Ištrauka iš Algirdo Aušros publikacijos knygoje „Erškėčių keliu“ 9 dalies (parengta pagal archyvinę medžiagą knygai „Albinas Kentra-Aušra“).

Būsima mokytoja T. Rubšytė-Ūksienė gimė 1931 m. birželio 14 d. Bučių kaime, Laukuvos valsčiuje. Poetė, pedagogė, politinė kalinė, visuomenės veikėja, Šilalės rajono garbės pilietė, apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Jos tėvų šeimoje augo 8 vaikai: 5 broliai ir 3 seserys. Du buvo iš pirmos mamos santuokos su Pranciškumi Šlepavičiumi: Emilija ir Juozas. Stanislovas Kostas, Petras, Antanas Leonardas, Apolonija, Matas ir Teresė gimė antroje santuokoje su Matu Rubšiu, Domo. T. Ūksienė sakė, kad du vyriausieji broliai – Stanislovas Kostas (Konstantinas) ir Petras – pavardę rašė su p raide, todėl nežinantys gali painioti su Rupšiais, gyvenančiais Dirkintuose ar Alkupyje. Visi likusieji jų šeimos nariai pavardę rašė su b raide.

Pirmas Barboros Meškauskaitės-Šlepavičienės-Rubšienės vyras P. Šlepavičius mirė, mat, gesindamas degančią jaują (pastatas, skirtas grūdams džiovinti – aut. pastaba) nepasisaugojo, apsirgo plaučių uždegimu ir jau antrą dieną, kaip žmonės sako, buvo ant lentos. Barbora liko našlė. Ją aplankydavo ir tvarkytis ūkyje padėdavo mirusio vyro draugas M. Rubšys, kuris gyveno už poros kilometrų, Lapkalnio kaime. Matas pagal tuos laikus buvo apsišvietęs žmogus: baigęs carinę progimnaziją, gerai kalbėjo rusiškai, o kadangi ilgokai gyveno Amerikoje, mokėjo ir angliškai, buvo geras pasakotojas. Po penkerių metų Matas pasipiršo ir Barbora, suprasdama, kad vienai su dviem vaikais bus sunku, kad reikia prižiūrėti ūkį ir kad augantiems vaikams reikalingas tėvas, sutiko tekėti už M. Rubšio. Jis našlaičiams atstojo tėvą, augino ir savo šeimoje su Barbora gimusius 6 vaikus. Visi jie veržėsi į mokslą, nors gyveno vargingai. Penki Rubšio vaikai tapo mokytojais, įgijo aukštojo mokslo diplomus, įskaitant ir kunigą Antaną.

Teresė mokėsi Šiauduvos, po to tris mėnesius – nuo rudens iki naujų metų – Nevočių pradinės mokyklos penktoje klasėje kartu su Elena Kentraite. Šilalėje gyveno ir mokėsi Teresės sesuo Apolonija. Ji turėjo kambarį, kurį išlaikė vaistininkas (provizorius), šviesuolis, visuomenininkas, fi­lant­ropas Simonas Gaudėšius, kilęs iš Lėlaičių kaimo, Viekšnių valsčiaus. Teresė mokslus tęsė Šilalės gimnazijoje, prisiglaudusi butelyje pas seserį. Kadangi S. Gaudėšius buvo Šilalės ugniagesių draugijos ir Šilalės smulkaus kredito banko valdybos pirmininku bei Šilalės valsčiaus tarybos ir vartotojų bendrovės valdybos nariu, 1941 m. birželio 14 d. sovietinė valdžia jį ištrėmė į Terebėjų, Kortkeroso rajoną, Komijos ATSR.

Moksleiviais, kuriuos rėmė S. Gaudėšius, tarp jų ir Apolonija Rubšyte, po tėvo tremties rūpinosi jo sūnus. Teresė, baigusi penkias klases ir šeimai nutarus, kad trūksta lėšų mokėti už mokslus, trejus metus ganė karves savo ūkyje. 1944 m. rudenį brolis Antanas, išvažiuodamas į kunigų seminariją, palydėjo Teresę iki Laukuvos, kur ji turėjo išlaikyti egzaminus ir stoti į antrą gimnazijos klasę pagal tuo metu naujai reformuotą švietimo sistemą. Išlaikiusi stojamuosius egzaminus, Teresė 1944 m. rudenį pradėjo lankyti Laukuvos gimnazijos II klasę. Tuo pat metu sesuo Apolonija, baigusi Šilalės gimnazijos 8 klases, pradėjo dirbti mokytoja Kaštaunalių pradinėje mokykloje. Abi seserys gyveno pas mamą Bučių kaime ir kiekvieną rytą Teresė išeidavo į mokyklą, Apolonija – į darbą Kaštaunaliuose, kurie buvo pusiaukelėje į Laukuvą.

Baigusi gimnazijos II klasę, Teresė eksternu išlaikė aukštesnės klasės įskaitas ir tokiu būdu peršoko III klasę. Po vienerių darbo metų, 1945 m. rudenį, A. Rubšytę paskyrė dirbti Skaudvilės gimnazijoje geografijos mokytoja. Kartu su ja tęsti mokslų išvažiavo Teresė ir brolis Matas. Metus jie visi kartu ten gyveno. Teresė Skaudvilės gimnazijoje (pagal senąją švietimo sistemą) kartu su Apolonija Liekyte mokėsi IV klasėje, kurią Teresė vadino Polyte, kaip ir savo seserį – mokytoją Apoloniją. 1946 m. rudenį tęsti mokslų Teresė išvažiavo į Šilalę, nes sesuo Apolonija gavo naują paskyrimą - dirbti gimnazijos mokytoja. A. Rubšytė, dirbdama Skaudvilėje, įsitraukė į pogrindinę veiklą, tapo moksleivių ir partizanų ryšininke. Apie tai žinojo labai siauras pogrindininkų ratas.

1947 m. balandžio 16 d. Šilalės gimnazijos direktorius Petras Šimaitis kartu su mokytoja A. Rubšyte dviračiais išvažiavo į Tauragę darbo reikalais. Netoli Burkėnų, miške, kelyje Šilalė-Tauragė, kelią mokytojams pastojo keturi partizanai. Vienas jų – Pranas Briedis-Jūra, buvęs Apolonijos klasiokas. Pasak A. Rubšytės, partizanai direktorių P. Šimaitį nusivedė į mišką, aplamdė jos dviratį ir liepė eiti varina į Šilalę, pranešti saugumui. Ilgai Apolonija buvo tardoma saugume ir suprasdama, kad Šilalėje ilgiau likti negali, rudenį išvažiavo studijuoti į Vilniaus pedagoginį institutą.

Teresė 1950 m. baigusi Laukuvos vidurinę mokyklą, išvyko mokytojauti į Jaunodavos septynmetę Varnių rajone. Ją paskatino prašyti paskyrimo dirbti Jaunodavoje mokyklos direktorė Bronė Rupšytė, kilusi iš to paties Bučių kaimo. Iš pradžių ji buvo tik bendrapavardė, o vėliau, kai Bronė ištekėjo už Teresės pusbrolio Antano Rupšio, jos susigiminiavo.

Atvykusi į paskyrimo vietą, T. Rubšytė apsistojo pas geriausią savo draugę Stefutę Galminaitę; jos tėvų namuose buvo įrengta septynmetė mokykla. Pačią pirmą naktį išbudino šurmulys – po kambarį vaikščiojo lietuviškomis uniformomis apsirengusių ginkluotų nepažįstamų vyrų būrys. Teresė suprato – partizanai. Pirmoji mintis – ryšys su pogrindžiu nenutrūks. Juk besimokant mokykloje jų moto buvo „Kas ne miške, kas negelbsti partizanams, nepatyrė kalėjimo, lagerių, kas nepabuvojo tremtyje – ne lietuvis.“ Naujai atvykusią mokytoją aplankė Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis su kovotojų būriu. Tarp jų buvo aukštas, lieknas, mėlynakis, malonių veido bruožų, kaštoniniais plaukais, svajingų akių žvilgsniu vado adjutantas Ignas Čėsna-Benamis, kuris rūpinosi apygardos pogrindžio spauda. Prieš porą metų jis dirbo pradinių klasių mokytoju netoli esančioje Pašilėje. Nuo jo sklindanti šiluma, meilė pavergtai Tėvynei, drąsa rado atgarsį ir pritarimą Teresės širdyje. Tarp jų užsimezgė dvasinis ryšys. 1948 m. birželį I. Čėsna-Benamis paskiriamas Žemaičių apygardos štabo viršininku, 1949 m. lapkritį jam suteiktas partizanų viršilos laipsnis. Pirmo susitikimo metu, pats būdamas talentingas literatas, poetas, menininkas, Ignas pakvietė Teresę bendradarbiauti su pogrindžio spauda. Taip pat jos prašė surasti daugiau talkininkų, turinčių kūrybinių sugebėjimų, nes žinojo, kad Laukuvos gimnazija pasižymėjo gabiais literatais.

1950-ųjų vasarą mokytoja T. Rubšytė visiškai prisijungė prie pogrindžio spaudos, leidiniuose „Malda girioje“, „Laisvės balsas“, „Kovos keliu žengiant“, „Laisvės kovų aidai“ publikavo savo pirmuosius eilėraščius. Prasidėjus mokslo metams, ji apsilankė Laukuvos vidurinėje mokykloje pasikalbėti su dešimtoke Irena Petkute, kilusia iš Gulbių kaimo, esančio netoli Laukuvos.

Teresei paprašius, Irena mielai sutiko bendradarbiauti. Jos pirmieji eilėraščiai, perduoti per T. Rubšytę, pasiekė pogrindžio spaudą. Vėliau partizanai su Irena užmezgė tiesioginį ryšį.

I. Čėsna-Benamis Teresę aplankydavo jos namuose. Ateidavo naktį – ne vienas, su būrio vyrais, į langą pabelsdavo sutartu ženklu „Tam, ta-ta, tam, ta-ta“. Pasimatymai būdavo neilgi, nes žinojo, kad Teresės namas yra sekamas, o ši vis galvodavo, kaip partizanai sugeba praslysti pro užsimaskavusius stribus, kurie taip pat stebėjo vietinius mokytojus. Teresė vaišindavo vyrus gardžiu maistu, perduodavo Ignui parašytus laiškus, savo eiles ir ryšininkų siuntas.

1950 m. pabaigoje I. Čėsna-Benamis paskiriamas aukštesnėms pareigoms, o gruodžio 13 d. apygardos tarybos posėdyje dalyvavo kaip Šatrijos rinktinės vadas. Paskutinis Igno ir Teresės pasimatymas įvyko 1951-ųjų vasario pabaigoje, jis pažadėjo mylimajai atnešti pirmųjų žibučių. Vėliau Teresė gavo Benamio laišką, atsiųstą paštu, kuriame Ignas prašė saugotis, būti atsargiai, nes visi jos rašyti laiškai ir eilėraščiai pateko į saugumiečių rankas. Taip pat ir paruošta spaudai knygutė „Vėlinių naktį“.

Nors pogrindžio redakcija ir toliau spausdino Teresės eilėraščius Klevo ir Dainos slapyvardžiais, saugumiečiai jau lipo ant kulnų. Jie analizavo Rūtelės kūrybos stilių, rašybos specifiką, kam buvo adresuoti laiškai, kaip jie atsirado Benamio planšetėje. Buvo surinkti Rūtelės siųsti atvirukai su sveikinimais, eilėraščiai, laiškai, surašyti sąsiuviniuose. Saugumiečiai rastus rankraščius lygino su Jaunodavos mokytojos T. Rubšytės parašytais mokykliniais darbais.

I. Čėsna-Benamis (Vitolis, Žentas, Vaidila) žuvo 1951 m. rugpjūčio 29 d. kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviais Telšių rajone, Laukstėnų miške, šalia Aleksandro Paulausko sodybos. Čekistai siautė mišką, aptiko 7 partizanų grupę, įvyko mūšis. Traukdamiesi partizanai pataikė į pasaloje prisidengusią saugumiečių kuopą.

1951 m. rudenį T. Rubšytė įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Žemaičių apygardos laikraštyje „Malda girioje“ buvo gausu poezijos ir įvairių rašinių. Per metus išleistų 12-oje numerių buvo išspausdinti 23 Irenos Petkutės-Vilnelės ir du Teresės Rubšytės-Rūtelės eilėraščiai, trys Elenos Vitkutės-Samanos straipsniai. Vien iš Laukuvos gimnazijos buvusių auklėtinių poezijos ir rašinių, paskelbtų partizanų spaudoje, tuo metu buvo galima sudaryti atskirą leidinį.

„1953-ųjų balandžio 25 d. naktį į duris su trenksmu beldė saugumiečiai...

– Kas ten?

– Svoji, otkroj (liet. savi, atidaryk).

Atsklendus durų velkę, į kambarį įvirto trys ginkluoti čekistai: kapitonas Romanas, lydimas stribų.

– Ty arestovana, vot order na obysk (liet. tu areštuota, štai kratos orderis).

Mamutė išsigandusi pabudo iš miego, o kartu ir Onutė. Abi sunerimusios ašarojo.

Kapitonas Romanas, perskaitęs arešto orderį, šiurkščiai griebė mane už rankų ir pasodinęs ant kėdės, sugriaudėjo: Sidi i ne dvigaisia s miesta (liet. sėdėk ir nejudėk iš vietos).

Stribai ėmėsi kratos. Tą naktį pas mamą nakvynės buvo pasiprašiusi Jaunodavos pradinės mokyklos vedėjo Petro Porvanecko mama. Namuose ji bijojo nakvoti viena, nes sūnus buvo išvykęs studijų reikalais. Porvaneckienė ir už sienos gyvenusi mokytoja Adelė Žymantaitė, pakviestos liudininkėmis, stebėjo kratą. Išvertė visą kambarį, knygas išnaršė po vieną lapelį, išmėtė ant grindų, iššniukštinėjo kiekvieną popierėlį – nieko nerado. Laukiau tos dienos, buvau pasiruošusi, todėl nieko ir negalėjo rasti. Viską iškratę ir nesuradę jokių įkalčių, pareikalavo ruoštis – areštuota. Ant treningų apsivilkau paltuką, apsiaviau batelius. Čekistus galėjo džiuginti tik mamos ašaros. Manųjų jie nematė, tik begaliniai skaudėjo širdį, matant ašaromis plūstančią mamą. Ji palaimino mane. Ir į tai jai atsakiau: Neverk, mamyte, grįšiu... Grįšiu po trijų dienų, po trijų savaičių, po trijų mėnesių, trejų metų... Būtinai grįšiu. Tu tikėk ir lauk manęs, nepalūžk... Būtinai sulauksi, būk stipri, rūpinkis savimi...

Mamytės skruostais plūstančios ašaros peiliu varstė ir degino mano širdį. Jaučiau – galiu apsiverkti.

Už durų laukė saugumiečių juodas „Viliukas“. Įsodino ir lydimą iš šonų ginkluotų „sargų“ paryčiais nulakino į Varnių stribyną. Manęs laukė pirmoji apklausa. Atsakymas buvo vienas:

– Nieko nežinau, nieko nerašiau.

Rytą, išvežant į Klaipėdą, kapitonas Romanas pasakė: Dievuška, lutše priznavaisia, tebia mėnše bit būdut... (liet. Mergaite, geriau prisipažink, tave mažiau muš). Tvoji pisma i stichotvorėnija u nas, ekspertiza užė sdelana (liet. Turime tavo laiškus ir eilėraščius, ekspertizė jau padaryta).

Ryte įlaipino į sunkvežimio kėbulą, užmetė ant galvos brezentą. Iš šonų susėdo ginkluoti šautuvais su durtuvais stribai ir čekistai. Išvežė. Kur veš, nežinojau. Brezente akys aptiko skylutę. Pro ją stebėjau, kiek pajėgdama, pakelę. Supratau, kryptis – Laukuvos link, o iš ten – į Klaipėdą. Atvežė į MGB Klaipėdos srities valdybos vidaus kalėjimą, esantį Salomėjos Neries gatvėje“ – pasakojo T. Rubšytė-Ūksienė.

„Atvežus į kalėjimą, po žeminančių procedūrų, mane nuvedė į rūsį ir įstūmė į kamerą Nr. 10. Joje stovėjo 4 vieno aukšto mediniai gultai, kaip platūs suolai-aslanai, bet toje kameroje „gyvenome“ tik trise. Nors joje langas buvo normalaus dydžio, iš lauko pusės jis buvo užmūrytas plytomis ir tik pačiame viršuje palikta siaura anga šviesai, todėl einančių žmonių gatve nematydavome. Nepaisant to, buvo griežtai draudžiama prieiti prie lango, matyt, kad nepabėgtume per tą paliktą siaurą plyšį. 10-oje kameroje, kur praleidau vos porą dienų, turėjau dvi kaimynes: vyresnę Stasę nuo Kryžkalnio ir jaunesnę, galbūt net ir nepilnametę Janiną Razbadauskaitę iš Jaunodavos kaimo, kur mokytojavau. Pamačiusi ją kameroje, nustebau, nes Janytę pažinojau. Už ką areštavo ir kodėl jos buvo kartu su manimi vienoje kameroje, taip ir nesužinojau.

Pirmoji naktis išmiegota ant lentinio suolo. Rytą Stasė šokosi pagalbon, rūpinosi manimi. Sušukavusi išdarkytus plaukus, supynė kasą. Pati susitvarkė drabužius, kad treninginės kelnės laikytųsi, nes rūbuose buvo išpjaustytos sagos. Budėtojai buvo ištraukę ir kelnių gumas. Tardyti iškvietė tik Stasę. Manęs lyg nebūta. Grįžo patenkinta, pasigyrė, kad greitai ją išleis į laisvę, neranda nusikaltimo. Klausinėjo, gal noriu esantiems laisvėje ką nors perduoti. Siūlėsi padėti ir vis stengėsi kažką iš manęs išgauti. Klausinėjo, ar pažįstu..., ar žinau... Dar iki sulaikymo buvau įspėta, jog kameroje gali būti agentų arba provokatorių, todėl į kalbas nesileidau.

Prabėgo pirmoji diena – bejuokaujant. Pavakary Stasę iškvietė su daiktais. Išeidama ji dar kartą manęs paklausė, ar nereikia pas ką nors užeiti ir ką pasakyti? Man širdį kirbino nerimas – kodėl mane pasodino su tomis dviem kalinėmis? Koks Janytės vaidmuo, kodėl ir už ką ji čia? Kodėl taip storojosi Stasė? Kokia jos užduotis?

Pradėjo slinkti dienos. Rūsio koridorius buvo išklotas kilimine danga, kad negirdėtume budėtojo žingsnių, nes jis, tyliai priėjęs prie kameros durų, per akutę žiūrėdavo, ar nesnaudžiame: dienos metu buvo galima tik sėdėti ant gultų, krėslų nebuvo. Sėdint nebuvo galima remtis į sieną, ir jeigu sargybinis pastebėdavo, kad kuri iš mūsų pradėdavo snausti, atidaręs duryse langelį sušukdavo: „V karcer pasažū (liet. Į karcerį pasodinsiu).“ Sunkiau būdavo, kai vakare, apie 22 val., vos tik atgulus ir snūstelėjus, sargybinis prie kameros durų per langelį pašaukęs areštuotąją pagal pavardės pirmą raidę (pvz., „na bukvų R“), išsivesdavo į viršų tardymui. Ir jeigu tardymas užsitęsdavo visą naktį – net iki 3 ar 4 val. ryto, o grįžus jau 6 val. reikėjo keltis, sutvarkyti gultą ir sėdėti, sunku buvo ištverti po bemiegės nakties. Žinodamos, kad užsnūdus galime gauti įspėjimą, jog keliausime į karcerį, kuriame sėdėti nesinorėjo, laikydavomės iš paskutiniųjų. Kad neužmigčiau po naktinio tardymo, kameroje vaikščiodavau. Su laiku išsigudrinau, kad net ir vaikščiodama snausdavau. Bevaikščiojant po pusmečio nuplyšo batai – paduose atsirado skylių. Brolis Matas atvežė kitus, kurio vieno pade aštriu daiktu buvo įrėžęs: „Tera, laikykis – Matas“. Tai buvo vienintelė žinia iš artimųjų, kuri man labai pravertė tardymų metu. Džiugino tai, kad jie palaiko ir tiki manimi. Kai tardytojai siautėdavo, stipriau mindavau prie grindų batą, mintyse įsakydama sau: laikykis!

Klaipėdos MGB kalėjime neduodavo nei skaityti, nei rašyti, buvome visiškai izoliuotos nuo gyvenimo, bet laiko veltui neleidau – vaikščiodavau. Kameros Nr. 2 ilgis – 4,18 m, plotis – 2,74 m. Beveik 12 kv. m niūrioje patalpoje nuolat sukau ratus ir mintyse kūriau eiles. Sukūrusi daug kartų kartodavau, kad galėčiau įsiminti, nes kitaip nebuvo įmanoma išsaugoti. Eiles stengiausi išlaikyti mintyse iki kito kalėjimo ar lagerio, kad pasitaikius progai, galėčiau jas užrašyti. Deja, ne visas sukurtas eiles išlaikiau atmintyje ir užrašiau. Dalis jų iš atminties išsitrynė, nes patekusi į lagerį Archangelsko srityje neturėjau sąlygų jų užrašyti: buvo labai griežtos kalinimo sąlygos, be to, ir labai pavojinga. Kalėjimo draugėms deklamuodavau, bet jos nežinojo, jog tai mano kūryba. Deklamuodama ir kartodama galėjau jas geriau įsiminti ir išsaugoti.

Kadangi tironas Stalinas jau buvo miręs, tardytojai fiziškai nebesmurtavo, žiaurūs tardymai su kankinimais ir mušimais buvo pakeisti kitais metodais – psichologinio poveikio priemonėmis. Tardytojai kalinius stengėsi palaužti morališkai, išsekindami nemiga, nuovargiu, laikydavo kamerose po vieną, skirdavo bausmes savaitei šlapiame karceryje, uždrausdami perduoti maisto ar švarių rūbų.

1950-tais MGB kalėjimo Klaipėdoje pragarą patyrė ir Albino Kentros sesuo, Rūtenio-Lukšto būrio partizanė Elena Kentraitė-Snaigė. Ji buvo žiauriai mušama ir kankinama, tardymo metu netekdavo sąmonės. Vėliau ją nuteisė 25 metams nelaisvės, kalėjo Taišete.

Arešto pradžioje mane tardė pagyvenęs tardytojas – Tardymo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas papulkininkis Dorochovas. Jis su manimi elgėsi labai kultūringai, neišgirdau iš jo nė vieno grubaus žodžio ar keiksmažodžio, kas tuo metu nebuvo būdinga rusų pareigūnams. Bet, matyt, jo darbo rezultatai viršininkų netenkino, todėl mano bylą grąžino tirti pakartotinam tardymui. Perdavė jaunesniam tardytojui – MGB „2-N“ skyriaus (kovos su banditizmu) poskyrio viršininkui vyr. leitenantui Mižensevui, kuris pagal savo charakterį ir tardymo metodus buvo visiška priešingybė papulkininkiui.

Čia prabėgo mano pavasaris, vasara, atėjo ruduo, medžiai jau gelto. Vieną rytą įlaipino į „Čiornaja vorona“ (kalėjimo mašiną) ir kaip „tėvynės išdavikę“ nugabeno į Lukiškių kalėjimą Vilniuje. Ir vėl prasidėjo tardymai po tardymų. Diena po dienos slinko spalio mėnuo. Lukiškėse Morzės abėcėlę išmokau per porą valandų. Man vaikštant kaliniams skirtoje uždaroje aikštelėje, atskirtoje aukšta siena nuo kitos, vienas kalinys, matyt, gretimos kameros kaimynas, nutaikęs progą, kai sargybinis nematė, per sieną švystelėjo muilo plokštelę, ant kurios buvo užrašyta „Morzės abėcėlė“. Tai buvo begalinis džiaugsmas! Nuo tada prasidėjo žinių siuntimo ir naujienų perdavimo seansai. Reikėjo mokėti ne tik rišliai stuksenti šifru siunčiamus žodžius, bet ir gerai suprasti, ką perduodavo kiti. Taip pajutau, koks pogrindžio gyvenimas verda už Lukiškių sienų. „Gyvenimas“ man pasidarė įdomesnis, greičiau bėgo laikas, bet sustiprėjo pavojus būti nubaustai, nes už teksto perdavimą Morzės abėcėle grėsė karceris“, – savo išgyvenimais dalinosi buvusi politinė kalinė T. Ūksienė.

Puksoozero lageryje bausmę atliko ne tik politiniai, bet ir kriminaliniai kaliniai, tiksliau, kalinės, nes tai buvo moterų lageris. Kai mūsų kolona įėjo pro lagerio vartus, pasitiko nedraugiškos vietinės kalinės, ir jos šaukė: „Atvežė fašistes, tėvynės išdavikes, visas papjausim“. Tuo metu lageryje kalėjo apie šimtas lietuvių moterų. Po metų visos susidraugavome ir bausmę atliekančios vietinės kalinės pykčio mums neberodė.

Pirmoji naktis tolimoje Šiaurėje, Puksoozero lageryje. Ilgas netašytų rąstų barakas, su mažyčiais grotuotais langeliais, dviaukščiais gultais ir aitri prakaito smarvė – ją skleidė džiūstantys drabužiai. O ir pačių merginų kūnai, prakaitu aplipę.

1956 m. gegužės 10 d. TSRS Generalinės prokuratūros komisija, susipažinusi su T. Rubšytės byla, sumažino bausmę iki 7 metų, o gegužės 30-ąją išsiuntė pranešimą pataisos darbų kolonijos valdybai Molotovo apskrityje (iki 1957 m. taip vadinosi Permės apskr. – aut. pastaba) su slaptu užrašu „Sročno-osvoboždenije“ (liet. Skubu-išlaisvinimas). Teresę į laisvę oficialiai išleido į įsaku 1956 m. liepos 12 d. Bet faktiškai neišleido dar tris dienas, nes sekmadienį, liepos 15-ąją, lageryje buvo suplanuotas sąskrydis, kuriame ji turėjo šokti lietuvių tautinį šokį poroje, nes Teresei teko svarbiausias vaidmuo, todėl jos niekas negalėjo pakeisti. Tą dieną lageryje lietuvės nusprendė susirinkusiems parodyti, koks nuostabus Lietuvos kraštas, kokie nuostabūs lietuviški tautiniai šokiai, kokia stipri tautos dvasia. Jos pasirinko parodyti dažniausiai per vestuves šokamą labai smagų šokį. Moterys ruošėsi kruopščiai: laisvalaikiu repetavo, kūrė, lipdė, buvo išaudusios juostas, rišamas per liemenį ir po kaklu, pasisiuvusios tautinius sijonus, palaidines, prijuostes. Pasiuvo net vyriškus rūbus: kelnes, marškinius, kuriuos vilkėjo persirengusios moterys. Iš kažkur buvo gavusios net šiaudinių skrybėlių. T. Rubšytę išleido namo tik pirmadienį, liepos 16-ąją.

„Daiktų daug neturėjau. Tarp skudurų lagamine buvau paslėpusi keletą nedidelių, ketvirčio sąsiuvinio dydžio ranka rašytų knygučių su savo eilėmis, sukurtomis kalėjimuose. Tai buvo mano pagrindinis turtas. Traukiniu atvažiavome į Šaulius. Buvo naktis. Teko samdyti taksi, kad nuvežtų į Darkiemio gatvę nr. 9, kitapus geležinkelio. Taksistas vežė mane ilgokai, atvežė prie medinio namelio durų. Namuose sesers nebuvo, ji su vyru buvo išėję į pokylį Pedagoginiame institute, kur abu dirbo. Beldžiuosi į duris. Tyla. Pakartoju. Pasigirdo svetimas balsas: „Kas čia?“. Pradedu aiškinti ir staiga pasigirsta vaikiškas sesers sūnaus Silviuko balselis: Įleisk, sakau, kūmutė parvažiavo...

Sekmadienį, liepos 22 d., Laukuvoje vyko Karmelio Kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidai ir mane, išlipusią iš autobuso, prie kelio pasitiko didelis būrys: Elytė, Aldona, Stefa ir visas pulkas klasės draugų. Mama tuo metu buvo atlaidų pamaldose, ji dėkojo Dievui už dukrai grąžintą laisvę... Po daugelio metų aš sutikau savo jaunystės drauges ir mane apėmė begalinis džiaugsmas, liejosi ašaros. Aš – namuose. Po pamaldų pas draugus atšventėme mano sugrįžimą, atėjo ir mama. Ir tik vakare draugai mane išleido. Išėjau namo į Bučių kaimą gimtais takeliais, numintais kasdien einant į mokyklą. Suklupau po palinkusiu tėviškės kryžiumi, kad padėkočiau už viską, ką Dievas davė man patirti. Mama, grįžusi anksčiau, jau tvarkėsi ūkyje“, – džiaugsmingai pasakojo buvusi tremtinė T. Rubšytė-Ūksienė.

Po Nepriklausomybės paskelbimo Teresė sutikdavo ir savo vaikystės draugę E. Kentraitę. Jos kalbėdavo ne apie prisiminimus iš jaunystės, o apie Elenos žuvusių brolių įamžinimą, atminties išsaugojimą. Nors ši tema skaudino širdis, bet jos kartu galvojo, kaip geriau tai padaryti. Akmenį Šalnos tėvūnijos vado Jono Kentros-Rūtenio paminklui paliko buvęs partizanų ryšininkas, rėmėjas, neretai su Rūtenio būrio vyrais traukdavęs į žygius Titas Jokūbas Žymančius. Daug paminklų buvęs politinis kalinys yra pastatęs partizanams atminti, akmenį Rūtenio paminklui Titas buvo įrašęs savo palikimo testamente.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, T. Ūksienė aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, kartu su pasipriešinimo bendražygiais įstojo į Šilalės politinių kalinių ir tremtinių klubą „Tremtinys“. Žmonės, patyrę žiaurius sovietinės sistemos gulagus, klubo pirmininku išrinko Kęstutį Balčiūną, o Teresę – klubo tarybos nare. Radusi laiko, ji aplankė vietas, kur buvo kalinama ir kankinama, organizavo partizanų atminties išsaugojimą statydama paminklus, atminimo stulpus, atkurdama žemines slėptuves, organizuodama renginius. Teresė ir šiandien yra labai aktyvi, nepailsdama ir kaip galėdama prisideda prie tremčių ir laisvės kovų istorijos sklaidos Lietuvoje.

T. Ūksienės išleistas knygas „Erškėčių keliu“ galima įsigyti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filiale.

Algirdas AUŠRA

Pulko „Azov“ karė Natalija Strebkova, vardu Zoriana (Aušrinė), žuvo šių metų balandžio 15 d. „Azovstalio“ metalurgijos kombinato teritorijoje buvusioje slėptuvėje, į kurią tiesiogiai pataikė rusų aviacijos sviedinys. Slėptuvė buvo Aušrinės  tarnybos vieta. Natalija gimė Poltavoje, dirbo grožio salone kirpėja. 2015-aisiais susipažino su būsimu vyru Oleksijum iš Mariupolio, kuris tuo metu jau buvo „Azovo“ pulko kariu. Laikui bėgant, moteris persikėlė į Mariupolį, kad būtų arčiau mylimojo. Po kelerių metų ir ji išėjo į pulką, tapo kare, gavo Aušrinės vardą, buvo „Azovo“ raštvede. Ją pažinojo daugelis, nes būtent ji pirmoji sutikdavo karius ir pildydavo dokumentus...

Iki karo pradžios Natalija drauge su vyru išvežė ir paslėpė pas draugus šunį, dokumentus, o patys grįžo atgal ginti miesto. Aušrinė tuo metu jau ėjo karo medikės pareigas. Oleksijus, lyg nujausdamas nelaimę, ne kartą bandė išvežti mylimąją kuo toliau nuo būsimo pragaro į tėviškę – Poltavos sritį. Bet ji grįždavo atgal į Mariupolį.

„Gimiau 1979-ųjų rugsėjo 23 d. Donecke, darbininkų šeimoje. Tyrinėdamas savo šeimos istoriją, sužinojau, kad mano protėviai išgyveno badmetį (Голодоmор) ir valdytų žemių užgrobimą. Apie tai sovietmečiu seneliai bijojo pasakoti net savo vaikams ir anūkams. 2001-aisiais baigiau Donecko nacionalinį universitetą, įgijau biologo ir chemiko specialybę, sukūriau šeimą. Prasidėjus 2014-ųjų karui, vaikams Vsevolodui ir Ruslanui dėstytojai pradėjo grasinti, kad „jeigu nenorite turėti bėdų, į mokyklą siuvinėtais tautiniais rūbais daugiau neateikite“. 2014 m. rugsėjo 1-ąją nuvedžiau sūnus į kitą mokyklą, o rugsėjo 2-ąją prisijungiau prie savanorių pulko „Azov“. 2015 m. dalyvavau Pavlopilio–Šyrokino išlaisvinimo operacijoje, kai tankiai gyvenamo Mariupolio miesto miegamąjį rajoną „Rytinis“ (Східний) reaktyviniais sviediniais apšaudė Rusijos Federacijos artilerija. Natalija, trokšdama prisidėti prie šalies gynybos, prisijungė prie „Azovo“ 2017 m. Turėdama tam reikalingų įgūdžių, buvo paskirta pulko raštvede. Vėliau baigė mokymus ir gavo materialinio aprūpinimo seržantės pareigas. Ji buvo ir virėja, ir medike, ir net paduodavo gynėjams šovinius mūšio metu. Budėdama kartais miegodavo vos po 4 valandas, nes per lėktuvų antskrydžius ir bombardavimus neįmanoma buvo užmigti. Aš pats nesitikėjau, kad gali būti tokių moterų – ji mane palaikydavo, buvo ramintoja, meilė ir visata. Ji buvo geriausia pasaulyje. Mudu džiaugėmės kiekviena gyvenimo akimirka, mielomis ir maloniomis smulkmenomis, pastebėdami ir suprasdami paprastų dalykų grožį. Niekuomet neužmiršiu, kas iš manęs ją atėmė. Ir neatleisiu!“ – žada Oleksijus.

Natalija žuvo 2022 m. balandžio 15-osios naktį. Specialiai parengta ir ruskių numesta trijų tonų aviacinė bomba FAB 3000 Mariupolyje nutraukė dar daugelio kitų Ukrainos gynėjų gyvenimus. Ruskiai tiksliai žinojo, kur slepiasi moterys ir vaikai. Visi žuvo akimirksniu.

Apie savo žmonos mirtį vyras sužino tik po keturių dienų. Ir tik praėjus parai, įstengė apie pranešti artimiesiems. Pats ir toliau liko ginti „Azovo“ plieno gamyklos.

Tačiau po mėnesio pateko į nelaisvę Olenivkos–Volnovachos karinio komisariato žinion už 20 kilometrų nuo Donecko.

„Po keturių mėnesių buvau iškeistas ir grįžau į Ukrainai pavaldžią žemę. Prisiminti nelaisvės nenoriu. Tik galiu pasakyti, jog netekau 25 kg svorio. Šiuo metu gydausi. Bet kasdien mintimis esu su bendražygiais, kurie liko nelaisvėje. Prasideda šaltasis metų laikotarpis. Ten stinga maisto. Kai kurie iš jų yra visiškai nusilpę, žiemą ištvers ne visi. Aš pats atsigavęs viliuosi tęsti tarnybą, o pasibaigus karui svajoju susirasti atokesnę vietą, kur kukliame namelyje galėčiau nugyventi likusias dienas. Mano butas Mariupolyje išplėštas ir sugriautas“, – sako karys.

„Tu buvai mama ne tik man, bet ir daugeliui vaikinukų greta. Tu buvai seserimi daugeliui. Mums tu buvai globėja. Mama, pasakyk man, kodėl gi tu šitaip neklausei? Kam kaskart, kai tave išveždavo, vis grįždavai? Kodėl tu nenorėjai likti čia? Paskui pradėjau suprasti... Tu tiesiog privalėjai būti ten. Kiek gyvybių išgelbėjai, buvai daug reikalingesnė, nei būtum buvusi čia“, – mamai rašė dukra Irina Šmatko.

„Su mama susisiekdavau per „Telegram“ kanalą. Ji pasakojo apie žiaurumus Mariupolyje, bet labai bijojo patekti į nelaisvę. Balandžio 15-osios rytą ryšio su ja nebuvo. Nežinojau, kur ji. Ir tik balandžio 20-ąją tėvas parašė žinutę, kad mamos nebėra, atsiprašė, kad negalėjo jos išsaugoti“, – pasakojo Irina.

Jos vyras taip pat tarnauja „Azove“ ir gina Ukrainą nuo okupantų.

Natalija-Aušrinė (Zoriana) galėjo išskristi iš Mariupolio, bet savo evakuacijos vietą sraigtasparnyje užleido kitai merginai. Moteriai buvo 45 metai ir ji iki paskutinio atodūsio didvyriškai gynė Mariupolį. Gynėjos kūno dar ilgai negrąžino artimiesiems. Tik rugpjūtį Kyjive pavyko palydėti ją į paskutinę kelionę. Gimtojoje Poltavoje jos vardu planuojama pavadinti gatvę.

„Dėkoju visai Lietuvos piliečių bendruomenei už paramą Ukrainai. Kartu iki pergalės ir naujos gynybos sistemos sukūrimo mūsų vaikų ir anūkų saugumui!“ – sako Oleksijus.

Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas kviečia visus prisidėti prie „Azovo“ pulko karių gydymo ir reabilitacijos. Su jais palaikomas tiesioginis ryšys, planuojama pasirūpinti šildymo priemonių, šiltų rūbų bei maisto tiekimu. Paramos sąskaita LT66 7044 0600 0630 3425. Paskirtis AZOV.

Algirdas AUŠRA

Tekstus iš ukrainiečių kalbos vertė

Juozas VALIUŠAITIS

Redagavo dr. Anželika SMETONIENĖ

Istorijas siųsdami adresu: Jono Basanavičiaus g. 2, Šilalė arba el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. nepamirškite nurodyti vardo, pavardės, tel. Nr.

Net porą mėnesių trukęs „Šilalės artojo“ rengtas įspūdingiausio šiųmečio derliaus konkursas baigėsi. Atrinkti trys laimėtojai, kurių atsiųstos nuotraukos sulaukė daugiausiai atsiliepimų, o jų autorius prašome susisiekti su redakcija dėl dovanų atsiėmimo. 

Tokį konkursą, skaitytojų pasiūlymu, organizavome pirmą kartą ir nenusivylėme – įspūdingo dydžio, įmantrių formų bei originaliai pateiktų derliaus nuotraukų sulaukėme itin daug. Džiugu, kad mūsų rajono žmonės yra ne tik puikūs daržininkai, bet ir pasižymi originalia bei subtilia fantazija. Dar smagiau, jog visu tuo dalinasi su kitais „Šilalės artojo“ skaitytojais. Tad laimėtojais galima skelbti visus, kurie ne tik patys pasidžiaugė savo derliumi, bet ir nustebino kitus. O įvertinus atsiliepimus, skelbiame, kas sulaukė daugiausiai „plojimų“.

Įspūdingiausiu derliumi pripažintas beveik 10 kilogramų sveriantis arbūzas (9,95 kg). Šio giganto nuotraukos autorei Skaistei Ur­bonaitei-Gudijonienei atitenka pagrindinis redakcijos prizas – vieno mėnesio „Šilalės artojo“ prenumerata, redakcijos puodelis ir rašiklis.

Prizu už originalumą (pomidorų, riešutų mandalos) bei „dramblinius“ česnakus, kurių kiekvienas sveria daugiau nei 300 gramų, apdovanojama Daiva Rameikienė iš Tūbinių.

Dar viena dovana laukia morką-milžinę, sveriančią apie 900 g,­ užauginusios grimzdiškės Ritos Stulgienės bei jos atžalų. 

Visiems šiems laimėtojams bus įteikti redakcijos puodeliai ir rašikliai.

Visų laimėtojų laukiame redakcijoje, bet prieš tai prašome susisiekti tel.: (8-449) 7-41-95 arba (8-699) 6-73-84.

„Šilalės artojo“ redakcija

Rytoj Mokytojų dieną minės ir jau dirbantys mokytojai, ir pedagogikos studentai. Ir nors skelbiama, jog mokytojų ypatingai trūksta, besirenkančiųjų studijuoti pedagogiką yra. Šįkart apie tai, kodėl nusprendė rinktis šią specialybę, „Šilalės artojui“ pasakoja šilališkės studentės.

Vytauto Didžiojo universitete ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką studijuojanti Gabija Kazlauskytė teigia, kad žinojo, jog pedagogo darbas nėra lengvas. Anot jos, norint sudominti šiuolaikinės kartos aktyvius ir nekant­rius vaikus, reikia būti labai kūrybiškam, kantriam gebėti kurti ryšį su kiekvienu.

„Studijuojant pirmame kurse bei atliekant praktiką viename iš Kauno miesto darželių, buvo įvairių situacijų. Da­lis vaikų iš pradžių nerodė susidomėjimo suplanuota veikla, bet, pasitelkus įdomesnes ir įvairesnes metodines priemones, pavyko juos sudominti“, – pasakoja Gabija.

Anot studentės, jai visada patikdavo bendrauti su vaikais, to­dėl dažnai pagalvodavo, kad baigusi gimnaziją, studijuos pe­da­gogiką. Apsisprendimui įtakos turėjo ir pirmieji reiklūs, bet la­bai vaikus mylintys pedagogai.

„Prisimenu ikimokyklinio ug­dymo mokytoją Daną Jog­mi­nie­nę bei pradinių klasių moky­toją Ireną Vasiliauskienę. O ir gimnazijoje daug nuostabių mo­kytojų: miela prisiminti Jo­lantą Baubkuvienę, Bijūną Pau­lių, So­natą Zaikauskienę, Gidą Zo­bė­­lienę bei daugelį kitų. Be to, meilę ir prasmę pedagoginiam darbui formavo ir pedagogai tėvai. Tiesa, mama šiuo metu yra pe­rėjusi į kitą sritį“, – sako G. Kaz­laus­kytė.

Prieš kelis metus viena iš tri­jų idėjų Lietuvai buvo skelbiama „Mokytojas – prestižinė profe­sija iki 2025 metų“. Ką apie šį valdžios tikslą mano jaunoji pedagogė?

„Ruošiantis studijuoti ir dirbant pedagoginį darbą, manau, mažiausiai reikėtų galvoti apie prestižą. Ar mes specialybę renkamės vien todėl, kad ji yra prestižinė? Bet juk šiandien neprestižinė rytoj jau gal bus prestižinė ir atvirkščiai. Esu įsitikinusi, jog kiekvienas žmogus turi dirbti mėgiamą darbą, tada jis ir taps prestižiniu. Žinoma, už kiekvieną darbą turi būti mokamas adekvatus atlygis“, – įsitikinusi būsimoji pedagogė.

Paklausta, kur baigusi studi­jas planuoja dirbti, studentė sako dar tiksliai nežinanti. Pa­sak Ga­bijos, ji pamilo Kauną, ta­čiau nė­­ra įsitikinusi, ar, gavu­si dip­lo­­mą, pasiliks studijų mieste. Ki­ta vertus, jame yra daugiau galimybių susirasti darbą.

Trečius metus Klaipėdos vals­tybinėje kolegijoje ikimokyk­linę ir priešmokyklinę pedago­giką studijuojanti šilališkė Lau­­ra Aurylaitė sako, jog pedagogikos studijos yra la­bai įdomios: gi­lina žinias apie psichologiją, vaikų raidą bei įvairius mokymo metodus.

O kodėl nusprendė rinktis šias studijas?

„Kad studijuosiu pedagogiką, atrodo, žinojau seniai. Vie­ną vasarą, kai man buvo 17 metų, teko padirbėti stovyk­loje. Pag­rindinė veikla buvo už­siėmimai su vaikais, įvairių už­duočių galvojimas, iš­vy­kos bei kt. Įsi­tikinau, jog man patinka kurti, o kai matau, jog ir vaikai tuo žavisi, supratau, kad tai man teikia didelę laimę“, – tikina Laura.

Pasak merginos, po darbo stovykloje ji pradėjo svajoti apie muzikos pedagogikos studijas. Tačiau kai atėjo momentas rinktis studijų kryptį, pasirinko ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką. Bet ne­nusivylė – ji gali vaikus mokyti dainuoti, piešti, lavinti jų kūrybiškumą, padėti atskleisti emocijas, formuoti pagrindą vai­kų ateičiai. Tiesa, būsima pedagogė teigia, kad jau spėjo patirti ir pirmuosius profesijos iššūkius.

„Teko susidurti su netinkamu tėvų požiūriu – kai pradėjau dirbti, kai kurie manė, jog esu jauna, neva todėl labai mažai žinau apie vaikų ugdymą. Bet pavyko įtikinti, kad amžius nieko nelemia, o pamatę, kaip elgiuosi su vaikais, kaip visada noriu su jais užsiimti ir kokias žinias jiems perduodu, nuomonę pakeitė“, – džiaugiasi L. Au­rylaitė. 

Mokytojų dienos proga savo kolegoms būsima pedagogė linki į darbą eiti su šypsena, taip, kaip pirmąją savo darbo dieną.

Gabrielė Zenevičiūtė Vilnius universitete trečius metus studijuoja dalyko pedagogiką – biologiją. Ji pripažįsta, kad kartais tenka susidurti su iššūkiais bei sunkumais. Tuo labiau, jog ne tik mokosi universitete, bet ir dirba, todėl turi labai planuoti laiką. Gabrielė pasakoja, kuo ją sužavėjo biologijos mokslas.

„Augau miestelyje, kurio pakraštyje žaliuoja didelis pušynas, ten turėjau ir savo mėgiamą vietą, ateidavau pamedituoti. Jaučiu tikrą ryšį su gamta, atrodo, jog gamtą visada suprantu kitaip, nei kiti“, – kalba iš Rozalimo miestelio kilusi G. Zenevičiūtė.

O kodėl pasirinko būti biologijos mokytoja?

„Pedagogiką rinkausi dėl gebėjimo bendrauti su žmonėmis, taip pat dievinu biologiją kaip dalyką. Dar teko savanoriauti – padėjau  5–7 kl. mokiniams mokytis, tada irpastebėjau, jog neblogai sekasi su jais sutarti, sugebu perteikti žinias. Rinkdamasi studijas svarsčiau daug variantų, tačiau galiausiai pirmu numeriu pasirinkau studijas Vilniaus universitete ir biologijos pedagogiką“, – sako mergina.

Paklausta, kaip pakeisti nusistovėjusią nuomonę apie mokytojo profesiją, ji tikina, jog tai padaryti gali studentai, pasirinkę ateityje būti mokytojais.

„Žinoma, galėtų, o ir privalėtų prisidėti valstybė. Turiu omenyje tai, kad mokytojo darbas, palyginus su kitomis sritimis, yra tikrai blogai apmokamas. Neabejoju, jog atlyginimų kėlimas būtų tas aspektas, kuris pritrauktų daugiau norinčiųjų dirbti mokyklose“, – įsitikinusi G. Zenevičiūtė.

Beje, būsima pedagogė pastebi, kad po truputį mokytojo profesijos prestižas auga: „Mokytojas ruošia visų sričių atstovus – nuo virėjų iki prezidento. Jis padeda pagrindą gyvenimo suvokimui, žinių, kuriomis naudodamasis, gali tobulėti. Tai ir yra pagrindinė mokyklos ir mokytojo misija“, – teigia mergina.

Pedagogikos studentė atvirauja, kad dirbti norėtų didmiestyje, nors problemų mokyti nekiltų ir mažesniuose miesteliuose bei rajonuose. Tačiau Vilniuje jau įsitvirtino, tad ten greičiausiai ir liks.

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

AUTORĖS nuotr.

1955-aisiais pravėrusi mokyklos duris, mokytoja Donata Daukilienė visą savo gyvenimą paskyrė pra­dinukų mokymui. O šie metai pedagogei – jubiliejiniai: prieš 85-erius ji gimė Vytogalos kaime, Domicelės ir Juozo Atučių šeimoje, pa­augu­si mokėsi Vytogalos pradžios mokykloje, o vėliau sa­vo žinias, širdį ir šypseną dalijo gimtojo krašto vaikams.

Regina MICKUVIENĖ

Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Mokytojų diena turbūt yra vienintelė, kuomet prisimename savo gyvenimo kelyje sutiktus mokytojus, kurie kantriai, su meile, atsidavimu mokė mus rašto, kalbos, formavo tikrąsias vertybes. Jų neįkainojamą triūsą įvertiname dažniausiai tik tada, kai patys esame „suvalgę nemažai gyvenimo druskos“. Nesvarbu, kiek praeis laiko, keisis kartos ir kokią sukursime ateities mokyklą, mokytojo figūra, anot Kaltinėnų Aleksandro Stul­ginskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Ligitos Andrijauskienės, joje išliks pagrindinė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Pasaulį sukrėtusi COVID-19 pandemija neilgai trukus buvo įvardinta kaip informacinė epidemija, trumpiau ta­riant – infodemija. Tai sukėlė dar didesnį chaosą, nes žmo­nėms tapo sunku atsirinkti teisingą bei patikimą in­for­­ma­ciją.  

Nors nuo pandemijos pradžios praėjo beveik treji metai, padariniai psichinei bei emocinei sveikatai juntami iki šiol, o dezinformacija ir melagienos neatsitraukė. 

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktoriaus, gydytojo psichiatro Martyno Marcinkevičiaus teigimu, šiuo laikotarpiu visuomenės psichikos būseną lemia ne tik pandemija, informacinė epidemija, bet ir netoliese vyks­­tantis karas. Jis ragina nepasiduoti informaciniam cha­o­sui, išlikti są­moningiems ir apsaugoti save, stengiantis riboti lai­ką so­cialiniuose tinkluose bei kituose informaciją sklei­džian­čiuose kanaluose. 

Pasaulinės negandos daro didžiulę įtaką

Pasak M. Marcinkevičiaus, prie aplinkybių, kurios daro didžiausią įtaką šiandieninės visuomenės psichikos sveikatai, būtų galima priskirti pasaulinę pandemiją ir Ukrainoje vykstantį karą. 

„Tik prasidėjus pandemijai, specialistai iškart diskutavo, kokią reikšmę tai turės mūsų psichinei bei emocinei sveikatai. Kadangi pandemija užsitęsė gerokai ilgiau, nei visi tikėjosi, per tą laikotarpį daugelis sutrikimų tapo lėtiniais. Tai yra viena priežasčių, kodėl pandemijos pasekmes vis dar jaučiame ir jausime“, – sako M. Marcinkevičius. Ir priduria: „Nemažą dalį žmonių vargi­na pokovidinio sindromo pasek­mės – jie jaučiasi lyg rūke, juos kamuoja bend­ras silpnumas, mieguistumas, negebėjimas su­sikaupti ir išlaikyti dėmesio. Visa tai veikia ir psichikos sveikatą“. 

Nors šiuo metu ekstremalioji situacija šalyje dėl COVID-19 yra oficialiai nutraukta, artėjant šaltajam sezonui, daugelis jaučia didesnį nerimą, nežino, kas laukia ir ko tikėtis. 

Be viso to, gydytojas psichiat­ras atkreipia dėmesį ir į netoliese vykstantį karą Ukrainoje, kuris turi didžiulę įtaką dabartinei visuomenės psichinei bei emocinei gerovei. 

„Visi matome šokiruojančius vaizdus iš karo fronto, susiduriame su tuo tiesiogiai – vieni turi giminių ar pažįstamų Ukrainoje, kiti priglaudžia karo pabėgėlius savo namuose, treti savanoriauja“, – sako psichiat­ras, akcentuodamas, kad ypač karo pradžioje buvo jaučiamas didžiulis nesaugumas, baimė ir grėsmė gyvybei. 

Nors dabar visuotinis nerimas aprimo, tačiau kilo ekonominių sunkumų, kurie neigiamai veikia žmonių gerovę.

„Mūsų psichika, dar iki galo neatsigavusi nuo pandemijos sukeltų išbandymų, gavo ant­rąją bangą – karo sukeltą nestabilumą“, – sako psichiatras. 

„Rožinis“ pasaulis – sugriautas  

M. Marcinkevičiaus teigimu, kiekvienas iš mūsų galime asmeniškai palyginti, kaip jautėmės 2019 metais, kai pasaulis, bent jau Europa, buvo saugi vieta, ekonomika augo, mūsų gyvybei negrėsė pavojus, ir ką išgyvename dabar. 

„Anuomet keliavome po pasaulį, jautėmės saugūs ir mėgavomės gyvenimu. O per pastaruosius trejus metus visas šis vaizdas subyrėjo į šipulius. Supratome, kad esame labai pažeidžiami“, – aiškina gydytojas psichiatras. 

Pasak specialisto, tikėjome, kad pasaulis yra pakankamai pažangus ir gebės susitvarkyti su visais kilusiais sunkumais.

„Tačiau pasirodė, jog net ma­žas virusas gali viską sugriau­ti, pražudyti artimus žmones ir sukelti didžiulių padarinių. Taip pat ir netolimoje Europos šalyje kilęs karas mus privertė susimąstyti, kad iš tiesų mes nesame pajėgūs kontroliuoti savo gyvenimo“, – pandemijos ir karo poveikį psichikos sveikatai apibūdina M. Mar­cin­kevičius. 

Jo teigimu, nuo koronaviruso pra­džios jaučiamas lengvos dep­­resijos, nerimo, ypač nemigos sutrikimų padidėjimas. 

„Šiuo metu kol kas nematome didelio pagerėjimo, bet jo ir negali būti dėl pastarųjų įvykių pasaulyje“, – akcentuoja spe­cia­listas. 

Kaip pandemija tapo „infodemija“?

Pasaulio sveikatos organiza­cija buvo pirma, COVID-19 prot­rūkį pavadinusi „infodemija“. Šis terminas reiškia milžinišką tikslios ir netikslios informacijos kiekį, dėl kurio žmonėms tampa sunku atsirinkti teisingą informaciją, patikimus šaltinius. 

„Natūralu, kad, prasidėjus koronaviruso infekcijos plitimui, neigiamos informacijos buvo labai daug – kone visi tik­rindavome, kiek yra naujų užsikrėtimų, mirčių, kokia grėsmė ir kokių naujų rekomendacijų reikia laikytis, norint išsaugoti sveikatą. Šitoks didžiulis informacijos kiekis neigiamai veikia žmogaus psichikos sveikatą. Tad pagrindinis patarimas – riboti savo buvimą socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse, kuriose gauname ir skaitome įvairią informaciją. Užtenka žinoti pagrindines naujienas, jas tikrinti kartą ar kelis per dieną, o ne kas pusvalandį ar dar dažniau“, – sako psichiatras.

Primenama, jog tiksli ir naujausia informacija apie COVID-19 situaciją Lietuvoje yra skelbiama oficialioje LR Vy­riausybės interneto svetainėje www.koronastop.lrv.lt. 

Ragina nepasiduoti informaciniam chaosui

Nors ankstesnės epidemijos taip pat kėlė nerimą ir sėjo paniką pasaulyje, baimei dėl COVID-19 didelę įtaką turėjo ir vis dar turi itin greitas bei globalus informacijos perdavimas – internetas, socialiniai tinklai.

Pasak Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovo, internetą ir socialinius tink­lus galima pavadinti trumpai ir konkrečiai – informaciniu šiukšlynu. 

„Nors ten būna labai gerų bei naudingų dalykų, viskas su­vers­ta į vieną krūvą – tiesa ir netiesa, kliedesiai ir faktai. Jei­gu informaciniai kanalai, tokie kaip spauda ar televizija, turi žmones, kurie visą informaciją „prakošia“, socialiniuose tinkluose visi ga­li platinti bet ką“, – pabrėžia M. Mar­cinkevičius, atkreipdamas dėmesį į dezinformacijos ir melagingos informacijos mastą. 

Akcentuojama, jog oficialios ir patvirtintos informa­­ci­jos priemonės dažnai atnaujina turinį, o kanalai ar grupės, skleidžiančios dezinformaciją, remiasi tomis pačiomis sąmokslo teorijomis, mitais.  

Be to, gydytojas psichiatras įspėja: moksliniais tyrimais įrodyta, kad po pabuvimo socialiniuose tinkluose žmogaus savijauta ir dvasinė būsena pablogėja vidutiniškai 8–10 procentų. Tad jis ragina žmones būti sąmoningus ir apsaugoti save, stengiantis riboti laiką socialiniuose tinkluose bei kituose informaciją skleidžiančiuose kanaluose, atsakingai atsirinkti skaitomus šaltinius, atkreipti dėmesį į informacijos patikimumą, ofi­cia­­lumą. 

„Nuo viso to priklauso mūsų psichinė ir emocinė gerovė, tad stenkimės elgtis taip, kad savo psichinę sveikatą stiprintume, o ne žlugdytume“, – teigia jis, skatindamas skaityti daugiau įdomių ir su pasaulinėmis negandomis nesusijusių skaitinių, užsiimti malonia bei atpalaiduojančia veikla. 

Šalyje prieinama nemokama pagalba

Ieškant pagalbos ar norint pasikonsultuoti, primenama, kad kiekvienas asmuo be gydytojo siuntimo gali gauti nemokamas psichologo konsultacijas psichikos sveikatos cent-­

­re arba visuomenės sveikatos biure. Tam nėra reikalingas gydytojo siuntimas. 

Norintiesiems gauti pagalbą nuotoliniu būdu patariama skambinti pagrindine emoci­nės paramos linija – 1809. Itin skubi pagalba teikiama paskam­binus 112. 

Visą pagalbos linijų sąrašą galima rasti „Pagalba sau“ interneto svetainėje www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/. Joje gausu informacijos apie emocinę sveikatą ir psichologinę pagalbą sudėtingiausiais gyvenimo atvejais. 

Šilalė vis labiau garsėja išskirtinės muzikos atlikėjais – retas nėra girdėjęs apie Muzikinio teatro spektaklius, Šilalės mišraus choro kolektyvo koncertus ir kt.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75