Tautodailininkas Augustas Rupšys – kūrybingas ir bendruomeniškas žmogus, kvėdarniškių gerbiamas už nuoširdumą ir atsidavimą savo kraš­tui. Jo darbai puošia Kvėdarnos miestelį, seniūnijoje vykstančias šventes, nes Augustas niekada ir niekam dar nėra atsisakęs padėti. Už kūrybinį aktyvumą, tradicijų puoselėjimą ir pilietines iniciatyvas šiemet jam  įteiktas garbingiausias Šilalės krašto apdovanojimas – „Auksinė gilė“. 

Augustas gimė ir užaugo Kvėdarnoje. Gausios šeimos vaikas iš paskutiniųjų stengėsi kuo anksčiau pradėti gyventi savarankiškai. Dar mokyklos suole supratęs, kad tėvai neturės iš ko leisti jį studijuoti, nusprendė mokytis profesijos ir tapti baldų apipavidalintoju. Klaipėdos technikume A. Rupšys mokėsi įvairiausių menų, bet po švietimo reformos tapo paprasčiausiu staliumi. Niekada to nesigailėjo. Pradėjęs dirbti, daug sužinojo, plėtėsi akiratis, profesija vis labiau patiko, nes teko pažinti daug gerų, sumanių žmonių, pasidalijusių aukso vertės patarimais.

Baigęs mokslus, A. Rupšys galėjo likti gyventi ir dirbti Klaipėdoje, bet suprato, kad didmiestis ne jam. Grįžo į Kvėdarną, įsidarbino tuometinėje MSV (dabar – UAB „Kvėdarsta“). O po tarnybos sovietų armijoje vedė šokiuose į akį kritusią vietinę merginą. Kartu užaugino tris vaikus ir įgyvendino vaikystės svajonę – pasistatyti nuosavą namą. Nebuvo lengva, teko parduoti butą, pasiraitoti rankoves ir  kibti į darbą.

„Statybas pradėjome 1993-iaisiais, pa­čioje nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Kūrėmės greta pasiturinčių vers­lininkų. Vyrai juokėsi, kad mano namas atrodo kaip kaimyno pirtis. Turime tris vaikus, bet mums to namo ir tada, ir dabar užtenka“, – sakė praktiškai į gyvenimą žiūrintis A. Rupšys.

Naujus namus šeima įsirengė taip, kad kiekviena atžala turėtų savo atskirą kambarį, todėl ir dabar tėviškė jiems yra kaip savi namai. Patys savo kambarius ir remontuoja, ir baldaus juose keičia, dėl to visų vaikų kambariai atrodo skirtingai, o Augustas jaučiasi taip, lyg gyventų keturių  butų name. Išskirtinis dukros Augustės, tapusios aeronauti­kos inžiniere ir dalyvaujančios ralyje ap­link Lietuvą, kambarys, kuriame lyg mu­ziejuje išrikiuota gausybė sportinius laimėjimus patvirtinančių taurių ir apdovanojimų. 

A. Rupšys kūryba užsiima nuo mokyklos laikų. „Man visada buvo smalsu pabandyti, ar sugebėsiu savo ranko­mis pagaminti norimą daiktą. Turiu silp­nybę – nemoku žmonėms atsakyti, kai prašo. Tai mane nuvedė į liaudies meist­rų draugiją, dabar vadinamą Tau­to­dai­lininkų sąjunga. Ypač daug darbo turėjau valstybei atkūrus nepriklausomybę: lietuviai mėgsta atmintinas vietas pažymėti kryžiais, koplytėlėmis. Jų ir dabar vis dar reikia bažnyčiai, bendruomenėms, kultūros įstaigoms“, – apie profesija tapusią kūrybą pasakojo kvėdarniškis.

Mėgstama veikla praskaidrindavo juodą darbą „melioracijoje“ dirbusio A. Rupšio gyvenimą. Daug darbo turėjo ir su draugu įkūręs nuosavą stalių įmonę: dešimtmetį gamino langus, duris, lauko baldus. Buvo laikas, kai išbandė net emigranto duoną – Norvegijoje dirbo apdailininku laivų statybos įmonėje.

„Reikėjo tris vaikus į mokslus išleisti. Du tapo inžinieriais, viena – kineziterapeute. Atvažiavusi pasisvečiuoti, ji apsisprendė likti Norvegijoje. Rado darbą, išmoko kalbą, norvegai pripažino jos išsilavinimą, sėkmingai sukūrė šeimą. O aš po keturiolika metų trukusio blaškymosi supratau, kad laikas grįžti namo, į Kvėdarną“, – sakė namų ilgesio taip ir neįveikęs Augustas. 

Nors į užsienį A. Rupšys išvyko dėl didesnio uždarbio, neslepia, jog pinigai nėra jo gyvenimo pamatas. 

„Pinigų reikia tik tiek, kad patenkintum poreikius ir galėtum oriai gyventi. Gy­venimo prasmė yra  žmogaus bendrystėje su greta esančiais. Gal todėl ir negaliu niekam atsakyti, visada padedu, jei prašo. Be to, ir pačiam smagiau gyventi gražesnėje, jaukesnėje aplinkoje. Taip įsisukau ir į etnografinių ansamb­lių veiklą: Jolanta Kažukauskienė ir Jūratė Augienė yra moterys, kurios vienija visą Kvėdarnos bendruomenę“, – įsitikinęs dainuoti ir šokti mėgstantis vyras.

Žinia, kad jo kandidatūra siūloma „Auksinės gilės“ nominacijai, Augustui buvo labai netikėta. O išgirdęs, kad kandidatūrai pritarta, neslėpė džiugesio. 

„Suvirpėjo visas kūnas. Atrodo juk nieko nenutiko – dirbau, gyvenau taip, kaip liepia širdis, kaip visi, bet kažkas įvertino, pastebėjo, išskyrė iš kitų. Tai nenusakomas jausmas. Šilalės bažnyčioje vykusi ceremonija buvo tarsi vyšnaitė ant torto. Manęs laukė jūra gėlių ir didelis  būrys sveikintojų, tarp jų buvo ir sūnus su žmona. Tai ypatinga, viena svarbiausių dienų mano gyvenime“, – sakė A. Rupšys, visuomenės įvertinimą priėmęs kaip įsipareigojimą savo bend­ruomenei. 

„Auksinę gilę“ Augustas nešė ir rodė visiems, su kuriais likimas lėmė būti drauge, o namuose apdovanojimą padėjo matomiausioje vietoje. Kad džiugintų ir primintų, jog gyvenime svarbiausia būti reikalingu.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Spalio 20-ąją Paskarbiškių koplyčioje vyko ju­bi­lie­ji­niai, dvidešimtieji, tituliniai Šv. Ignoto Antio­chie­čio atlaidai. Kelios dešimtys tikinčiųjų iš ap­­linkinių kai­mų meldėsi po daugelio metų atnaujintoje ir visu savo grožiu nušvitusioje koplyčioje. 

Paskarbiškių kaime pirmoji koplyčia, kuriai buvo suteiktas Šv. Ignaco titu­las, buvo pastatyta dar 1787 m. Bu­vęs Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Ne­­kaltojo Prasidėjimo parapijos klebo­nas kun. Kazys Žąsy­tis savo knygelėje „Kvėdarnos pa­rapijos istorija“, išleistoje 2002 m., apie Paskarbiškių koplyčią rašė: „Dvarininkas Ignacas Silvest­ravičius 1787 m. Paskarbiškių kaime pastatė koplyčią. Kop­lyčia buvo su dviem bokštais, viduje – trys altoriai. Ša­lia koplyčios stovėjo varpinė, kurioje buvo 160 svarų varpas. Kop­lyčia turėjo visus reikalingus bažnytinius rūbus, indus ir kitus reikmenis. Kunigui nebuvo skirta žemės. Jį, vargonininką, varpininką-šlavėją išlaikė dvaras. 1809 m. čia dirbo kun. A. Mažonovičius. Vėliau nuo 1822 m. dirbo kun. Jonas Jurce­vi­čius, nuo 1831 m. – kun. Jonas Juškevi­čius, nuo 1833 m. – kun. Vin­cen­tas Mons­tavičius, nuo 1841 m. – kun. Benedik­tas Daugintas, 1848–1850 m. – kun. Vladislovas Lukauskis, nuo 1860-ųjų – kun. Juo­zas Stankevičius. Nuo 1861 m. Paskarbiškių koplyčiai kunigas nebeskiriamas“. 

Taigi kadaise čia stovėjusi Paskar­biš­kių Šv. Ignoto koplyčia beveik prilygo bažnyčiai. Laikui bėgant ji buvo apleista, nyko, sugriuvo iki pamatų, apaugo medžiais ir krūmais. 2001 m. šioje vietoje buvo atlikti žvalgomieji archeo­logijos tyrimai. Pa­gal šilališkio archi­tekto, šviesios atminties Juozo Spudulio paruoštą projektą nuspręsta šioje vietoje pastatyti naują erdvią koplyčią. Šio sumanymo iniciatorėmis tapo iš netolimo Lileikėnų kaimo kilusios Skolastika ir Kazimiera Kai­rytės. S. Kairytė-Šerpytienė visą laiką gyveno Lilei­kė­­nuose, o K. Kairytė-Kriauza – Ame­ri­koje. Būtent Kazimiera ir skyrė koplyčios statybai didžiąją dalį lėšų. 

Atstatant koplyčią prisidėjo Rietavo miškų urėdija, Pajūrio seniūnija, daug privačių asmenų, tiek gyvenančių aplinkiniuose kaimuose, tiek išvykusių gyventi į kitas Lietuvos vietas. Pa­ra­­pi­jie­čių, rėmėjų iš JAV bei geros valios žmonių pastango­mis meistras Stasys Ber­no­tas darbus užbaigė 2004 m. 

Per dvidešimt metų sutręšo ir keliose vietose net įlūžo medinės koplyčios grindų lentos, nusilaupė fasado dažai, vėjai apdraskė bokštą. Praėjusiais metais Kvė­darnos parapijos klebono kun. E. Pet­ke­vi­čiaus paraginti ir sutelkti surinkome lėšas koplyčios grindų remontui. Ne­liko abejingi nei netoliese Jonaičių, Lo­mos, Visdžiaugų, Palaivio, Pažvėrio, Paskar­biš­kių, Libartų kaimuose gyvenantys tikintieji, nei vis dar nepamirštantys savo gimtojo krašto išeiviai iš šių kaimelių. Sumaniai ir taupiai darbams vadovaujant kun. E. Petkevičiui grindys buvo suremontuotos. Šiemet Kvėdar­nos parapijos klebonas pateikė projekto finansavimo paraiš­ką Šilalės rajono religinių bend­ruomenių rėmimo ir kultūros paveldo tvarkymo 2022–2024 m. prog­ramos projektų finansavimo atrankai ir gavo lėšų atnaujinti koplyčios fasadą ir bokštą. 

Prieš titulinius Šv. Ignoto Antiochiečio atlaidus Paskarbiškių koplytėlė nušvi­to visu savo grožiu, todėl jubiliejiniai, dvidešimtieji atlaidai sulaukė didelio būrio tikinčiųjų. Šv. Ignoto Antio­chiečio atlaidus vedė Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­žiečio parapijos vikaras, kun. Virginijus Būta, jam talkino šia koplyčia besirūpinantis Kvėdarnos parapijos klebonas kun. E. Petkevičius, Kvėdarnos para­pi­jos zakristijonas Jeronimas Oželis, skam­bio­mis giesmėmis Viešpa­tį garbino vargonininkė Rita Kiškūnienė. 

Po atlaidų iškilmių, Visdžiaugų kaimo bendruomenės namuose susirinkome į Agapę. Šventinių vaišių stalą palaiminęs kun. E. Petkevičius drąsino mus tvirtam tikėjimui, linkėjo įveiklinti Šv. Ignoto Antiochiečio koplyčią, dažniau joje rinktis bendrai maldai. Skambėjo Virginijos Urbonienės ir Liucijaus Nor­kaus atliekamos dainos, džiaugėmės jaus­dami bend­rystę, kuri kiekvienam žmo­gui yra labai svarbi.

Už nuoširdų rūpestį ir nuolatinį dėmesį Paskarbiškių Šv. Ignoto Antiochiečio koplyčiai ir ten besirenkantiems melstis esame dėkingi Kvėdarnos parapijos klebonui E. Petkevičiui, atlaidų iškilmes vedusiam kun.

V. Būtai. Kad šventė bū­tų įsimintina, prisidėjo daugybė žmo­­nių. Pajūrio seniūnijos seniūnei Ro­mai Vesčiūnienei esame dėkingi už pagalbą tvarkant kop­lyčios aplinką, Dai­vai ir Vytautui Vėlavičiams – už nuo­latinę koplyčios priežiūrą, Virginijai ir Liu­cijui – už sukurtą šventinę nuotai­ką, Visdžiaugų kaimo bendruomenės pirmininkei Virgilijai Jakienei – už suteiktas patalpas šventinei popietei, Zitai, Romui, Ramūnui ir Aud­riui Kas­naus­kiams už finansinę paramą Agapės suėjimui, už maistą – „Irmos virtuvei“, ir visiems, savo darbu, patarimais, ar piniginėmis lėšomis prisidėjusiems, kad jubiliejiniai atlaidai taptų įsimintina tikėjimo švente. 

Geriausia, ką žmonės gali suteikti vieni kitiems – tai palaikymas, nuoširdus rū­pestis ir vienybės pojūtis. Mylėkime, rūpinkimės vieni kitais, padėkime vieni kitiems – šiltu žodžiu, šypsena, nuoširdžiu pokalbiu, geru palinkėjimu ir veiksmu.

Violeta KASNAUSKAITĖ

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė

AUTORĖS nuotr.

Tęsiame temą „Kaip įveikti Rusiją“, nes girdime labai pavojingus taip vadinamos rusų opozicijos (ne di­si­­den­tų, kurių tikslas yra aiškus ir atvirai deklaruojamas – kolonijinės Rusijos ir jos saugumo struktūrų bei auto­kratinės valdymo sistemos demontavimas) atstovų pa­reiškimus bei viešus pamąstymus, jog esą įveikus pu­tinizmą, bus įveiktas ir agresyvusis rusiškasis imperia­liz­mas.

Kur slypi imperialistinės Rusijos gyvybės kiaušinio adata?

Tai ne tik yra mitas ar nekaltas klaidingas mąstymas, tai yra sąmoningas Kremliaus strategų ir informacinių operacijų planuotojų per visą savo agentūrinį tinklą brukamas teršalas, kurio paskirtis – užmigdyti naivių, Vakarų demokratijos šiltnamio sąlygomis užaugintų politikų ir analitikų budrumą. Istorija ne kartą jau patvirtino, kad vien­-

asmenė Petrapilyje ar Maskvoje reziduojančio vladykos įtaka yra fikcija. Net ir su visa jo šeima sušaudžius Rusijos carą, struktūrų įrėminta, ideologų angažuota bei religijos atstovų palaikoma Rusijos visuomenės agresyvi šovinistinė poliarizacija visada buvo ir bus nukreipta į kaimynus, tiek jų valstybes ar valstybingumą, tiek į tautą (-as) ir jos atskirus nepasiduodančius individus. Rusiškasis imperializmas nepriklauso nei nuo Putino, nei nuo Medvedevo, nei nuo kito karo nusikaltėlio, kriminalinio recidyvisto ar kokio nors panašaus asmens. Jei neliktų nė vieno iš šiandieninės Putino chuntos, kitą, lygiai tokią pat, o gal ir baisesnę, pagimdytų tas pats rusiškasis nacionalistinis imperializmas. Kad suvoktume realybę, turime įlipti į „russkij mir“ burbulą ir pamatyti, kas gi ten vyksta. O tame rusiškajame pasaulyje tarpsta šimtmečiais užkonservuotas imperijos kūrimo procesas, kai nesiskaitoma nei su savo pačių nuostoliais, nei juo labiau su nukariaujamų, okupuojamų, o tiksliau – išdeginamų ir išžudomų kaimynų sielvartu. Rusiškojo pasaulio apologetų filosofija čia buka ir ne­įmantri, suprantama bei pateisinama visiems, net ir eiliniame Rusijos kaime be kelių ir išviečių, vodkos perdegėsio rūke levituojančiam girtuokliui Ivanui, žaginančiam savo žmoną ir mušančiam savo vaikus: vilkas neliūdi dėl sudraskyto ėriuko, nes tokia jų abiejų prigimtis.

Apie tai kalba ir rašo patys rusai

Rusų politologas, apžvalgininkas Andrejus Kolesnikovas pastebi, jog šiandieninio putiniškojo rusiškojo pasaulio imperializmo ištakos yra istorinės. Putinas nekuria nieko nauja. Jis tęsia savo pirmtakų darbus. Jam lojalus Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra pasakęs, jog „Putinas turi tris patarėjus: Ivaną Rūstųjį, Petrą Didįjį ir Jekateriną Didžiąją“. Visi šie Rusijos carai, pridėjus Staliną, yra tiesioginiai Putino mokytojai. Puškino muziejaus direktorė Elizaveta Lichačiova yra pareiškusi, jog Stalinas nemirė, o „valdo šalį – netiesiogiai, per Putiną“.

Atsiremiant į šią istorinę ideologiją, užtikrinamas „naujas, laimingas gyvenimas“, kuomet milijonams rusų suteikiama laimė mirti „už carą“. Laimė mirti – tai galimybė apginti šalį nuo išgalvotos, sukurtos fizinės bei rusų suvokiamos kultūrinės Vakarų grėsmės, kitaip sakant, nuo visų mūsų už „russkij mir“ ribų, ir užtikrinti tolesnį „supervalstybės“ klestėjimą.

Kai kam rodosi, kad mes, rašantys šias eilutes, esame rusofobai, kad formuojame naują pagrindą rusų tautos holokaustui. Tai tik rodo, jog taip sakantys visiškai nesupranta ir nesuvokia rusiškojo nacizmo prigimties, negeba pamatyti, net ir baksnojant pirštu, Rusijos imperijos šaknų gelmės. Ją, savo laiku, apibrėžė Stalinas, išleidęs nutarimą dėl Sergejaus Eizenšteino filmo „Ivanas Rūstusis“ scenarijaus (1943 m.), kurio fabula rėmėsi ne marksistine, o imperialistine ideologija, o jos pagrindinis ramstis, žinoma, buvo opričnina.

Opričnina – tai MGB, NKVD, KGB, FSB, SVR, GRU pirmtakė ir šių teroristinių struktūrų motina. Apie lemiamą šių tarnybų įtaką Rusijos imperijos plėtrai dar rašysime, tačiau turime matyti ir kitą labai svarbų dalyką: Rusijoje šiandieniniam „carui“ pavaldžiose jėgos struktūrose dirba nuo 5 iki 7 milijonų žmonių, o su šeimos nariais jie sudaro ketvirtadalį, jei ne daugiau, pačios darbingiausios, aktyviausios, ir, manytina, labiausiai išsilavinusios Rusijos populiacijos. Tad retorinis klausimas – kas ką valdo: ar caras naująją opričniną, ar opričnina suranda savo imperinių metodų įtvirtinimui tinkamą figūrą. Manytume, kad procesas vyksta pasiskirstęs po lygiai, taip sakant 50 ant 50. Taip, kaip oprič­ninai reikia vladykos skirtingų jėgų subalansavimui, taip Putinui reikia kuo platesnio ištikimų rėmėjų ir vykdytojų rato.

Imperialistinę Rusijos samp­ratą labai gerai atliepia Fiodoro Tiutčevo eilės, rašytos 1848 m.:

„Maskva ir Petrogradas ar Konstantino miestas – 

Tai rusų karalystės sostinės...

Bet kurgi ta riba? 

Kur karalystės ribos – 

Gal šiaurėje, gal rytuose, gal pietuose, o gal saulėlydžio keliuos?

<…>

Nuo Nilo iki Nevos, nuo Elbės iki Kinijos,

Nuo Volgos iki pat Eufrato, nuo Gango iki Dunojaus...

Visa tai – didžioji rusų karalystė, ji niekada nepraeis,

Nes taip Dvasia numatė, o pranašas Danielius pranašavo“.

Dabar suprantate, ką citavo Putinas, sakydamas mažam mokinukui, kad „Rusijos sienos niekur nesibaigia“? Putinas citavo kiekvienam rusui iki skausmo žinomas Tiutčevo eiles apie Rusijos didybę. Rusijos galybė, didybė, išskirtinumas, naci­jos misija ginti nuo netikėlių (mū­sų) Trečiąją Romą – šie leitmotyvai tvirtai įaugę į milijonų rusų širdis ir protus. Tų naratyvų palaikymui ir „skiepijimui“ nebūtina prievarta ar Suvorovo bei Žukovo kultas. Visai pakanka Tiutčevo, Puškino, Ler­mon­tovo, Dostojevskio ir kitų kultūrinių rusiškojo imperializmo ikonų.

Ir mes tikrai puikiai suprantame, jog rusams apie tai yra labai skaudu kalbėti taip, kaip kai kuriems lietuviams apie Salomėją Nėrį ar Kazį Škirpą. Tačiau kalbėti būtina, nes kito taikaus savianalizės būdo ir priemonių imperialistinės mąstysenos atsikratymui mes nematome.

Daugeliui krinta į akis seniai egzistuojantis naratyvas, kad ir Rusijos kultūra yra išskirtinė, tai yra „velikaja“ (liet. – didi). Jei kultūra jau tokia didinga, didelė, turtinga, aukštesnė už visas kitas, vadinasi, ir kitų kultūrų tokią tiesą išpažįstančiai tautai nebereikia. Atvirkščiai – kitos kultūros gali būti ir yra suvokiamos kaip grėsmė.

O ir kam? Pakanka Čaikovskio, Tolstojaus, Turgenevo ir šimtų kitų kūrėjų. Ši kultūra tokia „didelė ir ypatinga“, jog nebereikia jokios kitos kultūros ne tik gyvenantiems Rusijoje, bet ir Berlyne, Niujorke ar Vilniuje. Kadangi visur labai daug rusų, išpažįstančių tą pačią kultūrą, todėl labai patogu Toronto ar Kauno centre nekalbėti tos valstybės, kurioje reziduoji ar lankaisi kaip turistas, kalba, ir tęsiant egzistavimą „rusiškojo pasaulio burbule“ piktintis, ko­­dėl šitie (tariami) rusofobai „ne­govorit po našemu“ (liet. – ne­kalba mūsiškai). Būtent dėl to Vakaruose egzistuoja didžiulės rusakalbių bendruomenės, kurios verda savo sultyse, tai yra toje pačioje rusiškoje kultūroje – kalba rusiškai, skaito rusų literatūrą, klauso rusiškos muzikos ir t.t.

Ar tai problema? Taip, tai didelė problema. Nes žmogus, kuris mano, kad jo kultūra išskirtinė, mesijinė, aukštesnė ar pakankama, kad niekuo kitu daugiau nesidomėtų, būtent toks žmogus neįsileidžia į savo vi­dų jokių kitų kultūrų. Iš tokios savivokos bei pasaulėjautos išplaukia arogancija, tuštybė ir agresija, kai girdi tik save ir saviškius (pamenat užrašus Sausio 13-ąją

ant šalmų „Naši“, liet. – mūsiškiai?). Šia prasme net vidiniai rusų priešai yra vis tiek savi.

Tai tampa ne tik problema, bet ir tragedija, nes kai vladykos palieptas eini grobti, deginti, prievartauti ir žudyti, pamatęs, kad kitos, „žemesnės“ kultūros tauta ar šalis už tave gyvena daug kartų geriau, turi ir skalbimo mašinas, ir net – unitazus, pradedi siautėti ne dėl įsakymo, o iš begalinio skausmo, kad ir tu, ir visos kartos iki tavęs buvo šlykščiai apgautos.

Šį kultūrinį uždarumą gerai iliustruoja pavyzdys, kai du labai gerai (Rusijoje, Ukrainoje, Lietuvoje ir kitoje posovietinėje erdvėje) žinomi Rusijos ir Ukrainos „blogeriai“ kalbina JAV generolą, patys nė sakinio nesuregzdami anglų kalba. Ką tai rodo? Tai rodo, kad ir šie, suvokiami kaip Rusijos „opozicijos“ atstovai, gyvena rusiškojo pasaulio burbule. Nesvarbu, jog dabar mūsų, vakariečių, akimis žiūrint, kalba „teisingai ir pozityviai“. Svarbu tai, jog Rusijos piliečiai, kurie yra ne tėvynėje, egzilyje, toliau mąsto tomis pačiomis kategorijomis, verty­bėmis, kurios mažai kuo skiria­si nuo pamatinės savivokos – mano kultūra tolia didelė ir galinga, kad man nereikalinga jokia ki­ta kultūra ar, juo labiau, kalba.

Ukrainiečiai jau bėga nuo šių „russkij mir“ spąstų, analizuoja ir atskleidžia ideologines rusiškojo imperializmo ištakas. Apie Rusijos imperijos ideologinius pamatus kalba ir patys rusai. Beje, dalis rusų „opozicionierių“ apie Ukrainą kalba, ieškodami šalies vietos tuose pačiuose istorinės Rusijos rėmuose. Iš čia išplaukia labai svarbus, ko gero, svarbiausias, jei norime iš tiesų nutraukti ne tik šį, Rusijos–Ukrainos, bet ir kitus Rusijos imperialistinius karus, dalykas: turime atsimerkti ir pripažinti, jog Rusijos transformacija be pačių rusų įsitraukimo, jų ideologų, filosofų ir reikšmingų visuomenei veikėjų pagalbos, deja, neįvyks. Mes pažįstame šimtus adekvačių, išsilavinusių rusų, su kuriais bend­raujame ir problemas matome visiškai vienodai. Matome panašius ir jų sprendimo kelius. Tai yra kitų kultūrų įsileidimas į „rusų pasaulį“ ir jo pastatymas lygiaverčiu tarp kitų kultūrų.

Ne, tai ne kultūrinė niveliacija, o kultūrinis bendravimas, priimant kitas šalis, jų kultūras, kaip lygiavertes. Be kalbų mokymosi ir švietimo šioje vietoje nepajudėsime iš mirties taško. Tik matant kitoje tautoje ar valstybėje lygiavertį partnerį, tokį pat žmogų, dings bet koks mesianizmas, nacijos išskirtinumas ar imperialistinė didybė.

Tačiau mūsų subjektyviu įsitikinimu, nei lietuviai, nei kita tauta nėra pajėgi vienašališkai atverti rusišką pasaulį kitoms kultūroms. Pradėję auklėti „didžią“ tautą, kaipmat tapsime atstumti. Tik patys rusai, su mūsų palaikančia ranka ir lyderyste iš šalies, gali pradėti vykdyti istorinį šalies transformavimą, iš esmės keičiant Rusijos, kaip valstybės, egzistavimo pagrindą.

Šiam transformacijos procesui prireiks dešimtmečių, o gal šimtmečių. Tačiau kito kelio nėra. Tam tikslui, norime to ar ne, pečius turi suremti progresyvūs rusai, ukrainiečiai bei kiti vakariečiai. Mes, lietuviai, turintys daugiausiai istorinės bend­ravimo patirties su kaimynine šalimi, čia galime ir privalome imtis pagrindinio vaidmens.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)

Vos pristatę savo spektaklį vaikams „Bildukas“, du Klaipėdos dramos teatro aktoriai, Samanta Pinaitytė ir Karolis Maiskis, jau dirba ties nauju kūrybiniu iššūkiu. Iniciatyvus duetas režisuoja interaktyvų kalėdinį spektaklį-žaidimą „Kalėdinė žaislų misija: išgyvenimas“. Bilietai į gruodžio viduryje startuojantį renginį nyksta akimoju, o idėjos sumanytojai ir režisieriai nekantrauja su vaikais pasidalinti šventinę nuotaiką jų širdyse pasėsiančiu spektaklio pasauliu.

„Labai norime vaikams priminti, kaip stipriai mūsų fantaziją žadina žaidimas, kiek daug kūrybiškumo slypi kiekvieno mūsų viduje. Norime pakviesti vaikus žaisti kartu su mumis“, – klausiama, kokios naujojo spektaklio-žaidimo ištakos, kalbėjo S. Pinaitytė. „Kalėdinė žaislų misija: išgyvenimas“ pasakos senų, apleistų žaisliukų istoriją. Užsimoję susikurti sau naują gyvenimą, keli žaislai išsiruoš į pačią svarbiausią kelionę – Kalėdų Senelio dirbtuvių paieškas, juk tiktai jis, magiškiausias ir įspūdingiausias žaislų dovanotojas pasaulyje, sugebės jiems padėti.

Spektaklio pasakojimas išsivystė režisieriams kalbantis apie didžiulį pokytį, per palyginti trumpą laiką įvykusi tame, kaip ir su kuo žaidžia vaikai. „Paprastas palyginimas – kai buvom vaikai, kaip smagiai žaisdavome su paprastu vilkeliu, bet dabar žaislų parduotuvių lentynose pilna elektroninių žaislų, o vaikui geriausia dovana – įvairūs patobulinimai jo kompiuteriniam žaidimui“, – vardijo K. Maiskis. Anot jo, patys geriausi žaidimai kažkada išsivystydavo tiesiog reaguojant į aplinką, „iki šiol prisimenu tuos žaidimus iš nieko pas senelį kaime. Senelis turėjo metalo atliekų krūvą, prisirinkęs visokių gelžgalių statydavau įvairius namelius ir tai man atrodė pats įdomiausias užsiėmimas. Vėliau augau, aišku, irgi žaidžiau kompiuterinius žaidimus, bet pats smagiausias prisiminimas iš vaikystės žaidimų yra būtent tų namelių statymas“.

Tiek S. Pinaitytė, tiek K. Maiskis jau ne vienerius metus dirba su vaikais, šventiniu laikotarpiu jie kurdavo įvairias programas, kurias vežiodavo per mokyklas ir darželius. Įsijungę į Klaipėdos dramos teatro aktorių gretas vis pamąstydavo, kad ir šio teatro erdvėje galėtų išsivystyti kokia nors šventinė iniciatyva vaikams – galiausiai pasiūlę savo idėją iškart gavo ir palaikymą ją įgyvendinti. „Didžiulis skirtumas vien tai, kad galime išplėtoti savo viziją nebe tik mokyklos ar darželio patalpose, bet pačiame teatre, jo salėje“, – entuziazmo neslėpė S. Pinaitytė. Teatro erdvė ir turimi techniniai ištekliai reiškia kur kas didesnes galimybes kuriant magišką patirtį vaikams, o būtent magija režisieriai ir tikisi pasidalinti su būsimais žiūrovais.

„Kalėdos yra stebuklų metas, kiek daug senovėje su tuo laiku buvo siejama pačių įvairiausių burtų ir ateities spėjimų, dar ir dabar prisimenu, kad kai buvau vaikas, tikėjau, jog Kūčių naktį kalba gyvuliai, pamenu, kaip senelis eidavo naktį purtyti obelų, ateinančiais metais tikėdamasis didesnio derliaus“, – pasakojo K. Maiskis. Magijos pilnas pasaulis yra platesnis, kupinas neįtikėtinų galimybių. Be to, pasak pašnekovo, šventiniai burtai turi ir kolektyvinį pobūdį – pokalbiui apie ateitį suburia šeimą. „Deja, šiandien kartais Kūčių burtus keičia šventines programas transliuojantys ekranai, o šventės esme tampa kuo gražiau papuoštas, ypatingai atrodantis stalas, bet juk Kalėdos ne apie atrodymą, o apie buvimo kartu stebuklą“, – pastebėjo S. Pinaitytė. Išaugami ir pamirštami žaislai naujame spektaklyje tampa simbolišku priminimu to, ką svarbu išsaugoti ir puoselėti – artimųjų bendrystę. Lygiai taip pat spektaklio herojai atliepia ir jau pirmajame K. Maiskio bei S. Pinaitytės kūrinyje, „Bilduke“ išryškėjusią tvarumo temą.

Abu aktoriai tikisi sukurti jaukią ir šventišką spektaklio aplinką, o joje atsidūrę vaikai prisidės prie šventinio stebuklo išsipildymo spektaklio herojams – pamirštiems žaisliukams. „Žiūrovų lauks spalvinga ir įkvepianti aplinka, prie jos kūrimo, prie spektaklio magijos kūrimo prisidės ir vaikai. „Kalėdinė žaislų misija: išgyvenimas“ bus nuotaikinga ir šventinėje būsenoje leidžianti pabūti patirtis, ji kvies tikėti magija ir tą tikėjimą parsinešti namo“, – apibendrino S. Pinaitytė.

Spektaklio-žaidimo rodymo grafikas www.kdt.lt

Idėjos autoriai ir režisieriai: Samanta Pinaitytė, Karolis Maiskis, scenografas Rytis Veverskis, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, šviesų dailininkas Linas Rubinas, vaizdo projekcijų menininkas Albertas Vaitiekus

Pamirštus, nereikalingus žaislus vaidina: Samanta Pinaitytė, Renata Idzelytė, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas

Spalio 25 d., penktadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. „Linksmasis orkestro laivas“ Edukacinė orkestro programa. Bilieto kaina 10 €.

Spalio 25 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Wolfgang Amadeus Mozart „Don Žuanas“. 2 veiksmų opera. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Spalio 26 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. „Sapnai ir kaktusai“. Roberto Bondaros ir Alexanderio Ekmano šokio spektakliai. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Spalio 27 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Dan Goggin „Šounuolynas“. 2 veiksmų miuziklas. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

* * *

Lapkričio 5 d., trečiadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. „Linksmasis orkestro laivas“. Edukacinė orkestro programa. Bilieto kaina 10 €.

Lapkričio 8 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Eduardas Balsys „Kelionė į Tilžę“. 2 veiksmų opera. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Lapkričio 9 d., šeštadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“. Muzikinė pasaka vaikams. Bilieto kaina 15 €.

Lapkričio 9 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Eduardas Balsys „Eglė žalčių karalienė“. 2 dalių (4 veiksmų) šokio spektaklis. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Lapkričio 10 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Kučinskas „Bulvinė pasaka“. 2 veiksmų opera vaikams. Bilietų kainos: 6, 9, 12, 17 €.

Lapkričio 15 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Philip Glass „Kelionė“. 3 veiksmų opera. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Lapkričio 16 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Philip Glass „Kelionė“. 3 veiksmų opera. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Lapkričio 17 d., sekmadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Kristijonas Lučinskas „Tikroji dinozaurų istorija“. Šokio spektaklis vaikams (su fonograma). Bilieto kaina: 15 €.

Lapkričio 21 d., ketvirtadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. „Linksmasis orkestro laivas“. Edukacinė orkestro programa. Bilieto kaina 10 €.

Lapkričio 23 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. „Moterų dainos“. Kamerinės muzikos koncertas. Bilieto kaina: 15 €.

Lapkričio 29 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Jasenka „Legenda“. I premjera. 2 veiksmų šokio spektaklis. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Lapkričio 30 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Jasenka „Legenda“. II premjera. 2 veiksmų šokio spektaklis. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

* * *

Gruodžio 1 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Jasenka „Legenda“. III premjera. 2 veiksmų šokio spektaklis. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €. 

Gruodžio 5 d., ketvirtadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Gaetano Donizetti „Pulko duktė“. 2 veiksmų komiška opera. Bilietų kainos: 10, 15, 25, 35 €. 

Gruodžio 6 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Eduardas Balsys „Eglė žalčių karalienė“. 2 dalių (4 veiksmų) šokio spektaklis. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €. 

Gruodžio 7 d., šeštadienis, 18 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Jerry Bock „Smuikininkas ant stogo“. 2 veiksmų miuziklas. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Gruodžio 8 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Kučinskas „Žvaigždžių opera“. 2 veiksmų opera vaikams. Bilietų kainos: 6, 9, 12, 17 €.

Gruodžio 11 d., trečiadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“. 2 veiksmų komiškos operos kamerinė versija. Bilieto kaina 25 €.

Gruodžio 13 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Jasenka „Legenda“. 2 veiksmų šokio spektaklis. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Gruodžio 14 d., šeštadienis, 12 val. – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Jurgis Gaižauskas „Buratinas“. 2 dalių (3 veiksmų) opera vaikams. Bilieto kaina 15 €.

Gruodžio 14 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Jasenka „Legenda“. 2 veiksmų šokio spektaklis. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Gruodžio 15 d., sekmadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Jurgis Gaižauskas „Buratinas“. 2 dalių (3 veiksmų) opera vaikams. Bilieto kaina 15 €.

Gruodžio 15 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Dan Goggin „Šounuolynas“. 2 veiksmų miuziklas. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Gruodžio 20 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. „Sapnai apie Brodvėjų“. 2 veiksmų teatralizuotas muzikinis reviu. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Gruodžio 21 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. „Sapnai apie Brodvėjų“. 2 veiksmų teatralizuotas muzikinis reviu. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Gruodžio 22 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“. 2 veiksmų operetė. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Gruodžio 27 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“. 2 veiksmų operetė. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Gruodžio 28 d., šeštadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Kristijonas Lučinskas „Tikroji dinozaurų istorija“. Šokio spektaklis vaikams (su fonograma). Bilieto kaina: 15 €.

Gruodžio 28 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. „Sapnai apie Brodvėjų“. 2 veiksmų teatralizuotas muzikinis reviu. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Gruodžio 29 d., sekmadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. 2 dalių (3 veiksmų) opera vaikams. Bilieto kaina 15 €.

Gruodžio 31 d., antradienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“. 2 veiksmų operetė. Bilietų kainos: 40, 50, 75 € 

Bilietus galima įsigyti internetu teatro svetainėje www.klaipedosmuzikinis.lt arba teatro kasoje (Danės g. 19, Klaipėda, Bokšto įėjimas). Bilietams taikomos visos teatro organizuojamiems renginiams galiojančios nuolaidos.
Kasos darbo laikas: I nedirba; II 10.30–18.30 val. (pietų pertrauka 14–15 val.); III–VI 9.30–18.30 val. (pietų pertrauka 14–15 val.); VII valandą prieš renginį, jei renginys vyksta sekmadienį.
Informacija ir bilietų užsakymas telefonu +370 645 59472; bilietų užsakymas grupėms telefonu +370 616 42129 arba el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Daugiau informacijos apie renginius ir taikomas nuolaidas: www.klaipedosmuzikinis.lt

Tiems, kas mėgsta lauko tenisą, padelis ne tik žinomas, bet jau ir išbandytas. Tačiau didžiajai visuomenės daliai bent jau kol kas tenisas ar teniso kortai yra daug geriau suprantami terminai, palyginti su padelio kortais, kurie vis dar yra naujiena. Šilalės rajono gyventojai jau visai netrukus galės pagrįstai didžiuotis, kad būtent mūsų rajone bus galima mėgautis viena sparčiausiai populiarėjančių sporto šakų pasaulyje.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

Pasaulinei operos dienai (spalio 25 d.) skirtame Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ spektaklyje pirmą kartą aštrialiežuvio tarno Leporelo vaidmenį atliks bosas Evertas Soosteris (Austrija). Nuo 2023 m. vasario Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbantis solistas įvairiuose Europos teatrų spektakliuose ir koncertuose yra įkūnijęs įvairius šios operos herojus – Don Žuaną, Mazetą, Komandorą, tačiau Leporelą spektaklyje dainuos pirmą kartą per daugiau kaip du dešimtmečius besitęsiančią karjerą. Nepraleiskite progos pasimėgauti šia retai Klaipėdoje atliekama viena gražiausių visų laikų operų! Juoba, kad ypatinga proga publikai teatre paruošėme ne vien muzikinių gardumynų.

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliks Klaipėdos publikos ypač mylimas solistas Mindaugas Rojus (Don Žuanas). Bene žinomiausiam visų laikų širdžių ėdikui asistuos tarnas Leporelas – Evertas Soosteris. Operos siužeto pinklės įtrauks taip pat debiutuojančią Vitą Merkelytę (Dona Ana, pirmą kartą), Aurimą Raulinavičių (Don Otavijus), Beatą Ignatavičiūtę (Dona Elvyra), Rasą Ulteravičiūtę-Kazlauskienę (Cerlina), Šarūną Šapalą (Mazetas) ir Valdą Kazlauską (Komandoras). Operos veiksmas skleisis nepaprasto grožio muzikos ir scenografijos fone.

Patinka dainuoti lietuviškai

Evertas Soosteris į Klaipėdą atvyko iš Austrijos. Atlikėjas daugiau kaip dvidešimt metų dainuoja boso-baritono partijas įvairiuose Europos operos teatruose ir festivalių scenose, o nuo 2023 m. vasario mėnesio dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

„Mano vokalo pedagogė, dirbanti Suomijos ir Latvijos nacionalinėse operose, pamatė skelbimą, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skelbia atranką solistams bei pasiūlė man dalyvauti. Iki atvažiavimo į Klaipėdą nedaug žinojau apie šį miestą – tik tai, kad tai nuostabus miestas prie jūros. Iš anksčiau pažinojau daug puikių lietuvių, savo srities profesionalų. Taip nuo Karabaso Barabaso partijos Jurgio Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“, Vandenio operoje Antoníno Dvořáko operoje„Undinė“, Klaipėdos festivalio istorijų operos „Klaipėda“, kur atlikau Petisnė adjutanto vaidmenį, prasidėjo mano karjera šiame teatre“, – pasakoja solistas E. Soosteris.

Solistas džiaugiasi puikia darbine atmosfera, kolegų profesionalumu ir įdomiais pastatymais. „Įvairiuose operos teatruose dainuoju nuo 1998 metų. Aš nelyginu teatrų, lyginu tik juose man tenkančius iššūkius. Vienas didesnių iššūkių KVMT – dainavimas lietuviškai, bet ir tai pavyksta įveikti. Juk man teko dainuoti anglų, vokiečių, italų, prancūzų ir turkų kalbomis. Pagal sudėtingumo lygį lietuvių kalbą prilyginčiau dainavimui prancūziškai, nes iš ši kalba pasižymi sudėtingu tarimu. Bet aš mėgstu iššūkius, noriu mokytis vis kažko naujo, atrasti savo naujus gebėjimus, tad dainavimas lietuviškai man puikiai tinka. Beje, lietuvių kalba – labai įdomi ir archajiška. Norėčiau Klaipėdoje pasilikti kuo ilgiau, o dainuoti tikiuosi iki pat mirties (juokiasi). Man dabar tik 55 metai. Solistui tai pati balso branda, tad jaučiuosi esantis pačios geriausios formos“, – sako E. Sooster.

Paklaustas, kuo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skiriasi nuo kitų teatrų, kuriuose jam teko dainuoti, dainininkas vardija: „Laisvi pirmadieniai. Vidurio Europos teatruose tokio stabilumo nėra: dainuoji ir niekada nežinai, kada bus tavo laisvadienis. Kitas išskirtinumas – pakankamai laiko skiriama vokalo repeticijoms. Tai didžiulis privalumas!“

Opera žavisi nuo mažens

E. Soosteris sako, kad opera susižavėjo nuo vaikystės, vos išgirdęs pirmuosius šio žanro kūrinius. „Opera mane įtraukė ir nepaleidžia. Galiu klausytis ilgiausių Richardo Wagnerio operų ir man gera. Jaučiuosi esąs savoje aplinkoje, savo pasaulyje. Operą galima pamilti tik natūraliai. Nepavyktų kažką įkalbėti pamilti šią muziką. Žmones tam reikia ruošti kryptingai, nuo vaikystės. Norint pamėgti operą reikia žinių, išsilavinimo ir įpročio. Nepratusiam – nepatiks. Norintiems pažinti ir pamilti operą puikiai tiktų toks ryškus ir įsimintinas spektaklis kaip Gaetano Donizetti komiška opera „Meilės eliksyras“. Jis linksmas ir įtraukiantis. Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ muziką pamilau visai neseniai repeticijų Vienoje metu. Išgirdau, kokia tai išraiškinga, net, sakyčiau, kosminė muzika“, –sako solistas.

Anot E. Soosterio, jo kuriamas Leporelas – daugiaplanis vaidmuo. „Don Žuanas visada toks pat, o Leporelas – sudėtingas: jis ir tarnas, ir juo nenori būti, jis užjaučia Don Žuano aukas, bet turi vykdyti pono nurodymus. Leporelas Don Žuanui sako, kad jo širdis lyg akmuo... Tačiau socialinė padėtis Leporelui neleidžia palikti savo šeimininko... Džiaugiuosi, kad šios Leporelo charakterio briaunos publikai atsiskleis būtent mano balso dėka ir, žinoma, jaudinuosi, laukiu debiuto“, – sako solistas.

Jauniesiems kolegoms solistas pataria niekada nenustoti mokytis ir visą gyvenimą ieškoti tobuliausio savo balso skambesio. „Geriausias patarimas? Kantrybė ir darbas. Žiūrėti, girdėti, matyti ir eksperimentuoti. Aš pats iki 2019 m. taikiau vienokią dainavimo techniką, o paskui viską radikaliai pakeičiau ir ėmiausi kitos. Nuo tada mokausi pas kitą vokalo pedagogą ir dabar dainuoju visiškai kitaip nei anksčiau. Su amžiumi keičiasi ne tik žmogaus kūnas, bet ir balsas. Kartais net tenka visko mokytis naujai. Aš daug sportuoju – atletika, sambo, kovų menai, bet žinau solistų, kuriems sportas visiškai nepatinka“, – pažymi pašnekovas.

KVMT inform.

2024 m. spalio 16 d. Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotas Mažosios Lietuvos gyventojų genocido 80-ųjų metinių minėjimas. Renginio pradžioje ir pabaigoje skambėjo Vilniaus kolegijos studentės Liepos Valeikienės atliekama dainuojamoji poezija.

Minėjimo dalyviams, prelegentams ir klausytojams sveikinimo žodį taręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. Artūras Grickevičius pabrėžė, kad „šis renginys svarbus, kad ir mažas, bet tvirtas žingsnis, įtvirtinant mūsų tautos atminty žinias apie tą genocidą ir karo nusikaltimus, kurie ištiko mūsų brolius ir seseris iš Mažosios Lietuvos, taip pat kitus tuo laiku nukentėjusius to krašto gyventojus“.

„Šiandien džiaugiamės ilgamečiu geranorišku bendradarbiavimu su visuomeninėmis organizacijomis ir ypač su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru. Prieš porą savaičių čia, šioje salėje, vyko tarptautinė konferencija „Didysis pasitraukimas iš Baltijos šalių: emigraciniai procesai Europoje 1944–1949 m.“, kurią galime laikyti ir savotiška Mažosios Lietuvos gyventojų genocido atminimo dienos minėjimo įžanga, suteikiančia jam platesnį istorinį ir geopolitinį kontekstą. Atmindami krašto tragediją, iš akių ir minčių turėtume neišleisti platesnio vaizdo ir iki šiol atsklindančių tų laikų neteisingumo atgarsių“, – pabrėžė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas K. Pulokas savo sveikinimo kalboje priminė sovietų padarytus nusikaltimus žmogiškumui, 1907 m. Hagos konvencijos nepaisymą, iškeldinant vokiečius iš Kaliningrado srities 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu. Paragino nepamiršti mūsų tautiečių ir kaimynų žudynių ir išvarymo, dėl kurių vietos žmonės neteko gyvybės, garbės, nuosavybės, Tėvynės. Ir palinkėjo Lietuvos Respublikos atminties institucijoms toliau vykdyti tyrimus, rengti minėjimus ir konferencijas, skelbti publikacijas, šviesti visuomenę, puoselėti istorinę atmintį.

Pranešimus minėjimo metu skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos atstovai.

LGGRTC direktoriaus dr. Arūno Bubnio pranešime „Sovietų nusikaltimai Rytprūsiuose ir Mažojoje Lietuvoje 1944–1948 metais“ daug dėmesio buvo skirta nusikaltimams žmogiškumui, smurtui prieš civilius gyventojus, – moteris ir vaikus, taip pat Rytų Prūsijos teritorijos etninio valymo ypatumams atskleisti. Apibendrinant buvo konstatuota, kad „Pasaulio visuomenei tylint, SSRS įvykdė Rytų Prūsijos etnocidą – iškeldino senuosius krašto gyventojus, pasisavino jų žemę ir nuosavybę, pakeitė geografinius vietovardžius, kolonizavo kraštą rusakalbiais atvežtiniais gyventojais.“

LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, su kolegomis, 2016 m. parengusi parodą „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“, apkeliavusią Erfurtą, Berlyną, Potsdamą, Miunchną, eksponuotą 2024 m. birželio 3–29 dienomis Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, skaitė pranešimą „Vaikas karo akivaizdoje: Rytų Prūsijos vaikų patirtys“. Prelegentė priminė apie šiais metais Lietuvos Respublikos Seimo priimtą nutarimą rugsėjo 14-ąją paskelbti Vilko vaikų atmintina diena ir akcentavo, kad karą laimėjusioms šalims visiškai nerūpėjo Rytų Prūsijos tūkstančių našlaičių vaikų likimai.

 „Vilko vaikais“ buvo vadinami Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945–1949 m. pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė, kaip į namus įsiveržę sovietų kariai prievartauja, kankina ir žudo jų seneles, motinas ir seseris, niokoja namus. Regėjo sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius lavonus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles ir žiurkes. Dėl maisto gabalėlio jie galėjo nueiti dešimtis kilometrų ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai“, – renginio metu akcentavo R. Driaučiūnaitė.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas Vytautas Šilas, pranešime „Atminties keliu“, kalbėjo apie Mažosios Lietuvos reikšmę Lietuvos istorijoje, priminė sovietų propagandisto rašytojo Iljos Erenburgo žodžius, raginančius „sumindžioti fašistinį žvėrį jo urve“, sovietų 1944–1948 m. padarytus nusikaltimus prieš civilius Rytų Prūsijos gyventojus, jų iškeldinimą. Atkreipė dėmesį į daugkartinius Mažosios Lietuvos reikalų tarybos prašymus Mažosios Lietuvos genocido dieną paskelbti atmintina diena, kas buvo padaryta 2006 metais.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos istorijos mokytojas dr. Martynas Maniušis, kalbėjęs apie „Mažosios Lietuvos genocido temą mokyklinėje istorijos edukacijoje“, konstatavo, kad pastaroji tema mokykliniame istorijos naratyve yra pristatoma fragmentiškai, o daugeliu atveju, apskritai palikta edukacinėse paraštėse. Apibendrindamas teigė, kad skirdami dėmesį šiai temai mokyloje „pagerbtume žuvusiųjų atminimą, augintume labiau pilietišką, kritiškai mąstančią jaunąją kartą.“

Renginiui baigiantis, jo vedėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausioji istorikė dr. Sandra Grigaravičiūtė dėkojo dainuojamosios poezijos atlikėjai – Vilniaus kolegijos studentei Liepai Valeikienei, renginio organizatoriams – Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjui dr. Artūrui Grickevičiui ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėjai Dovilei Lauraitienei.

Renginio metu buvo eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Nuotraukos Kęstučio Puloko ir LGGRTC darbuotojų