Ateinantį pavasarį Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija minės mo­kyklos įkūrimo 35-erių bei progimnazijos 5 metų sukaktį. Jubiliejinių metų startas buvo duotas rugsėjo 23-iąją, kai kūno kultūros, technologijų ir menų mokytojų metodinė grupė mokyklos bendruomenę pakvietė paminėti tarptautinę turizmo dieną.

Ji prasidėjo netradicine pamoka: vaikai darė lėktuvėlius, ant kurių rašė linkėjimus mokyklai, mokytojams, draugams. Vėliau stadione 5-8 klasių mokiniai suformavo didžiulį ratą, o pradinukai jo viduryje - skaičių 5. Taip buvo duotas startas 5 kilometrų pėsčiųjų žygiui.

Paskui daugiau negu 800 mokinių bei mokytojų patraukė Šilalės pušyno link. Čia prasidėjo spartusis 5 km žygis. Pradinukai žygiavo tik 3 km, bet ir tokio atstumo pirmam kartui jiems užteko. Mokytoja Daiva Kęstavičienė bei jos mokinukai tikino, kad visų nuotaika yra puiki, o nuovargis greitai praeis. Ketvirtokai, nors ir pailsę, tikino, jog kai nėra pamokų, visada linksma... Mokytojos Irmina Kėblienė bei Aurelija Betingienė pasidžiaugė šiuo puikiu sumanymu, nes, anot jų, kompiuteriai pailsėjo nuo vaikų, o vaikai - nuo kompiuterių.

Po žygio susirinkome Bendruomenių­ parke. Čia galėjome atsikvėpti, užkąsti, pažaisti. Vėliau visi buvome pakviesti prie tvenkinio, kur Šilalės priešgaisrinės tarnybos gelbėtojai demonstravo skęstančiojo gelbėjimą, o medikė pravedė pamokėlę, kaip reikia gaivinti skenduolį.

Renginys visiems paliko neišdildomų įspūdžių.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos neformaliojo švietimo būrelis-spaudos centras „SKRYDIS“

Igno VAITIEKAUS nuotr.

Į „Šilalės artoją“ paskambinusi kaltinėniškė prašė pa­dėti sužinoti, kokiomis valandomis dirbančiam žmogui seniūnijoje įmanoma sutikti socialines darbuotojas. Moteris tikino, jog nors ir skelbiama, kad viena iš dviejų Kaltinėnų seniūnijos socialinių darbuotojų darbą pradeda 7 valandą ryto, tačiau visą savaitę jos taip ir nepavyko tokiu laiku aptikti.

„Visą savaitę jos neįmanoma rasti, o ateiti vėliau, nuo 8 valandos, nėra galimybės, kadangi reikia išvykti į darbą. Norėčiau sužinoti, kada iš­­ tik­rųjų ji dirba, kad netektų vėl be reikalo vaikščioti?“ - teiravosi skambinusioji.

Kaltinėnų seniūnas Antanas BARTAŠIUS „Šilalės artoją“ informavo, jog socialinė darbuotoja Vaida Norgailienė dirba įprastu (8-17 val.) grafiku, o specialistės Ilonos Šteimantės darbo valandos yra „slenkančios“, kadangi ji, pasirodo, triūsia dviejose seniūnijose ir lanko asmenis bei šeimas namuose.

Visomis savaitės darbo dienomis Kaltinėnų seniūnijoje I. Šteimantė, anot seniūno, būnanti nuo 7 val. ryto, o pirmadieniais ir trečiadieniais, nuo 15 val. iki 20 val., lankosi šeimose. Antradieniais ir ketvirtadieniais darbuotoją seniū­ni­joje esą galima rasti nuo 7 val. iki 8.30 val. Penktadieniais darbo diena trunka trumpiau – nuo 7 val. iki 19.30 val., nuo15 val. vizituojamos šeimos namuose. Pietų pertrauka – 12-12.30 val.

Paklaustas, kodėl vis tik žmonėms nepavyksta jo pavaldinės rasti kabinete, galbūt tą savaitę ji sirgo ar atostogavo, seniūnas A. Bartašius garantavo, jog I. Šteimantė nei sirgo, nei buvo atostogose.

„Bet gal nenumatytai galėjo būti išvykusi į socialinės rizikos šeimas, - svarstė seniūnas. - Atėjęs į darbą prieš aštuonias, aš visada ją rasdavau. O jeigu kam nepavyksta su ja susisiekti iš ryto, manau, tai gali padaryti vėliau, nes jos darbo grafikas yra ilgas“, - komentavo seniūnas.

Birutė PALIAKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilalės viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga „Šilalės krašto bažnyčios: istorija ir architektūra“. Jos leidybą finansavo LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba bei Šilalės savivaldybė iš Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio programos, parengė ir išleido viešoji biblioteka. Pasidžiaugti nauju leidiniu ar išsakyti pastabas susirinko ne tik gausus būrys šilališkių, bet ir rajono dvasininkai, sulaukta itin garbingo svečio - Jo Ekscelencijos Telšių vyskupo Jono Borutos.

Projekto autorė vyresnioji bibliografė Rūta Vaitkevičienė papasakojo, jog dar 2013 metais, gavus Telšių vyskupo J. Borutos pritarimą, surengta ekspedicija po rajono bažnyčias, kurios metu buvo tiriamos sakralinės vertybės, architektūra, varpai ir varpinės. Knygos autoriais sutiko būti mūsų kraštietis, istorikas, paveldo tyrėjas, Žemaičių akademijos garbės daktaras Kazys Misius, bažnyčių varpų tyrinėtojas bei Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto lektorius Povilas Šverebas, dailės istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos dėstytoja doc. Liepa Griciūtė-Šverebienė, vargonų istorikas, restauratorius bei vargonininkas, humanitarinių mokslų daktaras Girėnas Povilionis, o įžangos žodį parašė Telšių vyskupas gamtos mokslų daktaras J. Boruta.

Knygos pristatyme vys­kupas pabrėžė, kad mūsų kraštas dvasingumu išsiskiria ne tik iš kitų Lietuvos rajonų, bet ir visame Žemaitijos regione. Jis linkėjo nepamiršti rajone palaidotų kunigų, kurie įtraukti į XX a. kankinių sąrašą – Visuotinės bažnyčios martirologą, jog „išliktume žmonėmis su tvirtu stuburu, kai laiko vėjai blaško į vieną ar į kitą pusę“. Būtent tai padės išlaikyti ryšį su mūsų šaknimis.

K. Misius, P. Šverebas ir kiti autoriai bei dalyvavusieji knygos pristatyme linkėjo susirinkusiesiems dvasinės stiprybės, džiaugėsi, ruošdami šią knygą, sutikę daug nuostabių žmonių, o fotografė Aurelija Bacevičienė padėkojo už galimybę dalyvauti šiame unikaliame projekte.

Renginyje dalyvavę Šilalės krašto draugijos Vilniuje nariai Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijai padovanojo akordeoną. Kraštiečių draugijos pirmininkas, Lietuvos etninės globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys paragino žmones dalintis savo prisiminimais, faktais, kad būtų galima tai užfiksuoti knygose ir vėliau nereikėtų apgailestauti, jei vienas ar kitas savo nuoširdžiais darbais pasižymėjęs asmuo nepaminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė padėkojo knygos autoriams ir bib­liotekos darbuotojams, prisidėjusiems prie jos parengimo.

Daina „Palaimink, Dieve, mus, Lietuvos vaikus“ renginį užbaigė Šilalės meno mokyk­los mokytojas Kornelijus Pukinskis.

Kitąmet bus minimas Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejus, kuris ženk­lina galutinį Lietuvos įsiliejimą į krikščioniškąją Europos valstybių šeimą, o dar po metų - Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-metis. Leidiniu „Šilalės krašto bažnyčios: istorija ir architektūra“ biblioteka pristato visuomenei Šilalės krašto 14-os bažnyčių istoriją, vargonus, dailę bei architektūrą, varpus ir varpines, tikėdamasi, jog ši knyga taps reikšminga ne tik mūsų kraštui, bet ir visam Žemaitijos, Lietuvos kultūros paveldui.

Loreta ŠIMUTYTĖ – BALČIŪ­NIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Ketvirtadienį Šilalėje viešėjo Rio de Žaneiro olimpiados bronzos medalio laimėtoja Donata Vištartaitė – Karalienė. Sportininkė susitiko su savo buvusios mokyklos - Da­riaus ir Girėno progimnazijos mokiniais bei trumpam užsuko į savivaldybės tarybos posėdį. 

„Šiandien - istorinė diena: galime pasveikinti savo kraštietę Donatą ir pamatyti olimpinį medalį“, - politikams pranešė rajono meras Jonas Gudauskas, Rio de Žaneiro olimpiados moterų porinių valčių irklavimo bronzos medalio laimėtojai D. Vištartaitei, neseniai tapusiai Karaliene, įteikęs padėką už aukštus pasiekimus irklavimo sporte, istorinę pergalę olimpinėse žaidynėse ir Šilalės krašto garsinimą Lietuvoje bei užsienyje.

Kartu su padėka Donata gavo ir dovanų - marškinėlius bei prijuostę iš Šilutės žuvienės čempionato.

Įteikdamas marškinėlius su užrašu „Aš myliu Šilalę“, meras apgailestavo, jog tai pavėluota dovana – esą norėjęs, kad Donata juos apsivilktų Brazilijoje.

„Bet aš vis tiek myliu Šilalę“, - garantavo sportininkė.

Prijuostė - šilutiškio renginių organizatoriaus Marijaus Budraičio dovana, Šilalei atitekusi už pirmąjį medalį šiemet vykusioje olimpiadoje. Meras prasitarė, jog su Šilutės savivaldybe varžėsi, kurios atstovas pirmasis olimpia­doje iškovos medalį. Šilutiškiai sirgo už boksininką Evaldą Petrauską, bet pirmąjį medalį Lietuvai laimėjo šilališkė.

„Jaučiuosi pagerbta ir reikalinga. Labai tuo džiaugiuosi. Apgailestauti galiu tik dėl vieno - kad Šilalėje nėra irklavimo bazės“, - tarybos nariams sakė olimpietė.

Pasiuntus per rankas apžiūrėti medalį, salėje nuvilnijo šurmulys.

„Sunkus“, - įvertino politikai olimpinį bronzos medalį, sveriantį lygiai pusę kilogramo.

Bet ir iškovotas jis sunkiai.

Paklausta, ar dažnai pasirodo tėvų namuose, sportininkė neslėpė, jog laisvų dienų turi tik per didžiąsias šventes.

„Visus ketverius metus iki olimpinių žaidynių treniravomės kasdien, 12 kartų per savaitę. Todėl laisvus turėjome tik sekmadienio ir ketvirtadienio vakarus“, - sakė sportininkė.

„Šilalės artojui“ Donata pasakojo, kad irklavimu susidomėjo atsitiktinai, kai jos pirmasis treneris Rimantas Vaškys išėjo iš darbo mokykloje.

„Lankiau lengvąją atletiką, bėgdavau 800 ir 1000 metrų. Trenerio praradimas man buvo didelis smūgis, tačiau supratau, jog galiu save išbandyti kitoje sporto šakoje. Kai Kauno irklavimo bazės treneriai į mūsų mokyklą atvyko ieškoti vaikų, norinčių vasarą praleisti  irklavimo stovyk­loje, nė minutės neabejojau - taip užsidegiau irklavimu, kad mokydamasi devintoje klasėje apie nieką kitą nebegalėjau galvoti. Kitą vasarą jau laimėjau jaunučių čempionatą ir sulaukiau išsvajoto kvietimo mokytis Kauno sporto mokykloje. Taip prasidėjo mano kelias į profesionalųjį sportą“, - pasakojo D. Karalienė.

Donata tikino, jog tuomet jai nebuvo svarbu, kokia sporto šaka užsiimti - norėjo sportuoti: daug, godžiai, profesionaliai siekti kuo aukštesnių rezultatų. O Kaune tam buvo visos galimybės.

Tačiau ji prisipažįsta su džiaugsmu grįžtanti ir į Šilalę.

„Šilalė man yra tėvai, namai, mokykla. Gražiausių atsiminimų turiu apie kai kuriuos mokytojus, ypač - apie savo pirmąjį trenerį R. Vaškį, pastebėjusį mano polinkį į sportą bei pakvietusį lankyti lengvąją atletiką. Čia yra mano kelio pradžia, dėl to labai branginu šią vietą“, - „Šilalės artojui“ sakė olimpietė.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Kitoje gatvės pusėje, priešais Olgos Macienės trobą, stovi buvusi mokykla. Tenai tylu, visiškai jokio garso. Net vėjas nešnarina žeme rudenio lapų. Dažnai Olga pagauna save, kad žiūri į tą pastatą ir laukia, kada prasidės pertrauka. Bet ji nebeprasideda...

- Aš vis pasigendu pertraukų, - prisipažįsta. - Tiek čia buvo gyvybės, tiek klegesio!

Netgi po to, kai išėjo į pensiją, jos laikas dar buvo padalytas į pamokas, pertraukas, į laiką po pamokų. Paskui viskas nutilo.

- Nesvarbu, kas buvo direktorius - aš ar kitas žmogus, - sako buvusi mokyklos vadovė, - kai Požerėje nebeliko vaikų, mokykla turėjo užsidaryti.

Kelios laidos dar prisimins savo mokyklą bei mokytojus. Kiti iš tolybių parvažiavę aplanko buvusią direktorę, klausinėja, ar gyvas tas, o tas... Bet laikas eina, jau kai kurie buvę jos mokiniai atgulė po velėna. Iš mokyklos lieka tik atmintis.

- Tai važiuojame į Mažeikius? - pasiūlo direktorė. Ji „Šilalės artojo“ skaitytojams nori pristatyti vieną nepaprastą žmogų.

Važiuojam!

Neįvertintas talentas

Iš Požerės riedame į Mažeikius. O. Macienė sugalvojo prieš Mokytojų dieną padaryti siurprizą buvusiems mokiniams. Jeigu laik­raštyje pasirodytų straipsnis apie Eleną Norkienę, tai būtų maloni staigmena jos auk­lėtiniams. Juk Elenos seniai nematyti Požerėje - išėjusi į pensiją, ji išsikėlė į Mažeikius, arčiau savo sūnaus Rimanto.

- Daugelis manęs klausinėja, ar ji tebėra gyva, kur gyvena, - pasakoja  buvusi mokyklos direktorė.

Gyva, gyva! Netgi labai. Pamačiusi tarpduryje savo kolegę, močiutė pakyla nuo krėslo, tipena apsikabinti. Labai susigraudina.

- Nemaniau, kad dar susitiksime, - nubraukia ašarą.

Nedidelis Elenos butukas prikrautas knygų. Kai būna viena, visą laiką skaito. Mato gerai, tik girdi prasčiau. Bet tam yra klausos aparatas.

- Skaitau ir pamirštu, ką skaičiusi, - guodžiasi draugei.

- Na, tai skaityk iš naujo. Bus kaip nauja knyga! - juokiasi Olga.

Šimtas metų - ne juokas. Iš jų nemažą dalį juodvi ėjo kartu. Į Požerę abi atsikėlė dar visai jaunos. Olga buvo ir direktorė, ir pirmininkienė. O kas buvo jos draugė Elena?

„Ji buvo tyli kaip pelytė, švelni ir nekonfliktiška. Labai mylėjo vaikus, o vaikai mylėjo ją. Man atrodo, ją mylėjo visi, kurie pažinojo. Tačiau niekas jos tada neįvertino. Niekada ji nesulaukdavo nei pagyrų, nei padėkų, nei didesnio valdžios dėmesio. Manau, jog tai buvo labai neteisinga“, - dar važiuojant į Mažeikius, pasakojo O. Macienė.

Pedagogė buvo gera, bet ją ignoravo? Kodėl?

Įrašas byloje

E. Norkienės sūnus Rimantas iš sekcijos paima storą bylą, naršo dokumentus. Štai tas viską pasakantis lapas! Tai - išrašas iš sąrašo buožių šeimų, kurios iš Varnių rajono buvo ištremtos 1951-ųjų rugsėjo 29 d. Išrašas pasirašytas Valstybės saugumo ministerijos Klaipėdos apskrities įgaliotinio pulkininko Poguliajevo. Čia yra tokie duomenys „apie buožę“ E. Norkienę: „Turėjo 30 hektarų žemės, nuolatos naudojosi samdoma darbo jėga. Vyras vokiečių okupacijos metais dirbo policijos viršininku, pabėgo su vokiečiais 1944 metais. Priešiškai nusiteikusi tarybų valdžios atžvilgiu“.

- Kokie 30 hektarų? Kai pirmą sykį tai išgirdau, buvau pritrenkta, - dabar sako šimtametė. - Dar Sibire, kai mums jau leido sugrįžti į Lietuvą, paklausiau saugumo karininko, už ką buvau išvežta. Jis man paskaitė iš bylos tai, kas parašyta čia: kad mes neva turėję 30 hektarų žemės, kad naudojomės samdoma darbo jėga... Bet tėvai turėjo tik 14 hektarų, augino 7 vaikus ir vos sudūrė galą su galu. Iš ko samdysi darbininkus?

Elena prisime­na, jog gimtaja­me Selvestrų kai­me netoli­ Laukuvos gyvenusi kita Norkienė, ji turėjusi daugiau žemės. Gali būti, stribai jas sumaišė, supainiojo dokumentus ir iš neturtingos moky­tojos padarė „buo­žę“.

Ir dėl tokio­ absurdo ji su dviem mažais vaikais buvo ištremta į Sibirą? O paskui tremtinės šešėlis ją lydėjo visą gyvenimą?

- Vis tiek būtų išvežę, - sako Rimantas. - Mokytoja kaime, o dar su aukštuoju! Ir dar buvusio policininko žmona? Ne, ji negalėjo neužkliūti!

Mokytojos byloje ranka yra padarytas toks prierašas: „1944 metais E. Norkienė kartu su vyru bėgo į Vokietiją, iš kur sugrąžinta 1947 metų spalį“. Tai - gryniausia tiesa! Ji su šeima tikrai mėgino pabėgti nuo bolševikų, bet frontas juos pasivijo Lenkijoje.

- Pabundame rytą, aplink - rusų tankai, - prisimena buvusi mokytoja.

Vyras pasislėpė­ Len­kijoje, jis ten ir pasiliko, o ji su dviem mažais vaikais traukiniu parbildėjo atgal į Lietuvą.

„Žmonės yra geri“

Šimtametė pedagogė prisimena, kaip tą naktį stribai Janapolėje juos pakėlė iš lovų. Ar labai išsigando? Išsigąsti nebuvo kada, reikėjo skubiai krautis daiktus. Juk ne kelioms dienoms išvažiuoji. Gal net visam gyvenimui...

- Vienas toks geras enkavedistas kiaulę nušovė, mes greitai susūdėme mėsą, sudėjome į puodus. Jei ne mėsa, ką būtume valgę?

Iš to krašto ne juos vienus tada paėmė. Kai Telšiuose visus suvarė į vagonus, Janapolės mokytoja sutiko daugybę pažįstamų.

- Prie manęs pribėgo kaimynė, apsikabino, šaukia: „Kaip gerai, kad ir tu čia!“ Aš net supykau: „Ką tu šneki? Tau gerai, kad ir mane išveža?“ O ji sako: „Ne dėl to, jog tave išveža, bet todėl, kad tu šalia...“

- Šalia Elenos kitiems tikrai yra geriau, drąsiau ir jaukiau, - patvirtina jos draugė Olga. - Ji taip raminančiai veikė ir savo mokinius. Atsimenu, kai dirbome Požerėje, ateidavo vaikų iš labai vargingų šeimų. Ji juos paguosdavo, padrąsindavo, ir nuo to jos buvimo kitiems pasidarydavo ramiau.

Pati Elena apie tai sako kitaip:

- Žmonės mane mylėjo.

Žmonės mylėjo, todėl viskas gerai pasibaigdavo. Ir ten, Sibire, Krasnojarsko krašte, ją gelbėjo geri žmonės.

- Ruseliai labai geri, - sako buvusi tremtinė. - Kai susirgau tuberkulioze ir gulėjau ligoninėje, vienai mano palatos draugei rusei giminaitė atnešdavo maisto: grietinės, medaus, kitokių skanėstų. „Dalykitės viską pusiau“, - liepdavo ji. Kas man būtų pasiūlęs tokių dalykų? - susigraudina močiutė.

- Ne viskas taip gražu buvo, - įsiterpia jos sūnus. - Prisimenu, pirmąją žiemą turėjome parduoti visus atsivežtus daiktus, kad gautume maisto. Ir žiūrėjo į mus kaip į fašistus...

- Taip, žmonės buvo prigąsdinti, jog mes - kažkokie pabaisos, - sutinka motina. - Tačiau paskui susidraugavome. Jie patys bijojo valdžios. Būdavo, kalba su mumis ir žiūri, kad negirdėtų kitas rusas. Pasakodavo baisiausių dalykų apie tai, kas dėjosi po revoliucijos. Iš nusiaubto krašto rusai bėgo toliau į Sibirą, įsikūrė, įsitvirtino, o tada ir čia užtiko juos bolševikai. Prasidėjo tokie šaudymai, jog žmonių beveik nebeliko. Kitus išvarė į dar tolimesnį Sibirą. Patys rusai labai nukentėjo nuo bolševikų.

E. Norkienei žmonės geri, tik neteisinga valdžia. Per savo gyvenimą ji tvirtina netgi sutikusi gerų stribų, saugumiečių, kurie ant jos nerėkė, kažką paaiškindavo...

Keista tokius dalykus girdėti iš buvusios tremtinės, kurią tie „geri“ žmonės su mažais vaikais varė į traukinį, trėmė į Sibirą, paliko be maisto... Bet ji nemeluoja: tikrai visur sutiko gerų žmonių! O kai pagaliau valdžia leido grįžti atgal į Lietuvą, čia irgi pasitaikė gerų švietimo skyriaus vedėjų, kurie leido dirbti mokytoja ir nebekibo dėl praeities.

Laimė būti šalia Elenos

Olga su Elena susipažino Vyd­mantuose, kur Elena dirbo kultūros namų direktore, o Olga mokytojavo. Olga kultūros namuose turėjo šokių būrelį - Elena jai netgi davė pusę etato.

- Prisimenu, kaip aš mokiau žmones šokio žingsnelių, o Elena sėdėjo kampe ir dainavo maršo ritmu: „Penki litai, penki litai dvidešimt centų“, - šypsosi Olga. - Mes neturėjome nei muzikanto, nei patefono, bet šokiui reikėjo išlaikyti ritmą. Elena buvo talentinga meno vadovė, puiki organizatorė, parengdavo įdomias programas ir laimėdavo konkursus. Pas ją į kultūros namus noriai eidavo žmonės.

O kodėl Elena dirbo ne mokykloje? Pasirodo, buvusios tremtinės dirbti mokytoja niekas nepriėmė. Nesvarbu, kad buvo baigusi Vilniaus pedagoginį institutą. Matyt, švietimo skyriams buvo duotas kažkoks nurodymas. Nors gal ir patys valdininkai suprato, jog talentinga meno vadovė būtų puikiausia mokytoja, bet...

- Prisimenu, kaip mūsų tik­rinti į Vydmantus atvažiavo rajono Švietimo skyriaus vedėjas, - pasakoja Olga. -  Tik­rinimas, kaip visada tais laikais, baigėsi vaišėmis. O kai užgėrė, tai vedėjas kartu su mokyk­los direktoriumi ir muzikos mokytoju užgiedojo „Pulkim ant kelių, visi krikščionys!“ Aš to niekada neužmiršiu.

- Taip, labai gražiai giedojo, - prisimena ir Elena. - Balsingi vyrai.

Jeigu partiniai užtraukdavo šitokias giesmes, iš kur galėjai žinoti, kas iš tiesų žmogaus galvoje? Iš tribūnos - vienaip, širdyje - kitaip. Tas vedėjas tik­riausiai Eleną būtų priėmęs į mokytojas, jeigu nebūtų bijojęs nemalonumų.

- Ir tik po to, kai panaikino Varnių rajoną, kai išsklaidė Varnių saugumiečius, mane nustojo sekioti, - pasakoja Elena. - Šilalėje pasitaikė geras švietimo skyriaus vedėjas, priėmė mokytojauti į Požerę.

Ir štai sutapimas - būsimasis Olgos vyras Zigmantas Macas gavo partijos siuntimą važiuoti į Požerę ir vadovauti Čepajevo vardo kolūkiui. Keletą mėnesių jos netgi gyveno kartu išnuomotame kambarėlyje.

Elenai pasisekė, jog švietimo skyriuje dirbo puikūs žmonės, tokie, kaip Vytautas Noreika, Jonas Stabužis, kuriems nekliuvo tremtinės praeitis. Olgai pasisekė, kad visą laiką dirbo šalia Elenos.

- Elenai visi visada buvo geri, - tvirtina buvusi mokyklos direktorė. - Kaip ji užtardavo savo auklėtinius! Geri jos vaikeliai, ir baigta. Tačiau tie jos mokiniai ne visada buvo tokie auksiniai, bet jai vis tiek geri.

Dabar, susitikus po šitiek metų, joms sunku išsiskirti.

- Mes tikrai, tikrai dar susitiksime! - ramina Eleną Olga.

Pilni įspūdžių grįžtame į Požerę. Laikas ir mums atsisveikinti. O. Macienė netikėtai prisipažįsta:

- E. Norkienė buvo geresnė mokytoja. Ji niekada nešaukdavo ant mokinių, o aš šaukdavau. Norėjau, kad būtų drausmė... Bet tai nieko neduoda. Tą supratau, kai kartą anūkė pasiguodė bijanti eiti į mokyklą. Kodėl? Todėl, jog mokytoja šaukia.

„Ar ant tavęs šaukia?“ - paklausiau.

„Ne, - atsakė mergaitė. - Bet aš vis tiek bijau!“

Jeigu dabar galėčiau pakartoti gyvenimą, niekada ant vaikų neberėkaučiau.

Kiek pagalvojusi, buvusi direktorė taria:

- Žmogui turėtų būti duotas antras gyvenimas klaidoms ištaisyti. Jeigu turėčiau šitokią galimybę, daug ką paimčiau iš E. Norkienės.

Petras DARGIS

R. Norkus tarp mamos dokumentų ieško saugumo bylos išrašo. Kai juos trėmė į Sibirą, buvo dar vaikas. Dabar gyvena čia pat, iki motinos buto - 10 minučių kelio P. Dargio nuotr.

Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, geriausias mais­tin­gųjų medžiagų bei vitaminų šaltinis yra maistas. Tiesa, tol, kol jie auga ir vystosi normaliai. Deja, šiuolaikiniai mitybos įpročiai ne visada leidžia organizmui pakankamai gauti vitaminų bei mikroelementų. Pastebima, jog net sveikai besimaitinantiems vaikams dažnai stinga kalcio, geležies ar B grupės vitaminų. Maistinių me­džia­gų jiems gali trūkti ir dėl alergijų konkretiems produktams ar išskirtinių valgymo įpročių.

Geriausia pasitarti su gydytoju

Dalis tėvų savo atžaloms maisto papildų duoda profilaktiškai. Visgi pirmiausia rekomenduojama stebėti vaiko savijautą ir bendrą organizmo būklę, o apie galimą maistingųjų medžiagų trūkumą pasitarti su šeimos gydytoju. Jeigu vaikas nuolat jaučiasi pavargęs, yra nusilpęs, atrodo išblyškęs, dažniau serga kvėpavimo takų ligomis, jam skilinėja nagučiai ar atsiranda burnos ertmės opelių, tai yra pirmieji požymiai, kad gali trūkti vitaminų ar mineralų.

„BENU vaistinės“ duomenimis, šių metų sausio-rugpjūčio mėnesiais maisto papildų, skirtų vaikams, buvo parduota net 35 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu laiku. Multivitaminų kategorijos pardavimai augo 9 proc. Vaistininkės Aud­ronės Levickienės teigimu, daugiausiai nuperkama tokių imunitetą stiprinančių papildų kaip kompleksiniai vitaminai su ežiuole, vitaminas C, probiotikai ar žuvų taukai.

„Jei tėveliai ateina į vaistines su atžalos kraujo tyrimų rezultatais, tiksliai žino, ko trūksta jo organizmui. Dažnai tai būna geležis bei vitaminas D, stiprinantis kaulus ir mažinantis vėžio bei cukrinio diabeto riziką. Nusprendus mitybą papildyti vitaminais, reikia pasitarti su gydytojais arba vaistininkais“, - teigia A. Levickienė.

Tėvai atidžiau turėtų stebėti vaikus, kurie nevalgo mėsos, pieno produktų, maitinasi tik augalinės kilmės maistu ar yra alergiški tam tikriems produktams.

Suaugusiųjų maisto papildai vaikams netinka

Papildai suaugusiesiems daž­niausiai diferencijuojami pagal lytį bei tam tikras gy­venimo aplinkybes, vaikų - pagal amžių. Tad nuo jo priklauso ir vitaminų forma: kūdikiams paprastai skiriami geriamieji lašiukai, iki 3 metų – sirupai, vyresniems – kramtomosios tabletės. Kai vai­kai išmoksta sau­giai ryti, galima duoti ir piliules ar tab­letes.

Pasak vaistininkės A. Levickienės, maisto papildai skiriasi veikliųjų medžiagų kiekiu, o skirtingo amžiaus vaikams rekomenduojamos vitaminų ir maistinių medžiagų dienos normos yra skirtingos. Todėl labai svarbu, kad vaikas gautų būtent jo amžiaus grupei pritaikytus vitaminus. Jeigu suaugęs žmogus išgers vaikiškų, greičiausiai nieko blogo nenutiks – jis gaus nepakankamą kiekį medžiagų. Tačiau vaikams jų amžiui numatytų dienos normų viršyti negalima – dalies medžiagų perteklius gali būti kenksmingas. Dažniausi maisto papildų perdozavimo simptomai yra viduriavimas, odos bėrimai ir hiper­aktyvumas.

„Kai kurių mikroelementų perteklius gali būti pavojingas, o geležies perdozavimas - net sukelti grėsmę gyvybei. Per didelis kalio kiekis tiek pat kenksmingas, kiek ir trūkumas, ir gali sukelti širdies veiklos pokyčius. Šių medžiagų nereikėtų duoti profilaktiškai“, – įspėja specialistė.

Maisto papildai – ne saldainiai

Profilaktiškai vaikams geriausia duoti vitaminų komp­leksus. Jų sudėtyje yra pag­rindiniai maistingųjų medžia­gų komponentai, o geležies būna mažiau. Jeigu vienu metu ketinama duoti kelių rūšių vitaminų, patariama atkreipti dėmesį, ar jų sudėtinės dalys nesidubliuoja.

Anot A. Levickienės, įtikinti vaikus gerti vitaminus nebėra sunku. Dauguma mažiesiems skirtų maisto papildų atrodo kaip guminukai ar sirupas, be to, yra įvairių skonių bei spalvų. Tačiau maisto papildai nėra saldainiai, todėl juos, kaip ir vaistus, reikia laikyti vaikams nepasiekiamoje vietoje ir visuomet stebėti, kokį kiekį jie suvartoja.

Dagnė ARMONAITĖ

Į redakciją kreipęsis iždoniškis Vytautas G. piktinosi, kodėl daugelį metų žarstomi pažadai apie būsimą asfaltą iki šiol niekaip nevirsta realybe. Pasak vyriškio, apie tai, jog nuo Iždonų iki Kaltinėnų bus galima nuvykti ne duobėtu žvyrkeliu, o lygiu keliu, žmonės pirmą kartą išgirdo dar prieš ketverius metus.

„Šių metų kovą „Šilalės artojuje“ (straipsnyje „Duobėti žvyrkeliai – Šilalės valdžios gėda“) perskaitęs, kad asfaltavimo darbai kelyje Pagrybis-Kaltinėnai prasidės šią liepą, apsidžiaugiau: gal pagaliau viskas iš tikrųjų pajudės. Nes tame straipsnyje Seimo narys Remigijus Žemaitaitis garantavo, jog remontai tikrai bus. Bet atėjo ruduo, o kaip niekas nevyksta, taip nevyksta. Kodėl taip atsitiko? Juk kelias tik­rai yra baisus. O jei „praeina“ greideris, iš viso nebeįmanoma išvažiuoti“, - piktinosi skaitytojas.

Tad kodėl rinkėjams žarstyti pažadai iki šiol neįgyvendinti, pasiteiravome politiko.

Pasirodo, pradėti asfalto tiesimą nuo Pagrybio gyvenvietės­ iki Kaltinėnų sutrukdė skundų nagrinėjimas, mat jais buvo užverstos įvairios tarnybos.

„Nuo gegužės mėnesio­ įvairioms tarnyboms, tarp jų - ir Specialiųjų tyrimų tarnybai, buvo pateikti trys skundai. Įtarimų, kas juos parašė, turiu, tačiau atskleisti negaliu. Tuo labiau, kad visi jie - anoniminiai. Manau, jog tai buvo daroma specialiai, siekiant darbus užvilkinti. O kol tarnybos visko neišsiaiškino, užstrigo ir sutarčių pasirašymas. Tačiau dabar darbai jau turi būti pradėti, ir, kaip ir planuota, Kaltinėnus bei Iždonus sujungs 3,5 kilometro asfalto atkarpa“, - komentavo parlamentaras.

Dėl tos pačios priežasties vėlavo ir į Jaunodavą, Radiškę, Palenti­nį ve­dančio žvyr­ke­lio asfaltavimas. Apie tragiš­ką jo būklę ne sykį buvo rašyta ir „Ši­lalės artojuje“. Bet šiuo metu pakelėse jau stovi informaciniai stendai, skelbiantys, jog kelio Var­niai-Severėnai-Kaltinėnai tiesimo darbai turės būti baigti iki kitų metų spalio 26 d. Toks pat terminas numatytas ir kelio Upyna-Pagrybis-Kaltinėnai sutvarkymui. Abiejuose objektuose darbuosis tas pats rangovas – UAB „Kamesta“. Skelbiama, kad dar­bai prasidės paskutinį šių metų ketvirtį.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusį sausį suėjo dešimt metų, kai Šilalės rajono policijos komisariato duris pravėrė Linas RAMEIKIS. Karjerą pradėjęs nepilnamečių reikalų darbo grupėje, vėliau išbandęs save apylinkės inspektoriaus pareigose, dabar jis dirba Prevencijos skyriaus tyrėju. Šiemet Linui teko garbė atstovauti apskričiai geriausių šalies viešosios policijos pareigūnų konkurse, kuriame, nors ir nepavyko pelnyti prizinės vietos, pasirodyta išties šauniai.

„Policininko profesiją pasirinkti man pasiūlė tuometinis komisariato vadovas Remigijus Rudminas. Darbo specifiką šiek tiek išmaniau, nes panašiose pareigose dirba giminaičiai, su kuriais nuolat pasikalbėdavome apie pagrindines aktualijas. Be to, man niekada nebuvo svetimas noras padėti  žmonėms, ginti ir saugoti valstybės interesus. Tikriausiai ne veltui pareigūno priesaikoje ir yra įrašyti žodžiai: „Prisiekiu negailėti jėgų, gindamas žmogaus teises ir laisves, visuomenės bei valstybės interesus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas“, - pasakoja L. Rameikis.

Daugeliui gali kilti klausimas, ką gi veikia tie prevencijos pareigūnai? Ką daro pat­ruliai ar kriminalistai – lyg ir aišku, o kokias užduotis atlieka L. Rameikis?

„Kiekvieną rytą su tiesioginiu vadovu aptariame praėjusios paros įvykių suvestinę, iškilusias problemas bei kt. Vėliau didžiąją darbo laiko dalį skiriu pareiškimų bei pranešimų tyrimui, tenka  reaguoti į įvykius“, - sako pareigūnas.

Šiemet L. Rameikis dalyvavo geriausio 2016 m. Tauragės apskrities policijos komisariato prevencijos pareigūno konkurse.  Jis įveikė visus konkurentus ir įgijo teisę atstovauti komisariatui finale.

„Pirmasis etapas buvo nepalyginamai lengvesnis. Jame, sprendžiant testą, buvo tikrinamos bendrosios žinios, šaudymo, vairavimo įgūdžiai bei dėmesingumas. Ant­rajame etape dalyvavo 10 geriausių apylinkės inspektorių arba veiklos padalinio pareigūnų iš visos Lietuvos. Dviejų dienų konkursas vyko Vilniaus rajone, Valčiūnų ugniagesių-gelbėtojų mokykloje. Teko varžytis penkiose rungtyse: plaukti baseine ir gelbėti skęstantį, įveikti figūrinio važiavimo užduotį, bendrųjų žinių testą, taktikos-šaudybos bei dėmesingumo rungtis. Tuo pat metu vyko ir pat­rulių konkursas, kuriame dalyvavo visų apskričių geriausieji bei svečiai iš Latvijos, Estijos ir Suomijos. Visose rungtyse buvo vertinamas pareigūno atlikto darbo tikslumas bei užduoties atlikimo greitis“, - įspūdžiais iš konkurso dalijasi Linas.

Paklaustas, ar niekada nesigailėjo pasirinkęs policininko kelią, L. Rameikis nesutrinka. Jis sako kitoje sferoje savęs neįsivaizduojantis. Tačiau neslepia turįs svajonę išbandyti save specia­lizuotame policijos būryje.

O ką pareigūnas mano apie šiandieninę policijos padėtį bei jos ateitį?

„Pajuokaujant būtų galima sakyti, jog kartais policininko darbas panašus į kunigo: žmonės dažnai mums išsako savo „nuodėmes“, bėdas, nuogąstavimus. Mes juos išklausome, patariame. Tikrai gera, kai gali žmogų apginti ir jam pagelbėti.

Kalbant apie minusus, tik­riausiai šiuo metu pareigūnams labiausiai trūksta išsamios informacijos apie reformą. Žinoma, stinga ir elementarių darbo priemonių. Tačiau tobulybei ribų nėra, dėl to ir policijai būtina nuolat keistis: prisitaikyti prie naujų aplinkybių bei esamų sąlygų, reaguoti į besikeičiančią situaciją. Kartais reikia kitokio požiūrio.

Dabar policijos sistemoje vykstanti reforma arba vadinamasis naujas modelis, tikėtina, stip­riai pakeis kai kurių pareigūnų požiūrį į darbą. Vis tik galvoju, kad mes prisitaikysime prie naujovių. Svarbiausia, jog permainos neprieštarautų viena kitai, nes tada sustotume vietoje. Iš esmės manau, kad pokyčiai tik į naudą. Visuomenė mumis pasitiki, viliuosi, jog pasitikės ir toliau. O tai leidžia dar vienu žingsniu priartėti prie žmonių. Nuo to ir jiems, ir mums tik geriau“, - įsitikinęs pareigūnas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.