Vieną gražią ir šiltą popietę 4a klasės mokiniai, kaip ir dera, vilkėdami liemenėmis bei mūvėdami šalmus (ačiū dviračių sporto treneriui Kęstučiui Česaičiui), lydimi mokytojos Andželos Varanienės bei Dovydo ir Julijos mamų,  dviračiais mynė Kvėdarnos apylinkės pažinimo takais.

Pirmiausia pasukame Drungėliškės­ koplyčios link. Kelias buvo duobėtas, o pasiekus mišką, mus atakavo būriai uodų. Negana to, kelią pastojo upė su kabančiu tiltu. Kai kuriems tai buvo pats didžiausias išbandymas. Tačiau ragindami bei drąsindami vieni kitus, sėkmingai pasiekėme kitą krantą, nuo kurio ir Drungėliškės koplyčia - visai netoli. 

Tai medinės viena kitoje stovinčios koplyčios. Jos atspindi tradicinę liaudies architektūrą, yra unikalios savo struktūra – „koplyčia koplyčioje“. Viduje – senoji, virš kurios pastatyta dabartinė. Vieta garsėja stebuklinga Jėzaus Nazariečio, apsireiškusio ant švento akmens, statula. Stebuklingu laikomas ir šalia sruvenantis šaltinėlis. Pasimeldę bei atsigaivinę vandeniu, traukėme toliau. Mūsų laukė Kazimiero Jauniaus klėtelė.

Po bendrų pietų klėtelėje Rasa Pangonienė papasakojo apie žymaus kalbininko Kazimiero Jauniaus gyvenimą, jo darbus. Apžiūrėję klėtelę bei pažaidę, leidomės į namus. Pakeliui užsukome į Grimzdų parduotuvę nusipirkti ledų, kuriuos skaniai suvalgėme Grimzdų bendruomenės parkelyje.  Aplankėme klasioko Sauliaus ponį Spalį, kuris mūsų visai neišsigando.

Į mokyklą grįžome vakarop,  numynę apie 16 kilometrų. 

Andžela Varanienė,

mokytoja

Ingridos ZOBĖLIENĖS nuotr.

Suktais, iš raudonų plytų sumūrytais laiptais lipame aukštyn iki Šilalės bažnyčios pastogės. Paskui jau po pat stogu iš lentų sudėtais pastoliais Zigmas veda patamsiais į didelį kambarį, kur tiksi laikrodžio mechanizmas. Su Zigmu Bagdžiūnu susipažinome Vlado Statkevičiaus muziejuje, kur atidaryta jo laikrodžių kolekcijos paroda. O jis, pasirodo, dar ir bažnyčios laikrodininkas!

Bažnyčios laikrodininkas

Niekada nemaniau, kad laik­rodžio mechanizmas gali būti toks didelis. Švytuoklė - met­ro ilgumo. O dantračiai kaip kokios kuliamosios. Maži ratukai neišlaikytų svarsčių, kurie, leisdamiesi žemyn nuo bažnyčios lubų, suka rodyk­les ir visą mechanizmą. Visai kaip senoviniai naminiai užtraukiami laikrodžiai, tik ši­tas – keliolika kartų didesnis.

Zigmas ant veleno uždeda rankeną ir pradeda sukti. Kad laikrodis nesustotų, nusileidusius svarsčius reikia pakelti. Zigmas įsiręžęs suka veleną, ant jo vyniojasi trosas. Kažkur ten, šachtoje, kyla aukštyn ant troso kabantis svarstis. Jo dar nematyti. Šachta yra gili, iki pat bažnyčios apačios.

Zigmas pasuka 40 kartų, su­stoja atsipūsti. Svarsčio vis­ nematyti. Taip iš viso trys pri­ėjimai po 40 veleno pasukimų. Ne sunkumų kilnotojas, kad visa tai įveiktų vienu ypu. Pagaliau svarstis pasirodo: kokių trijų kibirų dydžio metalo gabalas. Tikriausiai švinas. Kiek atsikvėpęs, Zigmas tokiu būdu kels ir­ ­antrąjį svarstį. Vienas suka laik­rodžio rodykles, kitas muša dūžius.

Daugelį metų Šilalės bažnyčios laikrodžio rodyklės stovėjo ir tik puošė fasadą. Kol vieną dieną pas kleboną atėjo Zigmas ir pasisiūlė sutaisyti užstrigusį mechanizmą. Nuo tada jis tapo bažnyčios laikrodininku.

- Dabar esu kaip įsikirtęs į koją, - sako Zigmas. - Niekur toli nuo Šilalės negaliu nuvažiuoti. Mechanizmas taip kvailai padarytas, jog reikia užtraukti kas antrą dieną. Yra laikrodžių, kuriuos užtenka prisukti sykį savaitėje, o šitą - kas antrą dieną! Tačiau jo neperdirbsi.

Šalia laikrodžio mechanizmo ant grindų padėtas mechaninis varpininkas. Tai elekt­ros varik­lis su reduktoriumi, kuris, sukdamas veleną, tampo varpų trosus. Tai daug paprastesnis už laikrodį mechanizmas. Užtenka retsykiais pareguliuoti trosus, kai tie išsitampo, ir į varpą sudavęs kūjis nebeatšoka. Pareguliuoji - ir vėl skambėjimas normalus.

- Labai norint, veleną galima perdaryti, kad jis skambintų nesudėtingą melodiją. Bet yra kaip yra, - sako bažnyčios laikrodininkas.

Geras meistras - tai įrankiai

Daugelis šilališkių dar tik­riausiai prisimena prie Ašučio tvenkinio gyvenusį Juozą Lukminą. Tą patį, kurio name trenkė stiprus sprogimas. Toks stiprus, jog iš verandos nieko neliko.

- Po sprogimo jis buvo rastas dar gyvas. Kai nuvežė į ligoninę, turėjo sąmonę, - pasakoja Zigmas. - O kojos nebeturėjo. „Ar dar galėsiu tarnauti?“ - klausinėjo. Nejautė, kad kojos jau nebėra. Tai buvo labai įdomus ir visiems reikalingas žmogus. Priklausė savanoriams, domėjosi kariuomene, ginklais, sprogmenimis... Taip ir žuvo. Sprogo kažkas rankose.

Savamokslį meistrą pažinojo ir Zigmas, nors traukė jį ne ginklai ir ne sprogmenys. Zig­mo pomėgis - taikus ir niekam nepavojingas. Dirbdamas vadinamuose „Tauragės skaičiukuose“, Juozas iš ten draugams parveždavo visokių įnagių bei kitų reikalingų dalykų. O Zigmui labai reikėjo mažų replyčių, miniatiūrinių spaustuviukų, grąžtelių, frezikių.

- Būna, senam laikrodžiui trūksta dantračio. Turint originalą, galima padaryti visai tikslią kopiją. Tačiau reikia mažyčių kopijavimo stak­lyčių. Jas irgi turi pasidaryti. Be įrankių koks tu meist­ras? - klausia Zigmas. - Kartais ir patarimo reikia. O Juozas daug ką išmanė. Pažintis su juo man buvo didelis postūmis. Bet pradžioje iš Juozo man reikėjo tik kaltų. Juk pradėjau visai ne nuo laikrodžių. Drožinėjau medį, o Juozas gamykloje galėjo teisingai užgrūdinti kaltus. Man atrodo, jis viską galėjo, - šypsosi Zigmas.

Restauravęs kelias senų laikrodžių dėžes, Zigmas suprato, kad to yra mažai. Norint užsiimti senais laikrodžiais, pirmiausia reikia juos atgaivinti.

Išradingumas padėjo išgyventi

Sulaukęs aštuoniolikos, Zigmas ga­vo maišą su savo manta ir Utenos vaikų namų auklėtojų patarimą važiuoti į Vilniaus verbavimo punktą­. Ten paims kokiems darbams, gal duos pastogę... Maiše buvo pagalvė, paklodė, ant­klodė, kostiumas, dar ke­li skudurai. Ir taip su terba ant pečių - į gyvenimą! Zigmas nežinojo, kad Vilniuje jį užverbuos darbams į Tauragės miesto statybas, kad iš ten atsidurs Šilalėje ir čia pasiliks visam gyvenimui.

Šiandien jis jau neprisimena, ar jam davė pinigų kelionei. Bet nesvarbu. Jis mokėjo užsidirbti, rinkdamas tuščius butelius. Taip sutaupydavo kapeikų ir duonai, ir bandelėms, ir netgi saldainiams.

- Mamos neprisimenu. Kai mirė, buvau kūdikis. Tėvas parsivedė pamotę. Tada prasidėjo keistas gyvenimas. Mūsų namas virto savotišku kaimo restoranu. Kas norėjo, galėdavo ateiti ir nusipirkti samagono, galėjo ir vietoje išgerti. Samagoną virdavo pamotė, o mes, vaikai, jai padėdavome. Klientai gaudavo ir užkandos. Tai buvo keisčiausia. Jie, būdavo, gali valgyti ir duoną, ir lašinius, o mums, vaikams, valgyti draudžiama! Pamotė slėpdavo net duoną. Vieną kepalą užrakindavo virtuvės spintelėje, kitus iškepusi kažkur paslėpdavo. Mes aptikome, kad rūsyje. Pavagiam, būdavo, visą kepalą, ir ji nepastebi, kad vienu sumažėjo. Paslapčia visi trys ir sutašome. Bet sykį ji užtiko mūsų nebaigtą valgyti ir paslėptą kepalą. Oi gavom tada nuo tėvo! - prisimena Zigmas. - Tai dabar vaikų mušti negalima, o tada galėjai juos daužyti, kiek tinkamas.

Pavogti iš rūsio kepalą - paprastas žygis. Atrakinti užrakintą spintelę - jau rimtesnis darbas.

- Vienas spintelės duris pamotė iš vidaus užkabindavo kabliuku, o kitas užrakindavo raktu. Mes susivokėme, jog, atkrapščius kabliuką, abi durys atsiveria. Plona viela puikiausiai telpa pro plyšį, ja ir atkrapštai. Paskui duris vėl suveri, ir beveik nelieka žymės. Riekes išmokome pjauti atsargiai, kopijuodami prieš tai atpjautą formą. Tačiau ji netrukus suprato, kad kepalas pernelyg greitai mažėja, todėl vietoj kabliuko įtaisė skląsti. Jo atkrapštyti mums nepavyko­. O jei ištraukus vieną stalčių? Kaip tik virš durelių buvo du stalčiai. Ištraukėme vieną, atšovėme skląstį, atsidarėme duris, atsipjovėme duonos, o paskui viską užtaisėme, kaip buvo. Atrodo, neliko jokių žymių, kad į spintelę kas nors įsilaužė. Ir skląstis užšautas, ir durelės užrakintos... - prisimena Zigmas pirmuosius savo konstravimus.

Taip jie ir žaidė su pamote išlikimo slėpynių, kol Zig­mas atsidūrė Utenos vaikų namuose.

Panašiai dabar yra ir su laik­rodžiais. Parsineša Zigmas seną laužą, pasideda ant stalo ir pusę dienos laužo galvą, kodėl jis neina. Kur čia galėtų būti kabliukas?

Nediplomuotas meistras

Zigmas neįtarė, jog tai bus savotiškas egzaminas. Nė nekvepėjo kokiu išbandymu. Atvažiavo iš Girdiškės senas pažįstamas Jonas, sako:

- Važiuojam į Tauragę, reikia padėti tokiam žmogui.

Zigmas Jonui jau buvo taisęs kelis senus laikrodžius bei restauravęs jų dėžes. Yra žmonių, kurie renka senus laikrodžius, kiti jais dar ir prekiauja. Zigmas jau buvo šiek tiek įgudęs, restauravęs senus, ir pats turėjo keletą. Kelis neinančius buvo gavęs dykai. Vieną suremontavęs nupirko iš savo kliento. Mat už remontą bei dėžės restauravimą tas nenorėjo mokėti 45 litų.

- Tas laikrodis 10 litų tevertas! - piktinosi žmogus.

 Kad tiek tevertas, Zigmas už 10 ir nupirko. Kitus rado Rietavo turguje. Neinantys kainuoja daug pigiau, o jis turi visą kalną atsarginių dalių. Kai Skaudvilėje mirė garsus to krašto laikrodžių meistras, Zig­mas nuvažiavo pas našlę ir sutarė, jog ji atiduos jam visą laikrodžių laužą, o jis sutvarkys jai kelis senus laikrodžius.

Laužo buvo tiek daug, kad netilpo į mašinos bagažinę. Pasirodo, žmogus visą gyvenimą dirbo Skaudvilės buitiniame kombinate, taisė laik­rodžius, o nepataisomus me­tė į krūvą. Zigmui apsalo širdis. Kiek čia dant­račių, kiek ašelių, rodyklių, spyruoklių!.. Jis mielai padarys kelis reisus, kad tik parsivežtų viską.

Dabar jis galėjo ardyti, taisyti, imti kitą ir vėl taisyti!

Tauragiškis juos pasitiko savo kieme.

- Arūnas, - prisistatė jis, paspaudė ranką ir nusivedė laiptais žemyn į pusrūsį.

- Į namą jis manęs nė nesivedė, - pasakoja dabar Zigmas. - Kai tik nuėjau į tą rūsį, iškart supratau - kodėl. Didžiulė salė, ir visa - vieni laikrodžiai! Puikūs senoviniai laikrodžiai! Ir pakabinti, ir pastatyti, ir einantys, ir sustoję. Yra žmonių, kurie iš Europos vežasi antikvarą, dažniausiai - aplaužytą, apgadintą. Čia pataiso, restauruoja, kaupia savo kolekcijas arba parduoda ir pasidaro pinigo. Bet tai - jau ne mano reikalas.

Arūnas parodė Zigmui kelis senus laikrodžius.

- Nepataisytum? - paklausė. - Pamėgink, gal kas išeis?..

Zigmas suprato mintį. Gerų ir vertingų daiktų šeimininkas kol kas neduos. Tačiau jei pasiseks... Zigmas turi įrodyti, kad yra vertas pasitikėjimo. Tada galės restauruoti ir senas kėdes, stalus, bufetus...

Dailiųjų darbų jis išmoko Šilalės tarpkolūkinės statybos organizacijos vaizdinės agitacijos dirbtuvėse. Tai, ką jie gamino, seniai pavirto istoriniu šlamštu: gatvėse statomi stendai, agituojantys dirbti gerai ir vykdyti partijos užduotis, ant sienų kabinami plakatai, žadantys planus įgyvendinti 120 procentų. Viskas atsidūrė šiukšlyne, bet Zigmui liko vienas brangus dalykas - mokėjimas dirbti dailiai, gražiai ir kantriai. Jis itin daug padarė medinių prizų melžėjoms, šėrikams, traktorininkams. Ir dabar liaudies meistrai drožia panašius dalykus, tik niekas jų nebevadina prizais.

Iš kur Zigmas mokėtų restauruoti laikrodžius ir kitus senus daiktus, jeigu nebūtų pradėjęs nuo tų plakatų ir prizų? Štai dabar jis turi sutvarkyti antikvarinės kėdės koją. Kojos apačia imituoja liūto ar kokios kitos katės leteną, tačiau yra nukritusios kelios detalės. Be jų kėdė - ne antikvaras. Zigmas pagamins tas detales, priklijuos, nudažys, pasendins - štai tada kėdė pasidarys tikrai vertingas dalykas.

Išeitų, Zigmas jau tapo profesionalu, aptarnaujančiu turtingus žmones?

- Ne, ne, - purto galvą jis. - Aš - žmogus be profesijos.

Pasirodo, Zigmas neturi jokio diplomo, nėra baigęs net amatų kursų. Viskas - tik iš savęs. Ir tie darbininkų prizai, ir laikrodžiai, ir antikvariniai baldai, ir keli jo drožti koplytstulpiai. Darai, bandai, klysti, taisai. O tai - pats įdomumas! Daug įdomiau už gatavą daiktą, už rezultatą, už visą kolekciją. Zigmas jau seniai pastebėjo: padarei - nebeįdomu.

Kiek jis įkainuotų savo paties kolekciją?

Zigmas traukia pečiais. Niekada to neskaičiavo.

- Juk neparduodu, - atsako kukliai.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Rugsėjo 19 dieną Tauragės apskrities ligoninėje pa­saulį išvydo nedidelis, smulkus berniukas. Tačiau pa­tyrę gydytojai sunerimo ne tik dėl itin mažo naujagimio svorio – neįtikėtina, bet kūdikėliui buvo nustatytas girtumas. Jaunos, problemų dėl alkoholio turinčios ir taurelės net nėštumo metu neatsisakiusios kaltinėniškės vaikas gimė su įgimtu vaisiaus alkoholizmo sindromu, o netrukus kūdikiui prasidėjo alkoholinė abstinencija.

Apie neeilinį įvykį ligoninės personalas informavo Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių.

Kaip „Šilalės artojui“ teigė šio skyriaus vedėja Birutė Sragauskienė, apie tai, kad gimdymo metu motinai būtų nustatytas girtumas, Vaiko teisių apsaugos skyrius žinių neturi. Tačiau specialistėms buvo žinoma, jog jauna moteris, ir besilaukdama kūdikio, nuolat girtavo.

„Berniukas iš Tauragės ligoninės gimdymo skyriaus išvežtas į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus, jam bus nustatyta laikinoji globa. Kūdikių namuose jau gyvena ir jo broliukas, kuris, sulaukęs vos kelių mėnesių, iš šios moters paimtas pra­ėjusiais metais. Ir tada motinai buvo nustatytas sunkus girtumas. 

Šiais metais tai antras toks atvejis mūsų rajone. Pernai  iš ligoninės taip pat teko išvežti du naujagimius, kurių tėvai dėl alkoholio vartojimo, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimo, socialinių įgūdžių stokos visiškai nebūtų sugebėję užtikrinti mažylių priežiūros.

Paimant kūdikį, kiekvieną kartą lankomasi šeimoje, vertinama, ar yra galimybių, jog jis augtų šeimoje. Deja, kaip ir šiuo atveju, taip ir kitais, kai kuriuose namuose vaikai yra nereikalingi: juos nuolat supa ne tik girti tėvai ar sugyventiniai, bet aplink siaučia ir jų bičiuliai - apsvaigusių asmenų kompanijos. Be to, tokiuose namuose nėra ir tinkamų vaikams buities bei gyvenimo sąlygų“, - komentavo situaciją B. Sragauskienė.

Rėzgalių kaime gyvenančiai, dar nė trisdešimties neturinčiai motinai, pagimdžiusiai apgirtusį kūdikį, tai jau trečiasis vaikas. Deja, nė vienos atžalos „ge­gutė“ neaugina. Redakcijos žiniomis, vy­riau­­sioji duk­ra auga pas tėvą Kelmėje, o sūnus, kaip jau minėta, iš jos namų pernai buvo paimtas dėl visiškos nepriežiūros. Socialiniai darbuotojai kūdikį rado siaubingai apleistą: vaikas buvo neaišku, kiek laiko nepraustas, iššutęs bei pan.

Į rizikos šeimų sąrašą įtrauk­ta moteris, kaimynų pasakojimu, nuolat girtuok­liauja, nevengia ir įvairaus „plau­ko“ vyrų kompanijos. Todėl greičiausiai nė pati nežino, kas yra prieš savaitę gimusio berniuko tėvas...

Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos B. Sragauskienės pateiktais duo­menimis, šiais me­tais lai­ki­noji globa/rūpyba jau nustatyta 39 rajone gyvenantiems nepilnamečiams. Į šeimas sugrąžinta kiek mažiau nei pusė - 18 vaikų.

Skyrius teismui dėl tėvų valdžios ribojimo šiemet jau pateikė 15 ieškinių. Tačiau tai – ne riba. Tėvų valdžia apribota 18 asmenų, kiti atvejai dar neišnagrinėti ir laukia teismo sprendimų.

Birutė PALIAKIENĖ

Ankstyvą penktadienio rytą ugniagesiai skubėjo į Bar­džių kaimą Bijotų seniūnijoje. Kol gelbėtojai atvyko, namas jau degė atvira liepsna. Užgesinus gaisrą, viename iš kambarių rastas stip­riai apdegęs 63 metų Stefanijos Kasputienės lavonas. Pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Kol kas tiksli gaisro priežastis nenustatyta – galbūt moteris neatsargiai rūkė lovoje, gal būstas užsiliepsnojo nuo elektros. Kaip teigė Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas Ruslanas Pačkovskis, gaisro židinys buvo tame kambaryje, kuriame moteris miegojo, o ne virtuvėje, kur stovėjo dujų balionas. Tad balionas nuo karščio nesprogo, o tik nušovė jo saugiklis ir dujos ištekėjo.

Bijotų seniū­nas Steponas Ja­saitis sakė, jog žuvusioji į tėvų sodybą atsikėlė tik šių metų pradžioje, po motinos mirties. Ji nebuvo šio namo savininkė, ją geranoriškai čia įleido S. Kasputienės sūnėnas Valdas Jankauskas, kuriam pastatus testamentu buvo palikusi močiutė. Iki tol S. Kasputienė ilgus metus gyveno ir gyvenamąją vie­tą dek­laravo Skaud­vilės se­niūnijoje, kur turėjo socialinį būstą. Tiesa, ten gyvenimo sąlygos jos netenkino, tad laikinai, kol seniūnija būtų suradusi kitą būstą, apsistojo Bardžiuose. Seniūnas dar visai neseniai skambino velionės dukrai į Raseinių rajoną ir ragino pasiimti motiną bei ją prižiūrėti. Dukra buvo pažadėjusi artimiausiomis dienomis ją išsivežti.

S. Kasputienė užaugino ir sūnų, pastarasis šiuo metu gyvena bei uždarbiauja užsienyje.

Akivaizdu, jog šios nelaimės galėjo ir nebūti. Pasak seniūno S. Jasaičio, namuose dažnai buvo girtaujama, o kai išmokėdavo pašalpas, pas šią moterį rinkdavosi panašių pomėgių draugeliai. Ar tragedijos išvakarėse namuose taip pat vyko išgertuvės, šiuo metu aiškinasi policija.

Be to, kaime pasklido ir dar viena kraupi šios nelaimės versija: esą prieš tai moteris galėjo būti nužudyta. Tačiau Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisaria­to Komunikacijos grupės specialistė Rūta Janavičiūtė „Šilalės artoją“ informavo, jog kol kas specialistų išvadų nei dėl gaisro priežasties, nei dėl moters mirties nėra.

„Pirminiais duomenimis, kū­nas rastas apdegęs. O gaisras galimai kilo dėl dujų baliono nuotėkio“, - teigiama Tauragės AVPK pateiktoje informacijoje.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atokesnių Šilalės gatvių gyventojai, važiuodami ar vaikščiodami pagrindine, gali ja tik gėrėtis bei pavydėti. Tik, deja, matyt, tikėtis ir laukti, kad jų gatvės bus paasfaltuotos ar bent užtaisytos duobės, jau seniai nustojo. Tad ir vaikščioti tenka išsiklaipiusiais šaligatviais. O tamsiu metu geriau iš namų nesikelti, nes gali grįžti susižalojęs ar net koją išsisukęs.

Kaip jau rašė „Šilalės artojas“, šiuo metu įgyvendinamas lopšelio-darželio „Žiogelis“ teritorijos praplėtimo projektas. Be kitų darbų, sudėtos ir naujos takų trinkelės. Senąsias, kaip teigė darželio direktorė, žadėjo išsivežti rangovai. Nors, pasak jos, neva buvo siūlyta panaudoti seniūnijoms, tačiau šios neėmusios. O ar nebuvo galima sudėti jas vienoje iš tų baisiai atrodančių gat­vių? Žmonės tik­rai būtų įvertinę ir padėkoję. Gi dabar vis garsiau svarstoma, jog visiškai geros trinkelės sugulė privačiuose kiemuose...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Į redakciją kreipęsis ūkininkas Stasys Dinapas sakė atstovaujantis visai Tautvilų kaimo bendruomenei ir prašantis padėti, sprendžiant daugelį metų varginančią problemą. Pasirodo, žmonės jau seniai važinėja itin prastu ir duobėtu keliu, tačiau dėl to valdžiai nei šilta, nei šalta.

„Tautviluose gyvena apie 40 žmonių. Mes pavargome kratytis duobėmis bei kvėpuoti dulkėmis, nes į kaimą vedantis žvyrkelis yra itin prastas. Kiek sykių kėlėme šitą problemą – niekam nė motais. Prieš trejus metus surinkome parašus, išsiuntėme raštą savivaldybės merui, jog paasfaltuotų bent dviejų kilomet­rų atkarpą. Po kurio laiko sulaukėme atsakymo, jog neva specialiai buvo matuojamas pravažiuojančių mašinų srautas ir nustatyta, jog jis esąs per mažas tokioms investicijoms. Nebeprisimenu, kiek raštų esame visur išsiuntinėję, bet atsakymas iš visų ateina vienodas: sutvarkyti mūsų keliuką nėra pinigų.

Nėra, tai nėra. Bet netikėtai šią vasarą išvydome tik­rą stebuk­lą Stungaičiuose, kur stovi keletas trobų, o ir eismas per šį kaimą lygiai toks pat, kaip ir per mūsiškį. Tačiau Stungaičiuose, skirtingai nei Taut­viluose, nusidriekė gražiausia asfalto danga. Tikro, gero ir tvirto. Mes viso labo prašėme prastesnės, lanksčios dangos... O tokie stebuk­lai, mūsų nuomone, nutiko dėl to, jog Stungaičiuose gyvena mero Jono Gudausko mama. Tai dabar svarstome, gal ją būtų įmanoma bent laikinai perkelti pas mus. Gal tada ir mes sulauktume geresnio keliuko?

Įdomu, iš kur pinigų Stungaičių keliukui atrado? Gal galėtumėte pasiaiškinti“, - prašė tautviliškių atstovas.

Šilalės rajono savi­valdybės administracijos direktorius Raimundas VAITIEKUS, deja, neatsakė, kieno iniciatyva ar prašymu Stungaičiuose imtasi asfaltavimo. Tačiau kiek kainavo naujas kelias, valdininkai suskaičiavo.

Savivaldybės pateiktais duo­­menimis, Stungaičiuose esančios Malūno gatvės rekonst­rukcija atsiėjo daugiau nei 134 tūkst. eurų. Ji vykdyta iš savivaldybės Kelių priežiūros ir plėtros prog­ramos ir... labdaringų lėšų. Iš rajono biudžeto šiai gat­vei sutvarkyti paimta virš 99 tūkst. Eur, o UAB „Šilalės vėjo elektra“ paaukojo net 35 tūkst. Eur.

Ką ir besakysi, pasisekė šioje gatvėje įsikūrusiems...

Deja, tokia laimė aplanko ne visus. Regis, dažniausiai tik tuos, kuriems paties likimo lemta būti arčiau valdžios – jų artimiesiems, draugams, giminaičiams... O ką daryti kitiems? Nieko, nes ką jau čia padarysi, kai „nebėra pinigų“.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vėl pačiomis įstabiausiomis spalvomis sužydėjo ruduo, ir mokantys džiaugtis aikčioja sužavėti medžių lapijos ar žvaigždėto spalio dangaus.

Vėl Mokytojų diena. Vėl proga prisiminti, pagerbti ir padėkoti savo geriausiam Mokytojui, nes turbūt bent po vieną tikrai gerą visi turėjome.

Tokį Mokytoją, mokiusį mano vaikus, sutikau amatų mugėje, iki alkūnių molinomis rankomis žiedžiantį molinį puoduką.

Puikų fiziką, savo dalyko ekspertą, besidžiaugiantį paties padarytu šiek tiek kreivoku puodeliu.

Tai Mokytojas, kuris turi savybę iš pirmo karto įsiminti visų savo mokinių vardus, nebijantis prisipažinti, kad suklydo, pritaikydamas formulę, ir meile fizikai sugebantis apkrėsti mažiausiai du trečdalius mokyklos berniukų.

Išdirbęs mokykloje kelis dešimtmečius, jis trykšta tokia energija, kurios dažnam nesuteikia nė penki kavos puodeliai.

Tai Mokytojas, kuris kažkokiu mistiniu būdu neįtikinėdamas įtikina savo mokinius - jūs galite.

Tu ne mano akis matai

Tu matai horizontą -

ribą tarp žemės

ir tarp dangaus.

Tu ne mano žodžius girdi -

tu savo minčių klausai,

kurios visada tau

į mano balsą panašios.

(M. Martinaitis)

Tegul visi mylintys ir mylimi Mokytojai šiandien gaus dovanų po rasotą rudens žiedą...

Rima PETRAITIENĖ

Europos žydų kultūros dienos metu šilališkiai ne­ma­žai sužinojo apie mūsų krašte kadaise gyvenusią žydų bendruomenę. Pasirodo, kai kuriuose miesteliuose ­anuo­met žydų gyveno beveik tiek pat, kiek ir lietuvių. Tik jų dėka klestėjo verslas, amatai, švietėsi visuomenė.  Kuo buvo garsūs Benskė, Šepškė, Maušas ar Lakmonas, plačiau papasakojo rajono moksleiviai bei jų mokytojai. Dar išsamesnių faktų pažėrė istorikas Hektoras Vitkus.

Verslininkai iš prigimties

Pranešimą „Litvakai Šilalės krašto istorijoje: prarasto pasaulio aidas“ skaitęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono archeologijos ir istorijos instituto mokslo darbuotojas, istorikas dr. H. Vitkus ats­kleidė, kad žydai mūsų rajone minimi nuo XVII amžiaus. Pavyko rasti įrodymų, jog 1631-1640 m. Balsiuose žydai buvo išvystę stulbinančią infrastrūktūrą: 1640-aisiais šio­je gyvenvietėje veikė net 33 alaus ir 28 degtinės smuk­lės! Tikslesni duomenys ran­dami nuo 1662 m. Gyventojų surašymo duomenimis, Kvėdarnoje tais metais gyveno vos 7 žydai, Šilalėje – 4. Laikui bėgant, jų skaičius taip augo, kad jau XIX a. kai kuriose gyvenvietėse jie sudarė pusę, o kituose – tokią pat dalį gyventojų, kaip ir lietuviai. 

Žydai neatsiejami nuo verslo bei prekybos. Pasak istoriko H. Vitkaus, mūsų rajone gyvenę žydeliai daugiausia vertėsi, laikydami ar nuomodami užvažiuojamuosius namus, karčemas, smukles, krautuves. Kai kuriuose miesteliuose klestėjo medienos, metalo pramonė (Kvėdarnoje) ir net knygrišykla ar fotoateljė (Upynoje). Deja, 1914-1918 m., taip vadinamo Didžiojo karo metu, rajone nebeliko didelės dalies žydų, ypač tai atsiliepė Kvėdarnai. Todėl po karo nauju žydų kultūros židiniu tapo Laukuva. Čia įsteigta žydų taryba, beje, buvusi viena pirmųjų visoje Lietuvoje. Miestelyje išdygo ir nauja medinė sinagoga.

Žydaitėms - dainos ir eilėraščiai

Apie Laukuvos žydų bend­ruomenę plačiau papasakojo Norberto Vėliaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Aurelija Bitinienė. Pedagogė paskaitė vietos gyventojų atsiminimų apie anuomet tarp jų gyvenusius žydų tautybės piliečius, pasidalijo ir savo atmintyje įstrigusiomis nuotrupomis. Tiesa, daugelis tos kartos žmonių apie žydus turėjo priešišką nuomonę, o vaikai žydais buvo net gąsdinami. Buvo sakoma, jog žydas gali pagrobti vaiką, jį nuskriausti ar pavaišinti apnuodytu saldainiu. Kaimuose sklandė baisūs pasakojimai apie kraupias žydų ritualines apeigas.

„Paradoksali situacija: lietuviai žydų nemėgo, bet žydšaudžių bei jų parankinių nekentė ir iki šiol jiems neatleido“, - kalbėjo A. Bitinienė.

Tą puikiai liudija ir vienas jos papasakotas atsitikimas.

„Laukuvoje, aikštėje, kur da­bar yra kultūros namai, stovėjo ilgas žydų namas (dabar – nugriautas), kuriame gyveno penkios žydų šeimos. Žiemą miestelio piemenys rogėmis pasileisdavo nuo kalno ir su „dišlium“ taikydavo tiesiai į langus. Vaikinai nebijojo, nes žinojo, kad žydai tylės. Tačiau kai viename kaime buvo nužudyta žydaitė, kaimo poetai sudėjo apie ją dainą ir dainuodavo vakaruškose: „Lietuvos žemėj kark­lai pražydo, en en en žydams gyventi pavydi, oi, tu žmogeli, koks tavo protas, atlikai darbą kaip šuo kudlotas“...

Vienintelis išlikęs žydų paveldo objektas miestelyje – medinė sinagoga. Joje daug metų veikė Laukuvos kultūros namai, vėliau pastatas tapo nebenaudojamas ir šiuo metu yra itin prastos būklės. Genocido metais iš sinagogos žydai sunkvežimiais buvo vežami į pražūtį. Apie vieną Laukuvos žydaitę, vardu Sara, vietinė poetė Vlada Šveikauskienė yra sukūrusi eilėraštį.

Jie išgyveno holokaustą

Šilalės Simono Gudėšiaus gimnazijos komanda, kuriai vadovavo mokytoja Aušrelė Baublienė, visą vasarą lankė vietinius žmones ir ne tik rinko medžiagą apie anuomet čia gyvenusius žydus, bet ir surado Vilniuje įsikūrusį Edmundą Ruviną Zelig­maną – vieną iš dviejų gyvų likusių Šilalės litvakų. Šį pedagogą, inžinierių turbūt dar atsimena nemažai vyresnių šilališkių. Juos ar jų vaikus E. R. Zeligmanas mokė fizikos. Puikiai jį prisiminti turėtų ir Šėrikų ar aplinkinių kaimų gyventojai – po karo pas Šėrikuose gyvenusius Juzę ir Praną Šimučius mokytojas glaudėsi nemažai metų.

Antroji žydų naikinimą Šilalėje išgyvenusi žydaitė, kaip išsiaiškino gimnazistų komanda, buvo Odė Mileraitė-Aušrienė. Jos šeimai Šilalėje priklausė kepykla. Tragiškas likimas Odę aplenkė tik gerų žmonių dėka: iš pradžių ji slapstėsi Nevočiuose, vėliau teko sprukti į Vingininkus.

Gimnazistams taip pat pavyko išsiaiškinti, jog iki ant­rojo pasaulinio karo Šilalėje veikė apie 16 žydams priklausiusių parduotuvių, stovėjo Benskės viešbutis, gyveno du siuvėjai: Olivermanas ir Grosmanas, kuris, beje, siuvo išimtinai tik kepures.

Architektūros paveldą pavertė sandėliu

Kaltinėniškiai gimnazistai­ atkapstė duomenų­, kad pirmieji žydai miestelio istorijoje minimi nuo 1765-ųjų. Tuomet Kaltinėnuose užfiksuota 15 šios tautybės asmenų. Tačiau, anot istorijos mokytojos Nomedos Kasmauskaitės, vėliau jų nebelikę nė vieno. Nuo 1869 m. vėl randama žinių apie Kaltinėnų žydus. Gyventojų surašymo duomenys rodo, jog 1900 m. miestelyje veikė 7 žydų krautuvėlės, surašyta 140 judaizmą išpažįstančių asmenų. Vėliau Kaltinėnuose žydų bendruomenė mažėjo, ir 1941-aisiais miestelyje begyveno apie 70 šios tautybės žmonių. 

Tačiau Kaltinėnai yra vieni iš nedaugelio, išsaugojusių senąjį žydų architektūrinį paveldą. Kražių gatvėje iki šiol tebestovi medinė sinagoga, sublokuota su rabino butu. Tiesa, dabar ji nė iš tolo neprimena istorinės vietos ir gali bet kada nugriūti. Po karo žydų maldos namai buvo paversti sandėliu, o nuo 1990-ųjų pastatas nenaudojamas. Avarinės būklės sinagogą žadama prikelti antram gyvenimui, tačiau kada tai nutiks, kol kas neaišku.

Kvėdarnoje stovėjusi sinagoga neišliko, bet miestelio pakraštyje plyti senosios žydų kapinaitės, vietinių anksčiau vadintos „magėlomis“. Kaip ir daugelis žydų paveldo objektų, jos nėra tinkamai prižiūrimos. Tiesa, Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė pažadėjo, kad ateinantį pavasarį mokyk­los bendruomenė surengs talką ir jas sutvarkys.

XX a. pradžioje  žydų verslas formavo beveik visą Kvėdarnos miestelio centrą. Jis buvo pilnas krautuvėlių, veikė ne viena užeiga, arbatinė, ledainė, kepyklėlė. Turtingiausias Kvėdarnos žydas buvo Žiušmonas, valdęs dvi geležių parduotuves.

Didelę svarbą turėjo ir vaistinė, kurioje paskutiniu metu dirbo vaistininkas Berezneris. Kad ir kaip keistai atrodytų, bet šalia kavinukių, parduotuvių bei krautuvėlių pačiame Kvėdarnos centre veikė ir žydui Shai Young priklausiusi  skerdykla.

Kvėdarna išsiskyrė ir tuo, jog čia buvo puikiai išvystytas medienos, metalo apdirbimo verslas, gyveno keletas žemdirbių, nors verstis žemdirbyste žydams nebuvo įprasta.

Apkaltino nuodijant orą

Pajūrio žydų bendruomenė buvo kiek mažesnė. Stanislovo Biržiškio gimnazijos komanda išsiaiškino, kad tarpukariu čia gyveno apie 20 žydų šeimų, jie daugiausia užsiėmė prekyba. Viena krautuvė, priklausiusi Mošei, stovėjo toje pačioje vietoje, kur ir dabar yra parduotuvė „Jūra“. Iš viso Pajūryje buvusios apie 9 žydų parduotuvės, kuriose prekiauta degtine, metalo gaminiais, audiniais, žuvies parduotuvėje galėdavai gauti riebios silkės už litą. Pardavėjai duodavo ir skolon, o pirkėjus į krautuvėles, visaip reklamuodamos prekes, viliodavo jaunos žydaitės. Žydai sukosi ir farmacijos, konditerijos srityse. Štai Šepškė kepė bandeles, Baras turėjo vaistinę, veikė Pajūrio arbatinė.

Tuo tarpu Upynoje labiausiai klestėjo pramonė bei amatai. Stasio Girėno vidurinės mokyklos komandos nariai papasakojo, jog miestelyje buvo Lakmono odos dirbtuvė. Joje dirbo 5-6 darbininkai ir meistras. Tačiau prieš Pirmąjį pasaulinį karą upyniškiai ėmė skųstis, kad raugu nuodijamas miestelio oras, todėl Lakmono sūnui Faivai teko gamyklą iškelti į Tauragę. Nepaisant to, išdirbtos odos gaminiais Lakmono šeima Upynoje prekiavo iki pat karo.

Borah Leibkienė Upynoje garsėjo kaip puiki kepėja, o populiariausi buvo ilgai nesenstantys trapūs sausainiai. Sara Iseksonaitė turėjo vaistinę, Liozerkis buvo šaučius, Ruvelis Olšvengas laikė malūną, lentpjūvę, nuomodavo žemę, Ickus (Girinis) prekiavo miškais, kitas Ickus (Pakulinis) vertėsi pakulų, linų prekyba, Prismanas, kurio dviejų aukštų namas buvo viso miestelio pažiba, turėjo užeigą, dar viena priklausė Notkiui, o Bernšteinų šeimyna valdė audinių parduotuvę. Šija Kaplanas savo krautuvėje prekiavo silke, aliejumi, žibalu, vinimis, uknoliais ir kt. Be to, jis supirkinėdavo kiaušinius, vištas, sviestą, arklių uodegas, kiaulių šerius. O pasikinkęs arklį, įvairias prekes išvežiodavo ir po aplinkinius kaimus.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sinagoga Kaltinėnuose