Rugsėjo 13 d. Pajūralio bibliotekoje pa­minėtas Stasės Vanagaitės – Peterso­nie­nės, gimusios Šakėnų kaime, 100-asis jubiliejus. Šventę pradėjo Albi­no ir Aldutės Rimkų šeimyninis duetas.

Jubiliatė nuo 1998 metų vadovauja Ame­ri­kos lietuvių ra­šytojų draugijai, kuri buvo įkurta 1932-aisiais Lietuvoje. Kai Antrojo pasaulinio karo metais ji iširo, rašytojai bei kūrėjai, emigravę iš Lietuvos, susitelkė Čikagoje, kur iki šių dienų puoselėja nacionalines ver­tybes. 

Pajūralio bibliotekininkė Sta­sė Pūdžemienė ir laisvalai­kio salės vadovė Alma Rimkuvienė supažindino su S. Vanagaitės – Petersonienės gyvenimu, veikla bei kūryba. Kūrinių paskaitė buvusi Pajūralio mokyklos mokytoja, dabar pensininkė Aldona Tičkuvienė. Šilalės viešosios bibliotekos vyr. metodininkė bei literatų klubo „Versmė“ prezidentė Stefa Minutaitė perdavė šių eilučių autoriui įteikti jubiliatei, gyvenančiai JAV, mero sveikinimą bei leidinių apie Šilalę. Renginyje dalyvavo artimi šimtametės šeimos nariai: brolio sūnus Aloyzas su žmona Aldute, sū­nėnas Arvydas su žmona Tat­jana Vanagiene, kuri 2003 m. įkūrė Pajūralio bendruomenės centrą.     

Aš, šių eilučių autorius, renginio iniciatorius, poezijos bei kitų menų mėgėjų asocia­cijos „Branduma“ Žemaitijos regio­no ir Klaipėdos krašto kuratorius, Lietuvos nepriklausomų rašytojų są­jun­gos pirmininko Vlado Burago bei Amerikos lietuvių rašytojų draugi­jos, kurių narys esu, vardu pa­sveikinau šeimos narius, šventės organizatorius, padėkojau už jubiliatės kūrybinės veiklos įvertinimą. Kadangi esu bend­ravęs su S. Vanagaite – Petersoniene, pasidalinau prisiminimais apie šį nuostabų žmogų. Jubiliatės šeimos nariams, šventės dalyviams bei Pajūralio bibliotekai padovanojau šiemet išleistą savo ket­virtąją kūrybos knygą „Žemiečiai“.

Pajūralio bendruomenės va­dovė Irena Jucienė pakvietė renginio dalyvius pabend­rauti prie arbatos puodelio.

Su jubiliatės sūnėnu Arvydu apsilankiau Staselės gimtinėje, kurioje jis su šeima labai gražiai tvarkosi bei ūkininkauja. Nepaprastai nustebino šimtamečiai klevas ir uosis, siekiantis per 30 met­rų. Šiais medžiais domisi Lietuvos mokslininkai dend­ro­lo­gai, jie yra įtraukti į saugomų augalų bei paveldo regist­rą. Štai kur slypi ilgaamžiškumo pas­laptis!

Metafizikos mokslų dr.

Vilimantas ZABLOCKIS

Stasės PŪDŽEMIENĖS nuotr.   

Trečiadienį Šilalės lopšelyje-dar­že­ly­je­­ „Žio­gelis“ pasiektas naujas, originalus­ Lietuvos rekordas – miesto­ gatvėmis pra­žygiavo daugiausiai vaikų iki septynerių metų su žaislinėmis mašinėlėmis. Net 472 mažieji rekordininkai iš Šilalės, Kvėdarnos, Pajūralio, Obelyno, Kalti­nė­nų, Upynos, Pajūrio ugdymo įstaigų, pas­kui save tempdami ant virvelių pririštas žaislines mašinas, tokia šau­nia akcija paminėjo rugsėjo 22-ąją švenčiamą dieną be automobilio, at­kreipė visuomenės dėmesį į ekologiją bei saugų eismą.

Užfiksuoti šilališkių rekordo atvyko ir garsiausias pastarojo meto Lietuvos lenktynininkas Benediktas Vanagas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prasidėjus rudeniniams lietums, kaimo vietovėse, o­ ypatingai – atokesnėse, kelių problemos tampa itin opios. Dėl prasto susisiekimo į redakciją kreipėsi ir Gulbių kaime gyvenantis Saulius D. Jis pageidavo, jog seniūnija sutvarkytų pro sodybą iki pagrindinio kelio vedantį keliuką, nes, anot jo, netrukus išvažiuoti bus galima nebent traktoriumi.

„Esame neįgalūs, turime mažamečių vaikų, jie lanko mokyklą. Kaip važinėti šitokiu keliu? Seniūnija visai nesirūpina. Ar sunku būtų užvežti žvyro? Žiemą sniegą nuvalo irgi retai. Labai vargstame. Esame socialiai remtini, mus lanko ir seniūnijos socialiniai darbuotojai, jiems taip pat sunku privažiuoti. Dar kažkada net įspėjo, jog susitvarkytume kelią. Bet ar mes privalome tai daryti, ar mums priklauso? Savo keliuką, suprantu, patys turime žiūrėti, tačiau juk šitas yra bendro naudojimo. Juo važiuojame ne tik mes. Norėtume, kad seniūnija pagelbėtų“, - prašė gyventojas.

Bilionių seniūnė Loreta DAUKANTIENĖ, išklausiusi situaciją, patikino, jog seniūnija kelius stengiasi tvarkyti pagal galimybes, ir nėra taip, kad keliuku į minimą sodybą visai nesirūpintų. Pasak seniūnės, kadangi tai yra paprastas gruntinis kelias, jo greideriuoti dažnai nepatartina. Tačiau ir juo greideris pravažiuoja bent du kartus per metus. Žiemą esą kelias irgi nėra pamirštamas.

„Saulius turbūt ne visiškai suprato situaciją. Vasarą, kai buvo lietingi orai, jis pats su mašina išmalė dalį keliuko. Kadangi šeima yra įtraukta į rizikos sąrašą, reguliariai pas juos vyksta mūsų socialiniai darbuotojai. Pamatę, jog kelias yra pačių išmurkdytas, jie draugiškai patarė jį pasitvarkyti, užpilti kažkiek žvyro. Tik tiek. Tikrai nebuvo liepta tvarkyti kelių“, - komentavo seniūnė.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rugsėjo 21-ąją minėjome Tarptautinę taikos dieną. Ta proga Šilalės rajono žmones noriu supažindinti su Lie­tuvoje dar pakankamai nauju ir mažai žinomu, bet vis populiarėjančiu ginčų sprendimo būdu – teismine mediacija.

Konfliktai, ginčai tarp žmonių kyla kasdien: pykstamės šeimoje, darbe susiduriame su konfliktinėmis situacijomis. Dažnai visa tai išsprendžiame patys, tačiau neretai tarpusavio santykius tenka aiškintis ir teisme. Deja, teismas, išsprendęs ginčą bei priėmęs sprendimą, niekada nepadaro abiejų šalių laimingų. Dažniausiai yra patenkinami tik vienos pusės interesai, o kita patiria pyktį, nusivylimą, o neretai - ir išlaidų. Viena iš šalių visada pralaimi, nė nežinodama apie buvusią galimybę ginčą išspręsti taikiai.

Teisminė mediacija - tai ginčų sprendimo būdas, kurio paskirtis yra padėti šalims išsiaiškinti taikiai, tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams. Teismo mediatorius – tai specia­liai tam parengtas teisėjas, advokatas, teisėjo padėjėjas ar kitas atitinkamą kvalifikaciją turintis asmuo, kuris moka valdyti konfliktines situa­cijas ir bando išspręsti nesutarimus, sudarant sąlygas žmonėms taikiai pasiekti kompromisą, suderinant tarpusavio interesus. Teismo mediatoriumi gali būti skiriamas asmuo, kuriam Teisėjų tarybos nustatyta tvarka yra suteiktas teismo mediatoriaus statusas.

Kad įvyktų teisminė media­cija, reikia, jog abi bylos pusės norėtų rasti kompromisinį susitarimą ir sutiktų perduoti ginčą nagrinėti teisminės mediacijos būdu. Ginčo perdavimą gali inicijuoti civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas arba bet kuri ginčo šalis ar jai atstovaujantis asmuo. Svarbu žinoti, kad teismo mediatorius neatlieka teisėjo vaid­mens. Jis nepriima sprendimo, privalomo šalims, jis tik moderuoja procesą, kontroliuoja šalis, jog šios laikytųsi nustatytų taisyklių, nekonfliktuotų tarpusavyje bei susikoncentruotų ties ginčo objektu. Priešingai nei teisėjas, teismo mediatorius yra tik tarpininkas tarp bylos šalių, kuris padeda joms pačioms pasiekti taikų susitarimą.

Teisminės mediacijos metu bylos pusės kalbasi, derasi bei pačios randa ginčo sprendimo būdą, kuris tenkina ir yra naudingas abiems šalims, o teismui belieka tik patvirtinti jų pateiktą taikos sutartį, kurią gali paruošti tiek teismo mediatorius, tiek šalių pasirinktas advokatas. Pažymėtina, kad, priešingai nei teismo posėdyje, teisminės mediacijos metu nėra nagrinėjamas kaltės klausimas, visiškai nesvarbu, kuri iš šalių yra teisi ar neteisi.

Aktualu ir tai, jog teisminės mediacijos procedūra yra nemokama. Teisminės mediacijos būdu ginčą išsprendus taikiai, grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio, sutaupoma laiko, bylos šalys patiria mažiau streso, neigiamų emocijų, galimas bylos šalių gerų santykių bei abipusės pagarbos atkūrimas. Teisminės mediacijos metu, priešingai nei teismo posėdyje, nėra rašomas protokolas ir nėra daromas garso įrašas. Sprendžiant ginčą teisminės mediacijos būdu, užtikrinamas konfidencialumas, ir bet kuri šalis gali pasitraukti iš teisminės mediacijos, nenurodydama priežasties. Tada ginčas vėl toliau gali būti nagrinėjamas teisme.

Lietuvoje teisminė mediacija dažniausiai taikoma šeimos ginčuose, ypač susijusiuose su vaikų interesais, ginčuose, kylančiuose iš paveldėjimo teisinių santykių, ginčuose tarp bendraturčių. Tačiau teisminę mediaciją galima taikyti bet kokiuose ginčuose, svarbiausia, kad bylos šalys norėtų kalbėtis, nes nuoširdus ir atviras pokalbis gali padėti išspręsti labai daug problemų.

Noriu visus padrąsinti naudotis alternatyviu, daug paprastesniu, mažiau išlaidų rei­kalaujančiu, sutaupančiu daug laiko ir, svarbiausia, mažiau streso bei neigiamų emocijų sukeliančiu ginčo sprendimo būdu - teismine media­cija.

Jolita LELĖNIENĖ

Tauragės rajono apylinkės teismo

 teisėjo padėjėja ir teismo mediatorė

Rugsėjo 9 d. Šilalės rajono apylinkės teisme nuos­­pren­dį išgirdo mūsų rajone už nusikalstamą veiką su­čiuptas kaišiadoriškis. Rugpjūčio mėnesį muitinin­kams vyriš­kis įkliuvo, svetimu automobiliu vež­da­mas kontraban­dines cigaretes „Minsk capital“. Balta­rusiškomis bande­rolė­mis pažymėtų rūkalų pakelių šio keliau­ninko mašinoje rasta net 60 tūkstančių.

Kaišiadoriškis Žilvinas K. įkliuvo Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnams. Rugpjūčio 18 d., apie 16.40 val., kelio Laukuva-Šilalė 9-ajame kilometre automobilį „Škoda Superb“ sustabdę muitininkai jo bagažinėje aptiko 6 dėžes cigarečių „Minsk capital“ su baltarusiškomis banderolėmis. Šių prekių įsigijimo ir gabenimo dokumentų vyras pareigūnams nepateikė, tačiau neslėpė, jog rūkalus pirko iš nepažįstamo ruso vilkiko vairuotojo, už dėžę mokėjo po 450 eurų. Sulaikyto krovinio vertė rinkoje –  8640 eurų.

Beje, kontrabandininkas pa­kankamai solidų „lobį“ vežėsi ne savo, o svetima mašina. „Škodą“ Žilvinui paskolino draugas, paprašęs automobi­liui atlikti techninę apžiūrą. Kadangi tikrasis savininkas įrodinėjo, jog apie bičiulio darbelius nieko nežinojęs ir apie tai nė neįtaręs, teismas automobilio nusprendė nekonfiskuoti.

Kaišiadoriškiui iškelta ad­ministracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos ATPK 1634 straipsnio 4 da­lį. Šilalės rajono apylinkės teisme kaltinamasis savo kaltę pripažino bei nuoširdžiai gailėjosi, tai pripažinta lengvinančia aplinkybe. Teisėjas Osvaldas Briedis skyrė jam 2896 Eur baudą. Pinigai per 40 dienų turi būti pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skun­džiamas Klaipėdos apygardos teismui apeliaciniu skun­du per Šilalės rajono apy­lin­kės teismą.

Birutė PALIAKIENĖ

Rugsėjo 9 d. „Šilalės artojuje“ išspausdinus repliką „Vieni stato, kiti griauna“ apie sulaužytus suoliukus prie Lokystos upės, redakcijoje netilo telefonai. Žmonės piktinosi vandalų išpuoliu ir sakė, kad tokiems metas skelbti karą: negi keletas nebrendylų turi teisę visiems doriems piliečiams diktuoti savo sąlygas? „Ši­lalės artojas“ sulaukė ir Gintarės B. laiško, kuriame mer­gina išsako savo nuomonę.

„Gerbiama „Šilalės artojo“ redakcija, norėčiau pareikšti keletą minčių dėl publikacijos apie suniokotą suolelį poilsio zonoje prie Lokystos. Šiame gražiame Šilalės miesto kampelyje, šlaitais palei upę malonu pasivaikščioti visais metų laikais. Pavasarį džiugina atbundanti gamta, vasarą galima pasimėgauti saulės voniomis, rudenį - paskutiniais jos spinduliais. Na, o žiemą tuos kalnelius slidėmis bei rog­utėmis išbando daugybė vaikų. Upės čiurlenimas, gam­tos tykuma padeda atsipalaiduoti nuo kasdienių darbų rutinos, leidžia pakvėpuoti grynu oru.

Tačiau ten apsilankius (ypač gražesniu laiku), nuo­tai­ką daž­nai sugadina pakrūmė­se gulinėjantys girtuok­liai, triukš­maujantys, besikeikian­tys ap­svaigę paaugliai. Pastarieji po ulionių palieka krūvas šiukšlių bei stik­lo duženų. Tokie lankytojai savo įtūžį galėjo išlieti ir sulaužydami neseniai „Ecoservice“ įmonės įrengtus suolelius.

Manyčiau, kad į šią šilališkių poilsio zoną daugiau dėmesio turėtų atkreipti teisėtvarkos pareigūnai. Dažnesnis jų apsilankymas sudrausmintų chuliganiškai besielgian­čius žmones.

Žinoma, atsakomybę už savo nepilnamečius vaikus turėtų prisiimti ir tėvai. Pirmiausia jiems privalu žinoti, kur, su kuo būna bei ką veikia jų atžalos“, - rašo mergina.

Nepakantumas tokioms mū­sų gyvenimo piktžaizdėms rodo piliečių sąmoningu­mą. Tad jeigu visi dažniau nepraeitume abejingai pro pyp­lį, laužantį šakas, mėtantį saldainių popierėlius, spjaudan­tį kur papuola saulėgrąžų lukštus ar kojomis trypiantį poilsiui kiemuose pastatytus suoliukus, gal padėtume jo sąmonėje išsiugdyti pagarbą aplinkiniams žmonėms, atsakomybę už visų bendrą turtą, aplinkos švarą.

Kviečiame „Šilalės artojo“ skaitytojus nelikti abejingiems visokioms negerovėms bei išsakyti savo pilietinę poziciją laik­raštyje.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasara – švenčių bei renginių metas. O patirtos ge­ros akimirkos dar ilgai kelia malonius prisiminimus. 

Šią vasarą kaip niekada daug pagarbos ir lankytojų sulaukė mūsų Medvėgalis: Pasaulio žemaičių die­noms skirti renginiai šurmuliavo būtent jo papėdėje. Liepą vyko pėsčiųjų žygis „Žemaitijos piliakalniais ir kūlgrindomis“, sulaukęs ne tik kone 400 dalyvių, bet ir žmogaus-legendos, garsaus nuo Viduklės kilusio alpi­nisto Vlado Vitkausko. Jis - pirmasis bei vienintelis lie­tuvis, užkopęs į aukščiausią pasaulio viršukalnę Eve­restą. Daugiau nei prieš 20 metų V. Vitkausko dėka 8848 metrų aukštyje suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Alpinis­to pasiekimai įvertinti I laipsnio Didžiojo Lietuvos ku­nigaikščio Gedimino ordino medaliu, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde, Santarvės ordi­nu ir kitais apdovanojimais.

„Manęs dažnai klausia, ku­rio­je viršūnėje jaučiausi ge­riau­siai. Atrodo, turėčiau sa­­ky­ti, jog Everesto, bet ten - nie­ko ypatingo. Todėl visada sa­kau, kad niekur nesijausi ge­riau nei savajame kraš­te“, - pa­kalbintas „Šilalės artojo“ ak­centavo V. Vitkauskas.

Pakilti į aukščiausio Že­mai­tijos piliakalnio viršūnę bei užnešti į ją Žemaitijos vėliavą, tą pačią, kuri buvo iškelta Andų kalnuose, jis grįžo lygiai po 20 metų.

„Kažkada, ruošiantis kopti į vieną iš aukščiausių Pie­tų Amerikos kalvų, Jūratė Gra­­by­tė, kuri vesdavo žemaitiškas laideles per LRT radiją, mane labai išbarė, jog, būdamas žemaitis, į kalnų viršūnes vis nešu Lietuvos vėliavą, o žemaičių vėliavos nepaimu. Be­je, tik taip ir sužinojau, kad Žemaitija turi tokią gražią vėliavą. Tad per keletą dienų ji buvo pasiūta, o tuomet ją man įteikęs Žemaičių kultūros drau­gijos pirmininkas Stasys Kas­paravičius prisakė iškelti ją ten, kur tik būsiu. Todėl aš dabar siūlau Žemaičių paso neišduoti nė vienam, kuris neįveiks Medvėgalio“, - juokavo V. Vitkauskas.

„Kada prasidėjo Jūsų kelionės?“ - paklausėme alpinisto.

„Domėjausi tuo nuo vaikystės, nors vaikui net kelionė nuo Viduklės iki Vilniaus jau buvo didžiulis įvykis, o apie kažkokį Everestą tada nė minties neturėjau. Pirmoji mano didesnė kelionė buvo Dainų šventė sostinėje“, - vaikystę prisiminęs, šypsosi aukščiausias pasaulio viršukalnes įveikęs žmogus.

Pasak alpinisto, pirmi jo pamatyti kalnai - 1973 m. išvystas Tian Šanis.

„Tada šitokia kelionė man prilygo kone kelionei į Marsą ir buvo kažkas neįtikėtino. Bet jaučiausi gerai, kaip sakoma, buvau arčiau dangaus, arčiau Dievo. Turbūt tomis akimirkomis ir supratau, kad aš galiu“, - prisipažįsta alpinistas.

Vėliau sekė Kaukazas, Alta­jus, Pamyras. O atkūrus Lie­tuvoje Nepriklausomybę, atsivėrė galimybės pamatyti ir daugiau pasaulio. Tada ir gimė mintis šturmuoti Eve­res­­tą.

„Žinoma, reikėjo laiko bei pasiruošimo kelionėms. So­vietmetis - sunkūs laikai. Pri­simenu, gavau šaukimą į kariuomenę, reikėjo pereiti gy­­dytojų komisiją, mano svei­ka­­ta neatitiko tuometinių rei­ka­lavimų. Gydytojai parašė: ka­ro tarnybai tinkamas tik karo metu...

Po to praėjus 15 metų, man pavyko pasiekti Everestą. Vie­­nam, be pinigų ir ne kažin kokios sveikatos. Tačiau visada žinojau, ką galiu daryti, o kas man kenkia“, - sako V. Vit­kauskas.

Į klausimą, ar nebuvo baisu vienam, tuo labiau - esant silp­nos sveikatos, leistis į tokią sudėtingą bei pavojų kupiną kelio­nę, jis atsako paprastai: „Ži­noma, bu­vo, todėl labai norėjosi turėti ką nors šalia. Kopti į Eve­resto viršūnę mes ruošėmės dviese, tačiau, likus mėnesiui iki išvykos į Nepalą, mano bičiulis latvis Aivaras Boiras žuvo. Tai nutiko Elbruse – aukščiausiame Kaukazo kalne.

Mane tikslo link vedė tikėjimas, kad aš galiu ir turiu įveikti tai, ką užsibrėžiau. Žinojau, jog privalau daryti ir jeigu darysiu, man pavyks. Atsimenu, tais laikais net pa­sirodė straipsnis „Mirtis Eve­reste kainuoja 65 tūkstančius dolerių“... Aš prie jo nuvykau su 500 kišenėje ir 2000 skolos. Bet man pavyko.

Todėl visada sakau, jog svarbu pajusti, kas tau skirta, ir tai daryti. Dar – išnaudoti duotas galimybes“.

V. Vitkausko teigimu, jį į priekį visada vedė pagrindinės gyvenimo vertybės bei noras sugrįžti. Nes, anot alpinisto, tik pabuvęs kalnuose supranti, kad svarbiau yra ne į juos įkopti, o iš jų sugrįžti.

„Mūsų pasirinkimai ir tai, kokie mes esame, priklauso nuo mūsų vertybių. Kas yra tikra, galioja ir aukštai, ir žemai“, - „Šilalės artojui“ sakė alpinistas.

„Klausiate, kam man viso to reikia? Svarbiausia, manau, žmonių įvertinimas. Žinau, jog esu reikalingas, mane kvie­čia, esu aplankęs daugumą Lietuvos mokyklų, teko pabuvoti ir Kauno kunigų seminarijoje, kalbėjome apie gyvenimiškus dalykus kalėjime. Kai žmonės mato bei girdi tai, kas yra tikra, kas iš tiesų išgyventa, jie ir patys daug ką pradeda vertinti kitaip.

Aš savo gyvenimą skaičiuoju ne skaičiais, bet kokybe. O jei dar gali ir kitiems pagražinti gyvenimą... Kai darai tai, kas tau skirta, tada lyg savaime ateina viskas, kas tau priklauso.

Pavyzdžiui, buvo labai malonu, kad mane pastebėjo per deimantinį Everesto jubiliejų - 2013-aisiais oficialiai pakvietė surengti fotografijos darbų parodą. Jie išrinko lietuvaitį, nors pasaulyje yra daug geriau aprūpintų alpinistų, tarkime, iš Amerikos. O aš net neturėjau geros įrangos. Tačiau buvo surengta būtent mano fotografijų paroda. Tai garsina mūsų šalį“, - džiaugėsi V. Vitkauskas.

„Ar tiesa, jog kalnuose žmogus gali save pažinti iš naujo?“ - paklausėme.

„Visur, kur reikia pastangų, save pažįsti iš naujo. Mano kalnai buvo realūs, tačiau kiekvieno žmogaus laukia gyvenimiški kalnai ir kiekvienam jie yra patys didžiausi, aukščiausi, gražiausi bei žiauriausi. Tik vienas skirtumas: gyvenime, jeigu tau kas nors nepatinka, visada gali apsisukti ir išeiti kitur, o tikruose kalnuose, kada panorėjęs, neapsisuksi, o ir apsisukęs dar nežinai, ar grįši.

Manau, gyvenime yra trys svarbiausi dalykai: norėti, tikėti, daryti. Kai prieš 20 me­tų lipome į Medvėgalį, atsimenu, prie manęs pribėgo berniukas, įsikibo į ranką ir, džiaugsmingai šokinėdamas, pareiškė, jog įkops į Everestą. Ir aš tikiu - kažkada jis tikrai įkops. Galbūt ne į tikrąjį Everestą, bet savo gyvenimišką viršūnę tikrai pasieks.

Todėl linkiu visiems laik­raščio skaitytojams perlipti savąjį Everestą, nes tik nuo mūsų priklauso, kokia bus mūsų kalno viršūnė ir kaip mes ten jausimės. Aišku, dar reikalingos vertybės. Bet jei jos - tik televizinės, internetinės, jeigu esame nuo to priklausomi, vargsime patys, o kartu - ir esantieji šalia mūsų“, - kiekvienam surasti savo gyvenimo kelią linki al­pi­nistas V. Vitkauskas.

Laura GIRČYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusį šeštadienį Šilalėje nušurmuliavo tradicinė Derliaus šventė. Ką išaugino, atsivežė parodyti ūkininkai, išmonę demonstravo šeimininkės, keletas ūkininkų atgabeno pasigrožėti ir savo augintinių. Išradingai savuosius kiemelius puošė seniūnijos, bendruomenės.

Geras oras bei noras pasižmonėti, pasižiūrėti, ką sugeba mūsų žmonės, pasidžiaugti šiais nelengvais ūkininkams metais išaugintu derliumi sugužėjo ypač daug žiūrovų. Vaikams buvo surengta edukacinė programa. Pasirodė mūsų rajono saviveiklininkai bei savivaldybės partneriai - svečiai iš Rusijos. Šventėje dalyvavo ir gausus būrys politikų.

Rajono vadovai padėkos raštais apdovanojo visą būrį darbštuolių, gražiomis sodybomis puošiančių kraštą, geriausių rezultatų pasiekusius ūkininkus. Nugalėtojams dosnūs buvo ir seniūnai, bendruomenių pirmininkai, kaimų aktyvas.

Skelbiame visų apdovanotųjų sąrašą.

Gražiausios sodybos: Jolanta ir Raimondas Baubliai, Irena ir Jonas Juozapaičiai (Šilalė), Sandra ir Antanas Drukteiniai (Struikai).

Gražiausios ūkininkų sodybos: Dalė ir Albinas Beržiniai (Žadeikių sen.), Kristina ir Audrius Kelpšai (Iždonai).

Gražiausiai tvarkomi daugiabučiai: Kvėdarnos Žaliosios g. 1 A namas, Tūbinių ­I k. Garduvos g. 12 namas.

Gražiausiai tvarkoma gat­vė: Šaukliškės g. Žadeikiuose.

Gražiausiai tvarkomos įmo­nės teritorija: VĮ „Tauragės regiono keliai“ Šilalės kelių tarnyba. Beje, 2015 m. ji pripažinta analogiško konkurso nugalėtoja Lietuvoje.

Gražiausiai mokyklos aplinka tvarkoma prie Pajūralio pagrindinės.

Metų ūkis – 2016: Romualda ir Vaidotas Kiniuliai (Šilalės kaimiškoji sen.), Eugenija Misevičienė (Kaltinėnų sen.), Vilma ir Liudvikas Audiniai (Traksėdžio sen.).

Netradicinio ūkininkavimo nominacija skirta šilališkiams bitininkams Onai ir Jonui Žiliams.

Už geriausius darbo rezultatus, nepriekaištingą pasėlių deklaravimą apdovanota Bijotų seniūnijos žemės ūkio specialistė Reda Petkuvienė.

Super sūris – 2016 nominacijos skirtos: Jucaičių ir Vingininkų bendruomenėms bei Žadeikių seniūnijai.

Rungtyje galiūnų trikovė (traktoriaus tempimas, grūdų maišo nešimas, kardo išlaikymas) prizus pelnė Džiugas Jucius, Vytautas Gudauskas ir Gediminas Matevičius.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.