„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Kur gimėm, kur augom

Kur tikrieji namai: ten, kur gimei ir praleidai vaikystę, ar ten, kur augini savo vaikus ir sulauki vaikaičių? Gy­venusieji 1975-1976 metais melioracijos buldozerių su­naikintame Romės Lauko kaime, esančiame Šilalės rajono pakraštyje, sako, kad jų mintys bei sapnai visada grįžta čia. Čia liko jų širdys ir nerūpestingos vaikystės dienos, pirmi pasimatymai, susigalvotų pramogų kupini vakarai.

Todėl rugpjūčio 21-ąją į kryžiaus šventinimo ceremo­niją susirinko šiame kaime gimę, augę, gyvenę žmonės. Atsivežė vaikus bei vaikaičius parodyti, kur stovėjo jų namai, kur basi lakstė po ūlyčios dulkes. Ir visi vos „sutilpo“ į nuotrauką atminimui.

Šventė prasidėjo kun. Algio Genučio aukojamomis Šv. Mišiomis mažoje, bet jaukioje Vaitimėnų (Tauragės r.) bažnytėlėje. Po Šv. Mišių, aplankę Vaitimėnų kapinaitėse palaidotus savo artimuosius, susibūrėme Romės Lauko kaime, prie miško. Šioje vietoje nuo 1949 m. stovėjo kryžius. Nors ir ąžuolinis, bet, laiko pakirstas, jis pradėjo griūti. Tuometiniai jo statytojai - šio kaimo gyventojai, dabar jau mirę broliai Povilas ir Antanas Damuliai bei jų pusbrolis Antanas Damulis. Šis kryžius buvo skirtas kaimo kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Mintis, kuriai pradžią davė Stasys Damulis, dabar gyvenantis Rietave, atstatyti begriūvantį kryžių buvo brandinama ilgai. Ją materializavo Stasio brolis Virgilijus su sūnumi Mantu, padarę naują kryžių. Prie gamybos bei visos šventės organizavimo daug prisidėjo A. Damulis, kurio tėvas, irgi Antanas, statė ir ankstesnįjį kryžių. Montuojant kryžių bei tvarkant aplinką, savo laisvalaikio valandas skyrė ir Arvydas Damulis su sūnumi Aivaru, Alfonsas Motuzas, Ričardas Damulis. Dabartinis kryžius - metalinis, o medžiaga jam buvo parsiųsta net iš Italijos. Kryžiaus pamatuose statytojai įmūrijo kapsulę su ankstesniojo nuotraukomis.

Šventindamas kryžių, kun. A. Genutis sakė, jog kaimas yra gyvas tol, kol jis gyvas jame gimusių ir augusių žmonių atmintyje, o šis kryžius yra atminimo, pagarbos bei dėkingumo simbolis čia gyvenusiems, bet jau išėjusiems Amžinybėn.

Buvęs šio kaimo gyventojas Petras Ūksas, dabar įsikūręs Klaipėdoje, supažindino su archyvine medžiaga ir papasakojo apie savo tėvo Jono Ūkso bei kitų šių apylinkių vyrų, dalyvavusių pasipriešinimo kovose, suėmimą. Kalvėje, prie miško, jie buvo apsupti, surišti virvėmis bei ark­liais velkami iki sunkvežimio. Paskui išvežti į Tauragės kalėjimą, o jų amžinojo poilsio vieta nežinoma iki šiol. Ta skausminga tolimųjų 1946-1948 m. kaimo istorijos dalis skatina nepamiršti savo šaknų, saugoti protėvių, tėvų atminimą.

Juozas Damulis iš Tauragės, pasikapstęs istoriniuose šaltiniuose, surado, jog pirmasis gyventojas, pavarde Damulis, šiame kaime įsikūrė 1834 m. Kita populiari pavardė Romės Lauke - Dumčius. O kaimo pavadinimas gali būti kilęs nuo čia žemes valdžiusio dvarininko Romerio pavardės.

Susibūrę prie kaimo koplytėlės, kuri visuomet buvo sueigų, gegužinių pagiedojimų vieta, dalijomės prisiminimais, šifravome senas fotografijas (jas surinko rietaviškis S. Damulis), kuriose užfiksuotos senosios sodybos, jų griovimo momentai.

Vyrams užtraukus „Kai išėjau iš tėviškės, atsimenu gerai“, suvirpėjo medžių viršūnės, kaptelėjo keli lietaus lašai... Išsiskirstėme kiekvienas į savo gyvenimus, bet įspūdžiai dar ilgai bus su mumis.

Laima DAMULYTĖ – MOTUZIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

Rugsėjis į mokyklas neša nerimą

Ketvirtadienį mokyklinis skambutis vėl pakvies vaikus - prasideda dar vieni mokslo metai. Tačiau ir šiemet mokinių mažėja, todėl dalis suolų liks tušti. Nauja tik tai, jog nuo šio rudens tuščias vietas klasėse finansuoti turės savivaldybė.

Išlieka mažėjimo tendencijos

Šį rudenį Lietuvoje pradedamas įgyvendinti privalomas priešmokyklinukų mo­ky­mas. Ne pirmas ruduo še­šiamečiai skuba į mokyk­las, todėl didelių permainų nesitikima, nereikės ir papildomų etatų. Visgi Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rasa Kuzminskaitė pripažįsta, kad tikėtasi sulaukti net 30 priešmokyklinukų daugiau.

„Vienas kitas gal dar atsiras, bet aišku, jog didžioji dauguma vaikų tik deklaruoti mūsų rajone, o gyvena kitur - gal net užsienyje“, - sako vedėja. 

R. Kuzminskaitė suskaičiavo, kad šiemet rajono mokyk­lose mokysis maždaug 150 mokinių mažiau. Pradinukų bei priešmokyklinukų, lygi­nant su praėjusiu rugsėju, ma­žėja penkiasdešimčia, vy­res­niųjų klasių mokinių – šim­tu.

„Nors mažėjimo tendenci­jos lėtėja, jos vis dar išlieka“, - sako Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja.

Šį faktą labiausiai pajus Obe­lyno pagrindinė mo­kykla. Pir­mą kartą joje formuojama jungtinė klasė, pa­prastai atverianti kelią mokyklos nykimui. Gali būti, kad to priežastys slypi tėvų siekyje ga­rantuoti savo vaikams kiek įma­noma geresnį išsilavinimą bei vežioti juos į miesto mokyklas.

Jungtinių klasių bus ir Ža­deikių pagrindinėje. Nors klasių komplektų čia nesumažės, tačiau dar daugiau suolų liks tuščių - jau dabar aišku, jog Žadeikių pagrindinėje šiais mokslo metais mokinių skaičius sumažės gera dešimtimi.

Niekas garsiai nesako, bet ne pati geriausia padėtis ir Drobūkščių pradinio ugdymo skyriuje: šiemet čia planuojama mokyti dešimt iki­­mokyklinukų, dviejo­se jung­ti­nėse klasėse bus aš­tuo­niolika pradinukų. Vis dėl­to ši mokykla dar keletą metelių greičiausiai laikysis, o kai kurių kitų, net pavadintų daugiafunkciais centrais, nykimas gali prasidėti jau po kelių dienų.

Diskusijų išvengti nepavyks

Didžiausių netikėtumų šis rugsėjis gali pažerti Bijotų bei Tenenių daugiafunkciams cent­rams. Ir viename, ir kitame planuojama turėti po dvi jungtines pradinukų klases. Ta­čiau ir jos bus labai nedidelės.

Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistų duomenimis, Bijotų daugiafunkciame centre šiemet turėtų mokytis du pirmokai, vienas antrokas, penki trečiaklasiai ir keturi ketvirtokai. Iki­mokyklinio ugdymo grupėje bus trys priešmokyklinukai.

Nė kiek ne geriau atrodo Te­nenių daugiafunkcio centro perspektyvos: pirmą klasę lan­kys du, antrą - trys, trečią - du, ketvirtą - šeši mokiniai. Gerokai daugiau tikimasi sulaukti priešmokyklinu­kų - rugsėjo 1-ąją jų turėtų ateiti aštuoni. Jei tik tų vaikų tėvai nepersigalvos ir neišveš savo pradinukų mokytis į didesnes mokyklas.

„Tikrai nenorėčiau, kad ma­no vaikas tokioje mokyk­loje mokytųsi. Kaip turėtų Bi­jo­tuose jaustis vienas antrokas tarp keturių ketvirtokų? O paskui norime gerų egzaminų rezultatų. Dvylika vaikų per keturias klases nėra mokykla. Ir kai pasakai, jog mūsų rajone yra tokių mokyk­lų, sako, kad per gerai gyvename. Apie jokią ekonomiką šiuo atveju negalime kalbėti: dvylika vaikų moko trys mokytojai, dirba keturi kūrikai, sargas  ir dar karštus pietus iš Pajūrio reikia atvežti“, - piktinasi savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus.

Kaimo reikalų komiteto posėdyje užsimezgusios dis­ku­sijos, matyt, nepavyks iš­veng­ti ir prasidėjus naujiesiems mokslo metams. Mero pava­duo­tojas Valdemaras Ja­se­vi­­čius informavo, jog prie mo­­kyklų klasių komplektų su­­darymo prisieis grįžti po mėnesio, kai bus aiškiau, kiek iš tikrųjų mokinių yra rajono mokyklose. 

Teks papurtyti biudžetą

Moksleivių išlaikymas mokyklose iki šiol buvo valstybės rūpestis, savivaldybė iš savo biudžeto finansuodavo tik mokyklų ūkinius poreikius. Nuo šio rudens  iš rajono biudžeto gali tekti skirti lėšų ir mokinio krepšeliui - ministerija reikalauja, kad už tuščias vietas klasėse sumokėtų savivaldybės.

Tikimasi, jog tai paskatins rajono vadovus prisiminti ekonomiką ir nelaikyti mokyk­lo­se pustuščių klasių.

R. Kuzminskaitė pripažįsta, kad visoms rajono mokyk­loms, išskyrus daugiausiai mo­kinių turinčią Šilalės Da­riaus ir Gi­rė­no progimna­ziją, moksleivių krep­šelio lėšų trūksta. Taip yra dėl to, jog didžioji dalis vaikų mokosi kaimo mokyklose. Savivaldybės tarybos nariai jau dabar norėjo sužinoti, kiek pinigų iš biudžeto gali tekti papildomai skirti mokyk­loms, tačiau atsakymo nesulaukė.

Iki šiol savivaldybėms bu­­­vo leidžiama perskirstyti 7 proc. valstybės skiriamo moks­­lei­vių krepšelio. Taip buvo nuskriaudžiamos di­džio­sios mo­­­kyklos, bet iš­sau­gomos ma­žosios kaimo mokyklė­lės.

Pasak Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos, kol kas nėra aišku, kaip savivaldybė turės padengti iki šiol valstybės finansuotas tuščias vietas klasėse. Jos manymu, turės būti užskaita: kai kuriose didžiųjų mokyk­lų klasėse yra daugiau kaip po 20 mokinių, todėl jie „padengtų“ kitose, neskaitlingose klasėse esančias tuščias vietas.

„Kitu atveju būtų nelogiška: pinigų trūktų net gimnazijoms“, - įsitikinusi R. Kuz­mins­kaitė.

Kaip bus iš tiesų ir kiek tuščių suolų liks mūsų rajono mokyklose, paaiškės jau po kelių dienų.

Tik skaičiai 

Šiemet rajono mokyklose planuojama sukomplektuoti 20 priešmokyklinio ugdymo grupių ir 168 klases.

Rugsėjį mokyklos priims 298 priešmokyklinukus, pagal bendrojo ugdymo programą turėtų mokytis 3147 mokiniai.

Suaugusiųjų mokykloje šiemet žada mokytis 20 mokinių, bus sudarytos 3 specialiosios klasės.

Daugiausiai mokinių - net 755 - rugsėjo 1-ąją turėtų sulaukti  Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija. Joje numatyta sukomplektuoti 33 klases. Progimnazijoje formuojamos ir 4 priešmokyklinukų klasės, jose laukiama 84 vaikų.

Kaimo mokyklų lyderis - Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija. Šiais metais joje ketina mokytis 352 mokiniai bei 25 priešmokyklinukai. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją žada lankyti 491 gimnazistas. Jeigu trečioje gimnazijos klasėje bus 109 mokiniai, mokykla turės teisę formuoti papildomą klasę. Tokiai išlygai ketvirtadienį pritarė Šilalės savivaldybės taryba.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Gausus derlius žada didelį minusą

Iš laukų parlekia traktorius, vilkdamas kupiną priekabą, stumia atbulas ją prie sandėlio duobės. Pakyla kėbulas, pažyra švarūs kviečiai. Didžiulė krūva grūdų.

Kaip reikalai? Javapjūtė pagaliau įsibėgėjo?

- Pats matai - visai po velnių, - sako Antanas Bartašius vyresnysis, kuris čia vadovauja visam paradui.

Jo sūnus Antanas vos spėja traktoriumi paskui kombainą. Iš pažiūros viskas atrodo gerai. Senajame Gineikių sandėlyje, kuris kažkada priklausė Kaltinėnų tarybiniam ūkiui, tebeveikia visi mechanizmai. Tiesiog ne­įtikėtina! Grūdai iš priekabos byra į duobę, darbininkui tereikia pakrapštyti kastuvu. Iš duobės sraigė kelia į sandėlį. O čia bilda sena vokiška valomoji.

- Nežiūrėk, kad sena, ji visai moderni, - sako Antanas vyresnysis.

Ilgas transporteris neša der­lių toliau į aruodus. Viename jau supilta šiek tiek žirnių.

- Argi tai derlius? - klausia šeimininkas. - Iš 16 hektarų tik tokia mygikė žirnių? O pikčiausia, kad byra visai gerai. Ir kviečiai, ir žirniai. Bet žirnius tik­riausiai reikės aparti. Neįva­žiuoja kombai­nas.

Čiupinėja­me kviečius. Minkštoki. Nieko keisto, kai tokia vasa­ra. Pasirodo, jie jau vežė grūdus į elevatorių. Tačiau pilnomis priekabomis parbildėjo atgal. Neėmė. Paaiškino, kad grūdai per drėgni net pašarui.

- Negalėjo bū­ti drėgnesni še­šių procentų, - pasakoja Antanas vyresnysis. - Dabar jau priima ir dešimties. Prasidės baudos už netesybas. Taip gerai užderėjo, o pasibaigs minusu!

Žmonėms tikrai apmaudu. Atrodo, viską padarė, kas priklausė nuo jų. Šitiek trąšų, tiek darbo įdėjo! Sandėlyje net savadarbę džiovyklą susikonstravo.

- Kaimynas turi pirktinę už 40 tūkstančių eurų. O mes susikonstravome iš visokio metalo laužo, - didžiuojasi šeimininkas. - Visa bėda, jog padarėme klaidą - džiovyklos apačioje neįtaisėme maišytuvo, drėg­ni grūdai užsikemša. Klaidą ištaisysime tik kitam derliui. Šiek tiek pasidžiovinti lei­do kaimynas. Bet jeigu jis turi džiovinti savo, tai kaip savo džiovyklą užleis mums?

Jų sandėlis, ku­rį valdo trys savininkai, yra pats seniausias. Čia veikia visi mechanizmai. Šalimais - daug vėliau pastatyti. A. Bartašius siūlo įkišti nosį ir pažiūrėti, kaip viskas ten išdraskyta. O jam pavyko išsaugoti. Kaip?

- „Mytu“ į galvą - taip ir išsaugojau, - juokiasi šeimininkas. - Na, ne visai taip, bet panašiai. Buvo karų. Aš čia šalia dirbau gaisrinėje, tai prižiūrėjau, kad niekas nieko neplėštų.

Dabar jis ūkį su visu sandėliu perleido sūnui. Po šio derliaus jis susiskaičiuos nuostolius.

Sūnus Antanas kviečių lauke budi prie traktoriaus. Trak­torius reikalingas ne tik grūdams vežti. Jeigu kombainas įkris, reikės ištempti. Laukas išraižytas giliomis provėžomis.

- Už netesybas tikrai mokėsiu baudas. Dar nežinau, kiek. Turėjau sudaręs neblogą sutartį, tikėjausi už toną pusant­ro šimto gauti. Dabar būtų gerai bent šimtas... Penkios tonos iš hektaro - lyg ir neblogai. Tačiau ne ta kategorija, pašariniams betinka. Ir taip - ne tik mums. Ne vien apie Kaltinėnus. Kai nuvažiuoju į Vi­duklės elevatorių, ten po šešias valandas eilėje palaukti tenka. Stovime, kalbamės. Visi ūkininkai didelėje bėdoje. Kas avansu pasiėmęs trąšų ir dabar yra skolingas grūdais, kas paėmęs iš banko paskolą su viltimi padengti ją iš grūdų, kas šiaip turi didelę sutartį ir laukia nemenkų baudų už netesybas...

A. Bartašiui jaunesniajam jau ir atostogos baigiasi. Jis dar ir Kaltinėnų seniūnas. Jeigu kas leis, prašysis nemokamų.

- Tiek trąšų supilta, tiek dar­bo ir meilės! O turiu garantuotą minusą. Tikrai apmaudu, - sako jis.

Rugpjūtis baigiasi, o javapjūtė tik prasidėjo. Ar taip kada nors yra pasitaikę? Bartašius vyresnysis prisimena, jog yra tokia vasara buvusi, bet jau labai seniai.

- Pamenu, dar kolūkių laikais vikšriniai traktoriai tempė lauku „Nivas“ ir patys krito. Tada ūkis parvežė iš fabriko vikšrų, dėjome juos ant kombainų. Tikra vargo vakarienė. O dabar per televizorių vis guodžia, kad tai esanti normali lietuviška vasara. Pasiutimas ima girdėti tokias nesąmones. Kokia normali vasara, jeigu miežiai varpose dygsta? 

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

 

Lygiuosimės į didmiesčius

Valdžia žada, kad netrukus Šilalė pagražės - labiausiai smirdinčius komunalinių atliekų konteinerius prie daugiabučių paslėps požeminės aikštelės. Nors kol kas tokiomis negali pasigirti net gerokai už Šilalę didesni šalies miestai.

Paraišką daly­vau­ti Tauragės re­­gio­­no atliekų tvarkymo infra­struktūros plėt­­roje teiks Tau­ra­gės savivaldybė, tačiau jos part­neriais planuoja tapti visos apskrities savivaldy­bės, tarp jų - ir Ši­la­lė. Pagal UAB „Tau­­ragės regiono atliekų tvarkymo cent­ras“ (TRATC) turimų akcijų skaičių (Šila­lei pri­klauso 24 proc. akcijų), savivaldy­bės pasidalins 8 mln. eurų. Ši­la­lėje planuojama atlikti darbų už 686,9 tūkst. Eur. Dalį lė­šų - 100,8 tūkst. Eur - projektui turės skirti pati savivaldybė.

Už šiuos pinigus numatoma pastatyti pakartotiniam atliekų naudojimui paruošti skirtą pastatą Didžiųjų atliekų surinkimo aikštelėje bei įrengti net 61 konteinerių aikštelę. Negana to, iš jų 13 turėtų būti požeminės.

Savivaldybės tarybos nariams pasakodamas apie Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo planus, Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas Faustas Sragauskas teigė, jog visos požeminės komunalinių atliekų surinkimo konteinerių aikštelės bus įrengtos Šilalės mies­te, tačiau kur - dar svarstoma.

Visgi tarybos nariams pateiktame Investicijų ir statybos skyriaus vyriausiosios specia­listės Juditos Gečaitės rašte nurodyta, jog požeminės konteinerių aikštelės turėtų atsirasti prie Dionizo Poškos g. 6 ir 14, Maironio g. 20A ir 23 namų, taip pat Žemaitės g. 6, Vasario 16-osios g. 16, Nepriklausomybės g. 2C, Jono Basanavičiaus g. 23 A, Kovo 11-osios g. 24 ir 25 bei Dariaus ir Girėno g. 31, 37 ir 48 daugiabučių prieigose.

Abejojančių, ar tokio pinigų įsisavinimo projekto reikia, atsirado ne vienas, bet jiems buvo paaiškinta, kad jei Šilalės savivaldybė atsisakytų dalyvauti Tauragės regio­no atliekų tvarkymo sistemos plėtroje, jai skirtus pinigus pasidalintų kitos trys savivaldybės.

„Turime pasinaudoti galimybe pagražinti savo miesto aplinką“, - dvejojantiems paaiškino rajono meras Jonas Gudauskas.

Tarybos narys Tadas Bartkus pasiūlė bent po vieną požeminę aikštelę įrengti prie kaimo daugiabučių, nes ir kaimo žmonės, anot tarybos nario, nori gyventi gražiau. Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas F.Sragauskas pažadėjo pagalvoti apie Kvėdarną. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Ataskaitoms pritarta, tačiau kritikos neišvengta

Praėjusią savaitę Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos nariai aptarė 2015 metų bendrijos veiklą.

Valdybos pirmininkė Viole­ta Kasnauskaitė perskaitė išsamius pranešimus, at­si­skai­tė už kiekvieną gautą ir iš­leistą eurą, įvykusius rengi­nius, dalyvavimą vieti­niuose, re­gio­niniuose bei res­publikiniuose neįgaliųjų su­sibūrimuose. Są­junga vienija apie 100 narių, kurių dalis yra sunkūs ligoniai, tad jiems į renginius atvykti neįmanoma. Tačiau juos lanko stipresnieji: nuperka vaistų, pataria, kur kreiptis sudėtingesniais atvejais. O tie, kurie dar gali judėti ir yra aktyvūs, dažnai lankosi sąjungos būstinėje Šilalėje, kur gali pavartyti spaudą, pasportuoti rūsyje įrengtoje mankštos salėje, pasinaudoti higienos kambariu. Per metus Šilalės krašto neįgalieji dalyvavo ne vieneriose sporto varžybose, laimėjo ne vieną taurę, pasidabino įvairių spalvų medaliais. Jau dešimtmetį sąjungai vadovaujanti V.Kasnauskaitė pasidžiaugė aktyvistų pasiekimais, padėkojo visiems už gražų bend­radarbiavimą.

Deja, visų darbų nenuveik­si, visų norų neįgyvendinsi. Tam pirmiausia reikia lė­šų, kurių pernai neįgalieji iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, savivaldybės biudžeto, nario mokesčio ar gautų labdaros būdu turėjo tik per 22 tūkst. eurų. Už tokią sumą reikėjo išlaikyti 2,5 etato minimalią algą gaunančius socialinius darbuotojus, šildyti patalpas, užsakyti spaudos leidinių, skirti lėšų renginiams bei pan. Apskaitą vedanti samdoma įmonė, auditavusi finansinius dokumentus, neturėjo jokių priekaištų – neįgaliųjų sąjunga ne tik tvarkingai elgėsi su turimais pinigais, bet metų pabaigoje turėjo kone tūkstančio eurų likutį.

Nors absoliuti dauguma narių pri­tarė pirmininkės bei valdybos veik­­lai, jiems teko išgirs­ti ir kritikos žodžių. Pa­si­­­rodo, są­jun­­­­gos narė Onu­­tė tik visai neseniai su­­ži­­nojusi apie mankštos salę, jos ma­nymu, ne­­vertėjo į būs­­tinę įsi­leisti ir organizaci­jos „Nedelsk“ medikų, kurie nesumokėjo už elekt­rą. Ją erzina ir kasdienė registracija, atėjus į būstinę. Onutės gyvenimo draugas teigė manąs, jog šią vasarą neįgalieji bent kelis kartus galėjo išvykti pailsėti į Palangą, be to, niekaip nesuburiamas norinčiųjų dainuoti ansamb­lis. O paskutinis kirtis buvo: „Organizacija negina neįgaliųjų teisių“.

Tokia kritika įskaudino ne tik pirmininkę, bet ir kitus narius, kurie stojo jos ginti. Todėl pasiūlyta ne tik aktyvui, bet ir visiems galintiesiems labiau įsitraukti į renginius. Dau­gelio manymu, lėšomis ga­lėtų prisidėti ne tik patys ne­įgalieji, bet galbūt reikėtų kreiptis pagalbos į verslininkus, o šeimos narius, pažįstamus reikėtų paraginti pervesti į sąjungos sąskaitą 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio.

Ir nors neapsieita be priekaištų, žmonės skirstėsi dar labiau susitelkę ir nusprendę „nekirsti šakos, ant kurios sėdi“.

Rugsėjo 4 d. šilališkiai važiuos į Vilnių, kur vyks renginiai neįgaliesiems. Kaina tik­rai simbolinė – vos euras. Rug­sėjo 9-ąją į Šiluvos atlaidų neįgaliesiems skirtą mal­dos dieną šilališkiai važiuos nemokamai. Argi taip jau blogai? O kad būtų įdomiau, gal pirmiausia reikia parodyti ir savo iniciatyvos, žinoma, išsakant nuomonę, gerai pasvėrus žodžius.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kaltina pareigūnus sugadinus šventę

Artėjant svarbiems gyvenimo įvykiams, dažnas labai jaudinamės ir stengiamės, kad tik viskas pavyktų taip, kaip suplanuota, o gražūs šventės prisiminimai išliktų ilgam. Deja, kartais planai griūva dėl nenumatytų aplinkybių bei pačių įvairiausių netikėtumų.

Neseniai redakciją pasiekė savo vardų ir pavardžių viešinti nepanorusių Girdiškės gyventojų laiškas. Jame policijos pareigūnai yra kaltinami sugadinę vienos šeimos krikštynas.

Kaip rašoma laiške, pokylis Girdiškės parapijos namuose, kuriuos žmonės buvo išsinuomoję, vyko liepos 30 d. Jam gerokai įsisiūbavus, apie 20 valandą vakaro, į salę įžengė uniformuota pareigūnė ir liepė išvaryti nakčiai aikštelėje paliktas mašinas į kitą vietą. Toks policininkės įsakymas krikštynų dalyvius kaip reikiant įsiutino.

„Mums buvo sugadinta šventė, nes turėjome ieškoti žmogaus, kuris galėtų vairuoti (juk suprantama, kad visi, dalyvavusieji krikštynose, buvo vartoję alkoholio)“, - rašoma laiške.

Be to, laiško autorių nuomone, nurodymas automobilius sustatyti kitoje vietoje buvęs visiškai neteisingas, mat jie manę, jog aikštelė taip pat priklausanti parapijos na­mams ir įeinanti į  nuomos kainą. O dar labiau apmaudu, kad pareigūnai neva reagavę į pranešimą, kurį jiems pateikė asmenys, girtavę šioje aikštelėje. Tarp jų esą buvę ir nepilnamečių.

„Norėtume Šilalės rajono policijos komisariato vadovo paklausti, ar teisingai pasielgė pareigūnė, išprašydama mus iš aikštelės, kuri priklauso parapijos namams ir Girdiškės bažnyčiai. Tuo labiau, kad kitą dieną toje pačioje salėje vyko laidotuvės, ir mašinos aikštelėje stovė­jo. Tik tuomet jų niekas nevaikė ir niekam jos neužkliuvo.

Mums visiems pasirodė, jog galbūt pareigūnė norėjo paprasčiausiai pasipuikuoti savo galiomis, neva gindama norinčiuosius pažaisti krepšinį, o iš tikrųjų – pijokaujančius viešoje vietoje vietinius jaunuolius“, - dėstoma laiške.

„Šilalės artojas“ šią konfliktinę situaciją pa­­prašė pakomentuoti Šilalės rajono policijos komisariato vir­šininko pareigas laikinai einančio Zig­manto GRABAUSKO.

Pasak pareigūno, po­licija, reaguodama į pranešimą apie sporto aikštelėje paliktus automobilius,  pasielgė tinkamai. Krikštynas šventę piliečiai mašinas buvo sustatę ne stovėjimo, o krepšinio aikštelėje, kai tuo tarpu aplink buvo užtektinai laisvos vietos.

„Liepos 30 d., apie 19 val., policija gavo pranešimą, jog Girdiškėje, krepšinio aikštelėje, stovi 5 automobiliai, kurie trukdo žaisti. Pareigūnams nuvykus į minėtą vietą, priešingai nei teigiama redakcijai atsiųstame laiške, aikštelėje jokių neblaivių asmenų nebuvo.  Tačiau prie kito pastato stovėjo keli vyrai, kurie turėjo kamuolį ir norėjo žaisti krepšinį. Kadangi šalia aikštelės buvo ir ki­ta - tuščia aikštelė, pareigūnai šventės dalyvių geranoriškai paprašė transporto priemones perstatyti ten“, - komentavo Z.Grabauskas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Neramios mintys prieš Rugsėjo pirmąją

Kasmet, prieš mokslo metų pradžią, redakcija aplanko vieną kitą mokyklą ir pasidomi, kaip jos rengiasi Rug­sėjo pirmajai. Praėjusią savaitę pabuvojome Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, Obelyno pagrindinėje ir šiemet Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos Bijotų daugiafunkce mokykla tapusioje Bijotų Dionizo Poškos pagrindinėje.

Kaip sakoma, kiekvie­nai gal­­vai - savi rūpesčiai. Tačiau Ši­la­lės Simono Gaudėšiaus gim­nazijos direktoriaus Sta­­­sio Norbuto galvos ne­kvarši­na nei poilsis po darbo, nei savaitgalio malonumai – jam labiausiai rūpi mokyklos vidaus patalpų renovacija. Ga­li atrodyti, jog, atnaujinus pas­tato išorę, ir vidus yra toks pat įspūdin­gas. Deja, likus porai savaičių iki mokslo metų pradžios, gimnazi­jo­je tebebu­vo keičia­mi šildymo sistemų, vandentiekio, kana­lizacijos vamzdžiai. O kas savo namuose bent vieną iš jų yra pajudinęs, žino, kas seka po to – sienų ir lubų apdaila, grindų keitimas.

„Norime sutvarkyti dušines, tualetus, persirengimo kambarius ir, be abejo, visas klases, kabinetus. Ar suspėsime? Vandentiekio, šildy­mo, kanalizacijos sistemas keičianti UAB „Versina“ paža­dėjo dirbti savaitgaliais bei po darbo valandų. Mūsų žmonės taip pat turės paskubėti.

Kita vertus, finansavimas skir­tas tik tinklų renovacijai, einamajam remontui lėšų turime minimaliai“, - pasakojo direktorius. Tačiau jis nusiteikęs optimistiš­kai - šven­tė nebus sugadinta.

Obelyno pagrindinėje mokykloje mokslo metams jau pasiruošta. Kai lankėmės, va­­lytojos plovė vestibiulį, ir šventė galėjo prasidėti kad ir po 10 minučių. Direktorius Arūnas Betingis, vedžiodamas po klases bei kabinetus, tuo visiškai įtikino: švarios sienos, išpuoselė­tos gėlės, rug­sėjo pirmajai skir­ti papuošimai. Direktorius pripažino, kad bend­ruomenė yra labai vieninga: pedagogai sugeba vaikams įskiepyti pagarbos jausmą savai mokyklai, mokiniai vertina vyresniųjų indėlį, jaučiama ir tėvų pagalba bei palaikymas.

A.Betingis neneigė, jog jei ne dalyvavimas įvairiuose pro­jektuose, pinigų iš rajono biudžeto neužtektų.

„Žinoma, tenka nemažai padirbėti. Tačiau jei norime išsaugoti mokyklą, kito kelio nėra“, - sakė jis ir vardijo projektus, kurių lėšomis sutvarkytas stadionas, puoselėjama aplinka. Dabar, anot direktoriaus, dėl mokinių saugumo dar būtų galima aptverti teritoriją. Tačiau, jo manymu, tokios būtinybės nėra: vaikai į mokyklos teritoriją patenka su atpažinimo kortelėmis, ko kitose rajono mokymo įstaigose dar nėra. Taip stiprinama mokinių drausmė ir iki minimumo sumažinama galimybė prasmukti nepageidaujamiems asmenims.

Tiesa, ir į Obely­no pagrindinę šiemet ateis keliais mokinukais mažiau. Tai, anot vadovo, ne tik dėl mažėjančio gims­­tamumo, bet ir dėl emigracijos. De­ja, mo­kinių skai­čiaus stabilumu, ko ge­ro, ne­gali pasigirti nė viena rajo­no mokyk­la.

Prieš porą dešimtmečių pastatyta Bijotų pag­rindinė mokykla buvo suprojektuota 130 mokinių. Kažkada ją lankė apie 170. Kai ėmė pastatą renovuoti, tikėtasi, jog žymieji Bijotai, įsikūrę geroje geografinėje padėtyje, atgims, ir mokykla bus reikalinga. Tačiau nuo šio rugsėjo atnaujintame pastate belieka ikimokyklinio ir pradinio ugdymo mokykla, kurią lankys apie 30 vaikų. Taip įvyko turbūt dėl to, jog jaunoms šeimoms, kurios neturi deramo pragyvenimo šaltinio bei garantijų dėl savo vaikų ateities, prisieina palikti tėvų sodybas (tai liudija ir užkaltos namų langinės) bei ieškoti laimės svetur.

Mokyklos raštinėje užtiko­­me kelis dar likusius ar atsi­skaitymo belaukiančius dar­­buo­­tojus. Neįmanoma įvar­din­ti jų nusivylimo: D.Poš­­kos var­du pavadinta gy­venvietė lieka be kultūros židinio, kaip sakė vienas moky­tojų, o mo­kyk­los kabinetus bus ga­li­ma išdalin­ti kiek­vie­­nai bend­­ruo­menės šei­­mai...

Ne tik Bijo­tai tampa maža­komp­lekte mokykla. Tokio pat likimo sulaukė Teneniai, dar anksčiau - Ąžuo­lija, Pa­die­­vy­tis. Vie­nur įrengti so­­cia­li­niai būstai, kitur bus gal javų sandėlis ar koks nors gamybinis objektas... Savivaldybė kasmet leidžia pinigus socia­li­niams būstams pirkti. Bet kam pirkti, jeigu renovuotų mokyklų patalpos lie­ka tuščios?

Žinoma, gyvename ne XX-ojo amžiaus pradžioje, kai mokykla kaime bu­vo bene vienintelis švietimo, kultūros židinys. Tačiau ar visiškai jas sunaikinus, neteks gailėtis?

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

S.Norbutas

 

Gimnazijos aplinka jau sutvarkyta

 

A.Betingis

 

Paskutinieji valymo darbai

 

Bijotų mokykloje džiugių akimirkų nedaug

Spartesnei renovacijai trukdo iniciatyvos stoka

Praėjusią savaitę susitikti su rajono gyventojais bei atsakyti į jiems rūpimus klausimus į Šilalę atvyko ap­linkos ministras Kęstutis Trečiokas ir viceministrė Dai­va Matonienė. Ne itin gausiai susirinkusi auditorija labiausiai domėjosi tikru skauduliu tapusia renovacija, teiravosi, kaip žadama spręsti problemas dėl laukinių žvėrių daromos žalos atlyginimo, diskutavo apie šiemet įvestą depozito sistemą, apleistų pastatų priežiūrą.

Susitikime dalyvavo ir Seimo narys Remigijus Žemai­taitis, savivaldybės atstovai.

Karščiausios diskusijos - dėl mokesčių už šiukšles 

Susitikime neišvengta vieno labiausiai aptarinėjimų klau­simų apie atliekas bei jų surinkimą. Šia tema prakalbęs ministras negailėjo kriti­kos atliekų tvarkymo įmonėms.

„Didžiausia problema, ma­no manymu, - ta, kad tai yra bene vienintelė pas­lauga, kurios kainos pa­imamos „iš oro“. Jų dydžių netvirtina kainų komisija, o visa atsakomybė gula ant savivaldybių pečių. Todėl yra didelė netvarka. Nebijau drąsiai pasakyti, jog šitas „biznis“ kuo toliau, tuo labiau panašėja į mafijinį. Kartais susidaro vaizdas, kad šią sritį valdo kažkokia gauja. Nors iš tikrųjų taip tikrai nėra.

Džiaugiamės, jog pavyko priimti sprendimą dėl dvinarės rinkliavos kainos. Pagrindinis reikalavimas buvo aiškumas – kad visos sąnaudos būtų pagrįstos ir gyventojai matytų, už ką jie moka. Iki naujų metų savivaldybės turėtų patvirtinti naują mokestį, ir tuomet išvysime tikruosius rezultatus“, - kalbėjo ministerijos vadovas.

Jis sulaukė klausimo, ar nebūtų tikslinga šiukšlių išgabenimo kainą skaičiuoti pagal išvežamų atliekų svorį, mat dažną pykdo išpūsti mokesčiai, kai atliekų į konteinerį prikraunama minimaliai, o mokėti vis tiek reikia fiksuotą mokestį. Pasak K.Trečioko, toks variantas galbūt ir įmanomas, tačiau jį įgyvendinti ir šiukšlių išvežimo mašinose įmontuoti specialias svarstykles būtų labai brangu. Be to, žinant lietuvių būdą, gali atsitikti ir taip, jog, siekdami į konteinerius prikrauti kuo mažiau atliekų, žmonės ims jas deginti, užkasinėti bei pan.

Aptarta ir vandentvarkos tema. Ministras apgailestavo, kad nors į naujus vandentiekio tinklus investuota milijardai eurų, dar daug kaimų bei mažesnių miestelių iki šiol neturi nei centralizuotai tiekiamo vandens, nei nuotekų sistemų. K.Trečiokas pa­ragino rajono valdžią, bend­radarbiaujant visam Taura­gės regio­nui, kuo efektyviau iš­nau­doti gaunamą paramą, nes nuo 2020-ųjų finansavimo šal­tiniai gerokai išseks.

Atsakęs į šilališkių klausimus, ministras išskubėjo susitikti su UAB „Šilalės mediena“ vadovu Virgilijum Žygaičiu. Be­veik 200 darbuotojų turinčioje vienoje didžiausių Lie­tuvoje medienos perdirbi­mo įmonių aptarti aktualūs medienos trūkumo, pirkimo iš užsienio, miškų kirtimo normų, kertamų medžių amžiaus trumpinimo klausimai. K.Trečiokas pažadėjo ieškoti kuo palankesnių sprendimų nesąžiningoje konkurencinėje kovoje su kitomis užsienio valstybėmis.

Į Lietuvą žengia kvartalinė renovacija

Bene daugiausiai aist­rų salėje užvirė, viceminist­rei D.Ma­tonienei prakalbus apie renovaciją. Anot jos, Ši­lalės rajonas kitų savi­valdybių kontekste šioje srityje yra ties viduriu. Dau­gia­bučių namų modernizavime lyderiauja Ignalina, jau atnaujinusi 76 namus bei siekianti 100 procentų reno­vuoti visus mieste esančius daugiabučius. Tarp pirmaujančių yra ir Druskininkai, Alytus, Anykš­čiai, Molėtai, Mažeikiai, Tau­ra­gė, Jonava. Tačiau esama ir taip vadinamų baltųjų dė­mių – savivaldybių, kuriose dar nerenovuotas nė vienas daugiabutis. Tarp tokių įvardijami Visaginas bei Pagėgiai, sunkiai sekasi ir Kalvarijos savivaldybei.

Šilalės rajone renovacija baig­­­ta 11-oje namų, investi­ci­niai projektai suderinti 27-iuose. „Ši­lalės artojas“ pasiteiravo D.Matonienės, ko Ši­lalei trūks­­ta, kad kol kas negalime patekti į lyderių lentelę. Vi­ce­ministrė kaip svarbiausius trū­ku­mus įvardijo bend­ra­vi­mo su gyventojais bei atsakingų už daugiabučių atnaujinimą asmenų iniciatyvumo stoką.

„Labai svarbu, jog savivaldybė būtų atvira ir pateiktų gyventojams kuo daugiau įvairių duomenų. Tačiau iš susitikime diskutavusių šilališkių supratau, kad jie neturi pakankamai žinių dėl kompensacijų, kitų svarbių dalykų. Daugelis net nežino, jog tiems, kurie gauna kompensacijas, renovacijos išlaidos yra padengiamos šimtu procentų, nieko iš savo kišenės mokėti nereikia. Žmo­nėms trūksta platesnės informacijos apie šios prog­ramos naudą. Juk jie, pasiryžę pradėti renovaciją, nieko nepraras. Todėl namų administratoriai privalo kalbėtis su žmonėmis. Be to, patys daugiabučių gyventojai irgi turi būti aktyvūs, ateiti į susirinkimus, domėtis procesu“, - kalbėjo D.Ma­tonienė.

Šilalėje daugiabučių namų atnaujinimas kaip reikiant prisvilo dėl kai kurių rangovų kaltės: UAB „Tilta“ bandė žmonių kantrybę, vis atidėliodama darbų pabaigą ar staiga visai dingdama iš statybviečių, UAB „Norvila“ pridarė broko ir taip pat ignoravo darbų terminus – šios bendrovės renovuoti objektai iki šiol nebaigti. Už renovacijos reikalus Aplinkos ministerijoje atsakinga D.Matonienė „Šilalės artojui“ sakė, jog nors šios dvi įmonės dėl neatsakingų veiksmų žinomos nėra, ji pasidomės, kokia yra situacija.

Metų pradžioje renovacijos administratorius - UAB „Ši­la­lės šilumos tinklai“ - laikraščiui skundėsi, kad esą darbai daug kur stovi ne vien dėl statybininkų, bet ir dėl Aplinkos ministerijos kaltės: valstybė pritrūkusi lėšų ir nebežinanti, iš kur jų gauti. Atsakydama į šį priekaištą, D.Matonienė mestelėjo akmenuką į šilališkių daržą.

„Niekada nereikia ieškoti kal­tų. Svarbiausia siekti re­zul­tatų. O jie yra akivaizdūs - Lie­tuvoje jau atnaujinta tūks­tančiai namų, finansavi­mas, kurį gavome, - beveik 700 milijonų eurų. Tačiau derėtų suprasti, jog lėšos neskirstomos kaip kokiame kios­kelyje. Tai daroma pla­nin­gai. Labai svarbu sužiūrėti, kiek per metus galima pasirašyti kontraktų ir kokie yra finansiniai pajėgumai bei realios galimybės. Pernai Lietuvoje renovuoti 574 namai. Šių metų tikslas - atnaujinti apie 800-900 daugiabučių. Toks subalansavimas būtinas dėl to, kad darbai būtų atlikti laiku ir kokybiškai, namas neliktų neribotam laikui „užkonservuotas“. Deja, tokios patirties, kai, pasirašius sutartis, darbai vykdavo labai ilgai, turime. O dėl to atsakomybė tenka ir renovacijos administratoriui. Todėl pagrindinis tikslas yra pasiekti, jog žmonės nepatirtų nepatogumų. Kai padaromas investicinis projektas, parengiamas techninis projektas, renovaciją privaloma įgyvendinti labai greitai“, - komentavo viceministrė.

Artimiau­sio­mis savaitėmis ministerija žada savivaldybėms teikti naujus kvietimus dalyvauti kitame renovacijos etape. Kiek namų Šilalės rajone panorės jame dalyvauti, parodys laikas. Tačiau D.Matonienė ragina šilališ­kius ne­snaus­ti ir nelaukti, kol re­novacijos traukinys nuvažiuos: kitame etape žmonės dar gaus 35 proc. valstybės paramą, vėliau ji besieks 30 proc., o nuo 2020 m. Europos Sąjungos parama baigsis. Ir jei valstybė neras kitokių finansavimo šaltinių, atnaujinti namus teks vien iš savo kišenės.

Beje, daug kam buvo staig­mena, kad dalyvauti modernizavimo programo­je gali ne tik daugiabučiai, bet ir individualūs namai. Tie­sa, Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas (LAAIF) kvietimus teikti paraiškas gauti paramą atnaujinimo (modernizavimo) ir at­sinaujinančių energijos išteklių diegimo pro­jektams individualiuose namuose iš Klimato kaitos specialiosios programos lėšų tei­kia kartą per metus. Šie­met šiai prog­ramai finansuoti skirta 2,8 mln. Eur.

Šilališ­kiams D.Ma­to­nienė pri­­­sta­tė ir naująjį kvartalinės re­novacijos modelį. Tie­sa, nors susitikime dalyvavę ra­jo­no valdžios atstovai bei In­ves­ti­cijų ir statybos skyriaus vedė­jas jį vertina pakankamai skep­tiškai, mat iki šiol nėra aišku, kokį finansinį indė­lį į šį procesą tektų skirti savivaldybei bei kas turėtų mokėti už aikštelių, įvažiavimų, kiemų tvarkymą, aplinkos viceministrė „Ši­lalės artojui“ prognozavo, jog, jei bus noro, kvartalinė renovacija Šilalėje galėtų startuoti greitai, galbūt net kitais metais. Pirmieji kvartalinės renovacijos žingsniai planuojami Maironio bei Dio­nizo Poš­kos gatvėse.

D.Matonienė pakvietė Šila­lės rajono savivaldybės atstovus atvykti į ministeriją ap­tarti būsimą renovacijos mo­delį, pažadėjo supažindinti su finansiniu planu ir atsakyti į klausimus.

Laikas parodys, ar šie susitikimai duos apčiuopiamos nau­dos šilališkiams ir ar viskas nebus pamiršta iki kitų rinkimų.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ministras susitiko su UAB „Šilalės mediena“ vadovu (dešinėje)

 

 

Ekskursija po Žemaitiją

Rugpjūčio viduryje pilnas autobusas Pajūrio miestelio bendruomenės aktyvistų išsiruošė į ekskursiją po Žemaitiją.

Aplankėme šaltojo karo mu­ziejų Plateliuose, kuris įsikūręs buvusiame Sovietų są­­­jun­­­gos balistinių raketų šach­­ti­niame paleidimo komp­­lekse, sužinojome apie bu­­vu­sį visiškai slaptą sovie­tų branduolinės ginkluotės or­ganizavimą bei veikimo prin­­cipus. Vėliau vykome į nuos­tabųjį Plungės dvarą, aplankėme Žemaičių dailės muziejų. Apžiūrėję Plun­gę, kelionę tęsėme į Tel­šius. Susipažinę su įstabio­mis že­maičių sostinės puošmenomis, ekskursiją baigėme Tel­šių Šv. Antano Pa­duviečio katedroje.

Nors oras ir nelepino, tačiau dar kartą įsitikinome, jog bendruomeniškos išvykos skatina sutelktumą, kartų bendravimą bei savo krašto pažinimą.

Nuoširdžiai dėkojame vairuotojui Vincentui Jonušui už saugią kelionę, patarimus ir bendrystę.

Stasė SĖRAPINIENĖ, Pajūrio miestelio bendruomenės pirmininkė

Elenos TOMKIENĖS nuotr.                                        

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą