Kovo 21-oji – Tarptautinė miškų diena. Valstybinių miškų urėdija (VMU), bendradarbiaudama su mokyklų bendruomenėmis, jau antrus metus kviečia visas šalies mokyklas paminėti šią dieną ypatingai, įprastus mokyklų skambučių garsus pakeičiant į gražiausias paukščių giesmes.

„Praėjusiais metais miškininkams bendraujant su mokyklų bendruomenėmis, gimė unikali iniciatyva – pakviesti visas Lietuvos mokyklas paminėti Tarptautinę miškų dieną, moksleivius kviečiant į pamokas su skambančiais paukščių balsais. Projektas sulaukė didelio susidomėjimo, kuris lėmė, jog paukščių melodijos į pamokas bei pertraukas kvies ir šiemet“, – sako VMU Žmonių ir kultūros skyriaus vadovė Izolda Baltutė.

Šis projektas skatina sužadinti klausos pojūčius ir atkreipti dėmesį į mus supančią gamtą, miškus ir juose gyvenančių giesmininkų įvairovę bei grožį. Štai Kretingos Marijono Daujoto progimnazijos mokinės Auksė ir Gabrielė praėjusią Tarptautinę miškų dieną prisimena iki šiol: „Atrodo, kad visa mokykla pilna gyvybės!“

Mokinės prisipažino, jog paukščių balsai nustebino, tačiau nuoširdžiai džiugino ir priminė moksleiviams apie kiekvieno iš mūsų atsakomybę gamtai.

Neformaliojo švietimo „Jaunieji daujotukai“ būrelio vadovė Esmiralda Butrimaitė taip pat džiaugėsi projektu.

„Paukščių balsai, kurie skambėjo progimnazijoje, ne tik primena apie gamtos svarbą, bet ir įkvepia jaunąją kartą domėtis biologine įvairove ir tapti aktyviais gamtos puoselėtojais. Šis įdomus ir prasmingas projektas puoselėja meilę gamtai, stiprina ryšį tarp mokyklos bendruomenės bei aplinkosaugos specialistų. „Ulba čiulba mokykla“ – tai lyg patvirtinimas, kad mokiniai tampa tikrais gamtos mylėtojais“, – įspūdžiais dalijosi mokytoja.

Taip pat būrelio vadovė džiaugėsi draugyste su VMU Kretingos regioninio padalinio miškininkais – būrelio nariai aktyviai įsitraukia į miškininkų organizuojamas veiklas, kartu mokosi apie miškų ekosistemas, jų išsaugojimą, taip pat dalyvauja įvairiose edukacinėse veiklose.

Kviečiame visas šalies mokyklas Tarptautinę miškų dieną paminėti kartu su paukščių čiulbėjimu – tai ne tik edukacinė priemonė, skatinanti domėtis paukščiais, bet ir natūralus būdas sukurti ramesnę ir jaukesnę mokyklos aplinką, padedančią lengviau susikaupti.

Paukščių balsą skambučiui galite rasti: www.vmu.lt

Ervinas ROMANOVAS

Valstybinių miškų urėdijos

Komunikacijos vadovas

Migracijos departamento duomenimis, kovo 1 d. mūsų šalyje gyveno 211 tūkst. 423 užsieniečiai, iš jų maž­daug 154,5 tūkst. Lietuvoje dirbo. Nors Šilalė yra šalies gilumoje ir solidūs atlyginimai į tokias atokias vietas užsieniečių nevilioja, vis tik kelios dešimtys atvykėlių įsikūrė ir mūsų krašte. Šilalė priėmė ne tik karo pa­bė­gė­lius ukrainiečius – beveik tiek pat, kiek ukrainiečių, rajono įmonėse dirba ir baltarusių, o darbuotojų są­rašuose yra ir Azerbaidžano, Rumunijos, Rusijos bei kitų šalių piliečių.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

Pastarosiomis savaitėmis žmo­nės gaudo kiekvieną išsireiškimą ir net žodį, pasakytą iš Maskvos ar Vašingtono. Jie tikisi pozityvių ži­nių. Deja, jų maža. Kaip ir progno­zuo­ta, ir Putino pažadai per tris die­nas užimti Ukrainą, ir Donaldo Trum­po kliedesiai per 24 valandas at­kurti taiką, ir mūsų visų viltys, kad Vakarai greitai privers Rusiją baigti šį karą, tėra lūkesčiai, o ne rea­li tikrovė. Brutali jėga – šio laik­mečio lemiamas veiksnys. 

Daug kam komiškai atrodantis ir chamiškai besielgiantis D. Trumpas vis dėl to vertintinas kaip veikėjas, išdrįsęs bandyti išbristi iš pasaulinės krizės. Tiesa, jo metodai daugeliu atvejų pasauliui nepriimtini, nes prieštarauja amžinosioms vertybėms. Pasirodo, gyventi pagal 10 Dievo įsakymų yra pasenusi dogma, o laužyti senojo pasaulio struktūrą – pažangos rodiklis. 

Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, ra­šėme apie Naująją pasaulio tvarką (NPT, angl. NWO – New World Order, lot. NOM – Novus Ordo Mundi). Manoma, jog šio termino užuomazgos atsirado Vergilijaus „Bukolikos“ eklogo IV-ojoje dalyje („Iš naujo nuo dabarties laikų prasideda didžioji tvarka“). Dar ir dabar populiari Vergilijaus eilėraščio eilutė: „Jei netikite, kad žemė Dievo – pabandykite nemokėti mokesčio už žemę“...

Bet pirmiausia šis apibūdinimas buvo užfiksuotas 1776 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai buvo priimta Nepriklausomybės deklaracija. Tuomet buvo pagamintas Didysis JAV Antspaudas („The Great Seal“), kur pavaizduotos piramidės pagrinde lotyniškai užrašyta „Novus ordo seclorum“. Šis simbolis buvo perkeltas į XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai JAV prezidentu buvo masonas Franklinas D. Rooseveltas, ir į apyvartą išleistą vieno dolerio kupiūrą, kurią daugelis tyrinėtojų laiko masonizmo įprasminimu (simbolį sukūrė rusų dailininkas N. Rerichas).

Tiesa, Amerikos mėginimas prisiimti sau pasaulio lyderio vaidmenį pamažu bliuško. Šį terminą naudojantys konspiracinių teorijų šalininkai prognozuoja, kad vietoj jos atsiras kažkoks tarptautinės sandraugos intelektinis elitas, kuris priims geresnius sprendimus negu nacionalinės atskirų valstybių vyriausybės ar organizacijų vadovai. Jie su NPT pasuks žmoniją pažangesniu ir racionalesniu vystymosi keliu. Apie tai rašė Zbigniewas Brzezinskis savo knygoje „Tarp dviejų amžių: Amerikos vaid­muo elektronikos eroje“ bei Amerikos istorikas ir žurnalistas Williamas Frederickas Engdahlas 2004 m. išleistoje studijoje „Karo šimtmetis: anglų-amerikiečių politika ir Naujoji pasaulinė tvarka“.

Tiesą sakant, šią utopinę NPT idėją sukompromitavo pati Rusija, o dabar, po rinkimų, – ir Amerika. Putino sumanymas suformuoti daugiapolį pasaulį pasirodė fikcija, nes siekis įtraukti į NPT konstravimą Kiniją, Indiją ir dabar (tiesa, griežiant dantimis) Jungtines Valstijas virsta „naujais galios cent­rais“. Ir kaip tai daroma!

Pasirodo, kad tai ne „naujoji tvarka“, o seniai pamiršti barbarų laikai, kai gink­luotos ordos verždavosi į kitų tautų teritorijas, naikindavo jų miestus, žmones, plėšdavo jų turtą ir niekindavo moteris. Tokios tvarkos iniciatoriai dažniausiai baigdavo liūdnai. Prisiminkime totorių išpuolius, Hitlerio nacių likimą, įvairių diktatorių baigtį...

Grįžkime į šiandieną. Susidūręs su nenuspėjamu D. Trumpu dabar Putinas prieš jį vizgina uodegą. Tas diplomatinis ping – pongas tarp Maskvos ir Vašingtono, iš žaidimo šalinant Kyjivą ir Europą, tėra pataikavimas vienas kitam arba žaidimas Ukrainos likimu, siekiant grynai pragmatinių tikslų. Pasaulis pavargs, ukrainiečiai išseks, posovietinės šalys išsigąs, ir „galios centrai“ švęs pergalę. Demonstruodamas savo, o gal ir Amerikos didybę, D. Trumpas daro spaudimą savo sąjungininkams, neva gindamas JAV ekonomiką. Bet kartu jis demonstruoja Putinui, jog Europa silp­na ir su ja galima elgtis kaip su Ukraina. Čia ir yra D. Trumpo strateginė klaida. Tikėtina, kad jo ir Putino draugystė yra apsimestinė, laikina ir nenuoširdi. Volodymyras Zelenskis vis tiek lieka pagrindiniu žaidėju šiame ping – pongo žaidime, o jo reitingai pastaruoju metu net išaugo.

Ką rinktis Lietuvai? Neerzinti, kaip kai kurie siūlo, nei Putino, nei D. Trumpo? Išlikti senųjų vertybių šalininke? Skatinti Europos aktyvumą? Likti „išdidžioje izoliacijoje“? Jei po kokių 15 metų NPT ir susiformuos, mes to niekaip nepakeisime. Bet realu būtų sudaryti savarankišką septynių Baltijos ir Skandinavijos šalių gynybinę sąjungą, kurios idėja sklando seniai. Ją dar 2016 m. atgaivino Latvijos universiteto mokslininkai, po Krymo aneksijos sukūrę teorinį pagrindą – gynybos strategiją. Tai, jog Lietuva pirmauja tarp trijų Baltijos valstybių pagal biudžeto dalį gynybai ir ambicingus planus, gali neužtekti išsaugoti nepriklausomybę. Šiandien pagal pasaulinį galios indeksą, sudarytą „Global Firepower Index“ (GFI), Lietuva tarp 145 valstybių yra 88-a, Latvija – 99, Estija – 107. Bet ar to pakanka?

Česlovas IŠKAUSKAS

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje jau 14 kartą vyko tradicinė mokinių chorų šventė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Šis kasmetinis renginys sukviečia į bendrą renginį visų klasių mokinius, kurie savo balsais ir nuoširdumu sukuria ypatingą šventinę nuotaiką.

Ir šįkart šventėje skambėjo patriotinės dainos, kurios priminė apie laisvės vertę ir tautos vienybę. Choristai atliko tiek tradicines lietuviškas dainas, tiek modernius kūrinius, skirtus Lietuvai, dalyviai puošėsi dainos tematiką atitinkančia atributika, ne vieno mokinio rankose plazdėjo trispalvė. Renginio organizatorės, progimnazijos muzikos mokytojos Laima Petkuvienė, Loreta Krompalcienė ir Laima Saročkienė džiaugėsi, jog tradicija surengti mokinių chorų šventę gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį ir kasmet suburia jaunuosius atlikėjus.

„Daina – tai būdas išreikšti meilę savo šaliai. Smagu matyti, su kokiu entuziazmu vaikai įsitraukia į repertuaro paieškas, kaip aktyviai klasės ieško, kuri daina labiausiai tiktų tokia proga ir pan.“, – sako renginio organizatorės.

Dalyviams toks susibūrimas irgi palieka įspūdį.

„Man labai patiko dainuoti su visais kartu. Buvo jaudulys, bet kai pradėjome dainuoti, pajutau didžiulę vienybę“, – prisipažįsta progimnazijos aštuntokė Ema Monkutė. 

Tuo tarpu septintokas Domantas Tarvydas džiaugiasi galimybe dalyvauti išskirtiniame renginyje: „Tai nuostabi patirtis! Dainavimas tokioje šventėje leidžia pajusti tikrąją Kovo 11-osios dvasią“.

Mokinių chorų šventė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje jau tapo neatsiejama Kovo 11-osios minėjimo da­limi. Ji ne tik puoselėja muzikines tra­dicijas, bet ir ugdo jaunąją kartą – skatina patriotizmą, bendrystę ir kul­tūrinį sąmoningumą. Dainų garsai dar ilgai skambės mokinių širdyse, primindami, kokia svarbi ir brangi yra laisvė.

Indrė KANČELSKYTĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8 b klasės mokinė, Jaunųjų žurnalistų būrelio narė

Nuotr. mokytojos Vaidos PETRAITYTĖS

Prasidėjus pavasariui, pirmosiomis kovo dienomis, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos 6 a klasės mokiniai buvo apdovanoti ne tik pagaliau pasirodžiusios saulės šiluma, bet ir ypatingu susitikimu Pajūralio bibliotekoje – tokią išskirtinę progą suteikė rašytojas Dainius Sobeckis ir jo sūnus Joris. 

Į biblioteką susirinkusiems šeštokams di­delį įspūdį paliko ne tik dar leidyklos dažais kvepiančios knygos „Gauručių legendos. Uragano nublokšti Klaipėdon” originalus pristatymas, bet ir galimybė patiems atlikti kūrėjo ir jo sūnaus pateiktas kūrybines užduotis: nupiešti įsivaizduojamą unikalų knygos personažą monst­rą Gaurutį ir sukurti savo kalbą, kuri būtų suprantama tik susitikimo dalyviams. 

Plačiomis šypsenomis ir nuoširdžiu juoku prisipildė bibliote­ka, kai rašytojas D. So­beckis kiekvieno mokinio piešinį papuošė savo autografu. 

Laimingi ir apdovanoti neįkainojama patirtimi, knygomis, naujais įspūdžiais ir pažintimis bei saldžia dovana šeštokai klegėdami sugrįžo į gimnaziją, kur dar ilgai buvo dalijamasi įspūdžiais ir gera nuotaika.

Simonas RIMKUS

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos 6 a klasės mokinys

AUTORIAUS nuotr.

Daugelis žmonių bent kartą gy­venime susimąsto apie kardinalius pokyčius savo karjeroje, tačiau tik nedaugelis ryžtasi žengti šį drąsų žingsnį – neretai nuo permainų atbaido paprasčiausia baimė. Su tuo sutinka ir Elena Pinčienė, buvu­si anglų kalbos mokytoja, kuri yra pui­kus pavyzdys, kaip aistra ke­lio­nėms ir noras išbandyti kažką nau­jo, gali pakeisti gyvenimą iš es­mės. Ji pati prieš kelis metus kardi­naliai pasuko savo gyvenimą ir pe­dagogės profesiją iškeitė į oro skry­džių palydovės poziciją.

E. Pinčienė sako nuo pat vaikystės jautusi, jog jos gyvenimo kelias bus kupinas posūkių, laimingų ir, deja, nelaimingų akimirkų, tačiau, kaip bepasisuktų likimas, ji tikina visada žinojusi, jog savo širdies pašaukimą, kad ir kiek jo reikės ieškoti, vis tiek suras.

Pedagoginiam darbui Elena atidavė daugiau nei 20 metų. Ir nors mokytojavimas jai teikė džiaugsmą, laikui bėgant, pradėjo jausti, kad įstrigo rutinoje: kasdieniai namų darbų taisymai, pamokų planavimas ir nuolatinis stresas ėmė slopinti jos entuziazmą. Tiesa, guodė tai, jog anglų kalba, kurią dėstė, jai ypač patiko, jautė malonumą, mokydama jos vaikus.

„Kadangi ir pati labai mėgau mokytis, būdama penkerių jau mokėjau skaityti, mokslai sekėsi, tą žinių troškulį stengiausi įkvėpti ir savo mokiniams. Tuo labiau, kad anglų kalba, kaip, beje, bet kuri kita kalba, atveria daug galimybių pažinti pasaulį“, – įsitikinusi E. Pinčienė. 

Tiesa, baigusi mokyklą, ji svarstė, kokią profesiją rinktis: psichologijos ar anglų kalbos filologijos studijas. Bet, pasak Elenos, pamaniusi, jog mokėti išklausyti žmones ir būti empatiška ir taip nėra labai sudėtinga, anglų kalba pasirodė realesnis ir praktiškesnis studijų variantas. 

E. Pinčienė įstojo ir sėkmingai baigė Klaipėdos universitetą, įgijo anglų filologės specialybę, pradėjo dirbti mokyk­loje. 

Kalbėdama apie savo gyvenimo vingius, buvusi mokytoja pabrėžia, jog svarbu pasirinkti prioritetus: vieniems gali būti mieliau gyventi atokiai, ramiai, ten, kur nėra miesto šurmulio, kiti no­ri kurti karjerą, ieškoti platesnių galimybių, siekti aukštesnių tikslų.

„Gyventi gražioje nedidelėje vietoje yra smagu, bet jeigu nori „užkariauti pasaulį“, pasiekti tam tikrų tikslų ar  keliauti, reikia ir užsispyrimo, ir drąsos. Ir, žinoma, užsienio kalbos mokėjimo. Todėl šis mano specialybės pasirinkimas vėliau tapo labai dideliu pliusu, keičiant profesiją“, – prisimena mokytoja. 

Dviejų vaikų mama po truputį įsitraukė į darbų rutiną, nors prisipažįsta, kad visada, besisukdama tarp darbo ir šeimos, atrasdavo laiko mokytis kažko naujo, itin daug skaitė, ypač – pozityvios literatūros, stengėsi ieškoti naujų perspektyvų ir tikina jautusi, jog jai reikia pokyčių, tačiau nežinojo, nuo ko pradėti.

Visada mėgo keliauti, o ir darbas mokykloje suteikė tokią galimybę – dirbdama Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje su savo mokiniais dalyvavo „Erasmus“ programoje, tai leido aplankyti ne vieną užsienio šalį.  

„Su kolektyvu ir su mokiniais aplankėme nemažai šalių, abu gimnazijos vadovai, su kuriais man teko dirbti, – Danutė Jurkšaitienė ir Stasys Norbutas – kasmet suorganizuodavo kelionę 

į svečią šalį. Taigi taip užsikrėtėme kelionių virusu, tuo labiau, jog kelionės atveria galimybių pasigauti gerų, pozityvių minčių, o tai yra ne tik naudinga, bet ir smagu“, – pasakoja buvusi mokytoja.

Elena juokiasi, kad nors kelionės ir pasaulio pažinimas jai labai patiko, vis tik niekada nesvarstė, kad galėtų tapti skrydžių palydove. O noras skraidyti gimė, anot Elenos, visai netikėtai, galima sakyti, eilinę dieną prie kavos puodelio. Tačiau juk jokia gyvenimo kelionė neapsieina be abejonių. 

„Nepasakyčiau, jog tai buvo didžiulė svajonė, gal labiau noras dažniau būti ten, kur šilta.  Be to, viliojo galimybė išeiti iš komforto zonos, nežinant, ar tai pavyks, ar sugebėsiu įveikti visas kliūtis bei sunkumus. Buvo daug abejonių. Tačiau iš „neįmanoma“, „ne man“, mintys staiga pasisuko kita linkme: „O kodėl nepabandžius“. Ir man pavyko“, – džiaugiasi Elena, kardinaliai savo gyvenimą pakeitusi, sulaukusi 41-erių.

Pasak jos, galutiniu lūžiu tapo viena kelionė su gimnazistais.

„Pamenu, su mokine Agne Pipiraite sėdėjome Varšuvos oro uoste ir aptarinėjome vizito programą. Mums besikalbant ir gurkšnojant kavą, pro šalį praėjo keturių žmonių įgula. Jų veidų aš nemačiau, bet viltingai žvilgsniu nulydėjau riedančius jų lagaminėlius, galvodama, kaip norėčiau būti jų vietoje. Ir tada tas mano vidinis noras bei troškimas pasikeitė į aiškų tikslą, kurį būtinai turėjau pasiekti. Pradėjau įsivaizduoti save šiose pareigose, pamenu, lėktuve, kai stiuardesės vedė saugumo instruktažą, jų vietoje aš mačiau save“, – pasakoja Elena.

Dar daugiau drąsos pokyčiams įkvėpė šeimos palaikymas. Ir dukra Laura, ir sūnus Ernestas skatino mamą nerti į naują veiklą. Laura, pasak Elenos, buvo visiškai įsitikinusi, jog nauja profesija ir stiuardesės darbas jai puikiai tiks, tik tereikia žengti pirmyn. 

Prie svajonių įgyvendinimo stipriai prisidėjo ir sūnus Ernestas, kuris netgi kartu su mama baigė stiuardų kursus ir svajojo eiti tuo pačiu keliu. Deja, jo gyvenimo kelias labai netikėtai ir tragiškai nutrūko, atsitikus nelaimei.

„Su Ernestu mes buvome labai artimi, jis buvo visų bėdų išklausytojas, su juo galėdavau pasikalbėti ne tik apie darbo problemas, bet ir apie viską, kas slėgė širdį. Pamenu, pasakodavau apie turbulencijas ir džiaugdavausi, jog jam yra nuoširdžiai įdomu. Praėjo šiek tiek laiko, bet ir dabar skraidydama vis dar matau širdelės formos debesis, žvaigždėtame danguje įžiūriu, atrodo, tik man žybsinčią žvaigždelę. Tikiuosi, jog sūnui ten gerai, jis laukia manęs. Mudu svajodavome, kaip jis taps mano kolega, tačiau gyvenimas, deja, pasisuko tragiška linkme ir teko su Ernestu atsisveikinti“, – su neišmatuojama širdgėla pasakoja Elena. 

Grįždama į apsisprendimo laikotarpį, moteris prisimena, jog vidinių abejonių ir baimių tikrai netrūko, bet, nusprendusi dalyvauti atrankoje, ji nė karto nepasigailėjo savo pasirinkimo. Nors kelias iki svajonės išsipildymo nebuvo lengvas – reikėjo ne tik išlaikyti teorinius testus, įrodyti savo gebėjimą bendrauti su žmonėmis, spręsti stresines situacijas bei dirbti komandoje. Jos puikios anglų kalbos žinios tapo dideliu pranašumu, tačiau teko daug mokytis apie skrydžių saugumą, pirmąją pagalbą ir keleivių aptarnavimą bei kt.

Elena stiuardese dirba jau penkerius metus. Pirmieji skrydžiai buvo kupini iššūkių – reikėjo greitai perprasti naują darbo tempą, susidoroti su keleivių prašymais, netgi išmokti prisitaikyti prie skirtingų laiko juostų. Tačiau su kiekvienu skrydžiu jautėsi vis tvirčiau ir suprato, kad priėmė teisingą sprendimą. Nors pripažįsta, jog stiuardesės darbas nėra leng­vas, jis reikalauja tiek dvasinės, tiek fizinės stip­rybės, ryžto ir drąsos. 

„Tik iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta, dauguma žmonių įsivaizduoja, jog malonu skraidyti, kasdien vis kita šalis. Bet pirmiausia oro palydovas turi būti drąsus, lankstus, fiziškai ir psichologiškai stiprus. Žinoma, ši profesija atrodo kerinti, žavinga bei romantiška, tačiau ji reikalauja didelės atsakomybės ir spe­cialių žinių“, – tvirtina skrydžių palydovė.

Kol kas Elena sako nesusidūrusi su ypatingomis situacijomis, iš kurių nebūtų radusi sprendimo. Jos teigimu, šiokių tokių prisitaikymo problemų kilo tik iš pradžių, skrendant į Norvegiją, kur dažnesnės turbulencijos. Bet šios šalies keleiviai, anot Elenos, dažniausiai ypač ramūs. O štai Italijoje keleiviai ekspresyvūs, Vokietijoje – kultūringi. 

„Žmonės yra žmonės, visokio temperamento atstovų pasitaiko visur. Reikia mokėti prisitaikyti prie visokių asmenybių, o tam labai padeda ne tik patirtis, bet ir specialios lyderystės, psichologinės žinios bei saviugdos knygos“, – pasakoja Elena.

Jos teigimu, visi gyvenimo įvykiai turi kažkokią priežastį, tik dažnai, jausdami pokyčių troškulį, mes į tai nekreipiame dėmesio, nesiaiškiname, ko iš tiesų norime, prie ko labiau linksta širdis.  Elena džiaugiasi, kad išdrįso palikti komforto zoną ir pasirinkti gyvenimą, kupiną nuotykių, neįkainojamos patirties, skirtingų kultūrų pažinimo ir galimybės nuolat tobulėti.

„Niekada nevėlu keisti savo gyvenimą. Kartais tereikia drąsos žengti pirmą žingsnį, o galimybės atsiveria pačios. Svarbiausia – eiti per gyvenimą drąsiai“, – teigia E. Pinčienė.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, 

„Šilalės artojo“ praktikantė

Nuotr. iš pašnekovės asmeninio albumo

Kovo 16-ąją Lietuvoje paminėta knygnešio diena, pagerbiant drą­suo­liuos ir lietuvybės puose­lė­to­jus, kurie Rusijos imperijos laikais, kai buvo uždrausta lietuvių kalba, slap­ta platino knygas. Lietuvoje iš viso priskaičiuojama virš 3000 knyg­nešių, Šilalės krašte tokių as­­menybių buvo apie 80 – nepai­sydami pavojų, tie žmonės kontra­ban­da leidinius gabeno per Ma­žo­sios Lietuvos sieną į Lietuvą. 

Knygnešiai ne tik patys nešdavo uždraustas lietuviškas knygas, bet ir būdavo glaudžiai susiję su daraktoriais ir kunigais, kurie taip pat atlikdavo svarbų vaidmenį šiuo laikotarpiu, iš esmės prisidėjo prie lietuvių kalbos ir kultūros išsaugojimo sunkiais okupacijos laikais.

Šiemet minime 155-ąsias knyg­nešio Antano Surplio gimimo metines. Jis gimė Keberkščiuose, tačiau visą savo gyvenimą gyveno Džiaugėnuose. Lietuvišką spaudą platino Pajūrio, Šilalės apylinkėse, knygas nešioti pradėjo būdamas vos 12-os, talkininkavo knyg­nešiui Petrui Kavaliauskui. Lie­tuviškus leidinius jis gabenda­vo iš Tilžės, nueidavo ten pėsčiomis, viską susikraudavo į sa­vadarbę medinę kuprinę, į kurią susidėdavo ir savo staliaus darbo įrankius, kuriais pridengdavo slaptą krovinį: kuprinės apačioje buvo specia­li anga slaptai gabenamoms knygoms. A. Surplys dažniausiai eidavo naktį, mažai pažįstamais keliais, miško ir kaimo takeliais, kurie buvo patogūs slėptis nuo carinės valdžios ir jos šnipų. Uždraustą literatūrą nusipirkdavo iš uždirbtų pinigų, mat buvo puikus meistras, Šilalės krašte pastatęs ne vieną pastatą – rentė ir gyvenamuosius namus, ir ūkinius pastatus, turėjo savadarbę mašiną – keltuvą rąstams kelti, kurį, beje, pats ant pečių nešiodavosi.

A. Surplys yra pastatęs ir Simo­no Gaudėšiaus vaistinę, ku­ri buvo viena pirmųjų Šilalės mies­te. Taip pat šio knygnešio rankomis yra statytas Jokubauskų dvaras Medeliškių kaime. 

Nuo 1939 m. kovo 1 d. mūsų krašto šviesuoliui buvo paskirta 20 litų knygnešio pensija. A. Surplys mirė 89-erių, tada gyveno Lingiškės kaime, pas savo vaikus, palaidotas Šilalės kapinėse. 

Edita MERKELIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pareigūnai ir socialinės srities­ specialistai konstatuoja, jog pa­grindine visuomenes proble­ma vis dar išlieka smurtas prieš ma­ža­mečius, prieš moteris, prieš so­cialiai pažeidžiamus asmenis. Kol kas ne­guodžia ir Tauragės regiono statistika – smurtas artimoje aplinkoje yra viena dažniausiai fik­suojamų nusikalstamų veikų.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

Dažnai tenka išgirsti, kad dabartinės teismų nuobaudos esančios neadekvačios, o baudos – pernelyg menkos ir t.t. Bet kai kada teismo sprendime glūdi detalių, kurios nėra įtrauktos į bausmę, tarkime, pačiam laisva valia nuvykti atlikti bausmės, kai „atras“ tam laiko...

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21