Algirdas Šaulys – talentingas menininkas, nerimastinga siela, iki šiol daug geriau pažįstama tauragiškiams, nei mūsų krašto žmonėms. Ir nors jis jau keli metai dalyvauja Šilalės muzikinio teatro veikloje, veda renginius ir kt., vis tik šilališkiai dar nustemba, išgirdę, jog Algirdas kasdien į Šilalę važinėja iš Žygaičių, taip per dieną sukardamas apie šimtą kilometrų. 

„Ko tik nepadarysi dėl širdžiai mielos veiklos“, – juokiasi jis. 

„Esu tauragiškis – gimiau ir augau Gaurėje, vėliau mokiausi Žalgirių vidurinėje. Visada buvau tas, kuriam patinka veikti, bet niekuomet nebuvo minties sieti savo ateities su kultūra. Gal todėl, kad abu mano tėvai – 

mokytojai, augau gana drausmingoje aplinkoje ir nuo mažumės žinojau, kad vaikinui dera rinktis tokią specialybę, iš kurios galėtumei „valgyti duoną“. Tad įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, baigiau jį, bet jau studijuodamas buvau įsitikinęs, jog „techninio“ darbo nedirbsiu nė dienos“, – juokiasi Algirdas.

Jau antrame kurse suvokęs, jog studijos neatitinka lūkesčių, jis sako vis tiek jų nemetęs, nors ir žinojęs, kad mokosi tik dėl diplomo. Po studijų Algirdas grįžo į Tauragę, bet savo ateities statybų inžinieriaus profesijoje nematė. 

„Atsitiktinis susitikimas su se­nų laikų pažįstama Laura viską pakeitė. Ji turėjo idėją or­ga­nizuoti renginius, įmonių šventes, jubiliejus ir ieškojo asistento, todėl pakvietė pa­bandyti. Kadangi kalbėjimo menas man nebuvo svetimas, sutikau. Iš pradžių dirbome komandoje, vėliau šį amatą perėmiau vienas: buvau ir animato­rius, ir švenčių vedantysis, ir didžėjus“, – prisimena Algirdas.

Sukinėjantis tarp žmonių, reklama apie išvaizdų, geros dikcijos vaikiną ėmė sklisti iš lūpų į lūpas. Būtent tokio žmogaus prireikė Tauragės radijo komandai – su ja A. Šaulys dirbo penkerius metus. 

„Iš prigimties esu perfekcionistas, bet negaliu pakęsti rutinos, man reikia judesio, dinamikos. Natūralu, jog sėslus radijo diktoriaus darbas prie pulto nekėlė daug iššūkių, norėjosi kažko daugiau, todėl ėmiau vadovauti motociklininkų klubui. Netgi buvo laikas, kai kilnojau sunkumus, išbandžiau ir pramoginius šokius“, – skirtingas patirtis atskleidžia pašnekovas.

Vaikystės kiemo draugas, ren­ginių organizatorius Aud­rius, anot Algirdo, jį „per­mato kiaurai“, todėl kai šalį sukaustė karantinas, jis sugalvojo naują veiklą ir prišnekino prisijungti Algirdą. 

„Kaip tik tuo metu Šilalės muzikinio teatro režisierius Antanas Kazlauskas statė „Intrigų miestą“ ir ieškojo technologinių naujovių. Pasiūlėme tai, ko regione dar tikrai niekas nebuvo bandę įgyvendinti. Režisierius mūsų su Audriumi darbu liko sužavėtas, o netrukus tuometė Kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė pakvietė bendradarbiauti. Sutikau ir štai – jau treji metai dirbu Šilalės kultūros centre, esu kultūrinių veiklų koordinatorius ir organizatorius“, – savo kelią į Šilalę atskleidžia A. Šaulys.

40-metis vyras prisipažįsta sustabdęs režisūros studijas, nes nori sutelkti dėmesį į svarbiausius gyvenimo aspektus. Tad be penkių minučių režisieriumi savęs nebevadina, bet šį laiko apibūdinimą sako galintis pritaikyti gyvenamosios vietovės nusakymui.

„Su žmona Eligija gyvename Žygaičiuose, jos tėviškėje, ji dirba Šilutės rajone, aš – Šilalės. Kasdien į darbą ir atgal tenka važinėti apie 100 kilometrų. Bet man labai patinka tai, ką aš čia veikiu, tad ir nuovargio nejaučiu. Tik žmona vis primena, kad gal jau laikas ieškoti naujų namų arčiau Šilalės. Tad galima sakyti esu be penkių minučių šilališkis“, – intriguoja Algirdas.

Pasak jo, darbas Šilalės kultūros centre labai įtraukia, čia nejaučia rutinos, monotonijos, kurių nepakenčia, kiekvieną dieną vyksta procesas, o kasdienybę paįvairina ir veikla Šilalės muzikiniame teatre. Algirdas sako paskaičiavęs, jog šio teatro pastatymus matė daugiau žiūrovų nei yra gyventojų visame ra­jone. 

„Kuriame išskirtinį turinį, šito mums gali pavydėti bet kurio rajono gyventojai. Gal todėl šilališkių spektaklių atvyksta pasižiūrėti tolimiausių rajonų žiūrovai. Tai yra neįtikėtinas Šilalės fenomenas. Žinoma, tai ir didžiulis įpareigojimas, šitaip aukštai iškeltą kartelę nėra lengva išlaikyti, bet, manau, tai, ką pasiekėme per pastaruosius penkerius metus, neabejotinai išsaugosime ir neišbarstysime to įdirbio“, – neabejoja Algirdas.

Tačiau jis sutinka, jog lengva nėra, o iššūkių nestinga – juk Šilalės muzikinis teatras tai vietos gyventojai, kurie kasdien dirba visiškai kitus darbus, vaidinti ateina aukodami sa­vo ir savo šeimų poilsio laiką. Tie žmonės jau dabar – vidutinio ar brandaus amžiaus, o tai reiškia, jog reikia pradėti ieškoti jiems pamainos, nes, nori nenori, po dešimties metų scenoje reikės naujų veidų. Ar pavyks jų surasti, kai kasdien Šilalės rajonas vis mažėja, jaunimas išvyksta į didmiesčius? 

Algirdas viliasi, kad entuziastų atsiras. 

Paklaustas, koks jam pačiam didžiausias iššūkis, vaidinant spektaklyje, Algirdas šypteli: „Dainavimas“.

Pasirodo, jis iki šiol nebuvo to daręs, jam mielesni vaidmenys, kur reikia tik vaidinti, kalbėti. 

„Kaip ir kiekvienas žmogus, jaučiu scenos baimę, tad tenka nuolat mokytis suvaldyti jausmus prieš į ją išeinant. Tikriausiai kiekvienas didesnės ar mažesnės scenos atlikėjas turi savus ritualus. Aš ne išimtis, tad prieš išeidamas į ją, savotiškai pasisveikinu – paliečiu scenos grindis. Man tai leidžia atsipalaiduoti ir atiduoti viską, ką galiu, žiūrovams“, – prisipažįsta Šilalės muzikinio teatro aktorius.

Algirdą žavi tai, kad šiame kolektyve visi vaidina be jokio atlygio.

Jis džiaugiasi ir aktyviu Šilalės kultūriniu gyvenimu, su kuriuo jau susipažįsta ir jo šeima. 

„Štai neseniai vykusiame įs­pūdingame styginių instrumen­tų koncerte žvakių šviesoje ma­no septynerių duk­ra Rugilė ir penkiametis sūnus Motiejus išsėdėjo pusant­ros valandos. Todėl tikrai negalime sakyti, jog vaikai dabar nebesugeba susikaupti, ilgiau išlaikyti dėmesį, kad jiems viskas nuobodu. Grįžtant namo dukra netgi pareiškė, jog nori išmokti griežti smuiku. Ir tai be galo džiugina, kad tokiame mažame miestelyje kaip Šilalė vaikai, jaunimas gali augti, klausydami tinkamos muzikos, pratintis prie gero skonio ir sužinoti apie muziką daugiau, nei aš per visą savo gyvenimą“, – tikina Algirdas ir atskleidžia, jog jau, ko gero, laikas vėl išsitraukti gitarą, o žmonai – smuiką.

Jis sako, kad, lygindamas Šilalę ir Tauragę, pastebi, jog renginių ir kolektyvų pastarojoje po truputį mažėja. Tokia tendencija stebima didžiojoje Lietuvos dalyje. Kodėl mėgėjų meno kolektyvai tokie „gyvi“ mūsų rajone, anot A. Šaulio, jis turi vieną paaiškinimą – būtent mėgėjiška veikla įtraukia žmones. Jo manymu, profe­sionaliems artistams, atlikėjams net menkiausios klaidos yra sunkiai atleidžiamos, pasipila kritika, tuo tarpu mėgėjų kolektyvai nėra vertinami taip griežtai ir kategoriškai, nes visi supranta, jog scenoje yra tokie pat žmonės, kaip ir sėdintys salėje. 

„Gal todėl Šilalės muzikiniame teatre uždanga tarp scenos ir publikos tarsi neegzistuoja, ji išnyksta. Ir nors mes, stovėdami scenoje, žiūrovų beveik nematome, bet puikiai jaučiame, koks yra ryšys. O tai yra svarbiausia: vieni kitus palaikome, tampame tarsi vienas kumštis, vieno kolektyvo nariai“, – abipusio ryšio su žiūrovais svarbą atskleidžia atlikėjas.

Šilalės muzikinis teatras mini savo veiklos 5-erių metų sukaktį, iškilmingas jubiliejaus renginys įvyks tarptautinę teat­ro dieną, kovo 27-ąją. 

„Esame vienintelis Lietuvoje mėgėjų muzikinis teatras. Tai turi ir savų pliusų, ir minusų. Pagrindinis jų – nėra konkurencijos, neturime į ką lygiuotis, nebent į valstybinius teatrus, kur dirba profesionalai. Kita vertus, mūsų atlikėjai tobulėja milžiniškais žingsniais ir kartais publikai sunku patikėti, kad scenoje mato savo kolegą, kaimyną ar giminaitį. Man būti scenoje su tokiais žmonėmis yra didžiulis stimulas tobulėti, veikti, nenuleisti rankų“, – tikina, kad treji metai Šilalės kultūros centre jam pralėkė tarsi viena diena, A. Šaulys.

Šilalės muzikinis teatras kitam sezonui žada naują miuziklą – žiūrovus kvies „Cirko princesė“. Koks jame bus Algirdo vaidmuo, dar neaišku. O jis pats kvatojasi, kad labai nenorėtų dainuoti, bet bus taip, ką suplanavęs yra Šilalės muzikinio teatro vadovas A. Kazlauskas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Nelaimės dažniausiai užklumpa netikėtai, todėl svarbu iš anksto aptarti su šeima veiksmų planą. Ką darytumėte, jei staiga tektų palikti namus, nutrūktų ryšys ar būtų būtina kuo skubiau evakuotis? Anot specialistų, šeimos ir bendruomenės pasiruošimas yra esminis veiksnys, galintis padėti išvengti chaoso ir užtikrinti žmonių saugumą.

Pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) patarėjo Donato Gurevičiaus, nelaimės metu nėra laiko improvizuoti. 

„Jei įvyktų ekstremalioji situacija, būtina aiškiai žinoti, kur susitiksite su artimaisiais, kaip komunikuosite ir kur slėpsitės ar evakuositės. Tai iš anksto aptarti veiksmai, kurie gali išgelbėti gyvybes“, – teigia ekspertas.

Mobilusis ryšys ne visada gali veikti – telefonai gali išsikrauti, juos galite pamesti ar tiesiog gali nepavykti prisiskambinti. Todėl šeimos planas turėtų būti ne tik aptartas, bet ir užrašytas – aiškus veiksmų planas turėtų būti visiems šeimos nariams lengvai pasiekiamas, pavyzdžiui, prisegtas prie šaldytuvo.

Pagrindiniai šeimos plano aspektai

Kad planas būtų efektyvus, PAGD patarėjas D. Gurevičius iš­vardija keletą esminių aspektų.

Pirma, susitikimo vieta – jei nelaimės metu šeimos nariai bus skirtingose vietose, kur jie susitiks? Patariama susitarti dėl bent dviejų tokių vietų: vienos – netoliese (saugi vieta šalia namų, pavyzdžiui, po evakuacijos kilus gaisrui), kitos – keliasdešimties kilometrų spinduliu nuo namų (susitikimo vieta po evakuacijos iš gyvenamosios vietovės), tai gali būti namai, giminaičių būstas arba kita iš anksto sutarta vieta.

Antra, evakuacijos keliai – jei tektų palikti namus, kokiu maršrutu judėsite ir kokių alternatyvų turėsite? Svarbu numatyti ne tik pagrindinius, bet ir atsarginius evakavimosi kelius bei būdus.

Trečia, išvykimo krepšys – kas bus atsakingas už jo pa­ėmimą? Kiekvienas šeimos narys turėtų žinoti, kur jis laikomas ir kas jame yra.

Ketvirta, kontaktiniai asmenys – svarbu turėti ne tik artimųjų telefonų numerius savo telefone, bet ir jų užrašytas kopijas, nes didelės nelaimės metu mobilusis ryšys gali būti perkrautas ar nepasiekiamas. Taip pat naudinga susitarti su artimaisiais ar draugais, gyvenančiais kitoje vietovėje, kad jie galėtų būti tarpininkais, jei šeimos nariams nepavyktų iš karto susisiekti tarpusavyje.

Penkta, evakavimo punktai, kolektyvinės apsaugos statiniai ir priedangos – kur evakuositės, jei staiga dėl grėsmės reikės palikti namus, ar slėpsitės, jei reikės apsisaugoti nuo oro pavojaus? LT72.lt svetainėje, o nuo šiol – ir už Europos Sąjungos lėšas sukurtoje mobiliojoje programėlėje LT72 galima rasti žemėlapį su nurodytomis priedangomis, kolektyvinės apsaugos statiniais ir gyventojų evakavimo punktais. Esant interneto ryšiui, atidarius programėlę išmaniajame įrenginyje duomenys kiekvieną kartą yra išsaugomi ir atnaujinami. Paskutiniai duomenys vėliau rodomi net ir be interneto ryšio. 

Planas turi būti išbandytas praktiškai

Vien tik surašyti planą nepakanka – būtina jį išbandyti realiomis sąlygomis. „Tarnybos nuolat rengia pratybas, tad ir šeimos turėtų pasitikrinti savo planą praktiškai. Tai galima padaryti, pavyzdžiui, organizuojant bendrą šeimos žygį su išvykimo krepšiu – taip išsiaiškinsite, ar kuprinė nėra per sunki, ar joje esantys daiktai tik­rai reikalingi, kiek galite nueiti su turimomis atsargomis“, – pataria D. Gurevičius.

Be to, svarbu reguliariai atnaujinti planą – keisti susitikimo vietą, jei pasikeitė gyvenamoji aplinka, patikrinti, ar visi šeimos nariai dar prisimena susitarimus. Civilinės saugos specialistai pabrėžia, kad normalu iš anksto ruoštis ne tik karinėms grėsmėms, bet ir kitoms netikėtai galinčios nutikti nelaimėms – gaisrams, potvyniams, audroms ar net pramoninėms avarijoms, dėl kurių gali tekti skubiai evakuotis.

Bendruo­menių vaidmuo ekstremaliose situacijose

Nors šeimos pasiruošimas ekstremaliosioms situacijoms yra būtinas, ne mažiau svarbus ir vietos bendruomenių aktyvumas. Pasak Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkės Eglės Juozapavičienės, šiuo metu dau­gelis bendruomenių Lietu­voje dar nėra tinkamai pasiruošusios veikti kilus krizei.

„Deja, bendruomenių pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms vis dar yra nepakankamas. Yra parengti savivaldybių ekstremaliųjų situacijų planai, tačiau vietos bendruomenės retai kada pačios imasi iniciatyvos aktyviai ruoštis galimoms grėsmėms. Nors pasitaiko pavienių atvejų, kai bend­ruomenės organizuoja pirmosios pagalbos mokymus ar įrengia priedangas, tai vis dar nėra pakankamai išplėtota prakti­ka“, – sako E. Juozapavičienė.

Vietos bendruomenės gali atlikti itin svarbų vaidmenį padėdamos labiausiai pažeidžiamiems žmonėms: vienišiems senjorams, žmonėms su negalia ar daugiavaikėms šeimoms. 

„Kadangi bendruomeninės organizacijos veikia konkrečiose vietovėse, jos geriausiai žino, kokios pagalbos reikia jų nariams. Pagalba gali apimti įvairias sritis – nuo informacijos sklaidos ir ryšio palaikymo iki materialinės paramos ar tam tikrų paslaugų teikimo“, – pabrėžia E. Juozapavičienė.

Didžiausi iššūkiai

Vienas didžiausių iššūkių, anot pašnekovės, yra žmonių pasyvumas ir įsitikinimas, kad už pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms atsakingos tik valstybinės institucijos: „Daugeliui trūksta supratimo, kad pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms yra kiekvieno žmogaus ir bendruomenės atsakomybė. Taip pat dažnai trūksta aiškesnio koordinavimo tarp bendruomenių, savivaldybių ir valstybinių institucijų, kad krizės atveju būtų galima greitai reaguoti, padedant tiems, kam labiausiai reikia pagalbos.“

„Bendruomenės vis dažniau imasi iniciatyvų, tačiau tam, kad jos galėtų veikti efektyviau, reikalingas didesnis savivaldybių palaikymas. Jei norime, kad Lietuva būtų geriau pasiruošusi krizėms, turime stiprinti bendradarbiavimą tarp valstybės institucijų, savivaldybių ir vietos bendruomenių“, – apibendrina E. Juozapavičienė.

Svetainėje LT72.lt rasite šeimos plano pavyzdžių, išvykimo krepšio sąrašą ir kitos svarbios informacijos apie pasirengimą nelaimėms. Nuo šiol kviečiame parsisiųsti ir išbandyti mobiliąją programėlę LT72, kurioje rasite svarbių žemėlapių, pasitikrinsite žinias išsprendę testą ar peržiūrėsite kitą pasirengimui svarbią informaciją.

Informacija parengta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užsakymu

Šilalės kultūros centre nuskambėjo XI Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis 2025’’ vietinis ratas, skirtas Lietuvių liau­dies dainų metams bei Liudviko Rėzos pirmojo suda­ry­to lietuvių liaudies dainų rinkinio 200 metų sukakčiai paminėti. Konkurso tikslas – skatinti jaunąją kartą domėtis savo krašto tradicine kultūra, skleisti liaudies kūrybą bei ugdyti jaunuosius folkloro atlikėjus (dainininkus, muzikantus, pasakotojus). 

Konkurse pasirodė Šilalės lopšelio–darželio „Žiogelis“, Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno progimnazijos, Kvėdarnos, Laukuvos kultūros namų ir Šilalės kultūros centro atstovai – iš viso net 19 dalyvių. Visi atliko po du kūrinius iš dainuojamosios tautosakos, instrumentinės muzikos arba pasakojamosios tautosakos. Juos vertino komisija, sudaryta iš Telšių kultūros centro folkloristės, vaikų folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadovės, Žemaitijos regio­no folklorinių ansamblių konsultantės Ritos Malinauskienė (pirmininkė), Šilalės savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto vyriausiosios specialistės Jovitos Voverienės bei Šilalės kultūros centro personalo specialistės Astutės Noreikienės. Komisija išrinko septynis atlikėjus iš įvairių grupių atstovauti Šilalės rajonui Telšiuose vyksiančiame Žemaitijos regiono rate. Į Žemaitijos sostinę balandžio 6 d. vyks Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblio „Kvėdainėlė“ (vad. Jūratė Augienė) atstovai Mėta Skarulskytė ir Augustina Kungys, Laukuvos kultūros namų folkloro ansamblio „Dūzginėlis“ (vad. Olga Jogminienė) tercetas Kotryna, Matas ir Lukas Jogminai, Kvėdarnos kultūros namų vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Volungėlė“ (vad. Jolanta Kažukauskienė) atstovai Deividas Putramentas ir Lukrecija Rimkutė, Šilalės kultūros centro folkloro ansamb­lio „Gers smuoks“ (vad. Ilona Raudonienė) atstovas Gabrielius Bambalas bei tercetas Ind­rė Raudoniūtė, Eivina Petrauskytė ir Martynas.

Visi konkurso dalyviai ir juos ruošę mokytojai bei vadovai apdovanoti padėkos raštais ir Kultūros centro dovanomis, o nugalėtojai – diplomais. 

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai)

Nuotr. Šilalės kultūros centro 

(daugiau nuotr. – www.silalesartojas.lt)

Kultūra turi būti prieinama kiekvienam, todėl džiaugiamės galėdami pasidalinti sprendimais, kurie užtikrina patogų ir orų apsilankymą teatre visiems žiūrovams. Spaudos konferencijoje-diskusijoje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pristatė iniciatyvas, skirtas žmonėms su negalia. Joje dalyvavo Klaipėdos miesto žmones su negalia vienijančių organizacijų atstovai, aktyviai teikę pastabas ir pasiūlymus, kaip dar geriau pritaikyti teatrą įvairių poreikių turintiems lankytojams.

Kviečiame diskutuoti – būsite išgirsti

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė džiaugiasi, kad teatro iniciatyvos, skirtos žmonėms su negalia, sulaukia didelio susidomėjimo: „Norime ne tik pristatyti mūsų teatre veikiančias naujoves, padedančias žmonėms su negalia, bet ir išgirsti šios bendruomenės atstovų pastabas bei pasiūlymus, siekiant gerinti mūsų paslaugas. Norime, kad mūsų teatras būtų patogus kiekvienam, nes tikime, jog visi žiūrovai turi teisę oriai ir patogiai lankytis spektakliuose. Kviečiame visus patirti kultūros teikiamą džiaugsmą ir sielos pilnatvę. Žmones su negalia vienijančių organizacijų atstovus kviečiame dialogui – esame pasiruošę įsiklausyti į jų pasiūlymus ir, kiek įmanoma, juos įgyvendinti. Moderniame teatre įdiegtos technologijos jau šiandien pasiruošusios padėti. Stengsimės neatsilikti nuo pokyčių ir tobulėti kartu.“

Gelbsti modernios technologijos ir nuolaidos

KVMT Žiūrovų aptarnavimo skyriaus vedėja Rūta Slovikienė akcentavo, kad teatras naujame pastate veikia tik metus, tad žmonės su įvairiomis negaliomis jį dar tik atranda. Dažniausiai skundžiamasi informacijos trūkumu, todėl teatras siekia viešinti naujojo pastato privalumus ir galimybes.

Silpnaregiams orientuotis teatre padeda mobilioji programėlė „RightHear“, veikianti panašiai kaip GPS įranga, informuojanti vartotoją apie tai, kas yra aplink jį. Šiuo metu programėlė su vartotoju kalba tik angliškai, tačiau jau kitą savaitę ji pradės veikti ir lietuvių kalba.

Siekdamas užtikrinti patogų bendravimą su žiūrovais, turinčiais klausos negalią, teatras bilietų kasoje įdiegė specialią įrangą: akių lygyje pritvirtintas ekranas leidžia matyti kokybišką vaizdą ir girdėti atsakymus iš nuotoliniu būdu prisijungusio gestų kalbos vertėjo. Tokiu būdu klausos negalią turintys žmonės gali patogiai komunikuoti su kasininku. Klausos aparatus naudojantys lankytojai bilietų kasoje turėtų įjungti T arba indukcinės kilpos režimą, kad aparatas priimtų tik magnetinį lauką, kuriuo perduodamas garso signalas be pašalinių garsų.

Judėjimo negalią turintys žmonės gali iš anksto įsigyti specialias vietas salėje, iš kurių patogu stebėti spektaklį sėdint neįgaliojo vežimėlyje.

„Taikome plačią nuolaidų sistemą: 100 % nuolaida judėjimo negalią turintiems asmenims, kurie naudojasi neįgaliųjų vežimėliu, ir juos lydintiems asmeniniams asistentams; taip pat visiems kitiems neįgaliuosius lydintiems asmeniniams asistentams; 100 % nuolaida vaikams su negalia; 70 % nuolaida visiems neįgaliesiems – likus valandai iki renginio pradžios ir pateikus galiojantį pažymėjimą; 50 % – asmenims, kuriems nustatytas 0–25 % darbingumo lygis; 30 % – asmenims, kuriems nustatytas 30–55 % darbingumo lygis; 15 % nuolaida POLA kortelės turėtojui“, – pasakojo R. Slovikienė.

Kurtieji ir neprigirdintieji džiaugiasi titrais

Klaipėdos kurčiųjų centro vadovas Julius Buinickas kurtiesiems ir silpniau girdintiems skirtas technologijas išbandė praktiškai. „Pirmą kartą teko ilgiau laukti, kol atsilieps gestų kalbos vertėja, tačiau suradome sprendimą, kad tai vyktų greičiau. Klausos aparatus naudojantys žmonės pradžioje turi kreiptis į juos aptarnaujantį, klausos aparatais prekiaujantį saloną, kad būtų įdiegta reikiama programėlė, o atvykę į teatro bilietų kasą turi nustatyti T arba indukcinės prijungimo ritės režimą. Reikėtų klausos aparatus aptarnaujančius centrus įspėti, kad klientams reikia įdiegti šią programėlę. Jau nusipirkau bilietus naudodamasis nuotolinio vertėjo pagalba ir laukiu vizito į teatrą. Labiau džiaugiuosi, kad salės „Jūra“ kėdžių atlošuose yra ekranai, kuriuose transliuojami titrai. Tai man, kaip sunkiau girdinčiam, leis iš tiesų mėgautis spektakliais, nes negirdžiu, ką dainuoja solistai, tačiau mielai perskaitysiu“, – sakė J. Buinickas.

Neįgaliųjų lūkesčiai

Anot Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Klaipėdos filialo vadovo Mindaugo Triušio, visiškai nematantys žmonės į renginius dažniausiai vaikšto su lydinčiais asmenimis, tad ir modernių technologijų, padedančių orientuotis naujoje erdvėje, jiems neprireikia. Tačiau silpnaregiams „naujoje erdvėje padedanti orientuotis garsinė programėlė – puiki pagalba. Svarbu, kad viena ir ta pačia programėle būtų galima naudotis visose miesto kultūros įstaigose, kad tai veiktų kaip sistema. Kad nereikėtų mokytis skirtingų programėlių valdymo skirtingose institucijose. Teiksime tokį pasiūlymą miesto savivaldybės atstovams. Teatro vidaus ir lauko dizainas atrodo labai gražiai, tačiau vientisos spalvos gali suklaidinti sunkiau matančius, ypač senjorus. Noriu priminti, kad įspėjančios juostos būna ne tik geltonos spalvos – galima pasirinkti prie dizaino labiausiai tinkančią spalvą ir įspėti žmones apie laiptų pakopas ir pan.“, – tikino M. Triušys.

Viena iš kitų dažniau minimų neįgaliesiems kylančių problemų, kad teatro spektakliai populiarūs ir į juos sunku gauti bilietų. Vis dėlto Klaipėdos miesto neįgaliųjų draugijos vadovas Vladas Alsys akcentavo, kad neįgaliesiems reikėtų dar didesnių nuolaidų bilietams, nes mažas pajamas gaunantiems bilietų kainos išlieka per didelės. Šį pasiūlymą palaikė ir miesto sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos viltis“ vadovė Janina Tulabienė. Klaipėdos apskrities išsėtine skleroze sergančiųjų ligonių draugijos vadovė Neringa Venckienė džiaugėsi, kad bilietai į žmonėms su judėjimo negalia skirtas vietas greitai dingsta, tačiau paragino teatro darbuotojus dėmesingiau kontroliuoti, kad šių vietų neužimtų asmenys, kuriems jos neskirtos.

KVMT inform.

Po truputį įsibėgėja Seimo posė­džiai. Net įvyko istorinis, uždaras. Tiesa, jo vertė neaiški, dalis po­li­ti­kų, išklausę Krašto apsaugos mi­­nis­­te­rijos ir kariuomenės atstovus apie šaliai kylančias grėsmes, ka­ri­nių įsi­gijimų planus ir kt., pa­reiš­kė nie­ko naujo nesužinoję, tuo tarpu kiti įro­dinėjo, jog buvo šo­ki­ruoti to, ką iš­gir­do. 

Kol kas daugiau skeptiškų vertinimų, nei sutarimo girdisi ir diskusijose dėl planuojamos mokesčių reformos. O tai tik rodo, kad aiškumo politikoje labai trūksta.

Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų lyderiu formaliai pa­tvir­tintas Laurynas Kasčiūnas, ši partija išsirinko naujos sudėties prezidiumą ir tarybą. 

Naujasis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Aurelijus Veryga užsimena, kad neatmeta galimybių konstruktyviai bendrauti su atsinaujinusia TS-LKD. Tačiau, vos perėmus partijos vairą, jam jau tenka aiškintis dėl „valstiečių” balsavimo Seime – jie pasisakė prieš nacionalinių sankcijų rusams ir baltarusiams pratęsimą. 

„LVŽS valdyba išreiškė nuomonę, kad partijos narių balsavimas nepritariant tolesniam sankcijų pratęsimui (balsuojant „prieš“ ar susilaikant) buvo neapgalvotas ir netinkamas politinis sprendimas. Nėra ir negali būti jokio pateisinimo Rusijos agresijai Ukrainoje. Sankcijos agresorei, net jei jos ir nėra palaikomos visų kitų valstybių, yra svarbus būdas parodyti mūsų valstybės požiūrį į valstybę agresorę“, – sako „valstiečių“ pirmininkas ir ragina partiečius palaikyti tokius Vyriausybės teikiamus siūlymus. 

Auga intriga dėl Lietuvos socialdemokratų pirmininko rinkimų. Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius aktyviai­ įsijungė į kovą, o jo bendrapartietis Premjeras Gintautas Paluckas suskubo paskelbti, kad nebūtų gerai, jei socialdemok­ratų pirmininkas ir jų deleguotas Vyriausybės vadovas nebūtų tas pats asmuo. Tačiau jam buvo pasiūlyta to nesureikšminti, nes tikėtina, jog M. Sinkevičius gali perimti ir vadovavimą Vyriausybei.

Naujų merų rinkimai Panevėžyje ir Joniškio rajone vyko vangiai, tačiau bent jau paaiškėjo, kas varžysis antrajame ture. Netikėtumu galima būtų vadinti tikrai silpną „Nemuno aušros” kandidatų pasirodymą, kurie nepateko į antrąjį turą. Panašu, kad ši partija tėra vieno lyderio palaikymo komanda, o ne daugiabriaunė politinė organizacija. 

Vis dar skendi migloje pasiūlymai, kaip Vyriausybė spręs visiems aktualias socialinės, švietimo, sveikatos politikos problemas, kaip bus bandoma taupyti ir racionaliau naudoti biudžeto lėšas – visuomenė ir toliau yra priversta žiūrėti politinį serialą apie nesugebančius susitarti politikus, tačiau konk­rečių sprendimų nėra. 

Premjeras G. Paluckas, paklaustas apie situaciją valdančiojoje koalicijoje,­ su ta pačia šypsenėle atsako, kad jam jau „nuoširdžiai nusibodo visos šios kalbos“. Anot jo, visi dirba darniai ir nėra prasmės ieško­ti problemų ten, kur jų nėra. Jis esą apie tai net kalbėjosi su valstybės vadovu, kuris, pasirodo, jokių priekaištų irgi neturi. 

Neįtikėtina – konkretumo jokio, gyventojai nerimauja ir dėl gynybos išlaidų, ir dėl būsimų didėjančių mokesčių, bet „viskas gerai”...

Tiesa, Prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas Frederikas Jan­sonas „Žinių radijui“ su jam būdinga ironija pabrėžė, kad kol kas darbų nematyti: „Manau, kad koalicijos stiprumą ar veiksmingumą įvertinsime per artimiausius mėnesius, nes dabar mes kalbame laikotarpiu, kur porą mėnesių Seimas nedirbo, ir pasakyti, ar čia koalicija veiksminga, ar ne, ar jie kartu pri­ima sprendimus, ar ne, ar geba susitarti, ar ne – niekas negalėtų, nes nieko nevyko. Buvo daug kalbėjimo, daug triukšmo, daug kelionių į Amerikas, laiškų seneliui į kaimą ir Muskui į Va­šingtoną. Tai to visko buvo, bet realaus darbo nebuvo.”

Seimo Pirmininkas Saulius Skver­nelis, po to, kai prieš socialdemokratų deleguoto užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio siūlymą tęsti sankcijas Baltarusijai ir Rusijai balsavo ir vienas koalicijos lyderių Remigijus Žemaitaitis bei dalis jo frakcijos narių, pratrūko: „Žiūrėkit – buvo toks žodis „nesureikšminkime“, kai buvo reikalaujama nesureikšminti kalbų. Tada sakyta, kad reikia laukti balsavimo. Dabar sulaukėme balsavimo. Va, ir atsakymai.“ 

Dar po kelių dienų jis rėžė, jog esą­ Seime formuojasi penktoji kolona.­ 

Belieka priminti, jog prieš sankcijas­ šalims agresorėms pasisakė ne tik „valstiečiai“, bet ir visa R. Že­maitaičio kariauna. Kartu su partijos pirmininku balsuojant susilaikė ir Šilalei atstovaujantys „aušriečiai“ Pet­ras Dargis bei Vytautas Jucius. Tauragėje ir Šilalėje rinktas Tadas Sadauskis pasielgė apdairiau – regist­ravosi balsavimui, bet jame nedalyvavo...

Premjeras žadėjo, kad kava ir pyragėliai padės išspręsti visus valdančiosios koalicijos nesutarimus. Tik, atrodo, kol kas nepavyksta. Gal gavėnios laikotarpiu dievobaimingi politikai nevalgo saldumynų? Nors tikrasis pasninkas yra „nevalgyti“ vienas kito.

Pavasaris permainingas, kaip ir pasaulis, kuriame gyvename. Tad belieka kasdien prisiminti maldos žodžius: „Dieve, duok kantrybės priimti tikrovę, kurios negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu, ir išminties atpažinti tai, kada turiu būti kantrus, o kada drąsus“.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Triukšmingos kompanijos miesto centre, nepagarbus elgesys su aplinkiniais, konfliktai tarp bendraamžių ir net smurto atvejai – tokios situacijos pastaruoju metu nuskambėjusios mūsų rajone kelia nerimą ir pedagogams, ir tėvams. Kita vertus, psichologai kone vien­balsiai sutaria, kad vaikai yra tėvų kopijos: kaip elgiasi jie, taip elgiasi ir jų vaikai. Tačiau kaip spręsti problemas, jei neretai tėvai nenori prisiimti atsakomybės už savo nenuoramas, o reikalauja at­sakomybės iš visų kitų?

Pedagogai sutinka, jog dabartiniai mokiniai, vadinamoji alfa karta, yra nekantrūs, rezultato nori čia ir dabar, trokšta išskirtinio dėmesio. Kartais jo ir sulaukia – visai nesvarbu, kad ne dėl pasiekimų moksle ar visuomeninėje veikloje, bet dėl to, jog, tarkime, apdaužo bendraklasį. Tada toks vaikas kone tampa mokyklos žvaigžde. 

Netinkamas jaunimo elgesys tampa vis labiau pastebima prob­lema ne tik mokyklose, bet ir už jų ribų, ir apie tai kalbėti yra itin svarbu – oficialiai skelbiamais demografiniais duomenimis, 2024 m. Šilalės rajone vaikai ir paaugliai (0–17 m.) sudaro 16, 63 proc. gyventojų, t.y. virš 3 tūkst. iš 20 tūkst. 856 visų rajone gyvenančių asmenų. Atsižvelgiant į tai, jog mūsų rajono senatvės koeficientas siekia 152 (Lietuvoje – 140), galima drąsiai teigti, jog vaikai yra mūsų ateitis. Tik ar tikrai jie pateisins šį lūkestį?

Nuo pamokų nelankymo iki muštynių

Specialistai teigia, jog paauglystės laikotarpiu asmenybė formuojasi, todėl natūralu, jog tokio amžiaus jaunimas patiria daugiau vidinių išgyvenimų, sunkiau sutaria su tėvais, renkasi tinkamus arba, deja, netinkamus bendraamžius, maištauja ir pan. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė tvirtina, jog dažniausiai pasitaikančios elgesio problemos mokyklose yra 

pamokų praleidinėjimas be pateisinamos priežasties, ypač vyresniųjų klasių mokinių, mokymosi motyvacijos stoka, pasitaiko ir patyčių, ir smurto. Pasak gimnazijos vadovės, tik apgailestauti lieka dėl to, jog geras mokymasis ir nepriekaištingas elgesys daliai mokinių nebėra vertybė.

Panašias problemas išskiria ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos bendruomenė. Direktoriaus Stasio Norbuto teigimu, jaunų žmonių kolektyve pasitaiko visko: tiek tiesioginių, tiek elektroninių patyčių, iššaukiančio elgesio – triukšmavimo pamokose, melavimo, žalingų įpročių, provokuojančių kalbų, pamokų praleidinėjimo, taisyklių laužymo ir netgi noro išbandyti visuomenei priimtinas ribas.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Linos Komskienės žodžiais, netinkamo elgesio viešose vietose atvejų skaičius auga – vis dažnesni atvejai, kai fiksuojami paaugliai, niokojantys svetimą turtą, konfliktuojantys su bendraamžiais, vartojantys psichoaktyvias medžiagas. 

Pirmas žingsnis – pokalbis su tėvais

Kadangi vaikų elgesys pirmiausia formuojasi šeimoje, mokyklų direktoriai ir socialiniai darbuotojai pirmiausia mėgina išeities ieškoti bend­romis jėgomis su tėvais.

„Vertindami situaciją, įvykusią už namų ribų, vaiko teisių gynėjai susitelkia į vaiko artimiausią aplinką, stengdamiesi išsiaiškinti, kaip jis jaučiasi namuose, koks santykis vyrauja tarp jo ir tėvų, kokie sunkumai, su kuriais jis galbūt susiduria kasdienybėje, galimai iššaukia stiprias emocijas, bendravimo ir elgesio ypatumus bei veiksmus, taip pat domimasi, ar vaikui užtenka turiningų laisvalaikio praleidimo formų“, – teigia L. Komskienė. 

Žinoma, atvejų būna įvairių, todėl teigti, jog vienintelis netinkamo elgesio pagrindas yra šeima, būtų neteisinga. Tačiau šis faktorius, anot Kvėdarnos gimnazijos direktorės L. Pociuvienės, tikrai yra svarbus: „Didelės reikšmės turi šeimos socialinė – ekonominė padėtis, tėvų išsilavinimas (nors nebūtinai, yra ir labai išskirtinių atvejų, kuriais džiaugiamės), jų atsakomybė. Neretai iššūkių kelia situacijos, kai vienas iš tėvų yra išvykęs į užsienį arba abu tėvai labai daug dirba ir mažai dėmesio gali skirti savo vaikams. Kita problema – nedarnios šeimos, kai situacija jose daro didelę įtaką vaikų savijautai, elgesiui ir mokymuisi. Deja, kartais susiduriame ir su pačių tėvų dėmesio savo vaikams stoka ir galbūt netgi tėvystės gebėjimų nebuvimu. Daug visokių faktorių lemia vaikų sėkmę arba nesėkmes, vienokį ar kitokį jų elgesį.“

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos vadovo S. Norbuto pastebėjimu, neretai iššūkiu tampa ir nerimas bei stresas – vis daugiau mokinių patiria emocinių sunkumų, atsiranda dėmesio sutrikimai, nerimo atakos. Dėl to dažnesnės ir problemos su disciplina –kai kuriems mokiniams sunku laikytis taisyklių, jie dažniau priešinasi autoritetams, apskritai nesuvokia prasmės mokytis.

Ir čia vėl, ko gero, pirmiausia reikėtų atsigręžti į tėvus. Štai Sveikatos mokslų universiteto Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas interviu LRT laidoje teigė, kad kartais į kliniką su sergančiais vaikais atvykstančios jaunos mamos jam primena nebrandžias paaugles, iš rankų nepaleidžiančias telefono, nesugebančias paguosti savo mažylio.

„Aš tikrai padėčiau dėžutę skyriuje ir paprašyčiau sudėti telefonus, kad jos pabūtų su savo sergančiais vaikais“, – sa­ko garsus vaikų gydytojas. 

Jis pastebi, jog šiuolaikiniai vaikai auginami kaip robotai automatiniuose lopšeliuose, ap­supti „ošimų“ ir vaizdo kamerų. Ar visuomenė nors kiek pro­tingėja? 

„Labai drįsčiau abejoti. Aš nežinau, kodėl mes taip auginam savo vaikus“, – stebisi profesorius.  

Tai, jog patys tėvai turi prob­lemų dėl ekranų, atskleidžia ir neseniai „Telia“ užsakymu atliktas tyrimas: nors 85 proc. tėvų mano, jog jų vaikai per daug naudojasi telefonu, vis dėlto net 39 proc. suaugusiųjų praleidžia prie telefono 2–4 valandas per dieną, o 22 proc. – net daugiau nei 5 valandas. 

„Matome paradoksą: tėvai siekia kontroliuoti vaikų ekranų naudojimą, bet patys nesąmoningai skatina tuos pačius įpročius. Vaikai labai greitai atpažįsta neatitikimus tarp to, ką tėvai sako, ir kaip elgiasi. Vieni tai išreiškia atvirai, sakydami, kad tokios taisyklės neteisingos, kiti – tyliai priešindamiesi ar bandydami rasti būdų apeiti draudimus. Jei vaikas nemato aiškios logikos ir teisingumo, jis taisyk­les gali suvokti kaip bausmę, o ne natūralų šeimos susitarimą“, – pastebi „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Tai gal čia ir yra atsakymas, kodėl vaikams atėjus į kolektyvą, kyla rūpesčių dėl jų elgesio?..

Ar veikia prevencijos priemonės?

Gimnazijų vadovai tvirtina, jog glaudžiai bendradarbiauja su vaikų teisių apsaugos institucijomis, policija, kviečia tėvus ir vaikus į įvairius susitikimus, organizuoja neformaliojo švietimo renginius. 

„Pagrindinį dėmesį skiriame ne tik mokinių supažindinimui su netinkamo elgesio apraiškomis, aiškiname ir patariame, kaip ugdytis gebėjimą atsispirti netinkamam elgesiui, bet ir kuriame sąlygas, kad mokiniai kuo labiau įsitrauktų į mėgstamas veiklas, patys prisidėtų prie sporto renginių, įvairių kūrybinių dirbtuvių ir pan. organizavimo. Nėra abejonių, kad užimtumas didina sąmonin­gu­mą ir skatina pergalvoti savo elgesį“, – įsitikinęs Šilalės Simo­no Gaudėšiaus gimnazijos direk­to­­rius. 

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė pritaria, jog prevencinės programos, įvairūs renginiai, neformaliojo švietimo būrelių pasirinkimas yra stimulas koreguoti savo elgesį, užsiimti naudinga veikla. Pasirinkimas yra, tereikia, anot L. Pociuvienės, tik norėti. Tuo labiau, jog ir klasių auklėtojai, ir pagalbos mokiniui specialistai daro viską, kad gimnazistai būtų užimti, neturėtų laisvo laiko netinkamoms „pramogoms“. 

Bėdoms spręsti trūksta specialistų

Tačiau abiejų gimnazijų direktoriai sutinka, jog vis tik spręsti elgesio problemas trukdo skurdus finansavimas. 

„Gimnazija kasmet stengiasi tobulinti priemones, kurios spręstų mokinių elgesio prob­lemas, bet, kaip ir visoje Lietuvoje, mums trūksta pagalbos specialistų, ypač psichologo. Todėl dirbančiam vienam specialistui tenka didžiulis krūvis, kiekvienam mokiniui skirti dėmesio yra neįmanoma dėl žmogiškųjų ištek­lių trūkumo. Manau, mokinių elgesio problemų sprendimo veiksmingumą padidintų tikslinis finansavimas, tada būtų galima pakviesti ir daugiau įdomių, žinomų žmonių susitikti su mokiniais, kurie savo pavyzdžiu įkvėptų tinkamam elgesiui“, – svarsto Šilalės Simono Gaudėšiaus direktorius S. Norbutas.

„Mokykloje (ir ne tik mūsų) reikėtų daugiau pagalbos mokiniui specialistų, didesnio finansavimo priemonėms, darbuotojų mokymams, pedagoginiam ir psichologiniam tėvų švietimui ir kt.“, – antrina Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gim­nazijos direktorė L. Pociuvienė.

Žinoma, svarbu atsižvelgti ir į kitą medalio pusę – įrankių, kuriais naudojasi jaunimas netinkamam elgesiui, pasiekiamu­mas. L. Pociuvienės nuomone, labiau turėtų įsitraukti ir kitos institucijos: „Policijos pareigūnai, manau, galėtų dažniau, pavyzdžiui, tikrinti parduotuves, kuriose nepilnamečiai mokiniai įsigyja ne tik energetinių gėrimų, bet ir kitų draudžiamų dalykų. Dabar gi dažnai atsakomybė priskiriama tik mokyklai, o juk ji yra bendro konteksto, kuriame gyvename, dalis.“

Laikas atrasti laiko 

Deja, dalis tėvų sudėtingai reaguoja arba net visiškai neskiria dėmesio vaikų elgesio sutrikimams. Žinoma, žinia apie atžalos siautėjimus nėra maloni, tačiau specialistai sutaria, jog būtent tėvai turėtų būti pirmasis išeities ieškojimo laiptelis. Ir, pasak jų, pokalbis su vaiku turėtų tapti esmine šeimos taisykle. 

„Didžiausiu ramsčiu paaug­liams, susiduriantiems su įvairaus pobūdžio sunkumais, pirmiausia turėtų tapti jų artimiausi žmonės – tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai. Pokalbiai šeimoje, suaugusiųjų pavyzdys, savalaikis pasekmių aptarimas gali tapti geriausiu būdu ugdyti tinkamus įgūdžius ir juos koreguoti norima link­me“, – tvirtina L. Komskienė. 

Specialistė pripažįsta, jog bendradarbiauti su tėvais kartais nepavyksta. Ar netgi dar blogiau – kai kurie problemas mėgina spręsti jėga. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja L. Komskienė tvirtina, kad mūsų krašte vaikai ir paaugliai įvairaus pobūdžio smurtą patiria palyginti dažnai –  Šilalėje pernai gauta 17 tokių pranešimų, apie pažeistas 14–17 m. paauglių teises pateikta per 130 pranešimų. 

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, 

„Šilalės artojo“ praktikantė

Kiekvienais metais nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios visoje Lietuvoje yra minimos Lietuvių kalbos dienos – iniciatyva, skatinanti puoselėti gimtąją kalbą, domėtis jos istorija bei taisyklingu vartojimu. Ši tradicija tęsiama jau dešimtmetį, o Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija, kaip ir dauguma šalies ugdymo įstaigų, kasmet organizuoja įvairias kalbą puoselėjančias veiklas.

Ir šiemet progimnazijoje vy­ko renginiai, į kuriuos įsitrau­kė tiek mokiniai, tiek darbuotojai bei tėvai. Aštuntokai atliko mokyklos bendruomenės raštingumo tyrimą, visiems dalyviams garantuodami anonimiškumą – svarbiausias tikslas buvo pasitikrinti savo raštingumą žaismingu mini diktantu. Tekstas buvo pasirinktas iš lietuvių literatūros kūrinių, papildytas įdomiais, dažnai painiojamais žodžiais bei frazėmis. Diktantą rašiusiems dalyviams buvo svarbu teisingai suvokti žodžius, įrašyti praleistas raides. 8c klasės mokiniai atliko septintokų raštingumo tyrimą, kurio metu nustatė, jog mažiausiai mokinių klydo rašydami žodį „vakarienę“ (suklydo 10 iš 58), o sudėtingiausia buvo parašyti žodžius „seseriai“ ir „praris“ – juos neteisingai parašė beveik visi apklausiami septintokai (net 50 iš 58). 

8a klasės mokiniai tyrė savo tėvelių bei artimųjų raštingumą. Šioje grupėje vienas dalyvis suklydo, rašydamas „pagrobs“ ir „darbščiai“, o labiausiai suklupta rašant žodžius „sutrešo“, „seseriai“, „seserėlei“ ir „praris“ (klydo 21 iš 29 dalyvavusiųjų). Organizatoriai pastebėjo, jog suaugusiesiems diktanto dalyviams seniai išmoktos taisyklės pasimiršo, tačiau džiugu, kad du tėveliai nepadarė nė vienos klaidos. 

8d klasės mokiniams buvo skirta patikrinti mokyklos darbuotojų raštingumą. Kadangi ne visi suaugę bendruomenės nariai noriai įsijungė į diktantą, įrašyti raides netikėtai teko ir patiems organizatoriams. Iš viso apklausoje dalyvavo 45 bendruomenės nariai: 21 suaugęs ir 24 aštuntokai. Lyginant mokinių bei suaugusiųjų tekstus ,,Žaismingasis diktantas‘‘, pastebėta, jog kai kurie moksleiviai neskaito sakinio arba nesupranta jo prasmės, todėl atsiranda keisti ir netikslūs junginiai, pavyzdžiui, „slibinas pagrobs karalaitę ir praras“ (vietoj praris), „lapai upelyje nugrimo“ (vietoj nugrims) ir kiti panašūs beprasmiai išsireiškimai. Suaugusieji panašių klaidų nedarė. Tačiau dažnas (tiek suaugęs, tiek moksleivis) nemokėjo parašyti junginių ,,Žaliaakis Kastytis nupirko...“ bei ,,...jaunikaitis dovanoja ne seseriai, o seserėlei...“ (rašė ne seserį, o seserėlę). Rašyda­mi kitus įsimintinos rašybos žo­džius panašias klaidas da­rė tiek mokiniai, tiek suaugę bend­ruomenės nariai. Daugiausiai jų užfiksuota dėl priebalsių supanašėjimo, nosinių raidžių rašybos žodžių šaknyje bei būsimojo laiko trečiojo asmens rašybos taisyklių.

Progimnazijos 8b klasės mo­kiniai patikrino šeštokus. Jiems sunkiausiai sekėsi parašyti „seserėlei“ ir „sutrešo“, bet tik vienas suklydo rašydamas žodį „dygs“. 

Tyrimo organizatoriai visiems nori patarti skaityti daugiau knygų ir stebėti, kaip rašomi žodžiai, rašyti ranka (diktantus, laiškus, pastabas), nes taip geriau įsimenamos taisyk­lės, dalyvauti vikto­ri­nose ir kalbos konkursuose, atkreipti dėmesį į dažniausiai daromas klaidas bei mokytis iš jų. Šis tyrimas parodė, kad nors daug mokyklos bendruomenės narių suvokia kalbos taisyklingumo svarbą, praktikoje vis dar pasitaiko klaidų. Aštuntokų iniciatyva paskatino mo­kyklos bendruomenę labiau do­mėtis lietuvių kalba, o rezul­tatai tapo įdomia medžiaga diskusijoms apie kalbos kultūrą. Šis tyrimas įrodė, jog raštas yra įgūdis, kurį reikia nuolat lavinti, kalba yra ne tik taisyklės, bet ir mūsų bendravimo kokybės atspindys! Beje, labai džiugu, kad šiais metais net aštuoniolika 7-8 klasių mokinių savo žinias norėjo pasitikrinti rašydami Nacionalinį diktantą.

Viena iš azartiškiausių ir linksmiausių veiklų – kalbos viktorina 5–8 klasių mokiniams, kurią jie atliko interaktyvioje „Kahoot“ platformoje mokytojos Linetos Dargienės sukurtoje lietuvių kalbos viktorinoje „Žodis į širdį“. Mokiniams buvo pateikti klausimai ir užduotys, susijusios su lietuvių kalbos taisyklėmis, fonetika, istorija bei įdomybėmis, pavyzdžiui, kuri lietuvių kalbos raidė yra jauniausia (raidė ū), iš kurios kalbos pasiskolinome č, š, ž (čekų). Nors viktorina buvo skirta lietuvių kalbos paminėjimui, mokiniams buvo priminti senieji žemaičių tarmės žodžiai „videlčius“, „šabalguona“ ar „rindekis“, papasakota apie mūsų krašto kalbininkus ir rašytojus.

Siekiant paskatinti mokinius domėtis savo krašto istorija, kultūra bei iškiliais žmonėmis, kurie savo veikla prisidėjo prie Šilalės garsinimo, 7 klasių mokiniai rengė projektinius darbus „Šilalės krašto šviesuolis“, kuriuos vėliau pristatė lietuvių kalbos pamokose. Šis projektas leido lavinti tiriamuosius gebėjimus, ugdyti kūrybiškumą bei stiprinti pagarbą gimtajam kraštui. Kiekvienas mokinys pasirinko vieną Šilalės krašto šviesuolį – iškilų žmogų, kuris pasižymėjo literatūros mokslo, kultūros, meno, švietimo, politikos ar kitoje srityje. Tai buvo rašytojai, poetai, istorikai, mokytojai, menininkai, visuomenės veikėjai ir kitų sričių atstovai. Septintokai ieškojo informacijos ir kūrė pateiktis apie Dionizą Pošką, Aleksandrą Stulginskį, Simoną Gaudėšių, Kazimierą Jaunių, Petrą Kavaliauską, Domą ir Snieguolę Akstinus, Albiną Drukteinį, Vladą Statkevičių, Klemensą Lovčiką, Norbertą Vėlių, Jurgį Kairį. Visi darbai kruopštūs, unikalūs, atrasta įdomių, negirdėtų faktų apie mūsų krašto šviesuolius, o ir patys mokiniai teigia sužinoję nemažai naujų dalykų apie žmones, apie kuriuos anksčiau buvo tik girdėję. Mokiniams čia labai padėjo jų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danguolė Šniaukštienė, Jurgita Gražinskienė, L. Dargienė, Zinaida Petravičienė bei Zita Kasiliauskienė.

Įdomi užduotis laukė ir pradinukų – jie turėjo išrinkti gražiausią lietuvišką žodį ir jį iliustruoti. Vaikams patys gražiausi „Mama“, „Meilė“, „Ačiū“, „Aš“, „Gimtinė“, „Taika“, „Šeima“ ir kt.

Dariaus ir Girėno progimnazijoje Lietuvių kalbos dienos suteikia galimybę kasmet ne tik prisiminti gimtosios kalbos svarbą, bet ir tampa bend­ruomeniškumo švente. Šie renginiai įrodo, jog lietuvių kalba – tai ne tik taisyklės ir gramatika, bet ir gyvas, vienijantis bendravimo būdas, jungiantis įvairaus amžiaus žmones.

Zita KASILIAUSKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos lietuvių k. ir literatūros mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Kenija – Rytų Afrikos valstybė, be­siribojanti su Indijos vandenynu, Somaliu, Etiopija, Sudanu, Tanzanija ir Uganda. Ši šalis, dažnai tituluojama Rytų Afrikos perlu, didžiuojasi savo išskirtiniu unikalios laukinės gamtos, pažangios šiuolaikinės civi­lizacijos ir kultūrų mišinio deriniu. Tai pritrenkiančio grožio šalis, pilna balto paplūdimių smėlio ir žėrinčių ryškiaspalvių koralinių rifų. O Didįjį Kenijos kalną saugo egzotiniai aukštikalnių augalai. Jaunystėje per­skai­tytos knygos „Kilimandžaro snie­gynai“, ,,Iš Afrikos“, ,,Gimusi lais­va“ pagimdė svajonę pamatyti Af­riką, įspūdingus gyvūnus, patir­ti gamtos grožį. Ir štai – svajonė išsi­pil­dė. 

Kenijoje gyvena apie 60 mln. gyventojų, šalis tokia įvairi ir marga, kad visai nestebina faktas, jog joje naudojama kone 70 įvairių kalbų, galima priskaičiuoti apie 40 skirtingų genčių, kiekvienoje vyrauja saviti papročiai ir tradicijos. Žymiausia iš visų genčių yra išdidūs aukštaūgiai ir raudonai apsirėdę masajai, kurie vis dar gyvena tradicinį pusiau klajoklinį gyvenimą. 

Tiesa, ši šalis brangi keliautojams. Viešbutis nakčiai kainuoja 40–150 eurų, maistas – 10–15 Eur už porciją, o štai safaris gali atsieiti ir 1500 Eur. Tačiau reginys, kai neįsivaizduojamas skaičius antilopių, zebrų, gazelių pajuda didžiuoju koridoriumi į šiaurę, iš Tanzanijos į Keniją, vertas milijono. Įspūdingi ir dramatiški epizodai vyksta ties krokodilais knibždančia Maros upe, kurią tenka šiems gyvūnams kirsti. O kur dar išdidūs liūtai, drambliai, leopardai, raganosiai, buivolai... 

Nairobis – ne tik Kenijos sostinė, bet ir didžiausias Rytų Afrikos miestas. Nuostabi gamta, parkai ir draustiniai laikomi pagrindiniu jo traukos centru. Tai vienintelė vieta, kur taip arti miesto galima stebėti liūtų, žirafų ir daugelio paukščių gyvenimą. Į vakarus nuo Nairobio žemė nusileidžia iki Didžiojo lūžių slėnio, kuriame yra nefrito žalumo garsusis Turkanos ežeras. Sakoma, jog jame ir aplink gyvena apie 12 tūkst. tūkst. krokodilų. 

Nors keliai Kenijoje palyginti neblogi, vis tik didžioji jų dalis neasfaltuoti, todėl važiuojant į safarį galingais džipais nelabai sekėsi. Mašina, kurioje buvome šeši lietuviai, tris kartus kone vertėsi, buvo nukritęs ratas, kol galų gale visai užgeso savanoje. Vairuotojai per racijas ieškojo išeičių, tuo tarpu mes kantriai sėdėjome viduje – išlipti iš mašinos griežtai draudžiama. 

Dėl etninių įtampų ir didelės terorizmo grėsmės turistams Kenijoje rekomenduojama būti atsargiems viešosiose vietose, turistų lankomuose objektuose, vengti didesnių susibūrimų. Somalio pasienyje pasitaiko žmonių grobimo atvejų, tad dėl sustiprintų saugumo priemonių patartina su savimi visada turėti asmens tapatybės dokumentą ir jo kopijų. Dėl galimų išpuolių Manderos ir Lamu apskrityje galiojo komendanto valanda. Didžiuosiuose miestuose dažni užpuolimai, ginkluoti apiplėšimai, automobilių grobimai, kišenvagystės. Adeno įlankoje bei vakarinėje Indijos vandenyno dalyje išlieka piratų keliama grėsmė, o dėl aukšto nusikalstamumo nepatartina lankytis Nairobio lūšnynuose. 

Mūsų kelionių kompanija, norėdama parodyti Keniją iš visų pusių, grupę nuvežė į Kibernos lūšnynus – tai didžiausi Afrikos lūšnynai, kuriuose gyvena daugiau nei 0,5 mln. suaugusiųjų ir vaikų. Įėjus į lūšnyno teritoriją, mūsų laukė gal dešimt ,,kietų vyrukų“. Gidas padavė jiems pinigų, o jie visos ,,ekskursijos“ metu mus atidžiai lydėjo. Įspūdis buvo pritrenkiantis – daugybė lūšnelių iš kartono, plytų, lentgalių. Prie jų iš lentų sukalti staliukai, ant kurių sukrautos daržovės, vaisiai, drabužiai – visko galima nusipirkti. Baisūs šiukšlynai, gausybė vaikų, kurie kaulija pinigų. Ima jie ir sąsiuvinius, spalvinimo knygeles, flomasterius... Yra mokykla, bet labai mažai vaikų ją gali lankyti.

Kenijoje draudžiama daug kur fotografuoti. Pavyzdžiui, už viešųjų pastatų, įskaitant ambasadas, fotografavimą, gali net sulaikyti. 

Įdomus faktas – šioje šalyje draudžiama naudoti plastikinius maišelius. Tad savo kelionės lagaminuose negalėjome jų turėti. Už įstatymo nepaisymą baudžiama pinigine bausme arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. Taip saugomi gyvūnai – kad neprisiėstų, ko nereikia. 

Kenijoje vyrai gali turėti tiek žmonų, kiek sugeba nusipirkti. Atsiskaitoma karvėmis – vyksta derybos tarp šeimų. Štai Masajų gentyje žmoną vyras gauna už 15–20 karvių. Kitose, sakoma, užtenka penkių. Ugandoje karvių reikia mažiau, tai jaunikiai vyksta ten. Motyvai – kuo daugiau žmonų, tuo daugiau jos prigimdys dukterų, tuo daugiau šeima už jas gaus karvių.

Masajų berniukai, būsimieji medžiotojai, sulaukę 16–18 m., apipjaustomi. Dar neseniai šio ritualo dalimi buvo iššūkis – nužudyti liūtą. Tačiau kai šalyje iš ket­virčio milijono jų beliko apie 35 tūkst., susigriebta tradicijos atsisakyti.

Masai Mara – spalvingiausias ir didingiausias laukinės gamtos draustinis, garsėjantis didžiosiomis katėmis, didžiuoju gyvūnų penketu (liūtas, buivolas, leopardas, dramblys, raganosis) ir paukščių įvairove. Mums buvo surengti vakarinis ir dieninis safariai, be galo sužavėjo antilopės, gražuolės žirafos su jaunikliais, zeb­rų kaimenės ir, savaime suprantama,  liūtai, leopardai, hienos. 

Begemotai arba hipopotamai ilsisi prie pat Navaišos ežero kranto, šimtai pelikanų siūbuoja banguose. Žinant, kad begemotų patinai sveria iki 4 tonų ir garsėja kaip didžiausi Afrikos „žmogėdros“ (nuo jų žūva daugiau žmonių nei nuo liūtų, leo­pardų ar buivolų), užgniaužia kvapą nuo įspūdžių. Beje, begemotai arba hipopotamai yra žolėdžiai, bet agresyvūs ir, užpuolę žmogų ar kitą gyvūną, jį tiesiog užmuša ar sužaloja. Dar viena įdomi atrakcija mūsų laukė, kai valties, kuria buvome plukdomi po ežerą, vairininkas garsiai sušvilpdavo ir sviesdavo tolyn žuvį. Nežinia iš kur pakildavo ereliai, kurie tokią kovą, kuris pirma pagriebs žuvį, surengdavo, kad belikdavo iš nuostabos išsižioti.

Mokslininkai mano, kad Šiaurės Kenija ir Tanzanija galėjo būti žmonių gimimo vieta. Mat būtent Kenijoje buvo aptiktas vieno iš ankstyviausių kada nors rastų žmogaus protėvių kaulų.  

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Mokslas nuolat tobulėja, o naujos idėjos ir atradimai formuoja mūsų ateitį. Vis dėlto, neretai manoma, kad mokslinius proveržius daro tik patyrę specialistai, praleidę dešimtmečius laboratorijose. Tačiau pasaulis keičiasi, vis daugiau jaunuolių sugeba nustebinti savo atradimais, prisidėdami prie reikšmingų pokyčių visuomenėse.

Mokslas ir verslas: kodėl tai neišskiriama?

Visame pasaulyje jauni mokslininkai ir inovatoriai kuria technologijas, kurios gali pakeisti mūsų gyvenimą. Tai ne tik universitetų studentai, bet ir moksleiviai, dalyvaujantys tarptautiniuose konkursuose, mokslinių tyrimų programose bei inovacijų projektuose. Jų projektai neapsiriboja teorinėmis idėjomis, jie kuria realiai pritaikomas technologijas nuo medicininių sprendimų iki inovacijų vadybos srityje. Pavyzdžiui, paauglys Jack Andraka, būdamas vos 15-os, sukūrė nebrangų ir itin tikslų metodą ankstyvai kasos vėžio diagnostikai. Jo atradimas gali išgelbėti milijonus gyvybių. Boyan Slat, dar būdamas paauglys, inicijavo „The Ocean Cleanup“ projektą – sistemą, kuri padeda valyti vandenynus nuo plastiko. Ši technologija jau naudojama realiame pasaulyje ir prisideda prie taršos mažinimo. Dar vienas pavyzdys – 17-metų moksleivis Tanmay Bakshi nuo ankstyvo amžiaus dirba su dirbtinio intelekto technologijomis, prisideda prie sprendimų, padedančių autizmo spektrą turintiems vaikams geriau bendrauti su aplinka.

Mokslas – tai ne uždara laboratorija, o kūrybiškumo ir inovacijų ekosistema, kurioje ekonomikos strategai, vadybos novatoriai, komunikacijos meistrai ir technologijų pionieriai ne tik kuria ateities sprendimus, bet ir komercializuoja idėjas, pritaikydami jas realiame pasaulyje. Šiuolaikiniai iššūkiai reikalauja naujų duomenų, inovatyvių metodų ir efektyvių modelių, todėl jaunieji tyrėjai turi ne tik tyrinėti, bet ir gebėti pritaikyti savo atradimus ir įžvalgas realioje rinkoje. Šiandien jaunieji tyrėjai – studentai – vis aktyviau prisideda prie naujų idėjų kūrimo, o jų dalyvavimas mokslinėje veikloje tampa itin svarbus ne tik jų pačių karjerai, bet ir verslo plėtrai bei ekonominei pažangai.

Šiandienos pasaulyje beveik viskas gali būti komercializuojama, tad kodėl studentų idėjos neturėtų būti pritaikomos realiame pasaulyje? Moksliniai tyrimai nebėra skirti tik akademiniams žurnalams – jie gali tapti startuolių veiklos pagrindu, naujų technologijų, paslaugų ar verslo modelių varikliu. Svarbiausia – sukurti aplinką, kurioje jaunieji tyrėjai galėtų išbandyti, tobulinti ir pristatyti savo idėjas rinkai.

Daugelis universitetų jau investuoja į infrastruktūrą, kuri leidžia studentams ne tik atlikti teorinius tyrimus, bet ir įgyvendinti praktinius projektus. Tam kuriami:

1. Inovacijų laboratorijos ir hakatonai – tai vietos, kuriose studentai gali išbandyti idėjas praktiškai, bendradarbiaudami su verslo ir technologijų ekspertais.

2. Mokslo ir verslo inkubatoriai – padeda jauniesiems tyrėjams paversti savo idėjas į produktus ar paslaugas, kurios gali būti komercializuotos.

3. Tarptautinės partnerystės su įmonėmis – leidžia studentams dalyvauti realiuose verslo iššūkiuose ir spręsti problemas, su kuriomis susiduria globalios organizacijos.

4. Praktinių tyrimų finansavimas – vis dažniau studentų projektai finansuojami ne tik iš valstybinių šaltinių, bet ir privataus sektoriaus, kuris ieško inovatyvių sprendimų.

Studentų įsitraukimas į mokslinius tyrimus

Džiugu matyti, kad vis daugiau studentų aktyviai įsitraukia į mokslinę veiklą – publikuoja straipsnius akademiniuose leidiniuose, atlieka tyrimus kartu su dėstytojais ir prisideda prie verslui aktualių taikomųjų projektų. Tai rodo augantį jaunųjų tyrėjų norą kurti, analizuoti ir atrasti naujus sprendimus. Džiaugiamės, jog vis daugiau Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) studentų publikuoja savo mokslinius straipsnius, tačiau svarbu ir tai, kad jaunieji tyrėjai dalyvautų taikomuosiuose projektuose, kurie turi realų poveikį verslui bei visuomenei. Todėl KSU planuoja organizuoti daugiau hakatonų, kurti specialias laboratorijas ir inovacijų erdves, kur studentai galėtų eksperimentuoti, bendradarbiauti su verslo partneriais ir mokytis inovacijų kūrimo proceso. Kaip mokslo prorektorė, skatinsiu studentų įsitraukimą į šias veiklas, nes tai yra kelias į jų profesinį augimą ir reikalingus pokyčius rinkoje.

Pasaulinės tendencijos: kokia kryptimi juda studentų tyrimai?

Visame pasaulyje vis labiau akcentuojama taikomųjų mokslinių tyrimų svarba. Štai kelios tendencijos:

Universitetai tampa startuolių kalve – Harvardo, Stanfordo ar MIT studentų tyrimai dažnai tampa milijoninius verslus generuojančiais produktais.

Kryptis į socialines inovacijas – tyrimai neapsiriboja vien technologijomis – vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie gali prisidėti prie socialinių problemų sprendimo.

Dirbtinis intelektas ir duomenų analizė – šios sritys tampa vis svarbesnės tiek ekonomikoje, tiek komunikacijoje, ir studentai vis dažniau į jas įsitraukia.

Tarpdisciplininiai tyrimai – inžinieriai bendradarbiauja su ekonomistais, psichologai su technologijų kūrėjais, vadybos specialistai analizuoja inovacijų diegimą, o komunikacijos ekspertai padeda mokslinėms idėjoms pasiekti visuomenę. Švietimo ir teisės profesionalai taip pat įsitraukia į tyrimus – jie kuria strategijas, kaip nauji moksliniai atradimai gali būti efektyviai integruoti į švietimo sistemas ar reguliuojami teisės kontekste. Idėjos gimsta būtent ten, kur susijungia skirtingos žinios, o tarpdalykinis bendradarbiavimas leidžia sukurti tvaresnius, praktiškus ir socialiai atsakingus sprendimus.

Patarimas jauniems tyrėjams

Mokslas neturi ribų – jūsų idėjos gali tapti naujais atradimais, inovacijomis ir sėkmingais verslais. Jei turite idėją, drąsiai kreipkitės į savo universiteto vadovybę, dėstytojus ar tyrimų grupes. Kiekvienas atradimas prasideda nuo pirmo žingsnio!

Dr. Helga Marija KAUZONĖ

Kazimiero Simonavičiaus universiteo prorektorė mokslui