Skiautinys – iš medžiagos gabalėlių sukurtas spalvingas rankdarbis. Specia­listai šių rankdarbių techniką įvardija geometrinių formų menu, o pats siuvimas – labai kruopštus darbas, reikalaujantis ir meninio suvokimo. Būtent rankų darbą vertina bei puoselėja mūsų kraštietė Gražina Digaitytė-Kriaunevičienė, kurios sukurtais skiautiniais galime pasigrožėti Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejuje.

Autorė šilališkiams pristato 20 darbų. Pasak jos pačios, tai – menka jos kūrybos dalis, o parodai gimtinėje ji atrinko būtent tuos skiautinius, kurie išsiskiria įvairove – norima žiūrovui atskleisti, kad skiautiniai gali būti siuvami naudojant įvairias technikas, pasitelkiant ir šiuolaikiškas technologijas. Tiesa, pasak autorės, šis kūrybos procesas teikia džiaugsmo, bet kartu reikalauja kantrybės ir kruopštumo. Nes susiūti gaminį iš įvairaus dydžio ir formų skiaučių nėra labai lengva. Be to, jis turi būti trijų sluoksnių: viršutinio (dekoratyvaus), vidurinio (šiltinamojo, minkštinamojo) ir apatinio (patvaraus pagrindo). 

Skiautinių parodos atidarymo me­tu autorė ne tik pristatė savo darbus, bet susidomėjusiems parodė ir dar neužbaigtų pusgaminių, pamokė, kaip subtiliai susidėlioti norimą ornamentą, suderinti spalvas ir kt. 

G. Digaitytė-Kriaunevičienė yra baigusi Telšių taikomosios dailės technikumą, Dailės akademijoje įgijusi tekstilės meninės apdailos ir modeliavimo specialybę. Būtent ji buvo viena pirmųjų menininkių, atgaivinusių skiautinius ir iš naujo pristačiusi visuomenei šią rankdarbių rūšį.

„Anuomet tai buvo labai paklausi specialybė, pamenu, įsto­jome tik viena iš dešimties, bet jeigu rinkčiausi dabar, norėčiau studijuoti interjero dizainą“, – prisipažino menininkė.

Skiautininkė yra dailininkė, akvarelistė, mokytoja-eksper­tė, taip pat ji priklauso dailininkų sąjungai, yra Vilniaus dai­liųjų amatų bei eko dizaino asociacijų narė. Pirmąją autorinę darbų parodą buvusi laukuviškė surengė 1986 m. Vilniuje. Per tuos ilgus kūrybos metus G. Digaitytės-Kriaunevičienės darbai eksponuoti daugybėje įvairių parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kai kurie jos skiautiniai puošia įmonių, kai kurie – privačius interjerus įvairiose pasaulio šalyse. 

„Galiu pasakyti, kad nuo jaunystės man džiaugsmą teikė tekstilė, jos gaminiai – aš ją tartum jaučiu, tad kurti man lengva. Nesakau, jog nepabosta – ypač didesni darbai, kai jau būni juos įpusėjęs. Bet skiautiniai teikia ypatingą džiaugsmą, tad nusprendžiau to amato išmokyti ir kitus. Tuo labiau, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visko, ko tam reikia, aš jau turėjau. Taip gimė ir mano knygos – 2009-aisiais išleidau antrąją, gerokai papildytą skiautinių siuvimo ir kūrimo vadovėlį „Dėk skiautę prie skiautės“, – pristatydama savo veiklą sakė parodos autorė.

Ypatingu į Šilalę atvežtu kūriniu ji įvardijo didžiulę, vien tik iš vyriškų kaklaraiščių pagamintą skiautinių antklodę. Tai – specialiai užsakytas darbas, sukurtas iš užsakovės tėvo turėtų kaklaraiščių. Kitas ne mažiau žvilgsnį prikaustantis kūrinys – autorės anūkės port­retas, kurio įprasta akimi galima ir neįžvelgti, vaizdas pasirodo tik skiautinį nufotografavus. Taip pat ekspozicijoje matome ir vienus pirmųjų dailininkės kūrinių, kuriais ji tarsi sako žiūrovui: „Žiūrėk, ir man ne visada viskas gerai pavykdavo“. 

Ši įspūdinga ir išskirtinė paroda Šilalės Vlado Statkevičiaus pagrindinę salę puoš iki gegužės 9 d., šilališkiai ją apžiūrėti gali muziejaus darbo valandomis.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Praėjusią savaitę kino gerbėjus pasiekė džiu­gi žinia – Vilniaus trumpųjų filmų festivalis ta­po pirmuoju šalyje, pelniusiu Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją. Nuo šiol vienas iš festivalio konkursinės programos filmų galės pretenduoti į Europos kino apdovanojimus. 

Velykoms jau visai priartėjus, regione gausu kūrybinių bei edukacinių veiklų – margučių marginimo dirbtuvės vyks Šilalėje, jų net keliolika bus organizuojama rajono miesteliuose, o Velykoms pasiruošus, jau bus galima laukti ir kitų renginių. Pavyzdžiui, respublikinės tradicinės etnokultūros nakties, kuri vyks Šilalėje balandžio 25-ąją. 

Bet prieš tai – balandžio 16 d. visi kviečiami pasimokyti margučių marginimo būdų lietuvių liaudies motyvais (būtina išankstinė registracija tel. (+370-615) 8-97-33 arba el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.), visos priemonės bus suteikiamos, tik reikia atsinešti virtų kiaušinių.

Upynos etnografijos muziejus kviečia pasigrožėti daugiau nei 200 velykinių margučių – tokią kolekciją surinko tautodailininkė Vaidilutė Jončaitė–Lovčikienė ir jos dukra, profesionali grafikė Dalia Čepulienė (informacija tel. (+370-618) 1-79-29).

2025-ieji skirti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui, tad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras žada surengti simfoninės ir kamerinės muzikos koncertus, kurių metu skambės žymiausieji kompozitoriaus opusai. Svarbiausias M. K. Čiurlioniui dedikuotų metų įvykis – pasaulinė šokio spek­taklio „Hommage à Čiurlionis“ premjera, kuri numatoma balandžio 26 d. salėje „Jūra“.

Tauragė vėl kviečia į tarptautinį renginį „Džiazo dienos”. Pasak rengėjų, 2015 m. pirmą kartą įvykusi muzikos šventė netruko išsikovoti svarbią poziciją greta kitų muzikinių renginių Tauragės regione. Tarptautinio festivalio koncertai šiemet irgi numatyti įvairiose miesto erdvėse, o pirmasis susitikimas laukia jau balandžio 30 d., 18 val., Meno mokyk­los aktų salėje, kur vyks Tarptautinės UNESCO džiazo dienos minėjimas, koncertą „Paskui Čiurlionį“ surengs džiazo ir improvizacinės muzikos meist­rai Jan Maksimovič (saksofonas) ir Dmitrij Golovanov (fortepijonas). Įėjimas – laisvas.

Lietuva pateikė paraiškas Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui – siekiama tarptautinio pripažinimo Vilniaus verbų rišimo bei Kūčių šventimo tradicijoms. 

Nuo balandžio Kultūros ministerijai pavaldūs muziejai nemokamai priima lankytojus vadinamaisiais „mamadieniais“ ir „tėvadieniais“ – papildomomis laisvomis dienomis, skirtomis mamoms ir tėvams, auginantiems vaikus iki 12 metų. Prie tokios iniciatyvos prisijungė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus Vilniuje bei Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune, o ministerija laukia prisijungiant ir daugiau muziejų.

Kotryna PETRAITYTĖ

Artėjant gražiausiai pavasario šven­tei – Šv. Velykoms – skubame pri­sikelti kiekvienas vis savaip, o svar­biausias šio metų laiko akcentas – atgimimas ar pabudimas, kurį jaučiame kiekvienas. Tas jausmas, lydimas džiugesio, kvie­čia švęsti, žaisti...

Kad Šv. Velykų laukimas būtų prasmingas, Kvėdarnos kultūros namai kartu su poilsiavietės „Paulikų levandų idilė“ savininke Živile Dygliene sukūrė visą renginių ciklą.

„Gyvenu Šakėnuose, žinau, kiek daug darbo ir jėgų, puoselėdama šią sodybą, skiria jos šeimininkė. Ir svarbiausia, kad ji tai daro su begaline meile bei atsidavimu savam kraštui ir savo žmonėms. Nors, ko gero, Šilalėje dar mažai kas žino, kas ta „Paulikų levandų idilė“, nėra čia buvę ir mažiausiai pusė kvėdarniškių. Tad mano interesas buvo paruošti renginių ciklą, suteikiant vietos gyventojams galimybę susipažinti su nuostabia sodyba“, – sakė Kvėdarnos kultūros namų renginių organizatorė Jūratė Augienė.

Kartu su ja projektinėje veikloje dalyvauja ir svečius žemaitiškų bei mūsų kraštų etnografinių žaidimų, dainų mo­ko etnografijos žinovė Jolanta Ka­žu­kaus­kienė, joms talkina Velykų „Bobu­tė“ ūkininkė, tautodailininkė Regina Vir­šilienė. Pirmieji susitikimai Živilės sodyboje įvyko dar pernai, o kadangi sulaukė palaikymo, kaip sako pačios, šiais metais veiklos ėmėsi iš esmės. 

Beveik visą balandį „Paulikų levandų idilėje“ vyksta edukaciniai užsiėmimai vaikams, kurių metu mažieji išmoksta pasigaminti po margutį, išgirsta apie tradicijas ir pan. Beje, sodybos šeimininkė į edukacijas kviečia ir mokinių tėvelius, ir jaunimą, ir visus, kuriems kyla bent menkiausias susidomėjimas – čia laukia atviras Velykų kiemelis, kuriame gausu įvairiausia technika pagamintų margučių, kiškių ir kitų grožybių, galima iš arčiau susipažinti po kiemą šmirinėjančiais triušiais, dekoratyvinėmis vištomis, pamatyti strutį, ožkeles bei avis. 

„Esame pačiame Šilalės – Šilutės rajonų paribyje, prie pagrindinio šiuos miestus jungiančio kelio. Surasti mus nesunku – dabar, velykiniu laikotarpiu, užsukti kviečia mūsų didysis zuikis, o kad nepaklystumėte, kelią į sodybą rodo pakelėje išrikiuoti levandų spalvos dviračiai“, – kvietė Živilė, kasdien visų laukianti nuo 11 iki 20 valandos.

Užsukti galima ir neplanuojant dalyvauti edukacijoje, tiesiog pasižvalgyti, pasmalsauti, pasisemti idėjų, kaip pasipuošti savo namus Velykoms. O jeigu traukia edukaciniai užsiėmimai, reikėtų užsiregistruoti iš anksto. Tiesa, imamas simbolinis mokestis: pavieniams svečiams pasigrožėjimas sodyba kainuoja 5 Eur/asm., norintiems edukacijų – po 7 Eur/asm. 

„Kadangi viskas kainuoja, už viską reikia mokėti, edukacijas rengiame iš savų medžiagų, vaišiname arbata, tai negalvojame, kad šis simbolinis mokestis taps problema. Tuo labiau, jog kiek­vienas, apsilankęs sodyboje, gaus ir naudos – išmoks naujų žaidimų, sužinos dekoracijų gaminimo paslapčių ir būdų, o kur dar tyras oras, gražūs vaizdai, pramogos gamtoje“, – sakė J. Augienė.

Jai pritarė ir edukatorė R. Viršilienė, ir muzikuoti vaikus mokanti J. Kažukauskienė – moterims ir pačioms smagu išeiti iš namų, atsiriboti nuo buities rūpesčių, pakeisti aplinką, susitikti su vaikais, girdėti jų klegesį. 

„Esu žmogus, kuris žino labai daug Žemaitijos, Šilalės, Kvėdarnos kraštui būdingų užsiėmimų. Mano siekis – supažindinti su tradicijomis per žaidimą. Smagu, kad kvėdarniškiai vaikai ir iki šių užsiėmimų tai yra girdėję, dainavę, šokę, žaidę. Tad aš jiems leidžiu rinktis, bet pamokau ir būtent Velykų laikui skirtų veiklų“, – aplink sodybą rinkdama vaikų užsiėmimams „rekvizitą“ iš gamtos, tikino J. Kažukauskienė.

Susiliejimą su gamta akcentuoja ir „Paulikų levandų idilė“ šeimininkė Živilė, kuri iš patirties žino, kiek daug kaimo aplinka reiškia iš miestų atvykusiems vaikams, o ir suaugusiems.

„Dabar net nedideliuose miestuose augantys vaikai nežino, ką reiškia turėti nuosavą kiemą, o pas mus – laisvė: galima visur vaikštinėti, paglostyti triušį, pasisupti ant įvairių sūpynių ir t.t. Tad aš sakau taip: čia dažnas atranda tai, kas yra tikroji kiekvieno mūsų prigimtis“, – grįžimo į gamtą svarbą nusakė poilsiavietės šeimininkė.

Beje, ji pati čia irgi įsikūrė visiškai neseniai – pirmosios levandos sodyboje buvo pasodintos prieš penkerius metus. O Paulikų ūkis, pasirodo, todėl, kad ji įsikūrė savo senelių sodyboje.

„Tai – mano tėvo gimtinė, Zofijos ir Kazimiero Paulikų vos hektaro valda Ašvos upelio pakrantėje. Kaimynai ją nuo seno vadindavo „paulikine“, todėl ir nusprendžiau išsaugoti šitą tradiciją. Be to, gyvenimas lėmė, kad paskutinis mūsų šeimos Paulikas buvo mūsų tėtis, vėliau šeimoje gimdavo tik mergaitės ir pavardė išnyko. Todėl užsispyriau įprasminti prosenelių ir savo tėčio pavardę bent jau poilsiavietės vardu „Paulikų levandų idilė“, – vedžiodama po sodybą pasakojo Ž. Dyglienė.

Pasak moters, poilsiavietė yra gyva beveik ištisus metus, nes Živilė rengia ir kitokias įvairias edukacijas, pati gamina hidrolatus iš levandų, renka vaistažoles, prekiauja kaimyninio ūkio medumi. Žinoma, labiausiai čia laukiama pražystančių levandų ir levandinų – kai jų krūmeliai apsipila žiedais, neaprėpiami akimis plotai tiesiog mėlynuoja, taip ir kviesdami bent minutei stabtelėti ir pasigrožėti neįtikėtinu vaizdu. Gal dėl to nieko keisto, jog tada lankytojai skuba įsiamžinti jų fone, o Živilė yra pasirūpinusi visa atributika fotosesijoms. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Ukrainoje kartais sutinku taip tėvynės pergalei pasi­šven­tusių civilių, kad nesusilaikau jų nepavadinęs tyliaisiais karo didvyriais. Viena tokių yra ir Irina Lošak. Prieš karą medicinos seserimi dirbusi moteris, prieš tris metus rusų kariams įsiveržus į Sumus, ėmė gaminti valgį savo šalies gynėjams, nes priešų apsuptame mieste parduotuvės tapo tuščios.

„Maisto gamyba buvo mano hobis, eksperimentavau kepdama tortus, paskutiniu metu buvo pasipylę užsakymai. Tačiau, kilus karui, suvokiau, jog arba padėsime gynėjams atsilaikyti, arba pateksime į okupaciją. Atsilaikėme, bet maisto gaminimo nebebuvo kaip nutraukti, nes ginklą į rankas paėmę savanoriai po kelių mėnesių įstojo į kariuomenę ir toliau prašė karšto valgio”, – pasakojo 57-erių Irina.  

Taip moteris ėmė tiekti maistą aštuonių brigadų kariūnams. Vaikinai rytais patys atvažiuoja jo išsivežti, randa jau sudėtą į didelius termosus. Iki šiol Irina jį ruošdavo ant nedidelės elektrinės viryklės su viena kaitviete, todėl užtrukdavo labai ilgai, miegui likdavo vos kelios valandos. Tiesa, šiek tiek palengvėjo, prisijungus pagalbininkei Julijai Sudoren­ko, kuri tokiu būdu siekė įveikti neviltį, fronte žuvus sutuoktiniui. Julijos vyras tėvynės ginti išėjo pirmą karo dieną, o žuvo prie Bachmuto, našlaičiais liko trys vaikai...

Patalkinti ateina ir dar kelios moterys, tačiau pagrindinį krūvį vis tiek tempia dviese. Savo kolektyvą Irina ir Julija pavadino „Sumų bitutėmis”, ant maisto paketų klijuoja lapelius su tokiu užrašu.

„Kariai mane vadina mamyte, nes griežtai reikalauju šiltai rengtis, gerti vaistus susirgus ir kasdien atsiųsti į telefoną pliuso ženklą, jog žinočiau, kad yra gyvi. Širdį gelia dėl visų, bet dalies tų, kurie atvažiuodavo pasiimti maisto, jau nebeliko. O jie buvo tarsi šeimos nariai. Tokių netekčių labai pagausėjo prasidėjus Kursko operacijai Rusijos teritorijoje. Nuo tada ėmėme vakumuoti maisto paketėlius, kad dronai juos numestų priekinės linijos kariams, nes kitaip jiems jo neperduosi”, – sakė Irina.

Moteris neslėpė nustebimo, kai jos istoriją aprašiau socialiniame tinkle ir paprašiau lietuvių paaukoti pinigų didesnei dujinei viryklei, nes sąskaita už elektrą darėsi nebepakeliama. Gavusi pinigus, Irina tą pačią dieną nusipirko viryklę, papildomai įsigijo šaldytuvą ir labai dėkoja lietuviams, nes galės daugiau pamaitinti ir pabėgėlių. Jų Sumuose sparčiai gausėja, nes priešas bombarduoja visus pasienio kaimus, civiliai paniškai bėga iš nesaugių teritorijų.

86 metų Hana Morgunova buvo viena paskutinių, išvykusių iš Uhroidivo. Septynis kilometrus nuo Rusijos sienos esantį kaimą okupantai pavertė griuvėsiais, tačiau močiutė atmesdavo tiek seniūno, tiek karių siūlymus ją išvežti į saugesnę vietą.

„Nepaliksiu be priežiūros viš­tų, atėjo laikas sodinti daržoves”, – seniūnui pareiškė senolė, miegoti persikrausčiusi į lauko virtuvės rūsį. 

Tačiau mamą išgabenti ryžosi jos dukra Nataša Aleksejenka, kuri kone jėga įgrūdo senolę į automobilį, o vištas išleido į kiemą likimo valiai. Tačiau evakuacinio automobilio vairuotojas supanikavo, kai visai šalia sprogo bomba, ir padarė avariją. Pagalbon teko kviestis kariškius, šie moteris nugabeno į ligoninę. Ten senolei buvo nustatytas smegenų sutrenkimas, o jos dukrai teko atlikti akies operaciją, po kurios kol kas ji mato labai nedaug. 

Medicinos seserimi 37 metus Krasnopilės ligoninėje dirbusi Natalija stebėjosi: „Kai kovo 19-ąją šeši dronai naktį atakavo ligoninę, nepajutau jokios baimės, puoliau gelbėti pacientų, visi pusantro šimto laimingai buvo pervežti į Sumų ligonines. Tačiau pamačiusi ugnyje paskendusį Uhroidivą ir kiauru stogu bei išvirtusiais langų rėmais gimtąjį namą, ėmiau baimintis, kad evakuodama mamą galiu pati žūti”.

Močiutė buvo atvežta pas Sumuose gyvenančią kitą dukrą Oksaną, kur įsikūrė ir Natalija, nes netoli ligoninės Krasnopilėje esantis jos namas irgi per sprogimus apgriuvo. Be to, dešimt kilometrų nuo Rusijos sienos esančią Krasnopilę priešai, atrodo, irgi nusprendė paversti negyvenama pilkąja zona. Susprogdino ligoninę, mokyklą, kultūros namus, vaikų darželį, biblioteką, administracinį pastatą bei daugybę gyvenamųjų namų, tad po dvi savaites užsitęsusių intensyvių bombardavimų iš 7000 žmonių čia liko vos keliolika.

„Rizikuojam ir mes, kas kelias dienas vykstam į Krasnopilę apžiūrėti sodybos, užkalti langų, užlopyti stogo skyles. Tuo pačiu parsivežėm šaldytuvą, televizorių, kelis baldus, rūbų, nes pabėgom pliki, kaip stovim”, – kalbėjo Natalija. 

Šie daiktai tikrai pravers, nes moterys įsikūrė neužbaigtame statyti sesers name. Iš pradžių čia buvo atsikraustę dar septyni tolimesni giminaičiai iš Uhroidivo ir Krasnopilės, bet vėliau jie pervažiavo pas kitus artimuosius. 

Kadangi evakuacine mašina kartą ir pats vykau į liepsno­jantį Uhroidivą, neatsistebiu, kad kai kuriuos civilius iš ten reikėjo kone jėga išgabenti. Tie­­sa, reikia pripažinti ir tai, jog dalis atsisakančių išvykti yra asocialūs asmenys, suvokiantys, kad niekas jų nenorės priglausti, o kita dalis – senoliai, anot jų pačių, jau nebebijantys mirties. 

„Mūsų mamai Sumuose irgi sunku: ji kaimo žmogus, kasdien meldžia karo pabaigos ir sako pirmą taikos dieną grįšianti į Uhroidivą, gyvensianti net kaimynų rūsyje, jei namas bus visai sugriautas. Jos ten esą laukia neapsėti daržai, laisvėn išleistos vištos ir pradingusios dvi katės“, – sakė Natalija.  

Pažadėjau Hanai, jog, karui pasibaigus, paprašysiu lietuvių paremti jos namo atstatymą ir atvyksiu į Uhroidivą aplankyti. Dar senolės paklausiau, ar teisingai Ukrainos kariai pada­rė, įsiveržę į Rusijos teritoriją ir dronais sprogdinantys Mask­vos prieigas.

„Labai teisingai. Kodėl pas mus viskas virsta griuvėsiais, o pas juos turi būti gražu? Tegul ir tos šalies gyventojai pajaučia, ką reiškia karas. Gal tada greičiau susiprotės ir panorės taikos”, – svarstė garbaus amžiaus senolė.

Verbų sekmadienio rytą, kai tikintieji rinkosi į bažnyčią, Sumuose įvykdytas barbariškas karo nusikaltimas – į miestą Rusija paleido balistines raketas, kurios pražudė daugiau nei 30 žmonių, tarp kurių yra 2 vaikai, buvo sužeista kone 100 gyventojų...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Augant geopolitinėms įtampoms ir kylant įvairioms grėsmėms, vis dažniau kalbama apie tai, kaip Lietuva yra pasiruošusi ekstremaliosioms situacijoms ir galimai masinei gyventojų evakuacijai. Šis procesas reikalautų ne tik valstybės ir savivaldybių institucijų, bet ir nevyriausybinių organizacijų bei pačių žmonių pasiruošimo. 

Evakuacijos planai ir savivaldybių atsakomybė

Priešgaisrinės apsaugos ir gel­bėjimo departamento (PAGD) direktorius Renatas Požė­la pabrėžia, kad kiekviena Lietuvos savivaldybė turi patvirtintą ekstremaliųjų situacijų valdymo planą, kuriame numatyta, kaip organizuoti gyventojų evakuaciją. 

„Šiuose planuose aprašyta, kas ir kokia tvarka organizuoja iš ekstremaliosios situacijos židinio iškel­dintų žmonių laikiną apgyvendinimą bei gyvybiškai būtinų paslaugų suteikimą“, – teigia jis.

Iš visų šalies savivaldybių yra gauta ir susisteminta informacija apie pasirengimą evakuoti ir priimti evakuotus gyventojus, jų apgyvendinimą, maitinimą, kitų būtinųjų paslaugų teikimą. Taip pat nustatyta, kiek ir kokio transporto savivaldybės turi, kokiais maršrutais, kiek gyventojų ir į kokias savivaldybes būtų vykdoma evakuacija. Bendradarbiaujant su Lietuvos kariuomenės atstovais, identifikuotos 27 evakuojančios ir 24 pri­imančios savivaldybės.

Savivaldybės, įvertinusios na­cionalinę rizikos analizę, planuoja prevencines priemones ir gyventojų apsaugomuosius veiksmus. Kiekviename regione vertinamos specifinės rizikos, tokios kaip branduolinės ar pramoninės avarijos, potvyniai, pavojai valstybės saugumui. Nustačius, kad esant pavojui gyventojus reikėtų evakuoti į kitą savivaldybę, jų merai sudaro bendradarbiavimo sutartis, užtikrinančias ko­or­di­nuotą veikimą. Gyventojams, kuriems reikėtų laikino prieglobsčio, iš anksto numatyti kolektyvinės apsaugos statiniai, kurių sąrašas viešai skelbia­mas pasirengimo ekstremalioms situacijoms svetainėje LT72.

Gyventojų informavimas ir transportavimas

Efektyvus gyventojų perspėjimas apie gresiantį pavojų yra vienas svarbiausių evakuacijos aspektų. Pasak R. Požėlos, tam yra naudojamos kelios priemonės: „Gyventojai apie ekstremaliąją situaciją būtų įspėjami siunčiant perspėjimo pranešimus į mobiliuosius telefonus, įjungiant sirenas, perduodant informaciją per LRT televiziją ir radiją, taip pat skelbiant ją savivaldybių interneto svetainėse.“ 

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, jei evakuoti reikėtų atokiau gyvenančius žmones, gali būti pasitelkiami specialūs pasiuntiniai, kurie asmeniškai perduotų informaciją.

Evakuacijos me­tu gyventojų perkėlimui būtų naudojamos savivaldybių transporto priemonės. Esant didesniam mastui, planuojama pasitelkti ir geležinkelių transportą. Tačiau, kaip teigia PAGD vadovas R. Požėla, viena didžiau­sių prob­lemų yra pažeidžiamų asme­nų – žmonių su negalia, senyvo amžiaus žmonių, mažamečių vaikų – eva­kuacija: „Pag­rin­dinis dėmesys, organizuojant gyventojų evakavimą valstybės lygiu, bus skiriamas būtent šių žmonių apsaugai, nes jiems reikalinga speciali pagalba“. 

Kita problema – žmogiškųjų išteklių trūkumas. Masinės evakuacijos metu reikia didelio savanorių ir specialistų įsitraukimo, tačiau jų skaičius yra ribotas. Be to, kritiškai svarbi yra evakuacijos registracija.

Raudonojo Kryžiaus vaidmuo

Lietuvos Raudonasis Kryžius (LRK) glaudžiai bendradarbiauja su atsakingomis institucijomis. LRK komandos pirmiausia padėtų savivaldybėms įrengti evakuacijos punktus ir laikino apgyvendinimo vietas, kur žmonėms būtų suteikiama pirmoji medicininė ir psichologinė pagalba.

„Svarbu, kad žmonės evakuacijos punktuose ne tik gautų fizinės pagalbos, bet ir jaustųsi saugūs. Didelį dėmesį skirtume žmonių su negalia evakua­cijai ir jų poreikių užtikrinimui“, – sako LRK Krizių ir ekstremalių situacijų valdymo departamento reagavimo vadovė Vytautė Stankevičienė.

Evakuacijos vietose būtų dalijamos higienos priemonės, maistas, vanduo, drabužiai ir kiti būtiniausi daiktai. Taip pat LRK rūpintųsi evakuojamų gyventojų registracija. Pasak V. Stankevičienės, evakuacijos atveju galėtų būti naudojamas pagalbos numeris 111, kuris veiktų kaip informacijos ir registracijos centras. 

Evakuacijos metu reikėtų ne tik standartinės humani­ta­rinės pagalbos, bet ir pagal­bos, pritaikytos individualiems žmonių poreikiams. Pavyz­džiui, anot LRK atstovės, vieniems gali reikėti specifinių vaistų, kitiems – specialios dietos ar socialinės pagalbos. 

Didelį dėmesį LRK skiria ir psichologinei paramai. Raudonasis Kryžius taip pat organizuoja įvairius mokymus, skirtus gyventojų švietimui apie pirmąją pagalbą ir civilinę saugą. V. Stankevičienė pabrėžia, kad kiekviena šeima turėtų būti pasirengusi galimai evakuacijai ir iš anksto aptarti šeimos veiksmų planą. Reikėtų žinoti, kur ir kaip vykti evakuacijos atveju, kaip tarpusavyje palaikyti ryšį nutrūkus mobiliajam ryšiui ir pan. Būtina turėti išvykimo krepšį su būtiniausiais daiktais.

Masinė evakuacija – sudėtin­gas procesas. Nors valstybė turi parengusi evakuacijos planus, jų įgyvendinimas, pasak pašnekovų, priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus sąmoningumo.

Daugiau detalios informacijos apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms galima rasti Lietuvos pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms interneto svetainėje LT72.lt, o nuo šiol – ir už ES lėšas sukurtoje mobiliojoje programėlėje LT72. Esant interneto ryšiui, atidarius programėlę išmaniajame įrenginyje duomenys kiek­vieną kartą yra išsaugomi ir atnaujinami. Paskutiniai duomenys vėliau rodomi net ir be interneto ryšio. 

PASITIKRINK ŽINIAS

1. Būtiniausių daiktų ir priemonių, skirtų greitai kiekvieno šeimos nario evakuacijai ekstremaliųjų situacijų metu, visuma – Išvykimo....

2. Mažoms žaizdoms ir įbrėžimams apsaugoti skirta priemonė, kuri turėtų būti pirmosios pagalbos rinkinyje.

3. Trumpasis perspėjimo ..., gaunamas į mobilųjį telefoną.

4. Garso signalas, naudojamas perspėti gyventojus apie gresiantį pavojų ar ekstremaliąją situaciją.

5. Statinys, skirtas trumpalaikei (iki kelių valandų) gyventojų apsaugai kilus oro pavojui.

6. Gresiant ar susidarius ekstremaliajai situacijai, rekomenduojama turėti vandens ir ... atsargų bent 72 valandoms.

Atsakymai:

1. Krepšys

2. Pleistras

3. Pranešimas

4. Sirena

5. Priedanga

6. Maisto

Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras garsėja ne tik nauju pastatu, bet ir žiūrovams patraukliu repertuaru. Pastarųjų metų premjeroms galima drąsiai pridėti stebuklingus žodžius – „pasaulinė premjera“, „pirmą kartą Lietuvoje ar net Baltijos šalyse“. To netrūks ne tik 2025 metų rudens sezone, bet ir 2026-ųjų repertuare.

Nauja meno taryba

Balandžio 5 d. pirmą kartą posėdžiui susirinko trejų metų kadencijai išrinkta nauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) meno taryba: Janina Stankevičienė, muzikologė, Kultūros ministerijos Profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo politikos grupės vyriausioji specialistė, Julijus Grickevičius, komunikacijos ekspertas, kultūros vadybininkas, laidų vedėjas, Loreta Jonavičienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto dekanė, Mantas Ūsas, KVMT baleto šokėjas, Rasa Murauskaitė-Juškienė, muzikos kritikė, radijo LRT KLASIKA vyresnioji redaktorė, Tomas Ambrozaitis, KVMT vyriausiasis dirigentas, Valdas Kazlauskas, KVMT solistas-dainininkas ir choro artistas.

Anot KVMT vadovės Godos Giedraitytės, meno tarybai pristatyta KVMT dabarties situacija ir ateities vizija: „Diskutavome apie 39-ojo sezono repertuarą, reikšmingus pokyčius teatro darbo planavime. Aptarėme visus metus trunkantį ciklą „Hommage à Čiurlionis“ bei Klaipėdos festivalio naujienas – keičiasi erdvės ir struktūra. Pristatėme 2026 m. planus, artėjančias premjeras, gastroles, specialias koncertines choro ir orkestro programas. Meno tarybos nariai pateikė vertingų pastebėjimų ir pasiūlymų. Vienas tokių – išlaikyti Richardo Wagnerio kryptį Klaipėdos festivalyje. Taip pat ypač palaikė mūsų siekį teatre statyti Lietuvoje dar nerodytus spektaklius, kurie taptų meno mėgėjus ne tik iš mūsų, bet ir kaimyninių šalių pritraukiančiomis naujienomis. Džiaugiamės tokia iniciatyvia meno taryba, kurios įžvalgos neabejotinai prisidės prie teatro veiklos stiprinimo.“

Švenčiame M. K. Čiurlionio sukaktį

2025-ieji – ne tik visoje šalyje, bet ir KVMT – skirti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Ciklą „Hommage à Čiurlionis“ sudaro daugiasluoksnę Lietuvos genijaus kūrybą pristatančių renginių gausa. Bus surengti M. K. Čiurlionio simfoninės ir kamerinės muzikos koncertai Vakarų Lietuvoje, kurių metu skambės žymiausieji kompozitoriaus opusai: simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, kantata chorui ir simfoniniam orkestrui „De profundis“, kvartetas c-moll, atliekami KVMT simfoninio orkestro, styginių kvarteto bei choro.

Svarbiausias M. K. Čiurlioniui dedikuotų metų įvykis – pasaulinė šokio spektaklio „Hommage à Čiurlionis“ premjera. Vienaveiksmį spektaklį balandžio 26 d. 18.30 val. salėje „Jūra“ pristatys lietuvių kūrėjų komanda – kompozitorius Arvydas Malcys ir choreografė Edita Stundytė. O antroje dalyje bus parodytos šešios jungtinių šokėjų ir kompozitorių pajėgų sukurtos choreografinės miniatiūros, įkvėptos M. K. Čiurlionio  paveikslų ir muzikos. Šios kompozicijos įsilies ir į rugpjūčio 16 d. Skulptūrų parke KVMT kūrybinės komandos ruošiamą nemokamą renginį – misteriją „REX“.

„Skrajojantį olandą“ keičia „Lohengrinas“

Klaipėdos festivalis šiemet plečia savo lokacijas ir kviečia žiūrovus patirti muziką netikėtose miesto vietose – „Klaipėdos energijos“ teritorijoje ir Skulptūrų parke. Jau penktus metus rengiamas Klaipėdos festivalis buria operos, šokio ir simfoninės muzikos gerbėjus bei stiprina Klaipėdos miesto žinomumą tarptautinėje arenoje.

Rugpjūčio 8 d. 21:30 val. „Klaipėdos energijos“ teritorijoje suskambės vieno didingiausių romantizmo epochos kūrinių – Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ – fragmentai, atliekami KVMT simfoninio orkestro ir teatro mišraus choro. Prie dirigento pulto stos kviestinis maestro Gintaras Rinkevičius, o scenoje pasirodys operos solistai: Edgaras Montvidas (Lohengrinas), Lauren Fagan (Elza, Australija/Didžioji Britanija), Tadas Girininkas (Karalius Heinrichas) ir Evert Sooster (Karaliaus šauklys). Operą lydės specialiai sukurtos vaizdo projekcijos ir šviesų dizainas.

Festivalio svečias – „Operomanija“. Rugpjūčio 9 d. 20:00 val. salėje „Jūra“ – didžiulio populiarumo sulaukusi Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės opera „Geros dienos!“, skirta 10-čiai kasininkių, prekybos centro garsams ir fortepijonui.

Rugpjūčio 14 d. 20:00 val. KVMT salėje „Jūra“ pristatomas simfoninės muzikos koncertas „KODAS MKČ“. KVMT simfoninis orkestras, vadovaujamas vyr. dirigento Tomo Ambrozaičio, drauge su KVMT mišriu choru bei Klaipėdos koncertų salės choru „Aukuras“ atliks didžiąsias M. K. Čiurlionio simfonines poemas - „Miške“, „Jūra“ ir kantatą „De profundis“. Festivalį užbaigs jau minėta „MISTERIJA REX“.

Jubiliejų gausus ruduo

Rudenį KVMT pakvies į dvi šokio premjeras: KVMT baleto trupės meno vadovo, choreografo Gajaus Žmavco naujausia kompozicija bus pristatyta šokio vakare „Formos“, o lapkričio mėnesį mažieji galės pasinerti į  choreografės Darios Verovkos statomą spektaklį „Panama labai graži“.

Tarptautinės muzikos dienos proga KVMT simfoninio orkestro, vadovaujamo vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, meistriškumas atsiskleis koncerte „Atskleista paslaptis: šviesos simfonija“. Taip pat suplanuoti du KVMT choro koncertai – su talentingais dirigentais Kęstučiu Jakeliūnu ir KVMT vyr. chormeisteriu Vladimiru Konstantinovu.

Rudenį publika net septynis kartus galės mėgautis šiemet 200 metų jubiliejų mininčio Johanno Strausso II operete „Tūkstantis ir viena naktis“, o spalio 10 ir 11 d. 25-erių metų KVMT scenoje jubiliejų paminės ir publikos itin pamiltas Jerry Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“. 100-metį minės ir Lietuvos baletas.  Ta proga KVMT šokio gerbėjus pakvies į Tarptautinį baleto gala koncertą.

2026-ieji: pirmą kartą Lietuvoje

Kaip jau minėta, 2026-ieji skleisis ypatingomis premjeromis. Vienas pirmųjų pavasarį į teatrą pakvies pirmą kartą Lietuvoje statomas visame pasaulyje milžiniško pripažinimo sulaukęs miuziklas „Mamma Mia“ pagal Catherine Johnson knygą ir grupės ABBA narių Benny Anderssono bei Björno Ulvaeuso muziką ir žodžius. Nesenstančių ABBA dainų pasakojimo magija įtraukia į kerinčią meilės, juoko ir draugystės istoriją, sukurdama nepamirštamą šou. Beje, statistika skelbia, kad kasdien pasaulyje „Mamma Mia“ parodoma po septynis kartus.

2026 m. spalį pirmą kartą Lietuvos scenoje užgims ir barokinė opera – Georgo Frydricho Hendelio „Julijus Cezaris“. Jos pastatymui susiburs jungtinės pajėgos: Klaipėdos kamerinis orkestras kartu su kviestiniais užsienio atlikėjais, Lietuvos ir užsienio solistais bei KVMT baleto trupe. Spektaklio muzikos vadovas – žinomas barokinės muzikos atlikėjas ir dirigentas Rodrigo Calveyra (Brazilija). Visa kūrybinė komanda bus atskleista visai netrukus, o ir solistų atranka numatyta jau šių metų birželio 16 d.

KVMT inform.

Šarūnas BIRUTIS

LR kultūros ministras

LR Seimo narys

Viešumoje praūžus diskusijoms apie penktąsias ir šeštąsias kolonas, norisi grįžti prie anksčiau aptartos temos: kultūros vaidmens valstybės gynyboje. Jau esu išsakęs savo nuomonę, kad kultūra nėra pramoga, tai – svarbus visuomenės atsparumo, saugumo ir pilietiškumo elementas. Kultūros indėlis, atremiant informacines atakas, stiprinant piliečių sąmoningumą ir patriotiškumą, yra daugiau nei akivaizdus. Todėl būtina investuoti į kultūros sektorių, siekiant sukurti atsparią valstybę, gebančią atlaikyti vidinį bei išorinį spaudimą.

Ar tik aš vienas kalbu apie tai, kad kultūra yra esminis atsparios valstybės ramstis? Tikrai ne. Lietuvoje daugelis šviesių piliečių tam pritaria, atkreipia į tai dėmesį, remdamiesi savo patirtimi, ir supranta, jog kultūra praktiškai visada tampa pirmuoju taikiniu, kai siekiama destabilizuoti demokratiją.

Tokios pat mintys telkiasi ir Europoje, formuojant artimiausių metų kultūros politikos darbotvarkę.

Prieš aptardamas pagrindinius jos akcentus, priminsiu, kad šių metu pradžioje visi 27 Europos Sąjungos kultūros ministrai pasirašėme bendrą laišką, kuriame išreiškėme paramą programai „Kūrybiška Europa“. Vienas svarbiausių argumentų dėl jos tęstinumo buvo ne tik vykstantys skaitmeniniai pokyčiai, bet ir glaudaus bendradarbiavimo Europos Sąjungos (ES) lygiu poreikis ir nauda, kuri suvokiama ir kaip mūsų visuomenių atsparumo stiprinimas priešiškiems veikėjams. Visi laišką pasirašę ministrai neabejoja, kad tai dar niekada nebuvo taip aktualu kaip šiandien, nes būtent kultūra skatina piliečių priklausomybės jausmą ir pilietinį įsitraukimą, kurie yra būtini mūsų bendroms demokratinėms vertybėms palaikyti.

Šios mintys sulaukė atgarsio Briuselyje vykusiose diskusijose apie kultūros strategijos prioritetus. Už kartų tarpusavio teisingumo, jaunimo, kultūros ir sporto politiką atsakingas Europos komisaras Glenn Micallef pabrėžė, jog kultūrą galėtume pasitelkti ES strateginiams tikslams pasiekti. Tai nėra tušti žodžiai – po jais slypi tai, apie ką jau ne vieną mėnesį kalbame ir Lietuvoje: kultūros horizontalumas ir kultūra kaip visapusiško saugumo modelio dalis. Būtent šie aspektai labiausiai paliesti diskutuojant apie tai, kas turėtų būti įtraukta į pagrindines Europos Komisijos (EK) politikos kryptis.

Viena vertus, Lietuva čia jau yra pažengusi į priekį priimdama Kultūros politikos pagrindų įstatymą ir numatydama kultūros politikos įgyvendinimo horizontalumo principus. Tačiau turime dar daug padaryti, kad pripažintume tikrąją kultūros galią, o svarbiausia, kad ji taptų neatsiejama gynybos dalimi.

Visi diskusijų dalyviai sutaria, kad Europos institucijos privalo mokytis kultūrinio atsparumo iš tokių šalių kaip Ukraina ir remti šalis, kovojančias už europines vertybes. Taip pat visi pabrėžia ir Rytų Europos kilimą kaip kultūrinę ir politinę jėgą, kuri supranta gyvenimo šalia autokratijos kainą, o ir turi gilias technines žinias, kaip apsaugoti puolamą kultūros paveldą, kaip mobilizuoti plačiąją visuomenę ir kaip įtraukti bendruomenes į bendrų iššūkių sprendimą. Taigi tarp mūsų sąjungininkų vyrauja aiškus suvokimas, kad kultūra yra ta sritis, kurioje pirmiausia atakuojama demokratija, todėl būtent čia turėtų prasidėti ES valstybių narių vieningas pasipriešinimas.

Tiesa, Europoje toks pasipriešinimas suvokiamas gerokai plačiau – per kultūros ekosistemos tvarumą, kuriame turėtų būti auginamas pasitikėjimas kultūros darbuotojais ir menininkais jiems skiriant sąžiningą užmokestį, užtikrinama kultūros organizacijų autonomija, įgalinama pilietinė visuomenė, remiami vietos kultūros projektai, investuojama į kultūros paveldą ir infrastruktūrą, kuriamos tokios iniciatyvos kaip Europos demokratijos skydas ar Pasirengimo strategija (kaip visapusiško saugumo modelio dalis) ir kt.

Toks suvokimas nestebina: juk kultūra per gebėjimą ugdyti kritinį mąstymą, dialogo ir empatijos skatinimą, veikia ne pavieniais veiksmais, o kompleksiškai ir tik tokiu atveju yra galingas priešnuodis priešiškų jėgų manipuliacijoms. Stiprios kultūros organizacijos, nepriklausomi menininkai ir įvairi pilietinė visuomenė yra tie barjerai, kurie gali atremti informacines atakas ir didinti mūsų visų bendrą atsparumą.

Tik jei iš tiesų norime pavesti kultūrai „taisyti“ demokratiją, skatinti pilietiškumą ir vienyti visuomenes, turime labai rimtai susitelkti į kultūros sektorių. Nes kultūra visada yra pirmoji atakuojama ir todėl turėtų būti įgalinama tiek iš viršaus (sprendimų priėmėjai, politikai), tiek remiama iš apačios (kultūros lauko dalyviai, visuomenė).

EK iki šių metų pabaigos turi parengti vadinamąjį Europos kultūros kompasą, t. y. bendrą strateginę kultūros sektoriaus sistemą. Tad diskusijų turime ir ES kultūros ministrų tarybose.

Šią savaitę įvykusiame susitikime Varšuvoje viena iš diskusijų buvo būtent apie tai – pradedant parama Ukrainai kultūros ir paveldo srityje, baigiant tuo, kas aktualu visai Europai: kaip kultūra turi remti ES saugumą ir gynybą, kurių sudėtinėmis dalimis yra pilietinis sąmoningumas, visuomenės kritinio mąstymo stiprinimas, atsparumas vidaus ir išorės grėsmėms, kovojant su dezinformacija ir hibridinėmis atakomis bei tuo pačiu stiprinant laisvą, profesionalią ir skaidrią žiniasklaidą. Kartu su šiais klausimais aptarėme tinkamą kultūros ir paveldo apsaugos užtikrinimą per krizes ir valstybėms strategiškai svarbių duomenų, pavyzdžiui, suskaitmeninto kultūros ir paveldo turinio išsaugojimą bei palaikymą.

Nesu vienintelis, prabilęs ir apie kultūrai reikalingą didesnį finansavimą. ES Tarybai pirmininkaujanti Lenkija savo poziciją dėl kultūros finansavimo išdėstė itin aiškiai Kultūros ir kultūros paveldo ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojos Martos Cienkowskos žodžiais: „Turime kovoti dėl pinigų ir kovosime dėl pinigų“. Europoje prasidėjusiose diskusijose vyraujanti ambicija – kultūrai skirti 2 proc. ES finansavimo (tiesa, Europos Parlamente yra narių, kurie ragina skirti ir dar daugiau, t. y. viršyti paties kultūros sektoriaus prašymą).

Atsižvelgiant į statistiką, kuri rodo, kad 2022 m. kultūros sektoriuje Europoje dirbo apie 7,8 mln. ES piliečių ir tai sudarė 3,8 proc. viso ES užimtumo, tokia finansavimo ambicija yra visiškai pamatuota. Tačiau nereikia pamiršti, jog investicijos į kultūrą nėra tik išlaidos – tai yra investicijos į mūsų saugumą, mūsų demokratiją ir mūsų ateitį. Šią mintį diskusijų formate taikliai argumentavo Europos Parlamento narys Zoltán Tarr: „Didžiosios valstybės investuoja į kultūrą, nes ji pigesnė už ginklus, bet veiksmingiau formuoja mąstymą“.

Taigi esame įdomaus laikotarpio liudininkai: mano požiūriu, diskusijos dėl kultūros vaidmens Europos politinėje darbotvarkėje ir finansavimo yra stiprus pareiškimas, į kurį turime atkreipti dėmesį formuodami nacionalinę kultūros politiką. Tikėkimės, kad tam bus skirtas ir deramas dėmesys Europos kultūros kompase, kuriame nuguls dalis EK darbo programos.

Gintarės GRIGĖNAITĖS nuotr.

Lietuva pateikė dvi reikšmingas paraiškas Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui – siekiama tarptautinio pripažinimo Vilniaus verbų rišimo bei Kūčių šventimo tradicijai. Paraiškas pasirašė kultūros ministras Šarūnas Birutis. Vilniaus verbų paraiška yra nacionalinė Lietuvos paraiška, o Kūčių tradicijos – daugianacionalinė, teikiama kartu su Lenkija ir Ukraina.

„Tiek Vilniaus verbos, tiek Kūčių tradicija yra gyvi, bendruomenes telkiantys ir mūsų kultūrinį identitetą atspindintys reiškiniai. Teikdami šias paraiškas UNESCO, siekiame ne tik tarptautinio pripažinimo, bet ir paskatinimo dar aktyviau šį paveldą saugoti ir perduoti ateities kartoms, o Kūčių atveju – ir stiprinti kultūrinius ryšius su mūsų partnerėmis Lenkija ir Ukraina“, – sakė kultūros ministras Š. Birutis, išreikšdamas padėką visiems ekspertams, prisidėjusiems prie šių paraiškų rengimo.

Vilniaus verbų rišimo tradicija – ypatinga Velykų verbos forma, itin paplitusi Vilniaus krašte. Verbos rišamos ant lazdyno pagaliuko iš džiovintų augalų, naudojant specifinę pynimo techniką. Šios įvairiaspalvės ir įvairių formų verbos yra ne tik svarbus Verbų sekmadienio simbolis, šventinamas bažnyčiose, bet ir Vilniaus bei Kaziuko mugės atpažinimo ženklas, unikalus tautodailės kūrinys. Tradicijos, žinios ir įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą, taip pat per aktyvią bendruomenių, tautodailininkų sąjungų, Vilniaus krašto verbų rišėjų asociacijos veiklą.

Kūčių šventimo tradicija pristatoma kaip Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje puoselėjama šeimos vakarienė, švenčiama gruodžio 24 d. Ši tradicija būdinga mūsų regionui, Abiejų Tautų Respublikos istorinei ir kultūrinei erdvei. Vienus ar kitus Kalėdų išvakarių tradicijos elementus (pasiruošimą, šventinių patiekalų gamybą, apeiginę šeimos vakarienę) galima atpažinti tiek lenkų, tiek ukrainiečių, tiek lietuvių tradicijoje.

Kūčių šventimo tradicija apima unikalius papročius, simboliką ir patiekalus, kuriuose susipina ikikrikščioniškos ir įvairių krikščioniškų konfesijų tradicijos. Kūčių vakarienės metu ant šienu padengto ir balta staltiese užtiesto stalo patiekiama 12 ar daugiau pasninko patiekalų (kūčia, kisielius, patiekalai iš žuvies, grybų, daržovių), prisimenami mirę artimieji, dalijamasi kalėdaičiu ar prosfora. Ši tradicija stiprina šeimos ir bendruomenės ryšius, vienybės, susitaikymo jausmus.

Šios dvi paraiškos – tai vienas iš Vyriausybės programos nuostatų priemonių įgyvendinimo plane numatytų veiksmų įgyvendinant prioritetą „Lietuvos visuomenės telkimas tapatybei puoselėti ir istorinei atminčiai aktualizuoti“. Jame numatyta pateikti ne mažiau kaip dvi reikšmingiausių nematerialaus kultūros paveldo vertybių nominacijas įtraukimui į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, siekiant stiprinti nematerialaus kultūros paveldo sklaidą ir paveldą puoselėjančių bendruomenių pripažinimą.

Papildoma informacija apie UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašus

Tai vis didesnę reikšmę įgyjanti priemonė, skatinanti tarptautinį tradicinės kultūros vertybių prestižą, žinomumą, kultūrinį turizmą, populiarinimą ir išsaugojimą. Šiuo metu UNESCO nematerialaus paveldo sąrašuose 788 vertybės, kurias įvairios bendruomenės, grupės, asmenys puoselėja 150-yje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą  jau įrašytos 4 Lietuvos vertybės: kryždirbystė ir kryžių simbolika, Baltijos šalių dainų ir šokių šventės, lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės ir šiaudinių sodų tradicija.

Šalys reguliariai teikia vis naujas paraiškas UNESCO sąrašams. Nominacijų rengimo procesas padeda aktyvinti bendruomenes, įgalina jas tapti gyvojo paveldo ekspertėmis ir prisiimti atsakomybę už jo išsaugojimą. Tradicijų pripažinimas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu skatina ne tik stiprinti puoselėtojų įgūdžius ir gebėjimus perduoti žinias kitoms kartoms, bet ir permąstyti tradicijas, stebėti jų raidą.

UNESCO Tarpvyriausybinis nematerialaus kultūros paveldo komitetas ypač skatina daugiašales paraiškas ir tuo pačiu – tarpkultūrinius ryšius visame pasaulyje. Pastaraisiais metais šalys vis dažniau rengia bendras giminingų tradicijų paraiškas, dalijasi vertinga patirtimi, semiasi įkvėpimo ir idėjų vienos iš kitų, rengdamos bendrus tradicijų išsaugojimo planus.  Šalims – tai galimybė paliudyti ne tik kultūrinę, istorinę, bet ir politinę bendrystę.

Kultūros ministerijos

Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus inform.

Irmanto GELŪNO nuotr.

Pabradės tragedija, kaip paradok­saliai tai skambėtų, leido Vyriausybei pademonstruoti savo talentus. Tiesa, pats Ministras Pirmininkas nepersistengė, bet krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė parodė pavyzdį, kaip krizė gali ne žlugdyti, o net pagerinti Lietuvos įvaizdį. Aišku, prie to prisidėjo ir nesuvai­dintas nemažos dalies visuomenės sielvartas bei solidarumas. Žinoma, yra ir tokių, kurie bando skaičiuoti, kiek karių paieška, iškilmingas jų pagerbimas kainavo mūsų vals­ty­­bei, tačiau turime suvokti, jog yra situacijų, kai valstybė privalo pa­rodyti, kad kiekvieno žmogaus gy­vybė ir orumas yra svarbiau, nei kaštų skaičiavimas. Tuo labiau, kad net ir amžiniems cinikams šiuo at­veju galima atsakyti, jog tokių pozityvių atsiliepimų apie Lietuvą, kurie užplūdo ne tik JAV, bet ir Europos valstybių žiniasklaidą, ne­pa­siektume, sumokėję kuriai nors reklamos agentūrai gerokai di­des­nę sumą.

Keturių amerikiečių žūtis per pratybas galėjo baigtis didžiuliu smūgiu nacionaliniam saugumui, santykiams su partneriais, tačiau šiandien esame vadinami tikrais bičiuliais, kuriais galima pasikliauti. Pasaulyje, kuriame emoci­jos politikoje tampa reikšmingesnės net už racionalius argumentus, tai yra labai svarbu.

Tikrai negalime linkėti krizių ir iššūkių kitų sričių ministrams, kad ir jie galėtų atsiskleisti. Tuo labiau, jog nemaža dalis jų dar tik mokosi būti politikais. Štai teisingumo ministras kol kas labiausiai įsiminė dėl savo praeities istorijų, kai žiniasklaida pranešė, kad jis prieš 18 metų galėjo dalyvauti vakarėlyje su prostitutėmis, aplinkos minist­ras pagarsėjo dėmesiu asmeniniam komfortui, o švietimo, mokslo ir sporto ministrė tęsia kovas su sistemos vidiniais demonais, tačiau jos labiau primena posakį apie tai, kad „kai laivo kapitonas nežino, kur plaukia, visada jaučiasi pasiklydęs“...

Ar daug žmonių Lietuvoje galėtų pasakyti, kad Sveikatos apsaugos ministerijai vadovauja Marija Jakubauskienė? Nors pasidžiaugti galima – pagaliau šioje ministerijoje atsirado viceminist­rė, kuruojanti slaugos sistemos politiką ir, regis, rimčiau pradėta ja rūpin­tis. Bent jau daugiau dėmesio skiriama klausimui, ką daryti, kad nepasitvirtintų

prognozės, jog kasmet Lietuvoje vis labiau trūksta slaugytojų. Tiesa, kalbant ne tik apie slaugytojų, bet ir apie gydytojų trūkumą, labai daug kas atsiremia į finansavimą, taip pat ir į Valstybinės ligonių kasos nustatomus įkainius. Atrodytų, ministrės pažadas, kad nė vienam iš mūsų nebereiks papildomai mokėti už paslaugas privačiose įstaigose, ir skamba optimistiškai, tačiau kiek teko aiškintis su gydytojais praktikais, tai nėra realu ir šiek tiek net primena Donaldo Trumpo reformas – sugriauti yra gerokai paprasčiau, nei kažką sukurti.

Galima tik užjausti Susisiekimo ar Socialinių reikalų ir darbo ministerijų vadovus, kurių srityse pažadų išdalinta labai daug. Dabar telieka laukti aitvaro, kuris suneštų jų įgyvendinimui reikalingas lėšas. Bet laukti gali tekti itin ilgai, nes pirmasis mokesčių reformos juodraštis jau sulaukė didžiulio pasipriešinimo. Net didesnio, nei praėjusią kadenciją pasiūlytas Ingridos Šimonytės Vyriausybės, kuris taip ir liko įstrigęs.

O kuo dabar užsiima Seimas? Pa­spirtukininkų šalmais, Seimo vicepirmininkų korpuso formavimu, svarstymais, ką daryti su Seimo viešbučiu ir apgyvendinimo jame tvarka, ginčais, kaip atrodo „penktoji kolona“, naujo Valstybės saugumo departamento vadovo skyrimu. Į pastarąjį derėtų atkreipti daugiau dėmesio, nes tai proga rimčiau padiskutuoti apie tikras ir menamas grėsmes mūsų visų saugumui. Tiesa, Prezi­dento pasiūlytas ir jau patvirtintas Remigijus Bridikis pripažįsta, jog Valstybės saugumo departamentas surenka daug informacijos, ją analizuoja, tačiau imtis kokių nors preventyvių veiksmų neturi teisinių galimybių. Taip pat ir kalbant apie dezinformacijos platinimą Lietuvoje. Šioje situacijoje iš Parlamento tikimasi rimtos, gilios diskusijos: kaip suderinti veiksmingą kovą su dezinformacija ir žodžio laisvės principus? Kaip kovoti su vidinėmis grėsmėmis ir nesukurti „minčių policijos“?

Deja, vietoj tokios diskusijos Seime tenka sudaryti darbo grupę, kuri spręs, ar tenkinti Generalinės prokurorės prašymą panaikinti socialdemokrato Arūno Dudėno imunitetą, kad jis, kaip ir bet kuris kitas Lietuvos pilietis, galėtų atsakyti į teisėsaugai iškilusius įtarimus baudžiamojoje byloje dėl čekiukų.

Tačiau, nepaisant to, kad net dabartinės valdančiosios koalicijos su­tartyje įrašyta, jog tokie prašymai turi būti tenkinami, nereikalaujant darbo grupės, A. Dudėnas pasielgė kitaip ir pats neliečiamybės nusprendė neatsisakyti. Demokratai tai priėmė kaip koalicijos sutarties pažeidimą, nors, atrodo, jokių veiksmų dėl to nesiims. Iš dalies tai primena dar vieną audrą vandens stik­linėje. Tik klausimas, ar išsibarstę po įvairias smulkmenas, nepražiopsosime itin galingų tornadų. Tuo labiau, jog pasaulinis tarifų karas dar tik prasideda.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Balandžio 14 d. prasideda žemės ūkio naudmenų ir ki­tų pasėlių deklaravimas, kuris truks iki birželio 13 d. Pavėlavusieji paraiškas dar galės pateikti iki birželio 23 d., bet jiems už kiekvieną pavėluotą darbo dieną tie­sioginių išmokų suma bus mažinama 1 proc.

Susiaurinta apsaugos juosta

Kaip pabrėžia Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Išmokų už plotus skyriaus patarėja­ Jolanta Ašmonienė, pagal nau­jąjį žemės ūkio ministro­ patvirtintą Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės (GAAB) standartų aprašą, su­mažinti GAAB4 dėl apsaugos juostų prie melioracijos griovių reikalavimai.

„Nuo šių metų 3 m apsaugos juostos turi būti paliekamos tik prie tų melio­racijos griovių, kurie yra ne trumpesni kaip 3 km arba kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 5 kv. km ir kuriuose vandens tėkmė būna ne mažiau kaip 6 mėnesius per metus. Prie visų kitų melioracijos griovių pakaks palikti 1 m apsaugos juostą, kurioje draudžiama arti ir tręšti. Ūkininkams nereikės savarankiškai atlikti jokių vertinimų ir skaičiavimų, nes deklaruojant paraiškų priėmimo sistemoje tai jau bus pažymėta. Po šio pakeitimo apie 95 proc. pareiškėjų bereikės palikti tik metro apsaugos juostą“, – teigia patarėja.

Sutrumpinti laikotarpiai

Pakeisti GAAB5 (erozijai jautrių teritorijų (šlaitų) apsauga) ir GAAB6 (dirvos apsauga jautriausiu periodu)rei­kalavimuose numatyti minimalios žolinių augalų aug­menijos ar jų liekanų išlaikymo terminai. Ankstesniais me­tais dangą buvo privalu išlaikyti nuo lapkričio 15 d. iki kovo 15 d. Šiemet šis terminas sutrumpintas – dirva turi būti uždengta iki kovo 1 d.

Vadovaujantis šiuo pakeitimu, terminai sutrumpinti ir atitinkamose ekologinėse sistemose.

Mažesni reikalavimai augalų kaitai

J. Ašmonienė atkreipia dėmesį ir į sumažintus reikalavimus augalų kaitai.

„2024 m., pagal GAAB7 reikalavimus, 65 proc. ariamosios žemės ploto buvo privalu kasmet pakeisti pagrindinius pasėlius. Šiemet plotas, kuriame būtina kasmetinė augalų kaita, sumažintas iki 35 proc. Tai reiškia, kad tuos pačius augalus galima auginti kelerius metus iš eilės. Ir dar, jei tuose 35 proc. ploto bus auginamas įsėlis, posėlis ar tarpiniai pasėliai per žiemą, tas pačias kultūras toje pačioje vietoje bus galima auginti nuo 2 iki 3 metų“, – naujovę komentuoja patarėja.

Auginantiems kukurūzus, be­ bendrųjų reikalavimų, sumažinta ir biurokratinė našta. Jiems nebereikės pateikti duomenų apie laikomų sąlyginių gyvulių skaičių arba apie įsiregistravimą kaip pašarų augintojams Lietuvos Respublikos patvirtintų pašarų ūkio sub­jektų registre. Auginant tarpinius augalus, kukurūzus tame pačiame plote bus galima auginti neribotą laiką.

Naujovės saugant kraštovaizdį

„Europos Komisijai pakeitus reglamentą, visoms ES šalims sumažinti GAAB8 reikalavimai kraštovaizdžio elementams išsaugoti. Nuo 2025-ųjų nebelieka reikalavimo 4 proc. ariamosios žemės skirti negamybinei veiklai. Pagal šį GAAB liko tik deklaruotų kraštovaizdžio elementų: miškelių, medžių ir krūmų grupių, žolinės dangos, želdynų ir (ar) želdinių, įskaitant apleistas sodybvietes ir apleistus ūkinius pastatus, kurie nėra vyraujantys, bet galintys teikti prieglobstį faunai ir naudą biologinei įvairovei, – ir vandens telkinių – kūdrų, tvenkinių, ežerėlių – išlaikymas ir draudimas pjauti gyvatvores bei medžius paukščių veisimosi sezonu nuo kovo 1 d. iki rugp­jūčio 1 d. Taigi kraštovaizdžio elementų, kuriuos privalu išsaugoti, sąrašas sutrumpėjo“, – pažymi J. Ašmonienė.

Galimybė didesnėms išmokoms

„Daugiau ūkininkų galės dalyvauti ir ekologinėse sistemo­se, sumažinus paramai tinka­mo ploto dydį. Pavyzdžiui, ekologinėje sistemoje „Krašto­vaiz­džio elementų priežiūra“ ūkiai iki 50 ha gali dalyvauti­ ir su 10 arų kraštovaizdžio elementų. Anksčiau su 10 arų paramai tinkamo ploto dydžiu ekologinę sistemą įgyvendinti galėjo tik ūkiai, turėję iki 10 ha ariamosios žemės. Sumažinti paramai tinkamų plotų dydžiai dalyvaujant ir kitose ekologinėse sistemose“, – teigia ­J. Aš­monienė.

Kadangi pasikeitė GAAB8 reikalavimai ir nebereikia dalies ariamosios žemės palikti negamybinėms veikloms, ati­tinkamai buvo pakeista ir kompleksinė ekologinė sistema „Veiklos ariamojoje žemėje“. Panaikinta anksčiau taikyta veiksmingumo ir efektyvumo metodika ir dabar dalyvaujant šioje ekologinėje sistemoje nebereikia derinti gamybinių ir negamybinių veiklų. 

Išimtis – sertifikuotos sėk­los naudojimas. Deklaruojant daugiau kaip 100 ha ariamosios žemės sertifikuotai sėk­lai, reikės pasirinkti dar vieną iš šių veik­lų: „Augalų kaita“, „Tarpiniai pasėliai“, „Neari­minės tausoja­mosios žem­dir­bystės technolo­gijos“, „Kraš­tovaizdžio elementų priežiūra“, „Trumpaamžių me­dingųjų augalų juostos“, „Daugiamečių žolių juostos“.

„Dar vienas svarbus pakeitimas – nuo 2025 m. su tais pačiais ūkiniais gyvūnais galima dalyvauti keliose ekologinėse sistemose: „Kompleksinė pievų ir šlapynių priežiūra“, „Ekstensyvus šlapynių tvarkymas“ ir „Gyvūnų gerovė“. Anksčiau ūkininkai turėjo dalį gyvūnų priskirti vienai, kitus – kitai ekologinei sistemai. Dabar to daryti nebereikės. Supaprastintas ir atliktų darbų žurnalų tvarkymas. Jame reikės tik pažymėti, kiek gyvūnų priskirta tai ekologinei sistemai, nebereikės surašyti gyvūnų numerių. Svarbu, kad būtų ganoma ne didesniu intensyvumu, negu leidžiama taisyklėse. Pakeitus nacionalinius teisės aktus, šiek tiek keitėsi ir valdymo reikalavimai“, – pabrėžia ŽŪM Išmokų už plotus skyriaus patarėja J. Ašmonienė.

Jei kyla klausimų

ŽŪM Išmokų už plotus skyriaus patarėja primena, kad ūkininkai visada gali pasikonsultuoti savivaldybėse ir seniūnijose, apsilankę pas ten dirbantį žemės ūkio specialistą. Gauti atsakymus į rūpimus klausimus galima kiekvieną ketvirtadienį ŽŪM rengiamose nuotolinėse konsultacijose. Kiek galima greičiau bus atsakyta ir į klausimus, pateiktus per specialią ministerijos pašto dėžutę Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Naujausia informacija ir išaiškinimai skelbiami kiekvieną savaitę atnaujinamame ministerijos DUK-e.

Nuotr. iš „Santarvės“ archyvo