Nuo balandžio Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui pradėjo vadovauti buvusi Tauragės krašto muziejaus „San­taka“ Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė. Šilališkiai tikisi, jog, atėjus naujai direk­to­rei, prasidės ir muziejaus renesansas: ekspozicija pasenusi, nebeįdomi, lankytojus prisikviesti darosi vis sunkiau, o buvęs įstaigos vadovas, darbuotojų manymu, neefektyviai naudojo savivaldybės skirtas lėšas, investuodamas į naują ekspoziciją beveik nelankomame padalinyje.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje vy­ko Lietuvos čempionatas „Makaronų til­­tai 2025“: tokį renginį jau ketvirtus metus gimnazijoje organizuoja Vilnius TECH univer­sitetas. Jo metu mokiniai konstruoja til­tus iš spageti makaronų ir plastilino. Šiemet be pa­jū­riš­kių gimnazistų čempionate dalyva­vo ir Kvė­darnos Kazimiero Jauniaus bei Klai­pė­dos „Varpo” gimnazijų atstovai. 

Išbandyti savo jėgas pasiryžo 14 komandų, kiek­vieną jų sudarė 4 mokiniai. Statant makaro­nų tiltus, ko jau ko, bet azarto ir entuziazmo tik­rai netrūko. Čempionato dalyviai, naudodami ma­karonus ir plastiliną, statė tiltus, siekdami su­kurti konstrukcijas, galinčias atlaikyti kuo didesnę apkrovą. Šio čempionato pag­rindinis tikslas ir yra skatinti mokinių kūrybiškumą bei inžinerinius gebėjimus.

Tačiau, norint pastatyti tvirtą statinį, reikia ir teo­rinių žinių. Todėl pirmiausia gimnazistų komandos dalyvavo fizikos pamokoje, kurioje tai­syk­lėmis bei patarimais, kaip pastatyti tiltą, dalinosi Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos valdymo ir nekilnojamojo turto katedros lektorius doc. dr. Gintautas Ambrasas. Čempionato dalyviai turėjo puikią progą pakartoti fizikos žinias, o lektorius mokiniams priminė, kad bet kokia medžiaga gali patirti trijų rūšių apkrovą: tempimą, gniuždymą ir lenkimą. Jei apkrova per didelė, medžiaga lūžta. Komanda, kuri išmintingiausiai sugalvojo, kaip sutvirtinti makaronus, jog šie atlaikytų kuo didesnę apkrovą, ir laimėjo šį Lietuvos čempionato etapą mūsų gimnazijoje.

I-ąją vietą pelnė Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos „Samogitų“ komanda, kurią sudarė Gedmina ir Vakarė Liutkutės, Ąžuolas bei Dovydas Šiaudvyčiai. II-ąją užėmė Pajūrio Stanislovo Biržiškio 8b klasės vaikinų komanda: Augustas Tomkus, Paulius Budvytis, Šarūnas Tverijonas ir Nojus Katutis, o III-ioji taip pat atiteko pajūriškių gimnazistų komandai, kurią sudarė Paulius Pavilonis, Julius Šerpetauskis, Kajus Vaivadas ir Rytis Jakas. 

Sveikiname nugalėtojus kvėdarniškius ir linkime didžiausio pasisekimo finaliniame „Makaronų tiltai“ etape, kuris vyks Vilnius TECH universitete.

Už galimybę organizuoti čempiona­tą „Makaronų tiltai“ dėkoju Pajūrio Sta­nislovo gimnazijos administracijai, gimnazijos vardu ačiū tariu Vilniaus Ge­dimino technikos universiteto Statybos valdymo ir nekilnojamojo turto kated­ros lektoriui doc. dr. G. Ambrasui bei komandas atlydėjusioms mokytojoms Virginijai Ruibienei ir Laimai Nagevičienei.

Toks renginys ne tik skatina domėjimąsi statybos inžinerija, bet ir ugdo praktinius įgūdžius bei komandinio darbo gebėjimus.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė 

Reginos RIMKUTĖS nuotr.

Praėjusią savaitę Šilalės sporto ir laisvalaikio cent­re vyko 2024–2025 m. Lie­tuvos mokyklų žaidynių kai­mo vietovių „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ estafečių finalinės varžybos. Jose su­sirungė keturios koman­dos, sunkiomis kovomis iš­sikovojusios vietas finale.

Į Šilalės sporto ir laisvalaikio centrą susirinko komandos iš Kauno r. Ringaudų pradinės mokyklos, Radviliškio ir Baisogalos mokyklos–darželio, Vilniaus r. Rudaminos „Ryto“ ir Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijų. Sėkmės ir sportinio azarto jauniesiems sportininkams linkėjo Kvėdarnos gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė bei Šilalės sporto mokyk­los direktorė Gitana Jurgutienė, taip pat Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros Sveikos gyvensenos skyriaus renginių koordinatorius Tomas Stan­kevičius. O tada jau užvirė tikras jėgų ir vikrumo maratonas. 

Po atkaklių kovų pergale džiaugėsi Baisogalos mokyk­los–darželio komanda, antrąją vietą iškovojo Ringaudų pradi­nės mokyklos jaunieji sportininkai, o trečioji atiteko kvėdarniškių „Mėtinukų“ komandai. 

Sportininkai buvo apdovanoti Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros nugalėtojų statulėlėmis, medaliais, marškinė­liais ir „Saldetos“ saldumynais.

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Sporto projektams finansuoti savivaldybės biudžetinės įstaigos ir sporto klubai šiemet paprašė dvigubai daugiau lėšų, nei buvo skirta 2025 m. rajono biudžete. Didžiausias finansavimas atiteko krepšinio klubui „Lūšis“, Šilalės Sporto ir laisvalaikio centrui bei pernai Dakaro ralyje su Šilalės vėliava startavusiam Nerimantui Juciui. Tačiau šiam sportininkui taryba ne tik skyrė mažiau nei pusę prašomų lėšų, bet dar ir įpareigojo jas naudoti išskirtinai tik dalyvavimo Dakaro ralyje išlaidoms padengti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Šį pavasarį apie 500 Telšių vyskupijos tikinčiųjų gyvena ypatinga nuo­taika. Kovo pradžioje jiems nusišypsojo laimė dalyvauti jubiliejinėje piligrimystėje, praeiti per Šventąsias bazilikų duris, atveriamas tikintie­siems tik Jubiliejiniais metais, ir melstis svarbiausiose Romos katalikų šventovėse. Tarp piligrimų buvo ir būrelis Šilalės krašto tikinčiųjų, į kelionę vykusių su skirtingomis keliautojų grupėmis.  

Popiežius Pranciškus 2025-uosius yra paskelbęs Jubiliejiniais metais ir suteikęs jiems Vilties piligrimų pavadinimą, vildamasis, kad jie taps reikšmingu evangelizaciniu įvy­kiu kiekvienai katalikų bendruomenei. Jubiliejus – metus trunkantis laikotar­pis, per kurį Bažnyčia suteikia ypatingus atlaidus tiems, kurie leidžiasi į piligrimines keliones, atlieka artimo meilės darbus, atsideda maldai ir atgailai arba praeina pro vienas iš popiežiaus paskelbtų Šventųjų durų. Šios durys, paprastai uždarytos, atveriamos tik Jubiliejaus proga, kai pro jas galima praeiti ir gauti visuotinius atlaidus.

Seniausi šiandien žinomi Jubiliejiniai metai yra įs­teigti popiežiaus Kaliksto II ir švenčiami nuo 1126 m.

Pirmieji Romos piligrimai lankė apaštalų ir kankinių kapus, o šventą kelionę jie pradėdavo Šv. Petro bazilikoje, paskui pagal Tiberį traukdavo Šv. Pauliaus bazilikos link. Jubilieji­niai metai įprastai minimi kas 25-erius metus, o piligrimystė išliko esminiu jų elementu. Todėl ir šiemet tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio keliauja į Romą žengti pro Šventąsias duris, kad pelnytų visuotinius atlaidus ir pripildytų širdį gyvuoju tikėjimu.

Kovo pirmosiomis dienomis Romoje surengtose Lietuvių dienose dalyvavo apie pustrečio tūkstančio tikinčiųjų iš beveik visų šalies parapijų.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos Dievo žodžio grupelės moterys su vadove vienuole Darute Šlušnyte (kairėje)

„Atrodė, jog visa Lietuva suvažiavo į šventąjį miestą. Pasipuošę įvairiaspalvėmis skarelėmis, lietuviai užplūdo gat­ves, šypsodamiesi vieni kitiems, sveikinosi – tokios bendrystės nebuvau patyrusi. Tai nuostabus jausmas“, – sakė šilališkė Lina Petkevičienė, į piligriminę kelionę vykusi kartu su parapijos maldos grupės draugėmis Laima Petkevičiene ir Irena Vasiliauskiene. Šiai grupei vadovavo Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonas kun. Viktoras Daujotis. 

Piligrimams iš Lietuvos buvo parengta įspūdinga maldos ir pažinimo prog­rama. Pirmąją dieną jie žengė pro Romos katedros – Laterano Šv. Jono bazilikos Šventąsias duris ir didingoje bazilikoje šventė Eucharistiją. Būtent joje pirmą kartą buvo įrengtos ir atvertos Šventosios durys. Vėliau, siekiant priimti visus piligrimus, jos buvo įrengtos ir kitose popiežiškosiose bazilikose, o naujajai Šv. Petro bazilikai tapus pagrindine katalikiško pasaulio šventove, Šventosios durys pradėtos atidarinėti pirmiausia joje.

Antrąją viešnagės Romoje dieną lietuviai piligrimai ėjo pro Šv. Pauliaus už Romos miesto Mūrų bazilikos duris. Bazilika įspūdinga savo pločiu, tačiau piligrimai tiesiog užplūdo pagrindines bazilikos erdves. Šv. Mišioms vadovavo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, priminęs, jog kiekvienas tikintysis yra kviečiamas tapti vilties misionieriumi, kaip apaštalas Paulius, keliavęs į įvairiausius pasaulio kraštus, mokęs kalbėti tiesą, veikti su meile ir dovanoti padrąsinimą kitiems.

Kun. V. Daujotis

Kovo 3-iąją piligrimų grupės rinkosi prie Angelo pilies, gavo piligrimų kryžių ir su malda, giesme, lydimos orkest­ro ėjo iki Šv. Petro bazilikos Vatikane, kad žengtų per Šventąsias Šv. Petro duris. Jas sudaro 16 stačiakampių skydų, pasakojančių žmonijos istoriją nuo jos aušros iki šių dienų. Skydų apačioje kaip linkėjimas kiekvienam piligrimui tarp raižinių užrašyta: „Tegul iš čia gausiai trykšta dieviškosios malonės šaltiniai ir apvalo visų įeinančiųjų sielas, grąžina joms šventą ramybę, puošia krikščioniškomis dorybėmis“.

Romoje, vienoje iš keturių popiežiškųjų Švenčiausios Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje piligrimus iš viso pasaulio priima lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas, kuris kovo 4-ąją vadovavo Šv. Kazimiero garbei skirtoms iškilmėms. Po jų buvo perskaitytas lietuvių piligrimų laiškas popiežiui Pranciškui, prašoma palaiminti visą mūsų tautą, kad pasitikėtume nenuviliančia viltimi. Laišką pasirašė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas. 

Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos Šventųjų durų plyta nuo šiol saugoma Žemaičių Kalvarijoje

Šioje bazilikoje įvyko ir dar vienas visai Žemaitijai svarbus įvykis – kardinolas R. Makrickas Telšių vyskupijai padovanojo plytą iš bazilikos Šventųjų durų. Pagal seną paprotį, Šventosios bazilikos durys yra užmūrijamos specialiai ženk­lintomis plytomis, tačiau prasidėjus Jubiliejaus metams, mūras išardomas, o plytos pasklinda po visą pasaulį. Ši plyta, kurios autentiškumą patvirtina kardinolo R. Makricko išduotas sertifikatas, paimta iš mūro, kuriuo buvo užtaisytos Šventosios durys po Gailestingumo jubiliejaus (2015–2016 m.). Prasidedant Šventiesiems 2025 m., mūras buvo išardytas, o kardinolo padovanota Šventųjų durų plyta nuvežta į Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergeles Marijos Apsilankymo mažąją baziliką.   

„Nesu didelis keliauninkas, Romoje iki šiol nė karto nebuvau buvęs, todėl ši kelionė man buvo Dievo dovana. Iš­girdęs bažnyčioje kunigo skelbiamą kvie­timą į piligrimų kelionę, neabejojau – nebėra laiko jos atidėti kitam kartui“, – „Šilalės artojui“ sakė į septintą dešimtį įžengęs šilališkis Stasys Krasauskas.  

Prisijungęs prie Taura­gės Švč. Trejybės parapi­jos tikinčiųjų, į kelionę jis vyko autobusu. Ir nors joje piligrimai užtruko tris dienas, laikas neprailgo: pokalbiai su bend­raminčiais, maldos, bend­ros giesmės nepastebimai ištirpdė laiką. 

Šilališkis džiaugėsi, kad pamatė tiek relikvijų, kiek niekada nesitikėjo pamatyti, pabuvojo tokiose vietose, kurias svajoja pamatyti kiekvienas tikintysis. Laimė, anot jo, buvo praeiti per Laterano Šv. Jono bazilikos Šventąsias duris, melstis klūpomis kopiant marmuriniais laiptais, kuriais Kristus buvo vedamas pas Poncijų Pilotą pasitikti savo nuosprendžio. Nepamirštamą įspūdį paliko ir Šv. Petro bazilika, kurioje iškilmingai buvo švenčiama Eucharistija. 

„Sunku ir atsiminti viską, ką pamatėme bei išgirdome. Kiekvieną dieną lankėmės ir meldėmės vis kitoje ir kitoje bažny­čioje, o jų Romoje net 1000. Per dieną nueidavome po 16–20 tūkstančių žingsnių. Ir nepavargdavome, nes žinojome, ko atvykome“, – tikino S. Krasauskas, į viso gyvenimo kelionę vykęs su kun. Kęstučiu Pajauju. 

Lietuvių dienose Romoje dalyvavusi šilališkė L. Petkevičienė irgi neslepia, jog piligriminė kelionė jai buvo tarsi stebuklas. Išgirdo apie ją Šiluvos atlaiduose ir sako negalėjusi patikėti, kai kartu buvusi vyro brolio žmona Laima pakartojo jos mintį – kaip gerai būtų dalyvauti. 

„Žiūriu nuotraukas, televizijos laidas ir iki šiol negaliu patikėti, kad ten buvau, viską mačiau ir tą neapsakomą jausmą širdimi patyriau. Tai žodžiais neapsakoma patirtis visam gyvenimui ir visomis prasmėmis – nepamatuojamai didelė dvasinė nauda, kurią gavau, viską manyje pakeitė, jaučiuosi tapusi kitu žmogumi“, – tikino moteris.

Šilališkei patį didžiausią įspūdį paliko ėjimas pro bazilikų Šventąsias duris, simbolizuojančias ribą tarp šio, žemiškojo, ir anapusinio sielų gyvenimo.

„Labai stiprus tas jausmas – atrodo, įžengiau į kažkokį naują, vilties pripildytą pasaulį, kur svarbūs ne mano, o Aukščiausiojo lūkesčiai. Širdyje tapo lengva ir ramu, užplūdo jausmas, jog viskam yra Dievo valia ir ne žmogus sprendžia, kas jam yra geriausia. Per tas Šventąsias duris širdyje nešiausi visus artimus ir brangius man žmones, mirusius ir dar gimsiančius, visiems, ką pažįstu, linkėdama dvasios stiprybės, ramybės, palaimos. Manęs neapleido mintis, kad į tokią šventą vietą atvykau ne vien dėl savęs, dėl to turiu kuo daugiau žmonių pernešti širdyje pro tuos gailestingumo vartus, atleidžiančius žmonėms visas nuodėmes, suteikiančius nesibaigiančius atlaidus visam gyvenimui. Įsitikinau, kad mano gyvenime įvyko stebuklas – ir ne vien aš, bet ir visi kiti, kurie ten buvo, teigė jį patyrę“, – sakė L. Petkevičienė. 

Šilališkių Linos, Irenos ir Laimos kelionę papuošė bend­rystė su grupę lydėjusiu kun. V. Daujočiu, kuris geranoriškai vedžiojo piligrimes po šventąjį miestą, rodė studijų metais pamėgtas vietas, leido pasijusti italėmis, skanaujant tradicinius šios šalies patiekalus. Iš Upynos parapijos kilęs kunigas pats yra aistringas keliautojas, 3 metus studijavęs Romoje ir kiekviena proga ten grįžtantis bei visiems, kurie atvyksta į šį miestą, su malonumu rodantis pačias įspūdingiausias bei svarbiausias  Romos vietas.

„Visada džiaugiuosi, kai žmonėms, kurie atvyksta į Romą, pavyksta kažką ypatingo atrasti ir pamatyti, pajusti širdimi tai, kas tame mieste ir man yra brangu“, – „Šilalės artojui“ sakė kun. V. Daujotis. 

Pasak jo, į piligriminę kelionę vyko skirtingi žmonės ir ne visiems ji buvo lengva, bet juos vienijo bendras tikslas ir malda. Ir nors piligrimams iš Lietuvos nepavyko gauti popiežiaus Pranciškaus audiencijos, nes jis tuo metu gydėsi ligoninėje, piligrimystė palietė kiekvieno širdį ir paliko įspūdį visam gyvenimui. Kun. V. Daujotis įsitikinęs, jog labai svarbu, kad ta patirtimi kiekvienas dalintųsi kasdieniame gyvenime – šeimose, artimųjų rate, su bendradarbiais, parapijos tikinčiaisiais.

„Vakarų pasaulis skaičiuoja metus nuo Kristaus gimimo, bū­tent 2025-ieji ir yra Kristaus gimimo jubiliejiniai metai, o mes, katalikai, juos švenčiame taip, kaip ir savo gyvenimo jubiliejus. Ta proga popiežius Pranciškus pakvietė piligrimus aplankyti Romą, joje esančias švęntąsias vietas, prisiminti tikėjimą skleidusius apaštalus. Ir ne tik pakeliauti, nusifotografuoti, bet ir pajusti visuotinės Bažnyčios bendrumą, pasisemti Dievo malonės, pastiprinti savo tikėjimą ir jaustis labiau pakylėtiems“, – sakė piligrimus lydėjęs kun.V. Daujotis.  

Daiva BARTKIENĖ

Piligrimų asmeninio archyvo nuotr.

Balandžio 26-ąją, minint Tarptautinę šokio dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) bus pristatytas dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakaras „Hommage à Čiurlionis“, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui.

Pirmoje dalyje publika išvys choreografės Editos Stundytės pagal kompozitoriaus Arvydo Malcio muziką sukurtą vienaveiksmį šokio spektaklį „PraRegėjimai“. KVMT orkestrui diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Antroje vakaro dalyje KVMT baleto artistai – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernatas Blay Boschas (Ispanija) ir Mantas Ūsas (Lietuva) – pristatys autorines šokio kompozicijas pagal specialiai jiems Yanos Shliabanskos (Ukraina), Dylano Iuliano (Italija), Kristijono Lučinsko, Donato Bielkausko, Jono Raudoniaus, Andriaus Stakelės (Lietuva) sukurtus elektroninės muzikos garso takelius.

Tiek baleto artistai, tiek ir kompozitoriai įkvėpimo sėmėsi iš M. K. Čiurlionio kūrybos: paveikslų ir muzikos. Įdomi ir pačių kūrėjų sąveika – skirtingos tautybės, kūrybinės patirtys ir santykis su Lietuvos genijumi. Meniniam dialogui norėta pakviesti tiek jaunus, savo karjerą tik pradedančius, tiek jau įvertintus, pripažintus Lietuvos ir užsienio kūrėjus.

Nuo minties iki ramybės

„Kompozicijoje, kurią pavadinau „Mindscapes“ (Minčių peizažai), noriu parodyti žiūrovams minties transformacijos procesą – nuo idėjos, gimstančios žmogaus galvoje, iki kažko „materialaus“ – teigia Roman Semenenko. Atspirties tašku man tapo paveikslas „Mintis“, priklausantis paveikslų ciklui, kurį M. K. Čiurlionis sukūrė intensyvių dvasinių ir meninių ieškojimų laikotarpiu. Šis paveikslas perteikia minties koncentracijos, meditacijos ir perėjimo iš materialaus į dvasinį pasaulį idėją. Apšviesta forma gali simbolizuoti žmogaus sąmonę, sielą ar idėją.

Kaip M. K. Čiurlionis anuomet, taip ir aš jaučiuosi esantis savo dvasinių ir meninių ieškojimų kelyje. „Mintis“ skatina mane apmąstyti patį mąstymo procesą: kaip nematoma įgauna formą, kaip gimsta idėja ir tampa pasaulio dalimi. Būtent tuo noriu pasidalinti su žiūrovais – savo mintimis. Tik jei M. K. Čiurlionis tai darė tapydamas, aš tai darau kurdamas choreografiją. Noriu pristatyti savo šokio viziją: kokį šokį regiu savo mintyse, kokias emocijas jis manyje sukelia ir kokia energija mane užpildo.“

Tuo tarpu choreografę Daria Verovka įkvėpė gerai žinomas M. K. Čiurlionio paveikslas „Ramybė“. Jame kalno papėdėje regime akis, žvelgiančias į ramų vandenį, kuriame atsispindi kalnas. Atliepdama paveikslą, savo šokio kompoziciją Daria pavadino „Vidujinis žvilgsnis“, kviesdama pažvelgti į savo vidų ir išvysti savo tikrąjį „aš“. Pasak choreografės, kompozicijos idėja kilo iš minčių apie tai, jog kiekvienas žmogus, turi savo šešėlinę pusę – pasąmonę. Tik pripažindamas, priimdamas ir išmokdamas su ja sugyventi, žmogus pasiekia harmoniją su savimi ir pasauliu, galiausiai atrasdamas ramybę. O tai ir yra tiesioginė nuoroda į paveikslo pavadinimą.

Angelo pasaka

„Mano choreografijos „Gyvybės kurjeris“ pagrindu tapo paveikslas „Angelas (Angelo preliudas)“, - pasakoja Mantas Ūsas.  Sakydamas „pagrindu“, turiu omenyje atspirties tašką savo šokiui, nes kiekvienas išgyvename ir interpretuojame kūrinius savaip. Nesiekiau nieko iliustruoti, tiesiog norėjau įgyvendinti viziją, kurią man sužadino paveikslas – jo nuotaiką, personažus, istoriją ir t. t. M. K. Čiurlionio paveikslo mistiškumas neišvengiamai diktavo ir tam tikrą šokio simbolizmą. Tačiau be abejonės, įkūnydami savo choreografines idėjas kiekvienas pridedame savo „prieskonių“.

Aurora Ruvoletto įkvėpimo savo kūriniui sėmėsi iš paveikslo „Pasaka II“, kuriame vaizduojamas kūdikis, sėdintis ant aukštos kalvos ir tiesiantis rankytes į pienės pūką. Virš jo sklendžia erelis, kuris choreografės vizijoje jis stengiasi apsaugoti vaiką. Šią sceną gaubia paslaptinga saulėlydžio šviesa, juntamas švelnus vėjelis, judinantis žolę ant kalvos.

„Šokio kompozicijoje nusprendžiau sukurti duetą: vyras įkūnija erelį, o moteris – kūdikį. Kiekvienam stengiausi sukurti savitą kūno kalbą ir perteikti atmosferą, kuri būtų tokia pat švelni kaip paveikslo fonas. Sekant muzikos harmonijos eiga, šokiu pasakojama, jog iš pradžių erelio bijojęs vaikas palaipsniui ima vis labiau juo pasitikėti, nes supranta, kad paukštis nėra jo priešas, o sergėtojas. Savo kompozicijoje mėginau perteikti M. K. Čiurlionio paveikslams būdingą statiškumą, kuris užpildo drobę, o šiuo atveju – mano choreografiją – įžvalgomis dalinosi choreografė.

Transcendentinė mistika

Kompoziciją „Paskutinis šviesos blyksnis“ Bernat Blay Boch kūrė, remdamasis antruoju paveikslu iš ciklo „Laidotuvių simfonija“. „Tai, kaip M. K. Čiurlionis perteikia paskutinį žmogaus saulėlydį, įkvėpė mane naujai interpretuoti šią perėjimo į anapusybę, mirtes akimirką – ne kaip kažką bauginančio, bet kaip gražų reiškinį. Per susitaikymą su mirtimi galima rasti vidinę ramybę – mintimis dalinosi choreografas.

Šokio kompozicijoje vaizduoju moterį gyvenimo pabaigoje. Ją lydi trys vyrai, simbolizuojantys mirtį. Kartu jie keliauja per jos paskutinį saulėlydį. Tai nėra pabaiga, o virsmo momentas. Saulė ir saulėlydis yra pagrindiniai M. K. Čiurlionio paveikslo elementai, todėl siekiau perkelti tą pačią energiją į šokį, atskleisdamas melancholijos ir švelnaus švytėjimo jausmą.“

Elly Bruno sukurta šokio kompozicija „Neregimųjų aidai“ vaizduoja gyvenimą, slypintį M. K. Čiurlionio „Miške“ – vietoje, kur gamta vis dar saugo paslaptingą senųjų dvasių energiją. Įkvėpta unseelie fae – škotų folklore minimų tamsiųjų fėjų, autorė atgaivina būtybes, gyvenančias miško šešėliuose – sunkiai pastebimas, pavojingas, bet sykiu trapias bei jautrias. Miškas yra jų pasaulis, kuriame sugyvena grožis ir paslaptis.

Choreografiją atlieka trys baleto šokėjos, skleidžiančios moterišką energiją – gaivališką, nesutramdomą, giliai įsišaknijusią gamtos ritmuose. Šokėjų judesiai įkūnija šią stebuklingą, transformuojančią galią. „Mano tikslas – kad muzika ir choreografija įtrauktų žiūrovus į užburiantį pasaulį, kuriame galima patirti miško paslaptį ir grožį“ – teigia Elly.

KVMT inform.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Gdansko Baltijos operos (Opera Bałtycka) draugystės dėka pristatytas lenkų kompozitoriaus modernisto Karolio Szymanowskio (1882–1937) žymiausias sceninis veikalas – opera „Karalius Rodžeris“ (1924), kurią šalies publika savaitgalį pirmą kartą išvydo Klaipėdoje. Ją Klaipėdoje atliko Gdansko Baltijos operos (Opera Bałtycka) trupės solistai, choras, baleto šokėjai, simfoninis orkestras ir Klaipėdos Eduardo Balsio gimnazijos vaikų choras.

Prieš spektaklį su žiūrovais bendravo ir apie sumanymą pristatyti operą Klaipėdoje bei pasiruošimą pasakojo KVMT vadovė Goda Giedraitytė, Lenkijos instituto direktorius ir Lenkijos Respublikos ambasados įgaliotasis ministras dr. Piotras Drobniakas, Baltijos operos direktorius, operos režisierius Romualdas Wicza-Pokojskis, operos choreografė Sayaka Haruna-Kondracka, Eduardo Balsio gimnazijos vaikų choro vadovė Erlanda Tverijonienė. Susitikimą vedė operos kritikė, muzikologė Beata Baublinskienė.

Anot G. Giedraitytės, sumanymas pristatyti operą „Karalius Rodžeris“ Klaipėdoje kilo prieš kelerius metus, o šio veikalo parodymas Lietuvoje sutapo su gražia misija – 2025 m. pradžioje Lenkija pradėjo šešis mėnesius truksiantį pirmininkavimą Europos Sąjungos (ES) Tarybai. „Gdansko Baltijos operos gastrolės – puiki proga pažinti Lenkijos kultūrą, juo labiau, kad iki šiol Lietuvoje „Karalius Rodžeris“ buvo sulaukęs tik koncertinių atlikimų“, – sakė G. Giedraitytė.

Lenkijos instituto direktorius Dr. Piotras Drobniakas džiaugėsi, kad publikos tą vakarą laukė reikšmingas meno įvykis, įtrauktas į Lenkijos pirmininkavimui ES Tarybai skirtų renginių sąrašą. E. Balsio gimnazijos vaikų choro vadovė Erlanda Tverijonienė didžiavosi ir džiaugėsi jos auklėtiniams tekusiu iššūkiu bei galimybe įsijungti į spektaklio profesionalių atlikėjų būrį, o ypač – dainuoti lenkų kalba. „Su scenos kolegomis gyvai susitikome tik generalinės repeticijos metu, iki tol repetavome atskirai. Balsiukams šis pasirodymas – labai svarbus“, – pabrėžė E. Tverijonienė.

Dėl unikalios meninės vertės ir plačių interpretavimo galimybių, traukiančių viso pasaulio operos režisierius, „Karalius Rodžeris“ priskiriamas prie svarbiausių XX amžiaus operų. Po premjeros Varšuvos Didžiajame teatre 1926 metais šis kritikų išliaupsintas, tačiau publikos gan santūriai dėl muzikinės kalbos naujumo ir sudėtingumo sutiktas K. Szymanowskio kūrinys ilgainiui tapo dažniausiai pasaulio scenose skambančia lenkiška opera.

KVMT scenoje pirmą kartą parodyta sceninė operos versija – Gdansko Baltijos operos teatre 2022 m. spalio 1 d. pastatytas spektaklis, režisuotas šio teatro vadovo Romualdo Wicza-Pokojskio. Publika gėrėjosi žinomų solistų balsais. Ukrainiečių kilmės lenkų sopranas Olga Pasiecznik (Olha Pasichnyk), laikoma geriausia Roksanos vaidmens atlikėja pasaulyje. Rodžerį įkūnijo puikus baritonas Leszekas Skrla, o Andrzejus Lempertas, vienas įdomiausių lenkų tenorų, tądien atliko Piemens vaidmenį. Orkestrui dirigavo iš Ukrainos kilęs Yaroslavas Shemetas – Katovicų Silezijos filharmonijos orkestro meno vadovas ir Baltijos operos muzikos vadovas.

Gdansko Baltijos operos teatre gastrolės Lietuvoje vyko bendradarbiaujant su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Gastrolės finansuotos iš Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos programos „Įkvepianti kultūra“, kuria siekiama populiarinti įdomiausius lenkų kultūros reiškinius užsienyje.

Gdansko Baltijos operos parodytą „Karalių Rodžerį“ publika pasitiko ir išlydėjo audringais plojimais: operos kūrėjai, solistai ir dirigentas žiūrovams pasirodė kelis kartus bei buvo palydėti emocingais šūksniais „bravo“!

KVMT inform.

Būtinybė kurti įtraukią kultūrinę aplinką, kurioje kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo galimybių, jaustųsi priimtas, vertinamas ir galėtų išreikšti save bei patirti kultūros teikiamus džiaugsmus. Apie tai Molėtuose surengtame nacionaliniame forume „#Talentinga (ne)galia“ kalbėjo kultūros ministras Šarūnas Birutis, skaitęs pranešimą tema „Kultūros politika – KUR joje vaikai su negalia“.

Ministras akcentavo, kad kultūra yra fundamentali žmogaus teisė patirti grožį bei dalyvauti visuomenės gyvenime, todėl valstybės pareiga – sistemingai šalinti barjerus, su kuriais vis dar susiduria vaikai ar asmenys su ypatingais poreikiais, užtikrinti lygias galimybes visiems dalyvauti kultūroje ir kurti. Nors teisinis reglamentavimas šioje srityje gali būti vertinamas įvairiai, ministro teigimu, kryptis yra aiški, todėl svarbiausia yra sutelkti dėmesį į konkrečius darbus ir priemones.

„Poslinkis didinant kultūros prieinamumą yra, tačiau jis dar nėra pakankamas. Todėl šioje kadencijoje sutelksime dėmesį į kelias kryptis. Pirma – kultūros prieinamumas: nuo fizinės infrastruktūros pritaikymo iki turinio – renginių, programų, skaitmeninių išteklių – prieinamo visiems, nepriklausomai nuo gebėjimų. Antra – kūrybinės saviraiškos skatinimas: remsime specializuotus projektus, meno terapijos programas, įtraukiosios edukacijos iniciatyvas, kurios ne tik integruoja, bet ir leidžia atsiskleisti vaikų ir asmenų su ypatingais poreikiais talentams. Trečia – stiprinsime bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurių žinios ir patirtis yra neįkainojamos kuriant įtraukią kultūrinę aplinką ir auginant visuomenės supratimą, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir vertingas“, – kalbėjo ministras Š. Birutis.

Savo pranešime ministras taip pat apžvelgė jau veikiančias iniciatyvas, reikšmingai prisidedančias prie vaikų su negalia įtraukties: plačias pritaikytų paslaugų galimybes siūlantį „Kultūros pasą“, aktyviai prieinamumą didinančius šalies muziejus, augančias kino meno pritaikymo žmonėms su regos ir klausos negalia apimtis bei per Lietuvos kultūros tarybą remiamus nevyriausybinių organizacijų projektus, griaunančius stereotipus apie asmenis su ypatingais poreikiais.

Renginyje savo patirtimi dalijosi menininkai, dirbantys su negalią turinčiais vaikais, o politikai, ministerijų bei savivaldybių atstovai, socialinės, švietimo, kultūros sričių ekspertai diskutavo apie socialinių paslaugų lygio kėlimą, lygių galimybių užtikrinimą talentams skleistis ir įtraukiojo ugdymo iššūkius, galimybes bei sėkmes.

Kultūros ministerijos

Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus inform.

Molėtų r. savivaldybės nuotr.

Dar nuo Klondaiko laikų (tai upė dabartinės Kanados teritorijoje, Ju­kono dešinysis intakas, nuo XIX a. įgijusi aukso karštinės įvaizdį) Amerika visam pasauliui buvo ne­ribotų galimybių šalis, kurioje gali ne tik praturtėti, bet ir įgyvendinti visas kitas savo svajones. Šian­dien, kai beveik prieš 100 dienų JAV pradėjo vadovauti Donaldas Trum­pas, šios viltys dūžta...

Birželio 14-ąją 79-erių sulauksiantis verslininkas, buvęs televizijos laidų vedėjas, iš trijų santuokų turintis penkis vaikus, daugumos apžvalgininkų nuomone, veda Ameriką į pražūtį. Pasak jų, D. Trumpo kone visi planai yra ties žlugimo riba. 

„Signalgeitu“ pavadintas skandalas, ardantis naująją administraciją, gali įsisiūbuoti kaip reikiant. Derybos tarp Rusijos, Ukrainos ir JAV atsidūrė aklavietėje. D. Trumpas Iranui grasina bombardavimais. Jo santykiams su Saudo Arabija ir kitomis arabų valstybėmis iškilo grėsmė –Er Rijadas D. Trumpo laukia tik po paliaubų tarp Rusijos ir Ukrainos sudarymo, nors ten nuvykti jis žadėjo šią savaitę. Izraelio susitarimas su „Hamas“ subyrėjo. Europos Sąjungos narėms, 22 paminėtoms šalims ir daugeliui nepaminėtų jis įvedė naujus muitų tarifus, taip įžiebdamas ekonominį karą pasaulyje ir izoliuodamas Ameriką. Kai kurių „nubaustų“ kraštų D. Trumpas net nežino, pavyzdžiui, Lesoto, o kai kuriems jis pritaikė drakoniškus tarifus, nors tose salose gyvena vien pingvinai...

Kaip nors išgyvensim, sako taikūs Europos ir Lietuvos ekonomistai bei poli­tologai. Juk išgyvenome ir per 2008 m. pasaulinę ekonomikos krizę, ir per COVID-19 pandemiją. Suradome naujas mūsų produkcijos tiekimo galimybes, o eksportas netrukus net atsigavo. Muitų tarifų padidinimas vidutiniškai 10 proc. Lietuvos ekonomikos nesužlugdys. 

Šiomis sąlygomis politinės aplinkybės yra daug svarbesnės. Mūsų užmojai, reaguojant į JAV reikalavimus NATO šalims padidinti išlaidas gynybai iki 5–6 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP), dabar tampa dar sunkiau įgyvendinami. Dėl to mūsų Vyriausybei būtina suktis dar smarkiau ir nesikliauti nuolatiniais Premjero raminimais.

Nacionalinis saugumas tampa kertine mūsų valstybės išlikimo sąlyga. Vis agresyvesnis ir žiauresnis Rusijos karas prieš Ukrainą, nepaisant žodinio paliaubų susitarimo, pavojingas ir mums. Seimo narys Žygimantas Pavilionis nevynioja žodžių į vatą: netgi nesenas Rusijos prezidento patarėjo vizitas į Vašingtoną tą pačią dieną, kai D. Trumpas paskelbė naujus tarifus, mums, pafrontės valstybėms, nežada nieko gero. 

Gali būti, jog tarp D. Trumpo administ­racijos ir Putino vis dėl to yra kažkoks susitarimas atkurti santykius. Tai reiškia, kad visa kita – nei karas Ukrainoje, nei pasaulio reakcija, nei nerangus Europos Sąjungos bruzdesys – Vašingtonui bei Maskvai nesvarbu. Kaip nepritarsi į sąmokslo teoriją panašiam faktui, kad dar 1987 m. 40-metis verslininkas D. Trumpas, lankydamasis Maskvoje, buvo užverbuotas KGB ir jam suteiktas slapyvardis „Krasnov“, kilęs nuo žodžio „raudonas“...

Kaip atsitinka, jog nuo vieno žmogaus priklauso visa didžiulės valstybės strategija? Ne be reikalo politologai į vieną gretą rikiuoja Hitlerį, Staliną, Putiną ir kitus diktatorius. Atrodo, tarp jų vietą randa ir 45-asis bei 47-asis JAV prezidentas D. Trumpas. Žurnalistas ir tyrėjas, Pulitzerio premijos laureatas, Ročesterio technologijų universiteto profesorius ir kelių knygų apie D. Trumpą autorius Davidas Cay Johnstonas yra negailestingas: „Donaldas Trumpas ne politikas. Jis – trečiosios savo kartos nusikaltėlių klano, gyvuojančio jau keturias kartas, galva. Jis profesionalus nusikaltėlis ir apgailėtinas neišmanėlis...“ Beje, profesorius renka dokumentus apie D. Trumpą būtent nuo 1987 m...

Gali būti, bet faktas, kad tokie veikėjai tampa lemiamos pasaulinės jėgos turinčių valstybių vadovais, o Amerikoje, kurios vyriausybė neturi premjero ir yra pavaldi prezidentui, apsupti jiems palankių simpatikų, diktuoja savo valią visai planetai.

Lietuva – toks mini diktatorių įsigalėjimo variantas, tam galimybės irgi bręsta. Pastebėjote, kad tuos radikalius politikus vis labiau supa įvairaus plauko proputiniški veikėjai, dažnai vadinami „penktąja kolona“? Jie turi neblogą propagandistų iš TV programų, leidinių, atskirų žurnalistų ir politikų palaikymą, nevaržomi pučia į tą pačią Putino ar Lukašenkos dūdą, galimai yra išlaikomi kaimyninių režimų. O valstybės tarnybos vis dar ištikimai ir aklai laikosi pasenusių, tikrovės neatitinkančių demokratijos, žodžio bei nuomonių laisvės kanonų...

Česlovas IŠKAUSKAS

Naminiai gyvūnėliai mūsų namuose užima reikšmingą vietą, o neretai keturkojai draugai sukelia džiaugsmą vos vienu uodegos mostu. Sakoma, jog šuniukai neturi gėdos jausmo, tačiau šunelio elgesys, gavus pylos už išdraskytą pagalvę, katino miauksėjimas į sieną ar kojų kandžiojimas praeinant rodo, kad jiems, kaip ir žmonėms, reikia dėmesio. 

Žemės ūkio duomenų cent­ro duomenimis, Šilalėje 2024 m. oficialiai įregist­ruota 491 katė ir 2536 šunys – gerokai mažiau, nei iš tikro šių augintinių yra rajone. Kadangi nuo 2021 m. gegužės 1 d. ženklinti naminius augintinius yra privaloma, veterinarijos spe­cialistai nėra užtik­rinti, ar tie, kurie nėra apskaitoje, yra tinkamai prižiūrimi.

„Pernai iš viso Lietuvoje bu­vo patikrinti 442 veisėjai tiek planine tvarka, tiek pagal gautus pranešimus. Ir net 84 proc. visų nustatytų pažeidimų buvo dėl augintinių ženklinimo ar pavėluoto registravimo Gyvūnų augintinių registre“, – situaciją komentuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). 

Nesvarbu, gyvūnėlis gauruotas kaip šepetys ar plikas kaip persikas, kiekvienas reikalauja ne tik paglostymo ir maisto, bet ir ypatingos priežiūros. Tačiau situacija gyvūnų prieglaudose liudija, jog kol kas visuomenės atsakingumo dar stinga. Daugelis kaimo vietovėse gyvenančių kačių, o neretai ir šunų vaikšto palaidi. Nors gyvūnams tokia laisvė galbūt ir patinka, tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės jų šeimininkų. Specialistai įspėja, jog pirmiausia reikia pasirūpinti juos kastruoti ar sterilizuoti, nes nevaldomas prieaugis kelia nemažai problemų: mažų kačiukų ir šunelių greitai neišdalinsi, taip pildosi prieglaudos, o blogiausiu atveju susiduriame su žiauraus elgesio gyvūnų atžvilgiu protrūkiais. 

„Tenka pripažinti, kad kasmet atvedamų jauniklių skaičius yra gerokai didesnis, negu atsiranda žmonių, norinčių ir galinčių juos auginti. Dėl to tūkstančiai sveikų gyvūnų yra sunaikinami arba tiesiog išmetami valkatauti. Todėl kastravus ar sterilizavus gyvūną, prisidedama prie beglobių šunų ir kačių skaičiaus mažinimo. Šios procedūros yra vienas paprasčiausių ir saugiausių būdų išvengti naminio augintinio sveikatos problemų“, – teigia gyvūnų gerovės iniciatyvos veterinarijos gydytojas Saulius Laurusevičius. 

Manančius, jog kast­racija ar sterili­za­cija gali paveikti gyvūno elgesį neigiamai, galima nuraminti – Italijos mokslininkai Simona Cafazzo, Roberto Bonanni ir Eugenia Natoli, tirdami lauke gyvenančias kates, padarė išvadą, jog sterilizuotos jos tampa mažiau agresyvios ir rečiau žymi teritoriją. Panašūs tyrimai yra atlikti ir su šunimis.

Kita vertus, nors ir gali atrodyti, kad gyvūnai, kurie patenka į prieglaudas, yra išgelbėti, deja, realybė yra liūdnesnė. Išteklių trūkumas – viena didžiausių bėdų, su kuriomis jos susiduria, todėl nereti atvejai, kai šiose įstaigose pažeidinėjami įstatymai ir tvarka. 

„Šiuo metu Lietuvoje veiklą vykdo 86 oficialiai registruoti gyvūnų globėjai – tiek įstaigos, tiek gyventojai. Šiemet jų patikrinta daugiau nei pusė, deja, nustatyta nemažai trūkumų – net 41 proc. prieglaudų yra perpildytos, tačiau į kai kurias vis tiek gabenami gyvūnai iš trečiųjų šalių. Daugiau kaip penktadalyje gyvūnų globos įstaigų nustatyta gyvūnų ženklinimo bei registravimo pažeidimų, taip pat fiksuoti vakcinavimo pažeidimai, dalis prieglaudų nesilaikė bendrųjų gyvūnų priežiūros reikalavimų, kai kuriose naudoti pasibaigusio galiojimo vaistai ar pašarai ir pan.“, – pasakoja VMVT atstovai.

Veterinarijos specialistai primena, jog tiek lauke, tiek viduje laikomus naminius augintinius privaloma skiepyti. Pasak veterinarijos klinikų tinklo „8 drambliai“ specialistų, kates privalu skiepyti tik nuo pasiut­ligės, tačiau tokios ligos kaip virusinis rinotracheitas, kalicivirozė ir kačių maras yra itin pavojingos miauklėms, todėl verta jas nuo šių ligų paskiepyti kombinuota vakcina. 

„Pagrindiniai skiepai turi bū­ti kartojami, kai augintinis yra nuo 12 iki 16 savaičių. Po to skiepus reikia reguliariai kartoti praėjus metams po ant­ro­sios injekcijos ir kas metus po to“, – nurodo kačių ir šunų maisto įmonė „Royal Canin“.

Šunims rekomenduojamas pagrindinis privalomas skiepas nuo pasiutligės, taip pat nuo maro ir parvoviruso. 

„Šunų parvovirusas – virusinė liga, itin lengvai užkrečiama, todėl dažnai vadinama šunų giltine. Ji gali būti mirtina ir yra ypač pavojinga jauniems šuniukams. Liga yra platinama per sergančio gyvūno išmatas. Pagrindiniai parvoviruso simptomai yra karščiavimas, vėmimas, viduriavimas, dehid­ratacija, didelis svorio netekimas, mieguistumas. Kadangi dėl šios ligos augintinis gali žūti, skiepai nuo jos yra privalomi“, – įspėja klinikų tinklas „8 drambliai“. 

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos sako, jog privalomas gyvūnų ženklinimas yra geriausias būdas, norint sudrausminti neatsakingus augintojus, nes dabar dažnai nėra galimybių nustatyti, kam priklauso nuskriaustas ar pavojingas gyvūnas. Taip pat privalomas augintinių ženklinimas bei registravimas gali padėti apsaugoti visuomenę ir kitus gyvūnus nuo pasiutligės, nes registre nurodomi gyvūnų augintinių vakcinavimo nuo pasiutligės duomenys, savininkas turi visą reikalingą informaciją dėl skiepijimo pabaigos termino ir kt. Be to, tai, ko gero, yra viena iš  efektyviausių priemonių mažinti beglobių gyvūnų skaičių.

Remiantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo cent­ro duomenimis, Lietuvoje iš viso galėtų būti daugiau nei 0,5 mln. šunų ir apie 600 tūkst. kačių. 

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, 

„Šilalės artojo“ praktikantė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27