Kaip Lietuvoje besiriejančios nau­jos valdžios išbandymu tapo kuro kainų kilimas, taip iššūkis Donal­dui Trumpui – neregėti viską naikinantys gaisrai pietų Kalifornijoje, dėl kurių jis, žinoma, apkaltino pas­kutinę savaitę gyvuojančią Joe Bi­deno administraciją ir... Ukrainą. Ta­čiau sausio 20-ąją inauguruojamam Amerikos prezidentui tenka plušėti ir globaliuose dirvonuose. 

Nauji jo pasiūlymai ir ultimatyvūs reikalavimai šokiravo jei ne visą pasaulį, tai bent artimiausius kaimynus ir Europą. Pirmiausia jis pareiškė, kad 51-ąja JAV valstija nori prijungti Kanadą, kurios saugumu vis tiek esą rūpinasi Amerika. Šios šiaurinės kaimynės plotas net kiek didesnis negu JAV – beveik 10 mln. kv. km, o gyventojų abi šalys kartu turėtų apie 372 milijonus. Vadinasi, šis junginys Rusiją lenktų keletą kartų. 

Otava šį planą, išdėstytą dar lapkritį, kai Kanados premjeras Justinas Trudeau lankėsi Baltuosiuose rūmuose, sutiko lyg juokelį, kaip ir D. Trumpo premjerą, pavadintą „Kanados gubernatoriumi“. Tačiau D. Trumpas jau be skardenusio juoko prieš keletą dienų pakartojo, kad Kanadą prisijungtų „ekonominėmis priemonėmis“. 

„Kam tos dirbtinai nubrėžtos sienos?“ – stebėjosi jis.

Panamos kanalo perėmimas – jau visai ne juokas. 1977 m. jis buvo perleistas Panamai vos už simbolinį 1 dolerį. Likimo ironija, jog sutartį tuomet pasirašė prezidentas Jimmy Carteris, prie kurio karsto šio sausio 9 d. stovėjęs D. Trumpas nė žodžiu neužsiminė apie aną baisų „nusikaltimą“. Oficialiai jis kaltina Panamą, kuri už Amerikos laivų plaukimą kanalu tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno ima didžiulius muitus. O juk būtent JAV palaikė Panamos atsiskyrimą nuo Kolumbijos 1903 m. ir iki 1914 m. iškasė šį 81,6 km ilgio kanalą, kuris oficialiai atidarytas dar po šešerių.

Taip vietoj ilgo kelio aplink pietų Ameriką kanalas laivų kelius sutrumpina apie 22,5 tūkst. km. Šiandien per Panamos kanalą plaukia penki procentai viso pasaulio jūrų transporto. Praėjusiais finansiniais metais vandens kelias Panamai uždirbo rekordines pajamas – beveik 5 mlrd. dolerių. Galima įsivaizduoti, kokios yra JAV išlaidos, jei praplaukti kanalu, priklausomai nuo laivo dydžio, kainuoja nuo 45 iki 55 tūkst. JAV dolerių, o kartais ir 200 tūkst.

Bet labiausiai visus suerzino ekspansiniai D. Trumpo paistalai apie ketinimus kontroliuoti Danijos Karalystei priklausančią savarankišką autonomiją turinčią Grenlandiją – didžiausią pasaulyje salą, kurios plotas yra 2,1 milijono kv. km (beveik šešios Vokietijos teritorijos). Ta proga istorikai primena, kaip plėtėsi JAV teritorijos prieš ir po Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo 1787 m.

Po vadinamo „Trylikos kolonijų“ karo su Didžiąja Britanija įsigytos Ohajo ir Luizianos valstijų žemės, XIX a. pradžioje Ispanija buvo priversta atiduoti Floridą, vėliau – Teksasą, paskui iš Meksikos įsigijo Kaliforniją ir Naująją Meksiką, 1867 m. Rusija už 7,2 mln. dolerių pardavė Aliaską, po to JAV perėmė Kubą, Puerto Riką, Filipinus, Guamą, aneksavo Havajų salas ir t.t. Tiesa, kai kurių teritorijų pagal dvipusius susitarimus ar kitaip JAV ir neteko.

Dabar Vašingtono apetitai vėl pabudo. 

Apžvalgininkai tvirtina, jog čia D. Trumpo pretenzijos ima panašėti į Putino, tik pastarasis be didelių svarstymų jau vykdo svetimų žemių grobimą. Jei kovą, kaip planuojama, jie susitiktų, ar kalba nepasisuks į Ukrainos ar Baltijos šalių dalybas? Kol kas tai ne retorinis, o logikos padiktuotas klausimas, bet, kaip sakoma, kuo velnias nejuokauja... 

Kai kurie ekspertai mano, kad D. Trumpo užmojai turi aiškų tikslą – užkirsti kelią Kinijos ir Rusijos ekspansijai. Vašingtonas turi aiškių įrodymų, jog Panamos kanalą vis labiau užvaldo kinų kapitalas (kompanijos vadovybėje įsitaisęs vienas turtingiausių pasaulyje žmonių Li Ka-shingas valdo 34,9 proc. šios įmonės akcijų). 2017 m. Panama nutraukė dip­lomatinius santykius su Taivanu ir užmezgė juos su Kinija, netrukus prekyba su Pekinu pralenkė importą iš JAV. Kanadoje taip pat vyrauja Kinijos kapitalas, o į Grenlandiją, kur yra didelė JAV karinė oro pajėgų, priešraketinė ir kosminė bazė bei nemaži NATO pajėgumai, kont­roliuojantys padėtį Arktyje, tiesiasi Rusijos čiuptuvai. Saloje yra dideli retų metalų klodai (čia jų slypi 38,5 mln. tonų iš visų pasaulyje esančių 120 mln. tonų), kuriuos eksploatuoja Kinija.

Sakoma, jog D. Trumpo imperinės pretenzijos – tik kalbos, kurias jis, kaip ir taikos Ukrainoje atveju, netrukus pasuks kita linkme. Ir vis dėl to, kad ir kaip kai kurie komentatoriai savo diskusijose beteisintų D. Trumpo užmojus, negalima nepastebėti panašumų tarp jo ir Putino. Tik vienas kol kas šneka, kitas – jau agresyviai atakuoja...

Česlovas IŠKAUSKAS

Pasibaigus metams, civilinės metrikacijos specialistai skaičiuoja praėjusių metų rezultatus. Deja, šilališkiams jie nėra patys geriausi.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 4

Sausio 10 d. oficialiai startavo antrasis Regionų krepšinio lygos (Nostra.lt-RKL) reguliariojo sezono ratas, kuriame, anot RKL atstovų, sulaukta daug intriguojančių rungtynių bei netikėtų rezultatų. Puikus savaitgalis buvo ir Šilalės „Lūšies“ sportininkams, kurie laimėjo dvejas rungtynes ir dabar jau yra antroje turnyrinės lentelės vietoje.

„Penktadienio vaka­rą intrigos netrūko tarp Šilalės „Lūšies“ ir krepšinio klubo „Kupiškis“ komandų. Dramatiškose rungtynė­se po pratęsimo rezultatu 87:79 (27:24, 14:22, 18:17, 15:13, 13:5) pergalę šventė namuose rungtyniavusi „Lūšies“ ekipa.

Visos rungtynės vy­ko taškas į tašką. Ket­virtajame kėlinyje likus žaisti 3 sekundes ir kupiškėnui Geraldui Jonaičiui sumetus baudų me­timus (74:71), atrodė, jog „Kupiškis“ jau turi pergalę savo rankose, tačiau prie baudų metimų linijos stojęs šilališkis Nedas Vyd­mantas prametė ant­rąjį baudos metimą, o jį pataisęs Valdas Vasylius išplėšė pratęsimą. Jį Šilalė pradėjo atkarpą 10:0, tai leido susikurti solidų prana­šumą, kurio iš rankų Šilalės krepšininkai nebeišleido ir iškovojo sudėtingą pergalę.

„Lūšies“ komandoje nesustabdomas bu­vo N. Vydmantas su 25 taškais, V. Vasylius pataikė 17 taškų, Mindaugas Čepauskas – 12, Gvidas Kačiušis – 11“, – skelbia RKL.

Šilalės klubą į pratęsimą, kuriame triumfavo, ištempė Eurolygoje žaidęs 41-erių klaipėdiškis V. Vasylius.

Dar vieną pergalę šilališkiai iškovojo sausio 11-ąją, rungtynėse su Raseinių „Raseiniais“ – išvykoje rezultatu 93:98 (24:25, 30:20, 15:24, 24:29) „Lūšis“ įveikė raseiniškius ir užsitikrino lyderių poziciją – dabar komanda pakilo į antrą turnyrinės lentelės vietą. 

Artimiausios rungtynės Šilalės „Lūšies“ laukia sausio 17 d. – Šilalės sporto salėje mūsiškiai susitiks su Kauno „Žalgiris-3“ komanda.

„Šilalės artojo“ inform.

„Lūšies“ nuotr.

1991 m. sausio įvykiai Lietuvoje tapo istoriniu lūžio momentu, kai tautos drąsa ir vienybė pakeitė šalies likimą. Būtent tada aiškiai pajutome mažos tautos gebėjimą susitelkti dėl laisvės, o jų simbolika išliko aktuali iki šių dienų. Sausio 13 d., minint Laisvės gynėjų dieną, daugelyje bažnyčių buvo au­kojamos šv. Mišios, eksponuo­tos istorinių nuotraukų parodos, o skambant Baltijos valstybių muzi­kai, deginti simboliniai laužai. Tuo tarpu tarptautinėje kino scenoje praėjusią savaitę triumfavo broliai latviai, o Europos geriausiu filmu išrinkta juosta atkeliavo į Lietuvą. 

Sausio 11 d. Vilniuje 33-iąjį kartą įvyko tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtas atminti žuvusius 1991-ųjų sausio 13-osios naktį ir mirusius nuo sužalojimų, patirtų sovietų kariams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Šilalėje vakar liepsnojo Atminties laužai, Paežerio kaime prisimintas laisvės gynėjas kraštietis Vytautas Vaitkus, 8 val. ryto daugelio organizacijų ir institucijų languose sužibo Vienybės, Atminimo ir Pergalės žvakutės... 

Latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio animacinis filmas „Flow“ vis dažniau dalyvauja apdovanojimų ceremonijose ir neseniai tapo pirmuoju Latvijos filmu, kuris įtrauktas į „Oskaro“ nominantų sąrašą geriausio tarptautinio filmo kategorijoje. Kol kas svarbiausia tai, jog filmas praėjusią savaitę laimėjo „Auksinį gaub­lį“ už geriausią animacinį filmą. Net ir neturėdamas didelio biudžeto paramos, „Flow“ įveikė penkis kitus konkurentus, įskaitant „Pixar“ filmą „Inside Out 2“, kuris tapo visų laikų pelningiausiu animaciniu filmu. Gruodžio pradžioje „Flow“ laimėjo Europos kino akademijos apdovanojimą geriausio animacinio filmo kategorijoje. Į Lietuvos kino teatrus filmas atkeliaus pirmoje metų pusėje.

Praėjusią savaitę į Lietuvą atvyko 2024-ųjų geriausiu Europos filmu išrinktas ir ne vieną apdovanojimą pelnęs filmas „Emilija Perez“. Režisieriaus Jacques`o Audiard`o miuziklas ispanų kalba pirmiausia triumfavo Kanuose ir 82-uosiuose „Auksinių gaublių“ apdovanojimuose pelnė pagrindinius apdovanojimus: geriausios komedijos ar miuzik­lo, geriausios dainos ir geriausio Europos filmo ne anglų kalba kategorijose, filme vaidinanti Zoe Saldana pelnė geriausios antro plano aktorės apdovanojimą. Lietuvos kino teatruose filmas bus rodomas nuo sausio 17 d.

Minint 150-ąsias kompozitoriaus, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines, Lietuvoje prasidėjo šiam iškiliam menininkui skirti renginiai. Šeštadienį Druskininkuose vyku­sio „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025“ atidarymo metu pristatyta įspūdinga elektroninės muzikos simfonija „Didysis Čiurlys“. Ši režisieriaus Aurimo Kamantausko premjera sujungė M. K. Čiurlionio muziką, laiškus, pasakas ir paveikslus į modernų reginį, žiūrovai išvydo virtualius ir atgyjančius M. K. Čiurlionio paveikslus, iš kurių į auditoriją persikėlė lyno akrobatas, tikra avių kaimenė, skrendantys paukščiai ir „Karalių pasaką“ atkuriantis lazerių šou. Kiti Čiurlionio metų renginiai, kaip praneša Vyriausybė, bus minimi ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Japonijoje ir dar daugelyje šalies atstovybių užsienyje. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Dvasinė ir kultūrinė Korėjos sos­tinė Kjongdžu (Gyeon­gju), įsikūrusi Šiaurės Kiogsango provincijoje, ant Japo­ni­jos jūros kranto, populiarumu nenusileidžia Seului. Kjong­džu buvo senosios tūkstantmetį gyvavusios (iki 935 m.) Sillos karalystės sostinė, 2000 m. įtraukta į UNESCO pa­saulinio paveldo sąrašą. Dabar miestas, vadinamas „mu­ziejumi be sienų“, išties pateisina šitą vardą. 

Kvapą gniaužiantys pojūčiai

Dirbtinis Anapji tvenkinys kartu su rūmais buvo įrengtas 30-ojo Silla karalystės karaliaus Munmu Didžiojo paliepimu. Jo prieigose pasodinti medžiai, apgyvendinti retų rūšių paukščiai ir gyvūnai, kurie atvežti iš įvairiausių pasaulio kampelių, siekiant sukurti utopiškai idealų pasaulį. Tvenkinio dydis įspūdingas – 200 m jis nutįsęs iš vakarų į rytus ir 180 m – iš šiaurės į pietus.

Tumuli parko kelias nužymėtas 23 Sillos karalystės valdovų bei jų šeimų narių kapais – jų kalvelės iš tolo primena žaluma pasipuošusias piramides. Tiesa, įeiti galima tik į vieną mauzoliejų – Cheonmachong kapavietę („Dangiškasis žirgas“). Skelbiama, jog 1973 m. vykusių kasinėjimų metu surasta daugiau nei 12 tūkst. artefaktų, kai kurie jų ir dabar puošia mauzoliejų.

Bulguksa šventykla – budistų vienuo­lynas, kuriame yra ne vienas Pietų Korėjos nacionalinio paveldo objektas: ak­meninės pagodos Dabotap ir Seokgatap, Cheongun-gyo („Mė­lynojo Debesies“) tiltas ir dvi paauksuotos Budos statulos. 1995 m. Bulguksa ir Seokgu­ramo grota, išrausta VIII a. To­hamsan kalno šlaituose, įtrauk­tos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Visi šie istoriniai objektai palieka neišdildomą įspūdį – visų pirma tuo, jog prieš kelis tūkstančius metų juos statė tokie pat žmonės, kaip ir mes. Tik be galingos technikos, vien rankomis...

Pietų Korėjos antras pagal dydį miestas ir penktas pagal dydį uostas pasaulyje Busanas yra stiprus ekonominis centras, kurio per II-ąjį pasaulinį karą neužėmė Šiaurės Korėja ir jam teko laikinosios sostinės vaid­muo. Dabar čia turistus traukia itin graži aplinka, jo šurmulys ir neįtikėtinas skaičius gyventojų (daugiau kaip 3,5 mln.), daugybė universitetų bei istorinių paminklų. Mes, grupelė lietuvių, ekskursiją pradėjome nuo Yongdusan parko, įsikūrusio ant vieno iš trijų kalnų Busano mieste. Senasis šio kalno pavadinimas Songhyunsan reiškia „kalnas, turintis vaizdą į jūrą per tankų pušyną“. Vėliau pavadinimas buvo pakeistas į Yongdusan ir reiškia „drakoną, kuris pasiruošęs įveikti priešus, puolančius iš jūros pusės“. Iš parko centre esančio 120 m aukščio bokšto atsiveria įspūdingas pakrantės vaizdas ir uosto didybė. Mums pasisekė pasigrožėti juo dar ir dėl to, kad nebuvo viską užgožiančio rūko. Man Busanas paliko didžiulį įspūdį ir labai priminė Dubajų.

Neaplenkėme ir nuostabiosios Haedong Yongung šventyk­los, pastatytos mokytojo Naon­go 1376 m. Ši, kaip nurodoma, išskirtinė šventykla išsidėsčiusi išilgai vandenyno linijos, todėl turistų mėgstama apžvelgti iš vandens. Sakoma, jog žmonės čia atvyksta per Naujuosius metus, kad galėtų sugalvoti norą ateinantiems metams stebėdami kylančią saulę, džiaugdamiesi sakurų žydėjimu. Beje, balandžio mėnesį švenčiant Budos gimtadienį, šventykla paskęsta žiedų ir žmonių jūroje...

Japonija – įspūdingų dangoraižių ir išskirtinės gamtos šalis 

Kelias dienas pasidairę po Pietų Korėjos miestus ir svarbiausius objektus, keltu iš Busano pasiekėme Japonijos Hakatą uostą – Fukuoka prefektūrą. Žiūrint į žemėlapį atrodo, kad Japonija – nedidelė šalis, bet jos plotas sudaro 377 tūkst. 975 kv. km. Be abejo, daugelis esame girdėję, kad šalis ypatingai tankiai apgyvendinta, miestai – sausakimši. Japonijo­je gyventojų skaičius siekia apie 127 mln., japonai sudaro daugumą, užsieniečių (korėjiečių, finų, brazilų ir kt.) bendruomenės sudaro labai nedidelę gyventojų dalį. Oficialią japonų kalbą naudoja apie 99 proc. gyventojų, o populiariausia užsienio kalba – anglų.

Iki šių dienų net 67 proc. šalies teritorijos yra apaugusi miškais. Sakoma, kad japonams pasisekė – žiemą čia nebūna labai šalta, o vasarą – karšta, nes šalyje trykšta karšti šaltiniai, ją saugo aukšti kalnai, jūros ir vandeningos upės. Japoniją sudaro daugiau kaip 3000 tūkstančiai salų, išsibarsčiusių Ramiojo vandenyno pakrantėje. Kadangi didžioji dalis šalies yra kalnuota ir netinkama nei žemės ūkiui, nei pramonei vystyti, daugiausiai gyventojų susitelkę pajūryje.

Piniginis vienetas – Japonijos jena, o vienas euras sudaro 157,7400 jenų. Japonai priima tiek eurus, tiek JAV dolerius, bet labiausiai vertina grynuosius pinigus. Nors daugelis parduotuvių ir viešbučių leidžia atsiskaityti populiariausiomis kreditinėmis kortelėmis, vis tik kai kuriose kavinėse, baruose ar mažesnėse krautuvėlėse to padaryti nepavyks. O kai kuriose netgi yra nustatyta minimali suma, už kurią reikia pirkti, kad būtų leista atsiskaityti kortele. Be to, už tokį atsiskaitymo būdą gali būti imamas papildomas mokestis.

Mums nuostabą sukėlė, jog aukštomis kainomis garsėjančioje Japonijoje pavakarieniauti galima ir nebrangiai. Ja­ponijoje galima mėgautis ir paly­gin­ti pigiomis pramogomis. Viena tokių – „sento“ – viešosios pirtys. Ir nors dauguma japonų namuose turi vonios kambarį, įprotis maudytis viešosiose sento neišnyko.

Kaip ir kitose Azijos šalyse, pagrindinis japonų valgis yra ryžiai, žuvis. Mėsa yra gana brangi, matyt, todėl ir vartojama rečiau. Japoniški valgiai užgeriami alumi, sake arba žaliąja arbata, kuri paprastai patiekiama nemokamai.

Japonai meldžiasi medžiams, akmeniui ir mano, kad tai turi sielą – šintoizmas yra senoji japonų religija. Kita paplitusi religija yra budizmas, o Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, jog jis pats kuria savo likimą.

Dažnam europiečiui Japonija atrodo tolima Azijos valstybė, gaminanti patikimus automobilius, televizorius ir dažnai kenčianti nuo žemės drebėjimų. Šaltiniai nurodo, jog 1995 m. sausio 17 d. įvykęs žemės drebėjimas nusinešė apie 5500 gyvybių. Mums būnant kosmoso muziejuje, irgi jautėme žemės drebėjimą, ir, tenka pripažinti, buvo labai nejauku. 

Tekančios saulės šalis didžiuo­jasi ne tik išvystyta pramone. Nuvykęs į Japoniją, iškart tampi „gaidzinu“, tai yra užsieniečiu. Tačiau kad iš paprasto „gaidzino“ nevirstum „bakagaidziną“, t. y. „kvailu užsieniečiu“, reikia susipažinti su vietos papročiais. Tarkime, jokiu būdu negalima su batais lipti ant šiaudinio demblio – tatamio, sveikinantis reikia ne kišti ranką, o tik kukliai nusilenkti – būtent mandagumas šioje šalyje yra vertinamas labiausiai. 

Giono rajone yra geišų kvartalas. Istoriniai šaltiniai atskleidžia, jog nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos geišų Japonijoje mažėja. Dabar jų Gione tėra apie 140, 20 vadinamos „maiko“ – mokinė, šokanti mergaitė. Mokinės plaukuose turi dau­giau dekoracijų, vilki kimono, tik šis

paprastai turi raudoną, o ne baltą apykaklę. Mokinės raudonai dažo tik apatinę lūpą, baltai išpieštas veidas sukuria paslaptingumo ir savotiško nepasiekiamumo aurą. Labai svarbu žinoti, jog geišų profesija buvo pirmoji galimybė moterims užsidirbti, jos parduoda įgūdžius ir kompaniją, o ne kūną, nors vis dar vyrauja įsitikinimai, kad geišos yra susijusios su prostitucija.

Aplankėme Dazaifu Tenmangu šven­tyk­lą, kuri tarp šimtų Ja­ponijoje esančių Tenmangų šventyklų yra svarbiausia. Maldos na­mai yra skirti mokslininko ir politiko Sugavara Michiza­ne dvasiai. Kadangi Michizane la­bai mėgo slyvų medžius, jų ap­link šventyk­lą galima priskai­čiuoti daugiau nei 6000. Šią šventyklą labai mėgsta studentai, todėl egzaminų metu ji būna apkabinėta pakabukais, tikint, jog tai padės išlaikyti egzaminus.

Keltu pasiekėme šventąją Mijadžimos salą, kurioje, pasak legendų, negalima nei gimti, nei mirti ir kurioje auga tik jauni medžiai, čiulba paukščiai bei ganosi elniai. Jų ten daugybė ir jie drąsiai ima maistą iš turistų rankų. O kai baigiasi gardumynai, elniai mielai kramsnoja tavo skėtį ar drabužio skverną, ir pasprukti nuo jų yra gana sunku.

Mijadžimos saloje išsiskiria Japonijos valstybine vertybe laikomos Icukušimos šventyk­los (UNESCO paveldo objektas) su įspūdingaisiais Tori vartais, kurie dėl potvynių ir atoslūgių dažnai vadinami plaukiojančiais ir yra žinomi visame pasaulyje. Mijadžimos sala yra laikoma šventa vieta, o šventyk­los kompleksą, susidedantį iš daugybės pastatų, jungia mediniai takai, akį traukia ir mediniai pilioriai virš jūros. Aukščiausia salos viršukalnė yra Misen kalnas, kurį vietos žmonės garbino jau VI a. 

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Vakarų Ukrainos mieste Drohobyčuose užaugusi Julia Chomiak taip degė noru išvykti į frontą, jog į karinį komisariatą nuėjo sulaužyta koja. Tiesa, be gipso, mat pabijojo, kad kitaip nepatvirtins jos prašymo leisti prisijungti prie Charkivo regione kovojančio dalinio.

Mergina koją išniro ir vieną kauliuką susilaužė nešdama į komisariatą prašymą, norėdama tapti dalinio medike. Julia buvo vos prieš kelias savaites baigusi mokslus Lvivo medicinos universitete, tačiau išsižadėjo ginekologės pareigų vienoje klinikoje ir išvyko į frontą. Ji sako buvusi tam pasirengusi jau pirmąją karo dieną, tačiau išgirdo, jog medikų fronte netrūksta. Kai beveik po pusmečio jų prireikė naujai susiformavusiame būryje, Julia nedvejojo. Tiesa, dalinio vyriausiasis medikas, išgirdęs, jog jai vos 26-eri, siūlė kelias dienas pagalvoti, nes fronte yra pavojus žūti. Julia atsakė, kad viską yra seniai apmąsčiusi ir paprašė skubiai atsiųsti sutikimą įdarbinti, kad galėtų jį pateikti kariniam komisariatui. 

„Buvau apsisprendusi tapti karo medike, norėjau, jog tai taptų kerštu maskvėnams už tai, ką NKVD tarnai padarė senelei”, – sakė mergina.

Jos močiutė, irgi Julia, mirė  2003 m., kai būsimai fronto medikei tebuvo vos septyneri.

Lvivo regiono Uniatičių kaime, netoli Drohobyčo miesto gyvenusią senelę NKVD agentai suėmė 1945 m., įtarę, jog ji yra pogrindyje veikusių patriotinių organizacijų OUN bei UPA ryšininkė. Jai tuomet buvo 22 metai, prieš keturis metus ji jau buvo praradusi vyrą Michailą, kurį sovietinė valdžia už dalyvavimą OUN veikloje nuteisė myriop ir žiauriai nukankino Drohobyčo kalėjime. Vyro Julios močiutė neteko, ant rankų supdama pirmagimį dvejų mėnesių sūnelį Tarasą, kuris vėliau tėvų kančių istoriją perpasakojo dukrai.

Senelę NKVD sadistai išprievartavo, o po to įkaitinta geležimi išdegino vidinius lyties organus tam, „kad daugiau negimdytų banderovcų“. Po to leisgyvę merginą pervežė į kalėjimą, kur toliau kankino ir reikalavo pasakyti partizanų vardus. Saviškių neišdavusi ryšininkė buvo taip mušama, jog nebegalėjo paeiti, todėl į apklausas ją tempdavo už plaukų. Po kelių dienų pamatę, kad suimtoji visa sutinusi, nekalba ir yra be sąmonės, kankintojai merginą išvežė į užmiestį ir išmetė į pakelės griovį, pranešę, kad, išleidus iš tardymo ir namo einančią ją mirtinai partrenkė mašina. Tačiau močiutė išgyveno – griovyje leisgyvę ją pamatė vienas pažįstamas kaimietis, kuris vežimu pargabeno į namus. Po metų ji vėl ėmė vaikščioti, nors tuo mažai kas tikėjo. Dėl per mušimus pažeisto stuburo liko neįgali, tačiau po keleto metų dar kartą ištekėjo ir pagimdė tris vaikus, nors tokia galimybe netikėjo net ją gydęs ginekologas Jevgenas Košeliukas. Jis prisipažino, jog nebuvo matęs taip sužalotos moters, tačiau pokaryje nedrįso klausti, kas tai padarė. Vėliau medikas apie baisiai sužalotą pacientę papasakojo patikimam draugui, o šis, Ukrainai atgavus nepriklausomybę, susirado senelės sūnų Tarasą, didvyriškos patriotės istori­ja buvo aprašyta laikraščiuose“, – močiutės gyvenimo tragediją pasakoja Julia.

Nepriklausomos Ukrainos troš­kusi ir per žiaurius kankinimus bendražygių neišdavusi senelė Juliai tapo pavyzdžiu.

„Negalėjau likti namuose, priešams 2022-aisiais užpuolus tėvynę. Jaučiu, kad močiutė manimi didžiuotųsi“, – tvirtina Julija.

Su dabar 28-erių medike, trečius metus fronte dirbančia jau­nesniąja leitenante J. Chomiak, susipažinome atsitiktinai – vakarieniaudami prie vieno stalo kavinėje Charkive. Paklausta, ar karas ją pakeitė ir kaip, ji ilgai tylėjo. Po kurio laiko prisipažino, jog maniusi, kad išliks tokia, kokia buvo, tačiau paaiškėjo, kad kare tai neįmanoma, jis pakeičia visus. Po visko, anot jos, ką matė ir patyrė, tapo atšiauresnė, abejingesnė. 

„Kariuomenėje iš pradžių gyvenimą dalinau į dvi dalis: iki jos ir esant čia. Pastarasis etapas pradžioje atrodė mažiau svarbus, laikinas, kol grįšiu į „didįjį“. Dabar to skirstymo nebeliko“, –  teigia medikė.

Anot Julios, karas daug ką supaprastina, išgrynina. Taikos metu atrodo, kad visi yra labai skirtingos asmenybės, todėl sudėtinga bend­rauti, suprasti vieniems kitus.

„Iš tikrųjų skiriamės nedaug kuo: visi turime tokius pat jaus­mus, poreikius, susižeidus visiems skauda, mums visiems reikia dėmesio, užuojautos, glo­bos, meilės“, – tvirtina mergina.

Julia sako fronte suvokusi, kad nori kurti šeimą, gimdyti vaikus, turėti savo namus. Tuo pačiu galutinai apsisprendė, kad dirbs ne akušere, o bus mokslininkė ginekologė, gilinsis į nevaisingumo problemas ir gydymą. Ji neslepia, kad ją lydi mirties baimė, tačiau labiau kaip darbo fonas, o ne kaip paralyžiuojantis veiksnys, mat yra susitaikiusi su tuo, jog gali tekti žūti ir negyvena nemirtingumo iliuzijoje. 

Julia spėja, kad jai su pavojais buvo lengviau susitaikyti todėl, kad yra medikė – jai dažniau nei kitų profesijų atstovams tenka matyti mirtį, kančias ir artimųjų išgyvenimus. Be to, greitosios pagalbos medike dirbanti mama dar paaug­lei jai liūdnai pasakodavo, jog gydytojai nėra visagaliai, ne visada pavyksta išgelbėti net jaunų žmonių, kartais ir vaikų gyvybes. 

„Studijuojant mediciną, teko daryti skrodimus, per praktikas dirbti ligoninėse ir matyti mirštančius žmones, tačiau tai, jog gyvybė yra labai trapi ir lengvai prarandama, galutinai įsitikinau stabilizaciniame punkte šalia fronto linijos”, – prisipažįsta medikė.

Ten Julia dirbti pasiprašė pati, nes tuo metu jos brigada buvo ramesnėje vietovėje, rūpesčių buvo mažiau. Tačiau nuvykusi į Konstantinivkoje esantį stabilizacinį punktą mergina paklausė, ar netrūksta pagalbininkų ir buvo priimta išskėstomis rankomis. Paaiškėjo, jog į punktą buvo vežami sužeisti kariai iš Bachmuto, dėl paaštrėjusių mūšių teko tris mėnesius dirbti be pertraukų ištisomis paromis. Kadangi ginekologiją studijavusi Julia buvo praėjusi ir chirurginę praktiką, prisiėjo ir savarankiškai operuoti, amputuoti galūnes.

„Įsitikinau, kad žmogus yra tarsi krištolinis indas – gražus ir brangus, tačiau ir netvarus, todėl gyvybę labai leng­va prasti. Norint ją išsaugoti, medikui reikia maksimaliai susikoncent­ruoti, elgtis šaltakraujiškai ir kontroliuoti jausmus, todėl darbo metu visiškai atjungiu emocijas“, – neneigia Julia.

Tuo, kad gydytojas nėra visagalis, pirmą kartą savarankiškai ji įsitikino Kupianske, kai netrukus po miesto išvadavimo rusai apšaudė ligoninę. Pamačiusi, jog medikai kieme gaivina žmones, nusileido ieškoti kitų nukentėjusių į rūsį ir ant laiptų rado sukniubusį vyrą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ligoninės anesteziologas. 

„Suleidau su savimi turėtus vaistus ir dariau viską, ką sugebėjau, kad gyvybė neužgestų. Kažkas iš ligonines atlakino defibriliatorių, ėmė man talkinti, deja, po valandos vyriškio širdis nustojo plakti, nors kelis kartus pulsą buvo pavykę atstatyti”, – liūdnai prisimena mergina. 

Nepasisekus stabilizaciniame punkte išgelbėti sužeisto kario gyvybės, iš nevilties Juliai pradžioje norėdavosi raudoti, tačiau greitai suvokė, kad privalo susikaupti, nes nuo to priklauso, ar gerai įvertins kito sužeistojo būseną ir padarys viską, jog šis būtų išgelbėtas.

„Karui užsitęsus, žmonės kasdien skaito apie žuvusius, mirtys tampa skaičiais, tačiau iš tikrųjų kiekvienas žmogus yra atskira visata. Kai žūva vienas, skausmo kalnas užgula jo artimuosius, gali nutikti taip, jog mirusiojo šeimos nariai ar draugai niekada dėl šios netekties nebeturės pilnaverčio gyvenimo. Trokštu, jog karas pagaliau pasibaigtų ir niekas nebežūtų”, – sako fronto medikė.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Juliaus vaikystė nebuvo lengva, viename kambaryje turėjo tilpti septynių žmonių šeima: mama, senelė, prosenelė, dvi seserys ir brolis. Kita vertus, tai buvo brandinanti patirtis, kuri mokė dalintis, būti dėmesingam kito poreikiams, nesureikšminti daiktų.

Andrius NAVICKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3