Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė naująjį sezoną pasitinka pasipildžiusi šešiais naujais baleto artistais. Jų kelias į Klaipėdą – labai skirtingas: vieni apie galimybę šokti Europoje svajojo ne vienerius metus, kiti jau turi solidžios tarptautinės patirties, tačiau daugelį į Klaipėdą atvedė ne tik noras šokti, augti, bet ir būti trupės, kurią formuoja naujasis baleto meno vadovas Gianni Attimonelli, nariais.

Atrankoje į baleto trupę dalyvavo apie 500 šokėjų. Iš jų atrinkti vos šeši – Yoojung Kim, Hanana Mori, Rozina Szabo, Montes Justin Pirtle, Carter Raymond Smalling ir Lucas Hessel. Šis susidomėjimas atskleidžia ir augantį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės patrauklumą profesionalų akyse.

Naujieji artistai į Klaipėdą atvyko iš skirtingų pasaulio kampelių – Pietų Korėjos, Japonijos, Vengrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos. Jų profesinė patirtis taip pat labai įvairi: nuo tarptautinių baleto konkursų, prestižinių baleto mokyklų iki šiuolaikinio šokio projektų, gastrolių ir darbo profesionaliose Europos bei Amerikos trupėse.

Kuo juos sudomino Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras? Ir kokią patirtį bei lūkesčius jie atsineša?

Hanana Mori (Japonija)

Šokti pradėjau būdama vos trejų, o nuo septynerių metų klasikinis baletas ir šiuolaikinis šokis tapo mano didžiąja aistra. Nuo tada vis dažniau ėmiau svajoti apie profesionalios šokėjos kelią.

Klaipėdą pasirinkau dėl galimybės šokti trupėje, kurios repertuare yra Alexanderio Ekmano kūrinys „Kaktusai“. Taip pat labai patiko pati atranka – pajutau pozityvią kolektyvo energiją. Džiaugiuosi pradėdama darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Čia dirba daug nuostabių šokėjų, todėl tikiuosi iš jų pasisemti naujų idėjų, išbandyti kuo daugiau skirtingų šokio stilių ir atrasti, kaip visa tai gali tapti mano pačios šokio dalimi. Labiausiai laukiu būtent šios patirties ir naujo kūrybinio etapo.

Montes Justin Pirtle (JAV)

Visada norėjau šokti Europoje. Dar sausį su baleto projektu gastroliavau Baltijos šalyse – buvau Vilniuje, Taline. Po gastrolių pradėjau ieškoti baleto trupių šalyse, kuriose lankiausi, ir jų darbo skelbimų. Taip radau Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.

Buvau pakviestas į atranką. Tuo metu dar turėjau sutartį su „Boulder Ballet“ Kolorade, todėl į Klaipėdą atvykti negalėjau. Nusiunčiau vaizdo įrašus, vėliau dalyvavau nuotolinėje atrankoje. Pas jus buvo vakaras, o Amerikoje tuo metu buvo maždaug septinta ryto.

Atrankoje dalyvavo apie 500 šokėjų. Kai sužinojau, kad esu vienas iš šešių atrinktų artistų, buvau labai laimingas. Pradėjau rinkti pinigus kelionei ir persikėlimui į Lietuvą. Paviešinau socialiniuose tinkluose, kreipiausi į šeimą, draugus, žmones, kurie mane buvo rėmę ankstesnėse trupėse. Rašiau laiškus, skambinau, pasakojau, kur važiuoju ir ką darysiu. Taip pat pat pats dirbau ir taupiau.

Vien dokumentams, jų tvirtinimui, kelionei ir kitiems dalykams išleidau daugiau nei 3000 JAV dolerių. Atvykus dar reikėjo susirasti būstą. Tai irgi nebuvo taip paprasta, nes reikėjo užstato. Labai padėjo kolegos. Vienas šokėjas pasiūlė ieškoti būsto Klaipėdos „Facebook“ grupėse. Parašiau ten ir gavau labai daug žinučių. Žmonės siūlė butus, dalijosi kontaktais, norėjo padėti. Man tai buvo labai maloni staigmena.

Galiu palyginti ir darbo sąlygas Amerikoje bei Europoje. Mažesnėse JAV trupėse, kuriose dirbau, dažnai dirbdavome pagal sutartis. Ne visada buvo suteikiamas sveikatos draudimas, pensijų ar kitos socialinės garantijos. Europoje, ypač valstybiniuose teatruose, matau daugiau stabilumo. Man svarbu, kad galiu dirbti tai, ką mėgstu, ir kartu turėti geras darbo sąlygas.

Skiriasi ir patys teatrai. Kolorade šokau mažesnėje erdvėje – buvome labai arti žiūrovų. Tai turėjo savito žavesio, nes gali tiesiogiai pajusti publiką. Tačiau Klaipėdos teatro mastas - kitoks. Pirmą dieną, kai kolegos aprodė teatrą, pagalvojau, kad realybėje jis dar geražesnis ir didingesnis nei nuotraukose. Scena, salė, šviesos, visa techninė įranga – puiki.

Jau repetuojame Alexanderio Ekmanno „Kaktusai“, taip pat ruošiamės miuziklui „Mamma Mia!“. Man patinka, kad repertuaras skirtingas, tad reikia skirtingų šokio stilių. Tai geras iššūkis.

„Mamma Mia!“ man dar įdomi ir vertimo į lietuvių kalbą. Amerikoje šias dainas girdėjau visą gyvenimą, tačiau išgirsti jas skambant lietuviškai labai netikėta.

Dabar svarbiausia – įsilieti į trupę. Noriu mokytis iš kolegų, susipažinti su choreografais, išbandyti skirtingus kūrinius. Man patinka tas jausmas, kai visi mokomės vieno spektaklio choreografijos ir po truputį tampame viena komanda.

Labai džiaugiuosi, kad išdrįsau tai padaryti. Persikelti iš Amerikos į Lietuvą nebuvo paprasta, bet jeigu ilgai svajoji apie galimybę šokti Europoje – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – puiki platforma.

Yoojung Kim (Pietų Korėja)

Užaugau tarp Pietų Korėjos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Šokti pradėjau būdama penkerių, tačiau studijuoti baletą pradėjau gerokai vėliau. Žinau, kad vėlyva pradžia baletui nėra lengvas kelias – tai labai fiziškai reikli profesija, kuriai ruošiamasi nuo mažens. Tačiau aš norėjau mokytis, nepasiduoti ir save išbandyti.

Šokis – labai svarbi mano gyvenimo dalis. Dirbdama kaip laisvai samdoma šokėja dalyvavau labai skirtinguose projektuose: choreografijos konkursuose įvairiuose Pietų Korėjos miestuose, lauko improvizacijose, kameriniuose spektakliuose, projektuose. Kartais tai būdavo maži, bet man vienodai svarbūs pasirodymai. Būtent iš tokių progų po truputį atsirado didesnės scenos – per pastaruosius dvejus metus turėjau galimybę šokti Japonijoje, taip pat dalyvauti premjeroje viename didžiausių Korėjos šokio renginių – Seulo baleto festivalyje.

Visada jaučiau, kad kažko trūksta. Būdama laisvai samdoma šokėja turėjau derinti šokį su kitais darbais, todėl ne visada galėjau visą savo laiką skirti tam, ką labiausiai mėgstu. Labai norėjau šokti trupėje – kasdien būti studijoje, repetuoti, mokytis ir tiesiog gyventi šokiu. Todėl galimybė prisijungti prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės man reiškia labai daug.

Dalyvavau Seulo baleto festivalyje, kuriame viena iš veiklų buvo baleto pamoka lauke, šalia gražaus ežero ir pramogų parko. Pamoką vedė Gianni Attimonelli. Iki šiol prisimenu, kiek energijos ir meilės šokiui jis įdėjo į tą pamoką. Vėliau dar dalyvavau jo vedamoje pamokoje, kai jis antrą kartą lankėsi Korėjoje.

Todėl kai sužinojau, kad Gianni Attimonelli tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto meno vadovu, supratau, kad noriu pabandyti dalyvauti atrankoje. Jo pamokose jaučiausi palaikoma, skatinama peržengti savo galimybių ribas. Man buvo įdomu, kokią trupę jis kurs ir kokią kryptį jai suteiks. Mėnesio atrankos rezultatų laukimas atrodė labai ilgas, todėl žinia, kad esu kviečiame sudaryti sutartį su KVMT, buvo nepaprastai džiugi.

Klaipėda – man labai patiko. Mane ypač sužavėjo teatro pastatas – jame gražiai susijungia klasikinis Klaipėdos įvaizdis ir šiuolaikiška teatro architektūra. Tačiau dar svarbiau kaip jaučiausi baleto studijoje. Ji erdvi, šviesi, jaučiasi gera energitika. Labai greitai pasijutau sava. Kolegos mane priėmė labai šiltai, todėl adaptacija buvo daug lengvesnė, nei tikėjausi.

Labai laukiu įsiliejimo į repertuarinius spektaklius. Ypač norėčiau šokti neoklasikinius kūrinius – tai mano mėgstamiausias žanras. Taip pat labai džiaugiuosi kolegomis. Jau dabar matau, kiek daug iš jų galiu išmokti. Mane žavi jų profesionalumas ir pagarba darbui. Noriu kuo daugiau dirbti kartu ir tapti tikra trupės nare.

Turiu ir asmeninį tikslą – labiau pasitikėti savimi. Ypač improvizuodama. Kartais improvizacijos metu per daug galvoju ir pradedu abejoti savo pasirinkimais. Norėčiau išmokti labiau pasitikėti savo kūnu, būti laisvesnė ir tiesiog nebijoti judėti.

Dar viena mano meilė – muzikinis teatras. Dar studijų metais esu kūrusi ir stačiusi keletą miuziklų, todėl labai norėčiau kada nors būti tokio spektaklio dalimi ir čia.

Dabar jaučiu, kad pagaliau esu ten, kur ilgą laiką norėjau būti – trupėje, kurioje galiu kiekvieną dieną šokti, mokytis ir augti. Man tai yra labai didelė galimybė, kurią noriu išnaudoti visa širdimi.

Rozina Szabo (Vengrija)

Esu gimusi Nyderlanduose, Hagoje, vengrų šeimoje, todėl vėliau persikėlėme gyventi į Budapeštą. Prieš pradėdama šokti profesionaliai, lankiau gimnastiką – būtent ji tapo pirmuoju žingsniu į šokio pasaulį. Vėliau įstojau į Vengrijos šokio universitetą, kur įgijau profesionalaus šokio išsilavinimą. Baigusi studijas išvykau į Poznanę, Lenkijoje, kur tęsiau savo, kaip baleto artistės, kelią ir kaupiau sceninę patirtį.

Apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą jau buvau girdėjusi anksčiau. Su baleto meno vadovu Gianni buvau susitikusi keletą kartų, kai jis lankydavosi mūsų mokykloje, taip pat turėjau kolegų, kurie šoko Ostravoje, kur jis dirbo. Todėl galimybė prisijungti prie Klaipėdos teatro man pasirodė labai įdomi.

Labiausiai patraukė teatro repertuaras ir noras išbandyti kažką naujo. Norėjau pakeisti aplinką, įgyti naujos patirties ir augti kaip menininkė.

Esu labai laiminga Klaipėdoje pradėjusi naują savo profesinio kelio etapą. Mane nuo pat pirmųjų dienų pasitiko labai draugiški ir šilti žmonės, o pats teatras paliko puikų įspūdį. Labai džiaugiuosi tapusi šios trupės dalimi ir nare, kad čia manęs laukia daug gražių spektaklių, naujų patirčių ir kūrybinių atradimų.

Lucas Hessel (Prancūzija)

Būdamas dvylikos metų pradėjau mokytis baleto akademijoje Tulūzoje, Prancūzijoje. 2016-aisiais prisijungiau prie „VM Ballet“. Tuo metu, be kasdienių treniruočių, daug dalyvavau įvairiose tarptautinėse programose ir meistriškumo kursuose Monte Karle, Prahoje, Niujorke.

2018 metais dalyvavau „Youth America Grand Prix“ konkurse Paryžiuje, kur klasikinio baleto kategorijoje užėmiau trečią vietą. Tais pačiais metais gavau stipendijas į keturias baleto mokyklas, tačiau pasirinkau „John Cranko Schule“ Štutgarte ir ten praleidau paskutinius dvejus mokymosi metus. 2021-aisiais baigiau mokslus ir pradėjau profesionalaus šokėjo karjerą.

Pirma mano darbo vieta - Vroclavo operos teatro baleto trupė, Lenkijoje. Ten šokau labai skirtingą repertuarą – „Žizel“, „Spragtukas“, „Neapolis“, „Ana Karenina“, kitus klasikinius bei šiuolaikinius spektaklius. Tuo metu pradėjau kurti ir pats. Dalyvavau jaunųjų choreografų programoje, kurioje sukūriau tris choreografijas – „Rouge et Noir“, „The Roots“ ir „Generation“. Buvo įdomu pabandyti pažvelgti į sceną iš kitos pusės ir suprasti, kiek daug dalykų slypi už choreografijos sukūrimo.

2025 metais prisijungiau prie „Ballet Preljocaj“ trupės Prancūzijoje. Su ja daug gastroliavome, tad teko šokti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kolumbijoje ir Europos šalyse. Per šį laiką šokau Angelin Preljocaj choreografijas, tarp jų „Gravity“, „Torpeur“, „Requiem(s)“, „Atys“ Versalio karališkojoje operoje. Tai buvo labai gera mokykla ir labai intensyvus laikotarpis.

Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą atvykau todėl, kad mane sudomino nauja trupės meninė kryptis. Kai sužinojau, kad baleto meno vadovu dirba Gianni Attimonelli, pagalvojau, kad tai gali būti įdomi vieta. Man patiko mintis apie įvairesnį repertuarą, naujus choreografus ir naujus meninius požiūrius. Šiame karjeros etape kaip tik norėjau kažko naujo.

Atvykęs į teatrą pajutau, kad čia tikrai yra daug galimybių. Teatras naujas ir savitas, o trupėje yra skirtingos patirties ir skirtingų patirčių turinčių šokėjų. Ir pati Klaipėda man nauja – įdomu pažinti miestą, aplinką.

Dabar labiausiai laukiu darbo salėje ir naujo repertuaro. Noriu šokti, mokytis iš choreografų ir kolegų, imtis vaidmenų, kurie nebūtinai bus lengvi ar pažįstami. Į trupę atsinešu savo patirtį, bet kartu noriu išlikti atviras tam, ką čia išmoksiu.

Carter Raymond Smalling (JAV)

Šokti pradėjau būdamas penkiolikos metų, nedidelėje šokių studijoje Sietlo apylinkėse. 2021–2022 metų sezoną praleidau kaip „Boston Ballet“ trupės stažuotojas. Vėliau persikėliau į Vokietiją, kur mokiausi John Cranko mokykloje Štutgarte. Baigęs mokslus, du sezonus šokau Štutgarto baleto trupėje.

Labai džiaugiuosi prisijungęs prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės 2026–2027 metų sezonui. Nors čia dirbu neseniai, tačiau jau spėjau pajusti, kad trupėje yra labai daug talentingų ir kūrybingų šokėjų. Labiausiai džiugina tai, kad visi jie yra smalsūs, atviri ir draugiški.

Man labai patinka ir pati Klaipėda. Miestas pasirodė labai žavus –  akmenimis grįstos gatvelės, išraiškingi medžiai, o ypač tai, kad čia taip arti miškas ir jūra. Man tai labai ypatinga vieta gyventi ir dirbti.

Taip pat labai laukiu darbo kartu su meno vadovu Gianni ir galimybės prisidėti prie naujo teatro bei baleto trupės etapo ir jo kuriamos vizijos. Labai smagu būti šio proceso dalimi ir nekantrauju pamatyti rezultatą.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Sutikime, kad tautiniai ar reli­giniai konfliktai yra vieni pavojingiausių pasaulyje. Juos įžiebti labai lengva. Pakanka melagingos naujienos, grupelės smarkuolių išpuolio, politikos veikėjo neapgalvoto, nors ir iš tautosakos lobyno ištraukto raginimo, ir neapykantos laužas liepsnoja. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Nuo seno Lietuva buvo gana tolerantiška atvykėliams, persikėlėliams, tautinėms mažumoms. Net nereikėdavo demonstruoti didelio lojalumo mūsų valstybei, kad lietuviai priglaustų, sudarytų sąlygas bendruomenių plėt­rai, savo tikybos išpažinimui. Tik svetima ideologija pakaustyti imigrantai, okupacinių valstybių veikėjai bandydavo uždegti tą nesantaikos degtuką. Tai neturi nieko bendro su sovietiniais laikais propaguota internacionalizmo idėja.  

Mūsų skaitytojas turbūt nujaučia, į kur kalbą kreipiu. Bet iš pradžių paci­tuosiu politikės Viktorijos Čmily­tės – Nielsen žodžius: „Jeigu kažkas sako, jog rūpinasi lietuvių tauta, degindamas Koraną ar mosuodamas kiaulės galva, meluoja. Nes tai yra visiškai priešingas veiksmas. Tai yra konflikto žiebimas ir agresijos eskalavimas, tikintis, kad ugnis apims kuo didesnę visuomenės dalį. Tai ir rankos tiesimas Rusijai, kurios pagrindinis pastarųjų metų tikslas mūsų re­gione – skaldyti žmones ir sėti baimę, provokuoti agresiją bei tautinę neapykantą...“ 

Šis perspėjimas susišaukia su 60-ies visuomenės veikėjų viešu pareiškimu, pasmerkusių radikaliai nusiteikusių baikerių bandymą sutrukdyti musulmonų pamaldas prie Kauno mečetės.

„Mes smerkiame bet kokį bandymą neapykantos, pažeminimo ar bauginimo veiksmus paversti įprasta politinės kovos forma“, – pabrėžiama pareiškime. 

Bet sutikime, jog problema nėra vienalytė. Ji sena kaip pasaulis. Kodėl į karus išbujojo nesantaika tarp žydų ir arabų Artimuosiuose Rytuose? Kodėl 2020-ųjų sausį po Prancūzijos satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ prieš islamą nukreiptos karikatūros kilusiuose neramumuose žuvo devyni redakcijos darbuotojai, o šalyje ir visame pasaulyje kilo neapykantos vieni kitiems banga? Kodėl Lietuvoje palaidu liežuviu garsėjantys politikai leidžia sau skanduoti bjaurias dainuškas ir taip telkti apie save juos šlovinančius piliečius?

„Kiaulės galvos“ išpuolis Kaune jau turi pasekėjų. Rugsėjo 13-osios naktį prie vieno iš Vilniaus barų buvo sudegintas Koranas – islamo išpažinėjų pagrindinė religinė knyga. Incidentą buvo kam nufilmuoti, bet niekas nesustabdė veidą užsidengusio jaunuolio su ant apsiausto rankovės uždėtu Lietuvos vėliavos antsiuvu vykdyti savo įžūlų aktą. Menkniekis? Gal. Bet jis yra išpuolio Kaune atkartojimas...

Su Koranu mano santykis kitoks. Vieną jo egzempliorių rusų kalba pirkau dar 1992 m. rudenį Grozne, kai su grupe politikų vykau į Čečėnijoje vykusias iškilmes pirmųjų nepriklausomybės metinių pažymėti. Po dviejų metų, kai Ičkerijos kalnuose jau griaudėjo rusų pabūklai, kitą Šventojo rašto egzempliorių arabų kalba man padovanojo ir tuojau pat pašventino iš Azerbaidžano pas Džoharą Dudajevą atvykęs imamas. Nuo tol šios knygos yra mano garbingiausių leidinių lentynoje.

Kaip jau rašiau, tai problema, susijusi su niekaip neišnarpliojamu imigracijos klausimu. Jis nėra toks paprastas. Sunku nuspėti, kur gali plykstelėti neapykantos ugnis, kuris iš atvykėlių turi blogų ketinimų, kur apskritai pasisuks agresyvių kaimynų politika. Nutylėti šią problemą irgi ne išeitis. Mat drumstame vandenyje velniai veisiasi, sako liaudies išmintis...

Tuo metu „didieji patriotai“, iškėlę kiaulės galvą ir trukdydami atlikti musulmonų apeigas, šaukia, jog ateiviai trukdo tautos pažangai. Jie reikalauja apskritai neįsileisti imigrantų, o atvykusius kito tikėjimo žmones išvyti iš šalies.

„Lietuva – tik lietuviams!“ – mosuoja ant kartono nupieštu šūkiu koks jaunuolis. 

Tiesą sakant, savaitės komentarų apžvalgininkas irgi kartais neatsilaiko prieš tokį reikalavimą, nes jis tautiškai saldus. Net krūtinę užlieja šilta pasididžiavimo savimi banga, kad štai, koks esi lietuvis! Bet ši emocija labai pigi ir net pragaištinga. Pasaulis ir Lietuva niekada nebus vienatautė, vieno tikėjimo, vienos politinės orientacijos. Todėl neramu, kai žinoma TV laidų kūrėja puola apibendrinti neva, jei jos vos nenudaužė kokio tamsiaodžio pavėžėjo „Prius'as“, tai kalti visi, kurie įsileidžia „gastarbaiterius“, juos įdarbina maisto išvežiotojais ir pan. Tačiau eskaluoti tautinius ar religinius neramumus, prisidengiant patriotiniais šūkiais – negarbingas ir nusikalstamas kelias. Tai tik įpila dar daugiau žibalo į priešo propagandos mašiną. Demokratija ir tolerancija turi ribas, o jas kontroliuoti ir reguliuoti turi valstybė, o ne radikalių emocijų mėgėjai.

Česlovas IŠKAUSKAS

Artėjant savivaldos rinkimams, Šilalės rajono gyventojų nuomonės apie savivaldybės darbą išsiskiria. Vieni sako didelių problemų rajone nematantys, kiti atkreipia dėmesį į jaunimo bei darbo vietų trūkumą, sveikatos apsaugą, švietimą ir lėšų paskirstymą.

Šilalės savivaldybės tarybos narės Asta Bataitytė ir Erika Gargasė taip pat išskiria demografinius iššūkius ir būtinybę daugiau dėmesio skirti kasdieniams gyventojų poreikiams.

Viena dažniausiai Šilalės gyventojų įvardijamų problemų yra jaunų žmonių ir darbo vietų stygius. Šilališkė Viktorija teigia, jog mūsų rajone trūksta ne tik galimybių dirbti, bet ir veiklų, kurios skatintų jaunimą pasilikti gyventi rajone.

„Manau, problema yra tai, kad Šilalėje mažėja gyventojų, nepritraukiamas jaunimas, trūksta darbo vietų“, – kalba Viktorija. 

Šilališkė kritiškai vertina savivaldybės lėšų paskirstymą. Pasak jos, kai kur investuojama į objektus, kurių būklė dar nėra prasta, tuo metu kiti būtini darbai lieka neatlikti. Moteris taip pat neslepia nusivylimo dėl per mažo politikų bendravimo su gyventojais. 

„Kai artėja rinkimai, tada visi sugeba pasisveikinti, atvažiuoti, pabendrauti su žmonėmis. Bet kur jie būna visą kitą laiką?“ – klausia miesto gyventoja.

Tuo tarpu šilališkė Eugenija savivaldybės darbu teigia esanti patenkinta ir didesnių trūkumų nepastebinti.

Šilalės miesto gyventoja Zita didžiausia miesto problema įvardija sveikatos apsaugą ir medicinos sistemą. Pasak jos, blogiausia, jog visur yra eilės, sunku laiku patekti pas gydytojus. 

Sveikatos apsaugos sritį, kaip vieną aktualiausių, išskiria ir savivaldybės tarybos narė E. Gargasė. Jos teigimu, Šilalėje medicinos paslaugos yra pakankamai išvystytos, savivaldybė stengiasi pritraukti reikiamų specialistų, tačiau bėdų nestinga.

„Tarybos sprendimu yra priimtas mechanizmas, kuriuo siekiama padėti pritraukti į rajoną trūkstamų specialistų, tarp jų ir gydytojų. Savivaldybė mato, kad toks poreikis yra, ir imasi veiksmų, kad būtų pasiektas gyventojams naudingas rezultatas“, – kalba E. Gargasė.

Ji pabrėžia, jog sveikatos ir socialinių paslaugų poreikis yra glaudžiai susijęs ir su demografine situacija.

„Manau, pagrindinis signalas valdžiai turėtų būti demografinės situacijos gerinimas ir jaunų šeimų pritraukimas. Žinoma, taip pat reikia galvoti apie investicijas ir naujas įmones, kurios kurtų naujas darbo vietas, kad jaunimas norėtų grįžti į Šilalę“, – įsitikinusi E. Gargasė. 

Pasak jos, rajono visuomenė sensta, todėl ateityje dar daugiau dėmesio reikės skirti ne tik gydymo paslaugoms ar investicijoms, bet ir senjorų poreikiams. 

Demografiniai pokyčiai atsispindi ir švietimo sistemoje. Pajūrio gyventojas Alius viena didžiausių rajono problemų įvardija mokyklų „naikinimą“ ir mano, jog savivaldybė daugiau dėmesio turėtų skirti būtent švietimui.

„Savivaldybė turėtų stengtis išlaikyti mokyklas. Manau, lėšas reikėtų skirstyti sąžiningiau ir daugiau dėmesio skirti būtent švietimui“, – teigia pajūriškis. 

Panašią tendenciją pastebi ir savivaldybės tarybos narė Asta Bataitytė, atkreipianti dėmesį į mažėjantį mokinių skaičių bei jaunų specialistų trūkumą mokyklose. 

„Jie nelabai noriai įsidarbina mokyklose, todėl lieka vyresni mokytojai, kai kurie dirba ir sulaukę pensinio amžiaus, nes nėra, kas juos pakeistų“, – teigia A. Bataitytė. 

Todėl, jos nuomone, savivaldybei svarbu yra ne tik spręsti švietimo problemas, bet ir ieškoti būdų, kaip rajone išlaikyti bei pritraukti jaunas šeimas. 

Kita vertus, nė viena problema negali būti įvardijama kaip atskira – įtakos joms atsirasti turi visas „paketas” veiksnių. Pasak E. Gargasės, švietimo srities, mažėjančio mokinių ir specialistų skaičiaus trūkumui įtakos turi iššūkiai susisiekimo srityje.

„Didelė dalis mokinių gyvena kaimo vietovėse, todėl kartais jiems labai sudėtinga pasiekti namus po pamokų ir būrelių“, – teigia tarybos narė.

Susisiekimo ir kelių būklės problemą akcentuoja ir A. Bataitytė. Tarybos narė kelia klausimą dėl kelių infrastruktūros ir teigia, jog daugiau dėmesio reikėtų skirti savivaldybės prižiūrimiems keliams bei gatvėms.

„Norėtųsi, kad būtų remontuojama daugiau savivaldybės žinioje esančių kelių ir gatvių miesteliuose bei kaimuose“, – sako tarybos narė. 

Pasak jos, svarbu ir tai, kad remontuojamų kelių eilė būtų sudaroma aiškiai bei sąžiningai. 

Kalbant apie rajono biudžeto lėšų paskirstymą, E. Gargasė siūlo atsakingiau vertinti didesnių miesto renginių ir švenčių finansavimą.

„Jeigu vienai šventei skiriamas labai didelis biudžetas, kitoms sritims akivaizdžiai lieka mažiau lėšų“, – įsitikinusi ji.

Pasak politikės, dalis pramogoms išleidžiamų lėšų galėtų būti skiriama socialinėms paslaugoms, sveikatos sričiai ar gyventojų susisiekimui gerinti.

Nors kalbinti pašnekovai išskiria atskirus savivaldybės sprendimus ir akcentuoja netolygų lėšų paskirstymą, jie pastebi ir teigiamus pokyčius rajone.

„Gerai vertinu tarybos darbą, daug nuveikta, Šilalė gražėja“, – sako A. Bataitytė. 

Socialinės politikos srityje savivaldybės veiklą teigiamai vertina ir E. Gargasė: „Mūsų rajonas yra stiprus socialinės politikos srityje. Tikrai yra atliepiami gyventojų poreikiai“. 

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės rajono savivaldybės interneto tinklalapyje skelbiama, kad šiuo metu biudžetinėse įstaigose ir savivaldybei pavaldžiose įmonėse yra kone 100 laisvų darbo vietų. Pasirinkimas toks platus, kad įsidarbinti galėtų ne tik daugelio sričių specialistai, bet ir ne vienas pačios menkiausios kvalifikacijos darbininkas. Tačiau daugelis pareigybių laisvos tik popieriuje, todėl ieškantiems dar­bo peršasi mintis, jog jos lau­kia valdžiai lojalių žmonių.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Dora Kaganaitė 1926 m. rugsėjo 14 d. gimė Laukuvoje, čia prabėgo jos vaikystė ir pirmieji mokslo metai. Ta­čiau jos gyvenimo istoriją negrįžtamai pakeitė karas. Penkiolikmetei teko susidurti su klausimu, apie kurį tokio amžiaus žmogus neturėtų galvoti – kaip išgyventi. 

Savo atsiminimais po kelių dešimt­mečių Dora, tada jau Tallat- Kelpšienė, dar spėjo pasidalinti vaizdo įrašuose, kurie saugomi asmeniniuose muziejininko Antano Ivinskio archyvuose.

1941-ųjų vasarą, naciams okupavus Lietuvą, Kaganų, kaip ir daugelio kitų žydų šeimų, gyvenimas sugriuvo, Laukuvos žydai atsidūrė Gerulių stovykloje, vėliau – Telšių gete. 

„Kodėl Laukuvos žydai nebuvo perkelti į getą Tauragėje? Už tai turime nusilenkti Laukuvos viršaičiui Tadui Tallat-Kelpšai“, – sako A. Ivinskis.

Pasirodo, gavęs nacių karinės vadovybės Lietuvoje nurodymą dėl žydų perkėlimo, T. Tallat-Kelpša paprašė Laukuvos pašto viršininko ant dokumento uždėti spaudą trim dienomis vėlesne data. Toks, atrodytų, nedidelis veiksmas suteikė laiko ir galimybę įspėti Laukuvos žydus apie artėjantį pavojų. Kas įspėjimą išgirdo ir juo patikėjo, galėjo bandyti pasitraukti. Taip pasielgė ir Kaganų šeima. Jie išvyko pas Telšiuose gyvenusius gimines. Tačiau po savaitės nusprendė grįžti į Laukuvą: galbūt tikėjosi, jog pavojus praėjo, gal tiesiog neįvertino to, kas jų laukė.

A. Ivinskio archyvuose saugoma Simono Dovidavičiaus kino juosta, kurioje užfiksuotas D. Kaganaitės-Tallat-Kelpšienės liudijimas.

„Mums grįžus, namuose jau gyveno vokiečių karininkai. Vienas peržvelgė, pasakė, kokia graži mūsų šeima ir kaip gaila, kad nė vieno nebeliks. Mama tąsyk mus tris vaikus stipriai prie savęs priglaudė, bet niekas tada nesitikėjom, kad po kelių dienų atvažiuos sunkvežimiai ir mus ims rinkti“, – pasakojo D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė.

Iš pradžių buvo ieškoma vyrų, todėl motina Doros brolį buvo paslėpusi. Tačiau, kai atėjęs žydų žudikas jo nerado ir pagrasino nušauti Doros motiną, brolis pats išėjo iš slėptuvės.

Dora prisiminė, jog po šio įvykio motina per vieną naktį pražilo. Žmonėms buvo sakoma, jog žydų vyrai išvežami darbams į Vokietiją, tačiau iš tiesų jie buvo sušaudyti, o moterys suvarytos į sinagogą.

Netrukus jos buvo išvežtos į Gerulių dvare, Telšių rajone, įrengtą stovyklą. Ten jų laukė dar sunkesni išgyvenimai.

Tuo metu Doros klasioko Stasio Šereikos tėvai galvojo, kaip išgelbėti Kaganų šeimą. Zuzana Šereikienė atvyko į getą prašyti, kad jai būtų leista pasiimti tarnaitę darbams, mat jos vyras Antanas buvo advokatas. Pavyko, tačiau net ir ištrūkusi iš geto mergina nebuvo saugi.

„Klasiokė Julė Uznytė mane įspėjo apie planuojamas žudynes, tad išskubėjau atgal į getą. Man grįžus visi buvo išsigandę. Paaiškėjo, kad mano mamai ir sesei pavyko pabėgti, nes jos irgi sužinojo apie planuojamą sušaudymą“, – apie vieną dramatiškiausių savo gyvenimo epizodų pasakojo D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė.

Taigi grįžusi į vietą, iš kurios ką tik buvo išėjusi, Dora vėl pateko į pavojų. Tačiau jai dar kartą pavyko ištrūkti. 

Netrukus Telšių gete likę žydai buvo sušaudyti.

Dora išvengė likimo, kuris daugelį ištiko Rainiuose. Jai padėjo klasiokai Stasys ir Julė. Jie pasirūpino, kad mergina būtų apgyvendinta pas kitą klasioką – Jurgį Tallat-Kelpšą. Vėliau jis tapo Doros vyru.

Dora prisiminė, jog jos saugumu rūpinosi ne vienas žmogus. Antanina ir Stanislovas Tallat-Kelpšai bei Stanislovo motina Agota kiekvieną kartą, kai kildavo pavojus, ieškodavo jai saugesnės vietos, Dora buvo slepiama pas jų gimines ir pažįstamus, kartais apsistodavo ir Šarnelės kaime, pas poeto Vytauto Mačernio tėvus ir kt.

Pasak A. Ivinskio, Doros likimą nulėmė daugybė žmonių, kurie skirtingais momentais sutiko ją priimti, paslėpti, perspėti ar kitaip padėti.

Iš Telšių geto pasitraukusiai Minai Kaganaitei ir jos motinai žmonės padėjo slapstytis iki 1944 m. Tačiau vėliau jos buvo nužudytos. 

A. Ivinskio teigimu, Kaganų šeimos istorija yra susijusi ir su Dalios Grinkevičiūtės gyvenimo istorija.

„Saugumas reikalavo, kad D. Grinkevičiūtė išvyktų iš Šilalės rajono, o ji atsakė, jog tai padarys tik tada, kai Laukuvą apleis Minos ir jos motinos žudikai. Susidorojimas su jomis buvo žiaurus: po dukters nužudymo moteris išprotėjo, žmonės matė ją prie kapo naktį šaukiančią, o atėjus pavasariui, iš Lokystos buvo ištrauktas nežinomos moters kūnas... 

Visi, kam yra daugiau nei 60 metų, Laukuvoje žino, kas tie žmonės“, – sako D. Grinkevičiūtės ekspozicijos vadovas.

D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė 43-ejus metus dirbo mokytoja Telšiuose. Doros ir jos šeimos gelbėtojai, net 31 žmogus, buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir archyvų nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Rudens lygiadienis ir Baltų vienybės diena nu­švis ne tik tradiciniais piliakalnių laužais, bet ir turtinga rugsėjo 22-osios programa. Nuo archajiškų susibūrimų gamtoje iki išskirtinio kino ar knygų pristatymų – šiandien bus išties nepaprasta išsirinkti, kur dalyvauti. Jaukiai ir prasmingai pradėti astronominį rudenį kvies ir likusios dienos.

Ant Medvėgalio piliakalnio šiandien vakare kviečiama susiburti į vienybės ratą ir įsilieti į tradicinę visos Lietuvos laužų sąšauką. Bus uždegama simbolinė ugnis, skambės intuityviosios muzikos kūrėjo Žydrūno Stumb­ros muzika, vyks gongų ir archajiškų garsų keturių stichijų sesiją „Sutemos“, bus galima pabendrauti vaišinantis šiltu šiupiniu bei arbata. 

Baltų vienybės diena bus švenčiama ir ant Rubinavo, dar vadinamo Šarūnkalniu, piliakalnio. Čia taip pat 19 val. bendrai dainai bei šokiui kviečia Šilalės kultūros cent­ro liaudiškos muzikos kapela „Šilojus“, vokalinis ansamblis „Kuplė“ ir Šilalės bočių bend­rija. 

Prie rugsėjo 22-osios laužų sąšaukos jungiasi ir Kvėdarna, o ant Padievaičio piliakalnio susiburti kviečiama 19.30 val. 

2026-ieji – Kanklių metai, tad rugsėjo 24 d. Šilalės kultūros centre vyks kankliavimo pamoka, į kurią kviečiami visi, norintys atrasti gyvą ryšį su šiuo tradiciniu instrumentu (registruotis tel. (+370-617) 4-11-15). 

Tos pačios dienos vakarą Šilalės kultūros centras suburs kino mylėtojus – 20 val. lauko erdvėje bus rodomas legendinis režisieriaus Raimondo Banionio filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Ypatingai kviečiami senjorai bei asmenys su negalia – renginys organizuojamas įgyvendinant specialų sociokultūrinės integracijos projektą. 

Vyksta Europos paveldo dienos, kurių tema – „Kultūros paveldas: saugok, puoselėk, atgaivink“. Tad Stasio Girėno gimtinėje, Vytogaloje, rugsėjo 25 d., 10 val., vyks ekskursija, kurios metu lankytojai susipažins su muziejus ekspozicija, pasakojančia, kas atvedė būsimąjį lakūną iki istorinio skrydžio per Atlantą, o liaudiški žaidimai leis ne tik išgirsti apie krašto tradicijas, bet ir patiems jas išbandyti (registracija tel. (+370-691) 8-83-49 arba Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.).

Kotryna PETRAITYTĖ

Vilniaus Rotušėje Nacionalinio kraujo centro (NKC) su­rengtoje Garbės kraujo donorų apdovanojimų ceremonijoje pagerbta Šilalės sveikatos centro biuro administravimo specialistė Birutė Kondratenkienė, kuriai už daugiau kaip 40 kartų neatlygintinai paaukotą kraują suteiktas Garbės donoro vardas.

Daiva BARTKIENĖ

Nacionalinio kraujo centro nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Šilalės miesto vietos veiklos grupės (VVG) strategija dar 2023-iaisiais buvo patvirtinta kartu su daugiau kaip milijono eurų Europos Sąjungos paramos krepšeliu. Praėjo beveik treji metai, tačiau dalies projektų rezul­tatai dar tik bus matuojami. Vienas jų – „Verslo gilė“, kuriam įgyvendinti skirta daugiau nei 247 tūkst. 683 eurai. Iš šios sumos apie 210,5 tūkst. Eur sudaro Europos Sąjungos lėšos, Šilalės savivaldybės indėlis yra per 37 tūkst. Eur. Projektas pagaliau pradeda veikti, o kartu prasideda ir svar­biausias etapas – paaiškės, ar už solidžią sumą suplanuotos veiklos iš tiesų paskatins jaunų Šilalės gyventojų verslumą, padės atsirasti naujiems verslams ir pateisins į projektą investuotas viešąsias lėšas. 

„Šilalės artojas“ jau rašė, jog projektą „Verslo gilė“, kuriuo numatyta skatinti Šilalės miesto gyventojų verslumą ir užimtumą, Šilalėje administruoja ir įgyvendina klaipėdiškio renginių vedėjo Remigijaus Žiogo vadovaujama UAB „TKP“ – gyventojų kompetencijų stiprinimui, sudarant sąlygas pradėti ir vystyti verslą, VVG įmonei skyrė beveik 211 tūkst. Eur. Už šią sumą yra numatyta surengti TV laidų pobūdžio mokymus daugiau nei pusšimčiui asmenų, o 20 iš jų suteikti pagalbą verslo pradžiai. 

Praėjusią savaitę restorane „Meldai“ projektas „Verslo gilė“ jau buvo pristatytas visuomenei – pasak jo vykdytojų, jis skirtas Šilalės mieste veikiantiems jauno verslo subjektams ir darbingo amžiaus žmonėms, planuojantiems pradėti verslą. Dalyvauti jame gali individualią veiklą ar verslo liudijimą turintys gyventojai, taip pat juridiniai asmenys – mažosios bendrijos, asociacijos ar uždarosios akcinės bendrovės. Pagrindinė sąlyga – verslo būstinė turi būti įregistruota Šilalės mieste, nors pati veikla gali būti vykdoma visoje Lietuvoje.

Pasak projekto vykdytojų, didžiausias dėmesys bus skiriamas praktikai – dalyviai ne tik klausysis teorinių paskaitų, bet ir dirbs su savo verslo idėjomis, analizuos kintančią rinką, rengs verslo modelius, planuos išteklius, kurs savo verslo idėjos reklamą bei pristatys pasiektus rezultatus ekspertams. 

Pristatydama „Verslo gilės“ programą, projekto koordinatorė Toma Milerytė pabrėžė, kad atrinktam verslui yra numatyta daugiau kaip 10 tūkst. Eur vertės pagalba. Tačiau ji nebus išmokama pinigais – 20 jauno verslo subjektų bus suteiktos veiklos pradžiai reikalingos paslaugos ir priemonės: naujas kompiuteris, maždaug 1500 Eur vertės buhalterinės apskaitos paslaugos ir 2000 Eur įkainota reklama. 

Projekto organizatoriai pabrėžia, jog suteikiama parama nėra paskola, jos gavėjams nereikės grąžinti. Be to, pagalba gali būti skirta visiems, turintiems verslo idėją bei norintiems ją išbandyti. Tačiau verslas negali būti įregistruotas anksčiau kaip 3 metai.

UAB „TKP“ vadovo R. Žiogo teigimu, šiuo metu yra užsiregistravę apie 40 dalyvių, po viešo pristatymo susidomėjo dar keliolika. 

„Mes nežinome, kaip viskas vystysis ir kokią įtaką šis projektas turės kiekvienam konk­rečiam asmeniui. Bet tiki­mės, jog bent keliems tai iš tik­rųjų taps tramplinu ir naujo etapo pradžia. Tiesiog sudalyvausite, įgysite patirties ir eisite toliau“, – kvietė jis šilališkius, galbūt turinčius idėjų, bet nesiryžtančius jų įgyvendinti, prisijungti prie projekto. 

Dabar dalyvių laukia mokymai, verslo idėjų ir veiklos pristatymai bei atranka. Pasak projekto vadovo R. Žiogo, atrenkant dalyvius, bus atsižvelgiama į idėjos originalumą, aktualumą bei galimą kuriamą naudą.

Projekto organizatoriai neslepia, kad tikslas nėra vien tik padidinti naujų įmonių skaičių. Daug svarbiau – paskatinti Šilalės gyventojus imtis verslo, suteikti jiems praktinių žinių ir sudaryti sąlygas išbandyti savo idėjas.

„Verslo gilės“ įgyvendinimo metu bus rengiamos televizi­jos laidos, kuriose bus pristatomos verslo idėjos, kalbinami specia­listai ir verslininkai, aptariami praktiniai verslo pradžios bei vystymo klausimai. Kadangi laidos bus rodomos per „Delfi“ televiziją, veiklos bus pasiekiamos ne tik tiesioginiams dalyviams.

Pirmojo šio projekto pristatymo metu savo patirtimi dalijęsis klaipėdiškis verslininkas, „Dino“ parko šalia „Radailių dvaro“, botanikos ir miniatiūrų parko „Babilono sodai“ įkūrėjas Andrius Aušra pabrėžė, kad verslo pradžia ne visada baigiasi sėkme, todėl svarbu gebėti įvertinti klaidas, keisti veik­los kryptį ir prireikus atsisakyti nepasiteisinusios idėjos. Jo teigimu, prieš pradedant verslą būtina ne tik turėti sumanymą, bet ir skaičiuoti, vertinti jo perspektyvas bei ieškoti rinkoje veikiančių sprendimų. Tačiau jis ne kartą akcentavo, jog pradžioje labiausiai reikia ne tik priemonių, bet žinių ir palaikymo.

„Pradėkite daryti. Pradėkite mažais žingsneliais. Nereikia iš karto statyti kažką milžiniško. Pradžiai viską galima padaryti paprastai, o ši projekto komanda jums padės“, – skatino verslininkas.

Be to, vakaro metu ne kartą kartota mintis, jog miesto dydis neturėtų riboti žmogaus verslo idėjos masto.

Šilalės rajono meras Tadas Bartkus taip pat ragino projekto rezultatų nevertinti vien naujų įmonių skaičiumi. Pasak jo, net ir vienas ar du verslai, atsiradę įgyvendinant projektą, galėtų būti reikšmingas rezultatas Šilalės rajonui.

Tačiau ar projektas ir jam įgyvendinti numatyta investicija iš tikrųjų padės atsirasti naujiems verslams ir kiek idėjų iš tiesų virs veikiančiu verslu, paaiškės ne anksčiau kaip po metų.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Šią savaitę porą dienų Šilalėje vykusioje „Rudenėlio mugėje“ prekyba prasidėjo gerokai anksčiau, nei aikštelėje pasirodė pirmieji pirkėjai. Kai kuriems prekybininkams teko keltis gerokai prieš aušrą, o mugei įsibėgėjus prisiėjo prisiminti ir žemaičių pirkėjų įprotį derėtis dėl kainos. Tokios derybos, pasak prekybininkų, Že­maitijoje yra kone neatsiejama prekybos dalis, nors patys pirkėjai dėl to sutaria ne visada.

Ankstyvą antradienio rytą Dariaus ir Girėno gatvės automobilių aikštelėje vyko inten­syvus pasiruošimas mugei – kol lankytojai dar tik ruošėsi į ją užsukti, prekybininkai jau statėsi palapines, dėliojo prekes, lentynas ir kitą įrangą.

Iš Kaltinėnų atvykusiai Violetai šis rytas prasidėjo 4 val. Tačiau, pasak moters, atsikelti anksti – dar ne viskas.

„Anksti reikia keltis, reikia važiuoti, reikia pasiruošti. Vien pasiruošimas viskam kone pustrečios valandos užtruko“, – teigia Violeta.

Prekybininkė Birutė taip pat pabrėžia, jog mugės lankytojai mato tik galutinį rezultatą – tvarkingai išdėliotas prekes ir prie prekystalio stovintį pardavėją. Didelė dalis pasiruošimo lieka „už kadro“.

„Mūsų diena prasideda šeštą ryte. Užtrunka, kol susistatom palapines, kol lentyną, visą įrangą susitvarkom“, – šypsosi Birutė.

Panevėžio rajone veikiančios kepyklėlės darbuotoja Inga tokiose į didesnius ar mažesnius miestus keliaujančiose mugėse dirba jau šešerius metus. Kadangi prekyba vyksta visoje Lietuvoje, todėl ankstyvas kėlimasis prekybos dienomis tapo įprasta rutina.

„Jau pripratau“, – tikina Inga.

Kai prekybos vietos paruoštos, prasideda ne mažiau svarbi mugės dalis – bendravimas su pirkėjais. O kartu ir derybos. Violeta pastebi, jog žmonių įpročiai skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi.

„Tarkime, nuvažiavus į Suvalkijos kraštą, niekas ten niekada nesidera. O štai žemaitis derasi iki negalėjimo“, – juokiasi ji.

Anot Birutės, toks bend­ravimas su pirkėjais turi savotiško žavesio, o jei kuriam pavyksta nusiderėti, tai ir nuotaika pasitaiso. 

„Visiems reikia, visi nori, kai kurie net sako, jog geresnė diena, kai nusideri“, – tikina prekeivė.

Nieko blogo derybose neįžvelgia ir prekiautojai mėsos gaminiais Raimonda bei Edgaras, kurie į tokį pirkėjų norą žvelgia praktiškai: jei žmonės perka, prekybininkai ir toliau važiuos į muges.

„Reikia derėtis. Privaloma“, – neabejoja jie.

Mugė daugeliui pirkėjų – ne tik vieta, kur galima rasti įdomesnių ar kasdienybėje rečiau perkamų prekių. Žmonės čia ateina ir pabend­rauti, pasižvalgyti, pasitarti. Todėl prie prekystalių netrūksta nei klausimų, nei pokalbių.

Tiesa, prekybininkų kvie­timas derėtis vilioja ne visus, o kai kurie mugėje kalbinti šilališkiai juokavo, kad nemokėtų to daryti. 

„Labai nemėgstu derėtis, nes žmonės dirba, jie turi užsidirbti“, – teigia Regina.

Šilališkė Zofija pripažino ne­dažnai apsilankanti tokiose prekybos vietose. Jos teigimu, mugėse kainos neretai būna didesnės nei parduotuvėse, o ir nusiderėti ne visada pavyksta.

Jai pritaria ir Loreta, kuri tikina dėl kainos taip pat nesideranti, jei reikia kokio daikto, perka už tiek, kiek prašoma.

Vis dėlto prekybininkai neslepia, jog prekyba mugėse nebėra tokia pat kaip anksčiau – kai kurie pastebi, jog kasmet žmonės perka vis mažiau, nes kainos kyla. 

Dovilė JAKAITĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Pandemijos laikotarpiu pamėgę nuotolinį darbą iš namų, kai kurie darbuotojai ir dabar norėtų bent kelias dienas per savaitę nebūti įstaigoje, kur visada jautiesi lyg po valdžios didinamuoju stiklu. Tai ypač aktualu, kai į darbovietę reikia važiuoti ne vieną dešimtį kilometrų. Tačiau Šilalės rajono savi­valdybėje penkerius metus po dvi dienas per savaitę iš namų dirbusiam inžinieriui tokia galimybė nuo rugsėjo nebesuteikta. Ant prašymo ir toliau dirbti tokiu pat grafiku jis sulaukė admi­nistracijos direktoriaus rezoliucijos „Neleidžiu“. Specialistui kilo klausimas, pagal kokius kriterijus vieniems savivaldybės administracijos darbuotojams leidžiama dirbti nuotoliu, o kitiems – ne.

Daiva BARTKIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70