Lietuvos politikai diskutuoja, kokios priemonės labiausiai paskatintų gimstamumą. Vaiko gimimas – tikras stebuklas, keičiantis gyvenimą. Tačiau kartu tenka kalbėti ir tema, kuri kelia itin daug aistrų bei priešina visuomenę – tėvų teises ir pareigas.

Esu parašęs provokuojantį tekstą, kurio pavadinime klausiau: kam priklauso vaikas? Tėvams, kurie suteikė jam gyvybę ir pirmieji paėmė trapų naujagimį ant rankų? O gal valstybei, kuri moka vaiko pinigus, teikia kitą paramą šeimai ir tikisi, jog užaugs aktyvus pilietis, savo darbu ir mokesčiais prisidėsiantis prie visuomenės gerovės? 

Taip norėjau parodyti, koks klastingas yra šis klausimas, ypač, kai mėginama į jį atsakyti vienareikšmiškai. Todėl pabrėžiau, kad nė į vieną žmogų negalima žvelgti kaip į kieno nors nuosavybę. Nė su vienu žmogumi negalima elgtis kaip su daiktu ar priemone savo tikslams pasiekti. Be abejo, vaikas yra priklausomas nuo kitų – jam būtina priežiūra, pagalba ir globa. Tačiau kiekvienas žmogus turi pamatinius poreikius, būtinus jo saugumui bei gerovei. Kitaip tariant, nors tėvai turi daugiausia teisių rūpintis savo vaiku, kartu jie turi ir daugybę pareigų, kurių privalo laikytis. Valstybė per savo institucijas taip pat yra atsakinga už tai, jog nė vienas žmogus, ypač mažametis vaikas, neatsidurtų sąlygose, keliančiose grėsmę jo sveikatai ar visaverčiam vystymuisi. Deja, teorijoje visa tai skamba gerokai paprasčiau nei realiame gyvenime.

Didžiausias ginčas kyla dėl to, kokius vaiko poreikius reikėtų laikyti pamatiniais ir kokios tėvų pareigos turėtų būti privalomos. Dažnai girdime priekaištus, kad valstybės institucijos esą pernelyg kišasi į šeimos gyvenimą, ypač tais atvejais, kai tėvai vadovaujasi sava gyvenimo filosofija ar kitaip supranta rūpinimąsi vaiku.

Vis dėlto verta prisiminti, jog Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema buvo iš esmės pertvarkyta prieš beveik dešimtmetį, kai visuomenę sukrėtė tragedija – mažylis žuvo dėl artimiausių žmonių smurto. Tuomet garsiausiai skambėjo priekaištai, kad tarnybos, pedagogai ar kaimynai nereagavo į galimos nepriežiūros požymius, nepastebėjo, kas dedasi šeimoje, nors jų veiksmai galėjo išgelbėti vaiko gyvybę.

Po šių įvykių buvo centralizuota Vaiko teisių apsaugos tarnyba, sukurtas naujas reagavimo į galimus pažeidimus modelis, pradėti specialistų mokymai. Bet netrukus kilo ir pasipiktinimo banga. Visuomenėje sklandė sąmokslo teorijos, esą reforma vykdoma tam, jog būtų lengviau atimti vaikus iš tėvų ir perduoti juos globėjams užsienyje. Buvo platinamos išgalvotos istorijos apie neva tokius atvejus.

Kita vertus, nesunku suprasti ir tėvus. Nėra malonu, kai tavo elgesys su vaiku vertinamas, o kartais tenka dėl jo aiškintis. 

Tuo pat metu buvo priimtas ir įstatymas, draudžiantis fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę, todėl dalis visuomenės tai suvokė kaip papildomą valstybės kišimąsi į šeimos gyvenimą.

Šiandien galima tvirtai pasakyti, kad baimės dėl masinio vaikų atėmimo nepasitvirtino. Vaiko teisių specialistai džiaugiasi, jog pastebimai sumažėjo įvairių formų smurto prieš vaikus. Tiesa, pandemijos laikotarpiu įtampa vėl buvo išaugusi. Dažniausiai ji buvo susijusi su klausimais, ar tėvai privalo laikytis tradicinės medicinos rekomendacijų. Ar būtina skiepyti vaikus? Ar nepažeidžiami jų interesai, jei tėvai renkasi mitybą, kuri, medikų vertinimu, neužtikrina visaverčio vystymosi?

Buvo ir keletas plačiai nuskambėjusių atvejų, kai Vaiko teisių apsaugos tarnybų reakcija pasirodė nejautri ir vargu ar prisidėjo prie vaiko gerovės. Akivaizdu, kad nėra paprasta taikyti vienodą algoritmą unikaliose gyvenimo situacijose. Vis dėlto kyla klausimas: ar geriau reaguoti, sukelti šeimai nepatogumų ir vėliau įsitikinti, jog įtarimai nepasitvirtino, ar formaliai nuspręsti, kad visi tėvai savo vaikams linki tik gero, o po to susidurti su tragedija, kurios jau nebeįmanoma ištaisyti?

Vaiko teisių specialistai šiandien kelia ir kitą klausimą: ar valstybės teikiama parama vaikui neturėtų būti siejama su tam tikromis tėvų pareigomis? Pavyzdžiui, kad vaikui būtų užtikrinama reguliari sveikatos priežiūra, rūpinamasi jo ugdymu. 

Valstybė finansuoja įvairias prog­ramas, padedančias tėvams geriau suprasti vaiko raidą, jo poreikius ir stiprinti tėvystės įgūdžius. Tačiau ir čia susiduriama su iššūkiu – ką daryti, kai tėvų supratimas apie vaiko gerovę iš esmės skiriasi nuo to, ką pagrįsta medicina ar psichologija laiko geriausiu sprendimu? Kiek galime sutarti dėl bendrų standartų, o kokius sprendimus turėtume palikti išskirtinai tėvų atsakomybei? Konstitucija garantuoja teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, tačiau teisininkai pabrėžia, jog ši teisė nėra absoliuti – ji turi būti derinama su pamatiniais vaiko teisių ir gerovės principais.

Sąmoningai nesiekiu analizuoti konkrečių konfliktų tarp tėvų ir vaiko teisių specialistų, kilusių viename rajone ir nuskambėjusių per visą šalį liepos pabaigoje. Kalbėdami jautriomis temomis pernelyg dažnai skubame užimti kategorišką poziciją ir piktinamės, kai kas nors mąsto kitaip.

Šio teksto tikslas – priminti, kad kalbant apie vaiko gerovę svarbiausia yra ne ieškoti kaltųjų, o kantriai ir jautriai svarstyti, ko galime pasimokyti iš kiekvienos krizės. Lygiai taip pat, kuriant demografinę politiką, svarbu suvokti, jog kiekvienas vaikas nėra tik statistinis vienetas ar skaičius ataskaitoje. Tai žmogus, kuriam privalome sudaryti kuo geresnes sąlygas augti ir atsiskleisti.

Deja, ne visais atvejais galime tvirtinti, kad tėvai viską žino geriausiai. Kartais jiems taip pat reikia pagalbos. Būtų idealu, jei valstybės institucijos ir tėvai vieni kitus matytų ne kaip konkurentus ar priešininkus, o kaip bendražygius, siekiančius bendro tikslo – vaiko gerovės.

Andrius NAVICKAS

Apie galimybę daugiabučiuose uždrausti rūkyti balkonuose ar terasose kalbama jau ne vienerius metus, tačiau iki šiol nei Šilalės mieste, nei rajone apie tokias iniciatyvas nebuvo žinoma. Pirmasis toks sprendimas bus įgyvendintas Pajūralyje (Kvėdarnos sen.). Tačiau gyventojai klausia, ar tikrai jam priimti užtenka vos vieno žmogaus prašymo.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Iš Iždonų kilusi Kamilija Eitutytė jau kurį laiką savo kūryba dalijasi socialiniuose tinkluose ir pristato ant drabužių tapytus darbus. Tačiau tai – tik viena jos kūrybinės veiklos dalis. Jaunoji menininkė nuolat ieško naujų saviraiškos formų, kelia sau vis naujus iššūkius ir savo darbais džiugina vis gausesnį žmonių ratą.

Save išbandė įvairiuose konkursuose

Kamilijos kelias į meną prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Iki šiol jos mamos spintoje saugomi pirmieji dukros piešiniai, o ji pati su šypsena prisimena, jog anuomet piešdavo žmones... be kaklo.

„Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje labai mėgau dailės pamokas. Pradinėse klasėse lankiau dailės būrelį pas savo klasės auklėtoją, o maždaug nuo antros klasės pradėjau mokytis pas dailės mokytoją Laimą Šepikaitę. Piešdavome tikrai daug, įvairiomis temomis, o mokytoja mūsų darbus siųsdavo į įvairius piešinių konkursus“, – prisimena mergina.

Mokykliniais metais jos kūryba buvo ne kartą įvertinta – iždoniškė yra tapusi daugelio piešinių konkursų laureate ir prizinių vietų laimėtoja. Šiandien ji skaičiuoja sukaupusi apie šimtą įvairių diplomų ir padėkų.

„Keliuose konkursuose mano darbai buvo atrinkti pub­likuoti – pagal juos išleisti du plakatai ir du atvirlaiškiai. Vieną jų pernai išleido Dionizo Poškos Baublių muziejus. Taip pat dvejus metus lankiau Šilalės meno mokyklą, tačiau vėliau tiesiog ėmė trūkti laiko, todėl pasirinkau dailės būrelį gimnazijoje. Esu dalyvavusi ir respublikinėje dailės olimpiadoje. Nors prizinės vietos nelaimėjau, ši patirtis buvo labai vertinga ir padėjo dar geriau suprasti meną bei savo kūrybinį kelią“, – pasakoja kūrėja.

Nuo pirmųjų bandymų – iki užsakymų iš klientų

Pirmą kartą tapyti ant audinio Kamilija pabandė etnokultūrinėje stovykloje, kur dekoravo skarelę. Vis dėlto tuomet, kaip pati sako, buvo tik smalsi mokinė, norėjusi išbandyti viską, kas susiję su daile.

„Praėjo maždaug penkeri ar šešeri metai, kol vėl į rankas paėmiau tekstilinius dažus. Mama Neringa dirba Kaltinėnų kultūros namuose ir organizuoja įvairias edukacijas. Viena jų buvo piešimas tekstiliniais dažais ant lininių maišelių. Reikėjo pavyzdinio darbo, todėl mama pasiūlė man pabandyti. Nutapiau laumžirgius – vienus mėgstamiausių jos vabzdžių. Pamenu, ir pati džiaugiausi rezultatu: tai tarsi tapymas ant drobės ar popieriaus, tik darbą galima ne tik pasikabinti, bet ir kasdien naudoti. Be to, visada malonu sulaukti komplimentų“, – šypsosi pašnekovė.

Šiandien tapymas ant drabužių ir tekstilės jau tapo svarbia Kamilijos kūrybinės veiklos dalimi. Socialiniame tinkle ji pristato savo darbus ir priima individualius užsakymus. Daž­niausiai dekoruoja lininius pirkinių maišelius – ant jų nugula gyvūnų, gėlių motyvai, tautiniai ornamentai bei lietuviški simboliai. Vis dėlto artimiausia širdžiai tema – gėlės.

Pasak merginos, ilgą laiką ji nedrįso viešinti savo darbų, manydama, kad jie nesulauks didesnio susidomėjimo.

„Baigusi Kauno kolegiją pradėjau dirbti pagal specialybę, tačiau vėliau gyvenimas nuvedė į Airiją. Ten savo darbus parodžiau aplinkiniams, sulaukiau daug gražių atsiliepimų ir netrukus gavau pirmąjį užsakymą“, – prisimena K. Eitutytė.

Pirmasis rimtas iššūkis buvo tapyba ant švarko. Klientė pageidavo bijūnų motyvo ir suteikė visišką kūrybinę laisvę.

„Ji tiesiog padavė švarką ir pasakė: „Piešk, kaip nori. Aš tavimi pasitikiu ir žinau, jog rezultatas nenuvils.“ Labai jaudinausi – nenorėjau suklysti ar sugadinti drabužio. Baigusi darbą juo pasidalijau savo „Facebook“ paskyroje. Sulaukiau daugybės gražių komentarų ir kelių naujų užsakymų. Po to kurį laiką tyliai tapiau klientams, o sukaupusi daugiau drąsos vėl pradėjau viešinti savo kūrybą. Žmonių palaikymas tik dar labiau paskatino kurti“, – pasakoja menininkė.

Kamilija sako negalinti išskirti vieno populiariausio darbo – kiekvienas užsakymas yra skirtingas ir savaip artimas. O didesnių nesėkmių, anot jos, dar nepasitaikė.

„Jei ir būna klaidelių, jos labai smulkios, dažniausiai pastebimos tik man pačiai ir lengvai pataisomos. Išskirti sudėtingiausią piešinį taip pat sunku – kiekvienas reikalauja vis kitokių gebėjimų. Visada dirbu labai susikaupusi ir stengiuosi padaryti geriausią rezultatą, kokį tik galiu. Viena klientė paprašė nutapyti savo sfinksų veislės kates. Tai buvo pirmas kartas, kai piešiau iš nuotraukos. Norėjosi perteikti ne tik gyvūnų išvaizdą, bet ir jų charakterį, o tai tikrai nebuvo lengva“, – pasakoja ji.

Kūryboje nevengia eksperimentų

Kamilija sako, kad kiekvienas jos darbas prasideda nuo idėjos arba netikėtai užgimusio įkvėpimo. Jį gali paskatinti gamta, kelionės, žmonės, perskaitytos istorijos, kitų menininkų kūryba.

„Neskubu iš karto pradėti, pirmiausia leidžiu idėjai subręsti. Apgalvoju kompoziciją, spalvas, nuotaiką, kurią noriu perteikti. Ne visada piešiu eskizus – kartais tiesiog imuosi darbo ir kuriu iš galvos“, – pasakoja K. Eitutytė.

Anot jos, net ir turint aiškią viziją, procesas dažnai pakoreguoja pirminį sumanymą. Menininkė dirba kruopščiai, daug dėmesio skiria detalėms, tačiau nebijo ir spontaniškų sprendimų.

„Leidžiu sau eksperimentuoti ir priimti sprendimus, kurie gimsta jau tapant. Darbą baigiu tada, kai pajuntu, jog jis perteikia emociją ir mintį, kurią norėjau išreikšti. Man svarbu ne tik galutinis rezultatas – pirmiausia juo turiu būti patenkinta pati. O jei tai kliento užsakymas, noriu, kad ir jis džiaugtųsi kūriniu“, – sako pašnekovė.

Nors šiandien Kamilija dažniausiai tapo ant drabužių ir tekstilės, jos kūrybiniai ieškojimai tuo neapsiriboja. Menininkė yra dekoravusi sienas, kūrusi šventines dekoracijas, piešusi ant įvairiausių paviršių – nuo medienos plokščių iki šieno rulonų. Vienas pirmųjų tokių darbų gimė sūnėno kambaryje, kur ant sienos atsirado Mikė Pūkuotukas ir kiti jo mėgiami animacinių filmų personažai. 

„Viena šeima norėjo, jog vaiko kambario sieną papuoščiau meškiuku ant sūpynių. Daug galimybių išbandyti save suteikia ir mama bei jos darbinė aplinka. Nuo mokyklos laikų ji mane įtraukė į kūrybinę veiklą. Kartu įvairioms šventėms kuriame dekoracijas, todėl mano piešiniai nugulė ant šieno rulonų, medienos plokščių, putplasčio ir daugybės kitų faktūrų“, – šypsosi kūrėja.

Jau ne vienerius metus neatsiejama Kamilijos kūrybos dalimi tapo ir Kaltinėnų kultūros namų organizuojama akcija „Kalėdinė pasaka languose“. Jos piešiniai virsta karpiniais, kurie puošia miestelio pasta­tų langus ir kuria šventinę nuo­taiką. Dekoracijų idėjas daž­niau­siai pasiūlo mama, o Kamilija parengia trafaretus ir pieši­nius. Todėl įvairiais metų laikais Kaltinėnuose galima išvys­ti ne vieną jos sukurtą darbą.

Vis dėlto didžiausiu profesiniu iššūkiu Kamilija vadina piešinį ant autoserviso pastato sienos.

„Prieš porą metų, ruošiant kalėdinio spektaklio dekoracijas, mano kūrybą pamatė Ed­vardas ir Rimantė Betingiai. Jie pasiūlė nutapyti naują rek­lamą ant autoserviso sienos. Iš pradžių labai abejojau – vienas dalykas piešti ant popieriaus lapo ar drobės, visai kas kita – ant didžiulės pastato sienos. Bet kodėl nepabandžius?“ – su šypsena prisimena K. Eitutytė.

Šiandien didžiulis piešinys puošia autoserviso pastatą ir yra vienas ryškiausių jos darbų viešojoje erdvėje. Nors projektas pareikalavo daug laiko, kruopštumo ir drąsos, Kamilija pripažįsta iki šiol jaučianti pasididžiavimą galutiniu rezultatu.

„Didžiausias iššūkis buvo ne pats piešinys, o darbas aukštyje. Nors aukščio baimės neturiu, tapyti, stovint ant pastolių, nebuvo jauku. Kartais tam reikėjo daugiau drąsos nei fizinių jėgų“, – juokiasi mergina.

Menas – būdas pasiekti žmones

Kamilija įsitikinusi, jog kūrinys turi ne tik puošti, bet ir kurti emociją, leisti žmogui pasijusti jaukiau.

„Tikiu, kad menas neturi būti sudėtingas, jog paliestų žmogų. Kartais pakanka pakeisti vieną spalvą ar mažą detalę, ir daiktas įgauna visai kitą vertę. Man kūryba yra daugiau nei estetinis vaizdas – tai būdas bendrauti su žmonėmis ir perteikti tai, ko kartais neįmanoma pasakyti žodžiais“, – sako K. Eitutytė.

Nors didelę laisvalaikio dalį užima kūryba, įkvėpimo menininkė semiasi ne tik prie molberto. Jai patinka leisti laiką gamtoje, keliauti, atrasti naujas vietas ir būti su artimaisiais.

„Kartais tiesiog pajuntu, kad noriu piešti gėles. Kartais idėją pasiūlo kiti žmonės. Niekada neapsistoju ties viena tema – man įdomu nuolat išbandyti save. Tačiau būna ir tokių dienų, kai, paėmusi teptuką, suprantu, kad šiandien tiesiog ne ta diena“, – šypsosi kūrėja.

Ateityje Kamilija norėtų dar labiau tobulėti, išbandyti naujas technikas ir įgyvendinti seną svajonę – išmokti siūti, dekoruoti pačios pasiūtus drabužius ir pasiūlyti juos žmonėms.

„Tikiu, kad ši svajonė kada nors taps realybe, o mano kūryba galės džiuginti dar daugiau žmonių“, – sako ji.

Dar viena merginos svajonė – surengti savo darbų parodą, dalyvauti meno projektuose ir bendradarbiauti su kitais menininkais. Tačiau svarbiausias jos tikslas nesikeičia – kad kiekvienas darbas rastų savo žmogų ir primintų, jog grožis slypi net paprasčiausiuose kasdienybės dalykuose.

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Kiekvienas einame savo gyvenimo keliu, bet jame dažnai mus lydi ne tik artimi žmonės. Daugelio gyvenimų palydovu yra tapęs ir rajono laikraštis „Šilalės artojas“ – pamėgtas dar vaikystėje, nes jį skaitė tėvai ir seneliai, įdiegę tradiciją domėtis viskuo, kas vyksta savame krašte. Tokį palydovą visą gyvenimą turi ir laukuviškis Rimantas Barakauskas, kaip ir „Šilalės artojas“ šiemet atšventęs 75-ąjį gimtadienį. 

Rimanto vaikystė prabėgo Klabų kaimo vienkiemyje, pas senelius Kazimierą ir Praną Barakauskus. Dvylika vaikų au­ginę tėvai vertėsi sunkiai, tad seneliai nusprendė pagelbėti ir užsiauginti pagalbininką. Anūkui jie stengėsi suteikti viską, ką patys turėjo geriausio. Tai buvo ypatingai šviesus, džiaugsmingas laikas, prisimena Rimantas. Senelis Pranas mokėjo griežti smuiku, todėl labai norėjo, kad ir anūkas pamėgtų muziką – dar visai mažam nupirko armoniką. Muzikantu Rimantas netapo, bet iki šiol armonikos garsai jam primena senelių meilę. 

Baigęs Šventų pradinę, mokslus tęsė Nevočiu mokyk­loje, kur auklėtoja buvo šviesios atminties Teresė Ūksienė, mokėjusi suprasti ir įvertinti kiekvieną savo mokinį. Ji, pasak Rimanto, įdiegė meilę lietuvių kalbai ir spausdintam žodžiui, bet jį vis tiek visada labiau traukė technika. Trimetėje mechanizacijos mokykloje Varniuose kartu su viduriniu išsilavinimu jis įgijo žemės ūkio mašinų mechaniko specialybę. Dar besimokant Varniuose vaikinas neteko abiejų senelių – vienas po kito žuvo nelaiminguose atsitikimuose, tad, baigęs mokslus, prisiglaudė Tauragėje pas dėdę.

Į Laukuvą jį atviliojo meilė. Grįžęs atostogų iš sovietų armijos, aplankė šio miestelio parduotuvėje dirbusią seserį. Pamatęs ateinančią Birutę, sako įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio. Iš kaimyno, kuris gyveno toje pačioje gatvėje, sužinojo merginos adresą ir pradėjo rašyti jai laiškus. Vasaros viduryje grįžęs iš tarnybos, pirmą kartą ją aplankė. Mergina svečią pavaišino kaimiška kiaušiniene. Rimantas iki šiol juokauja, jog skanus valgis ir užvaldė jo širdį visam gyvenimui. Kartu nugyvenę 52 metus, sutuoktiniai neslepia, kad sutiktų bendru keliu eiti dar mažiausiai pusšimtį metų – abiejų gyvenimo pagrindu tapo pagarba, supratimas ir rūpestis vienas kitu.  

Rimantas tikina, kad jo gyvenimą įprasmino mėgstamas vairuotojo darbas. Šilalės statybos organizacijoje (buvusioje tarpkolūkinėje) jis daugybę metų vežiojo įvairiausius krovinius, daugiausia statybines medžiagas, o vadovų bei kolegų pagarbą nusipelnė sąžiningumu ir nuoširdumu. Birutė išbandė daugybę profesijų: jaunystėje kultūros namuose dirbo kino mechanike ir rodydavo kino filmus, vaikų darželyje dirbo virėja, vėliau net ketvirtį amžiaus slaugė pasiligojusią savo mamą, rūpinosi dukromis ir namais. 

Visko – ir didelio džiaugsmo, ir saulę užtemdžiusio skausmo yra buvę šiuose namuose. Vos 38-erių Škotijoje žuvo Barakauskų duk­ra Rima, praėjus keliems metams, nukritęs iš didelio aukščio, darbe žuvo jos vyras. Visiškais našlaičiais liko du paaugliai anūkai. Širdgėla smarkiai atsiliepė Rimanto sveikatai – prireikė net kelių sudėtingų operacijų. Todėl po tokių išgyvenimų abiem norisi tik ramybės. 

Barakauskų sodyba, skęstanti gėlėse, dabar yra viena gražiausių miestelyje. Ne vi­si laukuviškiai žino, jog būtent šiame name Birutės seneliai buvo skyrę kambarį pirmajai miestelio pradžios mokyklai. Atsiėmusi senųjų Rocevičių žemę, šeima pirmiausia ėmėsi remontuoti senąjį namą. Tuos ūkininkavimo pradžios metus abu atsimena kaip nepaprastai sunkų laiką. Nors stambūs ūkininkai nebuvo, laikė tik 5 karves, abiem teko sunkiai dirbti, ypač vasarą, kai reikėdavo paruošti gyvuliams pašarą. 

Tuos laikus vis dar primena prie sodybos besigananti karvutė Štrulė. Nors visi dabar mano, kad laikyti karvę nebeapsimoka, Birutei ir Rimantui ji suteikia daug džiaugsmo, o ir pieno, sūrio, sviesto pirkti nereikia – pačių pagamintas valgis daug skanesnis nei iš parduotuvės parsineštas. Abu turi ir pomėgių, kurie praskaid­rina kasdienybę. Rimantui poilsiu ir atgaiva yra tapusi žvejyba tvenkinyje prie namų, kur nardo ne tik jo paties suleistos žuvys, bet ir gyvena neįtikėtino didumo vėžliai.

Birutei širdį glosto sodybą puošiantys vasaros žiedai. Gėlės – jos aistra, tad ir už prieš kurį laiką „Šilalės artojo“ prenumeratos loterijoje laimėtą prizą ji išsirinko kambarinę gėlę, tapusią didžiausia svečių kambario puošmena. Barakauskams sėkmė loterijoje šypsojosi ne kartą, nes vienu metu į šiuos namus paštininkas nešė net du laikraščio egzempliorius. Rimantas juokauja, kad kol gyva buvo Birutės mama, šeima niekaip nepasidalindavo, kuris pirmas skaitys laikraštį – taip knietėdavo kuo greičiau sužinoti visas naujienas.  

Rimantas prisiminė, jog „Šilalės artojas“ jo šeimoje buvo skaitomas visada – prieš keliasdešimt metų dar labai kuklų leidinį prenumeruodavo ir tėvai, ir seneliai, gal nuo kokių penkerių metukų, pramokęs skaityti, ir pats jį pavartydavo. Tad ir suaugęs neįsivaizdavo gyvenimo be laikraščio. Kartą ir pats pateko į leidinio puslapius – miestelyje, einantį su būriu anūkų, jį nufotografavo redakcijos fo­tografas Algimantas Ambroza. 

Dabar Rimantui laiko skaitymui netrūksta. Gavęs naują numerį, pirmiausia peržiūri užuojautas, paskui vieną po kito verčia puslapius, ieškodamas žinių apie Laukuvą, miestelio žmones, parapijos naujienas. Taip pamažu nuo antradienio iki penktadienio, kol vėl atnešamas naujas laikraštis, abu su Birute perskaito visą nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Pasak laukuviškių, šis per daugybę metų susiformavęs įprotis padeda neatsilikti nuo gyvenimo ir neprarasti ryšio su rajono bendruomene. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir pašnekovo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Per pirmąjį 2026 m. pusmetį Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) interneto karštoji linija „Švarus internetas“ gavo 1375 pranešimus apie draudžiamą skleisti arba nepilnamečiams žalingą turinį internete. Palyginti su tuo pačiu 2025 m. laikotarpiu, kai buvo gauti 1457 pranešimai, jų skaičius išliko panašus. Vis dėlto RRT ekspertai pabrėžia, jog didžiausią susirūpinimą kelia augantis vaikų seksualinio išnaudojimo vaizdų ir elektroninių patyčių mastas.

Virginija ŽYGIENĖ,

Ryšių reguliavimo tarnybos komunikacijos ekspertė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Artėjančiam regionų krepšinio lygos (Nostra.lt-RKL) sezonui besirengianti Šilalės „Lūšis“ ir toliau nuosekliai formuoja komandos branduolį. Klubas oficialiai paskelbė, kad dar vienam sezonui komandoje lieka du praėjusio sezono krepšininkai – perspektyvus 17-metis gynėjas Dovydas Beržinis ir patyręs 30-metis priekinės linijos žaidėjas Gvidas Kačiušis.

Šilalės sporto mokyklos auklėtiniui D. Beržiniui artėjantis sezonas bus jau antrasis Nostra.lt-RKL A divizione. Praėjusiais metais jaunasis gynėjas drąsiai žengė į vyrų krepšinį ir ne kartą įrodė, kad gali būti svarbia komandos puolimo grandimi. Ryškiausius pasirodymus jis surengė rungtynėse su „Žalgiriu-3“, kai pelnė 16 taškų, bei dvikovoje su BC „Širvintos-UHB Group“, kurioje pridėjo 15 taškų.

Jaunasis snaiperis pasižymi užtikrintu metimu iš toli. D. Beržinis yra 2025 m.

Klaipėdos snaiperio kon­kurso nugalėtojas, o pra­ėjusiame sezone debiutavo ir Nostra.lt-RKL A diviziono snaiperių konkurse. Jo progresą patvirtina ir pasiekimai jaunimo krepšinyje – MKL „Tichė 3×3“ U18 Lietuvos čempiono titulas, MKL U18 B diviziono sidabro medaliai bei kvietimas į Lietuvos U18 vaikinų rinktinės mokomąją stovyklą. Vasarą kartu su komandos draugu Ignu Toliušiu jis atstovavo Žalgirio krepšinio mokyklai tarptautiniame turnyre Tenerifėje.

Komandoje ir toliau rungty­niaus bei jėgos po krepšiu su­teiks G. Kačiušis. Patyręs aukš­taūgis nėra žaidėjas, kurio in­dėlį galima vertinti vien sta­tistikos protokoluose. Tvirtos užtvaros, fiziška kova dėl pozicijos, varžovų atkirtimas nuo kamuolio, išprovokuotos pražangos ir sukurtos erdvės komandos draugams – visa tai yra svarbi G. Kačiušio žaidimo dalis. Kai rungtynėse prireikia fiziškumo ir kovingumo, jis visuomet pasirengęs prisiimti atsakomybę.

D. Beržinis ir G. Kačiušis papildė vis ilgesnį Šilalės „Lūšies“ išlaikyto branduolio sąrašą. Kiek anksčiau klubas paskelbė išsaugojęs vyr. trenerį Liną Lekavičių, kapitoną Justą Košį, Gustą Blinkiną, Igną Toliušį ir Augustą Armoną, o sudėtį sustiprino Martynu Šepučiu bei iš Gargždų atvykusiais Luku Po­lekausku ir Arvydu Toliušiu. Išlaikydama komandos branduolį ir pasipildydama koky­biškais naujokais, Šilalės „Lūšis“ kryptingai ruošiasi dar vienam sezonui tarp stipriausių Nostra.lt-RKL A diviziono ekipų.

RKL inform. ir nuotr.

Prasidėjus paskutiniam vasaros mėnesiui, Lietuvoje gaudė ne tik lietus ir medžius verčiančios audros, bet ir varikliai – sutraukusios minias žiūrovų, kurie mėgavosi išties įspūdingais vaizdais, Šilalėje vyko net dviejų ralio čempionatų kovos. Nauji greičio ruožai ir nuolat besikeičiančios sąlygos lėmė nemažai klaidų, tad ant apdovanojimų pakylos užlipę sportininkai savo trofėjus užsidirbo su kaupu.

„NEO Rally Šilalė 2026“ varžybos šiemet buvo ypatingos tuo, kad čia dėl taškų metinėse įskaitose rungėsi net dviejų čempionatų dalyviai – ilgesnę distanciją nuo pat ankstyvo ryto įveikė Lietuvos automobilių ralio sprinto (LARSČ) lenktynininkai, o po pietų startavo Lietuvos mini ralio čempionato (LMRČ) ekipažai. Prie jų prisijungė ir svečiai iš pagrindinio, Lietuvos automobilių ralio čempionato, tad Šilalėje nuo penktadienio įsikūrė išties įspūdingas, beveik 100 dalyvių parkas. LARSČ ekipažų ir svečių laukė 10 greičio ruožų ir beveik 59 sportiniai kilometrai, o mini ralio dalyvių – 6 greičio ruožai ir beveik 32 sportiniai kilometrai. Iš dešimties greičio ruožų net 8 buvo unikalūs, dalyviams pasiūlydami nemenką iššūkį.

„Dacia“ automobiliams patikrinus greičio ruožus ir jų saugumą, pirmieji Šilalės regiono kelius sportiniu tempu, pliaupiant lietui, pažino sprinto čempionato dalyviai, kurie pirmuosius keturis greičio ruožus įveikė dar ryte ir į oficialų varžybų atidarymą, vykusį kartu su dar tik startuosiančiais mini ralio dalyviais, atvyko jau gerokai išsipurvinę ir su savomis istorijomis. Nuo pirmų kilometrų savo tempu išsiskyrė praėjusio etapo Tauragėje nugalėtojas Aurimas Eidžiūnas su „Ford Puma N5“ automobiliu. Lenktynininkas, panašu, jau priprato prie tik šį sezoną debiutavusio automobilio ir po pirmosios ralio pusės turėjo susikrovęs beveik 20 sekundžių persvarą. Nors lyderis buvo ir šiek tiek pabėgęs, už jo vyko bekompromisė čempionato lyderių Domo Bukavičiaus ir Manto Gurkšnio kova – įveikus pusę distancijos juos skyrė beveik neegzistuojantis 0,02 sekundės atstumas. Vėliau, keliams šiek tiek pradžiuvus, išryškėjo Manto Gurkšnio ir jo „BMW E46 M3“ automobilio pranašumas. Uteniškis ilgainiui tolo nuo čempionato lyderio Domo Bukavičiaus, vairuojančio „Subaru Impreza“. Paskutiniuose dvejuose greičio ruožuose Mantas Gurkšnys net lenkė Aurimą Eidžiūną ir galutinai įsitvirtino antroje vietoje susirinkęs vertingus „Powerstage“ taškus. Nors paskutines „NEO Rally Šilalė 2026“ atkarpas Aurimas Eidžiūnas įveikė lėčiau, jis išlaikė saugų pusės minutės atstumą ir šventė antrą pergalę iš eilės. Domas Bukavičius liko trečias, o taškų matematika metinėje įskaitoje tokia, kad čempionas paaiškės paskutiniame etape Plungėje.

Mini ralio dalyviai, išvengę rytinės liūties, į savo nuotykį leidosi popiet. Kadangi keliai gali atlaikyti ribotą kiekį automobilių, kurių, kaip žinia, tikrai netrūko, organizatoriai itin pasistengė ir surado dar 6 unikalius ruožus, kuriais popietę lenktyniavo jau visas ralio sąstatas. Kai visi kilometrai yra unikalūs, tai leidžia maksimaliai išbandyti ekipažo pasitikėjimą stenograma. Tą greičiausiai patikrino penktasis greičio ruožas, paslėpęs savyje klastingą posūkį. Daugiau patirties turintiems ekipažams jis per daug problemų nesukėlė, bet daugiau nei dešimčiai lenktynininkų ta atkarpa kainavo nemažai brangių sekundžių, o šeši automobiliai dėl pažeidimų ten taip ir liko stovėti. Mini ralio dalyviams įveikus tris iš šešių greičio ruožų, bekompromisė kova užvirė tarp dviejų skirtingų kartų „Subaru Impreza“ automobilių. Vos 0,27 sekundės persvara įpusėjus distancijai lyderiavo Marius Petrauskas, perėmęs poziciją iš Gedimino Mickaus. Visai netoliese, už 7 sekundžių, trečioje vietoje laikėsi Žygimantas Gylys su dar senesniu nei Mariaus ir Gedimino „Subaru Impreza GC8“ automobiliu. Deja, lyderių dvikovos baigtį nulėmė ne vairuotojų meistriškumas, o Mariaus Petrausko „Subaru Impreza N14“ stabdžiai, tiksliau – jų nebuvimas. Ekipažas per likusius ruožus prarado nemažai laiko ir galiausiai finišavo 7-oje vietoje. Pagrindinį oponentą praradęs Gediminas Mickus iš kitų konkurentų pakankamo spaudimo nesulaukė ir sėkmingai finišavo, nugalėdamas beveik 19 sekundžių persvara prieš Žygimantą Gylį. Užtat į paskutinį podiumo laiptelį pretendavo net 5 ekipažai. Itin maži tarpai tarp lenktynininkų geriausiai buvo išnaudoti Vytauto Venclovo, su „Subaru Impreza“ puikiai suvažiavusio paskutinį greičio ruožą. Trečias laikas jam garantavo šuolį iš šeštos į trečią vietą. Greičiausias 2WD ekipažas mini ralyje buvo jau mažai ką savo greičiu stebinantis, su „Mitsubishi Colt“ itin tyliai, bet užtikrintai važiuojantis Gediminas Užukurėlis.

Tarp svečių, kaip ir buvo galima tikėtis, aršiausia kova užvirė tarp Vytauto Švedo ir po pertraukos į ralį sugrįžusio Ramūno Čapkausko. Tai vienas, tai kitas laimėdavo atskirus ruožus, tačiau penkių sekundžių persvara greičiausio kauniečio titulą Šilalėje iškovojo Vytautas Švedas su „VW Polo R5“. Trečioje vietoje, beveik dviem minutėmis atsilikęs, finišavo šturmano sėdynėje Giedrių Notkų įsitaisęs Petras Šiaučiūnas su „Škoda Fabia Rally2-kit“.

Nuotraukų autorius Eligijus Ponyčius | Shoot2Pic.com

Rugpjūčio 12 d. 18 val. jau penktą kartą Smalininkų Senajame uoste tarptautinis festivalis „Tauragė Jazz“ kviečia į tradicija tapusį ir išskirtinį koncertą, kuriame pasirodys Remis Rančys ir jo suburtas, tarptautinio pripažinimo sulaukęs džiazo ansamblis „The Schwings Band“.

„The Schwings Band“ 2011 m. Vilniuje subūrė Remis Rančys. Grupė groja XX a. 3–4 dešimtmečių stiliaus muziką, savo kūryboje jungia klasikinio svingo tradicijas su originaliu, šiuolaikišku braižu.

Ansamblis greitai išpopuliarėjo Lietuvos džiazo festivalių, klubų ir džiazo šokių scenose, o nuo 2013-ųjų pradėjo gastroliuoti ir užsienio šalyse. Per 15 veiklos metų „The Schwings Band“ surengė koncertus beveik visoje Europoje – nuo Skandinavijos šiaurės iki Viduržemio jūros pakrančių – ir tapo ryškiu svingo bei Naujojo Orleano džiazo stiliaus populiarintoju Europoje.

Net aštuoni grupės albumai – „Jackfruit“, „Something About Us“, „Nyan Cat“, „Plombyras“, „Plazi“, „Teisutis“, „Fyodor“ ir „Good Thing“ – pirmavo tarp perkamiausių muzikos platformos „Bandcamp“ džiazo ir svingo kategorijų albumų. Naujausias, 2025-aisiais pasirodęs albumas „Jackfruit“ taip pat jau pasiekė perkamiausių albumų topo viršūnę „Bandcamp“ platformoje.

Sėkmė lydi grupę ir „Spotify“ platformoje: čia kas mėnesį ji pritraukia apie 20 tūkst. klausytojų, daugiausia iš JAV, Ispanijos, Vokietijos ir Italijos. „The Schwings Band“ kūriniai ne kartą pateko į „Spotify“ grojaraštį „What’s New in Jazz“. Ansamblio populiarumą liudija ir „Shazam“ statistika – kas savaitę vidutiniškai 100 vartotojų visame pasaulyje susidomi jo atliekamu repertuaru.

Reportažą apie „The Schwings Band“ kūrybą transliavo Prancūzijos nacionalinis radijas, o kūrinys „Jorbita“ 2021 m. buvo atrinktas į San Francisko (JAV) svingo muzikos apžvalgininkų muzikos kompiliaciją „Hey Mister Jesse’s Fine BBQ“. Grupės kompozicija „Teisutis“ skamba režisieriaus Tito Lauciaus filme „Paradas“.

„Smalininkų Senasis uostas – ypatinga vieta koncertui, todėl norėjome čia pristatyti muziką, kuri turi savo charakterį, energiją ir stiprią istoriją. „The Schwings Band“ yra vienas iš tų kolektyvų, kurių koncertas ne tik skamba, bet ir kuria ypatingą atmosferą. Tikimės, kad vasaros vakaras prie Nemuno ir gyvas svingo skambesys taps puikia proga susitikti su „Tauragė Jazz“ ir kartu pasimėgauti muzika“, – sako tarptautinio Tauragės džiazo festivalio organizatorius Valdas Latoža.

Tauragės džiazo festivaliui „The Schwings Band“ parengė nuotaikingą programą iš naujausio albumo „Jackfruit“ kompozicijų ir kolektyvo vizitine kortele tapusių kūrinių.

Grupėje muzikuoja:

Remis Rančys – saksofonai, vokalas, melodionas, gitalelė;

Darius Rudis – mušamieji;

Edgar Sabilo – pianinas;

Gediminas Svilas – kontrabosas.

Koncerto laikas ir vieta

Rugpjūčio 12 d. | 18.00 val. | trečiadienis
Smalininkų senasis uostas, Jurbarko rajonas

Įėjimas laisvas.

Esant blogam orui koncertas vyks Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre (Nemuno g. 30, Smalininkai). Nuoroda: https://maps.app.goo.gl/uFoVwwDZnqzkdefE9

Koncerto partneriai: Jurbarko rajono savivaldybė ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras.

Festivalį finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.

✨ Smalininkai. Senasis uostas. Svingas. Vasara. Susitikime!

Informaciniai rėmėjai:

Laikraščiai „Jurbarko šviesa“, „Mūsų laikas“, „Šilalės artojas“.
Interneto portalas „Tauragės žinios“ ir „Tauragės radijas“.

Video nuorodos:

Youtube: https://youtube.com/shorts/q4p6ZFmaXKA?feature=share

Facebook: https://www.facebook.com/reel/2100737107486181

Apie festivalį:

· https://www.facebook.com/tauragejazz

· https://www.tauragejazz.lt

Tauragė Jazz informacija

Net ir po dešimtmečių, praleistų kuriant pasaulinio garso atlikėjų koncertus, valstybinius renginius ir tarptautinius scenos meno projektus, scenografas ir šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas pripažįsta – galutinis rezultatas vis dar gali nustebinti net patį kūrėją. Būtent tokio netikėtumo jis tikisi ir rugpjūčio 13–14 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“, kur VI Klaipėdos festivalį, dedikuotą Karalienės Luizės jubiliejui, atidarys monumentali Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“.

Šiame pastatyme A. Buinauskas kuria ne tik scenografiją ir šviesų dizainą – jo sumanymu šviesa tampa lygiaverčiu sceninio pasakojimo veikėju, o visa teatro erdvė virsta gyvu pasaulio gimimo epicentru. Kartu su muzika, projekcijomis ir architektūra ji ves žiūrovą iš pirmapradės tamsos į šviesą, iš chaoso – į tvarką, leisdama ne tik stebėti, bet ir patirti kūrinį. Pats kūrėjas sako, kad didžiausia sėkmė jam bus ne aplodismentai, o akimirka, kai po paskutinių oratorijos akordų salėje liks tyla, susikaupimas ir emocinis atgarsis.

Pajausti pasaulio gimimo procesą

Kodėl net vienas ryškiausių Lietuvos šviesų menininkų pripažįsta vis dar laukiantis netikėtumo? Kaip gimsta scenovaizdis, kuriame šviesa, muzika, architektūra ir projekcijos susilieja į vieną gyvą materiją? Arvydas Buinauskas akcentuoja, kad kuriant Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ vizualinę koncepciją buvo svarbu ne iliustruoti biblinį pasakojimą, o sukurti patirtį, leidžiančią žiūrovui pajusti pasaulio gimimo procesą.

„Scenografija leis žiūrovui ne tiesiog pamatyti, o asociatyviai patirti pasaulio sukūrimo akimirką – tarsi kosminį sprogimą, iš kurio gimsta šviesa, materija ir tvarka. Erdvėje išsisklaidžiusios formos, šviesos blyksniai ir palaipsniui atsiveriančios struktūros sukurs nuolat besiformuojančio pasaulio įspūdį. Kartu su muzika vizualiai pasakosime virsmą iš chaoso į tvarką, iš tamsos į šviesą. Scenografijoje iš pradžių matysime tarsi sprogimo išblaškytas formas ir fragmentus, kurie palaipsniui ims jungtis į vientisą pasaulį. Šviesa taps pagrindine šio virsmo jėga – ji atvers erdvę, išryškins chorą, medžiagų faktūras ir gimstančios gyvybės ženklus. Norime, kad žiūrovas ne tik stebėtų pasaulio sukūrimą, bet jį patirtų per šviesos, erdvės ir muzikos santykį“, – sako A. Buinauskas.

Arvydas Buinauskas neabejoja, kad šiame pastatyme šviesa taps lygiaverte sceninio pasakojimo dalimi. „Šviesa šioje oratorijoje - ne tik priemonė muzikai ir atlikėjams išryškinti, bet ir savarankiškas sceninio pasakojimo veikėjas. Šviesa, scenografija, muzika ir visas atlikimas nuo pat pradžių kuriami kaip viena nedaloma materija. Ši materija keliaus per visą kūrinį – nuo pirmapradės tamsos ir chaoso iki šviesos, tvarkos bei gyvybės atsiradimo. Todėl šviesa ne lydės muziką iš šalies, o kartu su ja kurs emocinę dramaturgiją, keis erdvės pojūtį ir taps matomu kūrinio vidinio virsmo ženklu“, – sako A. Buinauskas.

Oratorijos pastatyme susitinka skirtingų sričių kūrėjai – projekcijų menininkai, šviesų dailininkas, dirigentas ir režisūrinė komanda. Anot Arvydo Buinausko, tokio masto pastatyme svarbiausia ne atskiri kūrybiniai sprendimai, o nuolatinis dialogas, leidžiantis skirtingoms meninėms kalboms susilieti į vientisą visumą.

„Kaip ir pats pastatymo pavadinimas sufleruoja, visas kūrybinis procesas prasideda nuo dialogo. Projekcijos, šviesa, scenografija, režisūrinė vizija ir muzika nėra kuriamos atskirai – nuo pat pradžių jos formuojamos kaip viena visuma. Kiekvienas kūrėjas atsineša savo meninę kalbą, tačiau visus jungia bendra dramaturginė kryptis ir muzika, tampanti pagrindine ašimi. Tai ne atskirų elementų sudėjimas, o bendras kūrinio gimimas, paremtas nuolatiniu klausymusi, reagavimu vienas į kitą ir idėjų transformacija“, – sako A. Buinauskas.

Pasakojimas apgaubs žiūrovus

Oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ scena praras tradicines ribas – veiksmas užlies visą didžiąją salę „Jūra“, o žiūrovai taps šio vyksmo dalimi. Arvydo Buinausko teigimu, tokį sprendimą padiktavo pati erdvė ir ankstesnė patirtis joje.

„Kartą jau turėjome galimybę surengti parodymą šioje salėje ir tuomet pabandėme šviesa išeiti už tradicinių scenos ribų. Pamatėme, kaip natūraliai ji gali pasklisti po visą „Jūros“ erdvę, apgaubti žiūrovus ir pakeisti jų santykį su tuo, kas vyksta. Ši patirtis labai įkvėpė ir patvirtino, kad verta atsisakyti aiškios ribos tarp scenos ir salės. Oratorijos mastui ir jos kuriamam pasaulio gimimo pojūčiui tokia erdvė ypač tinka. Muzika, šviesa ir projekcijos sklinda iš skirtingų krypčių, todėl žiūrovas nebe stebi kūrinį iš šalies, o atsiduria jo viduje. Taip kuriamas stipresnis erdvinis, apgaubiantis potyris, tarsi visa salė taptų viena gyva, nuolat kintančia scenografija“, – sako A. Buinauskas.

KVMT salė „Jūra“ išsiskiria ne tik puikia akustika, bet ir išskirtine architektūra – molio tinko sienomis, primenančiomis Lietuvos pajūrio kopas. Pasak Arvydo Buinausko, ši unikali erdvė taip pat tampa vienu svarbiausių scenografijos elementų. „Man atrodo, pati salės architektūra jau pasakoja pasaulio sukūrimo istoriją – daugybė atskirų faktūrų, linijų ir detalių susijungia į vientisą kūną. Todėl scenografija ne mėgina šią erdvę paslėpti ar pakeisti, bet ją pratęsia ir išryškina. Molio tinko sienos tampa natūralia vizualinio pasakojimo dalimi – šviesa atveria jų reljefą, o projekcijos tarsi įauga į architektūrą. Techniniu požiūriu svarbu tiksliai parinkti šviesos kryptis, intensyvumą ir projekcijų mastelį, kad netolygūs paviršiai ne trukdytų, o kurtų papildomą gylį ir judėjimą. Taip visa salė tampa viena scenografine materija – jos architektūra, šviesa, vaizdas ir muzika susijungia į vientisą, gyvą pasaulį“, – akcentuoja A. Buinauskas.

Nustebti tikisi net kūrėjai

Per daug metų trunkančią kūrybinę karjerą scenografas ir šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas sukūrė vizualinius sprendimus pasaulinio garso atlikėjų koncertams, valstybinės reikšmės renginiams ir tarptautiniams projektams. Vis dėlto, jo teigimu, Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ pastatymas išskirtinis ne tik savo menine forma, bet ir visiškai kitokiu požiūriu į šviesos, scenografijos ir muzikos santykį.

„Didžiuosiuose koncertiniuose šou šviesa dažnai veikia labai tiesiogiai – kuria energiją, ritmą, stiprų momentinį įspūdį. Klasikinėje muzikoje šviesa turi būti jautresnė ir santūresnė, įsiklausyti į partitūrą, atlikėjus bei muzikos dinamiką. Čia svarbu ne užgožti kūrinį, o padėti atsiskleisti jo emocinei ir dramaturginei struktūrai. Ši oratorija man yra nauja patirtis ir įdomus iššūkis. Tai ne koncertas, opera ar baletas – joje susitinka skirtingos scenos meno formos. Projektą išskiria „Jūros“ salė, didžiulė kūrybinė komanda ir visiškai kitoks požiūris į pastatymą: šviesa, scenografija, projekcijos, muzika ir architektūra kuriamos kaip viena visuma. Kalbant apie ryškiausius darbus, sunku išskirti tik vieną. Pasaulinio garso atlikėjų koncertai, valstybinės reikšmės renginiai ir tarptautiniai projektai įsiminė skirtingomis aplinkybėmis, masteliu, atsakomybe, technologiniais sprendimais ar kūrybine laisve. Tačiau ryškiausi man visada yra tie projektai, kuriuose pavyksta ne tik sukurti įspūdingą vaizdą, bet ir atrasti savitą emocinę kalbą. Tikiu, kad oratorija „Pasaulio sutvėrimas“ taps vienu iš tokių darbų“, – tikisi A. Buinauskas.

Paklaustas, kur slypi sėkmingo šviesų dailininko ir scenografo paslaptis, Arvydas Buinauskas sako, kad vien techninių žinių nepakanka. „Manau, aiškios formulės nėra. Svarbiausia – pojūtis, smalsumas ir tikėjimas tuo, ką darai. Techninės žinios suteikia laisvę įgyvendinti idėją, tačiau reikia gebėti klausytis muzikos, jausti erdvę, suprasti kūrinio dramaturgiją ir išgirsti kitus kūrybinės komandos narius. Visa kita ateina per darbą – bandymus, klaidas, atradimus ir sėkmes. Kiekvienas projektas palieka patirtį, kuri vėliau padeda priimti drąsesnius ir tikslesnius sprendimus. Tad sėkmės paslaptis, ko gero, yra labai paprasta – darbas, darbas ir dar kartą darbas, kartu neprarandant jautrumo bei gebėjimo nustebti“, – sako A. Buinauskas.

Paklaustas, kokį rezultatą norėtų pasiekti kurdamas oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ vizualinį pasaulį ir kas darbe jį vis dar galėtų nustebinti, Arvydas Buinauskas sako, kad svarbiausias įvertinimas jam būtų ne ovacijos ar pagyros, o nuoširdus žiūrovų išgyvenimas ir kūrinio paliktas emocinis atgarsis.

„Labiausiai siekiu ne konkretaus žiūrovo vertinimo, o tikro pojūčio, kad po paskutinių akordų salėje liktų emocinis atgarsis, akimirka tylos, susikaupimo ar vidinio virsmo. Man svarbu, kad kūrinys būtų išgyventas, o ne tik pamatytas. Vieniems jis gali labai stipriai atliepti, kitiems – mažiau, ir tai visiškai natūralu. Kūryba nėra bandymas įtikti visiems; jos žavesys slypi galimybėje kiekvienam patirti kūrinį savaip.

Galutinis rezultatas mane vis dar geba nustebinti. Nors daug kas būna suplanuota, repeticijų metu muzika, šviesa, erdvė ir atlikėjai pradeda veikti kartu, ir atsiranda dalykų, kurių neįmanoma tiksliai numatyti. Būtent tokio netikėtumo ir gyvybės tikiuosi iš „Pasaulio sutvėrimo“. Jeigu pats pajusiu, kad visi elementai susijungė į vieną gyvą materiją, o žiūrovai jai atsivėrė ir leidosi vedami, galėsiu sau pasakyti: „Pavyko“, – sako A. Buinauskas. To ir linkime!

Žaneta SKERSYTĖ

Arvydo Buinausko eskizai

Arvydas Buinauskas. Tom Juškevičius nuotr.

2026 m. rugpjūčio 2 d. įvyko sąskrydis „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, subūręs politinius kalinius ir tremtinius, laisvės kovų dalyvius bei jų artimuosius. Renginyje buvo pabrėžta politinių kalinių ir tremtinių istorijos svarba, jų ištvermė ir nepajudintas tikėjimas Lietuva. Taip pat akcentuota, kad jų patirtis, ypač dabartinės geopolitinės situacijos Europoje kontekste, primena laisvės vertę ir būtinybę ją saugoti.

Tremtiniai, politiniai kaliniai ir laisvės kovų dalyviai, tęsdami tradiciją, susirinko Ariogaloje, Dubysos slėnyje, jau 36-ąjį kartą. Sovietų represijas išgyvenę žmonės sako puikiai suprantantys su Rusijos agresija kovojančius ukrainiečius – patys yra patyrę tokius žiaurumus, o prisiminimai apie šaltį, badą, artimųjų netektis, gyvi iki šiol. Šiemet politiniai kaliniai ir laisvės kovų dalyviai paminėjo jau 85-ąsias pirmųjų trėmimų į Sibirą metines.

Kaip nurodo Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), sąskrydis prasidėjo dalyvių šventine eisena į Dubysos slėnį, kuriame vyko vėliavų pakėlimo ceremonija. Kauno vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas kartu su Kauno arkivyskupu emeritu, kardinolu Sigitu Tamkevičiumi SJ ir kunigais aukojo Šv. Mišias tremtinių, politinių kalinių, laisvės kovotojų aukai pagerbti. Renginio metu buvo įžiebtas sąskrydžio aukuras ir skambėjo salvės už Lietuvą, tremtinius, politinius kalinius ir partizanus.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kreipdamasis į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio dalyvius Ariogaloje, atkreipė dėmesį į šiuolaikinę Europą, kurioje vėl pastebimas jėgos naudojimas siekiant paneigti tautų teisę pačioms spręsti savo likimą. Tokie agresyvūs veiksmai primena istorines okupacijas ir represijas, todėl šiandienos įvykiai įgauna dar didesnę prasmę, ypač žvelgiant per žmonių, kentėjusių tremtyje ir kalėjimuose, patirties prizmę. Prezidentas pabrėžė, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas – ją reikia nuolat ginti ir vertinti, o tam reikalinga drąsa ir vienybė.

Renginio dalyvius sveikimo LR Seimo Pirmininkas Juozas Olekas, kuris pabrėžė, jog į Ariogalą daugybę žmonių kasmet suburia meilė Lietuvai, pagarba vieni kitiems ir bendrystė.

„Yra susitikimų, kurie baigiasi tą pačią dieną. O yra tokių, kurie kasmet sugrąžina žmones ten, kur jie jaučiasi tarp savųjų. Man atrodo, kad Ariogalos sąskrydis yra būtent toks. Šiandien čia susitinka skirtingos kartos. Vieni dalijasi savo išgyvenimais, kiti ateina jų išgirsti ir geriau suprasti. Tokie susitikimai leidžia suvokti tai, ko neįmanoma perskaityti jokiame istorijos vadovėlyje – ką iš tikrųjų reiškia neprarasti vilties, orumo ir tikėjimo savo valstybe.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių istorija yra ne tik skaudi mūsų praeities dalis. Tai ir nepaprastos žmogaus stiprybės istorija. Sovietinės represijos palietė šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių, tačiau jos nepalaužė laisvos dvasios. Net ir tremtyje buvo saugoma lietuviška kalba, tradicijos, tikėjimas ir meilė Tėvynei.

Nuoširdžiai dėkoju Jums už gyvenimo pavyzdį, už ištikimybę Lietuvai, už tai, kad saugote mūsų istorinę atmintį, perduodate ją jaunajai kartai, kad savo buvimu ČIA stiprinate mūsų bendrystę.

Šiandien, kai Europoje vėl vyksta karas, Jūsų patirtis įgauna dar gilesnę prasmę. Ji primena, kokia brangi yra laisvė ir kokia svarbi mūsų visų atsakomybė ją išsaugoti.

Linkiu, kad šis sąskrydis būtų kupinas prasmingų susitikimų, nuoširdžių pokalbių ir bendrystės. Kad išvykdami iš Ariogalos kiekvienas iš mūsų išsivežame dar stipresnį tikėjimą Lietuva ir vieni kitais“, – kalbėjo Seimo Pirmininkas.

Taip pat susirinkusiuosius pagerbė Raseinių rajono meras, politinių kalinių ir tremtinių visuomeninių organizacijų vadovai iš Lenkijos, Latvijos ir Estijos, LPKTS ir LPKTB vadovai ir kiti svečiai.

Pasak LGGRTC sekretoriato vyresniojo patarėjo Raimundo Kaminsko, sąskrydyje buvo priimtos dvi rezoliucijos. Vienoje – reikalavimas Rusijos valdžiai nutraukti karą Ukrainoje ir raginimas JAV bei Europos Sąjungai didinti paramą kariaujančiai šaliai. Kitoje – Lietuvos valdžios prašoma tremtinių valstybines pensijas susieti su minimalia alga.

Renginio metu vyko parodos „Balys Gajauskas – žmogaus epocha: pirmąjį LPKTS vadovą prisimenant“ ir LPKTS leidinių pristatymas. Partizanų stovykloje Lietuvos partizanų gyvenimo rekonstrukcija, o filmo palapinėje dokumentinės apybraižos „Balys Gajauskas – neprarastas laikas“ peržiūra. Reginio metu veikė LGGRTC ir LPKTS leidinių knygynėliai.

LGGRTC duomenimis, sovietų represijas patyrė apie 300 tūkst., žuvo apie 70 tūkst. Lietuvos gyventojų.

„Šilalės artojo“ inform., parengta pagal LGGRTC inform.

LGGRTC ir Algimanto PEČIUKAIČIO nuotr.