Daiva BARTKIENĖ

2020 metais pirmosios  Lietuvoje į funkcinę zoną „Tauragė+“ susijungusios Tauragės, Jurbarko, Šilalės ir Pagėgių savivaldybėms iš Europos Sąjungos paramos lėšų gavo 18,8 mln. eurų. Nemaža dalis šių pinigų buvo atseikėta mobilaus judumo sistemai sukurti, kuri turėjo sudaryti ekonomiškai silpno regiono gyventojams didesnes galimybes rinktis ar keisti darbo vietas bei prielaidas didesniam ar bent vidutiniam šalies  darbo užmokesčiui gauti. Pinigai panaudoti, regiono gyventojai į darbą bet kurioje savivaldybėje gali važinėti už eurą per mėnesį, tačiau problema ne tik neišsisprendė, atvirkščiai – atsirado naujų.  

Autobusu – tik į mokyklą ir atgal

Funkcinės zonos „Tauragė+“ plėtros strategija buvo rengiama siekiant identifikuoti gretimoms savivaldybėms svarbias problemas ir rasti bendrus veiksmus, kurie leistų užtikrinti gyventojų poreikius atitinkančių paslaugų geresnį prieinamumą. Viena didžiausių problemų – vietinis susisiekimas. Rengiant  funkcinės zonos „Tauragė +“ plėtros strategiją, buvo nustatyta, kad galimybė naudotis viešuoju transportu tinkamu laiku sudaryta tik 50 proc. gyventojų.

2019 m. vienas gyventojas Tauragės regione vidutiniškai leidosi į 14 kelionių autobusais (13 iš jų – autobusų parko autobusais), kai Lietuvoje vienas keleivis vidutiniškai vyko į 104 keliones autobusais (94 iš jų – autobusų parkų autobusais). Skirtumas siekė 7,4 karto. Tačiau padėtis skirtingose savivaldybėse skyrėsi iš esmės. 2020 m. vienas Jurbarko savivaldybės gyventojas autobusu važiavo 13 kartų, tuo tarpu Šilalės – tik 2 kartus.

Tokia situacija susiklostė dėl to, kad visa vietinio susisiekimo sistema buvo orientuota į moksleivių vežiojimą. Tik vienas iš penkių vietinio susisiekimo maršrutų nebuvo priderintas prie ugdymo įstaigų darbo laiko. Iš 29 vietinio susisiekimo maršrutų, kurie aptarnavo gyventojus, 24 buvo Tauragėje, 4 maršrutai – Jurbarko rajono savivaldybėje, 1 maršrutas Pagėgių savivaldybėje. Visi Šilalės rajono savivaldybės nustatyti vietinio susisiekimo maršrutai buvo priderinti prie pamokų laiko, o Jurbarke net nebuvo maršruto, kuriuo  gyventojai galėtų pasiekti pramonės rajoną, kuriame sukoncentruota didelė dalis darbo vietų.

Dėl neišvystytos viešojo susisiekimo infrastruktūros  regione sparčiai daugėjo  atmosferą teršiančių automobilių, kuriuos gyventojai naudoja kelionėms į darbą. 2020 m. Tauragės regione 1000 gyventojų teko 575 individualūs automobiliai, ir šis skaičius buvo didžiausias Lietuvoje (palyginimui: vidutiniškai šalyje 1000 gyventojų tenka 486 automobiliai).

Problemas sprendžia bendra įstaiga

Sprendžiant  susisiekimo problemas funkcinės zonos „Tauragė+“ strategijoje buvo numatyta sukurti integruotą regioninę viešojo transporto sistemą, įdiegti elektroninio bilieto sistemą, rekonstruoti Jurbarko ir Pagėgių autobusų stotis, o Jurbarko ir Šilalės savivaldybės dar panoro įsigyti po 3 elektrinius autobusus. Regioninei viešojo susisiekimo transporto sistemai sukurti keturios savivaldybės įsteigė viešąją įstaigą „Žaliasis regionas“.

Per keletą metų padaryta labai daug. Įdiegta elektroninio bilieto sistema, apjungusi  regiono viešąjį transportą ir suteikusi galimybę vienu  lengvatiniu bilietu keliauti Pagėgių, Jurbarko, Tauragės bei Šilalės savivaldybėse. Naudotis viešuoju transportu gyventojus skatina ir  įdiegta lengvatinė nuolatinio bilieto kaina – 1 euras per mėnesį.  

Viešoji įstaiga „Žaliasis regionas“ įgyvendina net keletą projektų, kurie turėtų  viešąjį susisiekimą padaryti patrauklesniu. Už daugiau nei 612 tūkst. eurų įrengta keleivių informacinė bei vaizdo stebėjimo autobusuose sistema, keleivių informavimo švieslentės, atliktas kasos aparatų pritaikymas  bei kiti darbai. Dar 2 mln. 265,5 tūkst. eurų  ketinama investuoti į susiekimo infrastruktūrą: visose regiono savivaldybėse bus atnaujinamos 469 autobusų stotelės,  įrengti informaciniai ženklai, švieslentės,  laukimui ir poilsiui skirti suoliukai.

Viešosios įstaigos Žaliasis regionas“ direktorė Gaiva Mačiulaitienė tikina, kad sprendimas kurti bendrą Tauragės regiono susisiekimo sistemą pasiteisino.

 „Tos priemonės, kurias diegiame, leis mums sukurti europinį lygį atitinkančią regioninę susisiekimo sistemą, tokią pačią, kokią turi daugelio ekonomiškai išsivysčiusių šalių gyventojai. Gal ne kiekvienas gyventojas tą mato, nes daugelis viešojo transporto sistema nesinaudoja, tačiau visa tai tam ir daroma, kad keliaujančių viešuoju transportu daugėtų, kad toks susisiekimas būtų patrauklus, patogus, atliktų gyventojų reikalavimus ir poreikius. Daugelio vietovių gyventojai darbo vietas jau turi galimybę pasiekti vietinio susisiekimo autobusais,  nebent dirba mažose įmonėse, kurios yra labai nutolusiose vietovėse“,- tikina viešosios įstaigos „Žaliasis regionas“ direktorė G. Mačiulaitienė.

2023 metais įvedus lengvatinį elektroninį bilietą  ir įkūrus pirmuosius maršrutus, pritaikytus prie įstaigų ir įmonių darbo valandų, viešuoju transportu besinaudojančių regiono gyventojų skaičius labai išaugo. 2024 metais regione kursuojančiuose autobusuose įdiegta sistema užfiksavo 836 792 elektroninių bilietų žymėjimus. Dažniausiai viešuoju transportu keliavo Tauragės savivaldybės gyventojai, atsižymėję net 66 proc. bilietų. Iš bendro važiuojančių skaičiaus 16,5 proc. keleivių sudarė Šilalės, apie 14 proc. - Jurbarko, ir tik maždaug 3,4 proc. – Pagėgių savivaldybių gyventojai.

Pasak G. Mačiulaitienės, ne visose savivaldybėse yra pakankamai maršrutų, neužtikrintas gyventojus tenkinantis jų dažnis, bet jis atsiras su poreikiu. „Užsienyje visiškai normalu važiuoti į darbą viešuoju transportu. Mūsų regione viešojo transporto bilietas metams kainuoja tik 12 eurų, todėl labiau apsimoka važiuoti į darbą autobusu nei nuosavu automobiliu“,- įsitikinusi  viešosios įstaigos „Žaliasis regionas“ direktorė.

Pastangos atsisuko antruoju lazdos galu

Šilalės ir Jurbarko savivaldybėms įsigijus po 3 naujus elektrobusus, už kuriuos savivaldybės sumokėjo daugiau kaip po 1 mln. eurų, atsirado ir naujų maršrutų. Šilalė įkūrė net 6 naujus maršrutus: elektrobusai kursuoja į visus didesnes savivaldybės gyvenvietes, atsirado galimybė nuvykti į Kryžkalnį, kur sustoja  daugiau tarpmiestinio ir tolimojo susiekimo autobusų.

Iš Tauragės regiono plėtrai skirtų lėšų Jurbarko savivaldybė pastatė  ištaigingą, daugiau nei 2,1 mln. eurų kainavusią autobusų stotį su 38 vietų automobilių stovėjimo aikštele ir elektromobilių įkrovimo stotelėmis. Tačiau naujieji elektrobusai susisiekimo su atokesnėmis vietovėmis nepagerino – kursuoja tik po miestą ir į regiono centrą. Nors miesto autobusų maršrutai buvo derinami su didžiosiomis pramonės rajono įmonėmis, pro kai kurias naujai įrengtas stoteles jie net nesuka.

Šilalės savivaldybės pastangos perduoti 1,1 mln. eurų kainavusius tris naujus elektrobusus kontroliuojamai bendrovei „Šilalės autobusų parkas“ taip pat atsisuko antruoju lazdos galu: antri metai iš eilės bendrovė dirba nuostolingai, o didžiąją dalį pernykščių nuostolių sudarė būtent elektrinių autobusų  eksploatavimo išlaidos.  

Norėdami išvengti konkurencijos, įmonės vadovai  kelionės elektriniais autobusais 1 km kainą sumažino iki 85 euro centrų, nors nuo pat pradžių buvo aišku, kad ši kaina nepadengs visų galimų sąnaudų. Be to, nemažai kilometrų susidaro „nulinės ridos“, kuri neišvengiama važiuojant į maršruto pradžią  ar įkrauti autobuso baterijų. Ilgai, kartais net iki mėnesio trunka ir autobusų remontas, nes  taisyti gedimų juos tenka vežti į Vilnių. Turkijoje pagamintus elektrinius autobusus žiemą reikia šildyti, ir tam naudojamas dyzelis – o tai irgi papildomos išlaidos. Už Europos Sąjungos paramos lėšas nupirktus autobusus privaloma drausti, ir vien tam  įmonė per metus išleido per 14 tūkst. eurų.

UAB „Šilalės autobusų parkas“ direktorius Vytautas Norkus neslepia, kad elektriniais autobusais nusivylė, juolab kad tikėjosi, jog sumažintą kelionės įkainį galės kompensuoti kasmet daugiau kaip po 5 proc. didėjant infliacijai. Bet neišsipildė ir šios prognozės. Pernai elektrinių autobusų sugeneruoti nuostoliai siekė net 55 tūkst. eurų, o eksploatuoti juos bendrovė turės dar ketverius metus.

Viešosios įstaigos „Žaliasis regionas“ direktorė G. Mačiulaitienė neslepia, kad iššūkių Tauragės regiono savivaldybių biudžetai turės ir daugiau.

„Ir vietinio susisiekimo maršrutų nuostolių kompensavimui, ir sistemos priežiūrai bei palaikymui reikia nemažai pinigų. Nesu politikė, todėl nebijau pasakyti savo nuomonės, kad savivaldybės turės susitarti ir pabranginti kelionių autobusu bilietą, kad ir gyventojai prie tos sistemos išsaugojimo galėtų daugiau prisidėti finansiškai.  Sistemos išlaikymas tikrai kainuoja daug, ir man neramu, kiek savivaldybės kitais metais turės prisidėti, kad ji veiktų, nes projekto finansavimas baigiasi ir  našta guls ant savivaldybių pečių“, – neslepia G. Mačiulaitienė.

Preliminariais skaičiavimais, regiono savivaldybės už sistemos palaikymą jau kitąmet turės sumokėti apie 40 tūkst. eurų.

S. Kancevyčiaus, D. Bartkienės ir VšĮ „Žaliasis regionas“ nuotr.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Rugpjūčio 14 d., 20 val. Klaipėdos festivalio klausytojai kviečiami į unikalų simfoninės muzikos koncertą „Kodas MKČ“, skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras", diriguojami vyriausiojo teatro dirigento Tomo Ambrozaičio atliks M. K. Čiurlionio simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, taip pat jo monumentalųjį kūrinį „De profundis“.

Prisidėdamas prie Vyriausybės programos, skirtos Čiurlionio metams paminėti, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato išskirtinį ir labai lauktą koncertą. Maestro Tomas Ambrozaitis džiaugiasi, kad šis koncertas klausytojams atskleis pačius ryškiausius ir emociškai galingiausius Čiurlionio kūrinius. „M. K. Čiurlionio muzika man yra labai artima. Šiemet, minint Čiurlionio metus, labai smagu, kad šios muzikos bus tiek daug, ir mes su orkestru galėsime prisidėti prie jos garsinimo. Kiekvienas Čiurlionio kūrinys turi savo unikalų skambesį ir įspūdį. Tai muzika, kuri atskleidžia ne tik tautos dvasią, bet ir pasakoja apie mūsų krašto gamtos unikalų grožį bei emocijas. Tai kone mūsų tautos paveldas“.

Simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, kurios bus atliekamos koncerte, – tai kūriniai, kuriuose Čiurlionis ypatingai susieja gamtos vaizdus su žmogaus emocijomis. „Miške“ Čiurlionis perteikia tylią miško magiją ir paslaptį, o „Jūra“ – dramatišką jūros jėgą bei neaprėpiamą begalybę. Tomas Ambrozaitis apie šiuos kūrinius pasakoja: „Tai muzika, kupina polėkio, su dramatiškomis kulminacijomis ir nepaprasta emocine galia. Žaviuosi, kaip Čiurlionis sugeba muzikos pagalba pavaizduoti gamtos elementus – mišką, jūrą, vėją, audras.“

Poema „Jūra“ bus atlikta pagal Eduardo Balsio redakciją, parengtą jau po Čiurlionio mirties. Tomas Ambrozaitis dalinasi savo įspūdžiais: „Man labai įdomu atlikti būtent šią redakciją, nes Balsio orkestruotė labai subtiliai išryškina Čiurlionio muziką. Tai labai švelni, tačiau galinga ir išraiškinga orkestruotė, kuri taip pat parodo ir Čiurlionio kūrybos išskirtinumą. Mūsų tikslas – perteikti Čiurlionio kūrybos esmę taip, kad klausytojai pajustų šio genijaus dvasią.“

Įdomu, jog „Jūra“ buvo atlikta Palangoje, ir, pasak T. Ambrozaičio, koncerte klausytojai galėjo pasidžiaugti šiuo kūriniu ne tik kaip muzika, bet ir kaip tautos dvasios išraiška. „Po koncerto profesorius Vytautas Landsbergis pasveikino mūsų orkestrą su puikiu pasirodymu ir pateikė vertingų pastabų. Tikiuosi, kad rugpjūčio 14 d. mūsų klausytojams dovanosime dar vieną puikų Čiurlionio muzikos paveikslą.“

Tomas Ambrozaitis ragina žiūrovus, kurie klausys Čiurlionio muzikos, nebijoti pasinerti į šios muzikos emocinį pasaulį. „Čiurlionio kūriniai turi ypatingą gebėjimą perteikti jausmus ir įspūdžius. Tai bus ypatingas, lietuviškas vakaras, kupinas jausmų ir emocijų.“

Bilietai į Klaipėdos festivalio koncertą sparčiai tirpsta, tad kviečiame paskubėti juos įsigyti. Nepraleiskite šio išskirtinio vakaro su Čiurlionio muzika, kuri atveria duris į lietuviškos muzikos sielą ir suteikia unikalią muzikinę patirtį.

KVMT inform.

Neteko girdėti, kad nors viena kita tauta turėtų tradiciją, minint savo Valstybės dieną, vakare sutartinai giedoti šalies himną. Tačiau lietu­viai jį gieda ne tik savo Tėvynėje, bet ir tose šalyse, kuriose tuo metu yra. Daugybė užsieniečių tuo žavisi ir netgi pavydi. Tačiau, nors Valstybės dienos vakare viešoji erdvė prisi­pildo viltingą vienybę liudijančiais vaizdais, netrukus ateina liepos 7-oji, o tada tenka vėl sugrįžti į bar­nių, patyčių, neteisybės ir net neapykantos sklidiną tikrovę...

Pastaruoju metu keisčiausias, švelniai tariant, politinis konfliktas vis dar vyksta Krašto apsaugos ministerijoje. Jau rašėme, jog karinės žvalgybos vadovui iki kadencijos pabaigos likus keliems mėnesiams, ministrė jį nušalino nuo pareigų ir perkėlė į laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą. Taip, ji tikrai neprivalo siūlyti tos pačios kandidatūros kitai kadencijai. Tuo labiau, jei yra kokių nors asmeninių „kibirkščių“. Tačiau vieno svarbiausių žvalgų atleidimas tokiu būdu, kai siekiame, kad šalies gynybinės pajėgos atrodytų stiprios ir vieningos, atrodo lyg dovana mūsų valstybės priešams. Nebent būtų paaiškėję, kad Elegijus Paulavičius nesugeba tinkamai atlikti svarbių pareigų arba, kas būtų didžiausias smūgis, yra veikiamas iš išorės. Tačiau iš įvairių partijų atstovų sudarytas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jokio realaus pagrindo, kodėl E. Paulavičius turėjo būti skubotai atleistas, nerado. Todėl nenuostabu, jog pasigirdo svarstymų, kad tokį prašymą ministrei galėjo pateikti Prezidentas, kuris esą turi planų visur „padėti“ jam paklusnius pareigūnus. Tokias versijas dar gimdo ir ministrės Dovilės Šakalienės keista konfrontacinė pozicija bei labai arogantiškas bendravimas su kolegomis Seime.

Tačiau gali būti, jog ministrė tiesiog „paslydo ant banano žievės“. Galbūt „užliūliuota“ pirmą pusmetį girdėtų palankių tiek pozicijos, tiek opozicijos vertinimų, nusprendė, kad gali nepaisyti formalių taisyklių, tuo labiau, kai turi tvirtą Prezidento užnugarį. Tačiau E. Paulavičiaus skandalas yra smūgis Lietuvos nacionaliniam saugumui ir tarptautinei reputacijai. Taip pat palieka pavojingą potencialių būsimų priešpriešų krašto apsaugos sistemoje židinį. Nes jis negęsta – ministrė pareiškė nepaisysianti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto siūlymo grąžinti į pareigas karinės žvalgybos vadą, kol, anot jos, nesibaigs tyrimas. Tad belieka laukti. 

Antradienį protesto mitingas, pasibaigęs skanduote „Paluckas bailys“ nenustebino. Prie Vyriausybės susirinkę žmonės surengė mitingą dėl Premjero Gintauto Palucko buvusio ir esamo verslo, valdančiosios koalicijos veiksmų. Maždaug 2 tūkst. žmonių reikalavo, jog Ministras Pirmininkas pateiktų aiškius atsakymus apie savo buvusį ir dabartį verslą, nutrauktų koaliciją su „Nemuno aušra“, sustabdytų iniciatyvas, kuriomis siekiama palengvinti į „čekiukų“ skandalą įsivėlusių politikų atsakomybę, o jei atsakymai nebus išsamūs ar skaidrūs, reikalavo jo atsistatydinimo. Panašūs mitingai vyko ką tik suformavus Vyriausybę. Tik tada G. Paluckas juose išdrįso pasirodyti ir net sakė, kad nieko tokio, jei kadencijos pradžia prasideda švilpimais, svarbiausia pasiekti, kad jos pabaigoje nepasitikėjimo šūksniai virstų dėkojančiais plojimais. Kol kas nepanašu, jog Premjeras artėja tokio tikslo link. Ir ne tik mitingas Vilniuje tai rodo, bet ir prastėjantys reitingai... 

Mitingai demokratinėse valstybėse yra įprastas dalykas. Deja, Lietuvos politikai turi įprotį ne bandyti suprasti protestuojančius, mėginti tirpdyti jų nepasitenkinimą, bet reaguoti sarkazmu ar net patyčiomis. Natūralu, jog Prezidentas ir jo komanda nepritaria mitinguojančių teiginiams, tačiau ar turi teisę Prezidento patarėjas Frederikas Jansonas viešai tyčiotis iš pilietinį susirūpinimą demonstruojančių žmonių? 

Praėjusioje kadencijoje valdantieji irgi panašiai reagavo į prieš juos nukreiptus protestus, o toks jų elgesys buvo vadinamas arogancija. Dabar Prezidento vardu išgirdome itin arogantiškus ir priešpriešą kurstančius teiginius. Todėl ir atrodo, kad iš Daukanto aikštės pasigirstantys raginimai susitelkti vienybei skamba veid­mainiškai...

Kol politikai riejasi ir svaidosi kaltinimais, ligoninėje mirė dar vienas paauglys, apsinuodijęs narkotinėmis medžiagomis. Skaudi tragedija ir kartu dar vienas perspėjimas, kad tikrai yra labai sudėtingų problemų, vardan kurių dera susitelkti. Ir čia nepakanka griežtesnio tėvų moralo, prevencinių pokalbių mokykloje ar vienkartinių policijos akcijų. Privaloma ieškoti konkrečių būdų, kaip užkardyti naujųjų sintetinių narkotikų pasiūlą. Yra geroji kitų valstybių patirtis, turime stiprinti jau veikiančias į paauglius orientuotas prevencines programas, investuoti į sveiko laisvalaikio infrast­ruktūrą ir kt.

Tačiau tikras problemas spręsti yra sunku, ir čia mažai padeda pozavimas prieš kameras. Todėl, deja, greičiausiai ir toliau politikoje vyraus patyčiomis sustip­rinti žodžių karai. Ir juos galima vadinti savotiška politikų priklausomybe. O sveikti priklausomi žmonės, kaip tvirtina specialistai, pradeda tik tada, kai pasiekia dugną...

Andrius NAVICKAS

Saulėtais rytais važiuojant pro Vytogalą, negali atitraukti akių nuo mė­lyno lyg vasaros dangus linų lauko. Tačiau šie augalai Lietuvoje jau tapo retenybe, nes, sumažinus paramą, beveik nebeliko juos auginančių. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Ekonomikos ir inovacijų ministerija išdalijo 5 mln. eurų keliams į teritorijas, kuriose kuriamos darbo vietos, tvarkyti. Tačiau Šilalės savivaldybė paraiškos finansavimui gauti šiemet neteikė ir pinigų tokiems keliams remontuoti neprašė. Nors įmonių turime, jos plečiasi, žmonės važiuoja į darbus. Likimo valiai savivaldybė yra palikusi ir kelią pro Bokštų bei Pėpliškės kaimus, nors juo gyventojai taip pat aktyviai naudojasi. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Šių metų birželį, palyginti su geguže, vartojimo prekių ir paslaugų kainos padidėjo 0,3 proc. Kaip skelbia Valstybės duomenų agentūra, labiausiai pabrango mėsos konservai, kakava ir šokolado milteliai, jautiena ir veršiena, kūdikių maistas, vaisių bei daržovių sultys. Tiesa, nurodoma, jog atpigo ledai, riešutai, jūros gėrybės, šokoladas ir desertai kakavos pagrindu.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Liepos 5–6 d. Estijos Paikuse trasoje įvyko antrasis Baltijos enduro čempionato etapas, kuris šiemet atnešė istorinį laimėjimą Lietuvai. Pirmą kartą čia triumfavo ši­lališkis N. Jucius, Estijos pelkėse aplenkęs visą enduro elitą ir nugalėjęs varžovus. 

Tai – neeilinis pasiekimas ne tik pačiam sportininkui, bet ir visai Lietuvos enduro bend­ruomenei. Paikuse trasa garsėja kaip viena sudėtingiausių Baltijos šalyse: smėlingas ir klampus gruntas bei permainingos oro sąlygos nuolat tikrina sportininkų ištvermę, koncentraciją bei techninius gebėjimus, o pelkėti testų ruožai dažnai tampa klampūs, ypač po lietaus – čia tenka kovoti ne tik su technika, bet ir su savo jėgomis. Tačiau šiemet net sudėtinga danga, varginantis lietus ir netikėtas sveikatos iššūkis nesutrukdė N. Juciui pasiekti pergalės.

„Nelengvas riešutėlis laimėti Baltijos enduro čempionato Estijos etapą – reikėjo maksimaliai išnaudoti savo įgūdžius. Turėjau danties skausmą nuo pat penktadienio, tai dar pridėjo didesnių emocinių bei fizinių išgyvenimų, tačiau, kaip sakoma, kas nenužudo, tas padaro mus stipresniais. Labai džiaugiuosi laimėjimu“, – po varžybų kalbėjo N. Jucius.

Varžybose dalyvavo stip­riausi enduro meistrai iš Lietuvos, Lat­vijos, Estijos, taip pat Suomijos ir Švedijos. Konkurencija buvo įnirtinga – pirmąją dieną N. Jucius laimėjo vos 0,4 sekundės persvara, o tai akivaizdžiai iliust­ruoja aukštą varžybų lygį. Antrąją dieną visą laiką pylė lietus, kuris trasą pavertė tik­ru išbandymu net ir labiausiai patyrusiems motociklininkams. 

Ši pergalė tampa dar reikš­mingesnė, ži­nant, jog Paikuse trasa iki šiol nebuvo palanki lietuviams. Tai ne tik sportinis, bet ir psichologinis barjeras, kurį N. Jucius sugriovė su pasi­didžiavimu.

Baltijos enduro čempionato finalas vyks rugsėjo 20–21 d. Lietuvoje, Uoginių auto-moto sporto trasoje. Ten ir paaiškės, kas taps šių metų Baltijos čempio­nu. Tačiau jau dabar aišku viena: N. Jucius yra rimtas pretendentas į titulą su dviem laimėjimais savo kišenėje.

Lietuvos motociklų sporto 

federacijos inform. ir nuotr.

Bijotų dvaro festivalis – kaip tas karamelinis saldainis: ilgai „grojantis“ ir suteikiantis saldų malonumą. O su kuo dar galima palyginti daugiau kaip mėnesį trunkantį renginį? Prieš porą savaičių Bijotų dvaro festivalio sumanytojai ir organizatoriai kvietė į Teatrų subuvimą, o jau  kitą savaitę žiūrovų laukia tradicinis miuziklo vakaras, kelintus metus vykstantis vasaros viduryje, penktadienį. Šeštadienį, liepos 19 d., Bijotuose vyks kulminacinis festivalio renginys, siūlantis pramogų įvairovę. 

Lietuvoje nėra daug miuzik­lų, kurie taptų ne tik teatriniu įvykiu, bet ir kultūriniu reiškiniu. „Ar Amerika pirtyje?“ – būtent toks. Tai ne tiesiog spek­taklis su muzika ir humoru, tai mūsų pačių istorijos parodija, kurioje pirtis tampa ne tik lietuviškos higienos metafora, bet ir simboliniu susikaupusių mitų, vilčių ir kvailysčių garo kambariu.

Šio miuziklo siužetas kilo iš XIX a. pabaigos komedijos, kurią dar 1895 m. parašė Keturakis (tokiu slapyvardžiu pasirašinėjo broliai Antanas ir Juozas Vilkutaičiai). Tai pirmasis lietuviškas originalus dramaturgijos kūrinys – paprasta, ir drąsi istorija apie valstiečių troškimą emigruoti į „pažadėtąją žemę“ – Ameriką. Spektaklio kūrėjai, perkeldami šį siužetą į šiuolaikinį miuziklo formatą, padarė daug daugiau nei tik atgaivino seną tekstą – jie transformavo jį į gyvą satyrą apie mūsų tapatybę, iliuzijas ir norą „išsigelbėti“ kažkur kitur.

Miuziklas tampa tarsi satyriniu ritualu – pirtyje nusivelkame ne tik drabužius, bet ir nusiimame socialines kaukes, herojai yra atviri, emocionalūs, dažnai naivūs, bet visada atpažįstami. Kiekvienas jų – tai karikatūra, bet kartu ir mūsų pačių portretas.

Muzikinė spektaklio kalba – svarbi šio kūrinio gyvybės dalis. Joje maišosi liaudiški motyvai, šiuolaikiniai ritmai, teatrinis kabaretas. Tai muzika, kuri lyg ir kviečia linksmintis, bet tuo pačiu leidžia suprasti, jog šis linksmumas – su kartėlio prieskoniu. 

Klasikinio lietuviško spektaklio siužetą režisierius Neri­jus Petrokas atgaivino spalvingomis melodijomis, specialiai aranžuotomis žinomo TV projektų dirigento Vytauto Lukočiaus ir per muziką pasiekia tai, ką sunku apibrėžti žodžiais – atpažinimo jausmą, kuris jungia tautinę savastį bei globalias kultūros įtakas. 

Vienas iš giliausių šio miu­ziklo sluoksnių – lietuviško mentaliteto refleksija. Ilgą laiką Amerika buvo simbolinė utopija lietuvių sąmonėje: vieta, kur viskas įmanoma, kur galima pabėgti nuo vargo, valstybės problemų ar paprasčiausiai nuo savęs. Tačiau spektak­lis parodo, kad net jei išvažiuosi į Ameriką, „vidinė Lietuva“ keliaus kartu su tavimi.

Pirtyje personažai išsikalba, svajoja, ginčijasi, dainuoja ir tuo pačiu iškelia klausimą, ar tikrai žinome, ko ieškome išvykdami. Ar bėgame nuo bėdų, ar nuo savęs? O gal tik tikimės, kad „kažkur kitur“ bus geriau, nes nenorime spręsti to, kas yra čia?

Miuzikle pagrindinius vaid­menis atlieka Deivis Norvilas (Vincas), Sandra Lebrikai­tė (Agota), Rytis Janilionis (An­tanas), Osvaldas Petraška (Be­kampis), Nerijus Pet­rokas (Faibčikas), Jus­tinas Buta (Pirš­lys). Taip pat scenoje pasirodys Kauno muzikos ansamb­lis „Ainiai“.

Tad liepos 18 d., 21 val., žiūrovų laukia Bijotų dvaro parkas, kur šalia Baublių muziejaus šėls šios vasaros festivalio miuziklas „Ar Amerika pirtyje?“ 

Penktadienio miuziklo vakaras – tai tik viena festivalio dalis, nes jau kitą dieną, liepos 19 d., nuo 16 val., vyks kulminacinis renginys, siūlantis pramogų įvairovę, nuo 17 val. – koncertai: linksmos muzikos ansamblis „Padkava“, liaudiškos muzikos kapela „Bijotaičiai“, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ ir solistai Vygantas Bemovas (tenoras), Gabrielė Bielskytė (sopranas) atliks populiariausius Benjamino Gorbulskio šlagerius, Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, unikali ispanų ir Lotynų Amerikos muzikos grupė „Nalata project“ (Brazilija-Lat­vija), roko grupė „Thundertale“ ir grupė „The Roop“, taip pat vaikinų grupė Dovydas Pet­rošius, Ignas Novikovas ir Ovidijus Bugdinas.

Lankytojų lauks ir ekskursija elektrobusu Bijotai–Girdiškė–Bijotai (trukmė 1 val., išvykstama 16, 17, 18 val. iš Baublių muziejaus aikštelės), muziejaus I-oje salėje vyks edukacinė paskaita apie dvarų virtuvę „Didysis kaminas“ (lektorius dr. Marius Daraškevičius, dvarų kultūros tyrinėtojas), II-oje salė pasirodys dainuojamosios poezijos atlikėjas Tautvydas Vėtra, kluone gagens žąsys (Pagėgių kultūros centro Žasų muziejaus edukacija), parke bus gausu pramogų visai šeimai („Išsitaškom“ mokama), vyks etno klubo edukacinė programa „Tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“, vaikai galės pajodinėti poniais Pikiu ir Poriu (mokama), dailininkų – tapytojų grupė „Mėlynas menas“ kurs paveikslus ir kt. 

Irina SADAUSKIENĖ

Organizatorių nuotr.

Pastaraisiais metais vis daugiau jaunų lietuvių ryžtasi sugrįžti į gimtinę po gyvenimo svetur. Nors emigracija ilgą laiką buvo laikoma neišvengiama perspektyva ieškantiems geresnio gyvenimo, ši tendencija pamažu keičiasi, o į gimtąjį kraštą jaunus žmones parveda įvairiausi motyvai – noras būti arčiau šeimos, siekis kurti prasmingą karjerą Lietuvoje arba tiesiog poreikis jaustis reikalingais savo šalyje.

Tokią istoriją pasakoja ir netrukus 25-erių sukaktį minėsiantis kvėdarniškis Deividas, kuris prieš kelis metus išvyko į Kanadą, ieškodamas platesnių galimybių, tačiau suprato, jog joks ekonominis saugumas ar patogumas nepakeis ryšio su artimaisiais, gimtąja kalba ir jausmo, kad esi ten, kur turi būti. 

Vaikinas su šypsena prisimena dar visai nesenus laikus, kai rinkosi gyvenimo kelią, kai tėvai bandė patarti, o jam, kaip turbūt būdinga daugeliui jaunų žmonių, tąsyk atrodė, kad tėvai nežino, ką kalba. 

„Kai mokiausi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje, labiausiai patikdavo anglų kalbos pamokos ir visiškai nemėgau matematikos. Tikriausiai nieko originalaus – kaip ir visi mokiniai galvojau, kam man tos formulės, kur jas gyvenime panaudosiu. Tačiau, laikui bėgant, vis tik supratau, „kam ta matematika“, jeigu net neketini jos studijuoti – būtent matematikos pamokos lavina mūsų loginį mąstymą, be kurio gyvenimas neįsivaizduojamas“, – sako dabar jau žinąs atsakymus į jam pačiam mokykloje kildavusius klausimus D. Grigišas.

Baigdamas dvyliktą klasę Dei­­vidas tikina nežinojęs, ko nori iš gyvenimo: dirbti ar studijuoti, jeigu studijuoti, tai kokį dalyką. 

„Mintys keitė viena kitą kas savaitę, turėjau pačių įvairiausių sumanymų, kol galiausiai nusprendžiau niekur nestudijuoti, o leistis į pasaulio pažinimo kelionę. Kaip ir daugumai jaunų žmonių, tąkart man atrodė, jog viskas, kas yra susiję su užsieniu, yra gerai, o mūsų šalyje viskas yra blogai. Dabar esu įsitikinęs, kad tokia negatyvi nuomonė apie gimtinę jaunam žmogui greičiausiai susiformuoja dėl veiklos trūkumo: norisi nuveikti kažką įdomesnio, neįprasto, bet sąlygų tam nėra“, – svarsto pašnekovas.

Tad, užvaldytas idėjos pamatyti pasaulį arba kaip dabar madinga sakyti – ieškoti savęs, kvėdarniškis išvyko į tolimąją Kanadą. Ta šalis vaikinui atrodė visiškai kitoks, nepažintas kraštas, todėl ir viliojo.

„Buvo įdomu viskas: ten kunkuliuojantis gyvenimas, kitokia gamta ir net kitokie gyvūnai, o kur dar dangų remiantys dangoraižiai. Labai viskuo domėjausi, viską stebėjau ir norėjau pats pagyventi tokioje neįprastoje, daugiakultūrėje aplinkoje, kur skirtingos tautybės ir pasaulėžiūros egzistuoja greta. 

Didžiausias ir geriausias Kanados įspū­dis – į vieną peizažą susipynusi laukinė gamta, kalnai, jūra ir dangoraižiai. Tačiau po truputį atėjo suvokimas, kad tai – tik paviršius, o kanadiečių, kaip ir visų žmonių, gyvenime būna visko, kad gerai išvystyta viešoji infrastruktūra ir aukštas šios šalies pragyvenimo lygis negali užpildyti vidinio tuštumos jausmo – trūko artimųjų, gimtosios kalbos ir paprasčiausio lietuviško bendravimo, mus skiriantys 8500 kilometrų pasirodė esantys labai „ilgi“, tad ištvėriau svetimame krašte kiek ilgiau nei pusmetį. Ir nors kasdien bandžiau sau įteigti, kad turiu, ko noriu, kad galiu tuo džiaugtis ir mėgautis galimybe pamatyti pasaulį, namų trauka darė savo. Mane pradėjo erzinti ne tik gatvėmis slampinėjantys ir keistis nenorintys narkomanų būriai, bet vargino dideli žmonių srautai apskritai. Netgi įspūdingi gamtos peizažai nebeteikė džiugesio, tad apsisprendžiau, jog laikas namo“, – pasakoja Deividas.

Anot jo, pusmetis Kanadoje padėjo gerokai patobulinti ang­lų kalbos žinias, tad netrukus kvėdarniškis laimės jau ieškojo Norvegijoje. Bet ir čia neužsibuvo.

„Kurį laiką pagyvenus užsienyje, požiūris į gimtinę visiškai pasikeitė. Mes nevertiname to, ką turime, ir kas, iš dabartinės mano patirties, yra svarbiausia, – artimųjų, giminaičių, draugų, susitikimų su jais. Lietuvoje daug džiaugsmo teikia gamtos ramuma, netgi saugus eismas. 

Dabar su drauge gyvenu Vilniuje ir abu smagiai prisimename tą etapą, kai, vedini, jaunatviško maksimalizmo, mėginome „užkariauti“ pasaulį, nematydami savo krašto. Iki šiol atsimenu mamos žodžius, kai ji nuolat kartodavo, kad tik pagyvenęs užsienyje suprasiu, kokia svarbi žmogui jo gimtinė. Anuomet numodavau ranka, leisdamas suprasti, kad jos žinios ir teorijos esančios pasenusios. Dabar iš patirties jau žinau, jog mama visada yra bent 99 procentais teisi“, – kvatojasi vaikinas.

Paklaustas apie savo šaknis, jis sako, jog tėtis Ramūnas – tik­ras kvėdarniškis, mama Kristina atitekėjo į mūsų rajoną iš Šilutės, Deividas turi 21-erių brolį. 

Vaikinas prisipažįsta, jog su gyvenimo partnere Vesta Monika susipažino socialiniuose tinkluose, o tada paaiškėjo, kad jiedu abu – iš Šilalės rajono. Be to, būtent jaunuolių pažintis nulėmė galutinį Deivido apsisprendimą baigti keliones po užsienio šalis ir grįžti į Lietuvą.

„Šeimos, draugės ilgesys, noras pradėti kurti savo ateitį ir daryti tai ne kur nors kitur, o gimtinėje, padarė savo – gegužę galutinai apsisprendžiau ir sugrįžau visam laikui. Nebenoriu bėgioti po skirtingas šalis. Tuo labiau, kad gyvenimas čia išties gerėja, Šilalės kraštas po truputį irgi keičiasi, todėl neabejoju, kad grįžtančių emigrantų vis daugės“, – viliasi kvėdarniškis.

Dar vis dvejojantiems grįžti namo ar likti svetur, pašnekovas sako neturintis vieno recepto ar patarimo – tai priklauso nuo daugybės dalykų. 

„Bet jaunam žmogui patarčiau pirmiausia pabandyti kurti ateitį būtent savo šalyje. Užsienis niekur nepabėgs. O tiems, kurie baigė gimnaziją ir renkasi, ką toliau veikti, kur vykti, ką studijuoti, iš savo patirties sakau: nebijokite suklysti. Patarčiau klausytis savo širdies, renkantis gyvenimo kelią. O jeigu turite savo svajonę ar tikslą, svarbu, kad niekieno žodis ar nuomonė nepadarytų įtakos sprendimui“, – pataria Deividas.

Vaikinas įsitikinęs, jog svarbiausia yra tikėti savimi ir siekti užsibrėžto tikslo – žinoma, viskam reikia pastangų ir darbo. 

Emigranto duonos atsisakęs kvėdarniškis neabejoja, kad kiekvieno žmogaus pasirinkimuose yra bei bus ir sunkių, ir gerų etapų, todėl reikia išmokti mėgautis tuo, nebijoti klysti ir vėl bandyti. Nes tik tada, kai žmogus sieks savo paties užsibrėžtų tikslų, jis pajus gyvenimo skonį ir džiaugsmą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.