Lietuvos kultūra jau alsuoja va­sa­rišku intensyvumu – nuskam­bė­jo muzikos festivaliai, iki mėnesio pabaigos dar tęsiasi Poezijos pa­va­saris, Tauragėje startavo kasmetinis Džiazo festivalis, o šią sa­vai­tę net du įdomūs renginiai vyks Šilalės rajone, kur bus prisimena­ma istorija ir teatro tradicijos.

Lembo kaime (Kvėdarnos sen.), prie kalbininko Kazimiero Jauniaus klėte­lės-muziejaus, vyks IX tarptautinis klojimo teatrų festivalis „Pri klietelis“. Šeštadienio (gegužės 30 d.) programa bus skirta vaikams ir jaunimui, pasirodys kolektyvai iš Kelmės, Punsko, Šiaulių, Latvijos lietuvių bendruomenės, o vakarą vainikuos dainų kūrėjas Adrijus Alminas. Sekmadienį (gegužės 31 d.) pasirodys suaugusiųjų ir šeimų kolektyvai iš Telšių, Kaišiadorių, Kupiškio, Biržų, Tauragės bei Šilalės. Festivalio viešnia – aktorė, rašytoja ir atlikėja Nijolė Narmontaitė. Žiūrovų lauks ne tik spektakliai, bet ir įvairios edukacijos, kvėdarniškio Viktoro Tarvydo darbų pa­roda ir kt.

Gegužės 31 d. Laukuva kviečia į išskirtinį atminimo renginį „Po Lietuvos dangum“, skirtą gydytojai, tremtinei ir disidentei Daliai Grinkevičiūtei. Ši išskirtinė asmenybė, savo atsiminimuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ palikusi vieną ryškiausių sovietinių represijų liudijimų, gyveno Laukuvoje, kur jos name – muziejuje ir veikia Vytauto Didžiojo karo muziejaus parengta jai skirta ekspozicija. Renginys prasidės šeštadienį, 17 val., Šv. Mišiomis Laukuvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, kuriose giedos Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino“ ir jaunimo mišrus choras „Cantica“, dalyvaus solistai Rojus Gustas, Gustas Grigaras, Marija Širvinskaitė ir Augustė Kustaitė, koncertmeisterės Roberta Daugėlaitė ir Aušra Gelusevičienė. Po Mišių, 18.15 val., D. Grinkevičiūtės muziejaus sodelyje vyks poezijos ir muzikos vakaras.

Pasvalys praėjusį savaitgalį tapo chorinės muzikos sostine – čia vyko jau penktasis Šiaurės Lietuvos chorų festivalis, suburiantis daugiau kaip 500 dalyvių ir per 20 kolektyvų iš visos šalies. Jame dalyvavo ir Šilalės krašto mišrus choras „Medvėgalis”, o vienas išskirtiniausių šių metų akcentų – jungtiniam chorui pirmą kartą akomponavo ne pučiamųjų orkestras, o multiinstrumentalistas Saulius Petreikis su grupe „SP World Orchestra“. Koncerte nuskambė­jo net 17 kūrinių – nuo chorinės klasikos iki šio žanro ribas peržengiančio roko.

Tauragėje startavo kasmetinis tarptautinis vasaros renginys „Džiazo dienos”, šiemet vykstanis jau 10-ąjį kartą ir galintis vadintis vienu ryškiausių muzikinių renginių visame Tauragės regione (apie planuojamus koncertus bus skelbiama „Šilalės artojo” laikraštyje ir interneto portale).

Šią savaitę po Lietuvą tebeskrajoja 61-ojo Poezijos pavasario paukštė. Šiemet festivalio laureatu tapo Mindaugas Nastaravičius, pernai išleidęs įsimintiną eilėraščių knygą „Antra dalis“. Šilalės rajono savivaldybės įsteigta Dionizo Poškos premija paskirta rašytojai Aldonai Ruseckaitei už eilėraščių rinkinį „Prie horizonto atsigręžk“. Ši prestižinė premija įteikta jau 17-ą kartą už geriausią naują lietuviškos poezijos knygą, kurioje atspindimi etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos ir istorinė tautos atmintis.

Kotryna PETRAITYTĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos jaunųjų žurna­listų būrelio nariai bei jų vadovė lietuvių kalbos ir li­te­ra­tūros mokytoja metodininkė Zita Kasiliauskienė turėjo unikalią galimybę apsilankyti Vakarų regiono spaustuvėje, kur dalyvavo edukacinėje veikloje „Spaudos kelias: nuo maketo iki laikraščio“. Tai buvo ne tik išvyka, bet ir vertinga pažintis su vienu svarbiausių informacijos sklaidos etapų – spauda.

Vasario mėnesį lankėmės „Ši­lalės artojo“ redakcijoje, kur stebėjome, kaip laikraštis ku­ria­mas, redaguojamas ir ma­ketuojamas. O atvykę į spaustuvę pamatėme, kaip laikraščiai spausdi­nami. Spaustuvėje sa­vo kelią pas skaitytoją jie pradeda ant metalinių plokščių. Ant vienos plokš­tės atšviečiamas vie­­­nas spaudos lankas, t.y. keturi puslapiai. Vienam laik­raščiui išspausdinti reikalingos septynios tokios plokštės, o per dieną jų spaustuvėje sunaudojama net 500. Ant plokščių „liejamos“ keturios spalvos: geltona, juoda, raudona, mėlyna. Jos yra maišomos, taip sukuriant spalvotus laik­raščių puslapius.

Vakarų regiono spaustuvės direktorius Danielius Blažulionis papasakojo, kad spaustuvėje dirba daug skirtingų sričių specialistų – nuo spaudos mašinų operatorių iki kokybės tik­rintojų. Šiuo metu Vakarų re­giono spaustuvėje Kretingoje dirba 12 žmonių, ir visų jų pa­reigos yra labai svarbios bei atsakingos, nes nuo jų priklauso, kad laikraštis būtų kokybiškas ir laiku pasiektų skaitytojus. 

Galingos spausdinimo maši­nos spaustuvėje veikia labai greitai, todėl per kelias minutes gali būti atspausdinta šimtai laikraščių egzempliorių. Da­bar spaustuvėje spausdinama net 20 skirtingų Žemaitijos regiono laikraščių, tarp kurių yra ir mūsų „Šilalės artojas“. 

„Labai patiko tai, kad viską galėjome pamatyti iš arti – iki šiol nesupratau, kiek daug darbo reikia padaryti, kol laikraštis atsiranda mūsų rankose“, – įspūdžiais dalijosi septintokė Austėja Taujenytė.

Tokios išvykos ne tik plečia akiratį, bet ir ugdo pagarbą žurnalistikos bei leidybos darbui. Be to, jos skatina susidomėjimą įvairiomis profesijomis ir kūrybiniais procesais. Dėkojame Vakarų regiono spaustuvei už šiltą priėmimą, kantrybę ir nuoširdų dalijimąsi žiniomis.

Lėja JUŠKAITĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8b klasės mokinė, Jaunųjų žurnalistų būrelio narė

AUTORĖS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojų ir mokinių atstovai dalyvavo prog­ramos „Nordplus Junior“ projekto „Our Baltic Sea“ mokinių mainų tarptautiniame susitikime Telšių Žemaitės gimnazijoje. Į Žemaitijos sostinę atvyko ir komandos iš Danijos, Švedijos, Suomijos, Estijos bei Latvijos, iš viso – net 47 dalyviai.

Projekto įgyvendinimo metu vyko mokinių konferencija „Baltijos jūros tiltai: mokinių požiūris į jūrą, kuria dalinamės”. Išklausyti net aštuoni pranešimai, kurie padėjo labiau sustiprinti šalių tarpkultūrinį bendradarbiavimą, supratimą apie mus supančią aplinką, aplinkosaugos prob­lemas Baltijos jūros regiono valstybėse. Taip pat projekto dalyviai lankėsi Telšių savivaldybėje, dalyvavo jaunimo organizacijos renginyje „Europietiškumo mokykla“. Mokiniai skirstėsi į komitetus, kėlė aktualias problemas, ieškojo sprendimų, juos pristatė ir gynė debatuose, balsavo. Mokiniai dalyvavo STEAM užsiėmime apie taršos mažinimą, tyrė iš skirtingų šalių atsivežtą vandenį. Tuo tarpu mokytojai vyko į AB „Žemaitijos pienas“ bei mineralinio vandens kompaniją „Tichė“, stebėjo vandens išpilstymą gamybos ceche.

Edukacinės išvykos metu dalyviai aplankė Palangos Ginta­ro muziejų, apžiūrėjo Olando

kepurės skardį, pramogavo Lie­tuvos jūrų muziejuje, Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre dirbo tarptautinėse komandose pagal edukacinę programą „2050 Baltija. Distopija ar realybė?“

Baltijos jūra vienija visus pro­jekto dalyvius, o šis susiti­ki­mas dar labiau sustiprino europietišką tapatybę, skatinda­mas bendradarbiavimą bei vie­­ningą siekį kurti tvaresnę ateitį.

Kristina KATAUSKAITĖ, 

projekto koordinatorė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje AUTORĖS nuotr.

Projektas „Our Baltic Sea“ (Nr. NPJR-2024/10114) finansuojamas „Nordplus Junior” programos lėšomis.

Mūsų šeimos narių, iškilių asmenybių, kaimynų, tautiečių, bendrapiliečių, gyvenusių, dirbusių, kūrusių, vaikus auginusių ir Tėvynę gynusių atmintis gyva, kol mes ją gai­vi­na­me ir ja remiamės. 

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje turėjome gyvą atminties puotą – jau ketvirtą kartą šiemet grafikė Ramunė Vėliuvienė, Norberto Vėliaus žmona, pristatė jos pačios parengtą knygą „Šeimos albumai. Regimoji atmintis“. Atmintis būna įvairialypė – šnekamoji, gyvai iš kartos į kartą žodžiu perduodama, kuri mus pasiekia aptrupėjusi, apaugusi legendomis, dainomis ir pasakojimais. Kartais tą atmintį pasitikriname arba paliudijame istoriniais raštais, dienoraščiais, piešiniais. Nuo XIX a. vidurio (1839 m.) žmonija turi nuostabų atminties fiksuotoją ir gaivintoją – fotografiją.

Taigi Laukuvoje autorės gyvai pristatytas leidinys yra parengtas devynių šeimos albu­mų pagrindu, prisodrintas amžininkų prisiminimais, istori­niais duomenimis ir, aišku, nuotraukomis. Knygoje pristatytos šešios giminės kartos, kurios šaknys persipynusios ir syvus ėmusios Iš Dzūkijos ir Žemaitijos žemių, jos gamtos ir žmonių.

R. Vėliuvienė (Pigagaitė) sa­vo nuoširdžiais, atvirais pasakojimais nuginklavo susirinkusius ir ypač gimnazistus. Papasakojusi apie savo, dar 15-metės merginos, pirmą susitikimą Dieveniškių kraštotyros ekspedicijoje su N. Vėliumi, tuo me­tu Lietuvių literatūros ir tau­to­sakos instituto aspirantu, prisipažino, jog nuo šio susitikimo bičiulystė ir domėjimasis kraš­totyra, tautosaka, mitologija peraugo į abipusę meilę. Ramunė kelis kartus pakartojo: „Viskas yra likimas“. 

Paklausus, ką dar naujo pavyko aptikti apie abi šeimos atšakas, ji pabrėžė, jog buvo nustebusi – tiek N. Vėliaus, tiek jos giminėje buvo daug žmonių, pri­sidėjusių prie Lietuvos nepri­klausomybės kovų, dalyvavu­sių par­­tizaninėje rezistencijoje. 

Pasak Ramunės, apsilankius su Norbertu Laukuvos apylinkėse, Gulbių kaime, ant Bilionių piliakalnio, Aukštagirės ir kt., ją sužavėjo didžiulė jo meilė savo gimtinei, istorijai, jos žmonėms. Todėl ji kvietė Laukuvos gimnazistus domėtis savo šeimos, giminės istorijomis, skenuoti nuotraukas, užrašyti prisiminimus, nes tai – dalis Lietuvos istorijos, nukreiptos į mūsų sąmoningą ateitį. 

Susitikimo metu daug gražių, šiltų žodžių išsakė N. Vėliaus jaunystės draugas prof. Petras Bielskis. Paskaitęs N. Vė­liaus laiškų ištrauką į Sibirą, jo tremties vietą, jis pasidalijo savo pastebėjimais apie N. Vė­liaus mokslinius mitologijos šaltinių veikalus, kurie paskatino diskusijoms tarptautinėse konferencijose. 

Dėkojame mokytojai Aurelijai Bitinienei už pastebėjimus apie šio leidinio svarbą, apie N. Vėliaus biografijos papildymus. Būtent ši pedagogė buvo viena iš Laukuvos komandos narių, prisidėjusių prie N. Vėliaus vardo suteikimo Laukuvos gimnazijai. 

Be galo džiugu šiame susiti­kime buvo išgirsti muzikos mokytoją Jolantą Bučnienę ir jos moksleives, vyresnės kartos gim­nazistą Antaną Sa­lį, kurį mo­kė N. Vėlius, buvusį Laukuvos mokyklos mokinį Joną Gudauską ir kt. 

Savo ir R. Vėliuvienės vardu dėkoju Bilionių ir Laukuvos seniūnijoms, Šilalės kraštiečių draugijai už puoselėjamą N. Vė­liaus ir Lauryno Ivinskio istorinio etnokultūrinio pažinimo šimtmečio kelią, ačiū Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktoriui Stasiui Baubkui, pavaduotojai Astai Racevičienei bei gimnazijos kolektyvui, prisidedantiems prie N. Vė­liaus darbų ir atminimo išsaugojimo bei sklaidos. 

Virginijus JOCYS 

Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkas

AUTORIAUS nuotr.

Už išskirtinį kūrybinį indėlį į muzikinio teatro meną, įtaigius vaidmenis bei sceninę meistrystę nominaciją „Mūza“ Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“ šiemet skyrė vienai ryškiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solisčių – Beatai Ignatavičiūtei.

„Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą atkeliaują dar viena „Mūza“. Ji skiriama šio teatro solistei, sukūrusiai daug įsimintinų vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose, o taip pat ir šio vakaro premjeroje, nuostabiajai ir nepakartojamai  – Beatai Ignatavičiūtei“, – iškilmingai paskelbė nominacijos „Mūzos“ steigėjas, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmarskis.

„Mūzos“ apdovanojimas buvo įteiktas prieš Johanno Strausso jaun. operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ premjerą, kurioje B. Ignatavičiūtė atliko Vali vaidmenį. Netikėtumo sujaudinta solistė dėkojo Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai „Bega“, žiūrovams bei ją palaikantiems ir įkvepiantiems Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolegoms.

Beatai Ignatavičiūtė žinoma kaip talentinga, universali ir žiūrovų mylima solistė, sukūrusi įsimintinus vaidmenis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tarp reikšmingiausių – Blanšė Berou (F. Wildhorno „Boni ir Klaidas“), Velma Keli (J. Kanderio „Čikaga“), Nomeda (G. Kuprevičiaus „Prūsai“), Dona Elvyra (W. A. Mozarto „Don Žuanas“), Euridikė (J. Offenbacho „Orfėjas pragare“), Svetimšalė princesė (A. Dvořáko „Undinė“), Adina (G. Donizetti „Meilės eliksyras“), Hodelė (J. Bocko "Smuikininkas ant stogo"), Karalienė Izabelė (Ph. Glasso "Kelionė"), Ponia Zinija Vormvud (D. Kelly ir T. Minchino miuzikle "Matilda") ir daugelis kitų. Beata dainuoja ir teatralizuotame reviu „Sapnai apie Brodvėjų“, pelnė ne vieną publikos simpatijos apdovanojimą, o jos profesionalumas, sceninė charizma ir atsidavimas kūrybai – išskirtiniai.

Praėjusiais metais teatro rėmėja Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“ kartu su uostamiesčio Savivaldybe nominaciją „Mūza“ įteikė buvusiai šio teatro vadovei Laimai Vilimienei, ne tik įgyvendinusiai teatro rekonstrukciją, bet ir giliai įspaudusiai savo ir šio teatro pėdas Klaipėdos miesto bei regiono kultūriniame gyvenime.

„Mūzos“ nominaciją jau beveik prieš dešimtmetį, 2016 metais, įsteigė Klaipėdos uoste veikianti jūrų krovinių kompanija „Bega“, savo socialinėje veikloje skirianti daug dėmesio bei finansinės paramos būtent teatro menui.

Tokiu būdu kompanija siekia ne tik prisidėti prie didesnių uostamiesčio teatrų veiklos galimybių, bet ir asmeniškai pagerbti bei paskatinti konkrečius teatro kūrėjus, realizuojančius visus kūrybinius sumanymus scenoje ar šalia jos.

Teatro menininkams už jų kūrybinį indėlį, atsidavimą ir nuopelnus skiriamą nominaciją sudaro ne tik originali statulėlė, kurią sukūrė žinomas uostamiesčio skulptorius Klaudijus Pūdymas, bet ir 1000 eurų piniginis paskatinimas.

Per devynetą metų, kai teikiamos šios kompanijos „Bega“ nominacijos, jų laureatais jau yra tapę 17-a teatro aktorių, režisierių, vadovų.

KVMT inform.

Kažkada vienu žaliausių šalies miestu vadinta Šilalė sparčiai kratosi žaliojo rūbo – pastaruoju metu medžiai, net sveiki ir stiprūs, čia rėžiami be gailesčio. Valdžia jų naikinimą grindžia standartiniais paaiškinimais – medžiai neva yra seni, pavojingi arba trukdo infrastruktūros plėtrai. Tuo tarpu visuomenė pastebi, kad tokie sprendimai priimami formaliai, be skaidraus vertinimo ar analizės, o jei ji ir pateikiama, projektų rengėjai į tai nekreipia dėmesio. Todėl pilietiški gyventojai neabejoja, jog vienintelis priešnuodis politikų sumanytoms vizijoms yra viešumas. Šį sykį šilališkiai sunerimo, išgirdę, jog paskutines gyvenimo dienas skaičiuoja daugiau nei 25-erius metus Kovo 11-osios gatvę ties miesto ikimokykline įstaiga puošę sveikutėlaičiai kaštonai.

Didžiuosiuose miestuose sparčiai augantis gyventojų sąmoningumas skatina diskusijas apie žaliąją infrastruktūrą, socialiniuose tinkluose skelbiamos nuotraukos su nukirstų ar pažymėtų kirtimui medžių vaizdais, kviečiant organizuoti protestus ar peticijas, žmonės reikalauja jų įtraukimo į sprendimų priėmimą, siekia, kad būtų vertinamas ne tik medžių amžius, bet ir jų ekologinė funkcija, šešėlis vasarą, oro valymas, garso slopinimas bei psichologinė nauda. Ir dažniausiai jų nuomonė būna išgirsta – politikai ir valdininkai pakoreguoja planus, randa būdų išsaugoti bent vieną kitą medį. Deja, mažame mūsų miestelyje drąsos pasipriešinti valdžios užmojams vis dar pristinga. Nesenas pavyzdys – prieš pradedant Dariaus ir Girėno skvero rekonstrukciją nupjauti 22 medžiai. Nors aplinkosaugininkai rekomendavo šalinti tik 8, kurie kėlė pavojų ir buvo ligoti, į jų nuomonę atsižvelgta nebuvo. O reportažą apie pjaunamus medžius Šilalėje parodžius per LRT televiziją, meras padarė išvadą, kad „žmonės neprieštarauja nei medžių kirtimui, nei pamink­lo iškėlimui – priešingai, kai kurie net mano, jog reikėjo iškirsti visus medžius“. Nors reportaže tebuvo pateikta vos poros gyventojų nuomonė. Užtat socialiniuose tinkluose sukilo mero gerbėjai, vienas per kitą dėkojantys jam „už tiesiog nuostabius sprendimus“...

Dabar Šilalės savivaldybė žygiuoja dar toliau – įrengiant naują automobilių stovėjimo aikštelę Kovo 11-osios g., ties miesto lopšeliu – darželiu „Žiogelis“, suplanuota nupjauti visus palei šią ikimokyklinio ugdymo įstaigą augančius kaštonus. Netrukus ant šono turėtų virsti net 31 sveikas medis. Ir vėl – želdinių būklės ekspertizės išvada, jog maždaug prieš 22-26 metus pasodinti kaštonai yra sveiki, tinkamai prižiūrimi, nekelia pavojaus nei žmonių sveikatai, nei eismo saugumui tapo tik formalumu, į ją projekto iniciatoriai ir vėl moja ranka, nes jie „žino ir supranta geriau“.

„Analizuojamas želdynas bei jo prieigos tvarkomos gerai, nėra sausuolių, menkaverčių medžių, krūmų ir atžalų, suformuotos erdvės, aplinka prižiūrima gerai. Ligų ir kenkėjų nepastebėta. Pastebimi kamieno pažeidimai dėl netinkamai pašalintų ir išgenėtų brandžių šakų. Medžiai sveiki, kamienai tiesūs, keletas iš jų šakojasi į du-tris kamienus, lajos vienodai išgenėtos, ovalo formos, tarpusavyje glaudžiasi, apatinės šakos ir priešaknio ūgliai išgenėti“, – nurodoma ekspertizę atlikusios MB „Parcos“ akte, kurį pasirašo nepriklausomi želdynų ir želdinių ekspertai, ekspertizės vadovas Giedrius Bujokas ir ekspertė Augustė Bujokaitė.

Balandžio 13 d. kaštonus apžiūrėję specialistai pabrėžia, jog šiltuoju metų laiku medžiai sukuria pavėsio zonas greta pėsčiųjų tako, tarnauja kaip perimvietės vietinėms paukščių rūšims, taip pat želdiniai formuoja Kovo 11-osios g. perimetrinį apželdinimą lapuočiais medžiais, pridengia toliau esančių pastatų fasadus nuo gatvės.

Iki šiol šie kaštonai tarnavo ir kaip apsauga darželinukams – ne tik slopino gatvės triukšmą, bet ir saugojo kieme žaidžiančius vaikus nuo automobilių išmetamų teršalų, nes „Žiogelis“ yra palyginti arti judrios gatvės.  

Želdinių būklę įvertinę MB „Parcos“ specialistai rekomendavo savivaldybei atlikti kasmetinę medžių priežiūrą, šakų genėjimą/ retinimą, o planuojant gatvės ar pėsčiųjų takų remonto ir plėtros darbus, stengtis medžius išsaugoti ir šalinti juos tik kraštutiniu atveju. Tačiau vietos politikai specialistų nesiklauso, todėl kaštonus pjaus. Nes, jų įsitikinimu, bet kokie „pokyčiai suartina“... 

„Šilalės rajono savivaldybės administracija Šilalės mieste, Kovo 11-osios g. atkarpoje nuo sankryžos su Dionizo Poškos g., iki įvažiavimo į daugiabučio namo Kovo 11-osios g. 26 kiemą, planuoja įrengti 40 naujų automobilių stovėjimo vietų. Techninio projekto sprendinių įgyvendinimui trukdo 31 medis“, – paskelbė savivaldybė. 

Reikia manyti, ir po šios laik­raščio informacijos meras į mū­šį pakels savo sekėjų „sunkiąją artileriją“, standartiškai paklausdamas, „ar tikrai manote, kad aikštelės nereikia“?.. Bet ir taip aišku, kad jos ne tik reikia, ji yra būtina, tik štai klausimas yra visiškai kitas: kodėl užsakovai, šiuo atveju rajono valdžia, neduoda užduoties projekto rengėjams rasti būdų išsaugoti bent vieną kitą medį. Tuo labiau, jog pavyzdžių, kad ne visos savivaldybės nueina lengviausiu keliu panaikin­ti viską, kas tik tampa kliūtimi užmanymams yra – kai kurių miestų administracijos ieško būdų išsaugoti esamus medžius, net jei tai ir apsunkina projektų įgyvendinimą.

Gamtosaugininkai, ekspertai nuolat pabrėžia, kad medžių išsaugojimas turėtų būti prioritetu – ypač sveikų, brandžių, nes jie atlieka svarbią ekologinę funkciją. Tačiau netrukus Šilalės darželinukai, įrengus po jų langais automobilių stovėjimo aikštelę, galės grožėtis mašinomis, o ne žaluma...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Po kelių metų Šilalės savivaldybės administracija vėl grįžta prie gatvių apšvietimo modernizavimo projekto. Vakar vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje buvo prašoma pri­tarti valdžios ir privataus subjek­to partnerystei – rajono vadovai su­ma­nė kviestis investuotoją, kuris sa­vo lėšomis pakeistų pasenusius šviestuvus, nutiestų požeminius ka­belius ir įrengtų nuotolinio ap­švie­­timo valdymo sistemas. O tai, kad 3,9 mln. eurų investicija per 15 me­tų išaugs iki 6,4 mln. Eur, sa­vi­val­dybės vadovų visiškai ne­gąs­dina.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, ne­daug kas gal­vojo, kad jis truks taip ilgai. Todėl gal ir nieko keisto, kad per tuos kelis karo me­tus norinčiųjų padėti uk­rai­niečiams gretos ma­žėja. Analitikai labiausiai ir bai­mi­no­si ap­si­­pra­timo jausmo, tai yra to, jog karą imsime vertinti kaip kasdienybę. Tačiau tie, kurie iš arti pamato, kaip ištvermingai ukrainiečiai kaunasi už savo laisvę, ir nebū­tinai tiesiogiai fronte, yra įsitikinę, kad jei jie nepraranda optimizmo pasiekti pergalę, teisės pesimistiškai galvoti neturime ir mes, gyvendami laisvai ir saugiai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Tai turėjo būti Gintauto Paluc­ko triumfo laikas. Lietuvos social­de­­mokratų partijos (LSDP) su­va­žia­vime jis tiesiog švytėjo, nes su­gebėjo paneigti dar Antikoje su­formuluotą teiginį, kad niekas ne­gali į tą pačią upę įbristi du kartus. G. Palucko pirmasis vadovavimo LSDP laiko­tarpis tikrai nebuvo sėkmingas ir vedė prie partijos skilimo bei su­men­kusio jos populiarumo, tad ku­rį laiką jam teko slėptis už Vilijos Blin­kevičiūtės pečių. Tačiau dabar jis ne tik tvirtai perėmė LSDP vairą, bet ir užgožė Briuselį pasirinkusią savo pirmtakę. Pastaroji tik spėjo prieš kameras pasamprotauti, kad visose koalicijose būna barnių, esą reikia žiūrėti ne į juos, o į tai, ar pa­vyksta priimti sprendimus. Aki­vaiz­du, jog europarlamentarė nė ne­nu­jautė, kad labai greitai jos žodžiai įgaus kitą skambesį. O prieš tai dar laukė sekmadienio žvejyba...

G. Paluckas poilsio dienas pasirinko praleisti kartu su turtingais ir įtakingais vyrais – verslininku Tautvydu Barščiu ir Druskininkų meru Ričardu Malinaus­ku – grožėdamasis žirgais ir mėgaudamasis komercinės žvejybos malonumais. Prabangų poilsį mėgstantys politikai, kuriems, regis, labiau turėtų rūpėti vargstantys žmonės, nieko nestebina. O ir T. Barštys bei R. Malinauskas kritikams atrėžia, kad jie ne kokie „nors raupsuotieji“, tai kodėl Premjeras neturi teisės su jais leisti laisvalaikio... Iš tiesų, kodėl turėtume nurodinėti politikams, kaip jie turi ilsėtis? Kodėl net Prezidentas kišasi ir perspėja G. Palucką, nors ir pats ne be nuodėmės – Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, jog pra­ėjusią kadenciją jis pažeidė privačių ir viešų interesų derinimo taisykles, kai kultūringai pramogavo Londone. 

Kita vertus, galbūt būtent dėl to, kad jau pats yra „nudegęs“, Prezidentas ir neliko abejingu stebėtoju. Tačiau esmė ne ta, kad aukštas pareigas užimantis politikas negali prabangiai ilsėtis. Žinoma, gali, tačiau itin svarbu, kad sugebėtų išvengti net ir regimybės, jog gali tapti pažeidžiamu per ryšius su asmenimis, kurie turi savo verslo interesų. O Premjero pavyzdys leidžia gimti sąmokslo teorijoms, ar tokie susitikimai neturi įtakos, tarkime, siūlomos mokesčių reformos turiniui.

G. Paluckas tvirtina, jog jis aiškiai skiria, kas yra reikšminga, o kur tik detalės, kurias neva bando sureikšminti žurnalistai, politologai ar opozicija. Tačiau ir praėjusioje Vyriausybėje turėjome pavyzdį, kai draugystė šeimomis su verslininkais įklampino populiarią minist­rę į skandalą ir privertė atsistatydinti.

Tad neveltui iš įtakingas pareigas už­imančių politikų reikalaujama gerokai daugiau skaidrumo ir atsakomybės, jie įsipareigoja elgtis taip, kad nekiltų abejonių dėl pažeistos priesaikos būti lygiai teisingiems visiems.

Seimui antradienį Vyriausybė pateikė mokesčių reformos projektą. Paprašytas pakomentuoti, kaip vertina siūlymus dar neskubėti ir ieškoti platesnio sutarimo, Premjeras G. Paluckas atrėžė, kad baigėsi laikas kalboms, atėjo metas priimti sprendimus. Tačiau tuoj pat pasklido ir politinių svilėsių kvapas: aidėjo aštrūs pasisakymai, o pristatant nekilnojamojo turto mokestį  buvo suduotas stiprus politinis nokdaunas, mat paaiškėjo, jog šiam projektui nepritaria net patys valdantieji – pritrūko kelių balsų.

Opozicija iš anksto buvo išsakiusi, kad balsuos prieš arba susilaikys. Premjerui neatrodė svarbu ieškoti kompromisų ar bent jau tartis, nes jis buvo užtikrintas, kad vairuoja galingą politinį buldozerį, tačiau net keturiolika valdančiosios koalicijos narių nusprendė parodyti Premjerui, kad jie neva „turi stuburą“.

Kaip teigė buvęs Premjeras Algirdas Butkevičius, beje, kažkada vadovavęs ne tik Vyriausybei, bet ir LSDP, įstatymo projektas parengtas visiškai nemokšiškai. Jam pritarė dar du kolegos iš demokratų frakcijos. Projekto nepalaikė ir septyni „Nemuno aušros“, vadovaujamos Remigijaus Žemaitaičio, frakcijos nariai bei viena socialdemokratė.

Po tokio balsavimo G. Paluckas pareikalavo „rimto pokalbio“ su R. Žemaitaičiu. Tiesa, netrukus susitvardęs, Premjeras paaiškino, kad įvyko „nereikšmingas nesusipratimas“, kurį ket­virtadienį teks ištaisyti. Į tokį pareiškimą koalicijos nariai, kurie nepalaikė įstatymo, sureagavo gana piktai, teigdami, kad nemato pagrindo keisti pozicijos, jei projektas nebus tobulinamas.

Patobulino – vakar jis jau įveikė Seimo barjerus, nekilnojamojo turto mokesčiui pritarė ir jį aršiai kritikavęs R. Žemaitaitis. Regis, mokesčių reforma ir jos priėmimas turėjo būti G. Palucko triumfo laikas, tačiau veikiau galime kalbėti apie naujo pobūdžio išbandymus. Kita vertus, jie net gali būti naudingi Premjerui, jei jis supras, kaip svarbu ugdyti išmintį bei lyderystę. Tačiau kol kas vi­si – ir Vyriausybės vadovas, ir Seimo pirmininkas, ir visa valdančioji dauguma turėtų sąžiningai pripažinti, kad dar nenuveikė nieko tokio, dėl ko piliečiai galėtų džiaugtis. Kol kas jie gyvena iš pasitikėjimo avanso. Ir vargu, ar kuriose nors net ir pačių turtingiausių asmenų privačiuose tvenkiniuose veisiasi visus norus pildančios auksinės žuvelės...

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) skelbia, kad šiuo metu visuomeninio tiekimo vartotojų skaičius siekia 462 tūkst. klientų, apie 80 proc. jų suvartoja mažiau nei 1 tūkst. kWh elektros per metus. Todėl Seimui pritarus, kad už valstybės nustatomą kainą elektrą iki 2030-ųjų galėtų įsigyti visi jos mažiausiai suvartojantys ir socialiai pažeidžiami gyventojai, VERT praneša, kad į visuomeninį tiekimą tokie gyventojai grįžti galės nuo birželio pradžios.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39