Balsiškė Jadvyga Romienė neatskiriama nuo Balsių kaime stovinčios koplytėlės. Kaip ir jau išėjęs Anapilin jos vyras Jonas.

„Visada ja rūpinausi. Ir dabar tai darau, kol dar turiu jėgų. Tačiau juk vienąsyk manęs nebeliks – kas tada jos laukia. Visą gyvenimą troškau, kad koplyčia būtų deramai įamžinta, deja, į kultūros paveldo objektų są­rašą ji neįtraukta. Ypatingas Ačiū Šilalės bažnyčios klebonui kun. Algiui Genučiui, jog supranta koplytėlės svarbą – jo dėka pagaminta ir ant koplyčios pritvirtinta atminimo lenta“, - sako J. Romienė.

Dar XIX amžiaus pradžioje toje vietoje stovėjo medinė bažnyčia, o aplink buvo laidojami žmonės. Pastačius bažnyčią Šilalėje, Balsių bažnytėlė buvo nugriauta, o jos vietoje iš tų pačių lentų žmonės surentė koplyčią su keturiomis vietomis šventiesiems, kuriuos perkėlė iš nugriautosios šventovės. Čia žmonės ilgus dešimtmečius giedodavo ir melsdavosi.

Kai apie 1960-uosius prasi­dėjo plento tiesimo darbai, dalis buvusio šventoriaus buvo nustumdyta, koplytėlė nugriauta. Jadvyga prisimena, kiek tada buvo iškasta žmonių kaulų! Vietiniai juos rinko, maišais vežė į Šilalės kapines, kur, pašventinus kun. Valaičiui, jie buvo palaidoti. Šventųjų statulėles iš koplyčios saugoti paėmė dar Jadvygos mama, kuri jas perdavė dukrai. Mo­terys viename Jadvygos ir jos vyro Jono namo kambarėlyje įrengė altorių, prie kurio žmonės rinkdavosi melstis.

„Mudviem su Jonu kilo mintis koplytėlę atstatyti. Vyrai slapta ją sukalė, sudėjome šventųjų statulėles, kun. Va­lai­tis pašventino, ir 1965 m. gegužės 1-osios rytą žmonės išvydo stebuklą – koplyčia buvusios bažnyčios vietoje vėl stovi! Deja, neilgai: po geros savaitės, prieš gegužės 9-ąją, buvusią pergalės dieną, kolūkio pirmininko buvau įspėta, kad susirinkčiau šventuosius, nes koplyčią nugriaus. Išsigandau: iš kur pirmininkas žino, jog tai buvo mano darbas? Koplyčią nugriovė ir sudegino, kaip ir daugybę kitų kryžių, jos vietoje pakabino plakatą „armijai išvaduotojai“. Jis mudviem su vyru vos „neatnešė“ kalėjimo po 25-erius metus. 

Buvo taip: jaunimas skirstėsi po šokių kultūros namuose, ir atsirado grupė tokių, kurie tą plakatą sudraskė. Tai sovietų laikais prilygo antitarybinei diversijai. Mus su vyru suėmė, saugume tardė, grasino, vyrą dar ir mušė. Neleido mums susitikti, nežinojau, nei kaip jis laikosi, nei kaip na­muose likę trys vaikai, kurie buvo dar maži. Kankino nežinia, baimė, bet kaltais neprisipažinome. Gerai, jog kartu su grupe jaunuolių buvusi skaityklos vadovė, sužinojusi, kad mudu su vyru esame suimti, ryžosi paliudyti saugumui, kas iš tiesų išniekino plakatą. Mus galiausiai paleido, „nepripaišę“ antitarybinės veik­los, o tie vaikinai atsipirko paromis už chuliganizmą“, – šiandien prisimena Jadvyga.

1989-aisiais koplytėlė buvo atstatyta. Jau mūrinė. Visus tuos Nepriklausomybės metus žmonės vėl ją lanko, tvarko, puošia. Nuolatinė prižiūrėtoja, žinoma, yra ir Jadvyga. Išsaugojusi per santvarkų kaitą tas pačias šventųjų skulp­tūras, tikėjimą ir meilę Die­vui bei žmonėms ir savo tvirtas gyvenimiškas nuostatas, moteris nori, kad, bėgant laikui, koplyčia nebūtų palikta užmarščiai. Anot Jadvygos, juk tai dalis Lietuvos istorijos, žmonių gyvenimo aidas, į kurį kiekvienas turėtume įsiklausyti. Todėl važiuodami prošal, užsukime į šį kalnelį patys, atsiveskime vaikus, draugus bei pažįstamus. Tylomis pastovėkime po svyruokliais beržais, uždekime žvakelę ir sukalbėkime maldą už čia palaidotųjų atminimą. 

Jadvyga nuoširdžiai dėkoja kun. A. Genučiui už koplytėlės įamžinimą, pritvirtinant atminimo lentą.

„Tai yra didelis mano triūso įvertinimas ir ženklas, jog koplyčia išliks“, - sako ji. Mo­teris dėkinga visiems, kurie prisideda prie šventos vietos priežiūros: kaimo žmonėms bei Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnui. 

Eugenija BUDRIENĖ

Justo AMBROZOS nuotr.  

Pirmieji draugai, pirmasis sušoktas šokis ir išdai­nuota nata, džiaugsmingas klegesys, retos, tačiau tuo­met labai skaudžios nusivylimo ašaros, pirmasis skambutis, pirmoji mokykla... Ne vietinis vargiai pa­ti­kėtų, kad visi mano paminėti prisiminimai susiję su štai šiuo, dabar jau baisų vaiduoklį primenančiu pas­tatu...

Taip, tai pirmoji mano ir mano vaikystės draugų mokykla, į kurią žygiavome šešerius metus. Vyresni brolis bei sesuo – dar ilgiau. Nuo to laiko, kai užvėriau jos duris, prabėgo jau 17 metų. Tačiau tuose pačiuose suoluose po to dar sėdėjo ne vienas šio kaimo pyplys, kuriam savo darbui be galo atsidavusios mokytojos stengėsi perteikti visas reikalingas žinias.  

Gal būsiu ne visiškai tiksli, bet, mano žiniomis, praėjo vos 8-eri metai, kai kaimo mokykla, sumažėjus vaikų skaičiui, buvo uždaryta. Dažnam žmogui per tiek laiko nespėja nė viena papildoma raukšlė veide atsirasti, o štai pastatas, kuris pasitiko ir išlydėjo ne vieną mokinių kartą, pasikeitė neatpažįstamai. Vaiduokliu buvusią mokyklą pavadinti būtų per daug švelnu... Netrukus ji taps rimtą pavojų keliančiais griuvėsiais. Vos per kelerius metus pastatas ir nebetvarkoma aplinka tapo šiukšlių bei kasdienio alaus mėgėjų prieglobsčiu. Kažkada su džiaugsmu bėgusi į čia vykusias pamokas, šiandien šią vietą noriu aplenkti kuo didesniu spinduliu - nežinosi, kada, einant pro šalį, ant galvos nukris stogo ar sienos gabalas... Tik bėda, jog aplenkti, net ir labai norėdamas, neturi šansų, mat mokykla stovi pačiame kaimo centre, prie kelio, kuriuo kasdien pravažiuoja ne tik vietiniai. Žinoma, svetimiems šis pastatas – tik dar vienas iš daugelio pakelės griuvėsių, tačiau vietos gyventojams tai – buvusi mokykla, švenčių, susibūrimų vieta, galiausiai (sukluskite, politikai!) – buvusi rinkimų apylinkė! 

Neslėpsiu, kaskart, grįžus į gimtinę ir einant pro šalį, užverda pyktis, matant, kaip situacija, metams bėgant, ne tik negerėja, bet, drįsiu pasakyti, darosi jau pavojinga. Nejaugi reikia sulaukti (neduok Dieve!) kokios nors nelaimės, kad pagaliau būtų kas nors daroma?!

Mokinių neliko, mokyk­la uždaryta, pastatas medinis, senas, norint sutvarkyti ir pritaikyti kitoms kaimo žmonių reikmėms, žinoma, reikalingos nemažos investicijos. Čia tik mano asmeninės interpretacijos, tačiau galbūt dėl to rajono valdžia, nenorėdama terliotis, jo ir atsikratė, parduodama jį privačiam ponui. O tas nelemtas žmogaus godumas... Gal kaina buvo juokinga, gal mokyk­lą su dalimi jos teritorijos nusipirkęs ponas iš tiesų turėjo konkrečių ir gražių planų, ką su ja būtų galima nuveikti ir taip įeiti į kaimo istoriją, bet tam sutrukdė nenumatytos aplinkybės? Na, iš kaimo istorijos puslapių jo jau nebeišbrauksi. Bet įsirašė jis kaip ponas, kaimui padovanojęs akis badančią „pažibą“.

Džiugu tik tiek, jog krepšinio bei kitos sporto aikštelės, kuria vietos jaunimas laisvalaikiu dar aktyviai naudojasi, teritorija liko bendruomenės žinioje, tad yra reguliariai sutvarkoma. Nušienaujama žolė, pastatytos netgi dvi šiukšliadėžės! Deja, tas mažai gelbsti, mat padūkę vaikai, o galbūt jau minėti kasdieniai alaus „degustatoriai“ ne tik nesivargina į jas mesti šiukšlių, bet ir nepatingi jose esančias atliekas „pasėti“ po visą teritoriją. 

Kažin, ar ilgai šitoks „grožis“ stovėtų, tarkime, rajono cent­re? Tačiau kaime, kuris yra autostrados Vilnius - Klaipėda pašonėje, tokią „pažibą“ turėti visiškai nieko tokio.

Paprastai vaiduoklių savininkams už nuosavybės nepriežiūrą yra taikomos piniginės baudos. Įdomu, ar čia galioja ta pati taisyklė? Jeigu taip, tai gal rajono valdžia tik džiaugiasi, kad šio statinio valdytojas taip papildo biudžetą? 

Kreipiuosi ir į tamstą, po­ne, kuris esate šio pastato savininkas. Tuoj sunyksianti mo­kykla bei apleista aplinka rėkte rėkia, jog ši nuosavybė jums tikrai nereikalinga. Tai gal padovano­kite ją kaimo bendruomenei, kuri bent žo­lę nušienaus. Gal ji turi neblogų ir dėme­sio vertų idėjų, su kuriomis prisibelstų į rajono val­dininkų sąžinę? 

Daiva BETINGYTĖ,

buvusi Bytlaukio pagrindinės mokyklos mokinė

AUTORĖS nuotr. 

Per pastaruosius 10 metų žemės ūkyje įvyko 1026 nelaimingi atsitikimai darbe. Iš jų – 46 mirtini. Vien šie­met žemės ūkio įmonėse jau užfiksuotos keturios sun­kios nelaimės.

Kur gresia pavojai? 

Darbai žemės ūkio sektoriuje priskiriami didelės rizikos kategorijai. Pavojingiau­si – mechanizatorių, gyvulininkystės darbuotojų, sandėliavimo (pakrovimo bei iškrovimo), statybos, remonto ir su tuo susiję darbai, kurie reikalauja atitinkamos kvalifikacijos, specialių darbų saugos žinių. Darbuotojai nuskęsta grūdų aruoduose, patiria traumas, nukritę nuo neaptvertų estakadų, transporto priemonių priekabų, juos sužaloja veikiantys įrenginiai, krentantys šiaudų ryšuliai bei pan.

Mechanizatoriams nelaimės gresia, kai dirbama su net­var­kinga technika, savavališkai nuimami apsauginiai įtaisai. Pavyzdžiui, kardaninis velenas kaiščiu užkabina traktorininko rūbus, įsuka juos, nuplėšia ranką dilbio srityje, sužaloja šonkaulius. Taisant gedimus, įrenginiai neišjungiami, mašina leidžiama naudotis pašaliniams asmenims. Darbuotojai sunkiai ir mirtinai susižaloja, nukritę iš aukščio arba į gylį, užkritus ant jų įvairiems daiktams.

Pavojingas yra ir darbas su galvijais. Nereti atvejai, kai žmones sunkiai ar net mirtinai sužaloja pervaromi galvijai.

Kodėl įvyksta nelaimė?

Valstybinė darbo inspekcija atkreipia dėmesį, jog dažniausios nelaimingų atsitikimų darbe priežastys bei darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimai kartojasi: nevertinama profesinė rizika, naudojami saugos reikalavimų neatitinkantys įrenginiai, netvarkinga technika. Neretai nepatyrusiems darbuotojams pavedama atlikti darbus, kurių jie nėra apmokyti.

Žūčių, sužalojimų išvengti padėtų, jei vadovai griežtai kontroliuotų, ar darbuotojai laikosi būtinų saugaus darbo reikalavimų, kad jiems neliktų galimybės rizikuoti akivaizdžiai pavojingomis situacijomis.

Technika – tik tvarkinga

Techniką privalu prižiūrėti taip, kad ji būtų saugi naudoti. Prieš pradedant dirbti, būtina įsitikinti, ar įrenginio skriemulių, diržų, dantračių, velenų ir kt. dalių apsauga bei apsauginiai įtaisai uždėti tinkamai, ar yra savo vietoje ir veiksmingi. Negalima leisti dirbti techniškai netvarkingomis žemės ūkio mašinomis, jų techninę būklę reikia nuolat kontroliuoti ir nustatyta tvarka organizuoti apžiūras.

Skolinant arba išnuomojant mašinas, būtina sudaryti laikinosios panaudos (skolinimo) sutartį, aptariant joje laikinojo naudotojo atsakomybę už saugią mašinos eksploataciją.

Darbuotojai turi būti apmokyti

Darbuotojus privalu supažindinti su būtiniausiais reikalavimais, kaip saugiai naudoti įrenginį, užtikrinti, jog šalia savaeigių darbo įrenginių, dirbančių agregatų būtų elgiamasi saugiai. Negalima leisti valdyti mašinų asmenims, neturintiems įgūdžių, atitinkamų pažymėjimų (teisių), neinst­ruktuotiems saugos ir sveikatos klausimais.

Ypatingas dėmesys – jaunam darbuotojui 

Svarbu atkreipti dėmesį į jau­nų žmonių, moksleivių, dir­bančių pas ūkininkus va­sa­rą, pažeidžiamumą. Dėl pa­tirties, įgūdžių, o dažnai ir dėl apmokymo stokos, jie nuskęsta grūdų aruoduose, juos sužaloja veikiantys įrenginiai. Ypatingai instruktuoti bei prižiūrėti privalu dirbančiuosius pirmus metus, ypač jiems atliekant grūdų džiovinimo, sandėliavimo, transportavimo darbus, kurie kelia didelę riziką būti sužalotiems.

Judančios dalys – pavojus čia pat 

Žemės ūkyje dirbama prie įrenginių, mechanizmų ar šalia judančių dalių, prie kurių prisilietęs žmogus gali būti traumuotas. Todėl negalima vilkėti laisvų drabužių, kad jų neįtrauktų ir neįsuktų mechanizmų įrenginiai. Darbo drabužiai turi būti prigludę, būtina naudoti asmenines apsaugos priemones.

Viena iš dažniausių nelaimių su mechanizmais priežasčių - kai, sutrikus darbui, gedimus bandoma šalinti jų neišjungus. Gedimus geriausia tvarkyti tam skirtose dirbtuvėse. Šių darbų negalima pavesti pašaliniams asmenims. Prieš vežant ar velkant prikabinamus žemės ūkio agregatus, būtina juos tinkamai pritvirtinti.

Būtina nušalinti neblaivų darbuotoją

Tikimybė, jog įvyks nelaimė darbe, keliolika kartų padidėja, jei darbuotojas yra neblaivus. Yra pasitaikę, kai net pusė žemės ūkyje mirtinas traumas patyrusių asmenų buvo girti. Todėl įmonių, padalinių vadovai privalo neblaivų darbuotoją nedelsiant nušalinti nuo darbo. Veiksminga priemonė yra dirbančiuosius, ypač vairuojančius automobilius, traktorius, kombainus, tikrinti dėl apsvaigimo.

Valstybinės darbo inspekcijos inform.

Rugsėjo 4 d. prasidės paraiškų, skirtų žemės ūkio val­dų modernizavimo paramai gauti, rinkimas. Jas Nacio­nalinei mokėjimo agentūrai (NMA) bus galima teikti iki spalio 31 d.

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veik­los sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ paramą numatyta teikti supaprastinta tvarka. Pa­raiš­kų rinkimo etapui žadama skirti 30 mln. eurų. Di­džiausia galima suma vienam projektui – 50 tūkst. Eur, o 2014–2020 m. laikotarpiu bendra suma negali viršyti 400 tūkst. Eur.

Kokie pareiškėjai galimi

Pagal KPP veiklos sritį paraiškas galės teikti juridiniai ir fiziniai asmenys. Pareiškėjai turi būti ne trumpiau kaip 2 metus iki paraiškos pateikimo nepertraukiamai užsiimantys žemės ūkio veikla, gaunantys iš jos pajamų ir savo vardu įregistravę ūkininko ūkį ir (arba) valdą. Valdos ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, privalo būti didesnis kaip 8000 Eur, išskyrus pripažintus žemės ūkio kooperatyvus, kurie superka ir realizuoja iš savo narių jų valdose pagamintus ar išaugintus žemės ūkio produktus arba supirktus iš savo narių jų valdose pagamintus ar išaugintus žemės ūkio produktus perdirba bei realizuoja iš jų pagamintus maisto ir ne maisto produktus.

Pareiškėjais negalės būti kooperatinės bendrovės, ne­tu­rinčios pripažinto žemės ūkio kooperatyvo statuso. Taip pat nebus priimamos pa­raiškos, pateiktos kartu su partneriais.

Paraiškos NMA turi būti teikiamos elektroniniu būdu, naudojantis Žemės ūkio ministerijos informacine sistema ŽŪMIS, adresu https://zumis.lt. 

Remiama veikla 

Priemonės įgyvendinimo tai­syklėse numatyta paramą skirti pareiškėjams, ketinantiems užsiimti žemės ūkio produktų gamyba, prekinių žemės ūkio produktų (pagamintų (išaugintų) valdoje) apdorojimu (rūšiavimu, pakavimu, surinkimu ir t. t.), per­dirbimu bei tiekimu rinkai arba pripažinto žemės ūkio kooperatyvo iš savo narių jų valdose pagamintų ar išaugintų žemės ūkio produktų supirkimu ir realizavimu, supirktų iš savo narių jų valdose pagamintų ar išaugintų žemės ūkio produktų perdirbimu ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimu. Pažymėtina, jog apdorojimo bei perdirbimo proceso metu gautas galutinis produktas turi būti nurodytas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I priede (išskyrus žvejybos ir akvakultūros produktus).

Parama taip pat galės būti skiriama biodujų gamybai gyvulinin­kystės ūkyje iš jame susidarančių atliekų, bet išlaikant sąlygą, kad biodujos, šilumos ir elektros energija bus gaminama tik ūkio reik­mėms, o biodujų gamybai naudojamas tik pareiškėjo gyvulininkystės ūkyje susidaręs gyvulių bei paukščių mėšlas ir (arba) kitos biologiškai skaidžios atliekos.

Taip pat paramos lėšomis bus galima pasinaudoti, įsigyjant daugiamečių auga­lų – vaismedžių, vaiskrūmių – bei juos sodinant rangos būdu.

Numatyta kompensuoti ir bendrąsias išlaidas, tačiau finansuojama jų dalis turi sudaryti ne daugiau kaip 10 proc. kitų tinkamų finansuoti projekto išlaidų vertės be PVM ir būti ne didesnė kaip 1000 Eur.

Paramos intensyvumas 

Paramos dydis pareiškėjo projektui apskaičiuojamas, atsižvelgiant į tinkamas finansuoti projekto išlaidas, neviršijant veiklos sričiai nu­statytų paramos intensyvu­mo lygių – iki 50 proc. visų tinkamų finansuoti projek­to išlaidų, kai pareiškėjas vykdo veiklą gyvulininkystės (įskai­tant biodujų gamybą), sodininkystės, daržininkystės, uogininkystės sektoriuose, augalininkystės sektoriuje, – iki 40 proc. tinkamų finansuoti projekto išlaidų. 20 proc. punktų didesnis paramos intensyvumas visuose žemės ūkio sektoriuose galės būti taikomas tik pripažintų žemės ūkio kooperatyvų įgyvendinamoms kolektyvinėms investicijoms, tačiau bendras paramos intensyvumas negali viršyti 70 proc. tinkamų finansuoti išlaidų vertės.

Plačiau apie tai – NMA in­ternetiniame puslapyje (www.nma.lt).

Nacionalinės mokėjimo agentūros inform.

Kodėl vienus daiktus išmetame, o kitų - ne? Kalti­nė­niškės Reginos Pūdživelienės namuose tokių ne­iš­mestų kaupėsi, kaupėsi, kol prisirinko kelios lenty­nos. Dabar aišku - išmesti jų negalės. Tie daiktai kalba: apie tėvą, apie mamą, apie seserį, brolius, kaimynus... Kalba jai. O ar galėtų kalbėti kitiems? Ar jie sakys ką nors kartoms, kurios ateis po mūsų?

Ką saugo senosios vietos

Plytinė. Niekas čia seniai nebegamina plytų, bet senieji kaltinėniškiai tą vietą šitaip tebevadina. Nedidelis plytinės darbininkų namukas, kurį Regina su amžinatilsį Petru nusipirko ir rekonstravo.  Tokių namukų čia buvo kelios eilės, dabar beliko keli. O šalia senieji karjerai išliko. Koks jo gelmėje būdavo šaltas vanduo! Kaip užguldavo ausis, kai miestelio vaikigaliai mėgindavo pasiekti dug­ną ir kaip įrodymą partempti iš dugno saują molio...

Regina gimė ir augo ne čia, ne plytinėje, ne Pelkių kaime, ku­­rio kampas da­­bar perkrikš­ty­tas į Trako kai­mą. Kodėl Tra­­ko, niekas iš kal­tinė­niškių ne­su­pranta. Gražus miškas prie Yžnės visada vadinosi Trakomis, tačiau bemoksliai valdininkai pervadino į Traką. Už Trakų buvo Rūtelės, kurias tikriausiai tie patys beraščiai perdirbo į Rūtelius. Senasis paveldas klastojamas akyse.

Regina nenori, kad taip su viskuo atsitiktų. Ir mano, jog nereikia parduoti tėviškės, išmesti daiktų, kurie artimi širdžiai. Jų giminė jau padarė klaidą ir pardavė gimtuosius namus Misaičių kaime. Paskui norėjo atpirkti, bet nebesutarė dėl kainos. Tad iš viso to brangaus, ką jie patyrė vaikystėje, beliko senieji daiktai - atminties lobynas.

Į akis pirmiausia krenta kalvaratas. Visai toks, kaip ir mano mamos! Gal darė tas pats miestelio meistras? Kalvara­tas - tai mama. Prisimenu, kaip ji prie pečiaus verpdavo, o aš, atsigulęs ant grindų, ranka padėdavau minti pedalą. Ir kodėl mums neužteko proto išsaugoti šitokį daiktą? O Regina išsaugojo. Kaip ir bandoniją, nors ja niekas seniai negroja. Bandonija - tėvas.

- Kaip mes prašydavom tėčio, kad pagrotų! - paėmusi į rankas bandoniją, sako Regina. - Mes jį vadinom tata. Tatuk, pagrok! Sesuo Elvyra buvo jo mylimiausia duktė, jai geriausiai sekdavosi kaulyti. Tatuk, būk geras, nors truputuką! Tata neiškenčia, ima bandoniją ir sako: nestovėsit kaip įkalti į žemę! Jis nemėgo, kad jo klausytų žiopsodami. Jeigu jis groja, turi dalyvauti visi. Mes susikimbam už rankų, einame rateliu. O per Jonines, kai po atlaidų susirinkdavo visas kaimas, kaimynas dar atsinešdavo smuiką. Tokia linksmybė kildavo!

Kur susirinkdavo kaimas?

- Mūsų kieme, Misaičiuose.

Misaičiai - netoli. Gal dar išliko tas kiemas, senoji Ruzgių troba, gal dar kas nors?

Laikas ne viską sulaužo

Bevažiuojant į Misaičius, Reginai parūpo Ąžuolijos mokykla. Ji žino, jog nei pradinės, nei aštuonmetės čia seniai nėra, tačiau gal išliko senasis medinis pastatas? Ir cementiniai laiptai, kurie tebestovi akyse? Ji nešėsi knygas, sąsiuvinius ir spalveles, nes tėvas dar nebuvo sukalęs karabono. Karabonas - tai tokia fanerinė dėžė knygoms, beveik kaip kuprinė. Spalveles tata buvo parvežęs iš Rygos. Į Rygą jis veždavo mėsą ir bulves, o pripirkdavo visokių įdomių daiktų. Naujų spalvotų pieštukų visa dėžutė buvo tikras stebuklas. Bet - o nelaimė! - knygos slydo iš rankų, visi daiktai pažiro ant laiptų. Spalvų dėžutė - irgi. Vytautas, toks didelis ir augalotas vaikas, pribėgo, davė su  koja. Trakšt, ir nebėra!..

- Kaip aš tada verkiau! - prisimena Regina. - Man tai buvo tikra tragedija. Atsimenu, tėvas ėjo aiškintis su to Vytuko tėvais. Spalvų dėžutė - dar ir pinigai. Po karo mes taip gerai negyvenome, kad būtume galėję švaistytis daiktais.

Laiptų nėra. Pastatas lyg ir tas pats, bet jau ir kitoks. Dabar čia gyvena žmonės. Ta vieta, kur buvo durys, apkalta naujomis lentomis.

- Čia buvo durys ir laiptai! - tvirtina ji.

Atminty išlikęs vaizdas - tikslus. Ateina Juozas Jencius, jis čia gyvena, rodo grėbliu į sieną:

- Taip, toje vietoje tikrai buvo durys, - patvirtina.

Kaip viskas pasikeitė! Kiek tada Ąžuolijoje klegėjo vaikų! O tame name, kur vykdavo pamokos, gyveno ir mokytojas Stasys Razma. Įdomus žmogus, vienintelis kaimo inteligentas. Tikriausiai visi buvę mokiniai jį prisimena.

Trumpam įmanoma grįžti

Augalotų medžių vėsi pa­ūksmė. Tvartas su daržine, didelis kiemas, sodo medžiai ir nepaprastai aukštas beržas. Senas rūsys prie jo. Regina kažko negali suprasti. Medžiai, kiemas... Būna, jog pabundi iš sapno ir negali suvokti, kur atsidūręs. Bet štai pažįstamas veidas.

- Jadzė! - sušunka Regina. - Jadze, tu?

- Regina? - atsiliepia Jadzė.

Jadzei Reginos mama jau senatvėje pardavė savo namus. Ir tvartas, ir medžiai - viskas taip pat. Tik beržas buvo mažesnis.

- Nepažinau savo namų! - juokiasi Regina. - Gėda!

Kiek metų ji čia nebuvo? Sykį, kai viskas jau buvo parduota, atvažiavo su mama. Tačiau labai rizikinga grįžti į jaunystę, kurios tikrai nebėra.

- Veskit mane iš čia! - sakė tada mama. - Daugiau čia nebevežkite!

Tarsi žemė būtų slydusi jai iš po kojų! Mamai atrodė, kad viskas visiškai kitaip ar net apleista. Dabar Regina reaguoja kitaip. Žinoma, daug kas pasikeitę, bet matyti, jog šeimininkai įdėjo pinigų ir padirbėjo.

- Džiugu, kad viskas gražu ir tvarkinga, - sako sugrįžėlė.

Upelis šalia namų teka kaip ir tekėjęs. Tada jis buvo truputį patvenktas, tvenkinuke gyveno vėžiai.

- Kiek vėžių pagaudavau! - prisimena Regina. - Sykį šventėme čia su kurso draugais, mano Petras pradėjo girtis, kokia apsukri jo žmona, kaip ji rankomis gaudo vėžius. Niekas, žinoma, nepatikėjo. Kur tai matyta, jog moteris rankomis gaudytų vėžius! Tai pasikaišiau sijoną, šokau į prūdą ir įrodžiau!

Jadzė kviečia į vidų. Senas žemaitiškas vaišingumas. Kai­čia kavos, pjausto pyragą. Svečias vienkiemio žmogui - ne tik naujiena, tai kažkas šventa. Kažkada čia ilgais rudens ir žiemos vakarais sueidavo visi kaimynai. Moterys atsinešdavo mezginius, vyrai virves vydavo. Reginos tata iš Rygos parsivežė radiją. Pasiklausyti tos kalbančios dėžės eidavo visi, netgi mokytojas! Regina neprisimena, ką jie klausydavosi, bet tikriausiai ką nors draudžiamo, nes visada užsidangstydavo langus. Ko gero, tai buvo „Amerikos balsas“.

- Prisimenu, kaip paskutinį sykį visi giedojo Lietuvos himną, - pasakoja Regina. - Tėvas pasakė: daugiau nebegalime rinktis, mes jau sekami. Matyt, jį buvo kas nors įspėjęs. Visi atsistojome. Giedant himną, vyrams per skruostus pasipylė ašaros...

Regina dar buvo vaikas ir daug ko negalėjo suprasti. Buvo aišku tik, jog tai - kažkoks praradimas.

Didelis praradimas. Niekada jau nesusirinks kaimynai sykiu pešioti plunksnų ar vilnų, pinti krepšių, vyti virvių ar šiaip padainuoti. Liaudies dainas šiandien girdime scenoje, tačiau juk senosios žemaičių dainos buvo skirtos visai ne scenai. Jos, kaip šokis ar bendros vaišės, buvo skirtos bendrauti. Ne telefonu, ne internetu, bet gyvai, širdis į širdį.

- Gal kur ant aukšto likę senųjų mamos daiktų? - klausia Regina.

- Turėtų būti kas nors, - sako Jadzė. - Lipu pažiūrėti.

Tais laiptais lipdavo ir Reginos mama. Jeigu kieme pasirodydavo pirmininkas, ji lipdavo labai greitai.

- Vaikai, aš ten tvarkysiuos, o jūs pasakykit, jog mamos nėra, - įspėdavo ji.

Mama didžiuliame darže turėjo labai didelių svogūnų. Tada jie priklausė „Artojo“ kolūkiui, tai ir svogūnai priklausė jam. Ne tik svogūnai - pirmininkui atrodė, kad jam priklauso visos gražesnės kaimo moterys. O Regina prisimena, kad jų mama buvo graži. Vaikai nieko tada nesuprato, ir tik kai paaugo, jiems tapo aišku, kodėl mama taip greitai dingdavo laiptais.

- O paskui tas pirmininkas mirė, - pasakoja Regina. - Nuėjo naktį į kolūkio dirbtuves ir neišėjo. Rytą žmonės rado viską ten išvartytą ir išdaužytą. Labai keista mirtis.

- Žmonės kalbėjo, jog per naktį jis mušėsi su pačiu velniu, - nulipusi nuo aukšto, įsiterpė Jadzė. - Kas žino, gal tai tiesa?..

Jadzė - irgi vietinė, ji irgi žino senąsias kaimo legendas.

Ką galima perduoti?

Iš Reginos vaikystės dienų grįžtame praturtėję. Jadzė nuo aukšto nukėlė linų šepetį ir kočėlą. Darbo įrankiai geriausiai primena mamą. Kiek Regina prisimena, jos mama visada ką nors darė. Senieji Ruzgių daiktai ima šį tą sakyti. Jų virtuvė, kur vakare prie žibalinės lempos visi sėdi ir pašo plunksnas. Regina neatsargiai įtraukia į nosį pūkų, pradeda čiaudėti, o visa šeima ima kvatotis. Arba susėda visi prie didelio stalo ir laukia, kada mama paduos puodą bulvių košės su spirgiukais. Tėvas būtinai atsisėda gale, kad būtų visų matomas, mama laksto aplink. Kol tėvas nepaima šaukšto, tol nėra ženklo kitiems. Tėvas ima šaukštą - tada ir kiti.

- Tėvas griežtai laikėsi šitos tvarkos, - pasakoja Regina. - Prie stalo galėjai būti pagirtas. Jei buvo už ką. Jeigu ką gerai padarei, tėvas kažkaip išskirs iš kitų, bent duonos pirmam paduos. Mums, vaikams, tai buvo svarbu. O mama mokė už ką nors atsakyti. Avis atsivedė ėriukų, mama juos padalija vaikams. Tu prižiūrėsi tą, o tu tą. Daržo lysves, darželius irgi padalydavo. Visi keturi vaikai buvom už ką nors atsakingi.

Dabar sakytume - senoji patriarchalinė natūrinio ūkio tvarka. Vis mažiau žmonių gali papasakoti apie tai, jog kiekvienas žinojo savo laiptelį, savo konkrečią vietą ir galėjo jaustis saugus. Nei ryt, nei poryt niekas labai nesikeis - kaip ėjo visi senuoju rit­mu, taip visi eis, kaip draugavo su kaimynais, taip ir draugaus. Tos pačios dainos, tie patys žaidimai, kažkur iš gilios senovės paveldėti ritualai...

Ar šiam judriam bėgančiam laikui galima tai perduoti? Dirb­dama Klaipėdos „Versmės“ vidurinėje mokykloje, Re­gina subūrė „Žemaitukų“ et­nokultūros būrelį. Mažiesiems žemaitukams patiko senosios dainos, žaidimai ir papročiai. Priklausyti būreliui tapo „unoro“ reikalu. Juk jie, žemaitukai, turi šį tą daugiau už tuos, kurie nejaučia savo šaknų. Išėjo Regina į pensiją - būrelis subiro. Tačiau tie vaikai, kurie užaugo žemaičiais, prigimties jau nepamirš.

Tarp Reginos daiktų yra vienas labai įdomus eksponatas - gana meniškai išdrožta moters galva. Drožinėjo ją Petro sesers vyras Jurgis Ruikys. Joks skulptorius - viso labo Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus fabriko liejyklos darbininkas. Bet ėmė ir sužibo talentu.

Paklausykime seno muziejininko

Upyniškis Klemensas Lovčikas neabejotinai yra sukaupęs patį didžiausią asmeninį buities muziejų rajone. Tai jau seniai - ne tik giminės ir ne tik Upynos muziejus, Klemenso surinkti daiktai tapo viso krašto buities istorija. O juk viską ir jis pradėjo nuo kelių senesnių daiktų kolekcijos. Ką daryti, kad tie daiktai prabiltų ir nevirstų sendaikčių sąvartynu?

- Patarčiau inventorizuoti, - sako muziejininkas. - Visi daiktai nuo pirmo iki pas­kutinio turi turėti savo numerius, juos reikėtų susirašyti į knygą. Ir nurodyti, kas tai per daiktas, iš kur jis gautas, kam buvo naudojamas. Daugelis senųjų daiktų nebenaudojami, naujosios kartos nebežino jų paskirties. Mano kolekcijoje yra ir tokių, kurių paskirties ir pats nežinau. Jei bus užrašyta - neišnyks.

O kaip su daiktų istorija?

K. Lovčikas sako, jog tai irgi svarbu. Kartais daiktas - tiesiog legenda.

- Mano muziejuje yra senas surūdijęs raktas. Nuo klebonijos klėties. 1940 metais pirmoji Upynos komjaunuolė Bronė Albrechtaitė ėjo per miestelį, tą raktą sukdama sau apie pirštą ir sakydama: „Klebono klėtė mano saujoj!“  Mat bolševikai atėmė klebono turtą. Paskui užėjo vokiečiai ir jos vos nesušaudė. Bet nuėjo klebonas pas valdžią, užtarė, išvadavo. Po karo - vėl tas pats. Viskas baigėsi tuo, kad B. Albrechtaitę nušovė partizanai.

Nėra senų daiktų, kurie nesakytų nieko. Štai upyniškis Petras Šetkus atidavė seną plūgelį. Po kelių metų užėjo pats į muziejų, pamatė savo plūgelį, pribėgo prie jo, priklaupė ir ėmė su juo kalbėti: „Visus laukelius tavimi apariau!“.. Matyt, visi laukeliai iškilo jam prieš akis. Labai svarbu tai užrašyti. Kuo daugiau užrašysite apie senuosius daiktus, tuo daugiau jie kalbės ir kitiems, - pataria muziejininkas.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Lietuvos vairuotojų nesolidariais tikrai nepavadinsi - jei tik pakelėje stovi policijos automobilis, netrukus apie tai sužino visi. Mirksėdami ilgo­siomis šviesomis, vairuotojai tuoj pat perspėja vienas kitą. Ta­čiau Tauragės AVPK Kelių patrulių būrio vadas Ar­tūras Petkus teigia, kad, taip elgdamiesi, vairuotojai akivaizdžiai parodo, jog pamiršo kelių eismo taisykles, mat tokie veiksmai gali lemti net vairuotojo pažymėjimo praradimą.

Šilališkiai solidarūs - perspėja apie pareigūnus

Ar šilališkiai dažnai „susimirksi“, pasiteiravome kelių mūsų rajono vairuotojų. Ži­no­ma, fotografuotis atsisakė visi – nesinori įkliūti pareigūnams, jei tokiu atveju daromas pažeidimas.

„Pamirksiu šviesomis, kai pamatau pareigūnus. Bet gal tik pirmiems dviem sutiktiems automobiliams. Gal pristabdys, jei greitai lekia, gal užsisegs diržą, padės telefoną ar pan. ir taip išvengs baudos – juk geriau, kai į kišenę, o ne iš jos“, – juokiasi jau daugiau nei 15 metų vairuojantis Arūnas iš Pajūrio.

„Aš visus įspėju. Man nesunku. Taip pat norėčiau, kad ir mane įspėtų. Kartais žmonės išvažiuoja išsiblaškę, pamiršta užsisegti diržą, ne­įsijungia šviesų. Tai norisi kažkaip perspėti“, – dėstė savo nuomonę Simona iš Vingininkų.

„Tikrai nemirksiu. Kiekvie­nas mokėmės, lankėme kursus, tad ir kelių eismo taisyk­les turime žinoti bei jomis vadovautis. Vairuoti privalu atsakingai, tada ir pareigūnų nereikės bijoti“, – Jonas iš Did­kiemio vienintelis iš kalbintų vairuotojų pateikė kitokį požiūrį.

Mirksėjimas šviesomis gali turėti blogų pasekmių 

Panašu, jog perspėjimas apie patruliuojančius pareigūnus jau įaugęs vairuotojams į kraują. Ir net jauni pamokomi vyresniųjų: sumirksėk, jeigu matai policijos automobilį. Bet ar legalu, mirksint ilgosiomis šviesomis, įspėti ki­tus vairuotojus apie kelyje stovinčius pareigūnus, klausia­me Tau­ragės AVPK Ke­lių pat­rulių būrio vado A. Pet­kaus.

„Kelių eismo taisyklėse yra nurodyta, kad žibintų šviesų perjunginėjimą, kaip įspėjamąjį signalą, galima naudoti tik vienu atveju – kai norima atkreipti lenkiamo automobilio vairuotojo dėmesį. Taip pat taisyklės numato, jog draudžiama kaip įspėjamąjį signalą naudoti tolimąsias šviesas, jeigu jos gali akinti kitus vairuotojus. Šviesiuoju paros metu transporto priemonių vairuotojai privalo va­žiuoti su įjungtomis artimosiomis šviesomis arba su įjungtais „dienos žibintais“. Ilgosios šviesos gali būti naudojamos tik tamsiuoju paros metu. Todėl vairuotojai, perjunginėdami jas tiek šviesiuoju, tiek tamsiuoju paros metu, daro pažeidimus.

Už įspėjamųjų signalų naudojimo pažeidimą yra numatyta administracinė atsakomybė – bauda nuo 30 iki 90 eurų. Taip pat gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 1 iki 3 mėnesių. Manau, vairuotojai turėtų gerai pamąstyti, ar verta pažeidinėti kelių eismo taisykles, norint pranešti apie kelyje esančius policijos patrulius“, - įspėja pareigūnas.

Vairuotojai šiais laikais gali naudotis mobiliosiomis programėlėmis bei na­vigacijos įren­giniais, ku­rie įspėja apie priekyje esan­čius greičio matuok­lius. Kokie dar būdai yra po­puliarūs, informuojant vieniems kitus apie po­licijos pareigūnus?

„Krovininių automobilių vai­­ruotojai paprastai naudojasi racijomis. Pykstame, jog keliai blogi, bet kai vyksta krovininių automobilių svėrimo akcijos, vairuotojai vienas kitą įspėja, ir tuomet automobiliai su viršsvoriais nevažiuoja. Manau, visi yra pastebėję kelkraščiuose lūkuriuojančius mediena pakrautus krovininius automobilius – jie paprastai laukia, kol baigsis reidai. Kai pareigūnai nebedirba, jie važiuoja ir toliau gadina kelius. Pasitaiko, kai vairuotojai naudoja antirada­rus. Už tai yra skiriamos baudos, o antiradarai konfiskuojami“, - sako Tauragės AVPK Kelių patrulių būrio vadas A. Petkus.

Be to, pasak pareigūno, bandymas perspėti apie priekyje stovinčius pareigūnus ga­li turėti ir skaudžių  neigiamų pasekmių.

„Įsivaizduokite, kad už vairo sėdi neblaivus vairuotojas, jūs jį perspėjate, jis nusuka į kitą gatvę ir sukelia eismo įvykį, kurio metu žūva ar sužalojamas žmogus. Manau, tas vairuotojas, kuris jam pablyksėjo, taip pat turėtų jaustis kaltas, nes per jo „gerumą“ nukentėjo niekuo dėtas žmogus. Praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai pareigūnai dirba viename kelyje, o visai netoli įvyksta skaudi nelaimė. Ir kaip dažnai paaiškėja, tiriant tokias avarijas, kaltininkas tiesiog norėjo išvengti policijos pareigūnų patikrinimo. Kalbu tik apie eismo įvykius, o kiek dėl to yra pervežama pavogtų daiktų, kont­rabandos, pasprunka ieškomi asmenys ir t. t.

Tačiau reikia pripažinti, jog „mirksinčių“ vairuotojų mažėja. Tam įtakos turi visuomenės sąmoningumas: supraskime, kad pranešti policijai apie teisės pažeidimą nėra skundimas, tai – pareiga“, - teigia pareigūnas.

Jis sutinka ir su tuo, jog daugelis, gavę vairuotojo pažymėjimą, daugiau kelių eismo taisyklių knygelės nė neatsiverčia. Todėl prašome priminti, kokie dar pažeidimai dažnai daromi, negalvojant ne tik apie rimtas pasek­mes, bet ir apie galimybę netekti teisės vairuoti.

„Pažeisti ištisinę liniją bu­vo draudžiama visada, tačiau nuo šių metų sausio 1 d. įsi­ga­­liojus naujam Ad­mi­nist­ra­­ci­nių nusižengimų kodeksui (ANK), už tai taikoma dides­nė bauda, taip pat yra skiriamas teisės vairuoti atėmimas nuo 3 iki 6 mėn. Kažkodėl kai kuriems vairuotojams atrodo, jog lenkti per ištisinę liniją galima, jei priekyje važiuojanti transporto priemonė važiuoja mažesniu negu 30 km/val. greičiu. Tačiau tą daryti draudžiama. O kelio ženklo „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje leidžiama lenkti tik pavienes transporto priemones, važiuojančias mažesniu nei 30 km/val. greičiu. Dauguma vairuotojų klysta, manydami, kad tai tas pats. Taip nėra - ištisinė linija draudžia bet kokiu atveju išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą“, - primena taisyk­les pareigūnas.

Išmaniaisiais telefonais „ap­­si­ginklavę“ bei socialiniais tink­lais besinaudojantys vairuotojai buriasi į viešas ir uždaras grupes, kuriose stengiasi informuoti apie eismą stebinčius patrulius. Tiesa, „Fa­cebooke“ pavyko aptikti tiktai vieną - „Kur stovi policija Ši­lalėj“. Tačiau vos 26 narius vienijanti vieša grupė pranešimų apie patruliuojančius pareigūnus neskelbia. Pa­na­šu, kad mūsų rajono vairuotojams vis dar priimtinesnis visuotinai suprantamas mirksėjimas ilgosiomis šviesomis. Vis dėlto, remiantis Tauragės AVPK Kelių patrulių būrio vado A. Petkaus aiškinimu, važiuojantieji tvarkingais automobiliais ir besilaikantieji kelių eismo taisyklių neturėtų įspėti galimų pažeidėjų. Tuo labiau, jog taip rizikuojama užsidirbti baudą ar net netekti vairuotojo pažymėjimo.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Pavaikščiojus Šilalės gatvėmis, susidaro įspūdis, jog iš tiesų mieste nėra kam pasirūpinti sodmenimis: me­džiais, krūmais, gėlėmis.

Štai nuotraukoje matyti, kaip išsišakojusi pušis „užgulė“ šaligatvį centrinėje Jono Basanavičiaus gatvėje, trukdydama juo vaikščioti pėstiesiems! Be to, ji gerokai užstoja vaizdą į šią gatvę iš šalutinės įvažiuojant automobiliu.

Gal Šilalėje niekas nemoka medžių tinkamai apgenėti? Geriau, paėmus „družbą“, nurėžti visiškai?..

Nekaip atrodo ir savivaldybės aikštėje pasodintas ir jau keletą metų vargstantis svyrantis lapuotis - šakos nutįsusios ant žemės... Yra pag­rindinėje gatvėje ir daugiau „šedevrų“ – vienų medelių šakos šauna į viršų, kitų siekia šaligatvio trinkeles. Gal vis tik juos galima kažkaip formuoti?

Taigi jei pasodiname augalą, būtina juo ir deramai rūpintis. Jeigu jau nėra išmanančių, kaip tai daryti, galima pasitelkti visagalį internetą. Reikia tik noro ir iniciatyvos.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Šunų palaidų laikyti negalima. Kai kuriais atvejais privalu net antsnukį augintiniui užsegti. Šįkart į „Ši­la­lės artoją“ kreipėsi šilališkiai, kurie, pasak jų pačių, netikėtai gavo baudą už į kiemą netyčia išbėgusį šuniuką. Bauda nemenka – 120 eurų. Ar ne per daug už, kaip teigia laiško autoriai, mažą ir draugišką au­gin­tinį? Būtent šito ir pasiteiravome policijos pa­rei­gūnų. Juk neretai už menkesnius pažeidimus apsiribojama įspėjimu.

„Gyvename Šilalėje, nuomo­jamės dalį namo ir turime nepakančią kaimynę. Ji iškvietė policiją dėl netyčia į lauką išbėgusio šuniuko. Už tai mums buvo skirta 120 Eur bauda. Policijos pareigūnai neatsižvelgė į tai, jog šuniukas yra draugiškas ir mažas. Išrašė bau­­dą kaip už didelį šunį“, – rašoma redakciją pasiekusiame laiške.

Į klausimus, kodėl skirta bauda ir kodėl ji būtent tokio dydžio, atsakė Šilalės poli­ci­jos komisariato Reagavimo sky­riaus vyriausiasis tyrėjas Gied­rius Vyštartas.

„Policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie palaidą šunį, kuris lakstė bendro naudojimo patalpose, ėmėsi įstatymo numatytų priemonių. Šuns šeimininkai privalo jį prižiūrėti tinkamai, taip, kaip reikalauja gyvūnų laikymo Šilalės rajono savivaldybės gyvenamosiose vietovėse taisyk­lės, kurios yra patvirtintos savivaldybės administ­racijos direktoriaus įsakymu. Šuo bu­vo palaidas bend­ro naudojimo kieme, be to, jau anksčiau buvo gautas kaimynų skundas, jog šuns šeimininkai nesilaiko reikalavimų. Todėl dėl Gyvūnų laikymo taisyklių 43 punkto pažeidimo jie buvo patraukti administ­racinėn atsakomybėn, pagal LR ANK 346 str. 1 d., už šį pažeidimą skirtas įspėjimas.

Nepraėjus vieneriems metams, gautas pakartotinis kaimynų skundas dėl palaido šuns. Atsižvelgiant į tai, augin­tinio šeimininkas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal LR ANK 346 str. 3 d. (už tą patį pakartotinį pažeidimą, nepraėjus vienerių metų laikotarpiui). Už tai numatyta administracinė bauda nuo 120 Eur iki 230 Eur. Šiuo atveju šeimininkui už pakartotinį pažeidimą skirta mažiausia numatyta bauda.

Asmenys, laikantys šunis bendro naudojimo patalpose (kiemuose), turi juos prižiūrėti taip, kaip tai numato galiojantys teisės aktai, šuo negali kelti grėsmės ar pavojaus aplinkiniams. Kaimynystėje gyvenantys žmonės ar kiti pašaliniai asmenys turi teisę bet kuriuo paros metu netrukdomai ir saugiai ateiti į kiemą, naudotis bendro naudojimo patalpomis.

Gaila, kad šiuo atveju šuns šeimininkui neužteko įspėji­mo - jis ir po to padarė tokį pat pažeidimą. Todėl prisiėjo imtis griežtesnių priemonių.Skiriant administracinę nuo­­baudą, šuns dydis ar jo drau­giškumas neturi reikšmės. 

Priimtas sprendimas gali bū­ti apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka“, – teigė G. Vyš­­tar­­tas.

Šilalės rajono savivaldybės ad­ministracijos direktoriaus pa­tvirtintose Gyvūnų laikymo taisyklėse nurodoma, jog gyvūno laikytojas privalo „užtik­rinti, kad viešosiose vietose, dviejų butų ar daugiabučių namų bendro naudojimo patalpose (atviruose balkonuose, rūsiuose, koridoriuose, laiptinėse ir kt.) gyvūnai nebūtų paliekami ir (ar) laikomi be priežiūros. Augintiniui priteršus viešoje  vietoje, daugiabučių bendrojo naudojimo patalpose ar kito asmens žemės valdoje, jo savininkas nedelsdamas turi surinkti ekskrementus ar kitus gyvūno paliktus teršalus“.

Morta MIKUTYTĖ

Šilalės rajono savivaldybėje priimamos paraiškos pa­ramai už papildomą bičių maitinimą. Šiemet parama ski­riama tiems bičių laikytojams, kurie turi ne daugiau kaip 150 bičių šeimų.

Duomenis apie turimą bičių šeimų skaičių bičių laikytojas turi atnaujinti Ūkinių gyvūnų registre prieš teikdamas paraišką. Jeigu po paraiškos pateikimo dėl nuo paramos gavėjo nepriklausančių aplinkybių (ligos, vagystės ar pan.) bičių šeimų skaičius sumažėjo, per 7 kalendorines dienas apie šį pasikeitimą jis privalo pranešti teritorinei Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pagal savo gyvenamąją vietą arba buveinės adresą.

Šiais metais parama skiriama tiems bičių laikytojams, kurie turi ne daugiau kaip 150 bičių šeimų.

Pagal Paramos teikimo bičių laikytojams už papildomą bičių maitinimą taisyk­les, iš dalies atlyginamos išlaidos, susijusios su papildomu bičių maitinimu (įprastinio ir ekologiško cuk­raus įsigijimo išlaidos), bet ne daugiau kaip 5,79 euro už bičių šeimą arba ne daugiau kaip 11,58 Eur už ekologinės gamybos ūkio sertifikuotą bičių šeimą ir ne daugiau kaip už 10 kg cuk­raus (ekologiško cukraus) arba ne daugiau kaip už 15 litrų invertuotojo cukraus sirupo vienos šeimos bičių papildomam maitinimui.

Tinkamos finansuoti išlaidos turi būti patirtos einamaisiais metais iki paramos paraiškos pateikimo dienos (įskaitytinai).

Paraiškų rinkimas

Bičių laikytojas iki rugsėjo 15 d. (įskaitytinai) turi atvykti į Šilalės rajono savivaldybės Žemės ūkio skyrių (Jono Basanavičiaus g. 2). Su savimi reikia turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentų aprašą ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus (kasos čekius, sąskaitas-faktūras ar kitus dokumentus, kuriais įrodoma, kad buvo atliktas mokėjimas). Jeigu ūkis yra ekologinis, bičių laikytojas savivaldybės darbuotojui privalo pateikti sertifikavimo institucijos išduotą sertifikatą. Bi­čių laikytojas, pavėlavęs pateikti paraišką dėl svarbios priežasties (nenugalima jėga, sunki liga ir kt.), gali tai padaryti iki einamųjų metų rugsėjo 29 d. (įskaitytinai), kartu pateikdamas prašymą priimti paraišką bei vėlavimo priežastį pateisinantį dokumentą.

Išsamesnę informaciją suteiks savivaldybės Žemės ūkio skyriaus žemės ūkio spe­cialistas Aurimas Lukoševičius, tel. (8-449) 7-44-32.

Šilalės rajono savivaldybės inform.