Redakcija

Šilalė nušvis Vilties spalva

Spalio 4-ąją Lietuvos miestai ir mies­teliai švies žalia šviesa – simboline vilties ir organų do­norystės spalva. Prie šios svarbios iniciatyvos jungia­si ir Šilalės rajono savivaldybė, kuri spalio 4–5 dienomis žaliai apšvies Šilalės kultūros centrą bei raides „ŠILALĖ“ prie savivaldybės pastato.

Šią akciją kasmet organizuoja pacientų asociacija „Gyvastis“, siekdama pagerbti organų donorų atminimą. Spalio 4 d., 15.30 val., prie Šilalės rajono savivaldybės pastato bus uždegamos žvakutės – tylus padėkos ženklas tiems, kurie padovanojo gyvenimo viltį kitiems. Kviečiame gyventojus prisijungti prie šios prasmingos akcijos ir uždegti žvakutes kartu. 

Šilalės rajono savivaldybės administracija

Pekinas turi daug veidų

Nuo pat savo įsi­kū­ri­mo Kinijos sostinė vai­di­no labai svarbų vaid­me­nį. Ir nors XIII a. Čin­gis­chano vadovau­jamos mongolų ordos, persiritusios per Di­džiąją kinų sieną, nu­šla­vė miestą nuo žemės paviršiaus, jis vėl buvo atstatytas.

Gyvenimas smoge

Sako, norint pamatyti Pe­kiną, reikia ilgiau jame pagyventi. Ir ne vien tiesiogine prasme. Būna dienų, kai eini per miestą, bet jo nematai, nes viską gožia smogas. Tirštas, graužiantis gerklę ir akis. Vietiniai turistams pataria: jei norite įsitikinti, koks yra smogo tirštumas, pabandykite žiūrėti į saulę. Pasirodo, tai tas pats, kaip mums, europiečiams, žiūrėti į mėnulį. Per smogą ir ne visus lankomus objektus gali tinkamai pamatyti, tad ir braidžiojom kaip ežiukai rūke. Keista patirtis.

Pekine labai daug įvairiausių gamyk­lų, iš kurių dūmija it iš peklos. Gal dėl to ši šalis ir vadinama pasaulio fabriku. Tame „fabrike“ šešias dienas per savaitę darbininkai gamina įvairiausius menkaverčius niekučius, o Kinija svajoja tapti pirmąja pasaulio ekonomine galybe. Pasak gido, Pekinas jam šiuo metu primenąs XIX a. Londoną: tūkstančiai naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines naujųjų metų atostogas. Per 30 metų į miestus persikėlė net 400 milijonų kinų – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Fabrikuose jų laukia alinantis darbas, bet jis esąs lengvesnis nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, kas yra ekologija, mažai kas težino.

Kita vertus, Pekinas lyginamas su senovės Roma – milžiniška milžiniškos valstybės širdimi. Daugelis skursta, bet niekas nebadauja. Saugu, mažai žudymų, plėšimų, vagysčių. Milžiniškos sumos metamos visuomeninių pastatų ir sporto didybei. Vien „Paukščių lizdo” stadionas Pekino olimpiadai atsi­ėjo pusę milijardo JAV dolerių. Neregėtais mastais plečiama infrastruktūra. Iš vienos pusės čia griežta komunistinė diktatūra, iš kitos – „laukinis“ kapitalizmas be jokių stabdžių. O kai vienoje vietoje „iš po skverno“ pasiūlė neva vardinių laikrodžių, pasijutau it sovietinėje Lietuvoje, kuomet taip pirkdavom viską...

Kultūra be kultūros

Neabejotinai Pekinas ir pati Kinija šiandien, ko gero, būtų kitokie, jei ne nelemtoji Kultūrinė revoliucija, sunaikinusi visą kultūrą. Komunistas diktatorius Mao Dzedunas skelbėsi norįs sunaikinti keturias „senybes“, kaip atgyvenas, nesuderinamumą su kompartijos idėjomis. Pasmerktosios buvo senosios mintys, kultūra, tradicijos ir papročiai. Buvo išdaužyti ir sudeginti vienuolynai, šventyklos, rūmai. Šalies inteligentija, kultūros žmonės buvo siunčiami į perauklėjimo stovyklas, buvo uždrausti visi Pekino operos pastatymai, išskyrus penkis naujausius apie darbo liaudį, armiją ir visagalį Mao. Beje, šiuos visus „šedevrus“ parašė Mao žmona. Priešais Uždraustąjį miestą buvo nugriauti viduramžių statiniai, kaip komunistinei santvarkai nederanti atgyvena. Taip radosi Tiananmenio aikštė. Pačiame parlamento centre buvo įkurdinta Mao Dzeduno memorialinė salė, veikiau panaši į šventovę, o jos lankymas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise Lenino „apžiūrėjimas“ Kremliuje. Pastarąjį buvo galima apeiti iš visų pusių, o čia – konvejeriu. Ir gėles deda tik kitame kambaryje, paskui, sako, vėl jas pardavinėja... Beje, tokio „stebuklo“ išvysti mes nepanorome, „savų“ esame prisižiūrėję sočiai.

Ateizmo muziejus

Donjue šventyklą gal reikėtų vadinti ateizmo, gal liaudies buities muziejumi. Jis keistai įdomus tuo, kad jame yra 73 skulptūros, kurios atskleidžia taoistų Dangaus departamentus: Miškų dvasių, Vandens dvasių, Ligų paskyrimo, Sapnų ir kt. Prie kiekvienos skulptūros parašyta: „Prietaringi žmonės tikėjo.“ O jei prietaringas, tai jau netikėlis... Bet kas drįs prisipažinti toks esąs? 

Įspūdį paliko Būgnų ir Varpų bokštai. Ypač įspūdinga pati būgnų ceremonija, kai penkis kartus per dieną senoviniu būdu mušami būgnai. Anksčiau tokie bokštai stovėdavo kiek­viename Kinijos mieste ir pranešdavo apie nelaimes. Panašiai kaip mūsų laužai ant piliakalnių. Šiandien Pekino būg­nininkai atlieka tik teatralizuotus šou.

Turgaus asortimentas

Būnant Kinijoje, būtina užsukti į turgų nors keletui minutėlių. Jo asortimentas netradicinis – kirmėlės, gyvatės, žiogai, skorpionai ir panašūs „patiekalai“, dailiai suguldyti ant prekystalių, traukia smalsuolių žvilgsnius, bet apetito nežadina. Beje, po tokių vaizdinių prapuolė noras apsilankyti maitinimosi vietose, tuo labiau, kad ir apie šunienos patiekalus jau žinojome. Dar žinojome, jog turguje (beje, ir kitur, jei tik kainos nefiksuotos) būtina derėtis. Tada gali nusipirkti daiktą net trigubai pigiau. Derėjimosi būdai čia taip pat įdomūs. Kadangi kinai nekalba angliškai, o daugelis turistų nekalba kiniškai, pardavėjai turi skaičiuotuvus, kuriuose įveda savo kainą, po to ją ištrina, įveda kitą, tuomet jei nesutinki ir purtai galvą, vėl rašo naują kainą ir t.t. Kol ši tinka abiem pusėms...

Lama šventykla – vienintelė iki dabar veikianti milžiniška šventykla, turistų ypač lankoma vieta. Galima stebėti, kaip meldžiasi vienuoliai, smilkalus degina budizmą išpažįstantys kinai. Tai yra pati didžiausia Tibeto šventykla pasaulyje, esanti už Tibeto ribų. Joje yra ir į Gineso rekordų knygą įtraukta aukščiausia pasaulyje medinė Budos skulptūra (18 metrų virš žemės ir 8 m po žeme). Dievaži, šioje šventykloje tvyro ypatinga energija. Gal dėl to, jog ji vis dar yra veikianti ir žmonės čia ateina pasimelsti, ieškoti ramybės.

Baltos varnos

Jau pirmąją kelionės dieną supratome, kad baltųjų žmonių čia praktiškai nėra. Ir tai buvo labai keista, nes kinų visame pasaulyje knibždėte knibžda. Tuo tarpu europiečiai į tą šalį, pasirodo, nesiveržia. Didžioji dauguma turistų yra iš Azijos. Ir lietuvių nesutikome, nors, ko gero, dar nebuvo pasaulyje šalies, kur nebūčiau sutikusi savo tautiečių.

Bandžiau klausti angliakalbio gido, kodėl kinai nekalba angliškai. Tiesa, mes turėjome ir savo gidą iš Lietuvos, tačiau Kinijoje gidauti svetimam negalima, mūsiškis buvo tik vertėjas. Taigi, kodėl tokia milžiniška šalis nekalba angliškai? O jis net nustebo: „Kodėl turėtume kalbėti svetima kalba, jei, kaip ir sakote, esame milžiniška šalis? Mūsų yra milijardai. O kiek jūsų? Tai gal jūs mokykitės mūsų kalbos.“ 

Didžiajam mažiukas nereikalingas, taip veikia istorija...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖs nuotr.

Gyvenimas prie vieškelio...

Mūsų brangioje, mylimoje, laisvoje Lietuvoje yra gražus ir patriotiškas visais atžvilgiais Šilalės rajonas. O rajonas, kaip žinome, susideda iš seniūnijų, ir vie­na iš jų – Žadeikių, įsikūrusi prie kelio Kvėdarna–Laukuva. Gyventojų joje yra apie 770, visi jie stengiasi puoselėti ir puošti savo kraštą bei sodybas. Tik, deja, ne visada sulaukia palaikymo.

A. L.

(Pavardė redakcijai žinoma)

AUTORIAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Dirbtinai gaivinamas regiono turizmas – ant merdėjimo ribos

Rugsėjo gale Panemunės pilyje susirinkę turizmo paslaugų teikėjai minėjo Pasaulinę turizmo dieną, ta proga buvo pristatyta Žaliojo regiono turizmo rinkodaros strategija. Bet daugiau kaip 15 tūkst. eurų kainavęs dokumentas nepaliko įspūdžio nei savivaldybių atstovams, nei į Tauragės aps­kritį atvykstančius svečius priimantiems verslininkams. Pastarieji tvirtina, kad išgyvenimui būtina valdžios pagalba, o ne nurodymas, kur ir kaip reklamuoti savo paslaugas. 

Lankytinų objektų kokybė vidutinė

Viešoji įstaiga, perėmusi iš Tauragės apskrities savivaldybių vietinio susisiekimo funkcijas, ištiesė ranką ir į turizmą, kurio proveržio toli nuo sostinės nutolusiame regione niekaip nepavyksta pasiekti. Sumanymas gal ir neblogas: apjungus keturias savivaldybes, kurių kiekviena turi ką parodyti, į Žaliąjį regioną, lengviau išdėlioti ilgesnius maršrutus su galimybe bent vienai nakčiai užlaikyti atvykstančius svečius. Juo labiau, kad turistais dabar laikomi ne tie, kurie atvažiuoja užkopti ant Medvėgalio kalno ir nuo jo pasidairyti į apylinkes, o tik tie, kurie lieka nak­voti nors vienai nakčiai. Šiuo aspektu Tauragės regionas gerokai atsilieka nuo Lietuvos vidurkio. Jei vidutiniškai mūsų šalyje turistai praleidžia 2,12 nakties, tai Tauragės apskrityje apsistoja tik 1,6 nakties. Todėl, siekiant paskatinti turizmo srautus ir padidinti vidutinį nak­vynių skaičių, keturių savivaldybių įsteigta VšĮ „Žaliasis regionas“ užsakė Žaliojo regiono turizmo rinkodaros strategiją 2024–2028 m. Už jos parengimą UAB „Neuromarketingo agentūra“ sumokėta 15,7 tūkst. Eur, liepą ta pati įmonė su VšĮ „Žaliasis regionas“ suda­rė dar ir 18,1 tūkst. Eur vertės turizmo paslaugų viešinimo su­tartį. Žaliasis regionas turistams bus pristatomas kaip patrauk­lus gyventi, dirbti, keliauti bei investuoti, tvirtinant, jog tai esąs vienas tvariausių šalies regionų, siūlantis ne tik istorinius bei kultūrinius atradimus, bet ir nepaprastą galimybę patirti gyvenimą harmonijoje su gamta. 

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pernai Tauragės apskrityje apsilankė beveik 21 tūkst. turistų, iš jų 3648 užsieniečiai. Daugiausiai jų atvyko iš Lenkijos (919), Ukrainos (756) ir Baltarusijos (541). Metų pabaigoje keturiose apskrities savivaldybėse veikė 81 apgyvendinimo įstaiga, joje buvo 1561 nakvynės vieta. Strategijos kūrimo darbo grupė identifikavo 241 objektą, kuris galėtų sudominti turistus, iš jų 228 yra lankytini. Tačiau jų kokybė įvertinta vidutiniškai – vos 2,06 balo iš 4 galimų. 

Siūlo reklamuotis „tiktoke“

Strategiją rengusi įmonė apklausė gyventojus apie jų keliavimo įpročius bei pomėgius. Apklausos duomenimis, maždaug 4 iš dešimties gyventojų per metus 1–3 kartus lankosi kitose savivaldybėse, o ketvirtadalis nekeliauja visai. Keliaujantys gyventojai nurodė, jog Tauragės apskrityje trūksta kokybiškų nakvynės vietų, maitinimo įstaigų ir aktyvių paslaugų, beveik pusė apklausoje dalyvavusių žmonių pasigedo maršrutų dviračių ir pėsčiųjų takais.

UAB „Neuromarketingo agen­tūra“ siūlo Žaliojo regio­no turizmą reklamuoti šeimoms, au­ginančioms vaikus, mėgstantiems keliauti savaitgaliais, galintiems dirbti nuotoliniu bū­du, Trečiojo amžiaus universitetų studentams ir vyresnio amžiaus didmiesčių gyventojams, norintiems pažinti Lietuvą. Siūlomos ir priemonės, kuriomis ta reklama turėtų sklisti – „youtubas“, „tiktokas“, „linkedinas“ ir kiti socialiniai tink­lai...

Teoriškai turizmo paslaugų sujungimas į vieną regioną turėtų duoti naudą, tuo labiau, kad Tauragėje netrukus turėtų pradėti veikti 160 vietų atnaujintas modernus viešbutis, kuriame atsiras galimybė apgyvendinti autobusais po Lietuvą keliauti išsiruošusius žmones. Apsistoję bent dviem nakvynėms, jie galėtų užkopti į visus Tauragės kraštą garsinančius piliakalnius, aplankyti muziejus ir pan. Visgi padėkos strategijos rengėjams neskambėjo. Atvirkščiai – Tauragės regiono plėtros tarybos pirmininkas, Jurbarko meras Skirmantas Mockevičius pasigedo strategijoje ambicijų. Mero nuomone, neužtenka orientuotis į vietinius turistus, nes jie niekada neatneš regionui tiek pajamų, kiek galėtų atvežti užsieniečiai. Tuo labiau, jog visos savivaldybės, sudarančios tą mistinį Žaliąjį regioną, turi daugybę draugiškų savivaldybių įvairiose šalyse, būtent iš ten atvykstančių svečių mūsų krašte labiausiai ir laukiama.

Panašios nuomonės buvo ir Šilalės vicemerė Jolanta Skrodenienė, strategiją pavadinusi popierine ir nieko iš esmės nekeičiančia. Suabejoti strategijos pasiūlymais ją vertė ir faktas, kad apklausoje iš 99 apskrities gyventojų buvo tik 15 šilališkių, galimybę pareikšti savo nuomonę turėjo vos keli rajono verslininkai. 

„Regiono savivaldybių apjungimas į vieną teritoriją gali duoti daug naudos, bet pirmiausia reikėtų ne investuoti į nieko nelemiančias strategijas, o rasti būdą padėti išgyventi turizmo paslaugų teikėjams, kurie gaudo atsitiktines pajamas ir realiai verčiasi tik iš sodybų nuomos pobūviams bei vestuvėms“, – sakė J. Skrodenienė.

Tai patvirtina ir duomenys apie naujas turizmo paslaugas Šilalės rajone – šiemet įsisteigė tik vienintelė stovyklavietė „Kukutis“ Visdžiauguose, kai kitose savivaldybėse atsirado po 5–6 naujas paslaugas.

Dar liūdnesnėmis nuotaikomis po renginio dalijosi turizmo paslaugų teikėjai. Edita Navardauskienė, su šeima atgaivinusi etnografinę Bilionių sodybą „Gīvenėms”, neslėpė, kad užsiima labdara, nes, pavyzdžiui, Bilionių piliakalnio lankytojams nėra sukurta jokia reikalinga turizmo infrastruktūra – į sodybą jie užsuka ne tik pasidairyti, pailsėti pavėsyje, bet ir prašo leidimo pasinaudoti tualetu.

Renginyje diskutuota ir dėl ryšių su Šilalės rajono savivaldybės vadovais stokos, sulaukta priekaištų dėl to, jog Šilalės turizmo informacijos cent­ro darbuotojai, priklausantys Vlado Statkevičiaus muziejui, norintiems apsilankyti Šilalėje nesuteikia informacijos apie rajone esančias nakvynės vietas, maitinimo paslaugas, siūlomas pramogas. Tai ne tik nepadeda turizmo plėtrai, bet ir verčia įstaigų savininkus galvoti apie veiklos pobūdžio keitimą.

Kad Šilalėje nėra kuo ypatingai džiaugtis, patvirtina ir praėjusių metų Vlado Statkevičiaus muziejaus parengta ataskaita apie Turizmo informacijos centro veiklą. Pernai į šią įstaigą kreipėsi tik 486 lankytojai, t. y. kone 30 proc. mažiau nei 2022 m. Teigiama, jog lankytojų skaičius sumažėjo dėl darbuotojų trūkumo. Ataskaitos rengėjai nurodo pernai surengę dvi ekskursijas po rajoną, kuriose dalyvavo 52 asmenys, ir septynias ekskursijas mieste 198 asmenims...

Kita vertus, apie kokią turizmo plėtrą kalbėti, jei net strategijos autoriams pateikta pečiais gūžčioti verčianti informacija – prie mūsų rajono kultūrinių vertybių priskirta „Parčinkulio šventė“, nors ne tik šilališkiams žinoma, kad Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje kasmet vyksta Porciunkulės atlaidai... 

Brangių strategijų, juolab orientuotų į reklamą, kūrimas neturi jokios vertės, jei nėra paslaugų, kurios priviliotų lankytojus čia atvykti. Tai aišku turizmo paslaugų organizatoriams, tik kažkodėl nesuvokiama valdžiai, nekreipiančiai dėmesio į tai, kaip leidžia mokesčių mokėtojų pinigus jų įkurtos viešosios įstaigos. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Misija – būti Mokytoju

„Aš linkiu, kad jūs praaugtumėt mane“, – pasakė mokytoja, 

išlydėdama abiturientus į gyvenimo sūkurius. 

Mokytoja, kuri įkvėpė, uždegė, palaikė, suprato. 

Tikra Mokytoja. Greta savo dalyko ji dar dėstė atjautą, žmogiškumą, įsiklausymą... 

Dėstė Gyvenimą. Tada didelis ir aiškus atrodė kelias, o svajonės siekė dangų. 

Jauni žmonės buvo laimingi.

„Aš pasakysiu mokytojai“, – kieme įžūliam berniūkščiui sušuko nedidukė mergaitė.

Apsidžiaugiau – vaikai vis dar tiki Mokytoju, nes jis gali atkurti teisingumą.

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Mokinių sėkmė – didžiausias mokytojo darbo įvertinimas

Didelė rajono švietimo bendruomenė šiandien pradeda minėti Tarp­tau­tinę mokytojų dieną. Kaip bebūtų vertinamas mokytojo profesijos prestižas, nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų turėjęs mokytojo, pasi­tikusio jį peržengus mokyklos slenkstį ir išlydėjusio į gyvenimą siekti svajonių. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius Stasys Norbutas įsitikinęs, kad mokyklos laikosi ant mokytojų, ir kaip besikeistų gyvenimas, jaunam žmogui visada reikės jų įkvepiančio pavyzdžio bei palaikymo. 

Gyvenime nieko nenorėtų keisti

Už kūrybinį aktyvumą, pilietines iniciatyvas ir aplinkinių pagarbą Šilalės savivaldybės pagarbos ženklu „Auksine gile“ šiemet apdovanotas S. Norbutas profesiją rinkosi tuo metu, kai mūsų visuomenė dar tik pradėjo laisvėti. Pavyzdžiu jam tapo jo paties mokytojai, ypač tie, kurie rasdavo laiko ne tik mokyti savo dalyko, bet ir pasidomėti, kaip sekasi, padrąsinti, užsiminus apie ateities svajones, priminti, jog darbštumas, atsakingumas ir užsispyrimas anksčiau ar vėliau duoda ir norimą rezultatą. Būdamas mokiniu jis mielai įsitraukdavo į popamokines veiklas, renginius ir 11 klasėje rimtai pradėjo mąstyti apie pedagogo profesiją. 1988-aisiais su klasės draugu nuvežęs dokumentus į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, pasirinko rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę, o kai atsirado galimybė kartu įgyti ir gretutinę, studijavo dar ir lietuvių kalbą bei literatūrą. Tik nei viena, nei kita S. Norbutui netapo pagrindine. Pirmojoje savo darbovietėje – Pajūralio pagrindinėje mokykloje padirbėjęs metus, nusprendė pasinaudoti kvietimu dirbti Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoju ugdymui. Aplinkybės taip lė­mė, kad labiausiai ir įtraukė administ­racinis darbas. Penkeri metai direktoriaus pavaduotojo patirties paskatino imtis vadovauti tai pačiai vidurinei mokyklai, kuriai 2008-aisiais buvo suteiktas gimnazijos statusas. Po beveik 20 metų Kvėdarnoje ryžosi iššūkiui dalyvauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus konkurse. 

Sėkmė nenuvylė, ir štai jau dešimtmetis, kai S. Norbutas vadovauja 45 mokytojų ir kone 400 mokinių kolektyvui. Per tą dešimtmetį gimnazija pasikeitė neatpažįstamai. 

„Sudėtinga palyginti, kas sunkiau – administracinis ar pedagoginis darbas. Mokykloje visi darbai nelengvi, jei nori juos gerai atlikti, nes reikia dirbti su žmonėmis, su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Bet darbas man patinka, todėl ir esu čia. Jei reikėtų rinktis iš naujo, nieko nenorėčiau keisti“, – tikina ypatingo gimnazijos bendruomenės įvertinimo šiemet sulaukęs direktorius, neslepiantis, jog šis pasitikėjimas ir garbė jam yra ir didžiulis įsipareigojimas visai gimnazijos bendruomenei.

„Auksinė gilė“ nėra tik mano įvertinimas. Vienas, be savo bendruomenės, būsi niekas, tai bendras visų – mokytojų kolektyvo, mokinių, jų tėvų darbas, nes svarbu, kaip visi įsitraukia į mūsų veiklą, kokius teikia siūlymus. Labiausiai ir džiaugiuosi bendruomene, kuri už manęs stovi, kuri visuose darbuose palaiko“, – sako S. Norbutas.

Mokyklos pamatas – mokytojas

Pasak gimnazijos vadovo, kiek metų bedirbtum, visą laiką atsiranda naujų iššūkių. Iš pradžių svarbiausia buvo pamatyti, pažinti ir susidraugauti su kiekvienu kolektyvo nariu. Nors atėjo ne iš toli, pateko į visiškai kitą aplinką, reikėjo visiems susitarti, kuria kryptimi dirbs ir kokio rezultato  sieks. Tada svarstė, kaip ugdymo procesą padaryti patrauklesnį ir mokiniams, ir mokytojams, kad visi nebijotų iššūkių, įsitraukiant į projektines veiklas, pasimokytų iš kitų mokyklų patirties. Dabar svarbiausia rasti mokytojų, nes jų labai trūksta.

„Visi amžėjame ir matome, jog šiemet gal net paskutiniai metai, kai gimnazijoje mokytojų dar netrūksta. Bet kitų mokslo metų jau lauksime su nerimu. Per dešimt­metį į šią gimnaziją pri­ėmiau dirbti tik vieną jaunesnį nei 30 metų mokytoją, kuris atvyko per programą „Renkuosi mokyti“ ir po dviejų metų išvažiavo atgal į Vilnių. Nuostabus žmogus, pedagogas iš prigimties, tokių labai reikia, jis sėkmingai mokytojauja ten, kur gyvena jo šeima. Jei norime turėti mokytojų, reikia rasti, ką pasiūlyti jauniems specia­listams, kad jie čia ateitų ir liktų gyventi. Gražios aplinkos, švaraus oro, vietos vaikų darželyje neužtenka, nes tą siūlo visi“, – įsitikinęs Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius. 

Šiuolaikinis mokytojas turi bū­ti kūrybiškas, inovatyvus, nuo­lat besimokantis, įsiklausantis į savo mokinius bei juos girdin­tis. Svarbiausia – rasti santykį su mokiniais, o tai ne visada pavyksta. S. Norbutas neabejoja, jog mokytojai jaudinasi dėl kiek­vieno mokinio, bet pamatyti ir giliai pažinti kiekvieną, kai klasėje sėdi 30 mokinių, ne visada įmanoma, juo labiau, kad į gimnaziją ateina penkiolikmečiai, jau turintys savo patirtį ir įpročius, tad tam, jog atsirastų savitarpio supratimas, reikia laiko.

„Tačiau kad ir kaip būtų, mokyklos laikosi tik ant mokytojų – to niekas negali paneigti. Kartais reformos mus išmuša iš ritmo, ima atrodyti, kad viskas slysta iš rankų. Bet kai susėdam, pasikalbam, įvertiname, ką esame nuveikę, stiprybė grįžta – pamatome, jog mes jau viską darome, tik gal akcentus reikia sudėlioti kitaip. Juk visų reformų esmė yra ugdyti gerą, kultūringą žmogų, atsakingą pilietį. Į žodį „ugdyti“ telpa daugiau, nei mokyti ir auklėti, nes formuojamas požiūris į kitą žmogų, į savo šalį. Jaunoji karta labiau vertina valstybingumą, jie didžiuojasi, kad yra Lietuvos piliečiai, supranta, kiek galimybių jiems suteikia šalies nepriklausomybė. Turime suvokti, kad pasaulis pasikeitė, mūsų jaunimas nėra blogesnis vien dėl to, kad turi daugiau galimybių, bet tuo pačiu – ir daugiau iššūkių“, – sako gimnazijos direktorius.

Pasak S. Norbuto, per nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė mūsų gyvenimas, taip pat ir švietimo sistema, ir tuos procesus suvaldyti nėra lengva – per reformas nemažai gerų dalykų sugadinama, daug ko padaryti neįmanoma. Švietimo sistema yra inertiška, tam, jog pamatytum, ką duoda pokyčiai, reikia laiko, o visi norėtų, kad jie vyktų čia ir dabar.

„Politikų, kurie strateguoja reformas, norai būna geri, bet reikia įvertinti galimybes. Kai trūksta žmogiškųjų išteklių – nėra psichologo ar mokinio padėjėjo, pagalbos mokiniui suteikti negali. Kaimo vaikai negali lankyti būrelių, nes kelis kartus siųsti autobusą tuo pačiu maršrutu trūksta lėšų. Didelis iššūkis mokyklai sudaryti sąlygas kiek­vienam vaikui patirti sėkmę, pasiūlyti veiklas, kurios padėtų atrasti save. Kai klausiame moki­nių, ar jiems patinka mokytis, nemaža dalis atsako neigiamai. Galima suprasti, nes mokymasis yra sunkus darbas, bet visiškai kitaip vaikai žiūri į mokyklą, jei joje turi mėgstamą veiklą. Mūsų užduotis yra rasti galimybių skirti dėmesį gyvam žmogui, o ne statistiniam vienetui“, – tikina S. Norbutas. 

Didžiausia vertybė – mokyklos bendruomenė

„Mokykla nėra pastatas, kaip gražiai jis beatrodytų. Tai žmonės – mokiniai, mokytojai. Bend­ruomenė mūsų gimnazijoje yra vertybė, pagarbus bendravimas tarp kolegų, mokinių su mokytojais yra pagrįstas lygybe bei pagarba. Atėję pirmokai netrunka pajusti, kad mokytojai į juos žiūri kaip į suaugusius, jie pasijaučia vertinami. Kai kalbuosi su mokiniais, kurie baigė gimnaziją, girdžiu, kad būtent tie geranoriški tarpusavio santykiai labiausiai jiems ir įsiminė. Dar labiau suburtų bendruomenę glau­desnis mokinių tėvų įsitraukimas, tai leistų formuoti stip­resnes vertybines nuostatas, bet vis sunkiau tai padaryti dėl žmonių susiskaldymo, nepasitikėjimo vieni kitais“, – apgailestauja direktorius.  

Anot S. Norbuto, dabar dažnai mokiniai yra drąsesni už mokytojus, kuriems tarsi trūksta ambicijų ir pasitikėjimo savimi, tačiau būtent mokytojų palaikymas ir paskatinimas įkvepia mokiniams ambicijas siekti gyvenime savo svajonių. Mokykla stengiasi neatsilikti nuo naujų technologijų, dėl to nuolat vyksta ugdymo proceso pokyčiai. Mokytojai norėtų, jog tie pokyčiai labiau įtrauktų mokinius, kad jie būtų dar aktyvesni, drąsesni. 

„Ugdymo procese mokytojo vaidmuo yra didžiausias. Norėtųsi žinias pateikti per praktinį procesą. Esame išsikėlę tikslą stiprinti STEAM dalykų ugdymą, akcentuoti inžinerinį mąstymą – tai, ko reikia dabartinių mokinių ateičiai. Tūkstantmečio mokyklų programos įgyvendinimo aptarime neseniai nuskambėjo mintis, jog kažkaip atsitinka, kad mokinys lieka visų pokyčių šone, nors turėtų būti jų cent­re. Gal taip veikia laikmetis, nes dažnai būna sudėtinga susitelkti, nedrąsu prisipažinti, jog norisi geresnio rezultato, svajoji apie kažką konkretaus ateityje. O ir lūkesčių mokiniai dažnai nedrįsta kelti – esame regiono gyventojai, drąsos mums labai trūksta. Kita vertus, mūsų mokiniai išvyksta į didmiesčius ir atranda ten save, o jų pasiekimai negali mūsų nedžiuginti“, – tvirtina Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius. 

Pasak S. Norbuto, mokykloje dirbti nelengva, bet yra daug gražių dalykų. Gera matyti, kaip jauni žmonės auga, bręsta, todėl ir mokytojai negali senti, privalo neatsilikti nuo laikmečio. Mokiniai nori matyti reiklius bei teisingus pedagogus, bendradarbiaujančius ir darančius įtaką bendruomenės gyvenimui. Blogiausias dalykas mokytojo darbe yra atsiribojimas, nes jauni žmonės, susidūrę su neteisybe, gali palūžti. Mokytojas turi daugiau patirties, gali ir privalo pagelbėti, parodyti kelią. Nors mokykloje ne visada būna lengva, kartais aplinkybės taip susiklosto, jog situacijai suvaldyti reikia įjungti šaltą protą, nuvyti šalin emocijas.

„Galiu neabejodamas sakyti, jog visi mokytojai mokiniams atiduoda dūšią, stengiasi ir nori, kad jiems sektųsi. Bet visi esame žmonės, klystame, dažnai nusvyra rankos, kai stengiesi, o  nepasiseka, dėl to labai svarbu, kad ir mokiniai, ir jų tėvai, ir visuomenė suprastų bei palaikytų mokytoją. Linkėčiau mokytojams daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos priimti iššūkius ir nebijoti būti atviriems su savo mokiniais bei kolegomis. Kad mokymas teiktų džiaugsmo, o kasdienybė suteiktų kuo daugiau akimirkų, parodančių gražiąją mokytojo darbo pusę, matant, kaip pastangos atsiskleidžia per mokinių sėkmes. Tai ir yra didžiausias mokytojo darbo įvertinimas“, – įsitikinęs Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius S. Norbutas. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Ateities Lietuva – ugdymas be vadovėlių

Esu geografijos mokytojas, dirbu Vilniuje. Kai šių mokslo metų pradžioje paklausiau mokyklos bibliotekos, kaip geografijos mokysis tarpiniam patikrinimui besiruošiantys mūsų dešimtokai, sužinojau, jog vadovėlių įsigyti tiesiog neišgalime. Man labai gaila mokinių. Gaila ir mokytojų, kurie jau už poros mėnesių turėtų tapti prestižine profesija, bet iš tiesų yra palikti visiškai vieni...

Įsivaizduokite, jog valdyti Lietuvą šiandien reikėtų be informacijos: neturint specialistų parengtų analizių, dokumentų, tyrimų, programų. Kaip greitai imtumėtės spręsti šią problemą?

Būtent taip ateities Lietuvą jau antrus metus ugdome mes, mokytojai. Be vadovėlių. Susidaro įspūdis, kad, artėjant 2025-iesiems, kai mokytojo profesija turėtų tapti prestižine, judame priešinga kryptimi – nebeturime net pamatinės ir savaime suprantamos mokymosi priemonės.

Dvyliktokai kai kuriems egzaminams ruošiasi be vadovėlių. Dešimtokai pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimams ruošiasi be vadovėlių. Egzaminai – didelis iššūkis ir emocinis krūvis. Labai daug Lietuvos moksleivių išgyvena, neturėdami jiems pasiruošti padedančios medžiagos.

Mokytojų trūksta beveik kiekvienoje šalies mokykloje, o tie, kurie likome, esame priversti dirbti padidintu krūviu: šviesti, kopijuoti medžiagą savo mokiniams, rasti ir kurti turinį patys. Mokyklų vadovai daro viską, ką gali, kad aprūpintų savo mokyklas naujais vadovėliais, bet tam tiesiog trūksta pinigų.

Problemą lengva apipinti daugybe sudėtingai skambančių paaiškinimų, lentelių ir skaičių, taip išvengiant atsakomybės, bet klasėse ir mokytojų kambariuose ją įvardiname paprastai: vadovėlių nėra, nes jiems trūksta pinigų. Vienam mokiniui vadovėliams įsigyti šiuo metu yra skiriami 26 eurai per metus, t.y. vieno vadovėlio kaina. Tuo tarpu atnaujinus ugdymo programas, kiekvienam mokiniui jų reikia 10–12. 

Mokyklose šiandien trūksta istorijos, chemijos, matematikos, geografijos, fizikos, lietuvių literatūros vadovėlių, kurių nepakeičia kaip papildoma priemonė taikomi skaitmeniniai sprendimai, nors šių irgi trūksta.

Rašau šį laišką, esu tikras, tūkstančių mokytojų ir dešimčių tūkstančių moksleivių vardu. O aprūpinti vadovėliais mokyklas – nepalyginamai pigiau, nei į jas pritraukti pakankamai mokytojų. Tad bent ši problema galėtų būti išspręsta jau dabar, nieko nelaukiant ir nebeskriaudžiant mokinių bei pedagogų.

Padėkime jauniems žmonėms, užtikrinkime, kad mokyklos turėtų pakankamai vadovėlių jau šiais mokslo metais. Tam tereikia skirti pinigų kitų metų biudžete.

Girdime ministerijos planus padidinti sumą vadovėliams 5 Eur vienam mokiniui ir labai jų bijome. Toks sprendimas – tai lyg trauklapio dėjimas ant plėštinės žaizdos: kažkas lyg ir daroma, tačiau problema išlieka. Bet taupymas švietime kainuoja neįtikėtinai brangiai – tuo jau įsitikino daugybė valstybių. Netapkime viena iš jų.

Dalius PRANCULIS

Asociatyvi freepik nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras naują etapą pradeda nuo Philipo Glasso operos „Kelionė“

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato pirmąją premjerą naujuose rūmuose – pirmajame nepriklausomoje Lietuvoje pastatytame teatre. Šiuo metu naujausio ir moderniausio Europos teatro istorija prasidės nuo pirmojo Philipo Glasso operos „Kelionė“ pastatymo Lietuvoje, kurio premjeros įvyks jau spalio 4, 5, 6 dienomis. 38-as teatro sezonas žada ir daugiau kelionių į pamėgtus ar dar neatrastus spektaklius . Jums belieka planuoti savo laiką ir jomis mėgautis!

Susidraugauti su nauju pastatu

„Turime dvi geras žinias: viena, kad teatras pastatytas, kita – kad reikia susidraugauti su nauju pastatu, išmokti naudotis jo teikiamomis galimybėmis. Būtina sugalvoti tvarkas, režimus kaip visi įrenginiai turi veikti, darbuotojus apmokyti, kaip tuo tinkamai naudotis. Šis procesas vyksta. Dirbame bei turime visas galimybes puikiame, naujai įrengtame teatre pradėti naują, 38-ąjį sezoną“, – džiaugėsi vadovo pavaduotojas Naglis Stancikas, laikinai einantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė akcentavo, kad teatras šiuo metu išgyvena ypatingą laiką. „Laiką, kuris neabejotinai įeis į Klaipėdos istoriją – nes jau tuoj pat pradėsime pirmąjį sezoną naujajame teatre. Teatre, kuris yra pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje pastatytas teatras, kuris šiuo metu yra naujausias ir moderniausias teatras ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tikrai ne viena šiame teatre dirbusi karta laukė šio įvykio, kūrė vizijas, keliavo jų išsipildymo link, o mūsų komandai teko šita garbė ir didelė atsakomybė tą ilgą laiką puoselėtą viziją paversti apčiuopiama realybe. Naujasis sezonas ypatingas tuo, kad mūsų laukia kur kas daugiau premjerų, negu įprastai, nes beveik kiekvienas spektaklis naujojoje teatro scenoje bus rodomas pirmąjį kartą“, –sakė ji.

Neatrastos legendos

Spalio 4, 5, 6 d. pristatoma Ph. Glasso opera „Kelionė“ – ypatinga premjera, nes tai yra pirmasis šio žinomo kompozitoriaus operos pastatymas Lietuvoje. Tie, kurie neturėsite galimybės atvykti į šias premjeras, esate labai laukiami lapkričio 15, 16 ir ateinančių metų kovo 21, 22 d. Lapkričio 29, 30 ir gruodžio 1 d. KVMT baleto trupė ruošia naujo šokio spektaklio „Legenda“ premjerą. „Choreografiją kuria teatro baleto trupės meno vadovas Gajus Žmavcas, muziką – Antanas Jasenka. Šokio spektaklis bus atliekamas su orkestru, kuriam diriguos mūsų teatro dirigentai Tomas Ambrozaitis ir Adrija Čepaitė. Šis šokio spektaklis pratęsia ilgametes KVMT tradicijas, puoselėdamas lietuvių kompozitorių kūrybą ir atlikdamas jų kūrinius. Apie ką gi bylos ši legenda? Visų paslapčių neatskleisiu. Pasakysiu tik tiek, kad spektaklio kūrėjai įkvėpimo semiasi iš legendų apie išnykusias prūsų gentis ir jų vadą, Notangos žemių sūnų Herkų Mantą. Šokio spektaklyje vengsime chronologinio biografinių įvykių atpasakojimo, orientuodamiesi į šį visų baltų tautų didvyrį kaip didvyriškumo, meilės, vilties ir šviesos simbolį“, – sako A. Juozauskaitė.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras labai nori, kad naujuosiuose teatro rūmuose gerai jaustųsi kiekvienas žiūrovas, nepaisant jo amžiaus, pomėgių ir pan. Todėl ateinančiais metais netgi dvi premjeros bus skirtos vaikams, jaunimui ir visai šeimai. Būtent nuo tokios premjeros ir prasidės 2025-ieji. Vasario 14-ąją teatras pasitiks neįprastai – jaunuosius žiūrovus ir jų tėvus pakvies į Timo Minchino miuziklo „Matilda“ premjerą. „Šiuo metu tai yra vienas populiariausių sceninių veikalų, statomas reprezentatyviausiose pasaulio scenose. Jo kūrėjai pelnė 7 Olivier ir 5 „Tony“ apdovanojimus. Labai tikimės, kad miuziklą pamėgs ir mūsų publika. Šią premjerą statys mūsų teatro komanda – dirigentas Vytautas Valys, kuris taip pat vadovauja Klaipėdos vaikų operos studijai ir yra parengęs nemažai konkursų laureatų, režisierė Rūta Bunikytė, choreografas Taurūnas Baužas“, – pasakojo teatro vadovo pavaduotoja menui.

Beje, šiame miuzikle greta suaugusių profesionalių solistų vaidmenis atlieka ir vaikai. Todėl teatro rengiamoje perklausoje labai laukiama dainuojančių Vakarų Lietuvos regiono jaunuolių. „Esame paskelbę informaciją apie perklausą pagrindiniams Matildos ir Briuso vaidmenims atlikti. Perklausa vyks spalio 29 d. Klaipėdoje, o smulkesnę informaciją apie ją galite rasti teatro facebook paskyroje ir teatro tinklalapyje“, – sako A. Juozauskaitė.

Dedikuos M.K. Čiurlioniui

Įprastai kasmet Tarptautinei šokio dienai skiriamas projektas, kuriame savo kūrybines jėgas išbando KVMT baleto trupės šokėjai. Ateinančiais metais, švenčiant kompozitoriaus M. K Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, tradicinis projektas „Dėmesio! Baletas“ vėl pakeis pavadinimą ir taps „Dedikacija M. K. Čiurlioniui“. Šiai progai kompozitorius Arvydas Malcys kuria muziką vienaveiksmiam baletui, o antrojoje dalyje jaunieji baleto artistai išbandys jėgas kurdami choreografines miniatiūras pagal M. K. Čiurlionio paveikslus bei jo ir amžininkų sukurtą muziką. Premjera bus rodoma balandžio 26 dieną.

38-ą sezoną vainikuos paskutinioji sezono premjera: gegužės 23 d. publika išvys austrų kompozitoriaus Franzo von Suppe‘s operetę „Lengvoji kavalerija“. Kompozitorius nėra taip plačiai žinomas kaip Franzas Leháras, Imrė Kálmanás ar Johannas Straussas. Nepaisant to, būtent F. von Suppe yra klasikinės Vienos operetės pradininkas. Šią operetę statys vienas žinomiausių Austrijos operečių ir miuziklų režisierių ir choreografų  Leonardas Prinsloo.

Atgims naujai

Publikos laukia daug mažųjų premjerų, t. y. į naujas scenas perkeliami jau pastatyti spektakliai. Tai tikras iššūkis visam kolektyvui: technikai turi pritaikyti dekoracijas naujai scenai, apšvietėjai – iš naujo suprogramuoti šviesas, o meniniai kolektyvai – ne tik naujai surepetuoti išsidėstymą naujoje scenoje, bet ir prisijaukinti naują akustinį pojūtį, kai orkestras ir dirigentas yra ne šalia, kaip būdavo Žvejų rūmuose, o apačioje, orkestro ložėje.

Spalio 11, 12 d. naujoje teatro scenoje parodysime turbūt patį lietuviškiausią KVMT šokio spektaklį, apdovanotą „Auksiniais scenos kryžiais“ ir „Padėkos kauke“ – Martyno Rimeikio pastatytą Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“. „Pagal lietuvišką pasaką sukurtas kūrinys tiesiog alsuoja tautiškumu ir kiekvieno lietuvio širdžiai artimais naratyvais. Spalio mėnesį scenoje išvysite ir kitus ryškiausius mūsų šokio spektaklius – Roberto Bondaros ir Alexanderio Ekmano „Sapnus ir kaktusus“, taip pat efektingąjį Edwardo Clugo šokio spektaklių diptiką, kuriame savo muzikine ir choreografine gelme kerintis Giovanni Battista Pergolesi šedevras „Stabat Mater“ susijungia su efektinguoju Igorio Stravinskio „Šventuoju pavasariu“, užliejančiu sceną vandens ir šokio kaskadomis. Į naująją teatro sceną sugrįžta ir Gyčio Padegimo režisuota romantiškoji Antoníno Dvořáko opera-pasaka „Undinė“ bei Jono Vaitkaus sukurta Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ interpretacija. Lapkričio 8 d. po kelių metų pertraukos vėl galėsime pasinerti į režisieriaus Gyčio Padegimo pastatytos E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ muziką. Klaipėdos krašto žmogui ši opera turėtų būti itin brangi, ypatinga, nes Hermanno Sudermanno novelė, kurios pagrindu sukurta opera, pasakoja apie pamario krašto istoriją“, – džiaugėsi A. Juozauskaitė. Išvysime ir komiškąją Gaetano Donizetti operą „Pulko duktė“, jau ne vienerius metus publikos itin mėgstamą Jerry Bocko miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ ir Dano Goggino miuziklą „Šounuolynas“.

Staigmenos vaikams ir suaugusiems

Jaunųjų žiūrovų lauks Antano Kučinsko operos vaikams – „Žvaigždžių opera“ ir „Bulvinė pasaka“, pirmoji lietuviška opera vaikams Jurgio Gaižausko „Buratinas“, šokio spektaklis „Tikroji dinozaurų istorija“ ir „Pasaka be pavadinimo“. Jaunimą kviesime į G. Donizetti operos „Meilės eliksyras“ spektaklius pasimėgauti ryškiomis spalvomis ir pamąstyti, ar tikrai reikia tariamo meilės gėrimo, kad išdrįstume būti savimi. Beje, jauniesiems žiūrovams paruošėme staigmeną: jau spalio 25 d. bures kels „Linksmasis orkestro laivas“, kuris kvies smalsią publiką į muzikinę kelionę po įvairiausių instrumentų salas. Dirigentas Vytautas Valys garantuoja, kad plaukdami šiuo laivu tikrai nenuobodžiausite ir patirsite pačius geriausius įspūdžius.

Viena iš 38-ojo sezono naujovių – teatro atlikėjų kameriniai koncertai. Tai bus du tiek savo forma, tiek atlikėjų sudėtimi neįprasti vakarai. Juose pasirodys tie, kurie atskirai, kaip solistai, įprastai teatro scenoje nėra matomi. Koncerte „Tolimosios žemės ilgesys“ spalio 30 d. kamerinius solinius kūrinius atliks KVMT simfoninio orkestro muzikantai. O lapkričio 23 d. koncerte „Moterų dainos“ klausytojų lauks choro artistės su unikalia, retai atliekama programa, kurioje skambės išskirtinai moterų kompozitorių sukurtos dainos.

„Kviesdami šventes pasitikti kartu, labai rekomenduojame darganotus klaipėdietiško gruodžio vakarus praskaidrinti, klausantis teatralizuoto miuziklų koncerto „Sapnai apie Brodvėjų“, kurį kuria Rūta Bunikytė ir Vladimiras Konstantinovas. Na, o metų sandūroje jus džiugins Jacques‘o Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“ su siautulinguoju kankanu. Labai visų lauksime!“, – sako pavaduotoja menui A. Juozauskaitė.

Pirmo karto leitmotyvas

Anot A. Juozauskaitės, žodis „pirmas” šiuo metu KVMT skamba ypač dažnai, tad tampa tarsi simbolišku 38-ojo sezono leitmotyvu: „Pirmojo nepriklausomoje Lietuvoje pastatyto Teatro atidarymas yra ypatingas įvykis visos Lietuvos muzikiniame gyvenime, tad pirmojo sezono šiame teatre pirmajai premjerai norėjome rasti spektaklį, kuris būtų toks pat svarus, išskirtinis, ypatingas ir žymintis naujo etapo pradžią. Kas gali geriau atitikti šiuos kriterijus, negu Ph. Glassas, vertai tituluojamas vienu įtakingiausių mūsų laikų kompozitoriumi? Kompozitorius sukūrė apie 30 operų, tačiau iki šiol nė viena iš jų Lietuvoje nebuvo atlikta. Todėl šia ypatinga, etapine premjera bus atvertas ne tik naujasis sezonas naujoje muzikinio teatro erdvėje Klaipėdoje, bet ir Ph. Glasso sceninių kūrinių epocha visoje Lietuvoje“.

Šios operos kūrybinei komandai atrinkti buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, į kurį buvo atsiųstos net 43 paraiškos iš 19 šalių. Pastatymu domėjosi ir didžiųjų Europos valstybių – Italijos, Vokietijos, D. Britanijos, Prancūzijos ir kt. režisieriai, taip pat kūrėjai iš Meksikos, Argentinos ir tolimosios Australijos. Vyko du konkurso turai, galiausiai nugalėtojais buvo pripažinta komanda, vadovaujama italų režisierės Chiara‘os Osella‘os.

Šios operos pagrindas yra ne biografinis veikalas apie Kristupą Kolumbą. Kompozitoriaus žodžiais tariant, operos siužetas pasakoja „apie atradimus ir atradėjus – tuos bebaimius žmones, kurie nuo pat žmonijos istorijos pradžios savo noru ir net be jokio apgailestavimo palikdavo jiems pažįstamą saugų pasaulį, beatodairiškai nerdami nežinomybėn pasitikti savo ateities. Šis kelionės naratyvas, kuris tapo operos pagrindu, puikiai atliepia ir mūsų teatro istoriją. Muzikinis teatras Klaipėdoje gyvuoja daugiau kaip 200 metų, ieškodamas savo tapatybės, keisdamas pavadinimus ir gyvavimo formas, įsikurdamas įvairiose erdvėse, ir dažną kartą veikdamas tik idėjos vedinų žmonių dėka. Tų žmonių, kurie metai iš metų, tolimame horizonte nepaliovė matyti vizijos apie atsinaujinusį Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Tos vizijos, kuri šiandien yra tapusi tikrove. Todėl Ph. Glasso opera „Kelionė” yra veikalas, vertai galintis atvesti KVMT į naująjį kelionės etapą – visavertį gyvavimą naujuose teatro rūmuose“, – akcentuoja A. Juozauskaitė.

Visa apimanti „Kelionė“

Operą „Kelionė“ Klaipėdoje stato italų režisierė Chiara Osella, režisierius ir choreografas Carlo Massari, scenografė Eleonora Peronetti, kostiumų dizainerė Emilia Zagnoli. Vadovauti muzikinei pastatymo daliai buvo specialiai pakviestas ne vieną P. Glasso sceninį veikalą anksčiau dirigavęs ir lygiai prieš tris dešimtmečius Klaipėdoje G. Verdi „Traviatą“ pastatęs muzikos vadovas Dante Santiago Anzolini. Diriguojant antrą ir trečią premjeras iš jo batutos estafetę perims naujoji KVMT dirigentė Adrija Čepaitė (spalio 5 d.) ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis (spalio 6 d.). Prie italų kūrybinės grupės taip pat prisijungė nuolatiniai KVMT spektaklių įvaizdintojai – vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Režisierė C. Osella prisipažįsta su malonumu priėmusi KVMT kvietimą dalyvauti tarptautiniame konkurse šios operos pastatymui Klaipėdoje, tačiau jos suburtos italų menininkų komandos laukė ir tam tikri iššūkiai: „Visų pirma tai naujas teatras. Mums, čia atvykusiems pirmą kartą, tenka jį atrasti ir įveiklinti, suprasti, kokios scenos galimybės ir kaip jas išnaudoti, pajausti, kaip naujoje salėje skamba teatro orkestras. Kitas iššūkis – teatro pasirinktas Ph. Glasso kūrinys, kurio tema puikiai siejasi su naujais Muzikinio teatro rūmais ir čia statoma pirma premjera.“

C. Massari pasakojo, kad jo ir C. Osella bendruose pastatymuose šokis darniai įsilieja į operą. „Statydami operą „Kelionė“ dėliojome vientisą judesio dramaturgiją, apimančią visą spektaklį – nuo prologo iki epilogo. Visą operos trukmę šokėjai dalyvauja veiksme, suteikdami subtilų, bet stiprų fiziškumo pojūtį, sustiprinantį ir mūsų meninę išraišką. Tokius pat uždavinius keliame ir operos „Kelionė“ solistams. Jie turi sau atsakyti į klausimą: kas jie – solistai ar atlikėjai? Tad solistai ne tik dainuoja, bet ir aktyviai dalyvauja operos veiksme nuo pradžios iki pabaigos. Ph. Glasso muzika labai ryški ir kupina įtraukiančių momentų. Šokiu publikai norime atskleisti operos muzikoje slypinčią dramaturgiją. Mums, kūrėjams, nėra lengva šią visumą valdyti, bet tame ir slypi operos, pasakojančios, kas yra žmoniškumas, buvimas žmogumi, grožis. Man, kaip choreografui, labai gera matyti, kaip vyksta ši visus transformuojanti kelionė, vedanti į premjerą“, – sako kūrėjas.

Atrasti save

Operos „Kelionė“ muzikos vadovas ir dirigentas Dante Santiago Anzolini į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą atvyksta nebe pirmą kartą. 1994 m. lapkritį amerikiečių dirigentas Dennisas Russellas Daviesas po apsilankymo Vilniuje, kur atliko Ph. Glasso simfoninio paveikslo „Itaipu“ europinę premjerą, rekomendavo savo asistentą – jauną Bonos operos teatro korepetitorių D. Anzolini tuometei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovei Laisvei Dautartaitei kaip G. Verdi operos „Traviata“ pastatymo muzikos vadovą. Paskutinį 1994-ųjų vakarą įvykusi spektaklio premjera sulaukė pusvalandį trukusių audringų ovacijų, o tarp uostamiesčio muzikų jaunasis dirigentas tapo gyvąja legenda ir buvo dar ne sykį kviečiamas sugrįžti į Klaipėdą diriguoti koncertams. Tas pats D. R. Daviesas supažindino D. Anzolini ir su P. Glassu, su kuriuo užsimezgė iki šiol besitęsiantis kūrybinis bendradarbiavimas. D. Anzolini dirigavo jo operos „Baltasis varnas“ pasaulinę premjerą 1998 m. parodoje Expo’98 Lisabonoje (Portugalija), Linco Brucknerio orkestro užsakymu sukurtos Simfonijos Nr. 8 (2005) europinę premjerą, 2008 m. debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre vadovaudamas operos „Satjagraha“ pastatymui, 2015 m. dirigavo operos „Appomattox“ antrosios versijos premjerą Vašingtono nacionaliniame operos teatre, taip pat yra dirigavęs operos „Echnatonas“ pastatymams Europoje (Strasbūro „Opéra national du Rhin“, 2002; Turino „Teatro Regio“, 2015), dirigavęs koncertuose ir parengęs įrašams Simfoniją Nr. 5 „Requiem, Bardo, Nirmanakaja“ (Nonesuch, 2000).

„Opera „Kelionė“ išsiskiria iš kitų P. Glasso operų. Nesu jos anksčiau dirigavęs – man tai buvo naujiena. Nuodugniai išstudijavau šį kūrinį, daug skaičiau apie jį. Lyginant, sakykime, su opera apie Mahatmą Gandį („Satjagraha“ – red. past.) arba apie Egipto faraoną Echnatoną, jaučiu, kad tai visiškai kitokia, keista kelionė. Ši istorija yra apie žymiąją Kolumbo kelionę, įvykusią prieš pusę tūkstančio metų ir pasibaigusią tariamu Amerikos „atradimu“. „Kelionė“ pasakoja apie savęs atradimą pasibaigus didžiajai gyvenimo kelionei“, – sako D. Anzolini.

KVMT inform.

Prokadras.lt nuotr.

Vilniuje pagerbtas Tuskulėnų aukų atminimas

Rugsėjo 28-oji – Tuskulėnų aukų atminimo diena. Šiemet, minint šią istorinę 80-mečio datą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) surengė Tuskulėnų aukų pagerbimo popietę, kuri vyko Tuskulėnų koplyčioje – kolumbariume.

Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjime dalyvavo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narė Paulė Kuzmickienė, krašto apsaugos ministro patarėjas Arūnas Šileris, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, istorikas, buvęs Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, Tuskulėnų aukų artimieji ir kiti garbūs svečiai.

Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras ir titulinis Sinos vyskupas Arūnas Poniškaitis pakvietė sukalbėti maldą už Tuskulėnų aukas bei už visus žuvusius ar nužudytus laisvės kovotojus, aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Garbės sargybos kariai žuvusiųjų atminimą pagerbė gėlėmis.

Tuskulėnų rimties parkas mena skaudžius istorijos įvykius, kai sovietų okupacijos metais šioje teritorijoje buvo slepiami represinių struktūrų nusikaltimai. Prieš 80 metų, rugsėjo 28-ąją, NKGB vidaus kalėjime Vilniuje budeliai pradėjo vykdyti mirties bausmes, per kurias nuo 1944 m. iki 1947 m. nužudė 767 asmenis. Juos priglaudė bendros duobės Tuskulėnuose. Dauguma žmonių nužudyti už savo politinius įsitikinimus ir tikėjimą laisvės idėja. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Tuskulėnų paslaptys buvo atskleistos – masinės kapavietės buvo aptiktos ir ištirtos. Dabar tai – atminties vieta, įamžinanti ir pagerbianti Tuskulėnų aukas, kovojusias vardan laisvos tėvynės.

„Šiandien, minėdami jų atminimo dieną, susirinkome pagerbti aukas ir pasimokyti iš jų to, ką tragiškomis akimirkomis jie išsaugojo giliai savyje – negęstančios meilės tėvynei, tikėjimo, pagarbos žmogaus gyvybei, neįveikiamos ištikimybės savo įsitikinimams ir vertybėms“, – sakė LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys.

Aukų atminimas liudija skausmingą Lietuvos laisvės kovos istoriją ir ragina mus visus jos nepamiršti – šios ir kitos mintys buvo išsakytos svečių pasisakymuose. Pasak renginio organizatorių iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro:Lietuva atmena ir vertina. Atmena kovotojus ir nepamiršta jų. Tai priesakas mums visiems, kaip reikia branginti laisvę, gyvybę ir tiesą. Istorinė tiesa teišlieka mūsų visų pagarba žmogiškumui. Tad pasisemkime besąlyginio ir tikro jausmo tėvynei iš tų, kurie jai atidavė gyvenimą ir pasidalinkime su tais, kurie tokio jausmo dar ieško.

Tuskulėnų aukų atminimui buvo pristatyta unikali ir jautri vokalinio meno tinklo muzikinė kompozicija „ritUAlas“ ir „Solenga“, sujungianti du kūrinius į vieną harmoningą patirtį, simbolizuojančią vienybę, tautos dvasinę tvirtybę ir neblėstančią viltį. Šiame pasirodyme susipynė turtingos ir dvasingos lietuvių bei ukrainiečių liaudies dainų tradicijos su nežemiškomis „Solengos“ harmonijomis – amerikiečių kompozitoriaus Roberto Morano specialiai šiam ansambliui sukurtu kūriniu. Pavadinimas „Solenga“ – žodžių „sol“ (saulė) ir „angelas“ (angelas) junginys – atspindi šviesos ir palydėjimo, atsisveikinimo temas. Integruota kompozicija „ritUAlas ir Solenga“ sukuria jautrią ir gilią harmoniją. Lietuviškas ir ukrainietiškas muzikinis paveldas sklandžiai susilieja su „Solengos“ paveikia ir jautria muzikine kelione, kuri  kuria tiltą tarp praeities ir dabarties, liudijantį neblėstančią mūsų tautos dvasios stiprybę ir vienybę. Šis vientisas pasirodymas yra paminklas Tuskulėnų aukoms atminti ir duoklė neišblėstančiai bendro žmogiškumo dvasiai.

Atlikėjai: Ilona Pliavgo, Ieva Marmienė, Viktorija Šedbaraitė, Kristina Jurė, Roberta Daugėlaitė, Vaidas Bartušas, Alfredas Miniotas.

Aldona JAKAVONIENĖ,

LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus

vyresnioji patarėja

Dariaus JANČIAUSKO nuotr.

Tarp 2024 m. „Auksinio disko“ laureatų – ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro primadona Rita Petrauskaitė

Spalio 1 dieną Valdovų rūmuose surengtos „Didžiosios muzikų šventės“ metu Lietuvos muzikų sąjunga apdovanojo 2024 m. „Auksinio disko“ laureatus, tarp kurių – ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistę Ritą Petrauskaitę.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė R. Petrauskaitė savo balsu ir kūryba jau tris dešimtmečius džiugina Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Lietuvos klausytojus bei yra pagrįstai laikoma viena ryškiausių šio teatro primadonų, kuriai atitenka pagrindinės soprano partijos operose, operetėse, miuzikluose ir simfoniniuose koncertuose. Visą savo kūrybinį kelią, nuo studijų baigimo iki dabar, solistė sieja su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Klaipėdoje pradėjusi savo profesinę karjerą, čia pasiekė ir savo kūrybos viršūnę. Statytojų pasitikėjimą R. Petrauskaitė pelnė vokalinės formos stabilumu, taip pat darbštumu, gebėjimu greitai perprasti naują muzikinę medžiagą ir, žinoma, neeiliniais aktoriniais gebėjimais.

R. Petrauskaitė dainuoja ne tik Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, bet ir reprezentuoja profesionaliają operos ir uostamiesčio muzikinę kultūrą visoje Lietuvoje. Ji taip pat  dalyvauja įvairiuose Klaipėdoje ir kitų šalies miestų rengiamuose koncertuose bei menininkų kūrybiniuose projektuose, kartu su KVMT  gastroliuoja užsienyje.

Savo kūrybiniame kelyje rengdama operų vaidmenis bei koncertines programas solistė bendradarbiavo su dirigentais: Johannes Wildner (Austrija), Cyril Diederich (Prancūzija), Pierre Vallet (Prancūzija), Frederic Deloche (Prancūzija), Ilmars Harijs Lapinš (Latvija), Normunds Vaicis (Latvija), Martin Lutz (Vokietija), Nikolaj Makarevič (Baltarusija), Juozu Domarku (Lietuva), Martynu Staškumi (Lietuva), Robertu Šerveniku (Lietuva), Stanislavu Domarku (Lietuva), Dainiumi Pavilioniu (Lietuva), Modestu Barkausku (Lietuva). Su dirigentu I. H. Lapiniu įrašė kompaktinę plokštelę „Baltic in Sound".

2008 m. pelnė Klaipėdos miesto apdovanojimą „Padėkos kaukė“ (Metų aktorės nominacija) už Deizės vaidmenį P. Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“ ir kitus ryškius personažus operose, operetėse, spektakliuose vaikams. Vėlesniais metais sulaukė dar keturių „Padėkos kaukės“ nominacijų už Kunigundos vaidmenį L. Bernsteino operetėje „Kandidas“ (2019), Indrės vaidmenį E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ bei Donos Anos vaidmenį W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“ (2020), Mari vaidmenį G. Donizetti operoje „Pulko duktė“ (2022) ir Undinės vaidmenį A. Dvořáko operoje „Undinė“ (2023).

Pelnė tris Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro apdovanojimus „Pagauk bangą“ (nominacija „Metų operos solistė“) už Mari vaidmenį G. Donizetti operoje „Pulko duktė“ (2021) ir Undinės vaidmenį A. Dvořáko operoje „Undinė“ (2022), solistės vaidmenį videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ ir Ėtmės Simonait vaidmenį istorijų operoje „Klaipėda“ (2023).

Šiemet Lietuvos muzikų sąjungos teikiamo „Auksinio disko“ lauretais tapo R. Petrauskaitė (sopranas), Paulius Anderssonas (fortepijonas), Neda Malūnavičiūtė (vokalas, fleita) ir Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“, vadovas dr. Imantas Jonas Šimkus. Pirmą kartą prizas už viso gyvenimo nuopelnus įteiktas džiazo pianistui Povilui Jaraminui. Nuo 2001 m. Lietuvos muzikų sąjungos įsteigtas apdovanojimas kiekvienais metais skiriamas keturiems skirtingų žanrų ar sričių muzikos atstovams. Tarp „Auksinio disko“ laureatų – Violeta Urmana, Davidas Geringas, šviesios atminties Virgilijus Noreika, Antanas Smolskus, Saulius Sondeckis, Petras Bingelis ir kt.

KVMT inform.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą