Vaikai mokosi elgtis su pinigais gerokai anksčiau, nei gauna pirmuosius kišenpinigius. Stebėdami tėvus jie pamažu perima požiūrį į pirkinius, ima suprasti, iš kur atsiranda pi­nigai, kodėl ne visus norus galima išpildyti iš karto, kada verta išleisti, o kada – pataupyti. Šie ankstyvi įpročiai dažnai lemia, kaip žmogus priims finansinius sprendimus ateityje. Tad nuo kada apie finansus su vaikais verta pradėti kalbėti sąmoningai, kaip tai daryti ir kokias klaidas dažniausiai daro tėvai?

Beatričė MIKŠYTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Netrukus Šv. Kryžiaus atlaidų metu po Laukuvos bažnyčios skliautais skambės moterų choro „Eglė” atliekamos giesmės. Jo dirigentei Marijai Bacytei šis pasirodymas taps ir stipriu emociniu išgyvenimu. Didelę muzikinę patirtį sukaupusiai operos dainininkei, ilgametėmis tradicijomis gar­sėjančio Vilniaus choro vadovei, tarptautinio festivalio organizatorei, vaikų dainavimo studijos įkūrėjai būtent ši erdvė suteikė pirmąsias koncertines patirtis. O noras būti matomai, išgirstai pasireiškė dar anksčiau – ant savo namų laiptų nuoširdžiu balsu dainas traukiančią mergaitę ir šiandien atsimena ne vienas laukuviškis.

Nuo pasaulinės premjeros operoje iki gimtosios bažnyčios

Rugsėjo 18-ąją – premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), 20-ąją – „Eglės” koncertas Lau­kuvoje. Šiuo metu M. Bacytės darbo kalendorius kaip niekada įtemptas, juo labiau, kad ir patys renginiai – išskirtinės reikšmės. 

Vilniuje įvyks Niujorke gyvenančios ir kuriančios lietuvių kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės operos „Apversta tik­rovė” pasaulinė premjera. Marija, LNOBT scenoje atliekanti ir solo partijas, šiame spektak­lyje pasirodys kaip choro artistė. Antrojo premjeros spektak­lio data sutampa su koncertu Laukuvoje, tad į vieną dieną teks sutalpinti dvi skirtingas muzikines patirtis. Netrūksta ir organizacinės įtampos – iškart po „Eglės” pasirodymo Žemaitijoje laukia kelionė atgal į Vilnių. 

„Abu įvykiai ypač svarbūs, jaučiu didžiulę atsakomybę. Laukuvoje susirinks sava publika, žinau, kad žiūrovams svarbus tiek susitikimas su choru, tiek pasimatymas su manimi pačia. 

Juk daugelis mane pažįsta nuo mažų dienų. Norisi pasirodyti kuo geriau, dovanoti gražiausią programą. Atsakomybė prieš savą kraštą man nė kiek ne mažesnė nei ta, kurią jaučiu artėjant pasaulinei premjerai sostinėje”, – tikina Marija. 

Koncertas Laukuvoje bus skirtas Šv. Kryžiaus atlaidams. O „Eglei” jis taps įžanga į 55-uosius kūrybinės veiklos metus, šiai progai numatytus renginius. Choristės susibūrė dar 1958 m. Tačiau oficialiu kolektyvo gimtadieniu laikoma 1971-ųjų gruodžio 8-oji – diena, kai iki tol bevardžiam chorui ėmė vadovauti dirigentas Jonas Kavaliauskas ir suteikė jam „Eglės“ vardą. Nuo tada šis vardas choro istorijoje liko neatsiejamas nuo jo žmonių, skambėjusių dainų ir nueito kelio. 

M. Bacytė „Eglei” vadovauja nuo 2018 m. lapkričio. Nepraėjus nė mėnesiui, choras atvyko prisistatyti dirigentės gimtajam kraštui. Surengti du trumpi „žieminiai” pasirodymai Lau­kuvoje ir Girdiškės bažnyčioje padarė įspūdį – tuo metu Girdiškėje kunigavęs Vytautas Šiaudvytis, sutikęs Mariją, vis kvietė „Eglę” į Laukuvos bažnyčią, kurioje jis tarnauja dabar. 

„Galiausiai pavyko priderinti koncertą prie Šv. Kryžiaus atlaidų. Kunigas labai mūsų laukia, sako, choras papuoš šią šventę”, – dainininkė taip pat džiaugiasi, jog „Eglės” balsai skambės po bažnyčios, kuri jai svarbi nuo vaikystės, skliautais. 

Pasak solistės, muzikinius pamatus ji gavo būtent čia – su Laukuvos bažnyčia susiję pirmieji pasirodymai, ji tapo viena pirmųjų būsimosios daininkės koncertinių erdvių. Marija priklausė bažnyčios chorui, giedodavo sekmadienio mišiose, per atlaidus, visas kitas šventes.

Polinkis muzikai – įgimtas 

Dalindamasi vaikystės prisiminimais, Marija patikslina: jos muzikinis kelias prasidėjęs dar anksčiau nei rimtieji bažnyčios choro reikalai. Pradėjusi lankyti Šilalės muzikos mokyklą, ji kartu su drauge Egle Bučniūte sugalvojo įkurti ansamblį. Marija skambino kank­lėmis, draugė grojo gitara. Mergaitėms tuomet buvo vos dešimt ar vienuolika metų, tačiau vasarą jos jau užsidirbdavo grodamos vestuvėse ir krikštynose. 

„Bet ir iki tol jau turėjau viešų pasirodymų patirties. Senieji laukuviškiai, ko gero, atsimena Sodų gatvėje, ant laiptų pasilipusią garsiai dainuojančią mergaitę. Pro mūsų namus į Kelpšaičių parką eidavę kaimynai sustodavo, pasiklausydavo, girdavo, jog esu drąsi ir gražiai dainuoju – jaučiausi tarsi ant scenos”, – juokiasi pašnekovė, pati negalinti pasakyti, iš kur tas jos dainingumas. 

Šeima nebuvo ypatingai muzikuojanti, bet, susirinkus giminėms, namuose netrūkdavo dainų. Vasaras pas močiutę leisdavusi Marija iš jos išmoko ne vieną lietuvių liaudies dainą.

„Būna vaikų, kurie gimdami atsineša polinkį muzikai. Matyt, ir aš tokia. Artimos įtakos, kažkokio kryptingo poveikio nebuvo. Tėvai matė mano gabumus, juos įvertino, pradėjau lankyti muzikos mokyk­lą. Jiems atrodė svarbu išlaikyti mano susidomėjimą muzika, sudaryti sąlygas užsiimti veikla, kuri man teikia daug džiaugsmo”, – su dėkingumu kalba M. Bacytė. 

Paskatinta vaikystės draugės Eglės tėvų, profesionalių muzikantų, Marija įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Jai buvo vos trylika, kai teko palikti Laukuvą. Šeima su tuo susitaikė gana sunkiai – reikėjo vaiką išleisti iš namų, tačiau prioritetu tapo dukters svajonė, graži ateitis, susijusi su dainavimu. Ne paskutinėje vietoje buvo ir jos pačios užsispyrimas, privertęs tėvus tiesiog išlydėti dukrą į didmiestį. 

Anot M. Bacytės, įstojus į konservatoriją, prasidėjo kelias į profesionaliąją muziką. Šilalėje dainavusi Kornelijaus Pukinskio vadovaujamame chore, ji rinkosi tarp choro dirigentės ir dainavimo specialybių. Pedagogui argumentavus, kad dirigentas turi puikiai išmanyti ir profesionalųjį dainavimą, taigi per tas pačias studijas įgyjamos dvi specialybės, pasuko į chorinį dirigavimą. 

„Ir niekada nesigailėjau. Chorinis dirigavimas man atvėrė labai plačius kelius. Tą pačią specialybę rinkausi ir stodama į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tuomet jokių dvejonių jau nebuvo”, – prisimena M. Bacytė, dabar savo žinias ir patirtį išnaudojanti itin plačiame muzikiniame lauke. 

Džiugina darbas su žmonėmis

Buvusi laukuviškė yra LNOBT

artistė, vadovauja moterų chorui „Eglė”, yra įkūrusi dainavimo studiją, kurioje mokosi vaikai nuo septynerių iki septyniolikos metų. Naujausia jos veikla – tarptautinis chorų festivalis, jau tradicinis, šiųmetį balandį vykęs trečiąjį kartą. 

„Man visada patiko organizuoti renginius. Įdarbinau šį savo talentą”, – juokiasi ji. 

Ir tikina, jog rezultatas pakylėja – šiais metais Vilnius, Kaunas ir Trakai kelias dienas skambėjo chorine muzika iš visos Europos. Festivalis buria mėgėjų chorus, tokia buvo pradinė idėja. Mėgėjų chorams labai reikia galimybės užmegzti pažintis, pasidalinti patirtimi. 

„Aš sudarau jiems sąlygas pasirodyti geriausiose mūsų šalies koncertinėse erdvėse – tokių mėgėjai dažnai negali sau leisti. Šiemet festivalis įžengė į Šv. Kotrynos bažnyčią Vilniuje, Užutrakio dvarą Trakuose”, – džiaugiasi jo organizatorė. 

Ilgiausiai trunkantis M. Bacytės projektas – moterų choras „Eglė”. Vadovauti kolektyvui ji buvo pakviesta vos baigusi studijas. Tuo metu choras išgyveno ne pačius geriausius laikus. Senas tradicijas turintis kolektyvas kurį laiką buvo likęs be vadovo, moterys buvo praradusios viltį, kad choras gyvuos, jo gretos retėjo. Marija vėl mini savo užsispyrimą – ne kartą gyvenime jai padėjusį būdo bruožą. 

„Labai daug dirbau. Pirmiausia reikėjo išsklaidyti tą liūdną nuotaiką, įtikinti moteris, kad viskas yra ir bus gerai. Pradėjau žinią apie „Eglę“ aktyviai skleisti viešojoje erdvėje, ji vėl tapo matoma, girdima. Vilnietės ėmė atsiliepti į skelbimus, kad ieškome naujų chorisčių. Atsimenu, puikia motyvacija tapo išvažiavimas į Laukuvą. Iki tol pasirodymai, kelionės buvo labai reti. Pastangos atsipirko. Galiu pasigirti, jog šiuo metu chore dainuoja beveik keturios dešimtys moterų”, – džiaugiasi vadovė, perėmusi beveik dvigubai mažesnį kolektyvą. 

Moters jau neglumina klausimas, kaip ji spėja aprėpti visas veiklas. Draugai, pažįstami įpratę ją matyti nuolat įsisukusią į darbus ir vis ieškančią, į kokius naujus vandenis dar nerti.

„Toks mano būdas. Kitas dalykas – man labai patinka dirbti su žmonėmis, matyti, kaip jie džiaugiasi muzikuodami. Chorinis dainavimas vienija, padeda išgyventi bendrystę, suteikia malonumą. Esu laiminga būdama ta centrine ašimi, suburiančia, uždegančia, leidžiančia patirti buvimo bend­raminčių būryje džiaugsmą. Nuostabu matyti, kai iki tol nepažįstami žmonės tampa vieni kitiems artimi, susidraugauja, jausti, kad mano darbas – ne veltui”,  – sako Marija. 

Kalbėdama apie vaikų ir jaunimo dainavimo studiją, ji prisimena savo patirtis, kurių mokantis būta įvairių – tiek gerų, tiek blogų, tad pagrindinė studijos mintis yra leisti jauniesiems dainininkams patirti muziką per džiaugsmą. 

„Nereikia lieti ašarų, nereikia konkuruoti, kad būtum išgirstas, galėtum muzikuoti. Tai dovana, kurią kiekvienas galime puoselėti ir per tai išgyventi džiaugsmą”, – sako studijos „Vox” įkūrėja, ruošianti vaikus Dainų šventėms, įvairiems festivaliams, kitiems renginiams. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės nuotr.

Šią vasarą Lileikėnuose lankytojams duris atvėrusi „Linksmų uodegyčių pieva“ jau rengia smagias edu­kacijas moksleiviams. Šį kartą ūkyje apsilankė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos trečiokai, kurie po susitikimo su ūkio augintiniais tryško gera nuotaika ir emocijomis.

Pirmiausia mokinukams buvo paaiškinta, kaip tinkamai ir atsakingai elgtis su ūkio gyvūnais, o tada edukatorė ir šio ūkio įkūrėja Agnė Riverė įtraukė trečiokus į aktyvumo, pastabumo bei mąstymo reikalaujančias veiklas.

Šią lankytojams atvirą erdvę Agnė kartu su vyru Gediminu sukūrė savo ūkyje. Pasak moters, didžiąją dalį infrastruktūros darbų atliko jie patys – Gediminas rūpinosi ūkiu, o jai teko atsakomybė už aplinkos įrengimą ir tvarkymą.

„Čia mūsų abiejų ūkis, bet Gedimino indėlis tikrai didesnis: jis čia viską statė, aš tik dažiau“, – juokiasi Agnė.

Trečiokų edukacijoje dalyvavo ir jų dukra Elena. Pasak mamos, ji yra nemenka pagalbininkė, stengiasi prisidėti prie ūkio – tvarko aptvarus, išrenka šieną, šeria gyvūnus.

A. Riverė neslepia, kad, persikėlus į kaimą, pasikeitė ir šeimos kasdienybė. Anksčiau ji sako mėgusi keliauti, tačiau dabar daugiau laiko skiria edukacijoms, gyvūnų priežiūrai, darbui bibliotekoje ir kūrybai – pasirodo, moteris piešia. 

Maždaug septynerius metus Klaipėdoje gyvenusi ir ten dailininke dirbusi Agnė galiausiai nusprendė su vyru grįžti į kaimą.

„Visgi gamta ir žemė buvo svarbiau už visus tuos darbus, todėl su vyru patraukėme gyventi į kaimą“, – teigia ji.

Ūkio pradžia, pasak moters, buvo gana kukli, o viskas prasidėjo nuo dviejų mažų baltų ožkyčių, kurias Agnei gimtadienio proga padovanojo Gediminas.

„Tiesiog juokais pasakiau vyrui, jog norėčiau laikyti ožkytes, ir jis tą mano svajonę įgyvendino“, – prisimena edukatorė.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojos, atlydėjusios į „Linksmų uodegyčių ūkį“ trečiokus, tikina, jog su vaikais į panašias veiklas vyksta ne pirmą kartą. Jų teigimu, galimybė mokytis ne klasėje suteikia kitokios patirties, plečia akiratį ir padeda geriau pažinti juos supantį pasaulį.

„Praplečia akiratį, žodyną, visapusišką suvokimą apie juos supantį pasaulį“, – įsitikinusi mokytoja Sigita.

Pedagogė džiaugiasi, jog tokia vieta atsirado visai šalia Pajūrio, vaikams yra patogiau joje apsilankyti. Be to, pedagogės pabrėžia, kad ypatingai svarbus dalykas yra ir tai, kaip prižiūrimi, kokiose sąlygose gyvena gyvūnai. Pasak jų, tinkamai organizuojamos veiklos vaikams gali būti naudingos ne tik pažintine prasme, bet ir emociškai – tokios išvykos padeda geriau suprasti gamtą, ugdo jautrumą, nuoširdumą, atsakomybę už kitą gyvą būtybę.

Mokinio padėjėja Sigita, Pajūryje dirbanti jau 20 metų, taip pat įsitikinusi, kad tokia patirtis vaikams vertingesnė nei vien teorinė pamoka klasėje.

„Naudingiau už pamoką klasėje, nes jie patys pamato, kaip gyvūnėliai gyvena, kuo jie maitinami. Tikra pasaulio pažinimo pamoka“, – sako ji.

Edukacijos pabaigoje trečiokai buvo apdovanoti diplomais. Vaikai neslėpė, kad norėtų į ūkį sugrįžti, mat jiems patiko susitikimas su ožkytėmis ir triušiukais bei kt. 

A. Riverę labiausiai džiugina būtent tokia vaikų reakcija. Anot jos, noras į ūkį sugrįžti dar kartą leidžia pajusti, jog pastangos jį kurti yra prasmingos.

„Kai suaugusieji sako, jog vaikai net nenorėjo važiuoti namo, tikrai įkvepia ir tada supranti, kad ne veltui buvo padaryta viskas“, – sako ūkio įkūrėja.

A. Riverė ir jos vyras ateityje norėtų šią vietą dar labiau išplėsti. Jų svajonė – gal netgi sukurti zoologijos sodą, kuriame būtų gausu mylimų ir etiškai prižiūrimų gyvūnų.

Be to, anot Agnės, mintyse yra ir daugiau planų: ji teigia matanti ir platesnių šios vietos galimybių, tarkime, papildomu traukos tašku galėtų tapti sutvarkytas ir lankytojams pritaikytas netoliese esantis piliakalnis.

„Būtų dar vienas traukos objektas“, – svarsto A. Riverė.

Dovilė JAKAITĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Baigėsi skaitymo iššūkis „Vasa­ra su knyga“ – skelbiama, kad jo metu 36,5 tūkst. dalyvių iš viso perskaitė net 106 tūkst. 157 knygas. Nors ši skaitymo skatinimo ini­cia­tyva baigėsi, rudenį praleisti su kny­ga kviečia Kauno knygų mugė – rugsėjo 18–20 d. ji vyks Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur lanky­tojų lauks naujų leidinių pristaty­mai, diskusijos bei susitikimai su žinomais autoriais. 

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus moksleivius kviečia į rašymo ir fotografavimo dirbtuves. Tai – naujo renginių ciklo „Vėlių mėnuo“ dalis. Iš atrinktų darbų bus sudėliotas leidinys „Šilalės šešėliai: baisios miestelio pasakos“. Registracijos anketą galima rasti muziejaus socialiniuose tinkluose, o paraiškų laukiama iki rugsėjo 23 d. „Vėlių mėnesio“ projekto metu taip pat vyks renginių visuomenei: Evelinos Viktorijos Žemeikytės paskaita apie kapinių kultūrą su „kukorų“ degustacija, dr. Nerijos Putinaitės knygos pristatymas, kun. Sauliaus Stumbros edukacija apie „Kalnų“ giedojimą, speciali ekskursija po Šilalės kapines ir kt.

Šiandien, rugsėjo 15-ąją, 20 val., Šilalės kultūros centras kviečia į lauko kino seansą, kuriame ypatingai laukiami senjorai bei asmenys su negalia. Prie centro bus rodomas Arūno Žebriūno režisuotas lietuviškos kino klasikos filmas „Riešutų duona“. Renginys nemokamas. 

Šią savaitę minima Europos judumo savaitė, prie kurios jungiasi Šilalės bib­lioteka ir jos filialai: miesto bibliotekoje veiks istorinių vaizdų paroda „Laiko pėdsakai Šilalėje“, ją apžiūrėjus kviečiama į savarankišką pasivaikščiojimą po miestą su iššūkiu atrasti parodoje užfiksuotas istorines vietas. Traksėdžio, Bilionių, Bijotų ir Kaltinėnų filialai kvies į spaudinių parodas apie judėjimą, netrūks aktyvių užsiėmimų: Obelyne organizuojama iniciatyva „Žingsniuok, atverk, sužinok“, Upynoje – lanko sukimo iššūkis, laukuviškiai pėsčiomis keliaus prie Paršežerio knygų namelio, Pajūralyje organizuojamas šiaurietiškas ėjimas, iš Didkiemio startuos žygis Jūros upės link, Jomantų bibliotekoje vaikai bus kviečiami į patyriminį iššūkį „Judėk, atrask, patirk“, o Žadeikiuose senjorams ir judėjimo negalią turintiems asmenims knygos į namus bus pristatomos dviračiais. Visą programą galima rasti svetainėje silalesbiblioteka.lt.

Minint Kęstučio apygardos įkūrimo 80-metį, Tauragės krašto muziejus „San­taka“ rugsėjo 17 d. organizuoja žy­gį „Kęstučio apygardos keliais: Rytų kryp­­tis“. Žygio vadovas papasakos apie partizanų gyvenimą, kovas ir kasdienybę, dalyviai lankys memorialus, atkurtus partizanų bunkerius. Registracija tel. (+370-616) 4-50-51, tačiau galima prisijungti ir asmeniniu transportu.

Rugsėjo 18-ąją visa Lietuva išeis į aikštes, skverus ir gatves – šalyje vyks viena smagiausių etninės kultūros iniciatyvų „Visa Lietuva šoka“. Prie Šilalės kultūros centro 18 val. pasirodys Šilalės rajono meno kolektyvai, gros tradicinė kapela „Gatunkas“. 

Tą pačią dieną Traksėdžio laisvalaikio salėje rengiama tradicinė rudens šventė „Pro klevą, pro rugius“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Šilalėje įsikūrusi UAB „T&G Lithuania“ gamina kabelius ir jų sistemas, skirtas gynybos pramonei. Įmonės akcininkas ir operacijų direktorius Rokas Šlabaševičius šioje srityje dirba jau dvylika metų, o sukauptą patirtį nusprendė panaudoti gimtajame mieste. Kol kas įmonės padalinyje dirba devyni žmonės, tačiau jos vadovas turi ambicingų planų – iki 2027-ųjų pabaigos kolektyvą ketinama išplėsti iki daugiau kaip 40 darbuotojų.

Įmonėje nuo praėjusių metų gruodžio dirbančios Vaida ir Jūratė į „T&G Lithuania“ atėjo neturėdamos darbo patirties šioje srityje. Tačiau reikiamų įgūdžių jos jau įgijo ir šiandien džiaugiasi galimybe dirbti arti namų. Moterų teigimu, Šilalėje tokių darbo vietų reikėtų daugiau.

Su R. Šlabaševičiumi kalbamės apie sprendimą verslą kurti būtent Šilalėje, darbuotojų paiešką ir rengimą, gynybos pramonės rinką, bendradarbiavimą su užsienio partneriais bei įmonės plėtros planus. Verslininkas atvirai pasakoja ir apie iššūkius, su kuriais susidūrė, ir teigia iki šiol pasigendantis didesnio savivaldybės bei valstybės institucijų dėmesio ir paramos.

– Kaip pristatytumėte UAB „T&G Lithuania“ veiklą?

– Gaminame nuo paprasčiausių laidų iki sudėtingų kabelių sistemų, skirtų gynybos pramonei, šarvuočiams, raketų sistemoms bei kitai karinei technikai. Šiuo metu Lietuvoje dar negaminame komponentų F-35 naikintuvams, tačiau ateityje tikimės prisiliesti ir prie didesnių projektų.

– Kaip kilo mintis imtis tokios veik­los ir ryžtis tiekti komponentus karinei pramonei?

– Šioje srityje esu jau 12 metų, Norvegijoje dirbau tokį pat darbą, pamačiau perspektyvą tokį verslą kurti Lietuvoje ir kilo mintis panaudoti sukauptas žinias. Mane labai domina ši sritis, nes kiekvieną dieną kyla iššūkių dėl kasdien atsinaujinančios ir prog­resuojančios technikos. Tiesa, tai sukelia ir nemažai streso, nes turime prisitaikyti prie rinkos, bet žinau, jog tai yra daroma dėl visų mūsų gerovės. 

Šiuo metu gynybos pramonės produkcijos paklausa yra didelė. Taip pat reikia suprasti, kad viskas, ką gaminame, turi veikti 100 procentų – jeigu karys paspaudžia mygtuką, įranga turi tiksliai veikti, nes nuo to gali priklausyti žmogaus gyvybė.

– Gyvenate Kaune. Kodėl verslo veiklai pasirinkote būtent Šilalę?

– Visų pirma todėl, jog Šilalė yra mano gimtasis ir mylimas miestas. Kaune gyvenu, nes kažkada norėjosi pabėgti į didesnį miestą, tačiau kalbant apie verslą, Šilalėje jį kurti, mano vertinimu, yra daug naudingiau. Kaune ar Vilniuje sudėtingiau rasti darbuotojų, kurie būtų pasiruošę vienoje darbo vietoje išlikti ilgą laiką. Mūsų versle darbuotojų kaita būtų viena didžiausių problemų. Darbuotoją reikia mokyti mažiausiai pusmetį, tik po to jis gali savarankiškai dirbti. Jeigu investuojame į mokymus, o žmonės keičiasi, sakykime, kas metus, būtų ne­įmanoma išgyventi kaip verslui. Todėl siekiame kuo mažesnės darbuotojų kaitos.

– Ką apskritai reiškia tokį verslą kurti mažame mieste? Ar jau pastebite ir trūkumų?

– Kol kas jokių didelių trūkumų nematau, darbuotojų taip pat nesudėtinga rasti.

– Kokius reikalavimus keliate žmonėms, norintiems čia įsidarbinti?

– Jokių ypatingų reikalavimų nėra, svarbiausia – atsakomybė, noras stengtis ir išmokti. Aukštojo išsilavinimo turėti nebūtina, tačiau pageidautina bent minimaliai išmanyti apie elekt­rą, nes net mažiausia klaida gali kainuoti labai daug tiek mums, tiek klientui.

Kita vertus, pageidautinas ne tik techninis supratimas, bet ir estetinis matymas, nes galutinis produktas turi ir veikti, ir atrodyti kokybiškai.

Šiuo metu įdarbiname moteris, nes tai yra labai kruopštus darbas. Iš patirties galiu drąsiai pasakyti, kad moterys yra daug kruopštesnės už vyrus. Tą patį darbą vyras gal ir gali padaryti greičiau, bet moteris jį atlieka daug kokybiškiau. Todėl mūsų nuostata geriau produktą gaminsime lėčiau, bet kokybiškai.

– Kiek žmonių šiuo metu dirba gamyboje ir kokią plėt­rą planuojate?

– Šiuo metu turime 16 darbo vietų, devynios iš jų jau yra užimtos. Statome papildomą priestatą, todėl tikimės iki 2027 m. pabaigos turėti daugiau nei 40 gamybos darbuotojų. 

– Su kokių šalių užsakovais daugiausia bendradarbiaujate?

– Šiuo metu bendradarbiaujame su Švedija, Suomija ir Norvegija. Lietuvoje gynybos pramonė dar nėra taip išvystyta, daug ką perkame iš užsienio valstybių, tačiau Lietuva po truputį pradeda daugiau prisidėti ir savo darbais. Šiuo metu konkurencijos Lietuvoje nejaučiame.

– Neseniai įmonėje lankėsi Pietų Korėjos bendrovės „Hanwha Aerospace“ atstovai. Koks buvo šio vizito tikslas?

– Lietuva yra susidomėjusi vienu jų produktu, tačiau šiuo metu negaliu atskleisti, kokiu. Įmonė ieško partnerių Lietuvoje. Jeigu būtų nuspręsta pirkti jų įrangą, dalis su produkcija susijusių darbų galbūt vyktų ir Šilalėje. Susitikimą vertiname gerai, tačiau šiuo metu sunku kažką konkretaus pasakyti, nes tai buvo tik pirmasis apsilankymas.

– Gynybos pramonė Lietuvoje dabar sparčiai auga. Į šią rinką žengėte matydamas ilgalaikę verslo perspektyvą ar tam įtakos turėjo ir dabartinė geopolitinė situacija?

– Visų pirma tikrai matėme verslo perspektyvą, tačiau, kaip ir minėjau, mums svarbu, kad Lietuva ir mūsų sąjungininkai galėtų kuo greičiau apsirūpinti reikalinga ginkluote. Lietuva ir kitos Europos šalys jau yra pateikusios daug užsakymų, tačiau jie vėluoja dėl to, kad trūksta karinių komponentų gamybos pajėgumų. Europoje ši pramonė ilgą laiką buvo nuslopusi, nes tokio masto Rusijos agresijos jau seniai niekas nebuvo matęs.

– Ar sudėtinga Lietuvoje pradėti su gynybos pramone susijusį verslą?

– Taip, kriterijai ir reikalavimai yra labai aukšti, todėl pradžia nebuvo lengva. Be to, labai svarbu turėti žmonių, galinčių patarti įvairiais klausimais. Tarkime, mes šiuo metu siekiame gauti mūsų veiklai būtiną sertifikatą. Spalio 20 d. bus paskutinis įmonės auditas, tikiuosi, jog esame jam pasiruošę ir atitiksime visus kriterijus.

– Ar įmonė, pradėdama veiklą Šilalėje, gavo savivaldybės, valstybės ar kitų institucijų finansinės paramos?

– Iki šios dienos jokios paramos negavome. Manau, kad trūksta finansinio palaikymo tiek iš savivaldybės, tiek iš Krašto apsaugos ministerijos. Mano nuomone, tokias įmones reikėtų skatinti. Važiuojame į parodas, esame matomi. Ne kartą teko susitikti su krašto apsaugos ministru, kuris žino apie mūsų veiklą ir yra pažadėjęs mus aplankyti. Tačiau jeigu ateityje nematysime iniciatyvos iš valdžios, turėsime patys galvoti, kaip užtsitikrinti stabilų funkcionavimą. 

– Kur norėtumėte matyti įmonę po penkerių metų? Ar nepaliksite Šilalės?

– Kol kas visas mūsų dėmesys sutelktas į Šilalę, čia iš viso planuojame statyti tris priestatus. Tačiau neatmetame galimybės plėstis ir į kitą miestą, bet tai priklausys nuo poreikio.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Šie metai itin palankūs sodininkams – obelys apsipylusios vaisiais, tik spėk juos rinkti. Geras derlius pildo ne tik sodininkų aruodus, bet ir verčia greičiau suktis sulčių spaudėjus. Papras­tai dėl nedidelių uždarbių linkę pasiskųsti šio verslo atstovai šiemet trina rankas – klientai jau beldžiasi į duris, po savaitės kitos tikimasi dar didesnio antplūdžio.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Penktaisiais Rusijos karo prieš Ukrainą metais Vakarų žvalgybos ekspertai ir įvairūs šaltiniai vis dažniau kalba apie augančią Maskvos grėsmę Baltijos jūros regionui. Amerikos pasiuntiniai su slaptomis misijomis lankydamiesi pas Putiną jį tik padrąsina tolesnei agresijai. Istorikai tvirtina, jog kartojasi Ant­rojo pasaulinio karo aplinkybės. 

O štai ką kalba pats Putinas: „Bet juk nėra jokios grėsmės ir niekada nebuvo. Mes negrasiname, net nesiruošiame grasinti Europos šalims, kodėl tai turime daryti? Niekas net nesvarsto, kad mes turime kažkokį pagrindą konfliktui su Europa. Visi klausimai išspręsti pagal Antrojo pasaulinio karo rezultatus.“ 

Pasak jo, būtent Europa nori pakeisti tvarką, susiklosčiusią po SSRS žlugimo, todėl perspėja, jog „galimas kitų šalių karinių pajėgų įvedimas į Ukrainą reikš karą su Rusija“. 

Šių metų pradžioje buvo svarstoma įvesti Europos kontingentą į Ukrainą. Tuomet Ukraina, Didžioji Britanija ir Prancūzija pasirašė ketinimų deklaraciją, tačiau joje buvo kalbama apie taikdarių dislokavimą, atkūrus taiką tarp Maskvos bei Kyjivo. Vėliau, kai taikos derybos nutrūko, tokios diskusijos išblėso. 

Sunku suprasti, ką turėjo galvoje Kremliaus šeimininkas. Bet jo perspėjimas rimtas ir grėsmingas, o garantijų dėl nepuolimo nėra jokių. Atvirkščiai: buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė per TV sakė, kad yra paskaičiavusi, jog Rusija, nuo seniausių laikų net 16 kartų žadėjusi nekelti agresijos, vidutiniškai po keleto mėnesių ją pradėdavo. Paskutinis pavyzdys – plataus masto Ukrainos teritorijos puolimas 2022 m. vasarį. O juk dar išvakarėse Putinas tvirtino, jog prie kaimynės sienų šimtatūkstantinė kariuomenė telkiama pratybų tikslais ir esą nieko neketina pulti...

Todėl Latvija, Estija, Lietuva, Lenkija ir Suomija rimtai susirūpino kolektyvine gynyba. Portalas Meduza.io primena, kad ir prieš kokį 100 metų Baltijos valstybės stengėsi susivienyti prieš bendrą „dvigubą“ priešą, tačiau joms nepavyko: planus išardė klastingos 1939-ųjų SSRS ir Vokietijos sutartys. Vien tik 1919 – 1925 m. šalys surengė 15 konferencijų, o pati svarbiausia vyko 1920 m. vasarą Latvijos Buldurių kurorte. Tačiau sudaryti aljanso penkioms šalims nepavyko: Lietuva susitarimą pasirašyti atsisakė, prieštaravusi, kad prisijungtų Ukraina, o Lenkija ir Suomija vėliau jo neratifikavo. Gi tuometį spalį lenkų generolas Lucjanas Żeligowskis užėmė Vilnių ir visą rytinę Lietuvos dalį. Kitos Baltijos kaimynės visa tai abejingai stebėjo. Štai kuo baigėsi vienybės paieškos. 

Visgi 1922 m. kovą Varšuvoje buvo pasirašytas bendras komunikatas, kurį istorikai vertina kaip kur kas vėliau priimto NATO įstatų 5-ojo straipsnio atitikmenį: jei prieš bet kurią iš tų šalių vykdoma agresija, likusios privalo koordinuoti savo veiksmus užkertant tam kelią, nors tiesioginio karinio atkirčio imtis nebuvo numatyta. Vėliau taip pat buvo mėginta imtis vienijimosi veiksmų, tačiau, kaip portale rašo istorikas Aleksėjus Uvarovas, labiau stengėsi Suomija ir Estija, apsaugant Suomių įlanką nuo bolševikų, o Lietuva, dairydamasi tai į bolševikinę Sovietų sąjungą, tai į nacistinę Vokietiją, stengėsi likti nuošalyje. Galų gale tas pastangas užbaigė 1939 ieji...

Naujausiais laikais taip pat buvo mėginimų Baltijos šalis sujungti į vieną kumštį. Popieriuose teliko Baltbato – bendros Baltijos šalių kariuomenės idėja, nes esą NATO įstatai neleidžia kurti vidinių karinių struktūrų. Gražiu prisiminimu tėra ir prieškariu puoselėta Baltijos Antantė. Beliko formalus, nebent šampano kilnojimui skirtas sumanymas – rugsėjo 22-ąją pažymėti Baltų vienybės dieną, prisimenant 1236 m. įvykusį Saulės mūšį.

2012-ųjų vasarą, turėdamas galvoje naujas grėsmes Baltijos šalims, jas skausmingai įvertino tuometis Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis, pareiškęs, kad „jei per artimiausius 10 metų nerasime būdų suartėti, šios šalys neegzistuos! Jei norime išgyventi pasaulyje, turime suvienyti savo jėgas“.

Tuo metu Putinas kaip reikiant įsisiautėjo. Jo ideologinis buldogas (taip Kremliaus veikėją vadina politologai), Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas grasina, jog „Lietuva išnyks iš pasaulio žemėlapio“, jeigu jos teritorijoje bus dislokuota bet kokia ginkluotė, įskaitant branduolinę, o NATO neva negins Lietuvos, nepadės ir jo 5-asis straipsnis.

Gali būti, kad tai tėra tušti grasinimai, kaip ir Putino užuomina, jog Rusija privalo išsaugoti visus Antrojo pasaulinio karo „rezultatus“, t.y. didžiąją sovietinę imperiją. Tai jis kartojo 2000-aisiais, perimdamas iš Boriso Jelcino prezidentinį postą, skelbdamas savo programinį pažadą atkurti SSRS galybę. Tai rusiškasis variantas Donaldo Trumpo šūkio „America great again!“ („Amerika vėl bus didi!“).

Tačiau šių grasinimų nevalia ir nepaisyti. Putinas skuba. Netrukus jam sukaks 74-eri. Ateinantį savaitgalį – rinkimai į Dūmą. Kremliaus „vanagai“ nepatenkinti neefektyviu karu prieš Ukrainą. Siekdama pakelti rusų kovinę ir socialinę dvasią, Putino komanda skelbia vis drąsesnius reikalavimus. Vakarai, kuriuose vis aktyviau reiškiasi radikalios jėgos, susigūžę laukia... Kol pasikartos 1939-ieji? 

Česlovas IŠKAUSKAS

Itin retas žmogus visą gyvenimą išsiverčia be gydytojų, socialinių ar slaugos paslaugų. O šeimai si­tuacija tampa ypač sudėtinga, kai namuose atsiranda artimasis, ku­riam reikalinga nuolatinė priežiūra. Sunki liga ar su amžiumi atsirandančių negalavimų našta paliečia ne tik patį žmogų – ji keičia visos šeimos gyvenimą, riboja galimybes dirbti, didina išlaidas ir dažnai reikalauja artimųjų atsisakyti dalies savo gyvenimo.

Lietuva turi profesionalių gydytojų, tačiau vien geros medicinos nepakanka. Žmogui, kuriam dėl ligos, negalios ar amžiaus reikia kasdienės pagalbos, ne mažiau svarbios yra kokybiškos slaugos ir socialinės paslaugos. Tačiau bū­tent šioje srityje Lietuva problemų turi jau ne vieną dešimtmetį.

Moksliniai tyrimai rodo, kad kokybiška slauga yra ne mažiau svarbi nei medicinos paslaugos. Deja, sovietmečiu Lietuvoje įsitvirtino medikalizuotas sveikatos apsaugos modelis. Daug dėmesio buvo skiriama gydytojams ir gydymui, tačiau visavertė slauga, prevencija, sveikimo procesas ir pagalba žmogui namuose liko nuošalyje. Net ir šiandien slaugytojai vadinami „seselėmis“ ar „broliukais“ ir suvokiami tik kaip gydytojų pagalbininkai. Tačiau gydytojas ir slaugytojas – dvi skirtingos profesijos, kurios viena kitą papildo. Kokybiškas gydymas neatsiejamas nuo profe­sionalios slaugos, ypač, kai žmogui pagalbos reikia ne tik gydymo įstaigoje, bet ir namuose.

Apie būtinybę stiprinti slaugos sistemą Lietuvoje kalbama jau kelis dešimt­mečius. Ilgą laiką tai buvo daugiau dek­laracijos nei realūs pokyčiai, pastaraisiais metais situacija lyg ir pradėjo keistis. Dabartinis sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis pripažįsta, jog slaugytojų trūkumas Lietuvoje didėja, o neturint galimybių radikaliai didinti šios srities finansavimo, problemos išspręsti greitai nepavyks.

Kita vertus, galima pasidžiaugti, kad pagaliau bandoma užbaigti tai, ko ilgai trūko – sujungti socialines ir slaugos paslaugas žmogaus namuose. Apie tokio „tilto“ būtinybę prieš daugiau nei dešimtmetį, dar vadovaudamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kalbėjo ir L. Kukuraitis.

Jau šioje rudens sesijoje Seimą turėtų pasiekti Ilgalaikės priežiūros paslaugų įstatymo projektas. Jis turėtų palengvinti gyvenimą žmonėms, kuriems kasdien reikia socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugų. Opozicija jau pastebėjo, kad toks projektas yra reikalingas ir nuosekliai tęsia ankstesnėse Seimo kadencijose pradėtus darbus, todėl galima tikėtis, jog įstatymas bus priimtas. Tačiau numatoma, kad jis įsigaliotų tik nuo 2029 m. pradžios. Būtent tai, kad ilgalaikės priežiūros „tiltas“ statomas ne vienerius metus ir dar porą metų bus ruošiamas realiam naudojimui, gerai parodo, kaip lėtai politinės institucijos reaguoja į sparčiai augančius visuomenės poreikius. 

Viena didžiausių problemų – sistemos suskirstymas ministerijų ir institucijų ribomis. Toks darbų pasidalijimas būtinas, tačiau sudėtingos socialinės problemos dažnai netelpa į vienos ministerijos kompetencijos ribas. Socialinė pagalba ir slauga yra akivaizdžiai susijusios sritys, ypač, kai kalbame apie ilgalaikę žmogaus priežiūrą. Todėl svarbiausia, jog žmogus visą jam reikalingą pagalbą galėtų gauti kuo paprasčiau – pagal taip vadinamą „vieno langelio“ principą, o ne vaikščiodamas po skirtingas institucijas ir aiškindamasis, kas už ką atsakingas.

Gyvename senstančioje visuomenėje, todėl daugėja žmonių, kuriems reikalinga nuolatinė specialistų pagalba. Bet šiandien labai dažnai artimieji yra priversti patys atlikti socialinio darbuotojo ar slaugytojo vaidmenį. Jie negali visavertiškai pakeisti profesionalų, o tokia priežiūros našta neretai smarkiai apriboja galimybes dirbti ir tampa finansine našta šeimai.

Kokybiška ilgalaikė priežiūra galėtų padėti artimiesiems nebesirinkti tarp darbo ir būtinybės rūpintis sergančiu ar senyvu šeimos nariu. Ne mažiau svarbus ir glaudesnis slaugytojų bei socialinių darbuotojų bendradarbiavimas, kurio iki šiol trūksta.

Dėl būsimo Ilgalaikės priežiūros įstatymo turinio dar neabejotinai bus diskutuojama. Vienas klausimų – ar neturėtų būti atsisakyta dabar galiojančio keturių mėnesių maksimalaus pagalbos termino, kuris kai kurioms šeimoms tampa itin skaudžia problema. Taip pat teks susitarti, kokias paslaugas žmonėms iš tiesų bus galima pasiūlyti.

Būtent žodis „iš tiesų“ čia labai svarbus. Lietuvoje ne kartą teko susidurti su situacija, kai teisės aktuose numatytos paslaugos realybėje prieinamos gerokai siauriau. Dažniausia priežastis paprasta – nepakanka pinigų prisiimtiems įsipareigojimams įgyvendinti.

Ilgalaikės priežiūros sistemai reikės tvirto finansinio pagrindo, nes kalbame apie brangias ir ilgalaikes paslaugas. Įstatymo rengėjai numato, kad prie jų finansavimo turės prisidėti ir savivaldybės, o tam tikrais atvejais, pagal galimybes, ir patys paslaugų gavėjai.

Tiesa, nors žadama savivaldybėms skirti tikslines lėšas įstatymui įgyvendinti, nereikėtų pamiršti vienos paprastos taisyklės: politikoje pinigus dažnai pažada vieni, o vėliau juos turi rasti jau kiti. Todėl bet kokie nauji įsipareigojimai turėtų būti pagrįsti realiais ir ilgalaikiais finansiniais ištekliais.

Kitas klausimas, ar turėsime pakanka­mai specialistų. Ilgalaikės priežiūros poreikis visuomenėje auga sparčiai, tačiau slaugytojų ir kitų specialistų jau dabar trūksta. Iš geriat­rijos skyrių diegimo lyg ir turėtume būti pasimokę: su fanfaromis paskelbus apie naują paslaugą, netrukus paaiškėjo, kad pasiūla gerokai atsilieka nuo realaus poreikio.

Optimizmo teikia tai, jog pagaliau girdime ne vien deklaruojamą, bet ir realų bandymą kurti gerovės valstybę. Net jeigu dėl specialistų ir lėšų trūkumo greitai nepavyks sukurti plačiai prieinamos, veiksmingos ir kokybiškos ilgalaikės priežiūros sistemos, svarbu bent jau pradėti judėti ta kryptimi.

Andrius NAVICKAS

Rugsėjo 5-ąją Jurbarke vyko Lietuvos seniūnijų sporto žaidynių II-ojo etapo atrankinės varžybos, į kurias susirinko geriausios Tauragės, Jurbarko, Šilalės rajonų ir Pagėgių savivaldybės komandos, savo jėgas įrodžiusios seniūnijų žaidynių I-jame etape savo rajonuose. Iš viso Jurbarke, šio rajono Sporto centro duomenimis, susirinko apie 130 dalyvių, kurie varžėsi krepšinio, tinklinio, stalo teniso, smiginio, virvės traukimo, šaškių, šachmatų, futbolo bei seniūnų ir vadovų trikovės rungtyse. Tarp jų sėkmingai pasirodė ir Šilalės rajono seniūnijų komandos.

Kaip skelbia Jurbarko sporto cent­ras, krepšinio varžybose vyrų ir moterų grupėse Pajūrio seniūnijos komandos užėmė antrąją vietą, tarp krepšinio meistrų pirmąją vietą iškovojo Šilalės miesto seniūnija.

Paplūdimio tinklinio vyrų varžybose nugalėjo Tenenių seniūnijos komanda, o moterų parko tinklinio rungtyse pirmąją vietą iškovojo Šilalės miesto seniūnija.

Sėkmingai Šilalės rajono atstovai pasirodė ir individualiose bei komandinėse rungtyse. Stalo teniso varžybose trečiąją vietą užėmė Šilalės miesto seniūnijos, tenisininkų komanda, smiginio rungtyje šios seniūnijos atstovai tapo nugalėtojais.

Virvės traukimo rungtyje antrąją vietą „ištraukė“ Kaltinėnų seniūnijos komanda.

Neatsiliko ir šaškių bei šachmatų sporto mėgėjai – Kvėdarnos seniūnijos atstovai prie šaškių lentos buvo antri, o šachmatų varžybose antrąją vietą pelnė Pajūrio seniūnijos komanda.

Dar viena pergalė Šilalės rajonui atiteko futbolo rungtyje – pirmąją vietą iškovojo Šilalės miesto seniūnijos komanda.

Seniūnų trikovėje vyrų grupėje sėk­mė lydėjo Upynos seniūnijos seniūną Kęstutį Ačą, užėmusį antrąją vietą.

Taigi Šilalės rajono seniūnijos iš Jurbarke vykusio II-ojo etapo parsivežė ne vieną apdovanojimą – iškovotos šešios pirmosios vietos ir nemažai kitų prizinių vietų medalių. Dabar komandų laukia paskutinis etapas – Lietuvos seniūnijų sporto žaidynių finalas rugsėjo 12-ąją vyks Jonavoje. 

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

Luko PILECKO, Deivido KASPERAVIČIAUS nuotr.