Senatvė – tai ne liga, o natūralus gyvenimo etapas, kuriam, kaip ir bet kuriai kelionei, reikia pasiruošimo. Tačiau viešojoje erdvėje apie kokybišką amžėjimą kalbama vis dar per retai, pastebi Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė Miglė Maniušytė.

Bendruomenė – pirmoji pagalba

Pasak specialistės, šiandien senjorams skirtos socialinės paslaugos jau orientuotos į tai, kad vyresnio amžiaus žmonės kuo ilgiau galėtų likti savo namuose. Tai ne tik jų noras, bet ir būtinybė – valstybės institucijos nepajėgios patenkinti viso pagalbos poreikio, o pačios paslaugos dažnai būna brangios ir sunkiai prieinamos.

Todėl vis dažniau kyla klausimas: ar senatvė gali būti kupina energijos, džiaugsmo ir savarankiškumo? Specialistai atsako – taip, tai įmanoma. Tačiau tam reikia ne tik politinių sprendimų, bet ir asmeninio pasiruošimo, sistemos, padedančios žmogui oriai amžėti.

M. Maniušytė savo praktikoje pastebi, kad nemaža dalis senjorų Lietuvoje gyvenimo tikslu laiko rūpinimąsi vaikais ir vaikaičiais – net savo gerovės sąskaita.

„Jie taupo, pinigus dažnai laiko „kojinėse“, perka pigiausius produktus, o savo sveikata rūpinasi mažai“, – sako ji.

Dažnai senjorai į institucijų akiratį patenka tik tada, kai situacija tampa kritinė. Pavyzdžiui, demenciją patiriančiam žmogui kaimynai iškviečia policiją – nors tai ne teisėsaugos, o bendruomenės nežinojimo, kaip tinkamai reaguoti, problema.

„Valstybė šios problemos viena neišspręs. Patys žmonės turi atkurti bendruomeniškumą – pažinti savo kaimynus, žinoti, kaip padėti, ir nelikti abejingi“, – sako socialinė darbuotoja.

Anot M. Maniušytės, būtina keisti visuomenės požiūrį – nuo abejingos laikysenos „ne mano daržas, ne mano pupos“ pereiti prie atsakingesnio santykio: „esu atsakingas už savo ir savo kaimyno gerovę“. Nors kai kam tai gali atrodyti kaip neįmanoma misija, pasaulyje ir Lietuvoje jau yra gerųjų pavyzdžių, kurie gali tapti kelrodžiais.

„Tyrimai rodo, kad beveik devyni iš dešimties žmonių nori senatvę sutikti saugiai – savo namuose, pažįstamoje aplinkoje. Tačiau net septyni iš dešimties tam nesiruošia ir niekada nepagalvoja, kaip tai įgyvendins. Dažnai tikimės, kad, kai problema ištiks, ją išspręs kažkas kitas“, – pastebi ji.

Paslaugos turi artėti prie žmogaus

Orus amžėjimas neįmanomas be sisteminio paslaugų pritaikymo – ne tik socialinių, bet ir informacinių, kultūrinių, sporto ar savanorystės. Šiandien daugelis senjorų susiduria su kliūtimis: jiems sunku gauti paskolą, apsidrausti gyvybę ar pasinaudoti kitomis paslaugomis. Net interneto svetainės dažnai nepritaikytos – jose mažas šriftas, sudėtinga navigacija, neaiškūs terminai.

„Reikia kurti senjorams draugiškas paslaugų versijas: užsiėmimų vietas kiekviename miesto rajone, savanorystės koordinatorius, darbų bankus, vieną aiškų telefono numerį visiems savivaldybės klausimams. Senjorams turi būti lengva dalyvauti šventėse, sporto veiklose, bendruomenės renginiuose“, – vardija ekspertė.

Ne mažiau svarbu – įtraukti senjorus į sprendimų priėmimą: miestelių pokyčių forumuose, savivaldybių komisijose, viešose konsultacijose. Tam būtini senjorų reikalų koordinatoriai savivaldybėse, kurie ne tik reaguotų į problemas, bet ir kurtų ilgalaikius sprendimus. Paslaugos turi artėti prie žmogaus – ne žmogus prie paslaugų. Ir jos turi būti ne vienkartinės, o kuriančios tvarų pokytį, stiprinančios bendruomenę ir senjorų savarankiškumą.

Nepamiršti rūpintis savimi

Kad orus amžėjimas taptų realybe, neužtenka vien paslaugų – būtina ir pačių žmonių pastanga keisti kasdienius įpročius, remtis mokslo siūlomais sprendimais. M. Maniušytei pritaria profesorius, habilituotas biologijos mokslų daktaras Albertas Skurvydas, pateikdamas keletą svarbių sveiko amžėjimo rekomendacijų.

„Fizinis aktyvumas – būtinas bet kokiame amžiuje. Jis ne tik padeda išvengti lėtinių ligų, bet ir skatina hormonų gamybą. Judant raumenys išskiria miokinus – baltymus, kurie palaiko smegenų, kepenų ir širdies sveikatą“, – aiškina profesorius.

Pasak jo, pokyčiai vyksta ir smegenyse. Neuronų tinklas veikia principu: nenaudoji – prarandi. Todėl nuolatinis mokymasis, kad ir naujo patiekalo sukūrimas ar pokalbis apie sveikatą, lėtina smegenų senėjimą.

Teisinga mityba – sveikatos šaltinis

Ilgaamžiškumo tyrimuose vis dažniau minimos medžiagos, vadinamos senolitikais – jos padeda kovoti su senstančiomis ląstelėmis ir palaikyti organizmo gyvybingumą. Natūralūs senolitikai, tokie kaip kvercetinas (randamas svogūnuose, obuoliuose, uogose), fisetinas (braškėse) ir žaliosios arbatos polifenoliai, mažina uždegimus ir stiprina ląstelių atsparumą. Todėl daržovių gausus ir įvairus maisto racionas išlieka svarbus bet kuriame amžiuje.

Profesorius taip pat išskiria vieną veiksmingą, bet retai taikomą praktiką – protarpinį badavimą, dar vadinamą „valgymo langu“. Tai 8–10 valandų laikotarpis, per kurį vartojamas maistas, o likusį paros laiką organizmas ilsisi. Tokia strategija padeda reguliuoti kraujospūdį, mažina uždegiminius procesus ir gerina organizmo jautrumą insulinui. Vis dėlto, ši praktika turi būti taikoma saikingai ir individualiai, ypač jei žmogus serga lėtinėmis ligomis ar turi specifinių sveikatos poreikių.

Draugystė ir gamta – ne prabanga, o būtinybė

Pasak A. Skurvydo, optimalus stresas gali būti naudingas – jis grūdina, treniruoja organizmą ir skatina prisitaikymą. Tačiau per didelis streso hormono kortizolio kiekis daro priešingą poveikį: naikina neuronus, silpnina atmintį, mažina gebėjimą susikaupti, trikdo emocijų valdymą ir didina panikos bei agresijos tikimybę.

Todėl profesorius rekomenduoja reguliariai taikyti atpalaidavimo technikas: meditaciją, jogą, gilų kvėpavimą, kokybišką miegą ir buvimą gamtoje. Šios praktikos padeda atkurti pusiausvyrą ir stiprina nervų sistemą.

Ne mažiau svarbu – turėti artimų, palaikančių žmonių.

„Rūkymas, nutukimas ir net vienišumas yra užkrečiami“, – primena A. Skurvydas. Geri socialiniai ryšiai ne tik mažina stresą, bet ir stiprina psichologinę gerovę, o jų poveikis jaučiamas net fiziologiniu lygmeniu.

„Ar sulaukę septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties jausimės energingi ir sveiki, priklauso ir nuo mūsų pačių. Tad jau šiandien verta savęs paklausti – ką darome dėl savo rytojaus?“ – sako profesorius.

---

Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centro inform.

Daugiau informacijos facebook.com/pktcentras ir pktc.lt

Minint Lietuvos baleto šimtmetį, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pakvietė publiką į išskirtinį Tarptautinį baleto gala koncertą, sujungusį ryškiausias baleto žvaigždes iš Italijos, Vokietijos, Estijos, Japonijos, o taip pat – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatrų. Žiūrovams pristatyta įspūdinga programa, kurioje susipynė klasikinio ir šiuolaikinio baleto šedevrai, nauji choreografiniai sprendimai ir išskirtinė atlikėjų elegancija.

Publiką stebino vedantieji solistai

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pajūrio publikai padovanojo nepamirštamus klasikinio baleto numerius: „Grand Pas Classique“, kurį atliko Maria Kastorina ir Arata Yamamoto bei ištrauką iš Ludwigo Aloysiaus Minkaus baleto „Don Kichotas“, kurią šoko Nora Straukaitė ir Oleg Ligai.

Šiandien pagrindinius vaidmenis LNOBT scenoje atliekanti vedančioji baleto trupės solistė N. Straukaitė buvo nominuota „Metų baleto viltimi“ už Mirtos vaidmenį Adolpho Adamo balete „Žizel“, o už Moters vaidmenį balete „Parkas“ - „Auksiniam scenos kryžiui“. Nuo 2017 m. LNOBT baleto trupėje šokanti M. Kastorina yra pasirodžiusi Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos scenose. 2018 m. buvo įvertinta „Metų baleto viltimi“.

Ukrainos artistas O. Ligai, šokęs daugelyje Europos scenų, neseniai atvyko į Vilnių ir tapo naujuoju trupės vedančiuoju solistu. Pagrindinis motyvas – noras sugrįžti arčiau Vokietijoje gyvenančios mamos ir trylikmečio brolio, kurie iš Chersono buvo priversti trauktis vos prasidėjus karui. Japonas A. Yamamoto, baigęs mokslus, prisijungė prie Bukarešto nacionalinio baleto trupės kordebaleto, o nuo 2024 m. tapo trupės solistu. Vėliau jis šoko Estijos nacionaliniame balete, o šiuo metu yra Lietuvos nacionalinio baleto trupės narys. Parengęs daugybę ryškių vaidmenų, 2018 m. jis pelnė pirmąją vietą „Youth America Grand Prix“ Japonijos konkurse bei tapo finalininku „New York Finals“.

Italijos, Estijos ir Klaipėdos atstovai

Estijos nacionalinio baleto trupei atstovavo baleto solistai Marta Navasardyan ir Jevgeni Grib, laikomi vienais geriausių šalies baleto menininkų. Jie atliko Jevgeni Grib choreografijas „Aštrumai ir lygumos“ (Sharps and Flats) bei „Tango“ (Tango), išsiskiriančias muzikalumu, šiuolaikine plastika ir subtiliu emociniu dialogu tarp šokėjų. M. Navasardyan nuo 2018 m. yra Estijos nacionalinio operos teatro prima balerina, o J. Grib šiame teatre pagrindinius vaidmenis atliko iki 2024 m. Šiuo metu J. Grib yra Tartu Vanemuinės teatro (Estija) baleto meno vadovas.

Baleto žvaigždės Martina Pasinotti ir Alessandro Casa iš Palermo Massimo teatro (Italija) pasirodė su ištrauka iš Jean-Sébastien Colau baleto „Korsaras“ (pagal Marius Petipa) bei choreografo Vincenzo Veneruso kūriniu „Anna“. Po studijų Romos operos ir Milano La Scala  baleto mokyklose, M. Pasinotti šoko įvairiuose teatruose Nicoje, Magdeburge, Neapolyje, Romoje, Veronoje, kt. 2018 m. apdovanota Jaunojo talento prizu. A. Casa po studijų Romos operos šokio mokykloje, buvo pakviestas prisijungti prie Romos operos teatro baleto trupės. Nuo to laiko atlieka pagrindinius vaidmenis tiek svarbiausiuose klasikiniuose, tiek ir šiuolaikiniuose pastatymuose. Nuo 2019 m. abu solistai šoka Palermo Massimo teatre.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė žiūrovams ir svečiams prisistatė su choreografo Douglas Lee spektaklio „Kalista“ ištrauka bei KVMT baleto meno vadovo Gajaus Žmavco šokio kompozicijomis: „Kontrastas minorinėje tonacijoje“, „Preliudija“ ir ištraukomis iš šokio spektaklių „Saldžiakartės būties pastraipos“ bei A. Jasenkos „Legenda“. Jose pasirodė vedantieji baleto trupės artistai Anna Chekmarova, Yan Malaki, Roman Budko, Oleksandra Borodina ir kiti.

Sužibo ryškiausios Europos baleto žvaigždės

Šiuolaikinio baleto žvaigždė Madoka Kariya žiūrovus sužavėjo dviem išraiškingais kūriniais – „Eik, eik“ (Walk on, Walk on, choreografija Lea Ved) ir „Prisiminimas apie mus“ (The Memory of We, choreografija Rachel Anaïs Scott). Japonų kilmės baleto šokėja studijavo Vokietijoje ir Šveicarijoje, kur ir pradėjo savo tarptautinę karjerą. 2014 m. prisijungė prie Nederlands Dans Theater 2 (NDT2), o 2017 m. tapo NDT1 soliste, kur dirbo su garsiais choreografais, tokiais kaip Jiří Kylián ir Marco Goecke. Ji pelnė tarptautinius apdovanojimus, įskaitant „Youth America Grand Prix“ sidabrą ir „Tanzpreis der Freunde des Balletts Zürich“. Šiandien jos pasirodymai tarptautiniuose projektuose sulaukia audringų ovacijų.

Ypatingą vakarą vainikavo vedantieji Berlyno valstybinio baleto (Vokietija) solistai Yana Salenko ir Marian Walter, atlikę Victor Ulates choreografiją „Sola“ bei Arshak Ghalumyan kūrinį „Rytojaus šviesos“ (Tomorrow Lights). Karjerą pradėjusi Donecko Operos ir baleto teatre (Ukraina), vėliau – Kijevo balete, nuo 2007 m. Y. Salenko yra Berlyno baleto solistė. Yra kviečiama šokti Karališkajame balete (Jungtinė Karalystė) bei įvairiuose gala koncertuose visoje Europoje.

Šis Tarptautinis baleto gala koncertas tapo unikaliu kultūriniu įvykiu – reta proga Klaipėdoje išvysti Europos baleto elitą, pasigėrėti pasaulinio lygio choreografija ir kartu pagerbti Lietuvos baleto istoriją bei šimtmetį menančias tradicijas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro informacija

Ukrainoje nėra tradicijos lapkričio pirmąją eiti į kapines pagerbti mi­rusių, tačiau dėl daugybės žūs­tan­čių kapinėse kasdien pilna žmonių. Neretai tenka dalyvauti laidotuvėse ir bendrauti su žuvusių karių bei civilių artimaisiais. Kaskart girdžiu klausiant, kodėl tanko šūvis už­mu­šė kitus kovotojus, o ne mane, kodėl dronas smogė į kaimynų bu­tą, o ne į mano? Apie tai, kad kare niekas nėra saugus, o žmogaus likimas yra nenuspėjamas dalykas, prieš kelias dienas diskutavo visas baisią tragediją išgyvenęs Pohreby kaimas.

Tris tūkstančių gyventojų turintis kaimas yra vos už keleto kilometrų  nuo Kyjivo miesto riboženklio, dauguma jo gyventojų dirbti važiuoja į sostinę. Spalio 21 d. 38-erių Jaroslavas Negoda po darbo statybos bendrovėje nutarė negrįžti į Pohrebus ir likti nakvoti savo bute Kyjive. Ten jis gyveno kartu su vienmete žmona Antonina ir pusės metų dukrele Adelina. Sostinę šį rudenį žymiai dažniau ėmus atakuoti Kremliaus dronams bei raketoms, sutuoktiniai paklausė Jaroslavo tėvų patarimo laikinai persikelti pas juos – per visą karą kaime nebuvo nė vieno sprogimo. 

Atsibudęs Kyjive šeštą valandą ryto, Jaroslavas telefone peržiūrėjo pranešimus apie nakties įvykius ir informaciją, kokiuose regionuose buvo paskelbtas oro pavojus. Dvidešimt minučių po šešių paskambino žmonai, pasidomėjo, kaip mažylė ir ar rami buvo naktis. Antonina pasakė, kad Adeliną jau pamaitino, ši vėl užmigo. Naktis buvo palyginti rami, nes girdėjo vien kelių skrendančių į Kyjivą dronų ūžimą, bet ne sprogimų aidą. 

Jaroslavas paprašė, kad žmona parodytų telefone miegančią dukrelę. Abu sutuoktiniai labai mylėjo Adeliną, nes mergaitė gimė tik po dvidešimties metų laukimo. Pasiuntęs oro bučinį duk­relei ir žmonai, vyriškis nuėjo gamintis pusryčių ir ruoštis į darbą. Valgydamas Jaroslavas išgirdo tolimo sprogimo aidą, o dar po keleto minučių jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertė mamos skambutis ir kraują stingdantis klyksmas: „Dronas pataikė į mūsų namą, mer­gaičių kambarys ugnyje, įeiti neįmanoma, niekas neatsiliepia“...

Po kelių valandų apsilankęs tragedijos vietoje, ugnį radau užgesintą. Netoli gaisravietės stovėjo trys moterys, viena jų – Jaroslavo teta Varvara. Moteris papasakojo, jog brolis gyveno senelių statytame mediniame name, kuris po drono smūgio akimirksniu užsiliepsnojo. Ugniagesiai atvyko greitai, tačiau išgelbėti šeimos nepavyko, nes sprogimas įvyko tame kambaryje, kur miegojo Antonina, Adelina ir vienuolik­metė Anastasija. Pastaroji buvo prieš du metus nuo infarkto mirusio kito sūnaus, Romano dukra, kuri su tėvu gyveno pas senelius.

Sprogimas apgadino ir gretimai gyvenančios Marijos Radčenko namą: išlėkė langai, apgriuvo stogas. Moters vyras bėgo padėti gesinti gaisrą, nešė kibirais vandenį, tačiau užpiltas ant liepsnos jis akimirksniu išgaruodavo.

„Dronai pro mus beveik kiekvieną naktį lekia, bet jie taiko į objektus Kyjive, o kad smogs į mūsų kaimą, niekas negalvojome – čia nėra nei karių, nei strateginių objektų. Šiandien rytą mus atakavo ir antras dronas, sprogęs gat­vėje šalia bendrabučio. Išdužo daug langų, keletą žmonių stiklai nesunkiai sužalojo“, – pasakojo Marija.

Likimas taip lėmė, jog žūties išvengė ne tik Kyjive nakvoti likęs Jaroslavas, bet ir aštuoniolikmetis Anastasijos brolis Danilas, kuris irgi negrįžo iš sostinės. Po tėvų skyrybų vaikinas persikėlė gyventi pas kitą šeimą sukūrusią mamą, bet dažnai grįždavo pas senelius, kur buvo labai laukiamas.  

„Universitete studijuoju mediciną, tą vakarą paskaitos ilgai užsitęsė ir likau Kyjive, nors buvau Anastasijai pažadėjęs atvykti. Jei būčiau grįžęs į Pohrebus, mane dabar laidotų kartu su sesute”, – per laidotuves pasakojo vaikinas.

Danilas kalbėjo lėtai, rydamas ašaras. Pasakojo, jog sesutė buvo labai žingeidi, ne pagal metus protinga, skaitydavo net jo vadovėlius, o klasėje visas gyvenimas sukosi apie ją. Lankė teatro būrelį, svajojo tapti aktore arba veterinarijos gydytoja, nes labai mylėjo gyvūnus.

„Prieš kelias dienas sapnavau, kad raketa atskrido į butą Kyjive ir aplink ugnis, o aš negaliu ištrūkti iš kambario. Atsibudau suprakaitavęs ir persigandęs. Paskutinį kartą su sese kalbėjomės išvakarėse, ji buvo kiek nusiminusi, kad lieku Kyjive, bet pažadėjau tikrai atvykti kitą dieną. Paskutiniai jos žodžiai buvo „tai iki rytojaus”, o ankstyvą rytą jos nebeliko. Kaip kad ir tetos Antoninos bei jos dukrelės Adelinos. Visas tris paras nuo to laiko neužmiegu, galvoje sukasi prisiminimai. Tikėjausi, kad karas mūsų nepalies, bet nepraėjo pro šalį. Jau niekada nebebūsiu toks, koks buvau”, – liūdnai kalbėjo Danilas.

„Tame kambaryje turėjau miegoti aš su žmona, bet turiu sveikatos problemų dėl plaučių – man nuolat trūksta oro, tad perėjau į kitą, vėsesnį kambarį. Vakare nuėjau anksti gulti, atsisveikindamas įžengiau palinkėti ramaus miego. Ryte apėjau ūkį, priguliau paskaityti žinių telefone. Vos užsiklojau – sprogimas, ant manęs pasipylė lango stiklai bei lubų lentos. Basomis pusnuogis išbėgau į lauką, matau, dega stogas, iš jų kambario veržiasi liepsnos. Puoliau gelbėti, bet ugnis neįleido, apdegiau kojas. Už kelių metrų tvarte ir kiaulės, ir vištos visos iki vienos liko gyvos, o mano anūkės ir marti sudegė. Dievo vis klausiu, kodėl jos, o ne aš”, – raudojo 67 metų Petro Negoda.

Per laidotuves prie podukros Anastasijos karsto gailiai verkė „Burevy” brigados seržantas Andrijus Baidalen­ko. Vyriškis kariauti su Rusija išėjo dar 2014 m. Kovojo du metus, o 2022 m. vasario 24 d. vėl stojo ginti tėvynės. Po sunkių sužeidimų Tetjanivkos kaime Donecko regione penkis kartus buvo operuojamas ir vis dar gydosi. Fronte jį pakeitė sūnus iš pirmos santuokos. 

„Suprantu žūtis mūšyje, pats netekau daug kovos draugų, tačiau žudyti niekuo nekaltus civilius yra pati didžiausia niekšybė“, – įsitikinęs seržantas.

Laidotuvių procesija Poh­rebuose prasidėjo mišiomis kaimo cerk­vė­je, kur buvo pastatyti trys balti karstai. Po to visi pėsčiomis patraukė kapinių link. Einant pro mokyklą įsijungė ir ilgai nenutilo paskutinis skambutis, skirtas Anastasijai, kuri mokėsi šeštoje klasėje. 

Žuvusios Anastasijos klasės auklėtoja Svitlana Silik svarstė, kad karo metu mokiniai labai pasikeitė, visi tapo nervingesni, pranešimus apie giminaičių žūtis ar sužeidimus bei girdimus sprogimus kiekvienas išgyvena skirtingai. Vieni tapo tylesni ir labiau užsidarę, kiti priešingai – perdėtai aktyvūs. Žinia apie Anastasijos žūtį jos klasės draugus nepaprastai sukrėtė, todėl dalis tėvų nusprendė vaikų į laidotuves nesivesti. 

„Anastasija ne tik gerai mokėsi, bet ir buvo geros širdies, užstodavo silpnesnius, išskirdavo mušeikas. Jos visiems labai trūks, be psichologų pagalbos neapsieisim“, – tvirtino pedagogė. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Traksėdyje gyvenantis 37-erių Raimondas Labaitis sako, kad tokio savo gyvenimo kelio nei planavo, nei rinkosi.  Pats likimas sudėliojo taip, kad gimęs, užaugęs, studijavęs bei netrumpai sostinėje dirbęs vyras grįžo į Šilalės rajoną, savo senelių vienkiemį. Dabar jis yra tikras lobis Traksėdžio kaimo bendruomenei.

Atsisakė statybininko karjeros

Labaičių pavardė neįprasta šiam kraštui, o Raimondas neslepia, kad ją turi tik penki žmonės: jis pats, jo brolis bei pusbrolis ir jų vaikai, todėl traksėdiškis dažnai girdi klausimą, iš kur ir dėl ko čia atvyko. Senelių Šerpyčių sodyboje gyvenantis vyras pasakojo, kad jo mama Kristina jaunystėje išvyko mokytis į sostinę siuvėjos amato, ten susipažino su šilutiškiu Vytautu, sukūrė šeimą ir liko gyventi. Keturių asmenų šeima sunkiai sutilpo mažyčiame bute, tad buvo nuspręsta vyresnįjį Raimondo brolį  Mindaugą išleisti gyventi į Traksėdį pas močiutę. Kai Raimondui buvo septyneri, mirė tėtis, o netrukus paaiškėjo, kad Vilniuje šeimai per sunku.

Į Traksėdyje esančius tėvų namus Kristina Labaitienė su antruoju sūnumi parvyko, kai jam buvo 11 metų. Raimondas sako, kad beveik visą gyvenimą jiedu su broliu viską darė kartu, rinkosi tas pačias studijas, specialybes, tačiau bėgant laikui paaiškėjo, kad brolių prigimtis skirtinga.

„Mokantis Vilniuje, niekas nekreipė dėmesio į mano norą piešti, ką su didžiausiu malonumu dariau nuo pat pirmos klasės, o atvykęs mokytis į Šilalės antrąją vidurinę mokyklą, dabar vadinamą Dariaus ir Girėno progimnazija, jau ir pats tuo nesidomėjau. Labiau traukė kompiuteriai, tikslieji mokslai“, – prisiminė Raimondas.

Baigęs mokyklą jis išvyko į sostinę, kur šeimos bute jau gyveno statybose dirbęs brolis Mindaugas. Paauglystėje ne kartą iš kaimo pabėgti norėjęs Raimondas įsidarbino ten, kur dirbo Mindaugas – statybose, bet tuo pačiu įkalbinėjo brolį ir studijuoti: jis ryžosi teikti dokumentus į interjero dizaino studijų programą. Tačiau stojamuosiuose pritrūkus balų, svajones teko atidėti. Nesisekę ir darbas statybose – jas pamiršti privertė rimta rankos trauma.

„Supratau, kad laikas keisti profesiją: pradėjau studijuoti elektros inžineriją. Buvo įdomu, bet reikėjo pinigų, tad pasitaisius sveikatai ir vėl grįžau į statybas. Bet netrukus mano karjera ir vėl baigėsi: statybų sektorių ištiko krizė, o brolis susidaro gyvenimo draugę – gyventi visiems viename mažame bute tapo neįmanoma. Taip aš atsiradau Traksėdyje“, – pasakojo Raimondas.

Malonumą teikia kūryba

R. Labaitis iki šiol tebegyvena naujakurystės ritmu: nors savo namų pusę jau atnaujino, ėmėsi remontuoti mamos dalį. Per tuos metus, praleistus Traksėdyje, Raimondas išbandė ne vieną profesiją, dirbo net tolimųjų reisų vairuotoju, bet neatsisakė to, kas miela širdžiai – tapybos bei kalvystės.

„Nežinau ir negaliu paaiškinti, iš kur tie norai ateina ir kodėl man kūryba teikia tiek malonumo. Yra žmonių, kurie savarankiškai išmoksta groti iš klausos. Tai yra prigimtis, galbūt iš protėvių paveldėti genai. Mano senelis, mamos tėtis,  gražiai piešė, mokėjo groti, irgi buvo kalvis. Gražiai piešdavo ir mūsų tėvas, o mama yra puiki siuvėja“, – savo meninės prigimties priežastis bandė paaiškinti Raimondas.

Traksėdiškiui patinka tapyti ant drobės aliejiniais dažais. Jo kūryboje jūros, miško motyvai, daug abstrakcijos. Kiek drobių nutapė, neskaičiuoja, nes jų namuose nelaiko – viską dovanoja artimiesiems, pažįstamiems. Meno kūriniai gimsta ir jo kalvėje – sodybą puošia paties rankomis nukaltas suolelis, laiškų dėžutė. Mainais į tatuiruotę vienam vilniečiui pagamino įspūdingą šašlykinę, gal atsiras, kas norės žaisti originaliais metaliniais šachmatais.

„Niekas net pagalvoti negalėtų, kad juos pagaminau iš akėčių virbų: vienoms figūroms geležį nubalinau iki sidabro baltumo, kitoms – užgrūdinau metalą tepalu. Buvo labai daug darbo, gerokai užtrukau, bet rezultatas širdžiai malonus, todėl baigęs nukaldinti figūras pagaminau ir originalią šachmatų lentą“, – rodydamas kalvės kūrinių nuotraukas pasakoja R. Labaitis.

Pataria nebijoti ieškoti naujų kelių

Kai žmogui tėra vos 37-eri, o jo gyvenimo istorija atrodo lyg gyvenimą nugyvenusios asmenybės, nori nenori kyla klausimas – kas toliau? Į jį traksėdiškis irgi turi atsakymą. Sugalvojo, kad laikas gilintis į nuo jaunystės mėgstamą meno sritį: rado dizaino studijas ir jau laiko rankose grafinio dizaino meistro diplomą.

„Studijose įgytos žinios buvo labai vertingos, bet viena yra aišku – norint dirbti šioje srityje ir būti geru specialistu, reikia nuolat gilintis į naujoves. Traksėdyje man labai gerai, jaučiuosi reikalingas bendruomenei ir mylimas, sukuriu renginiams reikalingus kvietimus ir plakatus, bet man, kuriančiam žmogui, norisi daugiau, todėl pradėjau gilintis į animaciją“,- neslepia nauja kūrybos kryptimi susižavėjęs Raimondas.

R.Labaitis sako, kad nežino, ar kur nors kitur gyventi būtų geriau nei Traksėdyje. Iki miesto – keli kilometrai, iki automagistralės – keliolika, o ir jūra yra visiškai netoli.

„Netiesa, kad gyvendami kaime žmonės nusigeria, degraduoja. Aš alkoholio visiškai nevartoju, rytais nulekiu į Šilalę atsigerti aromatingos kavos iš automato. Turiu motociklą, su kuriuo išbandžiau beveik visus rajono vieškelius, gyvendamas Traksėdyje, automobiliu išmaišiau visą Europą. Kas nori rasti veiklos, jos visada susiranda,  jei nebijo bijoti ieškoti naujų kelių – nebūtina neišsipildžiusių svajonių ieškoti stikliuko dugne“, – įsitikinęs R.Labaitis.

Visi traksėdiškių bendruomenės nariai jam yra tarsi artimi giminaičiai. Tik čia, savame kaime, Raimondas gali patirti taip svarbų žmogiškąjį artumą – širdį šildantį jausmą, kurio nežino daugelis didmiesčiuose gyvenančių žmonių.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Praėjusią savaitę Lietuvoje žibėjo žvakių šviesos – per Vėlines tradiciškai lankyti artimųjų kapai, degtos žvakelės ant garsių, iškilių žmonių amžinojo poilsio vietų, prisiminti laisvės gynėjai ir pan. Deja, šios dienos pažymėtos ir netektimis. Spalio 29-ąją, eidamas 73-iuosius metus, Anapilin iškeliavo vienas geriausių visų laikų lietuvių aktorių, režisierių, muzikantų Kostas Smoriginas.

Įžengus į paskutinį rudens mėnesį, renginių netrūks nei Šilalėje, nei Tauragėje, nei rajonų miesteliuose. Šiandien (lapkričio 4 d., 18 val.) Šilalės kultūros centre bus rodomas kino filmas „Prezidentas“ – dokumentinė juosta apie kadenciją baigusį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. Filme, sukurtame pagal išskirtinį viso gyvenimo interviu, vakar 99-ąjį gimtadienį minėjęs V. Adamkus atvirai dalijasi prisiminimais apie savo vaikystę, politinę karjerą, santykius su žmonėmis ir meilę žmonai Almai bei Lietuvai. Žiūrovai išvys ne tik jo žmogiškąją pusę, bet ir diplomatinį meistriškumą, leidžiantį pažinti, koks iš tiesų artimas ir nuoširdus gali būti valstybės vadovas. Seansas nemokamas.

Lapkričio 5 d., 18 val., Tauragės kultūros centre vyks tarptautinis šiuolaikinio cirko akrobatų iš Švedijos pasirodymas, kviečiantis žiūrovus mėgautis poetiškais, sumaniais ir žaismingais judesiais. Spektaklis įkvėptas menininko Larso Aggerio vaikystės prisiminimų piešinių – fragmentiškų, kaip ir mūsų atmintis, kur dideli dalykai kartais tampa mažyčiai, o trumpi momentai įgauna amžinybės pojūtį. Henrikas ir Louise kartu kuria nuo 2001 m., o jų pasirodymai išsiskiria nuoširdžiu bendravimu ir artimu ryšiu su publika (bilietai: www.kakava.lt ir Tauragės kultūros centro kasoje).

Lapkričio 8-ąją, 16 val., Tauragės kultūros centre rengiamas Liaudies teatro vakaras, skirtas teatro 65-mečiui. Pasak jo rengėjų, tai padėka visiems, kurie kūrė ir tebekuria Tauragės teatrą. Renginyje dalyvaus Anykščių kultūros centro, Vievio teatrai, Usėnų etnografinis teatras „Negelys“, Šiaulių miesto simfoninio orkestro styginių grupė Camerata Solaris ir pianistas Povilas Ušinskis. Renginio scenarijaus autorė ir režisierė Genovaitė Urmonaitė šventę ves kartu su aktorium Andriumi Bialobžeskiu. Bilietus už 7 Eur galima įsigyti kasoje arba užsisakyti tel. (+370-699) 8-28-44.

Šeštadienį Rietave vyks Lietuvos mėgėjų teatrų festivalio „Atspindžiai“ regioninis turas. Jame su spektakliu „Linksmoji našlė“ dalyvaus ir Šilalės muzikinis teatras.

Šilališkiai kviečiami į Tauragės kultūros centro spektaklį ir trumpametražį filmą jaunimui ,,Apversta Tauragė“. Važiuoti niekur nereikia, renginys vyks Šilalės kultūros centre lapkričio 10 d., nuo 13 val.

Lapkričio 6 d. prasideda Europos šalių kino forumas „Scanorama“, kurios programoje – dvi festivalio konkursinės programos. Pagrindiniame ilgametražių filmų konkurse šiemet varžosi 10 premjerų iš įvairių Europos šalių, o programa „Be sienų“ kviečia praplėsti europietiško kino ribas. Iš skirtingų žemynų atkeliavusių filmų misija – ne skirti, o jungti kultūras, šalis ir žmones. „Scanorama“ vyks lapkričio 6–23 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Gargžduose, Vilkaviškyje ir Visagine.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Premjera 2025 10 31

Žanras: romantinė komedija

Trukmė 1 val. 45 min.

Cenzas N-7

Platina Všį „Baltas ekranas“

Jis – vienišas, talentingas muzikantas. Po skaudžių išmėginimų gyvenantis ramiai ir sėsliai. 

Bet, štai, pasirodo Ji. Žvaigždė iš televizijos, didele krūtine. 
Likimas juos abu suveda netikėtai, nuo tos akimirkos prasideda kelionė per meilės išbandymus ir nesusipratimus. Jie pakeis viską.
Ar meilė pajėgi nugalėti likimą? Ar žvaigždės iš tiesų laimingos, kai susitinka du žmonės? 

Atsakymus rasite Justino Krisiūno romantinėje komedijoje „LAIMINGOS ŽVAIGŽDĖS“ su Ineta Stasiulyte ir Justinu Jankevičiumi.

Iki vienos iš geriausiai žinomų V. Šekspyro dramų „Ričardas III“ premjeros Klaipėdos dramos teatre liko vos pora savaičių. Per jas Artūro Areimos režisuojamas spektaklis įgaus pilnai išbaigtą formą, o aktoriai galutinai įžengs į savo vaidmenis. Scenoje atgyjantis Rožių karų XV a. Anglijoje įkvėptas siužetas bus kupinas veiksmo, o dėmesio centre karaliaus anti-herojus, makiaveliškomis schemomis į valdžios ir galios Olimpą įsibraunantis Ričardas III. Spektaklyje šio, nieko savo kelyje į viršūnes nepaisančio, karaliaus vaidmenį kuria du aktoriai – Karolis Maiskis ir Mantas Bendžius. Dėl to ir spektaklis vertas bent dvejų pamatymų – abiejų aktorių į sceną atsinešama energija varijuoja savais niuansais.

Su K. Maiskiu ir M. Bendžiumi apie „Ričardą III“ kalbėjomės iškart po vienos iš repeticijų, tad pokalbyje jų vaidmens šešėlis buvo itin ryškus. Spektaklio premjera lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis.

Kas jums abiem yra Ričardas III – kaip jį apibūdintumėte be jo titulų?

K. Maiskis. Man jis yra kovotojas. Jis kovojo mūšio lauke, dabar kovoja gyvenime. Jis drąsiai rizikuoja – lošia savimi, stato save į nepatogias pozicijas ir gal net ne tam, kad laimėtų, bet tam, kad dalyvautų geroje kovoje. Jam reikia gerų priešininkų, iššūkio. Jis žino savo tikslus, juos sau kelia labai aukštus, net utopinius ir siekia jų kryptingai. Nežinau, ar suvokia, kad gali nepasisekti, bet niekada nenustoja kovoti dėl jų. Turiu daugybę klausimų šiam personažui.

Su Mantu neturime bendro konsensuso, kas yra Ričardas ir kaip jį daryti. Manau, kad abu jį kuriame skirtingai, galų gale abu esame su skirtingomis patirtimis ir šaltiniais, iš kurių semiamės įkvėpimo. Mano pagrindas, kad Ričardas yra kovotojas. Labai geras kovotojas.

Taip pat manau, kad savo nuolatine kova jis nesąmoningai slopina vidinį triukšmą, tad kova dėl valdžios bei galios kartu yra ir jo kova su traumomis, su motina, tėvu, aplinka, Dievu – su viskuo ir visais.

M. Bendžius. Vis dar ieškau pateisinimų vieniems ar kitiems Ričardo daromiems dalykams. Noriu viską sutalpinti savo galvoje. Taip, jis siekia valdžios, bet kartu su režisieriumi svarstome, kad galbūt Ričardui svarbiausia ne turtai ir ne politinė valdžia. Bet dėl ko jis tuomet viską daro? Dėl poreikio kelti chaosą? Gal su tuo susiję kažkokie iš vaikystės, iš santykių su tėvais atsinešti dalykai? Gal tai visų jo gyvenimo traumų rezultatas – pergyvento karo, mūšių padariniai? Sunku viską sudėti į kelis žodžius. Viską analizuojame ir dar nesu pilnai sau susidėjęs jo portreto, bet tai dalykai, apie kuriuos mąstau, skaitau ir bandau rasti atsakymą.

Skaitant „Ričardą III“ atrodo lengva pasirinkti puses: sergame už gėrį, o blogiui linkime kuo įspūdingiau pralaimėti. Klausantis jūsų abiejų atrodo, kad neskubate smerkti Ričardo, ieškote būdų jį pateisinti, suprasti?

M. Bendžius. Mes turime atstovauti ir ginti šį personažą, tą ir bandome daryti. Žiūriu iš jo prizmės. Blogiukai mus traukia, ir pati tą esi minėjus, tad jį kurti, vaidinti, jausti jo galią – smagu. Ričardo jėgą pabrėžia, suvaidina scenoje esantys kolegos – santykyje su jų personažais jauti, kaip veikia Ričardo manipuliacijos ir schemos – tai labai įdomu.

K. Maiskis. Man jis niekada nebuvo blogas. Jis yra geriausias. Geriausiai mylisi, geriausiai kovoja, geriausiai išduoda, geriausiai žudo. Jei jis būtų šiek tiek kitoks, jei nebūtų toks didelis narcizas, jis būtų labai geras vedlys. Bet jis ir narcizas yra geriausias. Jis geriausias visose srityse. Režisierius sukuria aplinkybes scenoje atsiskleisti šiam Ričardo pranašumui. Mėgaujuosi tuo, kad scenoje galiu būti geriausias, juk gyvenime dažnai save nuvertiname, pastumiame į šalį, bet tik ne šįkart. Ričardas savo kelyje į sėkmę nužudo daugybę žmonių, bet jis savęs dėl to nesmerkia, juk žudo ne dėl to, kad kažkam linki blogo, ne, jis linki tik gero. Štai, nužudžiau ledi Anos vyrą ir per tai jam padėjau nukeliauti ten, kur jam pritinka būt labiau nei Žemėj. Taigi, Ričardas labai geras. Tragedija tame, kad jis ir miršta geriausiai.

M. Bendžius. Nesisuksi – negyvensi.

K. Maiskis. Tiesa. Bet kokiame turguje susiraskite gerą prekeivį – jame neabejotinai bus šiek tiek Ričardo. Kad išsikovotum savo vietą po Saule, turi kažką aukoti, kažką apgauti, išduoti, paimti, patraukti.

Atsakinėdami šiek tiek provokuojate, kalbate Ričardo balsu, kaip ir sakote – turite jį atstovauti. Vis tik, jei atsitrauktumėte kiek toliau nuo jo – scenoje kuriate blogio įsikūnijimą. Yra tekę skaityti kino aktorių pasisakymų, kad kurdami kokio nors itin neigiamo personažo vaidmenį jutosi pažiūrėję į blogio bedugnę, net išgąsdinti. Ar pačių šis jausmas neaplanko?

M. Bendžius. Kol kas ne. Gal aplankys prieš premjerą. Kita vertus, gal kažkas tame yra, visai neseniai turėjau nedidelę pertrauką nuo Ričardo, buvau grįžęs namo, turėjau kitų spektaklių ir pajutau, kad viduje yra daugiau agresijos, mažiau kantrybės. Jaučiu, kad esu gerokai piktesnis, viskas erzina. Manau, kad prie to prisidėjo šis vaidmuo. Pažįstu save, suprantu, kad tai dėl to, jog jau kurį laiką esu „Ričardo III“ medžiagoje. Negaliu šaltai ir visiškai atsiribojęs kurti vaidmens, turiu jį įsileisti į save, kitaip tiek žiūrovams, tiek pačiam bus sunku patikėti tuo, ką vaidinu. Turiu viską perleisti per save. Taigi per premjerą gali tekti pažiūrėti į blogio bedugnę.

K. Maiskis. Taip. Ričardas šiek tiek gąsdina. Mane patį labiausiai gąsdina tai, kad matydamas jo blogį galiu jį lengvai pateisinti. Tokia ir šiandienos visuomenė. Labai poliarizuota, visi turi savo dievukus, bet jie kitų akimis gali būti demonai. Manau, kad Ričardas suvienys visų demonus ir ištemps juos į sceną. Tikrai pamatysime ir kažką asmeniškai atpažįstamo – kuomet esame nepakantūs, egoistiški, manipuliuojantys, negalintys nusileisti kitiems.

Pritariu Mantui, prieš premjerą bus baisiausia. Atėję į spektaklį žiūrovai jį taip pat pamaitins savo energija.

„Ričardas III“ parašytas prieš daugiau nei 400 metų, bet sakote, kad jį žiūrėdami žiūrovai lengvai atpažins savus demonus.

M. Bendžius. Čia užgriebti esminiai žmogaus fundamentai. Ir jie beveik nesikeičia. Įniršis, meilė, konkurencija. Lengva tapatintis. Dėl to V. Šekspyras visada aktualus.

K. Maiskis. V. Šekspyro tekste vaizduojamų asmenybių tipų nereikia ieškoti toli – atitikmenų netrūksta šiandienos valdžios postuose visame pasaulyje. Tai, kas vyks scenoje, nuolat atsikartoja ir realybėje, nuo minkštosios politikos žaidimų iki valdžios sluoksniuose iškylančių generalissimo figūrų, jų žodis tampa įstatymu, kuriam niekas negali prieštarauti ir visa sistema pajungiama jų asmenybės kultui.

Man atrodo, kad tai labai arti mūsų. Pažiūrėkite, kiek daug šarmingų ir įtaigių žmonių sėdi aukštuose postuose vien dėl to, kad trokšta galios, o ne yra vedami nuoširdaus noro siekti gėrio visuomenei.

Vėl ir vėl iškyla neįtikėtinai galingi žmonės, savo pasaulio viziją kuriantys brutaliai ir be jokių moralinių stabdžių, bet pasaulis atsilaiko. Gal per Ričardą radote atsakymą ir į klausimą, kodėl ta absoliuti galia sutrupa?

K. Maiskis. Generalissimo savo galios pike sunaikina pats save. Žmonėms gali būti diegta, kad jis Dievas, bet ateis momentas, kai jie praregės. Jų pasaulis sugrius, bet jie jį atstatys iš naujo.

M. Bendžius. Pasiekus viršūnę, nebelieka jokių ribų ir atsidūrę joje galiausiai pasimeta. Jie klysta, slepia savo klaidas, dangsto jas per jėgą ir taip pakliūva į uždarą burbulą, iš kurio nebėra jokio išėjimo – tik savidestrukcija ir žlugimas.

Pas mus scenoje retai bedirbama su klasika, o Šekspyras yra nepaneigiamai kanonas – ką reiškia dirbti su klasikiniu tekstu, kaip jį apibūdintumėte?

M. Bendžius. Džiaugiuosi. Šiandieniniame teatre retesnis atvejis turėti pjesę ir su ja dirbti. Dažniausiai kūrybinis procesas vyksta laboratorijos principu – iš komentarų, nuotraukų, laiškų dėliojamas miksas, tad sunku konstruoti personažo liniją. Jos dažnai net nebūna. Tai, aišku, irgi įdomu, bet labai džiaugiuosi turėdamas pjesę, kurią vartai ir viską joje randi. Šekspyro tekstai labai vaizdingi. Pagal juos kurdamas personažą, net negali įmesti jokių gatvinių žodelių, naudotis savo štampais. Esi nuogas tame tekste, tai reikalauja papildomo darbo ir tai man labai patinka.

K. Maiskis. Pamenu, kai ruošiausi į šio spektaklio aktorių atranką, galvojau, kad gali būti, jog deklamuosime. Labai norėjau, kad scenoje kalbėtume labai paprastai, bet išlaikytume Šekspyrą, neišlengvintume sau darbo. Ir tai įvyko. Sunku tai apibūdinti. Nuostabu, kad galime organiškai bendrauti Šekspyro kalba. Ji turtinga, vaizdinga, tekstas labai padeda personažo vystymui, supranti, koks jis turiningas, ne šiaip koks atsitiktinis žmogus. Mėgaujuosi tuo. Pati pjesė labai skvarbi, klausausi, ką kitose scenose vieni apie kitus kalba kiti personažai, kaip tai atsikartoja mano paties lūpose, kaip mane kažkas prakeikia ir prakeikimai sugrįžta ir t. t. Man visa tai labai patinka, džiaugiuosi, kad dirbame su Šekspyru ir su šia pjese, kad tai dviejų labai įdomių teatrų koprodukcija. Režisierius Šekspyrą pažįsta, žino, kur dėti reikiamus akcentus, kai kurie dalykai iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvi, bet su tinkamu postūmiu jie staiga atsiskleidžia kaip sodrūs ir svarūs, paprasčiausi pasakymai tampa įspūdingais.

„Ričardas III“ turėjo pagrindą tikrovėje. Ar domėjotės asmenybėmis ir jų gyvenimo aplinkybėmis, ar jums tai buvo naudinga?

K. Maiskis. Taip, taip – labai naudinga. Pradžioje ilgai dirbome su giminių medžiais, turėjome suprasti, kokie mūsų visų ryšiai. Aišku, istoriją rašo laimėtojai, taigi tie, kas laimėjo, apjuodino Ričardą kaip norėjo. Žiūrėjau dokumentiką apie jį, kaip buvo rasti jo palaikai. Kaip jo kaulai buvo tiriami.

Istorinis kontekstas labai svarbu bandant suprasti, kad tai buvo laikas, kai brolis vesdavo sesę ir jie susilaukdavo vaikų. Jei žiūrėtume iš šiandienos perspektyvos – tai tiesiog neįmanoma, amoralu. O tuo metu tai buvo priimtina, tokia realybė. Tad kuriant Ričardo realybę man istorinis kontekstas tikrai padėjo.

M. Bendžius. Pritariu, pačioje pradžioje, kuomet pažindinomės su medžiaga, stengiausi absorbuoti kuo daugiau žinių. Tai buvo labai svarbu. Dabar to jau nebereikia, jau turime bagažą ir naudojamės juo, atsirenkame, kas pravers, kas ne.

Abu kuriate pagrindinį vaidmenį, ar žiūrite, kaip kitas dirba? Koks jausmas matyti Ričardą iš šono?

K. Maiskis. Man įdomu, pirmą kartą repetuoju su dubliu. Matau, kad reikia ir su ego padirbėti – noriu eiti į sceną, bet dabar joje kitas vaidina. Kai matau Manto scenas su karaliene Elžbieta, mintyse verdu – užmušk ją greičiau. Kai jis su ledi Ana, pykstu, kad lenda prie jos – ji mano. O finale, net sunku tai apibūdinti – visu kuo sergu už jį, kad tik jam pavyktų.

M. Bendžius. Man tai jau antras darbas su dubliu, tik šįkart tai – pagrindinis vaidmuo. Pritariu Karoliui, pažįstamas tas jausmas, kad nori eiti vaidinti, dėlioti vaidmenį savo kūnu, bet reikia sėdėti ir žiūrėti. Šiaip įdomu dalintis personažą su kitu. Prie to reikia adaptuotis, nes žiūrėjimas gali ir trukdyti. Mes abu Ričardą kuriame skirtingai.

K. Maiskis. Būna, kad scena statoma su Mantu, o tada aš turiu eiti jos vaidinti ir viduje viskas ima veltis, jaučiu, kad skolinuosi jo intonacijas, turiu rasti savo kelią. Čia yra darbo su dubliu specifika.

Kas laukia į spektaklį atėjusių žiūrovų?

K. Maiskis. Manęs laukia tragedija.

M. Bendžius. Mūsų abiejų laukia tragedija.

K. Maiskis. Bus visapusiškas spektaklis. Bus sunkių scenų, bet ir lengvų, primenančių, kad teatre galima atsipalaiduoti. Bet net ir tada spektaklis kvies atpažinti situacijas, su kuriomis susiduriame savo gyvenime.

M. Bendžius. Vaidindamas Ričardą sau pasitvirtinau, kad žmogus žmogui turi būti žmogus, nes tai, ką pasirinko Ričardas, niekur neveda. Smagu pasimatuoti jo batus spektaklio rėmuose. Bet jokiu būdu ne gyvenime. 

Spektaklio „Ričardas III“ premjera lapkričio 13, 14 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre.

Režisierius Artūras Areima, scenografas Oles Makukhin, choreografė Inga Kuznecova, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kostiumų dailininkės asistentė Polina Nimrea, kompozitorė π (Monika Poderytė), šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė , garso režisierius Edvinas Vasiljevas, politikos konsultantas Vytis Silius, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Vaidina: Mantas Bendžius, Karolis Maiskis, Monika Poderytė, Gytis Mikšys, Nojus Stirbys, Rimantas Pelakauskas, Jonas Baranauskas, Toma Gailiutė, Regina Arbačiauskaitė, Laima Akstinaitė, Digna Kulionytė, Karolis Legenis, Vidas Jakimauskas, Vaidas Jočys, Valerijus Kazlauskas, Karolis Norvilas.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

VŠĮ „Žaliasis regionas“ kartu su partneriais iš septynių Europos Sąjungos šalių įgyvendino projektą „Mobilumo mieste veiksmų planai“ („Plans for Urban Mobility Actions“, PUMA). Jo tikslas – padėti miestams kurti ir atnaujinti tvaraus judumo strategijas, kurios skatintų aplinkai draugiško transporto plėtrą, mažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir užtikrintų patogų kasdienį judėjimą visiems gyventojams.

Įgyvendindama projektą, VŠĮ „Žaliasis regionas“ parengė Tauragės regiono mobilumo veiksmų galimybių planą iki 2035 metų. Šis dokumentas apibrėžia kryptis, kuriomis regionas sieks kurti patogią, sveiką ir aplinkai draugišką susisiekimo sistemą. Planas rengtas glaudžiai bendradarbiaujant su keturių savivaldybių administracijomis, vietos bendruomenėmis ir kitais socialiniais partneriais. Tokia partnerystė užtikrino, kad sprendimai atitiktų tiek vietos, tiek viso regiono poreikius.

Tauragės regiono patirtis tapo reikšminga bendros europinės iniciatyvos dalimi. Projektas buvo įgyvendinamas kartu su partneriais iš Latvijos, Lenkijos, Graikijos, Kroatijos, Italijos, Ispanijos ir Slovėnijos. Nors kiekvienos šalies miestai skiriasi savo dydžiu, kultūra ar infrastruktūra, juos visus vienijo bendra vizija – kurti miestus, kurie būtų draugiški tiek žmonėms, tiek gamtai.

VŠĮ „Žaliasis regionas“ atstovai dalyvavo septyniuose tarptautiniuose susitikimuose, dalijosi patirtimi ir sėmėsi įkvėpimo iš kitų miestų pavyzdžių. Ypač įsiminė Gdansko (Lenkija), Gruobinios ir Liepojos (Latvija) dviračių populiarinimo iniciatyvos, Viladecanso (Ispanija) žaliųjų zonų sprendimai, Zagrebo (Kroatija) tramvajų tinklo plėtra bei Larisos (Graikija) dviračių infrastruktūros pavyzdys. Cento miestas Italijoje išsiskyrė dėmesiu įvairių socialinių grupių poreikiams planuojant judumo sistemas.

Tauragės regionas gali pagrįstai didžiuotis bendra keturių savivaldybių sukurta viešojo transporto sistema. Joje įdiegta elektroninio bilieto paslauga, o visuose autobusuose veikia audio ir vaizdo informacinės priemonės, padedančios užtikrinti keleivių patogumą bei saugumą. Regiono gyventojai skatinami naudotis programėle „Skenuok ir važiuok“, kurioje galima peržiūrėti autobusų tvarkaraščius ir realiu laiku stebėti, kur šiuo metu juda autobusai. Viešojo transporto plėtra remiama savivaldybių dotacijomis, o keleiviams siūloma „Žalioji kortelė“, suteikianti galimybę vos už 12 eurų per metus keliauti visame regione (Tauragės, Šilalės, Pagėgių, Jurbarko savivaldybėse) be apribojimų.

Tvaraus judumo strategija Tauragės regione numato tris pagrindinius prioritetus iki 2035 metų. Pirmasis – viešasis transportas, kuris laikomas tvaraus mobilumo pagrindu. Šiuo metu 26 iš 115 regiono autobusų yra elektriniai, o šis skaičius kasmet didėja, žingsnis po žingsnio vedant prie tylesnių ir aplinkai draugiškesnių kelionių. Antras prioritetas – dviračių infrastruktūros plėtra. Prie visų regiono mokyklų planuojama įrengti dviračių stovus, o Tauragėje – 25 naujas dviračių saugyklas. Savivaldybės žymi esamus maršrutus ir tiesia naujus dviračių takus, siekdamos, kad kelionės dviračiu būtų patogios ir saugios. Trečias prioritetas – naujų keliavimo įpročių ugdymas. Mokyklose vyksta edukacinės programos apie klimato kaitą ir tvarų judumą, o praktiniai užsiėmimai skatina jaunimą rinktis viešąjį transportą, dviratį arba keliauti pėsčiomis. Tokie veiksmai padeda formuoti ilgalaikius tvaraus keliavimo įpročius.

Įgyvendintos priemonės jau duoda apčiuopiamus rezultatus – daugėja dviračiais važinėjančių gyventojų, plečiasi viešojo transporto naudotojų ratas, o bendruomenė vis aktyviau įsitraukia į klimato kaitos mažinimo veiksmus. Pasak VŠĮ „Žaliasis regionas“ direktorės Gaivos Mačiulaitienės: „Atsparumas klimato kaitai prasideda nuo kasdienio mobilumo. Kiekvienas naujas dviračių takas, kiekviena kelionė viešuoju transportu ar dviračių stovas prie mokyklos – tai ne tik infrastruktūros gerinimas, bet ir investicija į saugesnę, sveikesnę bei tvaresnę mūsų bendruomenę“, – pabrėžė ji.

Daugiau informacijos apie projektą galite rasti VŠĮ „Žaliasis regionas“ svetainėje: www.zaliasisregionas.lt

Skandalais, nerimu, nepasitikė­ji­mu alsuojanti kasdienybė, regis, už­gožė Visų Šventųjų iškilmes ir Vė­lines. Gal ir dėl to, kad lapkritis šiemet prasideda savaitgalį. Ta­čiau visi mes turime kam uždegti žva­kutę. Kuo ilgiau gyvename, tuo Am­žinybė vis labiau brangsta. Netektys – neišvengiamas palydovas žemiškoje kelionėje, tačiau labai noriu tikėti, kad tai, kas tikra, pa­liesta meilės, neišnyksta, bet vei­kiau įauga į Amžinybę. 

Tiesa, labai dažnai mes patys taip įklimpstame kasdienybės kovose, kad nebesugebame į savo gyvenimą pažvelgti platesnėje perspektyvoje, klaus­dami, ar mūsų gyvenimo upė teka Amžinybės vandenyno link, ar veikiau garma į kurią nors kvailai sureikšmintą kanalizaciją.

Neabejoju, kad jei politikai atrastų drąsos ir išminties apie savo sprendimus ir tikslus mąstyti ne tik rinkimų kadencijų rėžiais, bet įvertindami tai, kiek jie tvarūs ir atitinka duotą priesaiką rūpintis bendruoju gėriu,  ir suprastų, regis, paprastą tiesą, jog galiausiai ne prieš žurnalistus ar spaudžiančius verslininkus reiks atsakyti laikų pabaigoje, gyventume visai kitaip.

Tiesą sakant, kaip ir kiekvienas iš mūsų, jei bent dalį to laiko, kurį skiriame ginčams su televizoriumi, erzelynei socialiniuose tinkluose ar įprastoms dejonėms, kaip kiti esą nemoka gyventi, skirtume tam, ką patys sugebame sutvarkyti, pagalbai tiems, kuriems mūsų reikia, gyventume gerokai geriau.

Visų Šventųjų iškilmė gimė prieš tūkstantį metų, norint pagerbti tuos, kurių kantrus rūpestis puoselėja pasaulį, bet jie nesiveržia į istorijos vadovėlius, nesigiria gerais darbais. Tokie žmonės yra tikroji pasaulio šviesa ir druska taip pat ir šiandien. Nors didelė dalis susireikšminusių politikų įsitikinę, kad pasaulis laikosi ant jų plepėjimo siūlo, tačiau tai melas.  Lietuva sugebėjo išgyventi sunkius laikotarpius istorijoje, nepaisant to, jog politikai tik plepėjo, žadėjo ir riejosi. 

Pats turėjau laimės sutikti dešimtis žmonių, kurie kasdienybėje daro šventus darbus, kurie keičia pasaulį. Kai padedame nešti kitam žmogui naštas, jam lieka daugiau jėgų padėti kitiems. Solidarumo grandinė veikia. Deja, taip pat, kaip veikia ir nepasitikėjimo, pykčio, bejėgiškumo ir nusivylimo nuodai.

Na, o Vėlinės mums primena dar vieną labai svarbią tiesą – kiekvienas esame įaugęs į istoriją. Mes „stovime“ ant pečių mūsų pirmtakams ir naudojamės tuo, ką jie sukūrė. 

Dėkingumas jiems yra neatsiejamas nuo atsakomybės už tai, kokį pasaulį paliksime savo vaikams, vaikaičiams.

Grįžtant prie politikos, mano įsitikinimu, bėda yra tai, kad tapo taisykle keikti visus iki tol buvusius ir stengtis viską daryti kitaip. Ne tęsti auginimą, bet nuolat persodinti. Todėl labai daug savo esme gerų siekių „nudžiūsta“. Vis sunkiau politikams susitelkti, kai tenka spręsti iššūkius, kuriems būtinas solidarumas. Taip pat, kai mąstoma tik rinkimų rėžiais, pamirštama, jog dabartinių sprendimų padariniai teks ne tik politiniams oponentams, bet su jais susidurs ir mūsų vaikai bei vaikaičiai.  Be abejo, yra situacijų, kai valstybei tenka skolintis, tačiau labai neramu, kad gyvenimas kitų kartų sąskaita, kai vien palūkanos pradeda siekti milijardą, yra suvokiamas kaip visai normalus dalykas.

Nesąžininga būtų sakyti, jog dėl visko kalta dabartinė ar buvusi valdžia. Tiksliau bū­­tų kalbėti apie įsisenėjusius ydingus įpročius, prastas praktikas. Aišku, labai apmaudu, kai į valdžią prasibrau­na­ma, žadant aukso kalnus, o pas­kui „dovanojant“ tik skandalus. Ta­čiau čia daug kas priklauso ir nuo mūsų apsisprendimo – ar mums pakanka, kad politikas vis pasakoja apie priešus ir ką reikėtų sugriauti, bet pats nesugeba pasiūlyti nieko kūrybiško? Kai visus kitus išteplioji purvu, pats netampi švaresnis, bet politika pradeda priminti apleistą tvartą...

Aišku, galima pajuokauti, kad, įvertinus tempą, kuriuo ieš­komas naujas kultūros minist­ras, dabartinė Vyriausybė elgiasi kaip amžina. Neramu, kad dabartinių hibridinių Bal­ta­ru­sijos atakų situacijoje mes neturime ir krašto apsaugos ministro, o Vyriausybės vadovė atrodo veikiau įsižeidusi, nei išmintinga. Ir jau tikrai nenormalu, kai skandalai tampa politinio gyvenimo  kasdienybe. 

Tačiau šįsyk, Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse, kviečiu prisiminti svarbų principą – užuot keikus tamsą, uždekime žvakę. Bent jau per kelias artimiausias dienas ne tik uždekime ją ne tik ant artimųjų kapų, bet ir patys pabandykime būti žvake kitų žmonių sutemose. Neabejokime – tai atneš nepalyginamai daugiau ramybės ir prasmės, nei pasipiktinimas ir ginčas su televizoriuje kalbančiais politikais, galvojant, kada pasibaigs tušti žodžiai...

Andrius NAVICKAS