Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje kilo 5293 gaisrai, juose žuvo 53 žmonės, o daugiau nei 100 gyventojų patyrė traumas. Palyginti su 2025 m. tuo pačiu laikotarpiu, kai kilo 4950 gaisrų ir juose žuvo 39 žmonės, šiemet užfiksuota net 343 gaisrais (6,9 proc.) ir 14 žuvusiųjų (35,9 proc.) daugiau. Žmonių aukų gaisruose pavyko išvengti praėjusį birželį, o pernai toks buvo kovo mėnuo.

Dominykas LUKOŠIUS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Susidomėjimas Kaltinėnų Pilių piliakalnio projektu ir šalia Prisikėlimo kryžiaus planuojama įrengti sintetine spalvota vaikų žaidimų aikštele privertė savivaldybę ir projektuotojus peržiūrėti numatytus sprendinius ir iš dalies atsižvelgti į bendruomenės pasiūlymus. 

Daiva BARTKIENĖ

Projekto vizualizacija

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione Pajūryje įvyko iškilminga vadų pasikeitimo ceremonija. Nuo šios savaitės bataliono vado pareigas perėmė majorė Juliana Romoslavskaja, pakeitusi pulkininką leitenantą Mantą Ragulį, kuriam iškilmingos ceremonijos metu padėkota už tarnybą, lyderystę bei reikšmingą indėlį, stiprinant batalioną.

Vadų pasikeitimo ceremonija Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione buvo surengta praėjusį pirmadienį. Plk. ltn. M. Ragulis batalionui vadovavo nuo 2023 m. birželio 23 d. Per šį laikotarpį buvo nuosekliai stiprinamas karinis rengimas, vienetų parengtis ir artileristų profesionalumas. Toliau augo ir bataliono pajėgumai – didėjo ne tik karių skaičius, bet ir pasirengimas vykdyti vis sudėtingesnes užduotis.

Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas pulkininkas Viktoras Bagdonas padėkojo plk. ltn. M. Raguliui už atsakingą tarnybą, lyderystę, atsidavimą ir svarų indėlį į bataliono augimą bei stiprinimą.

Tuo tarpu naujajai bataliono vadei mjr. J. Romoslavskajai jis linkėjo ryžto, išminties ir sėkmės, tęsiant pradėtus darbus bei vedant batalioną į naujus iššūkius.

Atsisveikindamas su bataliono bendruomene, plk. ltn. M. Ragulis dėkojo kariams už bendrą tarnybą, pasitikėjimą ir profesionalumą, o savo įpėdinei linkėjo stiprybės, ryžto, išmintingų sprendimų ir sėkmės, puoselėjant bataliono tradicijas bei tęsiant pradėtus darbus.

Šios ceremonijos metu užgimė ir nauja bataliono tradicija. Nuo šiol kiekvieno vadų pasikeitimo metu naujajam vadui bus perduodamas istorinis patrankos lintstokas – vadovavimo tęstinumo simbolis. Ši kadaise patrankoms uždegti naudota priemonė ilgainiui tapo artilerijos tradicijų ir vadovavimo ženklu. Ateityje ji primins ne tik atsakomybę už bataliono žmones, bet ir pareigą puoselėti vertybes bei garbingą tarnybą Tėvynei.

Artilerija nuo seno vadinama mūšio dievu – jos tikslumas, ugnies galia ir profesionaliai parengti kariai yra vieni svarbiausių veiksnių, užtikrinančių sausumos pajėgų kovinį efektyvumą. Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono kariai nuolat tobulina savo įgūdžius, palaiko aukštą kovinę parengtį ir yra pasirengę vykdyti Lietuvos kariuomenės vado pavestas užduotis, prisidėdami prie šalies saugumo ir kolektyvinės NATO gynybos.

Siekiant dar labiau sustiprinti bataliono pajėgumus, 2027 m. planuojama atnaujinti jo ginkluotę – 105 mm kalibro M50 haubicas turėtų pakeisti moderniosios 155 mm kalibro savaeigės CAESAR, galinčios efektyviai naikinti taikinius 40 km atstumu.

Irma KRUŠIENĖ

Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono visuomenės informavimo specialistė

ltn. Saulės DUMŠAITĖS nuotr.

Šiemet iš brandos egzaminų šilališkiai iš viso surinko šešis 100 balų įvertinimus. Visi jie gauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos abiturientų. Keturis šimtukus pelnė Vykintas Mylimas, po vieną aukščiausią įvertinimą – Guoda Baldauskaitė ir Matas Viliušis. „Šilalės artojui“ dvyliktokai pasakoja, kokie jų ateities planai ir kaip pavyko pasiekti aukščiausių rezultatų.

Vesta VITKUTĖ

Vykintas Mylimas, Guoda Baldauskaitė. Pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

„Nėra kur kojos padėti – statai ant žolės, pataikai ant šliužo. Šliaužia masiškai, jau atsiranda ir namuose”, – baisisi Pajūryje gyvenanti Vlada Verpečinskienė. Slidūs, glitūs, labai vislūs gyviai, kurių mokslinis pavadinimas – luzitaninis arionas, kamuoja visą seniūniją. Ko tik nesiima gyventojai: ir druska barsto, ir kasdien renka kibirais. Tačiau ši invazinė rūšis taip lengvai nepasiduoda. Neima jos ir seniūnijoms skiriamos naikinimo priemonės. Pabarstytos viešosios erdvės nespėja atsigauti, kai jas vėl užplūsta neprižiūrimuose sklypuose besiveisiančios šliužų ordos. 

Jūratė KIELĖ

L. Tubutienės asmeninio archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Gyvename pasaulyje, kuriame smurto daugėja – kad ir kaip skaudžiai tai skambėtų, jis vis dažniau siejamas su paauglyste. Laikotarpiu, kai vaikystė su vaikiškais konfliktais jau lieka praeityje, tačiau socialinė atsakomybė ir suvokimas, jog kiekvienas mūsų veiksmas turi pasekmių, dar tik formuojasi.

Gyvenimo tempas toks spartus, kad net ir tie tėvai, kurie nuoširdžiai stengiasi skirti laiko savo vaikams, domisi jų gyvenimu ir rūpesčiais, neretai pasijunta bejėgiai. Atrodo, kuriamos ir tobulinamos kompleksinės pagalbos priemonės, į procesą įtraukiančios visą nerimą keliančio paauglio aplinką. Tačiau jos dažniausiai prieinamos tik didžiuosiuose miestuose ir nuolat nukenčia dėl viešųjų lėšų taupymo. Be to, nemažai tėvų vis dar yra įsitikinę, kad kreiptis pagalbos – ne brandos ar drąsos ženklas, o silpnumo pripažinimas.

Kai įvyksta tragedija, netrūksta žmonių, kurie skuba aiškinti, kaip buvo galima jos išvengti. Tačiau kol nelaimė dar aplenkė, ar tikrai esame pakankamai atidūs tam, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus? Ypač – jei tai užsisklendęs, suirzęs ir dygus paauglys.

Lietuvoje įprasta mokyklas vertinti pagal valstybinių brandos egzaminų rezultatus ar absolventų karjerą. Bet toks požiūris iškreipia tikrąją ugdymo paskirtį. Neabejoju, jog kur kas svarbiau yra, kaip mokiniai jaučiasi savo mokykloje, ar ten ugdomas gebėjimas atpažinti kito skausmą, empatija ir pagarba. Manau, daugiausia pagarbos nusipelno ne tos gimnazijos, kurios atsirenka stipriausius mokinius, o tos, kurios sugeba sudominti abejingus, padėti psichologines traumas patyrusiems vaikams, ugdyti ne tik protą, bet ir širdį, nesivaikydamos vien gero įvaizdžio.

Paaugliai kartais būna itin žiaurūs. Psichologai aiškina, kad dažnai taip nutinka todėl, jog jie dar nesugeba atpažinti ir suprasti svetimo skausmo. Virtualioje erdvėje, kur jie praleidžia didelę savo laiko dalį, gausu smurto ir iliuzijos, jog viską galima pradėti iš naujo – tarsi grįžus prie balto lapo. Nors iš tiesų smurtas gali būti bejėgiškumo išraiška, kai realybė nesiderina prie norų, tenka pripažinti savo ribas ir išbūti nepatogiose situacijose.

Paauglių smurtas šiurpina ir tuo, kad jis dažnai kruopščiai dokumentuojamas. Įvykiai filmuojami iš įvairių kampų ir sąmoningai viešinami. Smurtautojai patys fiksuoja savo veiksmus, nesuvokdami, jog taip renka įkalčius prieš save. Kelia nerimą tai, jog vaikai, paaugliai gyvena pasaulyje, kuriame tikra atrodo tik tai, kas nufilmuota. Ne mažiau sukrečia ir faktas, kad liudininkai neretai irgi su pasimėgavimu stebi ir filmuoja, net nebandydami sustabdyti smurto ar padėti aukai.

Po pastarųjų skaudžių įvykių Marijampolėje valdančiajai daugumai priklausantis Seimo narys pasiūlė grįžti prie griežtesnės bausmių politikos nepilnamečiams. Tokiai idėjai pritarčiau tik tuo atveju, jei tikėčiau, kad ji bent iš dalies sumažintų smurto mastą. Tuo labiau, jog kriminologijos mokslas rodo priešingai – griežtesnės bausmės daugelyje valstybių nepasiteisino kaip veiksminga prevencijos priemonė. Kur kas daugiau rezultatų duoda mokslu pagrįstos smurto, patyčių ir priklausomybių prevencijos programos. Tačiau jos veiksmingos tik tada, kai yra nuoseklios ir grindžiamos šeimos, mokyklos, psichologų bei socialinių darbuotojų bendradarbiavimu.

Ne mažiau svarbu vengti vadinamosios stručių politikos – kai su vaikais ar mokiniais nenorima kalbėti apie skaudžius įvykius, konfliktus ir santykių problemas. Bet nutylimos problemos neišnyksta. Todėl labai svarbu klausti nepilnamečių, kaip jie mato susiklosčiusias situacijas, sąžiningai diskutuoti ir skatinti pažvelgti į jas iš skirtingų perspektyvų.

Niekas nemėgsta klausytis pamokymų – nei paaugliai, nei jų tėvai, nei pedagogai ar socialiniai darbuotojai. Vis dėlto turime nuolat prisiminti, jog atviras ir pagarbus bendravimas, neskubant kaltinti, o aiškiai įvardijant savo jausmus bei nerimą ir nuoširdžiai stengiantis suprasti, kuo gyvena paauglys, yra viena svarbiausių prevencijos priemonių. Greičiausiai nepavyks paauglio įtikinti, kad suaugusiojo požiūris yra vienintelis teisingas. Tačiau tai nėra svarbiausia. Tikėtina, jog, atėjus lemtingai akimirkai, vaikas prisimins tėvų, mokytojų žodžius, net jei prieš kelias dienas juos buvo piktai atmetęs. Kiekvienam žmogui, o ypač paaugliui, svarbu jausti, kad yra kažkas, kuriam galima išsakyti savo mintis, baimes, fantazijas ar net keisčiausias idėjas. Tačiau norint šį pasitikėjimą pelnyti, reikia daug ir sunkiai dirbti – sudėtingos problemos neturi paprastų ir greitų sprendimų. 

Dar vienas žingsnis, sprendžiant sudėtingas paauglystės problemas, būtų įsiklausymas į siūlymus mokyklose visiškai atsisakyti telefonų, riboti jaunesnių nei 14 metų vaikų prieigą prie socialinių tinklų, o šeimose kasdien skirti bent šiek tiek laiko atviram pokalbiui apie emocijas – vadinamajam jausmų ratui, kai kiek-vienas gali pasidalyti tuo, ką išgyvena ir dėl ko nerimauja. 

Taip pat raginčiau tėvus, pajutusius, kad santykiai su vaiku prastėja ar kyla įtarimų dėl savidestruktyvaus elgesio, kreiptis į specialistus. Kartais pokalbis su profesionalu gali padėti kur kas daugiau nei impulsyvūs bandymai skubiai „įvesti tvarką“.

Nesinorėtų, jog šie svarstymai prisidėtų prie paauglystės demonizavimo. Tai nėra prakeiktas gyvenimo etapas, kurį tereikia iškęsti. Veikiau tai sudėtingas kelias, primenantis važiavimą kalnų serpantinu – jame netrūksta pavojų ir rizikos, tačiau kartu jis dovanoja naujas patirtis, augina brandą ir skatina šeimos narius būti dėmesingesnius vieni kitiems. Paauglys šiame etape ieško savęs, tačiau jo paieškos kviečia keistis ir suaugusiuosius. O važiuojant sudėtingesniu keliu natūraliai tenka būti budresniems ir atidesniems net menkiausioms smulkmenoms.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog, augindamas dukrą, ne kartą pastebėjau, kad pykstu ant jos dėl elgesio, kurį ji nesąmoningai perėmė iš manęs paties. Kitaip tariant, nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kiek smurto bus mūsų kasdienėje aplinkoje. Tikros permainos prasideda nuo mūsų pačių. Jei iš tiesų norime pokyčių, o ne tik piktintis tuo, kur link ritasi pasaulis, pirmiausia turime keistis patys.

Andrius NAVICKAS

Metų metus Lietuvoje stebėjome vieną ryškią kryptį – gy­ventojai natūraliai koncentravosi didmiesčiuose, kurie vilio­jo karjeros perspektyvomis, ekonominiu tempu bei plačiu nekilnojamojo turto (NT) pasirinkimu. Vis dėlto, keičiantis ekonominėms aplinkybėms, šis įprotis pradeda keistis. Pirkėjai šiandien kur kas dažniau būsto ieško vadovaudamiesi ne emociniu miesto prestižu, o pragmatišku finansiniu iš­skaičiavimu ir realiomis savo galimybėmis.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Dvyliktus metus rajone organizuota etnokultūrinė stovykla jau seniai peržengė vietinio renginio ribas. Kasmet ji suburia apie du šimtus vaikų, jaunimo bei vadovų iš įvairių Lietuvos miestų ir net iš užsienio, o jos rezultatai minimi kaip pavyzdys visos šalies etninės kultūros puoselėtojams. Tačiau renginys, akivaizdžiai prisidedantis prie Šilalės krašto žinomumo bei kultūrinio prestižo, savivaldybėje ir šiemet liko nepastebėtas, jos informaciniuose kanaluose apie jį neužsiminta nė žodžiu. O tokie valdžios sprendimai neišvengiamai kelia klausimą, kokioms iniciatyvoms iš tiesų skiriamas savivaldybės dėmesys.

Šios stovyklos sumanytoja ir kasmetė organizatorė Irmina Kėblienė sako, jog šiemet etnokultūrinių žinių sėmėsi ir jomis dalijosi beveik 200 dalyvių, stovyklautojų būryje buvo svečių iš Liuksemburgo ir Turkijos, bet absoliuti dalyvių dauguma yra mūsų rajono vaikai.

„Dvyliktoji stovykla šiemet buvo skirta kanklių metams pažymėti. Būtent šiam muzikos instrumentui skyrėme ypatingą dėmesį, jas gaminome, o baigiantis stovyklavimo laikui dalyviams įteikėme net 8 naujas kankles – jas išsivežė Vilniaus, Tauragės ir Šilalės kolektyvai“, – džiaugiasi Irmina.

Pajūryje visą savaitę stovyklavo etnokultūros atstovai iš Kauno, Vilniaus, Mažeikių, Kretingos, Gargždų ir kitų miestų, o vadovai pastebi, kad skirtingos tarmės nė kiek netrukdo, greičiau priešingai – prideda smagaus šurmulio ir noro išmokti kitą tarmę.

„Esu iš Vilniaus, bet mano močiutė gyvena Mažeikiuose ir kalba tik žemaitiškai. Tad aš irgi po truputį mokausi, net pykstu, kad blynelius namuose kepame keptuvėje, o ne „patelnėje“ kaip pas močiutę“, – nusijuokia ir bando žemaitiškai su vietiniais rokuotis viena stovyklautoja.

Pasak I. Kėblienės, šios stovyklos yra tarsi virusas – kasmet į jas atvyksta vaikų ir jaunuolių, kurie neturi nieko bendro su etnografija, bet iš draugų būna girdėję, kad Šilalėje vyksta fantastiški susibūrimai. 

„Mūsų stovykloje skamba gana sudėtingi kūriniai, bet dalyviai visus sunkumus įveikia: išmoksta groti, dainuoti, šokti. Labai smagu matyti, jog ir šiuolaikinis jaunimas stropiai mokosi senolių išminties ir papročių. Matant tokį didelį būrį jaunimo, širdis džiaugiasi. Tad nėra abejonių – kitąmet etnokultūros stovykla ir vėl bus“, – neslepia pasididžiavimo nuveiktu komandos darbu I. Kėblienė.

Šeštus metus etnokultūros stovykloje apsilankiusi folkloro dainininkė ir atlikėja, etnomuzikologė, etninės kultūros puoselėtoja, humanitarinių mokslų daktarė, dainininkė Loreta Sungailienė tikina, jog klausimo, ar vykti į šią išskirtinę stovyklą, nė nekyla – legendos apie ją sklando visoje Lietuvoje.

„Vadovės gebėjimas sudominti jaunus žmones etnine kultūra yra pavyzdys visiems. Šilalės rajonas šia prasme yra unikalus – tik pas jus norinčiųjų šokti, groti ir dainuoti kasmet daugėja, visur kitur darosi sudėtinga suburti bent vieną kolektyvą“, – pripažįsta etnomuzikologė. 

Jos nuomone, jaunimo įsitraukimas į etninę kultūrą palieka ryškų pėdsaką visam gyvenimui, tad I. Kėblienės organizuojamos etnostovyklos yra puikus tautiškumo skiepijimo renginys. 

L. Sungailienė dvejus pastaruosius metus į stovyklą atvyksta kartu su šeimų folkloro ansambliu „Virvytė“ bei Žvėryno gimnazijos kolektyvu „Dolija“. 

„Mano įsitikinimu, etnokultūra žmogui duoda visą vertybinį pagrindą, išmoko pagarbos ir santarvės, skatina bendrauti, suvokti savo tapatybę, palaikyti tradicijas, išsaugoti papročius ir t.t. Kai žmogus gauna „etnoskiepą“, jis aiškiai žino, kas jis toks yra, kur jis yra ir kur jo vieta“, –  įsitikinusi etninės kultūros puoselėtoja.

Anot L. Sungailienės, geriausias pavykusios stovyklos įrodymas yra patys stovyklautojai – net ir uždarius stovyklą, jie neskubėjo į namus, būriavosi tai vienur, tai kitur, o per Jūros vingio slėnį dar ilgai bangavo liaudiškų dainų melodijos. 

Šios ilgametes tradicijas puoselėjančios ir jau nebeatsiejama nuo mūsų krašto tapusios stovyklos iniciatorė I. Kėblienė ypatingai dėkoja visiems vadovams, savanoriams, rėmėjams, be kurių pagalbos nieko negalėtų įgyvendinti savo sumanymų.. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS IR VšĮ

„Etnoklubas“ nuotr.