150-ojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienio šventė šį mėnesį skambės šokio, džiazo ir kitų muzikinių dedikacijų meno genijui garsais, o astrozifikas, vienas M.K. Čiurlionio provaikaičių dr. Kastytis Zubovas pakvies į paskaitą apie savo prosenelio laikų visatą.

Balandžio 26 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyks pasaulinė šokio spektaklio „Hommage à Čiurlionis“ premjera. Šį dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakarą žiūrovai galės išvysti vienaveiksmį M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos motyvų inspiruotą baletą (kompozitorius Arvydas Malcys, choreografė Edita Stundytė) ir menininko kūrybiniu palikimu paremtas miniatiūras, kurias sukūrė choreografai Bernat Blay Bosch, Elly Bruno, Aurora Ruvoletto, Roman Semenenko, Mantas Ūsas ir Daria Verovka.

Balandžio 30 d., Tarptautinės džiazo dienos proga, įvyks vienintelis atviras ir nemokamas projekto „Paskui Čiurlionį“ pristatymas Vilniuje, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos kieme. Koncerto metu skambės saksofonininko Jano Maksimovičiaus ir pianisto Dmitrijaus Golovanovo aranžuoti jų pačių atliekami M. K. Čiurlionio preliudai fortepijonui. Jaukią pietų pertrauką su savo atsineštais užkandžiais ir gera nuotaika praleisti kviečia Lietuvos džiazo federacija ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.

Balandžio 10 d. Druskininkuose Vilniaus universiteto Fizinių ir technologijos mokslų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, astrofizikas, juodąsias skyles ir galaktikų evoliuciją tyrinėjantis dr. K. Zubovas kviečia į paskaitą „Po Čiurlionio visatą ir žvaigždynus“. M. K. Čiurlionio provaikaitis pristatys du esminius astronomijos perversmo aspektus: kaip atsirado supratimas, iš ko sudarytos žvaigždės, ir kaip pirmą kartą imta suvokti tikrąjį Visatos dydį. Ši paskaita – apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios pasaulį, laikotarpį, kai mokslas išgyveno didžiulius lūžius ir proveržius. Tai dviejų epochų sandūra, kurioje gimė, gyveno ir kūrė Čiurlionis – švystelėjęs kultūros padangėje it kometa.

Balandį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje toliau skambės Čiurlioniui dedikuoti koncertai:

· 13 d. koncerte „Tęsiant Mikalojų Konstantiną Čiurlionį...“ pirmą kartą skambės prof. Martyno Staškaus diriguojamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio orkestro atliekamas kompozitoriaus Luko Butkaus koncertas fortepijonui ir simfoniniam orkestrui „Zodiakas“ – dvylikos dalių kūrinys pagal M. K. Čiurlionio to paties pavadinimo paveikslų ciklą ir žymiąją Fugą b-moll; simfoninė poema „Jūra“; kompozitoriaus Jievaro Jasinskio aranžuoti M. K. Čiurlionio noktiurnai ir kompozicijos mokytojo Carl Reinecke koncerto fleitai ir simfoniniam orkestrui pirmoji dalis.

· 16 d. koncerte „Menų pašaukti. Con fuoco“ išgirsime 80-metį švenčiančios Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninio orkestro (vad. M. Staškus) ir solistų moksleivių atliekamus M. K. Čiurlionio, Carl Reinecke, Emmanuel Séjourné, Ralph Vaughan Williams ir kitų kompozitorių kūrinius.

· 27 d. koncerte „Čiurlionio įkvėptos premjeros“ pianistas Rokas Zubovas drauge su violončelininku Gleb Pyšniak pirmą kartą atliks trijų Baltijos valstybių kompozitorių – Žibuoklės Martinaitytės, Arturo Maskato ir Mihkelio Keremo – violončelei ir fortepijonui parašytus kūrinius. Šie kūriniai sukomponuoti remiantis  didžiojo menininko 1902 m. pradėta kurti „Konzertstück“ – maža keturių kūrinio taktų kompozicine idėja.

Čiurlioniškos muzikos klausytis galima ne tik koncertuose: Spotify ir Youtube platformose jau galima rasti pirmuosius M.K. Čiurlionio išdailintų liaudies dainų ir kantatos „De profundis“ kritinių redakcijų (angl. urtext) įrašus Lietuvoje. Menininko kūrybos žavesiu mėgautis kviečia Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“ drauge su choru „Momentum“ (meno vadovas ir dirigentas dr. Imantas Jonas Šimkus) – beveik 70 asmenų choras, lydimas pianisto R. Zubovo akompanimento.

2025 m. švenčiame M. K. Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų, UNESCO paskelbtą minima sukaktimi. Programą kuruojanti Vyriausybės kanceliarija kviečia pasinerti į M. K. Čiurlionio kūrybą su šūkiu „Giliau, nei siekia žvilgsnis“ – žymiausio visų laikų lietuvių menininko darbai nėra tik paviršiuje matomi vaizdai ar garsai, tai ir kodai, kuriuos smalsus žiūrovas gali tyrinėti. Daugiau informacijos apie šiai progai skirtą programą „Čiurlioniui 150“ rasite svetainėje ciurlioniui150.lt.

Vyriausybės komunikacijos departamento

Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyriaus inform.

• Darius Kiniulis
•  Kovo 30, 2025

Pirmoji bažnyčia

Kovo 21 d. minėjome Tauragės 518-ąjį gimtadienį. 1507 m. pirmasis Tauragės rašytinis paminėjimas sutampa ir su katalikų bažnyčios fundaciją žyminčiu dokumentu. Dokumentas žinomas tik iš jo patvirtinimo teismų aktuose 1635 m. Originalas neišlikęs. Iš tiesų faktą, kad bažnyčia įsteigta XVI a. pradžioje liudija tik XIX a. pradžios raštas, kuriame ginčytasi, kada įsteigta bažnyčia. Tame rašte minimi faktai iš kažkokių bažnyčios dokumentų, kurie iki mūsų laikų irgi neišliko. 1808 m. rašte Rusijos valdžiai Tauragės klebonas Florijonas Zostovskis minėjo, kad pirmasis klebonas Jonas, buvęs Goštauto kapelionas, išbuvo Tauragėje 27 metus – iki 1534 m., kai parapiją perėmė klebonas Andriejus (iki 1552 m.). Tuomet dokumento originalą atėmė Tauragės savininkas evangelikas Merkelis Šemeta, kartu su bažnyčiai anksčiau priskirtomis žemėmis Kangailuose, Prūdiškiuose ir Visbutuose. Kyla abejonių dėl šalia bažnyčios 1507 m. kartu įsteigtos mokyklos (antros Žemaitijoje). Tyrėjai mano, kad ši visgi įsteigta gerokai vėliau. Bažnyčios fundatoriumi įvardytas Baltramiejus buvo Stanislovas Bartošaitis – Tauragės savininkas. Mokslininkai pastebi, kad kovo 21 d. šis asmuo jau buvo kalėjime, tad fundaciją tikriausiai surašė kitu metu arba tai padarė jo žmona Jadvyga. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1635 m. vizituodamas Tauragę rado bažnyčią apleistą, apgriuvusią. Po kelių metų klebonas Stanislovas Dobryka skundėsi, kad bažnyčią per Švč. Trejybės šventę nusiaubę kitatikiai. Motiejus Valančius apie tai rašė: „Vyskupas, atvažiavęs į Tauragę, rado bažnyčią apleistą, neuždarytą ir mažne į kūtę apverstą. Gavo dar žinią, jog liuteriai katalikus, į tuos tuščius namus Dievo šventomis dienomis renkančius, gainioja ir neleidžia melstis. Susimilęs ant gyvenančių Paprūsėj avelių savo, tuojau uždraudė liuteriams tai bedaryti ir skubiai atsiuntė į Tauragę kunigą, kurs, papuošęs bažnyčią, pradėjo dvasiškiems reikalams katalikų užganą daryti“.[i]

Tauragės katalikų bažnyčios statyba 1900

Autorius: Adomas Daukša. Lietuvos nacionalinis muziejus

Antroji bažnyčia

1639 m. vizitacijos akte jau minima nauja, dar neužbaigta bažnyčia, kurioje altoriai esantys seni. Maždaug tuo metu bažnyčiai galėjo būti suteikti trys titulai: Švč. Trejybės, Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Baltramiejaus. Martynas Mažvydas XVI a. laiške dar mini šiose apylinkėse buvus svarbius Dievo Kūno ir šv. Jurgio atlaidus, kurie tradicijoje išliko svarbūs dar ilgai. Ši antroji bažnyčia gan greit sudegė. Tikriausiai per antrąjį Šiaurės karą (1655–1660 m.) ją sudegino Švedijos kariuomenė . Nėra žinoma, kur stovėjo pirmosios dvi bažnyčios, tačiau turint galvoje, kad miestelio centras tuomet telkėsi aplink turgaus aikštę (dabar dalis jos likę neužstatyta – Senamiesčio skveras), o katalikų bažnyčiai miestelyje priklausė didelis plotas nuo turgaus aikštės iki pat dabartinių Kultūros rūmų, tikėtina, kad maldos namai stovėjo Pilėnų ir Stoties gatvių aplinkoje. Tame plote bažnyčia ūkininkavo, taip užsidirbdama pajamų.

Trečioji bažnyčia

Trečiasis bažnyčios pastatas jau buvo statomas dabartinėje bažnyčios vietoje, toliau nuo tuometinio miestelio centro. Gal numatant tolesnę plėtrą dabartine Stoties gatve arba stengiantis sumažinti gaisro pavojų. Statyba XVII a. antroje pusėje rūpinosi Žemaitijos vyskupas Kazimieras Pacas, vyskupijos kancleris, Tauragės klebonas Jokūbas Linevičius. Ši naujoji medinė bažnyčia vis paremontuojama stovėjo net 226 metus, kol ją nugriovė 1899 m. ruošiantis statyti dabartinę mūrinę. Deja, iki šiol nėra surasta nė viena nuotrauka, ar piešinys, kaip ta bažnyčia atrodė. Maldos namai baigti statyti 1673 m., o pašventinti tik 1677 m. Iki tol keletą dešimtmečių katalikai rinkdavosi į nedidelę laikiną koplytėlę. Vidaus įrengimas užtruko iki 1705 m., jau mirus abiem iniciatoriams. Trakų tijūnas ir Tauragės seniūnas Mikalojus Pranciškus Rosochackis įsipareigojo užsakyti ir apmokėti didžiojo altoriaus gamybą. 1674 m. klebonui iš Vilniaus rašė: „Kaip sykį esu viešpačiui pažadėjęs pastatyti Tauragės bažnyčioje altorių, taip tas, kuris yra žmonių širdžių Sergėtojas, mato nekintantį mano norą kuo greičiau įgyvendinti sumanymą. Jau senokai noriu ten nuvažiuoti kartu su meistru, kad prie manęs padarytų brėžinius ir sutartų už darbą užmokestį. Kadangi mane vargina iš dalies kasdieninis ruošimasis išvykti į Varšuvą, į elekcinį Seimą, taip pat ir kankinanti podagra, todėl mano veikla turėtų sulaukti tinkamesnio laiko. Tačiau būk Jūsų Mylista tikras, kas vos tik baigsis mūsų [Vyriausiojo tribunolo] komisijos posėdžiai, kurie turėtų [trukti] dvi savaites, tuoj pat išvyksiu į Tauragę ir atsivešiu ten meistrą. Nebent man sutrukdytų dar kažkokie reikalai, tačiau tada pasiųsiu meistrą, kad tai, kas Dievui jau pašvęsta, galėtų būti sėkmingai atlikta.“[ii]

Kaip atrodė bažnyčia, bandykime įsivaizduoti remdamiesi 1697 m. vizitacijos aktu. Tuo metu jos titulai buvo Švč. Trejybės ir šv. Jono krikštytojo. Turėjo kupolą, dažytą auksine spalva. Proporcinga, su 11 langų, ant mūro pamatų, su 6 kolonomis viduje. Didysis medinis altorius dažytas juodai, su 4 kolonomis, tarp kurių pastatytos medinės šv. Petro ir šv. Pauliaus skulptūros. Viduryje buvo Švč. Trejybės paveikslas. Antrajame altoriaus tarpsnyje tarp šv. Mikalojaus ir šv. Cecilijos skulptūrų įstatytas šv. Jono Krikštytojo paveikslas. Dar aukščiau – tarp dviejų angeliukų apskritimą formuojančiuose spinduliuose buvo Švč. Marijos ėmimo į dangų paveikslas. Skulptūros ir kolonos paauksuotos.

Tauragės katalikų bažnyčia iki 1910 m.

Autorius: Tauragės krašto muziejus

Kaip savo straipsnyje aprašo Mindaugas Paknys, antrasis altorius kairėje pusėje taip pat buvo iš trijų tarpsnių, dažytas ir paauksuotas. Šio altoriaus pirmame tarpsnyje stovėjo šv. Jokūbo ir šv. Stanislovo skulptūros, o centre Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Rašyta, kad jį bajoras Radvilavičius parsivežęs iš sudegintos maskvėnų pilies ir dovanojęs Butkiškės bažnyčiai. Sutikus bajoro įpėdiniams, paveikslas perkeltas į Tauragę. Antrajame tarpsnyje iš šonų stovėjo šv. Kazimiero ir šv. Apolonijos skulptūros, o vidury – šv. Baltramiejaus – bažnyčios globėjo paveikslas. Aukščiau irgi buvo du angeliukai, laikantys Jėzaus vardo monogramą.

Ant sienų kabojo 22 paveikslai. Buvo ir nešiojamas altorėlis su Švč. Trejybės vienoje ir šv. Onos – kitoje pusėje. Sakykla buvo paprasta. Vargonų tuomet dar nebuvo, tik senas pozityvas (maži, vieno manualo, dažniausiai kilnojami vargonai).

Praėjus 90 metų vizitacijos akte 1787 m. altorius minimas tas pats, tik dažytas nebe juodai, o melsvai. Kairysis altorius irgi buvo išlikęs beveik toks pat. Tik šv. Kazimiero altorius iškeltas toliau į navą, o jo vietoje įrengtas šv. Juozapo altorius, kadangi minėto šventojo brolija bažnyčioje įkurta 1719 m. Naujojo altoriaus pirmame tarpsnyje buvo šv. Šeimos paveikslas, aukščiau – šv. Onos atvaizdas. Minimas naujas liturginis indas – monstrancija su karūnėlę laikančiais angeliukais, Dievo Tėvo figūrėle ir šv. Dvasios balandžiu. 1792 m. vizitacijos akte padėtis nepasikeitusi.

Tauragės katalikų bažnyčia apie 1912 m.

Autorius: Vyganto Barkausko kolekcija

XIX a. pradžioje pastatyta nauja varpinė ir klebonija. Minimos dvejos katalikų kapinės: šventoriuje ir pusė varsto už miesto. Tai būtų už 530 metrų pagal dabartinius matmenis. Nors realus atstumas gerokai mažesnis (apie 300 m), bet turimos galvoje, matyt, kapinės dabartinių Kultūros rūmų vietoje ir sunaikintoji jų dalis, buvusi perkaso vietoje, kur Dariaus ir Girėno gatvė dabar leidžiasi žemyn link tilto. Per visą laiką taip ir nepastatyta špitolė (prieglauda vargstantiems), kokios įprastai būdavo prie parapinių bažnyčių. XIX a. pradžioje senajame altoriuje vietoj šv. Kazimiero pakabintas šv. Jono Nepomuko paveikslas. 1821 m. rašyta, kad chore (balkone) yra nauji 11 balsų vargonai. Krikštykla įtaisyta šv. Jurgio altorėlio mensoje (stale). 1845 m. ant senojo altoriaus vėl grąžintas Kazimiero paveikslas, o Nepomuko perkeltas į antrą tarpsnį, greta pakabinant šv. Martyno paveikslą. Iš šv. Roko, Jurgio, Antano paveikslų sudėliotas penktas altorius. Laikui bėgant kitos bendruomenės pasistatė mūrinius maldos namus: liuteronai 1843 m., žydai 1857 m., stačiatikiai 1874 m. Katalikams statyti trukdė okupacinė Rusijos valdžia, viešpatavusi krašte nuo 1795 m. Mat po 1863 m. sukilimo uždrausta naujų katalikų maldos namų statyba ir remontas, taip siekiant sparčiau surusinti Lietuvą.[iii] Tam sugalvodavo įvairių priežasčių: kad neužteks lėšų statyboms baigti, kad bažnyčią pastačius pirmiau nei cerkvę, stačiatikiai eis pas katalikus. Pagal tuometinį planą bažnyčia turėjo būti visai kitokia, nei galiausiai buvo pastatyta. Pagrindiniame fasade iš šonų turėjo kilti du gana ploni bokštai, prie pagrindinės navos priglaustos siauros navos, viduje 4 kolonos, 8 sudvejintų langų poros, dar 2 poros prieangyje ir 2 presbiterijoje.[iv] Teigiama, kad šiam reikalui Tauragės dvaro plytinėje įsigytas plytas valdžia nusavino gretimos cerkvės statybai. Draudimas statyti bažnyčias atšauktas 1897 m. Senoji medinė 1673 m. statyta bažnyčia mažai pakitusi, bet jau suvargusi, išstovėjo iki pat 1899 m.

Ketvirtoji bažnyčia

Galiausiai lėšos ir plytos vėl buvo surinktos, o statybų tais pačiais 1899 m. ėmėsi aktyvus klebonas Vincentas Kemėšis. Dabar jau primiršta, bet anksčiau dar daug dešimtmečių prisiminta išskirtinė aktyvi asmenybė. Taip nutiko, kad istoriografijoje statybos nuopelnas dažnai priskiriamas Fabijonui Kemėšiui, kuriam Vincentas buvo dėdė (tėvo brolis).[v] Išpainiokime šį netikslumą.

Tauragės parapijos klebonu Vincentas dirbo nuo 1897 iki 1905 m. Paskui perkeltas į Mosėdį, tačiau už žmonių kurstymą prieš caro valdžią grąžintas į Tauragę klebonu tarnavo nuo 1906 iki 1919 m. Vos grįžęs ėmė organizuoti lietuviškus vakarus su vaidinimais. 1908 m. įsteigė šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuri atidarė savo biblioteką su skaitykla, pieninę, siuvyklą, batsiuvių dirbtuves, jaunimą mokė amatų. Prasidėjus karui 1914 m. vasaros pabaigoje V. Kemėšis paskirtas miesto apsaugos komiteto pirmininku. Rugsėjo viduryje Vokietijai užėmus miestą, dvasininkas paimtas įkaitu už tai, kad miestas nesumokėjo kontribucijos ir išvežtas į Prūsiją. Kalintas Karaliaučiaus, Štetino kalėjimuose. Iš ten į Kražius jam pavyko grįžti lapkritį. Apie 1916–1917 m. grąžintas į Tauragę. Dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje, kuri paruošė sąlygas Lietuvos Nepriklausomybei skelbti. Šiam žmogui 1987 m. Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių proga bažnyčios viduje įrengta memorialinė lenta. Tuo tarpu Fabijonas irgi dirbo Tauragėje, tik vikaru, parapijos administratoriumi, kurį laiką pavadavo besigydantį dėdę Vincentą. Prisidėjo prie lietuviškų vakarų organizavimo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, rašė „Tėvynės sargui“.[vi] Tad painiava išties pagrįsta.

Apgriauta Tauragės katalikų bažnyčia 1941-1942 m.

Autorius: Romualdas Baliūnas. Tauragės krašto muziejus

Žinome unikalią dar statomos bažnyčios nuotrauką, kuri datuotina 1900 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma fotoplokštelė, kurioje bažnyčia dar be bokšto, be stogo, netinkuota. Priešais įėjimą stovi 8 vyrai su kepurėmis, 7 skaromis apsigobusios moterys, 3 vaikai, irgi su kepurėmis. Dalis žmonių stovi ant akmenų krūvos, aplink fasadą matomi sukalti pastoliai. Nuotraukos autorius Adomas Daukša. Naujoji bažnyčia baigta 1903 m., pašventinta 1904 m. rugpjūčio 1 d. Matyt apie 1904–1910 m. išleistas atvirukas su bažnyčios nuotrauka. Iš jos matome, kad senasis bokštas buvo keturkampis ir aukštesnis už dabartinį. Šventorius aptvertas paprasta lentine tvora. Antrasis atvirukas išleistas vėliau, apie 1912–1914 m. ir jau matome mūrinę šventoriaus tvorą, išlikusią iki šių dienų. Atvirukai itin reti, tačiau vieną jų turi įsigijęs Tauragės krašto muziejus. Nors bažnyčios projektas nerastas iki šiol, bet pagal braižą specialistai priskiria švedų architektui Karlui Eduardui Strandmannui, kuris Lietuvoje suprojektavo apie 30 bažnyčių, daugiausia Žemaitijoje. Su senuoju bokštu bažnyčia buvo labai panaši į to paties architekto projektuotą Alantos bažnyčią.

Deja, vos po 11 metų naująjį bažnyčios bokštą 1915 m. užminavo ir susprogdino vokiečiai. Griūdamas bokštas sunaikino ir didelę dalį stogo, fasado konstrukcijų, chorą su vargonais. Atrodo, kad kunigauti tais metais, kol Vincento nebuvo, atvyko Vytautas Dikavičius. Jis prisimena: „Prie bažnyčios buvusioje cementinėje – sudegusiame betoniniame pastate – įkurta bažnyčia. Sienos nelygios, mūrinės, grindys išklotos plytomis, stogas – skiedrinis. Vėjas privarydavo sniego ir vandens. 1915 metais Kalėdose per rytmetines mišias buvo tik 3 žmonės, įskaitant kunigą, zakristijoną ir dar vieną parapijietį, nes labai siautėjo pūga“.[vii] Vėliau parapijiečiai melstis vykdavo į Pajūrėlio bažnyčią (neišlikusi). Klebonas atstatymo darbus pradėjo 1921 m. ir baigė 1925 m., kuomet Švč. Sakramentas iškilmingai įneštas į bažnyčią. Dėl lėšų trūkumo tada nepajėgta atstatyti bokšto.

1927 m. vasarą Tauragės apskrities techniku tapo Tomas Okunis, kuris gyveno Kaune, tačiau dirbo ne tik Tauragės, bet ir Alytaus, Marijampolės apskričių techniku. Jam teko garbė suprojektuoti naująjį bokštą kartu su techniku Veitagu. 1927 m. spalio 7 d. Vyriausioji statybos inspekcija patvirtino bokšto projektą ir atstatymas galėjo būti pradėtas. Rekonstrukcijos autoriai atkūrė bokšto apatinių tarpsnių formas, tačiau nuo trečiojo tarpsnio jis kitoks. Kaip rašo Morta Baužienė, vietoje buvusių aukštų nišelių grupių vidurinę dar kvadratinę bokšto dalį iš trijų pusių supa trikampiai lėkšti frontonai su laikrodžiais. Virš šios dalies bokštas tampa aštuoniakampis.[viii] Tiesa, pirmasis ir vienintelis iš projekte numatytų laikrodžių įrengtas tik 2008 m. (miesto partnerio Rydštato dovana Tauragei 500 m. jubiliejaus proga). Po perstatymo neogotikinės su neoromaniniais elementais šventovės pasipildė dar ir klasicizmo motyvais, taigi M. Baužienė atkreipė dėmesį, jog bažnyčia tapo dar labiau eklektiška. Atrodo, kad abu šoniniai altoriai buvo išlikę ikikariniai, o pagrindiniam altoriui pasiūlyta ant 4 kolonų iškelti karūnos pavidalo baldakimą. Bokštui statyti 10 000 Lt paramą skyrė Statybų inspekcija.

Pirmąją Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje dieną Vokietijai puolant įgriuvo stogas, sudegė vargonai. Klebonas, jau prelatas, vienąkart atstatęs bažnyčią nebesiryžo imtis atstatymo. Atsistatydino ir išvyko į mažesnę parapiją. Vyskupas atkėlė energingą jauną 32 metų kunigą Joną Beinorių, buvusį Klaipėdos gimnazijos kapelioną. Šis ėmėsi statybos dar karo metu ir 1943 m. juos įvykdė tiek, kad galėjo vykti pamaldos. Rudenį vyskupas Vincentas Borisevičius per Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo 3 dienų atlaidus bažnyčią vėl atšventino.

Jonas Beinorius prisiminimuose rašė, kad iš šoninių altorių yra išlikusi vienintelė Marijos statula. Jos maldai sudėtos rankos numuštos krintančio stogo gaisro metu. Ši buvo aprūkusi dulkėmis, purvo apnešta. Atstatymo darbai pradėti nuo griuvėsių pašalinimo. Jonas prisimena: „Visą tą grūzo gausybę vežėme arkliais pasidarytu grindiniu pro didžiąsias duris ir didžiųjų durų laiptais žemyn. Vežėm... nuo klebonijos kelio iki plento, prie tilto. Charakteringa: nei vežant grūzą, nei išpilant jį ant kelio, nei jį paskleidžiant, niekas nerado ir nepastebėjo nukritusių Marijos rankų. Kada paruošėm kopėčias ir pradėjom ruošti stelažus Marijos altoriaus tvarkymui, tada nuo tilto į kalną ėjo Lietuvos žemės ūkio akademijos studentė Šertvytytė ir, atnešusi rankas, pareiškė: „Pareidama nuo tilto į kalną išsigandau, pamačiau kelio pakraštyje kyšančias rankas. Supratau, kad čia jos pateko iš bažnyčios. Štai atnešiau jums“. Atnešė kaip tik tuo metu, kai restauratoriai ruošėsi gipsines naujas Marijos rankas. Žinoma, visi džiaugėmės tuo radiniu ir ne mažiau stebėjomės tuo faktu, kaip jos galėjo kelyje išlikti nesutrintos ir tuo, kaip nuostabiai jos atsirado“.[ix] Neaišku, ar sovietams grįžtant bažnyčia vėl nukentėjo, tačiau remontai vykdyti iki pat 1955 m. Iki šiol kabantys kryžiaus kelių paveikslai, kuriuose pavaizduotas vien Jėzus Kristus, nutapyti dabar jau nežinomos autorės 1952 m., ar kiek anksčiau. Kiekvieno iš paveikslų tapymui lėšas aukojo parapijiečiai. Jie nurodyti kitose paveikslų pusėse. Veikiausiai tuo laikmečiu pagaminti suolai, sakyklos, altorius, kurie stovi ir šiandien.

Vis paremontuojama ir prižiūrima bažnyčia rimtų remontų sulaukė 2009–2011 m., kai nauja skarda apdengtas stogas, pertinkuotas ir perdažytas fasadas bei vidus, vietoj medinių sudėtos plytelių grindys, įvestas geoterminis šildymas. Atlikta ir daugiau kosmetinių pakeitimų.

• „Tauragės žinių“ inform.
•  Sausio 24, 2025

Praėjusio šimtmečio 1925 metų sausio 2 diena Tauragės kraštui padovanojo iškilią, šviesią asmenybę, stebinusią aplinkinius savita pasaulėžiūra. Tą dieną gimė Tauragei ir Tauragės mokiniams savo gyvenimą paskyręs matematikos mokytojas Rene Barščiauskas. Mokytojas – klasikinės mokyklos atstovas, matematiką dėstęs pagal savitą metodiką, turėjęs savitą bendravimo su mokiniais kultūrą, o jo aistra žvejybai, vandens žygiams ir meilė gamtai dar labiau jį suartindavo su mokiniais.

Anuomet mokiniai siekdavo būti priimti mokytis į Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos sustiprinto matematikos mokymo klases, kuriose matematiką dėstydavo mokytojas Rene Barščiauskas. Sustiprinto matematikos mokymo klasės Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje būtent mokytojo Rene Barščiausko ir tuometinio mokyklos direktoriaus A. Masanduko dėka pradėjo veikti nuo 1965 metų, tačiau jos formalaus statuso neturėjo iki 1976 metų, kai tokias klases patvirtino tuometinė Švietimo ministerija. 

„Leniniečių balsas“ Nr. 117, 1974-10-05

Autorius: Martyno Mažvydo progimnazijos archyvo nuotrauka

Mokytojas Rene Barščiauskas buvo žinomas ne tik Tauragės rajone, jį pažinojo ir jo darbą vertino Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai, 2005 m. jis apdovanotas Zigmo Žemaičio medaliu, o 2009 m. Tauragės apskrities viršininko Garbės ženklu „Už nuopelnus Tauragės apskričiai“.

„Tauragiškių balsas“ 2005 m. sausio 6 d.

Autorius: Martyno Mažvydo progimnazijos archyvo nuotrauka

Kalbėdami apie mokytoją Rene Barščiauską privalome paminėti, kad jo veikla neapsiribojo vien tik pedagogine veikla, Rene Barščiauskas buvo aktyvus visuomenininkas, žinomas kaip Žaliųjų judėjimo Tauragėje pradininkas, Vokiečių draugijos Tauragėje įkūrimo iniciatorius, vertėjas. Už nuopelnus Tauragei jam suteiktas Tauragės rajono garbės piliečio vardas.

Rene Barščiauskas pamokoje - geriausiame rajono matematikos kabinete

Autorius: A. Juknos nuotrauka

Tauragės rajono savivaldybės tarybos nario, verslininko Sigito Mičiulio iniciatyva sausio 30 d. bus minimas mokytojo Rene Barščiausko gimimo šimtmetis. Renginiui ruoštis aktyviai padeda Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius Remigijus Masteika.

Rene Barščiauskas su mokiniu – šiandien VU matematikos katedros prof. dr Artūru Dubicku

Autorius: A. Juknos nuotrauka

Organizatoriai nuoširdžiai kviečia Tauragės rajono savivaldybės administracijos atstovus, mokinius, mokytojus, buvusius kolegas ir visus tuos, kurie prisimena Tauragės rajono garbės pilietį mokytoją Rene Barščiauską, 2025 m. sausio 30 dieną:

12.00 val. apsilankyti Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, kurioje už Rene Barščiauską bus aukojamos Šv. Mišios (po Šv. Mišių lankomas Rene Barščausko kapas Papušynės kapinėse),

14.00 val. atvykti į Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijoje vyksiančią konferencija „Tarp praeities ir dabarties: Tauragės rajono garbės piliečio Rene Barščiausko 100-osios gimimo metinės“. Renginio moderatorius – Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas.

Negalintys dalyvauti renginiuose, mokytoją Rene Barščiauską galite pagerbti uždegdami skaitmeninę žvakutę nuotoliniu būdu www.cemety.lt

„Leniniečių balsas“ Nr. 117, 1974-10-05

Autorius: Martyno Mažvydo progimnazijos archyvo nuotrauka

• Darius KINIULIS
•  Kovo 24, 2025

Kas ta Nemuno žemupio kultūra?

Mokslininkai, remdamiesi laidojimo papročiais, išskiria I–V a. gyvavusią Nemuno žemupio kultūrą. Jos žmonės kapinynus įrengdavo vaizdingose kalvose, netoli gyvenviečių. Kapo konstrukcija nesudėtinga – paprasta duobė, kurios kampuose kartais padėdavo akmenų. Manoma, kad tai – amžinojo namo simbolis. Laidojimo apeigų metų iš laužo atnešdavo žarijų ir jomis išpildavo pagrindą. Tai turėjo apvalyti amžinojo poilsio vietą. Jau II a. Dauglaukio gyventojai mirusius laidojo karstuose. Juos darydavo iš perskelto didelio medžio liemens. Išdegindavo šerdį, o galus uždarydavo dailiai priderinta lenta. Vidų dėl gero kvapo išklodavo ajerais, įklodavo maršką. Mirusius laidojo su drabužiais ir daiktais. Kapinyno papėdėje padėdavo molinį aukų indą su vaišėmis mirusiojo vėlei. Prie laužų rinkdavosi artimieji, o po vaišių indą sudaužydavo.

Nemuno žemupio gyventojai buvo nagingi amatininkai, gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Randama dalgių, daug kirvių, peilių. Dėkinga geografinė padėtis nemažą dalį gyventojų pavertė prekeiviais. Jūra ir Nemunas su visais jų intakais surišo gintaro pilnus prūsų kraštus su šiauriau ir ryčiau gyvenusiais kitais aisčiais. Prekybą su Romos pasauliu liudija laikmečio kapinynuose randami emalės ir stiklo karoliai, vėriniai. Gana gausiai krašte aptinkama Romos monetų. Apie prekybos kelią liudija ir netiesioginiai šaltiniai – ginklų gausa vyrų kapuose. Prekybininkų vilkstines turėjo saugoti ginkluota palyda. Nemuno žemupio kariai anksti perėmė naują kario aprangos detalę – perpetę. Dėl prekybinių ryšių gyventojams užteko žaliavos papuošalų gamybai. Vietos juvelyrai buvo pasiekę aukštą meistrystės lygį.[1] Archeologinė medžiaga akivaizdžiai rodo jau vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu buvus aiškų visuomenės susisluoksniavimą. Asmenis, turėjusius aukščiausią socialinį statusą, tarp kitų prestižinių įkapių rodo žiedai. Vėlyvuoju tautų kraustymosi laikotarpiu turtą ir galią pažįstame per išaugusią sidabro, nusinešamo į kapus, kiekį ir didėjantį vyrų kapų su žirgais skaičių. Pabrėžiama ginklo galia. Archeologinė medžiaga rodo kalaviją buvus ne tik ginklą, bet ir socialinio statuso žymenį.[2] Nežinome, ar Nemuno žemupio kultūros žmonės jau vadino save skalviais, tačiau istorinius kryžiuočių antpuolių laikus pasiekę jų palikuonys vadinosi būtent taip.

Įvijiniai žiedai, apskritinė segė iš nežinomų degintinių kapų Lauksargių apylinkėse.

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugo Černecko nuotrauka

Vienas labiausiai skalvių protėvius išskiriančių bruožų, kuriuos galime atsekti, yra gerai ginkluotų vyrų kapai su žirgais. Jų kapuose gausu aukštą socialinį statusą rodančių įkapių: sidabrinių papuošalų, importinių ginklų ir ginkluotės elementų. Tautų kraustymosi laikotarpiu Nemuno žemupyje tokių žmonių kapų su žirgais rasta 9 kapinynuose (straipsnyje aprašyti Barzūnai, Greižėnai, Kreivėnai, Vidgiriai bei neaprašyti Linkūnai, Smalininkai, Šereitlaukis, Viešvilė II, Rubokai). Iš viso žinomi 36 tokie nedeginti vyrų kapai. Dažniausiai, kaip ir romėniškuoju laikotarpiu, Vakarų Lietuvoje laidotos simbolinės specialiai atrinktos žirgų dalys: galva, kojos. Sprendžiant iš išsidėstymo, galbūt šios dalys laidotos kartu su nudirta arklio oda. Čia neaprašytuose Šereitlaukio, Smalininkų bei galbūt Kreivėnų (kapas suardytas) kapinynuose rasta palaidojimų su visu arkliu. Vidgirių kapinyne keliuose vyrų kapuose rasta po dvi žirgų galvas. Apskritai, daugiausia žmonių kapų su žirgais rasta Vidgirių kapinyne – net 13.[3]

Šią kultūrą reprezentuoja ne tik Dauglaukio kapinynas, kurio radiniai priklauso Vytauto Didžiojo karo muziejui, bet ir Greižėnų, Kreivėnų, Barzūnų, Vidgirių kapinynai, kurių radiniai atsidūrė Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Dalį radinių iš Vidgirių kapinyno turi Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Spėjamos Oplankio senovės gyvenvietės kuklūs radiniai eksponuojami Tauragės krašto muziejaus Archeologijos bokšte.

Skalviai – maža, bet įtakinga gentis

Ilgai buvo neaišku, ar Nemuno žemupio kultūros žmones galima laikyti skalvių protėviais. Tačiau, daugėjant duomenų iš archeologinių objektų, juos sukartografavus paaiškėjo, kad I–V a. Nemuno žemupio kultūros ir VI–IX a. skalvių genties ribos yra beveik tapačios, išskyrus šiaurinę dalį, kurioje palaipsniui senuosius gyventojus ėmė išstumti žemaičiai – būsimosios Karšuvos žemės gyventojai. Vėliau iki pat XIII a. užkariavimų Skalva susitraukė į gana mažą teritoriją, kuri užėmė pietines Tauragės bei Tilžės, Ragainės, Pagėgių, Viešvilės apylinkes. Rašytiniuose šaltiniuose skalviai pirmą kartą paminėti 1231 m.[4] Skalvių paminklų išsidėstymas akivaizdžiai rodo, kad jų centrai išsidėstė panemuniais, didžiulė paminklų sankaupa Nemuno santakoje su Jūra, Šešupe. Kitaip tariant, nuo vėlyvojo romėniškojo laikotarpio iki vikingų laikų pabaigos ten gyvenusių žmonių gerovę užtikrino gerai ginkluoti žmonės, sugebėję kontroliuoti šią svarbią vandens ir žemės kelių sankryžą.[5]

Radiniai turtinguose skalvių kapinynuose sako, kad jie buvo pasiekę gana aukštą išsivystymo ir gerovės lygį. Nemunas – senas prekybos kelias, kurį skalviai kontroliavo. IX–XI a. skalviai palaikė glaudžius santykius su vikingais. Vikingo kapas rastas Dauglaukyje. Būta kalbų, kad vikingų dirbinių rado kapų plėšikai Lauksargių apylinkėse, mokslui nežinomame kapinyne. X–XI a. viduryje skalvių kultūra klestėjo. Tačiau jau XII a. pirmojoje pusėje dėl pasikeitusių politinių veiksnių (skandinavai tampa vis labiau katalikiški) keitėsi ir ekonominiai veiksniai, prie kurių skalviai ir aplinkinės gentys prisitaikyti, atrodo, nesugebėjo. Archeologinėje medžiagoje matomas bendras jų kultūros nuosmukis, nebelaidota kai kuriuose kapinynuose.[6]

Šaltiniuose minimos 4 svarbiausios skalvių pilys: Ragainė, Ramigė, Šereika ir Šešuvis. Pirmoji stovėjo Ragainėje, antroji, kaip spėjama, ant Rambyno. Šereikos pilis stūksojo ant Šereiklaukio piliakalnio, o Šešuvies pilis tikriausiai stovėjo Jūros ir Šešuvies santakoje arba netoli jos (Ližių apylinkės). Šaltiniuose neįvardijamas skalvių pilis mena piliakalniai: Būbliškė, Kulmenai, Vartūliškiai, Opstainys, Raudžiai, Skalvė, Aukštieji Eisuliai, Šiupiniai, Balgardai, o aptariamai teritorijai ypač svarbūs Greižėnų, Gilandžių, Kreivėnų piliakalniai. Iš vėlyvų skalvių paliktų kapinynų žinome Aukštvilkius, kuris beveik netirtas ir Kreivėnų kapinyną, tirtą geriau.

Skalva VI-XIV a.

Autorius: Sudarė Darius Kiniulis

Jei ne vokiečių agresija, Skalva būtų natūraliai įsiliejusi į Lietuvos valstybę. Skalviai jau buvo pripažinę Mindaugo valdžią, tačiau XIII a. pab. jie nukariauti. Daug žmonių Vokiečių ordino išžudyta, paimta į nelaisvę, kiti perkelti į jau seniau nukariautas prūsų žemes. XIV a. dalis dar nenukariautų išvyko saugoti Lietuvos pietinių žemių, kiti papildė Lietuvos kariuomenę. Iš to laikmečio šaltinių sužinome nemažai skalvių vardų ir vietovių. Kilmingiems papirkti buvo skiriamos žemės, turtai. Sunyko skalvių kalba, kultūra, tačiau vietovardis dar plačiai naudotas ir XVII a.

Kad susidarytume geresnį žilos praeities vaizdą, pasitelksime netoli Tauragės tirtus kapinynus: Dauglaukio, Barzūnų, Kreivėnų ir Vidgirių, Greižėnų, Aukštvilkių bei spėjamą Oplankio senovės gyvenvietę.

Dauglaukio kapinynas

Apie šį kapinyną prirašyta daug ir įdomių straipsnių, leidinių, nufilmuota laidų, sukurta programų. Jis ypač nuodugniai ištirtas įvairiais atžvilgiais. Ir ne veltui, kadangi I–III a. kapinynas suteikė daug naujų žinių apie iki tol beveik nepažintą Nemuno žemupio kultūrą ir prekybą su romėnais. Radiniai pateko į Vytauto Didžiojo karo muziejų. Daug būtų galima plėstis, tačiau apsiribosiu trumpesniais kertiniais faktais. Labai rekomenduoju perskaityti vaizdžiai ir paprastai parašytą skyrių tyrėjo Eugenijaus Jovaišos knygoje Kapai ir žmonės (2020), kuriame kapinyno radiniai ir kaulai beskaitant atgyja to meto Europos politikos ir ekonomikos visumoje. Staiga imi suvokti, kad mūsų protėviai tais amžiais buvo aktyvūs Europos civilizacijos dalyviai.

Dauglaukio žmonės kapinyne sulaidoti tarp 70 ir 260 m. 40 palaidotųjų buvo eiliniai – beveik be įkapių. 33-ijų pasiturinčio sluoksnio atstovų įkapės gausesnės. Mažiausią visuomenės sluoksnį sudarė 11 turtingųjų, kurių kapuose rasti įspūdingiausi papuošalai. Bendruomenė namus statė Jūros slėnyje, tačiau toliau nuo upės, ant kalvelės, nes slėnis būdavo užliejamas pavasario potvynių metu. Akivaizdu, kad Jūros upė buvo svarbus kelias, bet naudoti ir žirgai. Įkapės rodo, kad tikrai bendrauta su už 7 km buvusia Barzūnų bendruomene. Vieni buvo žemdirbiai, kiti – prekeiviai. Dar kiti audė, verpė, medžiojo ir žvejojo. Mirusių nedegino, užkasdavo giliai žemėje, kapą ženklino mediniu stulpu. Kapai buvo kiek toliau nuo gyvenvietės.

Aktyvią prekybą liudija 12 rastų Romos monetų – sestercijų. Monetos su tuo metu valdžiusių imperatorių atvaizdais padeda lengvai datuoti kapus. Rasta daug Romos imperijos dirbtuvėse padarytų karolių iš emalio ir stiklo. Nors prekybos tinklą vadiname Gintaro keliu, prie upės gintaro neturėję pirkliai galėjo pasiūlyti ir kitų gėrybių: vergų, mėsos, grūdų, kailių, vaško ir kitko. Rasti karių kapai leidžia numanyti, kad į tolimas keliones iškeliavusius pirklius reikėjo saugoti nuo užpuolimo. Tokie patys kaip Dauglaukyje skydai rasti už šimtų kilometrų esančiose vietovėse. Moterų vėriniai iš importuotų emalės ir stiklo karolių suverti vietos meistrų.

Vyrų kapuose rasta kirvių, kovos peilių, iečių, skydų, arklų, kaplių, perpečių, geriamųjų ragų, šukų, žnyplių žaizdai užspausti arba plaukams pešioti ir kitų dirbinių. Prie vieno kario galvos rastas gintaro gabaliukas galbūt rodo, kad jis buvo sargybinis Gintaro kelyje. Tą patį galėjo reikšti ir prie diržo į maišelį įdėta moneta. Aisčiai garbino Šiaurinę žvaigždę ir, kaip nustatė E. Jovaiša, mirusiuosius laidojo ta kryptimi, kur tuo metu žvaigždė buvo danguje. Todėl kapai iš pradžių atrodo sulaidoti įvairiomis kryptimis, bet kaip. Aisčiai manė, kad mirtis yra kelias į pomirtinį gyvenimą. Anapilyje reikės visko, kaip ir šiame gyvenime.

Moterų kapai papuošalų grožiu ir gausa lenkia vyrų. 36-ajame moters kape net rasta medinės dėžutės liekanų, kurioje buvo sudėti papuošalai, tikriausiai nešioti paauglystėje. 34-ajame kape rasta karsto liekanų. Jis buvo skobtas iš medžio liemens, o galai užbaigti lentelėmis. Iš vidaus karstas buvo išteptas gyvulinės kilmės klijais, kurie prilaikė vilnonį audeklą. Po to karstas išklotas ajerais dėl kvapo, o šie užkloti kitu vilnoniu audeklu. Moterų kapuose ypač dažnai randamos geležinės ylos, kurios, nepaisant jos turto, įprasmino moterį kaip namų židinio sergėtoją. Būdingi ir karolių vėriniai, segės, apyrankės. Turtingosios turėjo žiedų, krūtinės papuošalų, smeigtukų, antkaklių, apgalvių. Ypač Dauglaukį išgarsino 1990 m. rasta antra taip gerai išsilaikiusi vilnonė kepuraitė, nusagstyta žalvario plokštelėmis. Pirmoji, rasta Šernų kapinyne 1891 m., tikriausiai sunaikinta Karaliaučiaus bombardavimo metu. Ją nešiojusi įtakinga bendruomenės moteris palaidota tarp 220–260 m.

Iš vėlyvesniųjų kapų išsiskiria 12-asis vyro kapas su žirgu, palaidotas tarp 150 ir 220 m. Tai seniausias toks kapas, žinomas šioje kultūroje. Žirgo įkapių nerasta, tačiau raitelis turėjo dvi geležines ietis, kirvį, skydą, kovos peilį, geležines žnyples, dvi žalvarines seges. Manoma, kad peilis ir viena iš iečių atkeliavo iš Sembos pusiasalio.[7] Dauglaukio radinių nuotraukomis, iliustracijomis galima pasigrožėti interneto naršyklėje įvedus aisciai.eu.

Barzūnų kapinynas

Vilkyškių seniūnijoje, prie Oplankio, yra Barzūnų kapinynas. 1998–2001 m. jį tyrė archeologas Valdemaras Šimėnas. Tik nedaug vėlyvesnis už Dauglaukio kapinyną, šis taip pat suteikė naujų žinių apie Nemuno žemupio kultūros žmones. Jis ten ištyrė net 52 kapus, o II–VII a. datuoti radiniai pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų.[8] Kaulai beveik neišliko, tačiau neabejojama, kad visi kapai griautiniai. Archeologus kapinynu domėtis paskatino apie 1995 m. Jūra baidarėmis plaukę turistai, kurie rado keletą papuošalų. Kapinynas nukentėjo ir nuo vagių bei žemdirbių. Laidojama buvo dideliame plote ir per laiką senus kapus užlaidojo naujesniais.[9]

Barzūnų kap. 33 įkapės

Autorius: Lietuvos nacionalinis muziejus, Kęstučio Stoškaus nuotraukos

Išsiskyrė 2-asis vyro kapas, kuriame rasta lygiagrečių molio juostelių, iš dalies ribojančių mirusiojo kūno vietą gerokai didesnėje duobėje. O 18-ajame moters kape rasta lentinio karsto liekanų lygiu dugnu.[10] Neretai ankstyvose II–III a. duobėse dažniau prie galvos padėta po akmenį, o ankstyvieji karstai buvo skobtiniai.[11]

Žirgo auka neabejotinai buvo būdas pabrėžti mirusiojo statusą. Tuo atžvilgiu įdomus 5-asis vyro kapas, kuris priklauso IV a. antrajai pusei, o jo įkapės sudaro vėlyvojo romėniško laikotarpio ir ankstyvųjų tautų kraustymosi laikų formų stilistinį mišinį. Šiame kape rasti du skirtingo dydžio ir formų ietigaliai, įmovinis kirvis, dalgis, peilis, skiltuvas ir kaltas, pincetas, titnago gabalėlis. Ant kojų mirusiajam uždėti pentinai, sutvirtinti sagtelėmis, o apranga gausi papuošalų – karolių vėrinys, antkaklė, penkios segės (masyvios lankinės žieduotosios segės lenkta kojele ir žvaigždine kojele), įvijiniai žiedai. Išskirtinis šiame kape kariškas atributas – perpetė (romėniško balteus sekinys), kuri kartu su diržu sudarė prestižinę kario ekipuotę IV–V a.[12] 15-ajame vyro kape, tikriausiai suardytame dar senovėje, irgi rastas žirgas su sidabru puošta perpete ir žieduotąja sege.[13] 50-ajame kape rasta žirgo galva su dvinariais žąslais dantyse.[14]

Unikalus yra II a. antrosios pusės 16-ajame vyro kape rastas signetinis žiedas su apskrita akute, kurioje įkomponuotas meandro tipo kampuotas motyvas, išryškintas raudonu emaliu. Baltiškoje medžiagoje kol kas daugiau tokių nėra žinoma. Be to, tai pirmasis emaliu dekoruotas radinys, rastas Nemuno žemupyje.[15] Šiame kape rastos ir dvi gerai išsilaikiusios lankinės segės (labai profiliuota paplatintu plokščiu liemenėliu bei siauru liemenėliu, su dviem ornamentuotais laipteliais), įmovinis kirvis su medinio koto likučiais, įtveriamasis peilis tiesia nugarėle ir įmovinis ietigalis trumpa siaura karklo lapo formos plunksna.[16]

Dar verta paminėti profiliuotą ornamentuotą lankinę segę plačiu liemenėliu iš 19-ojo vyro kapo. 14-ajame moters kape rastas iš įvijėlių padarytas apgalvis, didelis ritės formos žalvarinis karolis, stipriai profiliuota ir akinė segės, dvi apyrankės. Galima paminėti 13-ajame kape rastą kibirėlio formos kaklo pakabučių apvarą.

Vėlyvesni V–VI a. kapai dažniau orientuoti šiaurės-pietų kryptimi. Šių vyrų kapų duobės kiek gilesnės. Moterys paguldytos priešinga kryptimi.[17] Duobę užpildančioje žemėje pasitaikė pavienių akmenų ir keramikos šukių. Vėlesni karstai jau tik lentiniai. Retų radinių rasta 7-ajame kape. Be žieduotųjų segių, labai smulkių gintarinių karolių kaklo apvaros jame rasta segė plokščia kojele su pakraščiuose pritvirtintu ranteliu. Unikali ir apyrankė išplotais galais.[18]

Pats gausiausias ir su puošniausiomis įkapėmis yra 33-iasis moters kapas. Jame buvo smeigtukas ištęsto rombo formos galvute galvos apdangalui susegti, dvi lankinės ilgakojės segės ranteliais puoštu liemenėliu ir kojele, su pusapvalėmis ornamentuotomis buoželėmis įvijos galuose, dvi ornamentuotos apyrankės užkeistais platėjančiais kanopiniais galais, įvijinis žiedas. Taip pat kutas, sudarytas iš ant odos juostelės suvertų trylikos įvijėlių, trijų įvijinių žiedų, statinaitės formos, dvigubo ir keturių viengubų daugiakampių karolių bei trijų karolių-žiedų. Vėrinys, suvertas iš žalvarinės įvijėlės, gintarinio dvigubo nupjauto kūgio formos ir juodo stiklo formos karolių. Dar vienas vėrinys, suvertas iš trijų baltai melsvo, žalio ir juodo stiklo ritinio ir statinaitės formos karolių. Įtveriamasis peilis tiesia nugarėle, su medinės rankenos likučiais, yla su medinės įkotės likučiais, verpstukas iš kvarco bei viena keramikos šukė.[19] 34-ajame vyro kape rastas ietigalis, vienašmenis kalavijas be skersinio ir didelė lankinė ilgakojė segė.[20]

Labai gražūs du kryžiniai smeigtukai iš 9-ojo moters kapo su sidabriniais pusapvaliais kūgeliais bei žiedeliais kryžmos galuose bei viduryje. Viena adata nulūžusi.[21] Kape rasta ir kryžinė segė su mėlyno stiklo akute, kaip ir 4-ajame kape.[22] Vaikų ir paauglių kapai su negausiomis įkapėmis. 25-ajame moters kape rasta įvijinė apyrankė ir įvijinis žiedas, kaklą puošė antkaklė su plokštele ir kabliuku galuose gintarinė apvara su žalvarinėmis įvijėlėmis ir kibirėlio formos pakabučiu. Ant krūtinės buvo segė žvaigždine kojele. Moterų ir paauglių kapuose rasta geležinių lazdelinių smeigtukų, gintaro karolių, ilgakojė lankinė segė lieta siaura užkaba, įvijinių žiedų, yla. Vyrams beveik visais atvejais buvo dedamos ietys ir po vieną gintaro karolį ant krūtinės – amuletą. Apardytame 27-ajame vyro kape išliko gintaro karolių apvara, dalgis, įmovinis kirvis, keturios geležinės ovalo formos diržų sagtys, geležinis pentinas, trys įvijiniai žiedai, du gintaro amuletai, titnago skeltė. Daugumos vyrų ir moterų kapai neturtingi, su mažai įkapių arba beveik be jų.[23]

Paminėjimo verta 35-asis kapas, kuriame virš karsto buvo įdėtas, spėjama, luotas. Viena iš dviejų antkaklių, rastų 40-ajame moters kape, – unikali Lietuvos archeologinėje medžiagoje. Ji taip pat žieduotoji ir primena dėželines antkakles, o galai puošti prilituotais rantytais strypeliais su rutuliukais tarp jų. Stilistiškai ji panaši į 7-ojo kapo apyrankę ir segę. Atrodo, kad Barzūnų apylinkėse gyveno meistras, labai mėgęs puošti dirbinius žiedeliais ir įvaldęs savitą gamybos technologiją. Pavyko rasti ir du degintinius kapus. 37-asis kapas įrengtas nedidelėje duobutėje. Likusių degintų kaulų nedaug, jie įsimaišę tarp šukių. Matyt, urna ritualo metu buvo sudaužyta. Ji prastai išdegta, grublėtu paviršiumi. Įdomu, kad 43-asis kapas dvigubas: griautinis kapas palaidotas giliau už degintinį, tačiau kapai vienalaikiai, tik įrengti naudojant skirtingas tradicijas. Urna irgi sudaužyta.[24]

 

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

[1] Jovaiša E., Kapai ir žmonės, Vilnius, 2020;
[2] Bliujienė A., Valdžios ir galios centrai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 227–228;
[3] Banytė-Rowell R., Laidosena: bendruomenių pasaulėžiūros ir socialinės raidos atspindžiai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 117–119;
[4] Almonaitis V., Almonaitienė J., Šiaurės Skalva, Kaunas, 2015, p. 13–15;
[5] Bliujienė A., Valdžios ir galios centrai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 225–226;
[6] Ten pat, p. 228;
[7] Jovaiša E., Kapai ir žmonės, Vilnius, 2020, p. 199–263;
[8] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001, Vilnius, 2002, p. 124–129;
[9] Šimėnas V., Barzūnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2000, p. 273–274;
[10] Banytė-Rowell R., Laidosena: bendruomenių pasaulėžiūros ir socialinės raidos atspindžiai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 88–89;
[11] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000, Vilnius, 2002, p. 103–104;
[12] Banytė-Rowell R., Laidosena: ginklai ir ginkluotė // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 161;
[13] Šimėnas V., Barzūnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2000, p. 275;
[14] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001, Vilnius, 2002, p. 125;
[15] Bliujienė A., Valdžios ir galios centrai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 227;
[16] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 355;
[17] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 m., Vilnius, 2002, p. 125;
[18] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 317;
[19] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 326–327;
[20] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 m., Vilnius, 2002, p. 104;
[21] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 378;
[22] Šimėnas V., Barzūnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2000, p. 275;
[23] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 m., Vilnius, 2002, p. 103–104;
[24] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 m., Vilnius, 2002, p. 125–129.

• Darius Kiniulis
• Sausio 14, 2025

Projektas, kuris pagražins Tauragę

Penktoji vidurinė mokykla – dabar „Jovarų“ pagrindinė mokykla pradėta statyti 1978 m. rugpjūčio 1 d., o vaikus mokytis įsileido jau po metų – 1979 m. spalį. Tuo pačiu metu įrengtas ir stadionas, kuris buvo tiems laikams tinkamas. Tačiau nuo tada jame beveik niekas neatnaujinta ir 2024-uosius stadionas pasitiko skurdžios išvaizdos, inventoriaus, nelabai tinkamas sportui. Laimei, prasidėjo rekonstrukcija, pakeisianti stadiono, o vėliau ir mokyklos vaizdą neatpažįstamai. Kaip skelbė savivaldybės administracija, 2024 m. rugpjūčio 2 d. su UAB „Stamela“ pasirašyta sutartis dėl „Jovarų“ pagrindinės mokyklos stadiono rekonstravimo darbų. Šios sutarties vertė – 943 737 Eur. Iš jų 904 425 Eur. finansuojami ES lėšomis, likusi dalis apmokama iš savivaldybės biudžeto. Darbų atlikimo terminas – 14 mėnesių. Stadione bus įrengti suoliukai, šiukšliadėžės, vandens kolonėlė, lauko šachmatų danga ir figūros (šis faktas – įdomus sutapimas ir toliau skaitykite – kodėl?!), vaikų žaidimų įrenginiai, futbolo vartai, krepšinio aikštė, bėgimo takai, žiūrovų tribūnos, lauko teniso aikštė, paplūdimio tinklinio aikštė, lauko treniruoklių komplektas, šuolio į tolį sektorius, aptvėrimai bei sutvarkyta ir apželdinta aplinka. 

Autorius: Tauragės rajono savivaldybės nuotrauka

Rūsys po stadionu

Vyriausieji tauragiškiai prisimins, kad mokykla ir stadionas imti statyti ne tuščioje vietoje, tad vieną dieną gautas skambutis iš įmonės, atliekančios stadiono rekonstrukciją, atstovo nustebino, ir kartu nelabai. Po stadionu dar esama buvusio objekto liekanų. Atvykome kartu su Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus specialistu Viktoru Klepikovu. Stadiono pietinėje dalyje, kažkur ties buvusiu bėgimo taku, darbininkai atidengė skliautuoto raudonplyčio rūsio fragmentą. Skaitytojų vaizduotę iškart skubu nuraminti, nes skliautas mažytis, ertmė siaura ir matyt atliko drėgnos vietovės drenažo funkciją. Aplink taip pat mėtėsi daugybė plytgalių. Nedidelis likęs fragmentas buvo modifikuotas jau sovietmečiu, atvedant į jį betoninį vamzdį. Tad iš pirmo žvilgsnio intriguojantis atradimas ne toks jau ir sensacingas – senoji Tauragė tik priminė apie save. Dėl pilnai neišardytų pamatų stadione kai kuriose vietose buvo įdubusi žemė, kuli kėlė sportinių traumų riziką. Bet apie viską iš eilės.

Trumpa mokyklos istorija

Grįžkime prie mokyklos darbo pradžios. Mokiniai ir mokytojai rado 40 naujų kabinetų, sporto ir aktų sales, valgyklą, biblioteką, aikštyną. Pirmuosius 1979–1980 mokslo metus šioje mokykloje pradėjo 46 pedagogai, mokėsi 1053 mokiniai. Pirmuoju mokyklos direktoriumi tapo Valentinas Pocevičius, kuris vadovavo iki 1984 m. Nuo 1984 iki 1988 m. – Algirdas Medeikis. 1988 m. direktoriumi tapo Eugenijus Šaltis, o nuo 1993 m. – Algimantas Kaminskis, mokyklai vadovavęs labai ilgai. 2022 m. direktore tapo Janina Pukelienė. Nuo 1998–1999 mokslo metų sėkmingai į mokyklos bendruomenę integruojami kitakalbiai mokinai. Nemaža dalis grįžtančių į Lietuvą tėvų vaikų sunkiai kalba lietuviškai, todėl šioje mokykloje nuo 2016 m. įsteigta išlyginamoji klasė. Mokykla kurį laiką teigiamu žodžiu dažnai minėta dėl nuo karo 2022 m. pabėgusių ukrainiečių integravimo.

Lentpjūvė-malūnas „Progress“

Taigi, mokykla skaičiuoja 46 veiklos metus. Tačiau kas ten buvo prieš tai? Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais didžiulį sklypą įsigijo du verslininkai Elijas Baikovičius ir Hiršas Gitkinas. Atsiverčiu 1939 m. Lietuvos telefonų knygą ir matau, kad Tauragėje adresu Laisvės g. 23 įregistruota lentpjūvė „Progress“. Telefono numeris: 53. Vyrai įrengė lentpjūvę su motoriniu malūnu dar 1934 m. Abu jie buvo stambūs medienos pirkliai. Hiršas Gitkinas, kartu su kita bendrasavininke, turėjo dar vieną motorinį malūną ir lentpjūvę prie tilto (išlikęs, šalia „Jysk“). Elijas Baikovičius su žmona buhaltere Fruma Tauragėje dar turėjo viešbutį. Susilaukė dviejų vaikų: Hario (Arje Leibo) ir Jakovo. Elijas įgijo verslo vadybos, malūnininko mokslus. Buvo Europos mastu labai garsus šachmatininkas. Jo tėvas Leiba – irgi stambus miško verslininkas, didele dalimi rūpinosi ir finansavo Tauragės sinagogos statybą 1857 m. Šeimos turėjo namus Kaune ir Tauragėje.

Lentpjūvė - malūnas Progress apie XX a. 6 deš. Dabartinė Jovarų mokykla

Autorius: Tauragės krašto muziejaus nuotrauka

Jovaruose įkurtos lentpjūvės valda, atrodo, sutapo su šiandieniniu mokyklos sklypu. Tai liudija 1941, 1944, 1945 m. vokiečių darytos žvalgybinės fotografijos iš oro. Deja, po okupacijos sovietų valdžia 1940 m. greit nacionalizavo didesnes įmones, įskaitant ir „Progress“ lentpjūvę. Atrodo, kad karo metais, lentpjūvė veikė toliau ir nebuvo labai nukentėjusi. Laimei, prieš griaunant, padarytos kelios nuotraukos iš kurių dvi saugomos Tauragės krašto muziejuje. Tai buvo fachverkinės architektūros (mediniais tašais sutvirtintų karkasinių sienų) gamybinės paskirties pastatai. Pokario dešimtmečiais motorinis malūnas veikė toliau, kol nebelikus poreikio pastatai nugriauti, sklypas užlygintas ruošiantis statyti mokyklą. Beje, prie pat mokyklos yra Malūno ir Progreso gatvės, tiesiogiai menančios šį objektą. Negaliu patvirtinti, bet spėju, kad šios gatvės taip pavadintos Sąjūdžio laikais, masiškai keičiant gatvių pavadinimams ir istorijai svarbias vietas įamžinti stengiantis Tauragės kraštotyrininkams.

Stambus verslininkas ir šachmatai

Kokie savininkų likimai? Abu buvo žydai, tad likimas nepagailėjo. Hiršas Gitkinas 1941 m., greit po Vokietijos įsiveržimo nušautas Tauragėje. Apie jo šeimos likimą nepavyko rasti žinių. Elijas Baikovičius su šeima tuomet išgyveno, nes iki puolimo jau buvo persikėlę į Kauną. Tačiau ir ten greit buvo suvaryti į getą. Apie jo gyvenimą plačiai rašė Alvidas Jancevičius straipsnyje, pasirodžiusiame „Tauragės kurjerio“ 2021 m. gruodžio 7 d. numeryje. Elijas, laimei, buvo išsaugojęs kvietimą dalyvauti 1936 m. Vokietijos šachmatų olimpiadoje, todėl geto prižiūrėtojas Wilhelm Göcke kviesdavo jį žaisti šachmatais. Šis dokumentas ir pažintis labai prisidėjo, kad jo šeima nebuvo išsiųsta į mirties stovyklas. Kadangi Tauragės apylinkių kaimuose turėjo daug pažinčių, ryžosi šeimą slapčia išsiųsti iš geto. Deja, jo senyva mama Perla buvo per daug pasiligojusi ir gete pasiliko, vėliau nužudyta.

1943 m. spalio 29 d. žmonai Frumai su vaikais pavyko iš geto ištrūkti, Elijui įpjovus skylę tvoroje. Istorija labai šiurpi ir paini, būta daug slapstymosi vietų, itin pavojingų situacijų Kaune. Tačiau galiausiai mama ir vaikai atskirais keliais atsidūrė Kasbarynų kaime prie Tauragės pas Leoną Vaišvilą. Pats Elijas gete dar gyveno 5 savaites, vėliau slapčia pasitraukė ir prisijungė prie sovietų partizanų. Sulaukęs sovietų fronto, šis greit išgirdo, kad likusiems gyviems žydams draudžiama išvykti į užsienį. Tada jam ir šeimai pavyko gauti padirbtus Lenkijos piliečių dokumentus ir per Lenkiją atsidurti Vokietijoje, Feldafinge netoli Miuncheno. 1948 m. šeima persikėlė į Kanadą, Monrealį, kur jau nuo 1938 m. gyveno Elijo brolis Benas. Ten taip pat įsitraukė į šachmatininkų varžybas. Mirė 1976 m. balandžio 16-ąją.

Lentpjūvės Progress aeronuotrauka iš 1945-01-15 skrydžio

Autorius: Tauragės krašto muziejaus nuotrauka

Kas toliau?

Koks liekanų po stadionu likimas? Mano nuomone, griuvėsiai nėra vertingi. Statyba vėlyva, tikriausiai 1934 m. Tauragės senamiestis nėra saugomas kaip Kultūros paveldo vertybė. Archeologiniai tyrimai nesaugomose senamiesčiuose ir jei mūrai naujesni nei XVIII a. nėra reikalingi. Visgi Tauragės žinių redakciją mero patarėja Soneta Blankaitė informavo, kad kol kas Kultūros paveldo departamento specialistas nurodė nevykdyti darbų tik pamatų (ar tunelių) atkasimo vietoje ir atlikti architektūrinius tyrimus, kad būtų įvertinta, ar šie statiniai yra saugotini (turi vertingųjų savybių). Tik po šių tyrimų būtų sprendimas, ar reikia ir archeologinių tyrimų.

Jovarų mokykla. Stadiono rekonstravimo darbai 

Autorius: TauragesZinios.Lt nuotrauka

Tikėkimės, kad smulkių architektūrinių tyrimų pakaks, rekonstrukcijos darbai nesustos ir jau greitai jovariškiai bei visi tauragiškiai turės dar vieną pavyzdingai sutvarkytą stadioną. Palinkėčiau mokyklos bendruomenei pagalvoti, kaip įamžinti lentpjūvės-malūno „Progress“ istoriją ir, žinoma, garsųjį Europos šachmatininką Eliją Baikovičių. Galbūt tai galėtų būti informacinis stendas ir šachmato figūrėlės formos skulptūra?

Tauragės rajono savivaldybės ir Tauragės krašto muziejaus nuotr.

Premjera: 2025 sausio 24 d.

Žanras: Komedija

Trukmė: 120 min. 51s.

Amžiaus cenzas: N-13 (tbc)

Pagal to paties pavadinimo Rimanto Kmitos romaną

Režisierius: Ignas Miškinis

Scenarijaus autorė: Eglė Vertelytė

Operatorius: Narvydas Naujalis

Kompozitorius: Vytis Puronas

Dailininkas: Aurimas Akšys

Prodiuseris: Lukas Trimonis

Vaidina: Džiugas Grinys, Robertas Petraitis, Digna Kulionytė, Irena Sikorskytė, Vaidilė Juozaitytė, Rasa Samuolytė, Matas Dirginčius, Dovilė Šilkaitytė, Algirdas Dainavičius, Neringa Varnelytė, Dainius Gavenonis, Vaidotas Martinaitis, Julius Žalakevičius, Šarūnas Rapolas Meliešius, Rimantas Kmita, Saulius Urbonavičius-Samas ir kiti.

Aprašymas

Kožas i treningai, gezai i gazeles, meilė i regbis. Visa tai ir dar daugiau – pagal to paties pavadinima bestselerį sukurtam filme „Pietinia kronikas“.

Kultinis šiauliečia Rimanta Kmitos romans „Pietinia kronikas“ kelias į kina ekranus.

Paskutinis XX a. dešimtmetis. Vandamų ir Švarcų miestu vadinamu Šiaulių Pietiniam rajone gyven rimts bachūrs Rimants (aktorius Džiugas Grinys). Kaip normalus bahūrs, jisai nešioj treningus, per šventes i kožą užsivelk, su draugeliu Minde (akt. Robertas Petraitis) turguj šmutkes stumda i žaidž regbį, nors mamike dėl to sporta pergyven kaip velns. Bet nu, kaip jis pats saka, ką čia gali daugiau veikt be regbia?

Tada Rimants įsimyl Moniką (akt. Digna Kulionytė) - gezas net nežina, ant ko užsirovė. Jinai, aišku, graži pana, bet biški pablūdus. Nu, o ko nepadarysi dėl meilės. Rimants jau i knygike paskaita, i eilėraštį paraša... Nu ir jam kyl klausims – koks iš visa šita tolks? Ar reik būt kaip visi, ar mąstyt savo galva?

Komedijoj da vaidin Irena Sikorskytė, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Vaidotas Martinaitis, Julius Žalakevičius ir kiti. Filma „Pietinia kronikas“ premjera – 2025 m. sausio 24 dieną. Ateik, dantį duodu – patiks.

Mūsų skaitytojas laikraštį į rankas paims ir perskaitys Juokų dieną, tad užduosiu keistą klausimą: ar Lietuva turi kokių nors pretenzijų į Arktį? Neskubėkite paneigti. Klau­si­mas ne toks jau ir juokingas. 

Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, pasirodė politologo Mindaugo Jurkyno straipsnis apie Lietuvos interesus Arktyje. Politikas Emanuelis Zingeris kadaise siūlė Arkties problematiką įtraukti į Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Taryboje prioritetus.

„Nesame Arkties valstybė, mūsų resursai riboti, o interesai daugiausia nukreipti saugumo didinimo kryptimi, bet ES kontekste mūsų šalis siekia tapti stebėtoja Arkties taryboje“, – rašė M. Jurkynas. 

Vilnių ypač domina Arkties iškastinio kuro alternatyvos Rusijos energetiniams šaltiniams. 

„Vilnius yra suinteresuotas Vakarų partnerių sutarimu „Arkties penketuke“ ir didesniu NATO bei ES vaidmeniu Arktyje“, – 2014 m. darė išvadą politologas.

Štai čia ir sustokime. Arkties turtai ir geopolitinė padėtis tampa didžiųjų valstybių susidūrimo vieta. Kilus karui Ukrainoje, atviru poligonu tampa ir planetos Šiaurė. Naujos jos „įsisavinimo“ natos nuskambėjo prieš keletą dienų Murmanske vykusiame VI-ajame tarptautiniame forume „Arktis – dialogo teritorija“. Pavadinimas gražus, bet renginyje, kuriame, rusų žiniasklaidos teigimu, dalyvavo 110 kompanijų iš 21 šalies atstovai (apie Lietuvos pasiuntinius žinių nėra), Putinas išsijuosęs kalbėjo laisvu kalėjimo žargonu ir siūlė fantastines iniciatyvas.

„Mes darysime viską, kad sustiprintume globalią Rusijos lyderystę Arktyje“, – N. Chruščiovo stiliumi delnu stalą tarsi tribūną daužė Kremliaus vadovas. 

Paskui – dar gražiau. Nors karas Ukrainoje vyksta jau treji metai, o Putinui nepavyksta net penktadaliu pasiekti savo strateginių tikslų, nors prasidėjusios nedrąsios derybos tarp Rusijos, JAV ir Ukrainos, agresorius rėžia: 

„Aš dar neseniai sakiau, kad mes juos galutinai prispausime, tai dabar yra pagrindo sakyti, jog mes juos galutinai sudorosime“ (rusiški „дожмём“ ir „добьём“ turi savotišką kalėjimo leksikos atspalvį). Vašingtonas į šį įžūlų Putino pareiškimą atsakė tyla...

Kita vertus, jis pasiūlė apsvarstyti galimybę Ukrainoje įsteigti laikinąją administraciją remiant Jungtinių Tautų organizacijai ir keletui Europos valstybių, kad būtų galima „surengti rinkimus“ ir tik tada pradėti taikos derybas. Čia jau Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo tarybos atstovas atkirto, kad valdžią Ukrainoje nustato jos konstitucija ir tauta, o ne kažkas iš šalies. Taiklus pasiūlymas atėjo ir iš Kyjivo: Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas komunikacijos klausimais Dmyt­ro Lytvynas pasiūlė Kremliaus šeimininkui išgerti tablečių smegenų veiklai aktyvinti...

Belieka pridurti, jog Murmanske Putinas tai drįso pasakyti naujajame pastatytame atominiame povandeniniame laive „Archangelsk“, o apžvalgininkai šį faktą įvertino kaip grasinimą Vakarams ir dar vieną spaudimo Jungtinėms Valstijoms faktą. 

Bet grįžkime prie Arkties. Jos turtai yra didžiuliai. JAV geologų apskaičiavimais, Arktis slepia apie 90 mlrd. barelių naftos ir beveik 1,55 trilijono kubinių metrų dujų – trečdalį pasaulinių atsargų. Į jas anksčiau pretendavo penkios, o dabar gal aštuonios šalys, įeinančios į Arkties tarybą (Arctic council), kurių teritorija liečiasi su regionu ir kurios 1996 m. pasirašė Otavos deklaraciją. Pagal tarptautinę teisę, kiekviena iš šalių pretendenčių į Arkties gamtos turtus turi teisę į 200 mylių (320 km) ekonominę zoną, kai ji nutįsta nuo kranto linijos. Kitos valstybės taip pat turi teisę reikšti pretenzijas, jeigu įrodo, kad jų kontinentinis šelfas (pakrantės jūros dugnas) yra už šių ribų. Tačiau Maskva mano, kad reikia skaičiuoti pagal visą valstybės kranto linijos ilgį iki pat Šiaurės ašigalio, todėl, pavyzdžiui, ji reiškia pretenzijas į povandeninį Lomonosovo kalnagūbrį, nusitęsusį iki žemyno. Maskva tvirtina, kad jis yra Rusijos teritorijos tąsa. Jo plotas siekia apie 1,2 mln. kv. km ir prilygsta dešimtadaliui Europos žemyno. Maskva pretenduoja į trečdalį viso 27 mln. kv. km Arkties ploto.

Dabar ir Amerika suskato ginti savo teises į Arktį. Bet Donaldo Trumpo užsidegimas kelia konfliktus su kaimynais – Kanada ir Danijos Karalyste. Kanadai tapus 51-ąja JAV valstija, jos susijungtų su kadaise iš Rusijos nupirkta Aliaska, paskui užgrobtų Grenlandiją, Vašingtonas kontroliuotų visą Šiaurės Ameriką, o kartu ir Arktį. Neabejotina, kad jis susitartų su Maskva dėl Šiaurės turtų pasidalijimo...

Iš pirmo žvilgsnio tikrai juokinga, jog Lietuva galėtų daryti kokią nors įtaką šiems globaliems procesams. Tačiau ES struktūrose galime bent perspėti pasaulį, kad yra žaidžiamas toks pavojingas didžiųjų valstybių žaidimas, o visas senasis žemynas ir kitos tautos paliekamos už borto... Ypač kai šias varžybas lydi barbarų agresija. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Naujosiose miesto kapinėse jau stovi du kolumbariumai, įrengta ir pelenų barstymo kalvelė. Teigiama, jog tai – tik pirmo etapo darbų pabaiga.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Praėjusi savaitė tikrai buvo išskirtinė ir sukrečianti – nuo praėjusio antradienio Lietuva užgniaužusi kvapą laukė, kol kas nors paaiškės dramatiškoje keturių JAV karių gelbėjimo operacijoje Pabradės poligono miškų pelkėje. Tokios tragedijos fone vėl įsitikinome, kad kai reikia, ga­lime būti vieningi ir susitelkę. 

Kovo 29-ąją paminėjome ir 21-ąsias Lietuvos įstojimo į NATO metines. Žinome, kad turime tvirtą užnugarį, esame pilnateisiai gynybinio Aljanso nariai, o tai suteikia dar daugiau pasitikėjimo dėl saugios ateities.  

Lietuvos politikoje irgi atsirado šioks toks proveržis – valdantieji neatidėlioja diskusijų apie mokesčių sistemos pertvarką ir pristato juos visuomenei. Blogesnė žinia – dauguma jų didės.

Praėjusios kadencijos Seimas yra akivaizdus pavyzdys, kad kuo labiau artėja kadencijos pabaiga, tuo sunkiau tartis dėl mokesčių. Priežastis paprasta – visi norėtume, jog valstybė būtų dosni išmokomis, gautume kokybiškas ir lengvai prieinamas viešąsias paslaugas, bet už tai sumokėtų kažkas kitas. Tačiau viskas kainuoja, ir bet kuri valdžia, kad ir ką žadėtų, yra ribojama to, kiek pinigų gali panaudoti pažadų įgyvendinimui. Kartais piktinamasi, kad politikai su valstybės pinigais elgiasi, kaip su savais. Mano galva, bėda yra visai kitur: politikai labai lengvai skirsto ir leidžia ne savo pinigus, nors niekada taip nesitaškytų savais. 

Kai buvo paskelbta dabarti­nės Vyriausybės programa, į akis labiausiai krito pažadų gausa ir neapibrėžtumas, iš kur bus gaunama lėšų jiems įgyvendinti. Tiesą sakant, net jei, kaip tvirtina Premjeras Gintautas Paluckas, mokesčių reforma leistų per metus papildyti valstybės biudžetą 0,5 mlrd. eurų, to nepakaktų viskam, kas yra pažadėta, įgyvendinti. Tuo labiau, jog didžioji dalis lėšų turės būti skirta gynybos sektoriui.

O kaip iš visų mūsų bus surinktas tas pusė milijardo? Nes kad ir kaip gražbyliautų politikai, mokesčius suneša ne aitvarai, bet realūs žmonės. 

Pirma priemonė – visuotinis nekilnojamo turto mokestis. Ta­da – vienu punktu didesnis (17 proc.) pelno mokestis, mažesnės PVM lengvatos ir skirtingi gyventojų pajamų mokesčio tarifai. Dar įvairūs nesisteminiai mokesčiai, pavyzdžiui, cukraus.

Pirminiai šaltiniai nurodo, kad jei turime būstą, kurio vertė nesiekia 200 tūkst. Eur, nekilnojam turtui bus taikomas 0,1 proc. Ir kuo brangesnis būstas, tuo tarifas didėtų. Mokestis nemalonus, nes visuotinis, tačiau jis galioja daugelyje pasaulio valstybių ir yra pripažįstamas kaip teisingiausia priemonė. Aišku, labai svarbu, kad jis netaptų nepakeliama našta gyventojams ir būtų socia­liai teisingas.

Tačiau ne kartą susidūrėme su situacija, kad, prasidėjus svarstymo Seime etapui, ypatingai suaktyvėja turtingiausi lobistai ir galiausiai pirminė intencija, kad tie, kas turi didesnes galimybes, daugiau prisidėtų ir prie bendrų reikalų, subliūkšta...

Ko gero, neverta pulti visiems skaičiuoti, kaip keistųsi mokesčiai konkrečiu atveju, nes skaičiai dar bus koreguojami. Esmė yra pats šio mokesčio įvedimo principas ir tenka pripažinti, kad pagrįstų abejonių kelia, ar tikrai turėsime gerokai progresyvesnę mokesčių sistemą. Kaip sakė Premjeras, labai svarbu nepabloginti verslo aplinkos Lietuvoje.  Deja, taip jau yra, jog visos reformos pradedamos garsiai žadant pokytį tiems, kuriems sunkiausia, o galiausiai vis tik labiausiai rūpinamasi tais, kurie sugeba didesnį kumštį politikams parodyti...

Ar skaudus gali būti lengvatinio PVM tarifo padidinimas 3 proc.? Sunku prognozuoti, tačiau panašu, jog pasitvirtino perspėjimas, kad nėra gerai, kai prikuriame daug lengvatinių tarifų, išlygos tampa sunkiai pakeliama našta, o labiausiai kenčia tie, kuriems lengvatų iš tiesų labai reikėjo. Kol kas pateiktuose planuose nėra aiškaus atsakymo, ar politikams užteks drąsos panaikinti „priperėtas“ įvairias lengvatas. Prieš rinki­mus praktiškai visų partijų prog­ramose buvo žadama tai padaryti, tačiau žadėti visada leng­viau. Tuo labiau, jog tai būtų tik­rai ne visiems patogios permainos.

Štai ir esminis klausimas: ar mokesčių reforma turi būti teisinga, ar patogi? Akivaizdu, kad jei norime gyventi veiksmingoje valstybėje, turime turėti gerokai didesnį biudžetą. Vis kartojame, jog Lietuvai derėtų didinti  pinigų perskirstymo nuošimtį ir tai vienintelis būdas stiprinti viešąjį sektorių, t.y. švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos sistemą.  Tačiau vargu, ar geriausias sprendimas yra paprasčiausiai pakelti visiems mokesčių naštą. Viena vertus, atsižvelgiant į valdžios skelbiamus pažadus radikaliai didinti gynybai skirtą biudžetą, taip pat į tai, kad pažadėta daug reformų, kurioms reikalingas papildomas finansavimas, pusės milijardo per metus paprasčiausiai nepakaks. Galima būtų surinkti gerokai daugiau, jei būtų ryžtasi pareikalauti, kad turtingiausias sluoksnis prisidėtų gerokai solidžiau.  Tai būtų teisinga, nors sukeltų stiprų pasipriešinimą. Būtų daug raudų apie tai, jog esą žudomas verslas ir pan., politikai susidurtų su stipria banga užsakomųjų straipsnių ir reportažų. Kitas dalykas – nemaža jų dalis patys yra susikrovę didelius turtus ir gauna pajamas (ne vien solidų atlyginimą už darbą Seime), apie kurias didžioji dauguma Lietuvos žmonių gali tik svajoti. Būtent todėl veikiausiai ir vėl teks konstatuoti, kad  didžiausią mokesčių naštą ir toliau veiks taip vadinama vidurinioji klasė, darbštūs ir kūrybingi žmonės.

Mokesčių reforma tikrai reikalinga. Gerai, kad apie ją kalbama. Tačiau ar ją įgyvendinus neliksime vėl nusivylę? Norėtųsi būti neteisiu ir po reformos pasakyti, kad „dabar mūsų pinigai surenkami ir tvarkomi tik­rai teisingai“...

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas