Man labai patinka visokie posa­kiai ir patarlės, glaustai nusakančios minties esmę. Kad ir tokia iš­min­tis, turbūt atėjusi iš slavų: kol griaus­tinis nenugriaudės, valstie­tis ne­per­sižegnos... Tai štai penkta­die­­nį, kaip sakoma, griaustinis tren­kė iš giedro dangaus: Lietuvos tech­no­lo­gijų įmonių grupės „Tel­tonika“ pag­rindinis akcininkas Ar­vydas Paukš­tys pranešė dėl biu­ro­kratinių kliūčių stabdantis kelių mi­li­jardų projektą Vilniuje, Liepkalnyje.

„Lietuvos valdžia užblokavo 3,5 mlrd. eurų verslo investicijas“, – pabrėžė verslininkas.

Ir visi ministerijų bei tarnybų klerkai ėmė žegnotis, teisingiau – atsižegnoti nuo atsakomybės...

Pranešta, jog „Teltonika High-Tech Hill“ aukštųjų technologijų parke, kur turėjo būti pastatyta 10 gamyklų, nebus sukurta 6000 darbo vietų su vidutiniais 10 tūkst. Eur atlyginimais per mėnesį. Taip pat kasmet nebus sukurti keli milijardai eurų Lietuvos bendrojo vidaus produkto, nebus ir naujų pasaulyje taip trūkstamų puslaidininkių lustų pramonės Lietuvoje. Teks nutraukti projektavimo paslaugų pirkimo sutartį iš Taivano lustų gamyklų. Valstybės biudžetas kasmet negaus apie 500 mln. Eur mokesčių“, – vardijo A. Paukštys.

Taip jau sutapo, jog tą pačią lapkričio 15-ąją, kai kilo šis skandalas, buvo pažymima Mecenatystės diena. Ją Kultūros ministerijos siūlymu atmintina diena Seimas suskato paskelbti tik šių metų pavasarį. O juk A. Paukštys, apie kurį šio Seimo nutarimo apraše neužsimenama nė žodžiu, 2019 m. sausio 25 d. Valdovų rūmuose buvo pagerbtas kaip Pirmasis nacionalinis mecenatas. Jo įmonė ir jis pats skyrė milijoninę lemiamą paramą, atstatant mano gimtojo Balbieriškio 2013 m. rugpjūtį sudegusią Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčią. Visai neseniai 60-ies sulaukusio molėtiškio verslininko įmonė dalyvavo atstatant ir remontuojant Maldos namus Alvite, Molėtuose, skyrė paramą rajonų savivaldybėms prasidėjus COVID-19 pandemijai, o 2023 m. akcijoje „Radarom“ – 1,45 mln. Eur paramą Ukrainos oro erdvei saugoti skirtiems radarams pirkti.

Kodėl tai pabrėžiu? Nes valdžios įstaigos privalo jausti bent šiokią tokią pagarbą tokiems iškiliems verslo flagmanams, kurie ne tik remia tautos kultūrą, dvasinį bei socialinį būvį, bet ir ketina į valstybės biudžetą mokėti apie 500 mln. Eur – tiek, kiek šiandien trūksta Lietuvos gynybai. Bet ne, nueinanti valdžia tik trauko pečiais: nieko negirdėjome, sužinojome tik iš žiniasklaidos... 

Skelbiama, kad, pasirodo, Premjerė Ingrida Šimonytė anksčiau buvo išplatinusi raštą ministerijoms, raginusį priskirti tarnautojus, įskaitant ir Vyriausybės kanceliariją, vykdant „Teltonikos“ projektą. Kur jie? Už ką jie gavo algas? Dabar I. Šimonytė tik pareiškė „apgailestavimą“ ir puolė vytis benuvažiuojantį traukinį: pirmadienį surengė pasitarimą su suinteresuotomis tarnybomis. 

Krūtinę išpūtė ir energetikos ministras, kuris anksčiau žadėjo, jog elektros tikrai bus. Bet, kreipęsis į „Litgrid“, verslininkas išgirdo, kad įmonė turinti svarbesnių projektų nei šis, ir pasiūlė pačiam susiprojektuoti bei savo lėšomis įsirengti Kuprioniškių elektros skirstyklą ir 110 kV septynių kilometrų ilgio kabelius „Fast track“. 

ESO irgi ne pėsčia: operatorius teigė, jog siūlė įmonei įsivesti gamtines dujas ir elektros energiją gaminti iš dujų, tačiau „Teltonika“ atsisakė dėl per mažo našumo.

Paskutinė vinis buvo „Via Lietuva“ kelių tarny­ba, kuri uždraudė tiesti elekt­ros kabelius kelio apsaugos zonoje iš Rudaminos į Liepkalnį ir pasiūlė tartis su privačiais sklypų savininkais. A. Paukš­tys sakė sunkiai įsivaizduojantis tokią galimybę: susitarti su privačių sklypų savininkais, nepakeitus tų sklypų statuso iš visuomeninės paskirties į ekonominę, praktiškai yra neįmanoma.

Ekonomikos ir inovacijų ministerija pateikė oficialų pareiškimą, jog neva oficialiai „Teltonika“ nepateikė prašymo dėl investicinio projekto sutarties pratęsimo, todėl projektas ir nebuvo pratęstas. Ministrė Aušrinė Armonaitė išpūtusi akis sako, kad apie problemą „nieko nežinojo“, jai tai staigmena. Pasirodo, dabar Seimą praradusi Laisvės partija labiau kovojo už LGBT teises ir laisves, negu jos atstovai rūpinosi milijardinėmis valstybės investicijomis... 

Jau sklando versijos, kurias, matyt, ir skleidžia nosis nukabinę „laisviečiai“, kad esą A. Paukštys gąsdinantis ir šantažuojantis Lietuvą, norėdamas išpešti naudos, jis su visomis investicijomis ir minėtu projektu persikraustysiantis į kitą šalį, pavyzdžiui, Latviją. Mat, netekęs vilties tuo pagrasino pats „Teltonikos“ vadovas.

„Komedija, daugiau nieko“, – pasakytų koks šilališkis. Bet šis tragikomiškas spektaklis labai brangus – už 3,5 mlrd. Eur. Tiek kainuotų projektas, o tai yra maždaug dešimtadalis Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Ekonomikos ekspertai tvirtina, kad kaip Remigijaus Žemaitaičio antisemitinė retorika kenkia Lietuvos politiniam įvaizdžiui, taip šis skandalas yra ypač žalingas šalies investiciniam klimatui.

Galima manyti, kad biurokratams sutrukdė vykę treji rinkimai. Beje, apie tai šeštadienį užsiminė ir pats verslininkas.

„Viskas labai stipriai pasikeitė po LR prezidento rinkimų. Matyt, mano auka prezidento rinkimuose kažką taip įskaudino ar nuvylė, kad dingo motyvacija. Tik noriu priminti, kad kai duodate priesaiką tarnauti Lietuvos žmonėms, turite gerbti ir tą, kuris turi kitokią nuomonę. Sa­vo“, – rašė A. Paukštys socialiniame tinkle.

Kita vertus, ar ateinanti nauja kairės-centro Vyriausybė išdrįs peržengti abejingumo ir užkietėjusios biurokratijos Rubikoną? O gal ir toliau žegnosis nuo Taivano investicijų ir žvalgysis, ką pasakys Kinija? Tuomet, mielas mecenate ir man tokios artimos bažnyčios statytojau, „vyniok meškeres“ iš Lietuvos!

P. S. Kilus skandalui, A. Paukštys nurodė, kad vis tik vilties nelaidoja. Verslininkas sako, jog jo paskelbta žinia apie stabdomas „Teltonika High-Tech Hill“ parko statybas „pažadino tuos, nuo kurių priklauso, ar šį projektą vis dėlto pavyks įgyvendinti”.

„Viltis miršta paskutinė. Gal ištrauksime bend­romis jėgomis tą vinį iš projekto karsto. Bent jau iki pusės“, – viliasi verslininkas ir mecenatas.

Česlovas IŠKAUSKAS

Probacijos tarnybos užduotis yra padėti nusikaltusiems asme­nims pa­sikeisti, pažvelgti į savo gyvenimą kitu kampu ir pamėginti jį pakeisti. Ta­čiau šios tarnybos specialis­tai pripažįsta, jog vis tik bent jau kol kas didžiausią įtaką visiems daro greta esanti aplinka – draugai, giminaičiai, kaimynai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 86

Prekybos tinklas „Maxima“ paskelbė „Maximalisto“ stipendininkus. Moksleiviai iš visos Lietuvos varžėsi aštuoniose kategorijose: mokslo, sporto, muzikos, kūrybos ir meno, savanorystės ir visuomeniškumo, technologijų ir inovacijų, tvarumo ir ekologijos bei puikaus mokymosi.

Šiemet išrinkta jau 22-oji Lietuvos „Ma­ximalistų“ karta, o tarp laimėto­jų – ir Šilalės rajono jaunuoliai. 

„Didžiuojamės, kad tai yra viena ilgiausiai vykdomų socialinės atsakomybės iniciatyvų. Šiais metais sulaukėme rekordinio paraiškų skaičiaus – daugiau nei 800. Jas vertino iš nepriklausomų savo sričių specialistų sudaryta komisija“, – „Šilalės artoją“ informavo „Maximos“ vidinės komunikacijos vadybininkė Indrė Jankevičiūtė.

„Maximalistų“ konkurse gali dalyvauti 1–12 klasių bendrojo ugdymo mo­kyklų mokiniai. Šiemet pasisekė 126-iems, kuriems visus mokslo metus kas mėnesį bus mokamos 100 arba 200 eurų dydžio stipendijos.

Sėkmė neaplenkė ir šilališkių – „Maxi­malistais“ jau nebe pirmą kartą tapo kaltinėniškiai Marius Bart­kus ir Emilija Ašmonaitė. Iš aštuonių konkurso kategorijų jie turėjo pasirinkti vieną, kurioje varžėsi pateikę savo pasiekimus – pažymius ir konkursų bei olimpiadų įvertinimus, motyvacinius laiš­kus, kuriais turėjo pagrįsti, kodėl būtent jie turėtų gauti stipendiją, taip pat reikėjo pasidalinti savo ateities lūkesčiais, svajonėmis.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gim­­nazijos abiturientas M. Bartkus šią stipen­diją pelno jau ketvirtą kartą. Šį­kart vaikinas nugalėjo puikaus mokymosi srityje.

„Pirmą kartą dalyvauti konkurse paskatino tėvai ir draugai. Bet iš esmės galimybe gauti stipendiją reikia domėtis pačiam – kažkokio atskiro kvietimo nėra, tai yra savarankiškas darbas“, – sakė gimnazistas.

Mariaus teigimu, Lietuvos „Maxima­listo“ vardas skatina toliau stropiai mokytis, tobulėti ne tik mokslo srityje, bet ir kaip asmenybei. 

„Manau, kad jame gali dalyvauti kiek­vienas aukščiausių rezultatų siekiantis mokinys. Niekas negarantuoja, kad pavyks, tačiau nebandęs nesužinosi. To­dėl skatinu nebijoti ir ryžtis konkurse sudalyvauti visus. Bandyti nieko nekainuoja, o tik bandant galima tobulėti“, – įsitikinęs gimnazistas.

Šiemet Kaltinėnų Aleksandro Stul­gins­kio gimnaziją baigusi E. Ašmonaitė „Maximalisto“ stipendininke tapo net penkis kartus. Šiuo metu ji – Lie­tuvos sveikatos mokslų universiteto pirmakursė, studijuoja farmaciją. 

„Laimėjau stipendiją nuolatinio pažangumo srityje. Mano aplinkoje tokių, kurie dalyvauja šiame konkurse, nėra daug, bet labai džiaugiuosi už tuos, kurie pasiryžta siekti savo tikslų“, – sakė būsimoji farmacininkė.

Emilija ir Marius bendraamžiams primena, jog paprastai konkursas apie galimybę gauti stipendiją paskelbiamas vasarą, atostogų metu, todėl reikia patiems domėtis, ieškoti informacijos ir, vos paskelbus registraciją, iškart pildyti anketą. 

„Nors pinigai yra svarbu, bet ši stipendija yra kur kas daugiau nei finansinė paskata – laimėjimas suteikia pasitikėjimo savimi“, – ragino ir kitus rajono moksleivius būti aktyviais Emilija. 

„Maximos“ konkurso organizatorių duomenimis, iš viso šiais metais iš Ši­lalės rajono mokyklų buvo pateikta 13 paraiškų. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų asmeninio archyvo nuotr.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gim­nazijoje vyko lietuvių kalbos mo­ky­tojų suplanuota projektinė die­na „Augu kartu su Čiurlioniu“. Tądien vi­sa bendruomenė įsitraukė į veiklas, ska­tinančias įsivertinti įvairias kompetencijas bei pažinti M. K. Čiur­lionį. 

Nuo pirmos pamokos 5–8, Ig–IIabg klasių mokiniai grupėmis keliavo į aktų salę mėgautis virtualia edukacija „Angelų takais“. Ji buvo užsakyta pagal kultūros pasą. Po trečios pamokos prasidėjo lietuvių kalbos mokytojų 4 valandoms suplanuotos veiklos. Valerija Mark­vat-Ežerinskė 5 klasių mokiniams skyrė projektą „Čiurlionio kodas: pažįstame save“, šeštokams atiteko „Čiurlionio kodas: keliaujame pas genijų“, o IVg klasės mokiniai buvo paruošti pabūti mažųjų mokytojais. Tie gimnazistai, kuriems neteko ragauti mokytojų duonos, ieškojo genijaus ženklų „Čiurlionio kode“. 

Sandra Jocytė-Aurylienė pasirūpino 7–8 klasių ugdytiniais (jie vykdė projektą „Čiurlioniški atvirlaiškiai“), o žinias jiems perteikė nematyti mokytojai – tą vaidmenį atliko IIIg klasės mokiniai (kiti gimnazistai dalyvavo projekte „Imu pažinti M. K. Čiurlionį“).

Be galimybės apmąstyti savo santykį su viena genialiausių Lietuvos asmenybių neliko ir I–IIg klasės mokiniai. Mokytoja Ligita Budriuvienė suorganizavo viktoriną „Per laiką ir erdvę: Čiurlionis ir aš“. Užduotys reikalavo pademonstruoti tiek intelektinį, tiek kūrybinį potencialą. 

Po dienos vyksmų, renginių refleksijų lietuvių kalbos mokytojas aplankė pojūtis, jog Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje mokosi labai daug mokinių, kurie kuo puikiausia įveikia įvairius iššūkius, susidoroja su naujais vaidmenimis, nustebina įžvalgomis, meniškumu... 

Yra toks liaudies pasakymas „Kas li­ko, tas dėl Miko“. Kvėdarnos lituanistės sutaria, jog tai – ne apie jų mokinius ir yra įsitikinusios, jog vadovaujasi teisinga vertybine nuostata – vaikas pirmiausia yra savo tautos kultūros ir istorijos tęstinumas. Jis turi permąstyti praeitį, dabartį, kad kurtų ateitį – geidžiamą ir saugią visiems. Kaip tai padaryti? Vienas pavyzdžių – per renginius kiek labiau pažintas M. K. Čiurlionis. Šis menininkas Lietuvai buvo ir tebėra svarbus bei stiprus. O mūsų gimnazistų darbai rodo, jog bręsta karta, iš kurios užaugs žmonių, parodysiančių, kad tai, ką jie daro, taip pat yra stipru ir verta.

Ligita BUDRIUVIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja  

AUTORĖS nuotr.

Kai ima gaubti lapkričio sutemos, užsidegame žvakes ir skaitome – su tokia mintimi praėjo daugiau nei du dešimtmečius gyvuojanti Šiau­rės ša­lių literatūros savaitė ir Šiau­lių kny­gų mugė. Artimiausiuose kny­gų my­lė­tojų planuose – lapkričio 29-ąją–gruodžio 1 d. vyksiantis „Paviljono“ kny­gų savaitgalis sostinėje, na o ty­kius vakarus paįvairinti kviečia Šila­lės kultūros centras. 

Šilalėje ateinantį penktadienį (lapkričio 22 d.) vyks XII Žemaitijos regio­no tradicinė etnokultūros vakaronė, skirta žemaitiško rašto ir Dainų šventės metams paminėti. Net kelias valandas Kultūros centre koncertuos muzikantai iš Šilalės, Telšių, Šiaulių, Skaudvilės, Mažeikių, Kauno. 

Bilioniškiai tą pačią dieną kviečia visus į vakaronę „Po rudens darbų pabūkime kartu“, o štai kvėdarniškiai kitos savaitės pradžioje (lapkričio 25 d.) organizuoja „Muzikos ir meditacijos vakarą su atlikėja Aušra Masteikaite-Mičule. 

Galima užsukti ir pas kaimynus – šeštadienį (lapkričio 23 d., nuo 13 val.) praleisti Tauragės kultūros rūmuose, kur vyks romansų popietė „Ar prisimeni“...

Praėjusi Šiaurės ir Baltijos šalių literatūros savaitė kalbėjo apie „Laisvę Šiaurės šalyse“, o didžiausias dėmesys buvo skirtas 80-ąsias nepriklausomybės metines mininčiai Islandijai. Aktyviausiai renginiuose jau ne vienerius metus dalyvauja Lietuva – į praėjusį savaitgalį vykusius skaitymus kvietė daugiau nei 640 šalies švietimo ir kultūros įstaigų: bibliotekos, mokyklos, vaikų darželiai.

Tradiciniame ir jau devintajame „Paviljono“ knygų savaitgalyje (lapkričio 29–gruodžio 1 d.) bus dar viena graži ir smagi proga susitikti skaitytojams, knygų leidėjams bei rašytojams. Tad jei pasitaikys proga jį praleisti Vilniuje, pasiruoškite knygiškai paūžti, kaip kviečia jo organizatoriai, nes lauks knygų naujienos, pokalbiai apie jas ir leidyklos „Kitos knygos“ dvidešimtmečio vakarėlis. Programoje galima matyti lietuviškos prozos proveržį – naujus romanus pristatys Ieva Dumbrytė, Vladas Rožėnas, Ieva Marija Sokolovaitė, Mykolas Sauka. „Pirmosios knygos“ laimėtoja Greta Gudelytė surengs nestandartinius savo prozos skaitymus. Visi renginiai – nemokami, o daugiau informacijos internete.

Vilniuje duris atvėrė prestižinė „World Press Photo“ paroda. Pasak Meno kūrėjų sąjungos pirmininko, fotografo Jono Staselio, ši paroda, atvežama į Lietuvą, įrašo mus į pasaulio kontekstą: „Šis konkursas turi daugelio dešimtmečių tradiciją ir yra vertinamas absoliučiai visame pasaulyje. Jame dalyvauja patys rimčiausi fotografai profesionalai“. 

„World Press Photo“ konkurso nugalėtojus šiemet jau 67-ąjį kartą rinko nepriklausoma komisija, sudaryta iš 31 profesionalo iš viso pasaulio. Jiems reikėjo peržiūrėti ir įvertinti daugiau nei 61 tūkst. nuotraukų, kurias pateikė 3581 fotografas iš 130 šalių. Šįmet Metų nuotraukos apdovanojimas skirtas per Izraelio smūgį Gazos Ruože žuvusią mažą dukterėčią apkabinusios gedinčios palestinietės fotografijai. Pa­roda Vilniuje veiks iki gruodžio 6 d. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Šių metų pradžioje Švietimo, mo­ks­lo ir sporto ministerija rekomendavo bendrojo lavinimo mokyklose atsisakyti rusų kalbos. Būtent šią kalbą antrąją užsienio kalba vis dar renkasi daugiausiai mokinių. Mo­­­kyklų vadovai tikina, kad mielai siū­lytų mokiniams ir kitas kal­bas, tačiau kol kas nėra nei mo­ky­tojų, nei galimybių tą daryti.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 86

Praėjęs savaitgalis tapo švente Šilalės krepšinio sirgaliams – dvejas rungtynes namuose sužaidė „Lūšis”, o vienos iš jų mūsiškei komandai baigėsi pergalingai. Sporto klubo vadovas Ernestas Aušra tikina, jog pergalę prieš sostinės krepšininkus iškovoti padėjo ne tik namų sienos, bet ir nuoširdus sirgalių palaikymas. 

Penktadienio vakarą naujojoje sporto salėje šilališkiai kovojo su stipriausia Regionų krepšinio lygos A diviziono komanda – Kėdainių sporto cent­ro krepšininkais, kol kas nepralaimėjusiais nė vienų rungtynių. „Lūšies“ vyrai net du kėlinius su svečiais kovojo kaip lygūs su lygiais, po antro kėlinio pirmavo 4 taškais 41:37. Tačiau antroje rungtynių pusėje Kėdainių krepšininkai taip užspaudė „Lūšį“, kad ši nebepajėgė apsiginti. Perėmę žaidimo kontrolę, Kėdainių krepšininkai laimėjo varžybas rezultatu 78:65. Geriausiai šiose rungtynėse kovojo „Lūšies“ krepšininkai Nedas Vydmantas ir Justas Košys, pelnę po 13 taškų, Valdas Vasylius savo komandai uždirbo 11 taškų.

„Kėdainių komanda tikrai stipri ir nors sugebėjome jai pasipriešinti, trečiajame kėlinyje įkritome į duobę ir nebegalėjome sutelkti jėgų. Žinoma, trūko ir trenerio – Linas Leka­vičius dėl asmeninių priežasčių į šias rungtynes negalėjo at­vykti“, – neslėpė krepšinio klu­bo vadovas E. Aušra.  

Daug sėkmingesnis Šilalės krepšininkams buvo šeštadienis, kai „Lūšis“ rungtyniavo su Vilniaus „Rytas – MRU“ komanda. Prie šilališkių prisijungęs L. Lekavičius padėjo suderinti pajėgas ir padovanojo šilališkiams sirgaliams pergalę 69:66. Komandos vadovas tikina, jog prie jos labai daug prisidėjo ir pačių sirgalių palaikymas. 

„Sirgaliai yra didelė jėga, tai kaip šeštas žaidėjas aikštelėje. Labai jais džiaugiamės ir tikimės, jog kaskart sulauksime ateinant vis daugiau“, – tikino E. Aušra.

„Lūšis“ namų salėje – Šilalės sporto centre – iki atkrintamųjų varžybų žais dar 11 rungtynių. Po šio savaitgalio Šilalės krepšinio komanda yra šeštoje turnyrinės lentelės vietoje: turi 4 pergales ir 5 pralaimėjimus. Iš viso šiame turnyre šilališkiai sužais 30 rungtynių, o paskutinės prieš atkrintamąsias numatytos kovo 25 d. 

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Tai bus mano pirmas darbas naujoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salės „Jūra“ scenoje, pirma šokio spektaklio premjera teatre. Man tai be galo svarbus įvykis, kurio laukiu“, – sako Antano Jasenkos baletui „Legenda“ scenografiją kurianti teatro ir kino dailininkė Sigita Šimkūnaitė. Baleto premjerą publika išvys lapkričio 29, 30 ir gruodžio 1 dienomis.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre menininkė debiutavo sukūrusi scenografiją šokio spektakliu „Karmen“ (režisierė ir choreografė Aušra Krasauskaitė, 2017). Vėliau sekė kiti darbai Giedriaus Kuprevičiaus operai „Prūsai“ (rež. Gediminas Šeduikis, 2018), Mikio Theodorakio baletui „Graikas Zorba“ (chor. Lorca Massine, 2018), Richardo Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“ (rež. Dalius Abaris ir Gediminas Šeduikis, 2020), už kurią drauge su D. Abariu buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ scenografijos kategorijoje, Gaetano Donizetti komiškai opera „Pulko duktė“ (rež. Jūratė Sodytė, 2021). 2022 m. sukūrė scenografiją šokio spektaklių triptikui „Dona Kichotė“, už kurią taip pat buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, tačiau jį pelnė už scenografiją spektakliams „Edžio pabaiga“ (Valstybinis jaunimo teatras) ir „Indigo. Das Schliemann Projekt“ (Šeiko šokio teatras) kartu su kostiumų dailininke Sandra Straukaite (kategorija Scenografija ir kostiumų dizainas). 2023 m. sukūrė scenografiją atviroje Klaipėdos elingo scenoje pastatytam videografiniam spektakliui pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ (rež. Dalius Abaris), įspūdingai užbaigusiam III Klaipėdos festivalį.

– Tai nebe pirmas Jūsų kūrybinis bendradarbiavimas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Koks buvo šis sugrįžimas?

– Visada džiaugiuosi, kai galiu grįžti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Su choreografu Gajumi Žmavcu bendradarbiausiu antrą kartą (po šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ 2022 m. – red. past.). Pasiūlymą prisijungti prie komandos gavau iš buvusios teatro vadovės Laimos Vilimienės.

– Kas tapo įkvėpimu kuriant scenografiją „Legendai“?

– Kurdama baleto „Legenda” scenovaizdį pati sau kėliau klausimus apie Herkaus Manto legendą: kokia mūsų praeitis, ką esame pamiršę, kas nutinka su žmogaus ir tautos atmintimi, kai susiduria du tikėjimai, kaip tai mus keičia? Kaip agresyvi civilizacija ar religija gali ištrinti atmintį? Kodėl amžina ugnis yra ar buvo gesinama karo ugnimi, prisidengiant šventu krikštu? Koks vienišas ir pasimetęs gali būti žmogus, kai praranda gyvybės tikėjimą. Kova dėl žemės, tautos išlikimas, tautos atmintis ir žmogus man buvo pagrindinės temos, apie kurias mąsčiau kurdama baleto „Legenda“ scenografiją.

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį braižą, kuris galbūt atsispindi ir šiame šokio spektaklyje?

– Stengiuosi kaskart keistis, sugalvoti kažką naujo, ko anksčiau nesu dariusi. Siekiu, kad kiekvienas mano darbas išsiskirtų iš anksčiau sukurtųjų.

– Gal bus panaudota kokių nors elementų, kurie jau tapę Jūsų scenografijos vizitine kortele?

– Pati nežinau, kokia ta mano vizitinė kortelė: bandau eksperimentuoti, jei ne su forma, tai bent jau su technologija, kurios pati iki galo nepažįstu.

– Kaip scenografija padės atskleisti spektaklio pasakojamą istoriją?

– Scenovaizdis, kaip šokio minties plėtinys, labiau perteiks nuotaiką, nei pasakos konkrečią istoriją. Tikiu, kad žiūrovai susikurs savo pasakojimą, nes baletas „Legenda“ nesiremia jokiu konkrečiu naratyvu.

– Kokie vyraujantys scenografijos elementai spektaklyje „Legenda“?

– Pagrindinis spektaklio simbolis universalus ir labai aiškus – medis, medžio šakos, šaknys. Dabarties ryšys su praeitimi, kurią prisimename arba esame primiršę, mirties ir gyvenimo nepertraukiamo ciklo grandys, gyvybės pradžia, gyvybės ateitis. O jei kosminė ašis dingsta, kas atsitinka pasauliui? Ar jis vėl grįžta į pirmapradį chaosą?

– Ar spalvos ir šviesa vaidina svarbų vaidmenį Jūsų scenografijoje?

– Šviesa yra lemiamas ir pagrindinis elementas scenovaizdyje. Objektams šviesa būtina, jei juos norime pamatyti. Tačiau vyraujantis spektaklio koloritas – monochrominis.

– Kiek scenografija bus interaktyvi ir kaip ji susijungia su šokėjų judėjimu scenoje?

– Pagrindinis scenovaizdžio elementas, nuolatos judantis aplink savo ašį, sykiu veiks ir kaip fizinis atskaitos kūnas, kurio atžvilgiu judės baleto artistų kūnai.

– Kiek Jums svarbus bendradarbiavimas su kitais kūrėjais, pavyzdžiui, choreografu ar kompozitoriumi?

– Kūrėjai natūraliai tampa įkvėpimo šaltiniu vienas kitam. Juk teatras – ne solo žanras. Man visada svarbus kontekstas: tema, muzika, o nuomonės dažnai gali išsiskirti, bet tam yra spektaklio ašis – choreografas ir režisierius.

– Ar teko įveikti kokius nors techninius iššūkius?

– Kol kas techninius iššūkius teoriškai esame išsprendę, laukiu gyvo scenografijos sumontavimo ir pirmojo visaverčio bandymo dirbtuvėse. „Legendai“ buvo spausdinamas 7 metrų skersmens medis – pirmą kartą tokio dydžio objektą nusprendžiau spausdinti 3D spausdintuvu. Bus labai įdomu pamatyti galutinį rezultatą.

– Dekoracijų spausdinimas naudojant 3D technologijas kol kas nėra labai kasdieniškas dalykas.

– Tai paprasčiausia daiktų spausdinimo technologija. Tik teatre dar mažai naudojama arba bent jau nesu mačiusi, kad tokio dydžio objektus kas spausdintų...

– Ar Jūsų sukurta spektaklio scenografija derės su kostiumų dizainu ir bendru spektaklio vizualiniu stiliumi?

– Sandra Straukaitė – mano nuolatinė kūrybos bendražygė, todėl derinamės viena prie kitos: negali scenovaizdis pasakoti vienos istorijos, o kostiumai kitos. Bandom vaizdu pasakoti vientisą istoriją.

– Ką Jums asmeniškai reiškia šis projektas?

– Tai bus mano pirmas darbas naujoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salės „Jūra“ scenoje, pirma šokio spektaklio premjera teatre. Man tai be galo svarbus įvykis, kurio laukiu.

– Kokią žinutę spektaklio scenografija siųs žiūrovui?

– Norėčiau, kad žiūrovas pajustų laiko tėkmę: praeitį, dabartį, ateitį.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ