Jūsų laukia emocingas vakaras, prisodrintas bohemiškos dvasios, lengvo muzikinio flirto bei netikėtų programos posūkių. Nuo svajingos Prancūzijos iki spalvingosios Meksikos – leiskitės į kontrastų kupiną kelionę kartu su „Perfect Nemesis“!

„Perfect Nemesis“ – tai Girmantė Bubelytė ir Mantas Ralas: akordeonistė, dievinanti Bachą, ir gitaristas, pasišventęs rokui. Šis ekstravagantiškas derinys suteikia tik šiam duetui būdingą skambesį bei energetiką. Tuo įsitikinsite patys – net puikiai žinoma muzika atlikėjų rankose sužiba naujomis spalvomis.

Koncerte skambės Yanno Tierseno kūriniai, akimirkai nukelsiantys į „Amelijos iš Monmartro“ pasaulį ir paties dueto kūryba, įkvėpta mažų kasdienybės detalių bei kelionės į Meksiką įspūdžių.

Taigi, pulsuojantys Lotynų Amerikos ritmai romantiškiausiame Europos mieste. Išties neįtikėtina fiesta! Trūksta tik jūsų. Prisijunkite!

Liepos 10 d., 18 val.,Tauragės geležinkelio stotis.

Programa
Yann Tiersen: La dispute; Summer 78; L'absente; La Noyee; A quai; Rue des cascades; Porz Goret; La valse d'Amelie
Camille Saint-Saens - Gulbė
Yann Tiersen - Comptine d'un autre ete: l'apres midi
Perfect Nemesis - Iter; Summer night; Longing; Tornado; Šokis; Arriba; Tulum; Sferos; Marron; Fuji

PERFECT NEMESIS:
* GIRMANTĖ BUBELYTĖ (akordeonas)
* MANTAS RALAS (gitara)

Kur vyks Paskutinio skambučio šventė, žurnalistams bu­vo pranešta likus iki jos vos porai valandų – Charkivo vadovai baiminosi, kad informacijos neperimtų Rusijos žvalgyba ir nesumanytų bombardavimais sugadinti renginio. Juolab, jog tą naktį dronai atakavo troleibusų par­ką ir sužeidė vieną darbuotoją bei sugadino 18 trolei­busų...

Maksimalių atsargumo priemonių imtasi ir todėl, kad naujoje ir modernioje požeminėje mokykloje nėra nei sporto, nei aktų salės, tad pagrindinė renginio dalis vyko tame pačiame kieme esančios senosios mokyklos rūsyje. Po to, kai žemesnių klasių mokiniai susirinkusiuosius linksmino šokiais bei dainomis, o abiturientai sušoko atsisveikinimo valsą, visi buvo pakviesti paskutinei pamokai į klases, o žurnalistus mokyklos direktorė Larisa Žolnovač pakvietė į ekskursiją po aštuoni metrai po žeme įrengtą ir atominės bombos sprogimui bei jos sukeltai radiacijai atsparią mokyklą. Į ją patenkama per neišvaizdų vienaukštį statinį, kuris labiau primena sandėliuką. Nusileidus į apačią pasitinka ginkluotas budėtojas, o koridoriuose – Ukrainos nepriklausomybę bei tautišku­mą puoselėjusių asmenybių portretai ir vaikų piešiniai. Direktorė ypač didžiuojasi kabinetu, kuriame vyksta tėvynės gynimo pamokos, kuriose yra ugdoma meilė savo miestui ir šaliai, tautos tradicijoms, kultūrai, istoriniam protėvių palikimui. Kabineto sienos išrašytos pergalės šūkiais, jas puošia fronte kovojančių brigadų ženklai, garsių kovotojų citatos, senovės kazokų kovos gink­lai. Apsilankę pradinių klasių pamokoje matėme, jog tautiškai išsiuvinėtus rūbus dėvi tiek mokytoja, tiek ir nemažai vaikų. 

Požemiuose nėra sporto salės, tačiau veikia nedidelė kavinukė, yra specialus poilsio kambarys tiems, kurie išsigąsta sprogimų. 

Medicinos kabinete budėjusios gydytojos paklausiau, dėl ko mokiniai dažniausiai ateina ir ar dažni būna panikos priepuoliai. Pasak medikės, daugiausiai pas ją lankosi žemesniųjų klasių mokiniai, kurie sunegaluoja, kaip ir visi vaikai, dėl suvalgytų saldumynų ar pan. Bet yra buvę ir dėl panikos priepuolio – jis ištiko bijojusį eiti į mokyklą, bet tėvų atvežtą paauglį. Vaiko tėvams buvo patarta laikinai neleisti berniuko į mokyklą ir lankytis pas psichologą. 

„Labiau pergyvena tėvai, o patys mokiniai greitai pamiršta sprogimus ir trokšta bend­rauti, būti drauge”, – kalbėjo gydytoja.

Kad taip ir yra, įsitikinau pakilęs iš požeminio pastato ir įsiliejęs į krykštaujančių moksleivių būrį. Net ir pasibaigus šventei, dauguma neskubėjo skirstytis, stoviniavo kieme, šneku­čiavosi, žaidė: visi džiaugėsi bendravimu. Tiesa, išskyrus vie­ną mergaitę, kuri gailiai kūkčiojo. Paklausiau jos mamos Natalijos, kodėl dukrelė verkia.

„Lenai aštuoneri, ji ką tik baigė antrą klasę, yra labai aktyvus vaikas, daug laksto, kalba, tačiau dėl karo buvo priversta tūnoti namuose ir rūsyje. Nuotolinės pamokos buvo menka paguoda, o kai prieš pusmetį ėmė lankyti šitą požeminę mokyklą, atsigavo, tiesiog verždavosi į klasę. Verkia, nes rytoj į mokyklą nebereikia, pamokų nebebus visą vasarą, tad vėl vienai teks sėdėti kambaryje“, – sakė moteris. 

Atmintin įstrigo ir vieno abituriento mamos klausimas, ka­da baigsis karas, kas Europos Sąjungos šalyse kalbama apie tai. 

„Kovoms užsitęsus ir fronte trūkstant karių, gali paankstinti mobilizacinį amžių – mano vyresnėliui ką tik nuskambėjo Paskutinis skambutis, bijau, kad sūnus neišvyktų keršyti už Pokrovske žuvusį tėtį, nieko man nepasakęs. Po tėvo mirties jis užsisklendė, nebesidalina planais“, – kalbėjo Irina.

Ir motinos nerimas suprantamas. Tik atsakyti jai į jos klau­simą nelengva.

Katios Iščenko šeštokas sūnus Denisas atvyko tik į šventę. Vienturčio sūnaus moteris neleido lankyti mokyklos, jis mokėsi nuotoliniu būdu. Kai paklausiau, kodėl, mama piktai į klausimą atsakė klausimu: „O jūs turėtumėt drąsos leisti vaiką į mokyklą pafrontės mieste, į kurį raketos atskrenda greičiau nei suskamba oro pavojaus pranešimas?“

Panašią baimę išgyvena nemažai tėvų, nes į prieš pusmetį atidarytą požeminį pastatą neskuba leisti vaikų. Mokyk­los direktorės teigimu, prieš karą licėjuje pamokas lankė 1100 mokinių, dabar jų tėra apie 450. Kiti mokosi nuotoliniu būdu, dalis perėjo į kitas mokyklas.

Dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus pamokas požeminėje mokykloje nuspręsta leisti organizuoti dar trims to mikrorajono mokykloms, tad dviem pamainomis čia mokosi maždaug 900 vaikų.

Charkivo merijos Švietimo skyriaus vadovė Olga Demenko atskleidė, jog šiemet Charkive iš viso mokėsi 100 tūkst. vaikų, iš kurių kiek daugiau nei pusė gyvena mieste, 12 proc. yra iš kitų Ukrainos vietovių, o trečdalis yra užsienyje. Dauguma jų mokėsi nuotoliniu būdu, nes gyvai pamokas lankyti buvo galima tik požeminėse mokyklose, o jų mieste tėra 10. Labiausiai į požemines mokyklas veržėsi abiturientai: iš 7500 net pusė kasdien ėjo į pamokas. Visoje Ukrainoje mokyklas šiemet baigė 360 tūkst. abiturientų.

Charkivo meras Igoris Terechovas džiaugėsi, jog įvairiose olimpiadose Charkivo moksleiviai užėmė antrą vietą šalyje. Jis abiturientams linkėjo sėkmės, siekiant išsikeltų tikslų, ir atskleidė, jog mieste yra statomos dar 6 požeminės mokyklos. 

Po šventės kelių abiturientų paklausiau apie ateities planus. Mokyklą pergalėmis pramoginių šokių varžybose garsinęs Renatas Kalašnikovas užtikrino, jog lieka Charkive, studijuos universitete. 

Gimtojo miesto palikti neketina ir Irina Sabanenko, nors tėvai merginą kalbina studijuoti toliau nuo fronto esančioje vietoje.

„Kare žuvo tėčio draugas, žuvo ir vieno klasioko tėtis. Ne visada drąsiai jaučiuosi mieste, bet čia draugai, čia viskas įprasta, nenoriu išvykti”, – kalbėjo mergina. 

Kai kurie abiturientai ketina studijuoti Kyjive, Lvive, o vienas septyniolikmetis prisipažino, jog vyks pas Italijoje gyvenantį dėdę ir ten bandys susirasti darbą bei mokytis. Atgal grįš tik po karo, nes bijo žūti fronte... 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Nuo 2019-ųjų gyvuojantis režisieriaus Antano Kazlausko įkurtas Šilalės muzikinis teatras šių metų pabaigoje žiūrovams pristatys dar vieną naują spektaklį – Imrės Kalmano „Cirko princesę“ arba kitaip „Misterį X“. Naujojo kūrinio ištraukas jau bus galima išvysti Šilalės miesto šventėje pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, o kol kas muzikinio teatro kolektyvas tobulina įgūdžius ir ką tik grįžo iš kasmetinės kūrybinės stovyklos.

Šilalės muzikinio teatro stovykla „Teatrinių elementų muzikalizavimas muzikiniame teatre“ vyko Giruliuose, o dvi dienas trukusius intensyvius mokymus šilališkiams vedė Andrejus Apšega bei Beata Vingraitė, mokę vokalo ypatumų, Andrius Gaučas ir Virginija Kochanskytė – aktorinio meistriškumo bei scenos kalbos ir tekstų interpretacijos, Dainius Bervingis – choreografijos.

Aktorė V. Kochanskytė Šilalės muzikinio teatro kūrėjams linkėjo patirti daug kūrybinio džiaugsmo, keliaujant į premjerą.

„Labai šauni režisieriaus idėja surengti tokią mokomąją stovyklą, ypač dabar, kai visi skuba, bėga, lekia – sustoti ir apsijungti tiems, kurie dirba vardan bendro tikslo. Ta bendrystė jaučiama, ir tai nuostabu, nes visa ši praktika ir nuotaika keliauja į galutinį rezultatą. Todėl aš nekantriai lauksiu premjeros“, – „Šilalės artojui“ sakė aktorė.

Ji tikino jau mačiusi ne vieną šilališkių pasirodymą, o ryšiai su Šilalės muzikinio teatro režisieriumi užsimezgę Lietuvos 1000-mečio renginiuose. Lietuviško žodžio skleidėja bei puoselėtoja sakė, kad su A. Kazlausku ją suvedė meilė teatrui ir dramaturgijai.

„Paprastai mane kviečia į renginius, jog juos paįvairinčiau skaitiniais, poezija, o čia pakvietė kaip žiūrovę. Kai pirmąkart pamačiau šilališkių pasirodymą, pasakiau – stebuklas. Profesionalai yra įpratę scenoje dirbti, nes tai jų darbas, o mėgėjų kolektyve nėra profesionalų, bet artistai spinduliuoja tikrumu, nuoširdumu ir sukuria nepakartojamą aurą. Energetika, sklindanti iš scenos, ir yra svarbiausia. Juk niekas niekada po premjeros nebėga prie scenoje stovinčių aktorių teirautis, ar turi diplomą“, – gyrė šilališkių kolektyvą garsi aktorė.

Jos nuomone, tikroji kultūros dvasia šiandien ir gyvena būtent kultūros centruose, mėgėjų kolektyvai scenoje kalba, dainuoja ar šoka nuoširdžiai, o išeinant į sceną yra svarbiausia žinoti, ką nori pasakyti. 

„Ir ne tik scenoje, bet visame gyvenime svarbiausia yra meilė. Šilališkiai ja spinduliuoja, ir tai yra tikras Šilalės fenomenas, dėl to pasižiūrėti muzikinio teatro vaidinimų skuba žmonės iš visos Lietuvos.

Pamenu, kartą nusivežiau savo šviesios atminties mamą į profesionalų premjerą, o po to paklausiau jos nuomonės. Atsakymas šokiravo: „Kai dirbau fabrike, būdavo ir blogiau“...

Tai pasako, prie ko priveda snobizmas, dirbtinumas, smėliukų pilstymas – nereikia žmogui iš scenos aiškinti, koks bjaurus yra pasaulis ar gyvenimas, nes žiūrovas tai ir be aktorių žino. Į teatrą žmonės eina pasisemti gerų emocijų“, – akcentavo žmogiškumo ir nuoširdumo svarbą žodžio meistrė.

Pasak B. Vingraitės, jai „Misteris X“ yra viena gražiausių operečių, o solistas A. Apšega ir aktorius. A. Gaučas režisieriui A. Kazlauskui rekomendavo leisti žiūrovui pajusti, kokie anuomet buvo moralės reikalavimai. Tad, koks bus galutinis Šilalės muzikinio teatro pastatymas, kol kas galime tik spėlioti. Laukti liko ne taip ir daug – premjera planuojama gruodžio antroje pusėje.

„Linkiu Šilalės muzikiniam teatrui gyvuoti ilgus metus, o tam labai svarbus ne tik žiūrovų, bet ir rajono vadovų palaikymas. Jie privalo suvokti, kokį lobį turi ir stengtis jį išlaikyti. Juk dauguma rajonų tokiu turtu negali pasigirti, tuo tarpu Šilalės rajono žmonės gauna tai, kas statoma didžiosiose scenose“, – geros kūrybinės kloties šilališkių teatrui linkėjo aktorė V. Kochanskytė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Piligrimystė – vienas prasmingiausių užsiėmimų, leidžiančių susikaupti, siekti glau­desnio ryšio su Dievu, o tuo pačiu pažinti pasaulį, priartėti prie gamtos. Į pasišventimo kelionę vis daugiau žmonių išsiruošia Šv. Jokūbo keliu, kuris veda ir per Šilalės rajoną. Ši kelionė įvairaus amžiaus, profesijų, gyvenimiškos patirties žmonėms suteikia gali­mybę pažinti istoriją, kultūrą, kulinariniu paveldu turtingą Žemaitiją ir svetingus mūsų krašto žmones. 

Praėjusį savaitgalį Žadeikiuose žvalgęsi jauni klaipėdiečiai piligriminiu žygiu iš Žadeikių į Tauragę paminėjo savo vestuvių dešimtmetį. Seniūnijoje pasižymėję piligrimų pasą Žadeikių antspaudu, pasuko Šilalės link, kur ketino apsistoti nakvynei. Jiems taip patiko šis kraštas, kad prasitarė svarstantys galimybę kur nors netoliese įsigyti sodybą poilsiui. 

Pastarosiomis dienomis pro Žadeikius suko jau ne vienas piligrimų būrelis. O štai Julija Puslytė-Stundienė – patyrusi keliautoja, žygiuoti pradėjusi prieš dešimtmetį, į kelią išsiruošė viena. Dabar moteriai 71-eri, ir ji jau aštuonis kartus ėjo Camino keliais. 

Praėjusį rudenį keliu į Camino Lebaniego Castellano ji vienui viena keliavo į sunkiai prieinamoje vietoje tarp šiaurės Ispanijos kalnų įsikūrusį Šv. Toribijaus vienuolyną. Tai buvo sunkiausia, net 32 dienas trukusi moters kelionė. Bet Julija tikina, kad jai ne mažiau svarbus ir lietuviškasis Camino kelias, kuriuo ėjo dabar.

„Mūsų Lietuva labai graži, eidama viena nuo Pikelių visą kelią dėkojau už šį grožį”, – sakė Žadeikiuose, pas senjorų dienos centro „Šventai“ šeimininkus Gražvydą ir Renatą Karalevičius nakvojusi keliautoja. 

Praėjusį sekmadienį į „Šventus“ užsidėti antspaudo piligrimų pase užsuko panevėžiečiai Tomas ir Gintas. Vyrai  buvo pasiryžę dviračiais nuvažiuoti visus keturis per šį regioną vedančius Šv. Jokūbo kelio etapus – nuo Bilionių per Žadeikius, Šilalę, Pagramantį iki pat Tauragės, iš viso apie 80 km.  

„Tomas važiuoja su rimta intencija, o Gintas padeda jam kelionėje. Prieš tai Tomas žygiavo per Lietuvą, dabar sumanė važiuoti dviračiu. Žavisi Lietuva ir sakė niekur kitur nenori vasarą vykti. Piligrimo pase užsidėjo spaudą ir iškeliavo, o jo intencija pasiliko mūsų širdyse”, – linkėdama laimingo kelio, sakė Žadeikiuose žygei­vius dažniausiai pasi­tinkanti ir išlydinti Graž­vyda. 

Svetinga šeima keliautojus vaišina Šilalės krašto kulinarinio paveldo patiekalais, ant stalo visada būna „Pitliaus” skanėstų, rūgštynių sriubos, avienos troškinio, o nuvargę keliautojai lieka nakvoti senjorų dienos centre „Šventai” – tada turi laiko ir pasidomėti Žadeikių istorija, pailsėję  nueina apžiūrėti Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui parke atidengto paminklo, kun. Stanislovui Rimkui pastatyto atminimo kryžiaus, atsipučia prie tvenkinio įrengtoje stoginėje, o iškeliaudami prisiminimui išsineša Žadeikių ženkliuką. 

Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis įsitikinęs, jog sprendimas nukreipti Šv. Jokūbo kelią per Žadeikius visiškai pasiteisino. Jau pernai į gyvenvietę užsukdavo daug žmonių, šiemet tikimasi sulaukti dar daugiau. 

„Stengiamės, kad jie mūsų krašte jaustųsi kuo patogiau. Daug kur jau pastatėme poilsio suolelius, matome, kad jų reikėtų dar daugiau visame kelyje. Planuojame statyti ir pavėsinių, kad žygeiviai galėtų pailsėti, turėtų pastogę užkąsti“, – sakė seniūnas F. Meiženis. 

Svetingumas – išskirtinis lietuvių bruožas, o Šv. Jokūbo kelias suteikia mums galimybę pademonstruoti ne tik gražiausius jo bruožus, bet ir garsinti savo kraštą. 

Camino Lituano kelias sukurtas ispaniškojo Camino de Santiago kelio pagrindu. Išvertus iš ispanų kalbos, Camino Litua­no reiškia kelią per Lietuvą arba lietuviškąjį kelią. Tai pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas daugiau nei 1000 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Pagrindinis kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su Camino Polaco piligrimų taku. Po Žemaitiją norintys keliauti pilig­rimai maršrutą pradeda Pikeliuose, nuo kur kelias veda į Tauragę. 

Daiva BARTKIENĖ

Žadeikių seniūnijos nuotr.

„Šilalės artojas“ jau ne kartą rašė apie daug aistrų keliantį kasmetinį švietimo įstaigų vadovų veiklos vertinimą – antri metai girdisi vie­šų svarstymų, jog Šilalės rajono savivaldybės meras Tadas Bartkus tai daro tendencingai. Pagrindo tokiems įtarimams suteikia kai kurių gimnazijų vadovų darbo ir veiklos ignoravimas: nors meras pats pripažįsta, jog direktoriai „iš esmės įvykdė visas užduotis“, vis tik jų veiklos jis nevertina arba pareiškia, jog ji buvusi „silpna“. Tokia prak­tika rodo ne tik požiūrį į pedagogų darbą, bet ir demonstruoja ele­mentarios pagarbos stoką.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47

Vidury kiemo paliktas ir jau apkerpėjęs automobilis nebeprimena transporto prie­mo­­nės – veikiau apleistą skulptūrą, liudijančią apie jo šeimininko abejingumą bei neat­sakingumą. Tačiau nors pagrindinėje Šilalės gatvėje „Opelis“ tarsi niekieno daiktas „reziduoja“ jau ne vieną mėnesį, jis niekam neužkliūva – nei miesto seniūnijai, nei įvairioms kitoms atsakingoms institucijoms. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47

Balandžio 30 d. pasibaigus gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikui, tokių įrenginių Šilalės rajone statistika beveik nepasikeitė. Ir tokia padėtis – visoje Lietuvoje. Paaiškėjo, jog įteisinti gręžinius gyventojams trukdo ne tik baimė, kad reikės mokėti už vandenį, išgaunamą iš žemės gelmių, bet ir biurokratinės kliūtys, dėl kurių procesas trunka ne mėnesiais, o metais.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47

Paprastai, kalbant apie didžiulę problemą, kurią bandoma, pasi­tel­kus visus turimus išteklius, igno­ruoti, sakoma „dramblys kamba­ryje“. Tačiau drambliai, bent kol kas, į gatves ir namus nesiveržia, o štai meškos Lietuvą jau pasiekė ir net kelias dienas klaidžioja didmiesčių gatvėmis. Tad drąsiai galime perfrazuoti įprastą posakį. Tuo labiau, kad ir politikai, regis, klusniai laikosi specialistų patarimo – sutikus mešką, pasislėpti arba apsimesti negyvu...

LR Konstitucijos 53 straipsnio pradžia skamba taip: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“. Tačiau pastaruoju metu vienas svarbiausių valstybės įsipareigojimų piliečiams, kurio įgyvendinimui kasmet reikia vis daugiau lėšų, darosi sudėtingai įgyvendinamas. „Kalta“ pačios medicinos ir farmacijos pažanga, ilgėja vidutinis gyvenimo amžius, visuomenė sensta, o šiuolaikinis gyvenimo būdas subtiliai sudaro prielaidas lėtinėms ligoms bujoti.

Praktiškai visos Vakarų visuomenės susiduria su panašia problema – sveikatos paslaugų poreikis auga gerokai sparčiau nei jų pasiūla. Todėl atsiranda eilės, turtingesnieji bando kurti alternatyvią paslaugų sistemą, kas nebūtų savaime blogai, tačiau ji „nusiurbia“ geriausius gydytojus bei slaugytojas iš valstybinių įstaigų. Blogiausia tai, jog, nesiimant kokių nors radikalių priemonių, problemos tik aštrės. Seniai paskaičiuota, kad Lietuvoje jau dabar trūksta gydytojų ir slaugytojų, o tas stygius kasmet tik didės. Jei šiandien pykstame dėl nesibaigiančių eilių, kokybiškų tyrimų ar konsultacijų prieinamumo prob­lemos, tai kas bus tada, kai trūks, tarkime, 10 tūkst. medikų? Tuo labiau, jog turime atlaikyti sudėtingą konkurenciją su kitomis Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėmis, kurios tiesiog „medžioja“ gerai parengtus specialistus didesniais atlyginimais.

Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė pripažįsta, kad problemų yra ir net siūlo variantą, kaip (tiesa, gydytojų tvirtinimu, abejotiną) padaryti, kad gydytojai, dirbantys privačiose medicinos įstaigose, grįžtų į viešąjį sektorių. Tačiau ministrė ir toliau bando ignoruoti „mešką“ kambaryje – faktą, jog privačios ir valstybinės medicinos supriešinimas ar arši rajonų konkurencija dėl specialistų situacijos nepadės išspręsti. Tuo labiau, kad tebeieškoma pinigų ypatingai skaudžiai pavėžėjimo problemai, nors suma tėra menkas nuošimtis bendro lėšų poreikio. Deja, politikai nedrįsta pripažinti rinkėjams, kad jei nebus iš esmės didinami valstybės 

finansai, Konstitucijoje įrašyti įsipareigojimai piliečiams liks tuščiomis deklaracijomis.

Turime atsakyti ir į dar vieną klausimą: dėl kokių svarbiausių sveikatos apsaugos sistemos tikslų galime sutarti mes, kaip visuomenė? Pavyzdžiui, man tarsi šaltas dušas buvo per vieną konferenciją medicinos profesoriaus iškelta abejonė, ar iš tiesų mes galime sau leisti kuo greičiau judėti medicinos modernizacijos linkme? Jis aiškino, jog dabar mūsų medicinos sistema primena profesionalų sportą, kur gydytojai bando demonstruoti išskirtinius rezultatus, kuriami ypatingai brangūs vaistai, labai brangiai kainuoja modernios medicinos procedūros, unikalios operacijos. Savaime suprantama, kad jos kainuoja. Bet juk tai išgelbėja šimtus žmonių. Kita vertus, daugybė žmonių miršta dėl sistemos ydų, susijusių su didesnio finansavimo trūkumu. 

Jau kelintas mėnuo visuomenė yra skatinama pasirinkti, ji yra „už“ ar „prieš“ privačią mediciną. Esu įsitikinęs, jog dauguma norėtų, kad viskuo pasirūpintų valstybinės gydymo įstaigos. Realiai padėtų, o ne aiškintų, kodėl negali padėti ar pasiūlytų dėl skausmo krūtinėje ateiti po pusmečio. Jei dar būsi gyvas...

Deja, valdžios keičiasi, o sveikatos sistemos problemos tik aštrėja. Politikai klausosi žmonių skundų, pritariamai linguoja galvomis ir visą kaltę verčia ankstesnėms valdžioms. Ir taip ratu. O „meška“ kambaryje kiekvieną kadenciją darosi tik didesnė ir piktesnė. 

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas