Gana vėsų ketvirtadienio vakarą tauragiškiai susitiko su Ella Fitzgerald, tiksliau ją įkūnijusia atlikėja Laura Budreckyte ir Kauno bigbendu. Bendra pasirodymo atmosfera ir instrumentų kuriamas ritmas nukėlė į įsivaizduojamus tarpukario salonus, „barelhausus“, kuriuose kompaniją, linksmybes ir muziką mėgstantys amerikiečiai vijo mintis apie tuo metu šalį apėmusią Didžiąją depresiją (1929-1933 m.). 

Mums, lietuviams, Amerikos istorija – tolima, tačiau jausmas, kai reikia gyventi nežinomybėje, nepritekliuje yra gana pažįstamas. Štai prieš vieną iš pasirodymų L. Budreckytė pabrėžė, jog kūrinys „Pennys from heaven“ („Pinigėliai iš dangaus“) populiarumo sulaukė 1931-aisiais, Didžiosios ekonominės krizės metu.

„Krinta pinigėliai iš dangaus, žiūrėk, išversk skėtį į antrą pusę, kad prisipildytų“, – tokie į lietuvių kalbą išvertus yra dainos žodžiai.

Menas turbūt tuo ir yra nuostabus, kad jis kalba apie žmogui artimus, paprastus dalykus, pavyzdžiui, kaip minėtoje dainoje apdainuojamą paprasto žmogaus troškimą lengvai praturtėti. Kitame L. Budreckytės atliekamame kūrinyje suvargusį žmogų guodžiama, kad „jei jau pinigų nėra, bent pėdas iškišk į saulėtąją gatvės pusę, kad sušiltum“ („Sunny side of street“). Mintyse iškyla Ellos Fitzgerald pasirodymo klausančio amerikiečių darbininko paveikslas. Gamykla užsidarė, žmogus prarado darbą, tačiau už paskutinius pinigus lankosi „barelhause“ ir girdi, kaip griausmingo balso atlikėja, pritariant instrumentuotei, nuo scenos dainuoja taip, tarsi suprastų, kaip jis jaučiasi. Žmogelį apima džiugesys, galvon mušteli ką tik išgerta pinta alaus, ramina aplink į muzikos ritmą linguojančių žmonių  kompanija ir užplūsta jausmas, jog gyvenime viskas yra gerai.

Susirinkusiems į Pilies kiemelį buvo gera. Vieni žinojo, koks meniškai sudėtingas yra džiazo kūrinių atlikimas, tad žavėjosi Kauno bigbendo įndėliu į pasirodymą, kitus džiugino L. Budreckytės vokaliniai sugebėjimai. Tačiau kaip ir tuos E. Fitzgerald kadaise besiklausiusius džiazo mėgėjus, visus vienijo noras būti kažko didesnio už juos pačius dalimi: dalimi festivalį organizavusių entuziastų, dalimi kultūros mėgėjų, dalimi bendruomenės, kuri, nepaisant savo mažų ar didelių vargelių atranda laiko kartu pabūti.

Tauragės džiazo festivalio renginiai tęsiasi – Tauragės vasaros estradoje birželio 7 d., 20 val., vyks jaunimo rezidencijos „Džiazo Jūra 2025“ baigiamasis koncertas. Muzikos mylėtojų bendruomenę burs Tauragės kultūros centro jaunimo džiazo orkestras (vad. Tomas Altaravičius), Jurbarko kultūros centro jaunimo bigbendas „Jada“ (vad. Povilas Jurkša, Vytis Binkauskas) ir Šilalės meno mokyklos jungtinė komanda (mokyt. Mikas Karosas ir Tadas Zakarauskas), solistės Atėnė Ravinkaitė, Atėnė Kiliokaitytė, Lukrecija Marija Petraitytė (Tauragės meno mokykla), Austėja Jakštytė, Gabrielė Gvozdė (Jurbarkas), Austėja Karosienė, Brigita Jonelytė (Šilalės meno mokykla) ir Viltė Patricija Kirstukaitė.

Įėjimas laisvas.

Su visą vasarą vykstančio festivalio koncertų programa susipažinti galima https://www.tauragejazz.lt/programa arba Facebook https://www.facebook.com/tauragejazz

Margarita RIMKUTĖ

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.

Apie konkursų organizavimą į valstybės tarnybą, įvairiausių įstaigų vadovų ar net eilinių darbuotojų pareigas diskutuojama nuolat – juos rengiantieji dievagojasi viską darantys skaidriai ir efektyviai, tuo tarpu eiliniai gyventojai mato, jog tai dažniausiai tėra eilinės deklaracijos, dūmų uždanga, kuria neretai mėginama pridengti „reikalingų“ žmonių protegavimą, politikų interesus ir pan., nepageidaujamus kandidatus pašalinant per „technines klaidas“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

„Norėdamas išsilaikyti rinkoje ūkininkas visą laiką turi investuoti į savo ūkį, tačiau smulkiųjų ir net vidutinių ūkių gaunamos pajamos labai apriboja investavimo galimybes. Mes įsitikinome, kad susikooperavus atsiranda galimybė brangiau parduoti savo produkciją. Ypač tai svarbu pieno ūkiams“, – patirtimi dalijasi buvusi ilgametė žemės ūkio kooperatyvo (ŽŪK) „EKO tikslas“ valdybos pirmininkė Da­lia Lūžienė-Malijonienė ir pabrėžia, kad susikooperavę ūkininkai gauna ir ekonominės, ir socialinės naudos.

Kooperuotis paskatino supirkimo kainos

„Mūsų kooperatyvui jau 18 me­tų, – kooperatyvo kūrimąsi­ apžvelgia Rokiškio rajone, Obe­lių seniūnijoje, ūkininkaujanti­ D. Lūžienė-Malijonienė. – Bur­tis­ į kooperatyvą paskatino ma-

­žos pieno supirkimo kainos.­ Smulkiam ūkiui išsiderėti iš pie­no supirkėjo didesnės kainos neįmanoma. Arba parduodi už tokią, kokią moka supirkėjas, arba dėk pieną, kur no­ri. Kooperatyvo įsteigimas 2006 me­tų pabaigoje mums buvo išsigelbėjimas.“

Kooperatyvą įsteigė penki­ Rokiškio rajono ekologiniai pie­no ūkiai. Pašnekovės teigimu, dydžiu jie buvo labai panašūs –­ 20–45 melžiamos karvės. 

„Susikooperavę mes jau turėjome daugiau kaip šimtą karvių. Su tokio dydžio pieno gamintoju visai kitaip pradėjo­ kalbėtis pieno supirkėjai, ir mes jau pieną galėjome brangiau parduoti, – pasakoja D. Lū­žienė-Malijonienė, melžiamų kar­vių bandą išauginusi nuo 20 iki 70. – Iš pradžių pieną surinkdavome ir perdirbėjui nuveždavome išsinuomotu pienovežiu. Vėliau įsigijome veik­lai reikalingos technikos, patalpas. Tam naudojomės ne tik koope­ratyvo uždirbtomis lėšomis, bet ir paskolomis, kooperatyvams skiriama parama.“

Plėtėsi kooperatyvo geografija

Sėkminga kooperatyvo veik­la paskatino jo nariais tapti ne tik Rokiškio, bet ir Kupiškio, Jonavos, Biržų, Ukmergės, Ute­nos, Molėtų, Anykščių, Igna­linos rajonuose ekologinę pienininkystę plėtojančius ūkininkus. 

„2015 m. smarkiai kritus pieno supirkimo kainoms, pradėjau ieškoti galimybių pajamoms padidinti. Išsiaiškinau, kad ŽŪK „Eko tikslas“ ekologišką pieną parduoda Vokietijos vartotojams ir už pieną ūkininkams kur kas daugiau moka. Atrodo, tada už bazinio ekologinio pieno kilogramą mokėjo po 37 centus. Tai, palyginti su Lietuvoje mokamomis kainomis, buvo labai dideli pinigai. Tada ir nusprendžiau pereiti prie ekologinio ūkininkavimo, tapau šio kooperatyvo­ nariu. Kai esi mažas, neturi jokių derybinių galių, o susikoope­ravus atsiveria visai kitokios galimybės derintis dėl kainų“, – kooperatyvo įtaką ūkininkavi­mui apibūdina dabartinis ŽŪK „EKO tikslas“ valdybos pirmininkas Napalys Skaparas, ūkininkaujantis Kupiškio rajone, ir priduria, kad už bazinio pieno kilogramą šio kooperatyvo nariams beveik visą laiką mokama ne mažiau 30 centų.

Šiuo metu jis laiko 22 melžiamas karves.

Eksportą skatina ne tik kaina

Dabar „EKO tikslo“ narių skaičius – arti 50. Iš jų 43 – pie­no gamintojai, laikantys nuo­ 10 iki 150 melžiamų karvių. Per 2024 m. kooperatyvo nariai pardavė 6 mln. kg ser­tifikuoto ekologiško pieno. Kooperatyvas yra įsigijęs du naujus pienovežius, Jonavoje įsirengęs pieno perpylimo stotį.

„Savo pienovežiais pieną surenkame iš kooperatyvo narių, o pieno perpylimo stotyje­ supilame jį į pienovežius, vežančius pieną į Lenkiją ir Latviją. Prieš pradedant ekologiško pieno per­pylimą, visada yra patikrinama jo kokybė, ar jame nėra antibiotikų likučių. Stotyje ekologiškas pienas saugiai, specia­lia įranga, uždaru būdu perpumpuojamas į atvykusius supirkėjų pienovežius“,–  pasakoja N. Skaparas.

Valdybos pirmininkas užsimena, kad kooperatyvas sėk­mingai įveikė konkurenciją su Austrijos bei Čekijos pieno gamintojais, kurie kooperatyvo­ partneriui iš Lenkijos pasiūlė mažesnę kainą nei mokama­ „EKO tikslui“, bet galutinį sprendimą lėmė lietuviško pieno kokybė.

„Lenkai pasirinko kokybiškesnį, nors ir keliais centais brangesnį pieną“, – pasidžiaugia kooperatyvo valdybos pirmininkas ir pažymi, kad pastaruoju metu kooperatyvas visą pieną eksportuoja. 

Ir eksportuoja ne vien dėl geresnės kainos. Tam įtakos­ turi ir derėjimosi kultūra.

„Su­siderėta kaina nekeičiama kelis mėnesius, net pusmetį, o Lietuvos supirkėjai jau po mėnesio ją mažina, – sako pašnekovas. – Taigi ūkininkai užsigarantuoja stabilesnes paja­mas. Tai labai svarbu planuo­jant ūkio veiklą. Didžioji mūsų koo­peratyvo narių dalis negalėtų­ eksportuoti pieno – reika­lingi didesni pieno kiekiai, trans­portas produkcijai nuvežti.“

Kooperatyvo nauda – ne tik pajamos

„Kadangi kooperatyvas apima gan plačią geografiją, pieno surinkimas išaugina savikainą, bet, nepaisant to, ūkininkams naudingiau realizuoti savo pro­dukciją per kooperatyvą. Kooperatyvui nėra tikslo siekti didelių pelnų mažinant ūkininkams mokamus pinigus, nes tie ūkininkai ir sudaro kooperatyvą. Taigi kartu sprendžiame, kiek mokėsime už pieną, ką pirksime. Jei metų gale lieka pinigų, kooperatyvo narių susirinkimo sprendimu pelno likutis paskirstomas kooperatyvo nariams. Kiekvienais metais visiems kooperatyvo nariams skirstant pelną yra priskiriama turto dalis pagal turimą pajaus kiekį. Kooperatyvas naudingas ūkininkams ir dalijantis patirtimi bei įgyjant naujų ekologiniam ūkininkavimui svarbių žinių, – pasakoja ŽŪK „EKO tikslas“ valdybos pirmininkas. – Kooperatyvas naudingas ir įsigyjant ūkiui reikalingas ekologiškas trąšas, ekologiškus pašarus, plovimo bei dezinfekcines medžiagas. Visa tai, palyginti su tradiciniu ūkininkavimu, žymiai brangiau kainuoja, o kai juos perkame per kooperatyvą, gauname nemažas nuolaidas. Be to, kooperatyvo nariai už pieninę karvę gauname papildomą 30 eurų susietąją išmoką.“

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą, 2023–2027 m. susietoji parama už pienines karves 2024 m. skirta 1501 valdos valdytojui, esančiam pripažinto ŽŪK nariu. Ši išmoka išmokėta už 31,8 tūkst. pieninių karvių.

Žemės ūkio ministerija, skatindama ūkininkus kooperuotis, remia kooperatyvų steigi­mą pagal Strateginio plano­ priemones „Investicijos į že­mės­ ūkio valdas“, „Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas“, „Smulkių –­ vidutinių ūkių plėt­ra“, „La­bai­ smulkių ūkių plėt­ra“, „Inves­ti­cijos į bioekonomikos verslus“,­ „Investicijos į žemės ūkio produktų perdirbimą (finansinės priemonės)“, „Trumpos tiekimo grandinės“, teikia paramą infrastruktūrai kurti, technologijoms įsigyti, naujų rinkų paieškoms ir kitai veiklai.

Kokios naudos galima gauti pagal 2023–2027 m. strateginio plano priemones būnant kooperatyvu:

- Investicijos į žemės ūkio valdas

Jei paraišką teikia pripažintas žemės ūkio kooperatyvas, jam skiriama 15 papildomų atrankos balų, jei pareiškėjas yra pripažinto žemės ūkio kooperatyvo narys, jam gali būti skiriama iki 10 atrankos balų, priklausomai nuo narystės kooperatyve (už narystės metus po 2 balus).

- Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas

Šiai priemonei atrankos (kon­kursinių) balų sistema netaikoma. Paraiškos tenkinamos­ pirmumo (eilės) tvarka, kol yra lėšų. Tai leidžia pripažintiems kooperatyvams gauti paramą be papildomų konkurencinių kliūčių.

- Smulkių – vidutinių ūkių plėtra

Šioje priemonėje pripažintas žemės ūkio kooperatyvas, kaip pareiškėjas, gauna 15 papildomų atrankos balų, taip pat 15 atrankos balų gali gauti pareiškėjas, jei jis yra pripažinto žemės ūkio kooperatyvo narys.

- Labai smulkių ūkių plėtra

Priemonėje suteikiama 30 balų, jei paraišką teikia pripažintas žemės ūkio kooperatyvas arba pareiškėjas bendradarbiauja su trim ar daugiau partnerių. Tai sudaro esminį pranašumą konkurencinėje atrankoje.

- Investicijos į bioekonomikos verslus

Kooperatyvams šioje priemonėje skiriami aukšti prioritetai:

• jei perdirbama ≥80 % narių produkcijos – 25 balai;

• jei perdirbama ≥60 % narių produkcijos – 20 balų.

- Investicijos į žemės ūkio produktų perdirbimą (finansinės priemonės)

Pagal šią priemonę remiami kooperatyvų projektai, orientuoti į žemės ūkio produktų perdirbimą ir aukštos pridėtinės vertės kūrimą. Atrankos balai tiesiogiai nenumatyti,  leng­vatinių paskolų teikimas pritaikytas padėti kooperatyvams vystyti infrastruktūrą, gamybinius pajėgumus ir įeiti į naujas rinkas.

- Trumpos tiekimo grandinės

Pagal šią priemonę paramos­ besikreipiantiems kooperatyvams ir jų nariams yra taikomos palankios sąlygos. Nors atrankos balų kooperatyvams­ nenustatyta, tačiau para­mos­ gali kreiptis tiek pripažinti, tiek naujai įsteigti ir dar nepripažinti kooperatyvai. Bend­radarbiauti, kuriant trumpą tiekimo grandinę, gali kooperatyvas su savo nariais, t. y. nereikalaujama išorinių partnerių. Taip pat numatyta galimybė produkciją realizuoti per kooperatyvą, kuris nebus laikomas tarpininku.

Apie tai, kad iš Šilalės savivaldybės administracijos pastato turi būti iškeltos seniūnijos, pradėta kalbėti prieš keletą metų. Netrukus Šilalės kaimiškoji seniūnija buvo iškraustyta į buvusios darbo biržos pastatą, o dabar atėjo eilė ir miesto seniūnijai – jai ruošiamos patalpos viešbučio pastate.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Ar tikrai tik verslas yra vienintelis valstybės gerovės šaltinis, o vi­si ki­ti tik dalinamės verslininkų „iš­kep­tu pyragu“? Jokiu būdu nenoriu nuvertinti verslo svarbos, nes jis yra savotiškas valstybės organizmo kraujas, be kurio nebūtų vi­­di­nės apytakos. Tačiau pratęsiant vals­tybės ir organizmo analogiją, jei vi­daus organai nustoja funkcio­nuoti, netenka prasmės ir veiksminga kraujotakos sistema...

Verslininkas kažkada gimė, veikiausiai valstybinėje įstaigoje, buvo prižiūrimas medikų, tikėtina, jog jų paslaugų prireikė ir vėliau, paskui į jo gyvenimą įsijungė švietimo sistema. Tam, kad jo tėvai, jis pats, šeima, jau jo vaikai galėtų būti saugūs, darbuojasi daugybė įvairių sričių specialistų. Todėl ar tikrai sąžininga, tarkime, kitų sukurtos gerovės vartotoju pavadinti mokytoją? Arba mediką, policininką, ugniagesį, statybininką ir dar daugybę kitų profesijų atstovų?

Žymi ekonomistė Mariana Mazzucato, griaudama mitą, kad naujųjų technologijų gigantai, tokie kaip „Tesla“, „Apple“ ar galingos farmacinės įmonės, yra genialių kūrėjų grupės, kurios neva viską pasiekia savo jėgomis ir nevalia jų apkrauti mokesčiais ar reikalauti didesnio indėlio į bendrą gerovę, yra pateikusi puikią analizę, kurios esmė ta, kad visos labai turtingos įmonės niekada nebūtų susikrovusios turtų, jei ne valstybės parama per infrastruktūrą, mokslo tyrimus ir daugybę kitų dalykų.

Kaip pabrėžia M. Mazuccato, radikalių liberalų primestas įsitikinimas, jog valstybė yra svetimu darbu mintantis parazitas, yra ginklas, kuriuo neskait­linga, bet labai praturtėjusi grupė turtuolių bando iškelti save virš bendrojo gėrio. Priešnuodis – įsisąmoninimas, kad šiuolaikinėje politinėje bend­ruomenėje visi esame glaudžiai susiję ir kiekviena profesija atlieka svarbią funkciją, o gerovės valstybės išskirtinis bruožas yra tai, kad viešosios paslaugos yra kokybiškos, gerai išplėtotos ir prieinamos visiems.

Gyvename amžėjančioje (senstančioje) visuomenėje, o tai turi įtakos ir viešųjų paslaugų struktūrai. Akivaizdu, kad būtina galvoti tiek apie viešųjų erd­­vių ir paslaugų pritaikymą vyresnio amžiaus žmonėms, tiek apie didesnes investicijas į socialines paslaugas, taip pat ir apie tai, kaip užtikrinti kokybiškų viešųjų paslaugų prieinamumą regionuose, jei norime ištrūkti iš ydingo rato. Juk jeigu mažėja viešųjų paslaugų, rajonas tampa vis mažiau patrauklus tiems, kurie gali rinktis, kur gyventi. Kadangi jauni žmonės planuoja išvykti ir nebelieka naujakurių, pradeda trauktis visas verslas ir viešosios įstaigos. 

Tačiau akivaizdu ir tai, kad mes pasiduodame komercijos logikai ir galiausiai turime vis daugiau vietovių, tampančių socia­linėmis dykumomis. Ir dar vienas klausimas: ar did­miesčių gyventojai yra kažkokie „kitokie“ ir jiems būtina garantuoti kitokią gyvenimo kokybę nei tiems, kurie gyvena atokesniuose regionuose? Ar bendrojo gėrio siekis nereiškia valstybės įsipareigojimo būti vienodai dėmesingiems visiems, o tų, kuriems dabar sunkiau, nekaltinti, kad esą „jie patys kalti“...

Netikiu, jog šią savotišką regio­nų erozijos problemą galėtų išspręsti nauja Regionų ministerija. Panašu, jog kalbos apie jos steigimą labiau yra noras pademonstruoti, kad neva kažkas daroma, nors pirmiausia derėtų orientuotis į investiciją žmonių gerovei. 

Pavyzdžių, kad atokiai nuo didmiesčių esančios vietovės gali klestėti, tikrai yra. Dažnu atveju viskas prasideda nuo aktyvių naujakurių, kurie imasi kurti bendrystės ir savipagalbos tink­lus. Jų skatinimas, investicijos į solidarumą kuriančias erdves bei didesnė valstybės decentralizacija galėtų keisti situaciją labiau nei ministerijų kūrimas. 

Absurdiška, kai svarbiausias kriterijus, naikinant pašto skyrius, kultūros įstaigas, medicinos punktus ar kitas viešas paslaugas, yra „per maža“ paklausa. Juk galvos skausmas nėra gydomas giljotina, tai kodėl nemėginama bent jau pabandyti koreguoti paslaugas, prisitaikant prie vietos žmonių poreikių ar bandyti pritraukti naujų klientų (pacientų ir pan.), o ne paprasčiausiai uždaryti įstaigą ir tik paskui pateikti analizę, jog žmonės vis tiek vienaip ar kitaip išgyvens.

Viena iš mūsų problemų yra ta, jog mes pernelyg dažnai klausiame „Ar atsiperka“? O jei klaustume „Ar teisinga“? Nes nei profesijos, nei įstaigos, nei viešosios paslaugos tikrai negali būti vertinamos, atsižvelgiant vien į tai, kiek pinigų jos pritraukia. Ir tik­roji politiko išmintis turėtų būti gebėjimas įvertinti ne tik piniginę išraišką, bet ir faktą, kiek tai prisideda prie bendro gėrio ir bend­rystės stiprinimo, kokių padarinių vienos ar kitos įstaigos panaikinimas turės ilgalaikėje perspektyvoje.

Kai į regionus pradedame žiūrėti tik per komercijos akinius ir galvojame, kad tai ir yra „veiksminga vadyba“, manau, elgiamės trumparegiškai, nes griauname viską, ką atstatyti bus ne tik labai sunku, bet ir brangu. Paprasčiausias pavyzdys, kuris tiesiog pribloškė, išgirsta vieno komercinio banko specialistės „išvada“, jog kažkokia apklausa parodžiusi, neva visi žmonės naudojasi elekt­ronine bankininkyste, todėl fizinių bankų skyrių nereikia. Kas ir su kuo tą apklausą rengė? Ir ar kas nors paklausė, pavyzdžiui, senolio iš Adomavo, kas iš viso yra ta elektroninė bankininkystė. Bent jau aš tuo netikiu...

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Palentinis – dar viena mažoji rajono seniūnija, mininti savo įkūrimo 30-ąsias metines. Kaip tik šiandien, gegužės 30 d., visi dabar čia gyvenantys arba buvę palentiniškiai renkasi į tradicinę Švč. Mergelės Marijos maldų užbaigimo bei Palentinio seniūnijos įkūrimo 30-mečio šventę.

„Pasakojimas apie mūsų kraš­tą bus geriausia dovana šventės dalyviams“, – įsitikinusi Palentinio seniūnė Miglė Zybartienė.

Apie seniūnijos dabartį, prisimenant ir praeities įvykius, kalbėjomės ne tik su ja, o ir su bendruomenės pirmininku Kaziu Rakicku bei seniūnaitėmis Aldona Astrauskiene iš Beržės ir Dalia Laurinavičiene, atstovaujančia Severėnų gyventojams. Jie visi apgailestauja, jog gyventojų gretos Palentinio seniūnijoje sparčiai retėja, o bend­ruomenė sensta – sausio 1-ąją čia gyveno vos 218 žmonių, kurių amžiaus vidurkis yra maždaug 50–60 metų. 

„Bet ir geriausiais laikais, kai pradėjau dirbti, čia tebuvo gal 430 gyventojų – visada buvome viena mažiausių seniūnijų ir šiuo „titulu“ dalijamės su Did­kiemiu. Tad ir mūsų rūpesčiai bei džiaugsmai yra labai panašūs. Gyventojai Palentinį palieka dėl prasto susisiekimo. Štai Didkiemis jau gali džiaugtis nauju asfaltu, o mes vis dar dulkame ir bildame žvyrkeliais ir net nežinome, ar ateis tokia diena, kai bus kitaip. O ir garantijos, kad, nelikus dulkių, dar bus kam tais keliais važinėti, deja, niekas negali duoti“, – apgailestauja seniūnė ir patvirtina, kad ir šiomis dienomis iš Palentinio sparnus kelia ne viena šeima.

Palentinį į Telšius iškeitė ir K. Rakickas. 

„Kilimo esu nuo Žagarės, kelis dešimtmečius gyvenau Telšiuose, dabar nusprendžiau ir vėl į juos grįžti. Nebematau perspektyvų ūkininkauti, vaikai to darbo nenori, todėl daug metų Palentinį bei visą Šilalės kraštą garsinęs mūsų elnių ūkis galima sakyti jau panaikintas“, – liūdnai konstatuoja K. Rakickas.

Pasak palentiniškių, norint išlaikyti stiprius administracinius vienetus, būtina pirmiausia galvoti apie žmones, darbo vietų kūrimą, siekti, jog gyventojai ne tik kad neišvyktų, bet atvyktų ir naujų. 

Deja, ši problema aktuali ne tik Palentinyje ar kitose seniūnijose – apie ateities perspektyvas dalykiškai nekalbama ir „rajono lygiu“ – apsiribojama „greitu“ produktu, orientuojamasi tik į žaidimus, negalvojant apie tai, kur žmonės galėtų įsidarbinti...

Palentiniškiai – darbštūs žmonės

Seniūnaičių teigimu, pagrindinė veikla Palentinyje buvo ir tebėra ūkininkavimas – faktiškai nerastume gyventojo, kuris tuo nesiverstų.

„Vyrauja vidutiniai ūkiai, aš ir pati ištekėjau už ūkininko, atsikėliau čia iš Kretingos. Auginame tris vaikus ir kol kas niekur keltis nesirengiame“, – tikina Aldona.

Anot Dalios, yra seniūnijoje ir keli stambūs ūkiai (Gražvydo Kairio, Leono Gumuliausko), kuriuose supirkta daug technikos, dirba robotai. 

„Tačiau pas mus da­bar daugiau žmonių miršta nei gimsta – pernai gimė tik trys vaikai. O juk palyginti neseniai Severėnuose veikė pradinė mokyk­la, Palentinyje – aštuonmetė. Dabar vaikai važinėja į gimnazijas Varniuose, Kaltinėnuose arba Laukuvoje, Palentinio mokykla nuo 2005-ųjų uždaryta“, – sako seniūnė.

Seniūnaitės pastebi, kad nebeliko ne tik mokyklos – nebeturi Palentinis ir muzikantų, kultūros darbuotojų, nors dar vos prieš penketą metų čia darbavosi du kultūros darbuotojai, grojo vien tik iš vietos gyventojų sudaryta kaimo kapela. 

„Todėl dabar viską patys savo jėgomis darome. Bendruomenės pirmininkas aktyviai darbuojasi, stengiasi projektinėmis ar savivaldybės skirtomis lėšomis renginius organizuoti“, – giria aktyvų pirmininką seniūnaitė D. Laurinavičienė.

K. Rakicko teigimu, bendruomenei priklauso apie 45 gyventojus, nors realiai veiklių yra mažiau.

„Nežinau, kaip kitur, bet pas mus Palentinyje žmones yra gana sudėtinga prikalbinti ateiti į renginį, ką bekalbėti apie išvykas į kitus miestus. Mėgstu organizuoti ekskursijas, manau, jos duoda daug pažintinės naudos, štai šiemet vyksime į Biržus“, – pasakoja į Telšius išsikėlęs, bet širdyje su Palentiniu likęs K. Rakickas.

Anot pašnekovų, vietinius išjudinti padeda ir kaimynai – pavyzdžiui, Karklėnų (Kelmės r.) kaimo bendruomenė mielai

atvyksta į Palentinio renginius, dalyvauja protmūšiuose. Vienas tokių buvo organizuotas vasarį – Lietuvos valstybės gimtadienio proga. Beje, gana aktyviai palentiniškiai renkasi prie seniūnijos pastato ir liepos 6-ąją, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, dėmesio sulaukia Motinos bei Tėvo dienai skirtos šventės. 

Išlaikytos tradicijos – pagrindas 

Visą gegužę į Palentinio cent­rą renkasi giedotojai – jie itin pamėgo buvusio Kaltinėnų parapijos klebono, kun. Petro Linkevičiaus dar 2007-aisiais įkurdintą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą (bažnyčios palentiniškiai niekada neturėjo).

„Šį dvasininką iki šiol prisimename su meile ir pagarba – būtent jis pradėjo burti mūsų bendruomenę, nusprendė, jog reikia vietos, kur galėtume susirinkti bendrai maldai. Nuo tada iki šių dienų ši vieta Palentiniui atstoja bažnyčią, gegužinėms (mojavoms) pamaldoms čia ir renkamės. Tik šiemet dėl prasto oro ėjome į salę“, – teigia gegužinių maldų tradicijos puoselėtojos.

Ir nors bažnyčios Palentinyje niekada nebuvo, gyvenvietę nuolat lanko net trijų parapijų kunigai – Kaltinėnų, Kražių (Kelmės r.) ir Varnių (Telšių r.).

Žadėjo jie atvyti į Palentinį ir šiandien, mat vakare planuojama pradėti šventę nuo giesmių Marijai, Šv. Mišių, po kurių bus atidengtas Palentinio seniūnijai skirtas akmuo, skambės šilutiškio Valdo Lacko dainos, susirinkusiųjų lauks vaišės bei staig­menos. Tikimasi, kad, kaip ir kasmet, į gimtinę ta proga grįš buvę Palentinio vaikai, kokio amžiaus bebūtų ir kur begyventų.

Tiki, jog Palentinis išliks

Palentinio bendruomenė, nors ir nėra gausi gyventojų skaičiumi, veiklumu nė kiek neatsilieka, o gal net ir lenkia didesnius kaimynus. Palentiniškiai prasi­mano lėšų iš įvairių projektų, dalyvauja rėmimo prog­ramose ir, šį bei tą gavę, sukuria ką nors naujo, gero sau ir ateities kartoms. Tad palei seniūnijos pastatą žaliuoja seniūnijos 20-mečiui palentiniškių pasodintas ąžuoliukų parkas, sumontuota vasaros estrada su scena atlikėjams bei suolais žiūrovams, įkurtas ir Palentinio seniūnijos kaimų parkas – kiekvienam atgabenta po akmenį. O šalia Raudžio užtvankos vystosi poilsio zona – bendruomenės pirmininko iniciatyva čia atsirado stacionarus šaškių-šachmatų stalas su suolais, ant vandens sūpuojasi modernus vandens dviratis, džiugina įrengta laužavietė, sūpynės ir t.t. 

„Iš darbuotojų likome tik dviese – aš ir vairuotojas. Tad be seniūnaičių, bendruomenės pirmininko būčiau kaip be rankų. Beje, yra dar viena seniūnaitė išrinkta Palentinyje Rasa Kairienė, kuri negalėjo atvykti į šį susitikimą, bet visi kartu mes viską ir organizuojame, tariamės, ką galėtume nuveikti savo gyventojų labui – juk negali žinoti, kada bus nuspręsta seniūniją panaikinti“, – primena ne itin senus rajono valdžios planus ir užmačias seniūnė M. Zy­bar­tienė.

Prieš 30 metų ši seniūnija buvo suformuota tik iš dalies kolūkio teritorijos, o jeigu būtų grįžtama prie administracinių vienetų stambinimo, greičiausiai dabartinės seniūnijos teritoriją pasidalintų Kaltinėnų ir Laukuvos seniūnijos. Pasirodo, tie, kam atitektų Beržė, turėtų džiūgauti.

„Nes tai yra bene vienintelė gyvenvietė, kur kuriasi jaunos šeimos. Nors iš esmės seniūnijoje yra daug tuščių sodybų, bet naujakurių beveik neturime – vieni nenori parduoti, kiti neranda pirkėjų, gal jų nelabai ir ieško. Tiesa, dauguma negyvenamų sodybų yra vaikų ar vaikaičių nuolat prižiūrimos, tarsi saugomos ateičiai. Iš dešimties seniūnijos kaimų šiuo metu visiškai gyventojų nėra tik Spingiuose“, – viliasi, jog žmonės kaimuose liks, seniūnė.

O seniūnaitės ir bendruomenės vadovas tikisi, kad Palentinio seniūnijos gyventojai anksčiau ar vėliau čia sugrįš – jei ne visam, tai bent susitikti su buvusiais kaimynais, pasivaikščioti jaunystės ar vaikystės takais, pabendrauti su buvusiais bend­raklasiais. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Perfrazuojant amerikiečių blogerį Dan Pearce, laimingas yra vaikas, turintis tėtį, kuris gerai pagalvoja prieš ką nors pasakydamas, kuris supranta, kad jam suteikta didelė valdžia – formuoti kito žmogaus gyvenimą. Tėtį, kuris brangina savo vaiką labiau už televizijos laidas ir sportą, labiau nei savo paties laiką. Toks apibūdinimas puikiai tinka Dariui Eitvidui – svarbiausiu dalyku jis laiko gebėjimą laiku pamatyti, jeigu vaiką ištiko kokia bėda, ir laiku suteikti jam tėvišką paramą. Ir dar jis įsitikinęs, kad jaukūs yra tie namai, kurie pilni žmonių.

Eitvidai Tūbinėse jau nėra naujakuriai, tačiau Darius sa­ko, jog, gyvenant kaime, visiškos pabaigos ir nusiraminimo nėra – visada norisi tobulėti, žvelgti į priekį, stiprinti ūkį, kaip pragyvenimo šaltinį, gražinti savo šeimos gyvenimą, ku­ris trauktų vaikus bei, žinoma, kada nors ir anūkus, o gal ir dar paskesnes kartas. Kaip sako iš Iždonų kilęs Darius ir jo bilioniškė žmona Daiva, jiedu, būdami kaimo vaikai, visada troškę gyventi toliau nuo miesto triukšmo, turėti ramią erdvę savo šeimai. Tad praleidę keletą metų nuomojamuose būstuose Šilalėje, galiausiai aptiko sodybą Tūbinėse. Namus, be abejo, reikėjo restauruoti, praplėsti, ir dabar jie džiugina erdvumu, šiuolaikiškumu bei jaukumu. O jaukumo namams, pasak Dariaus, suteikia šeima – judviejų su Daiva sūnūs Evaldas ir Deivydas bei globotinis Erikas. Likimas taip lėmė, kad Darius, kažkada paliktas tėvo, namų šilumą bei tėvišką meilę dovanojo po mamos mirties našlaičiu likusiam aštuonerių Daivos sesers sūnui Erikui. 

„Esame Eriko krikšto tėvai, tad kitaip pasielgti ir negalėjo­me“, – sako Daiva. Taip jiedu suteikė išankstinę ramybę sa­vo artimam žmogui – kad vai­ku bus pasirūpinta. Darius jai pritaria: nenorėjome, kad berniukas patektų į vaikų namus – valdiška įstaiga valdiška ir lieka. O vietos ir valgio užteko visiems.

„Taip sukrito gyvenimas. Svars­tymų, žinoma, buvo, juk globoti vaiką – tai ne šuniuką pasiimti. Įvairūs mokymai, kursai, teisiniai dalykai užtruko metus. Nors vaikai nuolat bend­raudavo, juk pusbroliai, tačiau tarėmės ir su savaisiais: kaip jie jaustųsi likę vieni, atsidūrę Eriko vietoje? Kad jie tai suvoktų. Neužtenka pasakyti, kad bus taip ar kitaip, svarbi ir vaikų nuomonė. Atsakomybė globėjams yra didelė. Aukštų kriterijų nekėlėme – svarbiausia užauginti ge­rą žmogų, suteikti namų šilumą, nes netekti mamos vaikystėje yra didelė trau­ma“, – įsitikinęs Darius.

Vaikai yra vaikai, sako šeimos tėvas, visi jie skirtingi, bet kartu ir panašūs. Pir­miausia – pramaniūgai krėsti išdaigas, kurių pasekmių jų dar tik bręstantis protas nepajėgia nuspėti ir įvertinti.

„Tad dėl auklėjimo pripažinsiu, kad buvau griežtas. Augo trys „vaikiai“, prigalvodavo visokių „zlasčių“, taip bandy­dami tėvo griežtumo ribas. Svarbu neleisti jų peržengti, laiku sustabdyti, nepa­leisti pasroviui. Erikas buvo ganėtinai padykęs, prisiėjo ir mokyk­loje dėl to lan­kytis, tačiau niekada neteko patirti priekaištų, jog galbūt neskiriame reikiamo dėmesio ar panašiai. Ačiū mokytojams už supratingumą. Dėl mokymosi nė iš vieno vaiko nereikalavome maksimumo, dešimtukų nesivaikėme. Tai jau būtų spaudimas, o juk rei­­kia atsižvelgti į gabumus, ga­limybes“, – sako Darius.

Dabar tokių rūpesčių turbūt ir nelikę. Už keleto dienų Erikas sulauks pilnametystės – aš­tuoniolikos. Daiva sako, jog jis labai domisi futbolu ir tink­liniu, galvoja apie su sportu susijusias studijas. Yra darbštus, padeda jai fermose prižiūrėti veršelius. Anot moters, geras vaikas, savo globėjus vadina tėčiu ir mama.

Gal tai yra dėkingumo išraiška? Darius linkęs manyti, jog tikrasis dėkingumas atsiskleis gal po kokių dešimties metų, kai pats sukurs šeimą ir taps tėvu... Tai sakydamas Darius susigraudina. Ir ne vieną kartą pokalbio metu, kai kalba pakrypsta apie šeimą ir vaikus.

„Jis labai jautrios širdies. Netgi kai kas nors puikiai pavyksta, jis graudinasi ir iš laimės“, – raminamai paglosto Daiva vy­ro ranką.

Darius pripažįsta, kad jo gyvenime buvo nemažai iššūkių. Jiedu su sese Lina, kuri dabar dirba Upynos seniūnijos socialine darbuotoja, augo be tėvo, ir nors, sako, tėvų teisti negalima, jam tai paliko neišdildomą nuoskaudą. Ne kartą ir patyčių dėl to patyrė. Jo kartos jaunimui teko išgyventi laiką, kai sena sovietinė tvarka žlugo, o nauja tik kūrėsi, atsirado terpė elgtis bet kaip, tad ne vienas jaunas žmogus tuomet paslydo. Neišvengė to paslydimo ir Darius. Dabar jis mano, jog negriuvęs nepažinsi skausmo.

„O sėkmė gyvenime taip paprastai neateina. Ji yra gud­ri, ta sėkmė – jai ateiti reikia kantrybės ir didelių pastangų. Kad kažką susikurtum, turėtum, gyventum kokybiškai, gražiai, privalai daug ir sunkiai dirbti, neskaičiuodamas valandų“, – įsitikinęs Darius.

Eitvidų kasdiena neatsiejama nuo kaimo. Jų valdose apie šimtą hektarų javų, pievos, ganyklos, ūkyje – 150 gyvulių. Šėrimą lengvina robotas, o štai melžia karves kol kas aparatais. Tad dabar tikisi, kad pavyks europinės paramos pagalba įsirengti fermoje melžimo robotą, kuris palengvins dar­bą. Vienu metu investuoti į techniką, žemę ir gerbūvį niekaip neišeina, tad tenka pa­skirstyti. Dalyvavimas para­mos programose, anot Dariaus, visada kelia riziką, tačiau be jos sunku būtų tobulin­ti ūkį, suteikiant jam modernumo bei patrauklumo. Būtent dėl to du vyresnieji Eitvidų sūnūs, kur buvę, kur nebuvę, vis šoka tėvams į pagalbą. Kad suaugę vaikai neatsuka nugaros, matyt, yra tėvų nuopelnas, skatinant dirbti nuo mažystės.

„Vaiką reikia motyvuoti – už darbą atsilyginti pinigais ar kokiu jiems reikalingu daiktu. Vaikas negali būti tėvų vergas, kitaip jis neišmoks nei dirbti, nei gyventi. Dabar žmonės yra valdžios lepinami: pašalpos mo­kamos, kuras tiekiamas, kam patiems stengtis. Kaime bedarbių yra sočiai. Jie moka „sėdėti“ feisbuke, moka kritikuoti, pa­reikšti savo „kietą“ nuomonę, bet dirbti – ne. Nes pašalpos jiems yra palankios. Jų nepasamdysi visai dienai, nes jie „ne­paveža“, per sunku, jų prasta sveikata...“ – piktinasi Darius.

Vyresnėliai – dideli pagalbi­ninkai tėvui prie technikos ir vyriškų ūkio darbų. 22-ejų Eval­das, baigęs aviacijos inžinerijos studijas, dirba mechaniku „Ryanair“ skrydžių bend­rovėje, techniką išmano puikiai. Laisvu nuo darbo metu iš savo namų Kaune lekia pas tėvus, neretai kartu su savo širdies drauge. Dvidešimtus einantis Deividas baigia pirmą transporto logistikos vadybos studijų kursą, tądien, kai lankėmės, jis irgi talkino tėvui – abu ruošėsi kažkam presuoti žolę. Moteriški darbai kol kas tenka Daivai.

Neabejotinai kada nors ateis diena, kai kiek ištuštėjusius namus užpildys ir anūkų klegesys. Nes šeimos darna, vienas kito supratimas, pagarba traukia vaikus vėl ir vėl grįžti čia – į ramybės bei saugumo uostą, kurį sukūrė bei puoselėja ir didžiulis tėvo atsidavimas jiems.

Eugenija BUDRIENĖ

Eitvidų šeimos albumo nuotr.

05.29 I Pilies kiemelis I 18.00

Pigesnius bilietus galite įsigyti čia: https://kakava.lt/renginys/tribute-to-ella-fitzgerald-i-laura-budreckyte-kauno-bigbendas/10234/20186

Koncerto dieną bilietai brangs. Vaikai iki 7 metų įleidžiami nemokamai.

Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.