Šiemet „Lūšiūkų“ vasaros krepšinio stovykla“ vyko Nidoje. Labai džiugu, kad joje dalyvavo tiek daug Šilalės rajone gyvenančių vaikų.

Stovyklos metu vaikai sportavo tiek salėje, tiek gryname ore prie Baltijos jūros, Nidos pušynuose ir lauko aikštelėse. Treniruotės, kurių metu buvo lavinami ne tik krepšinio įgūdžiai, bet ir bendras fizinis pasirengimas, vyko kelis kartus per dieną. Vaikai turėjo puikią progą dalyvauti Capoeira treniruotėje – tai tradicinis brazilų kovos menas, kuris savyje apjungia kovos bei šokio elementus, akrobatiką ir muziką. Netrūko ir pramogų: vaikai plaukė laivu po Kuršių marias, mėgavosi vandens pramogomis. Labai džiaugiamės, kad stovykloje mažieji šilališkiai ne tik sustiprėjo fiziškai, bet ir tapo savarankiškesni, drąsesni, komunikabilesni, pradėjo domėtis sveika gyvensena.

Projektas „Lūšiūkių vasaros krepšinio stovykla“ yra bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

Mindaugas ČEPAUSKAS

Odetos MATUTIENĖS nuotr.

Tebesitęsiantis pandeminis laikotarpis, nerimas dėl ateities ir nesibaigiančios diskusijos vargina visuomenę, išsiilgusią buvusio gyvenimo ritmo. Bet visa tai ir toliau tęsis, jei nepasitikėsime vieninteliu įmanomu ir mokslu grįstu virusų suvaldymo keliu – vakcinacija. 

Šiandien kalbinami žmonės iš skirtingų šalies rajonų pasakoja, kokiomis mintimis jie gyvena ir kodėl nu­spren­dė vakcinuotis. 

„Nenoriu jausti suvaržymų ir apribojimų“

Santa, kilusi iš Daugų, sako, kad koronavirusu užsikrėtusi nebuvo, tačiau iš jos artimiausiųjų rato sirgo keturių asmenų brolio šeima. 

„Gerai, kad jie persirgo gana lengvai ir jokių didesnių nesklandumų nebuvo“, – komentuoja moteris. 

Santa, nuo mažens skiepijama visais rekomenduojamais skiepais, teigia, jog kasmet skiepijasi ir nuo gripo, o sprendimą dėl COVID-19 vakcinacijos priimti nebuvo sunku. 

„Nesu prieš skiepus, tačiau koronaviruso vakcinacijai pati pirmoji nesiveržiau ir ramiai sulaukiau savo eilės. Didžiausią įtaką šiam skiepui padarė vienintelis faktorius – kad neturėtume ateityje dar didesnių apribojimų, nes jų jau ir dabar yra tiems, kurie nėra persirgę ar pasiskiepiję“, – sako Santa, pridėdama, jog neturi medicininio išsilavinimo ar profesionalių žinių, todėl vengia diskusijų su kitą nuomonę turinčiais asmenimis. 

„Galime karantiną paversti blogu sapnu“

Šiaulietis Rokas, dirbantis rek­lamos srityje, šiuo metu gyve­na puikiomis nuotaikomis ir pozityviomis mintimis. Jis džiau­giasi, jog vasaros laikotarpiu turėjome minimalius karantino suvaržymus, o tai leido buvusioms veikloms bei įprastiems pomėgiams sugrįžti į įprastą kasdienybę. 

Viso karantino metu dirbęs vyras sako, kad jokių abejonių dėl vakcinacijos nekilo: „Daug dirbant, ne kartą teko atsidurti karštuosiuose taškuose, turėti kontaktą su užsikrėtusiais ar persirgusiais, kurių gausu ir giminėje, ir tarp draugų, todėl skiepijimosi klausimo ilgai nesvarsčiau“.

Jam džiugu, jog supratingų lietuvių vis daugėja ir visi kartu einame bendro tikslo link, tačiau artėjantis ruduo bei šaltasis sezonas kelia nerimą. 

„Neaišku, koks karantinas šį kartą laukia, ir nesuprantu tų žmonių, kurie piktybiškai vengia prisidėti prie bendro tikslo“, – sako jis, pridurdamas, kad į sąmokslo teorijas bei įvairius gandus, susijusius su vakcinacija, jis žiūri kaip į anekdotus, bet viskas daug liūdniau, kai dalis žmonių tai priima rimtai. 

„Niekas negali užtikrinti mūsų sveikatos gerovės, tik mes patys. Todėl reikėtų vadovautis savo paties galva ir netikėti kažkokių neaiškių grupių peršamais įrodinėji­mais. Nuoširdžiai linkiu kiek­vienam suprasti, jog šiandieninėje situacijoje vakcina yra pag­rindinis ir veiksmingiausias kelias į sveiką bei laisvą rytojų. Raginu visus pasiskiepyti ir bendromis jėgomis kuo greičiau karantiną paversti tik blogu sap­nu“, – teigia Rokas. 

Atnaujinti reikalavimai iki rugsėjo 13 d. 

Įvertinus galimą riziką dėl sparčiai didėjančio sergančiųjų skaičiaus, nuo rugpjūčio 16 d. priimtos papildomos pandemijos valdymo priemonės ir atnaujinti reikalavimai įvairioms veikloms. 

Nuo šiol galimybių pasas galioja ne tik tiems, kurie yra pilnai pasiskiepiję nuo COVID-19, persirgę šiuo virusu ar turi neigiamą COVID-19 PGR tyrimo rezultatą, bet ir asmenims, turin­tiems teigiamą serologinio (an­tikūnų) testo atsakymą. Ga­li­­mybių pasas galios 60 dienų, jei teigiamas šio tyrimo atsakymas yra gautas nuo rugpjūčio 16 d. 

Taip pat įsigaliojo pakeitimai renginiams atvirose ir uždarose erdvėse, kino teatrams, viešajam maitinimui bei kitoms paslaugoms. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog taikomi skirtingi reikalavimai, kai aptarnaujami klientai be galimybių paso ir su juo, ir kai aptarnaujami klientai tik su galimybių pasu. Pavyzdžiui, uždarose erd­vėse aptarnaujant klientus su galimybių pasu ir be jo, nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių dėvėjimas yra privalomas, kai visiems klientams su galimybių pasu šios apsaugos priemonės išlieka rekomendacija. 

Šiuo metu galiojantys reikalavimai keisis nuo rugsėjo 13 d., kuomet visos kontaktinės paslaugos bus teikiamos ir ūkinės veiklos vykdomos bei ren­giniai organizuojami (išskyrus nustatytas išimtis) tik asmenims, kurie atitinka galimybių paso kriterijus.

Daugiau apie atnaujinamus reikalavimus, nustatytas iš­im­tis, neturint galimybių pa­so, galima sužinoti sve­tai­nė­je www.koronastop.lt arba pa­skam­bi­nus Karštąja li­ni­ja 1808. Pri­menama, kad šiais nu­ro­dy­tais kontaktais ga­li­ma už­si­re­gist­ruoti vakcinacijai nuo COVID-19. 

Taip pat kiekvieną ketvir­ta­dienį visose Lietuvos savi­val­dybėse suteikiama galimybė pasiskiepyti be išankstinės re­gistracijos. 

Vakcinaciją „gyva eile“ vykdo ir Nacionalinio kraujo centro mobilūs vakcinacijos punktai. Jų turo per Lietuvą tvarkaraštį rasite https://kraujodonoryste.lt/vakcinacija/.  

Raginame tikėti medicinos mokslu ir pasiskiepyti nuo COVID-19 ligos, nes tokiu bū­du apsaugosime ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikatą, ir už­tikrinsime saugų gyvenimą be apribojimų. 

Nors pag­rin­dinės taisyklės lan­ky­muisi vie­šo­siose erdvėse su Ga­limybių pa­­su įsi­galios nuo rugsėjo 13 d., dau­­ge­lis or­ga­nizatorių klientų bei žiū­ro­vų Ga­limybių paso prašo jau da­­bar. Tie­­sa, yra gerų žinių jo netu­rin­tiems kultūros gerbėjams – nuo rug­sė­jo 13 d. kultūrinės veiklos bus su­varžytos kiek mažiau, nei kitos sri­tys: jie ga­lės lan­kytis muziejuose, galerijo­se, pa­rodo­se, bibliotekose, atvirose erd­vė­se vyksiančiuose renginiuose, kuriuose dalyvaus ne dau­­giau nei 500 žmonių, tik bus privalomos ap­­sauginės kaukės.

Praėjusį savaitgalį kultūros gerbėjai rinkosi į Anykščius – čia jau 14 kartą vyko festivalis „Purpurinis vakaras“. Di­džiuo­siuose festivalio koncertuose pasirodė žinomi Lietuvos atlikėjai, aktoriai ir bardai Gediminas Storpirštis, Nijolė Nar­montaitė, Andrius Kaniava, Andrius Bialobžeskis, Olegas Ditkovskis ir kiti. Koncertuose ir lietuviškos sutartinės, ir roko ritmu skambėjo Henriko Radausko, Rimvydo Stankevičiaus, Antano A. Jo­ny­­­no, Mariaus Buroko bei kitų poetų ir jau­nų kūrėjų eilės. Pristatyti naujas režisieriaus a. a. Aud­riaus Mickevičiaus ir filosofo Ne­ri­jaus Mi­leriaus filmas „Pa­vyzdingas elgesys“ bei tapytojos Jolitos Če­sonytės darbų pa­roda, garsių aktorių lūpose skam­bėjo poetų eilės. 

Nidoje 13 kartą šurmuliavo festivalis „Baltijos banga“. Lietuvos kinematografų sąjungos organizuojama­me renginyje žiūrovai galėjo išvysti aukštos meninės vertės naujausius ir klasi­ka tapusius lietuvių, latvių ir estų filmus, trumpus lietuviškos dokumentikos Aukso fondo filmus, o kartu – ir išklausyti kultūros bei kino tyrinėtojų paskaitas, dalyvauti įdomiuose susitikimuose su kūrėjais. „Meno avi­lio“ vadovė, kino kultūros tyrinėtoja Li­na Kaminskaitė pristatė instaliaciją „Pro­jektinė. Kino teatras regione“. Ją galima aplankyti iki rugpjūčio 29 d.

Praėjusią savaitę Kaune prasidėjo tarp­tautinis scenos menų festivalis „Con­­Tem­po 2021“. Žiūrovai jau spėjo iš­vysti cirko bei judesio konceptualistų iš Pran­cūzijos „Rhizome“ pasirodymą „Ho­rizon“, patirti meditatyvų pa­si­vaikš­čiojimą po spalvų pasaulį su vokiečių cirko artistu Kolja Hunecke, pristačiusį spektaklį „CM_30“, ir daugybę kitų. Garsiausių Europos scenos menininkų pasirodymus dar bus galima išvysti iki rugpjūčio 26 d., daugelis jų yra nemokami. Likusių renginių prog­rama ir bilietai į mokamus renginius – tink­lalapyje contempofestival.lt. 

Vakar, rugpjūčio 23 d., Lietuva minėjo 32-ąsias Baltijos kelio metines. Įvairūs renginiai vyko bene visuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Štai Palangos kurhauzo terasoje ir Šventosios centrinėje aikštėje pristatyta meninė instaliacija „Vienybė – Lietuva. Latvija. Estija“, istorinę dieną čia pat buvo kurta gyva žmonių grandinė, po jos Šventosios aikštėje rodytas dokumentinis filmas „Baltijos kelias“. Lietuvai svarbi diena ypač ryškiai paminėta Kaune – čia nemokamų renginių programoje buvo gausu edukacinių užsiėmimų, dalyviai galėjo apžiūrėti fotografijos parodą, vakare mėgavosi koncertu ir kitais pasirodymais.

Išskirtinis renginys vyko ir Šilalėje – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje Eu­ropos dienos stalinizmo ir nacizmo aukoms prisiminti bei Baltijos kelio dienai muzikinius kūrinius skyrė solistai Rita Preikšaitė ir Mindaugas Jankauskas bei pianistė Beata Vingraitė. Tokie prasmingi renginiai skatinta prisiminti, įvertinti ir pasisemti stiprybės iš istorinės praeities, kuri įkvepia vienybei.

Kotryna PETRAITYTĖ

Besidomėdama Kražių skerdynių (1893 m.) ir Kražių parapijos vikaro kankinio Stanislovo Rimkaus (gim.  1912 m., sušaudytas 1942 05 20 Sol Ilecko lageryje, pietiniame Urale, Čkalovo – dabar Orenburgo – srityje) istorijomis, susidūriau su informacijos šaltinių stoka. Nors šiuos du istorijos įvykius skiria pusė amžiaus, bet jie tarpusavyje labai susiję. 

1936-ųjų gegužės 30-ąją į Kražius vikaru atkeltas jaunas kunigas S. Rimkus su savo broliu Antanu ir seseria Kristina ėmėsi organizuoti Kražių skerdynių 50 metų sukakties paminėjimą. Vienas iš veiklos barų buvo įsteigti Kražių skerdynių muziejų, rinkti liudininkų atsiminimus apie šiuos įvykius. Tačiau entuziastingą jaunų žmo­nių veiklą sustabdė klebono areštas 1940 m. rugpjūčio 6-ąją. Dar ilgai šeimos nariai nežinojo, kad brolis kun. Stanislovas, įkalintas pietų Sibire, buvo iš naujo teisiamas, skiriant mirties bausmę, kuri įvykdyta 1942-aisiais.

Nepaisant informacijos stygiaus, domėtis minėtomis temomis skatino ir Šiaulių vyskupijos atkaklus ryžtas pradėti abiejų įvykių diecezinius tyri­­mus. 2019 m. gruodžio 17 d. Vatikano Šven­tų­jų bylų kongregacija protokolu Nr. 3509-1/19 leido Šiaulių vyskupijoje pradėti beatifikacijos arba kan­kinystės pripažinimo bylą kun. Sta­nis­lovui Pijui Rimkui, nužudytam iš neapy­kantos tikėjimui.

Netrukus sužinota apie kunigo gimines, rasti Antano Rimkaus (pasirašiusio Antano Šlinskio slapyvardžiu) surinkti kražiškių liudiji­mai. Šiemet muziejui atvežtas ir likęs A. Rim­kaus archyvas, liudijan­tis apie kun. kankinio Sta­nislovo kunigiš­ką mi­­si­­ją, Kražių skerdynių at­­minimą, tarpuka­rio Švėkš­­nos Saulės gimna­zijos, Ateitininkų, Pava­sa­­rininkų kuopų gy­venimą. Archyvą išsaugojo kun. S. Rimkaus sesers Uršu­lijos sūnus Nemakščių mokyklos muzikos ir istorijos mokytojas Antanas Gir­čys. Archyvą muziejui padovanojo A. Gir­čio duktė Dalia Kazlauskienė. Taip paskutiniai Rimkų archyvo likučiai papildė Žemaičių vyskupystės muziejaus kaupiamą svarbų sovietmečio kunigų kankinių archyvą.

Jau iš pirmo žvilgsnio susidaro stebinantis Rimkų šeimos brolių ir seserų ryšys, gebėjimas rasti meilę bei užuojautą, supratimą pačiais sunkiausiais gyvenimo etapais. Viso to rezultatas – ypatingai gražiai išlaikytas brolio kankinio kun. Stanislovo atminimas. Išsaugotas archyvas leidžia detaliau jį pažinti.

„Rašyti atsiminimus apie kun. S. Rim­kų. Nuo kūdikystės aiškiuosius ir tik­ruosius vaizdus tiksliai ir plačiai. Visą buitį, gyvenimą, visus asmenis, kurie buvo jo draugai ir netikri prieteliai. Jo mėgtas dainas, visą veiklą, žodžius, juokus, skausmus ir džiaugsmus. Išgauti to­kių aprašymų iš kitų. Apie Kražių gy­venimą 1936–1941 m. Primicijų smulk­­menas. Kryžius. Žmonių nuomones, gan­­dus, paskalas tada, per veiklą, per bolševikmetį, per karą ir dabar. Savo pažiūras ir t. t. Tokius žodžius, tokį tekstą, kun. S. Rimkaus sesers Kris­tinos pasirašytą, be datos, radau tarp jos popierėlių, užsimetusių Pašlynyje tarp sąsiuvinio skiaučių. Tekstas rašytas, spėju 1942–1944-aisiais, vokiečių okupacijos metais“, – taip rašo kun. S. Rimkaus brolis Antanas, buvęs jo kunigavimo laikotarpio Kražiuose sekretorius, „Kra­žių aidų“ re­daktorius, Kražių skerdynių muziejaus kūrėjas.

Rimkų šeimoje kun. Stanislovo įtaka buvo didžiulė, todėl seserys Uršulija, Kris­tina ir brolis Antanas ypatingai saugojo jo atminimą. Nelengva vaikys­tė, vargo ir sunkumų kupinas kelias į seminariją, trumpas kunigystės Kražiuose švystelėjimas ir mirtis sovietų kalėjime.

A. Rimkus savo prisiminimuose ra­šo: „Kun. S. Rimkų 1940 08 06 išvežus, dalį jo daiktų pasiėmė brolis Antanas ir pasidėjo pas uošvius Eidukus Kaltinėnų gat­vėje, didesnę dalį sesuo Uršulė ark­liais išvežė į tėviškę Pašlynyje, bet dar daug dalykų pasiliko klebonijoje. Jo likusius Kražiuose daiktelius globojo klebonijos kambarinė Marytė Šiūšytė. Kra­žiai 1941 m. sudegė. Ir kun. S. Rimkaus likę daiktai Kra­žiuose sudegė“.

A. Rimkus ne tik įkalbėjo, įtikino seserį Kristiną parašyti prisiminimus apie brolį, bet ir pats parašė savuosius. Abiejų prisiminimai atkeliavo į muziejų. Iš šios medžiagos paskelbta tik nedidelė dalis.

Besimokydamas seminarijoje kun. S. Rimkus jau numatė sesers kelią: visaip skatino lavintis, kad ateityje ji galėtų jam padėti. Kristina buvo pagrindinė pagalbininkė visuose kunigo darbuose bei sumanymuose. Vėliau ji sugebėjo įkalbėti kitus kun. Stanislovą pažinojusius žmones pasidalinti savo prisiminimais, išsaugojo nemažą dalį archyvo, kurį laiką netgi buvo parengusi ekspoziciją Lau­kuvoje, skirtą Stanislovo atminimui. Prisiminimai perrašyti mašinėle, mašinraštis iliustruotas fotografijomis, atvirlaiškiais, o kai kur pridėti ir paties kun. S. Rimkaus laiškai, pastabos, atskleidžiantys visą trumpo, įkvėpto gyvenimo kelią.

Atskira archyvo dalis – fotografijos, kuriose vaizdai iš skirtingų Žemaitijos miestelių, įvairių katalikiškų renginių akimirkos. Galima išskirti dvi didesnes fotografijų grupes – tai klieriko S. Rim­kaus gyvenimas Telšių kunigų seminarijoje ir kunigystė Kražiuose. Kun. S. Rimkus, būdamas vikaru Kražiuose, stengėsi įtraukti kuo daugiau žmonių į įvairias katalikiškas visuomenines organizacijas, rengė kongresus, pasirodymus. Nemažai nuotraukų ir liudija būtent šią veiklą. Papildomą vertę fotografijoms sukuria išsamūs aprašymai, detalės.

Svarbūs ir paties kun. Stanislovo laiškeliai seseriai Kristinai, kitiems bend­ražygiams, kuriuose patarimai, nurodymai, kaip lavinti, ugdyti save. Šiame archyve taip pat ir kunigo brolio Antano literatūrinis palikimas – jo rengtų kalbų juodraščiai, eilėraščiai.

Iš neskelbtų Antano ir Kristinos Rimkų prisiminimų knygos:

„Suteptą, prirašinėtą, daug lapelių, matyt, ir išplėštų radau klieriko Sta­siaus mažytę 8x5 cm knygutę. Už­rašai daryti pieštuku: dvasinio gyvenimo užrašai...“ A. Rimkus perrašo 40 lapelių su pastabomis, kuriomis vadovavosi jaunasis klierikas. Skaitant šiuos prisiminimus matome, kokiu sudėtingu tobulėjimo keliu ėjo kunigas S. Rimkus. Pareigingumas, iniciatyvumas, kuklumumas buvo tie pagrindiniai jo kelio palydovai. Kelio, sparčiai vedančio į Amžinybę.

Kitame prisiminimų puslapyje pasa­kojama: „Stasys buvo pilnas tikybos min­čių, pilnas ryto maldų, tekstų, kate­kiz­mo žodžių, maldingų knygelių minčių nuo pat jauno mokinuko. Kaip jis go­džiai, tiesiog kalte kalė kiekvieną pa­tarimą iš knygelės „Filioteja, kelias į maldingą gyvenimą“, kaip nekrisdavo iš rankų „Kristaus sekimo“ knyge­lė laike atostogų, kada parvažiuodavo iš Rietavo ar Švėkšnos mokyklų. Gai­vino jį, be abejo, ir žurnalo „Ateitis“ straipsniai, savaitraštis „Šaltinis“, kuris nuo pat ankstyviausių metų ateidavo į Pašlynį; būdavo parsinešama iš Laukuvos pašto“.

„Kun. Stasiaus veiklumo priežasčių ieš­kodamas, randu, kad stipriausios dvasios jis įgijo kunigų seminarijoje, bet seminarijos auklėjimas jau turėjo pagrindą, atsineštą iš progimnazijos. Kra­žių pamoksluose atsispindi net progimnazijoje girdėtos mintys, pamokymai ir skaitytos knygos. Tas nieko stebėtino, jei pagalvosime, kad jo motina, dar jam tebesant negimusiam, jau meldė Dievo, kad jai duotų berniuką, kurį ji jau tada Dievui paaukojo ir pasiryžo išleisti į kunigus“.

Jurgita GUSTYTĖ-IVINSKIENĖ

Žemaičių vyskupystės muziejaus muziejininkė-bibliotekininkė

Nuotr. iš muziejaus archyvo

Po to, kai „Šilalės artojas“ išspausdino publikaciją „Taryba šaukiasi tiesioginio valdymo“ („Šilalės artojas“ Nr. 61, 2021 m. rugpjūčio 13 d.), valdžios viršūnėse kilo sąmyšis – tarsi tik dabar išrinktieji būtų atsibudę ir supratę, kuo jie iš tiesų užsiima. Vienas po kito politikai ėmė viešai postringauti, jog reikia paminti ambicijas ir pradėti dirbti rajono bei žmonių labui. Keisčiausia, jog toks suvokimas atėjo daugiau kaip po dviejų šios kadencijos metų. Tačiau, kita vertus, tai ir toliau lieka vien viešai pateikia­momis deklaracijomis – kiekvienas tikisi, kad ambicijų atsisakyti turi kažkas kitas, tik ne jis pats...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64

Rugpjūčio 21 d. (šeštadienį) Lembo kaime vyks jau septintasis klojimo teatrų festivalis „Pri klietelis“. Mėgėjų teatrų mylėtojai neatsitiktinai kviečiami į Lembą. Tokiu būdu iš dalies norima rasti sąsajų su Lembo pavasarininkų kuopele, nuo 1928 m. rengusia vaidinimus, vakarones ir kitas iniciatyvas kaimo bendruomenėje, tačiau kartu siekiama supažindinti su autentiška vieta, kuri įdomi savo gamtine, istorine, kultūrine bei socialine aplinka. Šiemet festivalyje bus pristatomi spektakliai, suksis šokių rateliai, skambės dainos, pasakojimai, veiks kūrybinės dirbtuvės, amatininkų kiemelis, paroda „Lembo sodos įsitvėrimas“, kurios įžanginis žodis pristatomas Jums, mieli skaitytojai.

„Labai seniai čia buvo tik ma­ža aikštelė. Aitra nuo kažkur laiveliu atplaukė žmogus, jis sustojo, apsi­kir­to ir įsitvėrė, ir nuo to laiko soda prasidėjo“, – taip Lembo kaimo kilmę aiškino prieš daugiau nei 80 me­­tų kalbinti Lembo gyventojai. 

Pagal šį pasakojimą galima patvirtinti ir Lembo kaip vietovardžio asmenvardinę kilmę, netgi sieti jį su estišku vardu Lembitus ir manyti, kad tokį pavadinimą paliko III tūkstant­metyje prieš mūsų erą čia užklydusios finougrų grupelės (tuo laiku čia gyvenusius žmo­nes liudija rastas akmeninis kirvis). Esama ir galvojimo, jog pavadinimas Lembas galėtų būti kildinamas iš žodžio lembus, reiškiančio skystas, menkai baltintas. Bet likime prie pirminio varianto – įsivaizduokime, kad į šią vietą maždaug neolito laikotarpiu atvyko žmogus vardu Lembas, ir sustokime prie žodžio įsitvėrė. Sakydami įsitvėrė, galime galvoti apie kelias skirtingas reikšmes – įsivaizduoti žmogų Lembą įsitvėrusį, t. y. įsikibusį, besilaikantį už čia augančio medžio. Kita vertus, įsitverti reiš­kia įsikurti, taigi galime įsivaizduoti Lembą apsitverian­­tį – tvora pažymintį savo gyvenamąją vietą.

Šiame Lembo kaimo arba kaip seniau tardavo – sodos – pri­sta­tyme per žodį įsitverti siekiama apjungti skirtingus istorinius, gamtinius, kultūrinius, socialinius aspektus, kurie sudaro pasakojimą apie Lem­bo sodos praeitį ir dabartį. Įsitverti, sutverti, aptverti, tverti, atverti, užverti – tvoros prieš kelis dešimtmečius buvo neatsiejama Lembo kraštovaiz­džio detalė: keliais skirtingais būdais suręstos me­dinės skyrė atskiras namų valdas ir laukų dalis, kūrė privačios erdvės įspūdį ir kartu jungė vieną kaimyną su kitu – tarsi kaimo arterijos vingiavo per kiemus ir laukus. 

Šiandien Lembo kaime tvorų beveik nelikę – senovinių tvorų motyvai atkurti tik prie kaimo centre esančios kunigo ir kalbininko Kazimiero Jauniaus klėtelės. Medinių tvorų žmonės pamažu atsisakė kaimą išskirsčius į viensėdžius. O po šios reformos nebelikus bend­rų ganymo plotų ir vykstant mo­dernizacijai, gyvulius ga­niu­­sius piemenis pakeitė ir laukus apjuosė „elektrinis piemuo“. 

Sunykusios tvoros ir jau kitoks kaimo paveikslas nei prieš šimtą metų leidžia kalbėti apie pokytį. Tačiau sunku pasakyti, ar kaimas nyksta, kaip nere­tai galima išgirsti, kalboms pasisukus apie kaimo dabartį. Kaimas neabejotinai keičiasi, bet kai kas lieka įsitvėręs – ne viską ga­­li įveikti žemės reformos, kolektyvizacija, melioracija ar urbanizacija. Modernumo procesai paspartino sodybų tuštėjimą, bet ir dabar plika akimi matyti, kad Lembe dygsta naujas namas, rūpestingai tvarkomi seniau stovintys. Galiausiai, kaip čia gyvenantys skaičiuoja, vos trys trobelės likusios visai tuščios, o kas antrame kieme žaidžia vaikai – jauniausiai Lembo gyventojai dar tik pusė metukų, o vyriausieji jau kopia į dešimtą dešimtį. 

Neseniai fotografas Tadas Ka­za­kevičius pristatė Lietuvos kai­mą parodoje „Tai, ko nebebus“. Galima pritarti fotografui, atsakant, jog iš tikrųjų nebebus. Tačiau lygiai taip pat ir 1939-aisiais į Lembo kaimą atvažiuodavę Šiaulių „Aušros“ mu­ziejaus kraštotyrininkai norėjo užfiksuoti tai, ko nebebus, išskirsčius K. Jauniaus gimtinę į viensėdžius. Ir taip kasdien, kiekvieną akimirką galime fiksuoti nueinantį ir praeities šešėlyje dingstantį vaizdinį, garsą, jausmą, kvapą. Kitaip tariant, bandyti sugauti laiką – tą pasaulio dimensiją, kuri nepavaldi žmogaus valiai. 

Lygindami skirtingais laiko­tarpiais užfiksuotus objektus, žmones, aplinką, gamtą, gali­me žaisti žaidimą „Surask skir­tumą tarp…“, bet kur kas su­dė­tingiau apčiuopti tai, kas ne­pa­kito, kas lieka, laikosi įsitvėręs už kažko tvirtesnio, ilgaamžiškesnio nei bėgantis lai­kas, nes, kaip sako T. Ka­za­kevičius, „Tai, ko nebebus“ nėra apie gedėjimą, praradimą – juk tai nuoroda į būsimąjį laiką. Tai procesas to, kaip mes keičiamės“. 

Todėl šis Lembo sodos pristatymas – bandymas suprasti ir kvietimas ieškoti detalių, kurios nepakito, kurios nuo pat sodos įsitvėrimo palaiko kaimo gyvastį, jungia praeitį bei dabartį. Remiantis daugiau nei prieš 80 metų Šiaulių „Aušros“ muziejaus kraštotyrininkų surinkta archyvine medžiaga ir šią vasarą atliktų interviu su Lembo gyventojais duomenimis, sukurtas pristatymas, kuriame lyginamas laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo bei dabartis, kviečiama permąstyti praeities kaimo vaizdinį, mintimis, o gal ir gyvai diskutuoti su dabartiniais jo gyventojais, susipažinti bei svarstyti, kaip pakito ir kaip kinta Lembo soda, kokia yra jo dabartis ir ateities vizija, už ko tveriasi šiandien čia gyvenantys, kokį tvėrinį palieka ateičiai ir kam laikas neturi įtakos.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės savivaldybė.

Viktoras URBIS

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas

Rugpjūčio 23-ioji, Lietuvoje vadinama Juodojo kaspino diena, primena vieną skaudžiausių mūsų valstybės istorijos momentų – Molotovo-Ribentropo paktą, kurio slaptaisiais protokolais Europa buvo padalinta į dvi dalis, pusšimčiui metų nulemtas Lietuvos likimas ir Sibiro lage­riuose bei Vorkutos šachtose pražudyti šimtai tūkstančių šviesiausių mūsų šalies žmonių. Dalijimasis įtakos zonomis pasaulyje tebevyksta, ir nors jau 30 metų gyvename nepriklausomoje valstybėje, Lietuva priklauso Europos Są­jungai ir turi NATO apsaugą, vis labiau įsitikiname, jog ramūs būti negalime. Apie tai, kas turėtų padėti išlikti Lie­tuvai nepriklausomai ir kokių vertybių trūksta mūsų vi­suo­menei, kalbėjomės su Lietuvos karo istoriku, parlamentaru, profesoriumi Valdu RAKUČIU. 

 – Lietuviai visą laiką kovojo už išlikimą ir savo valstybę, nes nepriklausomybė mums niekada nebuvo dovana. Kodėl ši kova pareikalavo tiek daug kraujo ir kančių? 

– Žemaičių vyskupijos ir Že­maičių kunigaikštystės žmonės

visada širdyje jautėsi laisvi. Že­­maitijos ribų Lietuvoje jau nė­ra, bet ilgą laiką, iki 1795 m., jos buvo, kol mūsų kraštą užvaldė trys jėgos – Austrija, Ru­sija ir Prūsija. Nuo tada ir prasidėjo Golgotos kelias. Visą 19 a., kas 30 metų, kiekviena karta parodydavo, kad nesutinka su tuo jungu. Ir tik iš ketvirto karto, 1918–1920 m. mums pavyko atkurti nepriklausomy­bę. Galimybė vėl atgauti savo laisvę atsirado tik dėl to, kad tie trys galingieji susipyko. Per 20 metų šitas neturtingas, neišsilavinęs, spaudos draudimų nustekentas kraštas, neturintis jokių naudingų iškasenų, negalėdamas tranzitu nieko parduoti, remdamasis vien tik žemės ūkiu, sugebėjo pranokti visas Baltijos šalis. Tai pasiekti padėjo nenuilstamas žmonių darbas, pasišventimas, išmintinga politika, geras vadovavimas ir noras siekti gerovės. Ir po 20 metų, kai žmonės patikėjo Lietuva, kad jie ne kokie mužikai ir ne vargšai, o yra tokie pat, kaip visi europiečiai, šalį viena po kitos užgriuvo nelaimės: 1938 m. ultimatumą paskelbė Lenkija, o 1939-aisiais – Vokietija ir Rusija. 

Mūsų didžiausia nelaimė, jog visus tris ultimatumus norėjo­me kažkaip pralaukti, į kovą su priešais nestojome ir savo ša­lies negynėme. Kai kauniesi mūšio lauke atstatęs krūtinę, esi galingas ir stiprus, o jei žūs­ti – visi žino, kad žuvai už šventą reikalą. Bet kai manai, jog kaip nors prisitaikysi, įtiksi, patenki į vergovę, kur kiti nusprendžia, ką ir kaip su tavimi daryti: sunaikinti, palikti gyvą ar kur nors išvežti, sukurti naują, beprasmišką civilizaciją. 

Todėl pirmoji, pati didžiausia istorijos pamoka, kurią turime išmokti, yra būtinybė gintis. Kol gyvi, kol laisvi, rūpinkimės savo kraštu ir pasiruoškime jį apginti. Netaupykime gynybai, nebijokime diegti jaunimui patriotinio auklėjimo. Kai tai padarysime, net jei užplūs vėl kokia nors didžiulė banga, viską atlaikysime. Kaip atlaikėme ve­žami į Sibirą, tremiami, varomi nuo savo žemės.

– Šalį sukrėtę protestai neseniai parodė, kokias formas gali įgauti demokratija, kai liberalizmas perauga pilietiškumą, kova prieš valdžios draudimus tampa kone valstybės pamatų griovimu. Ką manote apie liberalios visuomenės siekį gyventi be įsipareigojimų, pagal savo pačių nustatytas taisykles?

– Iš tiesų daug kam atrodo, kad pareigos ir atsakomybė nereikalingos – visi turime teisę gyventi kaip norime, kaip patogiau, geriau.  

Daug kas sako, jog turime gyventi dabar, nesidairyti į pra­eitį, nesirūpinti, kas bus. Bet ar pasikeitė mūsų kaimynai, ar geografija pasikeitė? Mes esame prie Baltarusijos ir Rusijos, su jomis visą laiką vyksta kova. Netiesa, jog įvairios sankcijos, draudimai jiems nieko nereiškia. Juos tai slegia ir atsibodo, bet ir mes atsipalaiduoti negalime. Mūsų bėda – noras daryti taip, kaip daro kitos valstybės, nors jos gyvena visiškai kitokiomis sąlygomis. Žiūrime ne į Suomiją ar Izraelį, o į Graikiją, kuri turi visiškai kitokius kaimynus ir tokių pavojų, kaip mes, nejaučia. Bet jie turi kitų problemų – didžiulę masę pabėgėlių, ištisus regionus, kur gyvena kitos kultūros žmonės, užtat jiems didžiausią grėsmę kelia terorizmas. Mums problemų sudaro Baltarusija, kaip įrankį prieš Lietuvą naudojanti pabėgėlius. Todėl vertinti turime pagal savo situaciją. 

Mūsų visuomenėje yra labai daug liberalizmo. Tam pasiekti labai kryptingai dirbo Atviros Lie­tuvos fondas ir kitos organizacijos. Dabar matome to darbo rezultatą. Taip, žmonės tapo laisvesni, labiau reiškia savo nuomonę ir tai gerai. Tačiau šios organizacijos pilietinių vertybių nelaiko prioritetu, apie valstybės gynimą negalvoja – priešingai, kai kam gal net naudinga, kad visuomenė skaldytųsi. Tokių bandymų yra nuolat: prisimename, kiek triukšmo buvo kilę dėl mokyklinių prog­ramų. Kelis kartus jas taisė, bet vis tiek bus įgyvendinamos, todėl kažkokio prog­reso tikėtis nelabai galime. Bet kur dėsis visi tie į save orientuoti žmonės, kai ateis sunkūs laikai, iškils pavojus valstybės nepriklausomybei? Tuomet neliks nieko kito, kaip tik pasikliauti savo tautos vertybėmis, išlikimo kodais, kurie yra mūsų genuose, mūsų kraujyje, žmonių gebėjime susivienyti, kai reikia stoti į kovą, išgyventi sunkiausiomis sąlygomis. 

Reikės prisiminti gebėjimą susitelkti, dainuoti, kovoti. Todėl tokios svarbios mums yra bažnyčios, svarbios vėliavos, tautinės dainos, ženklai, simboliai, kurie tapo tėvų išlikimo kodais. Mes esame prisitaikę prie tokios situa­cijos ir sugebame atsitiesti per labai trumpą laiką, nes nuo amžių glūdumos pripratome atsikurti. Tai glūdi mūsų tautos istorijoje, kur ir yra tos tvirtybės pag­rindas. 

 – Kaip manote, ar istorijos pamokų mokyklose užtenka pilietinei visuomenei ugdyti? 

– Kai tiek daug migrantų, kai pasaulyje viskas greitai keičiasi, valstybei reikia, jog visuomenė turėtų tautinėmis vertybėmis pagrįstą stuburą. Kažkodėl galvojama, kad piliečiai užaugs savaime ir Lietuvoje viskas bus gerai. Užauga, bet pilietiškumo neturi. Reikia sistemos, o ne pavienių, mėgėjiškų renginių, atskirų projektų. 

Stiprinti tautos dvasią reikėtų pradėti nuo jaunosios kartos ugdymo. Siūlyčiau steigti kadetų mokyklas –

centrus, kuriuose profesionaliai būtų formuojamos tautinės vertybės. Tokios mokyklos tu­ri savo kryptį, pedagogines ugdymo formas, materialinę bazę – viso to reikia, kad jaunimas įgytų tam tik­rų gyvenimiškų nuostatų. Baigę ka­detų mokyklas, jauni žmonės įgauna pasitikėjimo savo valstybe, pasididžiavimo Lietuva jausmą. Di­džio­ji Britanija tokiu būdu ir išugdė savo piliečius – ten yra per 120 privačių kadetų mokyklų.

Kita svarbi dalis – nevyriausybinės organizacijos. Nedaug yra tokių, kurios nuosekliai dirba valstybės stiprinimo kryp­timi: skautai, šaulių sąjunga, ateitininkai, karo istorijos rekonstrukcijos klubai, kurie per neformalų ugdymą veikia jaunimą. Valstybė, kuri nori išugdyti savo būsimuosius piliečius, turi padėti tokioms organizacijoms visais įmanomais būdais – patarimais, parama projektams. 

Bendrojo lavinimo mokyk­los irgi turi pareigą ugdyti sąmo­ningus piliečius. Ši vieta yra pats silpniausias elementas, nes dirbama pad­rikai, be sistemos. Nėra programos, kuri būtų privaloma visiems vaikams ir jaunimui. Pamokų neužtenka. La­bai svarbu, kaip elgiasi mokyklų vadovai, kokį pavyzdį mokiniams rodo mokytojai, ar jie švenčia valstybines šventes, kviečia vaikus į patriotinius žygius, ar, bendraudami su jaunimu, kalba apie valstybės svarbą.

Jei valstybei rūpi jos ateitis, reikėtų kuo greičiau susirūpin­ti, ant­raip pradės trūkti pilie­čių, sunyks valstybingumą puo­selėjanti visuomenės dalis. Dėl migracijos gyventojų mažėja, o likę gali tapti visiškai abejingi savo valstybei. 

– Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga ir žmonės niekada taip gerai negyveno, tačiau dažnai mėgstama pasišaipyti, jog ir dabar atsirastų okupantus sutinkančių su gėlių puokšte. Ar skurdas gali kelti pavojų valstybei? 

– Didžiūnai ir turtingieji, išskyrus karininkus, niekada neskubėjo ginti tėvynės, jei jie nebuvo susieti su valstybe jokiais ryšiais, neužėmė svarbių pareigų. Kariauti prasmės nematė ir kumečiai – nelaisvi žmonės neturi ką prarasti. Pagrindas kariuomenei formuoti visais laikais būdavo laisvieji valstiečiai ir miestiečiai, kurie paprastai yra labiau išsilavinę, turi daugiau įvairesnių įgūdžių. Tiems, kurie rūpinasi tik savo pilvu, tėvynė nerūpi. Jei visuomenė išsisluoksniuoja į žemvaldžius ir prasčiokus, kariuomenė būna silpna – tokie žmonės neturi motyvų kariauti. 

Lietuvos kariuomenė turi stra­te­ginės komunikacijos departamentą, sukurtą atpažinti bei atremti įvairiausias grėsmes, ir pakankamai gerai tą daro. Lietuva turi profesio­nalią kariuomenę, tad, kilus grėsmei, ji elgtųsi taip, kokį gautų įsakymą. Nebūna, kad vieną dieną staiga ima ir kuri nors valstybė paskelbia karą. Iki tol vyksta kažkokia suirutė, atsiranda problemų tarptautinėje aplinkoje. 

– Neseniai tapote Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariu – nuo okupacijos, kuriai kelią atvėrė 1939-aisiais suregztas dviejų didžiųjų valstybių sąmokslas prieš Lietuvą, skaudžiai nukentėjo ir Jūsų artimieji. Kokių siekių turite šioje organizacijoje? 

– Visiems sakau, jog mano pag­rindinė užduotis – siekti, kad tai, ką jie išsaugojo, būtų perduota ateities kartoms. Kad žinotų jų išmoktas pamokas ir suprastų, iš kur kilo žmonių stiprybė. 

Skaitau tremtinių atsiminimus – baisu net įsivaizduoti, ką tie žmonės patyrė. Bet jie išgyveno, užaugino vaikus. Tekstai, kuriuos jie užrašė, ir yra didžiausia visos tremties vertė, nes jie gyvens, kai tremtinių jau nebebus. 

Neužmušė Sibiras tų žmonių tėvynės meilės. Todėl, kad išvažiavo į kraštą, kur visi vienodai nuskriausti – ištremti už savo protą, nuomonę, už savo poziciją. Ten buvo sunku išlikti, ta vieta ne silp­niems žmonėms. 

Vieni buvo ištremti, kiti nebuvo. Paskui visi suėjo: vieni nieko neatsivežė, išskyrus savo vertybes, kiti sugebėjo prisitaikyti, rasti kažkokį išgyvenimo kelią. Bet kai Lietuva vėl kėlė­si 1988–1990-aisiais, kieno vė­liavos plevėsavo mitinguo­se? To­­dėl mums iškeltas rimtas už­­davinys šitą tremtinių pali­ki­mą perduoti jaunajai kartai. Gal kam atrodo, jog tai atsitiks savaime. Ta­čiau savaime niekas nesidaro. Pri­valome įskiepy­ti išlikimo kodus jaunajai kartai, kad ji nepaslystų, nesumodernėtų, nepasiduotų visokioms vilionėms ir nuodėmėms. Džiau­giuosi renginiuose matydamas Lietuvos karius, Šaulių sąjungos narius. Jaunimas ateina ne tik palaikyti vėliavų – būdami su mumis girdi labai svarbius dalykus. Ar juos iki galo supranta, nėra labai svarbu. Jų širdyje jau yra pasėta išlikimo sėkla. 

Žinau tikrai: kol bus gyva tremtinių ir politinių kalinių generacija, tol laikysis ir Lietuva.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rugpjūčio 23-iąją minėsime Baltijos kelio, Juodojo kas­­­pino dieną. Prisiminkime, kas lėmė šį išskirtinį reiš­ki­nį visame pasaulyje.

Dokumentas, kuris pakeitė ateitį

Riba tarp Vidurio ir Rytų Eu­ro­pos valstybių jau buvo nu­brėž­ta 1939 m. rugpjūčio 23 d. So­vie­tų Są­­jungos ir nacistinės Vo­­kie­tijos nepuolimo sutartimi ar­ba Molotovo-Ribentropo pak­tu bei slaptuoju proto­ko­lu, po kurių priėmimo Lie­tuva ati­teko SSRS.

Filosofiją studijuojanti ši­la­­liškė Gabija Briedytė Mo­lo­to­vo-Ribentropo paktą laiko vienu ryškiausių Antrojo pa­saulinio karo žiaurumo ir nežmogiškumo abiejose fronto pu­sėse simboliu. 

„Nė vienai pusei nerūpėjo Eu­ropos šalių skirtingos kultūros, tradicijos, mentalitetai. Eg­zistavo tik aklas, egoistiškas troškimas pa­vergti šalis ir pajungti savo ideologijoms, neatsižvelgiant į tautų no­rus bei poreikius. Nebematė žmogaus, o tik nepasiekia­mą viziją – tobulą santvarką bei rasę“, – teigė buvusi istorijos olimpiadų dalyvė.

Nors mergina per jauna prisiminti pakto pasirašymą, tačiau istorijos pamokos leido jai susidaryti tam tikrą nuomo­nę apie SSRS režimo žiauru­mą – sutartis atvėrė kelią žmogaus teisių bei demokratijos sunaikinimui, žmonių likimuose palikdama randus, kurie nie­kada neišnyks. 

Kas žuvo kovoj, tie didvyriai 

Ginti Lie­­tuvos laisvės stojo tautos did­vyriai – partizanai. Anot trem­tinės, pelniusios Vy­čio Kry­žiaus ordino Riterio kry­žių Te­resės Ūksienės, miško broliai įkvėpė žmones tiek pa­sipriešinimo laikotarpiu, tiek da­bar, kai pasaulyje vyksta daug negandų.

„Jaučiau begalinį džiaugsmą, dėkingumą partizanams, kurių pralietas kraujas išaugino kovotojus, nepabūgusius nuoga krū­tine stoti prieš tankus Sau­sio 13-osios įvykių dienomis. Dva­­sios tvirtybe nugalėjusius gink­luotus pavergėjus“, – sakė Te­resė.

Tauta bunda 

Okupacinei valdžiai nuslo­pi­nus partizaninį judėjimą, tauta trumpam „užmigo“. Ją išbudino pirma­sis viešas nesank­cionuotas mitingas prie Ado­mo Mickevičiaus pa­mink­lo Vilniuje 1987 m. rugpjūčio 23 d. Ja­­­me buvo reikalaujama likviduo­ti Molo­to­­vo-Ribentropo pak­tą bei slaptuosius protoko­lus, atkurti Lie­tu­­vos ne­priklausomybę. Ky­lant tau­tos atgimimui, 1988 m. Vilniu­je 35 žymių žmonių dėka įkuriama Lietuvos Per­si­tvar­kymo Są­jūdžio iniciatyvi­nė gru­pė (Są­jūdis). Ne­trukus jos ėmė kurtis rajonuose.

Sąjūdis suvienijo tautą, ku­ri, susibūrusi į Dainuojan­čią re­­vo­liuciją, tai­kiai, be ginklų, su dainomis stojo į kovą prieš tau­tos pavergėjus: visoje Lie­tuvoje vyko daugiatūkstantiniai mitingai, o Bal­ti­jos kelias visam pasauliui parodė, kad Lie­tuva siekia būti laisva.

Susikibę už rankų – į laisvę 

1989-ųjų rugpjūčio 23 d., 19 val., su­skambo varpai. Akcijos dalyviai susikibo ran­komis. Su­plevėsavo daugybė vėliavų, buvo uždegtos žva­ku­tės stalinizmo aukoms at­minti, Baltijos kelyje vyko mi­tingai, buvo aukojamos Šv. Mi­­­šios, degė laužai.

„Baltijos kelias dar kartą iš už­maršties prikėlė ir atgaivino istorinę praeitį. Priminė vi­suomenei tikrąją Lietuvos nepriklausomybės praradimo priežastį, tai, kad Lietuva buvo ne­priklausoma valstybė, kurią pa­naudodama jėgą užgrobė So­­­vie­tų Sąjunga. Baltijos kelias sutelkė Lie­­­­tuvos žmones, suteikė pasitikėjimo savo jėgomis, įtikino ko­­vos teisingumu. Pa­rodė tautos jėgą, gebėjimą susivienyti, au­­ko­­­tis, siekiant Lie­tuvos nepriklau­somybės atkūrimo“, – sakė istorijos mokytojas Bi­jū­nas Pau­­lius.

Anot jo, Baltijos kelias, jo sėk­mė, visuomenės palaikymas pa­skatino Sąjūdį dar drąsiau siekti svarbiausio tikslo – visiškos Lietuvos nepriklausomybės. 

„Tai tarytum suteikė tautos mandatą Sąjūdžiui veikti dar aktyviau. Stulbinantis susitelkimas, originali taikingo protesto forma atkreipė viso pasaulio dėmesį. Dar kartą bu­vo prisiminta nusikalstama SSRS-Vo­kietijos sutartis, panai­kinusi Baltijos valstybių nepriklausomybę“, – sakė istorikas.

1989 m. gruodžio 24 d. ant­rasis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pripažino Mo­lo­tovo-Ribent­ro­po paktą ir jo slap­tuosius protokolus teisiškai negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos. O 1990 m. ko­vo 11 d. Lietuva pasiekė savo tikslą – atgavo Ne­pri­klausomybę ir dar kartą parodė tautos stiprybę prieš blogį.

Vesta VITKUTĖ

2020 m. rugpjūčio 1 d. – 2021 m. rugpjūčio 1 d. VŠĮ „Mindaugo Čepausko sporto klubas“, atstovaujamas grupinių treniruočių trenerės Dovilės Čepauskienės, įgyvendino projektą „Šilalės kengūros“. Projekto metu Šilalės miesto ir rajono merginos/moterys nuo 16 iki 65 metų buvo kviečiamos nemokamai išbandyti naujos kartos intervalines „Kangoo Jumps“ grupines treniruotes. Jų metu pratimai atliekami mūvint specialius spyruoklinius batus.

Fizinio aktyvumo veiklas išbandė net 97 Šilalės merginos bei moterys. Dalyvės ne tik linksmai ir naudingai praleido savo laisvalaikį, bet ir pagerino fizines savybes.

Projektui pasibaigus, įsigytą inventorių planuojama toliau eksploatuoti, taip suteikiant Šilalės žmonėms galimybę išbandyti ir mėgautis įvairiomis treniruotėmis. Manome, jog treniruočių įvairovė gali padėti atrasti kiekvienam tinkamą aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdą.

Projektas „Šilalės kengūros“ yra bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

Dovilė ČEPAUSKIENĖ

VŠĮ „Mindaugo Čepausko sporto klubas" trenerė