Jau kuris laikas Šiauduvoje veikia lauko paveikslų pa­roda. Jais tapo antram gyvenimui atgimusios senų namų durys. Šiauduvos kaimo bendruomenės idėją įgyvendino rajono dailės mokytojai. 

Švietimo pagalbos centre dirbanti Šiauduvos kaimo bend­ruomenės pirmininkė Erika Gargasė pasakojo, jog mintis kaime surengti tapybos parodą gimė rajono dailės mokytojų metodiniame būrelyje, ją palaikė ir dailės mokytojus subūrė Švietimo pagalbos tarnybos metodininkė Indrė Lukošienė, o projekto partneriu tapo Seimo narys Jonas Gudauskas, kilęs iš Šiauduvos ir prisidedantis prie visų šio krašto bend­ruomenės iniciatyvų. 

Iš pradžių buvo planuojama tradiciškai tapyti ant drobės, tačiau meniškos sielos pedagogams daug įdomesnės pasirodė besančios senos durys. O ir gauti jų nebuvo sunku – Erika padovanojo net keturias, mat jų atliko, renovuojant senąjį močiutės namą. Kitos durys į Šiauduvą atkeliavo iš Šilalės, Tūbinių  ir Balsių. 

Vienas iš jų gražiausiais raštais ištapė Šiauduvos kaimo vaikai. Norinčiųjų piešti buvo tiek daug, jog plenero organizatoriai visų net negalėjo pakviesti – pasisekė tik dvylikai laimingųjų. Visi degė noru  įsiamžinti, todėl ornamentais išpieštos durys papuoštos kaimo vaikų vardais.

Kartu su I. Lukošiene į Šiauduvą piešti atvyko ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos dailės mokytoja ekspertė Jolan­ta Baubkuvienė, Dariaus ir Girėno progimnazijos dailės mokytoja ekspertė Ilona Venckie­nė, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos dailės vyr. mo­kytoja Valentina Kinderienė, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gim­nazijos dailės vyr. mo­ky­toja Daiva Urniežienė ir Pa­jū­rio Stanislovo Biržiškio gim­na­zijos dailės mokytoja metodininkė Diana Rupšienė.

Ir nors projektas „Kūrybiniai indėliai bendruomenėje vasaros plenere“ dar negavo finansavimo iš savivaldybės Nevyriausybinių organizacijų rėmimo programos, kol kas viskas pavyko puikiai. Aliejinių dažų tapybai, lako bei kitų būtinų priemonių nupirko Šiauduvos kaimo bendruomenė, birželio 22-oji padovanojo puikų orą, tad pleneras tapo proga smagiam pasibuvimui gamtoje ir kūrybos džiaugsmu praturtintam bendravimui. 

Pedagogų kūrybingumas liejosi per kraštus. Sunaikinimui skirtos durys po pusdienio atgijo antram gyvenimui – pasipuošė įvairiaspalviais pievų žiedais, drugeliais, pakvipo ryto kava. E. Gargasė juokėsi, kad vos pradėjus piešiniams ryškėti, iškart atsirado norinčiųjų nusipirkti namus galinčias papuošti originalias duris. 

„Bet mes jų neparduodame. Durys dar kurį laiką džiugins mūsų kaimo žmones, paskui iškeliaus į Šilalės miesto šventę, jau yra kitų bend­ruomenių, kurios irgi norėtų surengti lauko parodas. Tikimės, jog išskirtinė idėja ir mūsų durys apkeliaus visą rajoną“, – sakė bend­ruomenės pirmininkė. 

Idėja papuošti kaimą lauko piešiniais šiauduviškiams patiko. Žmonės eina ne tik pažiūrėti savo vaikų ir pedagogų kūrybinių minčių, išreikštų per dailę, bet ir fotografuojasi prie paveikslų, džiaugiasi, kad jų kaimas gali tapti pavyzdžiu daugeliui rajono vietovių. Ir tikrai: Šiauduvoje nėra akis badančių apleistų teritorijų, visi gyventojai stengiasi kuo gražiau sutvarkyti savo sodybas, tam dėmesį skiria ir Laukuvos seniūnija, pasirūpinanti, jog viešosiose erdvėse būtų jauku. 

Beje, pasak bendruomenės pirmininkės, prisideda ir vėjo jėgainių savininkai, remdami didesnius, išliekamąją vertę turinčius kaimo bend­ruomenės projektus. Su jų pagalba prie laisvalaikio salės vaikus kviečia žaidimo aikštelė, atnaujintas tiltelis per tvenkinį, saloje įrengta jauki pavėsinė.

Anot E. Gargasės, Šiauduvoje nesunku burti bendruomenę, nes palaikymas kone visada būna garantuotas.  

„Turime nemažai ūkininkų, kurie bendruomenei ištiesia pagalbos ranką. Mūsų žmonės yra susitelkę, draugiški, inicia­tyvūs – nelaukia, kol kas kur nors pakvies, o patys siūlo idėjas, prašo organizuoti suėjimus. Jau kelinti metai puoselėjame mintį atgaivinti populiaria buvusią Žvejo šventę – Šiauduva yra žvejų kraštas, nes čia kažkada veikė žuvininkystės ūkis“, – priminė bendruomenės pirmininkė E. Gargasė. 

Kaimas gyvas ten, kur gyva bendruomenė, o žmonių susitelkimas yra svarbesnis už bet kokias ambicijas ar principus. Šiauduviškiai nori ir moka gražiai gyventi, o tuo dar sugeba pasidalinti ir kitus pradžiuginti. 

Jūsų bendruomenėje taip pat verda įdomus gyvenimas? Pasidalinkite įspūdžiais su visais „Šilalės artojo“ skaitytojais.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS, I. LUKOŠIENĖS, E. GARGASĖS nuotr.

Gerėjanti epidemiologinė situacija šalyje pamažu leidžia grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Tačiau klaidinga manyti, kad jau galime gyventi laisvai bei nevaržomai, nes pandemijos grėsmei ir karantino ribojimų atnaujini­mui užkirsti kelią galime tik masine vakcinacija. 

Piliečiai iš skirtingų šalies rajonų pasakoja, kaip jiems pavyko įveikti koronavirusą, kodėl tiki medicinos moks­lu ir kokiomis nuotaikomis gyvena šiandien. 

„Man pasisekė, kad persirgau lengva forma“

Panevėžietė Norvilė sako, jog tikėtina, kad koronavi­ru­su ji užsikrėtė darbe. Dirb­dama ligoninėje tuomet, kai viskas „degė“, moteris labai aiškiai suprato, jog šis virusas nuo paprasto gripo skiriasi tuo, kad infekcija plinta žaibišku greičiu – dėl to, kai vienas žmogus užkrėsdavo visą skyrių, ligoninėse susidarydavo didžiuliai židiniai. 

„Man pasisekė, jog persirgau tikrai lengva forma – netekau skonio ir kvapo, kelias dienas laikėsi neaukšta temperatūra, laužė sąnarius, jaučiau bendrą organizmo silp­numą, tačiau jokių didesnių bėdų nebuvo“, – pasakoja Norvilė. 

Moteris, dirbanti psichologe, per sausio mėnesį priėmė tris klientus, netekusius artimųjų dėl koronaviruso. 

„Vienas vyras mirė itin jaunas, o kiti du buvo vidutinio amžiaus, taigi niekas nepriklausė rizikos grupei. Visos šios netikėtos mirtys mane sukrėtė ir iš tiesų išgąsdino, juolab, kai pati mačiau, kaip sunkiai sirgo kai kurios mano jaunos kolegės. Mes juk niekada nežinome, kaip sirgsime, o vakcina ir yra ta galimybė bei savisauga, kad sirgtume lengviau ir išvengtume tokių skaudžių padarinių“, – teigia Norvilė. 

„Tik specialistai gali pasakyti argumentuotai“

Fotografas Mindaugas iš Rad­viliškio sako, kad šiandien jo mintys ir nuotaikos yra pakilios. Arba teisingiau būtų sakyti – atsigaunančios, nes jam džiugu matyti, kaip žmonės sugrįžta į buvusį gyvenimą ir atsiranda vis daugiau laisvių, kaip mažėja apribojimų. 

„Kiek nejauku būdavo matyti baimes, kurios gyveno kiek­viename iš mūsų. Natūraliai pradėjome vienas kito bijoti, specialiai vengti arba elgtis taip, kaip būdavo neįprasta. Kita vertus, turėjome gerą galimybę išmokti kiek kitokio gyvenimo būdo. Tačiau tokie rimti ir staigūs pokyčiai turi kainą, kurią mokėsime ateityje: žmonių polinkis į asocia­lumą, išaugusios psichologinės ligos bei pan.“, – pastebi Mindaugas. 

Jis pripažįsta neturintis jokių abejonių dėl vakcinavimosi, nes tiki mokslu ir medicina. Tiesa, praėjus kelioms savaitėms po pirmojo skiepo, vyras užsikrėtė koronavirusu, bet nejautė visiškai jokių ligos simptomų. 

„Norėjau vakcinuotis, pirmą­jį skiepą pavyko gauti gana anksti. Džiaugiuosi šiais moks­lo pasiekimais, kad jie yra naudingi ir mano kūnui. O mitų bus visada, bet kurioje situacijoje. Bet paprastai jie bliūkšta, jei mitų skleidėjas tiesiogiai pats susiduria su pasekmėmis. Tuomet didžioji dauguma pakeičia nuomonę. 

Tikiu, kad švietimas galėtų pakeisti situaciją, tačiau akivaizdu, jog niekaip neišvengsime ir visada bus tokių, kurie tiki savo teorijomis, gyvena savoje realybėje ir mėgsta pasakoti, kad jie viską ži­no. Todėl mano raginimas bū­tų vienintelis – švietimas. Klau­sy­ti ir suprasti nuomones tų, ku­rie išmano, ką sako. Aš neinu klausti mechaniko, ką man daryti su padidėjusiu širdies rit­mu, kaip ir neinu pas kirpėją, kad gaučiau geriausią namo projektą. Visi turime savo nuomones, bet tik specialistai gali pasakyti argumentuotai ir žinodami, o ne spėliodami. 

Kitas dalykas, jei žmogus yra pasirengęs sumokėti savo svei­katos kainą už skepticizmą ir abejingumą – tada jis gali nesiskiepyti, turi tokią teisę. Bet tuomet jis negali nieko kito kaltinti, tik save, kad jam kažkas nutiks būtent dėl to, jog nepasiskiepijo“, – savo min­tis išsako vyras. 

Kokie COVID-19 simptomai ir gydymas?

Siekiant apsaugoti ne tik sa­vo sveikatą, bet ir aplinkinius nuo užsikrėtimo koronavirusu, pajutus peršalimo simptomus, reikėtų nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją.

Koronavirusui būdinga: karš­čiavimas, kosulys, pa­sun­kė­jęs kvėpavimas, staigus uos­lės, skonio praradimas ar su­silp­nėjimas. Papildomi ma­žiau spe­cifiški simptomai ga­li būti galvos ir raumenų skaus­mas, šaltkrėtis, nuo­var­gis, vė­mi­mas, viduriavimas. Pa­ju­tus šiuos simptomus, reikia re­gist­ruo­­tis tyri­mui mobiliaja­me punkte. Tai ga­li­ma pada­ry­ti paskambinus Karš­­to­sios linijos numeriu 1808 ar­ba už­pildžius regist­ra­ci­jos an­ketą interneto tink­la­la­pyje 1808.lt.

Tikslus inkubacinis laikas nėra nustatytas, nes kiekvieno žmogaus organizmas rea­guoja skirtingai. Tačiau yra laikoma, kad jei per dvi savaites (14 dienų) nuo galimo užsikrėtimo momento ligos simptomai nepasireiškė, vadinasi, žmogus yra sveikas.

Specifinio gydymo nuo COVID-19 ligos nėra, taiko­mas tik simptominis. Susir­gusieji gali visiškai pasveikti, priklausomai nuo jų sveikatos būklės bei nuo to, kada gydymas pradedamas taikyti. 

Taip pat svarbu žinoti, jog sergantis asmuo laikomas pa­sveikusiu nuo COVID-19 ligos ir gali nutraukti izoliaciją tik gydančio gydytojo spren­dimu. 

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Psichologai akcentuoja, kad karantinas pridarė daugiau žalos nei pati infekcija, o įvairiausi tyrimai atskleidžia ne tik pablogėjusią visuomenės psichinės sveikatos būk­lę, bet ir konstatuoja, jog ilgas buvimas kartu ne vienai šeimai tapo tikru iššūkiu ir rim­tu santykių išbandymu. Tai patvirtina ir pirmojo pusmečio rezultatai – mūsų rajone iš­iro gerokai daugiau santuokų nei ankstesniais metais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Iš senovės Graikijos laikų žinomas mitas apie išradėją Dedalą ir jo sūnų Ikarą, kurie, pasigaminę sparnus, pakilo į orą Kretos saloje. Nepaklausęs tėvo, sūnus, norėdamas pasiekti dangų, pakilo per aukštai, saulė išlydė sparnų vašką ir jaunuolis, nukritęs į jūrą, žuvo. Dedalas sėkmingai pasiekė kelionės tikslą Siciliją, taip atlikdamas pirmąjį legendinį skrydį žmonijos istorijoje…

Realus pirmasis žmonių pilotuojamas skrydis ore realizuotas praėjus tūkstantmečiams – 1783 m. brolių Mongolfje sukurtu balionu Prancūzijoje. O prieš 88-erius metus liepos 15–17 d. įvykęs Stepono Dariaus bei vytogališkio Stasio Girėno skrydis per Atlantą, nepaisant tragiškos baigties, įrašė lakūnus į pasaulio aviacijos istoriją. 

1903 m. Orvilis ir Vilberis Raitai JAV pirmąkart pakilo į orą lėktuvu ir nuskrido juo 36 metrus. Vėliau, patobulinę lėktuvą, ore išsilaikė 59 sekundes ir nuskrido net 260 met­rų. Įkvėpti sėkmės, vis tobulindami lėktuvą, per keletą metų jie pasiekė didžiausią nuskristą 124 km atstumą. 1909-aisiais brolių kompanija pagamino ir pardavė JAV armijai pirmą karinį lėktuvą. Tačiau po trejų metų nuo vidurių šiltinės mirė 45-erių sulaukęs Vilberis, o 1915 m. Orvilis lėktuvų gamyklos akcijas pardavė ir tapo Nacionalinio Ae­ro­nautikos komiteto valdybos na­riu. Raitų kompanijoje pasiuntiniu paauglystėje yra dirbęs lietuvis S. Darius.

Prieš 88 metus vykęs S. Dariaus, kilusio iš tuometinio Kvėdarnos vals­čiaus Ru­biškės kaimo, ir buvusio vytogališkio S. Girėno (Girskio) skrydis per At­lantą legendiniu „Li­­tu­a­­nicos“ lėktuvu amžiams įsirėžė į mūsų šalies istoriją. 37 val. 11 min. skrydis buvo pirmoje vietoje pasaulyje pagal tikslumą, ant­roje – pagal nuskristą atstumą be nusileidimo. 6411 km – tokį atstumą įveikė Amerikos lietuviai, glaudžiai susiję su mūsų kraštu. Tuo metu trans­atlantinis skrydis reiškė valstybės išsivystymą, galingumą ir buvo vertinamas panašiai, kaip dabar skrydis į Mėnulį.

Iš netoli Judrėnų esančio pamiškės vien­kiemio kilusiam Steponui mintis parskristi į Lietuvą buvo kilusi jau 1927 m. Tuomet išleistuvėse į JAV generolui Jo­nui Bulotai jis pasakė: „Aš į Lietuvą negrįšiu, parskrisiu tiesiai Kaunan“. Su­žinojęs ir pamatęs Čar­lzo Lindbergo skrydžio iš Niujorko į Pa­ryžių sutiktuves, S. Darius suprato, kad jis turi nuskristi toliau, išgarsinti Lie­tuvą. Savo tikslo link teko eiti lėtai, bet užtikrintai, ir po šešerių metų kartu su bendražygiu žemaičiu iš Vytogalos skrydis skiriamas Lietuvai. 

Ar turime legendinių lakūnų pasekėjų? Galime didžiuotis, kad šita sėk­la sudygo. Vienas iš jų – Beržės kaime gyvenęs, Kaltinėnų vidurinę mokyk­lą baigęs Jurgis Kairys šiandien irgi žinomas visame pasaulyje: lakūnas, aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo meistras – Europos ir pasaulio čempionas, dešimtmetį pripažintas geriausiu be apribojimų meistru pasaulyje. 

Auga ir jaunoji dangaus žydrynę raižančių pilotų iš Šilalės karta. Tad skrydžio legenda, gimusi An­tikos laikais, virto tikrove, o aviacijos istorijoje atrandame ir daug žemaitiškų pėdsakų. 

Arūnas MIKALAUSKAS, 

istorijos mokytojas

Vasa­ra le­pina ne tik neįprastai ilgai be­si­tę­siančiu karštu oru, bet ir laisvesniu nuo karantino gyveni­mu. 

„Nevienodi, bet vieningi“ – Valstybės diena šiemet įprasminta tokiu šūkiu. Jau 13-ąjį kartą liepos 6-ąją, 21 val., sugiedota Tautiška giesmė ir šiemet apjungė visame pasaulyje gyvenančius lietuvius – dar 2009 m. Lietuvos tūkstantmečio proga jachtos „Ambersail“ buriuotojai apiplaukė pasaulį ir tokiu būdu švęsti Valstybės dieną pakvietė net 26 pasaulio lietuvių bendruomenes.

Baigėsi jau 57-ąjį kartą rengtas po­ezijos festivalis „Poezijos pavasaris“. Lietuvoje ir užsienyje vyko daugiau nei šimtas poezijos skaitymo, knygų pristatymo, diskusijų renginių, o juose dalyvavo poetai ir kultūros veikėjai iš įvairių Europos šalių. Šių metų „Poezijos pavasario“ laureate tapo Dovilė Zel­čiūtė, apdovanota už poezijos knygą „Šokiai Vilniaus gatvėje“. Šiemet poetė kaip tik mini 30 metų nuo pirmosios savo poezijos knygos „Akligatvio erdvė“ pasirodymo. 

Tradiciškai poezijos paukštė užsuko ir į Bijotus – Baublių papėdėje savivaldybės įsteigta Dionizo Poškos premija įteikta Augenijui Zabičiui už pernai išleistą poetinių meditacijų knygą „Pusiausvyra“, poetų eilės skambėjo ir prie Akmenos Didžiosios rėvos... 

Pakruojo dvare prasidėjo jau trečiasis gėlių festivalis. Įdomu tai, jog milijonų įspūdingai žydinčių gėlių festivalio tema šiemet – nuodai. Organizatoriai ją įprasmino, vieną gėlių kompoziciją paruošę iš nuodingų augalų. Anot jų, tai atspindi įprastą gyvenimo dėsnį: viskas, kas gražu, savyje turi bent lašelį nuodų... Festivalio renginiai turėtų vykti iki pat pirmųjų šalnų, o programą pažiūrėti ir bilietus įsigyti galima Pakruojo dvaro tinklalapyje.

Gintaro muziejus – jau ne tik Palan­goje. Praėjusią savaitę jis atidarytas ir Nidoje. Ekspozicijoje galima pamatyti itin retus gintarus, įvairius meno bei ju­velyrikos dirbinius iš jo. Daugiau apie muziejaus eksponatus bei gintaro istoriją padės sužinoti virtualūs įrašai, interaktyvūs žaidimai, praktinių užsiėmi­mų erdvė, įtraukiančios edukacinės prog­ramos. Nidos Gintaro muziejaus įkūrėjui Kazimierui Mizgiriui už šį ir kitus Kuršių neriją garsinančius nuopelnus suteiktas Neringos miesto garbės pilie­čio vardas, kultūros ministras įteikė gar­bės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 

Į Lietuvos vakarus traukia ne tik jūra, bet ir čia vykstantys festivaliai – pra­ėjusią savaitę Nidoje prasidėjo jau 25-asis rašytojo Thomo Manno festivalis (į Nidą rašytojas XX a. pradžioje atvykdavo atostogauti). Prog­ramoje – net 25 kameriniai renginiai: koncertai, skai­tymai, kino seansai, paro­dos, diskusijos ir kt. Juose dalyvaus daugybė talentingų kultūros atstovų bei menininkų iš Lietuvos ir užsienio. T. Man­no festivalis Nidoje vyks iki liepos 17 d., sužinoti apie renginius ir bilietus įsigyti galima tinklalapyje mann.lt.

Lietuvos teatro šeimoje – netektis. Lie­pos 11-ąją mirė 84-erių Klaipėdos dramos teatro režisierius Povilas Gai­dys. Jis visą savo gyvenimą ati­davė teat­rui: sukūrė kelias dešimtis vaidmenų ir per 80 spektaklių, vaidino kine, iš­augino kelias aktorių kartas. Savo 75-mečiui P. Gaidys pastatė spektaklį „Vis­kuo kaltas teatras“, o teatrą visuomet vadino viena didele šeima... 

Kotryna PETRAITYTĖ

Po Valstybės dieną mus užplū­du­sios patriotinės euforijos teko vėl sugrįžti į realią kasdienybę: pa­­bė­gėliai. COVID-19 tarsi ir išsi­kvė­pė, nors štai į plaučius jau įkve­piame koronaviruso Delta atmainą. Tačiau tai, ką per dvi savaites Lietuvai iš­taisė ūsuotasis gudų kaimynas, iš tie­sų tapo tikra bomba. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Sužinojus apie užsimezgusią gyvybę daugelį užplūsta neapsakomas džiaugsmas. Tačiau tais atvejais, kuomet moteris ar pora vaikų susilaukti negali ar įvyksta persileidimas ir visas pasaulis staiga sugriūna, svarbiausia prisiminti, kad niekada nesate vieni.

Apie krizinio nėštumo priežastis, galimas pasekmes ir prieinamą pagalbą pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos Krikščioniškųjų gimdymo namų vadovas, gyd. akušeris-ginekologas Virgilijus Rudzinskas.

Tai daugiau nei neplanuotas nėštumas

Krizinis nėštumas apibūdinamas kaip toks, kurio moteris nenorėjo, neplanavo ir kuris jai sukelia asmeninę ar santykių krizę.

„Toli gražu ne visos moterys, kurios teigia, kad jų nėštumas yra nenorimas ar neplanuotas, patiria jo krizę. Kita vertus, net ir planuotas nėštumas gali tapti kriziniu, pasikeitus aplinkybėms, kai, pavyzdžiui, įtariamos vaisiaus ligos, įvyksta persileidimas ar pasikeičia šeimos situacija“, – pažymi gyd. V. Rudzinskas.

Minėtos krizės priežastys gali būti įvairios: moters amžius, savarankiškumo stoka, pablogėję santykiai su artimaisiais ir pradėto kūdikio tėvu, nėštumo planavimo ypatumai ar materialinės aplinkybės.

„Prilygsta įsibėgėjusio traukinio sustabdymui“

Anot gyd. akušerio-ginekologo, atrodytų, kad nėštumo nutraukimo klausimą dažniau turėtų kelti netekėjusios, nepatyrusios jaunos merginos, nesulaukiančios paramos iš vaiko tėvo ar artimųjų. Tačiau iš lietuvių, kurios kreipiasi dėl aborto, yra ir nemaža dalis tų, kurios jau turi vaikų, bet nenori, kad į šeimą ateitų dar vienas mažylis.

Be to, įsigalėję mitai apie nėštumą ir dar negimusią gyvybę, tokie kaip: „Vaisius – tai dar ne žmogus“, „Nėštumas privalo būti planuotas“ ar „Saugus abortas“ – labai klaidina visuomenę. Genetika patvirtina, kad visi mes esame žmonės bet kurioje iš vystymosi ar gyvenimo stadijų, o procesą vadinti „saugiu“, kuomet vaisiui tai baigiasi mirtimi, o moters fizinei ir psichologinei sveikatai negali būti suteikiamos jokios garantijos, – visiškai neteisinga.

„Vertėtų pasvarstyti, kiek mūsų atėjome į šeimas ne pagal mūsų tėvų planą, bet buvome priimti ir mylimi. O nutrūkusį nėštumą galima prilyginti įsibėgėjusio traukinio sustabdymui. Supraskime, kad pastojusios moters kūnas persitvarko – pakinta hormoninė pusiausvyra, lyties organai, krūtys rengiasi motinystei, pakinta emocijos, ir staiga – stop. Todėl nieko keista, kad po aborto ar net po savaiminio persileidimo lieka pasekmės – ne tik fizinės, bet ir emocinės. Kūnui ir minčių pasauliui reikia laiko, kad viskas grįžtų į senas vėžes, o tam neretai reikalinga išorinė artimųjų ar profesionalų pagalba“, – aiškina gydytojas.

Artimųjų palaikymas – svarbiausias

Krizės ištiktas asmuo būna nepajėgus adekvačiai įvertinti esamą situaciją, jaučia didžiulę įtampą, bejėgiškumą, baimę ir kaltę, patiria nuovargio, pykčio, nevilties ar dezorganizacijos antplūdžius.

Vyro (partnerio ar vaiko tėvo) palaikymas ir glaudūs santykiai su artimaisiais yra pagrindinis veiksnys, lemiantis moters apsisprendimą gimdyti.

Tais atvejais, kuomet artimieji netinkamai reaguoja į krizinį nėštumą – nesikalba, demonstruoja vaiko nereikalingumą, skatina ar draudžia abortą ar kuomet vyras ir būsimas vaiko tėvas yra priešiškas dar negimusiam vaikui, jaučia neapykantą, šantažuoja ar net smurtauja, moteris patiria dar daugiau neigiamų emocijų ir nenutuokia, kaip visa tai išspręsti.

Kur ieškoti pagalbos?

Krizinio nėštumo metu moteriai reikalinga kompleksinė pagalba: vyro, šeimos, artimųjų palaikymas, medicininė priežiūra, psichologinė, socialinė, teisinė parama bei objektyvus, nepriklausomas konsultavimas šiais klausimais. Svarbiausia, kad moteris būtų informuota ir priimtų laisvą ir atsakingą sprendimą dėl savo krizinio nėštumo baigties.

Norint gauti profesionalų pagalbą, galima kreiptis į „Krizinio nėštumo centrą“ tel.+370 603 57 912, el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., kurio savanoriai pasklidę po visą Lietuvą. Kaune galima kreiptis į Arkivyskupijos šeimos centrą, tel. +370 372 07 598, el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Taip pat pagalba visuomet suteikiama gimdymo namuose ar kitose sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose specialistai pakonsultuoja ir nurodo, kur vertėtų kreiptis toliau.

Dėl galimybės gauti medicinos psichologo paslaugas,  gyventojai gali kreiptis ir  į psichikos sveikatos centrą, prie kurio yra prisiregistravę arba priregistruoti šeimos gydytojo paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Šiuose centruose paslaugas teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, socialinis darbuotojas ir medicinos psichologas. Kreipiantis į Psichikos sveikatos centrą medicinos psichologo paslaugoms gauti, šeimos gydytojo siuntimas nereikalingas.

„Mes, kaip medikai, dirbantiems kitose organizacijose mielai talkiname medicininiais klausimais – kartais tenka patvirtinti nėštumą, numatyti jo stebėjimo planą ar suteikti skubią pagalbą. Visuomet ieškome bendrų sprendimų tam, kad užsimezgusi žmogaus gyvybė būtų išsaugota. O tuomet, kai vaikas galiausiai gimsta, – visos buvusios dvejonės išnyksta ir atsiranda viltis įveikti sunkumus“, – teigia gydytojas, pridurdamas, jog sužinojus apie greta esančią dvejojančią nėščią moterį, patyrusią persileidimą ar kovojančią su panašiais sunkumais, kiekvienas turėtume jai rodyti empatiją, o nežinant, kaip tiksliai pagelbėti, – visuomet galime pasikonsultuoti su specialistais.

Su sinologe Kristina kalbamės apie tai, kas padarė di­džiausią įtaką jos pasirinkimui. Vis tik pro­fesija – mums dar šiek tiek ne­įpras­ta.

Pasak merginos, ji išties su­laukia daug klausimų, kaip sinologija atsirado jos gyvenime.

„Tikriausiai kaip ir daugelio, mokykloje mano „kuo būti“ no­rai keitėsi kaip metų laikai, o apie Kiniją neturėjau nė men­kiausios minties ir tikrai ne­maniau, jog mano specialybė bus su ja susijusi.

Natūralu, kad apie Kiniją žinojau tik tiek, kiek supažindino geografijos ar pasaulio istorijos pamokos. Kai baigiau mokyklą, nusprendžiau kurį laiką nestoti niekur, nes niekas nebežavėjo, o stoti bet kur nemačiau prasmės. Prisimenu, kai mano draugai mėgavosi pirmais studijų (ir, aišku, studentavimo) metais, aš nerimavau ir liūdėjau, jog savęs dar neatradau. Tada mano gyvenime ir atsirado Kinija – išvažiavau ten dirbti modeliu. Sužavėjo ne tik gatvėse sklindantis egzotiško maisto kvapas, bet ir kažkas gilesnio, neapčiuopiamo. Prisimenu, kaip vieną dieną važiuodama pro metropolišką miestą Šanchajų žiūrėjau į pro akis bėgančius vaizdus, kuriuose do­minavo kiniški rašmenys – hie­roglifai. Pamaniau, jog būtų labai įdomu žinoti, ką jie reiškia. Tą akimirką supratau, kad tai, ko noriu mokytis ir išmokti, yra būtent kinų kalba. Nieko nelaukusi pradėjau – studijavau ir savarankiškai, ir mokyk­lose, labai padėjo tai, kad kelis metus ši kalba mane supo visur.

Besimokydama kinų kalbos, vis labiau žavėjausi Kinijos is­torija, filosofija, kultūra. Tais da­­lykais, kurie dar pačioje pa­žin­ties su Kinija pradžioje įtrau­kė tarsi į magišką ir kartu smalsumą kurstančią būse­ną. Vedama noro ap­čiuop­ti tai, kas atrodė neap­čiuopiama, vos tik radusi sinologijos studijų programą Vilniaus universitete nė akimir­ką nesudvejojau, jog ji yra tai, ko aš ieškojau“, – įsitikinusi Kris­tina.

Į klausimą, ar įstojus studijuo­ti savo (kaip manyta) svajonių specialybę, nenusivylė, ji atsako, jog kadangi pasirinkimas nebuvo ypatingai spontaniškas, o veikiau ilgai ieškotas kelias, studijomis buvo patenkinta.

„Kai studijos įsivažiavo, jomis tik dar labiau žavėjausi ir džiaugiausi. Dauguma dalykų mane mokė ne tik geriau pažinti bei tikslingiau tyrinėti mums tokį tolimą kraštą, bet kartu Kinijos filosofija iš esmės tapo mano gyvenimo dalimi. Išmokau giliau mąstyti, kas yra pasaulis, kokia yra žmogaus būtis ir kas apskritai yra žmogus. Žinoma, galbūt Kinijos filosofija nėra priimtina kiek­vienam čia, Lietuvoje, bet man ji labai pritiko ir tapo artima, padėjo atsakyti į daugelį klausimų, kilusių prieš studijas. Nors studijavome teoriją, man tai buvo ir tebėra tikrų tikriausia kasdienė praktika“, – prisipažįsta mergina.

Kinija – be galo tolimas kraš­tas. Ar ne per tolimas tam, kad Lietuvoje būtų įmano­ma rasti darbą, kuriame reikia kinų kalbos?

Tačiau Kristi­na paneigia šį mi­tą – pasak jos, dabar kaip tik daug įmonių dirba arba ieško galimybių užmegzti ryšius su milžiniška Kinijos rinka, todėl kinų kalbos mokėjimas iš tik­rųjų atveria plačias karjeros ga­limybes.

„Galima rinktis ramų ir uždarą darbą, pavyzdžiui, verti­mą raštu, arba tapti projektų va­dovu ir kasdien bendrauti su klientais ar verslo part­neriais. Be to, kadangi kinų kal­bą vartoja dau­gybė žmonių, pakanka­mai lengva rasti darbą bet kurioje pasaulio šalyje. Šiuo metu esu kiek atitolusi nuo savo specialybės – nusprendžiau tęsti mokslus, tad pasirinkau mažiau laiko užimantį ir protinės įtampos nesukeliantį darbą. Tie­sa, su kinų kalba mano ryšys nenutrūksta – esu laisvai samdoma vertėja lietuvių, ang­lų, kinų kalbomis. Tai leidžia nepamiršti kalbėti kiniškai, o svarbiausia – skatina tobulėti. Džiaugiuosi, kad darbą galiu puikiai suderinti su magist­ro studijomis. Po jų noriu grįžti į darbą, kuriame visą save galėčiau atiduoti tam, ką sugebu geriausiai – savo karjerą noriu susieti su Kinija. Nors dar tiksliai nesu apsisprendusi, kur pakrypsiu labiau – į int­rovertiškąją ar ekstrovertiškąją darbo pusę. Galbūt pasirinksiu derinti uždaresnį darbą su tokiu, kuriame galėčiau tiesiogiai bendrauti su žmonėmis“, – svarsto mergina.

Pasak Kristinos, pagrindinis principas, kuriuo ji vadovavosi, rinkdamasi studijas ir darbą, yra smalsumas ir noras pažinti gyvenimą – pasaulyje yra tiek daug įdomių ir žavingų dalykų, vietų, žmonių.

„Būtent tai mane verčia galvoti, jog kiekvieną dieną reikia stengtis išnaudoti kuo produktyviau, t. y. kuo daugiau pamatyti, patirti, išgyventi. Manau, nieko labai paslaptingo čia nėra – kaip sakiau, sinologijoje save atrasti bei realizuoti gali labai skirtingų tipų, temperamentų ir charakterių žmonės. Svarbiausia, kad tai nuoširdžiai patiktų ir „vežtų“ – tada motyvacija gims­ta savaime. Svarbu nebijoti elgtis kitaip, nei elgiasi tavo draugai ar reikalauja artimieji. Nebijoti suklysti, o jei taip nutiko, žinoti, jog visada galima bandyti dar ir dar kartą – tol, kol atrasi save“, – ant pasirinkimų slenksčio stovintiems jaunuoliams pa­taria sinologė Kristina.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo 

Jau trečiojo Bijotų dvaro festivalio išvakarėse atskriejo maloni žinia – Bijotai tapo 2022 m. Mažąja Lietuvos kultūros sostine. Festivalio sumanytojas ir organizatorius Valdas Latoža yra įsitikinęs, kad būtent Bijotų dvaro festivalis galėtų taptų tvirtu pagrindu, ant kurio dėliotųsi kultūros sostinės programa.

„Esu bijotiškis, dažnai čia atvažiuoju, o unikali šios vietos aura prašėsi renginių. Tad ilgai brandintos mintys tapo kūnu – šiemet vyksta jau trečiasis ir vis labiau populiarėjantis bei turiniu turtėjantis festivalis“, – sakė  jo sumanytojas ir vadovas.

Šių metų festivalis turtingas įvairiomis prasmėmis: turės ką veikti vaikai ir suaugusieji, bus galima pasiklausyti ir pamatyti meno mėgėjus bei ryškius savo srities profesionalus, ekstrema­lesnių pojūčių mėgėjai oro balionu galės pakilti virš Baublių ar dalyvauti su visa šeima Bijotų nuotykių lenktynėse.

Festivalis prasidės net tris dienas iš eilės vyksiančiais ren­giniais: liepos 16 d., nuo 21.30 val., žiūrovai išvys Šilalės kultūros centro režisieriaus Antano Kazlausko režisuotą bei plačiai nuskambėjusį ir labai gerų vertinimų sulau­kusį miuziklą „Eliza“. Liepos 17-ąją vyks kraštiečių susitikimas prie Bijotų Lurdo. Bus aukojamos šv. Mišios už Bijotus ir bijotiškius, jas laikys Upynos parapijos klebonas kun. Vytautas Šiaudvytis. Po Mišių lauks LMTA doc. Aušros Stasiūnaitės vokalo klasės studentės Virginijos Bartušytės bei akompaniatorės Nijolės Baranauskaitės koncertas. Tą pačią dieną prie Baublių, Bijotų dvaro sodyboje, nuo 15 val., koncertuos šilališkių „Padkava“, ansamblio „Jūra” kapela iš Tauragės, liaudiškos muzikos kapela „Gryčia“ iš Grigiškių, ir, žinoma, šeimininkai „Bijotaičiai“, vyks Slackline šou (ant lyno) pasirodymas, dainuos „Lietuvos balsas. Vaikai“ finalistė Atėnė Ravinkaitė, atlikėjas Valdas Lacko, grupė „MAN-GO“. Visos šios pramogos – nemokamai. Kaip ir putų šou vaikams, piešimo šviesa kūrybinės dirbtuvės-fotosesija ir kt.

Bus galima išbandyti oro balioną ir pasižvalgyti virš dvaro bei jo apylinkių. Tiesa, ši pramo­ga – mokama. Veiks prekybos ir vaikų atrakcionų miestelis.

Sekmadienį, liepos 18 d., nuo 12 val., šeimų lauks „Bijotų nuotykių lenktynės“. Joms reikia užsiregistruoti, o padaryti tai bus galima prieš renginį (prie scenos, nuo 11 val.) arba iš anksto internetu info@aktyvitaurage.lt

Festivalio geografija plečiasi, jis tęsis ir liepos 24 d. – 12 val. prie Trepų bendruomenės namų vyks vokalistų Onos Kolobovaitės ir Egidijaus Bavikino koncertas. Įėjimas – nemokamas.

Dar vienas koncertas rengia­mas rugpjūčio 8 d., 13.30 val., Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje, kur pasirodys solistas Liudas Mika­lauskas, akompanuos pianistė Beata Vingraitė.

Sekite reklamą www.bijotai.lt arba www.silalesartojas.lt. Lauksime Jūsų, nes festivalis Jums.

Eugenijus ŠALTIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.