Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ šventiniu laikotarpiu toliau tęsia jau ketverius metus trunkančią partnerystę su socialiniu verslu – restoranu „Pirmas blynas“. Šiemet jame dirbantys žmonės su negalia prisidėjo prie operatoriaus dovanos partneriams ir pagamino rankų darbo skanėstų. Anot restorano įkūrėjo Timo van Wijko, pirkdami prekes ar paslaugas iš socialinio verslo, kiekvienas gali prisidėti prie prasmingų darbo vietų išsaugojimo ir kūrimo.

Padeda akseleruoti socialinį verslą

Anot Agnietės Žilinskaitės, „Tele2“ prekių ženklo vadovės, korporatyvinės dovanos gali būti  prasmingos – operatorius toliau tęsia 2019 metais pradėtą partnerystę su socialiniu restoranu „Pirmas blynas“, kuriame įdarbinami įvairias negalias turintys žmonės. Nuo 2018 m. Vilniuje veikiantį restoraną, kuris siūlo paragauti įvairių blynų ir kitų patiekalų, įkūrė Lietuvoje gyvenantis olandas T. van Wijkas.

„Jei norime pokyčių visuomenėje, verslai turi siekti ilgalaikės partnerystės. „Pirmo blyno“ komanda labai atsakingai žiūri į savo klientus, jie drąsiai priima iššūkį paruošti ir didelius užsakymus. Su restoranu „Pirmas blynas“ pirmą kartą gaminome kalėdines dovanas dar prieš 4 metus. Ši komanda ne kartą ėmėsi maitinimo mūsų organizuojamuose renginiuose, ir jau kelerius metus iš eilės užsakome įvairius skanėstus – olandiškus vaflius, triufelius, kuriuos dovanojame verslo partneriams įvairiomis progomis. Per visą bendradarbiavimo laikotarpį jau esame užsakę daugiau nei 7,5 tūkst. skanumynų rinkinių“, – sako A. Žilinskaitė.

Restorano įkūrėjas ir vadovas T. van Wijkas priduria, kad partnerystė su didelėmis organizacijomis socialiniam verslui ypač reikalinga – ji prisideda prie galimybės įdarbinti daugiau neįgaliųjų.

„Kai pradėjome partnerystę, mūsų restoranas buvo ne itin palankioje lokacijoje, todėl ieškojome būdų, kaip padaryti, kad mums sektųsi verslo prasme. Pradėjome gaminti olandiškus vaflius, kuriuos pasiūlėme įsigyti pietų metu. „Tele2“ buvo pirmieji, kurie užsisakė mūsų vaflių pabandymui, o vėliau ir kaip kalėdinę dovaną įmonės darbuotojams visoje Lietuvoje. Mums tai buvo neįtikėtinas verslo paskatinimas. Po to pradėjome sulaukti užklausų ir iš kitų verslų, Lietuvos miestų – Klaipėdos, Kauno, Marijampolės“, – prisimena T. van Wijkas.

Šiemet „Tele2“ šventines dovanų dėžutes su „Pirmo blyno“ darbuotojų keptais veganiškais olandiškais vafliais papildė ir puodeliai, kuriuos taip pat gamino negalią turintys žmonės. Puodelių gamyba pasirūpino organizacija „Didelės akys“, teikianti įvairiapusišką pagalbą neįgaliesiems.

Anot T. van Wijko, tokia dovana – daug prasmingesnė. „Kalėdų laikotarpis mums labai svarbus, nes leidžia užsidirbti veiklos plėtrai. Pavyzdžiui, pernai po Kalėdų galėjome įsigyti kavos aparatą. Tai leidžia mums pasiūlyti daugiau verčių restorano svečiams ir toliau plėsti veiklos sritis. Įmonės, kurios į mus kreipiasi, pačios labai rūpinasi įvairove ir įtrauktimi savo organizacijos viduje, tad jų parama socialiniam verslui parodo papildomą rūpestį šia tema“, – tikina restorano vadovas.

Galimybė gyventi pilnavertiškai

Restorano „Pirmas blynas“ įkūrėjas pasakoja, kad darbuotojai kalėdinio laikotarpio laukia. Kelias savaites iki Kalėdų restorane atidaromos šventinės dirbtuvės, kuriose visi prie bendro stalo pakuoja verslo klientams pagamintas dovanas. T. van Wijko teigimu, restorano darbuotojų motyvacija – su niekuo nesulyginama, jie neretai paprašo dirbti daugiau nei suplanuota.

„Dauguma žmonių su negalia nori turėti normalų gyvenimą. Vienintelis būdas tai pasiekti – turėti darbą. Vienas mūsų kolegų ateidamas dirbti man pasakė, kad nori turėti žmoną, namą, vaikų – tai buvo jo aiškus tikslas. Įsidarbinus, jam pavyko įsigyti būstą ir rasti antrąją pusę. Kiti kolegos, kurie yra ir draugai, pirmą kartą užsidirbo savo asmeninių pinigų ir dabar dažnai drauge leidžia laisvalaikį. Tai aiškūs pavyzdžiai, kodėl žmonėms su negalia taip svarbu turėti galimybę užsidirbti“, – sako T. van Wijkas.

„Žmonės su negalia nori ir gali dirbti, o didžiųjų verslų partnerystė su socialiniais verslais ar nevyriausybinėmis organizacijomis gali padėti ne tik išsaugoti, bet ir sukurti naujų darbo vietų. Tikime, kad šios dovanos padeda kurti kalėdinę nuotaiką ir prisideda prie prasmingos veiklos kūrimo specialių poreikių turintiems asmenims. Skatiname ir kitus verslus bei žmones prisidėti prie stigmos mažinimo ir palaikyti žmonių su negalią troškimą būti visaverčiais visuomenės nariais“, – priduria A. Žilinskaitė.

Pati įmonė šios situacijos nedramatizuoja ir savo veiksmus pridengia biurokratiniu teiginiu: „bendrovė turi efektyvinti savo tinklą“, bet tai menka paguoda tų mažesnių miestų ir miestelių žmonėms, kuriems paštininkas pristatydavo laiškus, pensijas, spaudos leidinius ar kitą korespondenciją.

Valstybės įmonė taip pat mėgsta burtažodžius „universalios ir mobiliosios pašto paslaugos“. Pasak jos, mobilieji laiškininkai pašto paslaugų prieinamumą sėkmingai užtikrina visiems Lietuvos gyventojams – net ir gyvenantiems atokiausiuose rajonuose. Realiai gyvenime šios paslaugos neatrodo nei mobiliai, nei universaliai. Dažnu atveju, jos tiesiog neveikia. Ne viena dešimtis istorijų žiniasklaidoje ar žmonių asmeniniai kreipimaisi tą gali tik patvirtinti.

„Lietuvos pašto“ gana beatodairiškai taikomos priemonės neigiamai veikia ir spausdintos žiniasklaidos prieinamumą. Nors įmonė kol kas paskelbė apie korespondencijos siuntimo pabrangimą penktadaliu, tačiau nerimą labiausiai kelia diskusijos dėl spaudos leidinių prenumeratos pristatymo įkainių didinimo.

Laikraščių ir žurnalų leidėjai bei regioninės žiniasklaidos priemonių atstovai atvirai teigia, kad atsidūrė ant išnykimo ribos. Spausdintinė žiniasklaida išgyvena labai sunkius laikus, bet joje vis dar dirba daug žmonių, o jų teikiamos paslaugos regionų gyventojams yra labai svarbios. Skirtingose savivaldybėse įsikūrusios rajonų laikraščių redakcijos neslepia: vienintelis jų pragyvenimo šaltinis – tai jų leidinių prenumerata, kuri vis dar populiari regionuose. Bet jeigu bus padidinta pristatymo kaina, redakcijos mato vienintelę likusią išeitį – užsidaryti. Tikrai sunku suprasti, kodėl dešiniųjų valdžios atstovai šioje situacijoje negeba padaryti teisingų sprendimų žiniasklaidos politikos klausimais. Netgi susidaro įspūdis, jog norima susidoroti su šia žiniasklaidos rūšimi.

Visgi kitų metų pristatymo kaina dar nėra galutinai patvirtinta, dar vyksta diskusijos. Todėl lieka tikėtis, kad supratimas ir sveikas protas nors šioje situacijoje paims viršų.

Suprantama, jog pagrįstas kritikos strėles nutaikyti vien tik į „Lietuvos pašto“ vadovybę nebūtų teisinga. Abejonių kelia ir pašto veiklą prižiūrinti Susisiekimo ministerija, ir Vyriausybė. Naivu manyti, jog dviprasmiškus sprendimus regionų atžvilgiu priimanti įmonė tai darytų be Vyriausybės užnugario ir paramos. Teisingiausia teigti, kad strateginius tikslus formuoja Vyriausybė, o įmonė juos tiesiog vykdo. Faktas, jog valdžia, norėdama užtikrinti periodinių leidinių pristatymą kaimo ir retai bei vidutiniškai apgyvendintų vietovių prenumeratoriams, „Lietuvos paštui“ privalo kompensuoti kaštus, patiriamus teikiant šią paslaugą. Tai iki galo nedaroma. Nuostolių kompensavimo mechanizmas deramai neveikia, bet Vyriausybė nerodo jokio didelio noro ką nors taisyti.

Be jokios abejonės, tokie Vyriausybės veikimo principai neatleidžia „Lietuvos pašto“ nuo atskaitomybės bei atsakomybės, nesuteikia pagrindo su Lietuvos gyventojais bendrauti iš galios pozicijos, visiškai neatsižvelgiant į jų teisėtus lūkesčius. Labai vengiu populizmu paremtų pasisakymų, nes žinau, kad jie problemų neišspręs, bet „Lietuvos pašto“ vadovų elgesys irgi kelia klausimų. Besidžiaugdami, kad, atleidus laiškininkus, bendrovė sutaupys 4,8 mln. eurų, vadovaujantys bendrovės asmenys nesibodi sau išsimokėti itin didelių algų, kurios patenka į aukščiausių darbo užmokesčių Lietuvoje dešimtuką. Patys galime spręsti, kiek tai teisinga.

Tuo metu pati įmonė elgiasi panašiai kaip jau klasika tapusio šventinio filmo personažas Grinčas, kuris nekenčia Kalėdų ir nusprendžia jas pavogti. Taip, kaip minėtas personažas, taip ir „Lietuvos paštas“ yra pasiryžęs sugadinti žiemos švenčių nuotaiką ir pavogti Kalėdas iš atleidinėjamų laiškininkų, spaudos leidėjų ir mūsų valstybės gyventojų, kuriems tradicinės paslaugos mažinamos ir branginamos ir panašu, jog artimiausiu metu taps iš viso neprieinamos.

Eugenijus SABUTIS

LR Seimo narys

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.

Paskaitę straipsnį sužinosite kaip šventėms ruošiasi teatro kūrėjai: kokius patiekalus gamina bei ypatingus ingredientus jiems pagardinti naudoja ir ką labiausiai vertina laukdami šv. Kalėdų.

Solistas Mindaugas Rojus ir muzikinio teatro orkestre smuiku grojanti Kamilė Rojė

Iki švenčių vyksta labai intensyvus darbas, bet Kalėdas visada švenčiame tiek su šeima, tiek su giminaičiais. Kaip gi kitaip!

Dukrai Lėjai stengiamės parodyti senovės lietuvių tradicijas - kiek tik patys jų žinome ir kiek jų laikosi mūsų šeimos (pvz. šienas po Kūčių stalo staltiese). Atsiminimai ir pagarba išėjusiems taip pat labai svarbūs.

Mindaugo firminis Kūčių vakaro patiekalas – „silkė pataluose“: viską darau tradiciškai, kartais sumaišau koks sluoksnis po kurio turi eiti, bet skonio tai negadina. Šis patiekalas tampa išskirtinis, jei jį pagardinu granato sėklomis. Svarbu negailėti majonezo! Kuo riebiau – tuo geriau. Gaila tik, kad po švenčių ima gąsdinti svarstyklės, tada tenka prisiminti pasninką (juokiasi)...

Artėjančių švenčių proga visiems linkime kuo daugiau žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės. Kas bus – kas nebus, bet žemaitis nepražus! Labai tinka ir visai Lietuvai!

Solistas Šarūnas Šapalas

Šventes švenčiame pas tėtę Merkinėje, suvažiuojame kartu su broliais ir jų šeimomis. Visų vaikai dar to amžiaus, kad laukia Kalėdų senelio, tai tenka improvizuoti: atitinkamai apsirengti ir pastorinus balsą jį vaidinti. Per Kūčias stengiamės laikytis tradicijų ir visada ant stalo turėti dvylika patiekalų. Po vakarienės – tradicinės dovanėlės. Per Kalėdas visi einame pas močiutę, kuri irgi gyvena Merkinėje, ten visada pilnas stalas gardžiausių vaišių. Visiems gražių ir šiltų ateinančių švenčių!

Teatro vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas ir režisierė Karina Novikova

Kalėdas paprastai švenčiame - namuose. Susirenka Vladimiro vaikai, giminaičiai, o kartais - su jais pasimatome vėliau. Užsuka ir draugai. Mums patinka, kai namuose daug žmonių, bet tuo pačiu nieko nesinori įpareigoti. Patiekalų dažniausiai iš entuziazmo Karina paruošia per daug. Vienas jų - Karinos močiutės Žanetos burokėlių salotos - burokėliai, česnakai, džiovintos slyvos ir graikiniai riešutai. O kitas, kiek egzotiškesnis - bulvių koše įdarytas ir užkeptas žąsies kaklas. Tad visi sočiai prikirtę dažniausiai klausomės patefono ir garsiai apie ką nors diskutuojame, nes gyvai susitikti yra ypatingas malonumas. 

Solistas Šarūnas Juškevičius

Negalėčiau pasakyti, kad Šv. Kalėdos ar Naujieji Metai mano šeimoje švenčiami kaip nors ypatingai, originaliai. Visada svarbiausias akcentas būdavo, o ir išlieka - pabūti kartu su brangiausiais žmonėmis. Žinoma, ir skaniai pasivaišinti. O tą padaryti mano žmona Virginija visada mokėjo. Ir tai nebūdavo kokie nors ypatingi patiekalai. Tiesiog viskas pagaminta su meile, todėl ir skanu. Kol buvo gyvi mano ir Virginijos tėveliai, stengdavomės per šventes juos aplankyti. Pas vienus per Kūčias, pas kitus - Kalėdų dieną. Arba pasikviesti į svečius. Kai jų netekome, iniciatyvą perėmė mūsų užaugę vaikai - sūnus Povilas ir dukra Agnė. Dabar dažniausiai renkamės jų namuose ir džiaugiamės, kad visi gyvename viename mieste ir galime be problemų „susibėgti“.

Naujieji Metai dėl mano darbo specifikos dažnai būdavo švenčiami neįprastai. Daugelį metų teatre Naujųjų išvakarėse vykdavo koncertai, kartais ir po du. Visada būdavau užimtas ir kaip solistas, ir kaip koncerto vedėjas. Namo parsirasdavau vos ne paskutinėmis Senųjų minutėmis. O dažnokai ir visai naktį, nes po koncerto ar spektaklio teatre, dar laukdavo privatūs renginiai, už kuriuos gerai mokėdavo. Todėl kartais tekdavo kelti šampano taurę vidurnaktį ir su visai nepažįstamais žmonėmis.

Nežinau ką palinkėti artėjančių švenčių proga, be įprastinių - džiaugsmo ir meilės. Man labiausiai norisi taikos ir dvasinės ramybės. Ir kad sveikatos šaltinėlis vis sroventų, neišdžiūtų. To visiems ir linkiu! 

Solistė Loreta Ramelienė ir choro artistas Arūnas Ramelis

Kalėdos - pati gražiausia ir laukiamiausia mūsų šeimos šventė, nes tai metas, kai namuose po studijų ar darbų susirenka visa šeima: iš sostinės grįžta vaikai, visada kartu praleidžiame Kūčių vakarą, o Kalėdų ryte kaip vaikystėje visi einame ieškoti dovanų nuo Kalėdų senelio, po  to visa šeima keliaujame į šv.Mišias prisipildyti dvasinio džiaugsmo, galiausiai - šventinė puota. Visgi, pati didžiausia laimė – tiesiog šeimai būti kartu.

Ant šventinio mūsų stalo visada rasite patiekalų su mūsų pačių surinktais grybais, nes labai mėgstame grybauti. Kartais iš jų gimsta šaltas patiekalas, o kartais – karštas. Ant Kūčių stalo vyrauja žemaitiški tradiciniai patiekalai: kanapės, cibulynė, tačiau kai nuvažiuojame į vyro giminę – mėgaujamės aukštaičių tradiciniais senoviniais valgiais, kaip pvz. avižų kisieliumi, kuris žemaičiams neįprastas. Šeimos jaunimas viską mielai ragauja – jie pratinami sekti tradicijas nuo mažens. Kalėdų stalas neįsivaizduojamas be tradicinio aguonų pyrago, o Kalėdų pietūs - be ypatingo šeimos kepto kumpio, kurį kepame tik namuose.

Visus patiekalus gaminame tik namuose: į procesą mielai įsijungia vyras, o jei tik grįžta anksčiau – ir vaikai.

Švenčių proga linkime, kad gimstančio kūdikėlio Jėzaus džiaugsmas ir ramybė aplankytų visų širdis, kad įsivyrautų meilė, supratingumas, ramybė. Ir kad visi turėtume viltį bei didžiulį troškimą, kad kuo greičiau baigtųsi karai ir nebežūtų nekalti žmonės.

Koncertmeisteris Carmelo Giuseppe Longo ir altų grupės koncertmeisterio pavaduotoja, edukacijos koordinatorė Monika Longo

Laikas prieš šventes muzikantams labai įtemptas ir sudėtingas, todėl po darbų maratono labai džiaugiamės bendryste, buvimu namie ir nieko neveikimu. Tai mums didžiausia šventė!

Maisto gaminimas prieš šventes - mums lyg atpalaiduojantis ritualas, kai nereikia niekur skubėti ir galime pusę dienos kepti čeburekus, teisingiau labai į juos panašų itališką patiekalą Pidoni messinesi. Tai siciliečių (dar tiksliau Mesinos) patiekalas. Ir iš tiesų pažvelgus atrodo kaip čeburekas, bet tešlos sudėtis kiek kitokia, o mėsos jame nė kvapo. Į mūsų šeimą šis patiekalas atkeliavo pirmojo karantino metu, kai šventes turėjome sutikti namuose vieni. Sudėtingiausia turbūt minkyti ir kočioti tešlą. Bet tai privalomas veiksmas, nes kuo labiau išminkai ir ploniau iškočioji,  tuo tešla tampa traškesnė ir skanesnė. Šis vegetariškas patiekalas puikiai tinka Kūčioms. Beje, ir patys italai juos ruošia švenčių metu, o kai kada ir per Kūčias. Nepamirštame ir mūsų tradicinių, lietuviškų patiekalų.

To visiems ir linkime: skirti laiko vienas kitam, neskubant pasišnekučiuoti,  išklausyti,  apsikabinti... Tiesiog būti ir džiaugtis!

KVMT inform.

„Balti malūnai mala laiką“, – kadaise užrašė lietuvių poetas Henrikas Radauskas. Jau laikas tyliai šventai nakčiai, 

kurioje tiek daug paslapties. Žiemos saulėgrįža: trumputis stabtelėjimas ir didžioji tamsa pamažu ims tirpti. 

Laiko malūnai įsuks naują pradžią...

O kol kas tebūna šiltas ir jaukus vakaras, kuriame prie stalo tilps ir naujai užgimę, ir tie, kurie Anapus. Visi saviškiai. 

Tebus pamiršti prieškalėdiniai rūpesčiai, naujų valgių receptai, 

dovanos, prekybos centrų akcijos ir beprotiškos vilionės „pirk arba mirk“... 

Tegul mums visiems tylus ir ramybe persunktas būna šventas Kūčių vakaras su žvakės liepsnele, toks kaip poeto M. Martinaičio užrašytas:

                                Sugalvok man vakarą su žiburiu,

                                mintį sugalvok tu mano sielai –  

                                vieną kartą toks gyvenimas atėjo,

                                kad man žodžių nebėra kalbėti. 

Rima PETRAITIENĖ

Rimos ŽYGIENĖS nuotr.

Baigiasi dar vieni rekordinio rajono biudžeto metai: per 2023-iuosius Šilalės savivaldybės biudžetas išaugo nuo 39 mln. eurų iki beveik 44,2 mln. Nežiūrint tokio padidėjimo, maždaug prieš savaitę dar buvo teigiama, kad pinigų biudžetininkų algoms gruodį neužteks, geriausiu atveju bus mokami tik avansai. Tačiau dabar aiškėja, kad lėšų yra ir šventinėms išmokoms, o artėjantys Drakono metai nebus labai blogi... 

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Lietuvos valstybės 100-mečiui Bijotuose pastatytam paminklui „Laisvės varpas“ iškilo pavojus: dalį jo gali tekti nugriauti, nes Klaipėdos miesto savivaldybė panoro susigrąžinti padovanotą varpą. Tai vienas iš 48 senojo kariljono, kurį jau kelinti metai uostamiestyje planuojama atkurti, varpų. Tačiau bijotiškiai nenusiteikę grąžinti prieš šešerius metus gautos dovanos, o jų norui išsaugoti unikalų paminklą pritaria ir Šilalės rajono vadovai.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Elena Eglynienė pažįstama didelei daliai šilališkių. Ir nors moteris sako esanti „atėjūnė“, Šilalėje – visas jos gyvenimas: darbas, namai. Svajonių profesija – medicinos sesuo – Eleną ir padarė tokią žinomą, gerbiamą ir mylimą. Tad simbolinė gilė, įteikta jai rajono mero padėkos vakaro metu už atsidavimą profesijai, nuoširdumą bei atjautą, nesavanaudišką rūpinimąsi pacientais, neabejotinai yra pelnyta.

Išmušė iš vėžių

„Man tai buvo labai netikėta. Mane nelengva išmušti iš vėžių, bet toji žinia įvarė streso – pagalvojau, ar aš tikrai to verta, gal yra labiau nusipelniusių. Juk nepadariau nieko ypatingo, tiesiog dirbu savo darbą. Medicinos seselės, dabar slaugytojos, darbas iš šalies gali atrodyti toks paprastas, bet iš tikrųjų jis turi daug visokių kampų. Sergantis žmogus tampa jautresnis, kartais viską mato ir suvokia kitaip, tad ir mediko veiksmus gali savaip vertinti. Todėl pirmiausia, sužinojusi apie apdovanojimą, pervertinau savo beveik penkiasdešimties metų darbą ir nebijau nuolankiai, iš visos širdies atsiprašyti, jeigu ką nors įskaudinau, ką nors padariau netinkamai“, – vis dar jautriai priima įvertinimą Šilalės ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus slaugytoja.

Magiška balto chalato trauka

Būti medicinos sesele – taip save vadina Elena – moteris teigia svajojusi nuo pat vaikystės.

„Labai norėjau! Nuo ko viskas prasidėjo? Prisimenu, kai buvau kokių penkerių, kažkuo susirgau ir patekau į ligoninę. Ten mane buvo įsimylėjusi viena seselė, ji mokė mane daryti „pročkiukus“ – jei dar kas pamena, tai būdavo tokie milteliai sulankstytuose popierėliuose. Po ligoninės aš rankiodavau saldainių popieriukus ir darydavau tuos „pročkiukus“. Negana to, imdavau mamos siuvimo adatas, pritvirtindavau jas prie pieštukų, ir tai būdavo mano „švirkštai“. Jais bandydavau „gydyti“ kates... Jų pas mus būdavo daug, nes babytė jas labai mylėjo. Aišku, mano „gydymo“ išsigandusios katės pabėg­davo, ėmė slapstytis, ir babytei kilo įtarimas, kur jos dingsta. Kol kartą buvau nutverta ir, žinoma, gavau barti, o katės pamažu vėl grįžo namo“, – prisimena ankstyvąją „daktarystę“ Elena.

Bet už viską labiausiai traukė ir viliojo baltas chalatas.

„Jis man kvepėdavo. Jis man tebekvepia ir šiandien. Ne tik dėl to, kad balta, sterilu. Jame saugoma paslaptis... Ligoninė, medicina apskritai yra tarsi atskiras pasaulis: ten daug visko – ir atėjimas, ir išėjimas, kurių patirti nemažai teko... Ten yra tokia gaubianti paslaptis...“, –  savo profesijos subtilumu dalijasi Elena. 

Profesinis kelias – be staigių posūkių

Beveik prieš penkiasdešimt metų aštuoniolikmetė mergina, atvykusi į Šilalę pagal paskyrimą, labai tikėjosi čia neužsibūti, tačiau lemtis surėdė kitaip.

„Esu kilusi nuo Mažeikių, vos ne iš Lat-vijos pasienio. Baigusi tuometę Klaipėdos Kupčinsko medicinos mokyklą, gavau čia paskyrimą. Tuometinis vyr. gydytojas Vaclovas Šimkus apie jokį išvykimą kitur nenorėjo nė girdėti. Tad pradėjau dirbti Vaikų skyriuje, paskui Nervų skyriuje jau naujoje ligoninėje, bend-rajame Terapiniame. O prieš penkerius metus savo noru perėjau į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių.

Noriu pasidžiaugti, kad nesutikau Šilalėje blogų žmonių. Man visi geri: einu gatve – sveikinuosi, ir jie su manimi sveikinasi. Per penkiasdešimt darbo metų – tiek sukaks rugpjūčio mėnesį – sutikau nuostabius kolektyvus. Prisimenu, kiek sulaukdavome palaikymo, patarimų, kai buvome jaunos, dar visai be praktikos. Šiandien žaviuosi Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja gyd. Reda Butvidiene, vyr. slaugytoja Janina Kauneckiene, jų tolerancija, padėjėjų nuoširdumu bei kt. Nuoširdžiai sakau: be jūsų visų, mielieji, kuriuos sutikau savo profesiniame kelyje, aš nebūčiau aš – tai jūs mane mokėte, ugdėte, formavote. Širdingas ačiū už man išreikštą pasitikėjimą ir įvertinimą“, – sako Elena.

Pasitikėjimą reikia pelnyti

Ji teigia visada jautusi žmonių meilę.

„Galbūt dėl to, kad stengiuosi įsigyventi į jų nuotaikas, emocijas, neatsisakau padėti nė vienam atsidūrusiam bėdoje. Sergantis žmogus būna išsigandęs, sutrikęs, kartais piktas. Jis laukia pagalbos. Todėl privalai rasti tinkamą priėjimą, įtikinamą žodį – ligoniui to ypač reikia. Dar svarbu išklausyti – sergantis žmogus tampa atviresnis. O, kiek įvairiausių gyvenimo istorijų rašyčiau ir nesurašyčiau – tiek esu visko girdėjusi! Bet – ša!“ – prideda prie lūpų pirštą moteris (suprask, iš jų neišsprūdo nė mažiausia paslaptis).

Tapusi sava

Elena pripažįsta, kad nors vis „bėgo ir bėgo iš tos Šilalės“, dabar ją labai pamilo.

„Čia ištekėjau, čia užaugo sūnus ir duk­ra, kuriais labai džiaugiuosi, kaip ir trimis anūkais. Ne kartą su vyru lankėmės pas sūnų Anglijoje ir pas dukrą, kuri taip pat yra slaugytoja Norvegijoje. Mano gimtajame krašte belikę tiktai tėvų kapai, joje apsilankius, užplūsta nostalgija ir graudulys... Tačiau iš bet kur grįždama į Šilalę, jaučiu, kaip čia gera, čia mano namai. Tvirtai žinau, kad viskas gyvenime yra taip, kaip turi būti, viskas nulemta likimo, viską reikia priimti: įvykius, žmones, draugus, bendradarbius. Visi esame gyvenimo pakeleiviai“, – įsitikinusi moteris. 

Elena sako, jog jaučiasi labai laiminga savo kolektyve, visos kartu stengiasi kiek įmanoma palengvinti dalią Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje gulintiems pacientams. Todėl natūralu, kad pokalbio pabaigoje grįžtame prie svarbiausio – sveikatos.

„Pirmiausia visiems ir linkiu saugoti­ sveikatą – ji yra visko pagrindas. Nes kai sukausto liga, niekas kitas nebeten­ka prasmės. Gaila tik, jog per vėlai tai suprantame. Linkiu būti laimingiems kasdieniuose dalykuose, iš kurių susideda gyvenimas. Linkiu daugiau šypsotis vienas kitam – taip patirsime džiaugsmą patys ir suteiksime jo aplinkiniams“, – sako Elena, atvirai žvelgianti į akis ir nuoširdžiai dėstanti mintis apie gyvenimą bei pašaukimą.

Eugenija BUDRIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Pasitinkame dar vienas Šv. Kalėdas, kurios yra tarsi stotelė bėgimo per gyvenimą maratone. Sustojame, kad pamatytume, kiek daug švie­sos ir grožio gali būti žmonių santykiuose, kiek meilės ir džiaugsmo mū­sų širdyse užgimsta nuo vieno apsi­kabinimo, gero žodžio, jaukaus pa­lin­kė­jimo.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Visuomenė vis dar neatsikrato seno įpročio abejingai reaguoti į už sienos vykstančius konfliktus – vieni tai pateisina, jog „kiekvienas gyvena kaip nori“, ki­ti įrodinėja, kad neverta kištis į šeimos nesutarimus ir pan. Tačiau tenka pripažinti, jog neretai toks ap­linkinių abejingumas turi skaudžias pasekmes, o policijos­ pradedami ikiteisminiai tyrimai rodo, kad smurtas šei­mose yra viena pagrindinių nusikalstamų veikų. Bent jau mū­sų rajone.

Visą parą informacija teikiama tel. (8-613) 4-12-58.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Regionų krepšinio lygos A divizione žaidžianti Šilalės „Lūšis“ šiuo me­tu yra priešpaskutinėje, 15-oje turnyro lentelės vietoje: sužaista 14 rung­tynių, iškovotos 4 pergalės, likusios rungtynės baigėsi šilališkių pralaimėjimu. Praėjusią savaitę vykusios krepšinio varžybos Šilalės „Lū­šies“ komandai irgi nebuvo sėkmingos. Tačiau treneris Linas Lekavičius sako, kad ne­reikia liūdėti, nes viskas dar gali pasikeisti.

Vesta VITKUTĖ

„Lūšies“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97