Nežinau, ar visi „Šilalės artojo“ skaitytojai tiki mano perteikiama tarpukario JAV lietuvių leidinių informacija. Sakau tai todėl, kad ne vienas faktas, tuo metu atrodęs tikroviškai, šiandien neretai kelia šypseną. Taip jau yra gyvenime – kuo labiau tolstame nuo praeities, tuo daugiau galimų variantų, tuo mažiau liudytojų. Tačiau nediskutuosime, nevertinsime, galėjo taip būti ar ne, o tiesiog žvelgsime į tolimų laikų istoriją, į tai, kaip ją matė ir aprašė mūsų protėviai. Net jeigu tai bus ir juokinga...
xxx
Štai pavyzdys, nukeliantis mus į Kaltinėnus prieš 130 metų. Gaila, negaliu išsaugoti rašinio kalbos ir stiliaus – skaitytojai paprasčiausiai kai ko net nesuprastų. Kaip rašo „Vienybė lietuvninkų“, 1893-iųjų naktį vienas ūkininkas, nuėjęs į miestelį, paprašė užeigos šeimininko kvortos degtinės. Išgėrė vyriškis ir griuvo negyvas. Smuklininkas, bijodamas atsakomybės, kyštelėjo po keletą rublių kitiems buvusiems girtuoklėliams, kad jie, niekam nematant, išneštų numirėlį laukan. Šie, paėmę lavoną, nunešė prie mūrinės šventoriaus tvoros ir pasodino – esą žmogus meldžiasi. Prašvitus ubagai išvydo kažkokį jų draugą, taip anksti atėjus melstis. Bet, supratę, jog tai sustingęs lavonas, pranešė policijai. Uriadnikas (policijos žemesnysis pareigūnas, puskarininkis), nors viską žinojo, buvo smuklininko papirktas, todėl liepė kūną užkasti... Kaip tuomet pažymėjo „Vienybė lietuvninkų“, šio atsitikimo priežastimi tenykščiai žmonės įvardijo nunuodijimą (nutručijimą). Mat netrukus kitas žmogus toje pačioje užeigoje prigėręs degtinės, namo berėpliodamas į šulinį įžengė, kur galą gavo. Žinutės autorius teigia, jog girtuoklystė Šilalės krašte baisiai paplitusi. Nors nuolat išgirsti apie baisias jos pasekmes, žmonės, neturėdami kitokio užsiėmimo, vien degtinėje ieško pasilinksminimo...
Kiek kitokie pranešimai iš Šilalės atkeliavo į užjūrį 1904 m. balandžio ir liepos mėnesiais (tekstai beveik nekoreguoti – A. J.).
„Pas mus žiema nuo Kalėdų buvo gera, sniego buvo giliai ant 3 pėdų. Žmonės, kurie turėjo pirkę medžių, galėjo juos lengvai susivežti. Bet dabar žiema baigias ir su rogėmis kelio kaip ir nėr. Žmonės iš pirmesnių metų neužaugimo labai suvargę ir suskurdę. Pašarai labai brangūs: šieno vežimas, sveriantis 2 birkavu, mokasi 9-10 rublių ir to nelabai galima gaut. Uždarbių niekur nėra, išimant skaldymą miestuose malkų, kuom, žinoma, vargdieniai vos užsidirba dienos pramitimą. Ūkininkai dar šeip teip verčiasi, bet, pažvelgus į gyvenimą bežemių, kumečių, tai neišpasakytai skauda širdį. Vargšai beveik niekad duonos neturi, minta putra ir bulvėmis, duonos nusipirkti neįstengia. Tenka man vienur matyti, kaip moteriškė su 4 kūdikiais, pasipylusi gorčių bulvių priekakalyje, kepa ir sako, jog tai esąs visas jos turtas. Klausiu: „Kur gi gausi maisto rytdienai“? Atsakė: ,,Eisiu per kaimus, maž gausiu verpti“... Reikia žinot, kad gera verpėja uždirba ant dienos 5 kapeikas. Taigi puikus prasimaitinimas! Duonos svaras kaštuoja 4 kapeikas, rugių pūras (24 gorčiai) –
3–4 rubliai. Tai toks mitimas varguolių! Arkliai geri apie mus kaštuoja nuo 100–300 rublių. Bernų algos – nuo 30–100 ant metų. Žemės kas nori pirkti, gali gaut nuo 25–50 dešimtinę (margą). Apšvieta pas mus stovi labai žemai, jokios knygelės, nė laikraščio. Tik vienur mačiau ant sienos išlipdytą perėjusių metų ,,Vienybę lietuvninkų” ir pas vieną kunigą vieną numerį ,,Saulės”. Žmoneliai labai prasti ir nuo kunigų nužeminti. Per pamokslus kunigai bara žmones už švarius pasirėdymus, o ypač už juodas drapanas. Moterims po mirtina nuodėme uždrausta nešioti drabužiai pakeltais pečiais. Burtai ir kitoki visoki prietarai labai plačiai tarpe žmonių viešpatauja. Oras Lietuvos smagus, grynas. Žmonės visi gražūs, buini, raudoni, linksmi. Neturi tik laisvės, kurios, matyti, greit ir nesulauksime mūs mieloje ir brangioje tėvynėje, Lietuvoje. Šiuomi laiku pas mus labai didelis subruzdimas: valdžios tarnai atiminėja šaudykles ir neduoda ant jų „bilieto”. Užginta yra žmonėms susirinkti į pulkelius ir šnekėtis, o ypač apie karę ir kitus naujus dalykus. Tuom valdžia ir parodo, kaip ji yra įbauginta. Nė nuolankūs giedojimai už carą „Te Deum laudamus”, nė nužeminti prašymai atidavimo mums užgrobtų tiesų neprivers maskolišką valdžią pripažinti mūsų tautystę, bet mūsų energiški jos paieškojimai. Juo daugiau carizmas matys sau pasipriešinimo, juo labiau jis sius, šėls, o tas viskas veda jį prie savo paties pražuvimo. Kas jau yra ragavęs liuosybės, t. y. buvęs užrubežyj, tas kad ir pargrįžta Lietuvon, ilgai nepagyvena: kaip nors susitaiso pinigėlių ir sprunka Amerikon ar kur kitur. Jei kas iš lietuvių norėtų gauti sau sveikas ir geras lietuvaites už moteris, gal parvažiuoti ir pasirinkti, nes yra grakščių ir dailių tautos dukrelių. Bet vyrų yra visiškai mažai“, – rašoma 1904 m. balandžio 20-osios užjūrio laikraštyje iš Šilalės atsiųstame laiške apie tuometę padėtį.
O štai „Vienybei lietuvninkų“ Eismonto vardu prisistatančio autoriaus atsiųstas laiškas iš Šilalės tų pačių metų liepos 20-ąją: „Orai pas mus iki šiol buvo labai šalti teip, kad dar niekados tuo laiku nebuvo: jau 10 birželio, o dar daugelis ūkininkų neatsėjo visų javų. Augalai ant laukų išrodo visai blogai, ypačiai rugiai. Apie Raseinius tačiau laukai labai puikiai išrodo ir yra viltis, kad gražiai užderės. Šįmet javai teipgi nepigūs: geriausių rugių pūras (24 gorčiai) – 4 rubliai, miežių – 3,50, kviečių – 4, bulvių – 1,20. Darbininkų algos daug mažesnės negu pernai. Už dieną paprastam padieniui moka nuo 60 iki 80 kapeikų. Amatininkai kai kurie uždirba ir daugiau, bet tiems mažai yra darbo. Dabar pas mus Šilalėj pradėjo griaut maldinyčią (bažnyčią), taigi išgirdę žmonės ėmė plaukti iš kitur, tikėdamos gausią darbo, tuom tarpu dar ir vietiniai negali prisimušti, jeigu ir gauna, tai su labai maža mokestimi, nes čia vos temoka 60 kapeikų už dieną su savo maistu. O maistas brangus: kiaulienos svaras siekia nuo 25 iki 35 kapeikų.
Žmonės, išgirdę, kad jau tapo atiduota lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis, labai prasidžiugo, kad dabar bus galima liuosai skaityti knygas ir laikraščius. Pas mus lietuviška dvasia dar tebegyvuoja, tik bėda, kad nėra kam ją pajudinti, pažadinti labiaus. Lietuviai jau suprato svarbą vertelgystos, nes štai ir mūsų Šilalėje, nors nedidelis miestelis, jau įsikūrė trys lietuviškos krautuvės, kur pardavinėja visokias smulkmenas. Vargas dar yra su žmonėmis, kurie nešelpia tautiečių, eidami viską pirkti pas žydus, visur lietuvius apjuokiančius. Tauragės miestely jau įsikūrė kooperatyviška lietuvių sankrova (magazinas), kur pradėjus lietuviams darbuotis, sujudo žydai visaip tam užmanymui kenkti, net siuntė visokius prašymus, skundus vyriausybėn, tačiau lietuviai ant savo pastatė – ėjo naktimis, tvėrė draugystę ir nors daug vargo padėjo, šiandien jau krautuvė gražiai baltuoja, pastatyta ant klebono žemės, ir jau pardavinėja kai kuriuos daiktus daug pigiau. Juokai ima žiūrint į mūsų apkerpėjusius alksnynus – bajorus, kurie, nors patys sulig ausų paskendę skolose, žmogų darbininką lietuvį laiko už šunį ir riečia riebius sprandus aukštyn lyginai nutukę arkliai. Paskutiniu laiku, matydami lietuvius ir pinigiškai, ir protiškai už juos aukščiau kylant, pradėjo nežmoniškai ant „klopų” (chalopų – A. J.) siusti, ypač dabar, kada lietuviai atgavo spaudą, mat baisu darosi sutrūnėjusiams mamontams, kada tie ilgai mindžioti „klopai” pradės „poczitati gazety, panic dobrodziju” ir prispirs plikbajorius neštis kur kitur su savo šlėktybe arba bent su ja lysti į žemes it kurmius“.
xxx
Šiandien, kai Lietuvoje vis šiltėja klimatas, kai sniegas tampa vos ne deficitu, o vaikai jau nežino, kas yra pusnys ir neišvažiuojami keliai (tiesa, šioji žiema tapo išimtimi), tolimų laikų aprašymai įrodo, jog taip buvo ne visada. Pavyzdžiui, 1910 m. gegužės 1-ąją Laukuvą nusiaubė smarkus lietus su ledais. Pasak liudytojų, ledai buvę karvelio kiaulinio didumo. Dar ir kitą dieną galima buvo juos grėbliu stumdyti. Vien langų miestelyje išdaužyta už 30 rublių, be to, gerokai suplakti javai ir vasarojus, kai kur rugiai tiesiog kirste nukirsti. Trijų Degučių kaimo ūkininkų rugiai taip nuniokoti, kad žmonės liko be duonelės...
Beje, tokios stichinės nelaimės šiame krašte nebuvo retos. 1937 m. birželio 21 d. Laukuvos apylinkėje pradėjo pūsti smarkus vėjas ir pasirodė du dideli, vienas prieš kitą einą debesys. Po pusvalandžio pakilo toks viesulas, kokio net seniausi žmonės negalėję atsiminti. Jis nepaprastu greičiu viską pakeliui naikinęs, griovęs namus, daržines, tvartus, malūnus, rovęs ir laužęs storiausius medžius, vartęs tvoras ir telefonų stulpus. Viesulas, kaip vietiniai žmonės pasakojo, prasidėjęs nuo Kaltinėnų ir, vis stiprėdamas, ėjęs Laukuvos ir Tverų kryptimi. Viename kaime ūkininkas buvęs pasistatęs penkias visai geras ir tvirtas trobas ir su meistrais statęs klėtį. Užėjęs viesulas visas trobas visiškai sugriovęs. Tveruose daug kam stogus bei silpnesnius pastatus perstatęs į kitas vietas arba visai sugriovęs. Ypatingai nukentėję Laukuvos kapinės, kuriose augo labai aukšti ir stori šimtamečiai medžiai, atrodę lyg didžiausių patrankų subombarduoti, beveik visi išlaužyti arba su šaknimis išrauti, krisdami nugriovę daug brangių kryžių ir paminklų.
Smarki audra su nepaprastai dideliu ūžesiu 1937-ųjų liepos 16-osios popietę kilo Tūbinėse. Nors siautė tik porą minučių, spėjo savo galybę parodyti: sugriovė apie 30 trobesių, kai kur tvartuose užmušė gyvulius, labai daug medžių miškuose ir soduose išvertė. Bažnyčios miške išlaužė apie šimtas eglių.
1931 m. gegužės 23 d. Šilalėje užėjęs toks didelis lietus, kad pilte pylė. Per pusantros valandos apylinkė tvanksojo vandeny. Kvėdarnoje nunešęs du vieškelio tiltus, išgriovęs Balsių ir Šilalės malūnų pylimus su tiltais, apsėmęs javus, juos visai dumblu apnešęs.
1935 m. sausio 23-iosios naktį vėtra sugriovusi Šilalės dvaro tvartą, užmušusi du arklius ir sužalojusi daug gyvulių.
1924 m. gegužę Kaltinėnuose, kaip „Vienybės“ laikraštis rašė, esant giliai sniego, ne tik žmonėms buvo vargo, bet ir žvėrims nelengva.
„Mūsų sodžiaus apylinkėj šią žiemą buvo atsitikimas, kad 13 vilkų vilkstinė papjovė vieną vilką iš savo tarpo. Nubėgus žvėrims, žmonės rado tik galvą ir kailio gabalus, iš kurio dar galės išeiti apykaklė. Jeigu nelaimei šitokia išbadėjusių vilkų vilkstinė būtų žmogų užpuolusi, tai jau sveikas dingęs“, – rašoma tuometėje užjūrio spaudoje.
1925 m. gruodį „Vienybė“ pranešė, kad Kvėdarnoje visą savaitę stiprokai šalo, purvynus ir pelkes aptraukė ledinė pluta, o gruodžio 1-ąją gerasis dangaus šeimininkas nepašykštėjo tą kietą ledo plutą apdengti storu sniego sluoksniu. Žmonės džiaugiasi, kad išpalaidavo juos iš klampaus purvyno ir kad pataisė gerą rogių kelią, ko jie seniai laukė.
Tai vis – gamtos išdaigos, prieš kurias žmogus dažniausiai yra bejėgis. Tačiau yra ir kitokių nelaimių, kurias sukelia jis pats ir kyla jos dėl aplaidumo ar paprasčiausios kvailystės. Bet apie tai – kitame „Šilalės artojo“ numeryje.
Alvidas JANCEVIČIUS,
žurnalistas, istorikas
