Kai Sovietų sąjungą valdė Leonidas Brežnevas, klestėjo politinių anekdotų žanras. Viename iš jų bu­vo klausiama, kodėl sovietinės eko­nomikos lokomotyvas ne tik ne­pralenkia Amerikos, bet, regis, aps­kri­tai stovi vietoje. Atsakymas: nes vi­sa energija sunaudojama švil­pu­kui...

Andrius NAVICKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras (TRATC) išsiuntė skolos pranešimus gyventojams ir įmo­nėms, iki praėjusių metų pabaigos nesumokėjusiems vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą. Sausio 1 d. duomenimis, Tauragės apskrities gyventojai pernai už atliekų tvarkymą liko skolingi 728 tūkst. eurų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Praėjusį penktadienį savivaldybės tarybos nariai buvo pakviesti diskutuoti apie Šilalės savivaldybės bendrojo plano koncepciją, dėl kurios artimiausiu metu jiems teks apsispręsti. Nors šis sprendimas turės poveikį didžiajai daliai rajono gyventojų, savivaldybės administracijos direktorius nutarė pasitarimą pa­versti „darbiniu“ ir pareiškė, jog žurnalistai į jį nebus įleidžiami.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Sausio 13–17 d. programos „Nordplus Junior“ projekto „Our Baltic Sea” veiklas Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos komanda, kartu su mokytojais bei mokiniais iš Estijos, Švedijos, Suomijos, Latvijos ir Danijos, vykdė Talino Humanitaar gimnazijoje Estijoje. 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijai atstovavo anglų ir vokiečių kalbų mokytoja Kristina Katauskaitė, socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė ir III g klasės mokinės Vaiva Krumpaitė bei Justė Olendraitė. Projekto dalyviai atliko įvairias kūrybines–praktines užduotis, ugdė skaitmeninius, darbo komandoje įgūdžius bei kritinio mąstymo gebėjimus. Veiklų metu dalyviai stiprino supratimą apie Baltijos jūros svarbą, ekosistemą, tvarumą, taršos ir aplinkosaugos problemas bei plėtojo tarpkultūrinį bendradarbiavimą Baltijos jūros regiono mokyklose. Simuliacinių žaidimų metu mokiniai aptarė įvairias politines, ekonomines, ekologines situacijas, kūrė veiksmų planą, teikė siūlymus.

Taip pat nepraleidome progos apžiūrėti Talino senamiestį, kurį puošia viduramžių namai, gatvių grindinys, bažnyčios, miesto sienos ir bokštai. Pasivaikščiojome jūros pakrante ir džiaugiamės, jog būtent Baltijos jūros grožis vienija visus projekto dalyvius. 

Tokie susitikimai suteikia galimybę pasimokyti vieniems iš kitų, įgyti daugiau žinių apie Baltijos jūros regiono šalių kultūrą, stip­rinti bendravimo įgūdžius anglų kalba bei prisidėti prie tvarumo įgyvendinimo principų.

Kristina KATAUSKAITĖ

Jurgita RUMŠIENĖ, 

projekto dalyvės

2024-ieji Šilalės jaunimui buvo ypatingi metai – tai laikotarpis, kai svajonės ir idėjos virto realybe, kai kiekviena veikla tapo švente, o net mažiausias renginys vis labiau suartino žmones. Šis etapas buvo itin kupinas kūrybos, bendrystės ir šilumos, todėl norisi pasidžiaugti jaunimu, kuris nepabūgo veikti, o jų darbas įkvėpė ir praturtino ne tik juos pačius, bet ir visą bendruomenę.

Praėjusieji metai prasidėjo veiklų įvai­rove, kuri įtraukė tiek jaunuosius kūrėjus, tiek sporto entuziastus. Evelina Gečaitė, aktyvi savanorė, buvusi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos prezidentė, sako, jog daugiausiai dėmesio sulaukė filmų vakarai tiek viduje, tiek lauke, taip pat ir sporto varžybos, nes miesto jaunimas yra gana sportiškas. Vyko tink­linio, krepšinio, rankų lenkimo, smiginio ir biliardo turnyrai. Tokios veiklos, pasak Evelinos, ypatingai suartina bend­ruomenę.

Miesto gimnazijoje rengtos teminės savaitės taip pat suteikė spalvų kasdienybei. Pavyzdžiui, savaitė be uniformų, prasidėjusi prieš Kalėdas, sukūrė šventinę atmosferą, klasės prisipildė juoko ir kūrybos idėjų. Mokiniai demonst­ravo savo individualumą puošdamiesi Kalėdų atributika. Evelina prisiminė ir dieną be kuprinių: „Diena be kuprinių, kai knygas mokiniai nešėsi įvairiausiais būdais, sulaukė ypatingo susidomėjimo ir daug juoko.“

Dabartinis Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos prezidentas Domantas Balčiūnas su pasididžiavimu kalba apie vieną labiausiai įsiminusių renginių – protmūšį „Lengvas 10-ukas“. 

„Tai buvo protmūšis, kurio metu mokiniai galėjo pademonstruoti savo žinias ir būdavo apdovanojami dešimtuku iš tam tik­ro dalyko pamokos. Toks sprendimas labai motyvavo ir skatino įsijungti kuo daugiau gimnazistų“, – džiaugiasi Domantas.

Pasak jo, protmūšis nebuvo vienintelis įtraukiantis renginys. Dar vienu smagiu užsiėmimu tapo „Bingo“ žaidimas.

Kultūrinių renginių metu ypatingai išsiskyrė poezijos vakarai. Anot atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanorės Ind­rės Raudoniūtės, būtent poezijos vakarai tapo erdve, kur jaunimas galėjo dalintis savo kūryba.

„Buvo įrengtas netgi garso matuok­lis, padėdavęs nustatyti, kuris poetas sulaukė daugiausiai palaikymo. Prisimenu, dvi merginos taip rėkė, kad kitą dieną net balsą buvo praradusios“, – juokiasi Indrė.

Ji akcentuoja ir „Pokalbius su (ne)jaunimu“, kuriuose dalyvavę skirtingų kartų žmonės dalijosi savo patirtimi, įkvepiančiomis akimirkomis, o toks bendravimas neabejotinai padėjo atrasti bendrystę. 

Jaunimas įsitikinęs, jog savano­riškos veiklos ne tik padeda kurti glaudesnius ryšius, bet ir skatina asmeninį augimą.

„Savanorystė man padėjo tapti drąsesne, išmokau dirbti komandoje, pamačiau, kaip svarbu įtraukti kiekvieną žmogų ir parodyti, kad jo pastangos yra vertinamos,“– pripažįsta Indrė. 

Pasak merginos, savanorystė jaunimui suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir padeda atrasti tai, kas svarbiausia gyvenime.

Jaunimo veiklos mokyklose sukūrė erdvę, kur kiekvienas jaunuolis jautėsi reikalingas. Domanto nuomone, jų tikslas buvo ne tik renginių organizavimas, bet ir įtraukimas: „Mes norėjome, kad mokiniai jaustųsi bend­ruomenės dalimi, kad kiekvienas galėtų pasisemti žinių ar tiesiog patirti džiaugsmą.“

Evelinos manymu, jaunimo įsitrauki­mas į veiklą padeda ir mokantis, be to, atsiranda galimybė susirasti naujų draugų, ugdomas atsakomybės jausmas, mokomasi savanoriauti ir pan.

Tuo tarpu Indrė pabrėžia asmeninės patirties svarbą: „Prisimenu drauges, kurios iš pradžių nedrįso savanoriauti, tačiau kai įtraukiau jas į veiklas, pavyzdžiui, vaikų veidų piešimą renginiuose, jos išdrąsėjo, pradėjo klausinėti, ar yra daugiau renginių, kur galėtų padėti. Toks dalyvavimas padeda jaunuoliams įgyti pasitikėjimo savimi ir patirti tikrą džiaugsmą bendradarbiaujant.“

„Mokiniai į papildomas veiklas dažnai įsijungdavo dėl paprastų, bet efekty­vių motyvatorių, pavyzdžiui, mažų dovanė­lių ar geresnio pažymio. Laikui bėgant, tai tampa nebesvarbu, nes bend­ra­vi­mas skatina kurti jaukią ir motyvuojančią atmosferą,“ – sako Domantas. 

Jo teigimu, svarbu, kad jaunuoliai jaustųsi laukiami ir padrąsinami imtis iniciatyvų. O praėję metai parodė, jog jos turi nepaprastą galią vienyti žmones ir kurti draugišką bend­ruomenę, skatina drąsiai reikšti savo idėjas ir džiaugtis, matant, kaip idėjos tampa realybe. 

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, 

„Šilalės artojo“ praktikantė

I. Raudoniūtės nuotr.

Pažintis su Japonija tęsėsi Hirošimos mieste – aplankėme vieną žinomiausių miesto simbolių Taikos memorialinį parką, kurio medžiai, vejos, takeliai ryškiai kontrastuoja su centrine miesto dalimi. Sužinojome, jog, prieš numetant ant šio miesto atominę bombą 1945 m. rugpjūčio 6-ąją, dabartinio parko vietoje buvo politinė ir komercinė miesto širdis. Pasirodo, tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl sprogimas įvyko netoli šios vietos...

Praėjus ketveriems metams po tragedijos buvo nuspręsta šią erdvę skirti taikos objektams. Dabar Taikos memorialinis muziejus pasakoja Hirošimos istoriją, o pagrindinis akcentas – žmonių kančios. Ir išties muziejus paliko slogų įspūdį, nes šioje vietoje liejosi daug skausmo.

Hirošimos memorialas yra tai, kas liko iš Prefektūros pramonės skatinimo salės. Kai sprogo bomba, jis buvo vienas iš nedaugelio pastatų, likusių stovėti – toks jis ir dabar (UNESCO paveldo objektas). Lenktos arkos formos kenotafas yra skirtas žuvusiems nuo sprogimo ir vėliau gyvybes nusinešusio radiacinio poveikio, o ant arkos papėdėje gulinčio akmens iškalti mirusiųjų vardai – virš 220 tūkst...

Vakarinėje Japonijos dalyje esanti Osaka, vienas didžiausių ir saugiausių pasaulio miestų, kadaise buvo ryžių kelio ir pirklių miestas. Dabar jis pasižymi plačiais automobilių keliais ir didžiuliais daugiaaukščiais. Tai tik dar kartą patvirtina, jog Japonija pasitinka nežemiškais žemiškos realybės mastais. Vienas aukščiausią šalies pastatų, debesis remiantis 173 metrų Umeda Sky dangoraižis, išsiskiria nestandartine architektūra, leidžia plačiai apžvelgti urbanistinę panoramą. Du 40 aukštų pastatus jungia stiklinis koridorius, o viršuje įrengta ,,plaukiančio sodo“ observatorija. Miesto vaizdas pribloškia, o eiti stik­liniu pastatų sujungimu tokiame aukštyje, tenka pripažinti, yra nemenkas iššūkis.

Nuo XVI a. Išlikusi Osakos pilis yra visai kitokia, nei gynybai ir valdovų rezidencijoms tarnavę senieji Europos statiniai. Osakos pilį išsiskiria žali stogai paauksuotais kraštais, labiau primenantys šventyklą, nei samurajų ir karo va­dų – šiogūnų kovas bei galią menančią tvirtovę. Pilyje dabar yra įrengtas muziejus, pasakojantis Toyotomi Hideyoshi dinastijos istoriją, taip pat įspūdį palieka gynybiniai grioviai ir sodas, kuriame veši net 600 sakurų.

Kiotas, daugiau kaip 1000 metų klestėjusi imperatoriškoji sostinė, vienas gražiausių pasaulio miestų, traukia savo harmonija, subtiliu senųjų tradicijų ir modernaus gyvenimo deriniu, Shinto šventyklų, miniatiūrinių sodų ir dangoraižių bei daugiaaukščių autostradų architektūra, iki šiol populiaria Zen meditacija ir ilga arbatos gėrimo ceremonija. Dalyvavome matcha arbatos ruošimo ceremonijoje, kuri truko tris valandas – ilga, kruopšti ir reikalaujanti tikslumo procedūra. Buvau pakviesta ant pakylos, kur mergina, vedanti užsiėmimą, visą laiką klūpėjo. Man taip pat reikėjo, nusiavus batus, atsiklaupti, priešais buvo sudėti įrankiai, reikalingi arbatai ruošti. Net kelis kartus išgirdau pastabą, kad, pavyzdžiui, samtelį paėmiau ne tais pirštais, kad ne taip jį laikau ir pan. Pagaliau po dviejų valandų arbata buvo paruošta, mandagiai išdalinta visai grupei, patiekiant su mažyčiu pyragėliu. Pasirodo, Japonijoje net rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti arbatos gėrimo ceremoniją. Bet ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: esą neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą ateina į specialų namelį, jame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti), bet puošia ikebana (puokštė). Pasigrožėjus ja ir perskaičius ant sienos kabantį tekstą su eilėraščiu, svečiai privalo viską įvertinti ir tuomet susėda ant žemės. Beje, japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. O ikebana ir eilėraštis primena tuos laikus, kai po meilės nakties mylimieji vienas kitam siųsdavo eilėraštį ir augalo šakelę. 

Kiotas dar vadinamas šven­tyklų miestu. O jame išsiskiria budistinė Taikos drakono Rijoandži  šventykla su jos įžymiuoju akmenų sodu, kurį sudaro stačiakampio formos žvirgždo plotas, apsuptas senovine moline siena bei 15 uolienų gabalų, įvairiai išdėliotų nedideliuose samanų lopinėliuose. Žvelgiant iš tam tikro taško, bent vieno iš uolienų gabalo nesimato. Kokia yra tikroji tokio sodo reikšmė, nėra žinoma. Kai kurie mano, kad sodas reprezentuoja mitologinę tematiką, kiti teigia, jog jis atspindi begalybę. 

Kiotas tik per stebuklą išvengė bombardavimų II-ojo pasaulinio karo metu. O norint aplankyti 1650 budistų šventyk­lų, 400 šintoistų šventovių ir 60 sodų, Kiote reikėtų praleisti mažiausiai savaitę.

Iš Kioto greituoju traukiniu ,,skridome“ į Odavaros miestą. Japonijoje greitųjų traukinių geležinkelių tinklas pradėjo veikti 1964 m., šiuo metu jis jungia pagrindinius miestus Honšiu ir Kiūšiū salose. Bendras bėgių ilgis – beveik 2400 km, o traukiniai pasiekia 240–300 km/val. greitį. Buvo baisoka stovėti ir matyti pralekiančius traukinius. Bet įsitikinimas, jog jais skriejant, nebus įmanoma fotografuoti, nepasiteisino – „apsipratus“ su greičiu, nuotraukos visai pavyko.

Aplankėme ir Ovakudani geizerių šlaitą – aktyvią vulkaninę zoną, susidariusią išsiveržus Hakonės ugnikalniui prieš 3000 metų. Apie vieną įspūdingiausių geizerių slėnių Japonijoje nuo seno pasakojamos legendos, o vietiniai jį vadina velnių slėniu, nes nuolat garuojantis karštas vanduo priverčia pasijusti kaip pragare. Norintieji gyventi septyneriais metais ilgiau, ryžtasi suvalgyti kiaušinį, išvirtą sieros oksidų turinčiame ir ne itin maloniai kvepiančiame vandenyje. Tai taip pat vietinės mistikos dalis... Kadangi buvo Velykų metas, pirkom tokius juodus kiaušinius ir šventėme Velykas su 0,7 proc. krikščionių – tiek jų yra Japonijoje. 

Japonijos sostinę Tokiją galima pavadinti tikru žmonių skruzdėlynu – čia gyvena kas dešimtas Japonijos gyventojas, mieste labai ankšta, bet japonai prie to įpratę. 

Eskursiją Tokijuje pradėjome žymiausiame žuvies, mėsos produktų, vaisių ir daržovių bei gėlių turguje Tsukiji. Čia per dieną apdorojama daugiau nei 2000 tonų jūros produktų, vyksta aukcionai, kurių metu pirkėjas už jūros gėrybes gali pakloti sumas, lyg pirktų meno kūrinius. Nepakartojami įspūdžiai – visa ko gausybė, dydžiai, kvapai, šurmulys ir baimė pasiklysti....

Nei šventyklos, nei egzotiškos pagodos nesušvelnina griežtos betono logikos – sakoma, Tokijas yra miestas, kuris pirmiausia parodo savo venas, prieš atverdamas širdį. Kad atrastum miestą, tenka priprasti prie fantastiško kelių ir tiltų rezginio, beprotiško judėjimo ir minios. Važiuojant autobusu baisu pažiūrėti į apačią, nes matosi keli aukštai gat­vių, po žeme – lygiai taip pat.

Lankytis Japonijoje ir nepakilti į garsųjį Tokijo bokštą, šaunantį 333 m aukštyn į dangų, neužsukti į Meidži šventyklą, įsikūrusią greta Jojogi parko, nepasižvalgyti judriausiame Šindžuku rajone (valstybinių biurų ir verslo oazėje), nežvilgtelti į Nezu muziejų, kuriame pristatoma japoniško ir azijietiško meno kolekcija – nuo kaligrafijos iki tapybos, keramikos ir tekstilės, ir kt., būtų neatleistina. Tad visi šie objektai buvo aplankyti, o įspūdžiai dar gyvi ir šiandien. 

Kaip ir paskutinė ekskursija toliau nuo mirguliuojančio megapolio po Niko miestą, stulbinančio grožio šventyklų kompleksą, saugomą UNESCO. 

Japonija sužavėjo gamta, maistu, įspūdingais dangoraižiais ir žmonėmis. Šioje šalyje nepastebėjau šiukšlių dėžių ir niekur nemačiau šiukšlių – pasirodo, kiek­vienas savo šiukšles nešasi į namus. 

Pagal laiko juostas tiek Pietų Korėją, tiek Japoniją nuo mūsų skiria 6–7 val. (vasaros ir žiemos laiku skirtingai). Tačiau, įveikus šį laiko skirtumą, patenki į visai kitokį pasaulį, kurį tikrai verta patyrinėti iš arčiau. Arigato (ačiū japoniškai) tariu šioms nuostabioms šalims, kad turėjau galimybę šiek tiek su jomis susipažinti. 

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Jau 18-ą kartą prieš teismą stojusiam Sauliui P. šįkart pareikšti kaltinimai dėl kėsinimosi sunaikinti turtą visuotinai pavojingu būdu. Paprasčiau kalbant, padauginęs alkoholinių gėrimų, jis į koridorių išvilko dujų balioną, šį atsuko ir bandė uždegti degtukus. Teisme liudijusio ugniagesio gelbėtojo įsitikinimu, nelaimės išvengta tik dėl to, jog kaltinamasis buvo pernelyg girtas savo sumanymą užbaigti.

Morta MIKUTYTĖ

Remigijaus MILIKAUSKO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Gimdos kaklelio vėžys – viena iš dažniausiai diagno­zuojamų onkologinių li­gų moterims. Lietuvoje kasmet nu­statoma apie 500 naujų atvejų, o mirtingumas išlieka vie­nas didžiausių Europoje. Sausį, minint gimdos kaklelio pre­vencijos mėnesį, Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) akušerė ginekologė Vaida Dobilienė primena, kad vie­nas pagrindinių šios ligos sukėlėjų yra aukštos rizikos žmo­gaus papilomos virusas (ŽPV).

Klaipėdos universiteto ligoninės Komunikacijos tarnyba 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Plačiau: https://www.youtube.com/watch?v=vOhOaK3Bs3w 

Šiame vaizdo filmuke atskleidžiamos unikalios teatro erdvės: didinga didžioji salė „Jūra", kurioje susilieja pajūrio reljefai su muzika ir šviesomis, bei jauki mažoji salė „Marios", skirta išskirtiniams kūriniams bei artimiems susitikimams su publika. 

Pasižvalgykite po teatrą ir atraskite, kaip šios erdvės alsuoja kūryba ir gyvenimo džiaugsmu. 

Tegul šie vaizdai įkvepia jus atrasti nuostabius teatro meno stebuklus! 

Autorius – Saulius Balčiūnas

Žemė – nedegantis ir niekaip kitaip nesunaikinamas nekilnojamasis turtas, todėl nuo seno itin branginamas lietuvių. Nors ūkininkavimas dabar ir vadinamas sunkiausiu verslu, dauguma tuo užsiimančių žmonių žemės atsisako tik pačiais kraštutiniais atvejais. Pernai Šilalės rajone buvo sudaryta 800 žemės pardavimo sandorių – dešimtadaliu daugiau nei 2023 m.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 6