„Kokio gerumo ši muzika! Neabejoju, kad miuziklas „Matilda“ bus labai populiarus spektaklis. Neįmanoma, kad jis nerastų savo žiūrovo, juk čia skamba ir lyrinė muzika, ir džiazas, ir rokas, ir salsa...“, – sako miuziklo „Matilda“, kurio premjerą Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato vasario 14 ir 15 d., muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys.

Pagal Roaldo Dahlio to paties pavadinimo knygą sukurto miuziklo visai šeimai kūrybinėje komandoje drauge su juo dirba režisierė Rūta Bunikytė, scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė, choreografas Taurūnas Baužas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Pirmoji premjera jau išparduota, antrojoje likusios vos kelios vietos, bilietų į likusius penkis šio sezono parodymus irgi sparčiai mąžta. Tad akivaizdu, kad spektaklis publikai kelia didžiulį susidomėjimą. Kalbiname KVMT chormeisterį, dirigentą Vytautą Valį, kuris šiuo miuziklu žavisi ne vienerius metus ir jau anksčiau yra parengęs glaustesnį jo variantą su savo vadovaujamos Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniais.

– Tenka matyti, kad kitose šalyse miuziklo „Matilda“ herojai – tikri paauglių dievaičiai. Ar tokio efekto tikitės ir Klaipėdoje, Lietuvoje?

– Matilda – paauglių superherojė. Mano manymu, Matilda – tobulas vaikas: gabi, drąsi, nieko nebijanti, turinti galių įtikinti, o svarbiausia – kovojanti už teisybę. Spėju, kad Matildomis norės tapti visos mergaitės, jomis žavėsis paaugliai vaikinai.

– Kuo jums patinka miuziklas „Matilda“? Kuo, jūsų manymu, jis turėtų sudominti jaunuosius ir vyresnius žiūrovams?

– Žaviuosi tuo, kaip miuzikle „Matilda“ dera muzika ir drama. Muzikos čia labai daug, kas nėra įprasta miuziklams, kur tarpus tarp muzikinių numerių dažniausiai užpildo dialogai. Šiame spektaklyje net vadinamoji „proza“ skamba muzikos fone, o tai sudėtinga. Juk kiekvienas žmogus kalba skirtingai, tad reikia taikytis ir prie muzikos, ir prie veiksmo.

Šis miuziklas skirtas visai šeimai, tad jis bus įdomus ne tik vaikams ar paaugliams, bet ir suaugusiems. „Matildoje“ plėtojamos kelios siužetinės linijos: ne tik klasė ir jų kasdieniai rūpesčiai, bet ir suaugusiųjų gyvenimas. O tai labai spalvingi personažai. Esu tikras, kad miuziklo veikėjus publika atpažins kaip kasdien gatvėje sutinkamus „herojus“.

– Kuo „Matildos“ muzika skiriasi nuo kitų kūrinių, prie kurių teko dirbti? Kokie buvo didžiausi iššūkiai diriguojant šiam miuziklui?

– Nuostabios kiekvieno „Matildos“ personažo muzikinės temos, apstu greito kalbėjimo, palydimo muzika. Greitakalbes šiame miuzikle turi kone kiekvienas personažas – tiek vaikas, tiek suaugęs.

Didžiausi iššūkiai ir kyla dėl muzikos kalbamuosiuose intarpuose. Jei šiuos tekstus veikėjai dainuotų, „Matilda“ taptų opera. Muzika šiame kūrinyje retai kada nutyla.

– Kaip pavyko pasiekti, kad daugumą pagrindinių vaidmenų miuzikle atliktų Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai? Kaip jūs juos ruošėte tokiai sudėtingai užduočiai?

– Miuziklo „Matilda“ priešistorė tokia: prieš šešerius metus atsitiktinai išgirdau vieną kūrinį, ieškojau iš kur jis... Paaiškėjus, jog tai numeris iš miuziklo „Matilda“, su choreografu Taurūnu Baužu nutarėme pastatyti vaikų studijai adaptuotą mažąją versiją, kurioje dalyvavo tik studijos vaikai. Kai 2022 metais televizijos projekte „Lietuvos talentai“ atlikome dainą „Maištaujantys vaikai“ iš šio miuziklo, komisija mums paspaudė „auksinį mygtuką“ – be atrankos iškart patekome į projekto finalą. Šio numerio premjeroje ypač laukiame.

– Kuo ypatingi pagrindiniai spektaklio personažai ir kas ruošia vaidmenis?

– Matildos ir Briuso vaidmenims atlikti teatras paskelbė atranką. Sulaukėme daugiau nei 20 mergaičių, norinčių tapti Matildomis, ir vieno paauglio, pretendavusio į Briuso vaidmenį. (Tiesą sakant, slapčia tikėjausi šimto dalyvių – juk tai svajonių vaidmenys, kurių turėtų siekti kiekvienas jaunas atlikėjas.) Atranką įveikė penkios Matildos, o šiuo metu šią partiją ruošia trys. Likusios dvi dainuoja spektaklio vaikų chore bei prie šio vaidmens galimai prisijungs vėliau. Vyriausia Matilda – devyniolikmetė Radvilė Galminaitė, KVOS dainavusi nuo devynerių, parengusi vaidmenų KVMT spektakliuose, pvz. dainavusi operoje „Bohema“, miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, o šiuo metu studijuojanti muzikos industrijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje bei koncertuojanti kaip atlikėja. Tai studijos nuo mažens užaugintas vaikas, kuriuo labai didžiuojuosi. R. Galminaitė idealiai atitinka Matildos personažą savo išore, charakteriu ir t. t. Kitos Matildos yra moksleivės, taip pat KVOS auklėtinės – tai Nora Žiulkutė ir Vytautė Rimkutė, kuri atlieka Bielkės vaidmenį miuzikle „Smuikininkas ant stogo“.

Vieninteliam pretendentui į Briuso vaidmenį negalėjom jo pažadėti, tad paruošėme KVOS senbuvį – Leonardą Farah. Jis rengia net du vaidmenis: Briusą vienoje sudėtyje, o kitoje – Matildos brolį Maiklą. Briusu taps ir KVOS naujokas Renaldas Radavičius. Noriu priminti, kad tiek KVOS, tiek KVMT labai trūksta dainuojančių vaikinų, vyrų. Talentingus žmones kviečiame aktyviai dalyvauti perklausose ir prisijungti.

Matildos tėvai – visiška priešingybė dukrai. Tėvas – automobilių pardavėjas, mama – namų šeimininkė, maistą šildanti mikrobangų krosnelėje, vis mąstanti apie šokėjos karjerą. Matildos mamos partiją ruošia solistės Beata Ignatavičiūtė, Vitalija Trinkė ir Žyginta Jašinskaitė, tėvo – solistai Mindaugas Rojus ir Vilius Trakys. Matildos šeima – tai komiški personažai, kūriniui suteikiantys komedijos spalvų.

Kūrinio geroji, šviesioji fėja – mokyklos mokytoja panelė Hani (solistės Judita Butkytė ir Rasa Ulteravičiūtė). Jei po miuziklo premjeros paauglės sieks tapti Matildomis, tai tikėtina, jog visi vaikai svajos apie tokias mokytojas kaip panelė Hani.

Mokyklos direktorės Trančbul vaidmuo patikėtas dviem solistams vyrams, nes tai labai vyriška moteris – pikta, pagiežinga ir griežta, nekenčianti vaikų. Paradoksalu, kad ji vadovauja mokyklai. Miuzikle ji dainuoja tokią frazę: „o jei pamėgint pasvajoti, kad pasaulyje nebūtų vaikų...“ Mokyklos direktorės Trančbul vaidmenį ruošia solistai Gytis Šimelionis ir Tadas Jakas. Dar miuzikle yra personažas Iliuzionistas, kurį atliks solistai Valdas Kazlauskas ir Šarūnas Šapalas.

Neabejoju, kad miuziklas „Matilda“ bus labai populiarus spektaklis. Neįmanoma, kad šis spektaklis kam nors nepatiktų, juk čia skamba ir lyrinė muzika, ir džiazas, ir rokas, ir salsa... Jei jis būtų rodomas vakarais, manau, kad sulauktų panašios sėkmės kaip miuziklas „Boni ir Klaidas“. Beje, atlikėjai sako, kad minėti miuziklai labai panašūs. Kokio gerumo ši muzika! O KVMT repertuare buvusį „Boni ir Klaidą“ publika labai mylėjo...

– Įdomu, kaip į miuziklą „Matilda“ reaguoja Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai?

– Jie „Matildos“ repeticijose praleidžia labai daug laiko: darbo dienomis po tris valandas vakarais, o savaitgaliais dukart per dieną. Pradžioje labai bijojome, kad vaikai negalės repeticijoms skirti tiek daug laiko, kad jiems tai nusibos, kad jie nelankys repeticijų... Tačiau kūrybinės grupės baimės nepasitvirtino – vaikai puikiai ir atsakingai dirba!

Vaikams šios repeticijos – neįkainuojama praktika, nes Lietuvoje dar nėra buvę, kad vaikai būtų pagrindiniai profesionalaus teatro scenoje statomo miuziklo. Bent man neteko girdėti. Jie dainuoja teatro scenoje drauge su KVMT solistais, choro ir baleto šokėjų grupe, dirba su KVMT simfoniniu orkestru.

Pasirodymai spektakliuose Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniams – ne naujiena, bet jie nėra buvę pagrindiniais veikėjais.

– Ar turite mėgstamą „Matildos“ muzikos epizodą ar sceną, kuri jums asmeniškai yra ypatinga?

– Man labai patinka pats darbo procesas su solistais, ansambliu. Su kiekvienu iš jų individualiai ieškojome, analizavome, diskutavome, kaip turėtų skambėti jų atliekamas veikėjas. Kartu kūrėme savitas interpretacijas. Todėl sunku atsakyti, kuris epizodas pats ryškiausias, nes į kiekvieną natą ar pauzę buvo įdėta pastangų, širdies. Man pats jautriausias – Matildos ir Iliuzionisto duetas, kurio klausant salėje, tikiu, nuriedės ne viena ašara. Įspūdingi visi mokyklos direktorės Trančbul muzikiniai numeriai. Pamatę spektaklį, suprasite kodėl (juokiasi).

– Kaip sekasi dirbti kūrybinėje grupėje su kitais spektaklio kūrėjais?

– Tai svajonių komanda. Geresnės net negalėčiau įsivaizduoti. Su choreografu Taurūnu Baužu daug metų kartu dirbame KVOS, kur jis moko vaikus šokio. Rūta Bunikytė – ypač stipri asmenybė, mano manymu, viena geriausių miuziklų režisierių šalyje. Šiuo metu pastatyme dalyvauja 23 vaikai, KVMT choro grupė ir baletas. Visa tai suvaldyti reikia išmanymo, o režisierė su šia komanda tvarkosi puikiai, turi savus metodus. Scenografė Rūta Venskutė – jaunas , kūrybiškas žmogus. Žaviuosi jos sumanymais ir gebėjimu atliepti šio miuziklo koncepciją.

– Ar choreografo ar režisieriaus sumanymai, scenografiniai sprendimai netrukdo dainavimui?

– Priimtas neeilinis sprendimas: visų spektaklyje dainuojančių vaikų ir suaugusiųjų vienu metu neišvysite. Kiekvienas vaikas, dalyvaujantis scenos veiksme, turės prisegtą nematomą mikrofoną, o kitus įkurdinsime užkulisiuose ar šalia orkestro su stacionariais mikrofonais. Miuziklo choreografijoje gausu aktyvių šokių, o tam reikia erdvės, tad šis veiksmas prilygsta šokių studijos pasirodymui. Labai laukiame pasirodymų, džiaugiuosi matydamas, kad mano auklėtiniai ne tik puikiai dainuoja, bet ir šoka.

– Gal įsiminė kažkas iš repeticijų ar premjeros pasiruošimo akimirkų, kas jus labai nustebino ar prajuokino?

– Aš juokauju, kad „Matildos“ repeticijos lyg kūno kultūros pamokos, kur daug sportuojama. Smagios ir repeticijos su Matildos partijų atlikėjais, kai tenka iš jų išpešti įvairiausius jausmus, charakterio savybes. Turi išprovokuoti veikėją atskleisti pyktį, paryškinti emocijas dainuojant... Pasakoji jiems baisius dalykus, kad tik jie suprastų. Visa kita vyksta saugiai, gražiai ir sklandžiai (juokiasi).

– Esate ne tik dirigentas, bet ir pedagogas. Kaip jūsų pedagoginė patirtis praturtina darbą miuzikle „Matilda“? Ar yra skirtumų tarp darbo su vaikais ir suaugusiais?

– Dirbant su bet kurio amžiais žmonėmis, svarbu rasti kelią kaip prie jų prieiti. Galbūt vaikai turi mažiau kaukių nei suaugę. Pavyzdžiui, jei nori dūkti, tai ir šėlioja. Vaikai dažniausiai be jokių baimių pasako tai, kas jiems svarbu. Suaugę kartais patyli ar daro tai, ko prašai, nekvestionuodami. Mano credo dirbant su vaikais ir jaunuoliais – bendradarbiavimas. Noriu, kad veiksmas scenoje vyktų ne per baimę, o sužadinant norą veikti – dainuoti, vaidinti. Įgalinti vaikus pasitikėti savo jėgomis – kiekvieno gero pedagogo stiprybė.

„Matilda“ – vaikus išlaisvinantis, jų gebėjimus atskleidžiantis kūrinys. Čia daug puikių galimybių improvizacijai. Vaikai daugelyje spektaklio situacijų nevaidina, o tiesiog būna savimi. Tą akcentuoja ir režisierė R. Bunikytė. Repeticijų metu ji dažnai sako: „Elkitės natūraliai, lyg būdami mokykloje, kai neklausote, žaidžiate, slepiatės nuo mokytojų“. Didžioji KVMT salės „Jūra“ scena, visos galimybės pasirodyti publikai – tai neeilinė galimybė KVOS auklėtiniams, ypač jauniausiems, kurie augs kartu su šiuo spektakliu. Užaugę jie taps tikrais scenos profesionalais.

KVOS šiuo metu jungia 35 auklėtinius, dvejose grupėse dainuoja ir šoka vaikai nuo 6 iki 19 metų. Manau, kad užauginsime dar ne vieną Matildą ir šiam miuziklui atlikėjų niekada nepritrūks. Noriu pabrėžti, kad šis spektaklis atlikimo prasme labai sudėtingas: po kurio laiko, prireikus įvesti naujų atlikėjų, bus labai sudėtinga. Net juokauju, kad KVOS kuriam laikui taps „Matildos“ studija, nes nuolat reikės ruoštis šiam spektakliui. Juk vaikai greitai auga, išvyksta, situacijos keičiasi.

– Gal jums lengva kalbėti, nes į KVOS ateina bene geriausi ir labiausiai motyvuoti vaikai?

– Klaipėdos vaikų operos studija yra ne dainuojančių ir šokančių vaikų būrelis, o jau netrukus 10 metų jubiliejų švęsianti šeima. KVOS veiklą reklamuojame labai saikingai, todėl vaikai ir tėvai dažniausiai žino, kur ateina. Vyresniems vaikams rengiamos perklausos, o vaikus nuo 7 metų priimame visus. Juos labai įtraukia teatro gyvenimas, ta meno terpė. Nors darbo turime tikrai daug, išeinančių būna mažai.

– Kartu su žmona auginate tris vaikus, vyresnieji jau dainuoja KVMT repertuariniuose spektakliuose. Ar jūsų vaikus reikėjo motyvuoti dainuoti, o gal jie jau gimė norėdami būti teatre?

– Vyriausiasis sūnus Vytautas dainuoti miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ pradėjo vos būdamas penkerių. Choro moterys visada juokaudavo, kad šiam vaikui pasirodžius scenoje jos nebegali dainuoti, nes mažasis atlikėjas taip traukia akį, toks komiškas jo personažas. Dabar jam dešimt metų. Beje, miuzikle „Matilda“ jis taps pagrindinės herojės klasioku Naidželu.

Sūnus Emilis scenoje pasirodė dar anksčiau, gal ketverių, nes labai veržėsi į sceną, kad būtų kartu su broliu... Jam visi spektaklio rūbeliai buvo per dideli, tad rankoves teko maksimaliai atraityti. Jam dabar aštuoneri.

Abu broliai iki šiol dainuoja miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, operoje „Meilės eliksyras“. Teatras jiems – šventas reikalas (juokiasi). Mažoji sesė Matilda dar tik dvejų...

– Gal jūs iš anksto ruošėtės miuziklui, nes dukrai išrinkote tokį vardą?

– Nežinojau, kad „Matilda“ tikrai išvys sceną, nors tokia idėja sklandė seniai. Rinkome vaikui vardą, skaitėme įvairiausius vardynus. Vis nesutapdavo mūsų su žmona nuomonės... Galiausiai radome Matildą ir ji tiko abiems!

Kita vertus, KVOS statant mažąją spektaklio versiją jis visada skambėjo galvoje, patiko ir pats superherojės personažas bei šio vardo reikšmė – galia. Tai savybės, kurių prireiks augant su vyresniais broliais ir gyvenime. Iš vardo Matilda išėmus raides A ir T, – o tai, beje, yra Austrijos, kur baigiau mokslus ir kur su žmona gyvenome penkerius metus, pavadinimo trumpinys, – gauname gražų lietuvišką vardą Milda. Šio vardo kilmė – lietuvių meilės deivės pavadinimas. Meilė ir galia – kontrastuojantis junginys, tačiau abi šios savybės svarbios tiek gyvenime, tiek ir scenoje.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Tiesą sakant, prezidento rinkimai Baltarusijoje mažai kam įdomūs. Ši gudų šalis ir Lietuvos kaimynė seniai tapo Rusijos vasalė, o stambus Lukašenkos stotas nuslinko į kur kas smulkesnio Putino šešėlį. Jų dažni apsikabinimai dvelkia protokoliniu šaltumu ir nenuoširdumu.

O ir sausio 26-ąją įvykusius rinkimus pasaulis sutiko šaltai bei abejingai. Kaip ir reikėjo tikėtis, septintą kartą juose nugalėjo Lukašenka, kitus keturis kandidatus įveikęs didžiuliu skirtumu. Dar prieš rinkimus sociologinių tyrimų cent­ro apklausa rodė, kad dabartiniu prezidentu pasitiki daugiau kaip 80 proc. rinkėjų, o per rinkimus jis gaus net 87–92 proc. balsų. Ko galima buvo tikėtis iš kitų kandidatų, pavyzdžiui, liberalios demokratų partijos vadovo Olego Gaidukievičiaus, pasisakančio už glaudesnius ryšius su Rusija, ar Vieningosios piliečių partijos atstovės Anos Kanopackajos, raginančios panaikinti Vakarų sankcijas Baltarusijai, ar laikraščio „Baltarusijos komunistas“ redaktoriaus Sergėjaus Syrankovo, siekiančio šalyje atstatyti paminklus Stalinui? Dar profsąjungų veikėjo Aleksandro Chižniako, kuris ypač susirūpinęs šalies kibernetiniu saugumu? Opozicijos kandidatų tarp jų nėra ir negalėjo būti: Putino pavyzdžiu politiniai oponentai arba susodinti, „kur jiems ir vieta“, arba kaip „užsienio agentai“ pašalinti iš kandidatų sąrašo. 

Lukašenka džiaugiasi, jog dabar nepasikartos protestų banga kaip po 2020 m. rinkimų, nes esą naujai kartai „brangesnė taika, nepriklausomybė ir visų žmonių gerovė“. Priminsime, kad prieš penkis metus visoje Baltarusijoje į gatves išėjo apie milijonas gyventojų (vien Minske – nuo 200 iki 400 tūkst.), reikalavusių surengti laisvus rinkimus, apie 3000 buvo suimta. Lukašenka tuomet lakstė su „kalašnikovu“, o jo sūnus Nikolajus tėvą lydėjo apsirengęs kamufliažine kario uniforma...

Praėjusį gruodį sukako 25 metai nuo vadinamosios sąjunginės valstybės – Rusijos ir Baltarusijos sąjungos – įkūrimo. Iš tikrųjų ji tapo formaliu įrankiu Rusijai aneksuoti vakarinę kaimynę ir paversti ją placdarmu prieš Vakarus. Baltarusija praryjama, kaip sakoma, su visais viduriais pagal tobulą aneksijos principą „dvi šalys – viena ekonomika“. Nuo 1995 m., kai tik į valdžią atėjo Lukašenka, rusų kalba čia tapo antra valstybine, mokyklose dabar ja kalba daugiau kaip 90 proc. vaikų. Jie baltarusių kalbos net nemoka. 

Anksčiau Lukašenka bent išsakydavo pastabų Kremliui, pavyzdžiui, dėl Rusijos tiekiamo kuro kainų ar diskriminuojamos baltarusiškos žemės ūkio produkcijos. Dabar priekaištai visiškai nutilo, kaip, beje, ir reveransai į Vakarų pusę. Tiesa, prieš šiuos rinkimus „paskutinis Europos diktatorius“ demonst­ruoja gerbiąs žmogaus teises: iš kalėjimų jis paleido 293 žmones – 89 moteris bei 17 kalinių, kurie nusikaltimus įvykdė būdami nepilnamečiai. Organizacija „Viasna“ tvirtina, jog „batkos“ kalėjimuose dar kankinasi apie 1200 politinių kalinių. Dauguma jų už grotų pateko po 2020 m. kilusių protestų. 

Propagandinis Lukašenkos žaidimas labai panašus į Putino: neva Vakarai kėsinasi sunaikinti jo valstybę ir pakeisti režimą. „Užzombinti“ ne tik rusai, bet ir baltarusiai: organizacijos „Chatham House“ duomenimis, palyginus su 2024 m. geguže, pasitikinčių Baltarusijos valdžia padaugėjo 10 procentinių punktų ir tik 10 proc. piliečių nesutinka, kad jų šalis būtų įtraukta į Rusijos karą prieš Ukrainą. Tyrėjai daro išvadą apie „sumanią Lukašenkos politiką“. 

Tokiame politiniame fone, prisimenant K. Donelaičio „Metų“ eilutę, lyg „ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai“, klostosi Lietuvos ir gudų šalies santykiai. Netgi opozicijos nepasitikėjimą ugdo tiek jos neveiklumas, tiek istoriniai arba simboliniai naratyvai. Vilniaus sprendimas suvienodinti ribojimus čia atvykstantiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams kelia atvykėlių protestus bei nepasitenkinimą. Per 979 km ilgio valstybių sieną į Lietuvą gali patekti kas tik nori, taip pat ir šimtai režimo agentų. O netoli tas metas, pasak politikės Laimos Liucijos Andrikienės, kai maždaug 270 km siena su Kalinin­gradu taps daugiau kaip 900 km siena su Rusija... Tuomet kalbėsime ne tik apie hibridinio karo grėsmę. 

Trintį skatina ir Baltarusijos opozicijos sumanymas ant jos išduodamų pasų naudoti Vytį, kurie jį vadina „Pahonia“. Heraldikos komisija tarsi ir nemato tame nieko blogo, tačiau kibirkštis skelia didėjanti atvykėlių nepagarba lietuviškiems simboliams, kuriuos ruošiamasi paversti politinių diskusijų objektu. Šalia režimo veikėjų mėginimų savintis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istoriją šitos kibirkštys gali įžiebti rimtus nesutarimus su Lukašenkos oponentais. Pranešta, jog kai kurie sprendimai dėl tokių pasų legalizavimo ir oficialaus pripažinimo turėjo paaiškėti iki sausio 27-osios. 

Kad visiškai pašalintų ne už jį balsuojančius, Lukašenka nusprendė, kad Lietuvoje balsavimas nevyks. 70-metis septintą kadenciją pradedantis diktatorius lieka atsivėręs tik Rytams. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsiasi Regionų krepšinio lygos (RKL) rungty­nės – sausio 25 d. baigėsi 15-asis Nostra.lt – RKL turas, kuriame buvo sužaistos savaitės rung­ty­nės, o jose dominavo Šilalės „Lūšis“.

Praėjusį savaitgalį šilališkiai vėl sužaidė dvejas rungtynes – penktadienį vyko į Biržus, o šeštadienį rungtyniavo namuose. Ir abu susitikimai baigėsi šilališkių pergale.

Kaip skelbia RKL, Biržuose įvyko cent­rinė dvikova tarp vienų iš turnyrinės lentelės lyderių – BC Biržų (12/5) ir Šilalės „Lūšies“ (13/6) ekipų. Po dramatiškos kovos 84:78 (21:19, 24:22, 22:23, 17:14) pergalę šventė Šilalės krepšininkai.

„Atkakli kova klostėsi iki pat 4 kėlinio pabaigos, kai, likus žaisti 2 minutes, rezultatas buvo lygus (78:78), tačiau šeimininkai per likusį laiką nepelnė nė taško, o tuo pasinaudoję „Lūšies“ krepšininkai surinko 6 taškus be atsako ir pratęsė pergalingą seriją“, – skelbia RKL.

Šilalės komandos gretose geriausiai sekėsi Gvidui Kačiušiui, kuris surinko 22 taškus, Valdas Vasylius pelnė 19, Justas Košys ir Nedas Vydmantas po – 11, Linas Lekavičius – 10.

Sausio 25 d. šilališkiai dominavimą pratęsė – „Lūšies“ (14/6) ekipa namuose 79:59 (24:14, 23:14, 15:21, 17:10) įveikė Birštono „Milastos“ (12/7) krepšininkus.

Birštoniečiai, pasak RKL apžvalgininkų, rungtynėse laikėsi tik pirmajame kėlinyje, kuomet nuo varžovų atsiliko keliais taškais (19:13). Bet Šilalė netrukus susikūrė dviženklę persvarą (24:14), kurią išlaikė iki pat rungtynių pabaigos.

Šį sykį „Lūšies“ komandoje dominavo Mindaugas Čepauskas su 35 taškais, J. Košys jų pelnė 16, V. Vasylius – 10.

„Šilalės artojo“ inform.

Prieš savaitę Šilalės savivaldybė pranešė rajono gyventojams, kad privačiai medicinos klinikai „Andoka“ perdavė naujutėlį elektromobilį, o kartu su juo ir daug klinikai reikalingos medicininės įrangos. Už Europos Sąjungos pinigus įstaigai nupirktos priemonės turėtų suteikti galimybę efektyviau teikti ambulatorines slaugos paslaugas visų rajono ligonių namuose.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 8

Šiuo metu Lietuvoje maitinimo paslaugas teikiantys verslininkai vis garsiau teigia, jog išgyventi tampa su­dė­tinga, ir tikina, kad yra priversti verslus uždaryti, o patys emig­ruoti. Tačiau šilališkiai Laura Mockutė ir Vilius Judvytis pasielgė priešingai – metė darbus emigracijoje ir atidarė Šilalėje dienos pietus siūlančią kavinę „Lavita“.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto MBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 8

Jei esi iš Žemaitijos ar bent lankęsis joje per laidotuves, tikriausiai būsi girdėjęs ir apie „Žemaičių Kalvarijos kalnus“ arba tiesiog „Kalnus“ – Kristaus kančios istoriją pa­sakojančias giesmes, kurios kelis šimtus metų giedamos gavėnios, šermenų, mirties me­tinių minėjimo metu. Ši išskirtinė tradicija 2019 m. buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Gyva ji ir šiandien, nors nebe tokia, kaip prieš 100-metį. 

Giesmės giedamos daugiau nei 400 metų

„Žemaičių Kalvarijos kalnų“ giedojimo tradicija pradėjo formuotis maždaug XVII a., kai buvusiame Gardų kaime buvo pastatytos tikrosios Kalvarijos kalnus ir Kristaus kančios istoriją primenančios stotelės – kop­lytėlės, o ši vieta pradėta vadinti Naująja Jeruzale, dar vėliau ir iki šiandien – Žemaičių Kalvarija. Laikui bėgant, prie maldų buvo sukurtos ir pritaikytos giesmės, kurias būtų galima giedoti vaikštant nuo vienos koplytėlės iki kitos. Kaip rodo tyrinėjimų išvados, giesmių tekstai buvo pritaikyti, verčiant juos iš lenkų arba lotynų kalbos, giesmių melodijos liaudiškos, nusistovėjusios, tačiau nevienodos – atskirose regiono vietose pasižyminčios skirtingomis vingrybėmis ir muzikinėmis puošmenomis.

Jei iš pradžių šias žemaitiškai parašytas giesmes giedojo ir platino broliai domininkonai, įvairios draugijos ir bendruomenės, vėliau jas išmoko tikintieji visoje Žemaitijoje ir giedodavo įvairių gedulinių akimirkų, gavėnios metu, per didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Be šių giesmių nebūdavo įsivaizduojami šermenys – kelis vakarus iš eilės artimieji, kaimynai giedodavo gedėdami mirusiojo. Vis augo ir giesmių skaičius, o vienas giedojimas trukdavo net 3 ar 4 valandas. Taip „Žemaičių Kalvarijos kalnų“ giesmės tapo maldos forma ir privalomu laidojimo apeigų atributu Žemaitijoje. Vėliau jos išplito ne tik Žemaičių Kalvarijoje, bet ir kitose vietose, kur suformuotos Kryžiaus kelio stotys. 

Vieniems atgyvena, kitiems – tapatybės dalis

Galima sakyti, kad Žemaitijoje „Kalnų“ giedojimo tradicija gyvybingai ir tvirtai tęsėsi iki šio tūkstantmečio pradžios. Nors aš esu gimęs praėjusio amžiaus pabaigoje, ne kartą esu dalyvavęs šermenyse, kurių metu jie buvo giedami. Dar ir dabar kai kur bendruomenėse jie giedami gavėnios metu, taip pat „Kalnai“ yra neatskiriama Žemaičių Kalvarijos atlaidų dalis. Tačiau šios giesmės vis rečiau girdimos šermenų metu.

Kalbantis su žemaičiais aiškėja, jog taip „taupomas laikas“, jog giesmės neva skamba nuobodžiai, senoviškai, todėl ši tradicija neretai pakeičiama šiuolaikinėmis giesmėmis. Be to, mažėja ir mokančiųjų giedoti. Jei anksčiau tai sugebėdavo visi, dalyvaujantys apeigose arba bu­vo kviečiami patyrę giedotojai, šiandien jų vietą užima muzi­kantai – giedotojai, kuriems už darbą atsilyginama finansiškai. Galiausiai dėl sutrumpėjusios gedėjimo tradicijos (nuo trijų dienų iki vienos), praktiškai nebelieka laiko susitelkti ilgoms giesmėms. Taip pat, vykstant sekuliarizacijai, velionio palydėjimo tradicija stipriai keičiasi: trumpėja ne tik atsisveikinimo su mirusiuoju laikas, bet ir bandoma individualizuoti apeigas, ieškant išskirtinių giesmių ar net dainų, tad ir „Kalnų“ giesmės daliai žemaičių jau atrodo nebepriimtinas, nesuprantamas praeities reliktas.

Kita vertus, galima pastebėti ir kitą požiūrį – vis dar yra žemaičių, kurie turi aiškią poziciją dėl „Žemaičių Kalvarijos kalnų“ kaip tapatybės dalies. Jie kritiškai vertina šiuolaikines giesmes ar naujai įvedamas tradicijas. Netgi rastume pavyzdžių, kada „Kalnus“ renkamasi giedoti ne tik gedulo akimirkomis, tačiau ir kitų susibūrimų metu – pavyzdžiui, įkurtuvių proga.

Kaip prisitaikyti ir išlaikyti?

Tiek jaunas, tiek vyresnio amžiaus Žemaitijos gyventojas apie „Kalnų“ giedojimo tradiciją žino ir turi savo požiūrį: patinka – nepatinka, gražu –

nuobodu, atgyvena – sakralu ir pan. Dažnu atveju šis požiūris paremtas emocinio ryšio su giesmėmis turėjimu arba neturėjimu. Tačiau lygiai taip pat šios tradicijos gyvybingumui turi įtakos ir modernėjančios visuomenės pokyčiai. Žemaitijos žmonės, bandydami prisitaikyti, ieško būdų, kaip laikytis tradicijų, tačiau kartu gyventi ir elgtis kaip patogiau. Sunku būtų įrodyti, kad tie, kuriems, pavyzdžiui, neatrodo prasmingos Žemaičių Kalvarijos giesmės, neturi estetinio skonio ar pagarbos tradicijai. Greičiau jau šios giesmės nebėra suprantamos, artimos, ypač, jei jų niekada nebuvo girdėję. Todėl, norint išlaikyti šimtametę tradiciją, reikės surasti balansą, nebijant pritaikyti Žemaičių Kalvarijos giesmių taip, kad jos būtų mielos, gražios ir išliktų savasties dalimi. 

Viktoras URBIS

Nuotr. iš Žemaičių Kalvarijos atlaidų 2024-ųjų liepą

Donaldo Trumpo inauguracijos, tarsi stebuklo arba artėjančios katastrofos, laukė šimtai milijonų žmonių. Lyg naujojo (buvusiojo) JAV prezidento pasikeitimas paveiktų pasaulį kaip magiškos burtų lazdelės mostelėjimas. Pasaulis gi, kaip visada, inertiškas ir rieda į pakalnę įprastu greičiu.

Geopolitiniai postūmiai 

Geopolitinės naujienos yra palyginti neblogos, neskaitant tolesnio Vakarų šalių lyderių nemanymo ir netikėjimo, kad Rusija gali kada nors juos pulti. Šis aspektas kelia daugiausia nerimo, nes nuolatinis tarškėjimas apie „grėsmes“ ir strateginis aklumas besivystančiam ne vadovėliniam karui, skatina Rusiją veikti. Vakarų šalių snūduriavimas Kremlių veikia tarsi raudonas skuduras, skatinantis pulti tingų, kovai nepasirengusį ir liežuviu maskatuojantį priešininką. Ir panašu, jog Vakarų šalių lyderiai (žvalgybos tarnybos) tol nematys pavojaus, kol rusai su savo kledarais ir driskių orda neatrėplios iki NATO sienų. Matyt, tik tuomet bus imamasi skubių priemonių.

Bet tų priemonių reikia imtis dabar, kad orda net nesvajotų apie menkiausią konfrontacijos su NATO tikimybę. O vakariečiai dantų Maskvai kol kas nerodo. Jie suleisti į sultingą kepsnį ir plaunami gero vyno srovės. Todėl Ukrainos politikos ir visuomenės atstovai išplatino kreipimąsi į pasaulio šalių lyderius. Jame teigiama, jog agresija prieš jų ša­lį – tai Rusijos paskelbto karo prieš NATO (ir ypač – JAV) sudėtinė dalis. Maskva reikalauja, kad JAV pasitrauktų iš Europos, patrauktų ginkluotę iš Rytų Europos, o NATO sugrįžtų į 1997 m. geopolitines ribas. Šią žinutę išplatino ir JAV Karo tyrimų institutas. Kiek galima šiame kontekste, džiaugiamės šiuo mūsų įžvalgų atkartojimu. Jas mes kartu su jumis kalame politikams į galvas jau trečius metus. Tai rodo, jog privalome nenuleisti rankų ir toliau plušėti išsijuosę, kad pravalytume mąstymo rūdis sprendimų priėmėjų galvose.

Lietuvoje, jos regis, valosi. Valstybės gynimo taryba nutarė nuo 2026 iki 2030 m. siekti skirti 5–6 proc. biudžeto gynybai. Tai yra tikrai gera žinia ir labai aiškus atsakymas naujajam JAV prezidentui D. Trumpui. Biudžeto procentai, kurie kai kurioms išsivysčiusioms Europos šalims atrodo kosminiai ir neįkandami, Lietuvai, pasirodo, visiškai adekvatūs. 

Adekvatūs, nes mes turime net dvi sienas su šiuo metu kariaujančiomis valstybėmis – agresorėmis. Būtent dėl to gerai suprantame būtinybę gintis. Šią būtinybę supranta ir latviai, estai bei lenkai, skiriantys daugiau nei 3 ar 4 proc. gynybai nuo BVP. Deja, kuo toliau į vakarus, tuo labiau noras gintis tirpsta. Mažiausiai gynybai išleidžia Ispanija, Slovėnija ir Liuksemburgas – po 1,3 proc., Kanada – 1,4 proc., Italijos, Portugalijos, Belgijos išlaidos taip pat nesiekia 2 proc. Taip yra greičiausiai todėl, kad ispanai ar italai nemano, jog driskių ordos atidardės iki jų. Karo grėsmė matuojama kvailiau nei viduramžiais – pagal atstumą žemėlapyje. 

Tad D. Trumpo raginimas, amerikiečių akimis, išleisti 5 proc. gynybai atrodo visiškai logiškas. Vašingtonas Europai sako: kodėl mes turime mokėti už jūsų saugumą, laikyti jūsų kontinente brangiai kainuojančias karines bazes, kodėl turime siųsti savo vaikinus jūsų ginti, jei jūs patys nesiruošiate to daryti? Kodėl 300 milijonų turi ginti 500 milijonų nuo 140 milijonų?

Šiame kontekste Lietuva žengė drąsų, savalaikį žingsnį, pareikšdama, jog yra pasiruošusi skirti netgi daugiau nei 5 proc. gynybai. Vašingtonas neabejotinai žino apie šį apsisprendimą ir įvertins kaip drąsių sąjungininkų ėjimą. Būtent tokie sąjungininkai kaip Lietuva, Amerikai šiandien yra labai svarbūs. Jau regime, kaip D. Trumpas badys pirštu NATO šalių vadovams, rodyda­mas Lietuvą, kaip sektiną pavyzdį. Būtų gerai, strategiškai svarbų geopolitinį ėjimą sutvirtinti karinėje bendradarbiavimo su JAV plotmėje, plečiant jų pajėgų buvimą mūsų šalyje.

Gaila, jog mūsų šalyje yra naivių dūminės pirkios būro mąstymo lygio politikų, manančių, kad tokiu momentu reikia kritikuoti šį sprendimą priėmusius asmenis, pavydėti garbės, skaičiuoti ir aiškinti, jog tam nėra pinigų, o skolintis negalima, nes juos turės grąžinti mūsų vaikai.

Mielieji, džiaukimės, kad turime ką ir iš ko skirti. Gerai, jog galime planuoti kažką atiduoti. Gerai, kad mūsų vaikai ar anūkai galės atiduoti. Pažiūrėkite į tai, kas liko iš Rytų Ukrainos miestų: lavonais užversti griuvėsiai. Juose nėra nei kam ką planuoti, nei kam ką atiduoti. Vienykimės ir stenkimės, kad išsaugotume savo žemę ateities kartoms. 

Lūžio taškai 

Vakarų šalių lyderiai ir toliau buria iš kavos tirščių, planuodami nuspėti nenuspėjamą karo pabaigą, kalba apie Ru­sijos izoliaciją, nors Viena, Berlynas ir Londonas užgultas svečiais iš rytų. Prie tokių pareiškimų galime priskirti Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus Beno Voliso pasakymą, jog po beveik trejus metus trukusio plataus masto karo Vakarai turi pagaliau izoliuoti Rusiją – „užrakinti ją kalėjime“.

„Rezultatas, kaip ir galima tikėtis, yra tas, kad Rusija yra mažesnė, skurdesnė ir silpnesnė šalis, nei buvo tada, kai Putinas pirmą kartą pradėjo eiti pareigas“, – skelbia politikas.

Taip, tačiau milijonai Rusijos specia­liųjų tarnybų darbuotojų, kariškių ir karo nusikaltėlių veikia koordinuotai, juda viena kryptimi ir kelia kaskart didesnę grėsmę savo gebėjimu griauti ir žudyti. Rusija išmoko kariauti ir tą ji gali daug geriau, nei Čečėnijos karų ar Krymo okupacijos metu. Stabdyti ordą ant žemės Europoje šiuo metu sugeba vienintelė Ukraina. 

Karo nusikaltėlis Putinas ir jo parankinis Patruševas pareiškė, jog Ukraina, kaip valstybė, nustos egzistuoti 2025 m. Nepaisant to, ukrainiečiai esą „broliška tauta“, kurios likimą turėtų spręsti Rusija ir JAV. 

„Jei kalbame apie konkrečias tolimesnės raidos perspektyvas, atsižvelgiant į D. Trumpo faktorių, gerbiame jo pareiškimus. Manau, jog derybos dėl Ukrainos turėtų vykti tarp Rusijos ir JAV, nedalyvaujant kitoms Vakarų šalims“, – pe­za Patruševas, sapnuodamas, kaip spau­džia ranką JAV prezidentui ir su juo „dalinasi pasaulį“. Mat, pasak Patruševo, su Londonu ir Briuseliu „nėra apie ką kalbėtis“. Patruševas įsitikinęs, kad ES vadovybė negali kalbėti daugelio savo narių, įskaitant Vengriją, Slovakiją, Austriją ir Rumuniją, vardu, nes šios šalys turi „subalansuotą poziciją Rusijos atžvilgiu“. Maskvos svajonėse – „subalansuotų šalių“ tarpe matyti Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, nuolankiai stebinčias į Lenkijoje ar Lietuvoje vykstančias skerdynes. 

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Keiras Starmeris ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas svarsto idėją siųsti britų ir prancūzų karius į Ukrainą, kaip taikos palaikymo misiją po galimo susitarimo nutraukti karą, praneša „The Telegraph“. Prancūzai jau antrus metus „dalyvauja“ misijose Ukrainoje... popieriuje. 

NATO generalinis sekretorius Markas Rute pareiškė, kad naująja misija „Baltic Sentry“, bus siekiama tobulinti stebėjimą ir atgrasymą Baltijos jūroje. Būtų gerai, jei atgrasymai būtų planuojami ir koordinuojami ne jiems įvykus, o žengiant kelis žingsnius pirmyn bei numatant priešo ėjimus.

Skelbiama, esą JAV įspėjo Putiną dėl asimetrinių karinių veiksmų, dėl gresiančių oro katastrofų pavojaus, kuomet Rusijos spectarnybų agentai į krovininius lėktuvus ketino patalpinti ar patalpino sprogstamuosius paketus. Po to, kai Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos oro uostuose bei sandėliuose pradėjo degti nekaltai atrodančios krovinių siuntos, Vašingtone ir Europoje beveik nekilo abejonių, kad už šio sabotažo slypi Rusija. Pranešama, esą JAV prezidento Džo Baideno padėjėjai, išklausę Rusijos karinės žvalgybos padalinio GRU pareigūnų pokalbių detales, nustatė, jog į lėktuvus buvo kraunamos plataus vartojimo prekės, tokios kaip elektroniniai masažuokliai, kurios vėliau užsiliepsnojo. Dėl šių priežasčių buvo įvesti nauji apribojimai į JAV gabenamiems kroviniams. Tokios Kremliaus diversijos pavadintos „šešėliniu Rusijos karu“, tikintis palaužti NATO valią remti Ukrainą, vengiant tiesioginės konfrontacijos su Aljansu. Manoma, jog teroristinės Rusijos diversijos – tai Kremliaus įsiūtis, atsakant į sėkmingą ukrainiečių karinę operaciją Kursko srityje ir smūgius į Rusijos gilumą. NYT teigimu, CŽA neva padarė išvadą, kad Leipcige, Birmingeme ir Lenkijoje sudegę įtaisai iš tikrųjų buvo Rusijos GRU „lauko bandymų“ dalis, bandant suprasti, kaip galima paketus transportuoti per Europą. Kroviniai esą kaip teigia „The New York Times“, „buvo siunčiami ir per Vilnių, Lietuvą, kur rusai išlaiko reikšmingą žvalgybos buvimą“.

JAV įvedė naujas sankcijas beveik 250 asmenų ir subjektų, dalyvaujančių Rusijos kare prieš Ukrainą, tarp kurių pramonės sektoriaus įmonės bei tiekėjai, taip pat iš Kinijos bei Turkijos. 

Izraelis ir „Hamas“ pasirašė susitarimą dėl ugnies nutraukimo Gazos ruože. Susitarimas apima pradinį šešių savaičių etapą, kurio metu laipsniškai iš centrinio Gazos ruožo bus išvedamos Izraelio pajėgos ir perkelti palestiniečiai grąžinami į šiaurę.

Vokietijos vyriausybė patvirtino planą, leidžiantį kariuomenei numušti nelegaliai skraidančius bepiločius orlaivius. Tokiais būdais būtų siekiama apsaugoti ypatingos svarbos infrastruktūrą.

Mūšio linija 

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas patvirtino informaciją apie atakas į Rusijos gilumą Briansko, Saratovo, Tulos ir Tatarstano regionuose. Padaryta didelė žala karinės pramonės įmonėms, sunaikintos raketų paleidimo sistemos. Atsakydama į tai, Maskva balistinėmis raketomis smogė Kijevui, kur dėl krintančių nuolaužų žuvo keturi žmonės.

Rusai ir toliau rėplioja gilyn į Ukrainos teritoriją, užiminėdami mažareikšmius kaimelius ir bedvases gyvenvietes, apie tai trimituodami kaip apie didžiules pergales. 

Kariaujančios pusės šiuo metu laikosi skirtingos mūšių taktikos, ir nė viena nenori sėsti prie derybų stalo. Kremlius siekia užimti kuo daugiau teritorijų, Kijevas – išsekinti driskių ordą, naikindamas strateginius karinius objektus – karinius pramoninius kompleksus, naftos perdirbimo įmones.

Ukrainos prezidento Volodymyro Ze­lenskio sekretoriato patarėjas Michailas Podoliakas teigia, kad Kijevo smūgiai daro didelę įtaką Rusijos ekonomikai. Putinas pažeidžiamas, todėl labai svarbu, jog prie derybų stalo jis sėstų dėl to, kad buvo priverstas, o ne kad pats nuspręstų tai daryti.

„46 proc. Rusijos naftos perdirbimo sektoriaus yra atakuojami arba yra Ukrainos ginklų veikimo zonoje. Tai reiškia, jog Rusija palaipsniui praranda didelę šio svarbaus savo ekonomikos sektoriaus dalį. Be to, mes taip pat smogiame pagrindinei karinei infrastruktūrai Rusijos Europos regione. Turime sugebėti išlaikyti šį spaudimą, jei norime pradėti derybas iš galios pozicijų. Tik patyrusi nuostolių Rusija bus pasirengusi prasmingai derėtis“, – teigia Podoliakas.

Ukrainos gynybos ministras Rustemas Umerovas pabrėžia, kad Ukraina daugiausiai dėmesio skirs fronto stabilizavimui ir gynybos stiprinimui. Ukrainos partneriai žada papildomos pagalbos, tuo tarpu Vokietija jau padovanojo 30 tūkst. dronų ir naujų oro gynybos sistemų.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)

Dar viena sausio savaitė pažymėta ypatingais kultūriniais momentais: nuo literatūrinių apdovanojimų iki ilgai lauktos kino premjeros, nuo naujų meno kritikų iniciatyvų iki prasidėjusio Mikalojaus Konstanti­no Čiurlionio kūrybos pagerbimo koncertų ciklo.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje įvyko iškilmingas 39-osios literatūrinės I. Simonaitytės premijos teikimo vakaras. Apdovanojimas skirtas knygos „Mėmelio šturmo blefas“ autoriams – žurnalistui Mindaugui Miliniui ir leidėjui Antanui Verke­liui – už reikšmingą indėlį į Klaipėdos krašto istorijos atkūrimą bei užmirštų įvykių išsaugojimą. „Mėmelio šturmo blefas“ – tai drąsus ir gilus žvilgsnis į XX a. Klaipėdos krašto istoriją. Kūrinys atskleidžia sudėtingus ir neretai nutylėtus šio regiono likimus, politines intrigas bei karo veiksmų užkulisius. Autoriai tiksliai perteikia istorinius faktus, kviesdami permąstyti svarbiausius įvykius, nulėmusius regiono ateitį. Premija neporiniais metais skiriama grožinės literatūros, o poriniais – publicistikos kūrinių autoriams. Šiemet konkursui buvo pateiktos keturios publicistikos žanro knygos, išleistos 2022–2024 m.

Buvo tik laiko klausimas, kada legen­dinė Rimanto Kmitos knyga „Pietinia kronikas“ apie vieno vaikino istoriją Šiauliuose taps filmu. Praėjusią savaitę jis pasirodė kino teatruose, o scenarijų jam parašė R. Kmita ir Eglė Vertelytė, režisavo Ignas Miškinis. „Pietinia kronikas“ it laiko mašina nukelia tiesiai į dešimtąjį dešimtmetį, fone skamba „BIX“, „Foje“, šiaulietiškas slengas, o prieš akis – regbis, savęs paieškos, nepamirš­tami stiliaus elementai ir, žinoma, meilė. Filmas buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje, aktorius Džiugas Grinys už šitą vaidmenį pelnė „European

Shooting Stars“ apdovanojimą, kuris skirtas kylančioms Europos kino žvaigždėms, o aktorius Robertas Petraitis išrinktas tarp aštuonių kylančių Europos aktorių, jam skirtas „Black Nights Stars Discovery Campus ICDA“ apdovanojimas. „Pietinia kronikas“ Šilalėje – vasario 16 d., Šilalės kultūros centre. 

M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms „Kauno santaka“ rengia trijų „Čiurlionio pagarbinimo“ renginių ciklą. Premjera jau įvyko, ansamblio „Ainiai“ atliekamas naujas M. K. Čiurlionio dainų aranžuotes lydėjo pagal autoriaus kūrybą parengtos vizualizacijos ir skirtingų poetų eilėraščiai. Antrajame ciklo renginyje pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“ atliks tiek paties kūrėjo, tiek kitų kompozitorių kūrinius pučiamiesiems. Trečioji ciklo dalis – džiazo improvizacijos pagal M. K. Čiurlionio kūrybą.

Šiemet bus teikiama jau XVII-oji kasmetinė Dionizo Poškos premija, kurią 2009 m. įsteigė Šilalės rajono savivaldybė. Ji skiriama už geriausią naują lietuviškos poezijos knygą, išleistą praėjusiais kalendoriniais metais, kurioje atspindimi etniniai motyvai, tradicijos ir istorinė tautos atmintis. Paprastai premija įteikiama tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ metu Bijotuose. Premijos dydis – 1450 eurų. Savivaldybė skelbia, jog kandidatus gali siūlyti menininkų sąjungos, leidyklos, kultūros centrai, bibliotekos bei patys autoriai. Paraiškos iki vasario 15 d. teikiamos Šilalės rajono savivaldybės Dionizo Poškos premijos vertinimo komisijai, o premijos nuostatus galima rasti www.silale.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Sausio pradžioje paskelbti 2025 metų karo prievolininkų sąrašai, o tarp jų yra ir 125 Šilalės rajono gyventojai.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 8

Per visą Lietuvą nusiritęs taip vadinamas savivaldybių tarybų narių čekiukų skandalas, jau įklampinęs daugybę savivaldybių politikų, nuošalyje nepaliko ir Šilalės. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisa­riato (AVPK) Imuniteto valdyba atlieka ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 228 str. 2 dalį, numatančią valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims atsakomybę už piktnaudžiavimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. 

Auditą atliko Specialiųjų tyrimų tarnybos pavedimu

Šilalės savivaldybė praėjusią kadenciją tarybos nariams jų išlaidoms per mėnesį skyrė palyginti nedidelę sumą –

231,7 eurą, todėl žurnalisto, visuomenininko Andriaus Tapino, inicijavusio tyrimą, kaip vietos politikai leidžia jiems išmokamus pinigus, dėmesio nenusipelnė. Tačiau nors kasmėnesinė išmoka palyginti buvo kukli, vis tik per ketverius kadencijos metus kiekvienam politikui vidutiniškai buvo išmokėta po 11 tūkst. 137 Eur, o iš viso per ją Šilalės savivaldybės tarybos nariams buvo išdalinta ne tokia ir maža suma – 234 tūkst. 447 Eur.

Praėjusį pavasarį Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pavedimu, Šilalės savivaldybės centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja Rasa Monkevičienė atliko analizę, kaip tie pinigai buvo naudojami. Savivaldybės administ­racijai pateiktoje ataskaitoje 

R. Monkevičienė daugumai pra­ėjusios kadenci­jos tarybos narių rekomenda­vo grąžinti ne tik karantino dėl koronaviruso pandemijos metu išleistas lėšas automobilių kurui, bet ir dalį kitų išmokėtų sumų, sukėlusių įtarimų dėl neteisėto jų panaudojimo. Audito ataskaitos duomenimis, grąžinti lėšų nereikėjo tik Jonui Gudauskui, Valdemarui Jasevičiui, Vy­tautui Juciui, Redai Stasytienei ir Aistei Gied­raitienei. 

Centralizuoto vidaus audito skyriaus duomenimis, visą nurodytą sumą į biudžetą nedelsdami pervedė 12 tarybos narių, dalį sumos grąžino 11 politikų, vienas pateikė prašymą dėl taikos sutarties sudarymo, o du į šias rekomendacijas nereagavo niekaip. Iš viso į savivaldybės biudžeto sąskaitą buvo atiduota daugiau nei 21 tūkst. Eur. Auditorė Šilalės savivaldybės administracijos direktoriui rekomendavo ataskaitą perduoti STT, kuri turėjo nuspręsti, kaip vertinti Šilalės politikų sąžiningumą. 

Vyksta tyrimas dėl piktnaudžiavimo 

Dabar Šilalės savivaldybės ad­ministracijos direktorius And­rius Jančauskas tikina, kad ataskaita buvo pateikta Klaipėdos apygardos prokuratūrai. O praėjusių metų pabaigoje savivaldybė buvo gavusi Klaipėdos AVPK prašymą patikslinti duomenis.  

„Iš to rašto žinome, jog tyrimą atlieka Klaipėdos AVPK Imuniteto valdyba, tačiau kokie procesiniai veiksmai atliekami, tikrai nežinome“, – tikina A. Jančauskas. 

STT Antikorupcinio švietimo skyriaus vadovas Benas Aldakauskas „Šilalės artoją“ informavo, kad 2024 m. birželio mėnesį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai netinkamo lėšų panaudojimo Šilalės rajono savivaldybėje. Ty­rimą pavesta at­likti Policijos departamento Imuniteto valdybos Klaipėdos apygardos skyriui, jį kont­roliuoja Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroras. 

Baudžiamojo kodekso 228 str. 2 dalis numato atsakomybę už piktnaudžiavimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Kaltais pripažintiems asmenims gali būti skiriama bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų.

Generalinės prokuratūros Ko­munikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Agnės Gotautaitės pateiktais duomenimis, šioje byloje įtarimai niekam nepareikšti, taip pat niekam nesuteiktas ir specialiojo liudytojo statusas. Tačiau nors prokurorai procesinių veiksmų nekomentuoja, nesunku numanyti, kas galėjo patraukti tyrėjų dėmesį.  

Rinko čekius degalinėse? 

Tarybos narių išmokų panaudojimo teisėtumo analizę atlikusi auditorė nustatė, jog Šilalės politikai naudojosi dešimtimis banko kortelių. Tokių įtarimų kilo dėl penkių savivaldybės tarybos narių administracijai pateiktų išlaidas pateisinančių dokumentų. Įrodyti, kad tikrai pirko degalus gali tekti Akvilei Gargasaitei, pra­ėjusią kadenciją atsiskaitinėjusiai net 36 banko kortelėmis ir įsigijusiai degalų už 4070 Eur. Tačiau paprašyta auditorei pateikti duomenis apie šį „stebuk­lą“, politikė neatsiliepė, tik iki praėjusių metų gegužės 22 d. į savivaldybės sąskaitą grąžino dalį sumos – 2750 Eur. 

Rekordininkas šioje srityje ir Edmundas Auškalnis, naudojęsis 15 kortelių ir jomis už kurą sumokėjęs 2422 Eur. Nors politikas nurodė, kad turėjo 3 banko korteles, akivaizdu, kad likusios 12 jam negalėjo priklausyti. E. Auškalnis grąžino visą karantino metu „pravažinėtą“ sumą – 1765 Eur ir svetimų kortelių čekiais pateisintus 1495 Eur. 

Lineta Dargienė pateikė savivaldybei kuro čekius su 11 kortelių numeriais ir taip „išsigrynino“ net 4286 Eur savivaldybės biudžeto lėšų, bet į savivaldybės biudžeto sąskaitą iki nustatyto termino pervedė tik 717 Eur. 

Be skrupulų mokesčių mokėtojų pinigus „įsisavino“ ir praėjusią kadenciją taryboje dirbusi Loreta Kalnikaitė. Automobilio nevairavusi politikė už kurą devyniomis kortelėmis sumokėjo 4685 Eur. Audito­riams nustačius, kad galimai tai padarė neteisėtai, ji paprašė leisti jai sugrąžinti šią sumą per du metus – kas mėnesį įmokant po 195 Eur.

Su 10 banko kortelių pra­ėjusią kadenciją atsiskaitinėjo ir Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė, už degalus jomis sumokėjusi 6127 Eur. Ji taip pat auditoriams nepateikė jokio paaiškinimo, o į biudžetą pervedė 135 Eur už ryšio paslaugas, kurias buvo apmokėjęs jos sutuoktinis. 

Įtarimų prokurorams gali sukelti ir kai kurių tarybos narių apsukrumas. Auditorė nustatė, jog Rolandas Toleikis degalinėse sukosi ir automobilius keitė kaip vijurkas: tą pačią dieną sugebėdavo įsigyti 21 litrą benzino, po pusvalandžio į bakus jau įsileisdavo 63 litrus dyzelino, o po dešimties minučių to paties kuro nupirkdavo dar per 72 litrus. Viską – iš tos pačios degalinės Kvėdarnoje ir už grynuosius. 

Atsakomybė niekur nedingsta

Po praėjusių rinkimų į Šilalės savivaldybę atėjusi dirbti vicemerė Jolanta Skrodenienė praėjusią kadenciją buvo Tauragės savivaldybės tarybos na­rė. 2019–2023 m. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė gavo 12 tūkst. 633 Eur išmokų iš Tauragės savivaldybės biudžeto. Prasidėjus jų panaudojimo pagrįstumo patikroms, Tauragės rajono laikraščio „Tauragės kurjeris“ duomenimis, baigiantis 2024-iesiems politikė su prokuratūra pasirašė taikos sutartį ir įsipareigojo visus pinigus grąžinti į biudžetą.  

Tačiau net jei politikai atlygina visuomenei padarytą žalą, taikos sutartis nuo atsakomybės jų neatleidžia. Daugybei esamų ir buvusių kitų savivaldybių politikų prokuratūra jau yra pateikusi kaltinimus pikt­naudžiavus tarnybine padėtimi, siekiant sau turtinės naudos, nors neteisėtai gautus pinigus jie ir buvo grąžinę.  

Geriausias pavyzdys – Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius, kurį teismas pripažino kaltu netinkamai panaudojus 1487 Eur. Nors politikas dar iki teismo atlygino savivaldybei padarytą žalą, vis tiek buvo nuteistas – jam skirta 12 tūkst. 500 Eur bauda, taip pat uždrausta net 3 metus būti išrinktam ar paskirtam į savivaldybės ar valstybės institucijų renkamas ar skiriamas pa­reigas.

Dauguma mūsų rajono čekiukų skandalo „didvyrių“ taryboje dirba ir šią kadenciją. Tik dabar už savo veiklą jie gauna gana solidų atlyginimą. Ir bent dėl padorumo praėjusią kadenciją neteisėtai panaudotus pinigus galėtų, o ir turėtų grąžinti. O apie tokią prievolę jiems neprimena ir savivaldybės vadovai – matyt, visi dar tikisi, kad „griaustinis“ praslinks pro šalį. 

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ