Paukščių gripas, afrikinis kiaulių maras, snukio ir nagų bei mėlynojo lie­žuvio ligos Lietuvoje kelia vis didesnę grėsmę. Virusinės, greitai plintančios ligos sukelia di­de­lių nuostolių ne tik ūkininkams, bet ir valstybei, tad, norint išvengti jų plitimo, būtina laikytis visų saugos prie­­monių.

Žemės ūkio ministerija gyvulių savininkams, tinkamai besilaikantiems saugos priemonių, kompensuoja iki 100 proc. patirtų nuostolių.

Teisę į nuostolių kompensavimą turi:

•ūkinių gyvūnų savininkas – fizinis arba juridinis asmuo, kuriam ūkiniai gyvūnai priklauso nuosavybės teise;

•jeigu vykdo pirminę žemės ūkio gamybą;

•jeigu nėra sunkumų patirianti įmonė, išskyrus tai, kai įrodoma, kad sunkumų atsirado dėl gyvūnų užkrečiamosios ligos;

•jeigu apie ligos protrūkį buvo pranešta Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT), o VMVT pranešė Žemės ūkio ministerijai;

•kompensuojama tik už tuos ūkinius gyvūnus, kurie nugaišo, buvo paskersti ar nugaišinti, naikinant gyvūnų užkrečiamosios ligos židinį;

•kompensuojama tik už ūkinius gyvūnus, užregistruotus Ūkinių gyvūnų registre.

Likviduojant gyvūnų užkrečiamosios ligos židinį, vykdant skubias priemones, iki 100 proc. atlyginami nuostoliai už: 

•sunaikintus ūkinius gyvūnus (vidutine rinkos verte, buvusia prieš mėnesį prieš pasireiškiant užkrečiamajai ligai);

•sunaikintus gyvūninius produktus – mėsą, pieną, kiaušinius;

•sunaikintus pašarus, lesalus, pašarines žaliavas;

•atliktą ūkių ir įrangos valymą, dezinsekciją ir dezinfekciją;

•ūkinių gyvūnų gaišinimą;

•nugaišusių ar nugaišintų ūkinių gyvūnų ar jų dalių transportavimą iki užkasimo (laidojimo) ar sunaikinimo vietos ir už nugaišintų ar nužudytų ūkinių gyvūnų sunaikinimą (užkasant arba sudeginant ne šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo įmonėje);

•užkrėstų pašarų transportavimą iki sunaikinimo vietos ir sunaikinimą.

Nuostoliai apskaičiuojami­ vadovaujantis žemės ūkio minist-ro įsakymu patvirtinta Nuos­tolių, kuriuos patyrė gyvūnų savininkai, vykdydami gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių likvidavimo ir (ar) prevencijos priemones, taip pat salmoneliozės valstybinės programos priemones, apskaičiavimo metodika. Skaičiuojant nuostolius minusuojamos iš draudimo įmonių gautos draudimo išmokos ir nepatirtos įprastos išlaidos.

Kur kreiptis?

Ūkinių gyvūnų savininkai dėl nuostolių atlyginimo ne vėliau kaip per vienus metus nuo oficialaus VMVT patvirtinimo apie ligos židinio likvidavimą dienos, arba nuo prevencijos priemonių įvykdymo buferinėje zonoje dienos, arba nuo VMVT patvirtinimo, kad ūkinių gyvūnų savininkas įvykdė salmoneliozės valstybinės programos priemones, turėtų kreiptis į savivaldybių komisijas ir pateikti šiame apraše nurodytus dokumentus.

Nuostoliai gali būti ir nekompensuojami, jeigu:

•ligą sukėlė tyčiniai ūkinių gyvūnų savininkų veiksmai, t. y. jei savininkai savo veiksmais ar ne­veikimu prisidėjo prie gyvū­nų užkrečiamosios ligos sukėlimo ar išplitimo ar­ba trukdė VMVT ar kitų kompetentingų institucijų ir tarnybų veiklai, vykdant gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių likvidavimo ir (ar) prevencijos priemones.

•ūkinio gyvūno savininkas ne­silaikė biologinio saugumo priemonių reikalavimų ir dėl to per paskutinius vienus metus ūkinio gyvūno savininkas yra baustas administracine tvarka.

Kaip saugoti ūkius

Rekomendacijos paukštininkystės ūkiams:

•Paukštininkys­­tės ūkis turi būti įrengtas taip, kad į jį negalėtų nekontroliuojami patekti pašaliniai asmenys, transporto priemonės, laukiniai, bešeimininkiai ir kiti gyvūnai. 

•Ūkio teritorija turi būti nuolat tvarkoma, joje auganti žolė – šienaujama. 

•Prieš įvažiavimą į paukštininkystės ūkio teritoriją turi būti užtikrinta visų įvažiuojančių transporto priemonių dezinfekcija. 

•Pastatai ir patalpos, kuriose laikomi lesalai, turi būti sukonstruotos ir įrengtos taip, kad į jas negalėtų patekti laukiniai paukščiai ir graužikai, jos turi atitikti ir kitų, pašarų laikymą reglamentuojančių, teisės aktų reikalavimus. 

•Ūkyje privalu regist­ruoti informaciją apie paukščių gaišimą, vandens bei pašarų suvartojimą, kad būtų galima anksti nustatyti ligą ir sustabdyti užkrato plitimą į kitas teritorijas. 

Rekomendacijos mažiems naminių paukščių ūkiams:

•Pavasarinės ir rudeninės­ paukščių migracijos metu (kovo–balandžio ir rugsėjo–spa­lio mėn.) laikyti naminius paukščius uždarose patalpose­ arba aptvaruose su stoginėmis, apsaugančiomis nuo kontakto­ su laukiniais migruojančiais paukščiais. 

•Naminiams paukščiams skir­tą pašarą laikyti taip, kad jis būtų apsaugotas nuo laukinių paukščių, graužikų ir kitų gyvūnų, galinčių mechaniškai pernešti virusą.

•Nenaudoti naminių paukščių girdymui atvirų vandens telkinių vandens.

•Namines žąsis ir antis laikyti atskirai nuo kitų naminių paukščių. 

•Nesilankyti kitose paukščių­ laikymo vietose, vengti tiesioginio kontakto su laukiniais paukščiais.

Kaip išvengti mėlynojo liežuvio ligos patekimo į ūkį

•Į ūkį įsivežkite tik sveikus gyvulius.

•Užtikrinkite gyvulių transporto valymą ir dezinfekciją.

•Naujai įvežtus į ūkį gyvulius, jei įmanoma, laikykite atskirai bent 21 dieną, stebėkite jų sveikatos būklę. 

•Naudokite vabzdžius atbaidančias priemones, laiku šalinkite mėšlą. 

•Įtarus užkrečiamąją ligą, jei įmanoma, atskirkite sergančius gyvulius nuo kitų, neišvežkite ūkinių gyvūnų ir jų produktų iš laikymo vietos.

SVARBU: mėlynojo liežuvio liga žmonėms nepavojinga.

Kaip išvengti snukio ir nagų ligos patekimo į ūkį

•vengti kontaktų su naminiais ir laukiniais gyvūnais;

•vengti lankytis gyvūnų turguose ir ūkiuose;

•vengti kontaktų su paviršiais, suterštais gyvūnų išmatomis;

•laikytis asmeninės higienos ir dažnai plauti rankas;

Pastebėjus snukio ir nagų ligos ar panašius gyvūno sveikatos pakitimus, nedelsiant pranešti veterinarijos gydytojui. Laikantiems šiai ligai imlius gyvūnus gyventojams ar juos prižiūrintiems asmenims nesilankyti kitose fermose, ūkiuose, so­dybose.

SVARBU: snukio ir nagų liga žmogui yra nepavojinga. Tik labai retais atvejais, po tiesioginio kontakto su sergančiu gyvuliu, žmogui gali pasireikšti lengvi peršalimo simptomai.

Kaip išvengti afrikinio kiaulių maro patekimo į ūkį

Pagrindiniai reikalavimai kiaulių augintojams: draudžiama kiaules šerti­ maisto atliekomis; privaloma kiaules laikyti atskirtas nuo kitų laikomų gyvūnų; ūkyje ir aplink jį įrengti vabzdžių, graužikų ir kitų ligos užkrato pernešėjų kontrolės priemones; naudoti tinkamas dezinfekavimo priemones prie ūkio įėjimų ir išėjimų; asmenys, einantys į ūkį, kuriame kiaulės laikomos savo reikmėms, privalo persirengti, persiauti batus, nuolat dezinfekuoti rankas, laikytis asmens higienos, lygiai taip pat ir išėjus iš ūkio; neleisti pašaliniams asmenims lankytis kiaulių laikymo vietoje.

SVARBU: afrikinis kiaulių maras yra žmonėms nepavojinga liga.

Daugiau informacijos www.zum.lrv.lt, www.vmvt.lt, www.nma.lt, www.zudc.lt   

Mokykla – vieta, kur augama, bręstama, mokomasi, įgyjama žinių ir gebėjimų. Ir vis dėl to didesnę vertę žmogui mokykla sukuria tada, kai jis ją baigia. Kuo daugiau metų praeina, tuo didesnė nostalgija jaučiama. Pasiilgstama draugų, norisi prisiminti smagius įvykius. Tuo tarpu mokytojams visam laikui išlieka jauno žmogaus pėdsakas, paliktas kaip atminimo ženklas, o tolimesnė mokinio kelionė yra ne ką mažiau svarbi nei pirmas jo žingsnis į mokyklą. Taip ir sukasi gyvenimo karuselė, pripildydama mus naujais atėjimais ir smagiais sugrįžimais. 

Visai neseniai vieną tokių malonių susitikimų patyrė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bendruomenė – gimnazijoje svečiavosi IV-osios laidos abiturientas, Paryžiaus olimpinių žaidynių krepšinio 3×3 bronzos laimėtojas Aurelijus Pukelis. Susitikimų su mokytojais ir mokiniais metu Aurelijus dalinosi olimpinės sėk­mės istorija, gyvenimiška patirtimi, atsakinėjo į klausimus. Sportininkui, mūsų gimnaziją baigusiam beveik prieš dvylika metų, buvo labai įdomu susitikti su jį mokiusiais mokytojais, prisiminti sportinius ir šauliškos veiklos pasiekimus. 

Gimnazijos direktorius Juozas Žymančius, pristatydamas Pajūryje užaugusį krepšininką, pasidalino iki dabar besitęsiančiais aukštais gimnazijos mokinių sportiniais pasiekimais. Fizinio ugdymo mokytojas Virginijus Kazlauskis kartu su Aurelijumi prisiminė, kokį sportinės karjeros kelią jis nuėjo besimokydamas gimnazijoje. Paaiškėjo, jog A. Pukeliui dalyvaujant gimnazijos komandoje, Lietuvos mokyklų žaidynėse krepšinio 3x3 rungtyje buvo netgi iškovota 1-oji vieta Lietuvoje. Dar vienas reikšmingas pasiekimas – „Minijos naftos“ krepšinio turnyras, kuriame pajūriškiai taip pat buvo pirmi.

Gimnazijos pedagogai dviejų organizuotų susitikimų metu pasidžiaugė buvusio mokinio nuoširdžiu bend­ravimu, iškalba, vertybių puoselėjimu, jo išsakytomis mintimis apie žinių, įgytų gimnazijoje, svarbą. Priešmokyklinės ugdymo grupės ugdytiniai, 1–4, 5–8 ir I–IV g klasių mokiniai patobulino komunikavimo, pažinimo, iniciatyvumo ir kūrybingumo kompetencijas. Gausus mokinių, norinčių gauti sportininko autografą, įsiamžinti nuotraukoje, būrys rodo jų domėjimąsi sporto pasiekimais, gebėjimą bendrauti. Olimpiečio Aurelijaus apsilankymas gimnazijoje sukūrė didelę vertę!

Nuoširdžiai dėkojame buvusiam auklėtiniui A. Pu­keliui už Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bend­ruomenei skirtą laiką, vertybių puoselėjimą, mokinių motyvavimą mokytis, suteiktą galimybę pasidžiaugti dideliais ir garbingais pasiekimais iš arti, nuoširdų įrašą svečių knygoje, gimnazijai padovanotus sportinius marškinėlius ir už tai, jog garsina jos vardą, Šilalės rajoną bei Lietuvą. Linkime sėkmingų tolimesnių pergalių asmeniniame ir karjeros kelyje! 

Irena TVERIJONIENĖ, 

buvusi Aurelijaus auklėtoja, direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Visame pasaulyje duona yra laikoma pagrindiniu maistu, apie ją kalbama ir katalikų maldo­se. Lietuviai nuo savo prigimties niekur toli nenubėgo – visos kartos ypatingai vertina namuose kepamą duoną, o dabartinis jaunimas netgi stengiasi atgaminti protėvių papročius.

Vasario 5-oji dabar yra vadinama duonos bei Šv. Agotos diena, o senovės lietuviai ypatingai garbino ugnies deivę Gabiją, kuriai buvo aukojama duona. Tikėta, kad pašventinta duona pagelbsti, kilus gaisrui, saugo nuo ligų ir nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyva­tės įkandimo, duonos gabaliuką reikia neštis kišenėje, kai eini į mišką). Kilus gaisrui, duo­na būdavo meta­ma į ugnį, tikint, jog ši nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įmūrijama į namo pamatus. Per perkūniją tokią duoną žmonės laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad taip vaiką aplenks kulka...

Krikščionybės laikais senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis, duona pradėta šventinti bažnyčiose, o šventa ir ypatinga ji laikoma iki šiol.

Šv. Agota gimė Sicilijoje III a. viduryje. Ji buvo nukankinta dėl to, kad atsisakė tekėti. Ši šventoji vaizduojama laikanti padėklą su dviem kepaliukais duonos. Dėl to, kad Agota buvo sudeginta ant laužo, ji ir laikoma sergėtoja nuo gaisrų.

Ko gero, sunku būtų rasti šeimininkę, nebandžiusią pačiai išsikepti duonos, o kai kurios taip šį pomėgį išugdo, kad gardesnio kąsnio niekur nesurasi. Būtent tokia išskirtinio skonio duona yra kepama ir Simėnuose (Bijotų sen.) gyvenančių Grybų sodyboje.

„Duona kepama tik iš to paties raugo, iš mūsų namų jis „neišeina“ jau daugiau nei dešimt metų“, – sako Aistė Grybienė.

Jauna trynukų, berniuko ir dviejų mergaičių, kuriems dabar jau devyneri, mama su vyru Valentu įsikūrė jo tėvų namuose. 

„Aš gimiau ir užaugau Kelmės rajone, bet Bijotams visa­da jaučiau ypatingus sentimen­tus – tik­riausiai dėl protėvių genų. Mano tėvai buvo nuo Rūtelių, teta Bi­jotuose iki šiol gyvena, per ją mudu su vyru ir susipažinome“, – juokiasi Aistė.

Pasirodo, jaunuoliai susitiko Bijotuose vykusiuose šokiuose, kai jiems buvo 15–17 metų. Užsimezgęs tvirtas ryšys tęsėsi ir baigus mokyklą (Aistė mokėsi Pakražantyje, Valentas – Bijotuose). Vaikinas išvyko į Klaipėdą studijuoti ekonomikos, po poros metų paskui jį į uostamiestį išsikraustė ir Aistė. Pasirinkusi kineziterapijos specialybę, baigusi mokslus, ji įsidarbino Kaltinėnuose. Tiesa, gimus vaikams, gyvenimas pasikeitė.

„Buvo pasiūlymų grįžti į darbą, bet pasirinkau šeimą – auga trys vaikai, kuriems reikia dėmesio, vyras – stambus ūkininkas, tad darbo sodyboje visiems užtenka. Beje, čia gyvename ne tik mes, bet ir uošviai bei Valento sesers šeima. Tad nors virtuvėje šeimininkių netrūksta, visos esame darbus pasiskirsčiusios. Duonos kepimo ritualą perėmiau iš anytos ir raugas yra Grybų šeimos. Receptą tobulinu iki šiol, bet pastebiu, jog duona yra mistinis valgis – atrodo, kepi visada taip pat, o ji vis tiek gaunasi kitokia“, – sako Aistė.

Grybų ūkis verčiasi pienininkyste, iš maždaug 300 galvijų, net trečdalis – melžiamų karvių. Tad ryte Aistė lekia į pagalbą fermoje, o nuvežusi vaikus į mokyklą, pradeda ruošti gausiai šeimynai pietus. Ir „Šilalės artojo“ apsilankymo dieną orkaitėje kepė didžiulis puodas mėsos, netoliese rikiavosi dar neseniai duonai kepti naudoti indai. 

Pasak Aistės, duoną kepdavo ir jos močiutė. Žinoma, anais laikais technologijos būdavo visiškai kitos: tešlą jai reikėdavo minkyti tik iš pačių išsiaugintų rugių miltų, kepalai būdavo formuojami ant ajerų arba klevo lapų, o į pečių pašaunami ant ližės. Bet kai kurie įpročiai, anot Aistės, neišvengiamai likę – kubilo babytė niekada neplaudavo, po kiek­vieno tešlos maišymo pasilikdavo šiek tiek raugo kitam kepimui, o ant kepalo visada išspausdavo kryželį.

„Aš duoną kepu bent kartą savaitėje ir vieną kepaliuką būtinai kam nors padovanoju. Mano duoną mėgsta ir valgo visi, nuo vyriausio iki mažiausio. Didžiausias vienu metu iškeptas duonos kiekis – 18 kepalų. Kepiau juos projektui „Atverk langines“, dar poros didžiulių kepalų reikėjo Bijotų malūno atidarymo šventei, yra mano duona keliavusi ir į televizijos laidą „Duokim garo“ kartu su „Bijotaičiais“. 

Per daug neatvirauju, bet, prieš minkydama tešlą ir formuodama kepaliukus, visada su duonele pasikalbu, pasi­mel­džiu. Kodėl? Noriu, kad ji būtų kuo gardesnė ir neštų laimę bei sėkmę tiems, kurie ją valgys. Tiesa, specialiai Šv. Agotos dienai duonos nekepu, bet tradiciją žinome, parsivežame iš bažnyčios pašventintos. Ir pati laikausi tradicijos ant kepalo įspausti kryžiaus ženklą – taip pat, kaip darydavo močiutė“, – sako Aistė.

Nors ji savo gaminiais neprekiauja ir duonos nereklamuoja, vis tik informacija apie jaunos moters pomėgį ją kepti sklinda iš lūpų į lūpas. Beje, jaunoji Grybienė mėgsta ir eksperi­mentuoti, o prie jos mėginimų jau mielai prisideda ir vaikai – mažieji neklaužados, anot mamos, draugiškai minko tešlą, o paskui skanauja specialiai jiems iškeptus mažus kepalėlius. 

„Duona kaskart iškepa vis kitokia: tai saldesnė ar rūgštesnė, tai minkštesnė ar tvirtesnė. Ir pati ne kartą esu svarsčiusi, kodėl ji gaunasi vis kitokia – nusprendžiau, jog svarbus net mažiausias veiksnys. Greičiausiai ji reaguoja ir į kambario temperatūros svyravimus, kol kyla. 

Mano mama duonos nekepa, bet pasidalijo babytės patirtimi – pasirodo, ji į duoną dėdavo dar ir bulvių košės. To dar nebandžiau, bet sako, jog tada duona būna sod­resnio skonio, drėgnesnė. 

Labai smagu, kad maniškę pa­mėgo ir mūsų svečiai, Valento verslo part­neriai, visi, kam kepalėlį dovanoju, atsiliepia su meile. Gal todėl, kad iš tiesų viską darau su meile“, – sako A. Gry­bienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasaris prasidėjo kultūriniais ren­giniais, kurie kviečia tiek į naujas premjeras, tiek į Lietuvos istorijai reikšmingų datų minėjimus. Kino ekranuose debiu­tuoja lietuviška komedija, muziejai pristato įtraukiančias, neįgaliesiems pritaikytas parodas, o koncertai suvie­nija svarbioms progoms, tad verta pasižymėti bent kelias artimiausias datas.

Šilalės žiūrovai vasario 6 d. turės išskirtinę galimybę išvysti Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ ekranizaciją, kurią režisavo Ignas Miškinis. Ši nostalgiška ir šmaikšti istorija nukels į 90-ųjų Šiaulius, kur treninguoti bachūrai, regbis ir pirmosios meilės išbandymai – kasdienybė. Filmas bus rodomas Šilalės kultūros centre 19 val., o bilietus galima įsigyti svetainėje ticketmarket.lt.

Vilniuje paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena su koncertu „Muzika ateities kartoms“, kurį organizavo „Prabudimo orkestras“. Renginys kvietė prisiminti istoriją ir skatino puoselėti gyvybės vertę per žydų muzikos lobyną. Scenoje pasirodė Rafailas Karpis, Giedrė Kisieliūtė, Dainius Peseckas, valstybinis choras „Vilnius“ ir kt. Skambėjo Joseph Achron „Hebrew Melody“, John Wi­lliams „Šindlerio sąrašo tema“, Maurice Ravel „Kaddish“.

Tuo tarpu Vilniaus miesto J. Meko vizualiųjų menų centre atidaryta Jono Meko sūnaus Sebastian Mekas kuruojama paroda „Jonas Mekas. Viskas yra pradžia”, skirta atskleisti unikalų menininko muzikinį pasaulį. Parodoje eksponuojami vaizdo įrašai su jo improvizacijomis bei garsinėmis įtakomis – nuo vaikystės liaudies dainų iki šiuolaikinių eksperimentų. Pasak kuratoriaus, J. Mekas nuo mažens buvo apsuptas muzikos, griežė smuiku, o vėliau, gyvendamas Niujorke, organizavo koncertus, bendravo su tokiais kūrėjais kaip Philip Glass ir La Monte Young. Ekspozicija pristato jo muzikines draugystes ir improvizacijas, kai jis deklamuodavo eiles kartu su talentingais muzikantais. Paroda veiks iki kovo 2 d. J. Meko vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8, Vilnius).

Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje atidaryta paroda „Senieji meistrai iš Ukrainos muziejų. Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija“, kuri tęsia Vilniuje vykusių senųjų Europos meistrų parodų ciklą. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus nuo karo pradžios bendradarbiauja su Ukrainos muziejais, evakuodamas, saugodamas ir eksponuodamas jų­ vertybes. Klaipėdoje pristatomi XVI–XIX a. tapybos šedevrai, tarp jų Francisco Goya, Prospero Fontana, Jan de Heem, Alexander Adriaenssen ir kitų žinomų dailininkų darbai. Ši ekspozicija atskleidžia istorinius Lietuvos ir Ukrainos ryšius meno kolekcijų srityje bei pabrėžia kultūrinio paveldo išsaugojimo svarbą. Paroda veiks kone visus metus, iki gruodžio 1 d. (Liepų g. 12, Klaipėda).

Vasario 8 d. Kauno miesto simfoninis orkestras Kauno valstybinėje filharmonijoje minės savo 20-metį. Šventiniame koncerte pasirodys buvę ir dabartinis orkestro dirigentai – Pavelas Bermanas, Imants Resnis, Modestas Pitrėnas bei Constantinas Orbelianas, o prie jų prisijungs operos solistė Tatev Baroyan. Staigmena žiūrovams taps specialiai šiai progai sukurtas Giedriaus Kuprevičiaus kūrinys. 

Artėjant Valstybės atkūrimo dienai, pradedami skelbti šiai iškiliai datai paminėti skirti renginiai. Štai Laukuva vasario 15 d., nuo 13 val., kviečia į Žemaitijos regiono šokių šventę –  varžytuves „Šitam dideliam būry“, Šilalės kultūros centre vasario 16 d., 13.15 val., vyks koncertas „Nuo tautiškos giesmės iki valstybės himno“, kurio rengėjai žada įkvepiančią istoriją apie tai, kaip eilėraštis „Tautiška giesmė“ tapo valstybės simboliu – Lietuvos Respublikos himnu, Vasario 16-osios paminėjimai vyks ir kitose bendruomenėse.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tarp kūrėjų, besirengiančių miuziklo „Matilda“ premjerai, kuri įvyks vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje, yra ir Taurūnas Baužas – šokėjas, choreografas, aktyviai besireiškiantis tiek šokio, tiek teatro meno terpėse.

2013–2022 m. T. Baužas dirbo baleto šokėju Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje, kūrė choreografiją šio teatro muzikiniams spektakliams. Drauge su chormeisteriu Vytautu Valiu jis yra vienas iš Klaipėdos vaikų operos studijos (KVOS) vadovų, čia dirba choreografu ir režisieriumi nuo 2016 metų. Ši studija ugdo vaikų gebėjimus dainuoti, šokti, vaidinti muzikinio teatro spektakliuose ir patiems statyti miuziklus. Nuo 2022 m. jis taip pat dirba pedagogu Klaipėdos licėjuje, kur prisideda prie jaunųjų talentų ugdymo ir stato spektaklius su licėjaus auklėtiniais. Įvairius žanrus jungiančioje choreografo kūryboje rastume ir trumpametražį šokio filmą „Garšva“, įkvėptą Antano Škėmos romano „Balta drobulė“. Šis projektas atspindi jo siekį išbandyti ir derinti skirtingas meninės išraiškos formas – nuo šokio, literatūros kūrinio motyvais kuriamos dramaturgijos ir inscenizacijos iki kino režisūros.

Kalbiname T. Baužą apie jo darbą su miuziklo „Matilda“ pastatymo grupe ir savo auklėtiniais iš Klaipėdos vaikų operos studijos.

– Kaip prasidėjo jūsų darbas su miuziklu „Matilda“?

– Su „Matilda“ susipažinome dar Klaipėdos vaikų operos studijoje, kur su vaikais parengėme savo kiek trumpesnį, kameriškesnį variantą. Visada svajojome dirbti su originaliu ir pilnu miuziklo variantu, todėl labai džiaugiamės atsiradusia galimybe. Miuziklo medžiaga yra tikrai labai gerai pažįstama, nagrinėta, konspektuota, todėl neabejoju šio pastatymo sėkme. Drąsiai teigiu, jog miuziklas „Matilda“ taps hitu ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kontekste.

– Kokia jūsų, kaip choreografo, vizija šiam spektakliui?

– Visada kuriu iš pajautimo, iš to, koks mano žiūros būdas būtent tuo metu. Dažniausiai idėjos gimsta vos išgirdus muziką. O miuziklo „Matilda“ muzika yra ypač charakteringa, todėl kūrybinės idėjos aplankė greitai. Kadangi šiame spektaklyje dalyvauja vaikai, muzikinio teatro solistai ir baletas, mano tikslas, kad choreografija scenoje atrodytų natūraliai ir dinamiškai. Džiaugiuosi, jog darbo procesas vyksta būtent tokia linkme.

– Kuo miuziklo „Matilda“ choreografija išsiskirs iš kitų jūsų darbų?

– Būtent „Matildai“ kuriu „kitokį“ choreografinį pasaulį, lyg Timo Burtono filmuose. Noriu, kad choreografija būtų charakteringa, originali, energinga, pasakotų istoriją ir tuo pačiu būtų atpažįstama.

– Kokie iššūkiai kyla įsijungus į tokį dinamišką ir siužetiškai sudėtingą miuziklą?

– Kadangi spektaklyje dalyvauja vaikai, turbūt svarbiausias iššūkis yra juos pastatyti į vieną gretą su teatro profesionalais. Noriu labai pasidžiaugti šiais vaikais, nes jų kruopštus darbas, atsidavimas duoda apčiuopiamų rezultatų. Tad miuziklo kontūrai tikrai jau yra matomi.

– Ar yra specifinių scenų, reikalaujančių daugiausiai pastangų ir kūrybiškumo?

– Visoms scenoms tiek aš, tiek komanda esame pasiruošę, todėl darbas vyksta sklandžiai ir pagal planą.

– Kaip sekasi bendradarbiauti su kitais kūrybinės komandos nariais?

– Noriu pasidžiaugti turėdamas galimybę dirbti su profesionalia, kompetentinga, kūrybiška komanda, kur visi yra savo srities profesionalai, savo profesijai atsidavę menininkai. Režisierė Rūta Bunikytė, dirigentas Vytautas Valys ir scenografė Rūta Venskutė yra „auksiniai“ kūrėjai, šalia kurių galiu mokytis ir aš. Kita vertus, visas gyvenimas ir yra mokymasis. Kai jau visko išmoksti, tuomet gali ir mirti (juokiasi). Šio miuziklo pastatymas vyksta greitai ir sklandžiai dar ir todėl, jog visa komanda vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Kai reikia, veikia vietoje, prisitaiko vienas prie kito, ir svarbiausia – netrukdo vienas kitam.

– Kaip pavyksta rasti balansą tarp choreografijos ir siužeto pasakojimo?

– Choreografija turi persipinti su siužetu, tačiau neturi tiesiogiai jo pasakoti. Kuriu tarsi choreografinius paveikslus, kurie dera su siužeto vingiais, o šalia prijungus muziką, visuma virsta nepaprasto grožio vaizdiniu scenoje. Mano tikslas, jog scenoje nebūtų tiesiog gražaus šokio. Noriu, kad choreografija kalbėtų, būtų patraukli, išskirtinė. Mes visi esame skirtingos asmenybės, todėl, manau, ir mūsų kūryba turi būti išskirtinė, pasakojanti tiek autoriaus sukurtą istoriją, tiek savo paties.

– Kaip sekasi dirbti su Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniais ruošiant miuziklą?

– Pradėsiu nuo to, jog KVOS tai jau 8-asis sezonas, tad vaikams ir vadovams darbo principas puikiai žinomas. Šioje studijoje į darbą žiūrima profesionaliai, vaikai žino, kas yra scena, ir kad norint joje būti, reikia turėti ką parodyti. Todėl ir dirbame su vaikais, išskirdami jų geriausius gebėjimus. Ruošti šį miuziklą su vaikais pradėjome dar rugsėjį, kuomet pradėjome mokytis choreografiją, todėl darbas vyksta be streso ir pagal planą. Iš vaikų reikalaujama labai daug, nes miuzikle pasakojama apie jų bendraamžius, o KVOS auklėtiniai visas užduotis pasitinka drąsiai ir užtikrintai. Ugdome vaikų įgūdžius, kurie reikalingi scenoje – nuo disciplinos, elgesio, taisyklių scenoje iki muzikalumo, šokio, vaidybos pagrindų ir jų panaudojimo scenoje. Pasikartosiu, norime, kad vaikai scenoje atsiskleistų tik gražiausiomis spalvomis.

Šiuo metu pagrindinis iššūkis – laikas. Premjera artėja, o darbas verda visu pajėgumu. Vaikai turi ateiti į repeticijas išmokę tekstus, taip pat repeticijų metu mokosi ir tobulina choreografiją, dainavimą, vykdo režisierės užduotis, įvairiapusiškai gilinasi į miuziklo medžiagą.

– Gal pastebėjote, kad pasiruošimas šiam miuziklui keičia vaikų požiūrį į scenos meną?

– Net neabejoju, jog visas šis bendras kūrybinis procesas pakeis vaikų požiūrį tiek į meną, tiek į asmeninį tobulėjimą. Visgi KVOS studijos vaikų siekiamybė – profesionali scena, todėl dabar yra nepaprastai gera terpė matyti viską iš arti ir patiems dalyvauti spektaklio statymo procese. Teatro virtuvė – ne saldainis gražiame popierėlyje. Šį saldainį turi sugalvoti, pagaminti ir tik tada patirsi malonumą jį skanaudamas.

– Koks yra svarbiausias dalykas, kurio mokote vaikus per šokį ir scenos meną?

– KVOS studija yra išugdžiusi ir į „gyvenimą“ paleidusi ne vieną auklėtinį, kuris savo karjerą tęsia teatro arba muzikinėje sferoje. Visada džiugu, kai buvę auklėtiniai sugrįžta arba parašo, pasidalina mintimis, jog kruopštus darbas repeticijų metu jiems padeda studijuojant, nes jie jaučiasi kažko išmokę ar pasisėmę. Visgi repeticijų metu neapsiribojame vien šokiu. Kalbame ir mokomės apie visas scenos menų rūšis, nevengiame diskusijų ir bendresnėmis kultūros temomis.

– Kaip įsivaizduojate Klaipėdos vaikų operos studijos ateitį ir jos vietą miesto kultūriniame gyvenime?

– KVOS studija Klaipėdos kultūriniame gyvenime yra jau pakankamai atpažįstamas reiškinys. Po šios premjeros, neabejoju, iš šios studijos bus laukiama dar aukštesnio lygio profesionalumo, sceninės kultūros. Esame jau beveik savotiškas teatras, suteikiantis galimybę jauniesiems klaipėdiečiams pasimatuoti profesionalios scenos kostiumą.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Ilgalaikė globa senelių namuose daugeliui vienišų, savimi negalinčių pasirūpinti žmonių yra vienintelė orią gyvenimo pabaigą užtikrinanti išeitis. Senoliams, gaunantiems mažas pajamas, išlaikymą senelių namuose iki šiol garantuodavo valstybė. Tačiau dabar tokia pareiga jai pasidarė per sunki: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sumažino žmonių su sunkia negalia ilgalaikei globai skirtas dotacijas, o savivaldybės neslepia, jog, trūkstant biudžete lėšų, pinigų teks ieškoti ligonių artimiesiems.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 9

Lietuvos socialdemokratų lydere, bent jau formaliai, išliekanti Vilija Blinkevičiūtė pagaliau sureagavo į politinius procesus Lietuvoje. Tie­sa, reakcija panaši kaip ir prieš metus, du ar penkis – stebėtoja iš Briuselio piktinasi tuo, kas esą nuo jos niekaip nepriklauso. Tik šįkart ji nebegali pridurti, kad „jei rinkėjai jai suteiktų veikimo mandatą, ji parodytų, kaip reikia dirbti Lietuvai“. Mandatas buvo suteiktas, bet socialdemokratų pirmininkė pasirinko Briuselį...  

Rinkimus laimėjusios partijos lyderės žodžiai, kad dabartinei valdančiajai koalicijai reikia ne skandalus kelti, bet susitelkti į darbus, yra labai teisingi. Juos netgi būtų galima pakabinti prie įėjimų į Seimą ar Vyriausybę. Tačiau verta paklausti politikės, ar ji tokiu pareiškimu mano išsprendusi visas problemas. O gal vis tik derėtų klausti: kodėl vis dar skandalų, tarpusavio kumštynių ir durų trankymo yra daugiau nei darbų, kurie leistų kalbėti apie naują politinę kokybę?

Panašu, jog dabartinei valdančiajai koalicijai patogu nuolat aiškintis santykius. Tarkime, buvo žadėta, jog šios savaitės pradžioje įvyks itin svarbus Koalicinės tarybos posėdis, kuriame bus sudėlioti visi taškai. Tačiau, kaip paaiškėjo, tam nelabai yra nei laiko, nei noro. Tuo labiau, kad šįsyk teks kalbėti ne tik apie skandalingus Remigijaus Žemaitaičio žodžius apie Ukrainą, kurie radikaliai kertasi su ta pozi­cija, kurią stengiasi demonstruoti tiek Prezidentas, tiek Premjeras. Tačiau ir R. Že­maitaitis, neabejoju, iškels racio­nalų klausimą – ar atsakinga Gintautui Paluckui ir Sauliui Skverneliui pritarti Valstybės gynimo tarybos posė­džio sprendimui praktiškai dvigubai didin­ti Lietuvos gynybos išlaidas, prieš tai to neaptarus su visaverčiu koalicijos partne­riu, t. y. juo? Nors tas pats R. Že­maitaitis, beje, kaip ir didžioji dalis so­cial­demokratų ar demokratų, per rin­kimų kampaniją aršiai kritikavo kon­serva­torius, kad jie esą pernelyg viską mobilizuoja gynybai ir neva pamiršta kasdienę žmonių gerovę. Dabar gi skel­biama, jog naujoji valdžia yra pasiryžusi į gynybą investuoti dvigubai daugiau, nei tie keikti konservatoriai. Kaip tą R. Žemaitai­tis galėtų paaiškinti savo rinkėjams? 

Social­demokratai, regis, nusiteikę aps­kritai vengti bet kokių paaiškinimų. Naujoji krašto apsaugos mi­nistrė pareiškė, kad nesiruošia nieko komentuoti Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams, kol pastarieji neišsirinks pirmininko. Taip pat ir Premjeras bei Seimo Pirmininkas piktai sureagavo į opozicijos pastabą, kad gynybos klausimai yra ypatingai svarbūs, todėl būtina atnaujinti nacio­nalinį susitarimą ir patikslinti potencialius finansavimo šaltinius.

Paradoksalu, kad „vanagais“ vadinta buvusi valdžia purto galvą, matydama, kaip „taikos balandžiai“ nusprendė pademonst­ruoti, kad būtent jie yra „tikrieji patriotai.“ Tačiau, skirtingai nei R. Žemaitaičiui, opozicijos atstovams nerimą kelia ne valdžios siekis didinti Lietuvos gynybines jėgas, bet tai, jog Valstybės gynimo tarybos sprendimas pernelyg primena deklaraciją, skirtą naujajam JAV prezidentui Donaldui Trumpui, tikintis, kad kai Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvaus susitikime, kuriame bus ir D. Trumpas, šis paplekšnos mūsų lyderiui per petį... 

Kalbant apie finansavimą krašto gynybai, ir demokratai, ir socialdemokratai, ir Prezidentas labai skirtingai fantazuoja, iš kur Lietuva galėtų paimti ir gerokai padidinti tam numatomas lėšas. Kol kas populiariausia idėja yra skolintis. Tačiau ir vėl – būtent R. Že­maitaitis per rinkimų kampaniją garsiausiai kalbėjo apie „praskolintą Lietuvą.“

Itin keistai atrodo ir tai, kad Finansų ministerijoje, kuriai tektų tvarkyti gynybai skirtus milijardus, viceministru pasirenkamas žmogus, simpatizavęs Kremliui. Jis pats tvirtina, jog pasikeitė. Galbūt. Tačiau ar į šią politinę pareigybę dabartinėje geopolitinėje situacijoje tikrai nebuvo įmanoma surasti kito specialisto, kuriam būtų nereikėję aiškintis dėl savo šleifo? Viceministras jau atleistas, tačiau daug nereikalingų nuosėdų liko, ir vargu, ar tai sustiprino Finansų ministerijos autoritetą.

Buvusi valdžia labai dažnai „šaudė sau į kojas“, pati prisidarydama problemų. Naujoji valdžia, akivaizdu, šitą „patirtį“ irgi perėmė. Tik dar prideda pjautynių koalicijos viduje. Beje, verta atkreipti dėmesį, jog dažnu atveju skandalai kyla ne dėl ideologinių skirtumų, rinkimų programų įgyvendinimo, bet dėl paties primityviausio tarpusavio nepasitikėjimo. Nuolat girdime aiškinantis, kas iš koalicijos partnerių yra didžiausias melagis, kas sulaužė pažadą, kas jį pamiršo ir pan. Kyla abejonių, ar vienas Koalicijos tarybos posėdis padės atsakyti į visus tuos nesusipratimus. 

Tiesą sakant, problema yra ne tai, jog kažkas kažkam neaišku – labiau stebina, jog visos trys valdančiosios koalicijos partnerės turi savų politinių interesų. Štai „Nemuno aušrai“, jei ši galvoja apie būsimus savivaldos rinkimus ir R. Žemaitaičio mūšį dėl Daukanto aikštės, labai svarbu išlaikyti aiškią ribą nuo kitų politinių jėgų ir toliau išnaudoti žmonių baimes bei problemas. Ir nebus nieko keisto, jei jis kažkuriuo metu trenks koalicijos durimis. Tereikia apskaičiuoti, kada geriausias laikas tai padaryti...

S. Skvernelis bando pabrėžti skirtumus nuo R. Žemaitaičio ir tikisi tapti ta jėga, kurią rinksis žmonės, pavargę nuo socialdemokratų ir konservatorių. Na, o socialdemokratai yra gerokai susiskaldžiusi politinė bendruomenė, todėl G. Paluckui svarbiausia yra įtvirtinti savo žmones visose valstybės institucijose. Tradiciškai tai socialdemokratai daro meistriškai. Beje, „vidinė“ opozicija G. Pa­luckui laukia valdančiosios koalicijos krizės, kad galėtų Premjerą paversti „atpirkimo ožiu“ ir perimti iš jo valdžią. Ir, atrodo, socialde­mokratai šiuo metu yra vienintelė politinė jėga, mažiausiai galvojanti apie būsimus Seimo ar Prezidento rinkimus – jie bando pajusti malonumą būti valdžioje „čia ir dabar“...

O kaip su darbais, apie kuriuos sakė V. Blinkevičiūtė? Panašu, kad jų dar teks palaukti. Kaip ir aiškaus atsakymo, kiek lėšų Lietuva skirs gynybai, kas bus finansavimo šaltinis ir galiausiai – krašto apsauga bus vienijanti ar skaldanti sritis...

Andrius NAVICKAS

Šių metų balandžio 30 d. baigs galioti Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gręžinių įteisinimo laikinasis įstatymas. Iki to laiko visus tokius vandens gręžinius privaloma įteisinti Žemės gelmių registre. Nors laikas senka, Ši­lalės rajono gyventojai šios pareigos atlikti neskuba.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 9

Praėjusią savaitę Šilalės rajo­ne vyko Medijų ir informacinio raš­tin­gumo mokymai (MIRKT), skirti Tre­čio­jo amžiaus universiteto klausytojams. Juos organizavo Šilalės savivaldybės viešoji biblioteka ir Švietimo pagalbos tarnyba, o mo­ky­muose dalyvavo daugiau nei 300 dalyvių iš devynių grupių, sie­kiančių pagerinti savo įgūdžius in­formacinių technologijų srityje.

MIRKT programa orientuota į šiandieniniame skaitmeniniame pasaulyje itin svarbių kompetencijų ugdymą: saugų socialinių tinklų naudojimą, propagandos ir dezinformacijos atpažinimą, apsaugą nuo internetinių sukčių bei dirbtinio intelekto galimybių kasdienybėje atradimą. Mokymų metu dalyviai turėjo galimybę ne tik išklausy­ti teorinę dalį, bet ir įgyti praktinių įgūdžių, padedančių drąsiau naudotis technologijomis.

Pirmojoje mokymų dalyje buvo gilinamasi į socialinių tinklų saugą – lektorės, Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vyr. bibliotekininkės Rūta Vaitkevičienė ir Loreta Šimutytė-Balčiūnienė supažindino su privatumo nustatymais, paskyrų apsauga bei patarė, kaip atpažinti fiktyvius profilius ar pavojingus pranešimus. Antroji dalis buvo skirta kritiniam mąstymui ir gebėjimui atskirti patikimus informacijos šaltinius, dalyviai mokėsi juos analizuoti bei naudotis naujienų tikrinimo įrankiais.

Didelio susidomėjimo sulaukė praktiniai patarimai, kaip apsisaugoti nuo internetinių sukčių. Dalyviai analizavo realius pavyzdžius ir mokėsi atpažinti sukčiavimo schemas, pavyzdžiui, netik­ras loterijas ar elektroninius laiškus. Mokymų pabaigoje senjorai galėjo išmėginti dirbtinio intelekto įrankius, pavyzdžiui, balsu valdomus asistentus.

Šiuo metu aktualus dalykas – nuo ko­vo pasikeisiantys telefonų numerių kodai, todėl mokymų dalyviai programėlės pagalba mokėsi pakeisti telefonų numerius iš 8 į +370 arba 0, nes jie bus pradėti naudoti nuo kovo 1 d. Nepakeitus telefono numerio pradžios į 0 arba šalies kodą +370, nebus įmanoma niekam paskambinti, adresų knygelėje suvesti numeriai, kurie prasideda 8, bus nepasiekiami. 

Beje, norintieji pasikeisti numerius, bet negalintys to atlikti savarankiškai, laukiami bibliotekoje – užeikite ir padėsime, o ši paslauga yra nemokama. 

Po mokymų jų dalyviai dalinosi savo įspūdžiais ir aptarė išmoktas pamokas. Refleksija ir diskusijos padėjo geriau suprasti, kaip pritaikyti žinias kasdieniniame gyvenime. Senjorų aktyvumas ir atsiliepimai patvirtino, jog tokie mokymai ne tik ugdo kompetencijas, bet ir įkvepia naujiems technologiniams atradimams.

MIRKT programa – puikus pavyzdys, kaip bibliotekos gali prisidėti prie bendruomenės technologinio raštingumo didinimo. Pastarieji mokymai parodė, jog mokytis niekada nevėlu, o technologijos gali tapti ne tik iššūkiu, bet ir naujų galimybių šaltiniu.

Komunikacijos ir inovacijų skyriaus darbuotojos visada yra pasiruošusios atsakyti į senjorams rūpimus klausimus, susijusius su medijomis ir skait­meninėmis technologijomis. Konsulta­cijų metu dalyviai gali sužinoti, kaip nau­dotis kompiuteriu ar išmaniuoju įrenginiu, įsidiegti reikalingas programėles, išsaugoti naujus kontaktus, susikurti elektroninį paštą, siųsti nuotraukas, internetu užsiregistruoti pas gydytoją ar apmokėti sąskaitas. Laukiame visų bib­liotekos interneto skaitykloje (I a.).

Rima NORVILIENĖ

Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja 

Erikos GARGASĖS nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje Šilalės rajono mero surengtame pagarbos vakare „Už nuopelnus Šilalės kraštui“ apdovanota Šilalės savivaldybės sveikatos cent­ro Fizinės medicinos ir reabili­tacijos skyriaus masažuotoja Danutė Garbenienė save vadina pareigos žmogumi – to ją išmokė mediko profesiją parinkusi mama ir požiūris, jog kiekvienas darbas yra garbingas. 

Netoli Bilionių, Girvainių kaime užaugusiai Danutei nė į galvą nebūtų atėjusi mintis rinktis mediko profesiją, jei šio kelio jai nebūtų nurodžiusi mama, Bilionių bibliotekininkė Juzefa Urbonienė. Kodėl ji parinko dukrai tokią profesiją, Danutė sako niekada neklaususi, tik mano, jog silpnos sveikatos moteris norėjo namuose turėti artimą žmogų, nusimanantį apie mediciną. 

„Pasakė, kad reikia eiti ten, o ne kur kitur, o aš ir pagalvojau, kad bus visai gerai. Iš tiesų, niekada ir nesigailėjau“, – pripažįsta D. Garbenienė, jau 48 metus dirbanti sveikatos priežiūros įstaigose. 

Nors baigusi medicinos mokyklą ga­vo paskyrimą į Raseinių ligoninę ir ten dvejus metus dirbo Infekcinių ligų skyriuje, kaimyniniame rajone ilgai neužsibuvo. 1979-aisiais ištekėjusi grįžo į savo kraštą ir liko čia visam laikui. Į darbą Šilalės ligoninėje ją priėmė tuomet vadovavęs gydytojas Antanas Levickis. Nors tada, prisimena moteris, medicinos seserų, dabar vadinamų slaugytojomis, ligoninei netrūko, Danutė tapo pavaduojančia medicinos seserimi – teko padirbėti ne viename skyriuje, net rūpintis kūdikėliais naujagimių kambaryje. 

Netrukus ir pati vieno po kito susilaukė trijų sūnų, o paauginusi juos ir grįžusi į ligoninę po motinystės atostogų sužinojo, kad įstaigai labai reikia masažistės. Tada ir buvo nuspręsta pasiųsti ją į persikvalifikavimo kursus sostinėje. 

„Mano kartos žmonės nesvarstė, nori ar nenori kažkokio darbo dirbti, žinojom, kad turim eiti ten, kur reikia. Be to, masažistas irgi yra medikas“, – įsitikinusi D. Garbenienė. 

Ji teigia nesijautė išdavusi savo profesijos, juolab, kad medicinos slaugytojos įgūdžiai gyvenime labai pravertė. Dirbdama Infekcinių ligų skyriuje gerai išmoko leisti vaistus į veną, kasdien daugybę kartų praktikavosi statyti lašines. O tų įgūdžių vėliau prireikė ir slaugant mamą, ir ilgą gyvenimą nugyvenusį uošvį. 

Nesigailėjo pasirinkusi ir masažistės profesiją, o pasitenkinimą savo darbu labiausiai nulėmė gyvenimiški dalykai. Danutės vyras dirbo gaisrinėje, budėjo naktimis, tad likusi dirbti medicinos seserimi, ji irgi nebūtų to išvengusi. 

Prieš keliasdešimt metų visoje 5 aukštų ligoninėje dirbo tik dvi masažistės, abi daugiausiai paskyrimų atlikti masažus gaudavo tuomečiame Nervų ligų skyriuje. Tik vėliau atsirado daugiau masažisčių ir kineziterapeučių, ligoninės skyriai plėtėsi. Daug metų D. Garbenienė dirbo Ambulatorinių konsultacijų skyriuje, priimdavo „iš miesto“ įvairiomis nervų sistemos ligomis sergančius pacientus. Dabar ji masažuoja Terapinio skyriaus ligonius, bet dažniausiai ją mato Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje gulintys senukai – ten, kur daugelis jos kolegių ne visada nori eiti.  

Pasak Danutės, kiekviena masažistė per dieną turi priimti apie 15 pacientų, bet šiame skyriuje dažniausiai tenka užtrukti ilgiau, nes senam žmogui reikia padėti ir apsirengti, ir nusirengti, apsiversti ant kito šono, o prišokęs greitai nieko nepadarysi. 

„Vyresni žmonės yra nuoširdūs, nori pasikalbėti, jie ir didelių pretenzijų nereiškia – su džiaugsmu visada sutinka ir išlydi. Dažniausiai tai sunkiai vaikštantys ar visiškai nevaikštantys žmonės, jų kraujo apytaka lėta, todėl masažai jiems labai reikalingi. Mūsų skyriaus vedėja labai stengiasi, kiek įmanoma, daugiau jiems padėti“, – neslepia D. Garbenienė. 

Moteris nuoširdžiai stebisi, kad ją, regis, nieko ypatingo gyvenime nepadariusią, visada ramiai prie visko prisitaikančią, kažkas pastebėjo ir pasiūlė tokiam gražiam apdovanojimui. Nors apie tai sužinojusi, juokiasi, kone patyrė šoką ir ilgai nerimavo, kaip reikės nueiti to apdovanojimo atsiimti, labai apsidžiaugė, kai pasveikinti susirinko visa šeima: vyras, trys sūnūs, penki anūkai. Danutė tikina, kad apie tai, ar yra vertinama ir gerbiama dėl atliekamo darbo, niekada negalvojo, nors ir anksčiau yra gavusi ne vieną ligoninės vadovų padėką, ir buvusio mero Albino Ežerskio padėkos raštą. 

„Dirbi tiek metų ir negalvoji, ką kiti žmonės apie tave mano. Mūsų laikmečiu visi buvo sėslesni, vienoje vietoje dirbdavo dešimtis metų, o kai kurie ir visą gyvenimą. Dabar madinga keisti darbovietes, sakoma, jog taip galima kilti pareigose, tobulėti. Bet tai nereiškia, kad mes netobulėjom. Kas penkerius metus reikėjo prasitęsti licenciją, tam tekdavo išklausyti dešimtis valandų naujausių mokymų, dalyvauti kursuose ir kt. Tačiau mes ramiau žiūrėjome į gyvenimą, viską paprasčiau priėmėme“, – gyvenimiška patirtimi dalijasi medikė. 

Pasak D. Garbenienės, jos gyvenimas, galima sakyti, eina viena tiesia linija, kol kas nebuvo jokių didelių sukrėtimų. Tiesa, sunkumų ji tikina nesureikšminanti, nes jų pasitaiko visose šeimose: serga artimieji, ateina laikas, kai reikia laidoti tėvus. Tuos dalykus nori nenori turi priimti natūraliai.

„Bet didelių nelaimių, kokių nors nesusipratimų neturėjau, visada mane džiugino vaikai, vis dar pas mus nori atbėgti pasisvečiuoti anūkai, o mums daugiau nieko ir nereikia – esu laimingas žmogus“, – tvirtina moteris. 

Šilališkio menininko Andriaus Zaikausko sukurta gilė tapo simboline padėka už daugybę metų trunkantį prasmingą D. Garbenienės darbą, grąžinantį sveikatą ir paleng­vinantį skausmus daugeliui mūsų krašto žmonių. 

Daiva BARTKIENĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.