Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia kvietimą teikti prašymus pirmąjį būs­tą įsigyjančioms jaunoms šeimoms dėl finansinės paskatos. Prašymai priimami iki ba­landžio 17 d. savivaldybėje, kurios teritorijoje norima įsigyti pirmąjį būstą. 

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Praėjusio sekmadienio popietę laukuviškiai būriais traukė į kultūros namus – vyko pirmoji pagyvenusių žmonių Žemaičių regiono (pietų žemaičių) šventė – varžytuvės „Skambantis skliautas“.  Renginio sumanymas kilo dar pernai, kai Laukuvos „Bočių“ suburtas muzikuojantis kolektyvas „Svaja“ oficialiai tapo kultūros namų kolektyvu. Tuomet ir kilo idėja bendromis bočių, miestelio bendruomenės ir kultūros namų darbuotojų pastangomis suburti visus į koncertą brandaus amžiaus žmonėms. 

Idėja virto realybe, o sekmadienį laukuviškiams prisistatė  net penki kolektyvai: Rietavo kultūros centro Tverų filialo folkloro ansamblis „Kermušie“ (vadovas Arūnas Gedmantas) bei Pelaičių kaimo bendruomenės vokalinis dainos ansamb-lis (vad. Juozas Barsteiga), Kvėdarnos kultūros namų kolektyvas „Volungė“ (vad. Gražina Pameditienė), Kultūros centro kapelos „Šilojus“ instrumenti­nė ir vokalinė grupės (vad. Aivaras Šimkus) bei Laukuvos kultūros namų „Svaja“ (vad. Alfredas Šniaukas). Visus atvykstančius pasitiko gerai nusiteikusios Laukuvos bočių moterys Laima Gestautienė, Ksavera Vai­vadienė, Elena Matulienė ir Reda Levickienė.

Startą šventei pietų žemaičių tarme atliekama daina – sveikinimu „Jišlašiejen klevā“ davė jo vedėja, autorinės kūrybos atlikėja Renata Gužauskienė, sveikinimo žodžius tarė Šilalės „Bočių“ pirmininkė Ju­zefa Jur­kuvienė, Laukuvos seniūnijos se­niūnas Virgilijus Ačas, miestelio bendruomenės pirmininkė Birūta Viknienė, Seimo nario Tado Sadauskio padėjėja ir kt. Dalyviai buvo supažindinti su šventės – varžytuvių taisyk­lėmis (kolektyvai varžėsi dėl nominacijos „Publikos numylėtinis“), buvo pristatyta komisija ir paskelbtas balsavimas. 

Scenoje skambėjo patys širdingiausi kolektyvų prisistatymai, salė aidėjo nuo šilčiausių žiūrovų aplodismentų ir palaikymo šūksnių, „visi nėrėsi iš kailio“, įsijautę į muzikos ir melodijos sūkurį, o  bibliotekininkė Rugilė Virbašienė vos spėjo fiksuoti įsimintiniausias akimirkas.

Laukuvos „Bočių“ pirmininkė Irena Straukienė ir jos pavaduotoja Birutė Paulauskienė dėkojo kolektyvams bei jų vadovams, renginio iniciatyvos palaikytojams, o susumavusi balus, komisija paskelbė, kad „Publikos numylėtinio“ nominacija atitenka Šilalės kultūros centro kolektyvo „Šilojus“ instrumentinei ir vokalinei grupėms.

Į sceną bendrai dainai įkopę apie 70 kolektyvų narių vieningai ir darniai užtraukė „Ainių dainą“ – išties skambėjo skliautai. 

Ir po šventės dar ilgai lydėjo ypatinga nuotaika – tradiciniais valgiais nuklotas vaišių stalas, kuriam vadovavo pagrindinė jų ruošėja Vanda Stašinskienė su būriu pagalbininkų, Laukuvos bočių ir seniūnijos ūkinės dalies darbuotojomis Rūta Šimutiene bei Angele Petrošiene. Džiugaus jaudulio, nuoširdumo, šviesios nuotaikos ir puikaus nepamirštamo bendravimo pakako visiems. 

Renata GUŽAUSKIENĖ

Laukuvos kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė 

Rugilės VIRBAŠIENĖS nuotr.

Minint Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo 500 metų sukaktį, šie metai Lietuvoje paskelb­ti Paprūsės metais. Paprūsės nėra Lietuvos regionų žemėlapyje, nors jai priskiriama didžiausia teritorija – nuo Vištyčio iki Kretingos, kur daugybę amžių gyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės. O pradėjus plačiau kalbėti apie šį regioną, pasigirdo teiginių, jog Paprūsei, pasirodo, priskiriama ir Šilalė bei Kvėdarna. 

Jūros upė – siena su Prūsija 

Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad po Žalgirio mūšio Vokiečių ordinas nusilpo ir 1525 m. transformavosi į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Jos pas­kutinis didysis magistras, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis su dauguma ordino brolių perėjo į liuteronybę ir 1525 m. Krokuvoje davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) valdovui Žygimantui Senajam. Nuo to laiko prasidėjo įvairiapusiai ryšiai tarp LDK ir Prūsijos kunigaikštysčių. Paprūse vadinama tarp Prūsijos ir LDK, vėliau Sūduvos ir Žemaitijos buvusi pasienio teritorija, susidariusi po 1422 m. sudarytos Melno taikos sutarties. Išskiriami trys jos regionai: Sū­duvos Paprūsė, Žemaitijos Paprūsė ir Mažoji Lietuva.

Didžiojoje Paprūsės dalyje dar galima rasti Vokietijai būdingos architektūros bažnyčių, dvarų bei kitų pastatų, susimaišiusios lietuvių, prūsų ir vokiečių kultūros pėdsakų. Tai liudija ir XX a. pradžioje Didžiojoje Lietuvoje gyvenusių vokiečių, prie kurių buvo priskirti lietuvininkai bei kitų tautybių evangelikai liuteronai, skaičius – Tauragės apylinkėse jie, pasak istorinių šaltinių, sudarė net penktadalį tuometės visuomenės.

Apie tai, kad 13 a. užkariavęs Prūsiją, Kryžiuočių ordinas 1283 m. pradė­jo nuolatinį karą prieš LDK, rašė mūsų kraštą išsamiai ištyrinėję istori­kai Junona ir Vytenis Almonaičiai. Siekdama atremti nuo Prūsijos daugiausiai vandens keliais besiveržiančius kryžiuočius, Lietuvos valstybė įren­gė gynybines pilių sistemas palei Nemuną ir palei Jūros upę. Svarbiausia jos dalis – Gedimino pilis, manoma, stovėjo ant Padievaičio piliakalnio. Nuo 14 a. pradžios šioje tvirtovėje rezidavo kunigaikščio Vytenio brolis Gediminas, 1316 m. tapęs Lietuvos valdovu. 1329 m. Gedimino pilį užėmė Vokiečių ordino ir Čekijos karalystės kariuomenė. LDK karas su Vokiečių ordinu truko iki Melno taikos sutarties, po kurios Jūra tapo pasienio upe. 

„Metuose 1807 / Kas Prūsijoje dėjosi, / Ši vieta girdėjo“.

Pasibaigus karams su Vokiečių ordinu, pradėta apgyvendinti pilių saugotas Lietuvos ir Prūsijos pasienio sritis. Žemaitijoje jos siekė 60, Užnemunėje – apie 150 kilometrų. Sūduviai, žemaičiai vykdavo į Mažąją Lietuvą, o į mūsų kraštus atsikraustydavo žmonės iš Prūsijos. Pasienyje kūrėsi amatų centrai, buvo statomi lietuvininkams būdingi trobesiai, prigijo prūsiški žodžiai ir prūsiški valgiai. Iš kitų Didžiosios Lietuvos regionų prūsai išsiskyrė darbštumu, išsilavinimu, ūkine ir kultūrine pažanga. 

Nors Šilalė ir toliau nuo Jūros upės, kuria ėjo siena su Prūsija, šią šalį krėtusių karų ir taikos sutarčių atgarsiai mūsų kraštą pasiekdavo nuolat. Geriausias įrodymas – Dionizo Poškos faktas, aprašytas idilėje „Mano darželis“. Po Napoleono karų Prūsijoje 1806 m., kai Prancūzija, Prūsija ir Ru­sija ant plausto Nemuno upėje pasirašė Tilžės sutartį, D. Poška rašė: „Treti metai, kai aš didį išgąstį turėjau, / Su troba ir aš patsai draugystėj drebėjau. / Dėl atminties ant klevo tie metai padėti, / Kiekvienas gali anuos tais žodžiais regėti: „Metuose 1807 / Kas Prūsijoje dėjosi, / Ši vieta girdėjo“.­ D. Poška rašė ir apie tai, kad 1812 m. rudenį jo dvarelį nusiaubė besitraukianti Napoleono kariuomenė: ,,…tūkstančiai prūsų kariuomenės užplūdo mano namus. Komendantas mandagiai paprašė, kad kareiviams duočiau po taurelę ,,šnapso”. Liepiau duoti nors ir po dvi, bet jie, užkandžio ieškodami, kamarą, ledainę ir svirną patys atplėšė, visokias ūkio atsargas paėmė, taip pat arklius iš arklidės, karves bei jaučius ir avis iš ganyklos, ir ne tik dvaro, bet ir kaimo gyventojų pagrobė ir niekuo dėto gyventojo ūkį sugriovė”.

Gyvos čia ir istorijos apie spaudos­ draudimo laikotarpiu lietuvišką spaudą gabenusį aklą knygnešį Petrą Ka­valiauską. Paauglystėje raupais susirgęs ir apakęs žmogus pasižymėjo nepaprasta drąsa, nes tikėjo, jog aklo elgetos caro žandarai neįtars nešant per sieną draudžiamas knygas. Pagrindinis ir artimiausias kelias parsivežti knygų žemaičiams buvo į Tilžę ir Bitėnus, kur veikė Marty­no Jankaus spaus­tu­vė. Gvalduose knyg­nešys slėpė knygas krosnyje, dar viena slėptuvė buvo po klevu prie kelio. Žmonės noriai pirkdavo draudžiamas lie­tuviškas knygas ir niekas jo neskundė caro valdžios statytiniams. Knygnešių bei jiems talki­nusių gyvento­jų Šilalės kraš­te buvo ir daugiau. Gir­diškėje pasakojama, kad­ pas vietinį gyventoją Žukauską caro žandarai rado 103 lietuviškas knygeles, už tai skyrė baudą – žmogui teko atsisveikinti su paskutine karve. 

Žvilgsnis į Tilžės bažnyčių bokštus

Dalis atvykėlių iš Ma­žosios Lietuvos išlaikė­ liuteronų tikėjimą, todėl Pa­prūsei priskiriamoje teritorijoje susikūrė daug evangelikų liuteronų parapijų­ Kretingoje, Žemaičių Nau­miestyje, Tau­ragėje, Švėkš­noje ir kt. Šilalė yra viena pirmųjų vietovių, kur buvo pradėtas skelbti liuteroniškas tikėjimas. 1525 – 1527 m. iš Batakių kilęs katalikų kunigas Jonas Tartilavičius Batakietis čia skelbė evangeliškus pamokslus, skleidė reformacijos idėjas Žemaitijoje. Dėl persekiojimo jis pabėgo į Karaliaučių, kur 1531 m. kunigaikštis Albrechtas jį paskyrė Karaliaučiaus lietuvių evangelikų parapijos kunigu. 

Daug kartų degusi Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčia vis būdavo atstatoma. 1941 m. birželio 24 d. bažnyčia vėl sudegė, parapijos centras persikėlė į Obelyną, Juliaus ir Marės Gėrkių sodybą, kur pamaldos vyko iki pat 1991-ųjų, kol Šilalės parapijiečiai vėl atstatė savo bažnyčią.

Šilalės liuteronų parapijai minint 200 metų jubiliejų, 2006-aisias Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos nutarimu Šilalės bažnyčiai suteiktas J. Tartilavičiaus Batakiečio vardas. 

1840 m. sudarytas Šilalės evangelikų liuteronų parapijos narių sąrašas rodo, kad dauguma jų buvo kilę iš Karaliaučiaus, Gumbinės, Darkiemio, Ragainės, Tilžės, Klaipėdos, tik nedidelę dalį sudarė žemaičiai evangelikai, kurie liuteronų tikėjimą priėmė reformacijos laikais. Ne tik Šilalės evangelikų liuteronų kilmė, Jūros upe ėjusi siena su Prūsija, nuo kurios Šilalė ne per toliausiai nutolusi, leidžia daryti prielaidą, jog Prūsija neabejotinai turėjo įtakos mūsų krašto gyvenimui.  Senieji Upynos apylinkių gyventojai iki šiol pasakoja, kad anksčiau giedrą dieną nuo Svystkalnio regyklos, iškilusios virš jūros lygio kiek daugiau nei 163 metrus ir vadinamos Kalvotosios Žemaitijos kepurės kraštu, matyti Tilžės ir Ragainės bažnyčių bokštai. Prūsijos link vedė ir šio krašto žmonių keliai į mokslą ar ieškant didesnio uždarbio. Per šį kraštą ėjo ir kontrabandos kelias, kuriuo buvo vežamos ne tik lietuviškos maldaknygės ir elementoriai. Net ir nepriklausomos Lietuvos laikais į šalį buvo uždrausta įvežti užsienietiškus vaisius ir vaistus, bet aplinkinių apylinkių gyventojai paršelius gydė anodija, o ją ant cuk­raus mėgo lašinti ir kaip ramina­muosius vartoti ir aplink Ši­lalę gyvenantys žmonės. Pa­sakojama, kad nuo anodijos ir kildavo vaizdiniai, vadinami baltais arkliais. 

Siejo tik kultūriniai kontaktai

Vis dėlto Vakarų Lie­tu­­vos istoriją tyrinėjantis­ Klaipėdos universiteto­ Bal­tijos regiono istorijos ir ar­cheologijos instituto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Vacys Vaivada Šilalės krašto Paprūsei priskirti nelinkęs. Istoriko įsitikinimu, galima kalbėti tik apie mūsų kraštą su Paprūse siejusius kultūrinius kontaktus.

„Sunku nusakyti, kas yra ta Paprūsė. Suvalkijoje, Jurbarke nekyla abejonių­ dėl Prūsijos įtakos to meto gyvenimui. Net Žemaičių Naumiestyje tai buvo natūralūs procesai, nes giminės keisdavo gyvenimo vietą, pervažiuodavo iš Žemaitijos į Prūsiją, vėliau tapusią Klaipėdos kraštu, ir atvirkščiai – iš Užnemunės persikeldavo į Žemaičių Naumiestį. Iki šiol ten yra žmonių, praktikuojančių liuteronų tikėjimą“, – „Šilalės artojui“ sakė profesorius. 

Bet 19 a. evangelikų liuteronų bažnyčia, vokiškai vadinama „kirke“, atsiranda ir Tel­šiuose, tai ir Telšiai, pasak profesoriaus, tokiu atveju galėtų būti laikomi Paprūse. 

„Kontrabanda, Prūsijoje vadinama „šmugeliu“, yra pasienio regionui įprasti ekonominiai kontaktai. Toks verslas buvo aktualus ne tik mūsų pusei, bet ir Prūsijos gyventojams. Bet ir knygnešiai neatsirado savaime. Organizuoti pasipriešinimą lietuviškos spau­dos draudimui 19 a. bu­vo pavesta Varnių vyskupui Motiejui Valančiui. Jis surado žmones, kurie spausdino lietuvišką literatūrą, užsiėmė literatūros gabenimu ir leidinių platinimo tinklo formavimu“, – teigė istorijos ir archeologijos instituto profesorius V. Vaivada.  

Anot istoriko, nėra tyrinėta, kaip vyko imigracijos į rytines Lietuvos teritorijas procesas. Lietuvoje trūko specialistų, gali būti, jog dėl to iš Prūsijos į mūsų kraštą kėlėsi vaistininkai, gydytojai, prekeiviai, kurie mažuose miesteliuose rasdavo vietą savo verslui.

„Bet reikėtų labai atidžiai tirti, kad suprastume, koks šios migracijos kontekstas – ar tai vyko savaime, bend­radarbiaujant paribyje, ar tai buvo Prūsijos valstybės skatinimas užimti­ naujas teritorijas ir skleisti tam tikrą ideologiją“, – svarstė istorikas. 

Nors Paprūsės terminas nėra naujas­, apie abiejuose pusėse Prūsijos –­ Lietuvos sienos gyvenančių žmonių bendradarbiavimą kalbama nuolat, profesorius­ V. Vaivada įsitikinęs, kad nereikėtų jo pernelyg sureikšminti. Daug svarbiau išsaugoti nuo seno susiformavusį etninį savitumą, nes vienintelis dalykas, siejantis mus su Klaipėdos kraštu, yra pietvakarių Žemaitiją per čia atvykusius gyventi žmones pasiekę kultūriniai kontaktai.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Regitra“ lengvina vairavimo egzaminų vertinimą – būsimiems vairuotojams pakeitimai įsigalios balandžio 22 d. 

„Praėjusiais metais pradėjome stiprinti partnerystę su vairavimo mokyklomis ir visoje Lietuvoje susitikome su daugiau nei 380 instruktorių. Diskutavome ir ieškojome būdų, kaip padėti būsimiems vairuotojams geriau pasirengti egzaminams, aptarėme dažniausiai daromas klaidas ir kaip jų išvengti. Siekiame, kad egzamino vertinimas būtų kuo objektyvesnis, o egzaminuotojai, instruktoriai ir vairuotojai suprastų bei vienodai interpretuotų egzamino taisykles, todėl ir gimė šie pataisymai“, – sako Robertas Litvaitis, „Regitros“ Egzaminavimo ir vairuotojų pažymėjimų išdavimo paslaugų skyriaus vyriausiasis specialistas.

Jis pristato 6 pagrindinius pasikeitimus.

Paprastinamas motociklininkų akių apsaugos skydelio vertinimas aikštelėje. Nuspręsta nevertinti, kaip būsimasis motociklininkas naudoja akių apsaugą, kai važiuojama iki 30 km/val. greičiu arba kai atliekami lėti manevrai. Praktikoje tai itin aktualu motociklininkams, kada yra atliekami specialieji manevrai aikštelėje ar važiuojama lėtame eisme. Akių apsauga gali sukelti nepatogumų, nes nuo tam tikrų oro sąlygų ji ima rasoti. Siekiant išvengti šio nepatogumo, nuspręsta leisti akių skydelį atsidaryti, kai to reikia matomumui užtikrinti.  

Sujungiami specialieji manevrai. B kategorijos egzaminų metu bus sujungiami dviejų specialiųjų manevrų atlikimai. Vietoje dabar atskirai atliekamų apsisukimo ribotame plote ir važiavimo atbuline eiga su posūkiu, reiks atlikti vieną užduotį – apsisukimą atbuline eiga įsukant į važiuojamąją dalį dešinėje ir išvažiuoti į priešingą pusę. Tokiu būdu atliekamas apsisukimas atbuline eiga įvažiuojant į šalia esančią teritoriją ar gatvelę. Praktikoje pastebima, kad skirtinguose miestuose ir miestų vietose juostų pločiai yra nevienodi, tad, siekiant objektyvumo, šios užduotys apjungiamos. Sujungus šiuos du manevrus tiek vertinti, tiek suprasti šią užduotį bus paprasčiau ir jos pobūdis bus artimesnis realiai eismo praktikai. 

Paprastesnis vertinimas manevruojant tarp eismo juostų. Situacija, kai egzaminuojamasis, vairuodamas automobilį vienos pusės ratais pervažiuoja ištisinę horizontaliojo ženklinimo liniją, kuri skiria tos pačios krypties eismo juostas, bus vertinama nekritine klaida vietoje kritinės. Praktikoje pasitaiko situacijų, kai egzamino metu prireikus manevruoti – pasukti, persirikiuoti, pavyzdžiui siekiant apvažiuoti stovintį automobilį, šiek tiek užvažiuojama ant ištisinės linijos. Kai kuriais atvejais tai yra neišvengiama norint atlikti manevrą, tad tai nebus vertinama kritine klaida. Žinoma, tokiu atveju privaloma įvertinti visą eismo saugumo situaciją.

Didesnės lėto važiavimo vertinimo ribos. Egzaminuojamajam pasirinkus per mažą važiavimo greitį kelio atkarpose, kuriose maksimalus leistinas važiavimo greitis yra daugiau kaip 50 km/h, klaida bus fiksuojama tik tuomet, kai be pagrįstos priežasties važiuojama 20 km/h mažesniu nei didžiausias leistinas greitis, greičiu. Iki šiol klaida buvo fiksuojama važiuojant 15 km/h mažesniu nei didžiausias leistinas greitis, greičiu. Atsižvelgiant, kad greito eismo sraute transporto priemonių greičiai pasiskirsto netolygiai, egzaminuojamasis turės didesnes galimybes priderinti savo greitį prie greitesnių arba lėtesnių transporto priemonių, atsižvelgiant į kelio ir eismo situaciją.

Pirmiausiai egzaminuotojas pasiūlys pasitaisyti, o ne iš karto vertinti klaida. Bus nustatomas 30 sek. laikas sureaguoti į įspėjimą, kad egzaminuojamasis netinkamai naudojasi saugos priemonėmis, pavyzdžiui, pradėjo važiuoti neužsisegęs saugos diržo, netinkamai dėvi motociklininko apsaugas. Jei būsimasis vairuotojas nepasitaisys per 30 sek., tuomet tai bus vertinama kaip klaida.

Pasidomėkite šviesų aukščio reguliavimu. Prieš egzaminą būsimajam vairuotojui yra užduodami trys klausimai apie transporto priemonės techninės būklės tikrinimą. Vienas iš galimų: „Kaip tikrinama, ar veikia žibintai“? Nuo šiol vairuotojas turės atsakyti ne tik apie transporto priemonės žibintus, bet ir apie šviesų aukščio reguliatorius. Kai kurie automobiliai turi rankiniu būdu valdomą priekinių žibintų šviesos aukščio reguliatorių. Egzaminuojamasis turi žinoti, jog kartais (kai didelė automobilio apkrova) žibintų skleidžiamos šviesos aukštį reikia pareguliuoti tam, kad nebūtų akinami priekyje važiuojantys vairuotojai. Egzaminuotojas egzamino metu gali paklausti, ar žinote, kaip patikrinti ar šis reguliatorius veikia. Tai naujas reikalavimas, kuris užtikrins didesnį saugumą keliuose. 

„Regitra“ asmenims, kurie ruošiasi laikyti vairavimo egzaminus, yra parengusi gausybę praktinių patarimų. Informacinėje svetainėje galima virtualiai pasižvalgyti po egzaminų automobilį, rasti vertinimo kriterijus, egzaminuotojų atsakymus į įvairius klausimus.

Viską rasite čia: Praktiniai patarimai ruošiantis egzaminams | Akcinė bendrovė „REGITRA“

„Regitros“ inform.

Vokietija vėl stengiasi tapti Europos lydere. Jos neviešos varžybos su Prancūzija ir jau nebe Europos Sąjungos nare Didžiąja Britanija, atrodo, kol kas vyksta Berlyno nau­dai. Ypač dabar, kai žemynui gra­­sina bendras priešas Putino Ru­­sija, na ir iš dalies – Donaldo Trum­po Ame­rika. 

Apie šią šalį kiekvienas turi savo nuomonę. Šių eilučių autoriui teko ne kartą su kvietimais ar žurnalistiniais tikslais vykti į vakarinę ir rytinę Vokietijos dalis. Ir visą laiką stebėtasi, kokią pažangą vokiečiai padarė po karo tragedijos, nacių kapituliacijos, didžiulių reparacijų ir komunistinio režimo Rytų sektoriuje. 

Dabar tai didžiausia Europos ir ket­virta pasaulyje ekonomika. Politologas Linas Kojala rašė, kad, jei sudėtume visų Šiaurės ir Baltijos valstybių, taip pat Lenkijos, nominalųjį bend­rąjį vidaus produktą (BVP), gautume tik 60 proc. Vokietijos dydžio. Vokietijos ekonomika penkiskart pranoksta Lenkijos, kuri taip pat trokšta lyderiauti, bent jau Rytų ir Vidurio Europoje. Berlynas per artimiausią dešimtmetį galėtų pasiskolinti 2 trilijonus eurų ir nepatirti ženklaus neigiamo poveikio. Tad gynybos ir kitų sričių išlaidos gali augti taip sparčiai, kad išjudintų visą žemyną. Karinis biudžetas įspūdingas, nors apima vos 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – net 91 mlrd. eurų.  

Tačiau bendrieji statistikos duomenys parodo ne viską. Pastaraisiais metais Vokietijos ekonomika buksuoja. Neseniai kancleriu tapęs krikdemas, beveik 70 metų sulaukęs ir neįti­kėtinai aukštas – vos ne dvimetris – Friedrichas Merzas, nors ir yra gabus verslininkas (vargu ar čia jis susilygins su D. Trumpu), turi iškuopti paveldėtas Angelos Merkel ir Olafo Scholzo Augėjo arklides. Juk krenta BVP, mažėja investicijų, prarandamas konkurencingumas, pavyzdžiui, automobilių eksporte. 

Hanoveryje gyvenanti mūsų tau­tietė psichoterapeutė Rutha Schulz-Jagutis tvirtina, jog likusios senos prob­lemos slegia ir naująją vyriausybę. F. Merzo reitingai siekia vos 30 proc. Prie krizės prisidėjo ir D. Trumpo paskelbti 25 proc. muitai prekėms iš Europos. Ponia Rutha ironiškai pastebi, kad, ačiū Dievui, priešingai nei Amerikoje, Hanoveryje kiaušinių dar yra...

F. Merzui atėjo nelengvi laikai. Jį kritikuoja patys partiečiai, kad pirmininkas prieš rinkimus kalbėjo, jog imsis taupymo politikos, o dabar skolinasi net 100 mlrd. eurų, kad sugriežtins migraciją, bet realių žingsnių nežengia, kad nemažina nevyriausybinių organizacijų, kuriose paprastai susimetusios kairiosios radikalios grupuotės, finansavimo, kad per daug dairosi į socialdemokratų sparną ir t.t. 

Bet atsidūręs sunkioje padėtyje Berlynas stebina kitkuo: F. Merzo krikščionys demokratai vieni aktyviausių planuojamo 500 mlrd. eurų Ukrainos rėmimo fondo iniciatorių. Berlyną pirmąjį didinti išlaidas gynybai paskatino D. Trumpo grasinimai pasitraukti iš NATO ir permesti Europos saugumo rūpesčius ant pačių europiečių pečių. Prieš savaitę įstatymo projektas buvo aprobuotas Bundestage: 513 deputatų balsavo už, 207 – prieš. Dabar laukia balsavimas Bundesrate – federalinių žemių atstovų reprezentuojamuose parlamento rūmuose. Bet vyriausybė aiškiai nepalaiko Emmanuelio Macrono idėjos uždengti Europą savo „branduoliniu skėčiu“ ar siųsti į Ukrainą taikdarius. Tačiau štai ant F. Merzo darbo stalo pagaliau atsirado projektas, pagal kurį ukrainiečiams būtų išsiųstos seniai žadėtos tolimojo veikimo sparnuotosios raketos TAURUS KEPD-350, gaminamos nuo 1998 m., turinčios ypatingą griaunamąją jėgą ir galinčios pakeisti amerikiečių HIMARS ar britų Storm Shadow. 

Žinoma, iki jų pristatymo į Ukrainą gali praeiti nemažai laiko, bet šiandien, kaip rašo leidinys „Civey für Focus“, dauguma vokiečių (net 59 proc.) pritaria tiems planams. Juk nereikia pamiršti, jog 34 proc. rinkėjų rinkimuose balsavo už AFD, Die Linke ir BSW, kurios yra atvirai prorusiškos. 

Atėjus F. Merzui, Vokietija tarsi atsibunda po O. Scholzo įmygio ir standartinių frazių, kad Berlynas gins Ukrainą „tiek, kiek reikės“. Tikimasi, jog jis pasidalins lyderyste su Londonu, Varšuva ar Paryžiumi. Tiesa, tai nelengva misija: jauni vokiečiai vis labiau balsuoja už kraštutinės kairės ir dešinės partijas, kurios simpatizuoja Rusijai.

„Seno kirpimo pramonės vadus tebevilioja pigesnės rusiškos žaliavos“, – rašo L. Kojala. Prisidengdami nacionalinių interesų gynimu (ši pozicija tapo itin madinga Europoje ir net JAV), jie daro įtaką politinėms partijoms, kad šios, nepaisydamos Rusijos sukelto karo, iš agresoriaus pirktų pigesnius energijos išteklius. 

Tarp vokiečių sklando toks juodas humoras: vokiečiams reikia dau­giau remti Lenkiją ar Baltijos šalis, kad Putinui būtų sunkiau ne­gu 1945 m. prieiti Berlyną. Ar F. Mer­zo komandai užteks valios, jog šis piktas juokelis netaptų realybe? 

Česlovas IŠKAUSKAS

Pajūrio Stanislovo Bir­žiš­­­kio gimnazijoje vyko il­­ga­lai­kės pedagogų kva­li­fi­­­ka­ci­jos to­bulinimo prog­­ra­mos „Ma­te­matikos mo­­ky­mas: patirtys ir atei­ties ga­li­my­bės“ II mo­dulio ge­rosios prak­tinės pa­tir­ties sklaidos renginys „Skai­čiaus Pi diena Pajūrio Sta­nis­lo­vo Biržiškio gimna­zi­­joje“. Ren­ginio tikslas – stip­rinti drau­giškus ryšius tarp rajono mo­kyklų bei po­puliarinti ma­te­matikos moks­lą, todėl į Pa­jūrį atvy­ko Kal­tinėnų Alek­sandro Stul­ginskio, Šila­lės Simono Gau­­dėšiaus, Kvė­dar­nos Ka­­­zi­mie­ro Jauniaus gim­na­zi­­jų mo­ki­nių komandos ir jų ma­te­matikos mokytojai.

Tarptautinė matematikos diena (Pi diena) prasidėjo nuo mokinių projektinių darbų pristatymo. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokinys Vykintas Pocius pristatė integruotą tiriamąjį – praktinį darbą „Svogūnas“, Alicija Arcišauskaitė iš Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos ne tik supažindino su Pitagoru bei jo atradimais, bet ir sužavėjo Johano Sebastiano Bacho kūriniu. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazistė Emilija Dikčiūtė pristatė Leonardo Fibonačio ir Blezo Paskalio atradimus bei jų nuopelnus matematikos mokslui, o Arnas Savickas pateikė statistinio tyrimo „Mano kuprinė“ duomenis apie svarbiausią kiek­vieno mokinio asmeninį daiktą – kuprinę.

Vėliau mokiniai atsakinėjo į protmūšio klausimus, sprendė įvairius matematikos uždavinius, dėliojo dėliones bei išbandė jėgas ir drąsą matematiniame „Alias“ žaidime. Kaip ir dera Pi dienai, renginio pabaigoje puikiai nusiteikę dalyviai mėgavosi pyragu, džiaugėsi įgiję naujų patirčių.

Dėkojame gimnazijoms už aktyvų dalyvavimą, bendrystę ir dalijimąsi savo žiniomis bei kūrybiškomis idėjomis. Jūsų įsi­traukimas ir bendradar­bia­vi­mas praturtino renginį, o drau­giška atmosfera įkvėpė siek­ti dar didesnių matematikos atradimų. Tikimės, jog ši ini­cia­ty­va taps gražia tradicija, su­bu­riančia matematikos mylėto­jus ir skatinančia mokymosi džiaugs­mą!

Ingrida KURMYTĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos matematikos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Algirdas Šaulys – talentingas menininkas, nerimastinga siela, iki šiol daug geriau pažįstama tauragiškiams, nei mūsų krašto žmonėms. Ir nors jis jau keli metai dalyvauja Šilalės muzikinio teatro veikloje, veda renginius ir kt., vis tik šilališkiai dar nustemba, išgirdę, jog Algirdas kasdien į Šilalę važinėja iš Žygaičių, taip per dieną sukardamas apie šimtą kilometrų. 

„Ko tik nepadarysi dėl širdžiai mielos veiklos“, – juokiasi jis. 

„Esu tauragiškis – gimiau ir augau Gaurėje, vėliau mokiausi Žalgirių vidurinėje. Visada buvau tas, kuriam patinka veikti, bet niekuomet nebuvo minties sieti savo ateities su kultūra. Gal todėl, kad abu mano tėvai – 

mokytojai, augau gana drausmingoje aplinkoje ir nuo mažumės žinojau, kad vaikinui dera rinktis tokią specialybę, iš kurios galėtumei „valgyti duoną“. Tad įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, baigiau jį, bet jau studijuodamas buvau įsitikinęs, jog „techninio“ darbo nedirbsiu nė dienos“, – juokiasi Algirdas.

Jau antrame kurse suvokęs, jog studijos neatitinka lūkesčių, jis sako vis tiek jų nemetęs, nors ir žinojęs, kad mokosi tik dėl diplomo. Po studijų Algirdas grįžo į Tauragę, bet savo ateities statybų inžinieriaus profesijoje nematė. 

„Atsitiktinis susitikimas su se­nų laikų pažįstama Laura viską pakeitė. Ji turėjo idėją or­ga­nizuoti renginius, įmonių šventes, jubiliejus ir ieškojo asistento, todėl pakvietė pa­bandyti. Kadangi kalbėjimo menas man nebuvo svetimas, sutikau. Iš pradžių dirbome komandoje, vėliau šį amatą perėmiau vienas: buvau ir animato­rius, ir švenčių vedantysis, ir didžėjus“, – prisimena Algirdas.

Sukinėjantis tarp žmonių, reklama apie išvaizdų, geros dikcijos vaikiną ėmė sklisti iš lūpų į lūpas. Būtent tokio žmogaus prireikė Tauragės radijo komandai – su ja A. Šaulys dirbo penkerius metus. 

„Iš prigimties esu perfekcionistas, bet negaliu pakęsti rutinos, man reikia judesio, dinamikos. Natūralu, jog sėslus radijo diktoriaus darbas prie pulto nekėlė daug iššūkių, norėjosi kažko daugiau, todėl ėmiau vadovauti motociklininkų klubui. Netgi buvo laikas, kai kilnojau sunkumus, išbandžiau ir pramoginius šokius“, – skirtingas patirtis atskleidžia pašnekovas.

Vaikystės kiemo draugas, ren­ginių organizatorius Aud­rius, anot Algirdo, jį „per­mato kiaurai“, todėl kai šalį sukaustė karantinas, jis sugalvojo naują veiklą ir prišnekino prisijungti Algirdą. 

„Kaip tik tuo metu Šilalės muzikinio teatro režisierius Antanas Kazlauskas statė „Intrigų miestą“ ir ieškojo technologinių naujovių. Pasiūlėme tai, ko regione dar tikrai niekas nebuvo bandę įgyvendinti. Režisierius mūsų su Audriumi darbu liko sužavėtas, o netrukus tuometė Kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė pakvietė bendradarbiauti. Sutikau ir štai – jau treji metai dirbu Šilalės kultūros centre, esu kultūrinių veiklų koordinatorius ir organizatorius“, – savo kelią į Šilalę atskleidžia A. Šaulys.

40-metis vyras prisipažįsta sustabdęs režisūros studijas, nes nori sutelkti dėmesį į svarbiausius gyvenimo aspektus. Tad be penkių minučių režisieriumi savęs nebevadina, bet šį laiko apibūdinimą sako galintis pritaikyti gyvenamosios vietovės nusakymui.

„Su žmona Eligija gyvename Žygaičiuose, jos tėviškėje, ji dirba Šilutės rajone, aš – Šilalės. Kasdien į darbą ir atgal tenka važinėti apie 100 kilometrų. Bet man labai patinka tai, ką aš čia veikiu, tad ir nuovargio nejaučiu. Tik žmona vis primena, kad gal jau laikas ieškoti naujų namų arčiau Šilalės. Tad galima sakyti esu be penkių minučių šilališkis“, – intriguoja Algirdas.

Pasak jo, darbas Šilalės kultūros centre labai įtraukia, čia nejaučia rutinos, monotonijos, kurių nepakenčia, kiekvieną dieną vyksta procesas, o kasdienybę paįvairina ir veikla Šilalės muzikiniame teatre. Algirdas sako paskaičiavęs, jog šio teatro pastatymus matė daugiau žiūrovų nei yra gyventojų visame ra­jone. 

„Kuriame išskirtinį turinį, šito mums gali pavydėti bet kurio rajono gyventojai. Gal todėl šilališkių spektaklių atvyksta pasižiūrėti tolimiausių rajonų žiūrovai. Tai yra neįtikėtinas Šilalės fenomenas. Žinoma, tai ir didžiulis įpareigojimas, šitaip aukštai iškeltą kartelę nėra lengva išlaikyti, bet, manau, tai, ką pasiekėme per pastaruosius penkerius metus, neabejotinai išsaugosime ir neišbarstysime to įdirbio“, – neabejoja Algirdas.

Tačiau jis sutinka, jog lengva nėra, o iššūkių nestinga – juk Šilalės muzikinis teatras tai vietos gyventojai, kurie kasdien dirba visiškai kitus darbus, vaidinti ateina aukodami sa­vo ir savo šeimų poilsio laiką. Tie žmonės jau dabar – vidutinio ar brandaus amžiaus, o tai reiškia, jog reikia pradėti ieškoti jiems pamainos, nes, nori nenori, po dešimties metų scenoje reikės naujų veidų. Ar pavyks jų surasti, kai kasdien Šilalės rajonas vis mažėja, jaunimas išvyksta į didmiesčius? 

Algirdas viliasi, kad entuziastų atsiras. 

Paklaustas, koks jam pačiam didžiausias iššūkis, vaidinant spektaklyje, Algirdas šypteli: „Dainavimas“.

Pasirodo, jis iki šiol nebuvo to daręs, jam mielesni vaidmenys, kur reikia tik vaidinti, kalbėti. 

„Kaip ir kiekvienas žmogus, jaučiu scenos baimę, tad tenka nuolat mokytis suvaldyti jausmus prieš į ją išeinant. Tikriausiai kiekvienas didesnės ar mažesnės scenos atlikėjas turi savus ritualus. Aš ne išimtis, tad prieš išeidamas į ją, savotiškai pasisveikinu – paliečiu scenos grindis. Man tai leidžia atsipalaiduoti ir atiduoti viską, ką galiu, žiūrovams“, – prisipažįsta Šilalės muzikinio teatro aktorius.

Algirdą žavi tai, kad šiame kolektyve visi vaidina be jokio atlygio.

Jis džiaugiasi ir aktyviu Šilalės kultūriniu gyvenimu, su kuriuo jau susipažįsta ir jo šeima. 

„Štai neseniai vykusiame įs­pūdingame styginių instrumen­tų koncerte žvakių šviesoje ma­no septynerių duk­ra Rugilė ir penkiametis sūnus Motiejus išsėdėjo pusant­ros valandos. Todėl tikrai negalime sakyti, jog vaikai dabar nebesugeba susikaupti, ilgiau išlaikyti dėmesį, kad jiems viskas nuobodu. Grįžtant namo dukra netgi pareiškė, jog nori išmokti griežti smuiku. Ir tai be galo džiugina, kad tokiame mažame miestelyje kaip Šilalė vaikai, jaunimas gali augti, klausydami tinkamos muzikos, pratintis prie gero skonio ir sužinoti apie muziką daugiau, nei aš per visą savo gyvenimą“, – tikina Algirdas ir atskleidžia, jog jau, ko gero, laikas vėl išsitraukti gitarą, o žmonai – smuiką.

Jis sako, kad, lygindamas Šilalę ir Tauragę, pastebi, jog renginių ir kolektyvų pastarojoje po truputį mažėja. Tokia tendencija stebima didžiojoje Lietuvos dalyje. Kodėl mėgėjų meno kolektyvai tokie „gyvi“ mūsų rajone, anot A. Šaulio, jis turi vieną paaiškinimą – būtent mėgėjiška veikla įtraukia žmones. Jo manymu, profe­sionaliems artistams, atlikėjams net menkiausios klaidos yra sunkiai atleidžiamos, pasipila kritika, tuo tarpu mėgėjų kolektyvai nėra vertinami taip griežtai ir kategoriškai, nes visi supranta, jog scenoje yra tokie pat žmonės, kaip ir sėdintys salėje. 

„Gal todėl Šilalės muzikiniame teatre uždanga tarp scenos ir publikos tarsi neegzistuoja, ji išnyksta. Ir nors mes, stovėdami scenoje, žiūrovų beveik nematome, bet puikiai jaučiame, koks yra ryšys. O tai yra svarbiausia: vieni kitus palaikome, tampame tarsi vienas kumštis, vieno kolektyvo nariai“, – abipusio ryšio su žiūrovais svarbą atskleidžia atlikėjas.

Šilalės muzikinis teatras mini savo veiklos 5-erių metų sukaktį, iškilmingas jubiliejaus renginys įvyks tarptautinę teat­ro dieną, kovo 27-ąją. 

„Esame vienintelis Lietuvoje mėgėjų muzikinis teatras. Tai turi ir savų pliusų, ir minusų. Pagrindinis jų – nėra konkurencijos, neturime į ką lygiuotis, nebent į valstybinius teatrus, kur dirba profesionalai. Kita vertus, mūsų atlikėjai tobulėja milžiniškais žingsniais ir kartais publikai sunku patikėti, kad scenoje mato savo kolegą, kaimyną ar giminaitį. Man būti scenoje su tokiais žmonėmis yra didžiulis stimulas tobulėti, veikti, nenuleisti rankų“, – tikina, kad treji metai Šilalės kultūros centre jam pralėkė tarsi viena diena, A. Šaulys.

Šilalės muzikinis teatras kitam sezonui žada naują miuziklą – žiūrovus kvies „Cirko princesė“. Koks jame bus Algirdo vaidmuo, dar neaišku. O jis pats kvatojasi, kad labai nenorėtų dainuoti, bet bus taip, ką suplanavęs yra Šilalės muzikinio teatro vadovas A. Kazlauskas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Nelaimės dažniausiai užklumpa netikėtai, todėl svarbu iš anksto aptarti su šeima veiksmų planą. Ką darytumėte, jei staiga tektų palikti namus, nutrūktų ryšys ar būtų būtina kuo skubiau evakuotis? Anot specialistų, šeimos ir bendruomenės pasiruošimas yra esminis veiksnys, galintis padėti išvengti chaoso ir užtikrinti žmonių saugumą.

Pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) patarėjo Donato Gurevičiaus, nelaimės metu nėra laiko improvizuoti. 

„Jei įvyktų ekstremalioji situacija, būtina aiškiai žinoti, kur susitiksite su artimaisiais, kaip komunikuosite ir kur slėpsitės ar evakuositės. Tai iš anksto aptarti veiksmai, kurie gali išgelbėti gyvybes“, – teigia ekspertas.

Mobilusis ryšys ne visada gali veikti – telefonai gali išsikrauti, juos galite pamesti ar tiesiog gali nepavykti prisiskambinti. Todėl šeimos planas turėtų būti ne tik aptartas, bet ir užrašytas – aiškus veiksmų planas turėtų būti visiems šeimos nariams lengvai pasiekiamas, pavyzdžiui, prisegtas prie šaldytuvo.

Pagrindiniai šeimos plano aspektai

Kad planas būtų efektyvus, PAGD patarėjas D. Gurevičius iš­vardija keletą esminių aspektų.

Pirma, susitikimo vieta – jei nelaimės metu šeimos nariai bus skirtingose vietose, kur jie susitiks? Patariama susitarti dėl bent dviejų tokių vietų: vienos – netoliese (saugi vieta šalia namų, pavyzdžiui, po evakuacijos kilus gaisrui), kitos – keliasdešimties kilometrų spinduliu nuo namų (susitikimo vieta po evakuacijos iš gyvenamosios vietovės), tai gali būti namai, giminaičių būstas arba kita iš anksto sutarta vieta.

Antra, evakuacijos keliai – jei tektų palikti namus, kokiu maršrutu judėsite ir kokių alternatyvų turėsite? Svarbu numatyti ne tik pagrindinius, bet ir atsarginius evakavimosi kelius bei būdus.

Trečia, išvykimo krepšys – kas bus atsakingas už jo pa­ėmimą? Kiekvienas šeimos narys turėtų žinoti, kur jis laikomas ir kas jame yra.

Ketvirta, kontaktiniai asmenys – svarbu turėti ne tik artimųjų telefonų numerius savo telefone, bet ir jų užrašytas kopijas, nes didelės nelaimės metu mobilusis ryšys gali būti perkrautas ar nepasiekiamas. Taip pat naudinga susitarti su artimaisiais ar draugais, gyvenančiais kitoje vietovėje, kad jie galėtų būti tarpininkais, jei šeimos nariams nepavyktų iš karto susisiekti tarpusavyje.

Penkta, evakavimo punktai, kolektyvinės apsaugos statiniai ir priedangos – kur evakuositės, jei staiga dėl grėsmės reikės palikti namus, ar slėpsitės, jei reikės apsisaugoti nuo oro pavojaus? LT72.lt svetainėje, o nuo šiol – ir už Europos Sąjungos lėšas sukurtoje mobiliojoje programėlėje LT72 galima rasti žemėlapį su nurodytomis priedangomis, kolektyvinės apsaugos statiniais ir gyventojų evakavimo punktais. Esant interneto ryšiui, atidarius programėlę išmaniajame įrenginyje duomenys kiekvieną kartą yra išsaugomi ir atnaujinami. Paskutiniai duomenys vėliau rodomi net ir be interneto ryšio. 

Planas turi būti išbandytas praktiškai

Vien tik surašyti planą nepakanka – būtina jį išbandyti realiomis sąlygomis. „Tarnybos nuolat rengia pratybas, tad ir šeimos turėtų pasitikrinti savo planą praktiškai. Tai galima padaryti, pavyzdžiui, organizuojant bendrą šeimos žygį su išvykimo krepšiu – taip išsiaiškinsite, ar kuprinė nėra per sunki, ar joje esantys daiktai tik­rai reikalingi, kiek galite nueiti su turimomis atsargomis“, – pataria D. Gurevičius.

Be to, svarbu reguliariai atnaujinti planą – keisti susitikimo vietą, jei pasikeitė gyvenamoji aplinka, patikrinti, ar visi šeimos nariai dar prisimena susitarimus. Civilinės saugos specialistai pabrėžia, kad normalu iš anksto ruoštis ne tik karinėms grėsmėms, bet ir kitoms netikėtai galinčios nutikti nelaimėms – gaisrams, potvyniams, audroms ar net pramoninėms avarijoms, dėl kurių gali tekti skubiai evakuotis.

Bendruo­menių vaidmuo ekstremaliose situacijose

Nors šeimos pasiruošimas ekstremaliosioms situacijoms yra būtinas, ne mažiau svarbus ir vietos bendruomenių aktyvumas. Pasak Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkės Eglės Juozapavičienės, šiuo metu dau­gelis bendruomenių Lietu­voje dar nėra tinkamai pasiruošusios veikti kilus krizei.

„Deja, bendruomenių pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms vis dar yra nepakankamas. Yra parengti savivaldybių ekstremaliųjų situacijų planai, tačiau vietos bendruomenės retai kada pačios imasi iniciatyvos aktyviai ruoštis galimoms grėsmėms. Nors pasitaiko pavienių atvejų, kai bend­ruomenės organizuoja pirmosios pagalbos mokymus ar įrengia priedangas, tai vis dar nėra pakankamai išplėtota prakti­ka“, – sako E. Juozapavičienė.

Vietos bendruomenės gali atlikti itin svarbų vaidmenį padėdamos labiausiai pažeidžiamiems žmonėms: vienišiems senjorams, žmonėms su negalia ar daugiavaikėms šeimoms. 

„Kadangi bendruomeninės organizacijos veikia konkrečiose vietovėse, jos geriausiai žino, kokios pagalbos reikia jų nariams. Pagalba gali apimti įvairias sritis – nuo informacijos sklaidos ir ryšio palaikymo iki materialinės paramos ar tam tikrų paslaugų teikimo“, – pabrėžia E. Juozapavičienė.

Didžiausi iššūkiai

Vienas didžiausių iššūkių, anot pašnekovės, yra žmonių pasyvumas ir įsitikinimas, kad už pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms atsakingos tik valstybinės institucijos: „Daugeliui trūksta supratimo, kad pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms yra kiekvieno žmogaus ir bendruomenės atsakomybė. Taip pat dažnai trūksta aiškesnio koordinavimo tarp bendruomenių, savivaldybių ir valstybinių institucijų, kad krizės atveju būtų galima greitai reaguoti, padedant tiems, kam labiausiai reikia pagalbos.“

„Bendruomenės vis dažniau imasi iniciatyvų, tačiau tam, kad jos galėtų veikti efektyviau, reikalingas didesnis savivaldybių palaikymas. Jei norime, kad Lietuva būtų geriau pasiruošusi krizėms, turime stiprinti bendradarbiavimą tarp valstybės institucijų, savivaldybių ir vietos bendruomenių“, – apibendrina E. Juozapavičienė.

Svetainėje LT72.lt rasite šeimos plano pavyzdžių, išvykimo krepšio sąrašą ir kitos svarbios informacijos apie pasirengimą nelaimėms. Nuo šiol kviečiame parsisiųsti ir išbandyti mobiliąją programėlę LT72, kurioje rasite svarbių žemėlapių, pasitikrinsite žinias išsprendę testą ar peržiūrėsite kitą pasirengimui svarbią informaciją.

Informacija parengta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užsakymu

Šilalės kultūros centre nuskambėjo XI Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis 2025’’ vietinis ratas, skirtas Lietuvių liau­dies dainų metams bei Liudviko Rėzos pirmojo suda­ry­to lietuvių liaudies dainų rinkinio 200 metų sukakčiai paminėti. Konkurso tikslas – skatinti jaunąją kartą domėtis savo krašto tradicine kultūra, skleisti liaudies kūrybą bei ugdyti jaunuosius folkloro atlikėjus (dainininkus, muzikantus, pasakotojus). 

Konkurse pasirodė Šilalės lopšelio–darželio „Žiogelis“, Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno progimnazijos, Kvėdarnos, Laukuvos kultūros namų ir Šilalės kultūros centro atstovai – iš viso net 19 dalyvių. Visi atliko po du kūrinius iš dainuojamosios tautosakos, instrumentinės muzikos arba pasakojamosios tautosakos. Juos vertino komisija, sudaryta iš Telšių kultūros centro folkloristės, vaikų folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadovės, Žemaitijos regio­no folklorinių ansamblių konsultantės Ritos Malinauskienė (pirmininkė), Šilalės savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto vyriausiosios specialistės Jovitos Voverienės bei Šilalės kultūros centro personalo specialistės Astutės Noreikienės. Komisija išrinko septynis atlikėjus iš įvairių grupių atstovauti Šilalės rajonui Telšiuose vyksiančiame Žemaitijos regiono rate. Į Žemaitijos sostinę balandžio 6 d. vyks Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblio „Kvėdainėlė“ (vad. Jūratė Augienė) atstovai Mėta Skarulskytė ir Augustina Kungys, Laukuvos kultūros namų folkloro ansamblio „Dūzginėlis“ (vad. Olga Jogminienė) tercetas Kotryna, Matas ir Lukas Jogminai, Kvėdarnos kultūros namų vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Volungėlė“ (vad. Jolanta Kažukauskienė) atstovai Deividas Putramentas ir Lukrecija Rimkutė, Šilalės kultūros centro folkloro ansamb­lio „Gers smuoks“ (vad. Ilona Raudonienė) atstovas Gabrielius Bambalas bei tercetas Ind­rė Raudoniūtė, Eivina Petrauskytė ir Martynas.

Visi konkurso dalyviai ir juos ruošę mokytojai bei vadovai apdovanoti padėkos raštais ir Kultūros centro dovanomis, o nugalėtojai – diplomais. 

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai)

Nuotr. Šilalės kultūros centro 

(daugiau nuotr. – www.silalesartojas.lt)