Naujosiose miesto kapinėse jau stovi du kolumbariumai, įrengta ir pelenų barstymo kalvelė. Teigiama, jog tai – tik pirmo etapo darbų pabaiga.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Praėjusi savaitė tikrai buvo išskirtinė ir sukrečianti – nuo praėjusio antradienio Lietuva užgniaužusi kvapą laukė, kol kas nors paaiškės dramatiškoje keturių JAV karių gelbėjimo operacijoje Pabradės poligono miškų pelkėje. Tokios tragedijos fone vėl įsitikinome, kad kai reikia, ga­lime būti vieningi ir susitelkę. 

Kovo 29-ąją paminėjome ir 21-ąsias Lietuvos įstojimo į NATO metines. Žinome, kad turime tvirtą užnugarį, esame pilnateisiai gynybinio Aljanso nariai, o tai suteikia dar daugiau pasitikėjimo dėl saugios ateities.  

Lietuvos politikoje irgi atsirado šioks toks proveržis – valdantieji neatidėlioja diskusijų apie mokesčių sistemos pertvarką ir pristato juos visuomenei. Blogesnė žinia – dauguma jų didės.

Praėjusios kadencijos Seimas yra akivaizdus pavyzdys, kad kuo labiau artėja kadencijos pabaiga, tuo sunkiau tartis dėl mokesčių. Priežastis paprasta – visi norėtume, jog valstybė būtų dosni išmokomis, gautume kokybiškas ir lengvai prieinamas viešąsias paslaugas, bet už tai sumokėtų kažkas kitas. Tačiau viskas kainuoja, ir bet kuri valdžia, kad ir ką žadėtų, yra ribojama to, kiek pinigų gali panaudoti pažadų įgyvendinimui. Kartais piktinamasi, kad politikai su valstybės pinigais elgiasi, kaip su savais. Mano galva, bėda yra visai kitur: politikai labai lengvai skirsto ir leidžia ne savo pinigus, nors niekada taip nesitaškytų savais. 

Kai buvo paskelbta dabarti­nės Vyriausybės programa, į akis labiausiai krito pažadų gausa ir neapibrėžtumas, iš kur bus gaunama lėšų jiems įgyvendinti. Tiesą sakant, net jei, kaip tvirtina Premjeras Gintautas Paluckas, mokesčių reforma leistų per metus papildyti valstybės biudžetą 0,5 mlrd. eurų, to nepakaktų viskam, kas yra pažadėta, įgyvendinti. Tuo labiau, jog didžioji dalis lėšų turės būti skirta gynybos sektoriui.

O kaip iš visų mūsų bus surinktas tas pusė milijardo? Nes kad ir kaip gražbyliautų politikai, mokesčius suneša ne aitvarai, bet realūs žmonės. 

Pirma priemonė – visuotinis nekilnojamo turto mokestis. Ta­da – vienu punktu didesnis (17 proc.) pelno mokestis, mažesnės PVM lengvatos ir skirtingi gyventojų pajamų mokesčio tarifai. Dar įvairūs nesisteminiai mokesčiai, pavyzdžiui, cukraus.

Pirminiai šaltiniai nurodo, kad jei turime būstą, kurio vertė nesiekia 200 tūkst. Eur, nekilnojam turtui bus taikomas 0,1 proc. Ir kuo brangesnis būstas, tuo tarifas didėtų. Mokestis nemalonus, nes visuotinis, tačiau jis galioja daugelyje pasaulio valstybių ir yra pripažįstamas kaip teisingiausia priemonė. Aišku, labai svarbu, kad jis netaptų nepakeliama našta gyventojams ir būtų socia­liai teisingas.

Tačiau ne kartą susidūrėme su situacija, kad, prasidėjus svarstymo Seime etapui, ypatingai suaktyvėja turtingiausi lobistai ir galiausiai pirminė intencija, kad tie, kas turi didesnes galimybes, daugiau prisidėtų ir prie bendrų reikalų, subliūkšta...

Ko gero, neverta pulti visiems skaičiuoti, kaip keistųsi mokesčiai konkrečiu atveju, nes skaičiai dar bus koreguojami. Esmė yra pats šio mokesčio įvedimo principas ir tenka pripažinti, kad pagrįstų abejonių kelia, ar tikrai turėsime gerokai progresyvesnę mokesčių sistemą. Kaip sakė Premjeras, labai svarbu nepabloginti verslo aplinkos Lietuvoje.  Deja, taip jau yra, jog visos reformos pradedamos garsiai žadant pokytį tiems, kuriems sunkiausia, o galiausiai vis tik labiausiai rūpinamasi tais, kurie sugeba didesnį kumštį politikams parodyti...

Ar skaudus gali būti lengvatinio PVM tarifo padidinimas 3 proc.? Sunku prognozuoti, tačiau panašu, jog pasitvirtino perspėjimas, kad nėra gerai, kai prikuriame daug lengvatinių tarifų, išlygos tampa sunkiai pakeliama našta, o labiausiai kenčia tie, kuriems lengvatų iš tiesų labai reikėjo. Kol kas pateiktuose planuose nėra aiškaus atsakymo, ar politikams užteks drąsos panaikinti „priperėtas“ įvairias lengvatas. Prieš rinki­mus praktiškai visų partijų prog­ramose buvo žadama tai padaryti, tačiau žadėti visada leng­viau. Tuo labiau, jog tai būtų tik­rai ne visiems patogios permainos.

Štai ir esminis klausimas: ar mokesčių reforma turi būti teisinga, ar patogi? Akivaizdu, kad jei norime gyventi veiksmingoje valstybėje, turime turėti gerokai didesnį biudžetą. Vis kartojame, jog Lietuvai derėtų didinti  pinigų perskirstymo nuošimtį ir tai vienintelis būdas stiprinti viešąjį sektorių, t.y. švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos sistemą.  Tačiau vargu, ar geriausias sprendimas yra paprasčiausiai pakelti visiems mokesčių naštą. Viena vertus, atsižvelgiant į valdžios skelbiamus pažadus radikaliai didinti gynybai skirtą biudžetą, taip pat į tai, kad pažadėta daug reformų, kurioms reikalingas papildomas finansavimas, pusės milijardo per metus paprasčiausiai nepakaks. Galima būtų surinkti gerokai daugiau, jei būtų ryžtasi pareikalauti, kad turtingiausias sluoksnis prisidėtų gerokai solidžiau.  Tai būtų teisinga, nors sukeltų stiprų pasipriešinimą. Būtų daug raudų apie tai, jog esą žudomas verslas ir pan., politikai susidurtų su stipria banga užsakomųjų straipsnių ir reportažų. Kitas dalykas – nemaža jų dalis patys yra susikrovę didelius turtus ir gauna pajamas (ne vien solidų atlyginimą už darbą Seime), apie kurias didžioji dauguma Lietuvos žmonių gali tik svajoti. Būtent todėl veikiausiai ir vėl teks konstatuoti, kad  didžiausią mokesčių naštą ir toliau veiks taip vadinama vidurinioji klasė, darbštūs ir kūrybingi žmonės.

Mokesčių reforma tikrai reikalinga. Gerai, kad apie ją kalbama. Tačiau ar ją įgyvendinus neliksime vėl nusivylę? Norėtųsi būti neteisiu ir po reformos pasakyti, kad „dabar mūsų pinigai surenkami ir tvarkomi tik­rai teisingai“...

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas

Praėjusią savaitę Šilalės tarybos nariai klausėsi savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų ataskaitų – prieš politikus stojo gimnazijų, kultūros įstaigų, Priešgaisrinės tarnybos ir kt. įstaigų vadovai, vardiję ne tik nuveiktus darbus ir didžiausias problemas, bet ir atsakę į ne visada patogius klausimus. Jų išvengė tik vienintelė Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Sauga Vaičikauskienė, „nežinojusi“, kad privalo dalyvauti Švietimo, kultūros, sporto ir teisėtvarkos komiteto posėdyje, todėl jame nė nepasirodžiusi.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Kovo 27-ąją, Tarptautinė teatro dieną, Šilalės kultūros centras virto tikra teatro šventove – čia vyko ne tik šios dienos minėjimas, bet ir buvo švenčiamas Šilalės muzikinio teatro 5-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejus. Tai buvo nepaprastas vakaras – pilnas muzikos, šviesos, prisiminimų ir nuoširdžios padėkos visiems, kurie savo talentu bei širdimi kuria teatro stebuklą.

Pilnutėlei salei žiūrovų šventinio koncerto metu skambėjo įsimintiniausi­ kū­riniai iš penkerių metų laikotarpio­ Šilalės muzikiniame teatre, kurio sie­la ir įkūrėjas, režisierius Antanas Kaz­lauskas, pastatytų spektaklių: F. Lo miu­ziklo „Eliza“, ­E. Kalmano „Čardašo ka­ralienė“,­ J. Štrauso „Šikšnosparnis“, F. Le­haro „Linksmoji našlė“ operečių bei Ž. Presgurviko roko operos „Intrigų miestas“. Kiekvienas pasirodymas kvietė prisiminti akimirkas, kurios virpino žiūrovų širdis, užbūrė scenine estetika. 

Vakaro atmosferą kūrė Šilalės muzi­kinio­ teat­ro­ solistai ir aktoriai So­neta Būdvytienė, Edi­ta­­ Merkelienė, Ilo­­na Rau­donienė, Jolanta Kažu­kaus­­kie­nė, Asta No­reikienė, Žilvi­nas Jan­kus, Alvydas Rudys, Modestas Jo­ku­bauskas, Mantas Toleikis, Paulius Skur­delis, Virginijus Noreika ir Alvy­das Juod­viršis. Prie jų prisijungė šokių­ kolektyvas „Mainy­ti­nis“ (vad. Lai­ma­ Andrejauskienė), mišrus choras „Medvėgalis“ (vad. Sandra Rim­kutė-Jankuvienė), vokalinis ansamblis „Auš­ri­nė“ (vad. Laima Petkuvienė).

Muzikinis teatras puoselėja ir dar vieną tradiciją – jau antrą kartą buvo įteiktos nominacijos „Teatro bičiulis“. Šiemet už kūrybinį indėlį pagerbtos kostiumų dailininkės Daiva Kaunienė, Livija Va­lauskytė ir Aud­ro­nė Stepo­navičienė, visažistė Gin­tarė Er­ciuvie­nė, tautodailininkas bei dekoracijų kūrėjas Alfonsas Maulius, „Šilalės artojo“ laikraščio korespondentė Žyd­rūnė Milašė bei scenos kalbos ekspertė dr. Danutė Vaigauskaitė. Be jų visų, atrodytų, nematomo darbo ir pastangų teatras nebūtų toks, koks yra.

Teatro šventėje dalyvavo ir ypatinga­ viešnia – Kauno valstybinio muziki­nio teat­ro solistė Ing­rida Ka­že­­mė­kaitė, kurios atliekami kūriniai ir balsas nepaliko nė vieno abejingo ir su­kėlė ovacijų audrą.

Akto­rius, režisierių ir žiūrovus, linkėdami, jog Šilalės muzikinis teat­ras gyvuotų dar ne vienerius metus, sveikino savivaldybės vicemerė Jolanta Skrodenienė ir administracijos direktorius Andrius Jančauskas. O visam renginiui dirigavo ir teatro magijos paslaptis žiūrovams praskleidė Šilalės muzikinio teatro aktorius, renginių vedėjas Algirdas Šaulys.

Šilalės kultūros centro inform.

Nuotr. Ievos TVARONAVIČIŪTĖS 

Praėjusi savaitė buvo kupina teatralams svarbių kultūrinių įvykių – Šilalėje muzikinis teatras atšventė 5-erių metų sukaktį, šią dieną mi­nė­jo visi, kurie yra vienaip ar kitaip prisilietę prie teatro ir vaidybos, o scenos meno apdovanojimai ir Lietuvos teatrui svarbiausieji „Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti ge­riausiems šalies teatralams. 

Šią savaitę kultūros gerbėjų laukia naujos kultūrinės veiklos: kūrybinės dirbtuvės, nuotaikingi festivaliai ir nauji kino seansai, kviečiantys atrasti, patirti ir dalyvauti.

41-asis profesionalių teatrų festivalis „Teatro genas“ išdalino apdovanojimus talentingiausiems, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šalies teat­ralams įteikti „Auksiniai scenos kryžiai“. Šiais metais įteikta 19 „Auksinių scenos kryžių“ ir „Boriso Dauguviečio auskaras“. Tarp išrinktųjų – geriausiu­ režisieriumi šiemet tapęs Łukaszas Twar­kowskis už spektaklio „Quanta“ režisūrą, Vitalija Mockevičiūtė už Mo­tinos vaidmenį spektaklyje „Stand-upʼas­ prasmei ir beprasmybei“, Arturas Svorobovičius už Kaligulos vaidmenį spektaklyje „Ka­ligula“. Taip pat aukščiausi teatro apdovanojimai įteikti­ Nijolei Mirončikaitei už Majos vaid­menį spektaklyje „Migla“, Valentinui Masalskiui už Daktaro Hofrato Berenso ir Minhero Peperkorno vaidmenis spektaklyje „Užburtas kalnas“, kostiumų dizainerei Liucijai Kvašytei už spektaklio „Sugrįžimas“, choreografui Lukui Karveliui už choreografiją šokio spektakliui „Kur krantas“, padėkos premija skirta aktorei Reginai Varnaitei už ilgametį indėlį į scenos meną, o „Boriso Dauguviečio auskaras“ skirtas Dominykui Vaitiekūnui už inovatyvias muzikinio teatro priemones, kuriant kurčiųjų ir girdinčiųjų auditorijai projektą „Mes taip nesitarėm“ ir kt.

Didžiųjų kino studijų kūrinius apdovanojimų maratone nurungęs animacinis latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio filmas ,,Potvynis” pradeda kelionę po Lietuvą. Filmo centre – vienišas katinas, kuris potvynio nuniokotame pasaulyje randa prieglobstį dreifuojančioje burinėje valtyje, kurioje jau gyvena mieguista kapibara. Netrukus prie kompanijos prisijungia ir daiktus kaupiantis lemūras bei ištikimas auksaspalvis retriveris. Ši marga kompanija privalo įveikti naujo vandens pasaulio iššūkius ir išmokti bendradarbiauti. Lietuvoje kartu su filmu „gastroliuos“ ir pagrindinis filmo veikėjas – 3 met­rų pripučiamas katinas. Nuo kovo 28 d.­ „Potvynis“ rodomas visose Lietuvos ki­no teatruose.

Balandžio 3-5 d. Klaipėdą užlies spal­vingas festivalis „Italų dienos Klai­pėdoje“, kuriame bus gausu reginių, muzikos, skonių bei malonių netikėtumų. Šventinę nuotaiką padės kurti teatro aktoriai, akrobatai, istorinių šokių šokėjai, cirko artistai – apie 150 įvairių sričių menininkų iš daugiau nei 20 šalies teatrų. Danės upė šventės atidarymo vakarą taps savotišku Venecijos kanalu su joje besisupančiomis „gondolomis“ ir iš jų sklindančia muzika, o skveras taps teatrinių, muzikinių pasirodymų bei edukacijų vieta, vakarais persimainančia į išsipusčiusių, puošniomis kaukėmis veidus dengiančių asmenų promenadą, gaubiamą gardžių itališkos virtuvės kvapų. Festivalio dienomis vyks prekybininkų mugė. 

Balandžio 2 d., 14-16 val., Šilalės kultūros centre vyks Velykų kompozicijos dekoracijų gaminimo nemokama edukacija, visos priemonės suteikiamos (būtina registracija tel. (+370-615) 8-97-33 arba el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.).

Kotryna PETRAITYTĖ

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pra­neša, kad per pirmuosius šių metų mėnesius Afrikinio kiaulių maro (AKM) virusas jau buvo nustatytas 146 skirtingose Lietuvos vietose, iš viso užkrėsti 243 šernai. Specialistai teigia, jog šiemet liga plinta sparčiausiai per pastaruosius penkerius metus.

Morta MIKUTYTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Nežinantiems vienos garsiausių pasaulyje lenkiškų operų atsiradimo istorijos savotišku netikėtumu gali būti jos ukrainietiška kilmė. Taip pat ją verta priminti, kadangi balandžio 5 dieną Klaipėdoje bus rodomas Gdansko Baltijos operos pastatytas spektaklis, kuriame, kas įdomu, pasirodys ir iš Ukrainos kilę atlikėjai.

Ši istorija buvo sumanyta ir natomis aptaisyta daugiau kaip prieš 100 metų kovų apimtoje Ukrainoje, tiksliau – Jelizavetgrade (dabar Kropyvnyckis), kuriame 1918 m. gyveno 36-metis, bet jau garsus kompozitorius Karolis Szymanowskis. Šiek tiek anksčiau, per bolševikų revoliuciją, jo šeima prarado savo gimtąjį Tymošivkos dvarą ir kaimyninis Jelizavetgradas Szymanowskiams tapo laikinu prieglobsčiu prieš galutinai persikeliant į Lenkiją. Šiame mieste vasarą leido ir 21-metis kompozitoriaus pusbrolis Jarosławas Iwaszkiewiczius, anuomet dar tik pradedantis poetas, kuris taip pat netrukus nuo karo suirutės paspruko į Varšuvą.

Šiųdviejų kūrėjų keliai jau daug kartų buvo susikirtę. Iwaszkiewiczius, gimęs kaimyniniame Kalnyke ir mokslus krimtęs Jelizavetgrade, dažnai lankėsi Tymošivkos dvare, kuriame tvyrojo nepaprastai meniška atmosfera. Savo prisiminimuose jis aprašo nuolatines kalbas apie literatūrą, kartu kuriamas teatro ir operos vaidinimų scenas ir visų pirma – grojimą garsiuoju Szymanowskių fortepijonu, tuo pačiu, kurį netrukus bolševikų minia nuskandino prie namo esančioje kūdroje. Šiuose prisiminimuose ne kartą minimas ne tik kompozitorius, bet ir jo sesuo Stanisława Szymanowska, vėliau tapusi garsia operos dainininke.

Nenuostabu, kad iš šios draugystės ir bendrų interesų galų gale gimė meninis projektas, t. y. Karolio sukomponuota opera, kuriai, kad ir remdamasis vyresnio pusbrolio vizija, libretą parašė Jarosławas. Jos atspirties tašku tapo Szymanowskio pasakojimai apie jo keliones į Italiją, tiksliau – į Siciliją, kuri jam paliko didžiulį įspūdį ne tik antikinio meno, bet ir viduramžių meno paminklais, liudijančiais persipynusias įvairias kultūras. Būtent pamatęs graikų kultūros paminklus, sukūrė miniatiūras fortepijonui ir smuikui „Mitai“, taip pat garsiąsias „Metopes“ ir „Kaukes“.

Tačiau kompozitorius žavėjosi ir Rytų menu, kurio pėdsakų rado ir Sicilijoje bei kurį pasitelkė kurdamas „Karalių Rodžerį“, pavyzdžiui, kupiną rytietiškų motyvų garsiąją Roksanos ariją. Be to, prieš kelerius metus buvo parašęs arabų ir persų poezijos įkvėptas „Hafizo meilės dainas“, o 1918 m. baigė darbą prie „Apkvaišusio muezino dainų“. Visa tai idealiai derėjo prie Iwaszkiewicziaus vaizduotės ir jausenos, jo kūryboje tuo metu taip pat vyravo Rytų ir Viduržemio jūros temos. Nežinia, ar abiejų kūrėjų estetizuojančios vaizduotės kelionė į senuosius laikus, tolimus kraštus ir fantastiškas istorijas buvo sunkios karo ir revoliucijos tikrovės, kurią Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje išgyveno Ukraina, rezultatas, tačiau tikrai jos įtakos neigti negalima. Taip jau yra, kad niūriais ir nesaugiais laikais mėginame mintimis persikelti į visiškai kitokį pasaulį – šviesų, saugų ir draugišką.

Šitaip atsirado operos istorija, įkvėpta tikros asmenybės – Sicilijos karaliaus Rodžerio II, viduramžių valdovo, garsėjusio tolerancija, svajojusio sukurti idealią karalystę, kurioje taikiai sugyventų ir sudarytų tobulą mozaiką įvairūs papročiai, tradicijos ir religijos. Kompozitoriui ir libreto autoriui šios idėjos buvo artimos, nes abu augo Ukrainoje, t. y. įvairių kultūrų, kalbų ir tradicijų sandūroje, lenkų dvaruose, kuriuose puoselėta aukštoji kultūra ir kurie buvo atviri Europoje ir pasaulyje vyraujančioms tendencijoms. 1918 m. jau buvo aišku, kad tokia Ukraina nueina į užmarštį ir artėja nauji, barbariški laikai ir grėsmingi istorijos sūkuriai. Ši šimtmečius karų ir nelaimių kankinta, bet nepaprastai derlinga ir spalvinga šalis, vadinta „Europos svirnu“, visada užaugindavo ne tik puikų derlių, bet ir iškilius kūrėjus, tarp jų ir lenkų kultūros atstovus. To nereikėtų pamiršti klausantis „Karaliaus Rodžerio“ ir kalbant apie jo tarptautinę sėkmę, kūrinys, nors vis dar nėra deramai įvertintas, priskiriamas prie XX a. reikšmingiausių Europos operų.

Šį tiek muzikine, tiek literatūrine prasme sudėtingą, tačiau nepaprastai originalų kūrinį galima interpretuoti įvairiai. Kai kas „Karalių Rodžerį“ netgi laiko pirmąja muzikos istorijoje „genderine“ opera. Šiuo keliu nuėjo neseniai Košicės nacionaliniame teatre premjerą parodę slovakų kūrėjai, sukėlę nemažą šurmulį pasitelkdami pamirštus akivaizdžią homoerotinę potekstę turinčius Szymanowskio eilėraščius ir pateikdami būtent tokią Rodžerio ir Roksanos santuokos krizės priežastį. Šiek tiek skandalingas, bet labai elegantiškas ir stilingas 2022 m. Antono Porenčio režisuotas vaidinimas, kuriame pagrindines partijas atliko Michałas Partyka ir jaunas kroatų sopranas Gabriela Hržejnak, patiko ne tik Košicės, bet ir tarptautinių festivalių Bratislavoje, Budapešte ir Prahoje publikai. Ją, anksčiau negirdėjusią šio kūrinio, taip pat sužavėjo ir muzika. Itin patiko I veiksmą pradedantys chorai, primenantys bažnytines giesmes, minėta Roksanos arija bei darnioje Rodžerio karalystėje sąmyšį sukėlusio paslaptingo Piemens sužavėtos minios ekscentriški šokiai. Daugeliui kilo klausimas, kas iš tiesų tas keistas atvykėlis ir kodėl juo susižavi tiek daug žmonių. Šis klausimas nepaprastai aktualus ir mūsų laikais, kai iš niekur atsiranda įvairaus plauko stabai ir abejotini autoritetai.

Įdomu, kokią „Karaliaus Rodžerio“ interpretaciją į Klaipėdą atveš Baltijos opera. Labiau tradicinį ar sušiuolaikintą spektaklį? Ar sukels skandalą? Žinoma tik viena, kad Lietuvoje dainuos garsūs solistai. Be abejo, vakaro žvaigžde bus pasaulinio garso ukrainiečių kilmės lenkų sopranas Olga Pasiecznik (Pasichnyk), laikoma geriausia Roksanos vaidmens atlikėja pasaulyje. Rodžerį įkūnys puikus baritonas Leszekas Skra, o didžiausią smalsumą kelia Andrzejaus Lemperto pasirodymas. Nemažai žmonių prisimena, kaip jis, būdamas paauglys, prieš daugelį metų be konkurencijos tapo televizijos laidos „Szansa na sukces“ nugalėtoju, sudainavęs Marylios Rodowicz dainą. Dabar jis, baigęs operinio dainavimo studijas, grįžta į sceną kaip subrendęs artistas ir vienas įdomiausių lenkų tenorų, vis dar turėdamas jaunatviško žavesio, kuris nepaprastai tinka Piemens vaidmeniui. Orkestrui diriguos iš Ukrainos kilęs Yaroslavas Shemetas, vos 28-erių Katovicų Silezijos filharmonijos meno direktorius ir Baltijos operos muzikos direktorius, kuriam prieš akis puiki tarptautinė dirigento karjera.

Mūsų laukia reikšmingas meno įvykis, įtrauktas į Lenkijos pirmininkavimui ES Tarybai skirtų renginių sąrašą. Kviečiame!

Piotr Drobniak 

Karol Szymanowski „Karalius Rodžeris“, 3 veiksmų opera

Libreto autorius: Jarosław Iwaszkiewicz, kartu su kompozitoriumi

Pirmasis pastatymas: 1926 m., Varšuva

Gdansko Baltijos operos premjera: 2022 m. spalio 1 d. Režisierius: Romuald Wicza-Pokojski

Vaidinimas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: 2025 m. balandžio 5 d. 18.30 val.

Renginys organizuojamas dviem teatrams bendradarbiaujant pagal programą „Įkvepianti kultūra“, kuria siekiama populiarinti įdomiausius lenkų kultūros reiškinius užsienyje. Finansuojama Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos lėšomis pagal programą „Įkvepianti kultūra“.

Partneriai: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, Lenkijos institutas Vilniuje.

Vaidinimas įtrauktas į Lenkijos pirmininkavimui ES Tarybai skirtų renginių sąrašą. Bilietus galite įsigyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kasoje ir svetainėje: www.klaipedosmuzikinis.lt 

Kovo 27-ąją minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdoje tradiciškai vyko uostamiesčio teatro kūrėjų apdovanojimai „Padėkos kaukė“. Siūlymus apdovanojimams vertino komisija, kurią sudarė teatro, muzikos, dailės, šokio ir kultūros bei meno ekspertai: Sondra Simana, Jūratė Grigaitienė, Gitana Gugevičiūtė, Danguolė Ruškienė, Laura Geraščenko, Janina Stankevičienė ir Romandas Žiubrys.

Apdovanojimuose geriausiu 2024-ųjų spektakliu Klaipėdoje pripažinta Philipo Glasso opera „Kelionė“ – „Padėkos kauke“ apdovanota pirmajam šios operos pastatymui Lietuvoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) suburta tarptautinė menininkų grupė. Garbingas apdovanojimas skirtas ir KVMT užsakymu 2024 m. sukurto baleto „Legenda“ (choreografas Gaj Žmavc, kompozitorius Antanas Jasenka) scenografei Sigitai Šimkūnaitei. Sveikiname laimėtojus ir didžiuojamės su teatru bendradarbiaujančiais menininkais!

Pirmoji sezono „Kelionė“ naujame teatre ir ją vainikavusi sėkmė

Philipo Glasso opera „Kelionė“ tapo pirmąja premjera 2024 m. pavasarį atidarytame naujame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastate – pirmame nepriklausomoje Lietuvoje pastatytame teatre. Simboliška tai, kad būtent su šiuolaikine opera teatras pradėjo savo naujų meninių atradimų kelionę naujame teatre.

1992-aisiais Niujorko Metropoliteno operos užsakymu Amerikos atradimo 500-osioms metinėms pažymėti parašytos žymaus amerikiečių kompozitoriaus Philipo Glasso operos naują sceninį pavidalą Klaipėdoje sukūrė pirmąkart tarptautinio konkurso būdu atrinkta kūrybinė grupė, kurią sudaro jauni italų menininkai – Chiara Osella (režisūra), Carlo Massari (režisūra ir choreografija), Eleonora Peronetti (scenografija) ir Emilia Zagnoli (kostiumai) – bei nuolatiniai KVMT spektaklių „įvaizdintojai“ Linartas Urniežis (vaizdo projekcijos) ir Andrius Stasiulis (šviesos). Muzikiniu pastatymo vadovu tapo po 30 metų sugrįžti į KVMT sceną pakviestas maestro Dante Santiago Anzolini (Argentina – JAV). Jį su kompozitoriumi Ph. Glassu sieja ilgametė bičiulystė ir kūrybinis bendradarbiavimas statant jo operas ir diriguojant simfonijas, o su Klaipėda – neblėstanti meilė šiam miestui ir jo muzikiniam teatrui, užsimezgusi 1994 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statant Giuseppe Verdi „Traviatą“.

„Padėkos kaukių“ apdovanojimuose į „Metų scenografo“ titulą taip pat pretendavo operos „Kelionė“ vizualinę koncepciją kūrę menininkai: scenografė Eleonora Peronetti, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis bei šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Po premjeros kritikai gyrė ne tik vizualinį spektaklio sprendimą, bet ir KVMT bei kviestinius solistus, atskleidusius geriausias savo talento puses, grumdamiesi su nelengvai atlikimui pasiduodančia minimalistine muzika. „Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje. Pastatymas ne tik praturtino Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą, bet ir leidžia tikėtis tolesnių eksperimentų šiuolaikinės operos srityje“, – po premjeros apibendrino kompozitorė, operos žinovė Audronė Žigaitytė.

Už unikalius sprendimus „Legendoje“ įvertinta scenografė S. Šimkūnaitė

„Padėkos kauke“ kaip metų scenografė už baletą „Legenda“ apdovanota Sigita Šimkūnaitė, sukūrusi scenografiją ne vienam KVMT spektakliui. Šiame teatre menininkė debiutavo šokio spektakliu „Karmen“ (režisierė ir choreografė Aušra Krasauskaitė, 2017), vėliau sekė kiti darbai, iš kurių ypatingo paminėjimo nusipelno monumentalus scenovaizdis Klaipėdos elinge pastatytai Richardo Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“ (rež. Dalius Abaris ir Gediminas Šeduikis, 2020), už kurią drauge su D. Abariu buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. 2022 m. sukūrė scenografiją KVMT šokio spektaklių triptikui „Dona Kichotė“, už kurią taip pat buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, o 2023 m. – atviroje Klaipėdos elingo scenoje pristatytam videografiniam spektakliui pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ (rež. Dalius Abaris), įspūdingai užbaigusiam III Klaipėdos festivalį.

„Legenda“ – mano pirmas darbas naujoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salės „Jūra“ scenoje, pirma šokio spektaklio premjera naujame teatro pastate. Man tai be galo svarbus įvykis“, – prieš premjerą 2024 m. lapkritį jaudulio neslėpė S. Šimkūnaitė. Pagrindiniu spektaklio scenografijos elementu tapo žemyn šakomis nuo lubų pakabintas 7 metrų skersmens medis – pirmas 3D spausdintuvu atspausdintas tokio dydžio objektas Lietuvos teatro istorijoje. „Pagrindinis spektaklio simbolis universalus ir labai aiškus – tai mitinis pasaulio medis, medžio šakos, šaknys. Tai dabarties ryšys su praeitimi, kurią prisimename arba esame užmiršę, nepertraukiamo gyvenimo ir mirties ciklo grandys, gyvybės pradžia ir ateitis. (...) Sykiu jis veikia ir kaip fizinis atskaitos kūnas, kurio atžvilgiu scenoje juda baleto artistų kūnai“, – savo kūrinio simbolines prasmes ir vizualinę paskirtį komentavo scenografė.

KVMT inform.

Vos prasidėjus daugiabučių renovacijai, specialistai tikino, jog namų atnaujinimas gali sutaupyti net apie 50 proc. šilumos, padidinti butų vertę ir pan. Tačiau pastaruoju metu renovacijos tempai dėl pabrangusių darbų ir medžiagų bei mažesnio valstybės prisidėjimo ima lėtėti ir gali būti, jog netrukus visai sustos – gyventojai tiesiog nebus pajėgūs mokėti realios kainos. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Viskas, Johno Maxwello žodžiais tariant, kyla ir krenta dėl lyderystės. Profesionalumas yra lyderystės pa­matas, pagrindinis karjeros ele­mentas bei siekiamybė. Tikru pro­­­fesionalu paprastai vadiname as­menį, demonstruojantį kompe­ten­cijas, specialybės žinias, atsa­ko­mybę, sąžiningumą ir emocinį in­telektą.

Atrodo, kad profesionalumas, kadaise buvęs kertiniu visuomenės ir verslo santykių akmeniu, sparčiai nyksta. Turbūt sutiksite, kad jo lygis mūsų šalyje pastaruoju metu reikšmingai smuko. Šiandien neretai girdime apie korupcinę praktiką ir neetišką elgesį tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Jau ne vieneri metai matome, kai specifinių žinių ir patirties reikalaujančiose pozicijose atsiduria ne vienos ar ki­tos­ srities profesionalai, o „ištikimieji“. Labai­­ iliustratyvus pavyzdys buvo vieno miesto vyriausiojo inžinieriaus paskyrimas. Nors reikalavimas einantiems šias pareigas buvo turėti aukštąjį technologijų mokslų srities išsilavinimą, į pareigas paskirtas komunikacijos specialistas. Ir tokių pavyzdžių galime kiekvienas išvardinti nemažai. Galbūt todėl mūsų politinėje padangėje vis daugiau politikų, kurie beveik neturi­ jokios patirties, reikalingos valdant valstybę, – jie tiesiog kam nors ištikimai atitarnavo arba laiku atsirado reikalingoje vietoje. Gal skamba šiurkščiai, bet, deja, tai tiesa. Galime linksmintis, skaitydami straipsnius apie naujai iškeptus politikus antanus, pet­rus, onutes, bet gal trumpai susimąstykime, jog šie žmonės dabar reguliuoja mūsų gyvenimą ir priima sprendimus, kurie lems valstybės ateitį ne metus ir ne dvejus…

Atrodo, pamirštame, kad visuomenės gerovė priklauso nuo šių sprendimų, galų ga­­le tai labai glaudžiai siejasi ir su mūsų ekonomikos plėt­ros sparta. Ekonomikos augimas didžia dalimi priklauso nuo priimamų sprendimų greičio. Deja, bet to suvokimas kažkur pasimetė. Atsakomybė ir atskaitomybė tapo išplaukusios. Niekas jau negalvoja apie tai, kokį svarbų vaidmenį specialistai turėtų atlikti ekonominio vystymosi srityje, teikda­mi viešąsias paslaugas. Jeigu tai būtų suvokiama, neturėtume tokių skandalingų istorijų kaip statybų leidimų išdavimas statybų sektoriuje: nors jų išdavimas vidutiniškai turėtų trukti apie pusmetį, procesai yra daug ilgesni ir iš pirmo karto šį dokumentą gauna geriausiu atveju 44 proc. prašančių, o kai kuriuose miestuose – vos 5 proc. Bet vien tik paspartinus projektų įgyvendinimą Vilniaus mieste, į biudžetą iš mokesčių būtų surinkta šimtai milijonų eurų, kuriuos galėtume skirti gynybai.

Ką tik sukako 100  dienų nuo 19-osios Vyriausybės darbo­ pradžios. Visą šį laiką stebėjome aršius koalicijos partnerių tarpusavio debatus. Paskubomis paskelbti siūlymai dėl ant­rosios pensijų pakopos sukėlė sumaištį. Ir viskas tik todėl, jog norime kuo greičiau pade­monstruoti „rūpestį žmonėmis“, o ne sistemiškai ir profesio­naliai spręsti esamus iššūkius.

Diskusijos, kaip finansuoti šalies gynybą, jau pradeda panašėti į sumaniųjų ir išradingųjų klubo varžybas, kur reikia pasiūlyti kuo daugiau greitesnių bei originalesnių sprendimų. Ir jokio toliaregiško požiūrio, kuris remtųsi strateginiu siekiu ekonomiškai stiprinti pačią valstybę, subalansuoti vidaus resursus: valstybės išlaidų ir šešėlio mažinimas, priemonės ekonomikos augimui ir t. t.

O visai šalia esanti Danija būtent taip ir elgiasi, įvardiję saugumo stiprinimo būtinybę kaip „naują normą“, danai neieško prišokamai pinigų gynybai, bet bandys perdėlioti visą Danijos ekonominį valdymą. Danai kalba ne apie karo mokestį ginkluotei finansuoti, bet atkreipia dėmesį į mažesnį pelno mokestį, daugiau užsienio darbo jėgos bei efektyvumo didinimą viešajame sektoriuje. Būtent tai ir yra profesionalus bei atsakingas požiūris.

Dabar, kai neapibrėžtumo geopolitinėje erdvėje vis daugiau ne tik dėl saugumo grėsmių, bet ir dėl JAV vidaus bei užsienio politikos pokyčių bangos, reikia iš esmės tvirtinti valstybės ekonominį pamatą. Jei norime, kad mums sektųsi tiek ekonomiškai, tiek socialiniu požiūriu, turime demonstruoti atitinkamą profesionalumo lygį. Būtina priimti ilgalaikius strateginius spren­dimus ir jų įgyvendinimą atiduoti į profesionalų rankas. Turime suvokti, kad viešasis valdymas yra pag­rindinė priemonė Vyriausybės politikai formuoti bei įgyvendinti ir paslaugoms visuomenei teikti. Profesionali valstybės tarnyba užtikrina, kad Vyriausybės tikslai ir uždaviniai būtų pasiekti veiksmingai bei efektyviai, taip auginant visuomenės pasitikėjimą. Todėl negalime sau leisti tokios prabangos, kai žmonės, kurie turi patirties, žinių ir yra pasirengę dirbti Lietuvos labui bei savo žiniomis kurti pridėtinę vertę valstybei, yra nustumti į šalį.

Šiuolaikiniai ekonominės plėtros tyrimai rodo, jog, be kapitalo ir rinkos, kurie skatina ekonomikos augimą bei plėt­rą, yra ir kitų svarbių veiksnių. Vienas jų yra vadovavimas ir valdymas, kuris byloja apie turimų profesinių, politinių, vadybinių, verslumo, techninių įgūdžių bei gebėjimų kokybę ir kiekybę, taip pat apie institucijų stiprumą. Institucijos yra veiksmingumo, nuspėjamumo, naujovių, plėtros ir pasitikėjimo ekonomika dedamoji. Todėl profesionalumo ir viešojo administravimo stokojanti valstybė negali sukurti patikimų ir stiprių valdymo institucijų, kurių reikia ekonomikai ir visuomenei klestėti.

Pasaulyje pasitikėjimas valdymo institucijomis yra vienas svarbiausių rodiklių, kuriuo investuotojai vadovaujasi priimdami investicinius sprendimus. Mūsų ekonomikos sveikatą didele dalimi lemia viešojo administravimo įvairiuose ekonomikos sektoriuose profesinė kokybė. Gerus kelius, modernias mokyklas ir veikiančias ligoni­nes, veiksmingas telekomunika­cijų sistemas, energetikos objektus, gamybos ir pramonės bazę projektuoja, kuria ir valdo profesionalai. Labai svarbus yra viešojo administravimo profesionalų indėlis, kuriant teisės aktus, juos prižiūrint bei tinkamai įgyvendinant. Jų pagrindinis siekis turėtų būti, kad teisės aktai būtų pagalba, o ne papildoma biurokratinė kliūtis veikiančiam žmogui. Būtent ant tokių principų pamato stovi stipri valstybė su sveika ekonomika.

Todėl nedelsdami privalome grįžti prie viešojo administravimo profesionalumo klausimo, nes tai yra galimybė – galimybė panaudoti profesionalumo galias, atskleidžiant platų ekonomikos naujovių ir augimo potencialą. Tai atveria perspektyvą atskleisti žmonių talentus, įgūdžius ir profesinius gebėjimus, taip pat atgaivinti, perorientuoti bei įkvėpti ekonomikai naujos gyvybės ir taip sukaupti daugiau lėšų gynybai. Tai yra didelė galimybė, sutelkus valstybės profesionalus, didinti valstybės gynybines galias ir stiprinti valstybės atsparumą visomis prasmėmis.

Galime judėti mažais žingsniais, surinkę ir suformavę net ir nedidelį profesionalų branduolį, nes, kaip sakė XX a. JAV kultūros antropologė Margaret Mead, „niekada neabejokite, kad nedidelė grupė mąstančių ir atsidavusių piliečių gali pakeisti pasaulį. Ji tikrai tai gali“.

Robertas DARGIS

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas