Praėjusios savaitės pabaigoje šilališkiai sužaidė dvejas rungtynes ir abiejuose susitiki­muo­se išplėšė pergalę. 

Sausio 23-iąją „Lūšis“ vyko žaisti į Kauną, Valdo Adamkaus sporto centrą, kur šilališkių laukė Vytauto Didžiojo universiteto komanda. Pirmojo rato metu ši ekipa su „Lūšimi“ susirungė Šilalėje ir tada šilališkiai jai buvo priversti nusileisti 3 taškais. Šįkart „Lūšis“ veikė kitaip – trečiajame kėlinyje tarsi prisiminė savo komandos vardo simbolį ir pakeitė varžybų tempą, o netrukus ir rezultatą. Komentatorių teigimu, Šilalės ekipa antroje varžybų pusėje žaidė agresyviau ir perėmė iniciatyvą į savo rankas. VDU komanda nugalėta rezultatu 88:91. 

„Lūšyje“ svarbiausiais momen­tais iniciatyvos ėmėsi Justas Košys (20 taškų), Gytis Kačiušis (19 taškų) ir Tomas Zelenskij (18 taškų).

Kitą dieną „Lūšis“ namų salėje priėmė svečius iš Raseinių (pirmajame ture šilališkiai raseiniškius privertė nusileisti) ir kurį laiką jiems leido dominuoti, tad įtampa išsilaikė iki paskutinių susitikimo sekundžių: likus 3 min. iki rungtynių pabaigos, „Lūšis“ pirmavo 75:67, bet netrukus pergalės skonį pajuto „Raseiniai“, mat rezultatas persivertė jų naudai 76:75. Tačiau kai iki paskutinio švilpuko beliko vos 13 sekundžių, T. Zelenskij metė sudėtingą dvitaškį – dramatiškame susitikime pergalę 77:76 šventė šilališkiai. 

Šilalės „Lūšies“ komandoje Tomas šį sykį surinko 18 taškų, atkovojo 6 kamuolius, Valdas Vasylius įmetė 17 taškų ir atkovojo 9 kamuolius, Deimantas Jonikas pelnė 16, Dovydas Beržinis – 11 taškų.

Po šių susitikimų Šilalės „Lūšis“ vėl palypėjo aukštyn turnyrinėje lentelėje ir dabar užima antrą poziciją. Viena pergale daugiau yra iškovojusi pirmoje vietoje esanti Birštono „Milasta“, o ant kulnų lipa 14 pergalių įsirašę gargždiškiai. 

Šią savaitę „Lūšis“ ilsisi, o vasario 6-ąją laukia susitikimas su lydere Birštono komanda, vasario 7-ąją sportininkai vyks į Druski­ninkus, kur susitiks su vietos „Akvilės“ komanda (pirmajame ture ši ekipa įveikta 10 taškų per­svara). 

„Šilalės artojo“ inform.

„Lūšies“ komandos nuotr.

Gimnazistų bendruomenė daly­vau­ja mokinių lyderystės foru­me „Nuo kalbų prie darbų“. „Pir­mo­kai“ sutarė, jog jų projektas bus su­si­jęs su tvarumu ir pagalba lop­še­lio-darželio auklėtojoms. Pir­miau­­sia mokiniai peržiūrėjo sa­vo na­mų bibliotekas ir atrado ne­ma­žai knygelių, kurių šeimoje jau nie­kas neskaito, todėl jas nusprendė prikelti naujam gyvenimui ir padovanoti „Žiogelio“ ugdytiniams.

„Nykštukų“ grupės ugdytinius aplankė gim­nazistai, lydimi auklėtojos Dalios Kubaitie­nės. Moksleiviai vaikams padovanojo kny­gelių, kurias pa­tys skaitė vaikystėje, ir pažadėjo ki­tą kartą atvykę garsiai paskaityti mažiesiems. Savo ruožtu „Nykštukų“ grupės ugdytiniai, padedami grupės mokytojos Silvos Bytautienės ir mokytojos padėjėjos Linos Gudauskienės, paruošė dovaną ir padovanojo gimnazistams grupės simbolį Nykštuką.

Šis susitikimas suteikė daug džiugių emocijų tiek mažyliams, tiek ir mokiniams – visi linksmai leido laiką, žaidė, bendravo, dalijosi gera nuotaika ir šiluma.

Nuoširdžiai dėkojame mokytojai Silvai ir jos padėjėjai Linai už šiltą pri­ėmimą ir mūsų visų nukėlimą į stebuklingą vaikystės šalį.

Dalia KUBAITIENĖ, 

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos I b klasės auklėtoja

AUTORĖS nuotr.

Šiais mokslo metais gimnazijos Jaunųjų šaulių būrelį, vadovaujamą Valdemaro Voro, lanko 26 mokiniai. Kasmet jaunieji šauliai dalyvauja tarptautiniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“. Deja, šiais metais Šilalės komandai išvykti į jį sutrukdė prastos oro sąlygos. Tačiau vienas aktyviausių jaunųjų šaulių – jau septintus  metus būrelį lankantis abiturientas Faustas Kniulis sako, jog šis renginys yra ne tik sportinis iššūkis, bet ir prasminga istorinės atminties bei pagarbos iniciatyva, jungianti kartas ir tautas bendram atminimui bei solidarumui.   

„Apie pagarbos bėgimą „Gyvybės ir mirties keliu“ sužinojau lankydamas jaunųjų šaulių būrelį dar progimnazijoje, kai būrelio vadovas V. Voras pasiūlė dalyvauti šiame bėgime. Nuo tos dienos stengiuosi nepraleisti nė vieno renginio, nors pirmą kartą reikėjo įveikti nemažai abejonių. Bėgimas vyksta Vilniuje, reikia nubėgti 9 kilomet­rus, finišas – Vilniaus televizijos bokštas. Išankstinis pasiruošimas nėra būtinas, tačiau reikia suprasti, jog tai nėra lengvas pasivaikščiojimas, jog bus sunku, ir iš karto tam nusiteikti. Gal dėl to ir pirmojo savo bėgimo nelabai pamenu – turbūt buvo labai sudėtinga, nes maršrutas tikrai nelengvas, kalvotos gatvės, didžiulė bėgančių žmonių minia. Tik atsimenu puikiai, kad labai pavargau“, – dabar prisimena IV c klasės gimnazistas.

Pasak Fausto, sėkmingai įveikus 9 ki­lometrus, bėgimo dalyviai ap­do­va­no­ja­mi, ties finišu yra įteikiami me­daliai, o po to visi vaišinasi karšta ar­bata, sausainiais. Jis pats jau turi su­kaupęs nemažą už bėgimą gautų me­dalių kolekciją. 

„Manau, ne tik aš, daugelis patiria tą garbės dėl savo Tėvynės jausmą, kai užkabinamas medalis. Tuo labiau, jog, įgijus patirties, atsiradus daugiau treniruočių, sunkumai darosi vis mažesni, bėgti tampa vis lengviau. Ypač, jei palygini su pirmuoju kartu. Prisimenu, kai antrą kartą dalyvavome bėgime su draugų grupe, bėgome visi kartu, deja, ne visiems pavyko pasiekti finišą. Tačiau labai svarbu ir tai, jog draugai labai padeda emociškai išsilaikyti tuos 9 kilometrus. Prisimenu, kaip, artėjant prie finišo linijos, televizijos bokštas vis artėja ir didina ryžto bei nepasidavimo  jausmą. 

O matant šalia bėgančius mūsų šalies karius užplūsta neapsakomas vienybės jausmas. Todėl labai norėtųsi, kad kuo daugiau mokinių iš mūsų gimnazijos dalyvautų tokiame prasmingame renginyje. Juk tikrai yra daug sportiškų, emociškai stiprių jaunuolių, kurie šį nuotolį galėtų įveikti. Tereikia pasiryžimo. Tuo labiau, jog ir prasmė didelė – mes visi drauge taip paminime Sausio 13-ąją“, – aktyviau įsijungti gimnazistus į pilietines akcijas ragina jaunasis šaulys F. Kniulis.

Vita KUITNIAUSKAITĖ 

Adija DANISEVIČIŪTĖ 

Šilalės Simono Gaudėšiaus I d klasės gimnazistės

Pašnekovo nuotr.

Kol geriausi trumpametražių fil­mų kūrėjai ruošiasi tarptautinėms „Oskarų“ atrankoms, Žemaitijos miestai paskutinę sausio savaitę kviečia į išskirtines meno parodas, supažindinančias tiek su egzotiška Australijos lietuvių kūryba, tiek su unikaliu Lietuvos etnografiniu ar dvarų paveldu. Mėnesį užbaigs kultūros sostinės renginių ciklą Kėdainiuose pradedantis atidarymo renginys „Oratorija AŠIS“, norin­čius likti arčiau jūros pramogauti pakvies labdaros iniciatyvos, sujungiančios muzikos legendas ir paramą bendruomenėms.

Praėjusią savaitę paskelbti geriausi Vilniaus trumpųjų filmų festivalio filmai. Pagrindinį „Grand Prix“ apdovanojimą pelnė „(Nebe)savo odoje“. Konkursinėse programose šiemet varžėsi 42 trumpieji filmai iš daugiau nei 30 šalių, iš kurių – 10 lietuvių kūrėjų darbų. „Grand Prix“ laimėjęs filmas galės siekti „Oskaro“, kadangi Vilniaus trumpųjų filmų festivalis yra pelnęs prestižiškiausių pasaulyje kino apdovanojimų „Oskarų“ kvalifikaciją. Geriausiu nacionalinės konkursinės programos filmu buvo pripažintas Lino Žiūros filmas „Sūkurys“.

„Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė 2026“ oficialus atidarymo „Oratorija AŠIS“ renginys suplanuotas sausio 31 d., jį organizuojant Nevėžio upės pakrantėje. Organizatoriai skelbia, kad vandenyje, ore ir miesto gatvėse atgims Kėdainių kronikos – pasirodyme dalyvaus per 300 kėdainiečių savanorių.

Tauragės krašto muziejaus „Santakos“ fotografijos galerijoje dar galima aplankyti Vytauto Daraškevičiaus fotografijų parodą „Į Laisvę“. Joje eksponuojama 30 fotografijų, kuriose autorius įamžino 1991 m. sausio įvykius ir Sąjūdžio mitingų dvasią. Nuotraukos apima laikotarpį nuo Sąjūdžio pradžios iki 1991 m. rugsėjo 1 d., kai mitingu buvo pažymėtas tarptautinis Lietuvos Respublikos pripažinimas. Šį laiką autorius skiria į du etapus: šviesų, euforišką „Dainuojamosios revoliucijos“ laikotarpį, pasibaigusį 1991 m. kovo 11-ąją – ir sudėtingą, dramatišką laiką, pažymė­tą ekonomine blokada, tragiškomis 1990 m. sausio dienomis, Medininkų tragedija, Maskvos puču. Paroda tęsis iki vasario 6 d.

„Santaka” atidaro ir dar vieną parodą – muziejus kviečia atrasti lietuviškų lovatiesių raštų pasaulį parodoje „Lovatiesių piešiniai iš Lietuvos etnografijos muziejaus archyvo“. Joje bus ekponuojami Žemaitijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos lovatiesių piešiniai, užfiksuoti 1982–1984 m. etnografinėse ekspedicijose. 

Į Palangą grįžta legendinės grupės „Hiperbolė“ nariai Viktoras Prapras, Igoris Berinas ir Arvydas Šnaras, kurie atliks didžiausius visų laikų savo hitus. Sausio 31-ąją Palangos koncertų salėje „Hiperbolės legendos“ pasirodys kartu su grupe „Huge Soul“, o visos už bilietus gautos lėšos bus skirtos paremti „Mamų Uniją“, Palangos globos namus ir Palangos miesto savanorystės centrą.

Kotryna PETRAITYTĖ

Po Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus atsinaujinimo Šilalėje atverta erdvė, dedikuota vizua­liesiems menams ir muziejininkystei. Galerijos debiutui buvo pakviestas plačiai žinomas menininkas – iki kovo pabaigos muziejuje eksponuojami dailininko Algio Kriščiūno tapybos darbai. Vasarį ir kovą kviesime jus grįžti į muziejų grupelėmis ir šeimomis: vyks proginės ekskursijos, edukacijos, tematiniai pristatymai.

Renata JANČIAUSKIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Bytlaukyje gyvenanti Gražina su gyvenimo iššūkiu susidūrė visiškai nelauktai – jaunėlis sūnus atsidūrė ant gyvybės ir mirties slenksčio. Šiuo metu dvylikametis jau pažadintas iš komos, bet kova už gyvybę tęsiasi. 

Moterį palaikančiųjų atsirado ne vienas, netgi suorganizuotos lėšų rinkimo akcijos. Bet finansinės paramos nebus per daug, tad kas gali ir nori prisidėti, kviečiami pervesti pinigų į mamos banko sąskaitą, nurodant pervedimo paskirtį „Parama vaiko gydymui“. Parama renkama į sąskaitą:

Gavėja Gražina Dovydaitienė, sąskaitos numeris LT29 7300 0100 9495 6811.

Žydrūnė MILAŠĖ

Šeimos archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Žiema – vienas sudėtingiausių laikotarpių mūsų odai. Šaltis, vėjas, staigūs temperatūros pokyčiai, sausas patalpų oras sukuria tikrą išbandymų ruožą tiek veido, tiek kūno odai. Būtent šiuo metų laiku dažniau girdime tuos pačius skundus: tempimo jausmas, pleiskanojimas, paraudimas, niežėjimas ar paūmėjęs dermatitas.

Tad kokia turėtų būti veido ir kūno odos priežiūra žiemos laikotarpiu pasakoja kosmetologė Emilija Aurilienė.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

„Nuo karo Ukrainoje pradžios supratau, kad labai svarbu prabilti ir padėti žmonėms suvokti, kas vyksta. Tada pajutau, jog noriu būti vienas iš tų, kurie žengia sprendimo link“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas Rustam Seyidov, dar vaikystėje pajutęs, jog rašymas yra puikus būdas išreikšti mintis ir įprasminti patirtį.

„Žinau, kad dešimtmečio gyvenime nevyksta labai daug, bet įvairiausios mintys man kildavo nuolatos, todėl ėmiau jas užrašinėti savo dienoraštyje“, – pasakoja Rustam.

Pirmieji įspūdžiai Lietuvoje – lyg iš filmo

Laikui bėgant įprotis viską aprašinėti išaugo į profesinį siekį – darbą žiniasklaidoje. Devyniolikmetis Ukrainoje gimęs studentas jau antrus metus gyvena Lietuvoje, mokosi KTU Naujųjų medijų kalbos studijų programoje ir siekia savo tikslo.

Pirmieji mėnesiai Lietuvoje Rustam atmintyje – iki šiol ryškūs. Jį nustebino Kauno žaluma, universiteto miestelio mastas ir ramus miesto ritmas.

„Tuo metu visa tai, kas šiandien sudaro mano kasdienybę, atrodė lyg iš filmo“, – prisimena jis.

Greitai Rustam įprastu dalyku tapo ir gyvenimas bendrabutyje, kuriame labiausiai džiugina žmonių įvairovė.

„Rytą gali pusryčiauti su žmogumi iš savo gimtojo miesto, o vakare eiti pasivaikščioti su kuo nors, atvykusiu iš už Atlanto“, – sako studentas.

Ukrainiečiui, vaikystę praleidusiam Azerbaidžane, Lietuvoje prisitaikyti nebuvo sudėtinga: „Lietuviai labai panašūs į mano aplinkos žmones, vienintelis skirtumas, kurį pastebiu, – tai jų ramus būdas ir santūrumas“.

Rustam teigimu, vienas didžiausių gyvenimo Lietuvoje privalumų – saugumo jausmas.

„Čia praktiškai nejaučiu nuolatinio nerimo, kad kas nors apiplėš, kad gali nutikti kas blogo – šiais laikais toks saugumo jausmas gana retas. Kartą universiteto valgykloje pamiršau kuprinę su kompiuteriu, grįžau po valandos, o ji vis dar buvo ten pat“, – prisimena jis.

Nori išnaudoti prasmingoms istorijoms pasakoti

Savo ateitį jau suplanavęs Rustam teigia, jog iš visų žurnalistinio darbo aspektų rašymas jam atrodo įdomiausia veikla.

„Norėčiau, kad darbe galėčiau daryti tai, ką mėgstu labiausiai. Televizija, radijas ar vaizdo įrašų kūrimas manęs netraukia. Tiesa, mėgstu fotografuoti, todėl norėčiau išbandyti fotožurnalistiką“, – sako jis.

Kad galėtų dar labiau plėtoti savo įgūdžius, Rustam prisijungė prie KTU GIFTed talentų ugdymo programos.

„Talentų akademijoje atsiveria daug galimybių: galima gauti stipendiją, lankyti papildomas paskaitas ir specialius renginius, susipažinti su naujais žmonėmis ar tiesiog aktyviai įsitraukti į universiteto veiklą. Svarbiausia rasti asmeninę priežastį, dėl kurios norėtųsi stengtis“, – teigia Rustam.

Lingvistiką studijuojantis vaikinas domisi kalba ir tuo, kaip ji padeda žmonėms komunikuoti ir suprasti vieniems kitus. Pasak jo, įdomiausia tai, jog kalba nuolat kinta.

„Kalba man primena mišką – vieni dalykai išnyksta, kiti atsiranda. Pakanka pažvelgti, kokia ji buvo prieš 50 metų, ir pagalvoti, kokia bus dar po tiek“, – sako jis.

Naujosios medijos, jo manymu, tik pagreitina pokyčius, bet žalos kalbai nedaro: socialiniai tinklai tampa natūralaus vystymosi dalimi, o komunikacija juose – greitesnė ir artimesnė realybei. Būtent šioje kintančioje erdvėje Rustam mato savo vietą – pasakodamas istorijas, kurios padeda geriau suprasti pasaulį ir žmones.

Mantas LAPINSKAS

Nevyriausybinė organizacija „WoW University“ kviečia savivaldybes, vidutinius ir mažus verslus bei visuomenines organizacijas jungtis prie iniciatyvos „1000 moterų projektas“ ir kurti realų pokytį visuomenėje. O šios organizacijos įkūrėja Inga Jablonskė sako, kad vienišai mamai kur kas svarbesnis yra moralinis palaikymas nei vienkartinis finansinis rėmimas.

„Tikiu, kad tokia mentorystė, kurią siūlome mes, gali sukurti realų pokytį visuomenėje: moterims esame kaip petys, į kurį gali drąsiai atsiremti. Todėl neabejoju, kad jau greitai matysime realius pokyčius ir išgirsime ne vieną sėkmės istoriją,“ – sako I. Jablonskė.

Pasak jos, iniciatyva „1000 moterų projektas“ gimė pavasarį, tačiau jau sėkmingai įgavo pagreitį ir sulaukė didžiulio palaikymo tiek žmonių, kurie tapo savanoriais, mentoriais (mentorystė – procesas, kurio metu patyręs asmuo teikia rekomendacijas, paramą ir patarimus kitam, mažiau patyrusiam asmeniui), tiek verslų ar savivaldybių.

„1000 moterų projektas“ yra skirtas vienišoms mamoms, kurias norime sustiprinti profesiniais bei asmeniniais įgūdžiais ir iš esmės pakeisti jų požiūrį į gyvenimą. Mūsų tikslas – duoti joms meškerę, o ne žuvį. Ką tai reiškia? Mes siekiame iš esmės pakeisti jų požiūrį į gyvenimą ir padėti įgyti trūkstamų kompetencijų, motyvuoti, įkvėpti. Labai svarbu, kad prie šios iniciatyvos prisidėtų ne tik savivaldybės, visuomeninės organizacijos, bet ir verslai. Nes pokytį galime sukurti tik visi kartu. Net ir nedidelė parama, palaikymas gali turėti įtakos tiek šiam projektui, tiek regiono moterims, žmonėms ir bendram augimui. Kviečiu ir raginu ištiesti pagalbos ranką ne kažkam, o savo rajono vienišai mamai ar kelioms ir iš esmės pakeisti gyvenimą. Be to, pakeitę vienos ar kelių moterų gyvenimus, prisidėsime ir prie jų visos aplinkos – vaikų, artimųjų – pokyčių. Laimingas žmogus spinduliuoja visai kitą energiją – kuria gražią, malonią aplinką. Juk ne veltui sakoma, jog 1000 mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Labai džiaugiuosi, kad nemokamos ir intensyvios mokymosi bei mentorystės programos idėja gimė pavasarį, o pats projektas startavo rugsėjo pabaigoje, tačiau prie jos prisijungė ir realios pagalbos paprašė daugiau nei 500 vienišų mamų. Mūsų tikslas – padėti joms pamatyti ir pasinaudoti gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Siekiame, jog šios moterys įgytų emocinio atsparumo, finansinio raštingumo, įvairių profesinių kompetencijų ir jaustųsi stiprios grįžti į darbo rinką ar siektų pačios užsidirbti daugiau. Tik būdamos emociškai ir finansiškai stiprios, jos galės tinkamai rūpintis savo šeima, rodys gerą pavyzdį vaikams. Esu be galo dėkinga, kad privatūs asmenys, verslai bei savivaldybės prisideda ne tik finansiškai, bet ir skirdami savo laiką bei žinias – šiuo metu jau turime daugiau nei 500 mentorių savanorių. Matome, jog poreikis yra didžiulis: Lietuvoje gyvena daugiau nei 40 tūkst. vienišų mamų. Beveik 60 proc. iš jų, jei negautų papildomos pagalbos iš valstybės, skurstų. Be to, daugeliui trūksta ne tik finansinių galimybių, bet ir pasitikėjimo bei paramos, kad galėtų atsitiesti, įsilieti į darbo rinką“, – teigia I. Jablonskė.

Pasak „WoW University“ įkūrėjos, kiekvienam žmogui ypatingai reikšmingas ir svarbus yra moralinis bei emocinis palaikymas, todėl nuo pat „WoW University“ pradžios mentorystė viena ar kita forma yra integruota visose programose, nesvarbu, ar tai būtų vadovų mokymai, ar grupinis paauglių merginų projektas.

„Mentorystė suteikia labai daug. Galima sakyti, kad ji prilygsta žmogaus paėmimui už rankos ir pavedimui vienu ar net keliais žingsniais į priekį. Įsivaizduokime, kaip jaučiamės vaikščiodami naujame mieste savarankiškai, vadovaudamiesi tik žemėlapiu, ir tada, kai kartu eina patyręs bei profesionalus gidas arba tame mieste gyvenantis draugas – visai kitomis spalvomis viską pamatome. Taip ir mokymuose – kai už rankos veda žmogus, kuris jau praėjo visus šiuos žingsnius, viskas atsiveria daug lengviau ir paprasčiau“, – tikina iniciatyvos „1000 moterų projektas“ autorė.

Ir sutinka, jog nevyriausybinė organizacija „WoW University“ šiandien neretai pavadinama socialiniu reiškiniu. Tačiau, norint pelnyti tokį statusą, pasak Ingos, turi degti tuo, ką darai, žūtbūt atrasti atsakymą į vieną ar kitą klausimą, rasti vienokios ar kitokios problemos (asmeninės ar visuomeninės) sprendimą.

„Viskas prasidėjo nuo poreikio ir noro suburti aplink save žmones, kuriems svarbios tos pačiios vertybės – palaikymas, noras matyti gyvenime galimybes, o ne problemas. Nedidelė bendruomenė išaugo į „WoW University“ – palaikančią erdvę, skirtą ieškoti būdų, kaip greičiau įgauti kompetencijų bei įgūdžių, kad galėtume ne tik šiandien, bet ir rytoj gyventi kokybiškai. Per šešerius metus „WoW University“ mokėsi daugiau nei 11 tūkst. žmonių, daugiausia – moterų. Jos įgavo naują kvėpavimą, jėgą, pamatė, kad jų gyvenimas dar nėra pasibaigęs, kad jame yra įvairių galimybių ir pradėjo bandyti jomis naudotis. Dar gražiau, kai sustiprėjusios, įgijusios įgūdžių ir sulaukusios tam tikros sėkmės projektų dalyvės pradeda įgyvendinti panašius socialinius projektus savo bendruomenėse – sniego gniūžtės principas, kuriuo negaliu atsidžiaugti“, – sako „prie iniciatyvos „1000 moterų projektas“.

Ji ragina visus, kuriems reikia vienokios ar kitokios pagalbos, nebijoti jos ieškoti. Pasak Ingos, šiandien jau nebemadinga apsimetinėti, kad viską žinai ir visai ne gėda prisipažinti, jog tam tikru klausimu tau reikia pasitarti su ekspertu ar mentoriumi.

Inga kviečia prie iniciatyvos „1000 moterų projektas“ jungtis visus, kuriems nėra svetimas pagalbos, atjautos jausmas. Tuo labiau, jog, pavyzdžiui, prie projekto prisijungiantys verslai gali patirti ir savotiškos naudos.

„Šiuolaikiniams verslams svarbu ilgalaikėje perspektyvoje kurti pokytį, o ne paaukoti kažkam pinigų ir pamiršti. Kai moteriai duodi įrankį, keiti ne tik jos, bet ir jos šeimos gyvenimą: augdami vaikai mato ne gyvenimu nusivylusią, auka besijaučiančią ir viską aplink neigiančią, bet apie galimybes ir svajones kalbančią mamą. Tai pirmas žingsnis į palaikančią visuomenę – realų stebuklą, kuris vyksta ir prie kurio gali prisidėti ne tik finansiškai, bet ir suteikdamas galimybę savo darbuotojams tapti mentoriais. Be to, tai puiki galimybė lavinti empatiją, emocinį atsparumą, kūrybiškumą ir kt.

Kita vertus, prisidėjimas prie socialinių projektų didina verslo prestižą, o kaip rodo „1000 moterų projektas“, lietuviai – didelės širdies žmonių tauta, kuri pajaučia, kada reikia, ir imasi veiksmų. Neseniai grįžau iš tarptautinės konferencijos, kurioje buvo kalbama apie didžiausią pokytį visuomenėje formuojantį trikampį, kurį sudaro nevyriausybinės organizacijos, valstybinės institucijos ir verslai. Mūsų projektas yra puiki galimybė verslams užimti tvirtą poziciją, lemiant norimus pokyčius visuomenėje“, – įsitikinusi „1000 moterų projektas“ iniciatorė I. Jablonskė.

Ieva RAKAUSKAITĖ

Dar pernai gruodį Valstybės gyni­mo taryba (VGT) priėmė sprendi­mą steigti brigados dydžio Kap­čiamiesčio poligoną Lazdijų sa­vi­valdybėje. Be to, buvo nuspręs­ta, kad Taura­gėje esančio poligo­no plotas bus dvigubai didina­mas, išplečiant jo teritoriją į Jurbar­ko savival­dybę. Dėl Šilalės poligono jokių pasi­kei­ti­mų kol kas neplanuojama. Tačiau, kaip ir prieš pusantrų metų Ši­lalėje bei Tauragėje, dėl tokio val­džios sprendimo kilo Kapčia­mies­čio bend­ruomenės pasipiktinimas. Ir nors dar vieną poligoną norima įsteigti siekiant atliepti kariuo­me­nės modernizaciją, augantį šauk­ti­nių skaičių, vystomą nacionalinę diviziją ir didėjančias sąjungininkų pajėgas, skeptikai įrodinėja, jog jų esą ir taip pakanka, be to, įspėja, jog bus sunaikinti miškai, atimtas žmonių turtas ir pan.

Mano įsitikinimu, labai svarbu šiuo atveju suprasti skirtingas perspektyvas ir tik tada ieškoti bendrojo gėrio, kuris tikrai nėra daugumos diktatas mažumai. Išmintinga politika šiuo atveju yra sugebėjimas tiesiogiai bend­rauti su sutrikusiais ir permainų išsigandusiais žmonėmis, sutariant su jais dėl sąlygų, kurios leistų jiems nesijausti apiplėštiems. Tuo labiau, kad, kai kalbama apie karinius objektus, reikalingos didžiulės investicijos ir tikrai galima atrasti galimybių kompensuoti vietos gyventojų nepatogumus. Ir nors, kaip atkreipė dėmesį Lietuvos žvalgyba, mums priešiškos jėgos aktyviai įsijungė į šį informacinį karą, tačiau tiesa ta, kad būtent Lietuvos valdžios veikimo būdas ir supureno dirvą tokioms atakoms.

Poligono klausimas dar kartą parodė, kaip komplikuojasi strateginių sprendimų įgyvendinimas valdžia bei valstybės institucijomis nepasitikinčioje aplinkoje. Jei neatsikvošėsime, patys sugriausime savo valstybę, ir jokios rekordinės investicijos į krašto apsaugos sistemą neturės prasmės. Tapome priklausomi nuo susipriešinimo ir nepasitikėjimo. O priklausomas žmogus sveikti pasiryžta tik tada, kai pasiekia dugną. Ar mums, tiksliau mums atstovaujantiems politikams dar toli iki jo? Ar jau pakanka visa Lietuvą apskriejusių vaizdų iš Vilkaviškio, kai į darbą buvo paleisti kumščiai?

Priklausomybė neatsiejama nuo neigimo, kai griebiamasi apeliavimo į esą provokuojančias aplinkybes, bandoma sumenkinti faktus ar net „apversti” situaciją, kad visada save pateiktum kaip auką.

Todėl nieko keisto, kai girdime Seimo nario Remigijaus Žemai­taičio pasiteisinimus, esą jis paprasčiausiai pasikarščiavo ir buvo išprovokuotas. Pradžioje net bandyta įrodinėti, kad jis neva gynė nuo chuliganų senolius, tačiau vaizdo įrašai negailestingai atskleidžia, kad Seimo narys fizinę jėgą naudojo ne tik prieš protestuojantį jaunuolį, bet ir apstumdė pražilusį  vyriškį… 

Tiesa tokia, jog dažniausiai prie konfliktų prisideda abi pusės. Tačiau man pačiam teko būti Seimo nariu ir puikiai žinau, kokią atsakomybę pri­si­­ima parlamentarai. Priesaikoje, nuo kurios prasideda darbas Seime, yra pažadas būti lygiai teisingu kiekvienam. Tai nereiškia, kad Seimo narys neturi turėti savo nuomonės ir nesielgia pagal savo sąžinę, bet parlamentaras privalo įsiklausyti į kiekvieną ir neužsisklęsti net ir nuo tų, kurie jam nepatinka ar galbūt sako nemalonius žodžius.

Dairantis atgal, galima teigti, jog debesys tvenkėsi jau kurį laiką. Ne vienerius metus R. Že­maitaitis važinėja po Lietuvą ir visus politikus, kurie turi kitokią poziciją nei jis, vadina melagiais, pasakoja apie menamą „elito sąmokslą“, kurį jis tuoj demaskuos ir tada mus užlies nuslėpti pinigai… Bet kai R. Žemaitaičio kritikai nusprendė pasinaudoti jo paties metodais ir parodyti, kad tikrai ne visiems priimtinas toks politiko elgesys, kilo jo agresyvus nepasitenkinimas. 

Vaizdo įrašuose matyti, kaip R. Žemaitaitis tyčiojasi iš protestuotojų, o jo kolega parlamentaras Artūras Skardžius net rėkia ant žmogaus, kuris į jį kreipiasi pavarde…

Kitas žingsnis – precedento neturintis skelbimas, kad į susitikimą su politiku nebus įleidžiami jauni žmonės, taip pat tie, kuriems nepatinka jo pozicija. Tai irgi galėjo paskatinti protestus. Bet politikas, užuot palaukęs, kol aistros nurims ir pabandęs atlikti savo parlamentinę pareigą kalbėtis su visais, pradėjo nuo patyčių protestuotojams, o netrukus griebėsi fizinės jėgos.

Sutapimas ar ne, bet šis skandalas įvyko tą dieną, kai buvo paskelbta apie prabangų R. Že­maitaičio pirkinį – ištaigingą butą Palangoje už gerokai daugiau nei 300 tūkst. eurų. Ir nieko blogo čia nebūtų: jis verslo žmogus, niekada neskurdo, jo deklaracijose nurodomos ir akcijos, ir brangus namas Vilniuje, ir kitokio turto nemažai. Bet ironiška tai, jog susitikimuose su žmonėmis politikas nuolat keikia situaciją mūsų šalyje, vaizduoja „vargšų gynėją”, tačiau štai toje problemų kupinoje šalyje jo paties materialinė gerovė, akivaizdu, tik auga…

Premjerė per savo patarėją po skandalo Vilkaviškyje, į kurį įsivėlė so­cialdemokratų koalicijos part­neris, paskelbė, kad peržengtos sveiko proto ribos. Bet ar mes jau seniai negyvename anapus jų?

Prieš daugybę metų parlamentaras Algirdas Patackas bu­vo sudaužęs kolegos Rimvy­do Valatkos akinius, daug dis­kusijų kėlė incidentas, kai kritiškai nusiteikusių žmonių minia apstumdė politiką Česlovą Juršėną, o kur dar ne tokios senos riaušės prie Seimo, kuriose irgi būta daug psichologinės agresijos. Tačiau niekam nekilo mintis, kad kuris nors parlamentaras galėtų pradėti muštis su protestuotojais. Dabar gi pamatėme naujus parlamentinio „darbo metodus.”

Blogiausia, kad griauti pasitikėjimą ir auginti priešpriešą yra gerokai lengviau nei viską atkurti. Todėl tikrai esame kryžkelėje: arba normalizuosime tai, kas įvyko, ir politikai pradės „auklėti” nedrausmingus ir kritiškus piliečius kumščiais, arba grįšime prie pamatinių dalykų – bendram gėriui dirbančios politikos, piliečių atstovų, o ne jų ponų valdžioje. 

Žinoma, kad parlamentarų susireikšminimas ir atsakomy­bės trūkumas nėra vien dabartinės valdžios problema. Ta­čiau pripažinkime ir tai, kad tie, ku­rie tikėjosi, jog naujoji valdžia bus mažiau arogantiška ir labiau įsiklausanti, vis tik suklydo…

Andrius NAVICKAS