„Ir aš tuo tikiu – sapnuose dažnai regiu mūsų Dimą aukštai danguje be­si­šypsantį, laimingą“, – tarsteli Maksimas Usas, karo pradžioje netekęs de­šimtmečio sūnaus. 

Šio 33-ejų vy­ro sudėtinga gyvenimo istorija gali būti aprašyta knygoje ar papasakota kino juostoje. Dar iki karo pradžios Ukrainos televizija bu­vo parodžiusiu kelis reportažus, kaip cerebriniu paralyžiumi sergantis M. Usas varžosi su sveikais bėgikais maratono varžybose. Likimo sunkumai jį lydi nuo gimimo – dėl medikų kaltės berniukui buvo pažeisti galvos smegenys, jis sunkiai kalba, nelengva vaikščioti, o dėl skoliozės jo stuburas yra iškrypęs. Nepaisant negalios, Maksimas spinduliuoja optimizmu ir jį skleidžia kitiems.

Tai sužavėjo ir trimis metais vyresnę tada dar būsimą žmoną Jevgeniją, ang­lų kalbos bei pradinio auk­lėjimo mokytoją. Netoli Bal­ta­ru­sijos ir Rusijos sienų esančiame Černihive po­ra susipažino prieš 12 metų ir po trijų mėnesių iškėlė vestuves. Su­si­tuokti skubėjo ne tik iš susižavėjimo vienas kitu, bet ir todėl, jog jautėsi vieniši – abu augo be tėvo, nė vienas ne­tu­rėjo nei brolių, nei sese­rų. Gal todėl buvo nusprendę auginti mažiausiai du vaikus, ketino taupyti nuosavam namui. Jev­genija dirbo mokykloje, Mak­simas parduotuvėje dėliodavo prekes ant prekystalių. Tačiau laimingos poros planus komp­likavo žinia, kad pirmagimis Dima serga autizmu ir nekalba. Po kelerių metų šeima susilaukė antro sūnaus, tačiau jis po dviejų mėnesių mirė dėl įgimto širdies nepakankamumo. Me­dikai spėjo, jog kūdikio likimą nulėmė paveldėjimas, mat Mak­simo giminėje širdies ligomis sirgo ne vienas.

Jevgenija dirbti negalėjo, nes visą laiką privalėjo skirti sūnui. Nepaisant sunkumų, šeima jautėsi laiminga, Maksimo paraginti, kasdien bėgioti su juo ėmė ir žmona bei sūnus. Maksimas berniuką vesdavosi maudytis, kartu darydavo gimnastikos pratimus, visi drauge išsiruošdavo į išvykas dviračiais.

„Vieninteliai Dimos tariami žodžiai buvo „tėtis“, „mama“, „se­­nelė“, bet mes ir be žodžių suprasdavome vieni kitus. Jis buvo ramus, klusnus vaikas, greitai įsisąmonino, jog, prasi­dėjus bombardavimui, reikia gultis ant žemės ir kant­riai lauk­ti sprogimų pabaigos, kad vėl ga­lėtų žaisti“, – pasakoja Jev­­ge­nija.

Vienintelė problema buvo ta, jog berniukas negalėjo ilgai ištverti uždaroje slėptuvėje rūsyje, todėl šeima per bombardavimus buvo priversta likti bute. Kad būtų saugiau, langus Maksimas apklijavo lip­nia juosta ir užstatė baldais. Vėliau per bombardavimus slėp­da­vo­si laiptinėje – manė, jog storos sienos geriau apsaugos, jei nuo sprogimo įgriū­tų stogas. Tai ir tapo lemtinga klaida, nulėmusia sūnelio mirtį ir sunkų žmonos sužalojimą.

Karo išvakarėse Maksimas grį­žo iš Ukrainos čempionato, o rytą, nepaisydamas masko­lių įsiveržimo, išėjo į darbą. Bet vadovai po kelių valandų visiems liepė bėgti į namus, nes netoli pasienio esančiame Černihive kilo įnirtingi mūšiai. Maksimas ragino žmoną išvažiuoti iš miesto, bet ši paklausė savo mamos, kuri tikino, jog karas bus trumpas, o įsiveržėliai atakuos tik karinius objektus. Tačiau Černihive užvirė didelės kovos, nutrūko elektros ir vandens tiekimas, o labdaros organizacijų atvežto maisto eilėje tekdavo laukti po keturias valandas. Be to, jis buvo dalijamas vos keliose 300 tūkstančių gyventojų turinčio miesto vietose. Nepaisydamas pavojaus bei sproginėjančių bombų, Mak­simas kasdien eidavo ilgus kilometrus šeimai parūpinti maisto.

Tragedija įvyko trečią karo savaitę, kovo 15-ąją.

„Bombos pasigirdo aštuntą valandą vakaro. Joms po valandos nutilus, grįžome į butą, Di­ma atsigulė miegoti. Tačiau po kiek laiko vėl ėmė sproginėti, tad iš naujo pasiėmėme kėdes, pažadinome sūnų ir atsisėdome pirmo aukšto koridoriuje“, – pasakoja Maksimas.

Jei šeima būtų li­kusi bute arba su­sėdusi ant­ro aukšto korido­riu­je, tragedija būtų juos aplenku­si. Ta­čiau bomba spro­go 8 met­rai nuo dviaukščio namo, o sprogi­mo bangai išmušus laukujes me­ta­lines duris, į vidų pasipylė skeveldros.

„Aš trumpai praradau sąmo­nę, atsipeikėjau tada, kai Mak­simas įžiebė kišeninį žibintuvėlį. Pamačiau, jog prie kitos sienos sėdėjęs Dima guli ant žemės, o aplink jo galvą sunkiasi kraujas. Norėjau bėgti jam į pagalbą, bet negalėjau pajudinti kojos ir pajutau milžinišką skausmą“, – prisimena Jev­ge­nija.

Skeveldros keliose vietose jai sulaužė koją, o Dimai pataikė ne tik į kojas, bet viena įsirėžė ir į galvą. Prie kitos sienos stovėjęs Maksimas bei kaimynė nenukentėjo.

Supratęs, kad sūnus ir žmona sunkiai sužeisti, Maksimas išbėgo į gatvę ieškoti pagalbos. Be to, sprogimas pažeidė dujų instaliaciją, namas bet kada galėjo išlėkti į orą. Tačiau žmonės bijojo pajudėti tol, kol vyko apšaudymas. Ir tik tolėliau sutikti du vyriškiai nepabūgo bombardavimų, jiems padedant, Jevgenija ir Dima buvo pernešti į slėptuvę, iškviesta greitoji pagalba.

„Šiems vyrams už pagalbą liksiu dė­kingas visą gyvenimą“, – sako Mak­si­mas.

Černihivo neurochirurgai operavo Dimą, tačiau po savaitės berniukas mirė, taip ir neatgavęs sąmonės. Jevgenijai irgi buvo suteikta pagalba, bet jai reikėjo operacijos, kurią galė­jo atlikti tik Kyjivo medikai. Oku­pan­tams susprogdinus tiltą per Des­nos upę bei vykstant nuolatiniams mūšiams, Jev­ge­niją nugabenti aplinkiniais keliais iki sostinės pavyko tik po trijų savaičių. Per tą laiką sužeidimai komplikavosi, iš vienos kojos prisiėjo pašalinti 12 centimetrų kaulo. 

Netekusi sūnaus ir baimindamasi neįgalumo, moteris išgyveno depresiją, iš kurios jai išsivaduoti padėjo Maksimo op­timizmas. Vyras džiaugiasi, jog kojos nereikėjo amputuoti ir tiki gydytojų pažadais, kad po kelių metų Jevgenija vaikščios dėka įdėto metalinio implanto.

Maksimas su Jevgenija dabar laikinai gyvena Kyjive jiems gerų žmonių suteiktame bute. Vyras dirba parduotuvėje, rytais perriša žmonai tvarsčius, o po darbo skuba į bėgimo treniruotę.

„Vaiko netektis yra neapsakomas skausmas. Bet negaliu verkti prie žmonos, turiu būti stiprus, nes jai dar sunkiau, ji labiau išgyvena sūnelio žūtį ir dar kenčia kojos skausmus“, – sako Maksimas.

Jis įkalbėjo žmoną keisti profesiją ir nuotoliniu būdu mokytis informacinių technologijų, kad vėliau galėtų dirbti. Abu dabar kasdien gilinasi į informacines subtilybes.

„Mane įkvepia tai, kad išsikeliu sau tikslus ir jų siekiu. Perskaitęs, jog mergina su kojos protezu nubėgo maratoną, nusprendžiau nubėgti dar toliau, 100 kilometrų, ir tai padariau“, – tikina Maksimas.

Ukrainos ultramaratono čem­pionate iš 150 dalyvių jis užėmė 66 vietą. Be to, tapo pirmu žmogumi šalyje, kuris, sirgdamas cerebriniu paralyžiumi, įveikė tokią distanciją, todėl šis pasiekimas buvo įrašytas į Ukrainos „Gineso“ rekordų knygą.

„Norėčiau, kad mano pavyzdys įkvėptų kitus neįgaliuosius, svajoju patekti į Ukrainos rink­tinę, jog galėčiau vykti į tarp­tautines varžybas“, – prisipažįsta Maksimas.

Vyras nepalūžo, bombai užmušus sūnų bei sunkiai sužalojus žmoną – jis ragina tautiečius nenusiminti ir tikėti savo šalies pergale. Apie tai Maksimas dainuoja ir socialiniuose tinkluose skelbiamose patriotinėse dainose. Be to, jis prasitaria, jog jiedu su žmona svajoja įsigyti butą, o tada įsivaikins mergaitę ir berniuką, karo našlaičius.

Šeima nebenori gyventi Čer­nihive, kur viskas primena tragediją, tad nusprendė įsikurti Kyjive. Svajonėms įgyvendinti Maksimui su Jevgenija praverstų finansinė parama. Ją galima pervesti: banko sąskaita UA593052990262016400933235502, Ukraina, region Chernihiv, street Maliasova 37-4, Maksim Us.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Iš Šilalės kilusi fotografė Evelina Audinytė, sa­vo kūri­niais siekianti prisiliesti prie kiek­vienos vienišos ar sa­vy­je pasiklydusios as­menybės, įsi­ti­kinusi: „Fotografija išlais­vina iš kasdienybės pan­čių, kurie tvirtai mus laiko bai­­mėje“.

Jos manymu, nuotraukomis galima papa­sakoti daug daugiau, nei žodžiais, o pavir­šu­tiniški kadrai tėra nublu­kinta ir nuobo­di apgaulė, kurią siūlo dauguma kūrėjų. Nors Eve­linos kūriniais daugiausiai gali­ma gro­žėtis socialiniuo­se tinkluose, rug­pjū­čio 12–13 d. Tau­ragės pilyje įvyko ir pir­moji merginos dar­bų paroda. „Menų feste“ kartu su Eve­li­na savo kūrinius pristatė ir daugiau jaunų me­ni­ninkų. Renginio emocijoms at­slū­gus, mer­gina su „Šilalės ar­tojo“ skaitytojais dalinasi mintimis apie kū­rybą bei kelią, at­ve­dusį iki fotografijos meno. 

– Gimėte ir užaugote Ši­la­lėje. Kaip gimtasis miestas padėjo formuotis meninei asmenybei?

– Šitame krašte iš esmės prasidėjo mano fotografijos kelias. Nors gyvenu ne pačioje Ši­la­lė­je, dažnai joje lankiausi, nes ras­davau daugybę objektų, ku­rie man buvo fotografuotini, ža­vūs, traukiantys dėmesį, be to, ne kartą idėjos gimdavo tiesiog vaikštant miestelio gat­­vė­mis ir fiksuojant nepažįsta­muo­sius. Galbūt tai ir padėjo at­rasti savo fotografinę asmenybę, kaip tylią detalių stebėtoją, įkvėptą gimtų vietų bei žmonių artumo ir grožio, savitumo. 

– Kaip gimsta idėjos fotosesijoms?

– Idėjos dažniausiai lūkuriuo­ja galvoje po filmų peržiūrų, perskaičius knygą. Užfik­suo­­tas momentas, filmo scena, kuri įstringa į atmintį, eilu­tė knygos, kuri dienų dienas „vaikšto“ su manimi ir užsisu­ka tarsi plokštelė galvoje, ir šias mintis, įkvėpimus man norisi įamžinti nuot­raukomis. Ži­noma, mano fotografijoje taipogi yra daugybė gamtos motyvų, kurie atsikar­toja. Gamta ir gim­toji žemė man duoda peno idė­joms.

– Ar turite savo metodų, kaip išgauti geriausią kadrą bei išryškinti subtilias detales?

– Yra daugybė techninių dalykų, kurie yra svarbūs, tačiau apie juos nekalbėsiu, nes to galima lengvai išmokti, tiesiog stebint videoįrašus, domintis, skaitant. Aš gi kliaujuosi intuicija ir savo akimi, kuri viską regi šiek tiek kitaip: truputį giliau, sakyčiau, už suvokimo ribų. Pamačiusi tinkamą vietą, jau žinau, jog kadras išeis puikus – galbūt tai yra patirtis ir nesiskyrimas su foto­aparatu nuo vaikystės, gal – paprasčiausias matymas bei supratimas, kaip turi būti, kad būtų gerai...

– Ką kūrybos procese mėgstate labiausiai?

– Mylimiausia fotografijoje man yra tikrumo momentas, akis­tata su savimi. Čia aš galiu būti šimtu procentų savimi. Bū­­tent per fotografiją atsiskleidžia ir mano kitoniškumas, kuris visą laiką trukdė realiame pasaulyje. Fotografija išlaisvina, jos dėka nebijau būti savimi, nes nuotraukos kalba daugiau, nei žodžiai – žodžiais gali „apeiti“ savo pajautimus, sumeluoti, o fotografijose viskas labiau tikra.

– O kokių temų savo darbuose vis dėlto neliečiate? 

– Mano fotografijos nėra dedikuotos paviršutiniškumui, to­dėl niekada nesistengiu liesti „tobulo gyvenimo“ temų, kurias dalis fotografų labai mėgsta. Man nuobodi tobulybė. Ja ir netikiu, todėl mano užfiksuotuose kadruose niekada nebus brangių mašinų, prašmatnių vakarienių, nugludintų, neskoningai atrodančių modelių ar kito panašaus pigaus turinio.

 – Kas yra jaunos fotografės idealas, įkvėpimas kurti?

– Mane įkvepia režisieriai, kurių filmai ne kartą davė genialių idėjų. Pavyzdžiui, man labai artima Adrej Tarkovsky, Ingmar Bergman, Jim Jarmusch kūryba. Šių didžių žmonių mąstymas bei matymas įkvepia ir skatina susitelkti į detales savo darbuose – jos mano kūrybos kertinis taškas.

– Praėjusią savaitę prista­tėte savo kūrinių parodą Tau­ragėje. Kokią istoriją šitie dar­bai pasakojo lankytojams? 

– Savo kūryba nuo pat pradžių gvildenu temas, kurios dar gąsdina žmones ir išmuša iš vėžių – mano nuot­raukos apie liūdesį, neviltį, taip pat nevengiu ir iš labai arti mėginu prisiliesti prie psichinės sveikatos temų. Fiksuoju žmogiškąją būtį, savo fotografijomis stengiuosi kelti egzistencinius klausimus, į kuriuos žmonės ieško atsakymų nuo gimimo iki kol užmerkia akis amžinybei. Tai tarsi atsisukimas į žmogiškąjį save – pažeidžiamą ir trapų, tačiau kupiną vilties ir gebėjimo matyti grožį bei šviesą. Todėl fotografijos, eksponuotos Tauragėje, bu­vo būtent apie tai: apie ieškoji­mus, atradimus bei praradimus, bet per pačią žmogiškiausią pusę.

– Kokie pirmieji menų festivalio įspūdžiai?

– Festivalis sujungė talentin­gus ir potencialius žmones – stebėdama parodas bei koncertus supratau, jog visus juos jun­gia vienas tikslas – skleistis per kūrybą ir pasakoti istoriją savo pasirinkta meno forma. Ža­­vė­jausi kiekvienu parodoje dalyvavusiu menininku: visų darbai skyrėsi specifika, tačiau yra unikalūs, kaip ir patys kūrėjai. Džiaugiuosi, kad Tauragė stengiasi suburti jaunuosius kūrėjus ir leidžia jiems dalintis savo darbais su kitais. Tai buvo ypatinga patirtis, kurios niekada nepamiršiu.

– Kokia yra įdomiausia min­tis, kuria vadovaujatės, o galbūt norėtumėte patarti ir kitiems kūrėjams?

– Galbūt ne įdomiausia, bet iki skausmo aiški mintis, kurią kartoju visiems žmonėms: „Būkime savimi“. Niekada nesekime kitų keliu, niekada nebandykime atkartoti savo kūryba kitų žmonių. O fotografija irgi yra „apie buvimą savimi“, gražiausias būdas atskleisti tik­rąjį save, nebijoti atsiver­ti pasauliui, parodyti savo jaut­­riausias puses. Tai yra didžiau­sias žmogaus unikalumas ir duotybė šiame pasaulyje. Tie­sa, kai valdo galia ir ci­nizmas, ne­retai tai pavadinama silpnumu.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo” praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos bakalauro studijų programos II kurso studentė

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Sveika gyvensena atlieka ypatingą vaidmenį kiekvieno iš mūsų savijautai. Nors sveikatą taip pat lemia genetiniai ir biologiniai veiksniai, aplinka bei sveikatos priežiūra, vis dėlto gyvensenos ir elgsenos įtaka yra mil­žiniška. 

Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro spe­cia­listė Gintarė Baštunova tvirtina: keičiant gyvensenos įpročius, galima pagerinti sveikatą, sumažinti pavojų susirgti bei pailginti gyvenimo trukmę. O apie savo kasdie­nius įpročius pasakoja aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą puoselėjanti tinklaraštininkė, dietologė Indrė Trusovė. 

Visapusiška nauda žmogui

Sveika gyvensena – daugialypė sąvoka, apimanti sveiką ir subalansuotą mitybą, fizinį aktyvumą, emocinę bei dvasinę gerovę, rizikos sveikatai prevenciją. 

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, net 50 procentų gyventojų sveikatos priklauso nuo jų gyvenimo būdo, o vien sveikai maitinantis galima būtų išvengti 90 proc. ant­rojo tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų ir 30 proc. vėžinių susirgimų. 

„Sveikos gyvensenos įpročiai gali padėti sumažinti streso įta­ką, leidžia išvengti ar net pa­keis­ti neigiamą lėtinio streso po­­veikį, padidina endorfinų kie­kį organizme, pagerina nuo­­­tai­ką, stiprina pasitikėjimą sa­vi­mi, palengvina nusivylimo jausmą neigiamose situacijo­se“, – sako visuomenės sveika­tos stip­rini­mo specialistė G. Baš­­tu­no­va. 

Fizinis aktyvumas būtinas kiekvienam

Neatsiejamas geros sveikatos palaikymo veiksnys ir vienas iš patikimų lėtinių neinfekcinių susirgimų prevencijos būdų yra fizinis aktyvumas. 

Pasak G. Baštunovos, subalansuota mityba bei pakankamas fizinis aktyvumas tiesiogiai prisideda prie svorio kontrolės, medžiagų apykaitos spartinimo. Buvimas fiziškai aktyviu gerina kognityvines funkcijas, sportuojantys žmonės pasižymi aukštesne saviverte, geresniais mokymosi rezultatais, rečiau turi žalingų įpročių. 

„Reguliari fizinė veikla gali ska­tinti kaulų bei raumenų augimą, lavinti judesių koordinaciją ir pusiausvyrą, stiprinti širdies bei kraujagyslių sistemą, teigiamai veikti kvėpavimo, virš­kinimo sistemų darbą, pagerinti medžiagų apykaitą raumenų ląstelėse, judėjimo-atramos aparato struktūrą ir funkcijas, pa­gerinti sąnarių sandarą bei funkciją, stiprinti širdies raumenį, teigiamai veikti kraujo­spūdį ir kt.“, – teigia visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė. 

Kaip pradėti sportuoti? 

Fiziškai pasyvus žmogus – dirbantis sėdimą darbą ir neturintis aktyvaus hobio, nemėgstantis judėti – pirmiausia turi savyje atrasti noro ir motyvacijos keisti gyvenimo būdą. 

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė sako, jog svarbu suvokti, kokią įtaką sveikatai bei gyvenimo kokybei daro pasyvus gyvenimo būdas.

„Jei kol kas sveikata nesiskundžiama, vertėtų pažvelgti į situaciją perspektyviai – kaip aš jausiuosi po penke­rių ar dešimties metų, jeigu iki tol gyvensiu taip, kaip šiuo me­tu. Be to, gali padėti savišvieta sveikos gyvensenos klausimais, bendravimas su aktyviai gyvenančiais žmonėmis“, – pataria ji.

Nusprendus pradėti sportuo­ti, reikėtų atrasti mėgstamą aktyvią veiklą ir nepulti stačia galva į nepamatuotus pasirinkimus. Rekomenduojama kūną pratinti iš lėto, pamažu didinant fizinį krūvį, išsikelti tikslą, kuris motyvuotų sportuoti reguliariai. Atsižvelgiant į esamus sveikatos negalavimus, ver­tėtų pasikonsultuoti su specialistais renkantis fizinio aktyvumo rūšį ir krūvį. 

„Jeigu žmogus niekada nesportavo, staigus išbėgimas į stadioną apsukant dešimt ratų gali baigtis skaudžiomis pasek­mėmis sveikatai“, – perspėja specialistė. 

Anot jos, geras pasirinkimas pradedantiesiems yra ėjimas: „Tai pati natūraliausia fizinio aktyvumo rūšis, tinkama bet kokiai amžiaus grupei“.

Sveikatai kenkiantys įpročiai

G. Baštunova įspėja: žalojančios, rizikingos elgsenos poveikis sveikatai priklauso nuo to, koks žalingas elgesys yra propaguojamas: „Neracionali mityba ir nepakankamas fizinis aktyvumas gali prisidėti prie antsvorio bei nutukimo, lėtinių neinfekcinių ligų atsiradimo, tokių kaip cukrinis diabetas ar širdies ir kraujagyslių ligos“.

Vienas iš pagrindinių plaučių ligų – lėtinės obstrukcinės ligos, bronchinės ast­mos, plaučių vėžio ir daugelio kitų rizikos veiksnių – yra rūkymas. Rūkantys žmonės lėtiniu bronchitu serga 5,5 karto, o plaučių vėžiu – 10 kartų dažniau negu niekada nerūkiusieji. 

„Tabake esantis nikotinas nei­giamai veikia psichiką – išsivysto priklausomybė (nepa­rū­kius jaučiamas nerimas, sun­ku sutelkti dėmesį), sutrinka kraujotakos, virškinimo, imuninė, lytinė sistemos. Susilpnėja uoslė ir klausa, pagelsta dantys, atsiranda rūkymo raukšlės aplink lūpas, papilkėja veido oda ir pablogėja burnos kvapas“, – sako specialistė, pridurdama, jog alkoholio vartojimas taip pat kenkia fizinei bei emocinei sveikatai ir neretai tampa prielaida pradėti vartoti kitas psichoaktyviąsias medžiagas. 

„Jaunesniame amžiuje vartojamas alkoholis gali neigiamai paveikti besivystančias smegenis. Patekęs į organizmą, alkoholis gali sukelti apsinuodijimą, žmogui sutrinka mąstymas, judesių koordinaci­ja, gebėjimas orientuotis erd­vėje ir laike. Dėl kvėpa­vimo centro užslopinimo ga­lima komos būsena ar net mirtis“, – perspėja G. Baš­tunova. 

Norėjo gyventi kokybiškai

Tinklaraštininkė, dietologė I. Trusovė sako, kad būdama 23-ejų jau turėjo nemažai sveikatos problemų, antsvorį. Tuo metu ji vakarėliuose rūkydavo, vartodavo alkoholinius gėrimus. 

„Man nuolat trūko energijos, buvau apatiška ir depresuota. Vieną dieną lipdama laiptais uždusau trečiame aukšte. Tuomet supratau, kad arba turiu kaž­ką daryti, arba bus bė­dų. Nuo tada jau praėjo dvylika metų, ir sveika gyvensena tapo ne tik mano hobiu, gyvenimo būdu, bet ir darbu“, – pasakoja Indrė.

Ji žinojo, jog privalo rasti būdą valgyti ne tik sveikai, bet ir skaniai – taip gimė jos maisto tinklaraštis.

„Džiaugiuosi, kad man pavyko įrodyti pirmiausia sau, o tada ir dešimtims tūkstančių žmonių, jog sveikatai palanku gali būti ne mažiau skanu nei bet koks kitas maistas“, – teigia I. Trusovė. 

Ji kiekvieną rytą pradeda stikline vandens, nevalgo mažiausiai 3 valandas iki miego, kasdien į mitybą įtraukia daržovių ir baltyminių produktų, bent tris kartus per savaitę sportuoja.  

„Tai yra proto varomoji jėga“

I. Trusovė juokauja: jei tik kas galėtų padovanoti papildomą valandą paroje, ji tikriausiai išbandytų visas aktyvias veiklas. Tačiau turėdama du vaikus bei kelis skirtingus verslus, moteris dažniausiai renkasi tai, kam nereikia atskiro pasiruošimo ar rezervacijos: „Prie ežero mėgstu bėgioti ir atlikti tempimo pratimus. Namuose darau viso kūno mankštą su svareliais, gumomis“. 

Be to, ji dievina fitnesą, pilatesą ir jogą, o nuo rugsėjo pradės lankyti jogos mokytojų kursus. 

Vis dar tingintiems išeiti iš namų, nemėgstantiems sporto salės ir nuolatos randantiems pasiteisinimų, I. Trusovė sako: „Fizinis aktyvumas nėra pasirinkimas – tai yra psichikos, kūno ir apskritai žmogaus higienos priemonė. Tai turi būti išaiškinta nuo mažens. O rinktis galime  tai, kokią formą norime bandyti“. 

Moteris teigia savo gyvenimo be aktyvių veiklų bei sveikos ir subalansuotos mitybos neįsivaizduojanti – tai yra jos laimė, galvos „pravėdinimas“ ir meditacija. 

Ji atvirauja: „Jei žmogui nesiseka bet kurioje gyvenimo srityje, reikėtų pradėti tai keisti nuo mitybos ir fizinio aktyvumo. Tai yra proto varomoji jėga, kuri daro didžiulę įtaką asmenybės augimui bei ugdymui. Garantuoju, jog jei sugebėsite šioje srityje save kontroliuoti, nustebinsite patys save, kiek daug pasieksite ir karjeroje, ir asmeniniame gyvenime“. 

Rugpjūčio 15 d. Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vyko Žolinės, kitaip dar vadinamos Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventės, atlaidai.
Po šv. Mišių bažnyčioje vyko gražiausių Žolinės puokščių, sukurtų iš įvairių augalų, daržovių ar vaisių, rinkimai. Kad įgautų simbolinę prasmę, puokštę būtina pašventinti.
Gražiausią puokštę rinko klebonas kun. Saulius Katkus, vertinimo komisija ir visi šventės dalyviai. Apdovanotos pirmos vietos laimėtoja Irena Marija Kononovienė, antros vietos – Danutė Damulienė, trečiąją pelnė Zosė Musvycienė.

Papildomi prizai įteikti jauniausiai puokštės kūrėjai Evelinai Butrimaitei bei Šilalės parapijos Marijos legionui.
Pasibaigus apdovanojimams, šilališkius linksmino Radviliškio kultūros centro folkloro ansamblis „Aidija" (vad. Donatas Stakvilevičius).

Šventės organizatorius – Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
Partneris – Šilalės rajono savivaldybės kultūros centras
Informacinis rėmėjas – UAB „Šilalės artojas"

Guoda JUŠKAITĖ

Šilalės rajono savivaldybės kultūros projektų vadovė 
Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ateina Žolinė – atsisveikinimo su vasara šventė, kai dėkojama už derlių, 

už žmogaus rankų darbą, kai šventinami žolynai ir duona. Dienos dar vasariškai šiltos, 

bet rytais aušta vis vėliau, o vakarais palaukėse bei pamiškėse dažniau suboluoja rūkai. 

Gandrai būriuojasi ir tuoj išskris. Ore ir širdy nenumaldomai plevena atsisveikinimo nuotaika...

Žolinės puokštė – spalvinga ir marga: dar žydi dobiliukai ir ramunės, medetkos ir rugiagėlės, 

kekes svarina šermukšnis ir aronija. Jei puokštės per Žolinę neturėsi, sakoma, 

kad velnias į rankas savo uodegą įbruks. Jei su meile ir dėkingumu žiedelius skinsi, 

pašventintas žiedelis, žiemą įmestas arbaton, grąžins jėgas ir sveikatą. 

Svarbiausia – tikėti gamtos stebuklu ir prisiliesti prie paslapties...

Rima PETRAITIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės rajono ligoninė šiemet mini įspūdingą savo veiklos jubiliejų – jau 70 metų, kai nuo 1952-ųjų keliuose pastatėliuose įsikūrė pirmieji skyriai, čia dirbę ir tebedirbantys medikai augina, brandina ir saugo šią gydymo įstaigą, žinodami, kad ji yra reikalinga šiame krašte gyvenantiems žmonėms. Jų darbas niekada nebuvo lengvas, ypač dabar, kai pokyčiai tapo nuolatine būtinybe, o reformos atneša ne vien reikalingų naujovių, bet ir nemažai praradimų. Tačiau švenčiant garbingą sukaktį, ligoninės kolektyvas kviečia sugrįžti į pradžių pradžią, prisiminti pirmuosius čia dirbusius gydytojus ir seseles, perbėgti mintimis per istorija tapusius dešimtmečius ir pasidžiaugti dabartimi.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 61

Šilalės kaimiškojoje seniūnijoje rugpjūčio pradžioje pasirodžiusią miško kirtėjų brigadą akylai stebi vietiniai gyventojai. Skaudžios patirties turintys žmonės nuo pat pir­mos dienos rūpinasi, kad sunkiasvoriai miškavežiai nepataisomai ne­­išklampotų kelių. Tačiau kova su miško kirtėjais ima panašėti į sa­vo­tišką detektyvą, apie kurį pra­neš­ta ne vienai valstybinei institu­ci­jai. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 61

Pieno sektoriuje įvykus reikšmingiems pokyčiams, kai pieno supirkimo kaina Lietuvoje aplenkė Europos pieno gamybos lyderes, juntamas ne tik rinkos atsigavimas, bet ir didesnis pieno gamintojų ryžtas priimti sprendimus dėl investicijų bei dalyvavimo kooperacijoje. Nuo 2022 m. pradžios į Baltijos šalyse didžiausią kooperatyvą „Pienas LT“ įstojo 16 naujų narių. Pastebima, kad kooperatyvo sudėtyje iš 208 narių net 18 sudaro Šilalės rajono ūkiai: 3 iš jų prisijungė šiemet, dar 4 atnaujino pieno tiekimą. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 61.

Daugeliui ne tik Šilalės krašte žinomas kraštotyrinin­kas Klemensas Lovčikas pirmosiomis rugpjūčio dienomis pasidalijo džiugia naujiena – dienos šviesą išvydo jo drauge su žmona Vaidilute Jončaite parengta knyga, kurioje ga­lima susipažinti ne tik su knygos autoriais, bet ir rasti gau­sybę informacijos apie mūsų kraštą.

„Knyga – dar kvepianti dažais tiesiogine to žodžio pras­me, mat gavome ją vos vakar“, – prieš savaitę, ketvirtadienį, sa­kė jos autorius K. Lovčikas.

Pasak jo, naująjį beveik 400 puslapių leidinį iš esmės suda­ro publikacijos, kurias yra spausdinęs „Šilalės artojo“ laik­raštis.

„Sudėjau viską į šią knygą, kad neprapultų. Čia galima rasti ir pačius pirmuosius mano pastebėjimus, kuriuos užrašiau dar 1969-aisiais, kai tik pra­­­dė­jau domėtis kraštotyra“, – sa­­kė autorius.

Jo ištikimoji bendražygė ir knygos bendraautorė V. Jon­čaitė papildė, jog mintį išleisti knygą pasiūlė buvusi Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.

„Ji pas mus lankėsi ne kartą, matė, kad yra sukaupta labai daug vertingos medžiagos. Knyga „Etnografija“ įdomi ir naudinga ne tik Šilalės rajono gyventojams – juk kraštotyra svarbi kur kas platesniam ratui žmonių. Be to, į vieną knygą suguldyta medžiaga naudinga ir tuo, jog informacija yra vienoje vietoje“, – įsitikinusi V. Jončaitė. 

Susitikime dalyvavusi muzie­jininkė Regina Mickuvienė priminė, kad Vaidilutė buvo ir tebėra pagrindinė visų K. Lov­či­ko darbų sumanymų palaiky­to­ja, iniciatorė bei pagalbininkė.

„Jie abu buvo mokytojai, nestokoję pačių įvairiausių idėjų, sumanymų netgi sovietmečiu. Klemensas ne tik dirbo mokykloje, bet puikiai žinomas ir kaip Šilalės krašto tautodailininkas: dirbo su medžiu, su metalu, pats statė, remonta­vo namus. Be­­je, šiemet yra lygiai 50 me­­tų, kai jis įkū­rė Upynos liau­­dies amatų mu­ziejų. 

Knyga įprasmina ir dar vieną garbingą sukaktį – šiais metais Klemensui sukako 85-eri, o kitąmet sutuoktiniai žymės 60-ąsias vestuvių metines. Tad laikotarpis šiai upyniškių šeimai – išskirtinis, todėl naujasis leidinys yra puiki dovana ir jiems, ir visiems mums“, – džiaugėsi R. Mickuvienė.

Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistos K. Lovčiko knygos tiražas – 300 egzempliorių.

Leidinį sudaro penki skyriai. Pirmajame pristatomas kraš­totyrininkas K. Lovčikas, trys dalys skirtos Upynos liaudies amatų muziejui. Šioje knygos dalyje yra ir visos „Šilalės artojuje“ spausdintos autoriaus publikacijos. Be jų rasime ir pasakojimų apie Upynos muziejaus eksponatus, susipažinsime su K. Lovčiko užrašytais kaimo žmonių pasakojimais apie savo kraštą, gyvenseną, bendravimą bei papročius XX amžiuje. Knygos pabaigoje išvardijami informacijos teikėjai bei Upynos krašto vietovardžiai.

Muziejininkė R. Mickuvienė sako, kad K. Lovčiko knyga „Et­nografija“ visuomenei bus pristatyta rugsėjo mėnesį. Pa­na­šiu laiku apie ją turėtų sužinoti ir nuo rudens formatą keičiančios laidos „Duokim garo“ gerbėjai – jos kūrėjai Upynoje lankėsi tą pačią dieną, kaip ir „Šilalės artojas“.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.