Praėjusią savaitę abiturientai gavo pirmuosius kvietimus į aukštąsias mokyklas. Bū­si­miems studentams teks ne tik pasirašyti sutartis su mokslo įstaigomis, bet ir iš­si­rink­ti, kur gyventi studijų metais. Savo gyvenimo patirtimi bendrabutyje bei patarimais bū­simiems studentams nusprendė pasidalinti tie, kurie tai jau yra patyrę.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Nesėkmingus bandymus pastoti lemia begalė prie­žas­čių – nuo įvairių sveikatos sutrikimų iki netinkamo gyvenimo būdo, patiriamo streso. Svarbu žinoti, kaip ko­voti su liūdnomis mintimis ir emocijomis, kad visa tai ne­taptų skyrybų priežastimi. 

Apie tai, su kokiais sunkumais susidūrė, norėdama su­silaukti vaikelio, ir kaip galiausiai pavyko tai įveikti, atvirai pasakoja Greta Liolienė. 

Kankinantis dvejų metų laikotarpis

Šiandien Greta su vyru yra neapsakomai laimingi, sūpuodami savo sūnų ant rankų, tačiau kelionė iki šio stebuklo buvo nelengva. 

„Kai 2017 m. pradėjome pla­nuoti vaikutį, dar gyveno­me Jungtinėje Karalystėje. Bu­­vome įsitikinę, jog pastoti yra lengva ir paprasta, ir nesiti­kėjome, kad mūsų laukia kaž­kokie sunkumai. Po pusme­čio nuo bandymų pastoti pradžios pradėjome nerimau­ti, 

kodėl vis dar nesiseka. Jau­tė­me pyktį ir gėdą, todėl netgi tėvams, vis užsimenantiems apie anūkus, nieko nesakydavome“, – atvirauja Greta. 

Po beveik metų nesėkmingų bandymų moteris su vyru kreipėsi į gydytojus užsienyje, iš kurių gavo atsakymą, jog „intensyviai bandyti ir nepastoti dvejus metus – visiškai normali praktika, nes daugumą tik po dvejų metų aplanko sėkmė“. 

Moteris sako tuomet supratusi, kad jokios papildomos pagalbos nesulauks, kol nepraeis dveji metai, todėl pati su vyru domėjosi, pirko įvairius vitaminus, tikėdamiesi paspartinti pastojimą ir neskaičiuodami, kiek pinigų tam išleidžia. 

Atostogos Balyje tapo ypatingos

Iš anksto suplanuota ir ilgai laukta kelionė į Balį Gretai su vyru buvo reikalinga kaip niekad, nes nepaliaujamos mintys apie nėštumą vis labiau vargino ir liūdino. 

„Po daugelio nesėkmingų ban­dymų pastoti nusprendėme pa­ilsėti kelionėje, jos metu apie nieką negalvoti ir viską tęsti jau grįžus iš atostogų. Bu­vo­me pavargę nuo nuolatinio streso bei įtampos, kai kiekvieną kartą vis tikėdavomės teigiamo nėštumo testo atsakymo, tačiau to nesulaukdavome“, – pasakoja pašnekovė. 

Galiausiai, po beveik dvejų me­­tų bandymų, Gretai pavyko pastoti Balyje: „Mano geriausios vaisingumo valandos būdavo ankstyvą rytą, tad manau, kad dėl didelio laiko skirtu­mo mums ir nusišypsojo laimė. O galbūt mums reikėjo tik kokybiško atsipalaidavimo bei atitrūkimo nuo kasdienių rūpesčių – sunku pasakyti, kas padarė didžiausią įtaką“. 

Svarbiausia – atvirai kalbėtis

Greta prisipažįsta, kad ji save kaltindavo dėl to, jog nepastoja, o vyras manydavo, jog kaltas yra jis, todėl visas šis užsisukęs neigiamų minčių ir liūdnų emocijų ratas labai vargindavo. 

„Manau, kad atviras partnerių bendravimas yra būtinas. Asmeniškai man buvo tikrai sunku prieiti prie vyro ir pasakyti, jog tikriausiai aš esu kalta dėl negalėjimo pastoti. Taip pat ir jam buvo sunku pasakyti, kad jaučiasi kaltas. Galiausiai išdrįsus tai padaryti, palengvėjo abiem. Žinant, jog palaikome vienas kitą, tapo lengviau kartu ieškoti galimų sprendimų“.

Poroje reikia ieškoti kompromiso

Lietuvos sveikatos mokslų uni­­­versiteto ligoninės Kauno kli­­ni­kų Akušerijos ginekologi­jos klinikos ir Repro­duk­ci­nės me­dicinos centro psicholo­gė Ag­nė Mišeikaitė sako, jog tam, kad troškimas turėti vaikų netaptų poros skyrybų priežastimi, reikia kalbėtis ir pabandyti suprasti: net ir nesusilaukus vaikų galima gyventi visavertį šeiminį gyvenimą. 

„Paklauskite savęs, dėl kokių priežasčių pasirinkote sa­vo partnerį ir ar renkatės toliau kurti gyvenimą kartu, net jei su juo negalite įgyvendinti savų troškimų. Jeigu tai yra abipusė meilė, pagarba bei supratimas, tikėtina, kad pora ras išeitį drauge“, – aiškina specialistė. 

Tais atvejais, kuomet partnerių matymas skiriasi – vienas lyg ir susitaikytų su bevaikyste, o kitas to primygtinai reikalauja – reikia išgirsti vienas kitą ir pabandyti suprasti, kaip jaučiasi jūsų artimasis ir ką jūs galite padaryti, kad jis pasijustų geriau. Vis dėlto svarbu nepamiršti ir savo jausmų bei norų. 

„Visuomet poroje bandykite ieškoti kompromiso, nes kraštutinumai ir vienas kito negirdėjimas gali lemti daugybę emocinių santykių sunkumų“, – įspėja A. Mišeikaitė. 

Aplinkinių komentarams – nubrėžti ribas

Girdint nepageidaujamų ko­mentarų, labai svarbu aiškiai atskirti aplinkinių lūkesčius nuo savo asmeninių norų, jausmų. 

„Bendrą gyvenimą kurianti pora gali sulaukti netaktiškų klausimų ar netgi spaudimo: „Tai kada vaikai?“ Vien tai, jog kažkas projektuoja į jus savo lūkesčius, tikrai nereiškia, kad turite tai pateisinti ar jaustis nemaloniai prieš aplinkinius, jei pastoti vis dėlto nepavyksta ar galbūt jūs to net nenorite“, – teigia psichologė, pridurdama, kad tai yra kiekvienos poros intymus ir labai asmeniškas klausimas. Jei aplinkinių komentarai jums yra nemalonūs ir jus trikdo, svarbu leisti jiems tai žinoti. 

Kreiptis pagalbos niekada nevėlu

Specialistės teigimu, pastojimo tikimybę gali padidinti ar sumažinti daugybė psichologinių veiksnių. 

Nuoširdus kalbėjimasis, palaikymas bei suvokimas, kad gali prireikti laiko ir kantrybės, tikrai padės nusiraminti ir atsipalaiduoti. 

„Kuo labiau tam pasiruošite ir gebėsite suvaldyti stresą, tuo daugiau šansų, kad jums pasiseks. Tačiau jei pastoti nepavyksta net dirbtinio apvaisinimo būdu, svarbu kalbėtis apie tai, ką porai reiškia ši žinia. O jeigu jaučiate, jog sunku tai priimti ir su tuo susitaikyti, vertėtų pasikonsultuoti su psichologu ar psichoterapeutu, kuris padės išgyventi šį sunkų laikotarpį“, – pataria A. Mišeikaitė. 

„Kalbėsimės lietuviškai ar žemaitiškai?“ – tokiu klau­si­mu prasidėjo pokalbis su Virginijumi Jociu, Šilalės kraš­tiečių draugijos tarybos Vilniuje pirmininku. Prisėdę ant Vilniaus Rotušės laiptų ir vis keisdami šnektas, su Vir­gi­nijumi kalbėjomės apie draugijos pradžią ir per kiek dau­giau nei 30-metį nuveiktus darbus. 

Koja kojon su Atgimimu 

Šilalės kraštiečių draugijos pradžia, kaip pasakoja V. Jocys, žengė koja kojon su Atgimimu. 1990 m. lapkričio 23-iąją – Lie­­tu­vos kariuomenės dieną – įvy­­ko pirmasis draugijos susi­ti­ki­mas Vilniuje, Savanorių prospekte. Šilalės kraštiečių „sig­na­tarais“ tapo Antanas Lin­gis, Irena Mas­tei­kienė, jau Am­­žinybėn iš­ke­lia­vę Gab­rielius Josas, Pau­lius Jur­gutis, Alo­y­zas Stasytis, Jolita Saunorienė ir kiti, kurie subūrė žmones Vilniuje. Juos visus vienijo ne tik geografinė vieta, bet ir praeitis, jaunystė bei įvairūs kultūriniai dalykai, meilė savo kraštui. 

V. Jocys, dalyvavęs Ši­lalės kraštiečių draugijos susitikimuose nuo pat pradžių, puikiai prisimena organizacijos kū­rimo procesą, jos krypties pa­sirinkimą. Kaip jis pasakoja, pradžioje buvo svarstoma keliauti į renginius Šilalėje bei juos organizuoti, įsteigti fon­dą jaunoms šeimoms remti. Tačiau po ilgų metų so­vietų valdžioje buvo jaučia­mas informacijos, istorijos bei kultūros badas, tad buvo nutarta prioritetą skirti tam, kas labiausiai ir vienijo draugijos narius – kultūrai bei savo krašto istorijai. Virginijus teigia, kad būtent tai yra visa ko pradžia: „Istorija ir kultūra yra pagrindas, ant kurio gali lipdyti ką tik nori: įprasminti istorinę atmintį, kurti pasirodymus, menus – viską, ką tik sugalvoji“.

Draugijos vertybinis pamatas – kultūra

Šilališkiai Vilniuje savo veik­lą pradėjo nuo istorinės medžiagos rinkimo. Jų atsidavimas paieškoms ir informacijos analizei lėmė tai, jog Šilalės rajonas vienu metu buvo tapęs daugiausiai savo kraštą aprašiusiu rajonu visoje Lietuvoje: buvo išleistos monografijos ir kiti leidiniai apie Šilalę, Kal­ti­nėnus, Kvėdarną, Lau­­­­­kuvą, Vytogalą, Bijotus. Dau­gu­ma kny­gų pasirodė „Ši­la­­lės kraš­to“ serijos vardu. Prie dešimties tomų sudarymo vienaip ar kitaip prisidėjo daugy­bė ­žmonių. Tarp sudarytojų, au­torių, talkininkų mini­mos Ka-zio Misiaus, dr. Ed­var­do Vid­manto (miręs), prof. dr. Sta­sio Skro­­de­nio, prof. dr. Be­ne­dik­­to Šet­kaus, dr. Albinos Auk­so­riū­tės, prof. dr. Albino Bag­do­no, dr. Jo­­no Biržiškio, Kęs­tu­čio Kazio Šiau­­lyčio, An­ta­no Ger­čio, Juo­zo Sta­sino, dr. Vi­tos Iva­naus­kai­tės-Šei­­bu­tie­nės, Al­gir­do Dau­jočio, prof. Pra­­no Šer­­py­čio, Jurgio Kai­­rio,

Al­bino Kent­­ros, Pran­ciš­­kaus Ger­liko (mi­­ręs), Kęs­tu­­čio Bal­čiūno, dr. Re­­­ginos Ja­siū­­nie­nės, dr. Jo­no Dau­­tarto bei ki­tų pavardės. Spaus­­­dintais lei­diniais neapsi­ri­bo­ta – išleis­ti du dvigubi kom­pak­ti­niai dis­kai „Šilalės kraš­to dainos“ ir „Išjojo brolis ka­relin“. Jie sulaukė itin di­de­lio pasisekimo – neliko nė vie­no eg­zemp­­lioriaus. Pasak Vir­gi­ni­jaus, draugija yra išleidusi ir serijos „Žemaičių kultū­ros savastys“ du tomus su kom­pak­tinėmis plokštelė­mis. Vie­nos jų yra įdainuotos folkloro ansam­b­­lio „Visi“ iš ekspedicijų metu surinktų dainų, o kitos autentiškos. Ir tai toli gražu ne visi draugijos nuopelnai. Visgi, kaip teigia V. Jocys, kiek­vienas, kad ir nedidelis, darbas yra plyta į mūsų kultūrinį mūrą.

Šilalės kraštiečių draugijos veik­la paremta absoliučiu nešališkumu. Visi draugijos nariai darbinėje veikloje, kaip juo­kauja pirmininkas Vir­gi­ni­jus, gali bū­ti bet kuo, tačiau po darbo jie visi yra lygūs. Tokie klausimai, kaip kokios tavo pa­žiūros, kas tu esi yra neesminiai. Gali būti ministras, statybininkas, mokslininkas ar bet kas kitas, bet pirmiausia esi kraštietis. Tokią nerašytą taisyklę paliko draugi­jos senbuviai ir tai leidžia kryp­tingiau siekti pagrindinių drau­gijos tiks­lų: bendrystės, tarnystės savo gimtajam kraštui ir geros žinios apie kraštą sklaidos. 

Iš šilališkių pavyzdį ima ir kitos draugijos

Šilalės kraštiečių draugija sie­­kia skleisti gerą žinią apie savo rajoną ne tik rajono gyventojams, bet ir visiems lietuviams. Vykdydami savo misiją, draugi­jos nariai nestokoja idėjų ir ne­ša jas ten, kur labiausiai reikia: jei mato būtinybę, atskirai ar kartu su Šilalės rajono ar įstaigų vadovais, su kitomis že­mai­čių kraštiečių draugijo­mis ke­liau­ja iki ministerijų, Sei­­mo bei kt. Rezultatai akivaiz­dūs – Pi­­­liakalnių, Tautinio kostiu­mo, Vie­to­vardžių ar Že­mai­ti­jos metai pradėti ar užbaigti bu­vo Šilalės rajone bei kito­se Že­maitijos vietovėse. Be to, kraštiečiai su dai­nomis žy­­giuo­ja ar brenda pės­čiųjų žy­giuo­se „Že­mai­tijos pi­liakalniais ir kūlgrindo­mis“, įvei­kia Nor­­ber­to Vė­liaus ir Lau­ry­no Ro­­ko Ivins­kio istorinį et­no­kul­tū­­rinį pažintinį šimtmečio kelią Gulbių k. O kur dar ap­lan­ky­tos seniūnijų, Ši­la­lės ir valsty­binės šventės su „Pa­dė­kos lašais“, „Auksinėmis gi­­lė­mis“, „Ši­lalės garbės piliečiais“, paskaitomis, koncertais, kny­gų pri­­statymais, etnokultūrinėmis sto­vyklomis ir tautodailės plenerais? Taip pat bend­ri šven­ti­niai renginiai Vilniaus universitete, Lie­tuvos nacionaliniame muziejuje, Seime ir kt. 

Į šilališkių veiklą, anot Vir­gi­ni­jaus, smalsiai žiūri ir kitos draugijos. Ka­­dangi mū­­sų kraštiečiai yra itin veik­lūs, sulaukia „vilionių“ į įvairius sam­būrius, kad pasidalintų idė­jomis, mintimis, pasigirtų pasiekimais. Šila­lės kraštie­čiai savo kūrybinius laimėjimus mie­lai pristato Vilniaus Že­mai­čių kultūros draugijoje bei kitur, o dabar džiaugiasi, jog daugelį sektinų draugijos veik­los krypčių plėtoja ir mūsų rajono įstaigos bei kultūrinės organizacijos.

Kur ieškoti meilės gimtam kraštui? 

Sakoma, kad daug ką supranti tik tada, kai prarandi. Ši­lalės „emigrantai“ Vilniuje savo mei­lę gimtinei rodo nuosekliais darbais. Tačiau kaip ją atrasti? V. Jocys mano, jog kiekvie­nas pagal savo galimybes pasirenka, kaip džiaugtis savo gimtine. Jis siūlo bandyti pamilti gimtąjį kraštą pirmiausia nuo mažų dalykų: žemaičių tarmės, „beždžionių“ tilto Pajūryje ar Kal­tinėnuose tekančio šaltinio, Kvė­darnos Vy­tauto Didžiojo paminklo, Bijotų Dionizo Poš­kos Baub­lių, Vytogaloje – nuo Stasio Girėno gimtosios tro­­bos, Gir­diškės baž­nyčios ąžuo­­linių altorių, Jū­ros ir Lo­kys­­tos vingių, Lau­ku­vos Spau­do kalno, Dievyčio alkakalnio, Med­vėgalio kalno ir kt.

„Prieš kelis metus koncent­ruotas šūkis „Šilalės kūlgrindo­mis į Medvėgalį, Žemaičių plentu – į Vilnių, Dionizo Poš­kos Baublių gilėmis – į Lie­tu­vos ateitį“ padėjo iškovoti Pat­riotų miesto titulą. Naujos kar­tos turi ieškoti savo šūkio“, – neabejoja Šilalės kraštiečių drau­gijos pirmininkas.

Pagarba savo ir protėvių že­mei, patriotiškumo paieškos nuo­lat buvo svarbios. Ir kaip perfrazuodamas partizaną, istori­jos metraštininką A. Kent­rą sa­ko V. Jocys, „kova už kultūrą, bū­vį, tapatybę išlieka nuo­­lat. Kei­čiasi tik formos, kurias padiktuoja laikmetis“.

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos studentė

Nuotr. iš V. JOCIO archyvo

Projektų vadovė ir fotografė Domantė prisipažįsta, kad besimokant mokykloje nuolat užduodamas klausimas „kuo nori būti užaugusi?“ ypatingai negąsdino. Tačiau nors atsakymo į jį mergina sako iškart ir negalėdavusi pateikti, nebuvo taip, kad bijotų ir dėl to kaip nors ypatingai suktų galvą. Šiandien, kai jau užsiima mėgstama veikla, Domantė tikina mananti, jog besimokant mokykloje reikia mėgautis tuo, kad gali svajoti, nes svajoti ir galvoti, kuo nori būti, yra pakankamai lengva. Sunkiau tada, kai tampi tuo, kuo svajojai. Tada nebežinai, kas bus toliau. 

„Nuo mažens turėjau pomėgių, kurie man buvo itin svarbūs – užsiėmiau fotografija, domėjausi reklamomis. Mane žavėjo ir vis dar be galo žavi tai, kaip toks reiškinys kaip reklama mūsų protus gali paveikti taip stipriai, kad galiausiai nusiperkame vienokį ar kitokį reklamuojamą daiktą ar paslaugą. Kartais to mums nė nereikia. Žinoma, mano apsisprendimui įtakos turėjo tėvai ir mokytojai, bendravimas su žmonėmis, mokymasis iš jų, tam tik­rų vertybių perėmimas. Svarbi buvo ir draugų nuomonė – kai kurie iš jų jau studijavo universitetuose“, – sako Domantė. 

Ar „svajonių specialybės“ studijos neprivertė nusivilti? Pasak Domantės, vis dar apie tai retsykiais pagalvojanti.

„Po mokyklos baigimo turėjau du labai aiškius variantus: rinkausi tarp fotografijos bei reklamos. Tėvai patarė rinktis reklamos kryptį, o fotografiją palikti kaip mylimą užsiėmimą. Pa­ma­niau, kad planas geras, tačiau mintis „o kaip būtų buvę, jei“ sukirba ir dabar. Vis dėlto tai nereiškia, jog būtų tekę nusi­vilti. Studijų lūkesčiai, galima sakyti, išsi­pildė – mokslas buvo įdomus ir naudingas. Tik tada dar nesupratau vieno svarbaus dalyko – jau darbinantis turėjau pasistengti, lankiau papildomus kursus, nes studijose buvo pasenusių dalykų ir tai, turbūt, normalu – reklamoje naujovių atsiranda kiekvieną dieną“, – teigia Domantė.

Jaunuoliams, svarstantiems, ką rinktis, ji pataria nebijoti: pasak jos, nereikia manyti, kad, pasirinkus studijas, pasirašai gyvenimo nuosprendį – dažniausiai universitete įgytas išsilavinimas atveria daug kelių, nes kiekviena sritis juk turi daug pakraipų. O pradėjus dirbti, išmoksti daugybę naujų dalykų, patiri kasdienių iššūkių. Ir visai nebūtina apsistoti ties „svajonių profesija“ visą gyvenimą – nieko nekeisdamas ir nebandydamas naujų dalykų, nesužinosi, kiek daug įvairiausių talentų bei galimybių tavyje dar slypi.

Paklausta, kas labiausiai motyvuoja, Domantė nedvejoja: „Kaip ir studijų me­tais, taip ir dabar – noras išmokti kuo daugiau. Manau, kad būti smal­siam ypa­tingai svarbu, o troškimas atrasti bei suprasti naujų, anksčiau nepažintų ar nepatirtų dalykų yra didysis varikliukas kasdienai. Galbūt motyvuoti gali ir kiti dalykai, bet manau, kad svarbiausia, jog pats siektum eiti pirmyn“. 

Pasak merginos, norint tapti geru reklamos specialistu, reikia būti kūrybiškam, sugebėti greitai reaguoti ir tuo pačiu metu galvoti apie kelis skirtingus dalykus. Ir, žinoma, vertinti įvairias darbines patirtis – jei nori tobulėti, reikia ne tik aklai eiti per kasdieną, bet ir kiek įmanoma analizuoti, galvoti, pažiūrėti, ar iš tos patirties galima kažko pasisemti bei išmokti. 

„Dėl šios priežasties kartais pabandau į savo patirtis bei situacijas žvilgtelėti iš šono – tai padeda suprasti ir geriau įvertinti save bei aplinką. Laikui bėgant pastebi, jog su tokiu kritišku mąstymu darbus atlieki kokybiškiau, padarytos klaidos nesikarto­ja, o tas, ku­rios pasitaikys ateityje, tik­­rai sugebėsi išspręsti greičiau, efektyviau“, – neabejoja Domantė. 

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Praėjusią savaitę Vilniuje vy­kęs mitingas prieš būsimus su­var­žy­mus Galimybių paso neturintiems žmo­nėms sukėlė nemažą vi­suo­me­nės susipriešinimą. Tuo tarpu kul­­tū­ros atstovai būsimą naują tvar­ką ver­tina greičiau teigiamai – jie sako, jog jai yra pasiruošę, o ji vi­siems suteiks ne tik daugiau saugu­mo, bet ir leis užpildyti sales bei apsau­gos nuo visiško karantino. Vy­riau­sybės sprendimu, Galimybių pa­so neturintiems žmonėms nuo rug­­sėjo 13 d. užsivers pramogos, ren­­gi­niai viduje ir kinas. Bet kol kas – be­sitęsianti kultūros vasara visiems. 

Praėjusį šeštadienį Klaipėdoje baigė­si tarptautinis Klaipėdos festivalis. Klai­pėdos valstybinis muzikinis teatras istoriniame laivų elinge žiūrovams suteikė galimybę pamatyti tarptautinio pripažinimo sulaukusią Richardo Wag­nerio operą „Skrajojantis olandas“, išgirsti ypatingą simfoninės muzikos kon­certą su smuiko virtuozu Maksimu Fe­­do­­tovu bei išvysti net dvi choreogra­fo Edvardo Clugo šokių spektaklių prem­­jeras „Sabat mater“ ir „Šventasis pa­va­saris“. Neįprastoje, menininkams iš­šūkį keliančioje vietoje vykę renginiai sulaukė didelio dėmesio bei teigiamų įvertinimų. Štai architektas Romas Gai­lius sakė: „Džiaugiuosi, kad didžiausi prie­šai – vėjas, vanduo, laivai ir opera, baletas, muzika – tapo neišskiriamais draugais. Nors kol kas“.

Iki pat rugpjūčio 29 d. muzikos mylėtojai kviečiami į pajūrį – čia vyksta įspūdingi Kretingos senosios muzi­kos festivalio koncertai. Jau penktą kartą rengiamame festivalyje šiemet – net septyni pasaulinio lygio atlikėjų iš Švei­carijos, Prancūzijos, Ar­gentinos, Bel­gi­­jos, Brazilijos, Jungti­nės Karalystės kon­­cer­tai, į kuriuos patekti galima nemoka­mai – juose kviečiama aukoti pagal galimybes. Tiesa, klausytojai raginami į koncertus atvykti ir vietas užsiimti anksčiau, nes žiūrovų skaičius bus ribojamas. Visų koncertų pradžia – 19 val., o tikslią festivalio programą galima rasti tinklalapyje kretingarkc.lt.

Kultūros ministerija laukia paraiškų Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijoms gauti. Jotvingių premija jau nuo 1985 m. įteikiama už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausią poezijos knygą. Jaunojo jotvingio premija nuo 1998 m. skiriama už geriausią jauno autoriaus (iki 35 metų) originaliosios po­ezijos, verstinės poezijos arba poezijos kritikos knygą. Kandidatus premijoms gali teikti leidyklos, meno kūrėjų asociacijos bei kūrybinės organizacijos, taip pat nevyriausybinės organizacijos, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys. Šių metų premijos bus įteikiamos rugsėjo 29 d. – spalio 4 d. vyksiančiame poetiniame Druskininkų rudens festivalyje.

Užtenka renginių ir Šilalės rajono gyventojams. Štai Kvėdarnoje ateinantį šeš­tadienį vėl atgis autentiškos kloji­mo teatro tradicijos – Lembo kaime, prie mūsų krašto kalbininko Kazimiero Jau­niaus klėtelės-muziejaus rengiamas jau VII-asis respublikinis klojimo teatrų fes­tivalis „Pri klietelis“.

Sekmadienį į Šilalės Bendruomenių parką užsuks jau aštuntus metus žiūrovus lankantis Kino karavanas, rodan­tis ryškiausius, daugiausiai kritikų pripažinimo bei žiūrovų simpatijų sulaukusius „Kino pavasario“ filmus. Šilališkiams bus suteikta galimybė pažiūrėti filmus „Vam­pyriukas“, „Aš esu Greta“ ir „Dar po vieną“. Nemokami kino seansai po at­viru dangumi vyks 16 val., 18 val. ir 20 val.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nors viešieji ruporai nepaliauja­mai įrodinėja, jog gyvenimo lygis kyla ir vis labiau artėjame prie Va­karų Europos, eiliniams pi­lie­čiams tokie postringavimai ke­lia pyktį – vidutines ar minimalias pajamas gaunantieji išgyvena vos ne vos. Ir tai ne dėl valdžios ma­lo­nių, o dėl savo žemaitiško kant­ru­mo ir ge­bė­jimo prisitaikyti prie su­dė­tin­giau­­sių sąlygų. Pasak ši­la­liškių, kai­nos už paslaugas bei prekes nuo­lat auga, o tai reiškia, jog po kiek­vieno pa­brangimo dar labiau su­mažėja lė­šų pragyvenimui.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 61

Nuo šaltibarščių ir cepelinų iki vabzdžių ir gyvo aštuonkojo – elementariausias kultūrinis šokas lietuviui, atvykusiam į Aziją. Tačiau iš Šilalės krašto kilęs Aurimas Tiriūna nepabūgo kontrastų ir jau dvejus metus gyvena vienoje perspektyviausių pa­saulio valstybių – Pietų Korėjoje. Vaikinas sutiko papasakoti, kaip ir dėl ko ten atsidūrė bei ką ketina veikti ateityje.

Paskui svajonę – į kitą pasaulio kraštą

Aurimo emigracijos priežas­tis paprasta – į tolimąją šalį jį nuvedė mokslo kelias. Baigęs Pajūrio Stanislovo Bir­žiškio gim­naziją, vaikinas įstojo į jung­tinę Mykolo Romerio ir Dong­seo universitetų programą In­formatika ir skait­meninis turi­nys. Po pirmųjų dviejų kur­sų Vil­niuje, studijos persikėlė į ant­­rą pagal dydį Pietų Korėjos miestą Pu­sa­ną. 

„Visada labai aukštinau ir ža­vėjausi menininkais, norėjau bū­­ti tokiais, kaip jie“, – teigia Au­ri­mas.

Nors studijų programos pavadinimas visai neskamba kaip kažkas, kas gali būti susiję su menu, jaunuolis tikina atradęs savo sritį: „Kai pradėjau galvoti apie studijas, neretai gaudavau pasiūlymų studijuoti architektūrą, nes man gerai sekėsi tiek matematika, tiek menai, tačiau tai manęs netraukė. Čia, kur esu dabar, reikia ir loginio mąstymo, ir kūrybiškumo. Aš turiu šiuos įgūdžius, todėl jaučiuosi esantis savo vietoje“. 

Kaip pasakoja Aurimas, jo studijos orientuotos į kompiuterinių žaidimų, 3D animacijų kūrimą, o tai sudaro dvi dalys: tikslieji mokslai (programavimas, duomenų bazės ir kt.) ir skaitmeniniai menai (3D modeliavimas, animavimas, apšvietimas, specialieji efektai ir kt.). Jis, kaip jau galima suprasti, pasirinko meno kryptį ir kuria įvairiausius 3D modelius. Beje, jo darbai ant­rus metus iš eilės yra matomi ir „Šilalės miesto bėgimo“ rek­lamoje. 

Neretai yra klaidingai mano­ma, kad menininkų darbas nė­ra sunkus, tuo labiau, kai dirbama su kompiuterinėmis sistemomis. Visgi Aurimas su tuo nesutinka: „Norint dirbti tokį darbą, būtina turėti daugybę įgūdžių ir žinių. Jeigu nori sukurti, pavyzdžiui, skaitmeninę žmogaus skulptūrą, turi išma­nyti anatomiją, visais atvejais svarbu gebėti komponuoti spal­vas ir formas.“

Koks vabzdžių skonis?

Priprasti prie kitos kultūros užtrunka. Tačiau po dviejų gyvenimo metų Pietų Korėjoje, Aurimui darosi sunku įvardinti skirtumus: „Kuo ilgiau čia būnu, tuo mažiau viskas skiriasi nuo lietuviškos kultūros.“  

Pasikapstęs atminties stalčiuose pašnekovas prisiminė, jog jam didelį įspūdį iš pradžių padarė valgomi gyvi aštuonkojai, kurių čiulptuvėliai susitraukdami prilimpa prie liežuvio, ir skardinėse konservuoti vabzdžiai. Virtualaus pokalbio metu Aurimas parodė vieną tokią dėžutę ir prisipažino, jog drąsos jų paragauti pristigo. 

Be to, anot Aurimo, mums egzotiškoje šalyje jaučiami ir žmonių mentaliteto skirtumai. A. Tiriūna apie tai kalba naudodamasis pandemijos pavyzdžiu: „Pietų Korėjoje niekada nebuvo tokio griežto karantino kaip Lietuvoje, nes čia yra kitokia kultūra. Lietuvoje anksčiau būtų buvę labai keista pamatyti žmogų su kauke ne ligoninėje, o čia net peršalus yra įprasta ją užsidėti, žmonės labai gerbia vieni kitų sveikatą.“

Lietuva – ranka pasiekiama

Paklaustas apie ateities planus, Aurimas apie grįžimą na­mo kol kas nekalba: „Labai pamėgau gyvenimą Pietų Ko­rė­joje, todėl, gavęs pasiūlymą lik­ti dirbti, lengvai sutikau“.

Taigi pirmuosius savo karjeros žingsnius jaunasis 3D modeliuotojas žengia toli nuo Lie­tuvos – Pietų Korėjoje jis kuria virtualios realybės simuliacijų aplinkas, skirtas treniruotis policininkams, ugniagesiams, jūreiviams ir kt. 

Tačiau nors artimiausiu me­tu vaikinas ir neketina grįžti į gimtinę, jis aktyviai domisi Lie­tuvos politiniu gyvenimu, seka šalies aktualijas. Aurimas teigia svetur iš naujo atradęs savo pilietybę.

„Pabuvęs užsienyje, pradedi pastebėti, koks esi žmogus kaip lietuvis ir kuo skiriesi nuo kitų. Šita patirtis manę įkvėpė daug labiau didžiuotis Lie­tuva ir tuo, kad esu lietuvis“, – prisipažįsta pajūriškis. 

Dėl to, kad yra toli nuo namų, Aurimas per daug nesisieloja: skaitmenizacijos laikais gimta šalis ir namai tampa ranka pasiekiami. O geriausiai tai įrodo pokalbis su „Šilalės artojo“ praktikante –  beveik 8000 kilometrų atstumas netapo kliūtimi sklandžiai pabendrauti.

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos studentė 

Nuotr. iš pašnekovo albumo

Šią vasarą VšĮ „Kalbų ir kultūrų lizdelis“ suorganizavo kelias anglų kalbos stovyklas įvairaus amžiaus vaikams. Dieninė stovykla vyko Rietavo žirgyne, Stovyklos su nakvyne – Paršežerio stovyklavietėje, šalia Požerės.

Pagrindinė stovyklų idėja – tobulinti anglų kalbos žinias. Dalis užsiėmimų vyko tik anglų kalba, buvo keletas vadovių iš užsienio: Gabriela Ramos – iš Portugalijos, Anastasia Chichina – iš Ukrainos ir Claire McGrath – iš Airijos. Nė viena iš jų nekalba lietuviškai, tad vienintelis būdas bendrauti ir dalyvauti veikloje – kalbant angliškai.

Prie stovyklų organizavimo prisidėjo ir įvairių dalykų mokytojos: gamtos mokslų, kūno kultūros, teatro, anglų bei vokiečių kalbų. Taip buvo užtikrintas stovyklų programos įvairumas ir turiningas ugdomasis turinys. Visi užsiėmimai buvo rengiami konsultuojantis su dalykininkais specialistais, o tetro mokytoja padėjo užtikrinti, kad veiklos būtų žaismingos bei patrauklios vaikams ir jaunuoliams, stovyklos dvasia būtų ypatinga.

Stovyklose savanoriavo 12 jaunųjų savanorių. Ne tik stovyklos organizatoriams svarbūs savanoriai, galintys padėti atlikti įvairias užduotis, bet ir jiems patiems tai buvo naudinga patirtis. Savanoriška veikla atverė daug galimybių savęs tobulinimui ir suteikė darbo su vaikais ir jaunimu patirties.

Dieninės stovyklos dalyviai penkias dienas „keliavo“ po įvairias pasaulio šalis, pažindami jų vėliavas, žemėlapius, tradicinį maistą, susipažindami su įdomiais faktais apie jas, žaidimais, šokiais, dainomis atrasdami jų kultūros įdomybes. Pradėta buvo nuo Lietuvos pažinimo. Portugaliją pristačiusi savanorė Gabriela pamokė portugališkų žodžių, kartu su vaikais gamino skanumynus, žaidė tradicinius žaidimus. Indonezijos diena buvo ypač spalvinga: vaikai galėjo pasimatuoti autentiškus tautinius drabužius, pajausti egzotiškus kvapus su indonezietiškais smilkalais, groti tradiciniais muzikos instrumentais. Visa tai parūpino Indonezijoje pusę metų gyvenusi studentė Milda.

Netrūko ir kitų įdomių veiklų: ištvermę skatinantis žygis pėščiomis (nueiti beveik 7 km), edukacija apie žirgus su galimybe visiems vaikams bent trumpam pajodinėti, dainos prie lauželio ir keptos dešrelės, sportas, vandens žaidynės bei kitos pramogos.

Stovyklos su nakvyne kvietė dalyvius į kitokį mokslo bei kalbų pažinimo pasaulį, kurio tikslas – stiprinti mokinių kompetencijas anglų kalbos, matematikos, gamtos mokslų ir kitose srityse. Pagrindiniu stovyklos veikėju buvo pasirinktas britės rašytojos J. K. Rowling sukurtas personažas Harris Potteris, o kiekvienas stovyklos dalyvis tapo išskirtinės Hogvartso mokyklos mokiniu, kurioje laukė daug nuotykių ir integruotas gamtamokslinis, matematinis, užsienio kalbos ugdymas. 

Grupės buvo sudarytos iš skirtingų mokyklų mokinių: Rietavo Lauryno Ivinskio, Laukuvos Norberto Vėliaus, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio, Telšių r. Varnių Motiejaus Valančiaus, Rietavo sav. Tverų gimnazijos, Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija, Žadvainių pagrindinė mokykla. Kiekvieną dieną grupių laukė skirtingi iššūkiai ir išbandymai (žygiai, tyrimai, eksperimentai, aplinkos pažinimas, strateginiai žaidimai) ir viskas vyko integruojant anglų kalbos ugdymą.

VšĮ „Kalbų ir kultūrų lizdelis“ nuoširdžiai dėkoja visiems prisidėjusiems prie stovyklų įgyvendinimo.

Virginija CANINO

VšĮ „kalbų ir kultūrų lizdelis“ turinio kūrėja