Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Ši­lalės sky­riaus duomenimis, per pirmuosius du šių metų de­šimtadienius koronavirusu užsikrėtė 74 rajono gyventojai. Toks palyginti nedidelis susirgusiųjų skaičius buvo fiksuojamas tik spalio mėnesį. Pamažu padėtis gerėja ir rajono ligoninėje: šią savaitę COVID-19 skyriuje gydomi devyni ligoniai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.6

Viešai kalbėti apie medikų sprendimus, kurie neretai nulemia žmogaus gyvenimą, ryžtasi nedaugelis. Paprastai apie galimas lemtingas gydytojų klaidas nutylima „dėl šventos ramybės“, nors artimuosius dar ilgai lydi ne tik skausmas dėl netekties, bet ir neapleidžia kaltės jausmas, jog galbūt ne viską padarė, kad staiga sunegalavu­siam šeimos nariui būtų suteikta tinkama pagalba. Tačiau papuolus į stresinę situaciją, visada norisi kliautis specialistais. Deja, atvejai, kai jais skaudžiai nusiviliama, ne tokie ir reti.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.6

Mažuose miesteliuose ar kaimuose kiekvieno žmogaus gyvenimas aplinkiniams yra tarsi ant delno. Per visą Lietuvą nuvilnijęs šurmulys dėl Šilalės ligoninės direktoriaus Antano Damulio laidotuvių privertė sukrusti ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC), ir Policijos komisariato pareigūnus. Tačiau tokių laidotuvių pastaruoju metu buvo ne vienos, ir ne tik Šilalėje. Žmonės svarsto, kodėl gatvėje, pamatę kelis besikalbančius, pareigūnai tuoj pat paragina skirstytis, o didelių susibūrimų nepastebi.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.5

Prieš mėnesį Seime priimta Vyriausybės programa patvirtino Lietuvos žaliąjį kursą ir numatė principus, kurie žemdirbiams gali sukelti nemenką galvos skausmą. Naujoji valdžia planuoja taikyti žemės ūkiui taršos mokesčius, visiškai atsisakyti iškastinio kuro, panaikinti dyzelino akcizo lengvatas, 15 proc. sumažinti tręšimo mineralinėmis trąšomis normas, apriboti šiltnamio efektą sukeliančias ir klimato kaitai įtakos turinčias žemės ūkio veiklas. Ūkininkai nelinksmai juokauja, jog ateitis priklausys ekologiniams ūkiams, kuriuose vietoj galvijų galės „ganytis“ nebent saugomi paukšteliai...

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.5

Baigėsi švenčių laikotar­pis. Tyliai, susikaupę ir su­si­gūžę sakėme virtualias kal­bas, deginome Laisvės lau­­žus, namuose žiebėme žva­­kutes, taip pagerbdami Sau­sio 13-osios aukas ir nu­ken­tė­ju­siuosius. Atrodo, iš­mokome ne išoriškai, bet vidumi jausti pagarbą, dė­kin­gumą, viltį. O čia dar ne­blogos žinios iš mūšio su koronavirusu fronto: už­kra­tas lyg ir traukiasi, lėtai ir ne­numaldomai grįžta į savo irštvą. 

Gamta, irgi tarsi susivokusi, kad niūrūs tamsūs orai slegia pandemijos skriaudžiamus žmogelius, ėmė ir atsiuntė mums keletą speiguotų dienų. Kaip vaikystėje: visur balta balta, nakčia tvoros poška, o rytas išaušta saulėtas, šviesus ir skaidrus. Bet, sakoma, viskas gražu, kas buvo jaunystėje...

Po tokių pasažų grįžkime į kasdienybę. Praėjusią savaitę tamsesne spalva ją nuspalvino korupcijos apraiškos gydymo įstaigose, kai galimybę pasiskiepyti gavo pašaliniai asmenys. Štai Šilalės greitosios medicinos pagalbos stotyje medikams skirtomis vakcinomis paskiepytas ir šią stotį valdančios įmonės vadovas iš Vilniaus bei verslininko šeimos nariai.

Atsidarau Šilalės rajono ligoninės svetainę. Pirmajame pus­lapyje iššoka ligoninės krei­pimasis, raginantis užkirs­ti kelią korupcijai: „Ne­že­min­ki­te nei savo, nei gydytojų orumo neoficialiais mokėjimais ir dovanomis. Všį Šilalės rajono ligoninėje tai netoleruojama“. 

Bet ji ėmė ir paskiepijo buvusį ligoninės vadovą, vyriausiąjį gydytoją Antaną Levickį, kuris ligoninei vadovavo dar 1975–1988 m. ir šiuo metu joje nebedirba. Apie kitus be eilės paskiepytus asmenis pra­bilusi Šilalės rajono savivaldy­­bės valdžia šio be eilės gavusio asmens pavardę nutylėjo. Esą nieko apie tai neži­nojo. Šilalės rajono ligoninės laikinoji vadovė Jolanta Mili­šiūnienė tvirtino, jog protingi žmonės supras motyvus, kodėl paskiepytas buvęs ligoninės vadovas ir gydytojas.

Kas tai – ne korupcija?

Praėjus kelioms dienoms po skandalo, sukruto rajono meras Algirdas Meiženis, puo­lęs piktintis ir nusprendęs su­daryti darbo grupę. Pri­si­­me­nu lakų posakį, būdingą Vy­riau­sybės ir Seimo veik­lai: jeigu nori, kad problemos sprendimas būtų užvilkintas, sudaryk darbo grupę arba komisiją...

Žinoma, įvykiai Šilalėje tik sukūrė precedentą, kaip neatsakingai įvairių įstaigų vadovai bei savivaldos valdžia pradėjo vakcinavimo procesą. Jų deklaruojama korupcijos prevencija tėra skambus popierinis šūkis... O žmonės, ypač infekuotieji, su tokiu džiaugsmu sulaukę vakcinų, dabar skaudžiai nuvilti: tai juk lietuviška tikrovė. Jų neguodžia nei staiga ėmusio grūmoti Prezidento žodžiai, nei sveikatos apsaugos ministro grasinimai nubausti. Kaip dažnai rašoma policijos pranešimuo­se, vyksta tyrimas... Kol kas tik TS-LKD partija ėmėsi veiksmų: sustabdė papildomus asmenis į Šilalės ligoninei pateiktą skiepijamų žmonių sąrašą įtraukusios įmonės „Am­bu­­lansas“ Šilalės greitosios me­dicinos pagalbos stoties va­dovės Loretos Kal­ni­kai­tės na­rystę partijoje.

O vertėtų pasimokyti bent iš Če­kijos pavyzdžio. Televizijos ka­nalas ČT24 ketvirtadienį pra­nešė, kad savo darbuoto­jų skiepijimą be eilės organi­za­vęs valstybinio sveikatos instituto vadovas Pavelas Bže­zovs­kis buvo bemat atstatydin­tas. 

Pasimetimo ženklų negalima nepastebėti ir infekcijos plitimą kontroliuojančių įstaigų veikloje. Valdžia sustabdė vakcinos „Moderna“ pirkimą, nes ši kompanija padidino jos kainą, be to, buvo tvirtinama, kad jos patikimumas yra vienas mažiausių. Dabar gi generalinis „Modernos“ direktorius Stephanas Bancelis tvirtina, kad jos gamybos skiepai apsaugo ir nuo koronaviruso atmainų bei veikia dvejus metus. Ir štai mūsų sveikatos apsaugos ministro atstovė Aistė Šuksta praneša, jog „Modernos“ vakcina bus naudojama tolesniam prioriteti­nių grupių skiepijimui, nes jos gamintojai „BioNTech“ ir „Pfizer“ perpus sumažino pla­nuojamus artimiausiu me­tu pristatyti vakcinos kiekius. Pra­ėjo keletas dienų, ir Eu­­ro­pos Komisijos paraginta „Pfi­zer“ pasitaisė: užsakytų do­zių pristatymas bus užlaikytas ne mėnesį, o tik savaitę, tad bend­ras užsakytų vakcinų kiekis (3,1 mln.) nekis. 

Kol ministerijos klerkai pa­simetę, ir jų kovos su COVID-19 planas plūduriuoja lyg šapas vandens paviršiuje, lie­tu­viai pavydžiai stebi iš Euro­pos Sąjungos pasitraukusią Di­džią­ją Britaniją, kuri, nelaukdama Briuselio nurodymų, savo pagamintą vakciną naudoja pagal savo tvarką. Arba bendrijai nepriklausančią Norvegiją, kuriai „Pfizer“ vakcinos kiekiai buvo sumažinti tik 25 proc., nes ji ją perka tiesiai iš gamintojų. 

Jokiu būdu negalima tvirtinti, jog mūsų šalies kovoje su virusu įsivyravo visiškas chaosas. Tačiau dėl įvairių piktnaudžiavimų ir valdžios įstaigų pasimetimo atsiranda nepasitikėjimas ne tik skiepijimu, bet ir pačia mūsų valstybe. Ko tuomet verti šūkiai apie laisvę ir demokratiją, kuriuos skandavome Sausio 13-ąją? Ką atsakysime tiems, kurie tiek šalies viduje, tiek už jos ribų šūkauja, kad mūsų krauju iškovota Pergalė yra tik fikcija? Negriaukime patys šios Lais­vės pamatų.  

Česlovas IŠKAUSKAS 

Vilnius sausio viduryje...

„Šilališkis Juozas Lukminas keturias karš­čiausias dienas, kai sovietinė kariuomenė Vilniuje darė „tvarką“, buvo ten, žmonių pilnose gatvėse. Spausdiname jo pasakojimą.

– Į Vilnių organizuotai iš Šilalės išvažiavome sausio 10 d., kai per radiją iš Aukščiausiosios Tarybos nuskambėjo kvietimas padėti apginti Parlamentą. Tuomet Vilniaus centre jau buvo palyginti ramu, nes jedinstvininkų ketinimai šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą pasibaigė nesėk­mingai. Minios ir policininkų dėka jie buvo nustumti, išvyti. Parlamentas tęsė savo darbą, posėdžiai buvo transliuojami į aikštę, su žmonėmis kalbėjosi žurnalistai, dažnai išeidavo ir deputatai. Sklido dainos ir muzika. <...>

<...> Minioje buvo visokių žmonių. Vieni tiesiog provokavo, rodydami pernelyg didelį patriotiškumą, kiti nuoširdžiai siūlė savo paramą, nakvynę, čia pat, gatvėse, siūlė sumuštinių, karštos arbatos. Pagalvojau, kad mes, šilališkiai, nesame tokie susitelkę, kad daugeliui trūksta geranoriškumo, dažnai esame abejingi tam, kas aplink mus dedasi. Nepatiko, kad atvažiavę autobusu turėjome nedaug laiko, nes vairuotojas skubino namo. O juk ne į ekskursiją važiavome. Aš, paėmęs Šilalės herbą, pasilikau, kas galėjo, irgi pasiliko, kiti išvažiavo. Na, paskui vėl atvažiuodavo kitos grupės žmonių. Žinoma, ten jokių patogumų nebuvo. Kas prie laužo miegojo, kas tiesiog gatvėje. Bet juk ir ne tokius sunkumus lietuvis yra iškentęs... (1991 m. sausio 19 d., Nr. 5)

* * * 

Vilties nepaskandinsi kraujuje

Sausio 25 d., išreikšdama solidarumą su laisvės siekiančia Lat­vija ir kartu liūdėdama dėl kritusių jos sūnų, Lietuva vėl užsivilko gedulo rūbą. Solidarumo mitingai vyko visuose Respublikos miestuose ir miesteliuose.  Pagerbti žuvusiuosius Latvijoje prie rajono kultūros namų susirinko ir šilališkiai.

Jau daugiau nei dvi savaites netyla raudos, nedžiūsta ašaros, neatlėgsta skausmas dėl žuvusiųjų už Tėvynę. Dar nespėjome apraudoti pirmųjų aukų čia, Lietuvoje, kai išgirdome brolių latvių sielvartingą šauksmą: „Ir mūsų žemė jau laistoma nekaltų žmonių krauju!“ Taip, smurtas ir neapykanta nepripažįsta nei sienų, nei tautybės. Ir kulka skina kiekvieną, pasitaikiusį kelyje.

Ir vėl karstai, nuleistos vėliavos, juodi kaspinai. Vėl ašaros ir skausmas, vėl netektis ir klausimas: kodėl? (1991 m. sausio 30 d., Nr. 8)

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvo­je įvertinti kvietė Lietuvos švietimo įstaigas, valstybės institucijas, organizacijas bei visus geros valios žmones paminėti prieš 30 metų pasiektą pilietinę pergalę prieš ag­resorių ir prisijungti prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“. Sau­sio 13-osios rytą 10 minučių languose uždegėme vienybės bei atminimo žvakutes. 

Tomis tragiškomis 1991 m. sausio dienomis, kuomet žuvo žmonės, Lietuva pademonst­ravo tvirtą valią, laisvės troškimą, o po mėnesio įvykęs referendumas įrodė, jog Nepriklausomybė yra 90,5 proc. krašto gyventojų tikslas. Prieš 30 metų buvome neįtikėtinai solidarūs ir kataklizmų metais pasirinkome vakarietišką kelią.

Iš sovietų sąjungos pusės imperialistinių jėgų panaudotas smurtas neturėtų stebinti – prieš daugiau nei šimtmetį, jos kūrimosi pradžioje, vienas iš pirmųjų sovietinės valdžios dek­retų buvo apie raudonąjį terorą. Kai ten kilo pilietinis karas tarp raudonųjų ir baltųjų, žmonių šaudymus vykdė abi pusės. Tačiau pastarieji vadovavosi teismais, o raudonieji tai darė be jokio teismo. 

Istorija rodo, jog blogiausios yra tos imperijos, kurios lozungu iškelia kokią nors tautos svajonę, pavyzdžiui, valdyti kitas tautas. Vieni pirmųjų globalizatorių, kaip žinia, romėnai, vadovaudamiesi lozungu „Armi et legismus“ (Ginklu ir įstatymu), žlugo. Po daugelio kitų – komunis­tinis, smurtu paremtas siekis globalizuoti pasaulį taip pat nepasiteisino. 1991-ųjų bandymai išlaikyti komunisti­nį režimą irgi nepavyko – jo nebepalaikė net dalis rusų, ku­rie rinkosi į tūkstantines demonstracijas Lietuvai palaikyti Maskvoje ir Peterburge. 

Tuometinis Lietuvos atsilaikymas buvo pergalė moraliniu bei kitais požiūriais. Pasak buvusio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, tai buvo Kovo 11-osios tąsa, kuomet mūsų neprivertė atsisakyti Nepriklausomybės. Žuvusio laisvės gynėjo Apolinaro Juozo Po­vilaičio sūnus Robertas sako, kad jam liks dvi Sausio 13-osios  pusės: viena – diena, kai neteko tėčio, antroji – kai Lietuva apgynė Laisvę.

Šiandien žengiame per 30-mečio slenkstį, turėdami tokias valstybingumo garantijas, kokių niekada neturėjome, esame stipriausių tarptautinių ekono­minių ir gynybinių organizacijų na­riai. Dažnas sutiks, jog tam tikromis prasmėmis gyvename perteklinį gyvenimą. 

Kaip žinia, demok­rati­nė valstybė yra autori­tetas. Kita vertus, galima nuo­monių įvairovė pas­ta­ruoju metu ro­do specifinį nepasiti­kėjimą. Tačiau nors dalis žmonių mano, kad nuo jų kažkas yra slepiama, netiki mokslo, ekonominiais pasiekimais, gerovės indeksu, tuo stebėtis galbūt nereikėtų, nes visuomenė niekur nėra vienalytė – tą pastaruoju metu parodė ir įvykiai demok­ratijos simboliu laikomose Jung­tinėse Amerikos Valstijose.

O ką mums reiškia Laisvė – kiek­vienas turime savo atsaky­mą.

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorikas

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvos statistikos departamentas prašo dalyvauti Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistiniame tyrime. Elektroninę tyrimo anketą galima rasti adresu surasymas.stat.gov.lt

Užpildykite anketą patys, taip pat už vaikus, paraginkite užpildyti šeimos narius.

Prisijungti prie tyrimo anketos galima suvedus tikslius asmens duomenis (asmens kodą ir galiojančio dokumento numerį) arba per Elektroninius valdžios vartus. Užpildyti anketą užtruks vos kelias minutes, nes atsakyti reikės į tik į 4 klausimus.

Apklausa vyks sausio 15 – vasario 17 d.

Trumpas vaizdo klipas apie tyrimą

https://youtu.be/lOQqLRb65rE

Lietuvos statistikos departamento
Statistikos sklaidos ir komunikacijos skyrius

Sutinku anądien aplink savivaldybės pastatą ratus su­kantį valdžios mylėtoją. Vos stabtelėjęs, ima prie­kaištauti, kad Aukštuomenės kronika jokiomis įžval­go­mis apie ją nesidalija. O jis taip norėtų sužinoti, kuo valdžia gyvena, ką nuotolyje, už kompiuterių ekranų, veikia. Sako, net prie eglutės į skverelį, kol ta dar žibėjo, kas vakarą ateidavo, laukdavo, gal kas savivaldybėje prie lango pri­eis, bent iš tolo galės pamatyti, pamojuoti. Tuščiai...

Bolius SAKINIS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.4

Sunku patikėti, kad visa tai buvo net prieš 30 metų, kad per tą laiką gimė ir užaugo mano dukra, aš pats spėjau pra­žilti, net ir Seime yra ne tiek jau mažai kolegų, kurie gi­mė po Sausio įvykių išbandymo.

Nepaisant laiko atstumo, gerai atsimenu kruviną sausio dramą, ore tvyrojusią grėsmę, po Vilnių marširuojančius šarvuočius, kareivius stiklinėmis akimis ir okupuotą te­le­vizorių, kvailai gundantį lėkštomis „labanaktuko“ kal­bomis. Atsimenu ir didžiulę eilę žmonių, speiguotą sau­­sį atėjusių atsisveikinti su savo krauju tankus sustab­džiusiais jau­nuoliais...

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo baisu. Tiek tankų ir OMON‘o monstrų, kurie, pasak įkyrių gandų, tikrai šiandien puls Seimą, tiek kareivių, gaudančių sovietinės armijos vengiančius jaunuolius. Tačiau pamenu ir gaivų aiškumo jausmą. Laisvės trapumas darė ją neįkai­nojamą. Lyg žaizdras geležį. Barikados, apjuosusios Seimą, ne skyrė, bet jungė. Visi buvome vienos tautos, kuri atsitiesė, dalis.

Man būtent sausio 13-oji, o ne tingiai vasariška liepos 6-oji yra tikroji Valstybės diena, į ka­lendorius įrašyta laisvės gy­nė­jų krauju, o ne istorikų ka­binetuose. Kovo 11-ąją Aukš­čiausioji Taryba ryžosi laisvės nuotykiui, tačiau tikrasis vals­tybės gimimas – kruvino­ji sausio drama, kai begink­liai žmonės savo dvasios jėga nugalėjo tankus. Žodis apie Ne­priklausomybę įgavo kūną.

Ką mums Laisvės gynėjų diena reiškia šiandien? Prieš kurį laiką bičiulis liūdnai paklausė: o ar taip pat entuziastingai būtume gynę valstybę ir laisvę, jei būtume turėję galimybę bent viena akimi žvilgtelėti į tai, kuo pavirs ta išsvajota Tėvynė? Ar nutrūkę jaunų žmonių gyvenimai ne per didelė kaina už skandalais, visų karu su visais persismelkusią valstybę? Ar kas galėjo pagalvoti, kad sausio įvy­kių 30-metis bus minimas karantine, nedrįstant susiburti net prie laužų, kad pandemija taps sunkiausiai įveikiama barikada, bendrystę paverčianti užkrato grėsme?

Netikiu algoritmais, esą leidžiančiais įvertinti laisvės naudą. Kai suserga artimas žmogus, mes padedame jam gyti, o ne numojame ranka, sakydami, kad, pasveikęs nuo šios ligos, jis kada nors vis tiek susirgs kokia kita, o galiausiai vis vien kažkada numirs, tad neverta gaišti, kovojant su negalavimu.

Anuomet žmonės gynė ne tik savo valstybę – gynėme teisę tu­rėti vertybes, tokias brangias, jog kartais net galima ryž­tis už jas numirti. Laisvė gy­va tiek, kiek už ją kovojama. Nesąžininga būtų sakyti, kad šiandien mums kovoti yra sunkiau nei tiems, kurie beginkliai stojo prieš tankus.

Didžiausias gundymas yra tai, jog būti vergu yra daug pato­giau nei laisvu žmogumi. Pa­vyzdžiui, galima teigti, kad vi­sų blogybių priežastis – prastas šeimininkas, kuris per daug reikalauja, duoda per mažai gė­rybių, kuris prielankesnis kitiems vergams...

Laisvo žmogaus šeimininkas – jo sąžinė, kuriai paklūstama ne iš baimės, bet iš pasitikėjimo. Vergui pakanka duonos ir žaidimų, laisvam žmogui reikia tie­­sos. Šiandien mes apvagiame sa­vo vaikus, nesugebėdami perteikti kovos už laisvę, tiesą svarbos. Dabarties herojai – ne sausio įvykių didvyriai ar pokario partizanai, bet televizijos „žvaigždžių pusfabrikačiai“. Mo­ralizuojame apie vertybių eroziją, bet patys savo veiksmais nesugebame perteikti, kad ver­tybes reikia ginti, už jas reikia kovoti. Kartais su tankais, kartais su lėkštumo gundymu, kartais – su banalia veid­mainyste. Visiems mums tenka rinktis laisvę arba vergystę, ir tai yra vidinis apsisprendimas. Niekas negali kito priversti būti vergu, jei pats nenori. Galima būti laisvam tironijoje ir vergu laisvoje bei teisingoje visuomenėje.

Praėjus kelioms dienoms po kruvinų sausio įvykių, paskambino bičiulis ir susijaudinusiu balsu pasakė: „Mes privalome to nepamiršti“. Skambino per sovietinę televiziją transliuojant Kremliaus propagandisto Aleksandro Nevzorovo filmą „Mūsiškiai“ („Našy“), kuriame buvo skelbiamas ciniškas melas apie tai, kaip specialiųjų pajėgų kariai neva tik gynėsi ir saugojo žmones, į kuriuos „šaudė savi“, apie tai, kad aukos tėra inscenizacija, apie „šlovingus išvaduotojus ir kietakakčius nacionalistus“... Tai buvo taip šlykštu, jog sukrėtė ne mažiau nei tankai, nei ta nežinomybė ar gyvybės trapumo jausmas, kuris anomis dienomis tiesiog tvyrojo ore. Tarsi dar kartą beginklę minią būtų pervažiavęs tankas. Šįsyk – informacinis. Bičiulio frazė, kad mes privalome to nepamiršti ir liudyti visiems tiesą apie kruvinus įvykius, anuomet buvo kaip įžadas: „Jei tik liksim gyvi, būsime kitokie“.

Deja, ne vienintelis įžadas, ku­rį kasdienybė gerokai aptirp­dė. A. Nevzorovo tipo žiniasklai­da lašas po lašo apsėmė viešąją erdvę. Šiandien akiplėšiškas melas, panieka, pyktis, sklindantys iš televizorių ekranų, nebestebina, veikiau nustembame, pamatę solidarumo, jaut­rumo ir pagarbos blyksnių. Gal okupantai, užėmę televizi­ją, taip ir liko jos šešėliuose – apkalbų, pykčio, pur­vasklaidos vi­ru­so pavidalu? Tik­rai nesu joks did­vyris. Anomis die­nomis man buvo baisu, tačiau taip pat buvo stebėtinai aišku, kas yra svarbu, o kas – tik nereikšmingos detalės, dekoracijos. Visam laikui pasiliko tas keisto skaid­rumo jausmas, kuris apėmė, kai užėjau tomis dienomis į Arkikatedrą. Mačiau žmonių, kurie atsisveikina su įprastu gyvenimu ir atsiduoda Dievo valiai. Tomis dienomis Lietuva tikrai buvo Marijos žemė – žvilgs­niai buvo nukreipti ne į parduotuvių vitrinas, bet į dangų. Nepriklausomy­bė atrodė gležna kaip lauko gė­lė (gal dėl to man sunku suprasti tuos, kurie piktinasi neužmirštuolėmis), tačiau kartu būtent ta­da labiausiai didžiavomės savąja valdžia.

Ano meto nuot­raukose – kiek išsigandę parlamentarų veidai, dujokaukės, apsauginės liemenės. Neabejoju, jog kiekvienas iš jų kovojo su pagunda viską mesti ir gelbėti savo kailį. Tačiau jie liko savo postuose. Galime visaip keikti valdžią, vardyti jos ydas, tačiau pripažinkime: ne kiekviena tauta gali pasigirti politikais, kurie liko su ja net fizinio susidorojimo grėsmės akivaizdoje. Taip pat ir re­ta valdžia šių lai­­kų pasaulyje gali pasigirti, kad žmonės buvo pa­siryžę prideng­ti ją savo kūnais.

Deja, per tris dešimtmečius Parlamentas tapo veikiau rietenų, nei laisvės simboliu. Kiek­vie­na nauja valdžia žada didinti žmonių pasitikėjimą įstaty­mų leidžiamą­ja val­džia, bet šis vis menksta. Sau­sio įvykių apmąstymas ir šiuo atveju galėtų būti dar viena proga ugdyti tarnaujančią, o ne kitų nepaisančią poli­tinę lyderystę. Tikrai ne skam­bių pažadų ar naujų etikos kodeksų šiandien reikia. Kur kas svarbiau sugrąžinti į širdį tą tikrumą, ku­ris buvo toks svar­bus per sausio įvykius. Tik­rumą, jog drąsa išlikti žmogumi neišvengiamai galiausiai nugali net ir didžiausią galybę, jog turėti vertybes, dėl kurių net ga­li numirti, yra kur kas svarbiau nei tik užkariauti sos­tus ir gyventi tik tam, kad juos išsaugotumei.

Sausio žaizdro patirtis galėtų padėti mums įveikti trikdančią pandemiją – su visais apribo­jimais, kaukėmis bei pajuodusiais iš nuovargio gydytojų veidais. Kol matome tikslą, viską galime padaryti.

Kiekviena karta turi savo didžiuosius išbandymus. Tik jie ga­li užauginti sparnus ir iš statistų išmokyti būti tikrais herojais.

Andrius NAVICKAS,

filosofijos daktaras, rašytojas, Seimo narys

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš laiko perspektyvos...

Minime Sausio 13-osios 30-metį, kai Lietuvos žmonės parodė pasiaukojimą, susitelkimą bei ryžtą, gindami atkurtą Nepriklausomybę nuo sovietų sąjungos agresijos. Per tą laiką užaugo nauja karta, tik iš pasakojimų ir išlikusios dokumentinės medžiagos žinanti apie 1991-ųjų sausio įvykius.

„Šilalės artojas” ir prieš tuos kelis dešimtmečius taip pat buvo svarbiausių įvykių sūkūryje, fiksavo istorines akimirkas ir dalijosi su savo skaitytojais. Tad siūlome pavartyti laikraščio archyvus bei prisiminti, ką tada, prieš 30 metų, rašė „Artojas”.

Po šiurpios nakties

„Sekmadienį prie rajono kultūros namų įvyko mitingas – šilališkiai susirinko pasmerkti neteisėtų „šlovingosios“ tarybinės armijos veiksmų.

Su nerimu laukėme ryto. Visuose didesniuose ir mažesniuose miestuose žmonės rinkosi į protesto mitingus. Gausiai prie rajono kultūros namų susirinko ir šilališkiai bei aplinkinių kaimų žmonės. Visų veiduose nerimas ir susikaupimas, kai kurie laikė plakatus, tautines vėliavas, perrištas gedulo kaspinais. Netgi vaikai rankose laikė tautines vėliavėles ar net žvakutes“. (1991 m. sausio 16 d., Nr. 4)

Lietuva atsisveikina su žuvusiaisiais

„Sausio 16-oji – ket­vir­toji Gedu­lo diena Lietuvo­je. Minios žmonių eina ir eina prie Spor­to rūmų, kur pašarvotos pirmosios Nepriklausomos Lietuvos aukos. Į vidų prasibrauname ir mudu su fotokorespondentu A. Ambroza. Scenos viduryje – tautinė vėliava, kryžius. Skamba gedulinga muzika. Aštuoni karstai (kiti žuvusieji buvo laidojami gimtinėse) skęsta gėlėse, gėlių kilimu nuklotos visos grindys, o vainikais – Sporto rūmų tribūnos. Gedi namiškiai, giminės, artimieji, draugai. <...>

<...> Kunigo A. Keinos maldos žodžius protarpiais pertraukia rauda. Paskutinės atsisveikinimo minutės. Aštuoni karstai uždengiami dangčiais. Ant jų užklojamos trispalvės, uždedamos gėlės. Tautiniais rūbais pasipuošusios lietuvaitės karstų priekyje neša žuvusiųjų nuotraukas. Jauni, gražūs veidai. Nuotraukose veidai, o karstuose širdys žmonių, tikėjusių šviesia Lietuvos rytdiena“. (1991 m. sausio 19 d., Nr. 5)

Žuvę ar mirę nuo žaizdų, palaidoti 1991 m. sausio 16 d.

1. Alvydas KANAPINSKAS, gim. 1952 m., Kėdainiai. Sužalotas spro­gimo.

2. Vidas MACIULEVIČIUS, gim. 1966 m., Vilnius. Nušautas.

3. Algimantas KAVOLIUKAS, gim. 1939 m., Vilnius. Nušautas.

4. Titas MASIULIS, gim. 1962 m., Kaunas. Nušautas.

5. Loreta ASANAVIČIŪTĖ, gim. 1966 m., Vilnius. Sutraiškyta tanko.

6. Ignas ŠIMULIONIS, gim. 1973 m., Vilnius. Nušautas.

7. Vytautas VAITKUS, gim. 1943 m., Vilnius. Nušautas.

8. Alvydas MATULKA, gim. 1955 m., Rokiškis. Infarktas.

9. Darius GERBUTAVIČIUS, gim. 1973 m., Vilnius. Nušautas.

10. Virginijus DRUSKIS, gim. 1969 m., Vilnius. Nušautas.

11. Apolinaras POVILAITIS, gim. 1937 m., Vilnius. Nušautas.

12. Rolandas JANKAUSKAS, gim. 1969 m., Vilnius. Nušautas.

13. Viktor ŠACKICH, gim. 1969 m., desantininkas. Nušautas savų.

14. Rimantas JUKNEVIČIUS, gim. 1966 m., Marijampolė. Mirė nuo žaizdų.