Gyvename XXI amžiuje, kur kiekviena diena yra tarsi nauja pradžia ir nauja istorija. Atradimų ir išradimų kupinas pasaulis keičiasi nesustabdomu greičiu, prie kurio ritmo turime prisitaikyti visi – ir maži, ir dideli.

Dienos režimas yra puikiai pažįstamas nuolat skubantiems ir lekiantiems suaugusiesiems, kurie stengiasi suderinti darbą ir šeimą, tačiau neretai vaikų dienos režimas yra paliekamas natūraliai tėkmei, tikimasi, kad jis susiformuos savaime, tačiau dėl tokio nusistatymo ateityje gali kilti problemų.

Apie tai, kodėl svarbu vaikams nuo mažens formuoti dienos režimą ir kontroliuoti technologijų naudojimosi laiką, pasakoja vaikų psichologė Emilija Baltrūnaitė.

Režimas reikalingas ne tik suaugusiesiems

Dienotvarkė ir jos laikymasis sustato žmogaus gyvenimą į savotišką rutiną, dėl to galima sulaukti didžių rezultatų – atsiranda stabilumas, tikslumas, padidėja pozityvumas, koncentracija ir valia. Neretai galvojama, kad režimas, apsaugantis nuo pasyvaus laiko leidimo, reikalingas tik suaugusiesiems, tačiau tai taip pat reikalinga ir vaikams.

Pradėti pažindinti vaikus su disciplina ir dienos režimu reikėtų dar tuomet, kai jų gyvenimo įpročiai nėra susiformavę. Vaikai turėtų aiškiai suvokti mokyklos ir popamokinės veiklos prasmę, suprasti ir atskirti, kada yra laikas mokytis ir ilsėtis, ir žinoti, kas yra kokybiškas poilsis.

Vaikų psichologės E. Baltrūnaitės teigimu, norint sukurti saugią aplinką, tėvams reikėtų su vaikais pakalbėti apie tai, kokia diena vaiko laukia, aptarti dienos planą, veiklas, jų trukmę ir prasmę. Tokiu būdu pavyktų išvengti daugelio konfliktinių situacijų ir į vaiko gyvenimą būtų įnešama konkretumo ir tikslumo.

Reikia kontroliuoti naudojimąsi technologijomis

Šiandieninio pasaulio kasdienybė yra neįsivaizduojama be technologijų, kurios suaugusiesiems dažniausiai yra darbo, o vaikams – laisvalaikio praleidimo priemonė, todėl labai svarbu su vaikais aptarti, kokiu tikslu ir kiek laiko jie galės praleisti prie išmaniųjų įrenginių.

Dažnu atveju informacinės technologijos yra tarsi saugi vaikų zona, kurioje jie yra atsipalaidavę, jaučiasi patogiai ir nejaučia streso. Kad ir kaip būtų, tai neturėtų būti nuolatinė ir vienintelė vaikų laisvalaikio veikla, todėl patariama įtraukti vaikus į užklasinių būrelių veiklą, skirti jiems daugiau dėmesio, kalbėtis, išsiaiškinti jų poreikius ir kurti geresnį tarpusavio ryšį leidžiant laiką kartu.

Anot specialistės E. Baltrūnaitės, iki 3 metų vaikai pasaulį pažįsta ropodami, liesdami, bėgiodami ir žaisdami, todėl naudotis kompiuteriais, telefonais ar planšetiniais kompiuteriais jiems nėra patartina. Vyresniems, 3–5 metų, vaikams rekomenduojama praleisti iki 1 valandos laiko prie išmaniųjų įrenginių, tačiau augančiam ir jau tėvų žodžius suvokiančiam vaikui reikėtų formuoti tinkamą mąstymą apie tai, jog technologijos yra skirtos darbui ir mokymuisi, o ne žaidimams.

Vyresni nei 5 metų vaikai gali daugiau laiko praleisti prie išmaniųjų technologijų, stebint ir kontroliuojant tėvams. Atliekami tyrimai rodo, kad ekranuose matomi vaizdai užkerta kelią natūraliam vaikų vaizduotės vystymuisi, nes viskas yra atliekama už juos. Dėl šios priežasties itin svarbu ne tik sekti laiką, bet ir stebėti veiklos pobūdį, kad praleistas laikas prie išmaniųjų įrenginių būtų naudingas, o po to – aptarti šias patirtis kartu su vaikais, pasidalyti nuomonėmis ir paprašyti vaikų atpasakoti regėtus vaizdus.

Svarbu laiku pastebėti signalus ir palaikyti fizinį aktyvumą

Riba tarp pomėgio ir priklausomybės yra itin maža, kadangi ekranuose egzistuojantis gyvenimas, žaidimai ir kitos virtualios pramogos gali vaikus stipriai įtraukti ir tapti pačiu mėgstamiausiu pomėgiu, kuris dažnu atveju išsivysto ir į priklausomybę.

Pasak specialistės, vieni dažniausiai pasitaikančių priklausomybės signalų yra nereagavimas ir tėvų raginimų atsitraukti nuo kompiuterio ignoravimas, sumažėjęs arba visai dingęs domėjimasis aplinkiniu pasauliu ir sutrikęs miegas. „Dėl to atsiranda savikontrolės sunkumų, elgesio problemų, socialinių įgūdžių stagnacija ir savivertės sumažėjimas“, – priklausomybės pasekmes vardija psichologė.

Be to, pernelyg ilgai prie kompiuterio sėdintys vaikai bėgant laikui gali pradėti skųstis galvos, sprando, pečių juostos ir nugaros skausmais, gali padidėti jų dirglumas ir atsirasti laikysenos ar regos sutrikimų. Siekiant išvengti išvardintų ir kitų sveikatos problemų, yra būtina teisingai organizuoti vaikų laiką prie kompiuterių: paruošti tinkamą įrangą, prižiūrėti laikyseną, daryti pertraukas ir mankštas, skirtas pailsinti akis ir kūną.

Vaikų psichologės nuomone, sureguliuotas miego režimas ir tikslus jo laikymasis leis ne tik išvengti miego sutrikimų, bet ir kokybiškai pailsėti po dienos veiklų. Taip pat vertėtų  palaikyti vaikų fizinį aktyvumą ir kartu su jais atlikti mankštas, išeiti pasivaikščioti, sportuoti ar šokti.

Tragiškų Sausio įvykių 30-mečio proga siūlome savo skaitytojams ištrauką iš apžvalgininko „Šilalės artojo“ bendraautoriaus Česlovo Iškausko knygos „Dviejų ąžuolų istorija“. Žurnalistas pasakoja, ką jis patyrė tomis dienomis ir po jų.

Sausio 12-osios vakaras. Po eilinės laidos – komentaro „Pa­noramoje“ – išeinu iš pastato. Konarskio g. 49 naujuosius rūmus apsupusi minia šaukia „Valio“, keliu rankas, mojuoju, šypsausi. Namie nesitraukiu nuo televizoriaus ir mažyčio radijo aparato „Sony“, kurį, jau gerokai apirusį, man dovanojo senokai miręs brolis Antanas. Jaučiu, kad kažkas bręsta... Tas jutimas – ne tuščioje vietoje: jau mėnesį, kai sovietinės jėgos struktūros, padedamos visokių kolaborantų, užgrobinėjo valstybinius pastatus, o keliai buvo blokuojami šarvuočių, tikrinami žmonių automobiliai ir dokumentai.

Užmiegu. Apie pusę antros nakties skambina bičiulis, žemės ūkio laidų redaktorius Pran­ciškus, gyvenęs netoliese, Pa­šilaičiuose, tik per mokyklos stadioną ir laukymę.

– Tu žinai, kas darbe dedasi?.. – sako jis. – Nebėra mūsų darbo.

– Kaip? – netikiu savo ausimis.

– Greičiau varom, pamatysi. Tuoj užsuksiu...

Sėdam į jo kledarą „Moskvi­čių“ ir pro Vingio parką sukam į Konarskio gatvę. Pakely sutinkam šarvuočius, iš vieno per garsiakalbį šaukia: „...NGK laiko savo pareiga paimti valdžią respublikoje, kad atstatytų teisėtumą ir tvarką...”. Prie senojo ir naujojo TVR pastatų – išsirikiavę kareiviai su automatais, šarvuočiai. Visi langai šviečia. Matyti, kad viduje vyksta pog­romai... Stovime atokiau kitoje gatvės pusėje. Gyvenamųjų namų balkonuose ir languose – nė dvasios: žmonės bijo, apsupę rūmus kareiviai gali šaudyti. Bet čia, gatvėje, jie šurmuliuoja, kažkas ragina kalbėtis su desantininkais, kiti juos sulaiko. Privažiuoja nauji autobusai su „jedinstvininkais“. Kai kurie – su odiniais lietpalčiais, turbūt vyresnieji, kiti gi – pilkomis striukėmis, matyt, eiliniai smogikai iš sovietinių gamyklų...

* * *

Grįžęs dar ilgai neužmiegu. Klausausi radijo iš TV studi­jos Sitkūnuose. Žinios neramios: prie TV bokšto žuvo keliolika žmonių, daug sužeista. Aukščiausiosios Tarybos rūmų nešturmavo, nes juos apsupusi žmonių minia. Pranešama, kad pirmadienio rytą visi TVR darbuotojai kviečiami į susirinkimą prie Aukščiausiosios Tarybos. Šaltas sausio gruodas. Veidus galanda skvarbus vėjas. Vadovai kalba, kaip bus organizuojamas darbas nuo šiol: radijas įsikuria Aklųjų kombinato įrašų pastate, administraci­ja – Saltoniškių gatvėje, TV žinių komanda – Žurnalistų sąjungoje, televizija – Aukščiausiojoje Taryboje. Užgrobus TV bokštą ir pastatus Konarskio gatvėje, laidos transliuojamos iš Kauno. Važinėju ir ten. Keletą naktų pernakvoju viešbuty Laisvės alėjoje. Maisto atsivežame ar­ba patys, arba įvairiais produk­tais nukrauti Kauno radiofono stalai. Žmonės sunešė. Mano kūrybiniai maršrutai Vilniuje – buvusi Partizanų g. (dabar Naugarduko), Salto­niš­­­­kės, Aukščiausioji Taryba ir Lie­­­tu­vos žurnalistų sąjunga bu­­­­vusioje L. Giros g. (dabar Vil­niaus).

Aptilus okupaciniam režimui, darbuotojai grupėmis įlei­džiami pasiimti savo asmeni­nių daiktų. Savo kabinete (čia dirbau kaip S. Valiulio paskirtas užsienio politikos apžvalgininkas) nerandu nei puikaus karinio radijo imtuvo, nei kompiuterio su spausdintuvu, nei daugybės TV kasečių, nei savo geltonojo velvetinio „eterinio“ švarko...

Grobikai ne tik išvijo visus žurnalistus, sudarkė turtą, bet ir apiplėšė: sakoma, kad daug daiktų iš TVR pastatų buvo galima aptikti Gariūnuose...

Jau grįžę į rūmus po rugpjūčio 19–23 d. pučo, kai Mask­voje sovietinis GKČP pralaimėjo, ir kariškiai su kolaborantais po 222 dienų okupacijos išsinešdino iš užgrobtų pastatų, studijose bei aparatinėse pamatėme kraupų vaizdą: aparatūra ir pultai sulaistyti gesintuvų rūgštimi, viskas sudaužyta, išgrobta, suniokota, o radijo pastate, kur buvo įsikūrusi S. Mickievičiaus ir K. Šil­ga­lio vadovaujama radijo stotis „Tarybų Lietuva“ (pradėjo veikti 1990 m. birželio 2 d. An­ta­viliuose) – dar baisiau: išmėtytos čia dirbusio jaunimo basutės, čiužiniai, buteliai, maisto likučiai, vienur kitur netgi išsituštinta...

Tik vėliau laikraštis „Kalba Vilnius“ paskelbė faksimilę įdo­maus „darbinio“ NGK doku­men­to su sąrašu žurnalistų, kuriuos „būtina neutralizuoti“. Ką tai reiškė, nesunku suprasti. Tame są­raše buvo ir mano pavardė. Tie­sa, ji tarsi perbraukta, tarsi pabraukta. Atrodo, kad šį sąrašą sudarė kartu radijuje vienoje patalpoje dirbusi ir pas „raudonuosius burokėlius“ perbėgusi Fatina Butienė.

* * *

Į Konarskio g. sugrįžome ne­greitai, gal vėlyvą rudenį. Apie šį sunkų laikotarpį nemažai yra pasakojęs Juozas Ne­ve­raus­kas (mi­rė 2020 m. ru­denį), tuometinis LRT generalinio direktoriaus pa­vaduo­tojas. Buvau paskirtas į TV visuomeninių laidų redakciją (paskui – Politikos direkcija; vyr. red. R. Ston­kienė ir M. Lu­ko­šiūnas). Rengiau autorinę laidą „Lietuva pasaulyje, pa­saulis Lietuvoje“ ir trumpai – „Vil­niaus rakursu“.

Dar okupaciniu laikotarpiu buvau komandi­ruotas į Ita­li­jos RAI kom­paniją, bet ne kaip žurnalistas. Mano talkinin­kės ir gidės Romoje Lai­mos Pan­go­ny­tės pa­siūlymu, LRT va­do­vy­bei pritarus, iš­vykau į Romą prašyti padėti LRT tech­nika. Surašėme atitinkamus raš­tus, juos į italų kalbą išvertė garsus italų vertėjas Guido Michelini (mirė 2020 m. lapkričio pabaigoje), dirbęs Vil­niaus universitete, ir, padedami vieno Italijos senato nario bei uolaus mūsų rėmėjo Romoje Da Milano, buvome priimti RAI generalinio direktoriaus pavaduotojo.

Nepešėme nieko, išskyrus ita­lams būdingus pažadus: „Ap­svars­­ty­sime, netrukus prane­šime, gal atsiras tokia galimybė, jūsų prašymą suprantame...“ Tradicinis pietietiškas „asta manjana“. Kaip daina­vo švedų ABBA garsios dainos priedainy „Hasta mañana‚ til we meet again. Don‘t know where, don‘t know when...“ Rei­kė­jo suprasti, kad italai visai kitaip negu Vakarai vertina SSRS ir jos kolo­nijinę politiką, todėl pagalbos iš Italijos elito laukti neverta.

Po to ne kartą lankiausi šioje šalyje, daug bendravau su Da Milanu, o L. Pangonytė siųsdavo jos pačios filmuotos vertingos vaizdo medžiagos mano TV laidoms. Šis bendradarbia­vimas tęsėsi gana ilgai, jau dirbant Baltijos TV ir TELE 3. Da­bar ši Sąjūdžio metraštininkė grįžusi į Vilnių. Nemažai teko bendrauti ir su Laimos dukterimis, o buvęs vyras kino dokumentininkas Robertas Verba (1932–1994) tapo ne vienos mano laidos herojumi...

Kairieji suvedinėja sąskaitas

Metams bėgant politinė at­mo­sfera Lietuvoje keitėsi. 1992-ųjų rudenį Aukščiau­sio­sios Tarybos rinkimus laimėjo LDDP. Ši iš LKP pervadinta socialdemokratinė struktūra (1989 m. gruodį LKP atsiskyrė nuo SSKP) ėmėsi žurnalistinių gretų valymo. Rudenį LRT generaliniu direktoriumi buvo paskirtas iki tol jos valdybai pirmininkavęs sovietinės žurnalistikos teoretikas Laimonas Tapinas, o jo pavaduotoju televizijai – naujienų redakcijos redaktorius, statistiko diplomą turintis Saulius Sondeckis. Jaučiau, jog LDDP nepatenkinta mano darbu. Ir štai kartą 1993 m. pradžioje pasikviečia mane S. Sondeckis ir, paplojęs per petį kaip vyresniam, sako:

– Tai ką tu ten parodei savo laidoje?

– Na, ką... Smetonos šeimininkė dar gyva Žvėryne gyvena, tai...

– Visa tai neblogai, – draugiškai nutraukė ma­ne, paskui susiraukė, – bet tie interviu su Lands­bergiu...

Tiesa, iškart po Kovo 11-osios Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, kaip faktinis valstybės vadovas, per LTV turėjo keliolika minučių savo pranešimams, bet juos skaitydavo nuobodžiai, su jam būdingu nosiniu tarimu, šniurkščiodamas ir krenkšdamas, įbedęs akis į smulkiai prirašytą popieriuką ir nesinaudodamas bent primityviu „ruloniniu“ TV sufleriu. Visuomeninių laidų redakcija pasiūlė tas kalbas paversti interviu, jie tęsėsi beveik dvejus metus. Žiūrovai rašydavo, jog V. Landsbergio įvaizdis pa­sikeitė...

– O ko nusidanginai į Grozną? – tęsė tardymą TV vadovas. – Gal dar už mūsų pinigus?

– Ne, Sauliau, – bandžiau asmeniniu kreipiniu suminkštinti direktorių, – rugsėjo pradžioje vykom su deputatų grupe į Čečėnijos nepriklausomybės metines...

– Žinau, Landsbergis apmokėjo?.. – gudriai šypsojosi jis. – Su Dudajevu interviu darei?

– Taip. Kaip nepasinaudosi... – tvirtai pasakiau.

– O tu žinai, kad pats Lands­bergis Dudajevo Vilniuje priimti nepanoro... – primerkęs akis, rėžė argumentą direktorius ir nelaukęs atsakymo tę­sė: – Tai va, mes čia pasitarę nusprendėm, kad tokių laidų nereikia.

Nustėrau. Bet susikaupiau ir retoriškai paklausiau:

– Jeigu nereikia tokių laidų, tai nereikia ir manęs, taip reikia suprasti?

– Ir teisingai supranti... – sumurmėjo jis ir pasuko prie savo stalo.

Taip baigėsi mano žurnalis­tinis darbas Konarskio gat­vė­je, kur praleidau beveik 17 metų – nuo 1976-ųjų rugpjūčio iki 1993 m. balandžio. Jį tęsiu jau kitur.

Trys dešimtmečiai krauju ir ašaromis aplaistytų 1991-ųjų sausio įvykių iš atminties neišbluko tik tiems, kurie juose patys dalyvavo ir viską išgyveno širdimi. Nors Laisvės gynėjų diena vadinama Sausio 13-oji vis labiau tolsta ir tampa istorija, tokių žmonių dar yra ir mūsų krašte. Vienas jų – Leonydas Raudonius, kurį likimas iš Gūbrių kaimo nuvedė iki vy­riausiosios NATO Europoje vadavietės bei karščiausių pasaulio taškų, pakylėjo iki pulkininko leitenanto laipsnio, o po daugelio metų sugrąžino tėviškėn ir leidžia džiaugtis ramiu gyvenimu.

Pasirinko eiti laisvės keliu

Lietuvai atkūrus Nepriklau­so­mybę, Leonydas dirbo Žemės ūkio gamybiniame susivieniji­me, padėjo tėvams tvarkyti nedidelį ūkį ir gyveno įprastą tiems laikams jauno žmogaus gyvenimą. Jaunesniam broliui grįžus iš sovietų kariuomenės, abu dažnai pasvarstydavo, koks likimas laukia Lietuvos, kokį gyvenimą norėtų čia kurti. To­dėl kai „Šilalės artojuje“ perskaitė Kraš­to apsaugos departamento rajono komendanto kvietimą registruotis savanoriais krašto gynybai, nė vienas ilgai nesvarstė.

„Nutarėme, jog kažkas turi eiti“, – prisimena tuometį apsisprendimą L. Rau­do­nius.

Baigiantis 1990-iesiems, Leo­nydas ga­vo pasiūlymą vykti į pirmuosius Kaune rengiamus Lietuvos karininkų kursus. Ir vėl suveikė žodis „reikia“: suprato, jog Lietuvai reikia savos kariuomenės, joje turės būti profesionalių ir valstybei atsidavusių karininkų. Ta­čiau tuomet karybos mokslų Leo­nydui nedaug teko paragauti. Prieš pat Naujuosius išvažiavo į Kauną, o tuoj po jų atėjo įsakymas visiems vykti į Vilnių, ir atsidūrė pirmose kovos už laisvę fronto linijose. Pirmosiomis 1991-ųjų dienomis Vilniuje oras net virpėjo nuo įtampos: atkurtos valstybės atžvilgiu priešiškai nusiteikę žmonės ir organizacijos, siekdamos Lietuvą sugrąžinti į sovietų sąjungos glėbį, kurstė žmones nuversti laisvai išrinktą valdžią, gatvėmis marširavo rusų kariškiai, riaumojo kariški automobiliai, nuolat pasirodydavo šarvuočiai ir tankai. Po poros dienų kursantai buvo sugrąžinti tęsti mokslų, tačiau netrukus ir vėl gavo įsakymą stoti Parlamento gynybon.

Sausio 11 d. rytą savanorio Parla­men­to gynėjo priesaiką pri­ėmusį vaikiną dėl sveika­tos sutrikimų tą patį vakarą prie Aukš­čiau­siosios Tary­bos bu­­dėję medikai išsiuntė na­mo. Tačiau išgirdęs, kad oku­pan­tai šturmavo televizijos bokš­tą, yra žuvusių, virš Aukš­čiausiosios Tarybos tebekybo mir­tina grėsmė, šilališkis paprašė rajono komendanto padėti sugrįžti į rikiuotę. Bet iš Vilniaus atėjo įsakymas Leo­nydui likti Šilalėje. Sausio 17 d. Lietuvoje buvo įkurta savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) ir jau po kelių dienų Šilalėje suformuota kuopa. Vadovauti jai buvo paskirtas Zigmas Gulbinas.

L. Raudonius prisimena, jog tuometėje kuopoje buvo gal 60 žmonių, vėliau – dar daugiau, iš jų  40–50 veikė ypač aktyviai.

„Dauguma jų buvo labai šviesūs, stip­rūs žmonės. Pranas Ged­mintas iš Kal­tinėnų, ragavęs partizaninio judėjimo, Z. Gul­­­­­bi­nas, pradžią padaręs Al­gi­­­man­­­­tas Baublys, Juozas Pet­­kus, Juo­­zas Luk­minas, kvė­dar­­niš­­kis Je­ronimas Oželis – su to­kiais vyrais buvo nebaisios jo­­kios užduotys. Tada kažkaip apie pavojus negalvojome, nors minčių būdavo visokių. Ne­­­­­­si­­ste­bėdavome, jei gatvėje kas nors pasiūlydavo į dantis ar pa­žadėdavo nudėti, pava­din­da­vo „Lands­bergio šunyčiais“. Da­­rėme, ką reikėjo, nes su­pra­tome, jog tai svarbu atsi­kū­rusiai valstybei. Žinojome, kokie tragiški buvo laisvės kovotojų – partizanų gynėjų šeimų likimai, kaip persekioti disidentai, gal dėl to jautėme atsakomybę už savo valstybę. Ta­da buvo toks laikas, kai reikėjo pasirinkti, kurioje pusėje esi. Aišku, buvome mažumoje, bet juk negalėjome tikėtis, kad staiga visi žmonės taps kariais sa­vanoriais“, – pripažįsta L. Rau­­­donius.

Tikrasis turtas – idėjai tarnavę žmonės

Šilalės savanoriai nuo pirmos dienos vykdavo saugoti rajonui svarbių objektų: savivaldybės, pašto pastatų, Kaltinėnų televizijos retransliatoriaus. Po Vilniaus televizijos bokšto ir Parlamento puolimo vyrams rajone atrodė sąlyginai ra­mu, nors kartais ir rajono keliais pravažiuodavo sovietų kariuomenės technika. Vasario pa­baigoje L. Raudonius su Šila­lės savanorių kuopa vėl grįžo į Aukščiausiąją Tarybą: įrenginėjo gynybinius įtvirtinimus, budėjo Parlamento apsaugos postuose. Laikas buvo ypač sudėtingas – daug svarbių valstybės objektų buvo užėmę sovietų kariai, aktyviai reiškėsi vietinei sovietų valdžiai lojalūs kolaborantai. Šilalės savanorių kuopa 1991 m. liepos mėnesį padėjo policijai užtikrinti Pasaulio lietuvių sporto žaidynių apsaugą Nidoje.

„Tai buvo laikas, kai kiekvienas turėjo priimti savo sprendimą – pasirinkti, ar lieka prie praeities, ar ryžtasi siekti, kad valstybė būtų laisva. Abe­jo­jančių tuomet tikrai buvo daug. Bet bu­vo ir įkvepiančių pavyzdžių. Man labiausiai imponavo Vy­tautas Landsbergis. Kas darėsi 1991-ųjų sausį Aukš­čiau­sioje Taryboje, sudėtinga nupasako­ti. Tada jau buvo aišku, jog okupacinės kariuomenės agresijos neišvengsime, ji galėjo pasireikšti kiekvieną akimirką. Visoje Lietuvoje siautėjo kariniai daliniai, veikė priešiškos organizacijos, todėl buvusius Aukščiausioje Taryboje graužė nerimas dėl šeimų. O šis žmogus buvo toks susitelkęs, taip ramiai laikėsi, kad negalėjai juo nesigėrėti. Kartais jis, praeidamas pro mus, sakydavo „mes laimėsime“. Pagalvodavau, kad jei V. Landsbergis išlaikys, ir mes išlaikysime. Drąsino ir tai, jog tarp Parlamento rūmų gynybos vadų buvo ir šilališkis Jonas Gečas, savanorius laimino priesaikos priėmimo ceremonijoje dalyvavęs kunigas  Ro­bertas Grigas“, – pri­simena L. Raudonius.

Jauno vyro entuziazmas neliko nepastebėtas: 1991-ųjų lie­pos 1 d. jis buvo priimtas į Lie­tuvos savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, tapo Ši­la­­lės kuopos kuopininku. Ta­da ir prasidėjo tikrasis šilališkio pro­fesionalaus kario kelias Lie­­­tu­vos kariuomenėje. Tikru iš­­bandymu Šilalės savanorių kuopai tapo 1991-ųjų rugpjū­čio pučas. Niekas nežinojo, kas gali atsitikti ir kuo baigtis Lietuvos noras atkurti valstybę. Ir nors iš tiesų tuo metu buvo ko bijoti, vyrai savo pasirinkimu nesudvejojo: ryžtingai stojo į jiems patikėtus postus, padėjo užimti dar veikusio sovietinės valstybės saugumo patalpas ir taip užbaigė rajone KGB veiklą. Labai svarbu pažymėti, jog tuo metu savanoriai kariai jokių ginklų neturėjo – į pavojų eidavo plikomis rankomis.

Kuriantis Lietuvos kariuome­nei, reikėjo karo prievolės spe­cialistų šauktinių kvietimui į pradinę karo tarnybą. Ko­men­dan­tūroje šį darbą organizuoti buvo paskirtas L. Rau­do­nius. Patriotizmo tuomet jaunimas turėjo mažiau, nei dabar kam nors gali atrodyti, bet nemaža dalis jaunuolių patys apsispręsdavo eiti tarnauti. Ta­čiau buvo ir tokių, kurie stengėsi išsisukti, tekdavo labai pasistengti, kad jauni žmonės suprastų, jog jie yra Lietuvos piliečiai ir privalo atlikti pareigą.

L. Raudonius sako, kad tarnaudamas Šilalėje susidūrė su daug sunkumų – kuriantis Lie­tuvos kariuomenei, visko trūko, gal ir finansavimas buvo per mažas. Norėdami apsaugoti žmones, kariai patys rinkdavo laukuose nuo karo užsilikusius sprogmenis, saugodavo juos, kol atvykdavo išminuotojai. Ne tik su policijos pareigūnais, bet ir vieniems kartais tekdavo stabdyti sovietų  karinius automobilius, tikrinti, ar paslapčia į Lietuvą neatvežami naujokai. Tikrasis turtas tuo metu buvo žmonės, tarnavę idėjai. Tada buvo bendras tikslas, susiklausymas, žmonėms rūpėjo, kas bus su valstybe, tad ir nepritekliai anuomet nebuvo tokie svarbūs, kai niekas pernelyg gerai negyveno. Tuomečio pilietiškumo nesunaikino ir Rusijos ekonominė blokada.

Asmenybė formavosi du kartus

Antrą kartą į karininkų kursus Leonydas išvyko 1992 m. Tuomet turėjo ir kompaniją – kartu vyko šilališkis Jonas Žiau­­beris. Baigęs Lietuvos karininkų kursus, L. Raudonius toliau tarnavo karo prievolės specialistu, kol 1994 m. buvo paskirtas Šilalės rajono terito­rinės gynybos vadu, o 1998 m. tapo Kęstučio apygardos 9-osios rinktinės štabo viršinin­ku. Po trejų metų jis buvo perkeltas į kitus karinius dalinius.

„Vaikystėje pagalvodavau, kad gerai būtų tapti karininku, tačiau sovietmečiu tam nesiryžau. Nors tokių pakalbinimų buvo, dveji metai sovietinėje kariuomenėje, „diedovščina“, kurią teko patirti, tą norą nuslopino. Visai kitoks supratimas ateina, kai žinai, jog reikia ginti savo kraštą“, – tikina šilališkis.

Leonydas neslepia, kad jo asmenybė formavosi du kartus. Jaunystė praėjo sovietinėje realybėje, girdint kalbas apie „švie­sų komunizmo rytojų“. Kad tos šviesos nėra, sakė supratęs tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, kai pasireiškė kritinis mąstymas ir pastebėjo, jog viskas yra kitaip, nei kalbama. Žeidė ir tai, kad sovietiniai karininkai nuolat šaipydavosi iš Lietuvos „miško brolių“.

Tuomet atmintyje iškilo ir šeimoje girdėtų kalbų apie partizaninį judėjimą, kuriame dalyvavo mamos giminaičiai, nuotrupos, užuominos, jog praeityje Lietuvoje viskas buvo kitaip – tokios mintys skatino abejones, norą sužinoti nuslėptą šalies istoriją. Viskas naujai atsivėrė, įstojus į savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą ir sutikus žmones, kurie buvo gyvi praeities liudininkai, įkvėpę eiti tuo keliu, kuriuo jau buvo pasukęs.

Žemdirbiai – irgi kareiviai

L. Raudonius 24 metus tarnavo Krašto apsaugos sistemoje, užėmė įvairiausias pareigas, buvo išvykęs dirbti į vyriausiąjį NATO pajėgų Europoje štabą Belgijoje, matė karščiausius planetos taškus, kuriuose taiką padėjo palaikyti ir Lietuvos kariai. Visur širdį glostė supratimas, kad Lietuvos kariuomenė yra tokia pat moderni ir profesionali, kaip pajėgiausių pasaulio valstybių ginkluotosios pajėgos.

Leonydas sako, jog tarnyba Lietuvos kariuomenėje jam visada patiko, kokias pareigas beužimtų, nes į kariuomenę naujovės ateina pirmiausia, o vadai visada skatino mokytis. Ka­rininkai turi būti lyderiai, išmanantys karybą, sugebantys ne tik vesti karius į mūšius, rodyti jiems pavyzdį, skatinti iniciatyvą, bet ir suprasti žmonių problemas, ištiesti ranką suklupusiems.

Po karininkų kursų 1995 m. Leonydas įstojo į Lietuvos karo akademiją, tada vadintą Karo mokykla, daug kartų vyko į kursus Lietuvoje bei užsienyje – kiekvienam paaukštinimui karininkai privalomai kelia kvalifikaciją. Lietuvai ruošiantis stoti į NATO, visiems teko intensyviai mokytis anglų kalbos. Lietuvos kariuomenė leido karininkams studijuoti civilinius mokslus aukštosiose mokyklose, kad, išėję į atsargą, žmonės nesijaustų visuomenei nereikalingi. Tam irgi reikėjo rasti laiko. Klaipėdos universitete L. Rau­donius baigė pedagogikos studijas.

Į atsargą išėjo prieš septynerius metus, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Kuo užsiimti, nesvarstė: žinojo, kad jo laukia tėviškės žemė. Nors jos nėra daug, mišriame ūkyje veiklos netrūksta. Atsargos karininkas juokiasi, jog po daugybės metų tarnybos buvimas gamtoje padeda atsigauti smegenims, šalina ilgalaikio streso pasekmes.

„Nuo žemės atsiplėšęs išėjau, prie žemės ir grįžau. Tie žmonės, kurie dirba žemę, man labai panašūs į kareivius, nes turi prisitaikyti prie situacijos. Kaip karybos taktikoje, taip ir žemės ūkyje svarbūs tie patys faktoriai: oras, laikas, vietovė. Be guminių batų purvo neišbrisi, orų nepasirinksi,  turi susitaikyti su bet kokiais politikų sprendimais ir produkcijos supirkimo kainomis. Todėl visada jaučiamės tarsi karo fronte“, – svarsto L. Raudonius.

Jam atrodo, jog valdininkai, nurodinėjantys, kaip ūkininkauti, nors patys niekada nėra buvę kaime ir dirbę žemės, žemės ūkį pavertė katastrofa. Išsilaiko jis tik dėl to, kad remia Europos Sąjungos fondai, skiriantys lėšų tiesioginėms išmokoms bei ūkių stiprinimui.

Valstybę statome mes patys

Išėjęs į atsargą, L. Raudonius įsidarbino mokytoju ir tapo jaunųjų šaulių būrelio vadovu. Tačiau, sako, mokykloje greitai supratęs, kokia pavargusi, iškankinta nesibaigiančių reformų ir paskendusi biurokratijoje yra mūsų šalies švietimo sistema, kurią dar labiau žlugdo užsisėdėję direktoriai. Širdį skaudėjo dėl nuvertintos mokytojo profesijos, o ypač – dėl formalaus patriotinio auklėji­mo. Leonydas įsitikinęs, jog toks ugdymas turi vykti nuo pir­mos klasės. Kad vaikai suprastų, kokia svarbi žmogui yra tėvynė, laisvė, vien istorijos pamokų nepakanka.

„Gal ir užtektų, jei mokytojai, mokyklų vadovai būtų patriotiški, tačiau sunku tokiais būti, kai dėl mažų atlyginimų patiems tenka ieškoti būdų išgyventi. Valstybė turėtų kiek įmanydama kelti mokytojo profesijos prestižą, kad švietimo sistema būtų pajėgi išugdyti piliečius, sugebančius kurti, puoselėti ir išsaugoti savo šalį ateities kartoms. Gaila, jog pasaulį užvaldė materializmas – visiems dabar svarbiausia patenkinti savo poreikius, o valstybė pasiliko už jų. Aišku, tai mano subjektyvi nuomonė, matyt, esu idealistas. Grįžęs iš Lietuvos kariuomenės, norėjau, kad visi mylėtų savo kraštą, jam dirbtų. Tarp patriotizmo ir gero gyvenimo lygybės ženklo nepadėsi. Patriotai ne valdžią keikia, o patys kuria tokią valstybę, kokią nori turėti“, – įsitikinęs atsargos karininkas.

Tėviškėje jis netruko įsitraukti į visuomeninę veiklą: buvo išrinktas Upy­nos Stasio Girėno mokyklos tarybos pirmininku, o reorganizavus mokyklą, upyniškiai L. Raudonių išrinko kaimo seniūnaičiu.

Atsargos karininkas mano, kad žmonės laisve nenusivylė – kaip ir 1991-aisiais, eitų ginti savo šalies, jei tik valstybei kiltų reali grėsmė. Nors lietuviai visko prikalba, mėgsta padejuoti, pakeikti valdžią, ne kartą įsitikinome, jog kritinėse situacijose mokame susitelkti.

„Kartais atrodo, kad visi susirūpinę tik savimi, bet kai giliau kaime su žmonėmis pasišneki, pamatai, jog visi suvokia, ką iš tiesų reiškia laisvė. O kad esame netobuli, kad valstybė vystosi sudėtingai, politiniai sprendimai kelia daug abejonių, visi matome. Tačiau juk niekas nežadėjo, jog viskas bus gerai. Ir 1990–1991 m., kai sprendėsi valstybės likimas, niekas negalėjo pasakyti, kaip bus. Tada turėjome vienintelį tikslą – išsikovoti laisvę. Dabar patys statome savo valstybę, kad ir pykstamės, tačiau judame į priekį. Ir nuėjome nepamatuojamai toli“, – neabejoja prie laisvos šalies kūrimo ištakų stovėjęs L. Rau­donius.

Už nuopelnus Lie­tu­vos Respublikos krašto apsaugai pulkininkas leitenantas L. Raudonius apdovanotas Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 1992 m. jam buvo įteiktas Sausio 13-osios medalis. Tačiau savo nuopelnų valstybei šilališkis nesureikšmina: tvirtina buvęs ten, kur turėjo būti, ir daręs tai, kas jam buvo patikėta – vardan tos Lietuvos.

Tokie žmonės vadinami pareigos žmonėmis – jais remiasi valstybės bei visuomenės, nes, davę priesaiką, visam laikui prisiima įsipareigojimą tarnauti savo kraštui ir kitaip gyventi tiesiog nebemoka.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš L. Raudoniaus asmeninio archyvo

1. Tau nepatinka šiukšlės. Ypač gamtoje; 

2. 9 iš 10 kartų mieliau renkiesi pasivaikščiojimą miške, nei balių klube;

3. Draugai sako, kad esi neeilinis menininkas ar darbštuolis!

4. Jauti, kad nori save išreikšti prasmingoje veikloje;

5. Nori, kad Lietuvos gamtoje iki 2022 nebūtų nei vienos šiukšlės!

Jei nors į vieną teiginį atsakei TAIP – lėk pas mus! Nes MES DAROM rimtus dalykus!

Dėl platesnės informacijos susisiekite:

el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

tel. 8-600-5-36-37

Likus metams iki tragiškosios Sausio 13-osios ir keletui mėnesių iki atkurtos Nepriklausomybės akto, dar vis formaliai sovietinė Lietuva su­laukė svarbaus svečio: savo žvaigždžių valandą pasiekęs, negirdėtais de­mokratijos užkeikimais „perestroika“ ir „glasnost“ visame pasaulyje pa­garsėjęs Michailas Gorbačiovas aplankė Sąjūdžio apimtą šalį. 

Sujudimas Vilniuje

1990 m. sausio 11 d. rytą pirmas, vienintelis ir paskutinis Sovietų sąjungos prezidentas su savo ištikima palydove bei pagalbininke Raisa Maksimovna Gorbačiova (Titorenko) nusileido Vil­niaus oro uoste. Tiesa, SSRS prezidentu III liaudies deputatų suvažiavimas jį išrinks iškart  po Kovo 11-osios praėjus keturioms dienoms, įkūrus prezidento instituciją, bet ir iki tol jis buvo SSKP centro komiteto generalinis sekretorius – faktinis sovietų vadovas. 

Tai štai mūsų šalies nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse SSRS lyderis atskubėjo pas nepaklusnius lietuvius – atkalbėti juos neatsiskirti nuo Sovietų sąjungos. Įvykius skubino, kad prieš tai, 1989 m. gruodį, buvo nutarta įkurti savarankišką nuo SSKP Lietuvos komunistų partiją. Maskvai tai buvo skaudus smūgis, ir Algirdas Brazauskas dėl to gavo nemažai pylos. Bet vis tiek tą rytą jis vienas pirmųjų išskubėjo į oro uostą. 

Tomis sausio 11–13 d. Lietuvos sostinėje buvo didelis sujudimas. Kaip rašė žurnalistas Aras Lukšas, oro uosto dispečeriai ruošėsi prie Vilniaus artėjančio ypatingo lėktuvo nusileidimui. Betoninėje aikštelėje prie parengto trapo, šalia juodų ZIL’ų ir vyriausybinių „Volgų“ virtinės trypčiojo dvi konkuruojančios kompanijos. Vienos jų priešakyje – vadinamosios tik ką savarankiška tapusios LKP pirmasis sekretorius A. Brazauskas. Netoli savo patrono būrėsi būsimo Sausio perversmininko Mykolo Burokevičiaus vadovaujami „platformininkai“, po gruodį įvykusių partinių skyrybų pareiškę liekantys SSKP sudėtyje, t. y. „ant platformos“. Abiejų grupių laukė rimtas išbandymas: tiek vieni, tiek kiti aukštajam svečiui norėjo įrodyti, kad būtent jie atstovauja tikrosioms Lietuvos žmonių nuotaikoms ir siekiams.

Vizitas atsakingas. Iškalba garsėjantis „gensekas“ tikisi atkalbėti lietuvius nepalikti „daugianacionalinio bendrabučio“, o blogiausiu atveju jiems suteikti mistinį savarankiškumą. Jis net nejaučia, kokia tautinio pakilimo kaitra plieskia šioje Baltijos šalyje. Juodų limuzinų kortežas patraukia ne į miesto gatves, bet į Svečių namus Lat­vių gatvėje. Atvykusiems reikia atsipūsti, susikaupti, pakeis­ti kelionės aprangą. Raisai, ku­ri visada sėdi pirmose eilėse ir akylai stebi, kai Miša sako kal­bas, taip pat rei­kia iškedenti plunks­neles ir parengti vyrą. 

Raisos kerai neveikė

Apie šią moterį sklandė visokių kalbų. Bet M. Gorbačiovas apie žmoną iki šiol visada kalba su didele pagarba ir meile. Jos asmenybė bei išskirtinis stilius buvo naujiena sovietinėje erdvėje, priešingybė buvusių partinių lyderių „mat­ronoms“, ir tai padėjo sušvelninti sovietų imperijos įvaizdį pasaulyje bei buvo teigiamai vertinama Vakarų žiniasklaidos. 1987 m. britų žurnalas „Woman‘s Own“ ją išrinko Metų moterimi. 

Raisos sveikata sušlubavo, kai vyrą 1991 m. rugpjūčio pučistai įkalino Forose: jai pablogėjo regėjimas, ištiko mikroinsultas. Ji mirė 1999 m. rugsėjo 20 d. Vokietijos Miunsterio klinikoje, likus visai nedaug laiko iki kaulų čiulpų persodinimo operacijos. Iki paskutinio atodūsio vyras laikė jos ranką. Savo organą jai buvo pasiruošusi dovanoti sesuo Liudmila.

Savo atsiminimuose M. Gor­ba­čiovas atvirai pasakojo, kaip jiedu susipažino, prisiminė Rai­sos pomėgį gražiai rengtis, pasakojo, kad tik 30-ies ji pradėjo naudotis lūpdažiu, kaip per Spalio revoliucijos metines 1953-iaisiais jie šventė savo vestuves studentiškame bend­rabutyje.

Visur lydėjusi savo vyrą, Raisa nutarė kartu paveikti ir laisvės užsigeidusius lietuvius. Bet kaip tuomet rašė Lietuvos spauda, M. Gorbačiovo ir žmonos hipnozės seansas lietuvių tautos neužbūrė. Mėgęs pabendrauti „su paprasta liaudimi“ M. Gorbačiovas šįkart neužmezgė norimo kontakto. Į jo raginimus „Давайте жить вместе“ („Gyvenkime kartu“) žmo­nės atsakė arba tyla, arba šūkiais „Laisvę ir nepriklausomybę Lie­tuvai“. Tik burokevičininkai bei jedinstveninkai į TV ekranus kaišiojo savo įsiteikiančius veidus ir linksėjo galvomis. 

Žurnalistė Valė Čeplevičiūtė rašė, kad šalia vyro Raisa stovėjo išbalusi ir nejaukiai šypsodamasi. Ji, matyt, tikėjosi, jog viso pasaulio numylėtinio charizma paveiks ir lietuvius, kurie praskys ir sutiks grįžti į „sovietinį bendrabutį“.

„M. Gorbačiovo hipnozės seansai buvo iš anksto pasmerkti nesėkmei“, – rašė žurnalistė. O jos kolega Algimantas Čekuolis pastebėjo, kad psichologinis lūžis įvyko jau pirmą vizito dieną susitikime Spaudos rūmuose, kai svečias lyg juokais, bet tikėdamasis teigiamo atsakymo, paklausė: „Nejaugi jūs norėtumė­te išstoti iš Sovietų sąjungos?“

„Taip, taip, taip“, – suošė salė, ir tada neatpažįstamai pasikeitė M. Gorbačiovo veidas bei tonas. Kažkas pastebėjo, jog Raisa drąsinančiai uždėjo ranką ant vyro rankos… Istorikai teigia, kad po tokios nesėkmės M. Gorbačiovas iš streso su inteligentais net norėjo pakelti stikliuką, tačiau Raisa neleidu­si.

Michailui iškalba nepadėjo

Iš Svečių namų Maskvos svita nuvyko padėti gėlių prie Le­nino paminklo dabartinėje Lu­kiškių aikštėje. Tiesa, pakeliui limuzinų virtinė stabtelėjo buvusiame Lenino prospekte, kad SSRS vadovas galėtų pabendrauti su „paprasta liaudi­mi“. Kitaip sakant, kad pasirinktų kokį nors nuo tokio netikėto apsireiškimo suglumusį žmogelį ir paskubomis išrėžtų jam keletą neginčijamų tiesų, kurių gerą tuziną iškalbingasis lyderis visuomet turi atsargoje. 

Į Katedros aikštę M. Gor­­ba­čiovas, žinoma, ne­vy­ko – stoti prieš 300-tūks­tantinę minią jam aiškiai nejauku.

„Mano padėtis įpareigoja nesiderinti prie jokio choro, nors ir koks skambus jis bū­tų, o svars­tyti“, – taip savo spren­­dimą po poros die­nų pa­­aiš­ki­no viešumo politi­kos iniciato­rius. O čia vy­kęs Są­jūdžio mitin­gas reikalavo panaikinti Mo­­­lo­tovo-Ri­bentropo pakto pa­­­sek­mes bei įgyvendinti 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą Lie­tuvos-Sovietų Ru­sijos taikos sutartį, pagal kurią Mask­va „be atodairos pripažįsta Lie­tuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę“. Apie nepriklausomybės siekį atvirai kalbėjo ir mitinge kalbas sakė Sąjūdžio nariai, tuo aplenkdami santūrią bei konformistinę A. Brazausko retoriką, dažniau minėjusią „kompromisinį realų suverenitetą“.

Nepavyko masinės hipnozės seansas ir Kuro aparatūros gamykloje, kur savo vyrą R. Mak­simovnai teko net ramin­ti. Šis taip įsiaudrino per pokalbį su įmonės šaltkalviu, nuo Ignalinos kilusiu 60-mečiu Ze­niumi Lisausku, laikiusiu savadarbį transparantą, kad iškė­lęs smilių jam pagrūmojo: „Ma­no­te, mane sutrikdysite? Ne­su­trikdysite manęs!“ M. Gor­­ba­čio­vas taip įsikarščiavo, jog ėmė rankomis mosikuoti, o žmo­na jį ramino: „Miša, Miša, nustok...“

Galų gale nueidamas pagrasi­no: „Sunku jums bus…“ Bet čia pat pavymui gavo darbininko repliką atgal: „Kur? Į Jakutiją iš­vešite?“ Šios scenos liudininkai sakė, jog pora atrodė gerokai sutrikusi. Galbūt jau tuomet so­vietinis lyderis pagalvojo, ką po metų reikš tas jo „bus sunku“...

M. Gorbačiovui negalėjo patikti ir susitikimas Spaudos rūmuose su moksline bei kūrybine inteligentija, kuri tuomet buvo pirmose Sąjūdžio gretose. Ir čia Lietuvos atstovai pasisakė už nepriklausomą LKP, reikalavo Lietuvos suverenite­to, atšaukti priverstinį jaunuolių šaukimą į sovietinę armiją. Į M. Gorbačiovo klausimą, ar lietuviai nori išstoti iš SSRS ir būti nepriklausomi, salė suošė: „Taip, norime!“

Susitikime generalinis sekre­torius užsimi­nė, jog Lie­tu­vos išstojimas iš SSRS yra įmanomas. Ir pami­nėjo rengiamą atsiskyrimo tei­sę respubli­koms suteikiantį įstatymą, kuris ne­trukus turėjo būti pateiktas viešam svarstymui bei priėmimui referendumo būdu. Sąjūdžio vadovybė į šį įstatymą žiūrėjo įtariai. Jau kitą die­ną, sausio 12-ąją, specialioje „Amerikos balso“ laidoje prof. Vytautas Lands­bergis rengiamą įstatymą pavadino „dar vie­na suktybe ir apgavyste“. Va­karų žiniasklaida šį generali­nio sekretoriaus pasiūlymą irgi vertino kaip mėginimą laimėti laiko.

Kitą rytą M. Gorbačiovas lankėsi Šiauliuose ir už 8 kilomet­rų esančiuose Briduose, pavyzdiniame Šiaulių rajono kaime, kur dažnai būdavo vežamos iš kitų SSRS respublikų atvykusios delegacijos. Beje, po karo naująjį socialistinį rytojų Briduose imta kurti ant išdegintos žemės – beveik visas kaimas buvo ištremtas, tarpukario nepriklausomybės ženk­lai išrauti su šaknimis.

Briduose laukė piketas su už­rašais „Netrukdykite mums ei­ti savo keliu“. O kolūkio „Pir­myn!“ traktorininko Jono Klu­so namuose aukšti svečiai bu­vo pasitikti svetingai, tačiau nei gėrė, nei valgė, net paltų nenusivilko. Čia SSRS vadovas užtruko 15–20 minučių, pa­klau­sinėjo, kaip sekasi, bet nepolitikavo. Dar jis apsilankė kolūkio dirbtuvėse, papietavo savo atsivežtų virėjų surengtuose pie­tuose medicinos punkte. Pa­vyz­diniame kolūkyje jis išbuvo apie 4 valandas.

Visa kita šios kelionės prog­rama buvo sutrumpinta: Šiau­lių partinis aktyvas nematė reikalo susitikti su SSRS lyderiu, Raisos apsilankymai Šiau­lių pedagoginiame institute bei Inžinierių namuose taip pat bu­vo atšaukti. Sakoma, kad „gen­sekas“ buvo pavargęs. Bet J. Klu­so namuose Raisai nepasisekė: ištrūko jos sijono saga. De­legacija sutriko. Bet čia moterys parodė solidarumą ir lietuvišką svetingumą: juokaudamos su Raisa tą sagą prisiuvo...

„Gensekas“ nurijo karčią piliulę...

Trečią viešnagės dieną M. Gor­­bačiovas susitiko su „savais“ – Pabaltijo karinės apygar­dos va­­dais bei partiniu aktyvu. Iš tuo­­mečių Lietuvos vadovų į susitikimą buvo pakviestas tik A. Bra­zauskas. A. Luk­šas rašo, kad štai čia aukštas svečias kalbėjo išsijuosęs. Per daugiau kaip pusantros valandos trukusį pasisakymą jis kartojo savo mantras, tad auditorijos kantrybė ėmė sekti, o jos nervingumas persidavė ir oratoriui. Ir šioje salėje M. Gorbačiovas galėjo pasijusti kaip senstanti operos primadona, niekaip negalinti susitaikyti su tuo, kad jos balsas ir žavesys pamažu, bet nepermaldaujamai blėsta. Tad pokalbio pabaigoje sovietinis lyderis jau blogai kontroliavo emocijas, vis labiau kėlė toną, o auditorija į tokius proveržius atsakydavo nedraugišku ūžimu.

Temstant kortežas jau suko oro uosto link. R. Maksi­movna, matyt, mėgindama išsklaidyti nelinksmas vyro nuotaikas, nu­tarė jam padėti – paprašė su­stabdyti oro uosto link lekiančius automobilius ir pasiūlė vyrui dar kartą pasikalbė­ti su atsitiktiniais praeiviais. Viskas įvyko taip netikėtai, kad nespėjo sureaguoti net apsauga – jos automobilis, palikęs ties Z. Sie­rakausko ir P. Cvirkos gatvių sankryža sustojusį limuziną, nulėkė aukštyn į Tauro kalną ir sugrįžo tik po kurio laiko. Buvo jau tamsu, tačiau žmonių subėgo nemažai. A. Brazauskas vėliau atsiminimuose prisipažins turėjęs keletą labai nemalonių minučių – jis nuogąstavęs, jog kas nors iš minios nekibtų Kremliaus šeimininkui į atlapus. Tokių ketinimų, regis, niekas neturėjo, tačiau pokalbis „su liaudimi“ ir čia nesimezgė. M. Gorbačiovas sugrįžo į limuziną ir ištarė sukaitusiam LKP vadovui istorine tapusią frazę: „Dabar aš pamačiau, kad jūs esate pasiryžę, kad jūs žengiat ir toliau žengsit šitą atsi­skyrimo nuo Sovietų sąjungos žingsnį. Politiškai jūs jau atsiskyrę...“ Vėliau duodamas interviu „Panoramai“, A. Bra­zauskas vis dėlto mandagiai įvertino „genseko“ vizitą ir jo nusiteikimą, jog šito lietuvių garvežio jau nesustabdysi...

„Perestroikos“ architektas atsisveikino su Vilniumi aiškiai suvokęs, kad jo misija Lietuvoje žlugo. Beveik po metų žlugo ir jis pats, ir Sovietų sąjunga.

Lygiai po metų, jau būdamas SSRS prezidentu, M. Gor­ba­čiovas tarsi atsilygino už šaltą priėmimą Vilniuje: tą Sausio 13-osios naktį, kai po Vilnių žlegėjo sovietiniai tankai ir krito laisvės gynėjai, jis neva giliai miegojo...

Iš tikrųjų, kaip liudijo jo biografas Andrejus Gračiovas, as­­­me­ninį leidimą šturmuoti laisvės panūdusius lietuvius jis da­vė anksčiau ir tą baisią mums naktį jis nemiegojo, o stebėjo savo dalinių, tarp jų – ir „Alfos“ smogikų puolimą Vil­niuje. Jis turėjo visą informaciją apie čia vykdomas žudynes.

* * *

Kovo 2 d. M. Gor­bačiovas sutiks savo 90-metį. Jam diagnozuota sunki diabeto forma, tad juda vežimėlyje. Per pandemiją jis yra izoliavęsis, jo nelanko giminaičiai. Tais Lietuvai sudėtingais 1990-aisiais gavęs Nobelio taikos premiją, šiandien jis nemėgsta ir nenori prisiminti, kokį fiasko patyrė Vilniuje. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Lietuvos valstybės archyvo nuotr.

Projektą „Mūsų dienų istorija“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, 2021 m. skyręs 7500 eurų. 

Besibaigiant ekspedicijai „Gyvos krosnys“, Klaipėdos universiteto kok­lių ir krosnių tyrinėtoja dr. Raimonda Nabažaitė džiaugiasi visuomenės aktyvumu, įsitraukiant į nykstančio paveldo pažinimo projektą. Gyventojai mielai dalijosi savo namų krosnių nuot­raukomis, kai kurie pateikė įdomių istorijų. Surinkta per 100 skirtingų vaizdų iš Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Pa­gė­gių, Tauragės, Šilalės, Plungės, Telšių, Mažeikių, Skuodo rajonų. Surinkta naujos medžiagos apie dar stovinčias kros­nis, ku­rios vis dažniau griaunamos kaip mažai funkcionalūs, nebemadingi šildymo įrenginiai ar­ba nesuderinami su šiuolaikinių remontų poreikiais. Tačiau nuotoliniu būdu atvertos Vakarų Lie­tuvos gyventojų namų durys atnešė viltį, kad dar ne viskas prarasta. 

Krosnių įvairovė

Padedant menotyrininkei prof. dr. Da­liai Kla­jumienei, pavyko išskirti, kad dau­giausiai surinkta modernizmo stiliaus  XX a. 3–4 dešimtmečio  kok­li­nių kros­nių, kurios į skirtingas vietoves galėjo patekti tiek iš tolimesnių Rytų Prū­sijos fabrikų, tiek iš Priekulėje veikusios koklių gaminvietės. Gyventojų namuose esama nemažai krosnių, statytų XIX a. pab. – XX a. pr. ypač pamėgtu stilizuotu gėlės kok­lių motyvu. Jis perėjo net į XX a. pab. – XXI a. pr. koklių gamybą, tad vizualiai ne visada leng­va atsekti jų kilmę bei pastatymo laiką. Akį traukia gyventojų atsiųstų XX a. pr. istorizmo stiliaus krosnių, kurias vainikuoja puošnios karūnos, vaizdai. Tarp jų – ir vienas Art Nouveau XX a. 2–3 deš. krosnies pavyzdys. Kita gausesnė grupė – ne-ornamentuotų koklių krosnys, kurios statytos iki karo ir pokariu (XX a. 3–7 deš.). Vienintelė jų puošmena – viršūnėje esančios bangelės arba geometrinis ornamentas. Gy­ven­tojų pasidalintos ne tokios senos (XX a. pab. – XXI a.) krosnių nuotraukos liudija ir apie istorinio laikotarpio imitacijas. Esama pavyzdžių, kai į naujadarus įkomponuojami senų krosnių puošnūs kokliai.

Džiugina žmonių išradingumas 

„Žavi kai kurių šeimininkų išradingumas, pritaikant krosnis prie naujų interjero poreikių. Matome puikių pavyzdžių, kai, rodos, paprastutės, be stilistinių bruožų krosnys moderniai įrengtuose namuose atrodo kaip tikros karalienės. Šį pojūtį kuria išlaikytas autentiškas namų elementas. Tad norisi tikėti, kad projektas įkvėps ir kitus negriauti krosnių, o jas prikelti naujam gyvenimui ir tokiu būdu patiems būti išskirtiniams. Gyventojai, dalindamiesi savo krosnių istorijomis, neleidžia suabejoti, jog kai kuriems jos yra tapusios tarsi šeimos relikvijomis, apipin­tomis sentimentais, kros­­nininkų meistrystės pas­laptimis“, – sako dr. R. Na­­bažaitė. 

Gauta ir tokių nuotraukų, kai klausiama, kokia šių krosnių finansinė ar istorinė vertė, mat jas  ketinama tiesiog nugriauti. Tokius užklausimus pateikia nauji būsto savininkai, kurie paprastai yra jaunesnio amžiaus, naujakuriai, nesusipažinę su savo namo istorija. Žinoma, tokių procesų sulaikyti neįmanoma, tačiau nėra jokio teisinio pagrindo įsakyti, kaip elgtis su nyks­tančiomis krosnimis – tik patys savininkai sprendžia, kiek tradicija dar bus gyva.  

Senyvo amžiaus krosnių tu­rėtojai, paskambinę ekspedicijos rengėjams, stebėjosi, kad jų krosnys kažkam rūpi, ir kvietė atvykti į svečius bei jas apžiūrėti. Deja, siaučiant pandemijai, vizitus reikia atidėti.

Aktyviausios – iš Pagėgių rajono

Visiems projekto dalyviams rengia­mos Klaipėdos universiteto padėkos. Už išskirtinį dalyvavimą, lankant kai­mynus bei pažįstamus, fotogra­fuo­jant krosnis Pa­gėgių rajone, numatyta individuali dovana Svet­la­nai Jašinskienei bei Redai Ta­­ma­šauskienei. Jas pasieks naujausia kros­nių tyrimams skirta R. Na­ba­žaitės knyga „Interjero karalienė“.

Po karantino laukia paroda

Ekspedicijos rezultatų fotoparoda atvers duris iškart po karantino. Ją bus galima aplankyti Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute bei Konservavimo ir restauravimo centro „facebook“

paskyroje. Planuojama rengti ir kilnojamąją parodą. 

Beje, dėl nuotraukų kokybės bei žmonių suteiktos papildomos informacijos ekspediciją galvojama tęsti. Pro­jekto ko­­munikacijos savanorė Erika Cibuls­kie­nė pripažino nekantraujanti nuoto­linį bend­ravimą su daly­viais pakeisti pokalbiu prie šiltos krosnies ir arbatos puodelio. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Ekspedicijos „Gyvos krosnys“ komandos nuotr.

Šilalės viešoji biblioteka pristato naują būdą pažinti Šilalės miestą bei aktyviai praleisti laiką su draugais ar šeima. Papildytos realybės orientacinis žaidimas suteikia unikalią galimybę iš naujo atrasti 10 žymiausių Šilalės vietų, nes prie jų pasitinka visiems labai gerai žinomi virtualūs kalbantys knygų personažai: Pepė Ilgakojinė, Ro­binzonas Kruzas, Bitė Maja, Kvazimodas, Undinėlė, Šer­lokas Holmsas, Kupriukas muzikantas, Robinas Hudas, Mikė Pūkuotukas ir Mažasis Princas. O kad būtų įdo­­miau, prie kiekvieno objekto skiria užduotį. Tai ne tik įtraukiantis naujos kar­tos žaidimas, bet ir puikus laisvalaikio praleidimo būdas bei skatinimas skaityti. 

Žaidimas kviečia aplankyti istorinės, meninės, kultūrinės vertės objektus bei traukos vietas Šilalėje. Tai – skulptūra „Laisvės šauklys“, Šilalės miesto stadionas, Simono Gau­dėšiaus paminklas, Dariaus ir Girėno paminklas, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, Šilalės miesto tvenkinys, negyvenama sala, vabalų nameliai, Šilalės pušynas, muzikinė skulptūra. Maršrutas tęsia­si apie 5 kilometrus, šis atstumas įveikiamas per 1,5–2 valandas. Tad geras laikas gryname ore – garantuotas, juolab, kad interaktyvią ekskursiją paįvairina sutikti knygų personažai bei jų skiriamos užduotys. Norintiems daugiau sužinoti apie tam tikrą objektą specia­liai parengtos informacinės len­­telės. 

Šis žaidimas neatsitiktinai pavadintas orientaciniu: reikės žinių orientuotis žemėlapyje, tinkamai atlikti užduotis, rasti paslėptas užuominas. Tačiau žaidimas sukurtas taip, kad jį nesunkiai įveiks ir mažieji.

Papildyta realybė leido į žaidimą integruoti virtualius knygų herojus, kuriuos žaidėjai matys realiu laiku. Tai labai įtraukia ir kelia susidomėjimą. Žaidimas sudarytas taip, jog objektai turi tam tikrą seką. Įveikus vieno personažo užduotis, šis nurodys, kur keliauti toliau. Tad žaisti neprailgs. 

Kadangi žaidimas vyksta Ši­lalės miesto gatvėmis, svarbu nepamiršti eismo saugumo taisyk­lių ir budrumo. Be to, karantino laikotarpiu būtina laikytis nu­ma­­tyto socialinio atstumo, nesibūriuoti ir žaisti tik vienos šeimos nariams. 

Žaidimo mobilią aplikaciją į savo telefonus reikia parsisiųsti iš „Google Play“ parduotuvės https://play.google.com/store/apps/details?id=silale.tyluskinas.lt&fbclid=IwAR1sEERe6O7i0ao5lWa7ZTbxhFdcC4WjB2LdicrVqmRDviYYIeocUlfrQKo. Programėlė yra nemokama. Prieš pradedant žaisti, rekomenduojama pasikrauti telefoną, būti įsijungus garsą.

Startas – prie paminklo „Laisvės šauk­lys“, finišas – prie Šilalės meno mokyk­los.

Projektą „Papildytos realybės orientacinis žaidimas“ įgyvendino Šila­lės viešoji biblio­teka, finansavo Lie­tuvos kultūros taryba ir Ši­lalės rajono savivaldybė.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja

AUTORĖS nuotr.

Neretai žmonės, kilę iš mažo miestelio, patys įsikala sau į galvą, kad nepasieks to, ką gali didmiesčių gyventojai, todėl nė nebando ko nors siekti. Bet yra ir kita grupė, kuriems visiškai nesvarbu, kas ir ką apie juos galvoja, jie tiesiog užsiima savo mėgstama veikla. Apie tokius sakoma: jiems sekasi.

Neįtikėtinai sėkmingas startas čempionate

Kaltinėnuose gyvenančio automobilių sporto entuziasto Petro Bartkaus pristatinėti nebereikia – jo pasiekimai kroso trasose įspūdingi. Tiesa, pats lenktynininkas apie save kalba kukliai. 

„Esu įkūręs Kaltinėnų automobilių ir motociklų sporto klubą (AMSK). Mūsų komanda kol kas maža – važiuojame trise: aš, mano sūnus Deividas ir draugo sūnus Ir­mantas. Būtent ant jo pečių šiųmetis sezonas ir išsilaikė. Be to, vaikinui išties gerai sekėsi – iškovota ant­roji vieta („Su­per 1600“ klasė) Lietuvos au­to­mobilių kroso čempionate“, – puikius sezono rezultatus pristatė klubo vadovas.

Irmantas Buivydas dar nepilnametis – jam vos septyniolika. Tačiau automobilių sporte jis nebe naujokas. „Ši­lalės artojui“ vaikinas atsiuntė nuot­rauką, kur prie jo automobilio išdėliotas kalnas įvairiausių taurių. Irmanto teigimu, visos jos iškovotos per dvejus metus dar iki prasidedant šių metų varžyboms.

„Važiuoju ir varžybose dalyvauju jau trečius metus – nuo keturiolikos. Turiu vyresnį brolį Edviną, su kuriuo dalyvavome mini ralio varžybose. Jis buvo mano šturmanas, nes nenori sėsti prie vairo, o man tai labai patinka“, – pasakojo šiemet pirmąkart jėgas automobilių kroso čempionate išbandęs Irmantas.

Prieš tai jis dalyvavo bulių kautynėmis vadinamose varžybose, o praėjusių metų sezone – regionų pirmenybėse. Vai­kinas nėra mūsų rajono gyventojas, jo namai – Karklėnuose (Kelmės r.). Tad anksčiau jis atstovaudavęs kito rajono klubams, o į Kaltinėnų AMSK užsirašė dėl to, jog tėtis puikiai pažįsta jo įkūrėją, automobilių sporto entuziastą Petrą, be to, ir atstumas nuo Kark­lėnų iki Kal­tinėnų – vos dešimt kilometrų. 

„2020-ųjų sezonas buvo išskirtinis. Ne tik dėl pandemijos (sumažėjo kroso etapų), bet ir dėl to, kas vyksta šios sporto šakos trasose – pastebėjau, kad teisėjai ne visada dalyvius vertina teisingai. Aš, kaip naujokas, tą labai pajaučiau. Mačiau ir kitų lenktynininkų nepasitenkinimą, o gal pavydą, jog važiuoju geriau už senbuvius. Todėl nepaisant gero šiųmečio rezultato, krose dalyvauti nebenoriu“, – netikėtą naujieną atskleidė lenktynininkas.

Jaunuolis sakė norįs išbandyti jėgas ir kitose automobilių sporto šakose, automobilių ralyje. Tad kitų metų autokroso trasoje galbūt išvysime Irmanto automobilį (pasibaigus čempio­na­tui, savo geltonąjį „Honda Crx“ jis pardavė kitam lenk­ty­ni­ninkui), o jo paties galime ir nebeišvysti. Kita vertus, jaunojo sportininko pla­nai vis dar dėliojami. 

Kad šiųmetis sezonas Kal­ti­nėnų AMSK nariams buvo sunkus, pritaria ir jo vadovas P. Bartkus.  

„Paskutiniame kroso etape Plungėje vyko įnirtingos grum­tynės. Irmantas visada važiavo antras, bet jį atakavo trasos senbuviai, stengėsi naujoką apskritai išstumti. Pavyzdžiui, pirmas trasoje važiavo lat­vis, kuris tokio lygio varžybose dalyvauja tiek metų, kiek iš viso tėra Irmantui. Tad reikia įsivaizduoti, kaip jis sten­gėsi nepasiduoti jį persekiojančiam jaunuoliui“, – įtemp­tą rungtynių situaciją nusakė P. Bartkus.

Būtent šis psichologinis spaudimas Irmantui labiausiai ir ne­patiko, juolab, kad teisėjai senbuvių neleistinų veiksmų trasoje tarsi nematė. 

„Vairuoti sportinį automobilį reiškia įtemptai dirbti. Ži­noma, jeigu vejiesi tolstančius, važiuoji atsiliekančiųjų grupė­je, yra paprasčiau. Ta­čiau, kai esi priekinėse gretose, viskas daug sudėtingiau. Pa­da­ry­ti klaidą labai lengva, o tai reiškia prastesnį rezultatą nei tikiesi. Todėl pilotui būtina išlaikyti šaltą protą, kad ir kas benutiktų. Tuo pačiu reikia į priekį planuoti važiavimo trajektoriją, bet ir nemažinti tempo“, – autolenktynininko darbą trasoje išsamiai nupiešė Irmantas.

Vaikinas pripažįsta, jog šiųmetis pasiekimas – antroji vieta 2020 m. Lietuvos automobilių kroso čempionato „Super 1600“ klasėje – aukščiausias jo karjeroje. Ir jeigu važiuotų kitais metais, jo automobilį puoštų 102 numeris (šiemet startavo ir finišavo su 161-uoju). Klubo vadovas paaiškino, kad startiniai kitų metų sezono numeriai reiškia ir tam tikrus pasiekimus. Pavyzdžiui, su 101 numeriu važiuoja tas, kuris praėjusiame sezone užėmė pirmąją vietą klasėje, kur varžosi mašinos su varikliais iki 2 litrų, o 201 numeris suteikiamas pirmosios vietos laimėtojui su galingesniu varikliu (iki 3 l) ir t. t. Tik tuo atveju, kai numeris lieka laisvas (jeigu Irmantas nebedalyvautų krose), jis suteikiamas bet kuriam kitam lenktynininkui.

Automobilių sportas – brangus ir rizikingas

Pats P. Bartkus šiųmečiame sezone irgi dalyvavo, tačiau ant­ra­jame etape (Ma­ri­jam­po­lėje) pavedė technika, ir iš tolimesnių varžybų kaltinėniškis iškrito. 

„Automobilių sportas ir yra brangus dėl to, kad reikia ne tik turėti reikiamų pakeisti detalių, bet ir dar vieną automobilį atsargoje. Šiame sezone sugedo mano automobilio varik­lis, o jo pakeisti neturėjau galimybių, trūko detalių“, – pasakojo Petras.

Jo teigimu, trasoje nėra svarbi automobilio markė, kur kas svarbiau, kiek į jį invesntuota. Be to, žiūrovai „serga“ tik už vieną visos komandos narį – lenktyninio automobilio pilotą, o juk svarbūs yra ir visi kiti: tiek vairuotojas, tiek mechanikai, tiek finansiniai rėmėjai. 

„Mes bendrų klubo patalpų neturime, tad automobilius ruošiame kiekvienas savo garažuose. Pagrindinis Irmanto rėmėjas yra jo tėtis, o mūsų šeimos narių – aš pats“, – sakė P. Bartkus.

Abu Kaltinėnų AMSK nariai pasakojo, kad automobilių sporto mėgėjų daug nebūna, nes viską lemia finansinės priežastys. 

„Vien tik didelio no­ro neužtenka. Reikia žinoti, jog po kiek­vienų varžybų automobilis dažnai yra atkuriamas iš naujo. O kur dar nelaimės trasoje – tokiems atvejams, kaip aplankstyti sparnai, durelės, nulaužyti bamperiai, variklio dangtis bei pan., yra pasirengusi kiekviena komanda. Dėl to viename varžybų rate avariją patyrusi mašina atrodo nebevažiuojanti, o kitame išrieda sveikut sveikutėlė ir gali tęsti varžybas. Tad norintiems važiuoti autokroso lenktynėse pirmiausia derėtų įvertinti, ar tik­rai turi tiek lėšų ir laiko, reikalingo pasiruošimui bei dalyvavimui varžybose, ir dar pasiieškoti rėmėjų“, – akcentavo pašnekovai.

Be viso to, Irmantas ir Petras pataria dar apsišarvuoti kant­rybe. Jos prireikia ne tik trasoje, bet ir po varžybų, kai būtina ruoštis kitam važiavimui ir iš naujo surinkinėti automobilį.

Kroso automobiliams taikomi sportinių automobilių reikalavimai. Skirtumas tik tas, kad kroso trasoje galima varžytis ir tomis transporto priemonėmis, kurios neturi techninės apžiūros, tuo tarpu automobilių ralio dalyvių mašinos atitinka ir eilinių automobilių, ir sportinių reikalavimus. 

Irmantas teigė galimybes dalyvauti automobilių ralio varžybose šiemet jau išbandęs ke­lis kartus. Su vyresniuoju broliu dalyvavo mini ralio tre­čia­jame etape Juodupėje, o su ki­tu šturmanu – Kaune. Pas­ta­ra­jame etape Irmantui sekėsi geriau – iškovojo trečiąją vietą. Bet dėl to, kad dalyvavo kroso lenktynėse, ralyje galėjo važiuoti tik savo malonumui, o į įskaitą rezultatai nebuvo traukiami. Panašu, jog vaikinui tai patiko – jis pardavė kroso automobilį ir ėmė dairytis tinkamo raliui.

O Kaltinėnų AMSK vadovas viliasi, kad ki­tų metų kroso trasose ir vėl skambės Kal­tinėnų vardas, nes varžybose žada startuoti ne tik pats Pet­ras, bet ir jo 22-ejų sūnus Dei­vidas. Jis, beje, ir vairuos šiemet autokroso trasose pergales skynusio Irmanto automo­bilį.

* * *

2020 m. Lietuvos automobilių kroso čempionate Kal­tinėnų AMSK liko 14-oje vietoje. 

P. Bartkus su „Opel Astra“, paženklinta 220 numeriu, dalyvavo tik viename kroso etape Marijampolėje, kur užėmė 5-ąją vietą. 

I. Buivydo „Honda CRX“ atlaikė visų etapų išbandy­mus. Savo „Super 1600“ klasėje pirmo etapo finiše Tau­ragėje Irmantas iškovojo antrąją vietą. Ant­rame etape Ma­­rijampolėje liko trečias, o tre­čiame etape Kupiškyje nukrito net į penktąją vietą. Ta­čiau ketvirtame vėl pakilo į trečiąją. Tad bendroje įskaitoje per visą čempionato sezoną surinko 67 taškus. Tiek pat buvo surinkęs ir kitas tos pačios klasės lenktynininkas, bet pagal pakeistą autokroso reglamentą aukštesnė vieta suteikta tam, kuriam geriau sekėsi paskutiniame etape. Todėl 2020 m. Lietuvos automobilių kroso čempionate „Super 1600“ kla­sėje Kaltinėnų AMSK lenktynininkas I. Buivydas pelnė antrąją vietą.

* * *

P. Bartkus įvairiose trasose ir varžybose dalyvauja nuo 2008 m. Per tą laiką pelnė labai daug bei įvai­rių apdovanojimų: yra Lietuvos kroso ir rali-kroso vi­cečempionas, Baltijos šalių kroso ir rali-kroso vicečempionas bei NEZ („North European Zone“) – šiaurės Eu­ropos zonos, į kurią įeina Lietuva, Nor­vegija, Šve­dija, Suomija, Danija, Latvija, Estija, Islandija ir Ru­­sija, rali-kroso vicečempionas. 

Savo laimėjimus lenktynininkas dalijasi su visais, kurie jam padėjo pasiekti šių rezultatų: komandos nariais, mechanikais bei rėmėjais.

„Tikimės kitų metų varžyboms rasti dar daugiau rėmėjų ir toliau populiarinti autokroso sporto šaką bei gar­sinti Šilalės ir Kaltinėnų vardą tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų“, – sakė P. Bart­kus.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Kaltinėnų AMSK archyvo nuotr.

Sakoma, kad gyvenime labai daug kas priklauso nuo asmeninio po­žiūrio. Tuo metu, kai visas pasaulis eina iš proto dėl ištikusios pandemijos Šilalės rajono gyventojai nepasiduoda – kuria šventišką nuotaiką ne tik sau, bet ir kitiems.

Prieš pat Kalėdas „Šilalės artojo“ redakcija sulaukė Vilniuje gyvenančios Paulinos laiško. Mergina tikino, jog verta kiekvienam apsilankyti jos gimtojoje Upynoje ir įsitikinti, kokį grožį ir šventinę nuotaiką kuria čia gyvenantys žmonės.

„Mūsų kaimynai Rasa ir Donatas taip pasipuošė kiemą, kad net pro šalį važiuojantieji sustoja, fotografuojasi ir džiaugiasi tomis ne tik šio kiemo, o ir vi­so miestelio puošmenomis. Norėčiau šia įspū­dinga nuotaika pasidalinti su visais „Ši­lalės artojo“ skaitytojais“, – rašė mergina.

Jos minimas kiemas – Nepriklau­so­my­bės gatvės gale stovinčio keturbučio prieigos. Kita šiame name gyvenanti moteris, taip pat vardu Rasa, sako, jog gyvena čia dar nuo sovietmečio, bet iki atsikraustant Rasos ir Donato Karašų šeimai, niekas jokiomis kiemo puošybomis neužsiėmė.

„O dabar mūsų kiemas šviečia dieną-naktį. Sykį, vėliau grįžusi į namus, net išsigąsti spėjau – maniau, namuose gaisras – tiek lempučių kaimynas buvo ap­link duris apkarstęs“, – juokiasi upyniškė.

Kaimynė Donatą gyrė, kad jis nieko nedaro bet kaip, viskuo labai atsakingai rūpinasi – vos perdega lemputė, tuoj ją pakeičia, gauna pastabą, kad reikia kurią dekoraciją labiau apšviesti – įgyvendina. 

„Fasadinėje namo pusėje stovi didžiulis Kalėdų senelis, kurį Donatas pats sukonstravo. Bet vakare jo nelabai buvo galima įžiūrėti, kažkas pasiskundė, kad Senio nesimato. Donatas nieko nelaukęs įrengė papildomą apšvietimą figūrai išryškinti, ir dabar vakarais tik­rai viskas atrodo įspūdingai“, – kviesdama užsukti ir patiems įsitikinti kvietė daugiabučio gyventoja.

Iš tiesų D. Karašas įrengė ne vieną kompoziciją – jų gausu visame daugiabučio kieme. Net jo žmonos Rasos puoselėjamas 8 metrų ilgio šiltnamis puošmenų sulaukė. O greta jo lemputėmis žybsi ir jų vienintelei atžalai Adrijai specialiai sukurta poilsio oazė bei namelis. Bet viską, ko gero, viršija kalėdų eglutės konstrukcija.

„Jos iki šiol čia nebuvo. Tai – naujausias mano kūrinys. Bet tikėtina, kad „eg­lutė“ įsikūrė čia ilgam“, – pasakojo Do­na­tas.

Rasa pajuokavo, kad kaimynai kurį laiką nepatikliai stebėjo, ką Donatas čia konstruoja.

„Nusipirkom geležių visokių, vyras vis virino, suko, dar lėkėm į Tauragę pagrin­dinio stiebo pirkti. Kaimynai net ėmė bambėti, ko čia pyškam kelintą vaka­rą“, – prisiminė moteris.

Kad kaimynystėje gyvenan­tiems padarytų staigmeną, Rasa su Donatu įspūdingą, net 8 metrų aukščio eglę iškėlė ir įžiebė naktį. Ji pagaminta vien tik iš 1500 žybsinčių lempučių, tad tikru stebuklu virsta tamsoje, nors šeimininkai elekt­ros negaili – visos dekoracijos kieme šviečia ir dieną, ir naktį.

Paklausti, kaip jiems kilo minčių puoselėti daugiabučio ap­linką, sutuoktiniai atsako, jog į darbus kibo iškart čia apsigyvenę.

„Nors tai – keturių butų namas, šiuo metu gyvename dvi šeimos. Atsikėlėme čia gimus dukrai Adrijai, prieš šešerius metus. Tuo­met šis pastatas bu­vo labai apleistas, teritorija ne­sutvarkyta. O aš labai mėgstu gėles. Tad pamažu ėmėme kur­tis ne tik viduje, bet ir puoselėti aplinką. Nė nepajutome, kad gerokai išsiplėtėme“, – vedžiodama po kiemą, pasakojo R. Karašienė.

Moteris džiaugiasi, kad Dona­tas taip pat myli grožį, yra kūrybingas ir geba greitai viską padaryti. Štai kai sutuoktiniai nusipirko skulptūrą kiemui puoš­ti ir tik vėliau pagalvojo, kur ją įkurdins, Donatas rado išeitį – nupirko medienos, sukalė imitacinį lieptelį ir ant jo „užlaipino“ skulptūrą. Rankdarbiais užsiimanti Rasa (ji yra įgijusi verslo vadybininkės diplomą ir su menais nieko bendro neturi) nuolat domisi naujovėmis. Pora pasigamino ir šviesaus atminimo kunigui Eduardui Ste­ponavičiui pagamino cementi­nius vazonus, į kuriuos pasodino jurginų ir papuošė bažnyčios prieigas Stal­gėnuose. 

„Man svarbiausia kurti ir padaryti tai tobulai. Todėl, jei iš pirmo karto nepavyksta, darau, kol rezultatas patinka. O vyras iš tiesų yra meninės prigimties – jo tėvas buvo dailės mokslų ragavęs: ir piešė, ir židinius statė“, – atskleidžia R. Ka­rašienė.

Moteris aktyviai dalyvauja Upy­nos bendruomenės rengia­muo­se konkursuose. Pernai pirmą vietą laimėjo Šilalės bažnyčioje surengtame Advento vainikų konkurse, pakliuvo tarp geriausiųjų ir Vilniuje vykusioje pagalvių parodoje. Tad nenuostabu, kad Rasos dar­bai ir šiemet neliko nepastebėti.

Upynos miestelio bendruomenės pirmininkė Monika Kin­de­rienė sako ypač vertinan­ti kruopščią bei aktyvią bend­ruo­menės narę: „Kom­pozicijas jie kuria ne dėl to, jog kažkas įvertintų konkursuose, bet da­ro tai savo ir kitų džiaugsmui“.

M. Kinderienė šiai bendruomenei vadovauja trečius metus, tiek laiko Upynoje organizuojami ir konkursai. Kadangi šie metai švenčių bei renginių atžvilgiu išskirtiniai, sugalvojo viską perkelti į virtualią erd­vę.

„Kartu su seniūnija ir kultūros centro darbuotojais perkė­lėme į internetą ir Kalėdų eglės įžiebimą. Kad įtrauktu­me visuomenę, sumanėme ir keletą konkursų, vienas iš jų – kalėdinės puošmenos. To­kio aktyvumo Upynos bend­ruo­me­­nėje tikrai nesitikėjau: per kelias dienas sulaukėme apie septyniasdešimt dalyvių, o kon­kursas vyks iki pat Nau­jų­jų“, – džiaugiasi bendruomenės vadovė.

Šiame konkurse ne tik upyniškiai raginami nufotografuoti savo kalėdinį namų, kiemo ar sodo kampelį, dekoraciją, kalėdinį vainiką ir įkelti nuotrauką į komentarus iki gruodžio 31 d.

O sausio 4-ąją ketinama paskelbti du laiminguosius: vieną išrinks „patiktukai“ socialinio tinklo paskyroje, kitą – ko­mi­si­ja.

„Žmonių iniciatyvos džiugi­na. Baiminausi, kad žemaičiai sunkiai priims iššūkį, bet buvau maloniai nustebinta – kiek daug meilės, šilumos ir išradingumo glūdi mūsų žmonių širdyse“, – sakė M. Kin­de­­rie­nė.

R. ir D. Karašų kaimynė Rasa taip pat ragino nebijoti pagirti gražiai besitvarkančių kaimynų bei juos paskatinti.

„Mano kaimynų pavyzdys ro­­do, kad žmonės investuoja į gro­­­žį, stengiasi, jog visiems bū­tų gražu, o šventės, kad ir kokios sukaustytos bebūtų, neštų šviesą, šilumą ir jaukumą į mūsų namus“, – akcentuoja upy­­niškė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuosavo verslo kūrimas mažame miestelyje yra iš­šū­kis kiekvienam žmogui, todėl ne visiems tai pavyksta. Tačiau Karolinai Brazauskienei pomėgis fotografuoti lei­­do susikurti sau darbo vietą ir turėti viziją, jog atei­tyje turės ga­limybę plėstis. Tik gimus dukrai atsakin­gai į fotografiją pa­žiūrėjusi Karolina šiandien yra viena populiariausių fo­tografių Šilalės rajone, o vestuves fotografuoja visoje Lie­tuvoje, nuo Nidos iki Varėnos.

– Kaip tapote fotografe?

– Mūsų namuose visada būdavo fotoaparatų, nes vyras užsiima filmavimu ir juos naudoja kaip videokameras, o aš dažniausiai savaitgaliais važiuodavau jam asistuoti, tad pagrindus išmokau iš jo. Mano asmeniniam naudojimui užtekdavo telefone esančios kameros. Tačiau gimus dukrai dėl laiko stokos vyras nespėdavo jos fotografuoti, o man norėjosi turėti kokybiškų nuotraukų, tad teko imti profesionalią kamerą į rankas. Daug eksperimentavau, dariau taip, kaip man atrodė geriausiai. O tai, kaip dariau, patiko mano aplinkiniams. Pradėjau fotografuoti pažįstamų portretus, vaikus. Vienas per kitą sužinoję, žmonės ėmė kviesti į asmenines šventes. Kartu su vyru nufotografavau pirmąsias vestuves, vėliau vestuves ėmiau fotografuoti viena. Tada supratau, kad mėgaujuosi tuo, ką darau, ir nusprendžiau, kad reikia atsiduoti šiai veiklai visomis savo jėgomis, kad ši veikla iš pomėgio tampa aistra, kasdienybe ir pragyvenimo šaltiniu. Nuotolinių mokymų nebepakako, todėl važiavau mokytis pas geriausius Lietuvos vestuvių fotografus. Labai padėjo verslo skatinimo parama pagal Lietuvos kaimo plėt­ros 2014–2020 m. programos veiklos sritį „Parama ekonominės veik­los pradžiai kaimo vietovėse“, kurios metu sukūriau sau darbo vietą ir vystau projektą „Kai užaugsiu būsiu fotografė, Karolina Braz“. Ši priemonė suteikė finansinę galimybę tuoj pat įsigyti pačią profesionaliausią asmeninę fotografavimo įrangą. 

– Atrodo, kad fotografija nuo jūsų specialybės labai skiriasi, ar tai nemaišo?

– Esu baigusi transporto vadybos bakalaurą, tačiau šio amato taip ir nepanaudojau. Aš netikiu, kad egzistuoja fotografo karjeros taisyklės. Yra daugybė kelių, kuriais galima eiti šios profesijos link. Viskas priklauso nuo išminties bei gebėjimo prisitaikyti. Kiek daug esi pasiruošęs mokytis ir kaip stipriai myli savo profesiją. Manau, kad yra labai daug faktorių, kaip atsidurti šios profesijos kelyje, kuriuo aš einu.

– Koks yra darbas šiuolaikinėse vestuvėse?

– Tai labai dinamiška ir didelio kruopštumo reikalaujan­ti veikla. Lietuviams vestuvių fotografija nuo senų laikų yra labai svarbus paprotys, todėl darbas privalo būti atliktas nepriekaištingai. Tačiau svarbiausia, jog ne tik nuotraukose įamžinti įvykiai privalo būti gražūs, bet ir fotografo bei klientų ryšys. Jaunavedžiai renkasi fotografą ne tik pagal jo atliktus ankstesnius darbus, bet ir pagal tai, ar jiems patinka pats asmuo. Todėl dažnai tenka ne tik per objektyvą žiūrėti ir galvoti apie tinkamą šviesą bei kompoziciją, bet ir jaunuosius nuo ankstaus ryto raminti, sumažinti šventinės dienos įtampą, nes vestuvės yra vienas didžiausių jauno žmogaus iššūkių, kuris sukelia įvairiausių emocijų bombą. Dažnu atveju su jauna­ve­džiais po jų šven­­tės užsimezga drau­giški santy­kiai, ir jie tampa ma­no drau­gais. 

– Kokie yra Ši­lalės rajono klientai?

– Labai džiugu, jog dauguma klientų iš Šilalės rajono niekuo nesiskiria nuo Lie­tu­­vos didmiesčių klien­tų. Jauni žmonės, grįžę gyventi į Ši­lalę, kartu parsiveža patirtį bei supratimą apie naujas tendencijas. Mes esame „interneti­nė karta“, kuri sa­vo suvokimą apie tam tik­rus dalykus gali lengvai suformuo­ti iš viso pasaulio pateikiamų pasiūlymų.  

– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

– Fotografo darbas neturi išeiginių. Vestuvės dažniausiai vyksta penktadieniais ar­ba šeštadieniais, todėl dieną prieš tai reikia kruopščiai pasiruošti įrangą, rūbus, maistą, galutinai suderinti su jaunavedžiais arba vestuvių planuotoja šventinės dienos planą, fotografavimo lokacijas. Šven­tinė diena prasideda nuo ankstyvo ryto kelionės pas jaunavedžius, kur vyksta pasi­ruošimo įamžinimas, vėliau – ceremo­nija, fotosesija ir kelionė į šventės vietą, kur dažniausiai darbą baigiu po vidurnakčio. Kartais per dieną tenka nuvažiuoti virš 700 km, jeigu vestuvės būna Dzūkijoje ar Aukštaitijoje.

Po vestuvių dienos prasideda nuotraukų išsaugojimo kietuosiuose diskuose procesas. Tuomet imuosi nuotraukų at­rinkimo bei jų retušavimo. Kadangi šių darbų nespėju atlikti iki sekančių vestuvių, jie „stumiasi“ į priekį, todėl klientams tenka nuotraukų palaukti kelias savaites. Taip pat didelę laiko dalį užima bendravimas su naujais klientais, pokalbiai internetu, telefonu ar gyvi susitikimai, kurie būtini, norint įsitikinti, ar fotografo pasirinkimas yra tinkamas. 

Darbo dienomis taip pat planuojamos mažesnio masto fo­tosesijos: šeimos, vaikų, poros, krikštynų. Jų metu klientams parodau pačias gražiausias mano atrastas gamtos vietas mūsų rajone: nuostabiausius rugiagėlių laukus, mėlynuojančias lubinų pievas. Fotosesijos vyksta tiek gamtoje, tiek studijoje ar pas klientą namuose. Džiugina tai, jog šiai veiklai nėra būtina stacionari darbo vieta, o dirbti galiu nuotoliniu būdu ir įvairiausiose vietose.

– Kaip tapti sėkmingam mažame miestelyje?

– Svarbiausia turėti kažko­kią aistrą, ir kuo anksčiau ji pasireiškia, tuo didesnė sėk­mė vėliau nusišypsos. Ne­rei­kia siekti ypatingų turtų ar sva­jonių įkurti didžiulę įmonę. Ma­nau, kad svarbiausia yra mąstyti, jog prekę ar paslaugą būtų ga­­lima parduoti ne tik savo ra­­jono gyventojui, bet dirbti ir užsienio rinkoje.

Taip pat svarbu domėtis ir sekti naujienas, nes nuolat vykdomi įvairūs projektai, kurie gali padėti vystyti jūsų svajonių veiklą. Dalyvavimas projekte „Europos žemės ūkio fondas kaimo plėt­rai: Europa investuoja į kaimo vietoves“ yra didelis tramplinas mano sėkmės kelyje.

Erika MAČIUKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo