Atsižvelgdama į tarptautinių organizacijų rekomendacijas, Vyriausybė pritarė savivaldybių skirstymui į tris zonas pagal epidemiologinius rodiklius – geltoną, žalią ir raudoną. Į raudoną zoną patekusiose savivaldybėse, siekiant suvaldyti koronaviruso (COVID-19) plitimą, galės būti skelbiamas vietinis karantinas, ribojama gyventojų veikla.

Numatyta, kad savivaldybės pagal sergamumą koronavirusu bus pradedamos skirstyti nuo kitos savaitės. Pagal suskirstymą į zonas bus sprendžiama, kokias viruso plitimo valdymo rekomendacijas savivaldai teikti. Savivaldybės bus vertinamos, atsižvelgiant į tris kriterijus: 14 dienų sergamumo rodiklį 100 tūkst. gyventojų, teigiamų tyrimų procentinę dalį tarp atliktų tyrimų per 7 dienas ir atvejų, nesusijusių su protrūkiais/židiniais procentinę dalį per 7 dienas.

Žalioji zona reikš, kad į ją patenkančiose savivaldybėse koronaviruso pavojaus lygis yra žemas, o šį kriterijų atitinkančioms savivaldybėms nebūtina taikyti papildomų ribojimų. Į žaliąją zoną pateks savivaldybės, kuriose sergamumas mažesnis negu 25 atvejai 100 tūkst. gyventojų bei teigiamų tyrimų procentas per savaitę yra mažesnis negu 4 proc.

Geltonoji zona reikš, kad joje esančios savivaldybės, siekdamos suvaldyti tolimesnį koronaviruso plitimą, turėtų būti pasiruošusios bei atsakingai laikytis visuomenės sveikatos ekspertų rekomendacijų. Į geltonąją zoną pateks savivaldybės, kuriose sergamumas neviršija 50 atvejų 100 tūkst. gyventojų, o teigiamų testų – lygus arba didesnis negu 4 proc. arba sergamumas 25-150 atvejų 100 tūkst. gyventojų, o teigiamų testų – mažiau kaip 4 proc.

Raudonoji zona bus laikoma pavojingiausia zona. Joje esančioms savivaldybėms reikės ne tik  laikytis specialistų rekomendacijų bei nurodymų, bet ir bus sprendžiama dėl lokalaus karantino paskelbimo. Jį paskelbus, taip pat turėtų būti numatyti ribojimai viešam gyvenimui, renginiams, ugdymui, įvedamas privalomas asmens apsaugos priemonių dėvėjimas, atstumų laikymasis. Į raudonąją zoną pateks tos savivaldybės, kuriose sergamumas viršija 50 atvejų 100 tūkst. gyventojų, teigiamų testų – 4 proc. ir daugiau, o atvejų, nesusijusių su protrūkiais ar židiniais dalis yra 30 proc. ar daugiau per savaitę, arba tos, kuriose sergamumas bus didesnis negu 150 atvejų 100 tūkst. gyventojų ir atvejų, nesusijusių su protrūkiais ar židiniais dalis yra 30 proc. ar daugiau per savaitę, t.y. savivaldybėje turi būti registruota ne mažiau kaip 10 atvejų per savaitę.

Skelbiamas karantinas

Šiuo metu karantinas skelbiamas Elektrėnų, Joniškio rajono, Jurbarko rajono, Kelmės rajono, Klaipėdos rajono, Kretingos rajono, Marijampolės, Pasvalio rajono, Plungės rajono, Skuodo rajono, Šiaulių rajono, Švenčionių rajono savivaldybėse, taip pat pratęsiamas Raseinių rajono savivaldybėje. Karantino trukmė – nuo spalio 26 d. 00 val. iki lapkričio 9 d., 24 val.; Raseinių rajono savivaldybėje – iki lapkričio 6 d., 24 val. 

Sveikatos apsaugos ministerijos

Spaudos tarnybos inform.

COVID-19 pandemija pakeitė pasaulį negrįžtamai. Ji daro įtaką ne tik ekonomikai, sveikatos sektoriui, bet taip pat ir žmonių tarpusavio santykiams. Karantino metu daugiau laiko praleidome su artimaisiais, šiomis dienomis, kuomet susirgusiųjų koronaviruso infekcija daugėja, irgi dažniau nusprendžiame dirbti ar mokytis iš namų. Viena vertus, šeimos nariams tai yra ne tik galimybė užmegzti artimesnius santykius, bet ir rizika patirti didesnį nuovargį.

Vieniems tėvai – dirgiklis, kitiems – džiaugsmas

Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys įsitikinęs, kad nuovargis atsiranda, nes žmonės tarsi vaidina spektaklį, jog gyvenime neva niekas nepasikeitė, tik daugiau laiko praleidžiama namuose. Tačiau iš tiesų situacija yra visiškai priešinga.

„Mes imituojame, kad realiame gyvenime niekas nesustojo. Tai melas, kuris, laikui bėgant, ima varginti. Juk socialinis gyvenimas nėra vien tik fizinis išėjimas iš namų, tai yra tam tikras emocijų pasidalinimas. Per dieną su kiekvienu sutiktu žmogumi pasidaliname vis kita emocija, o kai to nebelieka, visomis emocijomis dalijamės tik su šeimos nariais, kuriems jų tenka daugiau nei bet kada anksčiau“, – sako L. Slušnys.

Viena iš didžiausių problemų, anot psichiatro, jog paaugliams per karantiną nuolatinis tėvų buvimas šalia tapo didžiuliu dirgikliu.

„Tai natūralu: jie nebegalėjo susitikti su draugais ir pasidalinti savo nepasitenkinimu tėvais, tad šis nuolat augo. Tėvams to atvirai vaikai taip pat jautėsi negalintys papasakoti, nes šie nesuprasiantys. Šią priešpriešą tarp vaikų ir tėvų karantinas tik išryškino. Netgi tėvų teiravimasis, kaip jaučiasi, paauglius pradėjo erzinti, nes jie tai laikė nekantrumo išraiška“, – teigia L. Slušnys.

Kita vertus, jis tikina savo praktikoje sutikęs ir labai gražių bendravimo pavyzdžių, kuomet karantinas santykius tik pagerino. 

„Vienas pradinukas labai atvirai pasakė, kad džiaugiasi karantinu, nes prieš tai tėtis visada dirbdavo, o dabar jis namuose su mama. Vaikui labai smagu, nes tėtis jam skyrė daug dėmesio, žaidė su juo. Vaikui tokie santykiai – dovana“, – pavyzdžiu dalijasi psichiatras.

L. Slušnio teigimu, visos santykių problemos – ne tik tėvų ir vaikų – remiasi į gebėjimą klausytis ir išgirsti, o kartais išbūti tyloje. Vis daugiau laiko leidžiant namuose jis pataria išmokti stebėti tiek save, tiek savo artimąjį, o kartais, tyloje būnant, pajausti, ko reikia aplinkui esantiems žmonėms ir būtent tai jiems pasiūlyti.

„Vaikai nemoka įvardyti, ko jiems reikia, dėl to jie ima nervintis, kyla konfliktai. Paaiškėjo, jog geri santykiai yra įmanomi net ir sudėtingomis sąlygomis, jei tik mokame vienas kito klausytis ir gebame kalbėtis. Deja, daugybė suaugusiųjų to nemoka“, – pabrėžia jis.

Išmokime dalintis emocijomis ir tinkamai į jas reaguoti

L. Slušnys akcentuoja, kad, norint palaikyti gerus santykius, pirmiausiai reikia išmokti dalintis savo emocijomis su kitais žmonėmis, taip pat gebėti priimti kitų emocijas.

„Jei aš jaučiu tam tikrą emociją, turiu pasakyti tai, o jeigu pasidalinu savo jausmais, kitas žmogus turi tai išgirsti. Nesvarbu, ką jaučiame, negalime numoti ranka į savo pojūčius. Taip pat be galo svarbu suvokti vieną dalyką: jei žmogus kažkaip jaučiasi, mes tą emociją turime išmokti priimti. Jei kitas šeimos narys sako, jog šiandien yra liūdnas arba pavargęs, tai nederėtų atkirsti jam tokiomis sparnuotomis frazėmis, kaip „ar čia buvo dėl ko pavargti, juk niekur nėjai, ar yra čia ko liūdėti“. Žmogus, pasidalijęs savo jausmais ir išgirdęs tokį atsakymą, jausis kaip beisbolo lazda į galvą gavęs ir daugiau nebenorės išsipasakoti“, – aiškina jis.

Psichiatras rekomenduoja šeimoje padėti vienas kitam atrasti džiaugsmą, pastebėti kito pervargimo simptomus ir į tai reaguoti nuoširdžiai bei supratingai. Pasak jo, kad tai įvyktų, kai kuriems tėvams reikėtų sugrįžti į šiuolaikinės mokyklos suolą.

„Tėvams būtina įgyti socialinių ir emocinių kompetencijų – pasimokyti to, ko šiandien mokosi jų vaikai pirmose-aštuntose klasėse. Tai ilgas procesas, todėl karantinas ir laiko leidimas namuose yra naudingi tuo, jog žmonės gauna progą stebėti ir pagaliau išmokti tiek su savo vaikais, tiek ir kitais žmonėmis bendrauti kitaip, išvysti juos kitoje šviesoje, pajusti, koks santykis juos sieja“, – pastebi L. Slušnys.

Jis priduria, kad nors žmonės ir baiminasi galimo antrojo karantino bei bando jam nusiteikti, tokioms situacijoms niekas negali iš anksto būti pasiruošęs, todėl tėra viena išeitis – priimti tai kaip faktą, jog privalome būti karantine, nes tokiu būdu saugome save ir kitus.

„Kiekvienas žmogus, sąžiningai laikydamasis karantino, saviizoliacijos taisyklių ar elementarių saugumo reikalavimų, turėtų sau „užsidėti“ aureolę. Juk sėdėdami namuose ir vengdami kontaktų saugome tuos, kuriems gali prireikti rimtos medicininės pagalbos, vietos ligoninėje. Nepamirškime, jog karantinas skirtas ne kažką įkalinti, apriboti žmonių galimybes ar net teisę į judėjimą, bet tam, kad „nesprogtų“ sveikatos sistema“, – gyventojų nuogąstavimus dėl galimo antro karantino komentuoja L. Slušnys.

Gabija VAITIEKŪNĖ 

Europos solidarumo korpusas organizacijoms suteikia galimybę kurti ir, gavus finansavimą, įgyvendinti projektus – įveiklinti iš užsienio atvykstančius jaunus žmones – savanorius, praktikantus, darbuotojus. 18–30 metų jaunimui programa suteikia galimybę savanoriauti, atlikti praktiką ar dirbti užsienyje. Taip pat, susibūrus į grupes, įgyvendinti vietos bendruomenei reikšmingus projektus.

Pastarąja galimybe pasinaudojo ir dvi jaunimo grupės iš Šilalės. Viena iš jų – tinklalaidės „Pokalbiai su (ne)jaunimu“ iniciatyvinė grupė.

Šios tinklalaidės (angl. podcast) idėja gimė Eurodesk Lietuva vykdomos kampanijos „Dalinkis vasara“ metu, kai Šilalėje buvo organizuojamas tradicinis  „Apskritojo stalo“ pokalbių renginys „Pokalbiai su (ne)jaunimu“. Renginio iniciatorei Faustai Sragauskaitei spontaniškai sugalvojus įrašyti laidą, prasidėjo iššūkių kupinas projekto vystymo kelias.

Nors tinklalaidės kūrimas prasidėjo nuo savo santaupų investavimo į mėgėjišką įrangą, žiemos pabaigoje paskelbtas solidarumo projektų paraiškų teikimas leido profesionaliau žvelgti į visą šią iniciatyvą. Tačiau Europos solidarumo projektas yra ne vien apie finansavimą. Jis skirtas ir jaunimo inicijuojamiems pokyčiams visuomenėje, tad solidarumo projekto paraiškos pildymas padėjo taip pat ir išgryninti ir stipriau įtvirtinti vystomos iniciatyvos idėją – orientuotis į motyvuotą, bet mažiau galimybių turintį jaunimą.

Solidarumo projektas sukuria galimybę tobulėti ir pačiai iniciatyvinei grupei. Nors iki tol iniciatyvinę komandą sudarė tik du žmonės – Kristupas Grigalavičius (vaizdo ir garso režisierius) bei laidų vedėja F. Sragauskaitė, projektas leido praplėsti gretas. Taip prie komandos prisijungė Ieva Špečkauskaitė, kuri įamžina renginių akimirkas bei tobulinasi vizualų kūrime, Audrė Jokubauskytė, išbandanti save, vesdama laidas, Neda Šimkūnaitė, kuri užsiima viešinimu bei komunikacija, ir Gabrielius Ulanovas, montuojantis laidas. Įgyti nauji įgūdžiai bus įrašyti „Youthpass“ pažymėjime, kuris gali ateityje padėti stojant į mokymosi įstaigą ar įsidarbinant.

Tinklalaidė yra nemokamas ir efektyvus būdas pažinti pasaulį. Keliaujant namo, sportuojant ar dirbant daug kūrybiškumo bei susikaupimo nereikalaujančius darbus galima klausytis laidų įvairiausiomis temomis. „Pokalbiai su (ne)jaunimu“ – tai tinklalaidė apie jaunimo galimybes Lietuvoje ir pasaulyje, jauno žmogaus gyvenimą bei problemas. Iki šiol yra išleisti jau 27 epizodai ir tai dar ne pabaiga! Laidose galima išgirsti apie tokias jaunimo galimybes kaip Erasmus+ jaunimo mainus, savanorystę užsienyje, Au Pair programą, praplėsti savo požiūrį, nagrinėjant tokias temas kaip mąstysenos svarba, norint gyventi nepriklausomą finansinį gyvenimą, paauglių nėštumas ir kt.. Šiuo metu „Pokalbiai su (ne)jaunimu“ laidas galima išgirsti per „Spotify“, „Podbean“ ir „Youtube“ (čia galima daugelį iš jų ir pamatyti). Kadangi šiuo metu tinklalaidės iniciatorė Fausta pagal Europos solidarumo korpuso programą atlieka 10 mėnesių savanorystę jaunimo centre Prancūzijoje, ateityje bus galima išvysti ir jos nuotykius bei patirtis šiame kanale.

Daugiau informacijos apie Europos solidarumo korpusą bei paraiškų teikimo terminus galima sužinoti internetinėje svetainėje www.solidarumokorpusas.lt.

Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos

„Apskritasis stalas“ inform.

Lietuvoje nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mediacijos įstatymo pataisos, numatančios privalomąją mediaciją šeimos ginčuose. Mediacija galima tik dėl tokio ginčo, dėl kurio pagal įstatymus leidžiama šalims sudaryti taikos sutartį. Privalomoji mediacija taikoma ginčuose dėl santuokos nutraukimo ir kitų privalomų klausimų išsprendimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, išlaikymo pilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, santuokoje turimu turtu naudojimosi tvarkos nustatymo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais ir jų auklėjimo tvarkos nustatymo, tėvystės nustatymo ir kt.

Kaip pavyksta įgyvendinti Mediacijos įstatymo nuostatas sprendžiant šeimos ginčus ir pasitelkiant privalomumą pasinaudoti taikiu ginčų sprendimo būdu? Ar gali mediacijos sesijos vykti pasitelkus informacines technologijas?

Daugeliu atveju privalomumas visuomenėje sukelia neigiamas emocijas ir iššaukia nepasitenkinimą dėl galimybės tiesiogiai kreiptis į teismą išspręsti ginčą teisminiu keliu. Vienai iš ginčo šalių prieš kreipiantis į teismą yra nustatyta pareiga inicijuoti mediaciją – kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus paskyrimo arba savo pasirinktą mediatorių ir bandyti spręsti ginčą taikiai, tačiau tuo prievolė ir baigiasi. Toliau pačios ginčo šalys turi teisę spręsti, ar pasinaudoti šia ginčų sprendimo procedūra. Abi šalys gali bet kada pasitraukti iš šio proceso.

Dažnai girdima: „O kodėl turiu tartis su kita ginčo šalimi?“, „Kodėl ribojama mano teisė kreiptis į teismą?“, „Nenoriu tartis su kita ginčo šalimi, kadangi mes nesikalbame, nebendraujame“ arba dėl nesutarimų, asmeninių priežasčių nenorima susitikti, tiesiogiai bendrauti su kita ginčo šalimi. Visi šie keliami klausimai veikiausiai yra sąlygoti ir to, kad turima mažai žinių apie mediaciją, todėl yra svarbu, kad pačios ginčo šalys suprastų mediacijos tikslą, naudą jų interesams ir, kad nėra būtinybės bendrauti su ginčo šalimi tik tiesiogiai.

Nors visuomenėje mediacija dar nėra populiari ir dažnai nežinant šios procedūros esmės kyla nepasitikėjimas mediacijos institutu, tačiau, pasak advokatės-mediatorės Birutės Strimaitytės, privalomosios mediacijos nauda yra akivaizdi.

„Šalys išvengia bylinėjimosi proceso, kuris ne tik sietinas su materialinėmis bylinėjimosi išlaidomis, bet ir neigiama (dažnai itin skausminga emocine patirtimi), kurios įvertinti pinigais negalima. Skatinant mediaciją reikėtų šalis informuoti, kad procesas – savanoriškas ir šalis iš jo bet kada gali pasitraukti (priešingai, nei iš teisminio proceso), tačiau vardan greitesnio ir pigesnio proceso tikrai verta pabandyti, o mediatorius – nešališkas arbitras, kuris tik siekia, kad šalys pačios priimtų sau naudingiausią sprendimą, nes bylą nagrinėjant teisme – viena iš jų bus pralaimėjusi. Būtina akcentuoti, kad šalims priėmus bendrą sprendimą ir bylą išsprendus taikiai, ateityje tai sąlygoja ir normalių santykių išsaugojimą bei bendradarbiavimą, o tai ypač aktualu, jei šalys turi bendrų vaikų“, – teigia B. Strimaitytė.

Mediacija apibūdinama kaip procesas, kurio metu neutrali trečioji šalis padeda ginčo šalims rasti jiems geriausią sprendimą ir ginčo šalys turėtų nebijoti šio proceso, ir jį įvertinti kaip vieną iš taikių alternatyvų sprendžiant šeimos ginčus. Atsižvelgiant į tai, kad nemažai civilinių ginčų žmonės galėtų išspręsti net nesikreipdami į teismą, o naudodamiesi mediatorių paslaugomis, tokiu atveju ginčų sprendimas taikiai žmonėms leistų atkurti socialinę taiką tarp šalių, sumažintų bylinėjimosi išlaidas, sumažintų teismų darbo krūvį. Naujovės mediacijos paslaugų srityje atveria  galimybes pačioms ginčo šalims savanoriškai, savarankiškai priimti sprendimus, susitarti ir tam tikrais atvejais, susitaikyti, apsaugoti vaikų interesus nuo neigiamų emocijų. Tokiu būdu priimtų susitarimų yra laikomasi efektyviau nei sprendimų, kuriuos priimtų teismas, nes mediacijos proceso metu susitarimas yra pasiektas pačių šalių bendradarbiavimu. Visgi, pažymėtina, jog privalomosios mediacijos atvejais šeimos ginčuose, nesutikus kitai ginčo šaliai medijuotis arba mediacijos procese pasitraukus ginčo šalims, tai neatima galimybės kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo teisminiu būdu.

Mediatorė, Juris mediator įkūrėja ir Lietuvos mediatorių rūmų narė Rasa Stoškuvienė, pasisakydama apie mediacijos naudą, išskyrė svarbius aspektus – mediacijos proceso konfidencialumą, mediatoriaus kompetenciją, ginčo šalių elgesį.

„Mediacijos nereikia bijoti, nes tai konfidencialus procesas, kuris tik padeda ginčo šalims pabandyti išspręsti iškilusį ginčą taikiu būdu ir jei nepavyksta susitarti taikiai yra neužkertamas kelias kreiptis į teismą ir ginčą spręsti ginčo teisenos tvarka. Be abejo dėl sėkmingos mediacijos yra labai svarbi mediatoriaus kompetencija. Jei mediatorius dirba šį darbą su meile ir tikslu padėti žmonėms išspręsti iškilusį ginčą, mediacijos procesas beveik visada gali pasibaigti taikos sutartimi. Taip pat didelę įtaką mediacijos proceso pabaigos rezultatui turi ir pačios ginčo šalys, jei atsakingai žiūrės į mediacijos svarbą, žmonių santykius ateityje ir bandys rasti kompromisą tarp priešingų interesų ir principų - mediacijos procesas bus užbaigiamas taikos sutartimi ir pagarbiais santykiais ateityje“, – aiškina Lietuvos mediatorių rūmų atstovė.

Ginčo šalys turi teisę iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo pačios pasirinkti mediatorių. Tokiu atveju mediacijos paslaugos yra apmokamos ginčo šalių lėšomis, o mediacijos paslaugų kaina yra nustatoma ginčo šalių bei mediatoriaus susitarimu. Yra galimybė iki 4 valandų gauti valstybės lėšomis apmokamą mediacijos paslaugą. Tuomet ginčo šalis ar šalys turi kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus parinkimo ir paskyrimo vykdyti privalomąją mediaciją. Tokių prašymų nuolat gaunama.

„Nors mediacijos esmė yra ta, kad ji gali būti vykdoma tik ginčo šalių bendru sutarimu, savanoriškai, didžioji dalis mediacijų dėl šeimos ginčų neįvyksta dėl kitos ginčo šalies nesutikimo medijuotis. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje gautų 5570 prašymų, 2029  šeimos ginčuose buvo paskirti mediatoriai vykdyti mediacijos paslaugą.  Apžvelgiant šios dienos situaciją, daugiau nei 550 ginčų, kilusių iš šeimos santykių, pavyko išspręsti taikiai. Galime pasidžiaugti, kad mediacijos procesas vyksta ir ši paslauga ateityje bus patrauklesnė visuomenei bei taps įprastu būdu susitarti be teismo“,– pažymi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorė Živilė Poželienė.

Kokiais būdais gali vykti mediacijos sesijos? Ar visuomet ginčo šalims būtina susitikti ir kalbėtis tiesiogiai?

Teisės aktai neįpareigoja ginčo šalių susitikti akis į akį ir spręsti nesutarimą bendroje mediacijos procedūroje.  Mediacijos procesas yra lankstus ir ginčo šalys bei mediatorius bendru sutarimu gali pasirinkti įvairius jiems priimtiniausius bendravimo būdus. Tai patvirtina ir šios dienos situacija, kai daugelis procesų vyksta nuotoliniu būdu, pasitelkiant informacines technologijas, kurios mediacijoje gali būti naudojamos bet kuriuo metu. Nuotolinė mediacija, ypač tais atvejais, kai nenorima tiesioginio susitikimo, padeda ginčo šalims jaustis komfortiškai, išvengti neigiamų emocijų, kylančių iš įtemptų tarpusavio santykių. Taip sutaupoma ir laiko, nereikia niekur važiuoti, viskas vyksta visiems patogioje vietoje, galima pagal poreikį keisti bendravimo laiką. Mediacijos procese yra svarbus pačių ginčo šalių noras spręsti ginčus taikiai, susitarti dėl rūpimų klausimų.

Mediatorė-advokatė B. Strimaitytė, pasidalindama savo praktika, akcentavo šalių savanoriškumo principo svarbą.

„Kadangi mediacijos procesas – savanoriškas, įgyvendinti jį efektyviai galima, jei abi šalys iš tiesų siekia išspręsti ginčą taikiai, o ne formaliai vilkinti procesą. Mediaciją vykdau, pasitelkdama technologijas, leidžiančias bendrauti su šalimis nuotoliniu būdu. Šalims pageidaujant, tai galima padaryti telekomunikacijų ryšių pagalba, tiek bendraujant atskirai su kiekviena, tiek rengiant konferencinius pokalbius (su vaizdu arba be jo). Noriu atkreipti dėmesį, kad tokios priemonės naudojamos ir tada, kai mediacijos šalys gyvena skirtingose valstybėse ar miestuose. Tikrai galiu pasidalinti patirtimi, jog sėkmingai išspręsti ginčą mediacijos pagalba įmanoma, jei šalys ir jų atstovai yra aktyvios, elgiasi sąžiningai ir nuoširdžiai siekia išspręsti ginčą“, – teigia specialistė. 

Taigi, nežiūrint į tai, kokie komunikavimo būdai pasirenkami tarp mediatoriaus ir ginčo šalių, galutinis rezultatas priklauso nuo to, ar norima susitarti taikiai ir priimti bendrus sprendimus, galinčius nulemti tolimesnį tarpusavio bendravimą. Tik pačios šalys geriausiai jaučia galimų taikių sprendimo priėmimo galimumą. Vienas iš kertinių mediacijos proceso principų – savanoriškumo, suteikiančių ginčo šalims jausti, įsivertinti, ar ginčas gali būti sprendžiamas taikant mediaciją, ar jiems reikalinga pagalba iš nešališko asmens – mediatoriaus.

Kviečiame gyventojus, iškilus ginčams, pasinaudoti šia naujove, bandyti tartis taikiai neutralioje aplinkoje ir neskubėti rinktis tik teisminį būdą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos inform.      

Žmonių reakcijos į pandemiją – sudėtingos ir labai skirtingos, o labiausiai tai lemia asmeninės problemos, su kuriomis teko susidurti. Tačiau juk visi mes patyrėme daug iššūkių: reikėjo pertvarkyti savo darbo dieną, atšaukti keliones, svarbias šventes ir keisti savo planus, pereiti prie nuotolinio mokymo ar mokymosi, išmokti laikytis naujų taisyklių ir begalę kitų dalykų, todėl ne­nuostabu, kad pamiršome rūpintis savo emocine sveikata. 

Kaip teigia socialinių mokslų daktarė, psichologė Ksenija Čunichina, šiuo neeiliniu laikotarpiu svarbiausia mokytis ugdyti savo psichologinį atsparumą, bet kartu išlikti ir sąmoningu piliečiu – suprasti galimas savo elgesio pasekmes ne tik sau, bet ir visai aplinkai. 

Vieniems – stresas, kitiems – pagerėjimas

Pasak VU Psichologijos instituto mokslininkų, prasidėjus karantinui, žmonių psichologinė būsena keitėsi skir­tingai – vieniems tai bu­vo la­bai didelis stresas, o ki­tų savijauta netgi pagerėjo. Emo­cinės būsenos pablogėjimas dažniau buvo būdingas mokiniams bei studentams, taip pat žmonėms, kurie prasčiau vertino savo ekonomines pajamas.

„Visi mes mėgstame pastovumą, ir retas kuris teigiamai vertina panašius pokyčius, kadangi jie buvo susiję su didele nežinomybe. Kalbėdami apie žmonių reakcijas, privalome suprasti, jog kiekvienas savo aplinkoje turime skirtingų resursų, todėl tai, kas vienam sukėlė baimę, kitam gali sukelti pyktį, o trečio visai nepaliesti“, – teigia psichologė K. Ču­­nichina. 

„Informacinės dietos“ nauda

Pastaruoju laikotarpiu labiau­siai išryškėjo dvi žmonių grupės – vieni pernelyg įtemptai domisi visomis koronaviruso naujienomis, o tai daro neigiamą įtaką jų psichologinei būklei, ki­ti, priešingai – tiki mokslu nepagrįstomis teorijomis ir visiškai neįvertina šio viruso grėsmės. 

Žmonėms, kurie patiria didelį nerimą dėl to, jog nuolat seka visas naujienas, susijusias su koronaviruso plitimu, patariama laikytis „informacinės dietos“.

„Tokį norą viską žinoti galima suprasti – po juo slepiasi įsitikinimas, kad jeigu viską žinosiu, galėsiu kontroliuoti situaciją, pavyz­džiui, nesusirgti, apsisaugoti, apsaugoti savo šeimą“, – aiškina psichologė. 

Tiesa, didelis dėme­sys šiai temai leng­vai užvaldo žmogų ir jis tampa selektyviai dėmesingas neigiamai informacijai, nebesugeba įvertinti realaus pavojaus. Tai gali skatinti dar didesnį nerimą ir obsesyvias mintis, kompulsyvų elgesį, tad vertėtų išmokti atsirinkti informaciją ir skaityti tik patikimus oficialius šaltinius. 

„Mes gyvename tokiu laiku, kai atsirinkti teisingą infor­maciją apie bet ką, taip pat ir apie koronavirusą, yra sudėtinga, todėl itin svarbu tik­rinti bet kokios teorijos patikimumą, šaltinį, kuris ją pateikia. Patikėti sąmokslo teorija yra gerokai lengviau negu atrinkti patikimą informaciją tarp tokios gausos. Tada sutapimai pradedami vertinti kaip tokią teoriją patvirtinantys faktai, nors taip iš tiesų nėra“, – teigia psichologė ir tiems, kurie nesureikšmina koronaviruso grėsmės, pataria atsakingai laikytis Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijų – nepamiršti dažniau plauti rankų, laikytis saugaus atstumo, dėvėti kaukes. 

Nuoširdus kontaktas su artimaisiais

Visų svarbiausia šiuo laikotarpiu – išlikti sąmoningiems ir stebėti save, savo bei artimųjų emocinius pokyčius.

„Dabar visiems mums neleng­va, ir kiekvienas turime teisę į įvairiausius jausmus, todėl reikėtų palaikyti nuoširdų ryšį su artimaisiais ir itin atsargiai vertinti iššūkius, su kuriais jie susiduria“, – sako psichologė.

Specialistės teigimu, būtina priimti tai, jog labai toli į priekį planuoti nebegalime, tad pasistenkime orientuotis į pozityvius pokyčius, atsakyti sau į klausimus: ko aš išmokau šiuo periodu, kas padėjo man įveikti iššūkius ir kaip ši patirtis mane praturtino? 

Sąmoningas psichologinis atsparumas

Patariama mokytis ugdyti savo psichologinį atsparumą, o tam gali padėti įvairiausi būdai, tokie kaip dėkingumo praktikos, meditacijos ar kreipimasis pagalbos į specia­listus. 

Be to, svarbu pasirūpinti savo kūnu – fiziniai pratimai, bėgimas ar net pasivaikščiojimas skatina mūsų kūną gaminti laimės hormonus, o tai suteikia mums stiprybės ir kitose srityse.

„Šiuo laikotarpiu tikrai svarbu, kad išmoktume galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, suprasti savo elgesio pasekmes ne tik sau, bet ir kitiems. Tuomet visų apribojimų bei higienos taisyklių laikysimės ne dėl didelių baus­mių, o dėl savęs, artimo žmogaus bei aplinkos“, – teigia psichologė K. Čunichina.

Taip pat primenama, kad šalyje veikia nemokama emocinės paramos telefonu linija 1809, todėl piliečiai raginami nedelsti ir kreiptis pagalbos.

Projektas „Sąmoningumas – raktas į sveiką kūną ir protą“ yra finansiškai remiamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija

Siekiant mažinti ilgalaikes neigiamas koronaviruso pandemijos pasekmes, LR Sveikatos apsaugos minis­terija atkreipia piliečių dėmesį į psichikos sveikatos ge­rinimą, vykdomas iniciatyvas ir teikiamą nemokamą emo­cinę bei psichologinę pagalbą visoje Lietuvoje. 

Mobiliosios krizių įveikimo komandos

Nuo spalio 12 d. dalyje Vil­niaus ir Kauno apskritims priklausančių savivaldybių pra­dėjo veikti mobiliosios psichologinių krizių įveikimo komandos. 

Psichologinę pagalbą bus galima gauti žmonėms, bend­ruomenėms ar kolektyvams, kurie susidūrė su įvykiais, kėlusiais grėsmę žmogaus sveikatai ar gyvybei, pavyzdžiui, artimojo ar bendradarbio ūmios psichozės, savižudybės, bandymo ar grasinimo žudytis atvejais, patyrus šoką po įvykusio nelaimingo atsitikimo ar avarijos, kai nukentėjo ar žuvo žmonės, esant galimybei – ir kitų krizių atvejais.

Mobiliosios komandos padės ne tik išgyventi ir geriau suprasti su krize susijusius jausmus, bet ir sudaryti artimiausių krizės valdymo veiksmų planą.

Vilniaus apskrityje jos dirbs Vilniaus, Vilniaus rajo­no, Elekt­­rėnų, Šalčininkų, Šir­vin­tų, Švenčionių, Trakų bei Uk­mer­gės savivaldybėse, o Kauno apskrityje – Kauno miesto, Birštono, Kauno, Kė­dainių, Kaišiadorių, Jonavos, Prienų bei Raseinių savivaldybėse. 

Su specialistais galima susisiekti kasdien, nuo 8 iki 20 val., įskaitant savaitgalius, tel. (8-616) 2-22-52, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Prašyti tokios pagalbos galės įstaigos, bendruomenės, savivaldybės, seniūnijos, švie­timo įstaigos, visuomeninės or­ganizacijos, kurių nariai pa­tiria krizinį įvykį.

Individualaus krizinio konsultavimo paslaugos galės bū­ti teikiamos ir kitiems besikreipiantiems, kurie išgyvena kitokias krizes. Tiesa, tokia pagalba galės būti suteikta tik tuomet, jei tuo laiku mobiliosios komandos nebus užimtos anksčiau išvardintais at­vejais.

Daugiau nemokamų konsultacijų 

Nuo šiol nemokamą psichologų konsultaciją gali gauti gyventojai, susidūrę su koronaviruso situacijos sukeltu stresu, nerimu bei kitais psichologiniais sunkumais. 

Atkreipiamas dėmesys, kad šiai paslaugai nereikia specia­laus gydytojo siuntimo, užtenka tik paskambinti į artimiausią Visuomenės sveika­tos biurą, užsiregistruoti ir at­vykti sutartu laiku, o esant po­reikiui, konsultacija gali bū­ti ir anoniminė.

Anot sveikatos apsaugos mi­nistro Aurelijaus Verygos, karantino metu buvo ypač stip­riai išaugęs skaičius gyventojų, patiriančių nerimą, pyktį ar neviltį, siejamą su sveikatos būkle, asmenine finansine situacija, neapibrėžtumu. Nors šiuo metu situacija pagerėjo, bet vis dar reikalinga profesionalų pagalba, nes visuomenės psichikos būklė išlieka prasta.

„Labai svarbu, jog žmonės gautų reikiamą pagalbą, net jei neserga konkrečia psichikos liga, laiku išspręstų aktualias psichologines problemas ir taip užkirstų kelią galimam sveikatos sutrikimui“, – sako ministras.

Pagalba tėvams

Higienos instituto koordinuo­jamas projektas „Ne­įti­kė­tini metai“ vyks net trylikoje šalies savivaldybių ir padės tėvams, auginantiems vaikus, turinčius elgesio bei emocinių sunkumų, rasti atsakymus į kylančius klausimus dėl netinkamo vaiko elgesio, bend­ravimo, jo auk­lėjimo ir kitų rūpesčių. 

Kaip teigia šio projekto vadovė Neringa Pieslikaitė, programa ne tik suteikia auk­lė­ji­mo įgūdžių tėvams, auginantiems elgesio sunkumų tu­rinčius vaikus, bet ir užkerta kelią tolesniam problemų progresavimui. Tikimasi, kad projektas padės Lietuvoje skatinti kokybiškesnį vaikų bei tėvų santykių vystymą ir kartu pagerins mažųjų šalies piliečių psichikos sveikatą bei šeimų gerovę. 

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio miestų ir Marijampolės savivaldybėse dar šį mėnesį planuojama pra­dėti vesti mokymus tė­vų, auginančių 3–6 m. vaikus, kurie turi elgesio sunkumų, gru­pėms. Atsižvelgiant į pande­minę situaciją, kiekvienoje savivaldybėje, esant poreikiui, mokymai tėvams vyks nuotoliniu būdu. Antrame projekto etape 2021 m. sausį tokie mokymai numatomi ir kitose šalies savivaldybėse. 

Pagalbasau.lt – emocinės sveikatos link

Jau pradėjo veikti interneto svetainė www.pagalbasau.lt, kurioje vienoje vietoje galima rasti aktualią bei patikimą informaciją apie emocinę sveikatą, prieinamą psichologinę pagalbą, pritaikytą COVID-19 pandemijos poreikiams, ir ne tik. 

Šiame puslapyje suteikiama informacija apie psichologinius sutrikimus, savęs ir savo emocijų pažinimą, taip pat galima atlikti geros savijautos testą, pagalbos žemėlapyje rasti visas šalies psichikos sveikatos priežiūros įstaigas, susipažinti su rekomendacijomis gyventojams, specialistams bei organizacijoms ar teisiniais apribojimais sergantiems psichikos sveikatos sutrikimais, rasti įvairias pagalbos linijas, kuriomis galima paskambinti visada, kai reikia ir norisi pasikalbėti. Pagrindinė emo­cinės paramos linija – 1809, o skubi pagalba suteikiama paskambinus 112. 

Pajutus pirmuosius signalus, vertėtų atminti, kad tu nesi vienas, ir nedelsiant kreiptis pagalbos. Juk emocinę ir psichologinę pagalbą kiekvienas asmuo gali gauti nemokamai visoje Lietuvoje, todėl piliečiai ypač raginami pasinaudoti visomis psichikos sveikatos gerinimo galimybėmis. 

Projektas „Sąmoningumas – raktas į sveiką kūną ir protą“ yra finansiškai remiamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus 2019–2020 m. finansavimui pa­­rengė ir Lietuvos kultūros tarybai pateikė 4 projektines paraiškas, ku­rios gavo finansavimą. Projektai susiję su naujausiomis technologijomis ir inovatyvumu, kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių iš­sau­go­jimu (knygos leidyba) bei restauravimu. Norime skaitytojus pla­čiau su­pažindinti su dviem muziejaus projektais. 

Vienas iš pirmųjų, kuris tęsiasi jau antrus metus (tęstinis projektas) ir bu­vo antrą kartą finansuotas – tai „Vir­tualus Ši­lalės gidas: kul­tū­ra ir istorija“. Vir­tualus gidas susideda iš 360 laips­nių panora­mi­nių nuot­rau­kų, kurių viena dalis yra daryta iš paukščio skrydžio. Šių nuotraukų pagalba gali­me aplankyti žymiausius Ši­la­lės krašto objektus, tokius kaip Dio­­­ni­-

zo Poš­kos Baub­lių muziejus, Šilalės Šv. Pran­­ciš­­kaus Asy­žiečio bažnyčia, Kal­tinėnų dvasingumo parkas ir Tau­tos prisikė­limo kryžius, „užlipti“ ant Ru­bi­navo, Medvėgalio, Pagrybio piliakalnių bei pa­ma­tyti kitus Šilalės krašto lankytinus objektus.

Šiuo metu gidas talpina 15 panoraminių nuotraukų iš oro ir 36 – nuo žemės. Virtualų Šilalės karšto gidą galite aplankyti ir būdami namie, adresu https://www.gidas360.lt/hmd/silalemuseum/custom/. Tikimės, kad projektas sudomins ne tik mūsų kraštiečius, bet ir svečius iš kitų šalių, kadangi projekto aprašai pateikiami ang­lų ir vokiečių kalbomis. Projektas vyko nuo balandžio iki spa­lio mėnesio.

Kitas iš finansuotų projektų – „No­ri pažinti ir atrasti? Keliauk!“ Įgy­ven­dinant jį, įsigytos interaktyvios grindys, kurios talpina apie 40 interaktyvių užsiėmimų bei žaidimų, skirtų vaikams. Interaktyvios grindys pasižymi savybėmis, kuriomis vaikai/mokiniai naudojasi formuodami požiūrį, mokydamiesi bei gilindami savo žinias ir įgūdžius. Interaktyvių grindų naudojimas suteikia galimybę mokytis žaidžiant. Darbas su interaktyviomis grindimis yra priedas teikiant informaciją iš skirtingų media šaltinių. Tai daugiafunkcė mokomoji priemonė, kuri pajungia didelę dalį mokinių veiklų: suvokiamąsias, intelektines ir motorines.

Šalia visų šių užsiėmimų buvo sukurta ir edukacinė programa „Šilalės krašto piliakalnių slėpiniai“, kurios metu vaikai/mokiniai galės susipažinti su Ši­lalės krašto piliakalniais. Projekto įgy­vendinimo laikotarpis – nuo vasario iki lapkričio mėnesio.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, įgyvendindamas projektus, siekia padidinti paslaugų įvairovę, prieinamumą bei kokybę ir laukia visų, kurie nori pažinti ar prisiminti Šilalės krašto istoriją bei kitaip keliauti po Šilalės kraštą.

Projektus iš dalies finansuoja:

Per rugsėjį Šilalės rajone buvo užfiksuoti vos keli nauji koronaviruso atvejai, specia­listai džiaugėsi, kad realiai sirgo tik du asmenys. Tačiau, vėstant orams, džiaugsmas blėsta: vien per keturias šios savaitės dienas gauti net penki pranešimai apie užsikrėtimą pavojingu virusu.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81

Dažnai sakoma: jei devyni amatai – dešimtas badas. Ta­čiau Traksėdžio seniūnijoje, pačiame Gūb­rių kai­mo pa­kraš­tyje gyvenantys bei ūki­nin­­kau­jan­tys Adolfina ir Stanis­lovas Neimantai tam ka­te­goriškai prieštarauja. Že­mės jiedu turi ne tiek ir daug – apie 20 hektarų, dalį paskyrė pievoms bei ganykloms, nes iki šiol vis dar laiko keturias karves, pieną parduoda supirkėjams. Sė­ja žiemkenčių ir vasarojaus. Grū­dų neparduoda, nes juos sušeria savo augintiniams, kuriuos visus krūvon sudėjus keli šimtai gautųsi.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81