Šilališkiai, kurių sklypus vagoja melioracijos kanalai, nesupranta, kada tikėtis savivaldybės pagalbos, o kada tvarkytis patiems. Tuo tarpu atsakingi specialistai tiek su gyventojais, tiek su žurnalistais kalba nesuprantama šneka.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85
„Šilalės artojui“ paskambinusi Kiaukų kaimo gyventoja skundėsi prasta vietinio kelio būkle.
Aldona BIELICIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85
Prieš savaitę dar buvusi „geltonojoje“ zonoje, Šilalės savivaldybė dabar „raudonuoja“ kaip ir aplinkiniai Raseinių bei Kelmės rajonai. Sergančiųjų Covid-19 daugėja kiekvieną dieną, o pirmadienį, antradienį ir trečiadienį buvo užregistruota po devynis naujus atvejus. Koronavirusas jau pasiekė ir Šilalės ligoninę – baiminamasi, kad joje gali susiformuoti naujas ligos plitimo židinys.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85
Vos užėmęs pareigas, meras Algirdas Meiženis ne kartą viešai yra pareiškęs, kad, vertindamas savivaldybei pavaldžių įstaigų bei organizacijų vadovų darbą, nežiūrės partiškumo ir vertins jų veiklą taip, kaip ją vertina žmonės. Tačiau porinkiminei euforijai išblėsus, pasimiršo ir skambūs lozungai. Bent jau taip atrodo, vertinant pastarųjų savaičių valdžios sprendimus. Praėjusį antradienį „Šilalės artojui“ paskelbus informaciją apie ūkinę-finansinę Šilalės šilumos tinklų padėtį, redakciją pasiekė žinia, jog UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktorių Kęstutį Ačą rajono vadovai dar spalio pradžioje buvo išsikvietę „ant kilimėlio“ ir siūlė nuo spalio 30-osios palikti pareigas „šalių susitarimu“.
Angelė BARTAŠEVIČIENĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85
Lapkričio 4 d., 19 val., į Klaipėdos Žvejų rūmus sugrįžta geriausia 2019 m. uostamiesčio teatrų premjera pripažinta „Eglė žalčių karalienė“. O jau lapkričio 5 d. Vilniuje paaiškės „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų laureatai, kuriais gali tapti ir šio spektaklio choreografas bei pagrindinio vaidmens atlikėja.
Paprastai rengiama kovo pabaigoje, šįmet „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija dėl pavasarinio karantino buvo perkelta į rudens sezoną. Dar kovo mėnesį paskelbtame nominantų sąraše Martynas Rimeikis minimas tarp geriausių choreografų, o balerina Julija Stankevičiūtė – tarp geriausių šokėjų. Abu menininkai „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuoti už darbus dviejuose 2019 m. išleistuose pastatymuose: Eduardo Balsio šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Marijos Paškevičiūtės balete „Dienos, minutės“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Be M. Rimeikio pastatymų, J. Stankevičiūtė atlieka pagrindinius vaidmenis klasikiniuose baletuose „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Čipolinas“ ir kt. Šokėja stažavosi Hagos karališkojoje konservatorijoje ir Strasbūro teatro trupėje „Ballet du Rhin“, tobulinosi meistriškumo kursuose ir vasaros stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje. Pelnė apdovanojimus tarptautiniuose baleto šokėjų konkursuose Latvijoje, Prancūzijoje bei Azerbaidžane. Pernai J. Stankevičiūtė buvo pripažinta LNOBT Baleto viltimi, o šiemet gavo LNOBT Metų baleto solistės apdovanojimą.
Reikšmingos ceremonijos išvakarėse J. Stankevičiūtė sugrįžta į Klaipėdą „Eglės žalčių karalienės“ pagrindiniam vaidmeniui. Žilvino vaidmenyje – klaipėdietis Mantas Černeckas. Oleksandra Borodina pirmą kartą pasirodys kaip Eglės duktė Drebulė, o Mykhailo Mordasov – sūnus Ąžuolas. Eglės seserimis taps Viktorija Galvanauskienė ir Daria Verovka.
„Eglę žalčių karalienę“ stebinčiam lietuvių žiūrovui nereikia skaityti libreto: pasaką apie Eglę ir Žilviną visi prisimename iš vaikystės.
„Žilvinas – užburtas jaunikaitis, žmogumi galintis atvirsti tik savame pasaulyje, šalia mylimos moters. Jo kitoniškumas nulemtas prakeikimo. O Eglė... Taip, savo kaime ji tokia vienintelė. Kaip tik todėl ją pasirenka Žilvinas, ir mes galime džiaugtis nemirtingos meilės legenda“, – teigia jau dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanotas choreografas M. Rimeikis, nesistengęs mitologiniam siužetui primesti nūdienos socialinių kontekstų.
Kartu su juo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre „Eglės žalčių karalienės“ pastatymą pagal Palangoje daug laiko praleidusio kompozitoriaus E. Balsio muziką kūrė muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė, šviesų dailininkas Levas Kleinas.
Lapkričio 4 d. šokio spektakliui „Eglė žalčių karalienė“ gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Verta pamatyti ir išgirsti!
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro inform.
Praėjo vos metai po to, kai Šilalės kultūros centre pastatyta muzikinė inscenizacija „Eliza“ maloniai nustebino ne tik mūsų rajono, bet ir kitų miestų žmones. Ir štai – šilališkiai vėl ruošiasi naujo miuziklo premjerai. Tiesa, „Čardašo karalienę“, kaip ir prieš metus „Elizą“, režisuojantis Antanas Kazlauskas neslepia, jog statyti miuziklus Šilalėje yra nemenkas iššūkis.
Šilalėje gimė muzikinis teatras
Muzikinio teatro vadovo, režisieriaus A. Kazlausko pirmiausia norisi klausti, kaip jam apskritai į galvą šovė mintis kurti muzikinį teatrą ir vieną po kito statyti miuziklus.
„Tokia idėja kilo ne man vienam, apie galimybę statyti miuziklą Šilalėje svajojome kartu su Soneta Būdvytiene, tapusia ir pagrindine „Elizos“ atlikėja, bei šokių kolektyvo „Mainytinis“ vadove Laima Andrejauskiene. Rizikavome, nes puikiai suvokėme, kad publika tokio žanro gali ir nepriimti. Ir apie „tikrą“ miuziklą iš pradžių negalvojome, svarstėme, jog tai turėtų būti kuklesnis pasirodymas. Tačiau kūrybos proceso eigoje gimė tai, ką žiūrovai pamatė ir priėmė. O dėl to yra „kalti“ tie žmonės, kurie atsirado Šilalės kultūros gyvenime kaip tik tuo metu, kai jų reikėjo“, – kukliai savo nuopelnus vertina režisierius.
Visi atlikėjai, dalyvaujantys muzikiniame teatre, yra šilališkiai, o jų gabumai operetės žanrui atsiskleidė netikėtai. Režisierius kalba ne tik apie pagrindinių vaidmenų atlikėjus S. Būdvytienę, Alvydą Juodviršį, Žilviną Jankų. Miuziklui svarbi ir choreografija, kurios autorė yra „Mainytinio“ vadovė L. Andrejauskienė, ir dekoracijos bei kostiumai. O kai prie solistų ir šokėjų prisijungė Šilalės krašto mišrus choras, vadovaujamas Sandros Rimkutės-Jankuvienės bei Rasos Ramanauskienės, atsirado ir daugiau pageidaujančiųjų dalyvauti pasirodyme. Taip pamažu vienas prie kito prisijungė dar keli kultūros centro kolektyvai.
„Premjeros laukiau su didžiuliu nerimu. Žinoma, ir anksčiau yra tekę organizuoti didesnės apimties sezono atidarymus, scenoje skambėdavo ne tik populiarioji ar kapelų muzika, bet būdavo atliekamos ir arijos. Tačiau ne visada šilališkiams patikdavo jų klausytis. O čia buvo kuriamas vientisas, daugiau nei pusantros valandos trunkantis miuziklas, kuriame skamba operetės arijos. Atvirai sakau, tai, jog viskas pavyko, pajutau tik tada, kai nusileido premjerinio spektaklio scenos uždanga. Tik tada, pasigirdus ovacijoms, supratau, kad Šilalė miuziklą priėmė“, – sako A. Kazlauskas.
Tiesa, po pirmojo spektaklio nei jis, nei dalyviai netikėjo, kad „Elizą“ teks rodyti beveik dešimt kartų ir net vykti į gastroles. Ir jeigu ne pasaulį sukausčiusi pandemija, pasirodymų skaičius greičiausiai būtų išaugęs dar kelis kartus.
„Elizą“ keičia „Silva“
Tačiau laikas nestovi vietoje – kai visi aikčiojo iš nuostabos, jog šilališkiai gali pastatyti tokį puikų miuziklą, A. Kazlauskas ėmė kurti planus, ką publikai parodyti kitą kartą. Vėl buvo pasirinktas miuziklas, šįkart – Imrės Kalmano „Čardašo karalienė“ (daugeliui ši operetė labiau žinoma „Silvos“ pavadinimu).
„Ir vėl pavyko surinkti nuostabią solistų bei aktorių komandą, kurioje jau pažįstami S. Būdvytienė, A. Juodviršis, Ž. Jankus, R. Ramanauskienė, Astutė ir Virginijus Noreikai, Laimonas Merkelis, Modestas Jokūbauskas, Alvydas Rudys, Raimondas Gedvilas, Eimantas Betingis, Martynas Jocys ir kt. Miuzikle taip pat pasirodys šokių kolektyvas „Mainytinis“, Šilalės krašto mišrus choras, vokalinis ansamblis „Aušrinė“ (vad. Laima Petkuvienė), prie jo jungiasi pučiamųjų instrumentų orkestro grupė (vad. Zigmas Levickis). Iš viso scenoje išvysime apie 70 dalyvių“, – netrukus pasirodysiančio miuziklo veikėjus pristato režisierius.
Jis neslepia, jog tai bus sudėtingesnis visomis prasmėmis kūrinys. Pastarojo arijos ilgesnės, sudėtingesnis ir struktūrinis „Čardašo karalienės“ pastatymas. Be to, miuziklas skirtas tik suaugusiesiems, tad neprilygsta „Elizai“ ir turiniu. Todėl, režisieriaus teigimu, šių dviejų spektaklių nereikėtų lyginti.
„Kūriniai – pasaulio klasika, o mūsų atlikėjai – mėgėjai. Tačiau mes į profesionalų lygį ir nepretenduojame, tiesiog mėgstame muziką ir semiamės idėjų bei patirties iš pasaulio ir Lietuvos muzikos grandų. Mūsų atlikėjų dainavimas, vaidyba nėra tai, ką galima išvysti didžiosiose scenose, bet šilališkiai stengiasi viską atlikti nuoširdžiai. Ir jeigu žiūrovas mus vertina, mums ploja, tai ir yra tas rezultatas, kurio siekiame, vardan kurio dirbame“, – sako Šilalės muzikinio teatro vadovas A. Kazlauskas.
Operetės kūrybai – daugiau nei pusmetis
Pasirengimas premjerai prasidėjo dar prieš pirmąją koronaviruso bangą – spektaklis pradėtas repetuoti metų pradžioje.
„Viskas puikiai vyko iki kovo 16-osios, kai per naktį viskas pasikeitė: įvestas karantinas, nutrūko repeticijos... Bandymas repetuoti nuotoliniu būdu baigėsi tuo, kad tik matėme vienas kitą ekrane, bet laikyti to repeticijomis negalėjome – būtinas gyvas bendravimas. Žinoma, esant tokiai situacijai, ieškojome galimybių, kaip dirbti, mokomės tekstus ir net dainavome prieš veidrodį“, – prisimena režisierius.
Paklaustas, kaip pavyksta mažoje bendruomenėje surasti daug talentingų žmonių, režisierius atsako, jog kiekvienas vaidmuo yra kuriamas, o žmogaus galimybės kartais atsiskleidžia visiškai netikėtai.
„Aš, kaip režisierius, turiu viziją, kaip viskas turi atrodyti scenoje. Todėl savo artistams visada sakau, kad jie pabandytų mano sumanymą suvaidinti. Pastebėjau, kaip keičiasi žmogus, kuris savyje atranda kūrėjo gyslelę, kai atsiskleidžia tokios jo savybės, apie kurias jis nė nežinojo. Tad aš sakau, jog režisieriaus darbas yra padėti atlikėjams atrasti savyje paslėptus talentus“, – sako A. Kazlauskas.
Jis prisipažįsta, kad meile operetei „užsikrėtė“ tuomet, kai studijavo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje ir Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete – studentams buvo suteikiama privilegija lankytis Kauno muzikiniame teatre nemokamai. Tad studijų metais A. Kazlauskas peržiūrėjo tikriausiai visus to meto pastatymus ir iki šiol žavisi teatro solistais Danute Dirginčiūte, Juozu Malikoniu, Kristina Siurbyte, Rita Preikšaite, Andriumi Apšega bei kt.
Šilalės muzikinio teatro miuziklo „Čardašo karalienė“ premjera buvo numatyta Tauragės kultūros rūmų scenoje spalio 29 d. Tačiau dėl koronaviruso grėsmės ji nukelta. Apie tai, kada bus rodomi spektakliai, informuosime atskirai.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Ne kiekvienas žmogus yra pakankamai ryžtingas ir stiprus, jog, nutaręs imtis kardinalių pokyčių, to neatidėliotų ir sąžiningai laikytųsi sau duoto žodžio. Juolab, kai kalbama apie metimą rūkyti – neretai prireikia ne tik begalinio noro, bet ir plieninės valios.
Televizijos laidų prodiuseris ir BIX grupės lyderis Saulius Urbonavičius-Samas sutiko pasidalinti savo sėkmės istorija bei papasakoti, kodėl nusprendė mesti rūkyti, kaip sekėsi žengti pirmąjį žingsnį sveikesnio gyvenimo link ir kokius naujojo etapo privalumus įžvelgia.
Buvo rūkoma visur
Prieš daugiau nei 20 metų rūkyti metęs S. Urbonavičius-Samas labai tiksliai prisimena, kada ir kodėl nusprendė visam laikui mesti šį žalingą įprotį.
„Didysis virsmas manyje įvyko dar 1993-iaisiais, kai gyvenome tikrai pašėlusį „rokenrolinį“ gyvenimą ir su grupe BIX dalyvavome didžiuliame ture po Prancūziją su daugiau nei 100 koncertų įvairiausiuose miestuose“, – pasakoja S. Urbonavičius-Samas.
Anot jo, tais laikais dar nebuvo išsivysčiusi rūkymo kultūra – žmonės rūkydavo vieni prie kitų, o uždarose vietose, nesvarbu, ar tai būtų klubas, kavinė ar autobusas, ore tvyrodavo didžiuliai dūmų kamuoliai.
„Visur viskas buvo lyg išrūkyta, ir tai galiausiai įgriso, todėl, grįžęs po šio turo, iškart mečiau rūkyti“, – sako S. Urbonavičius-Samas, juokaudamas, jog anksčiau nebūtinai turėjai rūkyti pats, kad prisirūkytum.
Pasijuto lyg ant sparnų
Tiesa, tuo metu grupės BIX lyderis turėjo pertrauką tarp turų bei koncertų, stengėsi nesilankyti klubuose ar kavinėse, todėl išvengė bent menkiausių pagundų ir rūkymo metimą atsimena be didelių sunkumų: jeigu nusprendė imtis, tai lyg kirviu nukirsta.
Pasak pašnekovo, po mėnesio jis pasijuto lyg ant sparnų, nes iš organizmo pasišalinęs nikotinas ir kitos kenksmingos medžiagos suteikė begalinio lengvumo pojūtį.
„Tie, kas ilgą laiką rūkė ir yra bandę mesti rūkyti, tikriausiai žino šį jausmą, o tiems, kurie nebandė to atsisakyti, siūlau pabandyti. Jausmas yra fantastiškas: praėjus kuriam laikui (man užteko mėnesio), tu jauti savo prasivaliusį kūną šiek tiek pakilusį virš žemės“, – tvirtina S. Urbonavičius-Samas.
Kaljanas – toks pat rūkymas
Tiesa, televizijos laidų prodiuseriui ir BIX grupės lyderiui S. Urbonavičiui-Samui vis dėlto reikėjo poros pasitikrinimų, kad tvirtai žinotų, jog nebeužsikabins už šio žalingo įpročio.
„Buvau kartą Egipte pakvailiojęs ir su kaljanu, tačiau greitai supratau, kad tai yra visiškai tas pats rūkymas. Todėl greitai jo atsisakiau, niekada nebegrįžau ir, manau, nebesugrįšiu“, – teigia jis.
„Su siaubu žiūriu į šitą madą“
Matantis, kokiu milžinišku greičiu įvairios rūkymo priemonės, tokios kaip elektroninės cigaretės ar bedūmio kaitinamojo tabako gaminiai, tampa
populiarūs ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp jaunimo, S. Urbonavičius-Samas su siaubu vertina šitą madą.
„Manau, jog tai yra dar baisesnis dalykas už cigaretes. Tradicinės cigaretės smirdėdavo, buvo labiau dozuotos: surūkius vieną, retai kada užsimanydavai kitos. O visų šių naujovių pasekmės yra visiškai neaiškios ir neištirtos. Todėl darosi baisu, kai matau, kaip ypač jaunimas nepaleidžia iš rankų tos „pypkės“ ir pučia didžiausius dūmų kamuolius į orą“, – pasakoja atlikėjas, pridurdamas, jog tai yra opi problema ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai.
„Reali padėtis – tikrai siaubinga, nes įvairiausios elektroninės cigaretės yra labai patrauklios. Tad kaip apsaugoti savo vaikus yra didžiulis iššūkis ir galvos skausmas tėvams. Manau, svarbiausia jaunimui išaiškinti tokių rūkymo alternatyvų grėsmes ir neigiamas pasekmes, o tuomet belieka tikėtis jų sąmoningumo“, – svarsto S. Urbonavičius-Samas.
Televizijos laidų prodiuseris ir BIX grupės lyderis mano, jog geriausiai kitą įkvėpti bei motyvuoti gali ne moralai ar pasvarstymai, bet asmeninė patirtis. Todėl jei prieš daugiau nei 20 metų jis galėjo mesti rūkyti, gali ir tu, o jei iškyla sunkumų, yra specialistų, kurie visuomet pasiruošę tau padėti. Pavyzdžiui, pasak gydytojos Viktorijos Andrejevaitės, norint mesti šį žalingą įprotį, rekomenduojama keisti savo mąstymą, vengti streso, gerti daug vandens, bandyti nukreipti mintis nuo rūkymo, darant kažką malonaus, ir stengtis sąžiningai laikytis susidaryto nerūkymo plano. Jeigu nepasiseka – bandyti vėl ir vėl, kol galiausiai atprantama ir nebesinori.
Nuotr. asmeninio archyvo
Nuo Lietuvą užklupusios koronaviruso pandemijos nukentėjo ir ūkininkai, ir labai mažos bei mažos įmonės. Būtent jiems skirta išimtinė laikina parama pagal naują Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonę. Iš viso planuojama paremti apie 1,9 tūkst. paraiškų. Jas galima teikti iki lapkričio 20 d.
KPP papildyta nauja priemone
Reaguojant į COVID-19 protrūkį, Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos įgyvendinimo stebėsenos komitetas patvirtino programos pakeitimus. Buvo pritarta tam, jog KPP būtų papildyta nauja priemone „Išimtinė laikina parama ūkininkams ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, kuriuos ypač paveikė COVID-19 krizė“.
Lėšos šiai priemonei perskirstytos iš kitų KPP priemonių, veiklos sričių, kuriose prognozuojamas nepanaudotų lėšų likutis programinio laikotarpio pabaigoje.
Perskirsčius KPP biudžetą, išimtinei laikinai paramai skirta 33 mln. eurų.
Parama vieniems – atsilieps ir kitiems
Žemės ūkio ministerijos Strateginių pokyčių valdymo grupės vadovė Virginija Žoštautienė, pristatydama naują KPP priemonę, teigė, kad išimtinės paramos tikslas – padėti COVID-19 krizės paveiktiems ūkininkams bei fiziniams asmenims, vykdantiems veiklą kaimo vietovėje.
Taip pat svarbu išlaikyti jų ekonominį gyvybingumą, kadangi ekonominė situacija pablogėjo ir finansinis poveikis tęsiasi ilgiau negu karantino laikotarpis.
Tokia parama turėtų teigiamai atsiliepti ir išsaugant Lietuvos žemės ūkio bei maisto sektoriaus gamybos potencialą, nes ūkininkai ir kaimo vietovėse veiklą vykdančios labai mažos ir mažos įmonės yra šio sektoriaus dalis.
Šia laikina priemone taip pat siekiama spręsti likvidumo problemas, dėl kurių kyla pavojus ūkininkavimo veiklos bei žemės ūkio produktų perdirbimu užsiimančių mažųjų įmonių ir ūkių veiklos tęstinumui.
Kas gaus paramą
Pretenduoti gauti paramą gali visi kaimo vietovėje veikiantys žemės ūkio veiklos subjektai: ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, žemės ūkio kooperatyvai ir kt., taip pat labai mažos ir mažos įmonės, fiziniai asmenys, vykdantys veiklą pagal verslo liudijimą ar įregistravę individualią veiklą. Svarbu, kad tinkami pareiškėjai būtų registruoti Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje 2020 m. kovo 16 d. maisto gamintojais.
Paramos dydis
Didžiausia paramos suma vienam pareiškėjui – žemės ūkio veiklos subjektui (fiziniam ar juridiniam asmeniui, vykdančiam žemės ūkio veiklą) neviršys 7 tūkst. Eur, paramos dydis vertinamas, atsižvelgiant į samdomų darbuotojų bei ūkio partnerių skaičių kovo 16 d. Fiziniam asmeniui, savarankiškai vykdančiam veiklą pagal veiklos liudijimą ar įregistravusiam individualią veiklą, numatoma parama – 1,8 tūkst. Eur. Labai mažai ir mažai įmonei (juridiniam asmeniui, neatsižvelgiant į jo teisinę formą) paramos suma neviršys 18 tūkst. Eur, jos dydis vertinamas, atsižvelgiant į samdomų darbuotojų skaičių kovo 16 d.
Taip pat reikėtų žinoti, kad, jeigu pareiškėjas karantino laikotarpiu (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki birželio 17 d.) yra gavęs subsidiją pagal Užimtumo įstatymą, parama būtų mažinama gautos subsidijos suma.
Parama – gyvybiškai reikalinga
Ūkininkai bei kiti kaimo vietovėje veikiantys žemės ūkio subjektai teigiamai vertina naują KPP priemonę, pagal kurią bus teikiama išimtinė parama dėl COVID-19 pandemijos.
Daug metų Mažeikių rajono Žemės ūkio skyriui vadovavusiam ir pačiam ilgus metus ūkininkaujančiam Rimantui Gramui gerai žinomos žemės ūkio reikalai. Jis pastebėjo, kad pandemija – ne vienintelė bėda, sukėlusi problemų. R. Gramas prisiminė, jog treji praėję metai buvo nepalankūs dėl stichinių meteorologinių reiškinių. Buvo skelbtos net trys ekstremaliosios situacijos: 2017 m. – dėl ilgalaikio kritulių pertekliaus, 2018 ir 2019 m. – dėl stichinės sausros.
Anot jo, kai kurie ūkininkai iki šiol jaučia šių stichijų padarinius.
„COVID-19 – dar viena ekstremali situacija. Todėl parama nors šiek tiek švelnina pandemijos padarinius žemės ūkio sektoriuje“, – kalbėjo ūkininkas.
Nukentėjo ir vieni, ir kiti
R. Gramas pastebėjo, kad žemdirbiai, su kuriais jam tenka bendrauti, pripažįsta: gerai, jog išimtinės paramos sulauks ir ūkininkai, ir labai mažos bei mažos įmonės – vienokių ar kitokių sunkumų patyrė ir vieni, ir kiti.
Dėl COVID-19 protrūkio sustojo realizacija, ypač pieno produktų. O tokia situacija kirto ir per pieno gamintojų kišenę – krito pieno supirkimo kainos, nes pieno perdirbėjams atsirado sunkumų dėl apyvartinių lėšų. Ir kiti žemės ūkio produkcijos supirkėjai pristigo apyvartinių lėšų, jie negali atsiskaityti su žemdirbiais, pastarieji – su tiekėjais, nusipirkti trąšų, chemikalų, detalių, sėklos. O kur dar įsipareigojimai bankams...
„Užsisuka užburtas ratas. Tokia išimtinė parama nukentėjusiems nuo COVID-19 labai reikalinga. Ypač smulkiesiems ūkininkams, nedidelėms įmonėms“, – įsitikinęs Mažeikių rajono ūkininkas R. Gramas.
Sėkmingi žmonės nebūtinai turi gimti didmiesčiuose, o galimybių tobulėti gali rasti visada – svarbiausia žinoti, ko nori. Tuo įsitikinusi iš Jomantų kilusi jauna mokslininkė Ingrida Olendraitė. Geriausių pasaulio universitetų trejetuke esančio Kembridžo universiteto doktorantės pavardė pastaruoju metu nuolat skamba Lietuvos žiniasklaidoje – Ingrida tyrinėja virusus ir daug žino apie nelemtąjį pandemijos sukėlėją SARS-CoV-2.
Mokslininkė nuo mokyklos suolo
Iš gimtųjų Jomantų studijuoti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete molekulinės biologijos Ingrida išvažiavo 2011-ųjų rudenį. Sostinė provincijos merginai nekėlė jokio nerimo – ten jau buvo daug draugų, o ir universitetas neatrodė „neatrasta žemė“.
Mokydamasi Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje, I. Olendraitė dalyvavo Nacionalinės moksleivių akademijos atrankoje ir trejus metus sėkmingai gilinosi į biochemijos paslaptis. Užduotis gaudavo nuotoliniu būdu, kartą per metus dalyvaudavo sesijose, vykdavo į paskaitas, kurių pavydėti galėtų net ir labai išprususi didmiesčių inteligentija – Ingrida klausėsi net legendinės mokslininkės Birutės Galdikas, visais įmanomais būdais gelbėjančios nuo išnykimo orangutangus.
Tuo pat metu mergina dalyvavo ir jaunimo būrelyje „Biosandrauga“ – bendravo internetu su gabiais moksleiviais bei studentais iš visos Lietuvos, kartu ruošdavosi biologijos olimpiadoms, todėl susirado daugybę draugų, kurie vieni kitiems ištiesdavo pagalbos ranką, kai reikėdavo kur nors važiuoti ar apsinakvoti.
Sudalyvavusi programoje „Universitetas su Oranžiniu“, Ingrida gavo kvietimą dalyvauti paskaitose su savanoriu studentu. Savanore buvo vyresniosios sesers klasės draugė, studijavusi molekulinę biologiją. Apsistojusi pas seserį, Ingrida visą savaitę klausėsi universiteto profesorių paskaitų, dalyvavo užsiėmimuose ir įsitikino, kad jai įdomu tai, iš ko viskas sudaryta – molekulės. Nemažai nulėmė ir fizikos mokytojos patarimas rinktis biologijos mokslus, nes „kas su biologija – viskas labai perspektyvu“.
Taip dar gyvendama gimtinėje, I. Olendraitė pati nusitiesė sau kelius į sostinę. Ji džiaugiasi, jog tėvai niekada nestabdydavo jos iniciatyvų ir noro žinoti daugiau, nei gali išmokti gimnazijoje. O tas begalinis troškimas žinoti ir smalsumas Ingridą nuvedė į Londono koledžo universitetą, kuriame baigė žmogaus ligų genetikos mokslo magistrantūros studijas.
Doktorantūros studijoms pasirinkusi Kembridžo universitetą, dabar I. Olendraitė ieško naujų virusų garsaus mokslininko virusologo Andrew E. Firtho grupėje. Aptikę naujų RNR genomus turinčių virusų, mokslininkai kuria matematinius modelius ir bando atrasti jų „giminystės ryšius“, kad galėtų apsaugoti žmones, jei virusas staiga iš gyvūnų „peršoktų“ į žmogaus organizmą, kaip ir atsitiko su COVID.
Kalti ne gyvūnai, o žmonės
Labai panašus į tą, apie kurį dabar diskutuoja viso pasaulio mokslininkai, virusas, pasak Ingridos, „išlindo“ bene prieš du dešimtmečius, vėliau atsirado MERS virusas. Abu juos nešioja šikšnosparniai, tik šiems jie problemų nekelia, o štai žmogui yra labai pavojingi, nes sukelia ligas, kurių kol kas nežinoma, kaip gydyti.
„Virusų plitimas iš gyvūnų žmonėms tik dėl to kelia problemų, kad mūsų organizmas dar nėra adaptavęsis ir imuninė sistema nesugeba su jais kovoti. Virusų yra labai daug: viena šikšnosparnių rūšis jų turi iki 100, visos šikšnosparnių rūšys – gal net apie 300 virusų. Gali būti, jog visada turėsime saugotis kažkokių naujų virusų. Apie 200–300 virusų turi ir žmonės. Mokslininkai dabar aiškinasi, kokioms aplinkybėms susiklosčius įvyksta tokie peršokimai“, – „Šilalės artojui“ sako I. Olendraitė.
Kokios bebūtų virusų plitimo priežastys, pasak Ingridos, kalčiausias dėl to visada bus žmogus, kertantis miškus ir suvarantis gyvūnus į mažus plotus. Kuo daugiau individų yra vienas šalia kito, tuo greičiau virusai šokinėja ir mutuoja.
„Iškirtę mišką, kad pradėtų kokią agrokultūrinę veiklą arba pastatytų miestą, žmonės įsikuria arti gyvūnų, turinčių daug mums pavojingų patogenų. Išnaikinus vieną kokią gyvūnų rūšį, liktų daug kitų, kurie keltų tokį pat pavojų žmonėms. SARS virusu gali užsikrėsti visi gyvūnai, užtat labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir kuo mažiau savo veikla pakenkti gamtai – nuo to geriau bus pirmiausia mums patiems. Tik atrodo, jog žmogus valdo pasaulį ir gali daryti, ką nori, bet vos tik užsimojame valdyti, lazda atsisuka antruoju galu ir patys nuo jos nukenčiame“, – tikina Ingrida.
Pasak jos, tokių virusų plitimu pasireiškia žemės savireguliacinis mechanizmas. Kai tik žmogus pažeidžia kažkokią biologinę sistemą, atsiranda pavojingi virusai ir bando sureguliuoti pusiausvyrą. Jau aišku, kad visi faktoriai, kurie nulemia virusų peršokimus iš gyvūnų žmogui, turi vieną pavadinimą: klimato kaita. Todėl kitos išeities, Ingridos įsitikinimu, nėra – turime daryti viską, kas įmanoma, kad išsaugotume gamtą ir sulėtintume žmonių populiacijos augimą.
Pasaulis turi susivienyti prieš skurdą
„Pasaulyje žmonių populiacija smarkiai auga. Kad neturtingos šalys išgyventų, masiškai kerta miškus, suvaro gyvūnus į mažas erdves ir jie atsiduria labai arti žmonių. Žinoma, lengva pasakyti: nekirskite miškų, tačiau ką daryti tiems, kurie badauja dėl maisto stygiaus? Lietuva yra tarp geriausiai išsivysčiusių pasaulio šalių, turime suprasti, jog visiems reikia daugiau atjautos, susivienyti ir kaip įmanoma padėti skurstančioms valstybėms. Pastebėta, kad ten, kur yra nepriteklius, žmonės turi daugiau vaikų. Kai pagerėja gyvenimo sąlygos, vaikų gimstamumas sumažėja. Pasaulis dabar toks mažas, kad jei kažkur atsiranda koks naujas virusas, neįmanoma išsisaugoti, jog jis neplistų. Todėl labai svarbu, kad visos šalys padėtų vargingiausiai gyvenančių šalių žmonėms, nes taip būtų ir populiacija reguliuojama, ir mažiau kenkiama gamtai. Ir patys kažką galime padaryti, jog klimato kaita būtų lėtesnė“, – svarsto I. Olendraitė.
Vien dėl to, kad Lietuvoje gyventojų tankis nedidelis, vis dar yra daug natūralios gamtos, mes taip skaudžiai nejaučiame pandemijos. Vienu metu Jungtinėje Karalystėje gyventojams nebuvo leidžiama net išeiti iš namų – per karantiną buvo galima tik nusipirkti maisto, vieną kartą per dieną pasportuoti arba tik būtinu reikalu nuvykti į darbą. Ingrida sako, kad tokie draudimai atrodė nesąmoningi – žmonės kaip tik turėtų būti lauke, kur virusas mažiau plinta.
„Bet jeigu Kembridže visi laisvai galėtų išeiti į gatves, susidarytų didžiulės spūstys, būtų neįmanoma laikytis atstumo. Dėl to abu su partneriu grįžome į Lietuvą per pandemiją dirbti nuotoliniu būdu. Kai susiskambinu su savo grupės bendradarbiais, jie man pavydi galimybės būti gamtoje, sako, kad visiems būtų gerai persikelti dirbti į Lietuvą“, – tikina Ingrida.
Skeptikams linki nesusirgti
Jomantiškė neslepia, jog ir pati iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į būtinybę, saugantis nuo viruso, dėvėti veido apsaugos priemones. Iki šiol nebuvo žinoma, kad virusą platinti gali nesergantys žmonės.
„Tačiau į šį virusą panašūs SARS 1 ir MERS elgiasi visiškai kitaip, dėl to juos pavyko suvaldyti Azijoje. Naująjį virusą gali skleisti žmonės, nejaučiantys jokių simptomų ir tai labai pavojinga. Reikėtų suprasti, jog nėra didelė problema užsidėti kaukę, kai esame šalia kitų žmonių. Virusui nesvarbu, kas yra šalia jūsų, jis sėkmingai plinta, ir dėl to negerai tik mums patiems. Turime žinoti, jog kaukę galima nusiimti tik esant lauke. Uždaroje patalpoje reikia būti su kauke, net tada, kai teisiškai leidžiama jos nedėvėti, pavyzdžiui, sportuojant. Patalpoje būnant, virusas niekur nedingsta, mes jį tiesiog įkvepiame ir „apgyvendiname“ savo organizme“, – aiškina virusų elgseną tyrinėjanti biologė.
Neigiantiems koronaviruso buvimą ir manantiems, jog kažkam reikėjo jį išgalvoti, Ingrida sako, kad visi esame laisvi tikėti tuo, kuo norime, bet kai atsiranda vis daugiau sergančiųjų, įsitikinti naujo viruso egzistavimu nėra sudėtinga.
„Mes nepažįstame visomis pasaulio ligomis sergančių žmonių, yra net ir labai retų ligų. Gal ir sergančiųjų AIDS nepažįstame, tačiau juk žinome, kad tokia liga yra. Galiu aiškinti iš mokslinės pusės, bet įsitikinau, jog tai skeptikams nepadės. Žinome, kaip virusas atrodo, mokame jį analizuoti, ir jei jo nebūtų, žmogui, kuriam pasireiškia simptomai, jo niekas ir negalėtų nustatyti – molekulinis testas nerodytų, kad jis yra, nes neįmanoma padaryti, jog kažką rodytų, kai nieko nėra. Gydytojai pripažįsta, kad ilgą laiką nematė tiek daug ir tokių sunkių ligonių, galime džiaugtis, jog mirtingumas yra gerokai mažesnis, nei buvo tikimasi“, – sako I. Olendraitė.
Kembridže naujų virusų ieškanti jomantiškė mano, jog derėtų išlaikyti pusiausvyrą: nepulti į paniką, bet ir neneigti viruso. Jos nuomone, neigimas atsiranda iš didelės baimės, informacijos bei žinių trūkumo ar nenoro saugotis.
„Palyginus su Lietuva, Kembridže buvo daug ligonių, gydytojai sakė, kad žmonės serga labai sunkiai: net ir naudojant deguonies kaukę, žmogus vis tiek dūsta, nes plaučiai deguonies nebeįsisavina. Mokslininkams su tuo virusu viskas aišku, gydytojams – mįslės, kodėl jis guldo tiek daug žmonių į mirties patalą. Tai yra faktas, kurio nenuneigsi. Jeigu kažkas mano, jog jiems niekada niekas neatsitiks, tegul tik taip ir būna. Tačiau ši liga, kaip ir daugybė kitų sunkių ligų, gali užklupti kiekvieną mūsų“, – tvirtina I. Olendraitė.
Pasisaugoti, pasak jos, yra labai lengva: nieko nekainuoja laikytis atstumo nuo kitų žmonių, teisingai dėvėti kaukę, būtinai užtraukus ant nosies, nes nosis yra tiesioginis kelias virusui į mūsų organizmą, plauti rankas, vėdinti ir valyti patalpas.
Virusines ligas sulaiko tik skiepai
Biologė didelį dėmesį skiria mokslo populiarinimui, nes reikia, kad žmonės suprastų mokslo svarbą ir nesivadovautų gandais, nuojautomis, savo nepilna informacija grįstomis įžvalgomis. Ingrida nebijo diskutuoti ir su aršiausiais skiepų priešininkais. Pasak mokslininkės, skiepų neigimas dabar vyksta visose valstybėse, kurios skiepais suvaldė užkrečiamųjų ligų plitimą. Kai tokiomis ligomis serga mažai žmonių, atsiranda judėjimai prieš skiepus: pradedama manyti, jog tokių ligų neva nėra, todėl ir skiepytis nereikia.
„Bet ir čia yra susidaręs uždaras ratas. Vos tik atsiranda daugiau žmonių, atsisakančių skiepytis ar skiepyti savo vaikus, užkratas ir vėl išlenda, prasideda ligos su baisiomis komplikacijomis. Reikėtų atsiminti, jog pasaulis yra labai globalus. Jei patys niekur nevažiuosime ir ligų neparsivešime, kažkas atvažiuos ir atveš užkratą. Net jei skiepai ir sukelia kokių nors nemalonių pojūčių, jie tikrai nėra tokie baisūs, kaip liga, kuria bet kur gali užsikrėsti“, – sako jomantiškė.
Pasak Ingridos, judėjimai prieš skiepus yra gero gyvenimo, visuomenės prabangos ženklas. Tačiau reikėtų žinoti, jog kol kas yra išnykęs tik vienintelis raupų virusas, nuo kurio skiepyti pradėta prieš kelis šimtus metų. Visi kiti virusai pasaulyje migruoja, nuolat kur nors pasireiškia susirgimų, todėl reikėtų ne kovoti prieš skiepus, o stengtis apsisaugoti nuo ligų.
I. Olendraitė tikina, jog COVID ir gripo virusai yra visiškai skirtingi.
„Negalima sakyti, kad gripą dabar nurašė dėl koronaviruso. Jis plinta taip pat sparčiai, kaip ir gripo virusas, tik pastarasis labai greitai mutuoja, o SARS 2 beveik visiškai nekinta. Ir tai labai gerai, nes žinome, jog galima sukurti efektyvią vakciną. Judriam gripo virusui kiekvienais metais mokslininkai turi kurti naują vakciną. Jei visi pasiskiepytume nuo gripo, pristabdytume jo plitimą, tada šis virusas turėtų mažiau galimybių mutuoti. Paskelbus karantiną dėl SARS 2 viruso, daugelyje šalių mažiau plinta ir gripas“, – tvirtina I. Olendraitė.
Pasak mokslininkės, žmonės ne visada supranta, kas yra gripas ir kuo jis skiriasi nuo peršalimo. Padėti galėtų vienas linksmas pavyzdys: jei gulėdami lovoje žinote, kad už durų yra padėtas 50 eurų, bet galite atsikelti jų pasiimti, tai tikriausiai jums ne gripas. Nes ši liga taip nualina organizmą, jog visiškai nebelieka jėgų.
„Mažiau problemų yra pasiskiepyti, nei susirgti ir patirti komplikacijų. O jeigu ir pasiskiepiję susirgtume, tikrai daug lengvesne forma, nei įprastai. Ir kai žmonės sako, kad nors ir buvo pasiskiepiję, bet vis tiek labai sunkiai sirgo, kyla minčių, jog be skiepų gal būtų ir neišgyvenę“, – svarsto Kembridžo universiteto doktorantė.
Jaunimui linki pamatyti pasaulį
Ketveri metai Kembridže, kur dirba ir jos draugas, Ingridai neprailgo. Mokslininkės karjerą Vilniuje pradėjusi, o Londone ir Kembridže pratęsusi jomantiškė sako visada norėjusi pamatyti pasaulio, pajausti, kaip kitur gyvena žmonės, kokia yra darbo aplinka, nes tai praturtina kultūriškai.
„Jauni žmonės be reikalo nedrįsta vykti mokytis į garsiausius pasaulio universitetus. Kembridže į bakalauro studijas priimami net ne su pačiais geriausiais pažymiais. Taip, įvertinimai labai svarbūs ir turi būti geri, bet padeda papildomos veiklos, kurios įrodo, kad tas dalykas, kurį nori studijuoti, tau iš tiesų yra įdomus, kad stengiesi gilintis ir daug pasiekti“, – sako I. Olendraitė.
Jos teigimu, Kembridžo universitete studijuoja apie 70–80 lietuvių, tuo tarpu latvių yra tik apie 15, estų – vos keli. Už tokias galimybes, Ingridos nuomone, reikia dėkoti Lietuvai, nes mūsų šalyje išlaikytų valstybinių brandos egzaminų rezultatai Kembridže užskaitomi, todėl galima stoti iškart, baigus gimnaziją. Latviai turi arba mokytis pagal kitokią programą, arba papildomai metus pasimokyti, jų iškart po gimnazijos ten nepriima.
„Ne kartą esu susitikusi su savo buvusios gimnazijos moksleiviais. Ir visiems linkiu nebijoti, nes žmonės visur yra tokie pat – geri ir blogi. Sėkmingų žmonių konferencijose pastebiu, jog sėkmė ateina per iniciatyvą. Jei kažko reikia, kažko norisi, turi pats ieškoti, o ne laukti, kol kas pasiūlys, atneš, padės ant lėkštutės. Tie, kurie dar mokykloje eina ir daro, ir vėliau elgiasi taip pat. Ieškant pagalbos, taip pat svarbu iniciatyva – tai tikrai ne silpnumo požymis. Ieškodamas, kas gali padėti pasiekti tikslą, parodai, jog tikrai to nori“, – tvirtina I. Olendraitė.
Neabejotinas to įrodymas – jos pačios pavyzdys. Geriausių pasaulio universitetų trejetuke esančiame Kembridžo universitete jauna mokslininkė dirba grupėje, kurioje nėra nė vieno žmogaus iš Londono – visi suvažiavę iš pasaulyje išsimėčiusių mažų kaimelių, miestelių. Vienintelis juos vienijantis dalykas yra mokslas, skatinantis skverbtis į neatrastą virusų pasaulį ir perprasti paslaptingus jo dėsnius.
Daiva BARTKIENĖ
Nuotr. iš pašnekovės albumo
Melioracija – viena aktualiausių temų mūsų šalies žemdirbiams. Pagrindinė žemės ūkio gamyba vyksta melioruotoje žemėje ir jos efektyvumą lemia sureguliuotas dirvos vandens režimas – drenažas. Bendras sausinamas žemės plotas Lietuvoje siekia apie 3 mln. hektarų. Melioruotose žemėse įrengta 63 tūkst. km įvairios paskirties griovių, per 1,6 mln. km drenažo linijų, 68,14 tūkst. hidrotechnikos statinių, 736,2 tūkst. drenažo įrenginių, 88 sausinimo ar drėkinimo siurblinės, 492,6 km apsauginių pylimų, per 16 tūkst. km kelių, 358 tvenkiniai.
„Šio milžiniško turto vertė viršija 2 mlrd. eurų. Drenažas ir kiti melioracijos statiniai žemės ūkiui tarnauja beveik 50 metų, o šiandien jo nusidėvėjimas kai kur siekia daugiau nei 70 proc. Dėl šios priežasties ūkininkai nuolat susiduria su įvairiais nesklandumais, tad investicijos į melioracijos sistemą yra būtinos. Žemės ūkio ministro Andriaus Palionio nuomone, melioracijos grioviai yra valstybės turtas ir ji privalo juo pasirūpinti.
„Valstybės tikslas yra sutvarkyti melioracijos griovius, inžinerinius įrenginius bei perduoti dalį turto žemių savininkams. Žemių savininkai neturi atsakyti už turtą, kurio valstybė šitiek metų neprižiūrėjo. Tik tuomet, kai valstybė sutvarkys melioracijos griovius bei įrenginius, bus galima perduoti juos žemių savininkams ir reikalauti prižiūrėti“, – sako žemės ūkio ministras.
Melioracijos finansavimas išaugo
Daugelį metų iš valstybės biudžeto valstybei priklausančių melioracijos statinių rekonstravimo darbams lėšų nebuvo skiriama iš viso. Pastaraisiais metais sausinimo sistemoms įrengti bei rekonstruoti skiriama vis daugiau lėšų: 2019 m. – beveik 52 mln. Eur, šiemet – 47,123 mln. Eur, dar 17 mln. Eur planuoja skirti Aplinkos bei Finansų ministerijos. Šiais metais melioracijai numatyta suma – daugiau nei 60 mln. Eur – bus didžiausia per 25-erius metus.
Taigi šiemet melioracijai 19,169 mln. Eur atiteko iš valstybės biudžeto, iš valstybės investicijų programos lėšų – daugiau kaip 11 mln. Eur, iš Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos – 14,132 mln. Eur, iš Europos Sąjungos Solidarumo fondo Lietuvai skirta daugiau kaip 3 mln. Eur (2019 m. – 13,74 mln. Eur.) dotacija valstybei nuosavybės teise priklausančiai pažeistai melioracijos
infrastruktūrai atkurti, organizuojant melioracijos sistemų bei statinių remonto ir (ar) rekonstravimo darbus bei prevencinėms priemonėms taikyti savivaldybėse, kuriose 2017 m. nuo ilgalaikių liūčių nukentėjo pasėlių plotai.
Svarstant 2020 m. biudžetą, žemės ūkio ministrui A. Palioniui pavyko išsiderėti papildomus 8,2 mln. Eur melioracijos inžinerinių statinių rekonstravimo darbams finansuoti. Žemės ūkio ministerija ilgai svarstė, ar dalinti, kaip kažkada anksčiau, kiekvienai savivaldybei po truputį, ar imti ir tvarkyti melioracijos sistemas iš esmės.
„Kadangi Lietuvoje turime keturių upių baseinus, pasitarę su melioratoriais, atrankos kriterijumi pasirinkome didžiausią Nemuno baseiną, kuris yra ir problemiškiausia vieta, patenkanti į didžiausių potvynių rizikos grėsmės žemėlapį. Darbus pradėsime Šilutės, Pagėgių, Jurbarko ir Tauragės rajonų savivaldybėse. Mums teks daug bendradarbiauti ir su Aplinkos ministerija, nes darbai apims ne tik melioracijos griovius, bet ir sureguliuotus upelius. Miškuose yra daug kanalų, reikia derinti su miškininkystės specialistais, kadangi tai jau ne priežiūros darbai, o rekonstrukcija. Jeigu derinimo darbai su suinteresuotomis institucijomis užtruks, iškils rizika dėl pinigų panaudojimo 2020 m., nes valstybės biudžeto lėšos į kitus metus neperkeliamos. Tikimės, kad visi darbai bus atlikti laiku“, – sako žemės ūkio ministras.
Siekiant skatinti ekonomiką ir mažinti koronaviruso (COVID-19) plitimo sukeltas pasekmes žemės ūkiui, melioracijos statinių remontui (melioracijos sistemų avariniams gedimams) bei priežiūrai papildomai skirta 7,5 mln. Eur.
Ateities ekonomikos DNR
Šiuo metu rengiama Ateities ekonomikos DNR plano įgyvendinimo koncepcija Reguliuojamasis drenažas: melioracijos infrastruktūros rekonstravimas ir išmaniosios melioracijos pritaikymas sausringiems periodams (dotacijos valstybės ir privačių sklypų savininkams). Šitai priemonei skirta 10 mln. Eur. Šio veiksmo tikslas – stiprinti žemės ūkio sektoriaus atsparumą, keičiantis klimato sąlygoms, užtikrinti tvarią maisto tiekimo grandinę ir didinti derlingumą. Pasklidoji žemės ūkio tarša – intensyvaus ūkininkavimo pasekmė, daranti poveikį ežerų ir upelių vandens kokybei. Teršalų pašalinimas iš paviršinių vandens telkinių – daug kainuojančios priemonės, efektyviau yra teršalus sulaikyti jų susidarymo vietoje.
„Ūkine prasme patraukliausia priemonė – reguliuojamojo drenažo įrengimas. Pavyko susitarti su Aplinkos ministerija skirti 7 mln. Eur iš klimato kaitos fondo programos, kad nuo šių metų būtų remiama išmanioji melioracijos sistema – reguliuojamojo drenažo, drenažo nuotėkio valdymo sistemų diegimas rekonstruojamose melioracijos sistemose“, – sako ministras.
Tokiu būdu žemės ūkis labiau prisidėtų prie klimato kaitos – su vandeniu nenuplauktų trąšos ir sausros metu ilgiau išsilaikytų drėgmė, didėtų žemės ūkio augalų derlingumas. Planuojama šias sistemas diegti sutvarkytuose grioviuose. Darbus numatoma atlikti 2021 m.
