Tauragės apskrityje lankantis Prezidentui Gitanui Nausėdai, Jurbarko, Tau­ragės ir Šilalės rajonų bei Pagėgių savivaldybių merai pasirašė susitarimą dėl bend­ros viešojo transporto sistemos kūrimo. Taip savivaldybės įsipareigojo gerinti viešųjų pas­laugų prieinamumą bei įdiegti bendrą maršrutų planavimo sistemą ir bendrą elektroninį bilietą. Tuo tikslu kitais metais planuojama įsteigti ir visų savivaldybių viešąją įstaigą.

„Šilalės artojo“ inform.

LR Prezidento kanceliarijos/Roberto DAČKAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81

Prasidėjus naujam šildymo sezonui, nuo spalio 1 d. jau galima kreiptis į savivaldybę kompensacijų už įsigytą kie­tąjį kurą. Tokia parama priklauso mažas pajamas gau­nančioms šeimoms ir vienišiems asmenims, nenaudojantiems centralizuotai gaminamos šilumos energijos.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81

„Brandi tauta, nebijanti savo istorijos, privalo įamžinti tuos savo žmones, kurie gyveno, norėjo gyventi ir tam gyvenimui turėjo teisę“, – neabejoja signataras Jurgis Jurgelis.

Tuo, kad nekaltų aukų atminimas leistų atviriau žvelgti į sudėtingą, skausmingą, tragišką pokario istoriją, skatintų teisingumo siekį bei puoselėtų žmogiškumą mūsų visuomenėje, neabejoja ir nekaltai žuvusių aukų likę gyvi artimieji.

Tuo tiki ir Janina Lebrikienė, kurios vyro Jurgio šeima taip pat nukentėjo pokariu. 1947 m. gruodžio mėnesį, naktį iš 7 į 8 d., Vaičių kaime buvo apiplėšti ir nužudyti ūkininkai naujakuriai Stanislovas ir Rozalija Lebrikai, jų sūnūs: ūkininkas Jonas, eigulys Kazimieras, marti Aleksandra. Gyvą paliko tik Stanislovo ir Rozalijos dukros Teodoros Lebrikaitės-Gečienės sūnų Rimutį, kuriam tuo metu buvo vos ketveri. Jo motina Teodora išvengė mirties, nes buvo ištremta į Vorkutą, jos 16-metis sūnus Vytautas buvo įsitraukęs į partizanų gretas. Kita dukra Juzė Lebrikaitė-Kuskienė liko gyva, nes tuo metu studijavo Vilniuje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) pripažino, jog Lebrikų šeima pokario metais nukentėjo nuo „miško brolių“. Kodėl buvo išžudyta Lebrikų šeima, tikslaus atsakymo nėra. Pagal LGGRTC tyrimo išvadas, motyvu galėjo tapti tai, jog jie buvo naujakuriai. Tai, kad šie žmonės nebuvo nei slaptieji bendradarbiai, nei sovietų valdžios rėmėjai, nei komunistiniai pareigūnai, nei represinių struktūrų nariai, yra įrodyta po LGGRTC 2018 m. pakartotinai atlikto tyrimo. Tuomet viešai pripažinta, kad šio centro darbuotojai klydo, o ir kitus klaidino, Lebrikų šeimos vyrus išvadindami stribais. Be kaltės kalti...

Tačiau Lebrikų artimieji pasirinko ne keršto kelią – prieš kurį laiką kaime, kur visa tai įvyko, pastatė koplyčią ne tik savo šeimai, bet ir visoms nekaltoms aukoms atminti. O spalio 17 d. Vaičių kaime, prie koplyčios, buvo atidengtas informacinis stendas, nusakantis pokario laikotarpio tragizmą mūsų istorijoje, atminimo vietą pašventino Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonas kun. Saulius Katkus, buvo aukojamos Šv. Mišios visoms nekaltai žuvusioms pokario aukoms atminti.

„Šilalės artojo“ inform.

A. AMBROZOS nuotr.

Atmindami visus nekaltai žuvusiuosius, mes atkuriame istorinį teisingumą ir puo­se­lėjame žmogiškąsias vertybes. Tačiau, norėdami tai padaryti, privalome žinoti tie­są tokią, kokia ji buvo iš tiesų. 1944 m. į Lietuvą grįžus komunistinei valdžiai, kilo spontaniškas, beveik dešimt metų (1944–1953 m.) trukęs antisovietinis partizaninis pa­sipriešinimas. Deja, partizaniniame kare Lietuvoje nuo pogrindžio dalyvių nukentėjo arba buvo nužudyta ir tūkstančiai niekuo nekaltų civilių gyventojų – moterų, vyrų ir net vaikų. Kol kas niekas nesuskaičiavo, kiek tokių šeimų buvo Lietuvoje, ta­čiau jų, deja, yra daugiau, nei šiandien viešai norima pripažinti... 

Kai kurie partizanai ar net būriai, atitrūkę nuo štabų, užsiiminėjo ginkluotais plėšimais (banditizmu). Formaliai jie bu­vo partizanai, tačiau iš esmės – plėšikai, kai kurie sulaukė ka­ro lauko teismo. Vienas žymiau­sių ir autoritetingiausių partizanų vadų pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis viename savo įsakyme konstatavo, kad į „žaliukų dalinius susispietė ne tik taurūs kovotojai dėl Lie­tuvos laisvės, bet ir nemažas nuošimtis kriminalinių polinkių asmenų, kurie neretai, naudodamiesi ginklu, skriaudžia niekuo nekaltus gyventojus ir vykdo plėšimus“.

Mes gerbiame kritusius partizanus, žuvusiuosius nuo sovietų represijų, tačiau paprastas žmogiškumas, istorinis teisingumas reikalauja atminti ir pogrindžio dalyvių nekaltai nužudytus žmones bei atjausti likusius gyvus jų artimuosius. Tarp tokių nekaltai nužudytų, žiauriai nukankintų aukų buvo ir Lebrikų šeima iš Vaičių kaimo. Toje vietoje, kur įvyko kruvina egzekucija, dabar pastatyta koplyčia būtent tokioms nekaltoms aukoms atminti. 

Lebrikų šeima, kaip ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, pokario metais nukentėjo nuo „miško brolių“: 1947 m. gruodžio mėnesį, naktį iš 7 į 8 d., Vaičių kaime buvo apiplėšti ir nužudyti ūkininkai naujakuriai Stanislovas Lebrikas (70 m.) ir Rozalija Lebrikienė (67 m.), jų sūnūs: ūkininkas Jonas Lebrikas (30 m.), eigulys Kazimieras Lebrikas (40 m.), marti Aleksandra Lebrikienė (25 m.), tuo metu buvusi septintą mėnesį nėščia. Kraujo klane prie lavonų gyvą paliko tik nužudytųjų Stanislovo ir Rozalijos dukros Teodoros Lebrikaitės-Gečienės sūnų Ri­mu­tį, kuriam tuo metu buvo vos ketveri. Visą savaitę po žudynių vaikas negalėjo kalbėti. Jo motina Teodora išvengė mirties, nes prieš metus buvo ištremta į Vorkutą dėl to, kad jos 16-metis sūnus Vytautas buvo įsitraukęs į partizanų gretas. Kita dukra Juzė Lebrikaitė-Kuskienė liko gyva, nes tuo metu studijavo Vilniuje.

Iš sodybos buvo išvežtas visas užgyventas turtas, neliko net kuo aprengti žuvusiųjų laidotuvėms. Pagal nustatytus faktus bei liudijimus, turtas buvo išgabentas keturiais vežimais, išvesti visi gyvuliai ir ark­liai...

Našlaičiais liko Jono bei Alek­sandros mažamečiai vaikai: jau­nėlis metukų Jurgis, ket­verių Stasys ir penkerių Jonas. Jie buvo palikti vieni sodyboje, kai tėvus į speigą nuogus, basus, surištus spygliuota viela, banditų būrys išvedė mirti...

Liko našlaičiais ir keturi K. Leb­riko vaikai: aštuonerių Irena, septynerių Zenaida, penkerių Van­da bei trimetis Kazimieras.

Dabar jau nustatyta, kad ma­no šeimą Kęstučio apygardos Aušros rinktinės būrio vado Fridricho Gaupčio-Vytauto įsakymu nužudė grupė partizanų, yra žinomi jų vardai, pavardės bei slapyvardžiai. Atkūrus Nepriklausomybę, kai kuriems iš jų dėl informacijos nebuvimo po mirties buvo suteiktas teisinis kario savanorio statusas. Ši klaida turėtų būti ištaisyta – partizanais jie buvo iki nusikaltimo, po jo tapo šio garbingo vardo nevertais nusikaltėliais.

Kodėl buvo išžudyta Lebrikų šeima, tikslaus atsakymo nėra. Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) tyrimo išvadas, motyvu galėjo tapti būtent tai, jog buvo naujakuriai. Tai, jog šie žmonės nebuvo nei slaptieji bendradarbiai, nei sovietų valdžios rėmėjai, nei komunistiniai pareigūnai, nei represinių struktūrų nariai, yra įrodyta. Po LGGRTC 2018 m. pakartotinai atlikto tyrimo viešai pripažinta, kad šio cent­ro darbuotojai klydo, o ir kitus klaidino, Lebrikų šeimos vyrus išvadindami stribais... Be kaltės kalti...

Nužudytų artimųjų širdyje visada liks kraujuojanti žaizda, jie nejaučia ir niekada nejaus pagarbos tiems, kurių rankos suteptos nekaltų žmonių krauju. Kas jie buvo? Vieni – besislapstantys žydšaudžiai, kiti – jauni kaimo vyrai, nenorintys tarnauti sovietų armijoje...

Tačiau tai nereiškia, jog tokie faktai paneigia žygdarbį tų, kurie buvo tikri patriotai, kurie guldė galvas iš meilės Lietuvai ir vardan jos Laisvės. Todėl šviesaus jų atminimo negali temdyti partizanų veik­la prisidengusių ir nekaltų žmonių krauju susitepusių as­menų šešėlis...

Tuo žiauraus pokario  laikotarpiu žmonės gyveno nuola­tinėje baimėje, kai kiekvienas pabeldimas į duris galėjo reikšti mirtį. Tiems, kurie gyveno prie miško, teko pabend­rauti ir su partizanais, ir su stribais, ir vieni, ir kiti liepdavo atiduoti maistą, drabužius. Dauguma kaimo gyventojų nedalyvavo politikoje, nebuvo jokie kolaborantai, paprastų kaimo artojėlių vienintelis siekis buvo išlikti gyviems ir išmaitinti savo šeimas.

Seimui 1997 m. priėmus įs­ta­tymą dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 m. okupacijų teisinio statuso, nuken­tėjusiais pripažinti tremtiniai, politiniai kaliniai, įvairių rep­resinių struktūrų aukos. Par­ti­zaninio pasipriešinimo laikotarpio beprasmės nekaltų civilių gyventojų aukos visiškai pa­mirštos. Mūsų valdžios vyrai atsiprašinėja visų tautybių piliečių, nukentėjusių nuo lietuvių dalyvavimo represiniuose veiksmuose, tačiau nesiryžta parodyti atjautos partizaninio karo metu nužudytiems niekuo nekaltiems žmonėms, neišreiškia užuojautos jų artimiesiems. Gal tai drąsos stoka pažvelgti nemaloniai tiesai į akis ir pripažinti, jog tarp Ne­pri­klausomybės kovų dalyvių, deja, buvo ir niekšų, vedamų ne patriotinių, o savanaudiškų tikslų, kuriuos reikėtų priskirti prie karo nusikaltėlių? Tačiau faktų neigimas žeidžia aukų artimuosius, skaldo tautą ir žlugdo pasitikėjimą valstybe. 

Viename savo straipsnyje sig­nataras, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Jurgis Jurgelis rašė: „Mūsų valstybė pagrįstai pripažįsta partizaninį pasipriešinimą kaip teisėtą ir didvyrišką pasipriešinimą okupacijai. Tad valstybei belieka pripažinti ir to pasipriešinimo netektis: beprasmes nekaltų civilių gyventojų aukas. Nuo to tautos patrio­tinė dvasia nenukentės. Tiesa ir pagarba žmogui – gyvam ir žuvusiam – yra patriotizmo sąjungininkas, o ne patriotizmo priešas. Taip būtų išreikšta ir užuojauta žuvusiųjų (nužudytųjų) artimiesiems, kurie dar gyvi, kurie gyvena su širdgėla ir su širdgėla miršta. Kai visi iškeliaus į Anapilį, užuojauta nebebus reikalinga“.

Su šitais teiginiais, manau, sutiktų didžioji dauguma Lie­tuvos žmonių. Pripažinti klaidas reikia drąsos, ir tai verta pagarbos.

Mano vyras, J. Lebriko jauniausias sūnus, jau amžiną atilsį Jurgis, visą gyvenimą ilgėjosi tėvų, gyveno su skausmu širdyje ir ieškojo atsakymo, kas ir už ką išžudė dvi šeimas, kas yra tie, kurie paliko vaikus našlaičiais, atėmė vaikystę ir suluošino gyvenimą. Jis pasirinko ne keršto kelią – kaime, kur visa tai įvyko, savo pastangomis ir lėšomis pastatė koplyčią ne tik savo šeimai, bet ir visoms nekaltoms aukoms atminti. Labai norėtųsi, kad jų atminimas leistų atvirai žvelgti į sudėtingą, skausmingą, tragišką pokario istoriją, skatintų teisingumo siekį bei puoselėtų žmogiškumą mūsų visuomenėje. 

* * *

Spalio 17 d., 11 val., Vaičių kaime, prie J. Lebriko staty­tos koplyčios, bus atidengtas in­for­macinis sten­das, nusakantis pokario lai­ko­tarpio tragizmą mū­sų is­torijoje, vyks atminimo vie­­tos pašventinimas.

12 val. Šilalės bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios visoms nekaltai žuvusioms poka­rio aukoms atminti. Ma­lo­niai kviečiame pri­sijungti bend­rai maldai.

Janina LEBRIKIENĖ

Nuotr. iš šeimos archyvo

Rugsėjo pabaigoje Pajūrio Švč. Trejybės baž­ny­­­čia šventė Šv. Kryžiaus iš­aukš­tinimo atlaidus bei Pajūrio Švč. Tre­jy­bės bažnyčios 190 metų ju­bi­liejų. Po šv. Mišių visi rinkosi į šalia baž­ny­čios esantį parkelį, kur šventė pra­sidėjo brigados generolo Motiejaus Pe­čiu­lionio artilerijos bataliono sal­vėmis iš istorinio pa­būklo. 

Pajūrio bažnyčios is­to­ri­ją pristatė Danutė Da­­nai­tienė. 

„Pirmoji medinė bažnyčia, kurioje meldėsi mū­­sų protėviai, buvo pa­statyta prieš 240 m., o dabartinei mūrinei šiemet sukanka 190 m. Bažnyčios archyviniai do­ku­mentai byloja, kad Juo­zapas Va­­­lavičius savo dvare Pa­­jūryje pirmą me­di­nę bažnyčią pastatė 1780-ai­siais. Tais pa­čiais metais ją pašventino Ši­la­lės klebonas kun. Juo­zapas Ged­vi­la. 1839 m. vi­zitacijos do­ku­men­tuo­se nurodoma, jog mūrinė  bažnyčia pastatyta 1830 m. My­kolo Va­lavičiaus lėšo­mis bei rūpesčiu. Ji išsiskyrė iš Pajūrio peizažo, nes yra aukščiausias mies­telio pastatas.

Kunigas iš dva­ro savininko gaudavo sutartą algą. Varpinės dar nebuvo, mažas varpas ka­bėjo kupole. Ku­nigo gy­venamasis namas buvo molinis. Dar bu­vo svirnelis iš rąstų, tvarteliai ir darži­nė. Kun. Pranciškus Kaupavičius jokio bažnyčios turto neturėjo, jis kunigavo septynerius metus.

Dokumentuose pažymima, kad nuo 1847-ųjų bažnyčia prižiūrima pavyz­din­­­gai. Pajūrio dvaro savininko generolo Povs­tanskio bažnyčia, kunigo gyvenamasis namas, visi ūkiniai pasta­tai buvo geros būklės, nes tuo rūpi­nosi dvaro valdyba. Altoriai buvo perdaryti, paauksuo­ti, paveikslai restauruoti. Sutvarkyta šven­­toriaus tvora, iš plytų sumūryti vartai. Ku­nigui gyventi skirtas jau medinis na­mas. Mykolas And­riuškevičius pasirūpino kapinių apmū­rijimu.

Pajūrio dvaro savininkė Vanda Povs­tans­kienė dovanojo bažnyčiai 27 de­šim­­­tines žemės. 1912 m. įsteigta Pa­jūrio pa­rapija, bet oficialiai patvirtinta 1928-ai­siais.

Per pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia beveik nenukentėjo. Išstūmus rusus, vokiečių kareiviai apsigyveno klebo­ni­jos gale. Kunigu tada buvo Antanas Šiup­­­šins­kas. Vokiečiai iš Pajūrio bažny­čios paėmė vieną varpą, sveriantį du cent­nerius.

1919 m. birželį Pajūrį vizitavo vyskupas Pranciškus Karevičius, kuris baž­­nyčią konsekravo Švč. Trejybės titu­lu.

1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui, vokiečiai padegė Pajūrio miestelį, tačiau bažnyčia nenukentėjo. Karo metais klebonavo kun. Adomas Alminas, kuris pokaryje sovietinio saugumo bu­vo suimtas ir nubaustas 10 m. patai­sos darbų lageryje ir paleistas tik 1956 m.

Po karo sovietų valdžia atėmė baž­nyčios žemę, nacionalizavo kleboni­ją. 1947-aisiais Pajūrio klebonu paskirtas kun. Kle­men­sas Arlauskas, bet po dvejų metų jis buvo suimtas ir įkalintas, nes palaikė ryšius su pogrindžiu. Nuteistas 10 m. pataisos darbų lageryje, išleistas tik po 7 m. Pajūriškiai prisimena ir kleboną kun. Joną Rudzinską, o 1970-ųjų liepą paskirtas kun. Vladas Abromavičius. Jam mirus, nekrologe rašoma, kad per 13 m. jis atstatė kleboniją, suremontavo bažnyčios vidų ir išorę, sutvarkė šventorių. Kunigo praeitis – sunki: 1945-aisiais buvo suimtas ir atsidūrė pataisos darbų lageryje, nes tėvas buvo kariškis, o po 4 m. ištremtas į Jakutsko sritį, iš kur grįžo tik 1958-aisiais. Už tai, jog 1981-ųjų spalį Nijolė Sa­dūnaitė Pajūrio bažnyčioje kalbėjo su­­sirinkusiems žmonėms, religinių reikalų įgaliotinis Anilionis raš­tu įspėjo kun. V. Abromavičių, kad už tokį prasi­žengimą bažnyčia gali būti uždaryta.

Pa­jūryje dirbo ir klebonas kun. Al­binas Ar­na­šius, vienuolis kun. Vytautas Sadauskas, kunigai Jo­nas Bagins­kas, My­ko­las Petrauskas, An­ta­nas Ma­čius, dabar – Jonas Jucys. Visi jie stengėsi ir sten­giasi skleis­ti tikėjimą Pajūrio parapijoje“, – baigė bažnyčios istorijos pristatymą D. Danaitienė.

Po to sveikinimo žodžius tarė svečiai, Pajūrio miestelio bendruomenės nariai padovanojo bažnyčiai 100 pa­galvėlių, skirtų klūpėjimui, kurias pa­siuvo savanoriai Pajūrio miestelio bib­liotekoje. Nuostabų koncertą do­va­nojo kolektyvas „Menora“, Pa­jū­­­­rio Sta­nis­lovo Biržiškio gimnazijos mokslei­vės Gabi­ja Pakalniškytė, Ru­­gi­lė Dauk­šy­tė, Emi­lija Dikčiūtė ir Gab­rielė Dik­čiū­tė. Pras­mingą, saulėtą ir šil­tą šven­tę baigė Re­gi­mantas Šilinskas, gar­sus savo skra­balais bei dainomis visoje Lietuvoje. 

Po dešimties metų, kai minėsime mūsų bažnyčios 200 m. jubiliejų, tikimės, nebebus didelių suvaržymų ir galėsime švęsti be kaukių, su dar didesniu tikėjimu ir meile Dievui.

Ingrida SYMINAITĖ-PAULAUSKIENĖ

Pajūrio miestelio bendruomenės pirmininkė 

Laukuviškiai galbūt ir susigyveno su tokia kaimynyste, bet užsukusiems į miestelį jo centre riogsantys palaikiai pastatai kelia siaubą. Neramu ir tiems, kurių vaikai pro šalį eina į mokyklą. Tačiau problema, anot seniūno Virgilijaus Ačo, tapo uždaru ratu, o sprendimą greitai rasti vargu ar pavyks.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.80

Nuo penktadienio iki vakar vidurdienio Nacio­na­linio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Tauragės departamento Šilalės skyrius gavo keturis naujus pranešimus apie susirgimus koronavirusu. Iš vi­so mūsų rajone dabar serga 14  žmonių, iš jų du – Pa­­jūrio batalione tarnaujantys kariai. Abu gydomi Drus­ki­nin­kų karių reabilitacijos centre. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.80

Štai ir turime aštuntąjį Seimą, atkūrus Nepri­klau­so­mybę, o nuo Vasario 16-osios – tryliktąjį. Tiesa, ra­šant šias eilutes, dar ne­žinojome galutinių balsa­vi­mo re­zultatų, o renkant 71 vienmandatininką net dėl 68 mandatų vyks antra­sis rin­kimų turas. Per 2016 m. rinkimus į Seimą pirmojo turo metu taip pat buvo išrinkti tik trys politikai. Išrinktas Seimo narys įgaliojimus įgis po priesaikos.

Įprastai pirmasis naujojo Seimo posėdis būna šaukiamas lapkričio viduryje. Štai tuomet, ko gero, ir vėl pradėsime niurzgėti: ne tas išrinktas, politikai rado šiltas vieteles, užprogramuoti nauji skandalai... Kitaip sakant, rinkėjas nemėgsta savęs apkrauti atsakomybe, skundžiasi buvęs apžavėtas kandidatų pažadais, o jau per kitus rinkimus... Tačiau nesiskųskime: ir dar kiti rinkimai bus tokie pat. Juk niekas neapribos pažadų ir paplonintų liežuvių savininkų skaičiaus, į save lenktų politikų nagų, niekas neįves kan­didatams patriotiškumo, do­ros bei aukštos moralės kriterijų.

Valdžios švytuoklė vėl pakrypo į dešinę. Savo žvaigždžių valandos pagaliau sulaukė konservatoriai, kone 10 metų buvę opozicijoje. Anuomet Andriaus Kubiliaus Vyriausybė srėbė pasaulinės ekonominės krizės už­virtą košę, o dabar turbūt Ingridai Šimonytei teks kautis su antrąja koronaviruso banga bei jos sukeltu ūkio nuosmukiu.

Už Tėvynės sąjungos-Lietu­vos krikščionių demokratų kan­didatus balsavo apie ketvirtadalis rinkėjų, tad Seime jie turės 23 mandatus, be to, beveik dar tiek po antrojo rinkimų turo jie gali laimėti vienmandatėse apygardose. 

Konservatorių sėkmė ekspertus kiek nustebino, nes pagal reitingus jie ilgą laiką žygiavo lygiai su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri pastaruoju metu net buvo priekyje. Bet Ramūnui Karbauskiui naktis į spalio 12-ąją tikrai buvo niūri: balsavimo rezultatai mažose kaimiškose apylinkėse iš pradžių „valstiečiams“ buvo palankūs, bet, pradėjus skaičiuoti balsus rajonų centruose bei didmiesčiuose, politiko veidas niaukėsi, ir dabartiniai valdantieji  prarado viltį išlaikyti šitą statusą. 

Gali būti, jog konservatorius sėkmė lydėjo tik dėl to, kad „valstiečiai“ ėmė buksuoti. Jiems nepadėjo nei gana sėk­minga kova su COVID-19, nei po 200 eurų išdalinti pensininkams ir bedarbiams, nei savo pagrindinių oponentų įkyrus linčiavimas. Neblizgėjo ir opozicija, o juk Gabrielius Lands­bergis neturi tokios charizmos kaip jo senelis...

Kas dar nustebino? Darbo partijos iškilimas į trečią vietą. Matyt, dalis rinkėjų vis tik „pasimovė“ ant nežabotų Viktoro Uspaskicho pažadų. Be to, nepamirškime, jog didelę įtaką rinkimų kampanijai paprastai daro ir pinigai, o prieš rinki­mus „darbiečiai“ atgavo dar 2007–2008 m. paskirtas ir dėl „juodosios buhalterijos“ bylos teisme sulaikytas 1,8 mln. Eur do­ta­cijas. Prisiminkime, kad 2004 m. 

Seimo rinkimuose jie išleido net 8 milijonus, tiesa, litų...

Daugiausiai jaunimo balsai lėmė, kad 5 procentų ribą į Par­­lamentą peržengė Aušrinės Ar­­monaitės Laisvės partija. Dar truputis, ir ši partija galėjo bū­ti trečia. Vieno teisininko nuomone, ji pasisavino TS-LKD elek­toratą, ypač – jaunus žmones, kurie įžvelgia korupcinius, „ma­fijinius“ konservatorių veiksmus. Bet A. Armonaitės genderizmo pozicijos, ketinimai legalizuoti narkotikus ar LGBT to­leravimas atbloškė didelę da­lį vyresnių rinkėjų. 

Ir jau visiškai neįtikėtina, jog už 5 proc. barjero bu­­vo nublokštas nacionalinis len­kų darinys – Lietuvos lenkų rinkimų akci­ja, kuriai nepa­dė­jo net prisi­jung­tas skambus Krikš­čio­niš­kų šeimų sąjun­gos priedėlis. Val­de­ma­ras To­ma­ševskis prasita­rė, kad jis pa­sitrauks iš partijos pirmininko posto. Vis tik du (Čes­la­vas Olševskis ir Beata Pet­­kevič) taip vadinamų lenkiškųjų rajonų politikai vienmandatėse apygardose pateko į Seimą jau pirmame ture... 

Kas dabar? Kokios kursis koalicijos? Ar susitars centro dešinė ir centro kairė? Politologas Mažvydas Jastramskis tvirtina, jog pasikartos 2016 m. konservatorių ir „valstiečių“ varžytinės, tik platesne prasme. Plačią koaliciją gali sudaryti konservatoriai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, nors ir joje gali būti užprogramuotas skilimas. Darbo partija, „valstiečiai“ ir socialdemokratai tik­riausiai liks opozicijoje. Kita vertus, dėl pastarųjų neaišku: jei dešinieji išduos savo principus ir pasikvies juos į draugus, nuo TS-LKD gali nusigręžti dalis rinkėjų. Tačiau ko dėl valdžios nepadarysi...

Ir tikrai šimtu procentų teisus apžvalgininkas Rimvydas Valatka: spalvingais rudeniniais miškais ateina miglotas supratimas, kad vėl ne tuos rinkom. Tik su viltimi žvelgiame į politinę švytuoklę, kuri šį kartą švystelėjo dešiniop...

Česlovas IŠKAUSKAS

Baltosios lazdelės dieną, kuri kasmet visame pasaulyje minima spalio 15-ąją, Lietuvos neregiai išeina į miestų viešąsias erdves skaityti ir rašyti Brailio raštu. Kviesdami į akciją „TAIP mano raštui mano mieste“ pečius surėmė didžiausi leidėjai Brailio raštu: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC).

Pasiekta labai daug – bet ar sugebame tai įprasminti?

Nuėjęs beveik 200 metų kelią, Brailio raštas šiandien susiduria su milžiniška konkurencija – naujausiomis technologijomis. Kam tekstą rašyti Brailio mašinėle, jeigu jį galima padiktuoti kompiuteriui balsu? Šis iššūkis kelia rimtą pavojų neregių raštingumui ir apie tai garsiai kalba tarptautinė neregių bendruomenė.

Dar prieš 50 metų būtų buvę sunku patikėti, jog Brailio raštas atsiras ant vaistų ir maisto produktų pakuočių, buitinių prietaisų, liftuose ar autobusų stotyse. Tačiau LASS pirmininkas Sigitas Armonas akcentuoja esmines kliūtis.

„Daug keblumų kilo rengiant literatūrinį Brailio rašto standartą. LASS nepavykus gražiuoju susitarti su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, teko kreiptis į Seimo Neįgaliųjų teisių komisiją, kuri įpareigojo ministeriją suburti ekspertų darbo grupę ir parengti Brailio rašto standartą, atitinkantį šių dienų realijas. Darbas atliktas, bet ir vėl problema: jokia valstybės institucija neprisiima atsakomybės jo įteisinti“, – apgailestauja S. Armonas.

„Atsiduriame labai keistoje situacijoje – standartas yra, tačiau jo laikytis neprivaloma, ir įvairūs „geradariai“ spausdina Brailio raštu taip, kaip jiems norisi ir atrodo gražu, nors Brailio rašto spaudos reikalavimai yra labai griežti. Pakanka suklysti visai nedaug, ir raštas taps neperskaitomas neregiui. LAB teikia konsultacijas dėl Brailio rašto vartojimo, mūsų tikslas – kad neregiai gautų kokybišką literatūrą. Tariamės su leidėjais ir siekiame, jog vartotojus, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto, garsinė ar Brailio raštu atspausdinta knyga pasiektų tuo pačiu metu, kaip ir spausdinta versija – knygynų lentynas. Brailis gali būti modernus ir greitas – virtualioje bibliotekoje ELVIS talpiname leidinius, paruoštus patogiai skaityti Brailio eilute“, – teigia LAB direktorė Inga Davidonienė. 

Įtraukusis ugdymas ne vien rožėmis klotas

„Tėvai gali rinktis ugdyti vaiką arti namų esančioje mokykloje. Tačiau ši laisvė rinktis mokyklą uždeda ir nemažą atsakomybę tėvams bei mokytojams. Tiflopedagogo pagalbą neregys vaikas turi gauti kuo anksčiau. Dėl veikiančio asmens duomenų apsaugos reglamento tėvai turi patys ieškoti šios pagalbos – deja, ne visi žino, kad egzistuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, kuriame ši pagalba teikiama. Savo ruožtu turime tobulinti mokytojų kompetencijas, ne paskutinėje vietoje – ir bendrojo ugdymo mokyklų aplinkos pritaikymas neregiui ar silpnai matančiam vaikui“,  teigia Seimo narė Raminta Popovienė.

„Šiandieninio mokinio motyvacija skaityti Brailio raštu – menka. Lengviau klausyti garsinių knygų, išmaniųjų telefonų. O klausydamas taisyklingai rašyti, deja, neišmoksi. Todėl pradžių pradžia yra ugdymo įstaigos, kurių tikslas – sudominti, įtikinti, parodyti būtinumą mokytis Brailio rašto. Su rimta problema susidursime 2024 m., kai bendrojo ugdymo mokyklos privalės mokyti neregį mokinį. Tikrai ne visos tam yra pasiruošusios. Todėl mūsų ugdymo centras suteikia mokiniui galimybę atvykti mokytis laikinai nuo 1 mėn. iki 1 mokslo metų, ir tuo laikotarpiu šalia pamokų ir švietimo specialistų pagalbos mokinys gali įtvirtinti Brailio rašto įgūdžius. Nuošalyje nepaliekame ir mokytojų – jiems skirti 40 akad. val. tiflopedagogikos kursai, deja, kol kas neprivalomi“, – patirtimi dalijasi LASUC direktorė Nerija Moskalionienė.

„Ne gailesčio – šypsenos norim“

„Turiu galimybę būti raštinga – ir tai laikau viena didžiausių gyvenimo dovanų. Akcija „TAIP mano raštui mano mieste“, kaip ir daugelis kitų akcijų, kviečia tiesiog atsigręžti, susimąstyti. Tam, kad išliktų Brailio raštas, mums reikia pagalbos. Kiekvieno praeinančio – ne gailesčio, kuriuo reiškiama užuojauta, bet priimančios ir atviros šypsenos. Švietimo atstovų – noro dirbti taip, jog ši rašto forma neišnyktų ir ateityje neregiai nebūtų paversti tik elektroninėje erdvėje veikti pajėgiais individais. Valdžią turinčių žmonių – geranoriškumo bei racionalumo sprendžiant neregių raštingumo klausimą. Galiausiai kiekvieno mokytojo – jūs tikrai žinote, kodėl žmonėms svarbu rašyti ir skaityti jiems prieinamu būdu... Nekurkime mums atskirų taisyklių, o padėkime lygiavertiškai naudotis jau sukurtomis visiems. Aš tiesiog noriu skaityti ir rašyti taip, kaip galiu. Noriu pažinti pasaulio ir kiekvieno iš jūsų unikalumą. Noriu nebijoti būti kitokia ir tikėti, kad savo kitoniškumu jums netrukdau“, – sako Irma Jokštytė.

Milda LIPAVIČIŪTĖ

Lietuvos aklųjų bibliotekos 

Komunikacijos ir informacijos skyriaus vyriausioji informacijos specialistė

Linos PUODŽIŪTĖS nuotr.