Sakoma, jog nėra tėvams didesnio džiaugsmo, kaip dorai gyvenantys vaikai. Ir, žinoma, plyšta širdis, kai atžalos išklysta iš doros kelio. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.18

Didžioji dalis vairuotojų pyksta dėl policijos naujovės – naujojo greičio matavimo prietaiso, kuriam sparčiai pri­­kabinta „trikojo“ pravardė. Įrenginys suskaičiuoja kiek­­vieną greičio mėgėją, tad baudų sulaukia visi pažeidė­jai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.18

Turbūt nerastume žmogaus, negirdėjusio garsiosios „Bijotaičių“ kape­los, kurios dainos kiekvieną sekmadienį net po keletą kartų skamba tele­vizijos sveikinimų koncertuose. Greičiausiai atpažintume ir visus jos mu­zi­kantus bei dainininkus. Ir tikrai esame pastebėję šalia pagrindinio ka­pelos dainininko stotingą, dažniausiai skrybėlėtą vyrą, galingu balsu dai­ną trau­kiantį Juozą Žalandauską. Pasirodo, jis ne tik puikus dainininkas, bet ir šaunus ūkininkas.

Algirdas DAČKEVIČIUS

Nuotr. iš pašnekovo albumo

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.18

Nuo praėjusių metų rugsėjo Šilalės viešojoje bibliotekoje pradėjo savanoriauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazistai Aušrinė Viršilaitė ir Matas Vazbys.

„Džiaugiamės, kad pusmečiui prie bibliotekos kolektyvo prisijungė du jaunuoliai, kurie gilinosi į žinių visuomenės vadybos, komunikacijos, informacinių technologijų ir bibliotekininkystės sritis. Tai nauja patirtis ne tik jauniems žmonėms, bet ir bibliotekai, kuri atvėrė dar daugiau galimybių naujoms idėjoms bei darbams“, –  savanoriškos veiklos privalumus vertina bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė.

Vienuoliktokas Matas savanorišką veiklą bibliotekoje pasirinko, siekdamas išplėsti savo žinias informacinių technologijų (IT) srityje. Jis padėjo skenuoti kraštotyrinę medžiagą apie kultūros paveldo objektus, aptarnavo vartotojus Interneto skaitykloje, gilinosi į bibliotekoje teikiamas IT paslaugas, padėjo gyventojų kompiuterinio raštingumo ir robotikos mokymuose bei kt.

Abiturientė Aušrinė savano­riau­dama susipažino su Vai­kų literatūros skyriaus veik­la, prisidėjo rengiant parodą, skirtą Žemaitijos metams, vedė renginį „Kai prabyla medis“. Mergina taip pat dirbo ir Interaktyvioje jaunimo erd­vė­je, išmoko naudotis naujausiais įrenginiais, padėjo aptarnauti lankytojus. 

„Priimant savanorius, buvo šiek tiek neramu, nes nežinojau, su kokiais iššūkiais teks susidurti. Laimė, viskas vyko sklandžiai, gimnazistai buvo iniciatyvūs, motyvuoti, dažnai patys pamėtėdavo vieną kitą idėją. Džiugino draugiški santykiai ne tik su manimi, kaip kuratore, bet ir su visu kolektyvu“,  –  sakė biblio­te­kos vyr. metodininkė Stefa Mi­nu­taitė. 

„Jaunimo savanoriška veik­la Šilalėje gyvuoja jau kurį laiką, bet tik nuo praėjusių metų vykdoma Jaunimo savanoriškos tarnybos programa – 6 mėnesių intensyvus savanoriavimas. Tai rimtas įsipareigojimas, ir džiugu, jog pirmieji savanoriai aktyviai įsijungė į visas jiems pasiūlytas veiklas“, – sakė savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Lina Maslauskienė.

Jaunimo savanoriškos tarnybos programą sudaro nenutrūkstama 6 mėn. tarnyba po ne mažiau nei 40 val. per mėnesį (ne mažiau kaip 2 val. per savaitę). Sėkmin­gai įveikusiems visus iššūkius suteikiami pažymėjimai.

Rima NORVILIENĖ 

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja 

AUTORĖS nuotr.

Buvau nutaręs, kad nesivelsiu į svarstymus apie koronavirusą ir jo plitimą. Net ir tas šiaulietės atvejis manęs nepaskatino nei gąs­­dinti žmonių, nei bėgti pirkti kruopų. Tačiau bekylanti masinė psichozė verčia užduoti keletą, na, bent tris klausimus.

1. Kodėl lietuviai taip lengvai pasi­duoda panikai?

Kai kas sako, kad mes pasimokę iš istorijos. Pamenu, jog ir mano tėvai puldavo prisidžiovin­ti mai­šus džiūvėsių, kai tik paplisdavo gan­das, kad artėja kažkokia suirutė. Pa­vyz­džiui, 1962 m. kilus Karibų krizei, žmo­nės puolė į paniką, kad pra­sidės naujas karas. Prieš 17 metų bu­vo pasibaigęs Antrasis pasaulinis, tad visuomenėje dar žiojėjo tų katakliz­mų žaizdos. Tie­sa, įtampai nurimus, mes, vaikai, džiaugėmės triuškindami tuos „cuko­rius“... Vadinasi, panikos klausimas yra psichologinis-filosofinis: tai žmogaus savisaugos instinktas. Kitas reikalas, kaip ta masinė psichozė pateisinama, ar ji nevirsta dest­rukcine jėga, galinčia suardyti valstybės struktūrą. Vienas politologas pastebėjo: priešiškos išorinės jėgos gali pasinaudoti tokiu chaosu mūsų šalyje ir ją sunaikinti.

2. Ar tokio pavojaus akivaizdoje tinkamai elgiasi mūsų rinktoji valdžia, valstybės vadovai?

Apgalvotas santūrumas – tinkamiausia valdžios pozicija. Nepulkime bauginti žmonių, jog koronaviruso plitimo metu Lietuvos vadovai sąmoningai panūdo atostogauti svečiose šalyse. Nei sveikatos apsaugos ministras, nei Premjeras lemiamo vaid­mens epidemijos akivaizdoje nevaidina. Prezidento santūrumas čia taip pat suprantamas. Ramus tonas, nuolatinis visapusiškos informacijos teikimas, kant­rus aiškinimas, kaip apsisaugoti nuo galimos infekcijos, gera komunikacija su visuomene – štai tie faktoriai, kurie mažina įtampą bet kokių neramumų metu. 

3. Koks žiniasklaidos vaidmuo? 

Deja, plunksnos broliams daug pagyrimų sakyti neverta. Radijas, televizija, portalai tiesiog verčiasi per galvą, lenktyniaudami, kas daugiau, kas išsamiau, kas ryškesnėmis rub­rikomis paskelbs kokią nors naujieną. Nuolatinis kartojimas, kiek užsikrėtusių, kiek mirusių, reportažai iš morgų ir ligoninių, tuščios miestų gat­vės, primygtiniai reikalavi­mai nesėti panikos duoda atvirkštinį efektą. Kita vertus, retai užsimenama, kad, sakykime, 1,4 mlrd. gyventojų turinčioje Kinijoje 90 tūkst. užsikrėtusių šiuo virusų tėra kokia 0,00005 procento, o mirusiųjų – vos maždaug 0,0004-oji dalis... Iš visų užsikrėtusių

šioje šalyje apie 42 tūkst., t. y. pusė, pasveiko. Tiesa, keliasdešimt susirgusių „atkrito“ antrą kartą. Vadinasi, tiki­mybė pakliūti į šį sąrašą tokia menkutė, jog neprilygsta, pavyzdžiui, gripo epidemijoms, kilusioms Lietuvoje pernai ir užpernai. Priminsiu, kad 2019 m. vasarį sergančiųjų gripu ir ūmiomis virusinių kvėpavimo takų infekcijomis šalyje buvo 160 at­vejų 10-iai tūkst. gyventojų, o 2018 m. – 182,7 atvejo. 2018–2019 m. gripo sezonu užregistruota 20 mirties nuo šios ligos atvejų. Pernai epidemiją buvo paskelbusios 32 savivaldybės. Daugiausiai susirgusių 10 tūkst. gyventojų buvo Ukmergės (218), Aly­taus (243), Kretingos (240), Laz­dijų (226) rajonuose, Pa­nevėžio mieste (241). Šila­lės rajono šiame sąraše nebuvo (2019 m. vasario 15 d. duomenys). 

Betgi šturmuoti parduotuvių tuomet nepuolėme. Šie­met įsitikiname, jog, siekdamos populiarumo bei gerų rei­tingų, kai kurios žiniasklaidos priemonės (beje, ir kai ku­rie politikai, kraudamiesi sau politinį kapitalą prieš Sei­mo rinkimus) tik didina įtampą visuomenėje. 

Tačiau psichologai aiškina, kad pas mus panikos dar nė­ra. Ir apskritai panika – tai na­tūralus baimės jausmas, kai siekiama apsisaugoti nuo ne­­ti­­kėtų grėsmingų situacijų, ka­­tastrofų bei pavojaus gyvybei. Pa­nika pasireiškia staigia ir stipria baime, kuri užvaldo ar užgožia mąstymą, dažnai apima visą grupę žmonių ar gyvūnų. Wikipedia teigia, kad žodis panika kilęs iš graikų kalbos žodžio panikon, reiškiančio priklausantis Panui, nes šis graikų dievas paslaptingais garsais miškuose ir laukuose neva galėjo sukelti didelę, nepagrįstą baimę bandoms, minioms ar pavieniams žmonėms apleistose vietose.

Vertindami paniką kaip natūralų padidintos baimės ar nevaldomo nerimo jausmą, šian­dien patariame: ramiai at­­sisėskite prie kavos puodelio, paimkite į rankas komunika­cijos specialistės Gintarės Jan­kauskienės prieš pusantrų me­­tų išleistą knygą „Panikos prie­­puoliai. Išsivaduok iš neri­mo ir baimių“. Paskaitykite. Ta­­da paaiškės, jog panikos prie­puoliai, didžiulis nerimas ir bai­mė – ar dėl savo ar­ba dėl ar­timųjų sveikatos, ar dėl artė­jančio karo, ar dėl ki­tų ka­taklizmų grėsmės – yra na­tū­­ra­lus savisaugos jausmas, bū­din­­gas kas trečiam Lie­tu­vos gy­ven­tojui. Tik tiek. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Miesto knygynas buvo privatizuotas 2016 metais. Taip nusprendė tuometė rajono valdžia. Jį nupirkusi bendrovė buvo įpareigota veiklą išlaikyti penkerius metus. Tą ir daro. Tačiau šilališkiai tikina, kad, perkėlus knygyną į kitas patalpas, iš tikrųjų ji labiau primena imitaciją, o ne tikrą darbą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.18

Pradėjus mokėti pensijas, pastaruoju metu redakcija sulaukia nemažai skaitytojų klausimų, kas nutiko, kad jie gauna mažesnes pensijas. Žmonės teigia, jog, palyginus su sausiu, jiems išmokėta 1,5–2 eurais mažiau. Atrodytų, skirtumas nedidelis, bet gaunantiesiems menkas pensijas kiek­vienas euras yra brangus.

Kodėl taip nutiko, komentuoja „Sodros“ Komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Jarmalis.

Aldona BIELICIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.17

Ech, tos Užgavėnės! Kiek reikalų ir rūpesčių dėl jų! Viskas gerai, kai žiema jau pabodusi ir ją norisi išvaryti kuo greičiau...  Bet šiemet – viskas kitaip! „Na, ir kas gi čia tokio? Suorganizuosim Blynų šventę!“ – sako Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos tėvų komiteto atstovai.

Nuo to viskas ir prasidėjo! Užsidegę noru veikti, mokinių tėveliai darė viską, kad gimnazijos bendruomenė pajustų Užgavėnių siautulį ir šurmulį. Tarėsi, ruošėsi ir visas savo jėgas skyrė šventei. Iš vakaro mamos įrengė fotosieną, aptarė žaidimus. Galvosūkis buvo nemažas: kas krosnis kūrens, kas keptuvių turės, kokios tešlos ir kiek reikės užmaišyti, kas arbatą virs, kas žaidimus ves. O, jei oras lauke būti neleis?.. Viskas buvo apgalvota!

Ir tikrai – įdienojus Užgavėnės pasipuošė baltu žiemos rūbu. Tad visi, sniego išsiilgę, nė nemanė persikelti į gimnazijos patalpas blynų valgyti. Kepėjos prie keturių krosnių sukosi spėriai, kad suteiktų galimybę visiems paragauti įvairiausių blynų bei vaflių. Kam su uogiene, kam su grietine, o kam ir be nieko lauke, ant ugnies, keptos Užgavėnių vaišės buvo labai skanios.

Užgavėnių proga ir gimnazijos valgyklos darbuotojos visus nustebino ypač gausiu blynų asortimentu. Ypatingo skonio blynai valgykloje iš pilnutėlių indų tirpte tirpo.

Netrūko ir tų, kurie save norėjo išbandyti, žaisdami Užgavėnių žaidimus. Ypač aktyvūs buvo pradinių klasių mokiniai. Stipriausi, greičiausi, taikliausi buvo apdovanoti medaliais.             

Ir nieko tokio, kad šiemet Užgavėnės kitokios. Kartais „kitaip“ dar geriau. Už šią kitokių Užgavėnių idėją nuoširdžiai dėkojame patiems šauniausiems gimnazijos tėvų komiteto nariams bei visiems tėvams, kurie šią idėją padėjo įgyvendinti, o gimnazijos administracijai – už palaikymą.

Irena TVERIJONIENĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

AUTORĖS nuotr.