Nuo seno balandis vadinamas švaros mėnesiu. Vos tik atšyla, žmonės ima grėblius, šluotas ir švarina visas kerteles, džiaugiasi atbudusia gamta bei gražėjančia aplinka. Deja, žemė pilna ne tik tokių plušančių skruzdėliukų, bet ir parazitų. Šitaip norisi vadinti tuos, kurie griauna bei teršia tai, ką puoselėja kiti. „Šilalės artojas“ tokių niekadėjų suverstus šiukšlynus viešina dažnai. Kartais gėdos ar atsakomybės jausmas kai kuriuos priverčia privirtą košę išsrėbti, kartais ją, jausdami svetimą gėdą, iškabina kiti. Bet neretai viskas lieka kaip buvę.

Smalsumo vedami, aplankėme keletą anksčiau aprašytų šiukšlynų bei patikrinome, ar situacija nepasitaisė. Deja, vaizdai nenudžiugino.

Pirmasis aplankytas objektas – už Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnazijos pastato galo esantis krūmais apaugęs takelis. Užpraėjusį pa­vasarį aprašę moksleivių rū­ko­muo­ju tapusią vietą, vylėmės, jog galbūt dėmesį į tai atkreips mokyklos administracija, o gal patys jaunuoliai nebedrįs ten kojos kelti. Tačiau apsirikome. Šioje vietoje šiemet šiukšlių daugiau nei nuo rudens užsilikusių lapų: kur bepažvelgsi, tik spėk skaičiuoti butelius, skardines, cigarečių pakelius ar nuorūkas...

Nepagerėjo situacija ir prie visai netoli gimnazijos esančio tvenkinuko. Senos padangos bei visokių rūšių tara tebesimėto...

Niekas nė piršteliu nejudinta ir Šiluose esančiame pušyne. Visai netoli pagrindinio Balsių kelio teberiogso krūva įvairiausių atliekų, o kiek tolėliau gali rasti dar „geresnių“ dalykų: automobilių bamperių, sėdynių bei kitokių detalių. Susidaro vaizdas, kad nuo pernykštės publikacijos šiukšlių ne sumažėjo, o dar padaugėjo. Kur žiū­rėjo „Darom“ talkininkai ar kitų akcijų dalyviai?

Tvarkdarių, re­gis, nesulaukė ir Gūvainiai. Anks­čiau šiame kaime veikęs sąvartynas jau kelinti metai oficialiai yra uždarytas bei užstumdytas, ta­čiau žmonės se­­nų įpročių nie­kaip neatsikrato. Nors kiek­viena sodyba turi bent po kelis atliekų konteinerius, buvusio sąvartyno teritorija vis tiek traukia šiukšlintojus. Prie žmonių pa­mėgto vandens telkinio suskaičiavome mažiausiai tris savavališkus šiukšlynus, kuriuose gali rasti ir buitinių at­liekų, ir namų apyvokos daiktų, ir mašinų ar kitos technikos liekanų.

Švaros neišmoko ir prieš kelias vasaras dėl apleisto, įvairiais rakandais užversto kiemo kritikuotos laukuviškės. Pačiame Laukuvos cent­re, Taikos gatvėje, gyvenančių moterų nevalyvumu skundęsi miestelėnai pyko, jog tokia „tvarka“ labai menkina bend­rą vaizdą: juk visai prie pat – ir bažnyčia, ir seniūnija, ir kultūros namai. Bet akivaizdu, kad šios sodybos gyventojai nemano kenkiantys Lau­ku­vos įvaizdžiui ir sa­vo kiemą pavertė tikru są­vartynu.

Užtat širdis džiaugėsi, sustojus prie kelio Mažeikiai-Plungė-Tau­ra­gė tarp Žąsino ir Šarkų kai­mų au­gan­­čio miš­ko. Pa­s­ta­ra­sis ilgą laiką bu­vo tapęs šiukšlinto­jų „me­ka“. Ga­liau­siai prieš po­rą me­tų žmo­­nės to­kiu įžūlumu nebeap­si­ken­tė ir nutarė ieš­koti pa­­­gal­­bos re­dak­­ci­joje. Juk pa­­­­vie­šinimas laikraštyje gali su­­gėdinti.

Vaiz­­das tuomet, vos įsukus į miškelį, netgi kvapą gniaužė. Nenusakomo dydžio atliekų krūvose mėtėsi padangos, au­tomobilių sėdy­nės, šiferio lakš­tai, sena sienų šiltinimo vata, pūpsojo iš­pilta priekaba spalių. Visa tai papildė ir galybė kitokių daiktų: pradedant buitinės technikos dalimis, baigiant tuščiais prekybos cent­rų maišeliais.

Straipsnis apie visą šį „gėrį“ davė rezultatų. Dabar prie įvažiavimo galimus šiukšlintojus pasitinka įrengta užkarda, pro kurią į miško tankmę niekaip nepateksi. Nebėra ir atliekų krūvų. Jas iškuopęs žmogus nusipelno pačių didžiausių pa­gyrų, nes darbo būta išties sunkaus.

O, kad ir kiti pasimokytų iš šio gražaus pavyzdžio! Jei visi turėtume bent kruopelę gėdos ar sąžinės, tokių nelegalių sąvartynų būtų kur kas mažiau. Žinoma, geriausia, kad jų visai neliktų. Tačiau kol neatsikratysime ydingo požiūrio, neįprasime naudotis atliekų konteineriais, neįgausime ele­mentaraus sąmoningumo, ir toliau baksnosime pirštu į ne­švarias pakeles, pamiškes, pa­upius bei ieškosime kaltų...

Birutė PALIAKIENĖ

Daugiau kaip milijardas eurų - tiek mums pernai kainavo išlaikyti šalies valdžios aparatą (Seimo, Vyriausybės, ministerijų bei joms pavaldžių įstaigų, valstybinių komisijų, inspekcijų, tarybų ir teismų valdininkus). Tai - net dešimtadalis mokesčių mokėtojų sumokėtų pinigų.

Apetitas kyla: prieš penkerius metus valdininkams išlaikyti pakako 136 mln. eurų mažiau. Vis daugiau mokesčių mokėtojai turi mokėti už premijas, priedus, keliones, net dovanas valdininkams jubiliatams.

Didesnės premijos ir priedai

Mokesčių mokėtojai valdininkams moka ne tik atlyginimus, bet ir nemažus priedus, premijas, priemokas bei kitas išmokas. Seimo Audito komiteto analizė rodo, jog minėtų valdininkų darbo užmokesčiui pernai skirta 687 mln. eurų, dar beveik 295 mln. eurų – išmokoms prie algos.

Prieš penkerius metus darbo užmokesčio išlaidos sudarė panašiai – 657 mln. eurų, tačiau priedams buvo atseikėjama gerokai mažiau – 112 mln. eurų. Labiausiai save premijomis pernai palepino Vilniaus universitetas (488,4 tūkst. eurų), Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (349,1 tūkst. eurų).

Valdžios aparatas nesitraukia net ir mažėjant gyventojų skaičiui. Tai reiškia, kad efektyvumas nedidėja. Tai už ką tuomet mokamos vis didesnės premijos?

Milijonai – ekspertizėms 

Valdiškoms įstaigoms vis daž­niau prireikia ir ekspertų pagalbos. Išlaidos samdomiems ekspertams praėjusiais metais siekė daugiau kaip 11,2 mln. eurų, užpernai perpus mažiau – 6,1 mln. eurų. La­biausiai ekspertų pagalba nau­dojasi Energetikos ministerija, Lietuvos mokslo taryba ir Žemės ūkio ministerija. Klausimas: ką tuo metu daro valdiškų įstaigų darbuotojai? Juk vien jų kvalifikacijos kėlimas per metus mokesčių mokėtojams kainuoja 3,6 mln. eurų. Ar racionalu tuo pačiu metu investuoti į kvalifikacijos kėlimą ir toliau samdyti išorės ekspertus, kurie kvalifikuotiems valdiškų institucijų darbuotojams rašo tyrimus, ekspertizes bei pan.?

Brangstančios kelionės 

Mokesčių mokėtojai apmo­ka ir valdininkų keliones. Vien tik transporto išlaidos per pen­kerius metus pabran­go dau­giau kaip 12 mln. eurų - iki beveik 41 mln. eurų. Komandiruočių išlaidos padidėjo 5 mln. eurų – iki 18,4 mln. eurų.

Tiesa, yra ir gerų pavyzdžių. Taupiausiųjų vardo šioje srityje nusipelnė Finansų bei Ūkio ministerijos, kurios išlaidas ko­mandiruotėms per­nai sumažino. Vadinasi, taupyti yra įmanoma. Tačiau tik nedauge­lis tai daro, juk pini­gai – ne savi.

Įdomu, jog didesnis ne­gu įprasta komandiruočių skai­čius matomas paskutinį metų ket­virtį. Gal institucijos siekia iki galo išsemti komandiruotėms numatytas lėšas? Gal vykstama net į tas, kurios ir nebūtinos, paturistauti? 

Dovanos jubiliatams

Reprezentacijai pernai išleista 5,7 mln. eurų. Bene labiausiai stebinanti praktika – vien tik 260 tūkst. eurų išmokėta institucijų darbuotojų jubiliejinių sukakčių pro­gomis. Daugiausiai juos taip pamalonino Policijos departamentas bei Švietimo ir mokslo ministerija, tam skirdami beveik 70 tūkst. eurų.

Tai - tik vienas pavyzdys, švaistant valdiškus pinigus. Bet jeigu jau kolegos yra taip mylimi, gal vertėtų dovanoms susimesti iš savo kišenės, o ne kišti rankas į mokesčių mokėtojų kišenes?

Tokie sprendimai visiškai neskatina taupiai elgtis su mokesčių mokėtojų pinigais. O paskui stebimasi mokesčių mokėjimo vengimu. Bet juk tik racionalus bei efektyvus mo­kesčių mokėtojų pinigų nau­dojimas skatina piliečius tuos mokesčius mokėti. To­dėl rei­kėtų ieš­koti būdų, kaip kiek­vieną instituciją paskatinti tau­pyti ir nebūtinai viską išleisti.

Taupyti – misija neįmanoma?

Taigi didžiuliais mokesčiais apkrauti gyventojai ir verslas toliau maitina įspūdingą valdžios aparatą, kuriam taupymas – ne draugas. Valdžia leidžia kitų pinigus ir, galima sakyti, jų neskaičiuoja arba skai­čiuoja atsainiai. O kam nors prakalbus apie mokesčių mažinimą, didesnes pensijas, atsakoma, jog lėšų tam nėra.

Bet jų yra, ir net labai daug. Galimybė sutaupyti slypi būtent viešojo valdymo srityje. Tačiau efektyvumo didinimas vis dar lieka neįmanoma užduotis, nes niekas nesiima jos įgyvendinti. Jei kurios nors partijos rinkimų programoje atsirastų siūlymas pažaboti šį besaikį išlaidavimą, ji tikrai sulauktų daug palaikančiųjų. Bet ar užteks politinės valios?

Dovilė SUJETAITĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Ši­la­lės lop­še­lio-dar­že­lio „Žiogelis“ di­rek­to­rei Da­liai Kut­niaus­kie­nei šią sa­vai­tę vėl te­ko rau­do­nuo­ti dėl mais­to va­gys­tės iš vai­kų - pa­si­aiš­kin­ti pa­rei­ka­la­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Kon­tro­lės bei Švie­ti­mo, kul­tū­ros, spor­to ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tų na­riai.

Di­rek­to­rė in­for­ma­vo, kad prieš po­rą sa­vai­čių Ši­la­lės apy­lin­kės teis­mas lop­še­lio-dar­­že­lio die­to­lo­gei ­sky­rė 130 eu­rų bau­dą. Tiek jai teks su­mo­kė­ti už du po­mi­do­rus, tris ba­na­nus, še­šias pie­niš­kas deš­re­les, du pa­ke­lius svies­to ir 1,5 ki­log­ra­mo kiau­lie­nos kum­pio, nu­gvelb­tų iš iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gos. Vi­si šie mais­to pro­duk­tai bu­vo įver­tin­ti 10,5 Eur.

Teis­me 52 me­tų mo­te­ris aiš­­ki­no, jog pro­duk­tus iš val­gyk­los pa­si­ė­mė po pie­tų, kai žmo­nių pa­tal­po­je ne­bu­vo. Die­­to­lo­gė tei­gė, kad mais­tas bu­vo li­kęs, nes da­lis vai­kų tą­dien į dar­že­lį ne­at­ėjo. Lop­še­lio-dar­že­lio dar­buo­to­ja gai­lė­jo­si ir ti­ki­no, jog anks­čiau pro­duk­tų iš dar­že­lio ne­vo­gė.

Skir­da­mas baus­mę, Ši­la­lės apy­lin­kės teis­mas at­si­žvel­gė į tai, kad die­to­lo­ge dir­ban­ti V.K. pa­ti tu­rė­jo kon­tro­liuo­ti mais­to iš­da­vi­mą, tai­gi rū­pin­tis tin­ka­mu vai­kų mai­ti­ni­mu. Jai pa­skir­ta vi­du­ti­nei ar­ti­ma bau­da, ta­čiau V.K. dar ga­li spren­di­mą ap­skųs­ti Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­mui.

„La­bai ne­gra­žu, di­de­lė ne­gar­bė dar­že­liui, nes ži­nia pla­čiai pa­skli­do. Aš siū­liau jai pa­čiai ra­šy­ti pra­šy­mą at­leis­ti iš dar­bo, bet dar­že­lio ta­ry­ba nu­spren­dė, jog už­teks pa­pei­ki­mo. Tai to­kia gė­da, ku­rios nie­kaip ne­nu­plau­si“, - ko­ne verk­da­ma ta­ry­bos na­riams sa­­kė „Žio­ge­lio“ va­do­vė.

D.Kut­niaus­kie­nė ti­ki­no „prie mais­to ne­si­ki­šan­ti“, ga­lin­ti tik pa­sver­ti jau iš­kep­tą kot­le­­tą, tačiau, anot jos, kiek svė­rė, nie­ka­da nė­ra trū­kę. Ir tė­ve­liai nė­ra pa­si­skun­dę, kad por­ci­jos esan­čios ma­žos.

Pa­sak lop­še­lio-dar­že­lio di­­rek­­to­rės D.Kut­niaus­kie­nės, ug­­dy­mo įstai­gos ta­ry­ba pa­siū­lė vir­tu­vė­je įreng­ti vaiz­do ste­bė­ji­mo ka­me­ras. Ta­čiau, at­li­kus ap­klau­są, paaiškėjo, jog jos ga­li kai­nuo­ti apie 1,5 tūkst. Eur.

„Mes to­kių pi­ni­gų ne­tu­ri­me“, - re­ziu­ma­vo di­rek­to­rė.

Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­­­jos di­rek­to­rius Rai­mun­das Vai­­tie­kus tei­gė, kad po­li­ci­ja ­re­a­ga­vo, ga­vu­si raš­tiš­ką pra­ne­ši­mą ir jis bu­vęs taip smul­kiai su­ra­šy­tas, jog vis­kas tiks­liai ati­ti­ko.

Pa­sak R.Vai­tie­kaus, šiuo me­­tu sa­vi­val­dy­bės kon­tro­lie­rė bei ad­mi­nist­ra­ci­jos Vi­daus au­di­to sky­rius at­lie­ka vi­sų mo­ki­nius mai­ti­nan­čių įstai­gų pa­tik­ri­ni­mus. Bet ar jie duos nau­dos - abe­jo­ti­na. Ši­la­lės lop­­še­ly­je-dar­že­ly­je „Žio­ge­lis“ po va­gys­tės at­li­kus in­ven­to­ri­za­ci­ją, jo­kių trū­ku­mų ne­ras­ta, o din­gu­sių mais­to pro­duk­tų ne­pa­si­ge­do ir vi­rė­jos.

Keis­tai at­ro­do D.Kut­niaus­­kie­nės tei­gi­nys, kad dar­­že­­li­nu­kų tė­vai ne­si­skun­džia. Ka­žin, ar kas nors drįs­tų tą da­ry­ti, kai ei­lė į dar­že­lį yra mil­ži­niš­ka. Šie­met vie­tos „Žio­­ge­ly­je“ grei­čiau­siai ne­gaus nė vie­nas 2014 ir 2015 m. gi­męs ma­žy­lis - apie 115 vai­kų. Dar ne­aiš­ku, ar įstai­ga ga­lės pri­im­ti vi­sus 69 tri­me­čius. Iš 22 ei­lė­je lau­kian­čių ke­tur­me­čių pri­im­ti pla­nuo­ja­ma vos vie­nuo­li­ka.

Dėl di­de­lio vie­tų trū­ku­mo dar­že­lio ad­mi­nist­ra­ci­ja ryž­ta­si ne­si­lai­ky­ti Hi­gie­nos nor­mų rei­ka­la­vi­mų ir dar­že­lio gru­pes for­muo­ja iš 24 vai­kų. 

Dai­va BARTKIENĖ

Vingininkų kaime gyvenanti ūkininkė  Zita Saročkienė sulaukė netikėto skambučio. Paskambino kažkoks nepažįstamas vyras ir pasiūlė pirkti nedidelį, 30 arų sklypą už pusantro tūkstančio eurų. Moteris mintyse sumetė, kad už hektarą išeitų apie 5000 eurų. Bet Šilalės rajone tokių žemės kainų kol kas nėra. 

Tačiau labiausiai nustebino ne kaina, nors ji ir atrodė fantastinė. Moters žiniomis, daugiausiai už hektarą čia buvo mokėta 2300 eurų. O 5000 - tai jau panašu į pokštą... 

Bet tai nebuvo pokštas! Iš­girdusi, kur yra tas nedidelis sklypas, Z.Saročkienė neteko žado. Tie 30 arų, pasirodo, įsi­terpę tarp jų pačių dviejų žemės sklypų! Ir dar jų nuomojama žemė! 

- Tai maždaug 10 metrų plo­čio ir apie 300 metrų ilgio ruožas, - „Šilalės artojui“ sakė Z.Saročkienė. - Mes jį nuomojome iš savo kaimynės. Tas ruo­žas - tarp mūsų dviejų labai panašių sklypų. Čia daug kas turi tokius rėžius, kurie pasiliko nuo kolūkio laikų ir buvo privatizuoti. Ir tą mūsų nuomojamą sklypą dabar kaž­koks nepažįstamas vyras siūlo pirkti. 

Kaip Saročkų nuomojama žemė atsidūrė kitose rankose? Jeigu ji parduota, tai pirmumo teisę ją pirkti turėjo būtent jie! Tačiau kodėl apie šitokią galimybę jiems niekas nepranešė?

Z.Saročkienė pradėjo domė­tis, kas ir kaip. 

- Paskambinau į vieną, į kitą advokatų kontorą ir sužinojau, jog tas sklypas yra parduotas iš varžytinių, kurios įvyko šiemet, sausio 28 d. Protokolas surašytas šių me­tų vasario 18-ąją. Sklypą už 624 eurus nusipirko viena Klaipėdos įmonė, kuri jokiu žemės ūkiu neužsiima. Pirko už 600, o dabar prašo pusant­ro tūkstančio! Bet keisčiausia, kad mums, nuomininkams ir gretimai savo žemę turintiems, apie tai nebuvo pranešta. Netgi dabar apie jokias įvykusias varžytines oficialiai mes nieko nežinome. Viskas, ką čia sakau, tėra tik telefonu surinkta informacija. Tai negi nebegalioja žemės pirkimo įstatymas? Arba galioja jis ne visiems? - klausė Z.Saročkienė. 

Ji pagalbos kreipėsi ir į Sei­mo narį Remigijų Žemai­taitį. Politikas prisipažino esąs nustebintas tokio skundo. 

- Pagal šiuo metu galiojantį LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įsta­tymą, pirmumo teisė įsigyti tą sklypą priklausytų kaip tik Z.Saročkienės šeimai, - „Ši­la­lės artojui“ teigė Seimo na­rys. - Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pirmenybę pirkti turi asmuo, nuosavybės teise valdantis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, jei­gu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Kokie tai reikalavimai? Pagal 2 straipsnio 1 dalį, teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi fizinis asmuo, turintis profesinių įgū­­džių bei kompetencijos. To­­kiu asmeniu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius 10 metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo san­dorio sudarymo die­nos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų ir (ar) mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir žemės ūkio naud­menas bei pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. 

Ūkininkai Saročkai visiškai atitinka tuos reikalavimus. Tai kodėl jiems nebuvo suteikta pirmumo teisės ir net nepranešta apie varžytines? 

- Kai pradėjau domėtis, su­­ži­nojau keistą dalyką. Pasirodo, prieš metus Lietuvos Aukš­čiausiasis Teismas priėmė nu­­tartį, kuri yra pripažinta kaip formuojanti praktiką, ki­taip sakant, yra privaloma, rengiant varžytines. Ta Aukščiausiojo Teismo nutar­timi buvo nustatyta, jog toks teisinis reguliavimas, kuris suteikia pir­mu­mo teisę pirk­ti žemę ar akcijas, negali bū­ti taikomas, jeigu turtas parduodamas iš varžytinių. Tokiu būdu siekiama, kad išvaržomas turtas būtų parduodamas kuo brangiau ir kad kuo daugiau kreditorių atgautų savo pinigus. Tačiau Vingininkų pavyzdys parodė, jog tokiu būdu prieinama iki absurdo - kitam žmo­gui parduotas siauras ruo­želis, įsiterpęs tarp dviejų sklypų. Kaip tame siaurame ruoželyje ūkininkauti? Kaip apsisukti su padargais? Vadinasi, reikia, kad atsirastų nuostata, jog pirmumo teisė išlieka ir tuomet, kai iš varžytinių parduodamas besiribojantis sklypas. Tokiu atveju jo savininkai galėtų įsigyti išvaržomą plotą už varžytinėse pasiūlytą didžiausią kainą, - įsitikinęs politikas. 

Kaip tai atrodytų praktiškai? Tarkime, už žemės sklypą Vingininkuose per varžytines buvo pasiūlyta didžiausia kaina - 600 eurų. Antstoliui atsirastų pareiga per 10 darbo dienų informuoti gretimų sklypų savininkus apie parduodamą žemės sklypą. Jeigu jie per 5 darbo dienas neišreikštų noro jį pirkti už nurodytą sumą, sklypas būtų parduodamas tam varžytinių dalyviui, kuris ir pasiūlė tuos 600 eurų. Tokiu būdu būtų pasiekta aukščiausia var­žytinių kaina ir išsaugota ūkininkų teisė sujungti savo sklypus. 

- Kada įsigalios šita tvarka? - teiraujamės parlamentaro. 

- Kai Seimas priims tokią įstatymo pataisą. Tačiau jos dar nėra, todėl būtinai ją pateiksiu, - pažadėjo Seimo na­rys.

Petras DARGIS

Kovo pabaigoje prasidėjo laukinių gyvūnų oralinės vakcinacijos nuo pasiutligės pavasarinis etapas. Šiame etape vakcinavimas vyks tik buferinėse (pasienio) teri­torijose, besiribojančiose su Rusijos Federacijos Kali­ningrado sritimi, Lenkija ir Baltarusija.

Kaip ir kasmet, iš lėktuvų bus mėtomi jaukai su vakcina. Laukinių gyvūnų vakcinavimas pradedama nuo vakarinio Lietuvos pakraščio, lėktuvai kils iš Klaipėdos oro uosto. 

Priklausomai nuo oro sąlygų, šį etapą planuojama baigti gegužės pabaigoje. 

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba perspėja gyventojus, kad, radus jauką su pasiutligės vakcina, jo liesti negalima. Jeigu jaukai aptinkami prie gyvenamųjų namų, būtina apie tai nedelsiant pra­nešti Šilalės valstybinei maisto ir veterinarijos tarny­bai, kurios specialistai atvyks jų surinkti. Naminiams gyvūnams šie jaukai nepavojingi, tačiau jų perdozavus galimos komp­likacijos. 

Laukinių gyvūnų vakcinacija mūsų šalyje sistemingai vykdoma nuo 2006 m. Tiesa, buvo padaryta dvejų metų pertrauka, kuomet nenusta­tyta nė vieno pasiutligės at­vejo. Tačiau pernai, lapkričio mėnesį, Ignalinos rajone, pasienio ruože su Baltarusija (350 m iki sienos), buvo užfiksuoti 2 šios ligos atvejai. Todėl vakcinacija pa­sienio ruožuo­se vykdoma toliau. 

Šilalės rajone pas­kutinis susirgi­mas pasiut­lige nustatytas 2007 m. Mūsų rajoną palies pirmas ir ket­virtas etapai. Pirmasis tę­sis iki balandžio 6 d., ketvirtas bus vykdomas ge­gu­žės 6 d. – gegužės 27 d.

Egidijus JAKŠTAS, Šilalės VMVT vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius

Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje vyko 48-asis Lie­tuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas. Į baigiamąjį tu­rą pateko 101 moksleivis, tarp jų - ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos IV c klasės mokinė Kamilė Bliū­džiūtė.

Moksleivių kūrybiniai bei tiriamieji darbai aptarti ir įvertinti septyniose sekcijose: prozos, po­ezijos, literatūros kritikos, publicistikos bei eseistikos, kalbos, tautosakos ir literatūrinių vertimų. Kūrinius vertino rašytojai, mokslininkai, literatūros kritikai.

Kamilės darbai buvo pristatyti publicistikos sekcijoje. Šios srities jaunųjų kūrėjų darbus vertino rašytoja, eseistė Gintarė Adomaitytė bei „Naujosios Romuvos“ vy­riausias redaktorius And­rius Konickis. Už labai gerą pub­licistiką ir eseistiką K.Bliū­džiūtė apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos II laips­nio diplomu bei sidabro me­daliu.

Jolanta ŠMITIENĖ, lietuvių kalbos mokytoja

Kiekvieną pavasarį Lietuvos moksleiviai dalyvauja kon­kurse „Temidė“, kurio  tikslas - ugdyti jų teisinį są­moningumą, supratimą apie teisinę sistemą, vykdyti ankstyvąją teisės pažeidimų prevenciją. Šiemet „Temi­dė“ į protų kovas pakvietė jau 20-ąjį kartą. 

Nuo 1996 m. vykstantis konkursas įsigilinti ne tik į visai valstybei aktualius klausimus, bet ir į savo asmenines teises kviečia 8-12 klasių mokinius. Konkursas organizuojamas keliais etapais: iš pradžių moksleiviai rungiasi savo mokyklose, vėliau vyksta į rajoninį etapą, o sėkmingai jį įveikę – į apskrities. Galiausiai stipriausios visos šalies mokyklų komandos susitinka finaliniame etape ir varžosi ne tik dėl geriausiai teisę išmanančios mokyklos titulo, bet ir dėl šaunių prizų. 

Mūsų rajone šių metų II-asis „Temidės“ etapas balandžio 1 d. buvo surengtas Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje. Pernai konkurse sulaukta keturių mokyklų atstovų, o šiemet įrodyti, jog puikiai išmano svarbiausius teisės aktus, susirinko net šešios komandos: Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos „Prototipas“ (mokytoja Nomeda Kasmauskaitė), Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos „STAR“ (mokyt. Ra­sa Meškėnienė), Šilalės Da­riaus ir Girėno progimnazi­jos „Detektyvai“ (mokyt. Re­gina Kelpšienė), Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos „Be dėmių“ (mokyt. Lina Ivanauskaitė-Bertašienė), Pa­jūralio pagrindinės mokyk­los „Išmanūs ir teisingi“ (mo­kyt. Milda Galdikaitė-Mi­ka­­šauskie­nė) bei Žadeikių pag­­rin­di­nės mokyklos „Pat­rio­tai“ (mokyt. Lai­ma Bal­tu­tienė). 

Komandoms reikėjo įveikti tris užduotis: iš pradžių laukė originalus prisistatymas, vėliau – įtraukiantis protų mūšis ir atsisveikinimo rungtis, kurios metu komandos galėjo pademonstruoti savo sumanumą bei išskirtinumą. 

Protų mūšio dalyviai turėjo pasukti galvas ir atsakyti į klausimus apie Lietuvos Respublikos Konstituciją, vals­­tybės simbolius, LR Bau­džia­­­majame kodekse, Ad­mi­nist­­racinių teisių pažeidimų ko­­dekse numatytas atsakomybes, atskleisti Vaiko minima­lios priežiūros įstatymo, Ke­lių eismo taisyklių subtilybes. Be to, dalyviams buvo pateiktos iš anksto sumodeliuotos situacijos, kuriose jiems reikėjo nustatyti pažeidimus ir juos įvardinti. 

Moksleivius vertino kompetentinga komisija: Klaipėdos apygardos prokuratūros Tau­ragės rajono apylinkės pro­ku­ratūros prokuroras Min­dau­gas Stonkus, Tauragės aps­krities vyriausiojo polici­jos komisariato Šilalės rajo­no policijos komisariato Vie­šo­­sios policijos skyriaus Pre­vencijos poskyrio viršininkas Giedrius Vyštartas bei vy­resnioji specia­listė Vilma Mas­koliūnienė, Šilalės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresnioji specialistė Akvilina Žąsytienė. Komisijai pirmininkavo laikinai Šilalės rajono policijos komisariato viršininko funkcijas atliekantis Zigmantas Grabauskas. 

Pasak komisijos narės ir už konkurso rengimą atsakingos V.Maskoliūnienės, varžovai buvo vienas kito verti, tad įtampos netrūko. Po vertintojų išvadų paaiškėjo, kad ginti rajono garbę į apskrities etapą vyks 106 balus surinkę „Išmanūs ir teisingi“ iš Pajūralio pagrindinės mokyklos. Beje, jos atstovai puikiai pasirodo jau antrus metus iš eilės – pernai Šilalei Tauragėje taip pat atstovavo šios mokyklos auklėtiniai, tarp keturių komandų užėmę antrąją vietą.  

Vos vienu taškeliu nuo lyderių atsiliko žadeikiškių ko­manda (105 balai), o treti liko Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokiniai (99,5 balo).

Birutė PALIAKIENĖ

Kiek kainuoja gerumas? Dauguma atsakytų, kad nieko. Deja, yra dalis žmonių, manančių priešingai - jie paskaičiuoja, kiek tam atiduoda savo laiko, lėšų, pastangų bei emocijų... Tačiau privalome susimąstyti, jog kada nors patiems gali prireikti kitų gerumo ir pagalbos. Šilalės Simono Gaudėšiaus draugovės skautai, pasinaudoję velykiniu laikotarpiu, gerumo išdalijo su kaupu. 

Pirmiausia įsijungėme į akciją „Maisto bankas“. Šilalėje ji vyksta jau ne vienerius metus ir sulaukia didelio būrio savanorių. Akcijos metu įsitikinome, jog Šilalės gyventojai nėra abejingi nepasiturintiems ir sušelpia juos. 

Didįjį šeštadienį skautai budėjo prie Kristaus kapo Šilalės bažnyčioje. Taip pat marginome velykaičius, piešėme atvirukus, o vėliau juos išdalinome mažiausiems ir vyriausiems Šilalės ligoninės pacientams, kuriems kiekvienas lašelis nuoširdaus rūpesčio bei dėmesio atstoja saulės spindulius. 

Viliamės, kad gerumo kibirkštėlę uždegėme ir kitų žmonių širdyse. 

Giedrė GEDEIKYTĖ, Šilalės Simono Gaudėšiaus draugovės patyrusi skautė

Ši­la­lės kraš­to ne­įga­lių­jų są­jun­go­je ne­se­niai lan­kė­si ir pa­skai­tą apie svei­ka­tos stip­ri­ni­mą na­tū­ra­lio­mis prie­mo­nė­mis skai­tė gy­dy­to­jas neu­ro­lo­gas Ju­ri­jus Go­roš­ko.

Anot gy­dy­to­jo, Lie­tu­vo­je ar­te­ri­ne hi­per­ten­zi­ja ser­ga apie 49 proc. vy­rų ir 39 proc. mo­te­rų. Ne­si­gy­dant pa­di­dė­ja ri­zi­ka su­sirg­ti mio­kar­do in­fark­tu bei in­sul­tu. De­ja, tin­ka­mai gy­do­si tik treč­da­lis ar­te­ri­ne hi­per­ten­zi­ja ser­gan­čių žmo­nių. Me­di­ko tei­gi­mu, žmo­nės vis dar van­giai da­ly­vau­ja pre­ven­ci­nė­se svei­ka­tos pa­tik­ros pro­gra­mo­se. O bū­tent jos leidžia už­kir­sti ke­lią grės­min­goms li­goms (žar­ny­no, gim­dos kak­le­lio vė­žiui).

„Šal­tuo­ju metų laiku pa­tal­po­se pra­lei­džia­me didesnę dalį lai­ko. Sau­go­da­mi ši­lu­mą, per ma­žai vė­di­na­me kam­ba­rius, taip „duo­da­mi ke­lią“ li­gų su­kė­lė­jams. Dėl už­terš­tų pa­tal­pų oro ga­li pa­ū­mė­ti aler­gi­ja, at­si­ras­ti gal­vos skaus­mas, ast­mos simp­­to­mai, ko­su­lys, čiau­du­lys, akių su­dir­gi­mas bei dau­ge­lis ki­tų ne­ga­la­vi­mų. Oro tar­šai ypač jaut­rūs vai­kai, ser­gan­tieji ast­ma, aler­gi­ja, kvė­pa­vi­mo, šir­dies, krau­jo­ta­kos ir ki­to­mis li­go­mis. Bū­ti­na ži­no­ti, jog per­­ne­lyg san­da­riuo­se, ma­žai vė­di­na­muo­se būs­tuo­se kau­­pia­si įvai­rūs fi­zio­lo­gi­nės apy­kai­tos ir bui­ties apy­vo­kos pro­duk­tai“, - sa­kė gy­dy­to­jas.

Lek­to­rius pa­pa­sa­ko­jo, kaip stip­rin­ti svei­ka­tą na­tū­ra­lio­mis prie­mo­nė­mis. Vie­na iš to­kių – bu­vi­mas gryna­me ore. Kas­die­nis 20-30 mi­nu­čių pa­si­vaikš­čio­ji­mas lau­ke stip­ri­na šir­dies krau­ja­gys­lių sis­te­mą, rau­me­nis bei są­na­rius, ap­rū­­pi­na or­ga­niz­mą de­guo­ni­mi, ge­­ri­na nuo­tai­ką. Gy­dy­to­jas at­­krei­pė dė­me­sį į or­ga­niz­mo va­ly­mą: pa­tar­ti­na jį pe­ri­o­diš­kai va­ly­ti, tam ge­riau­siai tin­ka įvai­rios vais­ta­žo­lių ar­ba­tos, su­ba­lan­suo­ta mi­ty­ba. Tin­ka­mas dar­bo ir po­il­sio re­ži­mas – taip pat nie­ko ne­kai­nuo­jan­tis svei­ka­tą tausojan­tis veiks­nys. Tik ge­rai pail­sė­jęs žmo­gus bū­­na dar­bin­gas.

Lek­to­rius at­sa­kė į klau­sy­to­jų klau­si­mus, pa­ta­rė, kaip stip­rin­ti or­ga­niz­mą, ser­gant vie­na ar ki­ta lė­ti­ne li­ga.

Pa­skai­ta or­ga­ni­zuo­ta, vyk­dant So­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gų ne­įga­lie­siems ben­d­ruo­me­nė­je pro­jek­tą.

Vio­le­ta KASNAUSKAITĖ, Ši­la­lės kraš­to ne­įga­lių­jų są­jun­gos pir­mi­nin­kė

Daugeliui neįgaliais tapusių žmonių į visavertį gyve­nimą sugrįžti gali padėti profesinės reabilitacijos pas­laugos. Tauragės teritorinė darbo birža nuo 2015 m. įgyvendina Europos socialinio fondo lėšomis fi­nan­suo­­jamą projektą „Pagalba neįgaliesiems“. Jo dė­ka žmo­nėms su negalia sudarytos palankios sąlygos ir ap­lin­­ky­bės atkurti darbingumą, įgyti naujų profesinių ge­bėjimų, atgauti pasitikėjimą savo jėgomis, įsidarbinti ar pradėti nuosavą verslą.

Iki šių metų kovo dalyvau­ti profesinėje reabilitacijo­je padėta apsispręsti daugiau kaip 30 bedarbių. At­sižvelgiant į asmenines individualias savybes, lūkesčius bei poreikius, neįgalieji nusprendė įgy­ti profesiją ar patobulinti jau turimus profe­sinius įgū­džius. Pasirinkti mokymo progra­mą jiems padeda Darbo bir­žos specia­listai, taip pat pro­fesinės rea­bilitacijos paslaugas teikiančios mokymo įstaigos. Projekto dalyviai mokosi ir įgis individualių drabužių siuvėjo-sukirpėjo, avalynės tai­sytojo, floristo, smulkaus verslo administratoriaus, py­nėjo iš vytelių, pagalbinio virtuvės darbuotojo, valytojo, slaugytojo padėjėjo kvalifikacijas. Reabilitacijos programą baigė ir profesi­ją įgijo 11 neįgaliųjų, iš jų 4 jau įsidarbino. Pa­dedant Dar­bo biržos specia­lis­tams, kiti ak­­ty­viai ieško veik­­­los ar planuoja indivi­dua­lią veik­lą.

Dalyvavimas profesinės reabilitacijos priemonėje reikalauja pasirengti pokyčiams. Ne visi neįgalieji yra vienodai pasiruošę keisti įprastą gyvenimo būdą, priimti naujus iššūkius. Vis tik projekto dalyvės Daivos istorija rodo, kad tinkamas profesijos pasirinkimas padeda įveikti visus gyvenimo išbandymus. Anksti netekusi mamos, Daiva bandė daryti gėlių puokštes bažnyčiai, dirbo su verslo liudijimu. Darbo biržos specialistės pasiūlymas išmokti šios specialybės VšĮ Klaipėdos pro­fesinio mokymo ir reabilitacijos centre merginą labai pradžiugino. Šiuo metu ji dar mokosi ir tiki, jog pavyks realizuoti savo pomėgį bei užsidirbti pragyvenimui.

Ne viena sėkmės istorija ats­pindi profesinės reabilita­cijos naudą bei įtaką neįgalaus žmogaus gyvenimo kokybei. Įgijus profesiją, neįgaliesiems lengviau įsi­dar­­­binti, jie tampa labiau pa­si­tikintys savimi, patobulėja, įgy­ja savarankiškumo. O praplėstas draugų ir bendraminčių ratas garantuoja geresnes emocijas bei nuotaiką. Štai Vilija ir Elena - iš to paties Šilalės rajono kaimo. Viena kitą padrąsindamos, jos nusprendė įgyti drabužių siuvėjo-sukirpėjo specialybę ir tuo pačiu pastiprinti sveikatą VšĮ Palangos reabilitacijos li­goninėje. Pro­jekto dalyvės sa­ko, kad mokytis niekada nė­ra vėlu, o siuvėjo įgūdžius jos galės pasiūlyti savo bendruomenės na­­riams.

Profesinės reabilitacijos sėk­­mę visų pirma lemia pačių neįgaliųjų motyvacija dirbti bei tinkamai pasirinkta profesi­nė kvalifikacija. Trejus metus tru­ksiančio projekto veiklo­se dalyvaus ne mažiau kaip 75 Jurbarko, Šilalės ir Tauragės skyriuose regist­ruoti nuo 0 iki 45 procentų darbingumo lygį turintys bedarbiai.

Tauragės teritorinė darbo birža kviečia asmenis, turinčius nuo 0 iki 45 proc. darbingumą, dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje. Ati­­tinkančią gebėjimus ir dar­bo rinkos poreikius kvalifikaciją neįgalieji gali įgyti, pasirinkdami vieną iš 12 šiuo metu veikiančių mokymo įstaigų bei iš 300 siūlomų skirtingų mokymo prog­ramų.

Išsami informacija apie pro­fesinės reabilitacijos įgy­­­ven­dinimą teikiama Jur­bar­­­ko, Šilalės, Tauragės sky­­­riuose (šio skyriaus tel. (8-446) 7-26-73) arba www.ldb.lt/taurage, rub­rikoje „Pro­­fe­sinė reabili­ta­cija“.

Vytautas SIMONAVIČIUS, Tauragės teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėjas