Iš gyvenimo vis dažniau nutaria pasitraukti Lietuvos jauniausieji – vaikai ir paaugliai, dar nesulaukę pilnametystės, tačiau dažnais atvejais jau spėję patirti tokių išbandymų, apie kuriuos kiti suaugusieji nesusapnuotų net savo baisiau­siuose košmaruose. 

Šį kraupiausią, o kartu ir greičiausią problemų sprendimo kelią kasmet pasirenka apytiksliai 25–30 nepilnamečių, o savižalos atvejų fiksuojama keleriopai daugiau. Apie tai, kokie yra pagrindiniai požymiai, įspėjantys apie suicidinio elgesio pavojų, ir kaip derėtų elgtis tokio asmens artimiesiems, pasakoja gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė, Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja Jolanta Trinkūnienė. 

Kiekviena priežastis yra svarbi

Visame pasaulyje jaunuolių savižudybės yra pagrindinė šios amžiaus grupės žmonių mirties priežastis, kurią dažniausiai nulemia ne vienas, o keli veiksniai. 

Neretai atmosferai, nepalankiai vaiko augimui, didelę įtaką daro įvairios krizinės situacijos šeimoje: tėvų skyrybos, girtavimas ar net išvykimas gyventi svetur. Vaikas pradeda jaustis vienišas ir atstumtas, dėl šeimos iširimo kaltina save, todėl įvairiais būdais žalodamasis jis pasąmonėje bando išsaugoti šeimą. 

„Juk vaikui sąmoningai apsinuodijus ir atsidūrus reanimacijoje, prie jo dažniausiai atsiranda ir juo rūpinasi abu tėvai, todėl suicidinis elgesys tokiais atvejais naudojamas kaip įrankis, kad tik visa šeima išliktų kartu“, – pasakoja gyd. J. Trinkūnienė. 

Kita neatsiejama savęs žalojimo ar net savižudybės da­lis yra patyčios. Kai kurie nepilnamečiai sunkiai adap­tuo­jasi kolektyve, neturi glaudaus ryšio su savo draugais kaip kiti bendraklasiai, jaučiasi prastai ir nenori eiti į mokyklą – visa tai gali privesti prie suicidinių minčių ar ketinimų. Vaikų ir paauglių psichiatrė teigia, jog kai kuriais atvejais vaikui net nereikia išeiti į mokyklą, kad patirtų patyčias, nes kiti šeimos nariai iš jo tyčiojasi ir formuoja stiprius komp­leksus nuo pat mažų dienų. Be to, neretai artimoje nepilnamečio aplinkoje pasitaiko smurto ar seksualinės prievartos ženklų, kai vaiką muša ar prie jo seksualiai priekabiauja tikras tėtis, patėvis, senelis ar dėdė. Visa tai žlugdo jauną asmenybę ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. 

Kiekvienas atvejis ir bandymas yra individualus, turintis visą paletę įvairiausių priežasčių, todėl, pastebėjus pasikeitusį vaiko elgesį, būtina išsiaiškinti jo priežastis ir ieškoti pagalbos. 

Pirmieji pavojaus varpai

Kone visi vaikai turi paslapčių nuo savo tėvų – kai kurie rašo dienoraščius, kiti nuolat naršo internete ar savo mobiliajame telefone, tad dauguma tėvų tiesiog stengiasi ne­įkyrėti savo vaikui ir per daug neklausinėti apie jo asmeninį gyvenimą. Kaip bebūtų, tėvams svarbu domėtis tuo, ką vaikas veikia ne tik realiame, bet ir virtualiame pasaulyje, nes labai dažnai jie nepastebi apibraižytų vaiko rankų net iki pusės metų. 

Visų svarbiausia yra įžvelgti jau pačius pirmuosius simptomus: kai vaikas atsisako pietauti kartu su visa šeima, kai nebenori eiti į mokyk­lą, tampa liūdnesnis ir užsidaręs savyje – jau tuomet būtina sunerimti, o ne laukti, kol atsiras konkretūs veiksmai. J. Trinkūnienės teigimu, net ir tada, kai vaikas nenori išsipasakoti apie savo jausmus, reikia sugebėti su juo išbūti, išlaukti ir parodyti, kad jis yra mylimas ir apsuptas rūpestingų artimųjų, besąlygiškai norinčių jam padėti. Dažnai tokie įkyrūs ir pasikartojantys klausimai kaip „kas tau nutiko?“ ar „kodėl tu toks paniuręs?“ tik atitolins paauglį nuo tėvų, todėl tokiose situacijose tėvai turi sugebėti kitais būdais paskatinti vaiką jais pasitikėti, o visų geriausia – nieko nelaukti ir prašyti specialisto pagalbos. 

„Nepilnamečiai save žaloja impulsyviai, norėdami kažką gauti arba pagąsdinti tėvus, kurie supranta tai kaip vaiko manipuliaciją ir nekreipia didelio dėmesio. Tačiau vertėtų pagalvoti, jeigu vieną kartą elgdamasis impulsyviai vaikas neapskaičiuos savo veiksmų ir tas rankų apsibraižymas bus žymiai gilesnis, jis gali būti paskutinis... Būtent dėl to patariama tėvams rimčiau reaguoti į visus pokyčius ir veiksmus vaiko elgesyje“, – teigia vaikų ir paauglių psichiatrė.

Pagalbos prašyti neturi būti gėda

Šiais laikais Lietuvos visuomenė yra vis daugiau šviečiama ir drąsinama nebijoti kreiptis pagalbos. Daugelyje mokyklų vaikai ir paaugliai yra supažindinami su šia tema, psichologai klasėse diskutuoja su mokiniais apie suicidinio elgesio priežastis bei pasekmes. Įvairios savižudybių prevencijos programos vyksta ne tik mokyklose, bet ir bendruomenėse bei įstaigose. Ypatingai svarbų vaid­menį atlieka pagalbos linijos telefonu, dirbančios visą parą: „Jaunimo linija“, „Vilties linija“ ir kt. 

Galima teigti, jog geriausia savižudybės prevencija yra kitų žmonių tiesioginė pagalba. 

„Pastebėjus nepilnamečio polinkį į savižudybę – nesvarbu ar tai vyksta mokyk­loje, ar šeimoje, visų pirma reikėtų ramiai pasikalbėti su vaiku, leisti jam suprasti, kad jis yra svarbus ir rūpi aplinkiniams. Ne tik vaikų tėvai, mokytojai ar psichologai privalo būti neabejingi, bet ir kiekvienas iš mūsų“, ­– sako J. Trinkūnienė. 

Vilniaus visuomenės sveikatos biuras

Projektas „Gyvenimo kokybė – mūsų pačių rankose“ finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Įvairios priklausomybės sukelia daug negatyvių pa­sek­mių – tiek į jas įklimpusiems žmonėms, tiek šalia esantiems artimiesiems. Ir vis tik net nusprendusiems keisti gyvenimo būdą atsisakyti žalingų įpročių nėra taip paprasta. Siekiant visiškai išsilaisvinti, gali prireik­ti specialisto – psichoterapeuto ar net psichiatro – pagal­bos.  

Pasikeičia elgesys   

Lietuvos psichologų sąjun­gos narys, klinikinis psicho­logas, kognityvinės elgesio te­rapijos psichoterapeutas Ju­lius Burkauskas svarbiau­siu priklausomybės nuo psi­choaktyvių medžiagų po­žy­miu įvardija stiprų ar net nenugalimą norą jas vartoti. 

„Atsiradus priklausomy­bei, var­tojimas tampa svar­besnis nei kiti anksčiau reikšmingi dalykai. Žmo­gui sun­ku kont­roliuoti psi­choaktyvių me­džiagų vartojimą, padidėja tolerancija joms ir kai ku­riais atvejais pasireiškia fi­zinės abstinencijos būklė“, – pa­brė­žia specialistas. 

Kad asmuo turi svaigini­mosi alkoholiu bei kitomis psi­chiką veikiančiomis me­džiagomis problemų, galima įtarti iš šių požymių: preteksto vartoti psichoaktyvias priemones ieškojimo, jų naudojimo vienumoje arba slapta, atitolimo nuo drau­gų ar artimųjų, laikino at­minties sutrikimo, irzlu­mo, stai­gių nuotaikos svy­ravimų.

Norėdami suprasti, ar rei­kia įtarti priklausomybę nuo alkoholio, galime atsa­ky­ti į keturis klausimus: „ar ka­da nors galvojau, kad rei­kė­tų nustoti gerti?“, „ar kiti žmo­nės erzina mane kritikuodami dėl mano gėrimo?“, „ar kada nors jaučiausi kal­tas, kad geriu?“, „ar kada nors esu gėręs rytą tam, kad nu­sira­minčiau arba pa­leng­vinčiau pagirias?“ Jei­gu, būdami są­ži­ningi sau, teigiamai atsa­kome į bent du klausimus, yra pagrindo susirūpinti.

Priklausomybės palydovai

J. Burkauskas pastebi: daž­niausi priklausomybės palydovai yra nerimas ar depresija. Išgyvendamas itin didelę įtampą ar užsitęsusį liūdesį, žmogus gali pradėti slopinti savo neigiamas emocijas vartodamas psichoaktyvias priemones.

„Tačiau ne visada įmanoma įvertinti, kiek psichikos sutrikimas bei psichoaktyvių me­džiagų vartojimas veikia vie­nas kitą. Kartais nerimas ar depresija prasideda anksčiau nei priklausomybė, o kartais piktnaudžiavimas psicho­ak­­ty­­viomis medžiagomis gali lem­ti arba sustiprin­ti psichinės būklės pablo­gėjimą“, – komen­­tuoja specialistas.

Technologijų amžiuje paste­bimos ir naujo tipo pri­klau­somybės, kurios apima dau­gelį internetinės veiklos sri­čių: kompiuteriniai žaidimai, azartiniai lošimai, tiesioginis vaizdo transliavimas, įvai­raus pobūdžio skelbimų pub­likavimas, pornografijos žiū­rė­jimas ir dalyvavimas socia­linių tinklų veikloje. Minėtos veiklos gali sutrikdyti asmens kasdienius veiksmus bei psi­chinę sveikatą.

Priklausomybė nuo kom­piu­terinių žaidimų yra pirmasis su probleminiu interneto vartojimu susijęs elgesio sutrikimas, įtrauktas į Pasau­lio sveikatos organizacijos at­naujintą 11-ą tarptautinę ligų klasifikaciją.

Kenčia artimieji

J. Burkauskas akcentuoja: bet kokia priklausomybė pa­veikia visus šeimos narius. 

Jie gali išgyventi nuolatinį stresą, nerimą, bejėgiškumo jausmą, pyktį ar gėdą. Jiems gali tekti susidurti su visuomenės atstūmimu, stigmatizavimu, izoliacija. Tėvai, vartojantys psichoaktyvias medžiagas, dažnai nesugeba pasirūpinti savo vaikų fiziniais ir emoci­niais poreikiais. Neretai, ne­paisant akivaizdžių ženk­lų, kad šei­mos narys turi pri­klausomybę nuo psicho­ak­ty­vių medžiagų, vaikai arba partneris gali tai neigti, ne­­pripažinti ar stengtis ginti, pa­­teisinti priklausomą as­menį.

Dažnai priklausomybe ser­gančių asmenų šeimos na­riams išsivysto netiesioginė priklausomybė (angl. „co-de­­­pen­­dence“). Jie taip įsi­trau­kia į kito žmogaus elge­sio suvaldymą, jog nesugeba pasirūpinti savo asmeni­niais poreikiais. Vaikai, kurių vienas arba abu tėvai yra priklausomi, gali jaustis kalti ir atsakingi už jų elgesį. Taip pat jie kartais gali elgtis pernelyg brandžiai savo amžiui ir „užimti“ tėvo rolę, atlikti jo pareigas. Nors tai gali padėti „sveikajam“ tėvui išgyventi ir tvarkytis su sunkumais, vaikas netenka galimybės būti vaiku.

Padėti gali

Psichologo J. Burkausko tei­gimu, artimieji priklausomy­be sergančiam žmogui pa­dėtų pasirūpindami, kad jo aplinkoje nebūtų alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų. Taip pat jie neturėtų sugalvoti pateisinimų ar dangstyti piktnaudžiavimo, nes tai neleidžia susidurti su realiomis savo elgesio pasekmėmis ir nesuteikia progos pamatyti, kokios jos iš tikrųjų yra.

Diskutuoti arba ginčytis ver­ta tik tuomet, kai žmogus nė­ra apsvaigęs.

„Jeigu norime padėti finan­siškai, galime sumokėti už maistą ar paslaugas, tačiau negalima duoti pinigų, ku­riuos vartojantysis galėtų iš­­leisti psichoaktyvioms me­džia­goms“, – pabrėžia specia­listas.

Deja, dažniausiai žmogus supranta ir ryžtasi gydy­tis nuo priklausomybės, kai pa­kan­kamai skaudžiai nu­ken­čia nuo savo paties elge­sio ir pajunta, ką praranda ar­ba gali prarasti. Todėl, pašnekovo teigimu, artimiesiems svarbu neprisiimti visos atsakomybės už priklausomo asmens išgydymą ir pasirūpinti patiems savimi.

Kur kreiptis

Gyd. J. Burkauskas akcen­tuo­ja: gydantis nuo priklau­so­mybės, labai svarbi gali bū­ti priklausomų asmenų bend­ruomenių pagalba, kur dir­ba įvairūs specialistai (psi­­chiatrai, psichologai, so­cia­li­niai darbuotojai ir kt.) bei sa­vanoriai. Ne mažiau svar­­bų vaidmenį ten atlieka pri­klausomų asmenų savitar­pio pagalba bei palai­ky­mas. 

Yra bent keliolika trum­palaikės socialinės globos įstaigų, teikiančių tokią pa­galbą (http://ntakd.lrv.lt/ lt/reabilitacija/priklausomybes-ligu-reabilitacines-bendruomenes). Ano­ni­mi­nių alkoholikų susirinkimai vyksta daugelyje Lietuvos mies­tų bei internetu „Skype“ programa. 

Priklausomybės ligomis sergantiems asmenims spe­cia­lizuota pagalba teikiama Respublikiniame pri­klau­somybės ligų centre, turinčiame filialus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Projektas „Gyvenimo kokybė – mūsų pačių rankose“ finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Alkoholio, narkotikų, rūkalų sukeliama žala – tai ža­la žmogaus sveikatai, gerovei bei į priklausomybes įklim­pusiuosius supantiems žmonėms. Rodos, tokie dalykai suprantami ne vien specialistams. Ir vis tik, kaip byloja statistika, šios blogybės nesitraukia iš mūsų gyvenimo.

Sveiką gyvenseną pasirinkusieji teigia, kad yra daug ge­resnių būdų atsipalaiduoti, kurie naudingi ne tik pa­čiam, bet ir šalia esantiems žmonėms.

Situacija skaičiais

Apie pavojų tapti priklau­somam nuo alkoholio skelbiama nuolat. Lietuvos sta­­tis­tikos departamento (LSD) duomenimis, lietuviai praėju­siais metais vidu­tiniškai išgėrė po 12,3 litro absoliu­taus alkoholio. Nors tai yra 0,9 lit­ro mažiau nei prieš metus, šis rodiklis yra aukštesnis už Euro­pos šalių vidurkį. Lietuva kas­met patenka į šalių, suvartojančių daugiausiai al­koholio, dešimtuką.  

Rū­­kymas Lietuvoje taip pat pla­čiai paplitęs. Vadovau­jan­tis LSD duomenimis, vie­­­nas šalies gyventojas 2017 m. vidutiniškai surūkė 51 lega­lių cigarečių pakelį (arba 1023 cigaretes).  

Visame pasaulyje aštri prob­lema – narkotikų vartojimas – vis labiau braunasi ir į Lietuvą. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro 2018 m. metinėje ataskaitoje skelbiama, jog daugiau kaip 92 mln. suaugusiųjų arba šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis 15–64 metų Europos Sąjungos gyventojų nors kartą gyvenime yra bandę narkotikų. 

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamen­tas (NTAKD) informavo, kad Lietuvoje, remiantis 2016 m. bend­rosios populiacijos tyrimo rezultatais, narkotikų nors kartą gyvenime vartojo 11,5 proc. arba beveik 216 tūkst. 15–64 m. gyventojų: 18 proc. vyrų ir 5,4 proc. moterų. 

Psichoaktyvių medžiagų var­tojimo paplitimo bendrojoje populiacijoje tyrimo duomenimis,  Lietuvoje tiek vidutinis rūkymo, tiek alkoholio vartojimo pradžios amžius – 18 m. 

Priežastys – įvairios

NTAKD direktorė Inga Juozapavičienė, pasiteiravus apie priklausomybių priežastis, tei­gė, kad jos yra glaudžiai susijusios su biopsichosociali­niais veiksniais, egzistuoja daug mokslinių teorijų, aiškinančių priklausomybių priežastis. Specialistai teigia, jog į svaigalus, narkotikus pastūmėja neigiami psichologiniai, fiziniai ir socialiniai padariniai. Be „pagalbinių priemonių“ žmonės nesusitvarko su stresu, įtampa, depresija: griebiasi stikliuko, nes jaučiasi prislėgti, nesugeba kitaip atsipalaiduoti. 

Mūsų kalbinti Lietuvoje žinomi žmonės, taip pat neišvengiantys įtampos, streso, dalijasi patirtimi, kaip jie visa tai įveikia. 

Davė sau priesaiką

Nuolat pramogų versle besisukantis renginių vedėjas, organizatorius Remigijus Žiogas džiaugiasi, jog neturi žalingų įpročių – nerūko, nevartoja nei alkoholio, nei narkotikų. 

„Mačiau nekokį pavyzdį šeimoje, mano mama labai kentėjo dėl geriančio tėvo ir patėvio. Todėl, dar būdamas vie­nuolikmetis, daviau Dievui priesaiką, jog niekada gyvenime nevartosiu alkoholio, ir kol kas pavyksta laikytis šio pažado“, – atviravo pašnekovas. 

R. Žiogas prisipažįsta, kad jam sunku patarti, kokį gyvenimo būdą rinktis, jog nekiltų rizika tapti priklausomam. Tačiau jis įsitikinęs, kad tik laisvi nuo žalingų priklausomybių žmonės yra daug pasiekę ir randa kitokių priemonių būti laimingi. 

Remigijų gyventi be svaigalų motyvuoja šeima, bažnyčia, kelionės, kalnai, sporto sa­lė, stalo tenisas, geri filmai.

Alkoholio niekada nėra vartojęs

Remigijus atvirai dalijasi sa­­vo patirtimi. 

„Renkantis, kaip gyventi, rei­kia sveiko proto. Aš nesu vartojęs alkoholio 35 metus (Remigijui tiek metų – aut. past.). Tai man nėra sunku, nes nežinau jo poveikio, nežinau, ką reiškia vemti padauginus alkoholio ir vaikščioti skaudančia galva bei ištrinti savaitgalį iš gyvenimo arba svarstyti, kur dingo atlyginimas. Jei rimtai, aš tiesiog bijau. Bijau vartoti, kad nesugriaučiau to, ką tiek metų kūriau. Nesugriaučiau savo šeimos, darbo pasiekimų ir visų pirma savęs kaip žmogaus. Bijau tapti blogu pavyzdžiu savo vaikams“, – samprotavo pramogų pasaulio atstovas..

R. Žiogas yra kilęs iš nepasiturinčios šeimos. Šiandien jis turi mylimą žmoną ir tris vaikus, namą prie jūros bei daug kitų dalykų, apie kuriuos žmonės svajoja. Pernai net šešis kartus atostogavo užsienio šalyse, nes gali sau tai leisti. 

„Visa tai turiu, nes nuosek­liai dirbau ir siekiau to, o ne todėl, kad gimiau po laiminga žvaigžde. Žinau, koks gyvenimas yra trapus, todėl alkoholis ir narkotikai nėra mano pakeleiviai“, – teigia paš­nekovas.

Remigijus yra ateitininkas ir skautas. Jauniems žmonėms jis pataria stoti į kokį nors judėjimą, kuris skatina lyderystę ar formuoja valią. 

Stresą galima „išvaikščioti“

Virtuvės mitų griovėju tituluojamas Alfas Ivanauskas, ne tik Lietuvoje žinomas kulinaras, taip pat mano, jog įveikti stresą, atsipalaiduoti, pajusti pilnat­vę galima ir kitais – ne žalingais sveikatai būdais. 

„Ne­rūkau ir alkoholio nevartoju. Man atsipalaiduoti ir pabėgti nuo rutinos, kasdienybės bei įtampos padeda kelionės. Jose patiriamas stresas mane padaro dar tvirtesnį – man patinka visi tie dalykai, kuriuos tenka išspręsti kelionės me­tu“, – patirtimi dalijasi kulinaras. 

Pašnekovo teigimu, kiek­vienas žmogus turi rasti tokias atsipalaidavimo priemones, kurios nevestų į kenksmingas priklausomybes. Tai gali būti mėgstama veikla arba tam tikras užsiėmimas, kuris visiškai išlaisvina ir padeda „pabėgti“ nuo tam tikrų dalykų. 

„Jeigu jaučiate stresą, yra blogai, stenkitės visa tai išvaikščioti ilgose distancijose. Tai suaktyvina kraujotaką, organizmas gauna daugiau medžiagų, padeda atsipalaiduoti. Ir jokių investicijų nereikia“, – pataria žinomas vyras. 

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Projektas „Gyvenimo kokybė – mūsų pačių rankose“ finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Mokyklėlę Kiaukuose įsteigė mokytojas Antanas Rač­­kauskas. Švietimo ministerijai davus leidimą, pra­džio­je buvo įkurtos dvi klasės, vėliau atsirado ketu­rios. Kadangi Švietimo ministerija mokytojo-pagalbi­ninko neskyrė, nes neatsirado norinčiųjų, kartais į pa­gal­bą jis pasitelkdavo savo žmoną, kuri buvo baigusi že­mės ūkio mokyklą, jog pabudėtų klasėje, kad vaikai ne­triukšmautų ir nenusirašinėtų.

Šiandien „Šilalės artojo“ skaitytojams ir noriu papasakoti apie šviesų žmogų – buvusį Kiaukų pradinės mokyklos vedėją mokytoją A. Račkauską.

A. Račkauskas buvo kilęs iš Balkūnų kaimo Miroslavo valsčiuje. Tada tai buvo Aly­taus apskrities Suvalkų gubernija. Jo tėvai Stanislovas ir Agota buvo gana pasiturintys, valdė 15 hektarų žemės. Šei­moje dar augo broliai Jonas, Aleksandras ir Stanislovas. Ka­­dangi tėvai buvo labai darbš­tūs ir ūkiški, samdinių nelaikė, visus darbus stengėsi nudirbti patys. Ir vaikų nelepino, pratino prie jų nuo mažumės. Antanas, kaip rašo savo prisiminimuose, 1917 m. rudenį pradėjo lankyti pradinę mokyklą, bet teko mokslus nutraukti, nes prasidėjo rusų–vokiečių karas.

„Mano tėvams, priartėjus ka­riaunai prie mūsų namų, iškilo dideli pavojai ir rūpesčiai. Namai buvo užimti rusų kareivių – menki juokai. Karininkas varyte varė išvažiuoti ir patarė pasiimti viską, ką galime: gyvulius, daiktus ir kitką, nes būsiąs susišaudymas nuo Alytaus Simno link. Balkūnai liktų ugnyje. Dėl šeimos saugumo teko bėgti iš namų ir trauktis nuo fronto linijos. Su arkliais, gyvulių banda ir visa įmanoma manta nusidanginome net iki Kalugos gubernijos, Žizdros apylinkės, Liudinovo kaimo.

Kelyje teko patirti visus karo baisumus: eilės kareivių rikiuočių ir minios besitraukiančiųjų nuo karo, susišaudymai, bombardavimas, plėšikavimai. Besitraukdami praradome didelę dalį turto, nes tai buvo per didelis rūpestis ir rizika dėl savo gyvybių. Atvykus į galutinį „punktą”, teko pripažinti, kad tapome „beturčiai”. Liko tik menka manta, o iš visos gyvulių bandos – vienintelis arklys“, – dėsto prisiminimuose A. Rač­kauskas.

Jis prisimena, jog tėvas su vyresniuoju broliu Jonu įsidarbino fabrike. Antaną ir bro­lį Aleksandrą atidavė į lietuvių pabėgėlių prieglaudą Ka­lu­goje, o mažiausias liko su mo­tina.

Tačiau vaikai buvo labai prisirišę prie šeimos, tad, neatlaikę išsiskyrimo, iš prieglaudos pabėgo. Deja, grįždami paklydo, o nežinodami kalbos, ilgai klaidžiojo, kol alkani, murzini ir išvargę pasiekė namus. Antanas prisipažįsta, kad tai buvo paskata nesavivaliauti ir supratimas, jog būtina pramokti kalbas.

„Tėvai nusiminė mus pamatę, bet, būdami labai tikintys ir kantrūs, nebaudė. Nors ir nebaigę didelių mokslų, turėjo turtingą gyvenimišką patirtį. Turbūt dėl to niekada nenaudojo prievartos, tačiau pamokymų prisieidavo išklausyti. Sugrįžus teko dvi žiemas lankyti vietos lenkų mokyklą, kur gavome ir rusų kalbos žinių. Tai ateityje labai pravertė. Kaip sakoma, viskas gyvenime praverčia, o žinių ant kupros nešiotis nereikia.  

Pasibaigus karui, sugrįžome į tėviškę. Namai ir visi ūkiniai pastatai buvo baisios būk­lės, bet pataisomi. Tačiau turėjome nenumatytą vargą su nekviestais „kvartirantais” iš Baltarusijos. Panašu, kad taip ir buvo rusų sistemos sumanyta: tas prievartinis iškeldinimas buvo tikslas nutautinti ir sumaišyti viską, kas buvo žmogaus gyvenime susisteminta, sutvarkyta. O mū­sų „kvartirantai“ išsikraustė tik po kelių metų...

Grįžęs į namus, tęsiau mokslus – Balkūnuose baigiau pradžios mokyklą, 1920 m. įstojau į Alytaus progimnaziją, o 1929-aisiais pradėjau studijuoti Kauno universiteto Tei­sės fakultete. Dar išlaikiau egzaminus pradinių mokyklų mo­ky­tojo cenzui įgyti. 1930 m. rudenį buvau paskirtas į Pa­jūralį (Šilalės valsčiuje) – pra­dinės mokyk­los vedėju. Pa­pil­domai apsiėmiau mokyti dvarininko Šimkevičiaus vaikus. Čia labai pravertė lenkų kalbos žinios. Studijas Kauno uni­versitete perkėliau į neakivaizdinį skyrių, tačiau, laikui bėgant, dėl didelio darbų krūvio atidėjau ateičiai“, – rašo A. Rač­­kaus­kas sa­vo pri­si­mi­nimuo­se.

Skaitydami to­liau, sužinome, jog po pen­ke­rių darbo me­tų Pa­jū­ra­­lyje Švie­timo ministerijos po­tvar­kiu jis buvo perkeltas į Tū­bi­­nių pradinę mokyk­lą. Mo­ky­­­to­jaudamas čia, susi­pa­žino su labai veik­liais ir įdomiais žmonėmis, teko daly­vau­ti įvairiuose renginiuose, užsiimti kultūrine veikla. O pažintis su Stase Tri­j­o­ny­te, kilusia iš Kiaukų, baigėsi sutuoktuvėmis. Kurį laiką jauna šeima nuomojo kambariuką Tū­bi­nėse, bet kai atsirado rūpestis dėl šeimos pagausėjimo, apsigyveno žmonos tė­­vų namuose Kiau­kuo­se. 

Vienas namo galas buvo tuščias. Antanui kilo mintis, jog, sutvarkius jį ir pritaikius naudojimui, būtų puikiausia mokykla. Įrengti mokyklėlę dar skatino ir mintis, kad aplinkinių sodybų vaikai turėjo toli eiti prastais keliais, per šaltį ir lietų. Todėl abu su žmona iš pradžių nutarė įrengti tik vieną klasę.

Pradėjęs žygius per kaimynų sodybas ir ragindamas lankyti naujai kuriamą mokyklėlę Kiaukuose, Antanas nustebo, kai norinčiųjų atsirado daug daugiau negu tikėjosi.

Švietimo ministerijai išdavus leidimą, mokykla pradėjo dirbti.

„Dirbdamas Kiaukuose, na­mų mokyklėlėje, galėjau daug laiko skirti vaikams. Jie buvo labai žingeidūs, ypač juos žavėdavo kuriami spektakliai, rengiami sportiniai užsiėmimai ir pan. Mokyklą lankė įvairaus amžiaus vaikai, bet tai buvo suderinama, nes jie buvo klusnūs, visi iš tikinčių šeimų. 

Sprendimas įkurti namuose mokyklėlę pasiteisino“, – džiaugėsi A. Račkauskas.

Besibaigiant mokslo metams, 1941-ųjų birželio mėnesį, jis buvo ištremtas į Sibirą. Ir, kaip pasakojo pats, šitą skaudų etapą skaidrino tik tai, kad valdžia neuždarė jo įs­teig­tos mokyklos, nesunaikino įdir­bio, vaikai galėjo tęsti moks­lus. 

A. Račkauskas buvo ypatingai šviesus žmogus. Man nuo mažens tebėra gyvi prisimini­mai apie tikrą mokytoją iš pašaukimo. Jis ne tik mokėjo dirbti su vaikais, bet ir ypatingai juos mylėjo. Daug dėmesio skirdavo kiekvieno sa­vo mokinio šeimai, o jei atsi­rasdavo kokių nesklandumų, pasitelkęs į pagalbą kunigą Do­minyką Ma­siulį, vykdavo su juo pas žmones ir spręsdavo jų reikalus.

Be to, A. Rač­kaus­kas pa­tarda­vo ir ūkininkams – ne tik teisiniais, tačiau ir ūkiniais klausimais. Matyt, dėl to jis ir prisimenamas kaip Kiaukų ir Tū­­binių kaimų švie­suolis.

Aš Kiaukų mokykloje baigiau pirmą, ant­rą ir trečią klasę. Pirmoji mokytoja bu­vo Ona Ta­ma­šauskaitė, tiky­bą dėstė klebonas kun. D. Ma­siu­lis. Kai mokytojas A. Rač­kaus­kas buvo ištremtas į Sibirą, jo vietoje mokytojavo Jonas Po­cius, pas jį baigiau ketvirtą klasę. Penktą įveikiau Tū­binių mokykloje, pas Juozą Kni­zerį, kurioje mokytoja­vo Bronė Jurgutienė. Jos sūnus Stasys ruošė mokinius egzaminams į Ši­lalės gimnaziją. Jo paruoštas ir aš įstojau, tačiau tolimesniems mokslams sutrukdė karas. 

Juozas NOREIKA,

kraštietis, buvęs Kiaukų, Tūbinių pradinės mokyklos ir Šilalės progimnazijos mokinys 

Nuotr. iš autoriaus archyvo

Prisipažinusi, jog neblaivi sėdusi prie su­tuok­ti­nio automobilio vairo suklydo, Jurgita P. sulau­kė sa­votiškos teismo malonės – moters atgaila leido jos atžvilgiu pradėtą baudžiamąją bylą užbaigti bau­­džia­­muoju įsakymu. O tai sumažino ir nuteistajai skir­tą bausmę.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.84

Sa­vo spal­vomis džiuginantys rudeniniai lapai, nukritę žemėn, kelia ir rūpesčių – juos reikia su­grėbti, antraip, pradėję pūti, jie teršia ap­lin­ką. Pri­vačių valdų savi­nin­kai tvarkosi patys, miesto gat­ves bei daugiabučių kiemų žaliuosius plotus valo se­niū­nijos valytojai. Deja, si­tuacija mieste, galima sakyti, yra tragiška – tai liudija ir skai­ty­to­jų skambučiai.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.84

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ikimokyklinu­kai, besidžiaugdami rudenėlio gėrybėmis, paminėjo „Der­liaus dieną“. 

Daržo gėrybės į grupę atkeliavo jau išvirtos, marinuotos, konservuotos. Vaikučiai galėjo ne tik apžiūrėti būsimos mišrainės sudedamąsias dalis, bet ir kiekvieną paragauti bei pasakyti – virtas ar ne, saldus ar sūrus tas daržovės gabalėlis. Po degustacijų mažieji ugdytiniai, pasiraitoję rankoves, maišė mišrainę, pasigardžiuodami valgė ir prašė dar.

Pasisotinusius vaikučius auk­lėtojos Eugenija ir Sandra pakvietė pasidžiaugti ir rudens grožybėmis: lapais, kaštonais, gilėmis ir kt.

Eugenija KIJAUSKIENĖ, 

Sandra VAIČIULYTĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ikimokyklinio ugdymo grupių auklėtojos 

Nuotr. iš autorių albumo

Vis daugiau žmonių skundžiasi silpstančiu regė­jimu: darosi sunku skaityti, vairuoti automobilį, už­­si­imti mėgs­tamais pomėgiais. Silpstantis regė­ji­mas yra pag­rindinis vienos dažniausių akių ligų – kata­raktos – simp­tomas. Kas tai per liga, kada reik­ia su­sirūpinti ir kaip gydyti kataraktą, pasakoja AKli­ni­kos Akių chi­rurgijos centro gydytojas Saulius Ačas.

Jei gydytojai diagnozavo kata­raktą ir reikia atlikti operaciją, kviečiame į Akių chirurgijos cent­rą, esantį Savanorių pr. 66, Kau­ne. Registruokitės tel. (8-37) 75-08-05. www.akiu­chirurgija.lt.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.83

(Tęsinys. Pradžia Nr. 3, 10, 14, 17, 20, 22, 30, 36, 48, 54, 64, 68, 80)

Jonas POŠKA-KARKLAS, KĘS­TUTIS (1923–1948)

Gimė 1923 m. Driežų k. Gy­veno Obelyne. Mokėsi Šilalės gim­nazijoje. Partizanų ryši­nin­­kas. Nuo 1947-ųjų – 3-iosios kuopos 1-ojo būrio skyriaus (S. Kromelio) partizanas, parti­za­nų teismo sekreto­rius. Žu­­vo 1948 m. balandžio 21 d. Kaz­barynų miške prie Lo­mių. Už­kastas žuvimo vietoje. Vė­liau perlaidotas Kal­ti­nėnų kapinėse. (Pasakojo Leonas Lau­rins­kas-Liūtas, 75 m., iš Tauragės, užr. 2000 m.; Kazimieras Šet­kus, g. 1927 m., iš Vytogalos, užr. 1995 m.)

Stanislovas POŠKA-RŪPIN­TOJAS (1930–1952)

Gimė 1930 m. Vaitimėnų k., vidutinio ūkininko šeimoje. Nuo 1951-ųjų – Aušrelės būrio partizanas. Žuvo 1952 m. liepos 23 d. Vaitimėnuose, padedant MGB agentams broliams Mazgui ir Pušiai. (Pasakojo L. Lau­rinskas-Liūtas, užr. 2000 m.; K. Šetkus, užr. 1995 m.)

Stasys PUNDINAS (1931–1951)

Gimė 1931 m. Pakarčiamio k. Auš­relės būrio partizanas. Žu­vo 1951 m. gegužės 14 d. Sut­kų miške. Užkastas Tau­ra­gė­je. (Pasakojo Veronika Mar­ge­vičiutė-Kinderienė, 70 m., užr. 1998 m.)

Antanas RABIZA (1920)

Gimė 1920 m. Naujajame Obelyne. Nuo 1945 m. – LLA Vanagų organizacijos Var­sė­­džių skyriaus narys. Telkė naujus narius į šią organizaciją ir į partizanų būrius. Areštuotas 1946 m. sausį ir nuteistas 10 metų lagerio. Kalėjo Taišeto r. Irkutsko srities Pečioros lageryje Ko­mijoje. Paleistas 1956 m. gegužės 20 d. Grįžęs apsigyveno Naujajame Obelyne. (Pa­sa­kojo K. Šetkus)

­Jonas RABIZA (1899–?)

Gimė 1899 m. Vaitimėnuose, Skaudvilės vlsč., vidutinio ūkininko šeimoje. Nuo 1947-ųjų buvo Drąsučio (S. Gavėnios) ryšininkas Kelmas. Gyveno nelegaliai. 1947 m. Šilalėje legalizavosi, bet ir toliau palaikė ryšius su partizanais, o 1947-ųjų spalį  įstojo į Perkūno būrį. 1947 m. gruodžio 26 d. buvo suimtas Graužų k., Batakių vlsč. Mirė lageryje. (Pa­sakojo K. Šetkus)

Bronius RADAVIČIUS (1929–1949)

Gimė 1929 m. Kalniškiuose, Kaltinėnų vlsč., pasiturinčių ūki­ninkų šeimoje. Nuo 1949-ųjų – Aušrelės būrio partizanas. Žu­­vo 1949 m. gegužės 2 d. Aukš­­tu­melės pelkės salelėje prie Kal­tinėnų. (Pasakojo L. Lau­rins­kas-Liūtas, užr. 2000 m.; K. Šet­­kus, užr. 1995 m.)

Vladas RADAVIČIUS-ŠILAS (1925–1951)

Gimė 1925 m. Paupynyje. Vytauto būrio partizanas. Žu­vo 1951-ųjų gegužės 14 d. Sutkų miške, Tauragės vlsč. (Pasakojo L. Lau­rinskas-Liū­tas, užr. 2000 m.; K. Šetkus, užr. 1995 m.)

Stasys RUDYS-RAMŪNAS (1927–1949)

Gimė 1927 m. Maldūnų k., D. Poškos apyl. Nuo 1948-ųjų – Aušrelės būrio partizanas. Žuvo 1949 m. spalio 1 d. Karapolyje, Batakių vlsč. Užkastas Tau­ra­gėje. (Pasakojo Elena Gra­baus­kaitė-Žymantienė, g. 1939 m., iš Girdiškės; Joana Gargasienė, g. 1921 m., iš Skaudvilės, užr. 2006 m.)

Steponas RUKAS (1923–1951)

Gimė 1923 m. Lybiškių k., Varlaukio apyl. 1951-aisiais suimtas ir kalėjime sušaudytas. (Pasakojo L. Laurinskas-Liūtas, užr. 2000 m.)

Surinko ir užrašė Klemensas LOVČIKAS

(1975–2013 m.)

Nuotr. iš autoriaus archyvo

(Bus daugiau)