Tęsiu rašinių ciklą apie mano gimtojo kaimo pavadinimo darkymą ir būtinybę jį atstatyti, kol kaimas nenuėjo į užmarštį. Pradžia Nr. 36 („Derkintų kaimo istorijos fragmentai“).

Derkintų virsmas Dirkintais

Baigęs vidurinę mokyklą, 1960 m. palikau Šilalę ir gimtąjį kaimą pavadinimu Derkintai. Iki tol, o ir kurį laiką po to, trumpiau ar ilgiau atvykstant į tėviškę, nebuvau girdėjęs kitokio šio priemiestinio kaimo pavadinimo. Tačiau atkreipiau dėmesį, kad praėjusio amžiaus paskutiniaisiais dviem dešimt­mečiais bei įžengus į 21-ąjį amžių rašytinėje kalboje įsivyravo pavadinimas Dirkintai, nors gyvojoje šnekoje tiek buvę, tiek

vėliau įsikūrę derkintiškiai nau­doja senąjį pavadinimą. Il­go­kai ieškojau kaimo pavadinimo pakeitimo pagrindimo. Tačiau tokių įrodymų kol kas nėra, todėl turi būti sugrąžintas tradicinis. Ir aš vadininu kaimą tuo vardu, kurį rasime visų iki antrojo pasaulinio karo ir kelis dešimtmečius po jo Derkintuose gimusių žmonių gimimo, vedybų ar mirties įrašų knygose, žemėlapiuose, žemės ar kitokių sandorių dokumentuose. Įrašų su žodžiu Dirkintai pasitaiko labai retai, o ir atsiranda jie maždaug nuo 20-ojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio.

Jau keli metai renku medžiagą savo giminės genealogijos vaizdui atkurti. Tenka raustis Vainuto, Žvingių, Pajūrio, Ba­ta­kių, Rietavo ar Telšių dekana­tų bažnyčių metrikų knygose. Įrašai daryti lotynų, lenkų, ru­sų (po Dviejų Respublikų paskutiniojo padalijimo 1795 m.) ir lietuvių (nuo 1918–1919 m.) kalbomis. Kuo jie senesni, tuo sunkiau įskaitomi, knygos išdraskytais ar sutręšusiais lapais. Mamos linijos giminės (Kro­meliai, Pintveriai, Jakštai) Der­kintuose įsikūrė nuo 18-o amžiaus vidurio, tėvo (seneliai Izidorius ir Barbora Bagdonai) – nuo 1902 m., nusipirkę per 30 ha žemės iš Šilalės dvaro savininko Motiejaus Račinskio (kaž­kodėl šilališkiai tardavo Ra­šins­­kis). Beje, jo dvare įsikūrusioje MTS (Mašinų-traktorių stotis) 1956 m. pradėjau darbinę karjerą. Peržiūrėjau per 30 senelių, dėdžių ir tetų gimimo įrašų, apie porą dešimčių vedybų ir mirties įrašų. Paieškų eigoje dažnai pasitaiko ir kitų buvusių Derkintų gyventojų (Ja­kų, Pokvyčių, Šveisterių, Ger­­likų, Krušų, Jakštų ir kt.) pag­rindinių gyvenimo įvykių įrašai. Nė viename neradau kitokio pavadinimo nei Der­kin­tai.

Beje, viso carinio laikotarpio rusiškuose žemėlapiuose šalia to laiko didesniųjų mūsų krašto gyvenviečių – Šilalės, Balsių ir Tūbinių, rasime ir Derkintus. Taip, iki 19-jo amžiaus vidurio Balsiai lygiavosi su Šilale (Balsiuose buvo kelios dešimtys alaus ir degtinės smuklių). Sovietmečio kariniame 1947 m. žemėlapyje, kurį apie 1970 m. nusipirkau Vilniaus Kalvarijų turguje, taipogi nurodyti Der­kintai (Деркинты). Tiesa, ob­jektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad aptikau 1931 m. lietuvišką žemėlapį, kuriame mūsų kaimas įvardintas kaip Dirkintai.

Tarpukaiminiai nesklandumai

Tačiau galima rasti ir nesklandumų, kurie susiję su Zo­bielijos ir Derkintų, Derkintų ir Gūbrių, Derkintų ir Leviškių kaimais, t. y. kaimais, tarp kurių nėra ryškios fizinės geografinės skirties. Nesusipratimų nebuvo tarp Šėrikų (derkintiškiai sakydavo Šerikų, juk gyvulius šeria, o ne šėria) ir Derkintų, nes tuos du kaimus skiria Lo­kysta – riba aiški. Kokie tie nesklandumai? Pirmiausia tapatinimosi su kaimu, o antra – įrašų klaidos Šilalės bažnyčios met­rikų knygose. Pavyzdžiui, Zo­bielijos ir Derkintų kaimų skiriamoji riba lyg ir buvo kelias

Šilalė–Nevočiai: važiuojant į Ne­vočius, kairėje – Derkintai ir mano tėvų namai, dešinėje – Zo­bielija (senelių namai). Baž­nyčios knygose įrašai rodo, kad seneliai mirė, o jų vaikai gimė tai Derkintuose, tai Zo­bie­li­jo­je, bet save tapatino su Der­kin­tais. Šių eilučių autoriaus gi­mi­mo įraše atsirado Zo­bie­li­ja (matyt, kažką pripainiojo krikštatėviai), bet tapatinuosi su Der­kintais, kaip ir trys juose gimusios sesės (troba ta pati – Der­kintų kaime). Tarp Gūbrių ir Der­kintų buvo įsiterpęs kelių so­dybų Užlankio kaimas (ten bu­vo ir garsiosios Kentrų šeimos sodyba). Deja, jis išnyko, tapo Gūbrių bei Derkintų dalimi. Šių dviejų kaimų paribio sodybas (Juozaičių, Zarembų ar Šveisterių) derkintišiai iden­tifikuodavo kaip priklausančias Derkintams, bet oficialiuose dokumentuose prieš kelis dešimtmečius jos buvo priskiriamos Gūbriams. 

Lituanistų aiškinimai

Kreipiausi į Lietuvių kalbos instituto direktorę (beje, kvė­­­darniškę) dr. Albiną Auk­so­­riū­tę. Ji atsiuntė Baltų kalbų ir vardyno centro vyresnio­jo mokslo darbuotojo dr. Lai­mu­čio Bil­kio paaiškinimą: „Kai­mo vardo Dirkintai būtent tokia forma nustatyta tarpukariu veikusios Pavardžių ir vietovardžių komisijos (vadovavo An­tanas Salys, vėliau – Juozas Bal­čikonis). Turime jos sudary­tus gyvenviečių sąrašus. Ten teik­tas vardas Dirkintai. Šiuo šal­tiniu daugiausia ir rėmėsi Alek­sandras Vanagas, tvarkydamas 1976 m. Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo žinyną, kuriame taip pat teikta forma Dirkintai. Jo pagrindu vėliau sudaryti oficialūs gyvenviečių pavadinimai, dabar esantys Registrų centro duomenų bazėje. Manyčiau, kad minėta tarpukario komisija formą Derkintai laikė tarmine, nes bendrinės kalbos „ir“ tarmėje tariamas maždaug kaip „er“ (taip rašoma Z. Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologijoje“, Šilalė yra ties tokio tarimo riba).<...> Istorijos šaltiniuose asmenvardžius ir kaimų vardus rašė tarmiškai, norminti pradėta XX a. III dešimt­metyje. Pavyzdžiui, žemaičių pavardė Kontenis ir dabar išlikusi, bet kaimo vardas turi būti Kanteniai, nors istorijos šaltiniuose jis neretai bus parašytas Konteniai. Čia nebent gali­ma prikibti dėl to, ar asmenvar­dis Derkintis yra tarmybė iš Dirkintis. Jeigu jis būtų toje teritorijoje, kur ir netaria „er“, tai tikrai būti galima atstatyti Der­kintai. Bet dabar mokslininkų sprendimai nėra klaidos, jie paremti tarmių fonetikos perteikimo dėsniais“.

Loginiai prieštaravimai

Pirma, ar Derkintai  (o ir visas Šilalės rajonas) yra Žemaitijos dalyje, kur „ir“ tariamas kaip „er“? Juk dūnininkų – kuršių kalbos nesudarkyta žemaičių tarmė prasideda nuo Kelmės ir Varnių. Šilalės rajonas tikrai ne dviejų patarmių paribys, o cent­ras. „I“ keitimas į „e“ ar „ė“ būdinga šiauriau nuo Varnių gyvenantiems žemaičiams. Štai šilališkis sakys dūna i (ir)  pyns,  o skuodiškis ar telšiškis – douna ė (ėr) peins. Vadinasi, pagal tarmybę būtų buvęs variantas Dirkintai. Bet kasdienėje vartosenoje nuo seniausių laikų turime Derkintai. Jei tradicija keisti „i“ į „ė“ galioja dounininkų patarmei, kyla loginis klausimas: kaip tarpukario ir pokario kalbos komisijos dounininkų krašte galėjo likti Derkintos durpynas (netoli Žarėnų) ir Der­kinčių kaimas (Skuodo rajonas)? Ten, beje,  dažnokai sutinkami ir asmenvardžiai Der­kintis. Konkretus pavyzdys – žinomas aktorius Valerijonas Derkintis, kilęs iš Ketūnų kaimo (Sedos valsčius, Telšių apskritis). Kodėl kalbos ekspertai nuskriaudė tik Šilalės Derkintus? Antra, jei kaimo pavadinimas asmenvardinės kilmės – faktas bylojantis taipogi už „der“ o ne „dir“, nes randamos tik pavardės Derkintis ir Derkintas (Klaipėdos universitete turėjau studentę Derkintaitę, kilusią nuo Telšių). „Googl‘inau“ ir kitaip ieškojau, bet Dirkinto ar Dirkinčiaus pavardžių neradau. Taigi, visoje Žemaitijoje asmenvardžiai ir kaimų pavadinimai buvo nuo seniausių laikų ne su „dir“, o su „der“ pradiniu kamienu, bet paakinti kalbos specialistų teritorijų skirstymo administratoriai „nuskriaudė“ tik mano gimtąjį kaimą.

Rimtai diskutuojama dėl regioninės kalbos statuso suteikimo žemaičių kalbai. Many­čiau, yra proga formaliai atstatyti Dirkintų kaimo pavadi­nimą į ne mažiau kaip 400 me­tų gyvavusius Derkintus. Įro­dy­mus pateikiau. Dabar reikėtų surinkti beveik poros šimtų derkintiškių parašus po prašymu atstatyti kaimo pavadinimą. Tuo labiau, jog buvusioji ganyklų byla rodo, kad derkintiškiai buvo tikrai aktyvūs žmonės – reikalui esant netgi į Kauną (gubernijos centrą, vėliau Lietuvos laikinąją sostinę) pėsti nueidavo (pavyzdžiui, toks Jakšts Juzups). Dar ankstesniais laikais buvo kovų su kryžiuočiais priekinėse linijose. Tik turiu įtarimų, kad vėliau marai ir karai su švedais labai nuskurdino Derkintus (santy­kinai dideli Derkintų „mara kapuką“) ir tik nuo 20-jo amžiaus  pradžios kaimas vėl ėmė stiprėti ir stiprėjo iki šiol, kai tuo tarpu kiti kaimai smarkiai sunyko dėl emigracijos. Bet apie tai – kituose pasakojimo apie Derkintus fragmentuose.

Albins BAGDONS 

(Bus daugiau)

Birželio 3-iąją Kauno arkikatedroje bazilikoje teneniškiui Mantui Šideikiui suteikti kunigystės šventinimai, o sekmadienį Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje jis aukojo pirmąsias savo Šv. Mišias. Primicijos – reta proga, todėl bažnyčioje susi­rinko visi, pažįstantys Manto šeimą ir besidžiaugiantys jo pasirinkimu.

Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, prieš suteikdamas šventinimus diakonui M. Ši­dei­kiui, homilijoje pasidalijo jo pašaukimo istorija. Ji prasidėjo lygiai prieš ketvirtį amžiaus, kai šešiametis, kuriam labai patiko dainuoti, per gegužines pamaldas užsikorė bažnyčioje „ant viškų“. Pamatęs, kad kiemo draugas patarnauja

Šv. Mišioms, ir pats panoro prie altoriaus – tuomečiam kle­bonui kun. Jonui Baginskui teko matuoti jam ministranto sutaną, nes ir pati mažiausia Man­tui tuomet dar buvo per didelė. Pen­kiolikmetis jau žinojo, kad nori būti kunigu, tačiau po kelių metų išlaikęs abitūros egzaminus, į seminariją neskubėjo. Dirbo baldų surinkėju, apsaugos darbuotoju, netruko tapti jauniausiu Kau­no regione objektų apsaugos vadovu, instruktoriumi, o kai 2016 m. darbdaviai pasiūlė aukštesnes pareigas, atsakė: „Ačiū, einu į seminariją“.

Ir išties – Manto pašaukimo istorija yra ypatinga. Jis pripažįsta patyręs svarbių ženk­lų, kurie padėjo apsispręsti. Pavyzdžiui, aplankęs ligoninėje mamą, palatos kaimynei sukėlė abejonių, ar nėra kunigas, kalbėdamas su bendradarbe, irgi išgirdo klausimą, ar nėra studijavęs kunigų seminarijoje, nes bendrauja lyg būtų kunigas. Tačiau didžiausią įspūdį paliko vyskupo Leono Virbalo pamokslas Kauno kunigų seminarijos 150-osioms metinėms skirtose Šv. Mišiose. Vyskupas citavo Popiežių Pranciškų, sakydamas, kad gyvenime mes slepiamės po kaukėmis, kurios mūsų neatspindi, slepiamės po uniformomis, kurios mus apriboja. Mantas pripažino, jog tai buvo ženklas, kad jam reikia grįžti ten, kur Viešpats šaukia.

„Suvokiau, kad ir aš slepiuosi – ten, kur negaliu būti savimi, su­pratau, jog man paties savęs yra per daug, noriu dalintis, save dovanoti“, – sakoma M. Šideikio pašaukimo istorijoje. 

Į kun. M. Šideikio Primicijas teneniškiai ėjo būriais, kaip į atlaidus – pasipuošę, su gėlėmis rankose. Parapijos klebonas kun. Jonas Jucys pasitiko jauną kunigą prie šventoriaus vartų ir davė jam pabučiuoti Kryžių su Švento Kryžiaus relikvija, o po to iškilminga procesija įvedė į bažnyčią, kuri 25 metus jam buvo lyg antrieji namai. Šv. Mišios prasidėjo kun. M. Šideikio padėka Dievui už šią tarnystės dovaną.

„Ačiū, kad visus tuos metus lydėjote malda, savo artumu, rėmėte ranka. Šiose Šv. Mi­šiose dėkosiu Dievui už save, savo namiškius, gimines, už Te­nenių parapijos žmones – te­gul Viešpats atlygina ir suteikia malonių tiek, kiek kiekvienam reikia šią akimirką“, – sakė jis. 

Apie tai, kas yra kunigo pašaukimas, pamoksle svarstė ir kun. M. Šideikio seminarijos draugas, vos daugiau kaip prieš mėnesį kunigu įšventintas Vil­niaus arkikatedroje jau tarnaujantis Edvard Rynkevič. 

„Šventajame rašte sakoma: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau tam, kad neštumėte vaisius“. Kodėl tu, Mantai, tapai kunigu? Viešpats palietė tavo širdį, išsirinko tave ir pasakė sekti paskui jį. Šiandien tave įvedėme į bažnyčią, kad į tą vietą, iš kurios tu išėjai į pasaulį, vėl sugrįžtum padėkoti Dievui už pašaukimą. Iš čia tave išlydėsime Dievo žodžio tarnystei. Tai tikrai nebus leng­vas kelias. Jėzus tave pakvietė eiti į pasaulį, kuriame beveik nebeliko vietos Dievui. Pasaulis šiandien toks, kad gali verkti prie nulaužtos nendrės, bet ramia širdimi žiūrėti, kaip milijonai žmonių miršta. Jėzus tave siunčia į pasaulį, kuris laukia iš nuolaidų, siunčia kaip avį pas vilkus, ir tavo ginklas bus tikėjimas, kunigystės sakramento malonė ir deganti širdis – tie trys dalykai lydės visame kelyje. Ir tai bus vienintelis teisingas, Jėzaus Kristaus parodytas kelias“, – priminė dvasininkas.

Pasak kun. Edvard, kunigo kelias duobėtas – jis siunčiamas pas įvairiausius žmones: vieni tikėjimu ir nuoširdumu parklupdo ant grindų, o jų išpažintys parodo, koks pats esi netobulas, kiti sutinka su pašaipa ir pareiškia, jog išklausys tave kitą kartą. Bet vis tiek reikia eiti pas tuos, kurie gyvena skurde, ir pas tuos, kurie mėgaujasi prabanga, kurie priima pagarbiai ir kurie negaili skaudžių žodžių.

„Kunige Mantai, nuo šiol tu visus privalai mylėti vienodai – kiekvieną žmogų, sutiktą tavo kelionėje, koks jis bebūtų. Nedera šypsotis tik geriesiems ir nusisukti nuo tų, kurie keikia. Turėsi eiti Kristaus keliu ir visus priimti į Dievo Tėvo rankas“, – sakė kun. E. Rynkevič. 

Primicijų Šv. Mišių gražiau­sia dalis yra palaiminimas – ypa­tingas, prilygstantis Po­pie­žiaus palaiminimui, nešan­tis tikintiesiems dvasines dovanas. Pirmieji jam buvo kviečiami Šv. Mišiose dalyvavę Te­ne­nių Šv. Barboros parapijos klebonas kun. J. Jucys, Žemaičių Naumiesčio Šv. Arkangelo My­ko­lo parapijos klebonas kun. Stanislovas Anužis ir Vilniaus arkikatedros kun. E. Rynkevič. Palaiminimą kun. M. Šideikis suteikė savo tėvams, seneliams, brolio šeimai, kitiems artimiesiems, jo rankų prisilieti­mo ir maldos laukė visi į bažnyčią susirinkę parapijiečiai bei svečiai. 

Tenenių seniūnė Loreta Pet­ravičienė dėkojo kun. Manto tėvams Andželikai ir Audriui, išleidusiems sūnų eiti Dievo paskirtu keliu, o jam pačiam įteikė jo pirmosios bei mylimiausios Tenenių Šv. Barboros parapijos bažnyčios fotografiją ir prašė kuo daž­niau čia sugrįžti, nes visada bus laukiamas. Jaunąjį kunigą sveikino bendruomenė, jo buvusios mokytojos, kaimynai, vaikystės draugai. 

Nors Lietuva ir vadinama Ma­rijos žeme, kunigystės pašau­kimų nėra daug. Paskutinį kartą Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje Primicijos mišios vyko tik 1982 m., kai kunigystės šventinimai buvo suteikti a. a. teneniškiui Albinui Arnašiui. Todėl teneniškiai didžiuojasi, jog, pasirinkdamas kunigo kelią, M. Ši­deikis savo gimtajam kaimui suteikė didžiulę garbę. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Sumų regionas Ukrainoje turi pačią ilgiausią sieną su Rusija, o palei tą pasienį yra keliolika gyvenviečių, kurių kilmė siejama su Lietuva. Mat po 1362 m. laimėto Mėlynųjų vandenų mūšio prieš Aukso Ordą, Lietuvos didžiajai kunigaikštystei ( LDK) atiteko plačios teritorijos Ukrainoje, o jos ribų apsaugai kunigaikštis Algirdas nurodė steigti naujas arba stiprinti esamas gyvenvietes.

Garsus Kyjivo kalbotyrininkas Konstantinas Tiščenko su Lietuva sieja gyvenviečių Narbutivka, Nedrigailivas, Karabutovas, Glinskas, Šostka, Uzdicia, Šatrišče, Šakutivščina, Kliški, Baniči, Viri, Mazenivka, Dunajec, Pološki, Obložki, Plavišče, Maly Sambir, Marčihina Buda pavadinimus. Anot kalbininko, Ukrainoje nuo to laikmečio paplito ir nemažai lietuviškų pavardžių, pavyzdžiui, Buteika, Bareika, Butovičius, Gudovičius, Dovgalevičius, Narbutas. 

Dauguma K. Tiščenkos pami­nėtų gyvenviečių yra nedideli kaimai ir juose nėra šalies istorijai svarbių statinių. Tačiau priešo bombos lekia ir į did­miesčius bei į tas vietas, kurios šalies kultūrai ir istorijai yra reikšmingos. Ohtirkos mieste okupantų raketa pataikė į kraštotyros muziejų ir negrįžtamai sunaikino dalį eksponatų. Po to kiti muziejai vertingiausius suslėpė rūsiuose ar išvežė į šalies gilumą. Deja, neapsaugoti liko monumentalūs statiniai, vienu iš kurių yra su LDK istorija susijęs originalus paminklas Kulišivkos kaime. Šis kaimas yra nutolęs septynis kilometrus nuo Nedrigailivo miestelio, o šių gyvenviečių pavadinimai spėjamai yra lietuviški. Kulišivkoje šiuo metu gyvena apie 200 žmonių, tačiau čia stovintis pamink­las mamutui yra vienas lankomiausių regione.

Pasakojama, jog paminklą prieš 180 metų pastatė vietos dvarininkas Jurijus Golovkinas, kurio darbuotojai, kasę pamatus spirito gamyklai, aptiko neregėtai didelio gyvūno kaulus. Dvarininkas apie tai pranešė savo bičiuliui, Charkivo universiteto dėstytojui, medicinos profesoriui Ivanui Kaliničenkai, šis skubiai atvyko į vietą. Vadovaujant profesoriui, buvo atkasti ne tik dvejų mamutų, bet ir pirmykščių raganosių, elnių, arklių kaulai. Žinia apie radinius nuskambėjo visame pasaulyje, nes tuo metu tai buvo pirmi aptikti gerai išsilaikę mamuto palaikai.

Paaiškėjo, jog tai stepių mamutas arba taip vadinamas Mammuthus trogontherii, kuris svėrė 18 tonų, jo aukštis siekė 4,5, o ilgis – net 5 metrus. Vieno mamuto palaikai buvo perduoti Charkivo universitetui, kito dalys išdalintos keliems kitiems universitetams, muziejams, o kelis kaulus galima apžiūrėti Nedrigailivo kraštotyros muziejuje.

Norėdamas šį atradimą įamžinti, dvarininkas Kulišivkoje pastatė tam skirtą paminklą, o ant vienos iš keturių jo briaunų užrašė, kad toje vietoje ėjo Lenkijos ir Rusijos siena, žodį „rusija“ specialiai užrašydamas mažąja raide. 

Caro valdininkai šios klaidos nepastebėjo, tačiau pats dvarininkas irgi grubiai suklydo – mat sieną toje vietoje saugoti pradėjo lietuviai ir tai darė 200 metų. Tik po 1569 m. sudarytos Liublino unijos LDK valdytas Ukrainos žemes perėmė Lenkija ir už jų apsaugą tapo atsakinga Krokuva.

Tad nors ant paminklo yra paminėta tik Lenkija, jis svarbus ir mūsų istorijai, nes liudija egzistavus plačias LDK valdas. Juolab, jog rusiškos enciklopedijos, įskaitant internetinę Vikipediją, nė žodžiu neužsimena apie tai, kad ant paminklo mamutui Kulišivkoje yra užrašas apie istorinį pasienį.

Garsus Ukrainos kalbininkas K. Tiščenko nustatė, jog daugiausiai lietuviškų vietovardžių yra palei Šostkos ir Esmano upes. Jis spėja, kad miesto Šostka pavadinimas kilo nuo lietuviško žodžio „šusti“.

Čia atsikėlusiems lietuviams miškingame slėnyje esanti gyvenvietė vasarą pasirodė labai karšta, jie joje esą šuto, todėl kaimui ir prilipo toks pavadinimas. Iš „Šustkos“ į „Šostką“ esą jis buvo perdarytas po to, kai LDK valdytas Ukrainos žemes perėmė Lenkija. 

Vietovardžių pavadinimai keitėsi ir vėliau, žemes ėmus valdyti carinei Rusijai, todėl grynai lietuviškai skambančių kaip ir nebeliko. Be to, nuošaliame pasienyje esančios gyvenvietės tuštėja. 

Niekas nebegyvena netoli Glu­hovo esančiame Narbutivkos kaime, iš kurio kilo dvi garsios Ukrainos asmenybės – Georgijus ir Vladimiras Narbutai. Pirmas buvo dailininkas, Ukrainos meno akademijos iniciato­rius ir rektorius, nacionalinės valiutos piešinio autorius, o Vla­dimiras garsėjo savo eilėraščiais. 

LDK pasiuntiniai arba strateginėse vietose steigė naujas gyvenvietes, arba kėlėsi į jau egzistuojančias. Didysis kuni­gaikštis Algirdas savo sūnų Ka­ributą pasiuntė valdyti vieną seniausių Ukrainos miestų Naugardo Severską. 1450 m. kuni­gaikštis Kazimieras Jogailaitis patikėjo jo valdymą iš Maskvos į LDK pabėgusiam didikui Vasilijui Šemiačinui. Tačiau vėliau šis tapo išdaviku ir gautas valdas prijungė prie Rusijos, o tai iššaukė karinį LDK ir Rusijos konfliktą.

Šiuo metu Naugardo Severskas yra nedidelis, 14 tūkst. gyventojų turintis miestelis ties Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos sienų susikirtimu, nors viduramžiais jis buvo laikomas dideliu ir svarbiu. Užtat gretimai esanti ir senais laikais nedideliu kaimu buvusi Šostka, kurios apylinkėse kalbininkas K. Tiščenko spėja buvus daug lietuviškų vietovardžių, išaugo  į 75 tūkst. gyventojų miestą, didžiausią toje Ukrainos dalyje.

Mažu ir apleistu vos tūkstančio gyventojų kaimeliu pavirto Glinsko miestas, turintis labai ilgą istoriją, tampriai susijusią su LDK. Miesto pavadinimą kalbininkai sieja su moliu („glina“, aut. pastaba), kurio apylinkėje yra daug ir kurio dirbiniais gyvenvietė garsėjo.

Per 1399 m. pralaimėtą Vors­klos mūšį didžiajam kunigaikščiui Vytautui iš kovos lauko išsigelbėti ir pasprukti padėjo jį drąsiai gynęs totorių kilmės pavaldinys Leksada, garsaus Aukso Ordos vado Mamajaus Mansuro-Kijato sūnus. Pastarasis Vytautui tarnauti pasiprašė pabėgęs iš Aukso Ordos, kai po 1380 m. totorių pra­laimėto Kulikovo mūšio jo tėvą nužudė naujas Aukso Ordos vadas Tochtamišas. 

Atsidėkodamas už išgelbėjimą Vytautas padovanojo Glinską Leksadai ir suteikė jam Glinsko kunigaikščio titulą. Šis Kyjive pasikrikštijo, pasivadino Aleksandru ir pastatė medinę pilį LDK sienos apsaugai nuo Aukso Ordos. Po to Glinskas buvo įtrauktas į svarbių Kyjivo Rusios miestų sąrašą. Šio karžygio anūkas Bogdanas Glinskis, 1493 m. vadovavęs LDK kariams užimant turkų pilį Očakive, yra laikomas vienu iš Ukrainos kazokų judėjimo pradininkų. Jo brolis Mykolas Glinskis LDK istorijoje yra vertinamas dvejopai. Jis 1505 m. vadovavo sėkmingam LDK žygiui į Krymą ir buvo išrinktas į didžiojo kunigaikščio Aleksand­ro patarėjų tarybą. 1506 m. LDK valdovu tapus Žygimantui Senajam, M. Glinskis su juo nesutarė, panoro atskirti nuo LDK rusiškas bei ukrainietiškas žemes į atskirą valstybę ir 1508 m. kartu su broliu Vasilijum pradėjo sukilimą. Jam nenusisekus, broliai ėmė tarnauti Maskvos kunigaikščiui Vasilijui III-iajam, kurį supažindino su savo giminaite Jelena Glinskaja, tapusia pirmo Rusijos caro Ivano IV-ojo Rūsčiojo motina. Visgi LDK išdavystė ir persikėlimas į Maskvą broliams baigėsi prastai, jie buvo nužudyti ir Glinskių giminės atšaka išnyko.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Tauragės fotografijos galerijoje (Dariaus ir Girėno g. 5) atidaryta fotomenininko Edžio Jurčio (JAV) personalinė paroda „Būties nerimas“ (kuratorė Danguolė Ruškienė), apimanti pastarųjų kelių metų fotografinę autoriaus kūrybą. Tai – pirmasis E. Jurčio fotografijos pristatymas Tauragėje. Renginyje dalyvauja pats autorius ir menotyrininkė D. Ruškienė, o paroda veiks iki liepos 31 d. Ji jau buvo pristatyta Klaipėdoje, Vilniuje, Šiauliuose ir kituose šalies miestuose. Kūriniai parodai skolinti iš Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos.

Klaipėdoje gimusio ir iki 1981 m. čia gyvenusio E. Jurčio kūryba Lietuvoje yra gerai žinoma. Nors menininkas jau daugiau nei tris dešimtmečius (nuo 1989 m.) gyvena JAV, naujausius savo kūrinius pirmiausia stengiasi pristatyti gimtajame krašte, į kurį sugrįžta beveik kasmet. Praėjusių metų pabaigoje Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešajai bibliotekai jis neatlygintinai perdavė dalį fotografijų archyvo (negatyvus ir fotoatspaudus). Tai – didžiausia autoriaus fotoarchyvo dalis, saugoma Lietuvoje. Daugiau nei metus su biblioteka trukusio bendradarbiavimo rezultatas – ne tik naujausių autoriaus kūrinių paroda, keliaujanti po Lietuvą, bet ir retrospektyvinis E. Jurčio fotografijų albumas „Būti šalia/Being Near“.

Paroda „Būties nerimas“ – reakcija į šiandieninį pasaulį, vis dar esantį didžiulėje įtampoje dėl pandemijos, pasaulinių katastrofų bei visuomeninių konfliktų. Fotografijų ciklas „Didžiosios tuštumos jausmas“ (2020 m.) buvo rodytas Prospekto galerijoje Vilniuje, ciklas „Užsibarikadavę iki ašarų“ Lietuvos žiūrovui pristatomas pirmą kartą.

Menotyrininkė D. Ruškienė apie parodą

Nerimas, išdaigintas iš besimainančios realybės, nevaldomai suveši. Nuojauta tampa tikrove. Visa tai, kas ilgus metus buvo kruopščiai planuojama, statoma ir tobulinama, pradeda griūti. Negali nei sustabdyti, nei pakeisti to, kas vyksta, ir ankstesnė būtis palaipsniui praranda pagrindą. Tai neišvengiamai keičia ne tik gyvenimo išorę, bet ir vidų. Kas anksčiau puikiausiai funkcionavo, staiga nustoja veikti. Pradingsta seniai įsigalioję susitarimai, o naujų dar nėra. Todėl ateities vizija pradeda blukti ir būties kontūrus vis sunkiau apčiuopti. Nepažįstami reiškiniai gąsdina. Lieka labai nedaug iki chaoso ir panikos. Ar bus peržengta riba?

Šiandieninis pasaulis patiria eroziją ne tik dėl nesibaigiančios pandemijos, atvėrusios jo tuštybės teritorijas ir demaskavusios nepriekaištingos tvarkos efemeriškumą. Kai tampa aišku, kad tvarką sergėję ir įsakmiai judėjimo srautus reguliavę ženklai bet kurią akimirką gali tapti bereikšmiais, o susikurtas pasaulis – pernelyg žemas, kad galėtum išsitiesti ir vaikščioti iškėlęs galvą. Ir tai ne tik dėl išplitusio viruso. Lygiai tokią pat destrukciją įneša socialiniai konfliktai, statantys barikadas savitarpio suvokimui. Vienus žudantys, kitiems ardantys gyvenimus, labiausiai nutolusiems grasinantys įtampa ir nerimu. Akivaizdu, kad dabarčiai nepritaria ir gamta. Vis didėjanti konfrontacija su ja, grobuoniškas siekis koreguoti jos dėsnius tampa nesibaigiančiais kataklizmais, ne tik asmeninėmis, bet jau ir globalinėmis tragedijomis. Tačiau nerimas nereiškia pabaigos. Jis signalizuoja grėsmę, veikia kaip perspėjimas. Šalia juodos visada galima aptikti baltą. Tarp nuodėgulių vėl gali sužaliuoti žolė, augti medžiai, dygti namai. Taigi, net ir ten, kur, atrodo, viskas baigiasi, įmanoma pradžia. Svarbu tik tai suvokti.

Unikali fotografija

E. Jurčys gimė 1957 m. Klaipėdoje. Fotografuoti pradėjo dar mokykloje. Maždaug tuo pat metu prasidėjo jo pažintis ir su kinu. Po mokyklos baigimo pradėjo bendradarbiauti su LTSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Tai lėmė, kad jo fotografinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Tačiau netrukus išvyko dirbti į Maskvą, o nuo 1989 m. emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena ir kuria Portlande, yra laisvai samdomas fotografas ir videografas, atliekantis redakcijų užsakymus, dizaino projektus ir kuriantis dokumentinius filmus. E. Jurčys sukūrė per 20 fotografijos ciklų itin aktualiomis socialinėmis temomis, surengė per 30 personalinių parodų (Portlande, Sietle, Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur), dalyvauja grupinėse parodose, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų.

Pasak parodos kuratorės D. Ruškienės, E. Jurčio kūryba svarbi ne tik Klaipėdos, bet visos Lietuvos fotografijos istorijai. Jo kūrybinis braižas, pradėjęs formuotis sovietmečiu, ryškiausias transformacijas patyrė Nepriklausomybės atkūrimo laikais ir išvykus jam gyventi į užsienį. Tai lėmė, kad E. Jurčio fotografija Klaipėdos kontekste yra unikali, išsiskirianti ir visos Lietuvos fotografijoje. Joje atpažįstamos pasaulinės fotografijos tendencijos, bet kartu ši fotografija išsaugo ir Lietuvos meninės fotografijos tradicijas.

Parodą aplankyti galima Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ darbo laiku: II–IV nuo 9 iki 18 val., V – nuo 9 iki 17 val., VI, VII – nuo 10 iki 16 val.

Renata JANČIAUSKIENĖ

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“

Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja

Užrašai po nuotraukomis:

1. E. Jurčys. Užsibarikadavę iki ašarų (2020 m.)

2. E. Jurčys. Didžiosios tuštumos jausmas (2020 m.)

3. E. Jurčys. Asmeninio albumo nuotrauka (2017 m.)

Publika nekantriai laukia istorijų operos „Klaipėda“ premjeros, kuri rugpjūčio 4-ąją 21.30 val. bus pristatyta ant marių kranto III tarptautiniame Klaipėdos festivalyje. Trečiąjį istorijų operos veiksmą, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu, parašė kūrybiniai bendrakeleiviai – Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas.

K. Lučinskas – muzikos atlikėjas, kompozitorius, garso dizaineris. Savo kuriamą, prodiusuojamą muziką jis pasirašo ne tik savo tikruoju vardu, bet ir įvairiais sceniniais slapyvardžiais – „Driezhas“, „Deepinmood“, „Tykumos“, „Tabalai“, „Ramėja“.

Kompozitoriaus kūryba puikiai pažįstama ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publikai: menininkas sukūrė muziką spektakliams „Tikroji dinozaurų istorija“, „Tinginėlių kaimas“, aranžavo lopšines „Verpalų pasakoms“. 2021 m. kaip muzikos bendraautoris, atlikėjas, garso režisierius dalyvavo projekto „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ atidarymo renginyje, sukūrė ir atliko muziką lėlių ir objektų teatro instaliacijai „Tarp žemės ir dangaus“ (rež. Karolina Jurkštaitė, Klaipėdos lėlių teatras) bei garso takelį patyriminei ekskursijai po Klaipėdos senąsias kareivines „Migrantas“ (Klaipėdos universitetas).

Apie kūrybinį procesą kuriant muziką operai „Klaipėda“ pasakoja K. Lučinskas.

Esate garso dizaineris, fotografas, muzikos atlikėjas ir kūrėjas, sukūręs muziką ne vienam teatro spektakliui. Kas jus įkvepia?

Mieste persipinantys gamtos ir industriniai garsai kuria specifinį, unikalų miesto garsovaizdį, kuris išties yra įkvepiantis. Kontrastai stimuliuoja, išjudina. Kai norisi atsvaros šurmuliui – ramybės, tylos,– jos Klaipėdoje taip pat toli ieškoti nereikia.

Jūsų užduotis buvo – kartu su kolega D. Bielkausku - sukurti istorijų operos „Klaipėda“ trečiąjį veiksmą. Koks Jūsų santykis su opera apskritai?

Nors opera nėra mano mėgstamiausias žanras, tačiau toks tolimesnis santykis tapo puikia priemone, raktu kuriant operą „Klaipėda“. Tai skatino ieškoti įvairesnių raiškos būdų šiam žanrui. Trečiąją operos dalį rašėme drauge su kolega Donatu Bielkausku. Kėlėme sau uždavinį panaudoti įvairesnių muzikinės kalbos formų – dekonstruotus rečitatyvus, tekstus, dialogus, virstančius žodžių pynėmis. Norėjosi daugiau agogikos, rubato, daugiau erdvės atlikėjų interpretacijai ir gražiems muzikiniams atsitiktinumams, kurie gimė čia ir dabar. Trečiajame operos „Klaipėda“ veiksme gyvo orkestro skambesys jungiasi su iš anksto įrašytu garso takeliu, kuriame skamba ir pats miestas – tai įvairiausi mus supantys vietos garsai ir net vibracijos, kurių įprastai negirdime, bet galime fiksuoti specialiais mikrofonais. Kurdamas integruoju muzikos technologijas, tokias kaip sempleriai, granulinė garso sintezė, kurias pasitelkdamas iš įrašytos akustinės medžiagos kuriu naujus garsus. Jungiant visas šias priemones mezgamas daugiasluoksnis operos trečiojo veiksmo muzikinis audinys.

Likusius du istorijų operos „Klaipėda“ veiksmus sukūrė kiti klaipėdiečiai kompozitoriai. Kas tapo kūrinio jungiamuoju audiniu?

Bendravome, bet minimaliai, per daug neatskleisdami turinio, palikdami vietos netikėtumui. Mus jungia viena tema, vieno autoriaus (Arvydo Juozaičio) libretas. Mums patiems įdomu kaip galų gale suskambės skirtingos muzikinės prieigos.

Kūrinys bus atliekamas lauke. Kokios simbolikos ar technologinių sprendimų imsitės, norėdamas kuo įtaigiau publikai perteikti operą?

Didelei erdvei reikia tam tikro aiškumo, struktūriškumo, išgrynintos faktūros. Smulkūs niuansai girdimi kamerinėje aplinkoje, didelėje erdvėje gali išnykti. Kita vertus, subtilius niuansus padės atskleisti įgarsinimas, technikų komanda. Librete yra autoriaus pastabų, muzikinių nuorodų, pasiūlymų, kurie padeda kuriant muzikinį paveikslą.

Kuo Jums, kaip Klaipėdoje gyvenančiam kompozitoriui, svarbi miesto istorinė praeitis?

Pastaruoju metu vis labiau tenka domėtis, gilintis į Klaipėdos krašto istoriją, ieškoti atsakymų. Manau, kiekvienas, čia gyvenantis, turėtų kuo geriau pažinti savo krašto istoriją, kuri buvo tartum ištrinta sovietmečiu.

Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge rugpjūčio 4 dieną 21.30 valandą bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu sukūrė net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, K. Lučinskas ir D. Bielkauskas. Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai sukūrė Arvydas Juozaitis. Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba. Laukiame premjeroje!

Didžiausias mobilaus ryšio operatorius Lietuvoje „Tele2“ mažina populiarių interneto ir pokalbių planų kainas savo klientams. Dabar klientai už kasdienes ryšio paslaugas net iki dvejų metų mokės mažiau.

„Vienas svarbiausių mūsų įmonės uždavinių – visiems žmonėms prieinamos kokybiškos ryšio paslaugos. Suprantame, kad ekonominė situacija šalyje ir pasaulyje yra sudėtinga, todėl mūsų tikslas padėti žmonėms taupyti pinigus, o ne taupyti GB bendravimo su artimaisiais sąskaita“, – sako Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius Lietuvai ir Baltijos šalims.

Geriausius 5G planų pasiūlymus ir daugiau informacijos apie juos galite rasti internetiniame puslapyje www.tele2.lt.

Mobiliojo ryšio bendrovės atlikta apklausa patvirtino tai, kad renkantis operatorių žmonėms svarbiausias aspektas – paslaugų kaina. Taip atsakė beveik 64 proc. respondentų ir tai puikiai iliustruoja šiandieninę ekonominę situaciją bei klientų lūkestį verslams.

Atsižvelgdamas į tai, operatorius sumažino klientų labiausiai pamėgtų planų kainas. Populiariausias namų internetas „Laisvas internetas su 50 GB“ nuo šiol kainuos 38 proc. pigiau – 5,50 Eur/mėn., vietoje 8,90 Eur/mėn.

Mobiliojo ryšio bendrovė taip pat sumažino ir 5G pokalbių plano kainą. 50 GB neribotų pokalbių ir SMS planas nuo šiol kainuos 63 proc. pigiau – 13,90 Eur/mėn., vietoje 21,90 Eur/mėn.

Atnaujinti operatoriaus planų pasiūlymai galioja visiems „Tele2“ ir kitų operatorių klientams.

Specialiu pasiūlymu galima pasinaudoti sudarant terminuotą sutartį 18 mėn. laikotarpiui be telefono arba 24 mėn. terminui, įsigyjant telefoną ir mokant jo kainą dalimis.

Kitas žingsnis – telefonas!

Poilsis prie jūros, o gal miške? Tam, kad vasarą pasitiktumėte kartu su naujausios kartos 5G ryšiu, būtinas ir jį palaikantis telefonas. Dabar „Tele2“ internetinėje svetainėje ir salonuose jiems taikomos puikios kainos!

Štai „Samsung Galaxy A14 5G“ turi galingą 8 branduolių procesorių ir ilgai neišsikraunančią 5 000 mAh bateriją. Šis išmanusis šiuo metu yra pigiausias naujausios kartos ryšį palaikantis „Samsung“ gamintojo telefonas „Tele2“ tinkle. Telefoną galite įsigyti išsimokėtinai – dabar šis modelis, sudarius 24 mėn. sutartį, kainuoja tik 10,33 Eur/mėn., o pradinė įmoka siekia vos 1 Eur. Vienkartinis laikmenos mokestis – 5,25 Eur.

Tuo tarpu „Xiaomi Redmi 10 5G“ pasižymi dideliu našumu ir mažomis energijos sąnaudomis, tad šis išmanusis – patikimas įrenginys ilgose išvykose. Jame valandų valandas patogu žiūrėti vaizdo įrašus be jokios delsos, o 6,58 colio „FHD+ DotDisplay“ ekranas leidžia patogiai žaisti mėgstamus žaidimus. Sudarius 24 mėn. sutartį, mėnesinė įmoka sieks 6,16 Eur/mėn. Pradinė įmoka – vos 1 Eur. Vienkartinis laikmenos mokestis – netaikomas.

Apklausa atlikta 2023 m. gegužės 19–22 d. operatoriaus internetinėje svetainėje www.tele2.lt. Joje dalyvavo 1380 respondentų. Apklausoje užduotas klausimas: Kas jums svarbiausia renkantis mobiliojo ryšio operatorių?

Ko gero, ir taip, keturiais žodžiais, galima apibūdinti pasaulinio garso perkusininko Vladimiro Tarasovo gyvenimą.

Lietuvoje ne tiek daug muzikos atlikėjų, kuriuos galima pavadinti pasaulinio lygio žvaigždėmis. V. Tarasovas – vienas iš jų. Tiems, kam daugiau nei penkiasdešimt, puikiai prisimena, koks sudėtingas muzikos žanro, vadinamo džiazu, kelias buvo tuometinėje sovietinėje šalyje. Kokį jį turėjo nueiti ir šis džiazo atlikėjas, kad jo vardas būtų žinomas, o atliekama muzika – pripažinta ir mylima? Apie visa tai ir gerokai daugiau bus galima sužinoti, paklausius autentiško pasakojimo jau birželio 9 d., 17 val., Tauragės pilies kiemelyje, kur vyks susitikimas su virtuozu perkusininku, kompozitoriumi, pedagogu, režisieriumi, garso ir vaizdo instaliacijų kūrėju V. Tarasovu. Susitikimo metu, kurį moderuos Tauragės viešosios B. Baltrušaitytės bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė, bus pristatyta V. Tarasovo knyga „Būgnininko dienoraščiai“, atlikėjas papasakos apie savo kelią džiaze nuo gimtojo Archangelsko iki Vilniaus, nuo pirmojo pionierių namų orkestro iki garsiausių pasaulinių džiazo scenų ir neįtikėtinų erdvių, tokių kaip šimto metrų gylyje po žeme įsikūrusi Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) laboratorija Šveicarijoje, susitikimus, bendrus projektus bei koncertus su ryškiausiomis džiazo žvaigždėmis, muzikinių ieškojimų ir atradimų, atsakys į susirinkusiųjų klausimus ir, tikėkimės, dalins autografus gerbėjams.

Tą patį vakarą, 20 val., muzikos gerbėjų laukia ypatingas V. Tarasovo kvarteto pasirodymas. Džiazo legendai pritars jo bičiuliai ir bendraminčiai – saksofonininkas Vytautas Labutis, kontrabosininkas Vytis Nivinskas ir trimitininkas Mindaugas Vadoklis. Šių bendram tikslui susibūrusių muzikantų gebėjimai ir patirtis garantuoja, kad scenoje žiūrovai išvys ir išgirs nepakartojamą muzikos uraganą, įsukantį į džiazo sūkurį ir nunešantį į egzotišką bei užburiantį garsų, dermių ir skambesio pasaulį. Tad suskubkite darbo savaitę užbaigti itin retai pasitaikančia proga – pamatyti ir išgirsti menininkų, peržengiančių džiazo muzikos žanro rėmus ir kuriančių savo žanrą, pasirodymą. Galbūt kažkam tai bus neįprasta, kažkam –  jaudinanti nauja patirtis, kažkam – viesulas, „nuraunantis stogą“, bet visiems koncerto klausytojams – puiki galimybė pažinti ir pajusti išskirtinį džiazą. Nes, anot V. Tarasovo, čia ir slypi džiazo žavesys – groti šiandieninę, šios akimirkos, būseną ir nuotaiką.

Koncertas, kaip ir dauguma festivalio „Džiazo dienos Tauragėje“ koncertų, nemokamas.

Irina SADAUSKIENĖ

Vasara prasideda tik mažiesiems mū­sų šalies piliečiams skirta diena. Ši­la­liš­kiams šiemet Šilalės kultūros cent­­ras pa­ren­gė daug įspūdingų ren­gi­nių ir at­rak­ci­jų, tad vaikų šur­mulys netilo iki va­karo. 

Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga prie Kultūros centro įsikūrė visas pramogų miestelis – veik­los užteko įvairiausio amžiaus šilališkiams, o bene labiausiai džiaugtasi kinologų ir jų augintinių pasirodymu. Pagėgių rinktinėje tarnaujantys keturkojai pademonst­ravo, kaip geba girdėti duodamas komandas, kaip stveria bėglį, sulaiko pažeidėją. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai priminė, kad šunys yra geriausi pasieniečių pagalbininkai, kai miškuose ieškoma paklydusio žmogaus, ir nuramino, kad jeigu kada teks pamatyti atbėgantį lojantį pasieniečių šunį, kuris, beje, visada vilki tarnybinę aprangą, nereikia jo išsigąsti, mat skalydamas šuo praneša, kad jus rado. 

Vėliau aikštę užpildė šokio teatras (vadovė Aušra Danisevičienė) – žiūro­vams pristatyta spektaklio „Alisa. Įstri­gu­si lai­ke“ inscenizacija. Šventės metu vaikai galėjo pasidaryti laikinų tatuiruočių, nusimar­ginti veidelius, išbandyti įvairias dailės technikas, muilo burbulų gamybą, knygelių iliustravimą, pirmosios pagalbos teikimą, robotiką ir kt.

„Visiems norintiems įteikėme ir jaunojo šilališkio kultūros pasą, į kurį bus renkami antspaudai už kiekvieną apsilankymą kultūros renginiuose. Kuo daugiau jų vaikas surinks, tuo daugiau gaus laimėjimų (nemokamų bilietų į kiną ar edukaciją). Pasas galios iki kitų metų vaikų šventės“, – sakė Kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Praėjusį šeštadienį ant Upynos bažnyčios sienos atidengta atminimo lenta lakūnui Stasiui Girėnui. Po iškil­mingos ceremonijos susirinkusieji leidosi į edukacinį žygį būsimojo didvyrio mintais takais.

Pasak Upynos liaudies amatų muzie­jaus muziejininkės Re­gi­nos Micku­vie­nės, mintis įamžinti S. Girėno atminimą specialiu ženklu kilo maždaug prieš kelis metus, mat nedaug kas žino, jog būtent Upynos Švč. Mer­gelės Marijos Vardo bažnyčio­je būsimasis Lietuvos did­vyris buvo pakrikštytas.

„Žmonės nustemba, jie sako, tokia kuk­li bažnytėlė, o, pasirodo, susijusi su lakūno istorija. Be to, savaitgaliais Upy­noje būna daug lankytojų, nors muziejus nedirba, tačiau žmonės vaikšto po apylinkes. Dažniausiai keliautojai neži­no, kuo ši bažnytėlė ypatinga, todėl ir kilo idėja sukurti atminimo lentą“, – sa­kė muziejininkė.

S. Girėnas Upynos bažnyčioje buvo pakrikštytas prieš 130 metų, kai jam tebuvo vos 3 dienos.

Beje, pasak R. Micku­vie­nės, šie­met minimos „Lituanicos“ skrydžio 90-osios me­tinės – ne vienintelis svarbus jubiliejus Upynos kraštui. Šiais metais sukaks 50 metų Liau­dies amatų muziejui, o kitais Upyna minės 470 metų gimtadienį.

Anot Kauno aviacijos muziejaus direktoriaus Mindaugo Ka­valiausko, šilališkiai turi didžiuotis, kad iš mažo Šilalės krašto kilo toks didis žmogus kaip S. Gi­rėnas.

„Atrodo, čia esame tam, jog ge­rai leistume laiką. Tačiau šiuo

žygiu prisimename, koks mums svarbus yra savas kraštas. Gal­būt to nesuvokdami, kasdien darome svarbius dalykus, lygiuodamiesi į S. Girėno asmenybę. La­kūnas buvo kuk­lus, taupus, racionalus, darbštus, o Lie­tu­vai šiandien to ir reikia“, – tikino M. Kavaliauskas.

Tiek lentelės atidengimo ceremoniją, tiek edukacinio žygio svarbą pabrėžė ir šventėje dalyvavęs S. Girėno giminaitis. Jo teigimu, gyvename sudėtingu metu, kada šalis puola autoritarinės valstybės, kurios stengiasi neigti kitų šalių istoriją. Todėl turime džiaugtis, nes turime did­vyrius S. Girėną ir S. Darių, kurie jau prieš daugybę metų garsino ir pristatė mūsų šalį.

Žygio dalyviai sustojo prie Svyst­kal­nio regyklos, nuo kurios, sakoma, su žiūronais galima išvysti net Tauragės ir Til­žės bokštus, Šilalės bažnyčią ir daugiau nei 10 kaimų. Pa­­sak muziejininkės R. Mic­ku­vienės, Svystkalnyje susidu­ria Že­­maičių aukštuma ir Kar­šu­vos lyguma.

„Sustosime ir prie Upynos geo­morfologinio draustinio. Lie­tu­voje tokių vietų yra tik 38. Draus­tinyje saugomi drėg­ni lapuočių miškai, skroblynai, aliuvinės pievos ir kt. Čia mus pasitiks raganos, kurios vaišins arbata ir kalbės apie S. Girėno laikų tradicijas“, – teigė muziejininkė.

Edukacinis žygis baigėsi S. Gi­rėno gimtinėje-muziejuje, kur šventės dalyviai ir svečiai vaišinosi „šilkine“ koše, išvirta pagal S. Girėno mamos receptą, istorijomis apie lakūną dalijosi muziejininkė ir viena iš žygio vedėjų Lina Gudeliūnienė, dainavo Ilona Raudonienė su dukra Indre. 

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.