Vasara prasidėjo intensy­viai – sekmadienį įteikti na­cionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“, Tau­ra­gėje net 10 dienų vyks­ta miesto šventė, su kuria prasidėjo ir „Džiazo die­nos Tauragėje 2023“, o Vil­niuje, Kaune, Klaipėdoje, Aly­tuje, Telšiuose ir Anykš­čiuose šur­muliuoja aštuonioliktus metus rengiama „Lie­tuvos dizaino sa­vai­tė’23“.

Kaune prasidėjo ir iki šeštadienio tęsis tarptautinis festivalis „Nerk į teatrą“, kurio programoje 6 garso spektak­liai, performansai, kuriuos atliks menininkai iš Vokietijos, Austrijos, Škotijos, Lie­tuvos.  

Šiauliuose pirmą kartą vyksta scenos menų festivalis „Teat­rodromas“, kuris kviečia į ne­įprastą teatrinį nuotykį įvairiose miesto erdvėse. Pirmą kartą surengtas festivalis vyks iki birželio 17 d.

Be to, birželio 10 d. Šiaulių centrinio parko estradoje vyks regioninė liaudiškų šokių šventė „Teka saulelė“, žadanti subur­ti daugiau nei 1000 dalyvių iš visos Lietuvos. Organi­za­toriai pra­neša, kad bendrą šventės prog­ramą sudaro jubiliejinės Lie­tu­vos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ Šokių dienos koncerto „Amžių tiltais“ šokiai, kuriuos kartu su kitais šokėjais demonstruos ir šokėjai iš Šilalės. 

Teatru alsuoja ir mūsų kraštas. Štai Šilalės kultūros cent­ras birželio 12–14 d. rengia kūrybinę stovyklą-praktikumą „Teatrinių elementų muzikalizavimas“, bir­želio viduryje kaltinėniškiai su teat­ro „Labas“ spektakliu „Ne­dingęs“ galės pasivaikščioti po poeto A. Ka­la­­na­vi­čiaus gyvenimą bei kūrybą ir kt.

„Skaitymas tau tinka!“ – tiki­na apskričių ir savivaldybių viešosios bibliotekos, vėl skelbiančios jau aštuntąjį skaitymo iššūkį „Vasara su knyga“. Į 2022 m. skaitymo skatinimo akciją „Vasara su knyga“ buvo įsitraukę per 30 tūkst. dalyvių, iššūkį įveikė per 22 tūkst., ir jų skaičius kasmet auga. Šiemet nuo birželio 1 iki rugpjūčio 31 d. vykstanti skaitymo skatinimo akcija priimti iššūkį kviečia įvairaus amžiaus ir įvairiais formatais skaitančius dalyvius. Informaciją apie taisykles, registracijos formą ir naujienas – vasarasuknyga.lt. 

Sekmadienį Kauno valstybi­niame mu­zikiniame teatre už didžiausius praėjusių me­tų nuo­pelnus kine įteikti „Si­dab­­­rinės gervės“ apdovanojimai. Ge­­riau­sia aktore paskelbta Ra­sa Sa­muo­lytė už vaidmenį filme „Pa­radas“, geriausiu aktoriumi – Do­natas Želvys už vaid­menį filme „Poetas“, geriausia režisiere tapo Austėja Urbaitė už filmą „Per arti“, o apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus įteiktas aktoriui Juozui Budraičiui.

Kotryna PETRAITYTĖ

Ši diena į mūsų atmintį įsi­spraudė kaip visai tautai svarbi laiko žymė, po ku­rios šiaip jau chaotiškas vi­­suo­meninis judėjimas vir­to or­ganizuotu masiniu są­jū­­džiu. Ir nenuostabu, kad šeš­­ta­die­nio rytą į Mokslų aka­de­mijos salėje vykusią kon­­ferenciją susirinkę bran­­daus amžiaus vyrai ir mo­terys – Lietuvos Persitvar­kymo Sąjūdžio (LPS) ini­cia­tyvinės grupės na­riai – su jauduliu, gal kiek smulk­me­niškai prisiminė prieš 35-erius metus jų pe­čius gulusius rūpesčius.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Birželio 1-ąją Paskutinis skambutis nuskambėjo didžiajai daugumai rajono abiturientų (anksčiau šventė įvyko tik Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje). Dalis šiųmečių abiturientų su mokykla jau atsisveikino, mat tradicinių išleistuvių kai kuriose gimnazijose šiemet nebebus dėl pakeisto brandos atestato formato.

Šiais mokslo metais rajono gimnazijos išleido beveik 180 abiturientų, o absoliuti jų dauguma baigė Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnaziją. 

„Kasmet išleidžiama po keturias gimnazistų klases, bet šiųmetė laida gausesnė – 105 abiturientai, geri, aktyvūs mokiniai. Šeši gimnaziją baigia 9–10 balų įvertinimu bei pretenduoja į atestatą su pagyrimu. Turime ir išskirtinai gabių matematikai, chemijai, biologijai. Ir nors didžiuliame būryje gimnazistų yra ir tokių, kuriems motyvacijos mokytis galbūt pritrūko, jie turi kitų tikslų – vieni eis dirbti, kiti – tarnauti į kariuomenę bei pan.“, – teigia gimnazijos direktorius Stasys Norbutas.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gim­naziją šiemet baigia 18 abiturientų, iš kurių keturiems įteiktos padėkos už gerą ir labai gerą mokymąsi. Di­rek­torius Virginijus Andrejauskas sako, kad Paskutinio skambučio šventė buvo ir šios laidos atsisveikinimo renginys.

„Dar vieno renginio pageidauja tik mokinių tėvai, patys abiturientai tokio noro neturi, kai kurie tuo metu jau bus išvykę dirbti. Šiųmetė abiturientų laida nėra išskirtinė – toks mokinių skaičius gimnaziją baigdavo ir ankstesniais metais, tik pernai išleidome 29 jaunuolius. Viliamės, kad egzaminus pavyks išlaikyti visiems, o apie rezultatus geriau iš anksto nekalbėti“, – juokavo V. And­rejauskas.

Jo duomenimis, gimnazijos gyvavimo metais buvo tik vienas atvejis, kai mergina negavo atestato, kurio ji neatsiėmė iki šiol. Bet taip, anot direktoriaus, susiklostė ne dėl prastų pažymių, o dėl nesusipratimo bei užsispyrimo.

Pernai Kaltinėnų abiturientų žinių lygis buvo aukštesnis nei Lietuvos vidurkis. 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio ir Lau­ku­vos Norberto Vėliaus gimnazijas baigia po 15 abiturientų. Laukuviškiai, kaip ir kaltinėniškiai, išleistuvių taip pat žada nerengti. 

„Tai – mažiausia laida, kokią turėjome (išleisdavome po 20–30 mokinių kasmet) ir turėsime artimiausiais metais (yra per 20 vienuoliktokų). Ši laida įdomi tuo, kad klasėje – tik trys berniukai. Mokslai visiems sekėsi neblogai, tad egzaminų sesijoje tikimės geresnių rezultatų, nei praėjusiais metais. Turime du abiturientus, pasižymėjusius informatikos ir istorijos olimpiadose, aktyvių Šaulių sąjungos narių, viena mergina žaidė tinklinio rinktinėje“, – apibūdino savo abiturientų laidą Laukuvos gimnazijos direktorius Stasys Baubkus.

Išskirtinai nedidelė abiturientų laida ir Pajūryje, nors prieš mokslo metų pradžią buvo planuota, kad šiemet jų bus apie dvidešimt.

„Dalis mokinių išvyko mokytis kitur, kiti išsikėlė gyventi ir t.t. – dėl įvairių priežasčių klasėje liko tik penkiolika mokinių ir tiek mažai abiturientų iki šiol neturėjome. Kadangi rugsėjį į 12-ą klasę ateis 29 vienuoliktokai (bent jau tiek jų yra šiuo metu), kitąmet abitu­rientų skaičius bus solidesnis. O dabartinė laida aktyvi – kadangi turime miestelyje karinį dalinį, net 10 mūsų dvyliktokų priklauso Lietuvos šaulių sąjungai, viena ketvirta klasė vieningai pareiškė norą tapti jaunaisiais šauliais, tad nenuostabu, kad yra norinčiųjų veiklą tęsti, jie jau galvoja apie galimybę tarnauti kariuomenėje. Dabartinė laida gal ir neišsiskirs ypatingais mokslo pasiekimais, bet mes akcentuojame, jog ne visada ir ne visur svarbūs akademiniai rezultatai – daug kur pranašesni žmogiškieji rodikliai“, – linkėdamas mokiniams susikaupti egzaminams, nepasiduoti panikai ir stresui, sakė Sta­nis­lo­vo Biržiškio gimnazijos vadovas Juo­zas Žymančius.

Šios gimnazijos abiturientai dar susitiks išleistuvių šventėje.

Vakar abiturientai lietuvių kalbos ir literatūros mokykliniu bei valstybiniu brandos egzaminu pradėjo pagrindinę brandos egzaminų sesiją, kuri baigsis birželio 27 d. muzikologijos mokyk­liniu egzaminu. Pagrindinės egzaminų sesijos rezultatus planuojama paskelbti iki liepos 13 d. Norintieji gauti brandos atestatą šiemet turi išlaikyti 2 egzaminus: privalomą lietuvių kalbos ir literatūros bei dar vieno dalyko brandos egzaminą arba atlikti brandos darbą. Iš viso galima laikyti ne daugiau kaip 7 brandos egzaminus.

Šiųmečiai abiturientai bus pirmieji, kurie gaus skaitmeninius atestatus. Jei reikės popierinio dokumento, jį bus galima atsisiųsti ir atsispausdinti patiems. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS, Algimanto AMBROZOS, gimnazijų nuotr.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre prasidėjo netikėto G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ pastatymo kūrybinis procesas. Netikėto, nes šį projektą teatras įgyvendina kartu su Klaipėdos pedagogine psichologine tarnyba. Spektaklių metu jaunuoliai ne tik bus supažindinami su klasikinės operos specifika, bet ir kviečiami aktyviai įsijungti į spektaklį, drauge ieškant spektaklio herojus kankinančių bėdų sprendimo būdų.

„Rudenį visų laukia net man pačiai netikėta G. Donizetti operos „Meilės eliksyras“ versija – sumažinta, kamerinė, edukacinė ir, žinoma, tinkanti gastrolėms. Režisierė Karina Novikova ją perskaitė naujai ir labai įdomiai. Ir operos pristatymas bus netradicinis: esame įpratę, kad pirmiausia pristatoma premjera, o tada vykstama gastrolių. Tačiau šįkart viskas vyks atvirkščiai. „Meilės eliksyras“ savo sceninį gyvenimą pradės nuo pažinties su bendruomenėmis, aptarimų, o pristatymas publikai kamerinėje scenoje numatytas 2023 m. lapkričio mėnesį. Suplanuota daug naujosios operos gastrolių po tolimiausius Lietuvos kampelius, festivalius. Klajonės po šalį – „namų neturinčio“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kasdienybė, natūrali būsena, o rudenį tam skirsime dar daugiau dėmesio ir laiko“,- pasakoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

„Nauja G. Donizetti komiška opera „Meilės eliksyras“ bus kamerinis arba „kondensuotas“ pastatymas, skirtas rodymui nedidelėse salėse bei nuolatinėms gastrolėms. Viskas vyks arčiau publikos ar net intymiau. Labai laukiu repeticijų, nes „Meilės eliksyre“ dainuos daug naujų Muzikinio teatro solistų, galėsime susiburti ir publiką sužavėti jaunystės energija bei noru kurti. Pastatymo dirigentas – iš Italijos kilęs Carmelo Giuseppe Longo, kuriam ši Gaetano Donizetti parašyta muzika kone kraujyje. Viskas skamba lengvai, saulėtai, bet intensyviai. Tikri Pietų Italijos išgyvenimai ir žmonių tarpusavio santykių aistros! Spektaklio komandoje ir kostiumų dailininkė Augustė Zukaitė, ir choreografė Daria Verovka. Atrodo, kad jaunosios kūrėjos pajautė kūrinio stilistiką ir mano humoro jausmą, tad mūsų laukia estetiškai malonus, bet tuo pačiu ir pasiutęs pasiruošimas komiškos operos premjerai.

Man labai patinka G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ nagrinėjama tematika. Tai jaunų žmonių meilės istorija, o tiksliau dviejų požiūrių į santykius susikirtimas kaip skausmingas variklis stumiantis visą siužetą į priekį bei rutuliojantis netikėta linkme. 1832 metais sukurta opera skamba taip, lyg būtų paimta iš mūsų laikų psichoterapeuto užrašų ar „Netflix“ serialo. Tuo pat metu muzikoje gausu vaizduotę išlaisvinančios, prie realizmo ir buities nepririšančios medžiagos. O tai labai išlaisvina fantaziją. Tad tikiuosi pakviesti žiūrovus į „stogą nuraunantį“ vakarą su gruziniškomis vestuvėmis, ryškiomis spalvomis bei jautria meilės istorija“,- sako režisierė Karina Novikova.

Atsakymų į sudėtingus klausimus ieškoti kartu

Lietuva vis dar pirmauja pagal savižudybių skaičių Europoje, todėl stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį į psichikos sveikatos stiprinimą, priklausomybių nuo psichotropinių medžiagų prevenciją, sugebėjimą išgyventi kritines situacijas ir priimti adekvačius sprendimus. Psichikos sveikatos raštingumo svarbos jaunimui tyrime sakoma, kad naudingiausia psichinės sveikatos problemas spręsti mokykliniame amžiuje, pasitelkiant neformalius formatus ir erdves bei kuriant socialinius ryšius. Tyrime akcentuojama jaunimo savipagalbos grupių nauda: pagalbos sau ir kitiems ugdymas, emocinės kalbos supratimo ugdymas, socialinio kontakto stiprinimas, aplinkos žaismingumas bei lengvumas, taip pat streso mažinimas.

Į šiuos tikslus orientuotas projektas, kurio metu bus rengiama G. Donizetti operos „Meilės eliksyras“ premjera bei vykdoma spektaklio sklaida. Drauge su psichikos sveikatos specialistais bus lankomos Klaipėdos miesto bendrojo lavinimo ir meno mokyklos, o spektaklio atlikimas derinamas su pokalbiais apie jaunimo problemų sprendimo būdus bei priklausomybių prevenciją.

Perimant gerąją užsienio šalių muzikinių teatrų patirtį, šis pastatymas orientuotas į paauglius ir mokyklinio amžiaus jaunimą, skatinant juos nagrinėti konkrečias jaunimui aktualias problemas. Opera sutrumpinta bei adaptuota jaunimo auditorijai. Rengiantis pastatymui, konsultuojamasi su Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos specialistais apie aktualiausias miesto mokyklinio amžiaus jaunimo problemas, spektaklį lydinčias diskusijas orientuojant į šių problemų sprendimo būdų paieškas. Pastatymu tikimasi ištrinti ribą tarp operos atlikėjų ir žiūrovų ir pasitelkus muzikos kalbą ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus.

Pamokanti meno galia

Operos „Meilės eliksyras“ siužetas nukreiptas į jaunimui aktualias socialinės atskirties, negebėjimo tinkamai komunikuoti, priklausomybių problemas. Šiuolaikinis jaunas žmogus, vis daugiau laiko praleidžiantis virtualioje realybėje, patiria psichosocialinę krizę, norėdamas būti suprastas ir priimtas ne tik virtualiame, bet ir realiame pasaulyje. Gyvo žmogiško bendravimo, asmens tapatumo paieškos, noras būti suprastam ir mylimam dažnai atveda prie įvairiausių priklausomybių nuo psichotropinių medžiagų kaip būdo išsilaisvinti iš baimių, peržengti savo ribas ir būti priimtam. Projektas kelia tikslą drauge ieškoti išeičių iš susidariusių situacijų, vedančių į gyvą žmogišką santykį, asmenybės vientisumą, skatins susitaikyti su savimi ir pažinti buvimą savimi kaip kelią būti mylimam.

Pastatyme bus naudojama adaptuota klasikinės G. Donizetti operos „Meilės eliksyras“ partitūra, sutrumpinta ir pritaikyta aktualiam XXI a. jaunimo kontekstui. Spektaklis bus atliekamas sumažinta atlikėjų sudėtimi, taip suteikiant galimybę jaunajam klausytojui jam priimtinoje aplinkoje susipažinti su klasikinės operos žanru, mokant klausyti ir suprasti muzikos kalba perteikiamas jiems aktualias problemas. Techninės spektaklio galimybės bus pritaikytos interaktyviam rodymui mokyklų salėse bei kitose tinkamose erdvėse.

Solinius vaidmenis atliks penki profesionalūs jaunieji KVMT solistai – dainininkai ir šešios choro artistės. Priklausomai nuo spektaklio erdvės suteikiamų galimybių, vaidmenų atlikėjams pritars KVMT simfoninio orkestro grupė – vienuolika orkestro muzikantų, arba opera bus atliekama su fortepijono pritarimu. Intarpuose tarp atskirų scenų vyks trumpos intermedijos klausimų – atsakymų forma. Po G. Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pristatymo mokiniai, pedagogai ir psichologai diskutuos apie jaunimui aktualias socialinės integracijos, psichologinės sveikatos, tarpusavio bendravimo temas. Prie šios diskusijos prisijungs ir operos atlikėjai, prisistatantys žiūrovams ir trumpai paaiškinantys savo vaidmenį operoje „Meilės eleksyras“, bus skiriama laiko klausimams ir atsakymams apie operoje sumodeliuotas situacijas, perkeliant jas į jaunimo aktualijas. Interaktyvaus G. Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatymas, adaptuotas Muzikinio teatro scenai bus įtrauktas ir į KVMT repertuarą, o taip pat vyks gastrolių po Vakarų Lietuvos regionus.

Gaetano Donizetti komiška opera „Meilės eliksyras“ (L’elisir d’amore) nuo pat savo sukūrimo dienos (operos premjera įvyko 1832 m. Milane) patenka į 13 populiariausių pasaulio operų sąrašą. Ir tai – ne atsitiktinumas: operos aukštą meninę vertę sukuria romantizuotas, nesudėtingas siužetas, melodingos ir lengvai įsimenamos muzikinės temos, reikalingos tinkamo atlikėjų profesinio pasirengimo. Iš gausaus būrio kitų to meto romantinių komedijų, sukurtų panašiais siužetais, ją išskiria ne tik ypatinga melodine išmone pasižyminčios arijos ir ansambliai, bet ir nuosekli viso muzikinio audinio plėtotė. Ši opera atstovauja geriausioms bel canto stiliaus tradicijoms, susiformavusioms XIX a. pradžios italų kompozitorių Vincenzo Bellini, Gioachino Rossini ir paties Donizetti operose, pasižyminčiose įspūdingomis koloratūromis, greitakalbėmis dainelėmis ir jausmingomis arijų melodijomis, iš atlikėjų reikalaujančiomis vadinamojo gražaus, visuose registruose lygaus dainavimo.

KVMT inform.

Medinė vaikystės troba – 

brangakmenis – geltonas, atsilupęs,

obelų sodas – orus

nepaliegęs dar...

                           Julius Keleras

Tėvas sode. Genėja obelis. Kopinėja medų. 

Beria sėklas į lygutėles lysves. Parveda karvę. Dalgiu šienauja. 

Gražiai išsirietusi pradalgė – atrodo, kad ji šoka...

Pilnas kiemas, pilni namai Tėvo rankų. 

Ir žvilgsnių. Ir atodūsių.

Nėra pasaulyje žmogaus, kuris būtų arčiau namų ir arčiau širdies. 

O tai yra ramybė – Tėvo paveikslas. 

Tokio, kurio žvilgsnis pasako daugiau negu patys 

protingiausi žodžiai, kurio iškalbingas tylėjimas

 tarsi nebyli pamoka mums, vaikams, gyventi taikiai 

ir viskame ramiai siekti harmonijos.

Rima PETRAITIENĖ

Vakar vykusiame naujos kadencijos 3-iajame Šilalės savivaldybės tarybos posėdyje pagaliau patvirtintas sprendimas dėl mero politinio pasitikėjimo pareigybių skaičiaus ir pritarta dviejų vicemerų kandidatūroms. Šias pareigas eis Bijotų seniūnu dirbęs Ignas Gužauskis ir Skaudvilės palaikomojo gydymo bei slaugos ligoninei vadovavusi Jolanta Skrodenienė.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Lyg ir nereikia įrodinėti ar aiškinti, jog šeima yra visa ko pagrindas. Deja, teismų praktika byloja, kad gali būti ir priešingai: tai patvirtina ir teisiamųjų suole atsidūrusio 35-erių Manto elgesys.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Lietuvos paštas įspėja, kad nuo liepos 1 d. gy­ventojams nebepristatys nei laikraščių, nei laiškų, nei smulkių siuntų, jei ras netvarkingas, nerakinamas, pritvirtintas netinkamose vietose pašto dė­žu­tes.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Tėvas, kaip ir ma­ma, – vieni svar­biausių žmo­nių mūsų gyvenime. Lai­mingas mažylis, veda­mas tvir­­tos tėvo rankos, kupinas pa­si­di­­džia­vimo paauglys, kuomet, tėvo pa­mo­ky­­tas, ge­rai atlieka pirmą jam pati­kėtą dar­bą ir už tai yra jo pagiriamas. Jau­­čian­tis palengvėjimą bei pa­sitikėjimą savi­mi jaunuolis, kai, tėvo pa­tarimo pasiklausęs ir juo pasi­klio­vęs, išsprendžia iš­ki­lusią prob­­le­mą. Taip šalia mamos mei­lės – ir tėvo iš­mintis, santūrumas, lydin­tys per gyvenimą, suteikiantys sau­gu­mą.

Dėkingas už pirmąsias gyvenimo pamokas

Šventas yra pasakymas, kad tėvas už savo vaikus gali galvą guldyti. Tokia mintis kilo ir kalbantis su keturių vaikų tėvu Virginijumi Stončiumi iš Košių kaimo. Likimas lėmė jiedviem su broliu augti be tėvo. Tačiau Virginijus prisimena ir yra dėkingas geram, supratingam kaimynui, šviesaus atminimo Petrui Dabulskiui už gyvenimiškas pamokas, už išmokytus vyriškus darbus. Už tą tėvišką jausmą, kurį savo vaikų neturėjęs žmogus jautė ir leido patirti Virginijui.

„Jis buvo labai supratingas. Sakydavo, aš jau nebeturiu sveikatos, jei gali, ateik, padėk man. Mokė mane apsieiti su bitėmis, pagaląsti pjūklą, kirvį, pratino prie technikos. Turėjom malūną, kaimyno pamokytas, pats sumaldavau miltų gyvuliams. Buvau gal septyniolikos, kai pats išsipjoviau diskiniu pjūklu lentų ir pastačiau pirmą savo statinį – šiltnamį. Jaučiau didelį prieraišumą prie šio geraširdžio žmogaus, o gal ir jis prie manęs. Kartu ir padėdavau, ir pats mokiausi iš jo patarimų, darbų. Labai reikėjo man tokio bendravimo“, – prisimena Virginijus.

Ant Perlinių vestuvių  sukakties slenksčio

Baigęs aštuonias klases, Virginijus įstojo į Rietavo žemės ūkio technikumą. Įgijęs techniko mechaniko specialybę, kurį laiką dirbo Upynos kolūkyje, paskui dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs buvusio darbo nebegavo, bet netrukus jį susirado tuometinio Poškos kolūkio vyr. inžinierius ir pasiūlė darbą Bijotuose.

Taip kasdien belaukdamas autobuso važiuoti į darbą, jis pastebėjo jame sėdinčią Jovitą, kuri tuomet dar važiuodavo į mokyklą Upynoje ir kuri dabar yra jo žmona, jo vaikų motina.

„Pamačiau – tokia graži mergaitė sėdi ir krito man į akį. Po kiek laiko buvo šventė Bijotuose, ji su savo tėvu grojo – būgnelį mušė. Tada sužinojau, kas ji tokia. Po truputį prisipratinau. Kartu mes jau per trisdešimt metų. Po vidurinės ji išvyko studijuoti, o prieš baigiant akademiją susituokėme – birželio 12-ąją bus 30 metų. Ne „iš reikalo“, kaip sakoma, tuokėmės, o iš meilės – pirmoji dukra gimė po trejų metų. Gyvenome pradžioje pas tėvus, norėjome įsigyti savo, iš kiekvienos algos vis ką nors pirkdavome bend­ram gyvenimui, šeimai“, – pasakoja Virginijus, nuolat pritariant Jovitai, kuriai, baigus ekonomikos studijas Žemės ūkio akademijoje, be atliktos praktikos, pagal įgytą profesiją dirbti neteko – iširo žemės ūkio bendrovė.

Košių kaime pasitinka didelė, erd­vi Stončių sodyba. Su visais statiniais, kiemo įrenginiais, gėlynais bei kitais puošybos elementais, su viskuo, ką dabar galima pamatyti pas darbščius, šiuolaikiškus kaimo žmones. Ir iškart supran­ti – čia gyvena tvarkinga, gerovę savo darbu kurianti šeima.

„Jau beveik dvidešimt metų čia. Pir­kome iš tokių senukų. Jie buvo užauginę sesers dukrą, tai ši juos pasiėmė į Panevėžį. Stovėjo tik trobikė. Beje, šioje vietoje kažkada yra veikusi mokykla. Paskui joje kažkas gyveno, ir nuo šio žmogaus neatsargaus elgesio su dujų balionu viskas sudegė. Paskui Poškos kolūkis, žmonėms prisidedant, šiek tiek atstatė. 

Kai čia nusipirkom, antroji duk­ra Li­veta dar buvo mažikė. Prisimenu, kaip ji darinėjo dujinės viryklės dureles, sukeldama baimę senutei, kuri nebuvo pratusi nei prie vaikų, nei prie anūkų išdaigų“, – vienas kitą papildydami į prisiminimus grįžta Stončiai.

Gyvenimo mokykla – darbas

Apie savo vaikus Virginijus galėtų pasakoti be perstojo. Su didžiule meile, pasididžiavimu. Ir be galo jautriai.

„Neįmanoma apsakyti jausmo, kai gimsta vaikas ir tu stovi šalia. Ma­ne užvaldė euforija, jaučiausi pakylėtas, buvau laimingiausias tėvas pasaulyje, tarsi ant sparnų skraidžiau! Visus keturis savo vaikus taip sutikau“, – atvirauja laimingas tėvas. 

Kadangi pirmų susilaukė dukterų Gre­tos ir Livetos, pasak Jovitos, Virgi­nijus labai džiaugėsi, kai gimė Justas – laukė sūnaus. O praėjus nepilniems ketveriems metams – ir Mo­destas.

Stončiai ūkininkauja ir valdo 140 hektarų žemės, laiko 50 melžiamų karvių, tad natūralu, kad visus ūkiškus darbus vaikai žino nuo mažumės. Juo labiau, kad šeima dirba savo jėgomis. Jovita teigia pradžioje dar pati tvarkiusi ūkio buhalterinę apskaitą, bet kadangi nuolat dalyvauja rėmimo programose, apskaitą vesti perdavė konsultavimo tarnybai. Anot Virginijaus, galėtumei žmogus ramiai sau dirbti, jeigu leistų vadovautis savo galva ir protu. Bet dabar viskas nurodoma iš viršaus, tarsi ministerijose sėdintys geriau supranta, kas labiau tinka būtent toje vietoje ir tame lauke.

„Ir su žmonėmis nesiskaito. Neduok Dieve nors truputį suvėluoti su mokesčiais – „išdeda“ taip, kad paskutiniu bomžu pasijunti. Pats savo kailiu patyriau“, – įskaudintas valdininkų savivalės Virginijus.

Tačiau sukame kalbą kita linkme – apie vaikus. Virginijus pasakoja, jog ir dukros, ir sūnūs nuo mažens traktoriuje sėdėjo ne tik šalia jo, bet ir už vairo. Justas bene nuo septynerių traktoriaus sėdynę pasimatavo, o Greta net pamokas kartais jame ruošdavo – mat jai tekdavo, jeigu tėtis su kombainu dirvoje užklimps, ištempti. O yra buvę, kad Livetą, traktoriumi su priekaba vežančią grūdus, sustabdė policija. Kai atliko blaivumo patikrinimą, pareigūnai tik nusistebėjo: negi nėra vyrų, jeigu traktorių vairuoja mergina... Dabar jau, pasak tėvų, ir penkiolikmetis Modestas turi vairuotojo pažymėjimą. Tiesa, po metų egzaminą teks perlaikyti, kad įgytų jau tikrą, tuomet galės drąsiai į kelią išvažiuoti, ne tik po laukus sukinėtis.

Iššūkis laukia vyresnėlio, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos dvyliktoko Justo. Mama su tėčiu viliasi, jog egzaminų sesija bus sėkminga, ir Justas galbūt, kaip ir abi dukros, gimnaziją baigs su pagyrimu. Beje, mama savo laiku vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu. Vaikinas turi savo ateities viziją – Kauno technologijos universitete planuoja studijuoti informacines technologijas. Tokią profesiją yra įgijusi vyriausioji Greta, jaunesnioji Liveta ten pat šiemet baigia multimedijos studijas – dabar kaip tik rašo bakalauro dip­lominį darbą.

Tėvų pavyzdys – svarbiausia

Virginijus sako, jog tėvų pareiga – savo pavyzdžiu auklėti vaikus, kad jie turėtų į ką lygiuotis ir renkantis gyvenimo partnerį. Jiedu su žmona patenkinti, kad dukros sau į poras pasirinko vaikinus iš savos aplinkos: Greta – kaimyną, o Liveta – klasioką, draugauti, anot mamos, jaunuoliai pradėjo jau po mokyklos baigimo. O kokias marčias kada nors parves sūnūs – laiko klausimas. Greičiausiai etalonu jiems taps darbščios, santūrios, jaukią namų bei sodybos aplinką kuriančios mamos paveikslas.

„Niekada neteko dėl vaikų elgesio raudonuoti. Mokėm, kad nevalia nieko skriausti, imti svetimo daikto, kad reikia būti mandagiems, paslaugiems. Be to, vaikai visada užsiėmę darbais, lakstyti ir eibes krėsti neturėjo ir neturi kada. Abu su Jovita kontroliuojame, ar paruoštos pamokos, nors jokių problemų nekilo. Šiemet išeis Justas – neteksime tvirtų rankų. Žinoma, pagelbės Modestas, bet pirmutinis, svarbiausias dalykas yra mokslai. O jeigu klausiate, ar ne ilgu dukroms didmiesčiuose, nes viena gyvena Vilniuje, kita – Kaune, tai manau, kad jos per tiek metų suprato ir pajuto, kaip nelengva kaime, tad gal savo vaikams tokios dalios nelinki. Nors padeda visada, kai tik grįžta, ir su dideliu malonumu – to, ką išmoko, nepamiršo ir nepamirš.

Kartais pagalvoju, kad jeigu būčiau susigundęs važiuoti į užsienį, gal išvis būtume kiti žmonės. Esu padėjęs pažįstamam, kuris atrado jėgų atsitiesti, išvyko uždarbiauti, užsienyje susikūrė savo gyvenimą, pradėjo verslą. Dabar susitinkam ir jis dėkoja: ištraukei, sako, tu mane. Smagu, kad žmogui galėjau padėti. O pavydo jausmas man apskritai svetimas. Viską pasiekiame savo darbu, turime tiek, kiek sugebame“, – įsitikinęs Virginijus.

Jovita sako, kad jos vyras – mylintis tėvas, patikimas žmogus, tvirta gyvenimo atrama, gerbiantis bei vertinantis šeimą – taip trumpai, bet aiškiai apibūdinta.

„Visokių tėvų aš, vaikas būdamas, ma­tydavau. Prisimenu, kaip teta su vaikais turėdavo išbėgti į kaimą, kai vyras girtas parsirasdavo. Jau tada sau pasakiau, kad aš tokių cirkų nekrėsiu. Mūsų šeimoje to niekada nebuvo, nėra ir nebus. Užauginome gerus vaikus: geraširdžiai, supratingi, nenumos ranka, nenusisuks, jei žmogui reikia pagalbos. Visko pagrindas yra darbas – jis auklėja, drausmina, ugdo pareigos jausmą“, – sako Vir­ginijus, džiaugdamasis, kad, ačiū Die­vui, ir vaikai užaugę, ir patys dar jėgoje bei sveikatoje. Ir sulig kiekvienu saulės patekėjimu diena prasideda tarp brangiausių bei mylimiausių, kurie yra jo, šeimos tėvo, gyvenimo prasmė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Mintis pakalbinti 95-erių senolį Petrą Šiaudvytį kilo po to, kai „Ši­lalės artojuje“ pasirodė vaikų, anūkų bei proanūkių sveikinimas jubiliejaus proga. Juo labiau, kad artinosi Tėvo diena, o įspūdingi skaičiai pasirašiusiųjų po sveiki­nimu liudijo, kad jubiliatas kaip tik tinkamas tokiai progai. Ir neapsirikome.

Šiaudvyčių gyvenimas – prie pat asfaltuotos gatvės Lingiškės kaime. Dar gana tvirtai tebestovi senasis namas, kuriame užaugo Petro ir Zofijos, prieš dvylika metų išėjusios Anapilin (senolis sako, kad vos mėnesio betrūko iki 80-ojo gimtadienio), devynios atžalos – trys sūnūs ir 6 dukterys, tiesa, vieną iš jų pasiglemžė sunki liga... Senolis pasakoja, kad šį namą pastatė jo tėvas po to, kuomet jų šeima, po karo grįžus bolševikams bei jų persekiojama, turėjo bėgti iš Žarėnų Telšių apskrityje, kur buvo išsikėlę, kai pagal tuo laiku galimas sudaryti sutartis nuomojo Stulpino ūkį ir dirbo 150 hektarų žemės, jame buvo apie 30 galvijų. Šeimai grėsė tremtis. Jubiliatas prisimena, kaip buvo atimtas visas turtas, o dėl dviejų arklių, kuriuos tėvas neva norėjęs nuslėpti nuo nacionalizavimo, bolševikai dvi paras jį laikė daboklėje. Iš pilnų aruodų šeimai neliko nė maišelio grūdų. Kadangi Petro tėvas buvo kilęs nuo Bokštų, šeima, galima sakyti, grįžo į gimtąsias vietas.

Senolis pasakoja gimęs Kvėdarnos valsčiuje, Pampliškės kaime. Augo dviese su broliu Jonu, dabar jau amžinatilsį. Beje, abu broliai užaugino po devynis vaikus. Petras lankė mokyklą, kas rodo jų šeimą tuo laiku buvus pažangią. Ir ne bet kiek, o net šešias klases baigė. Gal dėl to jis ir savo vaikams nuolat kaldavęs, kad „jūs tik mokykitės, mokykitės!“ Devynis vaikus išmokslinti, kaip mėgstama sakyti, „ne štuka“, tačiau tarp Petro ir Zofijos atžalų yra įvairių profesijų atstovų.

95-erių senolis su kupeta žilų plaukų pasitiko sėdėdamas kambaryje jo pasveikinti atvykusių Traksėdžio seniūnijos atstovių bei dukters Danguolės draugijoje. Kad prie šalies atremta lazdelė – nieko nuostabaus tokiame garbiame amžiuje. Bet, pasirodo, jos pagalbos Petrui prireikė gerokai anksčiau. O kaltas tas jaunatviškas nutrūktgalviškumas, kai atrodo, jog viską gali ir niekas nebaisu.

„Gegužės mėnesį grįždami iš mokyk­los keli vaikiokai išsimaudėm dar šaltokame upelio vandenyje. Ki­tiems – nieko, o man prasidėjo dubens kaulo uždegimas“, – prisimena blogai pasibaigusį nuotykį senolis.

Tačiau nors ir ligoninėje nemažai laiko praleido, ir dar kitur tėvai vežiojo, liga paliko antspaudą – viena koja „atsiliko“ nuo kitos. Ir jaunas vaikinas turėjo su tuo susitaikyti. 

Bet gyvenimas eina, širdis šaukia, akys ieško... Pasirodo, akys visą tą laiką matė ir regėjo Zosikę – kai mergytė gimė, Petriuko, kuriam tuomet buvo treji, mama, eidama kaimynės aplankyti, kartu pasi­ėmė ir jį. 

O visai kitomis akimis į merginą jaunuolis pažvelgė, kuomet pradėjo lankytis šokiuose.

„Pašokdindavau, palydėdavau. Gera buvo mano Zosikė – nereikėjo gyvenime nei pyktis, nei muštis, visą amželį draugingai nugyvenome. Nors buvau kiek vyresnis, ją pirmą Dievas pasišaukė...“ – primerktos akys išduoda ir prisiminimų džiaugsmą, ir kartu netekties liūdesį.

Dirbti Šiaudvyčiams, kaip ir kitiems tuo metu, teko daug ir sunkiai. Plušo ir lauko brigadose, prižiūrėjo kiaules ir galvijus, o Petras galiausiai perėjo į lentpjūvę.

„Atsimenu, dar dirbau laukuose: iš pra­džių traktoriumi į dirvą įterpinėjo amoniaką, iš paskos liepė mums rinkti ak­menis. O amoniakas taigi garuoja! Aš atsisakiau – pasakiau, kad noriu dar pagyventi“, – pasakoja senolis.

Jis sako, jog dirbti visada buvo sunku, tačiau yra skirtumas, kam dirbi. Vienas dalykas, kai tau nurodinėjama, o visai kas kita, kai planuoji ir darai sau, nepaisydamas nei laiko, nei sveikatos.

„Bet kai ateina amžius ir mažiau begali, laikas taip prailgsta... Tik ar dėl to dejuosi ir skųsiesi – niekas nepadės“, – optimizmo nepraranda ilgaamžis.

Senolio dukra Danguolė, kurios šeimos namas stovi tame pačiame kieme, sako, kad tėvukas dar yra energingas, mėgsta skaniai ir sočiai pavalgyti, o jeigu ko labai užsigeidžia, ir pats išsiverda.

„Tėtis buvo labai rūpestingas, ne pijokas ir ne rūkorius. Augome gausus būrys, tad reikėjo tvirto, griežto žodžio. Tėvo žodis buvo viskas, kietos rankos ar liaunos rykštės neprireikė. Pavalgę buvome visada, mažuosius prižiūrėjo didesnieji, o šiems išėjus į mokyklą, nuo kokių penkerių metų jau tapdavome savarankiški: striukę ant pečių – ir pas mamą į fermas.

Tėtis visada buvo žingeidus. Dar ne per seniausiai mokydavosi vokiečių kalbos žodžių. Mat jo tėvai, išeitų – mano seneliai, užaugino vokietuką, kai, vokiečių šeimai traukiantis nuo rusų, vaikas nuo jos pasimetė. Seneliai jį įsisūnijo, suteikė savo pavardę – Benediktas Šiaudvytis. Tėvas su savo broliu mokė jį lietuviškai, o Benediktas juos – vokiškai. Dabar jau nebeskaito tėvukas – akys per silpnos, joms pagalbos jau nebėra. Užtat girdi kuo puikiausiai“, – pasakoja Danguolė.

Paklaustas, ar geri užaugo vaikai, ar neužduoda širdies, senolis greitai randa atsakymą.

„Man atrodo – vaikai kaip vaikai: sugyvena tarp savęs, sutaria. Nė vienas į kalėjimą nenuėjo, daugiau ar mažiau visi mokslo gavo. Yra visokių profesijų: ir zootechnikas, ir statybininkas, ir gaisrininkas, mergelės irgi – viena mokesčių inspekcijoje dirba, mokytoja buvo amžinatilsį dukra...“ – pasakoja gražų būrį atžalų užauginęs tėvas.

Jau nugriaudėjo solidaus jubiliejaus garsai. Nugriaudėjo – nes į gimtadienio šventę, pasak Danguolės, buvo sukviesta šešiasdešimt vien suaugusių šeimos narių ir dar per dvidešimt paauglių, vaikų ir visai mažiukų... Atvyko ne tik iš aplinkui, bet ir iš Anglijos, Norvegi­jos – anūkai, proanūkiai pasklidę plačiai. Senolis jų visų yra gerbiamas. Pro­anūkiams, pasak Dan­­guo­lės, galbūt neįprasta matyti se­ną žmogų, tačiau aplankyti „tą prisimerkusį senelį“ įdomu.

Toks paprastas, natūralus senolio buvimas: atvažiavo svečių – priėmė, klausinėja apie gyvenimą – porina, reikia nuotraukos – pozuoja. Linksmai, šmaikščiai, su nuotaika. O kai atsisveikiname, suka ne į dukros, bet į savo namus, kur kiekvienoje kertelėje tokie gy­vi prisiminimai...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.