Praėjusį savaitgalį tarp Žadeikių ir Kvėdarnos įrengtoje motokroso enduro trasoje vyko sezono užbaigimo šventė. Jos iniciatorius – šioje trasoje sportinius įgūdžius išsiugdęs Dakaro dalyvis, stipriausias ne tik Lietuvoje, bet ir visų Baltijos šalių enduro čempionas Nerimantas Jucius. Uždaryti aktyvaus motociklų sporto sezono pas mus atskubėjo dalyviai iš visų Lietuvos pakraščių, o kai kurie – ir iš Švedijos.

Paskelbęs apie planuojamas sezono uždarymo varžybas Kvėdarnos motokroso trasoje, N. Jucius sako, jog rezultatas maloniai nustebino: sulaukta daugiau dalyvių nei planuota, o žiūrovai rinkosi gausiau nei į čempionato rungtynes.

„Tai buvo nemokamas, bet anaiptol neprastas renginys. Labai smagu, kad mūsų pastangas palaikė ir gamta – buvo idealios oro sąlygos“, – jau pasibaigus renginiui kalbėjo varžybų sumanytojas.

Tokį renginį žinomas šalies lenktynininkas organizavo antrus metus. Pernai į jį atvyko 25 dalyviai, kuriems Kvėdarnos trasa, regis, paliko gerą įspūdį, todėl jie su nekantrumu laukė šių metų važiavimo. Tačiau, anot Nerimanto, kad sportininkai norėtų važiuoti į mūsų kraštą, teko gerokai paplušėti.

„Čia yra buvęs karjeras, tad dauba pati savaime buvo gera trasa, o lygumose kelius padarėme patys, nors prieš kurį laiką toje vietoje plytėjo sąvartynas. Vietovė yra drėgna, molinga, tad įrengti trasas vienam būtų buvę neįmanoma. Esu dėkingas visiems, kurie prisidėjo: dvi dienas prieš varžybas teritorijoje dirbo ūkininko Artūro Damb­rausko ir įmonės „Hidrema“ savininko Manto Beržinio technika“, – sakė kiek­vieną šios vietovės centimetrą pats išbandęs sportininkas. 

Šįkart į Nerimanto organizuotas varžybas užsiregistravo 45 dalyviai, kurie varžėsi keturiose klasėse: vaikų, mėgėjų, pradedančiųjų ir profesionalų. Visiems jiems organizatoriai paruošė rėmėjų dovanų – nuo pasiekimą liudijančių statulėlių („Eurobiuras“) iki praktinių prizų (šalmų, tepalų, grandinių ir kt.). Vieną tokių į namus Švedijoje išsivežė ir 11-metė Gerda, su tėvais atvykusi į Lietuvą specialiai dėl šių varžybų.

„Ji yra Nerimanto mokinė, treniruojasi su juo dar tik metus, bet daugumoje varžybų jau pelno prizines vietas, dažnai – pirmąsias. Švedijoje, kur gyvename, kaimynai neatsistebi, iš kur toks gabus vaikas atsirado“, – akcentuodamas, jog pirmieji svarūs dukros rezultatai pasirodė jau po pusmečio treniruočių, pasakojo lenktynininkės tėtis Remigijus Šliožys. 

Vyras juokavo, jog augina dvi dukras ir abi jos – vyriškomis vis dar vadinamų sporto šakų entuziastės: vyresnioji žaidžia futbolą, jaunėlė nuo mažens linkusi prie technikos, prieš porą metų Kalėdų senelio užsiprašė sportinio motociklo. Tėvai duk­ros noro iš pradžių nepriėmė rimtai – ji jau važinėjo vaikišku keturračiu, manė, tuo viskas ir pasibaigs. Bet kai pastebėjo, jog Gerda laisvalaikiu ištisai stebi motokroso varžybas, apsisprendė dar labiau paskatinti.

„Nerimantą suradome per draugus. Be to, per kiekvienas šventes grįžtame į sodybą Varniuose, joje bent mėnesį praleidžiame kiekvieną vasarą. Tad nusprendėme, kad Gerda atostogas Lietuvoje galės leisti treniruodamasi, o dabar matome, jog jos jau duoda vaisių“, – džiaugėsi jaunosios motokrosininkės tėtis.

Pasak N. Juciaus, jis šiuo metu ne tik sportuoja, bet pradėjo didesnį dėmesį skirti ir jaunosios kartos ugdymui. Tam ir Kvėdarnos motokroso enduro trasoje vyksta renginiai, ateityje jų tikimasi organizuoti dar daugiau.

„Čia grįžtu labai dažnai, ypač vasaromis, nes tai mano „gimtoji“ trasa, kurioje užaugau. Gal jaučiu daugiau sentimentų, bet manau, kad ji yra ideali motokrosui –

turime ir lygumų, ir kalvų, netgi kalnų, yra ir drėgnų ruožų, ir smėlynų. Šioje trasoje yra išbandomi patys įvairiausi motociklininkų gebėjimai, todėl labai džiaugiuosi, kai matau, kad rungtyniauti norinčiųjų gretos plečiasi. Dar smagiau, kad auga ir jaunoji karta – kartu su patyrusiais sportininkais šįkart rungtyniavo vos 5 metų vaikas – jį, beje, taip pat treniruoju aš“, – akcentavo motokroso populiarinimą gimtajame krašte N. Jucius.

Jis pats šiose varžybose taip pat buvo dalyvis, nors tikino, jog tai tebuvo treniruotė. Be abejo, profesionalų klasėje lygių Nerimantui nebuvo, o štai antroje vietoje įrašytas taip pat mūsų kraštiečio Šarūno Matučio vardas, trečia vieta teko Saimonui Vespenderiui iš Klaipėdos motociklininkų klubo „Kirai“, kuriam priklauso ir abu šilališkiai.

Sekmadienį varžybos vyko maždaug 5 kilometrų ilgio trasoje suaugusiesiems ir 2 km vaikams – kuo daugiau ratų per valandą motociklininkas įveikė, tuo geresnis buvo rezultatas. Suaugusiųjų laukė įdomus startas: ties starto linija buvo išrikiuoti tik motociklai, o vairuotojai, lyg kokie vikingai, laukė startinio šūvio už keliasdešimties met­rų – jį išgirdę šoko ant savo metalinių žirgų ir leidosi į išbandymus. Anaiptol ne visiems pavyko sudalyvauti varžybose taip, kaip tikėjosi, o ne vienam taip ir nepavyko užbaigti valandos iššūkio. 

Buvo varžybose ir tokių dalyvių, kurie ant motociklo tebuvo praleidę vos kelias valandas. Vienas jų – 12-metis tauragiškis, kuris tam ryžosi vos ket­virtą kartą gyvenime. Bet paauglio drąsa atsipirko – jis iškovojo ketvirtą vietą ir tai gali tapti puikiu stimulu tobulinti įgūdžius. Nerimantas jam dovanojo vardinius savo marškinėlius. 

Bendrai vaikų klasėje pirmąją vietą išplėšė 12 numeriu startavusi G. Šliožytė, antras liko Martynas Tolis, trečias – Herkus Pociūnas, ketvirtas – Ąžuolas Katauskas, penktas – Jokūbas Jazbutis.

Tarp pradedančiųjų geriausią rezul­tatą pasiekė Mindaugas Venckus, Ugnius Baranauskas ir Laimis Sinkevičius.

Mėgėjų klasėje (važiuojantys ilgiau nei dvejus metus) nepralenkiamas bu­vo Vytautas Vasiliauskas, antras – Gied­rius Baškys, trečias – Nerimanto brolis Edgaras. Pasibaigus lenktynėms broliai svarstė, jog Edgarui pakišo koją nesėk­mė – jis trasoje griuvo, prarado brangaus laiko, nors pirmoji vieta savo klasėje ir atrodė ranka pasiekiama. 

Akivaizdu, jog motokroso mėgėjai, nepaisant jų amžiaus ir lyties, į Kvėdarnos trasą dar tikrai sugrįš. Žinoma, jeigu ir ateityje atsiras, kas tuos renginius inicijuos ir bus norinčiųjų prisidėti. Deja, Šilalės savivaldybės tarp jų šį rudenį nebuvo...

Pasak Nerimanto, šį rudenį tai įgyvendinti pavyko tik rėmėjų ir pačių sportininkų sumokėto startinio mokesčio dėka.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Spalis – krūties vėžio žinomumo mėnuo. Tai metas, kai visame pasaulyje primenama, kad krūties vėžys – ne nuosprendis, jei liga nustatoma laiku. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų specialistai pabrėžia, kad profilaktinė patikra gali išgelbėti gyvybę, o reguliarus tikrinimasis yra svarbiausias žingsnis, užkertant kelią ligos progresavimui.

Statistika skelbia, jog Lietuvoje krūties vėžys išlieka dažniausia onkologinė moterų liga: kiekvienais metais nustatoma apie 1700 naujų atvejų, o pernai šalyje gyveno daugiau kaip 21 tūkst. moterų, turinčių šią diagnozę. Vis dar per daug nustatoma vėlyvos stadijos atvejų, todėl liga kasmet nusineša šimtus gyvybių. Vien praėjusiais metais dėl krūties vėžio netekome daugiau nei 500 moterų.

Statistika negailestinga – nustatyta, jog viena iš 10 moterų Lietuvoje serga/susirgs krūties vėžiu. Tačiau jei liga aptinkama ankstyvoje stadijoje, ji išgydoma. Tad atsakomybę už savo sveikatą turi prisiimti ir pačios moterys – nuo 45 iki 74 metų jos gali kas dvejus metus atlikti prevencines mamogramas, o šis tyrimas gali išgelbėti gyvybę.

„Krūties vėžys dažnai būna klastingas, nes ne visada pasireiškia aiškiais simptomais. Dažnai moterims, pastebėjusioms pakitimus, jau būna pažengusi ligos stadija, kai gydymas tampa sudėtingesnis ir reikalauja kompleksinės terapijos. Tuo tarpu ankstyvosiose stadijose nustatytą ligą galima sėkmingai išgydyti, dažnai net be chemoterapijos, atliekant tik operaciją“, – pabrėžia Santaros klinikų Radiologijos ir branduolinės medicinos centro 1-o radiologijos skyriaus vedėja doc. dr. Raminta Lukšaitė-Lukštė

Lietuvoje nuo 2025 m. sausio 1 d. krūties vėžio prevencinė programa praplėsta – nemokamai tikrintis kviečiamos moterys nuo 45 iki 74 m., o ne nuo 50-ies, kaip iki šiol. Kartą per dvejus metus atliekama mamografija leidžia aptikti pakitimus dar tada, kai moteris nejaučia jokių simptomų.

„Tai labai svarbus pokytis, nes būtent 45–50 m. amžiaus grupėje pastebime augančią riziką. Ankstyvas nustatymas reiškia didesnę tikimybę pasveikti – net iki 95 proc. atvejų, kai liga diagnozuojama pirmajame etape. Vaisingo amžiaus moterims rekomenduojama krūtis apčiuopti kas mėnesį paskutinę mėnesinių dieną. Moterims, kurios neturi rizikos veiksnių, didinančių krūties vėžio tikimybę, tarptautinė Europos krūtų radiologų asociacija rekomenduoja atlikti krūtų ultragarsinį tyrimą kartą per metus/du nuo 40 m., o nuo 50 m. mamografijos tyrimą“, – primena Santaros klinikų gydytoja radiologė Indrė Lekienė.

Ji tikina, jog ultragarsinis krūtų tyrimas trunka apie 15-20 minučių ir nėra skausmingas. Tyrimo metu radus pakitimus, gydytojas dažnu atveju paskiria papildomą ištyrimą: biopsiją, jeigu įtariama, kad pakitimai gali būti piktybiniai, arba trumpalaikę kontrolę, jeigu nėra įtarimų, jog pakitimai gali būti piktybiniai. Pavyzdžiui, pirmą kartą aptikus nepiktybinį darinį krūtyje fibroadenomą, paskiriamas kontrolinis ultragarsinis tyrimas kas 6-9 mėn. iki 2 metų.

„Jeigu esate 45 m. ar vyresnė (iki 74 m.), kas dvejus metus jums priklauso nemokamas mamografijos tyrimas, dėl kurio galite kreiptis į savo šeimos gydytoją ar prevencinių programų koordinacinį centrą, kuris nukreips į sveikatos įstaigą, atliekančią prevencinės programos tyrimus. Jaunesnėms moterims, jeigu nėra jokių rizikos veiksnių, didinančių krūties vėžio išsivystymo tikimybę, prevenciniai krūtų tyrimai ligonių kasų nėra apmokami“, – aiškina I. Lekienė.

Medikės apgailestauja, jog dažnai moterys bijo dalyvauti prevencinėje programoje, kad neišgirstų onkologinę ligos diagnozės. Dalis jų baiminasi ir paties mamografijos tyrimo, nes šis gali sukelti skausmą.

„Šiais laikais tyrimai atliekami naujausia aparatūra, kuri naudoja mažiausią įmanomą kompresiją. Tikrai pasitaiko moterų, kurios ateina su didele skausmo baime, tačiau pačios nustemba, kaip sklandžiai gali praeiti tyrimas“, – nepasiduoti baimei ragina dr. R. Lukšaitė-Lukštė.

Valstybinės ligonių kasos (VLK) Paslaugų kompensavimo skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Grigarienė sako, jog nuo šių metų pradžios išplėtus tikslinę amžiaus grupę, prie programos prisidėjo apie 150 tūkst. naujų dalyvių. Dabar nemokamai pasitikrinti pagal šią prevencinę programą kas dvejus metus gali apie 615 tūkst. mūsų šalies gyventojų.

„Nors programos finansavimui skirtos lėšos kasmet auga, daug moterų vis dar neskuba tikrintis – pernai mamografiją atliko kas trečia tikslinės grupės moteris. Vienos atidėlioja vizitus arba mano, kad tyrimai nėra būtini, kol nejaučia simptomų, trečios bijo rezultatų. Tačiau reguliariai pasitikrinti turi tapti kiekvienos moters įpročiu“, – pabrėžia J. Grigarienė.

Pasak ligonių kasos specialistės, daugeliu atvejų prevencinių patikrų metu nustatoma nepavojingų pakitimų. Pernai dėl krūties vėžio pasitikrino daugiau kaip 131 tūkst. moterų. Daugiau nei 60 tūkst. moterų mamogramų rezultatai buvo geri, maždaug 63 tūkst. moterų buvo nustatyta gerybinių pakitimų, beveik 5 tūkst. atvejų prireikė papildomo ištyrimo, siekiant patvirtinti arba atmesti diagnozę, o daugiau nei 200 moterų buvo diagnozuotas krūties vėžys.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Kaip iš oro pagaminti turtą? Tai gali pademonstruoti Šilalės savi­val­dybės vadovai, kurie suge­bė­jo įregistruoti ir savival­dybės nuo­sa­vybėn perimti kelią, kurio nėra. Po­pieriuose tai tvirtas, 100 proc. baig­tas kelias, kuriuo gali važinėti au­to­mobiliai, o iš tiesų ten – pieva ir pušynas.

Apie tai, kad Šilalės savivaldybė įsivėlė į naują teisinį ginčą – Re­gionų administracinio teismo Šiau­lių rūmuose turės įrodyti, kad maž­daug 599 metrų privažiavimas prie Jūros upės yra kelias, o ne per ilgą laiką susiformavusios kokios nors vėžės per mišką, „Šilalės artojas“ rašė rugsėjo pabaigoje („Būti ar nebūti keliui iki upės: situaciją narp­lioja teismas“, 2025 m. rugsėjo 23 d., Nr. 72). Šią temą gvildeno ir „Lietuvos rytas“ bei portalas Lrytas.lt, o po publikacijų tyrimą atlikusi Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) konstatavo, kad kadastro bylą pa­rengusi matininkė Didkiemio kaime esantį 150 metrų keliuką pailgino 4 kartus, Šilalės savivaldybė šią melagingą informaciją pateikė Re­gistrų centrui, kuris patikliai įrašė visus duomenis į Nekilnojamo turto registrą. Taip Lietuvos žemėlapyje atsirado dar vienas valdiškas stebuklas – kelias, kurio nėra.

Arvydas LEKAVIČIUS

Daivos BARTKIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Birželio pabaigoje Šilalės savivaldybės taryba nu­spren­dė remontuoti Žemaitės, Dariaus ir Girėno bei Ko­vo 11-osios gatvių kiemus: užlyginti duobes, nutiesti naujus ta­kus bei šaligatvius, pakeisti apšvietimo tinklus, įrengti lietaus surinkimo sistemą. Užmojai svei­kintini, gyventojai tuo džiaugiasi, nes kiemai išties apleisti. Tačiau, prasi­dė­jus darbams, šilališkiai ne juokais sunerimo – praėjusią sa­­vaitę po remontuojamą kvar­talą pasivaikščioję val­di­nin­kai ir politikai konstatavo, kad, įgy­vendinant projektą, bus nupjauta daugiau nei 60 me­džių.

Žydrūnės MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Žmogus gyvas viltimi. Ne veltui sakoma, kad viltis miršta pas­ku­­ti­­nė. Taip kaskart su didžiule vil­ti­mi laukiame eilinės atsainiai mes­te­lėtos Donaldo Trumpo fra­zės ar prezidentų susitikimo ir daž­niau­siai tuo nusiviliame. Gal tos mū­sų viltys visada pernelyg „už­aukš­tintos“? Gal apskritai nu­moti rankas į pa­saulinio elito žars­to­mus pažadus, lakias idėjas, kan­džias frazes, kurios tėra tik tuščia savi­meilę glos­tanti retorika?

Tokie klausimai užplūdo po penkta­dienio Volodymyro Zelenskio ir D. Trum­po susitikimo Baltuosiuose rūmuose. Galbūt viltys būtų buvusios dar didesnės, jeigu ne išvakarėse Putino iniciatyva surengtas pustrečios valandos trukęs pokalbis telefonu su JAV prezidentu... Nuskambėjo net toks internautų pasiūlymas: V. Zelenskiui nėra ko skristi į Vašingtoną, jis turi apgręžti lėktuvą virš Atlanto ir grįžti namo. Tačiau neskubėkime.

Kadangi vėl esame maitinami nerealiais lūkesčiais laukiant Budapešto susitikimo, atkreipkime dėmesį į jį supančias įdomias detales, kurios vienaip ar kitaip susijusios su Rusijos karu prieš Ukrainą, trūkčiojančiu taikos siekimu ir slidžia Putino padėtimi.

Tos smulkmenos neatrodo smulkmenomis. Štai tunelio per Beringo sąsiaurį idėja. Baimė ir euforija, kad greitai JAV ir Rusijos santykiai pasieks katarsio lygį (karas Ukrainoje čia lyg ir neįskaitomas), paskatino Putino patarėją Kirilą Dmitrijevą per Twitterį kreiptis į Eloną Muską ir D. Trumpą su fantastine idėja: per Beringo sąsiaurį statyti Taikos tiltą, kuriuo vyks didžiulė prekyba, o didžiąją jos dalį sudarys Rusijos retųjų iškasenų eksportas. Tunelis (sąsiaurio ilgis 96 km, plotis 86–198 km, gylis 36–60 m, vidutinis gylis 39 met­rai) būtų statomas pagal E. Musko turi­mas technologijas, sukūrus kompaniją 

„Bering Company“, už maždaug 8 mlrd. JAV dolerių. 

Tame pasiūlyme galima rasti dar Nikitos Chruščiovo ir tuometinio JAV valstybės sekretoriaus Davido Deano Rusko 1961 m. ranka pieštą tunelio schemą, pavadintą „Pax aeter­na“ – Amžina Taika. Manoma, kad ją Putinas ketina pateikti D. Trumpui per susitikimą Budapešte. Apie tokias viliones V. Zelenskis Baltuosiuose rūmuose atsakė sausai: „Aš nesu sužavėtas šia idėja“.

Įdomu, kad prieš pat šį susitikimą Putino numylėtinė JAV Kongrese, respublikonė iš Floridos Anna Paulina Luna pasigyrė iš Rusijos pasiuntinybės gavusi 350 puslapių KGB slaptų dokumentų apie Johno Kennedy‘io nužudymą 1963 m. lapkričio 22 d. Lyg tyčia tuo metu pasirodė S. Naryškino redaguota knyga „Kennedy‘io nužudymas ir SSRS–JAV santykiai“. Joje įrodoma, esą prezidento žudikas Lee Harvey Oswaldas pagyveno Sovietų sąjungoje, turėjo „Kubos draugų“ instrukcijas ir pagal jas įvykdė savo nusikaltimą... Tarsi ir nieko naujo, bet Maskva nori parodyti tiesianti draugišką ranką Amerikos tyrėjams, nors visi tie faktai yra seniai žinomi. 

Tiesa, tame dokumentų rinkinyje yra ir N. Chruščiovo braižu išmarginta tunelio po Beringo sąsiauriu schema. Šiame projekte iš tiesų nieko naujo: jau keli šimtmečiai gyvuoja fantastinė idėja sausumos keliu sujungti Euraziją, Šiaurės ir Pietų Amerikas bei Afriką. 2010 m. pasaulinėje parodoje Šanchajuje projektas gavo Didįjį prizą. Buvo manoma, kad  visos infrastruktūros statyba truktų 10–12 metų ir kainuotų 60–70 mlrd. JAV dolerių, o vien tik tunelio – 15–25 mlrd. 

Šią idėją Maskva primena būtent šiuo metu, kai Putinui žūtbūt reikia gerinti santykius su Vašingtonu. Apžvalgininkai tvirtina, kad tunelio projektu D. Trumpas ir Putinas nori atstumti į šalį Kiniją, kuri vis labiau veržiasi į JAV interesų lauką ir užkariauja ekonomines erdves Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. 

Dabar apie dar vieną „smulkmeną“. Nerimsta svarstymai, kokiu keliu Putinas keliautų į Budapeštą. Problema ta, jog Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) Hagoje yra išdavęs Putino suėmimo orderį, o Vengrija apsupta šalių, virš kurių Putino lėktuvas Il-96 skristi negali. Tuomet skrydis aplinkui – per Turkiją ir Serbiją – pailgėtų nuo 1500 iki 5000 km, t.y. trim valandomis. Vengrija tik kitų metų balandį formaliai pasitrauks iš TBT, tad ji dar privalo vykdyti teismo orderį. Pranešama, kad kai kuriose „pavojingose“ atkarpose Putino lėktuvą lydės turkų ir serbų naikintuvai. O ir pačioje Vengrijos sostinėje jam nebus saugu: mes žinome apie ukrainiečių žvalgybos sugebėjimus...

Kaip jau ne kartą esu rašęs, mėgstu „razinas“. Susitikime Baltuosiuose rūmuose pro stebėtojų akis nepraslydo Rusijos vėliavos spalvas primenančios Pentagono vadovo Pete 

Hegsetho kaklaraiščio spalvos – balta, mėlyna, raudona. Nors jos tokios pat ir JAV vėliavoje, bet jų išdėstymas sukėlė įtarimų, kad taip Vašingtonas siunčia draugystės ženklą Maskvai...

Smulkmenos, bet nemalonios...

Česlovas IŠKAUSKAS

Prekybos centruose apsiperkantys gyventojai dažniausiai pasitiki pardavėju, todėl retas kuris žvilgteli į galiojimo laiką: manoma, kad jei didelė apyvarta, produktui nėra jokio šanso pasenti. Tačiau, pasirodo, toks įsitikinimas yra klaidingas, o tikrinti būtina net tada, jei ir pasitiki.

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Spalio 16-osios vakarą įvairiose srityse labiausiai pasižymėjusioms šalies savival­dybėms jau 20 kartą įteiktos bronzinės „Auksinių krivūlių“ statulėlės – svarbiausieji sa­vivaldos metų apdovanojimai. Deja, Šilalė juose ir vėl liko be įvertinimų – paskutinį kartą „Auksinė krivūlė“ į savivaldybę buvo parvežta daugiau nei prieš dešimtmetį: 2012 m. ją šilališkiams skyrė Žemės ūkio ministerija „Už didžiausią pažangą žemės ūkyje Lietuvos nepriklausomybės metais“. Šilalės savivaldybė yra vienintelė Tauragės regione, kurios vadovų darbai lieka nepastebėti, nes ir tauragiškiai, ir jurbarkiškiai, ir pagėgiškiai to­kiuose apdovanojimuose yra matomi kone kasmet...

„Šilalės artojo“ inform.

Dainiaus STONKAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Žmogui nežinomu numeriu paskambina brolis ir teigia, kad pateko į avariją, jam neva reikia pinigų automobilio remontui. Pokalbis ir situacija atrodo įprasta, bet jam skambina apgavikas, kuris naudoja dirbtinio intelekto (DI) balso klastotės įrankius. Tapatybės vagystės išteklių centro (TVIC) duomenimis, visame pasaulyje tokių skambučių skaičius per metus išaugo net pusantro karto (148 proc.).

Audrius STASIULAITIS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Spalio 13–19 d. Lietuvoje jau 10-ąjį kartą vyko Vokiečių kalbos dienos „Ö kaip vokiškai?“ Daugybė institucijų kvietė į turiningus renginius su paskaitomis, dirbtuvėmis, parodomis, susitikimais bei įvairiomis kitomis veiklomis, skirtomis vokiečių kalbai bei kultūrai. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija taip pat prisijungė prie šios nuostabios inicia­tyvos, taip dar labiau akcentuodama vokiečių kalbos svarbą, jos naudą kas­dieniame gyvenime ir ateities perspektyvose.

Vykdant iniciatyvą „Deutsch verbindet: Von der Schule in die Welt“ („Vokiečių kalba jungia: iš mokyklos į pasaulį“) mūsų gimnazijoje lankėsi Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros bei Vokietijos – Baltijos šalių ateities fondo (DBJW) Lietuvos biuro atstovai. Renginio metu penktokams ir visiems kitiems vokiečių kalbos besimokantiems mokiniams svečiai pristatė germanistikos studijų galimybes bei karjeros perspektyvas mokantis vokiečių kalbos, informavo apie Vokietijos – Baltijos šalių ateities fondo veiklas bei įvairius jaunimo projektus, taip pat Vokietijos ir Lietuvos diplomatinių santykių užuomazgas, glaudų ekonominį bend­radarbiavimą tarp šalių. Dalyviai sužinojo apie vokiečių įmonių veiklą Lietuvoje, eksportą į Vokietiją bei apie Lietuvos įmones, vykdančias veiklą toje šalyje.

Džiaugiamės aktyviu mokinių dalyvavimu ir tikimės, jog šis susitikimas – paskaita įkvėpė domėtis vokiečių kalba bei paskatino suvokti jos svarbą kaip raktą į platesnes pažinimo, bend­ravimo ir karjeros galimybes ateityje.

„Klausydama pasakojimų dar geriau įsitikinau, jog vokiečių kalbos mokėjimas yra labai naudingas. Šis susitikimas mane motyvavo dar stropiau jos mokytis“, – sakė Ig klasės mokinė Sandra.

„Man labai patiko, kaip Laurita įtraukiančiai ir įdomiai papasakojo įvairių dalykų apie vokiečių kalbą, Vokietijos bei Lietuvos bendradarbiavimą, vokiškas įmones Lietuvoje“, – įspūdžiais dalijosi gimnazistė Marta.  

Dėkojame svečiams dr. Daumantui Katinui, Indrei Aukštikalnienei, Mant­vydui Levickiui ir Lauritai Markevičiūtei-Zakarevičei už įkvepiančius bei motyvuojančius pranešimus, pokalbius ir už bendrystę su mūsų gimnazija. 

Kristina KATAUSKAITĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja

AUTORĖS nuotr.