Kai vakarais vis anksčiau sutemsta, kultūros šventės tampa tikru šviesos šaltiniu. Dar tęsiasi įvairūs Senjorų mėnesio renginiai, taip pat parodų, ekskursijų bei susitikimų pilna Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“, o įpusėjus 19-ajam dokumentinių filmų festivaliui „Nepatogus kinas“, paskelbti šių metų geriausi filmai.

Apdovanojimus pelnė filmai „Šviesi ateitis“, „Sudanai, atminki mus“, „Aš esu upė, upė yra aš“ ir „Grobuonys“. „Nepatogaus kino“ filmus galima rasti ir internete.

Tauragės kultūros centre vyksta jubiliejinė, 20-oji regioninė „Aukso vainiko“ paroda. Tradicinis Lietuvos tautodailininkų sąjungos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro renginys kasmet suburia talentingiausius liaudies meno kūrėjus. Spalio 23-iąją bus pagerbti parodos dalyviai ir laureatai, kurių darbai keliaus į respublikinę parodą–konkursą. Ten geriausi šalies meistrai bus apdovanoti simboliniu Aukso vainiku. Finalinė paroda šiemet vyks Užutrakio dvaro rūmuose.

Rudenį aktyviai leidžia ir traksėdiškiai – spalio 25 d., 19 val., Traksėdžio laisvalaikio salėje vyks liaudiškos muzikos kapelų šventė „Kaip sako mūsų senoliai“. Scenoje pasirodys Traksėdžio kapela „Tekinis“, Radviliškio kultūros centro kapela „Radviija“, Užvenčio kultūros centro stilizuota kapela „Truopnė mozeškontā“ ir Mažeikių kultūros centro kapela „Vivirentė“. Šventės svečias – Steponas Januška. Renginys nemokamas.

Tą pačią dieną, 18 val., Tauragės kultūros centre skambės koncertas „Liaudies dainai atgimus“. Scenoje pasirodys Tauragės chorai „Con Anima“ ir „Mintauja“, Kretingos kultūros centro „Bičiulių kvintetas“, daininikų pasirodymus papildys skaitovai. Tai vakaras, skirtas tautos dainų grožiui ir gyvybei. Renginys nemokamas.

Klaipėdos Žvejų rūmuose prasidėjo XVII šalies teatrų festivalis vaikams ir jaunimui „Jaunatis“, kurio moto yra „Pamačiau – perskaičiau | perskaičiau – pamačiau“ – tai kvietimas pažinti literatūrą per teatrą ir teatrą per literatūrą. Šiemet į festivalio programą įtraukti keturių Lietuvos teatrų septyni spektakliai, kurie dar nebuvo rodyti uostamiestyje, tačiau jau pelnė publikos simpatijas ir teatro kritikų pripažinimą. Nors tradiciškai pagrindiniai žiūrovai yra ikimokyklinukai, moksleiviai ir studentai, vakariniai spektakliai skirti plačiai auditorijai. Bilietus į spektaklius galima įsigyti zvejurumai.lt, festivalis tęsis iki lapkričio 12 d.

Praėjusį savaitgalį koncertu Nacionalinėje filharmonijoje prasidėjo 35-ojo Tarptautinio aktualios muzikos festivalio „Gaida 2025“ programa. Didžiausias Lietuvoje aktualios muzikos festivalis, vienintelis iš visų Baltijos šalyse vykstančių festivalių pelnęs ypatingą europinį įvertinimą – „EFFE Laureate“ titulą, šiemet iš naujo pakvies patirti dabarties muziką, atliekamą aukščiausio lygio muzikos atlikėjų. Programoje bus ir čiurlioniškų inspiracijų dabarties muzikoje, ir žymiausio Estijos kompozitoriaus pagerbimas, ir nemažai lietuvių kūrėjų premjerų bei kt.

Spalio 24–25 d. Tytuvėnuose vyks jau šeštasis šviesų festivalis – Arvydo Buinausko ir AB Light komandos kuriama šviesų pasaka atgaivina senąsias Tytuvėnų bažnyčios sienas, skulptūras ir paveikslus, primindama apie šviesą, kurią verta išsaugoti savyje. Šiemet vyks keturi koncertai: spalio 24-ąją skambės Domanto Razausko ir Sauliaus Petreikio improvizacijos bei operos solisto Eugenijaus Chrebtovo klasikos perliukai, spalio 25-ąją – Alinos Orlovos akustinis pasirodymas ir Jurgos Šeduikytės „Svajonių dirbtuvės“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai” publikacija

Nors šiemet vasara nelepino ir šių oranžinių daržovių neužderėjo tiek, kiek ankstesniais metais, šilališkiai iššūkio nepabūgo – pirko ir dekoravo rudens gėrybes vien tik tam, kad „sudalyvautų“ vieno vakaro šou. Ir, kaip juokavo viena šilališkė, būtent šių daržovių dėka daugelis pirmąkart sužinojo, kur Šilalėje yra Orvydų parkas.

Šilališkiai moliūgus raižė ir skaptavo, į parką juos tempė dideli ir maži – jau ketvirtus metus bendruomenė kūrė šviečiančių moliūgų šventę, kuri šiemet buvo perkelta į miesto Orvydų parką.

Įspūdingiausiai, žinoma, atrodo tie moliūgai, prie kurių prisilietė išmaniosios technologijos, bet ir dekoruoti rankomis kėlė ne mažesnį susižavėjimą. Bene daugiausiai dėmesio sulaukė laidojimo namų „Gedmina“ moliūgas, įsitaisęs ant veidrodžio, o jo viršugalvį puošė išmintinga citata. 

Ypatingą atmosferą parko lankytojams suteikė miesto seniūnijos įrengtas apšvietimas bei garsinė instaliacija. O pasigrožėti išmone, skaptuojant moliūgus, dar galima visą šią savaitę – Orvydų parke jie ridinėsis iki spalio 24 d. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Lapkričio 5–6 d., 18.30 val., – „Elzės žemė“. Rež. Povilas Gaidys. Tai tikra istorija, kurią autorei papasakojo jos močiutė. Visi pjesės herojai turi savo prototipus. Tai jaudinantis pasakojimas apie žmonių gyvenimą ir santykius nedideliame Sibiro kaime. Pjesės herojė Elzė – Rusijos vokietė, patyrusi nelengvą gyvenimą karo ir pokario metais, bet sulaukusi 76-erių pirmą kartą įsimyli. Jos išrinktasis Vasilijus – šviesus žmogus, geografijos mokytojas, pusę savo amžiaus mokiniams pasakojęs apie jūras ir kalnus, bet pats taip niekada jų ir nematęs. Dabar jie turi vienas kitą ir svajoja kartu keliauti po pasaulį, deja, viskas klostosi ne taip paprastai... Tai septyniasdešimtmečių Romeo ir Džiuljetos istorija, atrodytų neįtikėtina, bet reali.
Pirkti bilietus:
5 d. – https://kdt.lt/renginiai/elzes-zeme/?first=9ee8d94f-6c01-4005-ac63-040c19403b17
6 d. – https://kdt.lt/renginiai/elzes-zeme/?first=9ee8d94f-7a0e-4ef1-9d02-e49121cb4134

PREMJERA! Lapkričio 13–14 d., 18.30 val. ir lapkričio 15 d., 17 val., – „Ričardas III“. Rež. Artūras Areima. Plačiai žinoma Viljamo Šekspyro pjesė „Ričardas III“ pasakoja apie negailestingo, manipuliatyvaus Glosterio hercogo iškilimą ir nuosmukį. Pjesėje atsispindi šiandieniniam pasauliui ypač aktualios temos – makiaveliška politika ir valdymo principai, nestabilaus, negailestingo ir nenuoseklaus valdymo padariniai, gebėjimas manipuliuoti kitais pasitelkus retoriką ir kalbą (propagandą). Būsimo spektaklio komanda kels svarbius etinius ir filosofinius klausimus: ar blogis yra įgimtas, ar išugdomas? Kodėl žmones dažnai žavi ir traukia piktavališki veikėjai ir jų veiksmai? Ar kalbėdami apie šiandieninius įvykius naudojame kalbą produktyviai, kodėl tampa vis sunkiau atskirti patikimus žinių šaltinius? Ar tiesmuka ir primityvi agresoriaus propaganda netapo galingesniu įrankiu nei Vakarų diplomatinė retorika?

Pirkti bilietus:
13 d. – https://kdt.lt/renginiai/premjera-ricardas-iii/?first=9fd422aa-5f39-4e4d-8b92-c3012bac5545
14 d. – https://kdt.lt/renginiai/premjera-ricardas-iii/?first=9f12ebdc-16d2-4a80-931c-0e26612bf7c5
15 d. – https://kdt.lt/renginiai/premjera-ricardas-iii/?first=9f12ebf6-26ac-4e6b-94f8-782c4c415a26

Lapkričio 21 d., 18.30 val. ir lapkričio 26 d., 18.30 val., – „Mama drąsa“. Pagal Bertoldą Brechtą. Rež. Elmārs Seņkovs. Bertoldas Brechtas (Bertold Brecht) (1898–1956) – vokiečių rašytojas, teatro kritikas, režisierius. Autorius pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ rašyti pradėjo 1938 m., kai fašistinė Vokietija jau atvirai ruošėsi karui. Veiksmas vyksta XVII a., kai vyko Trisdešimties metų karas. Pagrindinė herojė Ana Firling, vadinama motuše Kuraž (pranc. „drąsa“), yra markitantė, t. y. maisto ir gėrimų pardavėja. Karas yra pagrindinis jos pajamų šaltinis. Motušė Kuraž taip pat yra motina, nenorinti, kad jos vaikai žūtų karo ugnyje. Tačiau motinystė ir karas – nesuderinami. Motušė Kuraž praranda savo vaikus...

Pirkti bilietus:
21 d. – https://kdt.lt/renginiai/mama-drasa/?first=9ee8d9f4-3fd1-4b24-beae-411c2a3d2175
26 d. – https://kdt.lt/renginiai/mama-drasa/?first=9fe41919-ccd3-492a-b388-4e34c8777773

Lapkričio 22–23 d., 17 val., – tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą. Rež. Agata Duda-Gracz. Pjesėje remiamasi baroko laikotarpio Italijos dailininko Caravaggio biografija ir kūryba. Svarstomas nuodėmės ir šventumo santykis, kuris anaiptol ne toks vienareikšmiškas, kaip galėtų atrodyti. Caravaggio paveikslai religine tematika pripažįstami genialiais, jie žadina tikėjimą – bet pats Caravaggio, tarp bendraamžių išgarsėjęs ne tik savo tapybos darbais, bet ir šokiruojančiu žiaurumu, savo gyvenimą leido vėjais, nevengdamas nė vienos įmanomos nuodėmės. Šešėliai jį domino labiau už šviesą – tiek tapyboje, tiek gyvenime. Didis nusidėjėlis – ir kartu šventasis, kuriam tapymas buvo tikroji ir vienintelė egzistencija, sielos prieglobstis.

Pirkti bilietus:
22 d. – https://kdt.lt/renginiai/tarp-lenos-koju-arba-svenciausiosios-mergeles-marijos-mirtis-pagal-mikelandzela-karavadza/?first=9ee8da46-a049-43f4-ab18-5fa4bdbbc975
23 d. – https://kdt.lt/renginiai/tarp-lenos-koju-arba-svenciausiosios-mergeles-marijos-mirtis-pagal-mikelandzela-karavadza/?first=9ee8da46-a889-403f-b433-b78fd953d47c

Lapkričio 28 d., 18.30 val. ir lapkričio 29 d., 17 val., – „Fragmentas“. Paremta A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais. Rež. Dmitry Krymov. „Mūsų spektaklis vadinasi „Fragmentas“. Tai fragmentas iš A. Čechovo pjesės „Trys seserys“, trečiojo veiksmo pradžia – naktinis gaisras. Centre, tarsi po padidinamuoju stiklu, Olga, vyriausia iš trijų seserų. Šiame dramatiškame kūrinyje – nervas, baimė, nuojauta ir kova. Kova beviltiška ir galbūt nelabai sėkminga, kaip ir visi A. Čechovo herojų, taip pat ir Olgos, bandymai nugalėti likimą, kuris neleidžia jiems išsaugoti vyšnių sodo, tapti rašytoju ar išvykti į Maskvą. Jie pasmerkti žlugti. Lieka tik potraukis vienas kitam, kančia ir vienatvė. A. Čechovui apskritai rūpi ne rezultatas, o pats bandymas, ir būtent tuo jo personažai mums artimi ir brangūs.

Pirkti bilietus:
28 d. – https://kdt.lt/renginiai/fragmentas/?first=9ee8db28-c9ab-41ae-a020-9165428d8269
29 d. – https://kdt.lt/renginiai/fragmentas/?first=9ee8db39-0c61-40a0-b87c-a9d86078bd8b

Lapkričio 30 d., 17 val., – „Kai kurios erelių rūšys“. Doman Nowakowski. Rež. Igoris Reklaitis. Netikėtomis, intriguojančiomis aplinkybėmis susitinka tiek amžiumi, tiek pasaulėžiūra du visiškai skirtingi personažai. Vienas – savo gyvenimo kelio pradžioje, pilnas svajonių, jaunatviško maksimalizmo ir idealizmo. Kitas – beprasidedančiame gyvenimo saulėlydyje, kai, įgijęs gyvenimo patirties, į jaunystės siekius ir norus pradeda žiūrėti realisto akimis. Palaidojęs išgalvotus idealus, prasmės pradeda ieškoti paprastesniuose, žemiškuose dalykuose. Ar pavyks jam atverti akis romantizuotam jaunuoliui, ar pavyks įtikinti, kad jo pasirinktas kelias yra pražūtingas?

Pirkti bilietus:
30 d. – https://kdt.lt/renginiai/kai-kurios-ereliu-rusys/?first=9ee8b806-2c8b-4477-a045-28a66309c182

Gruodžio 5 d., 18.30 val. ir gruodžio 6 d., 17 val., – „Vakarų krantinė“. Rež. Adomas Juška. Turtingas verslininkas atvažiuoja į pačią uosto rajono glūdumą, turėdamas aiškų tikslą – užbaigti savo gyvenimą. Tačiau nepažįstamasis jį ištraukia iš vandens, ir dabar šiame rajone gyvenantys vietiniai pareikalauja grąžinti viską, ko jiems patiems gyvenimas nedavė.
Tai istorija apie žmones, kurie iš tiesų niekada neturėjo susitikti, tačiau susitiko – įsivaizduojamoje niekieno žemėje, egzistuojančioje visuomenės pakraštyje, kiekvieno pasaulio miesto pakraštyje.
Pirkti bilietus:
5 d. – https://kdt.lt/renginiai/vakaru-krantine/?first=9ee8e520-de19-46ec-b2c4-b18279381095
6 d. – https://kdt.lt/renginiai/vakaru-krantine/?first=9ee8e530-7c8d-4af8-ba25-ff5c7fd17619

Gruodžio 7 d., 17 val. ir gruodžio 27 d., 17 val., – „Elzės žemė“. Rež. Povilas Gaidys. „Elzės žemė“ – tai tikra istorija, kurią autorei papasakojo jos močiutė. Visi pjesės herojai turi savo prototipus. Tai jaudinantis pasakojimas apie žmonių gyvenimą ir santykius nedideliame Sibiro kaime. Pjesės herojė Elzė – Rusijos vokietė, patyrusi nelengvą gyvenimą karo ir pokario metais, bet sulaukusi 76-erių pirmą kartą įsimyli. Jos išrinktasis Vasilijus – šviesus žmogus, geografijos mokytojas, pusę savo amžiaus mokiniams pasakojęs apie jūras ir kalnus, bet pats taip niekada jų ir nematęs. Dabar jie turi vienas kitą ir svajoja kartu keliauti po pasaulį, deja, viskas klostosi ne taip paprastai... Tai septyniasdešimtmečių Romeo ir Džiuljetos istorija, atrodytų neįtikėtina, bet reali.
Pirkti bilietus:
7 d. – https://kdt.lt/renginiai/elzes-zeme/?first=9ee8e5f9-1ee4-4c1b-a195-b3df02c06172
27 d. – https://kdt.lt/renginiai/elzes-zeme/?first=9eea73d7-7d48-4bfb-a171-ed1d3a3ec73e Gruodžio 10 d., 18.30 val., – „Requiem“. Rež. Dmitry Krymov. Pats D. Krymovas, garsėjantis fantastiškais, realybės dėsniais suabejoti verčiančiais scenos meno šedevrais, „Requiem“ dedikuoja vaikams – gimusiems ir negimusiems, visiems patenkantiems į šį keistą, žiaurų, kartais visai nepažinų ir mums priešišką pasaulį. Tai kontrastuoja su requiem reikšme, juk requiem yra mišios mirusiesiems, sielos palydėtuvės į anapusybę. Bet ar šiandieninis pasaulis nėra pažiręs šukėmis? – klausia režisierius. Ar visi gyvieji nėra apstulbę ir pasimetę, nežinantys ką daryti?
Pirkti bilietus:
10 d. – https://kdt.lt/renginiai/requiem/?first=9ee8e630-86bf-4cea-9ac1-1c64b5bf0543

Gruodžio 11–12 d., 18.30 val. ir gruodžio 19 d., 18.30 val., – „Tėvas“. Pjesės autorius August Strindberg. Rež. Māra Ķimele. Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui? Kodėl tie, kurie mylėjo vienas kitą, nutolsta, užsidaro savo privačiuose pasaulėliuose, o meilę pamažu pakeičia iš pradžių abejingumas, o paskui ir atvira neapykanta? Kaip mes išmokstame to baisaus meno vienas kitą iš lėto nuodyti tylia pagieža, o paskui apskritai paskelbiame vienas kitam ir visai atvirą negailestingą karą? Kodėl mylimieji nustoja mylėti?

Pirkti bilietus:
11 d. – https://kdt.lt/renginiai/tevas/?first=9ee8b53e-fc90-4300-a047-cf131498441b
12 d. – https://kdt.lt/renginiai/tevas/?first=9ee8b567-f612-4726-874e-485e0864adff
19 d. – https://kdt.lt/renginiai/tevas/?first=9eea50fd-a8b7-4638-bd9e-52eebcecf7c4

Gruodžio 13–14 d., ir gruodžio 20–21 d., – „Kalėdinė žaislų misija: atostogos“. Rež. Samanta Pinaitytė ir Karolis Maiskis. Po pernykščių Kalėdų, Senelis, patenkintas naujaisiais pagalbininkais, nutarė galintis šiek tiek atsipalaiduoti ir išvyko į tikrai užsitarnautas atostogas. Žaislai jį išleido su pilnomis kišenėmis gero vėjo palinkėjimų, meduolių atsargomis ir geriausių kalėdinių dainų įrašais, bet mėnesiai bėga, o Senelis vis negrįžta. Jo su vis didesniu nerimu laukiantys žaislai saugo dirbtuves, palaiko jose tvarką ir po truputį ruošiasi šventėms, bet į jų širdis vis įkyriau braunasi klausimas – kur Kalėdų Senelis? Kas jei jis negrįš iki švenčių? Ar Kalėdos gali įvykti be jo? Ryžtingi ir drąsūs žaislai dar kartą savo gyvenime pasiryžta imtis iniciatyvos. Tik šįkart ne dėl savęs, o dėl viso pasaulio vaikų. Spektaklis rodomas ir darbo dienomis, kurios skirtos ugdymo įstaigoms. Dėl rezervacijų kreiptis į pardavimų vadybininkę tel. +370 659 07931.

Pirkti bilietus:
13 d. – https://kdt.lt/renginiai/kaledine-zaislu-misija-atostogos/?first=a00e7ecd-30c8-4732-a26c-dd48c1b79965
14 d. – https://kdt.lt/renginiai/kaledine-zaislu-misija-atostogos/?first=a00e7ecd-3854-45dc-bd6b-9172c5afb8e6
20 d. – https://kdt.lt/renginiai/kaledine-zaislu-misija-atostogos/?first=a00e7f44-8fb6-42dd-80c7-8c01f191043c
21 d. – https://kdt.lt/renginiai/kaledine-zaislu-misija-atostogos/?first=a00e7f44-9872-4790-95fa-d9e57df16860 

Gruodžio 13–14 d., 17 val., – „Ričardas III“. Rež. Artūras Areima. Plačiai žinoma Viljamo Šekspyro pjesė „Ričardas III“ pasakoja apie negailestingo, manipuliatyvaus Glosterio hercogo iškilimą ir nuosmukį. Pjesėje atsispindi šiandieniniam pasauliui ypač aktualios temos – makiaveliška politika ir valdymo principai, nestabilaus, negailestingo ir nenuoseklaus valdymo padariniai, gebėjimas manipuliuoti kitais pasitelkus retoriką ir kalbą (propagandą). Būsimo spektaklio komanda kels svarbius etinius ir filosofinius klausimus: ar blogis yra įgimtas, ar išugdomas? Kodėl žmones dažnai žavi ir traukia piktavališki veikėjai ir jų veiksmai? Ar kalbėdami apie šiandieninius įvykius naudojame kalbą produktyviai, kodėl tampa vis sunkiau atskirti patikimus žinių šaltinius? Ar tiesmuka ir primityvi agresoriaus propaganda netapo galingesniu įrankiu nei Vakarų diplomatinė retorika?

Pirkti bilietus:
13 d. – https://kdt.lt/renginiai/ricardas-iii/?first=9f14a480-c91a-44b4-bfae-a5af8884d26b
14 d. – https://kdt.lt/renginiai/ricardas-iii/?first=9f14a480-d8c4-406a-b685-00ca4e41d3ca

Gruodžio 17–18 d., 18.30 val., – „Sniego karalienė“. Pagal H. Ch. Andersen pasaką. Rež. Paulius Tamolė. Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją Sniego karalienę. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės...

Pirkti bilietus:
17 d. – https://kdt.lt/renginiai/sniego-karaliene/?first=9eea7330-69a3-4c22-a3d5-d8cf51cddc77
18 d. – https://kdt.lt/renginiai/sniego-karaliene/?first=9f9d6880-6439-45f3-89ba-f2dedb2db5fd

Gruodžio 20–21 d., 17 val., – „Pašaliniams draudžiama“. Rež. Oskaras Koršunovas. Pjesės, turinčios autobiografinių momentų, pagrindinis herojus – Poetas. Pradžioje visai jaunas jis keliauja per laiką ir gerai atpažįstamas situacijas, pamažu bręsdamas ir mėgindamas perprasti savo paskirtį pasaulyje. Jis puikiai suvokia visą savo egzistencijos tragikomiškumą, tačiau nelabai ką gali pakeisti – šitame keistokame „road movie“, vadinamame gyvenimu, jis tėra tik vienas iš personažų. Groteskas, farsas, autoironija – trys amžini jo palydovai. Kelionėje Poetas sutinka daugybę žmonių – nuo seno Bitininko, jaunystėje buvusio žinomu poetu, iki beveik metafizinės Valytojos. Kartais galima įtarti, kad tas jaunas poetas sutinka save patį, senatvėje virtusį ramiu išmintingu bitininku. Poetą lydi ir savotiškas antikinis choras – šiurpokos būtybės, save kaskart vis kitaip įvardijančios. Gal tai nebe gyvųjų, o mirusiųjų kelionė - po teritoriją tarp gyvenimo ir mirties?

Pirkti bilietus:
20 d. – https://kdt.lt/renginiai/pasaliniams-draudziama/?first=9eea7382-f07b-48e1-a94d-f3624b8d3edf
21 d. – https://kdt.lt/renginiai/pasaliniams-draudziama/?first=9eea7382-f903-4d99-93cd-26ee1ce1b417

Gruodžio 28 d., 17 val., gruodžio 30 d., 18.30 val. ir gruodžio 31 d., 17 val., – „Mane vadina kalendorium“. Pagal Andris Kalnozols romaną. Rež. Elmārs Seņkovs. Iki šiol Oskaras gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą kartu su savo mama Klara mažame Latvijos miestelyje. Jis mintinai išmoko visų vardadienių datas, todėl vietiniai jį praminė Kalendorium. Oskarui labai svarbu daug vaikščioti ir vengti streso, nes kitaip jis gali vėl atsidurti klinikoje. Kartą per savaitę jis užeina pasikalbėti pas vietos kunigą Arvydą. Pamažu jo kasdienybė pradeda keistis, kai kunigas pasiūlo pasirinkti svarbiausią savaitės žodį ir kasdien apie jį rašyti.

Spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ veiksmas vystosi Oskaro dienoraščio įrašuose, kuriuose ne tik atsiskleidžia ryškus ir savitas jo požiūris į pasaulį, bet ir įtraukia jaudinantys bei juokingi siužeto vingiai. Oskaras tampa svarbia figūra mažame miestelyje ir kitų vienišų atstumtųjų gyvenimuose.

Pirkti bilietus:
28 d. – https://kdt.lt/renginiai/mane-vadina-kalendorium/?first=9eea741c-99cb-47f9-9535-2a74d32c15ac
30 d. – https://kdt.lt/renginiai/mane-vadina-kalendorium/?first=9eea743f-6b59-4813-9af3-c7529ea78994
31 d. – https://kdt.lt/renginiai/mane-vadina-kalendorium/?first=9eea741c-a1fd-483a-ade3-3b825b917f74

Daugiau informacijos www.kdt.lt

Istorinė įžvalga, drąsa ir žmogiškumas – tai savybės, nulėmusios pirmojo humanitarinio apdovanojimo laureatą. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko iškilminga inauguracinė ceremonija, kurios metu įteikta pirmoji bendra Žydų mokslinių tyrimų instituto (YIVO) ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įsteigta premija. Apdovanojimas po mirties skirtas Antanui Ulpiui (1904–1981) – tyliajam žydų kultūros palikimo sargui ir gelbėtojui, ilgai vadovavusiam Knygų rūmams.

Apdovanojimų komitetas vienbalsiai pripažino A. Ulpio nuopelnus: nepaprastą drąsą ir strateginę įžvalgą, gelbstint tūkstančius žydų knygų bei dokumentų nuo neišvengiamo sunaikinimo sovietų valdžios metu. Šis žygdarbis leido išsaugoti neįkainojamus kultūrinius lobius, šimtmečiais puoselėtus Rytų Europoje.

Išgelbėta atmintis – išsaugota žmonija

Lietuvos nacionalinės bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė, kreipdamasi į susirinkusiuosius, pabrėžė asmeninę A. Ulpio riziką ir indėlio mastą.

„Antanas Ulpis 34 metus vadovavo Knygų rūmams. Būtent jo dėka dokumentinis žydų paveldas buvo paslėptas Švento Jurgio bažnyčios patalpose, siekiant apsaugoti jį nuo pavertimo paprasčiausia makulatūra. Tai buvo sprendimas, gelbstintis ne tik knygas, bet ir žydų istorinės bei kultūrinės atminties siūlą nuo galutinio nutrūkimo. Šis pasirinkimas reikalavo milžiniškos drąsos ir buvo susijęs su be galo didele rizika, – kalbėjo A. Žilinskienė. – Ulpio ir kitų žmonių pastangomis buvo išgelbėta daugiau nei 50 000 knygų, šimtai periodinių leidinių komplektų ir per 170 dėžių dokumentų.“

Pasaulyje pripažintas herojus, įveikęs tironiją

YIVO generalinis ir vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas pabrėžė A. Ulpio ryžtą ir aukščiausią žmogišką padorumą. Jis akcentavo, kad kultūra daro mus žmonėmis, o A. Ulpis, rizikuodamas savo ir savo šeimos gyvybe, ėmėsi išsaugoti išnykusių žydų kultūros artefaktų likučius.

„Jis dirbo, kad išsaugotų prarastos žmonijos fragmentus – kadaise didingo ir klestinčio pasaulio veidą jo kasdieniškame sudėtingume. Man jis tapo žmogiškojo pasaulio herojumi, kurį nacių ir sovietų režimai visame pasaulyje bandė sunaikinti. Tokių asmenų kaip A. Ulpis pastangos niekada neturi būti pamirštos, ir jos turi būti atnaujintos kiekvienoje kartoje“, – teigė J. Brentas, pabrėždamas A. Ulpio veiksmų universalumą.

Antrasis lobis ir pasaulinis pripažinimas

Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė laudacijoje priminė, kad A. Ulpio išsaugotas paveldas visu balsu prabilo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dar viena svarbi data – 2017 m., kai Nacionalinėje bibliotekoje buvo atrastas dar vienas A. Ulpio paslėptas lobis: apie 200 tūkstančių lapų skaičiuojantis žydų dokumentų masyvas.

„Radinio apimtis ir svarba privertė naujai įsivertinti Antano Ulpio žygdarbį. Šiandien Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcija yra gerai žinoma pasaulyje, o YIVO institutas – nuolatinis partneris, siekiant šią kolekciją įtraukti į tarptautinius projektus“, – sakė dr. L. Lempertienė.

Apdovanojimą šiltai priėmė A. Ulpio sūnus Tomas. „Dėkingai priimame šią premiją, tačiau turiu išsakyti mūsų šeimos poziciją. Premijos piniginę dalį skiriame tolimesniems žydų paveldo išsaugojimo darbams ir tyrimams. Norime, kad tęstųsi tai, ką darė mūsų tėvas Antanas Ulpis“.  Kilnų Ulpio šeimos sprendimą ceremonijos dalyviai palydėjo gausiais aplodismentais.

Apie apdovanojimą:

• Inauguracinė apdovanojimų ceremonija tapo svarbia renginių, skirtų YIVO šimtmečiui, ciklo dalimi.
• Humanitarinis apdovanojimas už lietuvių ir žydų santykių bei tarpusavio supratimo puoselėjimą buvo įsteigtas 2023 m. lapkričio mėn. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Žydų mokslinių tyrimų instituto (YIVO) pasirašytu memorandumu.
• Apdovanojimo misija: kovoti su antisemitizmu, rasizmu ir ksenofobija.
• Premiją sudaro 5 tūkst. JAV dolerių honoraras ir padėkos raštas. Ji bus teikiama kasmet.
• Inauguracinis komitetas: YIVO generalinis ir vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas, Nacionalinės bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė, Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempert, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius Arūnas Gelūnas, Amerikos lietuvių tarybos patarėjas teisės klausimais Aleksandras Rimas Domanskis.

Lapkričio 22-23 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras visus pakvies į šokio spektaklio vaikams „Panama labai graži“ premjerą, sukurtą pagal vaikų mylimą Janoscho (Horsto Eckerto) knygą. Šokio ir muzikos kalba bus papasakota istorija, kurioje net patys mažiausi galės atpažinti amžinas vertybes – laimę, draugystę, gebėjimą rasti grožį ir džiaugsmą kiekvienoje akimirkoje.

Kūrybinė komanda – kompozitorė Silvija Miliūnaitė, libreto autorė Sondra Simana, choreografė Daria Verovka, muzikos vadovas ir dirigentas Giedrius Vaznys, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis – ruošia spektaklį, kuriame meniniai sumanymai susilieja su gilia prasme, o vizualinis grožis virsta įtraukiančiu pasakojimu.

Choreografė D. Verovka sako, kad „Panama labai graži“ vaikams šokio kalba pasakos apie amžinas vertybes – draugystę, laimę, atradimo džiaugsmą ir daugybę kitų gražių dalykų, gimstančių būnant kartu. Tai šviesus ir šiltas spektaklis, kupinas nuoširdumo ir gerumo. „Nuoširdžiai tikiuosi, kad jis suras atgarsį žiūrovų– ypač vaikų – širdyse“, – sako jaunoji kūrėja.

Libreto autorė Sondra Simana spektaklio herojus įkurdins netikėtoje erdvėje, todėl ši „Panama labai graži“ versija kvies žiūrovus naujai patirti visiems pažįstamų herojų – Meškiuko, Tigriuko ir Anties – kelionę. Tam pirmą kartą bus panaudotos ir KVMT pastato techninės galimybės – scenos keltuvai. Ir tik atvykusieji žiūrovai sužinos, kokie netikėti atradimai jų laukia.

Naujoji KVMT premjera kalbės ir apie tvarumą – scenografė Sigita Šimkūnaitė kurdama spektaklio erdves subtiliai panaudos plastiko daiktus, iš jų sukurs upelį, žuvis ir kitas detales. Tokiu būdu spektaklis ragins susimąstyti, ar atsakingai vartojame, ar galvojame apie ateities kartas.

Šį pasakų pasaulį papildys kompozitorės Silvijos Miliūnaitės muzika, kuri, anot dirigento Giedriaus Vaznio, „tarsi pati pasakoja kūrinio istoriją“. Magijos spektakliui suteiks ir Sandros Straukaitės sukurti kostiumai bei Andriaus Stasiulio šviesos.

1978 metais parašyta knyga „Panama labai graži“ – viena mylimiausių vaikų knygų Vokietijoje, įvertinta Vokiečių jaunimo literatūros premija. Pagal šį kūrinį Berlyne pastatyta opera, su šia istorija užaugo ir iki šiol ją brangina ištisos kartos teatro meno mylėtojų.

Nepraleiskite progos su visa šeima pasinerti į šviesų, jautrų ir įkvepiantį pasakų pasaulį, kuriame Panama – išties labai graži. Bilietai jau prekyboje – klaipedosmuzikinis.lt 

Naujausias spektaklis Klaipėdos dramos teatre, Viljamo Šekspyro „Ričardas III“, kuriamas bendradarbiaujant su Artūro Areimos teatru. Režisierius A. Areima išsiskiria aiškios, alternatyvios formos ir krypties darbais, pasižyminčiais autentiška teatro kalba ir išskirtine pristatomų temų analize. Klaipėdoje pasirinkęs gilintis į Šekspyrą, jis klasikinį, vieno svarbiausių kanoninių autorių veikalą atskleis kaip šiuolaikišką, aštrų ir itin aktualų.

Būsimas „Ričardo III“ pasaulis scenoje konstruojamas itin kruopščiai, kiekviena detalė turi savo svorį ir reikšmę, tad ir personažų dėvimi kostiumai – kiekvienas apgalvotas iki menkiausių klosčių. Juos kurianti dizainerė Valdemara Jasulaitytė – jau gerai atpažįstamas vardas jaunosios kartos mados kūrėjų gretose, 2022 m. ji buvo apdovanota „Jaunojo dizainerio prizu“. „Ričardas III“ jau trečiasis V. Jasulaitytės darbas su A. Areima ir toks, kurio turinyje slypinti įtampa, pasak jos, įkvepia vizualiniams atradimams.

Esate pastebima – 2022 m. buvote apdovanota „Jaunojo dizainerio prizu“, jūsų kolekcijos pristatytos „Mados infekcijoje“, Klaipėdos mados savaitėje – kuo jums įdomus darbas teatre?

Teatras įkvepia eksperimentuoti, kurti pasakojimą per kostiumus. Jame drabužis įgauna naują prasmę – tampa dramaturginiu įrankiu, formuojančiu personažo tapatybę, atskleidžiančiu jo psichologiją ir stiprinančiu emocinį spektaklio lauką. Mane labai žavi ši jungtis tarp vizualumo, kūno, erdvės ir dramaturgijos, kai kostiumas tampa gyvu scenos elementu, organiškai dalyvaujančiu veiksme.

Kalbant konkrečiau, kuo domino galimybė prisidėti prie A. Areimos darbo su V. Šekspyro „Ričardu III“?

Tai buvo pirmasis spektaklis, prie kurio prieš kelerius metus pakvietė prisijungti Artūras. Bet iki tol, kol atėjo jam laikas, dar kūriau kostiumus dviem jo spektakliams. Kai perskaičiau pjesę, ji iškart paveikė – joje daug tamsos, galios troškimo, grotesko, bet kartu ir žmogiškumo. Tokia įtampa labai įkvepia vizualiai.

Kostiumų eskizai kūrėsi savaime, tarsi iš vidaus – iškart pajutau, kad čia bus tas spektaklis, kuriame galėsiu panaudoti savo išgrynintą stilistiką dar kitaip.

Kokius pagrindinius raktus įvardintumėte, per kuriuos radote priėjimą prie kostiumų koncepcijos, o gal buvo kelios galimos vizijos?

Kelių vizijų nebuvo – kryptis buvo aiški nuo pat pradžių.

Svarbiausi buvo konstrukcija, skulptūriškumas ir audinio reflektyvumas šviesoje. Norėjosi, kad kostiumai turėtų tvirtą formą, bet kartu reaguotų į aplinką, keistųsi kartu su apšvietimu. Iš to laikmečio perimti konstrukciniai elementai susiliejo su šiuolaikinėmis formomis – taip atsirado tas tarpinis pasaulis tarp istorijos ir dabarties.

Kokie didžiausi iššūkiai praktinėje plotmėje – įgyvendinant kostiumus, juos konstruojant, siuvant, pritaikant scenai ir judesiams joje?

Didžiausias iššūkis buvo parinkti audinius, kurie būtų palankūs tiek judesiui, tiek šviesai, kad išlaikytų formą, bet kartu leistų aktoriams judėti. Taip pat įgyvendinti tokį kiekį sudėtingų kostiumų, dalis konstrukcijų buvo gana kompleksiškos, todėl kai kuriuos modelius pirmiausia konstravau bei maketavau pati, o vėliau juos perdaviau siuvėjams, kad būtų pagaminti iš parinkto audinio.

Pamačius kostiumų eskizus „Ričardui III“ vienas iš epitetų buvo „skulptūriški“ ir atrodė, kad tai tikrai nėra rūbai, kurių aktoriai nejus. Gal galite šiek tiek plačiau pasidalinti apie aktorių ir jų kostiumų sąveiką šiame spektaklyje, kokią ją norite išgauti ir kodėl jos tokios reikia?

Tiesa, aktoriai turi jausti kostiumus, žinoma, ne tiek, kad trukdytų, bet labiau padėtų personažui. Skulptūriškos formos čia labai svarbios – jos sukuria visumą, tam tikrą fizinį pojūtį, kuris veikia ir kūną, ir psichologinį būvį.

Man buvo svarbu, kad konstrukciniai elementai ir linijos neštų tam tikrą kodą, juose užkoduoti to laikmečio motyvai, bet kartu jie kuria ir tą požeminį, deformuotą pasaulį, kuriame vyksta spektaklio veiksmas. Kostiumai čia nėra tik drabužiai – jie tampa tarsi personažo šarvu ar forma, per kurią jis juda ir kvėpuoja.

Ar buvo toks personažas, kurį aprengti prireikė daugiausia vaizduotės, laiko ir pastangų?

Neišskirčiau vieno personažo, kaip ir minėjau, kurti eskizus gavosi labai natūraliai, daugiausiai laiko ir pastangų užima juos taikant prie kūno, apgalvojant detales, patogius užsegimus ir išpildant visumą realybėje.

Istorinis Ričardas III gyveno XV a. Anglijoje, bet, anot režisieriaus, Ričardas III cikliškai grįžta į mūsų visuomenes visais laikais. Ar spektaklio kostiumuose kaip nors kodavote kokias nors istorines nuorodas?

Nuorodų tikrai nemažai, nesinori jų išduoti, paliksiu atrasti žiūrovui. Galiu tik pasakyti, kad jos subtilios, slypinčios kostiumų konstrukcinėse linijose bei aksesuaruose.

Spektaklio „Ričardas III“ premjera lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Režisierius Artūras Areima, scenografas Oles Makukhin, choreografė Inga Kuznecova, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kostiumų dailininkės asistentė Polina Nimrea, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė, kompozitorė π (Monika Poderytė), garso režisierius Edvinas Vasiljevas, politikos konsultantas Vytis Silius, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Vaidina: Mantas Bendžius, Karolis Maiskis, Laima Akstinaitė, Digna Kulionytė, Jonas Baranauskas, Monika Poderytė, Vaidas Jočys, Karolis Legenis, Karolis Norvilas, Toma Gailiutė, Valerijus Kazlauskas, Vidas Jakimauskas, Regina Arbačiauskaitė, Rimantas Pelakauskas.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paradoksas – Šilalės sąjūdiečiams prisimenant, koks sunkus prieš 37-erius metus buvo kelias į laisvę kalbėti drąsiai, atvirai viešinant negeroves, žadinant žmones iš baimės ir tylos, iš Šilalės savivaldybės pasigirdo raginimai seniūnams bei savivaldybės skyrių vedėjams neprenumeruoti rajono laikraščio. Nes šis dažnai (per dažnai) kelia nepatogius klausimus ir neduoda valdžiai ramiai miegoti?

Regis, dabartiniams rajono vadovams pagaliau pavyko identifikuoti didžiausią grėsmę rajono stabilumui ir gerovei – pasirodo, tai yra „Šilalės artojas“. Ne maži gyventojų uždarbiai, ne duobėtos gatvės ir keliai, ne brangiai apmokamos savivaldybės kuriamos ir nežinia kada galėsiančios būti įgyvendintos vizijos, ne teismai, į kuriuos neretai žingsniuojama vien dėl ambicijų, ne partiniai interesai, priimant ir atleidžiant darbuotojus, o apie tai rašantis laikraštis, drįstantis pasvarstyti, jog ir valdžia klysta, priima netinkamus sprendimus, neatidžiai gilinasi į problemas ir pan. Todėl savivaldybėje prasidėjo didvyriška kova už informacinį „švarumą“: praėjusią savaitę Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas Šilalės rajono seniūnams nedviprasmiškai „patarė“ neprenumeruoti nepaklusnaus leidinio. 

Toks sprendimas, anot jo paties, gimė iš gilaus susirūpinimo savivaldybės darbuotojų emocine sveikata. Baisu, kad jie žinos, jog ne viskas rajone tobula?

Valdžia, regis, nusprendė, kad rajono laikraštis turėtų būti panašus į savivaldybės tinklalapį: publikuojamos tik gražios nuotraukos, politikų šypsenos, šakočiai ir jokių nemalonių klausimų. Juk valdžia neklysta – tik žurnalistai ją „neteisingai“ mato.

Tiesa, pats direktorius kategoriškai neigia uždraudęs prenumeruoti rajono laikraštį – pasak jo, visi yra suaugę žmonės ir patys sprendžia, ką skaityti. Tačiau pripažįsta, jog „kartais po straipsnių spaudoje savivaldybėje kyla daug emocijų“, o jis, kaip įstaigos vadovas, privalo rūpintis, kad emocinė sveikata kolektyve būtų gera. Ir, matyt, įsivaizduoja, jog tokiu atveju geriausi vaistai yra neskaityti rajono laikraščio...

Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tėra užgauta vadovo savimeilė dėl kritikos, vis tik diskusijos, anot paties A. Jančausko, „vidiniuose pasitarimuose“ apie spaudos prenumeratą ir informacijos ribojimą kelia rimtų klausimų ne tik apie politinę kultūrą, bet ir apie žodžio laisvės bei demokratijos būklę mūsų rajone, o tiksliau – apie cenzūrą. Ne tokią atvirą, kaip kadaise, kai kiekvienas sovietinis milicininkas galėjo nurodyti, kaip kam elgtis ir ką skaityti, bet „šiuolaikišką“, rafinuotą, su mandagiu pasiteisinimu apie „neobjektyvų turinį, emocinę sveikatą“ ir pan. 

Tačiau pareigas savivaldybėje užimančiam A. Jančauskui, kaip, beje, ir kitiems valdžios įstaigose dirbantiems asmenims, derėtų pasigilinti į visuomenės informavimo nuostatas bei įvertinti tai, kad valdžios institucijų atstovai, iš rajono biudžeto išlaikomų įstaigų vadovai, politikai, visuomenininkai, aktyviai dalyvaujantys politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę kritiką. Kad ir kaip nemalonu tai būtų.

Rajono laikraštis – vienintelis nepriklausomas informacijos šaltinis. Jis rašo apie vietos problemas, sprendimus, kartais – ir apie valdžios klaidas. Tai yra natūrali sveikos demokratijos dalis. Tačiau kai valdžios institucijos vietoj dialogo pasirenka savotišką spaudimą, jau yra pavojingas signalas. Ir tai – ne tik kerštas laikraščiui, bet ir „subtilus“ bandymas kontroliuoti viešinamą informaciją, sukurti patogią tylą, kurioje norisi girdėti ir matyti tik tai, kas naudinga valdžiai. Kita vertus, pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Audrio Antanaičio, tikroji žurnalistika privalo susidurti su iššūkiais ir juos spręsti.

„Ten, kur žurnalistika nesusiduria su iššūkiais, ji virsta arba propaganda, arba šeimininkui tarnaujančia „publicistika“, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

O „Šilalės artojas“ nėra nusiteikęs niekam tarnauti ir neabejoja, kad jei valdžia bijo laikraščio, vadinasi, jis gerai dirba savo darbą. Ir vargas tam, kas kritikos neištveria – nes kai pradedi drausti skaityti, nuo to kvailesni tampa ne skaitytojai, o draudėjai.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Šilalės savivaldybės nuotr.

Praėjusį pirmadienį suėjo lygiai metai nuo Seimo rinkimų. Tai buvo neįtikėtinai triukšmingas ir emocin­gas laikotarpis, per kurį pasikeitė dvi Vyriausybės, o rinkėjai prieš savo valią tapo išsitęsusio politinio seria­lo apie valdančiosios koalicijos bei Vyriausybės formavimo užkulisius žiūrovais ir netgi dalyviais. 

Kalbant apie išorės iššūkius, Lietuvai tai buvo santykinai ramūs metai. Priešingai nei praėjusios kadencijos pradžioje užklupusi pandemija, velniava pasienyje su Baltarusija, kai per sieną į Lietuvą buvo tiesiog stumiami pabėgėliai. Atrėmus šias grėsmes, prasidėjo energetinis Rusijos šantažas, kai visai rimtai buvo svarstoma, ar neliksime žiemą be energijos resursų. Seimas vis rinkdavosi į neeilinius posėdžius, o Vyriausybės nariai turėjo pamiršti, kas yra atostogos.

Tuo tarpu šios kadencijos Seimo gyvenimas, nepaisant visų kalbų apie būtinybę pasirengti galimai karinei agresijai, nenuspėjamai Donaldo Trumpo muitų politikai, yra ramesnis – šie metai leido naujai išrinktiems parlamentarams nepersidirbti, nuotraukomis iš spalvingų atostogų dalijosi ir didžioji dalis ministrų. Tiesa, jau seniai nebuvo tokių dvylikos mėnesių, kai atrodė, jog visi, nors ir labai nenorėdami, stebime politinės psichoterapijos seansą, kuriame koks tuzinas politikų nuolat pasakoja, ką galvoja vienas apie kitą, kas erzina, kas žeidžia, ar jie nori toliau „draugauti“... 

Nieko keisto, kad, prabėgus metams po tokių dramų, Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad nebenori būti vaikų darželio auklėtojas, kuris reguliuotų, kas su kuo gali būti kartu. Tikrai – Prezidento vaidmuo kiek kitoks, tačiau vos prieš metus valstybės vadovas aktyviai dalyvavo rinkimų kampanijoje, neslėpė džiaugsmo jų rezultatais, o po to energingai formavo koaliciją. 

Pamenate tas užfiksuotas džiaugsmo akimirkas, kai socialdemokratų tuometė lyderė Vilija Blinkevičiūtė visur sekiojo paskui plačiai besišypsantį Prezidentą? Ir kas tada galėjo pagalvoti, kad jau po metų ji interviu dalins tik per Lietuvos socialdemokratų partijos pasitarimus, o nieko nesureikšminti visuomenę mokęs Gintautas Paluckas vis tik pats susidurs su gana reikšmingomis problemomis, tad jo debiutas Premjero poste gerokai „prisvils.“ 

Lyginant dabartinę situaciją su vaizdais po praėjusių rinkimų, į akis krenta labai pasikeitęs demokratų pirmininko Sauliaus Skvernelio vaidmuo. Dar vos prieš metus niekam net mintis nekilo, jog šios politinės jėgos gali nebūti koalicijoje. Tuo labiau, kad socialdemokratai ir rinkimų kampanijos metu buvo įvardiję demokratus kaip part­nerius, beje, kaip ir atmetę galimybę bendradarbiauti su „aušriečiais.“

Prieš metus mažai kas žinojo ir Ingos Ruginienės pavardę. Gal nebent tie, kurie atidžiau sekė profsąjungų naujienas. Stulbinančiai greita šios politikės karjera parodė, jog politikoje svarbiausia yra drąsiai griebti pačias netikėčiausias galimybes. Šiandien dar sunku atsakyti, kokiomis raidėmis dabartinės Premjerės pavardė bus įrašyta į Lietuvos istoriją, tačiau politologams faktai, kaip buvo formuojama 20-oji Vyriausybė, suteikia daugybę medžiagos analizei.

Būtų nesąžininga sakyti, jog per tuos metus nieko nebuvo padaryta. Galima įvairiai vertinti, bet nors ir lydimi piketų, priimti gyventojų pajamų ir nekilnojamojo turto mokesčių pakeitimai, apsispręsta dėl pensijų antrosios pakopos reformos, netgi imtasi intervencijos į valstybinių egzaminų rezultatus. Deja, prieš rinkimus dalinti pažadai ar net tai, kas įrašyta į abiejų šios kadencijos Vyriausybių programas, neįgyvendinti. Yra ir paaiškinimas – beveik šešis mėnesius „suvalgė“ ginčai ir derybos dėl politinių pareigų.

Ką tik socialdemokratai, neapsikentę koalicijos partnerio Remigijaus Žemaitaičio nepateisinamų išsišokimų (o gal labiau spaudžiami viešosios nuomonės) apsisprendė perimti iš „aušriečių“ kultūros minist­ro pareigybę. Galima numanyti, jog šį „nuostolį“ koalicijos partneriams bus bandoma kompensuoti pareigybėmis Seime ar politinėse minist­rų komandose. O tai reiškia, jog politinis „turgus“ dar tęsis. Beje, visi kėdžių perstumdymai tik didina įsižeidusių politikų, kuriems teko užleisti turėtas pareigas, skaičių.

Alytaus meras socialdemokratas Nerijus Cesiulis savo partiečių viešai paklausė, ar kas nors tiki, kad pavyks draugauti su R. Žemaitaičiu iki kadencijos pabaigos. Pakilo kelios rankos. Tai iškalbingas faktas.

Jei kalbėdamas apie koaliciją, kol dar dirbo G. Palucko Vyriausybė, rašiau, kad jos „klijai“ yra įsitikinimas, jog visi partneriai gali patenkinti savo interesus, tai dabar teliko tik R. Žemaitaičio interesas būti reikšmingu ir patraukti žiniasklaidos dėmesį. Kita vertus, gali būti, jog socialdemokratai stengiasi kažkaip „pra­tempti“ su juo iki biudžeto priėmimo, o tada jau – kaip Dievas duos, gal ir užtrenks duris nevaldomam koalicijos partneriui. Tuo labiau, kad jis ir pats užsimena, kad „gali būti, jog sausį „Nemuno aušros“ koalicijoje nebus“...

Tuo tarpu kartu dirbantys „valstiečiai“ paprasčiausiai laukia ir, atrodo, yra pasiruošę bet kada grįžti į opoziciją, Prezidentas gyvena viltimi, kad nesėkmių ruožas baigsis ir jis galės toliau būti kultūros renginių globėju, vaikščioti į krepšinio varžybas ar renginius, nebijodamas būti nušvilptas.

Vargu ar šiandien kas nors drįstu prognozuoti, kaip viskas atrodys dar po metų. Ir ar kas nors gali užtik­rintai pasakyti, kad dabar jau koa­licija dirbs stabiliai. Greičiau tai jau būtų išimtis, o ne ramios, užtikrintos veik­los taisyklė. Daug labiau tikėtina, jog politinis triukšmas ir toliau nenurims, dar iki Kalėdų socialdemokratai vėl rinksis į posėdį svarstyti, ar dabartinės koalicijos išlaikymas nėra tapęs Sizifo akmeniu, kurio paprasčiausiai neįmanoma užridenti į kalną...

Andrius NAVICKAS

Praėjusį penktadienį Šilalės savivaldybė paskelbė pradedanti naikinti invazinius šliužus – ispaniškuosius arionus, kurie mūsų sodams, daržams ir visai gyvajai gamtai daro nepataisomą žalą. Septyniose rajono seniūnijose numatyta išbarstyti moliuskocidus beveik 95 ha plote. Tačiau išgirdę apie šliužų naikinimą šiuo laiku, gyventojai suabejojo, ar priemonės į aplinką barstomos ne per vėlai – atšalus orams šliužai sulenda į žemę, samanas, susiraito po šakomis, lapais, net supuvusiuose obuoliuose ir kitose žiemoti paliktose daržo gėrybėse.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79