Šilalės miesto skvere prasidėjo pertvarkymo darbai: be gailesčio pjaunami medžiai, jau iškastas ir paminklas Dariui bei Girėnui, pastatytas skrydžio per Atlantą 60-mečiui, nors tiksli vieta jam vis dar nerasta. Dalis politikų siūlo palikti jį mieste, meras Tadas Bartkus žvalgosi į Vytogalą ir Upyną, o legendinių lakūnų vardu pavadintos Dariaus ir Girėno progimnazijos bendruomenė atsisakė priimti paminklą į savo teritoriją, nes jis neva „nekelia gerų emocijų“...
Netiko pirmtakų numatyta vieta
Dėl taip vadinamo parkelio rekonstrukcijos miesto centre buvo apsispręsta dar 2017 m.
Nuo tada retkarčiais vis būdavo užsimenama ir apie paminklo likimą. Tačiau pastarųjų dviejų kadencijų savivaldybės taryba šio klausimo beveik nenagrinėjo, užsimenama buvo tik lyg tarp kitko, paviršutiniškai padiskutuojant ir viską paliekant „kaboti“ ore. Tiesa, 2017 m. meru dirbęs Jonas Gudauskas tikina, kad priėmus sprendimą dėl skvero rekonstrukcijos, apie paminklo perkėlimą buvo diskutuojama su jo autoriais, prie šio paminklo pastatymo aukomis prisidėjusiais tremtiniais bei kitais idėjai pritarusiais šilališkiais. Tąsyk buvo nuspręsta paminklą perkelti į greta esančią Atminimo aikštę.
Tačiau laikas bėgo, skvero atnaujinimo terminas buvo atidėliojimas, pasimiršo ir paminklo „klausimas“. Ir kai šiemet pagaliau jau buvo nuspręsta, jog darbai pajudės, atsipeikėta, jog nėra kur padėti lakūnų įamžinimui skirto objekto. Valdžios kabinetuose imta desperatiškai svarstyti, kur būtų galima paminklą išgabenti, visiškai pamirštant tai, jog jis dar 2006 m. buvo įtrauktas į savivaldybės tarybos patvirtintą kultūros paveldo objektų sąrašą, kuriame nurodyta, jog šis objektas stovi centrinėje miesto aikštėje. Beje, šiam sąrašui buvo pritarusi tuometė taryba, o tuo pačiu tarybos sprendimu seniūnai įpareigoti prižiūrėti seniūnijų teritorijoje esančius kultūros paveldo objektus.
„Jei taryba priėmė sprendimą, tik ji vienintelė ir gali jį pakeisti, bet dabartiniai rajono vadovai kažkodėl tarybai neteikė to klausimo“, – šią savaitę pradėjus ardyti paminklą, stebėjosi J. Gudauskas.
Buvęs meras užtikrino, jog pirminiame skvero pertvarkymo techniniame projekte buvo numatytas ir paminklo perkėlimas į „statytojo nurodytą vietą Atminimo parke“.
Apie tai viename paskutiniųjų tarybos posėdžių rajono merui T. Bartkui priminė ir opozicijos lyderė Rima Norvilienė. Tačiau meras, inicijavęs skvero pertvarkymo projektą finansuoti biudžeto lėšomis, visą laiką tikino, kad paminklas turėtų būti pervežtas prie Dariaus ir Girėno progimnazijos – taip, kaip prie Kaltinėnų gimnazijos stovi paminklas Aleksandrui Stulginskui, o prie miesto gimnazijos yra Simono Gaudėšiaus skulptūra.
Nors abejonių dėl paminklo perkėlimo į progimnazijos teritoriją sklandė seniai, jos vadovė Ona Sturonienė viešai tvirtindavo, jog apie atsisakymą neva negali būti nė kalbos.
„Faktiškai nelabai net diskutuotina – mes turime pateisinti mokyklos vardą, turime sutikti, nes kas būtų, jei mes nesutiktume, negi tokį dalyką galėtume atmesti“, –„Šilalės artojui“ yra sakiusi Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos vadovė.
Neprieštaravo, bet vietos nerado
Kad paminklo prie miesto ugdymo įstaigos nereikia, rajono meras T. Bartkus nusprendė vasario 17 d., po susitikimo su Dariaus ir Girėno progimnazijos taryba, mokytojų kolektyvu ir mokinių tėvų atstovais. Meras tikino, kad jokios prievartos nėra, paminklui galima rasti ir kitą vietą, bet jis esą vis tiek norintis pats išgirsti bendruomenės nuomonę. T. Bartkus sakė kalbėjęs apie paminklo perkėlimą su progimnazijos direktore, bet labiau diskutavę, kur konkrečiai turėtų stovėti šis istorinį įvykį įamžinęs monumentas – prie pradinių klasių korpuso ar prie didžiosios mokyklos, kad jį matytų ir galėtų lankyti visuomenė.
Pirmoji išdrįsusi pasisakyti pradinių klasių mokytoja tikino pritarianti valdžios iniciatyvai, bet nuogąstavo, jog, sumažėjus pradinukų skaičiui, mokyklos pastate gali įsikurti, pavyzdžiui, kokie nors senelių globos namai.
„Tada paminklas taptų nereikalingu, juk nekilnosi jo iš vienos vietos į kitą, reikia statyti visam laikui“, – svarstė pedagogė.
Bet išgirdę mero siūlymą statyti monumentą prie pagrindinės mokyklos įėjimo, mokytojai kategoriškai pareiškė: „Tikrai ne“.
Mokyklos tarybos pirmininkė aiškino girdėjusi, kad niekas paminklo įkurdinimui lyg ir neprieštarauja, bet jį pastačius, reikės ir prižiūrėti.
Pageidavo aplinkos sutvarkymo
Mokytojai teiravosi, kiek savivaldybė yra nusiteikusi investuoti į paminklo perkėlimą – ar tik „atneš jį ir padės“, ar turi projektą su visais priėjimais ir teritorijos sutvarkymu bei apželdinimu. Meras teisinosi, kad projekto rengimas ir įgyvendinimas gali kainuoti brangiau nei pats paminklas.
„Jeigu jūs norit nugrūsti jį kažkur į miškiuką ir padaryti taką prie jo atskirais projektais, tai tokių dalykų mes padaryti negalime. Mes savo lėšomis įrengsime vietą, kur paminklas bus perkeliamas, o priežiūra nėra kažkokia labai didelė, gal tik gėlių reikėtų šalia pasodinti“, – svarstė T. Bartkus.
Trūksta erdvės vaikų veikloms
Pedagogai tvirtino, kad prisistatyti paminklų nebūtų gerai, kai progimnazijos teritorijoje ir taip trūksta erdvių vaikų žaidimams, popamokinei veiklai.
„Mes galvojame, kaip tą aplinką, kurią turime, išnaudoti produktyviai. Pastatyti paminklą atviroje erdvėje, kai jis super gerų emocijų ir neteikia, nebūtų protinga, reikėtų arba kažkur kitur, arba tarp medžių, kad nekristų į akis ir nebūtų visiškai atvirai“, – svarstė Dariaus ir Girėno progimnazijos mokytojos.
Negana to, pasak jų, aštrūs paminklo bokštai gali kelti pavojų vaikų saugumui, ant jų „užsikorę vaikai gali susižeisti“, o juk tėvai reikalauja užtikrinti vaikų saugumą, todėl būsią geriau, kad mokyklos teritorijoje toks paminklas nestovėtų.
Tą patį teigė ir susitikime dalyvavę keli mokinių tėvai.
„Dabar paminklas stovi garbingoje vietoje, jis turi istorinę reikšmę, kuri nuo to, kad jis bus kažkur perkeltas, nedings. Logiškai mąstant, paminklas turėtų grįžti į tėviškę. Nuspręsti turi mokyklos administracija, bet mūsų pozicija tokia“, – tikino tėvų atstovas.
Ir nors merą, atrodo, suglumino progimnazijos bendruomenės nusistatymas nepasinaudoti proga ir neperkelti į savo teritoriją jos pavadinimą įamžinančio paminklo, vis tik į teiginius, jog neva šitas paminklas „yra neskoningas“, jis atsakymo neturėjo. Nors kompoziciją, vaizduojančią tarp pu-
šų nukritusią „Lituanicą“, suprojektavo garsūs architektai Martynas ir Marija Purviniai, iškalė skulptoriai Jonas ir Paulius Juodišiai. Fasadinėje paminklo pusėje yra užrašas: „1933 VII 15 lietuvių lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas iš Niujorko išskrido į Lietuvą. Skridusi 37 val. ir įveikusi Atlantą, „Lituanica“ nukrito Soldino miške”. Apačioje iškaltos sudužusio lėktuvo liekanos, o antroje paminklo pusėje – lakūnų bareljefai. Paminklą 1993 m. liepos 17 d., Šilalei minint 460 m. jubiliejų, atidengė ir pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius.
Dabartinei kartai atrodo, jog paminklas yra pernelyg niūrus, atgyvenęs, o modernių projektų, kuriuose dominuoja trinkelės ir betonas užsakovai įsitikinę, jog „akmenų krūvos“ niekam nereikia. Bet į tą „akmenų krūvą“ architektai, istorikai ir etnografai M. ir M. Purviniai sudėjo gilią prasmę. Tik kas į ją besigilina? Todėl nueita lengviausiu keliu – savivaldybė nesiryžo perkelti paminklo į mokyklos teritoriją, mat tam nepritaria dalis bendruomenės.
Laikinai įkiš į sandėlį?
Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas užvakar „Šilalės artoją“ informavo, kad paminklas
bus išgabentas į Vytogalą ir statomas prie lakūno Stasio Girėno gimtinės muziejaus. Tačiau ne dabar, o tada, kai bus nugriautas prie lakūno gimtųjų namų stovintis sandėlis, kurį savivaldybė pernai nupirko už bene 14 tūkst. eurų. Jo nugriovimas kainuos dar daugiau: 12,1 tūkst. Eur atsieis mūrinės sandėlio dalies nuardymas, dar 3,2 tūkst. Eur kainuos stogo nuplėšimas ir jo utilizavimas.
Pasak savivaldybės administracijos vadovo, kol viskas bus sutvarkyta, paminklas bus kur nors sandėliuojamas...
„Laikinai kažkur jį pastatysim, o paskui jis keliaus į konkrečiai nuspręstą vietą“, – sakė administracijos direktorius.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
