Šaltuoju metų laiku medikai dažnai girdi klausimą, kaip pastiprinti imunitetą. Kas gi tas nusilpęs imunitetas ir kaip jį stiprinti? Kaip suprasti, kad vaiko imunitetas yra nusilpęs, ir ką daryti, jog jis neįsisirgtų? Į klausimus manodaktaras.lt atsako vaikų ligų gydytoja, endokrinologė Lina Orlovskaja.

Auksė KONTRIMIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Balandžio 5-ąją Lietuvos publika ne tik išgirs, bet ir pirmą kartą išvys Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje rodomą Karolio Szymanowskio operą „Karalius Rodžeris“. Žinomiausią lenkų kompozitoriaus modernisto operą čia atliks Gdansko Baltijos operos teatro (Opera Bałtycka) solistai, choras, baleto šokėjai ir simfoninis orkestras.

Kostiumus 2022 metų „Karaliaus Rodžerio“ pastatymui Gdanske sukūrusi dizainerė Magdalena Brozda kilusi iš Čenstakavos miesto, bet jau daugelį metų gyvena ir dirba Ženevoje. Būtent šiame Šveicarijos mieste ji baigė Aukštąją meno ir dizaino mokyklą, vėliau bendradarbiavo su tokiais pažangiais mados namais kaip „A. F. Vandevorst“ ar „Hussein Chalayan“. Už mados kolekciją „If I die today, please call me tomorrow“ („Jei mirsiu šiandien, paskambink man rytoj“) 2015 m. dizainerė pelnė prestižinį „H&M Design Award“ publikos apdovanojimą, kelerius metus sėkmingai plėtoja savo aksesuarų liniją „Worn official“, gaminamų ne Azijoje (jai tai yra itin svarbu), o Šveicarijoje, kur ji ir gyvena. Kostiumų kūrimas operai „Karalius Rodžeris“ buvo jos dvigubas debiutas – tiek operos pasaulyje, tiek Lenkijoje.

– Ar anksčiau Jums buvo žinomas šis Karolio Szymanowskio šedevras?

– Be abejo, žinojau kompozitorių Szymanowskį, bet turiu prisipažinti, jog anksčiau neteko matyti „Karaliaus Rodžerio“. Sulaukusi Baltijos operos pasiūlymo sukurti kostiumus šiai operai, pradėjau klausytis jos muzikos. Nenorėjau vadovautis vaizdu. Muzika manyje sukėlė keisto sąstingio jausmą, egzistencinių abejonių antplūdį ir priešinimąsi atmetimui ar atskirčiai. Tik vėliau „Youtube“ pasižiūrėjau kelis šios operos pastatymus. Tuomet ėmiau sau kelti tūkstančius klausimų apie patį darbo procesą ir svarstyti, ar tikrai susidorosiu su šia užduotimi. Juk kostiumus reikia sukurti ne tik pagrindiniams veikėjams – Roksanai, Piemeniui, Edrisiui ir Rodžeriui, bet ir moterų, vyrų, vaikų choro, baleto artistams. Neįsivaizdavau darbo operoje ypatumų.

– Kaip kūrėte kostiumus?

– Per pirmąjį susitikimą su režisieriumi Romualdu Wicza-Pokojskiu ir scenografe Hanna Wójcikowska-Szymczak ilgai kalbėjomės apie spektaklio idėją. Tada išgirdau sakinį, kuris įstrigo: kursime pasaulį iš daugelio skirtingų elementų. Aptarėme, kaip kiekvienas įsivaizduojame atskirus personažus, jų bruožus, svarstėme, kokia turėtų būti jų išraiška. Nuskambėjo žodis „sekta“. Gavau scenografijos apmatus, juose – smėlėtas horizontas ir šventykla. Ėmiau ieškoti atskaitos taškų, skaičiau apie amišus ir mormonus. Gilinausi į XX a. 3 dešimtmečio, kuomet buvo parašyta opera, specifiką. Analizavau to dešimtmečio drabužių konstravimą, kad kurdama, pavyzdžiui, korsetus, galėčiau semtis idėjų iš to laikotarpio istorijos ir ikonografijos.

– Kuo skiriasi drabužių dizainerės ir operos kostiumų dailininkės darbas?

– Dažniausiai dirbu su medžiaga, nuo jos pradedu kurti kiekvieną darbą: apgaubiu manekeną medžiaga, modeliuoju ją, keičiu. Tačiau operos atveju atspirties tašku tapo ne medžiaga, o pokalbis, bendradarbiavimas. Juk Baltijos operos scenoje rodomas ne Magdos Brozdos mados kolekcijos pristatymas. Kostiumai yra didesnės visumos dalis, ilgas valandas trukusių pokalbių ir bendros vizijos rezultatas. Tai yra Romualdo Wiczos-Pokojskio režisuotas operos spektaklis, kuriam scenografiją kūrė Hanna Wójcikowska-Szymczak, o kostiumus – Magdalena Brozda. Visi šie elementai vizualiai turi jungtis į vieną visumą. Režisierius norėjo, kad dainininkai dėvėtų drabužius. O tai, ką aš kuriu, garsėja tuo, jog nelabai tinka dėvėti kasdien. Taigi turėjau ieškoti kompromiso su savimi. Pirmiausia nusipiešiau veikėjus, kūriau koliažus sluoksniuodama visus, mano manymu, svarbius elementus. Paskui užpiešiau galutines formas. Norėjau, kad scenoje matytųsi proporcijos, kad kostiumai darytų įspūdį net paskutinėse eilėse sėdintiems žiūrovams.

– Taigi ką išvysime scenoje?

– Visų pirma darnią viziją. Sektantus primenančius žmones, vilkinčius minimalistinius juodus drabužius ir dėvinčius tokios pat spalvos trumpus perukus. Dirbau su apimtimi, pūstomis rankovėmis ir formomis, kurios suteikia kostiumams plastiškumo. Pasirinkau lengvą, švytintį nailoną, panašų į tą, iš kurio siuvami parašiutai. Iššūkį kėlė bandymas viską susieti su režisieriaus vizija, kurioje svarbus kūniškumas. Stengiausi kostiumuose perteikti gundymo motyvą.

– O pagrindiniai veikėjai? Kokį kostiumą parinkote Roksanai?

– Dvi suknias – ilgas, iki žemės. Pirmame veiksme juodą, o antrame šviesiai žalio atspalvio. Abi sudaro korsetas ir plačios rankovės, krintančios nuo nuogų pečių. Jos perukas – ilgi juodi plaukai ir „radikalūs“ kirpčiukai. Blyškų Roksanos veidą paryškina šviesus grimas, dideli auskarai.

– Ar visi kostiumai vienspalviai?

– Ne visi. Spalva išsiskiria Piemens ir Edrisio kostiumai. Čia rėmiausi XII a. medžiagų pavyzdžiais, kuriuos radau to meto Sicilijos vaizduojamojo meno reprodukcijose.

– Kaip kuriamas drabužis operos dainininkui?

– Nesitikėjau, kad teks atsižvelgti į tiek daug techninių darbo scenoje aspektų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad negaliu per daug įsijausti su audiniu apie kaklą, nes atlikėjams kils problemų dainuojant, ir kad per sunkūs auskarai gali kelti bėdų. Siuvykloje dirbančios moterys man taip pat paaiškino, kad kostiumai neturėtų per stipriai šlamėti, tad pasirinkau lengvus nailonus. Jūs klausiate, kaip kuriamas drabužis operos dainininkui, bet juk vaidinime dalyvauja ir choras, kuriame yra įvairaus amžiaus, sudėjimo žmonių. „Karaliuje Rodžeryje“ būtent choras, arba liaudis, vaidina labai svarbų vaidmenį. Choristai negali atrodyti prasčiau už solistus, turi kažkuo išsiskirti. Tad sukūriau po kelis suknių modelius moterims ir po kelis komplektus vyrams.

– Kaip atrodė gamybos procesas? Ar asmeniškai prižiūrėjote, kaip siuvami kostiumai?

– Tai nebuvo būtina. Baltijos operoje dirba nuostabūs specialistai. Operos siuvyklai vadovaujanti Teresa Biegalska – didžiulę patirtį turintis žmogus. Nustebau, kad Teresa nedirba su kostiumų prototipais, juos iš karto siuva pagal nupieštą modelį. Per susitikimą sutarėme, kad iki pat premjeros bendrausime nuotoliniu būdu.

– Ar patirtis operos pasaulyje pravers Jums mados pasaulyje?

– Šiandien daug kalbama apie sustabarėjusį, stereotipinį požiūrį į dizainą, kai mados namus valdantis meno vadovas yra guru, kuriam visi paklūsta. Bet dabar toks modelis nebepasiteisina. Ateina laikas, kai būtinas komandinis darbas – sutelktos pajėgos ir kūrybinis bendradarbiavimas. Jaunoji dizainerių karta pirmenybę teikia būtent tokiems sprendimams. Dėstau studentams aukštojoje meno ir dizaino mokykloje „Head Genève“ ir stebiu, kaip keičiasi mados industrijos profesionalų mąstysena. Todėl bendradarbiauti kuriant „Karalių Rodžerį“ buvo žavu. Ateityje tikrai vyraus darbo modelis, kai bendradarbiaujant jungiamos įvairios vizijos ir gebėjimai. Pokalbis, dalijimasis, meniniai kompromisai, kitų išklausymas – tai, mano nuomone, dabarties ir ateities kūrybos raktažodžiai.

– Norėčiau paklausti apie svajonių kolekciją. Ar jau esate ją sukūrusi, o gal dar viskas priešakyje?

– Daugelį metų galvoje sukasi drabužiai, pasiūti tik iš pėdkelnių. Striukės, suknios, batai, sukurti iš vienos vienspalvės medžiagos. Galbūt kada nors sulauksiu pasiūlymo iš kokio nors dramos ar operos teatro ir ši svajonė išsipildys.

Kalbino Agata UBYSZ

Jaukiausioms metų šventėms pasibaigus, džiaugsmingai sutikus Naujuosius ir artėjant Trijų karalių šventei, gyventojai, kaip įprasta, nupuošia šventinę nuotaiką namuose kūrusias eglutes. Vieniems namuose kalėdinę dvasią kūrė gyvas, vazone augantis medelis, kiti namus puošė kirstine eglute ar kėniu, treti – eglišakias. Verta žinoti, kad ir kokį kalėdinį medelį pasirinkote, po švenčių jį panaudoti galima įvairiais būdais. Valstybinių miškų urėdijos miškininkai pataria, kaip elgtis su dar žaliuojančiais bei jau nudžiūvusiais medeliais.

Jeigu nupuošto kalėdinio medelio vazone spygliai žali, nebyra, medelis atrodo sveikas, galite pernešti jį į vėsesnę patalpą, kurioje yra natūralios šviesos. Tačiau tokiam medeliui būtina priežiūra – nuolatinis laistymas bei tręšimas, jeigu jis jau yra pradėjęs augti. Sodinti į lauką jį galima tik tada, kai baigiasi pavasarinės šalnos ir oro temperatūra yra aukštesnė nei 10 laipsnių. Svarbu pabrėžti, kad eglė sodinama tik lietingą dieną, nes saulės šviesa gali apdeginti staiga į lauką išneštą augalą.

„Jei per šventes namus puošęs vazoninis medis ima smarkiai byrėti, pakinta spyglių spalva ar nudrėskus žievės lopinėlį matosi sausas, rudas sluoksnis – išgelbėti jo nebepavyks. Dažnu atveju, vazonuose auginami kalėdiniai medeliai neišgyvena dėl drėgmės trūkumo, per aukštos temperatūros patalpoje. Jei šiuos požymius pastebite, tokio medelio nesodinkite, jis tikrai nebeaugs. Geriausia išrauti jį iš vazono, nupurtyti visas žemes nuo šaknų, o tuomet sudeginti arba vežti perdirbimui“ – patarimais dalijasi Valstybinių miškų urėdijos Medelynų padalinio specialistė Inga Rylienė.

Jei namus kalėdiniu laikotarpiu puošėte eglišakėmis, po švenčių jas galite panaudoti dar kartą. Eglių šakos puikiai tiks lauke augančių medelių ar augalų, kurie nėra atsparūs šalčiui, apdengimui. Jos taip pat gali tapti puikia priemone siekiant atbaidyti laukinius žvėris, gyvūnus, kenkėjus, mėgstančius paskanauti soduose augančius medelius bei augalus. Pasibaigus šaltajam sezonui eglišakes galima sudeginti arba vežti perdirbimui.

Miškininkai primena, kad su namus puošusiomis kirstinėmis eglėmis, kėniais ar kitos rūšies medeliais bei eglišakėmis po švenčių būtina elgtis atsakingai. Viską galima nuvežti į specialius žaliųjų atliekų konteinerius ar artimiausias medelių surinkimo vietas, kurias numato kiekviena savivaldybė. Surinkti medeliai ir šakos yra susmulkinami bei panaudojami biokuro gamybai.

Šventiniu laikotarpiu Valstybinių miškų urėdijos miškininkai tradiciškai vykdė kalėdinių medelių prekybą, nemokamos eglišakių dalijimo akcijos „Parsinešk Kalėdas į savo namus“ metu visoje Lietuvoje gyventojams išdalinta daugiau nei 100 tūkst. eglių ir pušų šakų, taip pat keli šimtai medelių padovanota kraujo donorams bei akcijos su Lietuvos policija metu kelyje sustabdytiems vairuotojams.

Valstybinių miškų urėdijos inform.

Baigėsi itin intensyvūs po­litiniam gyvenimui metai, kai vyko net treji rinkimai ir referendumas. Tačiau kaip parodė metų pabaigoje su­rengta visuomenės apklausa, dauguma žmonių vis tiek liko nepatenkinti demokratijos būkle, nors rinki­mai įvyko, jų rezultatų niekas ne­gin­čija. Čia jau veikiausiai bendra ten­den­ci­ja, kad vis išrenkame „ne tuos“. Todėl, ko gero, kiekvienas įvai­riau­sius iššūkius turime spręsti patys, ir jie nepriklauso nuo to, kas yra val­džioje, o veikiau nuo to, kiek turime drąsos imtis kažką keisti.

Andrius NAVICKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1

Paskutiniame praėjusių metų posėdyje rajono vadovai vėl sugrįžo prie elektromobilių įkrovimo stotelių įrengimo. Planas, kuriame numatyta rajone statyti 31 įprasto galin­gu­mo elektromobilių įkrovimo stotelę, suderintas ir patvirtintas dar 2021 m., bet jų Šilalė­je vis dar nėra nė vienos. Ir negali būti, nes iki šiol savivaldybė net neskelbė konkurso privatiems investuotojams parinkti.

Daiva BARTKIENĖ

A. AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1

Šiandien prasideda bene daugiausiai viso pasaulio autosporto gerbėjų dėmesio sulaukiančios sudėtingiausios pasaulio lenktynės „Dakaras 2025“. Šiemet jau 47-ąjį kartą vykstančioje sporto šventėje debiutuoja ir Šilalės krašto atstovas motociklininkas N. Jucius. Iš viso Lietuvai šiais metais atstovauja net 11 sportininkų, o su šturmanais – 15.

„Šilalės artojas“ jau rašė, jog patvirtinimo, kad yra atrinktas ir galės startuoti šiųmečiame Dakare, Nerimantas sulaukė dar vasarą. Tada jis sakė, jog jausmas yra neapsakomas, bet pripažino, kad laukia tikrai nelengvas ir sunkus tolimesnis pasiruošimas.

Dabar, jau nuvykęs į Dakarą, N. Jucius savo socialinio tinklo paskyroje dalijasi informacija, jog pirmajam Dakarui, kurį jis vadina gyvenimo startu, pasiruošta, o administracija ir techninė komisija praeita sėkmingai.

Nerimantas – vienas iš trijų Dakaro naujokų ant motociklo. Kartu su juo motociklų kategorijoje debiutuos Gediminas Šatkus ir Mykolas Paulavičius, taip pat Dakare dalyvauja jau patyrę lenktyninkai Modestas Siliūnas ir Arūnas Gelažninkas. 

N. Jucius, nuo vaikystės lenktyniaujantis motociklu bekelėje, yra dukart Europos enduro čempionas (2021 ir 2022 m.), daugybę kartų tapęs Lietuvos enduro, kroso ir motokroso čempionu. Pasak paties Nerimanto, pasirengimas Dakarui apėmė dalyvavimą dvejuose „Breslau“ raliuose – „Abu Dhabi Desert Challenge“ bei „Rallye du Maroc“, kur Nerimantas už­ėmė 25-ąją vietą bendroje įskai­toje ir 17-ąją „Rally2“ klasėje.

„Pirmajame Dakare nenoriu per daug užsibrėžti, bet fini­šas tarp 30 geriausių būtų labai geras rezultatas. Svarbiausia man yra solidžiai užbaigti ralį be avarijų ar klaidų, o didžiausias mano tikslas yra garbingai atstovauti Lietuvai ir parodyti stipriausią savo pusę“, – sako sportininkas. 

2025 m. Dakaro ralis Saudo Arabijoje vyks iki sausio 17 d., N. Jucius startuos 130 numeriu motociklų klasėje.

Kaip skelbia sportas.lt, šįkart ralis startuoja Saudo Arabijoje esančiame Bišos mieste, o baigsis Šubaitoje. Per dvi savaites dalyvių laukia net 12 skirtingų, tačiau su didžiausiais iššūkiais akis į akį priversiančių susidurti etapų, kurių metu teks įveikti net 5117 kilometrų.

„Prestižinėje „Ultimate“ visu­rei­gių klasėje išvysime Benedik­tą Vanagą, Roką Bačiušką, Gintą Petrų ir Darių Lesauską bei Vladą Jurkevičių ir pastarojo šturmaną Aisvydą Pauliukėną. Vaidotas Žala šiemet varžysis sunk­vežimių klasėje, o Karolis Raišys su šturmanu Ignu Daunoravičiumi imsis „Dakar Classic“ iššūkio.

2025-ųjų Dakaro ralis žada tapti vienu iš sudėtingiausių ir įspūdingiausių automobilių sporto renginių pasaulyje. 47-ą kartą rengiamose lenktynėse da­lyviai susidurs su milžiniško­mis smėlio kopomis, daugiau nei 1000 km besitęsiančiu 48 valandų „Chrono“ greičio ruožu ir dviejų savaičių iššūkių maratonu Saudo Arabijoje.

Sausio 3 d. Bišoje lenktynininkai stoja į 29 km greitąjį prologo etapą. Iškart po jo – 48 valandų „Chrono“ etapas ir maratono ruožas. Antroje ralio savaitėje visos trasos ves į „Tuščiojo Ketvirčio“ („Empty Quarter“) dykumą. Būtent šiose Saudo Arabijos smėlio kopose bus nuspręsta, kas taps šio Dakaro nugalėtojais. Lenktynės baigsis sausio 17 d. Šubaitoje, kiekvienas, pasiekęs finišą, galės vadintis tikru čempionu“, – skelbia sporto portalas.

Iš viso 2025-ųjų Dakaro ralyje dalyvauja daugiau nei 650 lenktynininkų septyniose kategorijose: motociklai, automobiliai, „Challenger“, SSV, sunkvežimiai, M1000 ir „Classic“.

„Šilalės artojo“ inform.

N. JUCIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Raimondas Matutis daugumai šilališkių žinomas kaip krepšinio komandos „Lūšis“ žaidėjas, o tauragiškiams – kaip ugniagesių tarnybos vadovas. Praėjusių metų pa­bai­goje vyro veikla ir pasiekimai buvo įvertinti – Mero pa­dėkos vakare Raimondas sulaukė apdovanojimo už profesionalią ir nuoširdžią švietėjišką veiklą, ugdant jau­nuosius Šilalės krašto krepšininkus bei krepšinio sporto populiarinimą Šilalėje, o teikiant jam Auksinę gilę, iš kultūros centro salės balkono aidėjo jaunimo šūksniai „Raima, Raima, Raima“.

Mero padėkos vakare įvertinta dešimt Šilalės kraštui nusipelniusių žmonių, tarp kurių – ir R. Matutis, savo darbais, idėjomis ir pasiaukojimu prisidedantis prie Šilalės klestėjimo ir augimo.

„Nieko nežinojau, kad metų apdovanojimui buvo pateikta ir mano kandidatūra, todėl tai tikrai buvo didžiulė staig­mena, tokio įvertinimo sulaukiau pirmą kartą. Kad esu tarp nominantų, sužinojau eilinę darbo dieną. Atėjus į berniukų krepšinio treniruotę, šią naujieną pranešė kolegos. Smagus jausmas. 

Aišku, labai džiugina toks įvertinimas, bet kartu ir įpareigoja – tai tik­rai yra paskatinimas veikti dar aktyviau. Mano supratimu, kiek­­vienas apdovanojimas ar padėka žmogui yra labai svarbus, suteikia papildomos motyvacijos atsakingai dirbti mėgiamą darbą“, – apdovanojimų ceremonijos vakarą „Šilalės artojui“ sakė R. Matutis.  

Jis pripažino esantis komunikabilus, atsakingas, iniciatyvus, siekiantis geriausiai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, sugebantis organizuotai vykdyti komandinį darbą. Tai – tos savybės, kurios yra būtinos tiek Raimondo tiesioginiame darbe, tiek žaidžiant krepšinį ar treniruojant jaunąją kartą. 

Kaip tarnybą ir pomėgį sekasi suderinti? Pasak šilališkio, tai yra veiklos, kurios ne tik viena kitai netrukdo, bet netgi viena kitą papildo. 

„Mano nuomone, svarbiausia, jog darbas būtų mėgstamas, o kai patinka tas, kuo užsiimi, kas išties tau rūpi, nėra jokių kliūčių. Man atrodo, kad darbas priešgaisrinėje tarny­boje ir krepšinis yra netgi kaž­kuo panašūs. Tiek darbe, tiek žaidime būtina treniruotis, bū­ti stipriam fiziškai, bet tuo pačiu ir tarnyboje, ir sporte negalima pamiršti teorijos, loginio mąstymo“, – iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus dalykus tapatino pašnekovas.

R. Matutis šiuo metu yra Tauragės priešgaisrinės tarnybos viršininkas, tad jo darbo valandos fiksuotos, o vaikus jis moko žaisti krepšinį ir pats tuo užsi­ima po darbo arba savaitgaliais. 

„Šiuo metu krepšinį žaidžiu tik mėgėjiškai, kai turiu laiko, dalyvauju treniruotėse ar varžybose su Šilalės „Lūšies“ komanda. Tačiau suderinti grafikus, atrasti tam laiko darosi vis sudėtingiau“, – pripažino 24 metus krepšinį pats žaidžiantis ir iš jų aštuonerius metus jaunuosius krepšininkus treniruojantis Raimondas. 

R. Matutis Šilalę vadina krepšininkų kraštu, nes pas mus krepšinį žaidžia visi – pradedant vaikais, baigiant veteranais. Be to, Šilalės vardą garsina ir profesionaliai, aukščiausiose lygose puikiai rungtyniaujantys kraštiečiai.

„Esu įsitikinęs, jog ši tendencija ir ateityje nesikeis. Tuo labiau, jog dabar turime puikią areną, yra kur treniruotis, be to, yra sportui tinkamas stadionas ir pušynas, kur, tikiuosi, bus atnaujinta infrastruktūra. Kiek pažįstu vietinių – visi žaidžia ar yra žaidę krepšinį. Todėl neabejodami galime didžiuotis, kad Šilalėje posakis „krepšinis yra antroji religija“ tikrai galioja, o tikėjimo juk niekas taip lengvai nekeičia“, – šypsojosi treneris.

Jis neslėpė – iš kolegų, dirbančių kituose šalies miestuose, ne kartą yra girdėjęs nuogąstavimų dėl augančios jaunimo kartos – esą juos sunku sudominti krepšiniu, ateityje gali nebebūti iš ko formuoti rinktinių.

„Šilalėje bent jau aš tokios problemos nejaučiu – šilališkiai vaikai labai noriai lanko treniruotes, o kad tai yra tiesa, įrodo ir mano auklėtinių palaikymas šio vakaro metu“, – džiaugėsi R. Matutis.

Šiuo metu jis treniruoja dvi jaunuolių (berniukų) grupes,

abiejose yra po 25 šilališkius (viena grupė sudaryta iš 2008–2010 m. gimusiųjų, kita – iš 2018–2019 m.). Tad gavęs apdovanojimą kaip vaikų ir jaunuolių krepšinio treneris, R. Ma­­tutis tikino jaučiantis dar didesnę paskatą kuo aktyviau dirbti su jaunąja Šilalės krašto karta ir siekti dar daugiau pergalių už Šilalę.

Žydrūnė MILAŠĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Kaimyninių rajonų gyventojai dažnai juokauja, kad Šilalė yra užsienis, nes viskas, net ir orai, čia kitaip. Ir tai tiesa – orai Šilalės rajone išties gerokai skiriasi, o tuos skirtumus jau antras šimtmetis fiksuoja Laukuvos meteorologijos stoties darbuotojai, pastaruoju metu naudodamiesi ir naujausiais prietaisais. 

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Komunikacijos ir tarptautinio bend­radarbiavimo skyriaus vyriausiasis spe­cialistas Gytis Valaika Laukuvą vadina lietuviškomis Al­pėmis ir tvirtina, jog oras čia esąs toks pat, kaip kal­nuose.

Pertrauką darė tik pokariu

Pirmosiomis praėjusių metų dienomis laukuviškiai tyliai pa­minėjo Laukuvos meteoro­lo­gijos stoties įkūrimo 100 me­tų jubiliejų. Oro temperatūra, vėjo kryptis, debesuotumas, kritulių kiekis ir daugybė kitokių parametrų Laukuvoje fiksuojami nuo 1924-ųjų vasario 1 d. Pirmuoju orų stebėtoju ir šios stoties įkūrimo iniciatoriumi tapo gydytojas Bronislovas Tallat-Kelpša. 1941 m. orai Laukuvoje buvo pradėti stebėti visą parą, tačiau 1944 m. stotis buvo uždaryta ir savo veiklą vėl pradėjo tik 1950-ųjų birželio 1 d. 

Laukuvos meteorologijos sto­tis keletą kartų keitė ir savo vietą. 1951 m. Rietavo rajono valdžia jai paskyrė 0,83 ha sklypą pietvakarinėje miestelio dalyje, už mokyklos. 1965 m. stotis pastūmėta 100 metrų į pietus, o 1991-aisiais perkelta maždaug pusantro kilometro į pietus ir įkurdinta Dvarviečių kaime, apie 1,8 km nuo miestelio centro. 

Nors 1944 m. Laukuvos meteorologijos stotis buvo aprū­pinta vokiečių pagamintais prie­taisais, vėliau joje ilgą laiką buvo naudojama rusiška įranga. 1950 m. krituliai buvo pradėti matuoti Tretjekovo kritulmačiu, nuo 1964-ųjų debesų padas matuojamas prožektoriumi, dar po metų atsirado inst­rumentai matomumo nuotoliui nustatyti. 

2010 m. Laukuvoje pastaty­tas pirmasis Lietuvoje 39,5 met­­ro aukščio radiolokacinis radaras apvalintu kupolu – po juo įkurdinta galinga palydovinė an­tena, elektromagnetinėmis ban­gomis gaudanti informaciją net 250 kilometrų spinduliu vykstančius meteorologinius reiškinius. Pernai buvo atnaujintas ne tik šis radiolokatorius, bet ir visa stotyje esanti automatinė matavimo įranga.

Daugiausiai lyja ir prisninga

Daug kam kyla klausimų, kodėl meteorologijos stotis įkurta būtent Laukuvoje. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus  vyriausiasis specialistas G. Valaika tikina, jog meteorologiniu atžvilgiu ši vietovė yra pati įdomiausia Lietuvoje.

„Laukuva yra žemaičių aukštumų, kurios tęsiasi nuo Kryžkalnio iki Rietavo, vakarinėje dalyje, todėl juokaudami mes sakome, kad tai lietuviškos Alpės, žinoma, Lietuvos masteliais. Tai savotiška kalnų meteorologijos stotis – žemaičių aukštumoje kalvos yra iškilusios 150–250 metrų. Net ir tokio aukščio kliūtys formuoja šiek tiek kitokias klimatines sąlygas“, – sako G. Valaika.

Ilgamečiai stebėjimai rodo, jog Laukuvos apylinkėse vidutinė oro temperatūra beveik visada yra šiek tiek žemesnė, o labai šiltą dieną maksimali oro temperatūra būna 2–3 laipsniais žemesnė negu netoliese esančiose žemumų meteorologijos stotyse. Rudenį čia truputį anksčiau iškrenta pirmasis sniegas ir susiformuoja pastovi sniego danga, o pavasarį – atvirkščiai, jis šiek tiek ilgiau išsilaiko. Taigi žiema Laukuvoje užsibūna ilgiau. 

Pasak G. Valaikos, Laukuva įsikūrusi priešvėjinėje žemaičių aukštumos pusėje, tad dėl sąlyginai didelio aukščio virš jūros lygio bei gana nedidelio atstumo iki Baltijos jūros, čia pučia vieni stipriausių vėjų. Vidutinis metinis vėjo greitis nedaug nusileidžia pajūryje išmatuojamoms reikšmėms. Būtent dėl gausesnių kritulių, šaltesnių bei ilgesnių žiemų ir stiprių vėjų Laukuvos apylinkėse dažniausiai visoje Lietuvoje būna fiksuojamos pūgos. Paskaičiuota, kad vidutinė pūgų trukmė (per metus) čia yra maždaug dvigubai didesnė nei Lietuvoje. Tą patį galima pasakyti ir apie lijundras. Laukuvos apylinkėse dažniausiai visoje Lietuvoje susidaro rūkai, kurie čia neišsisklaido ilgiausiai. Tai lietingiausia šalies vieta, per metus čia vidutiniškai iškrenta 821 mm kritulių. Laukuvai priklauso ir storiausios sniego dangos rekordas.

„Po šio fakto galbūt nuskambės truputį paradoksaliai, tačiau Laukuvos meteorologijos stotyje, kaip ir pajūryje, per metus fiksuojama vidutiniškai mažiausiai apsiniaukusių dienų”, – sako G. Valaika. 

Automatika žmogaus nepakeitė 

Net 35 metus Laukuvos meteorologijos stotyje dirbanti vyriausioji stebėtoja Audronė Ev­­čenkienė neabejoja, kad oro są­lygų stebėjimas Laukuvoje yra bene svarbiausias Lietuvo­je – orus prognozuojantiems sinoptikams suteikia daugiausiai būtinos informacijos. 

„Dažnai manęs laukuviškiai klausia, koks oras bus rytoj. Tai visiems sakau, kad mes orų neprognozuojame, tik juos stebime ir kas 3 valandas, aštuonis kartus per parą, tiksliai matuojame matomumą, debesų aukštį, žemės paviršiaus temperatū­rą, vėjo greitį, kritulių kiekį ir daugybę kitokių parametrų, o vasarą – dar ir žemės įšilimą įvairiame gylyje“, – pasakoja A. Ev­čenkienė. 

Kiekvienas specialioje aikštelėje užfiksuotas paramet­ras užrašomas meteorologinių stebėjimų knygelėje, informacija užkoduojama skaičiais ir kas 3 valandas telegrama persiunčiama į centrinę Lietuvos stotį, iš kur pasiekia visus pasaulio meteorologijos duomenų bankus. Procesas nenutrūksta nei naktį, nei savaitgaliais ar per šventes. Šie duomenys tokie svarbūs yra dar ir dėl to, jog Laukuvos meteo­rologijos stotis yra įkurta 156,8 metrų aukštyje virš jūros lygio ir yra aukščiausiai oro parametrus fiksuojanti šalies meteorologinė įstaiga. 

„Geriausiai galima palyginti, žinant, kad Klai­­pėdos miestas virš jūros ly­­gio iškilęs vos 6 metrus. Tai kei­čia klimato sąlygas. Kritulių – lie­taus ir sniego – sulaukiame daugiau nei kitur. Kai vėjas pučia iš vakarų, smarkiausias būna Klaipėdoje, bet kai pučia vėjai iš žemyno, didžiausias visada būna Laukuvoje. Ir pūgų čia būna dažniausiai“, – pastebi A. Evčenkienė. 

Anksčiau Laukuvos meteorologijos stotyje stebėtojomis dirbančios moterys visus matavimus atlikdavo rankomis. Nors dabar stotis automatizuota ir rankomis nieko, išskyrus sniego dangos storį, matuoti nereikia, darbo netrūksta.  

Būtina periodiškai patikrinti, ar veikia prietaisai, matuoti kritulių kiekį – nors, pasak A. Evčenkienės, yra ir automatinis kritulmatis, vis dar naudojamas ir senasis Tretjekovo. Į aikštelę einama ir dirvos purenti: prie temperatūros matavimo termometrų negali būti net mažiausios žolelės. 

Šilutėje, Biržuose ir Varėnoje yra įrengti automatiniai žaibų fiksavimo prietaisai, bet žaibų išlydžius stebi ir Laukuvos stoties darbuotojai – prasidėjus griaustiniui, pranešama tarnybai, pranešimas perduodamas ir tada, kai perkūnija baigiasi. Anksčiau tokius pranešimus reikėdavo išsiųsti ir kai pakildavo rūkas, prasidėdavo apledėjimas ir kt. 

Sunkiausia, pasak Audronės, dirbti žiemą. Jei sniego yra daugiau nei 6 centimetrai, juo visiškai padengtas žemės paviršius, daroma sniego nuotrauka – tenka nueiti kelis kilometrus į atvirą vietovę laukuose. Stebėtojai turi 1 km atkarpoje kas 10 metrų išmatuoti dangos storį ir net pasverti sniegą, kad būtų galima suskaičiuoti vandens atsargas – pagal tai prog­nozuojami pot­vy­niai. 

„Kai prisninga 60–70 cm, toks pasivaikščiojimas nebūna leng­vas. Dirbame po vieną, o reikia neštis matuoklę, svarstyk­les. Žiemos dabar kitokios, bet sniego visada bū­na – jau ir šią žiemą teko matuoti jo dangos storį“, – sako A. Evčenkienė. 

Lietuviškas „Bermudų trikampis“

Pasak Laukuvos meteorologijos stoties vyriausiosios stebėtojos, klimato kaita pastebima plika akimi. Dabar žiemų nėra, o anksčiau taip užpustydavo, kad stebėtojoms net į aikštelę nueiti ne visada pavykdavo. Da­bar ir perkūnija žiemą tampa dažnu reiškiniu. Tiesa, šiltų žiemų pasitaikydavo ir anksčiau. Ir saulės aktyvumas nėra naujas dalykas. Tarkime, 2011 m. A. Evčenkienė Laukuvos pakraštyje gėrėjosi šiaurės pašvaiste. 

„Dabar ją mato tik per foto­aparatų kameras, o aš tada mačiau plika akimi“, – teigia daugybę metų Laukuvos meteorologijos stoties darbuotojų kolektyvui vadovaujanti moteris. 

Norintiems daugiau žinoti apie orą lietuviškame „Bermudų trikampyje“ – tarp Laukuvos, Kryžkalnio ir Kelmės, A. Evčenkienė pateikia šiek tiek skaičių. Pasak jos, Laukuvoje fiksuojama 5,7 laipsnių vidutinė metinė temperatūra. Šalčiausias yra sausio mėnuo, kai vidutinė temperatūra nukrenta iki 5,3 laipsnių. Liepą vidutinė oro temperatūra pakyla iki 16,1 laipsnio šilumos. 

Didžiausi karščiai – 32,8 C Laukuvoje buvo užfiksuoti 1968 m. birželį. 1942 m. sausio mėnesį oras buvo įšalęs iki minus 36,9 C. Daugiausiai prilijo 1953-iųjų rugsėjo mėnesį – net 81,3 mm, o tai yra dešimtadalis visų per metus Laukuvoje iškrentančių kritulių. Vidutinė sniego danga šiame krašte būna 26 cm, o storiausia – net 94 cm – užfiksuota 1931 m. kovo mėnesį. 

Laukuvoje vyrauja pietvakarių krypties vėjas, vidutinis metinis jo greitis yra 3,8 m/s, bet 1967 m. spalio 18 d. vėjo gūsiai siekė net 34 m/s. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Kaip toliau gyventi, kai po daugybės bendražygių žūčių jautiesi pusiau mirusi“? Tokį klausimą uždavė spektaklio herojė Nadia, užsivilkusi apsauginį kombinezoną, užsidėjusi šalmą ir išėjusi į minų lauką...

Lesės Ukrainkos vardo teatre Kyjive spektaklis „Atsargiai, mina“ trunka vos 45 minutes, tačiau emocijos įkaista taip, jog dalis žiūrovų apsiašaroja. Ne vien tik dėl puikiai išminuotoją Nadią vaidinančios Irinos Bučko-Doroševskos, bet ir dėl asmeninių išgyvenimų. Dauguma kalbintų žmonių prisipažino, kad fronte kovoja jų giminaičiai, bend­radarbiai ar mokslo draugai, dalis jų jau yra žuvę. 

Po spektaklio pakalbinęs vienintelę jo aktorę, sužinojau, kad Irina turi tolimų giminaičių Lietuvoje, o pjesę sukūrė bendram Ukrainos ir Lietuvos gat­vės teatrų festivaliui. Po puikaus įvertinimo nusprendė vaidinimą rodyti teat­re, vėliau pelnė Gynybos ministerijos kasmetinį Bogdano Chmelnickio vardo prizą už patriotizmo skatinimą. Visa tai sužinojau po spektaklio, o jis dėmesį prikaustė nuo pirmųjų minučių ir buvo lydimas tylaus gretimai sėdinčios moters kūkčiojimo. Kai vėliau moters paklausiau, kas ją taip sukrėtė, ji prisipažino, jog prieš du mėnesius į frontą buvo mobilizuotas jos sutuoktinis, todėl dabar, pergyvendama dėl jo likimo, į pasakojimus apie fronto baisumus ji ėmė reaguoti labai jautriai. 

Žiūrovai neslėpė jaudulio ir ašarų, po spektaklio teikė aktorei saldainių dėžutes, o ši dėkojo ir prašė prisidėti prie skraidyklių kariams pirkimo, pervedant lėšų į scenoje visą laiką rodomą sąskaitą.

„Aš šį vaidmenį irgi labai išgyvenu, man tai tarsi Bachmute žuvusio brolio Olego įamžinimas. Jam buvo tik 34-eri“, – sakė Irina.

Aktorė papasakojo, jog fronte sunkiai buvo sužeistas ir kovoti nebegali jos tėtis, tačiau į mūšius eina dėdė ir daugybė teatro darbuotojų ar jų šeimų narių, taip pat kariauja ir aktoriai. Fronte žuvo ne tik Irinos brolis, bet ir dėdė, mamos brolis.

Pjesė buvo sukurta pagal tik­rą jaunos šokėjos Nadios, karo metu atsisakiusios vykti į išsvajotą festivalį ir tapusios išminuotoja, istoriją. 

„Rašytoja pjesės pabaigoje sugalvojo Nadią „pražudyti“. Gal taip poveikis būtų didesnis, bet mudu su režisieriumi nusprendėme, kad aplink ir taip per daug skausmo, tad palikome heroję gyvą“, – atskleidė Irina.

Pjesės herojės Nadios tėvas po skyrybų persikelia gyventi į Krymą, o ten jį vaikystėje aplankiusi mergaitė Krymą ėmė įsivaizduoti kaip svajonių žemę, kuri dėl okupacijos tapo nepasiekiama. Per karą Nadia ne tik prarado ryšį su tėvu, bet išsiskyrė ir su jai svetimu tapusiu sužadėtiniu. Psichinę jos būseną labiausiai slegia naktiniai košmarai ir apmąstymai, kodėl žuvo visi bendražygiai išminuotojai, o ji vis dar gyva. Papildomai slegia ir tai, jog ji negali pasiguosti telefonu skambinančiai mamai, bet turi jai meluoti, kad dirba medike, o ne išminuotoja, mat bijo, kad mamos širdis teisybės neatlaikytų.

„Mane dažnai kamuoja toks pat klausimas ir sap­nuoju panašius košmarus“, – prisipažino po spektaklio aktorei padėkoti priėjęs kariškis Andrejus. 

Vaikinas sakė su okupantais kovojęs šešis metus, tačiau po sunkių sužeidimų neseniai buvo demobilizuo­tas. Paklaustas, ar tiki pergale, Andrejus sakė, jog yra karys ir privalo ja tikėti. Tuo tarpu su juo buvusi mergina tyliai sušnibždėjo, kad jis „didesnes viltis deda į Donaldo Trumpo taikos planą, nes žinios iš fronto yra prastos, o girdėdami apie nesėkmes, vyrai slepiasi nuo mobilizacijos“.

Ne visi pašnekovai teatre ir gatvėje taip kalbėjo, tačiau abejojančių pergale ir okupuotų teritorijų atsikovojimu akivaizdžiai pagausėjo. Tai liudija ir neseniai Kyjivo sociologinių apklausų įmonės „Demokratinės iniciatyvos“ atliktas tyrimas, skelbiantis, jog 47 proc. ukrainiečių pritartų stojimui į NATO, atsisakant Rusijos okupuotų teritorijų. Tam nepritartų 31 proc., nors prieš metus nepritariančiųjų buvo dauguma.

Pjesę „Atsargiai, mina“ žiūrėjau gruodžio pradžioje, o kadangi šv. Kalėdų išvakarėse spektaklius Kyjive ar Lvive lankiau ir prieš metus, ir prieš du, galiu palyginti žiūrovų nuotaikas tada ir dabar. Pamenu žmonių džiaugsmą, kai 2022 m. antroje pusėje Lvivo valdžia leido atnaujinti teatrų veiklą. Nors taupumo sumetimais salės buvo nekūrenamos ir žiūrovams teko sėdėti su paltais bei pirštinėmis, nuotaikos buvo pakilios. Mat tada per rudenį prasidėjusį kontrpuolimą Ukrainos kariuomenė sparčiai veržėsi pirmyn ir atsiėmė beveik visą Charkivo regioną. Kai 2022 m. 

lapkričio viduryje pavyko išvaduoti priešo labai ginamą Chersoną, praeivių veiduose nušvito šypsenos. Nemaža dalis šnekintų žiūrovų tada prognozavo, jog 2023 m. karas pasibaigs pergale ir visų okupuotų teritorijų išlaisvinimu, o kai kurie tuomet planavo ateinančius 2024-uosius švęsti atkovotame Kryme.

2022 m. gruodį Charkivo regione teko dalyvauti šv. Mikalojaus sutiktuvių šventėje vaikams, surengtoje vos už 25 kilometrų nuo Rusijos sienos esančioje Cirkūnų gyvenvietėje. Nors karo pradžioje čia buvo sugriauta daugiau nei pusė pastatų, o iš kaimo pabėgo dauguma gyventojų, jo vadovai buvo įsitikinę netolima pergale ir kvietė žmones grįžti gimtinėn.

Tačiau 2023 m. atnešė skaudesnę realybę, žmonių veidai apniuko. Maskva kažkokiu būdu sužinojo apie ukrainiečių ruošiamą naują kontrpuolimą ir, susprogdinusi Kachovkos užtvanką, sužlugdė šiuos planus. Be to, okupantai sustiprino savo puolimą, užėmė devynis metus ukrainiečių sėkmingai gintą Bachmutą bei kelias kitas strategines vietoves. Todėl dėl pagausėjusių apšaudymų Cirkūnų kaime 2023 m. buvo atšaukta suplanuota šv. Mikalojaus sutiktuvių šventė, o dalis čia sugrįžusių gyventojų vėl ryžosi bėgti. Panašios liūd­nos nuotaikos vyravo ir Kyjivo teatruose, o sostinės gatvėse matėsi vis daugiau neįgaliais tapusių karių...

Šis gruodis Kyjive buvo pats liūdniausias. Ukrainos sostinė prarado iki tol justą saugumo jausmą, kurį buvo suteikusi amerikietiška priešraketinė „Patriot“ sistema. Rusų konstruktoriai prikūrė naujų raketų ir skraidyklių, be to, jų ėmė leisti tokią gausybę, kad gynėjai nebeįstengia visų nutrenkti, o ir numuštų liekanos uždega butus, mašinas, pražudo žmones. Ir nors sostinė yra saugesnė už pafrontės Chersoną, Charkivą ar Sumus, ramybė Kyjive yra labai trapi. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.