Sekantys Regionų krepšinio lygos (RKL) A diviziono komandų žaidimą turėjo pastebėti, kaip puikiai aikštelėje dera skirtingo amžiaus ir skirtingos sportinės patirties žaidėjų veiksmai. Pasak sporto žinovų, pastaruoju metu ypač sėkmingai rungtyniaujančios „Lūšies“ lyderiai yra Nedas Vydmantas, Valdas Vasylius, Justas Košys ir tritaškių mėtymo asas Mindaugas Čepauskas.

Iš lėto turnyrinėje lentelėje viršun kilusi Šilalės „Lūšis“ po 15-ojo turo imta vadinti karščiausia lygos komanda. N. Vyd­mantas, žaidžiantis 2-uoju nu­meriu, minimas beveik kiek­viename geriausių RKL A diviziono žaidėjų dešimtuke, tad šiam 19-mečiui prognozuoja­mos didelės perspektyvos. Kaip skelbia RKL, Nedas lyderiauja ir tarp naudingiausių, ir tarp rezultatyviausių, ir pagal baudų pataikymą, ir pagal perimtų kamuolių skaičių, o išprovokuojant varžovų pražangas šiam šilališkiui apskritai nėra lygių – jis pirmauja visos Lietuvos mastu. 

Tik tritaškių mėtymo kategorijoje geriausiųjų dešimtuke N. Vydmanto nėra, bet čia išskiriamas kitas „Lūšies“ žaidėjas – M. Čepauskas, vilkintis marški­nėlius, pažymėtus 1-uoju numeriu. Ypač geros Mindaugui buvo rungtynės su Birštono „Milasta“, per kurias jis surinko 35 taškus (J. Košys pataikė – 16, V. Vasylius – 10). Nostra.lt – RKL pastebi, kad M. Čepauskas šiose varžybose buvo naudingiausias žaidėjas – be pelnytų taškų, 35-erių šilališkis atkovojo tris kamuolius ir pelnė 36 naudingumo balus. 

Krepšininkas, duodamas interviu RKL atstovams, neslėpė džiaugsmo.

„Jausmas, kai laiminčioje komandoje gali tapti savaitės naudingiausiu žaidėju ir vi­są savaitę pasimėgauti padidėjusiu dėmesiu, yra labai geras. Rungtynėse su Birštono „Mi­lasta“ pataikiau pirmą savo metimą, o snaiperiams tai yra labai svarbu – nuo tada „užsikūriau“ ir pajutau, kad galiu sumesti visus. Komandos draugai negailėjo perdavimų, sveikindavo po kiekvieno gero epizodo, o tai pridėjo dar daugiau pasitikėjimo savimi“, – prisipažino Mindaugas.

Patyręs snaiperis atskleidė, kaip „Lūšiai“ pasisekė tapti geriausia komanda lygoje.

„Pergalė po pergalės – ir pasitikėjimas atėjo. Pažiūrėjus į visų veidus prieš rungtynes supranti, kad pralaimėti tiesiog negalim“, – kalbėjo krepšininkas.

Komandos senbuvis atskleidė, kuo komanda išsiskiria šį sezoną ir kokia ji buvo praėjusį.

„Mūsų naujokai Gvidas ir Valdas puikiai pritapo „Lūšyje“, joje išliko senbuviai, paaugo jaunimas, ypač N. Vydmantas ir Vakaris Grikšas. Bet didžiausias „susižaidimo“ nuopelnas tenka treneriui Linui Lekavičiui – jo filosofija veikia, visi juo tiki. Pernai reikėjo laiko priprasti ir jam prie mūsų, ir mums prie jo, šiemet jau atrodome visai kita komanda. Niekas nesivaiko asmeninės statistikos, komandos komplektacija puiki – už tai didžiausia pagarba vadovui Ernestui Aušrai. Bendra chemija taip pat puiki, jaunimas ir veteranai gerbia vieni kitus, o jei ir kyla kokių nesutarimų, viską išsprendžiame rūbinėje. Už viso šito stovi trenerio Lino autoritetas, todėl visi krepšininkai atsiduoda 100 proc.“, – bendra atmosfera džiaugėsi M. Čepauskas.

Jis irgi negailėjo komplimentų didžiulį proveržį šiame sezone padariu­siam N. Vyd­mantui.

„Įspūdingas vaikis, puiki asmenybė. Turi gerą metimą iš tolimo nuotolio, gali mesti staigiai sustojus, greitais prasiveržimais drasko visų gynybą, pasižymi visomis savybėmis, kurių reikia aukštesniam lygiui. Labai smagu su juo žaisti. Manau, Nedas eis toli, o Šilalės komanda bus jam tramplynas į aukštesnį lygį“, – neabejoja patyręs krepšininkas.

Jis pripažino pasvarstantis ir apie karjeros pabaigą.

„Jau kelis sezonus galvoju, kad šis bus paskutinis, bet vis nugali noras žaisti, juo labiau, kad fiziškai dar jaučiuosi gerai, o ir komandoje turime puikių veteranų pavyzdžių – vyrams per 40 metų, o jų vis dar niekas neuždengia. Bet, žinoma, kuo toliau, tuo sunkiau suderinti šeimą, darbus ir krepšinį“, – neneigė sportininkas.

Pasak Mindaugo, puiku būtų, jei „Lūšis“ patektų į finalinį ketvertą bei pasidabintų aukso medaliais.

„Kol kas mūsų tikslas yra ket­vertas, o ten jau matysime. Būtų smagu dar kartą laimėti auksą su komanda. Mano asmeninis tikslas – būti kuo naudingesniu komandai, išlaikyti sportinę formą ir padėti jai pasiekti užsibrėžtus tikslus“, – sakė krepšininkas.

Mindaugas pasiuntė ir gražų palinkėjimą lygai bei sirgaliams.

„Komandos draugams linkiu išlikti pergalių kelyje ir išvengti traumų iki sezono finišo, fanams – toliau aktyviai rinktis ir aistringai palaikyti komandą. Taip pat turiu prašymą vienam iš mūsų pagrindinių fanų  Nerijui Jociui: sugrįžk į areną su savo būgnu, kuris įneštų dar daugiau garso ir energijos! O RKL linkiu nesustoti – ji yra teisingame kelyje, tegul ir toliau auga, tobulėja ir juda tik į priekį“, – sakė „Lūšies“ žaidėjas.  

Po 15-ojo turo Šilalės „Lūšis yra trečioje turnyrinės lentelės vietoje (iš 16 diviziono komandų). Po dvidešimties susitikimų keturiolika kartų „Lūšis“ šventė pergalę, devynias iš jų pavyko išplėšti namuose. Akivaizdu, jog namų sienos padeda, tad žaidėjams būtinas sirgalių palaikymas. 

Pakoregavus A diviziono susitikimų tvarkaraštį, „Lūšis“ vasario 7 d. namuose priims LCC Tarptautinio universiteto komandą. Šilalėje RKL A diviziono dvikovas dar matysime ir kovo 7–8 d. 

Šilališkių intriga, panašu, išsilaikys iki paskutinių sezono valandų, nes mūsiškiai išvykose rungtyniaus ir kovo 21–22 d.: paskutinės sezono varžybos numatytos kovo 22 d. Kazlų Rūdos sporto centre.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš Kvėdarnos kilęs aktorius Šarūnas Gedvilas gyvenime stengiasi vadovautis intuicija, drąsa ir gebėjimu nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis. Šiandien jis jau gana gerai žinomas aktorius, klounas ir įkvepiantis pavyzdys visiems, kurie tiki savo svajonių galia. Nuo pirmųjų žingsnių mokyklos scenoje iki darbo Vilniaus „Lėlės“ teatre ir organizacijoje „Raudonos nosys gydytojai klounai“, Šarūno kelias buvo kupinas netikėtų posūkių, atradimų ir iššūkių.

Kaip gimsta aktorius: pirmieji žingsniai ir netikėti pasirinkimai

Vaikystėje Šarūnas niekada rimtai nesvarstė apie aktorystę. Kaip jis pats sako, nors mokykloje ir buvo aktyvus vaikas, dalyvaudavo renginiuose, netgi vaidino grupėje „Šmaikštukas“, kuriam vadovavo mokytoja Onutė Grygalienė, vis tik apie didžiąją sceną negalvojo. Tačiau viskas pasikeitė, kai su mokyklos draugais sudalyvavo televizijos laidoje „Humoro akademija“ ir sulaukė netikėto režisieriaus komplimento: „Šitas vaikinas gerai vaidina. Gal vertėtų tapti aktoriumi?“

Būtent ši frazė ir įkvėpė Šarūną pabandyti. Su mokytojos Ilonos Česaitienės pagalba pasiruošęs egzaminams, nusprendė stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

„Pamenu, atvykęs į stojamuo­sius, buvau pasimetęs, gal dėl to ir į pagrindinį kursą patekti nepavyko. Bet įstojau į pantomimos vaidybos specialybę ir supratau, kad tai buvo liki­mo

ženklas“, – šiandien prisimena Šarūnas, neabejojantis, jog toks, galima sakyti, netikėtas žingsnis tapo tvirtu pagrindu tolimesnei jo aktorystės karjerai.

Teatras, klounada ir gyvenimo spalvos

Šarūno darbas teatro scenoje yra tik viena jo gyvenimo dalis – be darbo Vilniaus teatre „Lėlė“ ir aktorių ansamblyje „Degam“, jis užsiima ir socia­line kultūrine veikla, organizuoja stovyklas vaikams ir jaunimui Šalčininkų rajone, lanko senjorus jų namuose ir pan. Tačiau ypatingą vietą jo širdyje užima klounada. Kartu su kitais organizacijos „Raudonos nosys“ nariais Šarūnas kasdien aplanko ligoninėse gulinčius vaikus ir sen­jorus, dalindamasis su jais džiaugsmu bei viltimi.

„Klounada man suteikė daugiau, nei aš tikėjausi. Dirbdamas su pacientais, tu iškart pamatai savo darbo poveikį – jų šypsenas, džiaugsmo ašaras. Tai motyvuoja labiausiai“, – sako Šarūnas.

Nors dabar Š. Gedvilas jaučiasi pasitikintis savimi, prisipažįsta, kad kelias pripažinimo link nebuvo lengvas, o pirmieji mėnesiai Vilniuje – itin sunkūs.

„Pirmosiomis studijų dienomis net norėjau grįžti namo. Miestas atrodė per didelis, autobusai, daugybė žmonių... Buvau pasimetęs. Bet intuicija padėjo nepasiduoti“, – prisimena aktorius.

Dar vienas nelengvas etapas laukė po studijų, kai teatro trupė, kuriai priklausė, staiga netikėtai iširo.

„Po to netgi teko padirbėti lentpjūvėje, o apie aktorystę tik svajojau. Tačiau gyvenimas išmokė, kad nesėkmės yra laikinos, jos net gali tapti stip­rybės pamatu“, – prisipažįsta kvėdarniškis.

Šarūnas pabrėžia, kad, jo manymu, aktoriui svarbiausia yra drąsa.

„Tai nėra koks nors egzaminas, kurį gali ateiti ir išlaikyti. Mūsų profesijoje reikia atsistoti prieš komisiją, dainuoti, deklamuoti ir netgi šokti. Tam neabejotinai reikalinga savotiška drąsa, atsipalaidavimas, pasitikėjimas savimi. Taip pat svarbus ir gebėjimas prisitaikyti: aktorius turi būti tarsi molis, iš kurio režisierius gali lipdyti vaidmenis. Kūrybiškumas ir talentas – dar du svarbūs elementai. Bet iš patirties galiu pasakyti, jog bene svarbiausia yra nenusivilti, net jei nepasiseka iš pirmo karto. Kartais tiesiog reikia sulaukti savo momento“, – neabejoja Š. Ged­vilas.

Kvėdarna tebėra širdyje

Nepaisant sėkmės Vilniuje, Š. Gedvilas niekada neprarado ryšio su gimtąja Kvėdarna ir tikina, jog šis miestelis jam visada išliks ypatingu. Praėjusią vasarą jis vedė gimnazistams humoro pamokas, nes, anot Šarūno, humoras ne tik kelia šypseną, bet ir atveria kelius į gilesnį savęs pažinimą. Aktorius bei sertifikuotas socialinis klounas savo gimtojo krašto moksleiviams surengė edukacinius klounados ir vaidybos užsiėmimus, o šio projekto epicentre – siekis parodyti, kaip per paprastą, bet labai nuoširdų juoką galima atrasti pasitikėjimą savimi, išmokti laisviau bendrauti ir net įveikti įvairius kultūrinius barjerus.

Š. Gedvilas pastebi, jog klounada iš tiesų veikia giliai. Užsiėmimai, kurių metu dirbama su kūnu, emocijomis bei improvizacija, padeda jaunuoliams išlaisvėti ir nebebijoti nesėkmių.

„Kuo labiau priimame savo netobulumus, tuo labiau tampame atviri pasauliui“, – tikina aktorius.

Todėl ir Kvėdarnoje gimna­zistams Šarūnas ne tik demonstravo įvairius klounados ir pantomimos pratimus, bet ir mokė juos integruoti į kasdienybę.

„Vaidyba, klouno rolė suteikia drąsos bendrauti, pasijuokti iš savo klaidų ir nebesijausti pasmerktiems kitų akimis. Klounada yra galimybė išmokti savo šypseną paversti jėga“, – sako Š. Gedvilas, pabrėždamas, jog šis metodas skirtas kiek­vienam, kuris nebijo išbandyti naujovių ir matyti klaidas kaip savotišką kūrybos šaltinį.

Jis neneigia, kad galbūt ir sunku patikėti, jog paprasta šypsena ar suvaidintas pokštas gali tapti kelrode žvaigžde jaunuoliui, ieškančiam savęs, tačiau patirtis rodo, kad klounada nėra vien tik smagus pasilinksminimas – ji padeda perprasti savo vidinį pasaulį, išlaisvinti užslėptas emocijas ir pradėti labiau pasitikėti savimi. Štai todėl daugelis mokinių, iš pradžių droviai vengiantys dėmesio, jau po kelių užsiėmimų su Šarūnu išmoksta garsiau juoktis iš savo klaidelių ir drąsiau išmėginti vis naujus pratimus.

Pasak Šarūno, tokie projektai ir susitikimai gali tapti puikia alternatyva įprastoms pamokoms, suteikdami galimybę jaunimui atskleisti savo kūrybiškumą, išdrįsti viešai kalbėti ir augti kaip asmenybėms. Ir, žinoma, išmokti nuoširdžiai pasijuokti, bet pirmiausia – iš savęs.

Jis taip pat pastebi, kad gyvenimas mažame miestelyje suteikė daug vertingų patirčių, kuriomis ir dabar verta didžiuotis: „Kvėdarnoje vaikystė buvo kupina laisvės – galėjome žaisti lauke iki paryčių, be baimės dėl pavojų“.

Įkvėpimo šaltiniai – šeima ir kūryba

Šarūnas kartu su žmona, taip pat aktore ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Virginija Kuklyte-Gedviliene, augina dvi dukras ir didžiuojasi, kad jos jau irgi rodo aktorinius gebėjimus, tačiau tikina, kad jam svarbiau, jog vaikai siektų to, ko nori jų širdis.

„Mūsų vyresnioji yra labai muzikali, o jaunesnioji drąsiai vaidina. Noriu, kad jos pasirinktų savo kelią, ir jei tai bus aktorystė, jas visuomet palaikysiu“, – sako aktorius.

O įkvėpimo savo darbui ir kūrybai jis randa, regis, paprastuose dalykuose. Pirmiausia tai yra ligoninėse sutikti mažųjų pacientų tėvai.

„Labiausiai mane jaudina tėvai, kurie be pertraukos, ištisas dienas praleidžia šalia savo vaikų, net jei gydymas trunka metus ar daugiau. Jų stiprybė ir viltis yra neįtikėtinos“, – teigia Š. Gedvilas.

O paklaustas, kas labiausiai patinka jo veikloje, Šarūnas atsako: „Ypatingai džiugina susitikimai su žiūrovais. Nesvarbu, ar tai teatro lankytojas, ar ligoninės pacientas – tai, jog gali kažkam suteikti džiaugsmą, yra neįkainojama.“

Šarūno kelias bei pasiekimai dar kartą patvirtina, kad net didžiausios svajonės gali tapti realybe, jei tik jų sieki atvira širdimi ir nuoširdžiu tikėjimu savimi. Iš Kvėdarnos kilęs aktorius ir toliau yra nusiteikęs ne tik produktyviai dirbti teatre, bet jo planuose – ir nauji monospektakliai bei projektai, skirti įvairaus amžiaus žiūrovų ir dalyvių auditorijoms.

O kur dar šeimyniniai džiaugsmai – Šarūnas atskleidė, jog su žmona laukia trečiosios atžalos, tad artimiausi mėnesiai žada būti ypač intensyvūs.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

Š. GEDVILO asmeninio albumo nuotr.

Pagal valstybės skiriamą paramą ir gyventojų skaičių, Lietuva yra bene labiausiai Ukrainai padedanti valstybė pasaulyje. Jei būtų sudaroma panaši lentelė pagal savanoriškai piliečių renkamos ir vežamos pagalbos kiekį, mūsų šalis greičiausiai irgi pirmautų, nes paramą nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams gabena ne tik keliasdešimt tam tikslui susikūrusių fondų, bet ir pavieniai asmenys.

Aktyvūs yra ir lietuviškų šak­nų turintys ukrainiečiai, o dvi jų įkurtos organizacijos tapo svarbiu tiltu paramą į frontą vežantiems lietuviams. Fondams „Bucha Help“ bei „Svi za svogo“ vadovaujantys Konstantinas Gudauskas ir Jura Anuškevičius protėvių kalbos nemoka, tačiau neslepia pasididžiavimo, jog, prasidėjus karui, būtent Lietuva, kur yra ir jų šaknys, viena pirmųjų sukruto padėti. 42-ejų K. Gudausko pristatyti šilališkiams jau nereikia, apie jį ne kartą pasakojome, jis lankėsi Šilalėje, daugelis žino, jog Kyjivo priemiestyje gelbėdamas rusų žudomus žmones jis užsitarnavo Bučos angelo pravardę, o šios istorijos pagrindu buvo sukurtas meninis filmas „Buča”, rodomas ir Lietuvos kino teatruose. Belieka priminti, kad Konstantinas gimė Kazachstane, kur sovietų armijoje tarnavęs tėvas sukūrė šeimą. Tiesa, vėliau išsiskyrė ir grįžo į tėvynę. Po kelių metų mirus vėžiu sirgusiai Konstantino mamai, paauglio gyvenimas komplikavosi, biografijoje atsirado tamsių dėmių, tačiau suaugęs jis pademonstravo ypatingą drąsą, tapo žinomu.

Kai nesugebėję per skelbtas tris dienas užimti Ukrainos sostinės rusai ėmė žudyti civilius gyventojus priemiesčio miestelyje Bučoje, Konstantinas iš ten lengvuoju automobiliu išgabeno 200 leisgyvių žmonių. Nuolat rizikavo savo gyvybe, bet kadangi turėjo Kazachstano pasą, patikrinimo postuose okupantai šį Rusijai draugiškos šalies pilietį pradžioje nustebę praleisdavo be didelio tardymo. Vėliau ėmė įtarinėti šnipinėjimu, vedė į apklausas, grasino sušaudyti, tačiau šis toliau į Bučą gabeno maistą bei vaistus, o iš ten į Kyjivą persigandusius civilius. Be to, apie priešo kariuomenės išsidėstymą bei judėjimo kryptis pranešdavo Ukrainos žvalgybai GRU. Šios agentė, Krymo totorė Gaidė Rizajeva, pažinojusi Konstantiną, paprašė, kad jis padėtų išgabenti kelių kariškių artimuosius, nes jiems grėsė sušaudymas. Į okupuotą Bučą niekas kitas nesiryžo važiuoti, nes sužvėrėję okupantai žudė be gailesčio. Priešo kulkos perskrodė ir Konstantino mašiną, per sprogimą jis buvo kontūzytas, pateko ligoninėn. Ypatingą padėką jis užsitarnavo, kai pavyko išgabenti namo rūsyje besislapsčiusius garsų kompozitorių, du kartus Ukrainos did­vyrį Igorį Pokladą ir jo žmoną Svitlana.

Po kurio laiko K. Gudauskas įsteigė fondą „Bucha Help” ir ėmė gabenti paramą kariams bei senelių ir vaikų namams. Pernai į šį fondą iš Lietuvos buvo atgabenta 126 tonos daiktų, o sunkiausias siuntinys buvo 2000 dėvėtų padangų, atitekusių keturioms kariuomenės brigadoms. Kaip pagrindinius savo partnerius Konstantinas Lietuvoje įvardija fondo „Susivieniję gerumui“ vadovę Agnę Jociuvienę bei savanorių koordinacinio centro, veikiančio Kristaus Prisikėlimo bazilikoje Kaune, vadovę Tetjaną Narkevičienę. 

Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske gyvenantis 32-ejų J. Anuškevičius paramą kariuomenei rinkti pradėjo 2014 m., kai kilo kovos Donbase. Tiesa, fondą „Svi za svogo“ („Savi saviems“) vaikino tėvas Viktoras įkūrė dar gerokai prieš karą ir kitiems tikslams – paramai vaikų namams, ligoninėms. Viktoras buvo sėkmingas verslininkas, tapęs žinomu dėl to, jog Ukrainai 1991 m. atgavus nepriklausomybę ryžosi steigti privačią įmonę lietuvišku pavadinimu „Rytas“. Ji tapo penkta privačia įmone mieste, o inžinieriumi iki tol dirbęs V. Anuškevičius ėmė prekiauti videokasetėmis bei kitais daiktais turguje. Vėliau verslo kryptys pasikeitė, „Rytas“ ėmė remti krepšinio ir futbolo komandas, kultūros renginius, o V. Anuš­kevičius 2006 m. buvo išrinktas Ivano Frankivske meru. Dvi kadencijas 235 tūkst. gyventojų miestui vadovavęs V. Anuš­kevičius tapo pirmu ir kol kas vieninteliu lietuvių kilmės uk­rainiečiu, ėjusiu mero pareigas. Ukrainos, Lietuvos ir Lenki­jos valstybiniais medaliais apdovanotas V. Anuškevičius mies­to

tarybos nariu buvo 16 metų, po to pasitraukė iš politikos. Jis yra gimęs Vorkutoje, kur jo tėvas Andrius, gyvenęs Marijampolėje, buvo ištremtas dėl slapstymosi nuo tarnybos sovietų armijoje. Ten Andrius vedė uždarbiauti atvykusią ukrainiete Olgą, o gimus sūnui su šeima persikėlė į žmonos gimtinę Chmelnickio regione. Vienturtis sūnus Viktoras su žmona Lidija susipažino studijuodami politechnikos institute. Lidija sakė, jog Viktoras ją sužavėjo tuo, kad buvo lėtesnis ir ramesnis, bet tuo pačiu ir veiklesnis, galvotesnis už vaikinus ukrainiečius. Merginai simboliška pasirodė ir tai, kad Viktoro tėvas buvo kilęs iš Marijos vardą primenančio miesto Marijampolės, o ji pati užaugo Marijos atvaizdą herbe turinčiame kaimelyje Mariampilė. 

Vyrui įsitraukus į politiką, humanitarinės paramos fondui vadovauti ėmė žmona, o „Ryto“ įmonės verslams – sūnus Jura. Vyresnėlis Oleksijus tada jau gyveno Vilniuje, kur vėliau persikėlė ir jauniausias sūnus Romanas. Kilus karui, Jura didžiausią dėmesį ėmė skirti paramos armijai fondui, su mama pasidalinęs darbus. 

„Mūsų fondas tapo savotiška „greitąja pagalba“ kariams: kai jiems skubiai kažko labai prisireikia, kreipiasi į mus, nes žino, kad sugebėsime patalkinti“, – pasakojo Jura.

Tos dienos, kai lankiausi Ivano Frankivske, išvakarėse miestą atakavo priešo skraidyk­lės. Visos jos buvo numuštos, tačiau kelios krisdamos pridarė žalos strateginiuose bei kariniuose objektuose. Mano akivaizdoje kariškiai skambino ir teiravosi stogo dangos, Jura telefonu suderino, kad kolegos iš kitos firmos ją padovanos, tą pačią dieną ji buvo užklota.

Vėliau su Jura lankėmės kariniame poligone, kur žurnalistams buvo pristatyta merijos už penkis milijonus hrivinų nupirkta ir padovanota mokomoji skraidyklė – kad į frontą iš Ivano Frankivsko siunčiami kariai išmoktų ja valdyti. Prieš tai nedidelę mokymo skraidyklę buvo nupirkęs Juros fondas, o šią, gerokai brangesnę, miesto vadovus įkalbino padovanoti vaikino tėvas. Dalinio vadas širdingai dėkojo rėmėjams, pirmiausia paminėdamas „lietuvišką“ fondą. 

Išvykstant iš dalinio prie vaikino priėjęs karo kapelionas Volodymiras Duchovičius pakvietė apžiūrėti rėmėjų lėšomis įrengtą maldų bei psichologinės pagalbos kambarį ir teiravosi dėl paramos kitam projektui. Kapelionas sakė turintis šeimą, du vaikus, tačiau į karo tarnybą pasiprašė, nes suprato, jog kovotojams labai reikia jo pagalbos. Jis dažnai lanko karius pafrontėje, ne kartą išgyveno pavojingas situacijas. 

Jurai už pagalbą dėkojo ir regėjimą fronte praradęs vaikinas. Jam fondas parūpino mašiną, padeda ir kitaip.

„Pagalbos prašančių yra daug, tačiau nesiblaškom, remiam tas pačias dešimt brigadų, kurioms padedame nuo karo pradžios. Neperkame nei maisto, nei rūbų, tik tai, ko dabar labiausiai reikia, kovojant su priešu ir saugant mūsiškių gyvybes – dronus, antidronus, ma­šinas, kitą techniką. Kovotojus, aišku, pradžiugina ir saldumynai, tačiau jų į siuntinius įdedame tik tada, kai atveža iš Lietuvos“, – kalbėjo Jura.

Pernai fondas „Svi za svogo“ kariams perdavė paramos už 20 mln. hrivinų. Iš Lietuvos gaunamas mašinas fondo meist­rai paremontuoja, kad fron­te jos ilgiau tvertų, o dronus perdaro, jog priešams bū­tų sunkiau numušami. 

Pasak Juros, su Lietuvos organizacijomis bendradarbiavimas užsimezgė atsitiktinai, kai kelyje sugedo Jonavos savanorių mašina ir šie ėmė Ukrainoje ieškoti tautiečių, kad pagelbėtų. Taip užsimezgė draugystė su Olesios Černauskienės vadovaujamu jonaviškių fondu „Mes esame bastionas“. 

Juros mama Lidija didžiuojasi, jog sėkmės sulaukė vaikiškų piešinių akcija – iš visos Ukrainos vaikai kasmet siunčia piešinius į paro­dą Ivano Frankivske, vėliau kūriniai keliauja į parodas Lietuvoje, Ispanijoje, Švedijoje, o už parduotus piešinius surinktos lėšos atitenka kariams. Jiems perduo­dami ir pinigai už parduotas lėles, kurias siuva ukrainietės, o prekiauja jonaviškės. Ant visų lietuvių lėšomis nupirktų daiktų (dronų, kompiuterių, generatorių) yra išgraviruojami geradarių kontaktai. Pavyzdžiui, kai O. Černauskienės vyras Mindaugas gimtajame Salantų miestelyje Kretingos rajone inicijavo specialią mugę ir už suaukotas lėšas nupirko droną, ant jo atsirado užrašas „Salantai“.

„Kariai sako, jog tokius pažymėtus daiktus labiau saugo, nes tai primena, kad kovoje jie nėra vieni, kad jais yra rūpinamasi, kad remia užsieniečiai, o tai kelia moralinę dvasią“, – sakė J. Anuškevičius.

Jis ir jo mama prašė perduoti nuo frontininkų padėką Lietuvai už pagalbą.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS ir pašnekovų nuotr.

Klaipėdos dramos teatro didžiojoje scenoje viena po kitos rikiuojasi automobilinės priekabos. Šiek tiek nusidėvėjusios, apsitrynusios, iš pirmo žvilgsnio, visiškas svetimkūnis teatre. Visą šį technikos paradą su šypsena stebi latvis Reinis Suhanovs. Jis ką tik pasakojo pokštą – į teatrą atvežtas priekabas kažkas suskubo šveisti, mat jos atrodė per purvinos. Nesvarbu, kad tas purvas – dirbtinis, kruopščiai uždėtas dekoracijų gamintojų. R. Suhanovs – vasario 14 d. į premjerą kviesiančio spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ (rež. E. Seņkovs) scenografas ir tai jam jau ketvirtas spektaklis šiame teatre.

R. Suhanovs labai užimtas kūrėjas, jis ne tik savo šalyje žinomas ir gerbiamas scenografas. Jis taip pat režisierius, dėstytojas, žmogus, spėjantis vienu metu skirti dėmesio labai skirtingiems projektams. Pavyzdžiui, jau dirbdamas su „Mane vadina Kalendorium“, jis tuo pat metu ruošėsi savo režisuoto spektaklio vaikams „Sprīdītis“ premjerai Valmieros teatre, beje, tame pačiame teatre jis yra įkūręs vasarą vykstantį teatro festivalį, tad rūpinasi ir jo organizavimo darbais.

Su R. Suhanovs kalbamės apie „Mane vadina Kalendorium“, mažų miestelių ypatybes bei kūrybą.

Dar prieš pakviečiamas į „Mane vadina Kalendorium“ spektaklio kūrybinę komandą jau buvote šio kūrinio gerbėjas?

Taip. Ir tebesu. Rašytojas Andris Kalnozols yra mano kartos menininkas, pažįstantys jį žino ir mėgsta jo darbą teatre. Turiu ne vieną tapatybę teatro erdvėje, viena iš jų – teatro festivalio vadovas, esu kvietęs Andrį festivaliui kurti operą apie traktorius. Ją, praėjus aštuoneriems metams po premjeros, vėl bus galima pamatyti šį rugpjūtį Valmieroje. A. Kalnozols išsiskiria labai specifiniu požiūriu į kasdienybę, kuris man nepaprastai patinka. Stebiu, ką jis kuria, pažįstu jį kažkiek ir asmeniškai. Žinojau ir tai, kad jis rašo šią knygą ir labai jos laukiau, jis pats pasakoja, kad dar rašydamas žinojo, jog ji bus populiari.

Ir dar vienas dalykas. Pats Andris yra kilęs iš Talsių, o mano vaikystė praėjo kaimyniniame Kandavos miestelyje. Į Talsius iš ten kartais numinu dviračiu.

Paminite tai, kaip post scriptum, bet „Mane vadina Kalendorium“ veiksmas vyksta mažame miestelyje, tad turbūt šio spektaklio kūrimui jūsų šaknys pasitarnauja?

Mėgstu gyventi sostinėje, keliauti, bet mėgavausi ir vaikyste mažame miestelyje. Mažas miestelis yra dalis mano DNR. Žinau, kad tai nėra lengvas gyvenimas – visi vieni kitus pažįsta. Kita vertus, tokie miesteliai kaip Talsiai nėra visiškas kaimas – juose yra visa reikalinga infrastruktūra, ligoninė, kartais galima pasižiūrėti ir teatro spektaklių.

Ką išskirtumėte kaip miestelio atmosferos svarbiausius elementus lyginant su miestu?

Jei nori kažką sutikti – tiesiog išeini iš namų. Be to, lengva su kažkuo susidraugauti vien dėl to, kad turi vienodą kasdienį maršrutą, taip ir man nutiko su vienu iš geriausių mokyklos draugų – tuo pačiu keliu eidavome namo, kol natūraliai ėmėme kalbėtis.

Svarbiausia miestelyje – žmonės ir jų artumas vienas kitam. Aišku ir pati erdvė šiek tiek kitaip suskirstyta nei mieste. Visi turi privačią erdvę – butą ar namą, bet miestelyje tų privačių erdvių daugiau – prisideda daržas, garažas. Taigi turi buto kaimynus, daržo kaimynus ir garažo kaimynus. Eini vasarą maudytis į upę ir vėl sutinki pažįstamus.

Su Elmārs Seņkovs kuriate ne pirmą spektaklį, kaip priėmėte kvietimą prisidėti prie „Mane vadina Kalendorium“ komandos? Pats autorius yra sakęs, kad jam atrodė, jog knygą bus sunku pritaikyti scenai.

Buvau labai laimingas, bet, taip, Elmaras kvietimą suformulavo atsargiai. Iškart neįvardino kūrinio, tik užsiminė, kad kalbėjosi su Klaipėdos dramos teatro vadovu ir kad iš to pokalbio atėjo mintis kurti knygos inscenizaciją. Nežinau, kodėl, bet iškart turėjau nuojautą, apie kokią knygą eina kalba. Dirbu Valmieros teatre ir ten jau turime vieną „Mane vadina Kalendorium“ pastatymą, prie jo neprisidėjau, tad labai džiaugiuosi turėdamas galimybę su šiuo kūriniu dirbti Lietuvoje. Žinau, kad knyga turėjo savo skaitytojų ratą ir čia. Be to, man patinka, kad yra šiokia tokia distancija nuo Latvijos.

Kaip priėjote prie šio spektaklio scenografijos idėjos?

Žinau, kad norėjau kinematografiško jausmo, nors pats ne itin mėgstu kiną. Kai sakau „kinematografiško“, turiu omenyje, kad man buvo svarbu scenoje išgauti labai skirtingų erdvių pojūtį. Turėti kažką, kas atrodo ankšta, kažką, kas erdvu. Norėjau skirtingo mastelio dalykų. Man buvo labai svarbu ir kelio jausmas – pagrindinis veikėjas Oskaras nuolat kelyje, nuolat juda. Andris taip pat visada kelyje. Taigi, nuo pat pradžių norėjau kelio filmo pojūčio.

Taip pat man buvo labai svarbus metų laikų pokytis bei urbanistinė poezija, atsiskleidžianti už miesto gyvenimo ribų.

Pagrindinis scenografijos atributas – priekabos, atrodo, kad tokia idėja galėjo kilti tik labai gerai nedidelio miestelio esmę suprantančiam žmogui. Gal pamenate, kaip apsisprendėte dėl priekabų?

Dabar atrodo, kad ta idėja tiesiog buvo. Bet įdomu paieškoti jos ištakų. Manau, kad tai susiję su masteliu. Su sodo namelio masteliu, garažo masteliu. Be to, mažame miestelyje žmonės turi skirtingą ryšį su transportu – juo dažnai reikia gabenti įvairius dalykus. Rygoje priekaba nereikalinga, neturėtum net kur jos laikyti, o miestelyje natūralu arba ją turėti, arba pažinoti kažką, iš ko ją lengva pasiskolinti.

Dengtos priekabos man leidžia sukurti labai skirtingas erdves – gal vienoje kažkas gyvena, kita gal pilna baldų arba bulvių, be to, jos kuria ir šiek tiek klajoklišką nuotaiką.

Bet kartu priekaba atrodo toks neteatrinis objektas.

Priekabas gamino labai gera dekoracijų kompanija Vilniuje. Jos atvyko į Klaipėdą labai meistriškai pasendintos – kai kurios atrodė lyg važinėję po kaimo kelius, apsinešę dulkėmis, kai kurios lyg karštu asfaltu važinėję. Kai gavome pirmąsias priekabas, apžiūrėdami jas pastebėjome, kad kažkas jas mėgino „nuplauti“ – jos buvo tiek tikroviškai nusidėvėję. Sakiau gamintojams, kad tai didžiulis komplimentas jų darbui.

Būsiu laimingas, jei ir žiūrovui jos atrodys tokios tikroviškos, jei jis negalvos, kad čia teatras, kad jos tiesiai iš „Senukų“ ar „Depo“. Man svarbu tas tikrovės jausmas. Pamenu, kai ruošiau kostiumus spektakliui „Varovai“ (premjera 2019 m.), prašiau aktorių atsinešti savo nudėvėtų rūbų, jei būtume pirkę naujus, žiūrovai justų melą. Kai kuriems spektakliams kuriant scenografiją ir kostiumus viską galima padengti savo asmeniniu skoniu ir tai bus puikus sprendimas, bet kitais atvejais, kaip „Varovų“ ar dabar kuriamo spektaklio, kuomet svarbu išgauti labai skirtingus tipažus ir nepadaryti vaizdo pernelyg teatrališko – sudėtinga tai padaryti tolygiai, tad aktorių įtraukimas labai gelbsti.

„Mane vadina Kalendorium“ kostiumus kurti taip pat pasitelkėte aktorius?

Taip, davėme visišką laisvę susirankioti sau patinkančius rūbus etiudams. Turiu puikią asistentę kostiumams Laurą Ruškytę, ji nufotografuoja aktorių atsirinktus rūbus, kartu peržiūrime turimas kolekcijas, jas aptariame. Tada vėl aptariame pačius kostiumus su aktoriais. Man patinka šis procesas, manau, jis patinka ir aktoriams – tokiu būdu jie jaučia daugiau laisvės kurdami personažus. Kai kurie turi nedidelius vaidmenis, tad savo personažo kostiumo kūrimas padeda jaustis labiau įsitraukusiais į spektaklio pasaulį.

Gerai, kad paminėjote „Varovus“, negalima neatkreipti dėmesio, kokios skirtingas scenografijos koncepcijas kūrėte „Mane vadina Kalendorium“ ir „Varovams“.

Taip! Stilistika visiškai skirtinga, „Varovuose“ turėjome švarią minimalistinę scenografiją – judantis namas buvo pagrindinė gairė, simbolis. Kalbant profesiniu žargonu, tai buvo daugiau scenos dizainas, t. y. turėjome funkcionalų produktą ir jį pritaikėme skirtingoms spektaklio scenoms. Pavyzdžiui, su lipnia juosta ant namo užklijavę kryžių sukūrėme bažnyčią. Šįkart scenoje turėsime daugybę objektų. Tai visai skirtinga stilistika ir filosofija.

Tikslingai savo darbe siekiate būti chameleonas?

Taip, man patinka keistis. Klaipėdos dramos teatre jau kūriau keturias scenografijas ir visos jos labai skirtingos. Spektakliui „Tėvas“ (rež. M. Ķimele, 2016 m.) ji labai realistinė, priderinta prie pačios scenos, po jos sekė absoliučiai abstrakti ir dinamiška „Mama drąsa“ (rež. E. Seņkovs, 2018 m.) su karusele, vaizdo medžiaga, tuomet „Varovai“ – su labai švaria, estetiška ir minimalistine scenografija, o dabar turėsime realistinę ir absoliučiai ne minimalistinę scenografiją.

„Mane vadina Kalendorium“ veiksmo vietos prototipas Talsiai Latvijoje. Ar kurdamas scenografiją galvojote apie galimą realų spektaklio veiksmo vietos atitikmenį Latvijoje ar Lietuvoje?

Ne. Scenoje nebus Joniškio, nors man Joniškis patinka. Aišku, sakoma, niekada nesakyk niekada, bet savo scenografijoje neinkorporuoju tikro pasaulio fragmentų. Kuriu uždarus pasaulius. Mano scenografija – uždara visata, tad tai, ką matote scenoje, ir yra visas pasaulis, jis niekaip nesitęsia užkulisiuose, juose nieko nėra. Viskas, ko mums reikia, yra scenoje.

Scenoje kurdamas miestelio vaizdą pasitelkiate ne tik priekabas, bet ir stilizuotus sezonų kaitą nurodančius papuošimus. Tai, kaip miesteliai puošiasi šventėms, paprastai gana skiriasi nuo didžiųjų miestų puošmenų – ar jums buvo svarbu nešaržuoti?

Jau minėjau, kad pats esu iš nedidelio miestelio, net šokau tautinius šokius, kurie, beje, Latvijoje yra kur kas didesnis reikalas nei Lietuvoje. Repeticijos ir kitos kultūrinės veiklos koncentruojasi vietos kultūros namuose, juose paprastai taip pat dirba menininkas ir labai įprasta, kad tas vienas žmogus sugalvoja miestelio puošimo konceptą visoms progoms ir pagal jį miestelis puošiamas nuo gatvių iki pagrindinės aikštės. Didesniame mieste erdvės puošimas yra dizaino reikalas, daugiau štampuočių, konceptualių idėjų. Mieste nebūtų įmanoma rankomis prigaminti tiek daug velykinių kiškių ar kiaušinių dekoracijų. Tuo tarpu miestelyje puošmenų reikia gal tik kokioms penkioms vietoms, tad viską galima padaryti rankomis. Ir man tai atrodo nepaprastai asmeniška, šilta, svarbu ir labai gražu.

Grįžkim į „Mane vadina Kalendorium“ pradžią Klaipėdoje – prieš prasidedant aktyviam spektaklio kūrimo etapui, atvykote kartu su režisieriumi pristatyti spektaklio teatro darbuotojams, atsivežėte ir fizinį scenografijos maketą. Juos po truputį išstumia kompiuterinės vizualizacijos, kodėl pats vis dar gaminate fizinius maketus?

Daug priežasčių. Pirmiausia, maketu sukuriu erdvę, galiu su ja dirbti taip, kaip to negalėčiau virtualioje terpėje. Modelis man leidžia justi mastelį, proporcijas, kompiuteryje to jausmo neišgausiu. Antra, modelis padeda bendrauti su kolegomis teatre, pavyzdžiui, pristatau scenografiją režisieriui ir jis gali išimti atskiras detales iš maketo, apžiūrėti jas iš visų pusių, perstumdyti. Ima su jomis savotiškai žaisti. Man atrodo, kad toks maketas yra atvira struktūra, skatinanti kūrybinį procesą. Kompiuteris, priešingai, jį pristabdo.

Šiuo metu esu įsitikinęs, kad reikia rasti būdą, kaip gaminti maketus, kad jie ne tik kuo tiksliau atlieptų būsimos scenografijos idėją, bet tuo pat metu neatbaidytų savo profesionalumu, kad atrodytų paprastai pagaminami. Jei atsinešiu nepaprastai kruopščiai padarytą modelį, režisierius manydamas, kad išleidau tam modeliui šimtus eurų, jausis nesmagiai sakydamas, kad kažko reikia atsisakyti. Taigi, modelis turi būti šiek tiek kaip juodraštis.

Galiausiai, atvažiuoju, atsivežu modelį, pats kuriam laikui vėl išvažiuoju, bet modelis lieka, kaip įkvėpimas, kaip iliustracija.

Gal dar reikėtų paminėti, kad tokiais atvejais kaip šis spektaklio kūrybiniame procese kalbame savo anglišku pidžinu, kuris kažką iš mūsų komunikacijos nukerta, bet maketas, stovintis prieš mus, tai grąžina atgal. Tai kūrybinės kalbos tęsinys. Štai toks ilgas atsakymas į labai gerą klausimą.

„Mane vadina Kalendorium“ premjera vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklis kuriamas pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“. Romaną ir inscenizaciją iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. Režisierius, inscenizacijos autorius Elmārs Seņkovs, scenografas Reinis Suhanovs, scenografo asistentė kostiumams Laura Ruškytė, dramaturgė Loreta Kalniņa, choreografė Sintija Skrabe, kompozitorius Edgars Mākens, šviesų dailininkas Niks Cipruss, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Vaidina: Džiugas Grinys, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Mikalojus Urbonas, Samanta Pinaitytė, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Linas Lukošius, Justina Vanžodytė, Marius Pažereckas, Antanas Razgauskis.

Miuziklas „Matilda“ – tai spalvinga, maištaujančių vaikų šėlsmo kupina kelionė į Roaldo Dahlio knygos pasaulį, kuris sužavi ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia į šio daugybe apdovanojimų visame pasaulyje jau įvertinto kūrinio premjerą Lietuvoje. Ją be KVMT solistų, choro dainininkų, baleto šokėjų ir jaunųjų Klaipėdos vaikų operos studijos artistų atliekamų lengvai įsimenamų dainų ir energingų šokių, papuoš ir įspūdinga scenografija bei kostiumai.

Jaunosios kartos scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė anksčiau yra daugiausia bendradarbiavusi su Klaipėdos jaunimo teatru. Scenografija ir kostiumai miuziklui „Matilda“ – jos pirmas darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Menininkė pasakoja, kaip įkvėpimas virsta realybe ir kokius iššūkius tenka įveikti kuriant nuostabų „Matildos“ pasaulį.

– Kokia bus miuziklo „Matilda“ scenografija?

– Šio spektaklio scenografija – paslaptingas miestas, primenantis senų knygų viršelius. Ji lengvai transformuojasi ir kinta: vienu atveju tai miestas, kitu – biblioteka ar tėvų namai. Šiam efektui sustiprinti didžiąją scenografijos dalį sudaro judančios, riedančios dekoracijos. Tai siurrealistinis, fantasmagoriškas Matildos vidinio pasaulio atspindys.

– Kokios pagrindinės idėjos ar simboliai atsispindės scenografijoje? Kaip jie padės perteikti spektaklio siužetą ir nuotaiką?

– Kadangi spektaklio „Matilda“ siužete svarbu, kad scenos būtų susietos tarpusavyje, siekiau, kad ir scenografija būtų pritaikyta prie kūrinio idėjos. Pagrindinė koncepcija – visas veiksmas vyksta pagrindinės herojės Matildos galvoje. Scenos vaizdas turi atspindėti jos vidinį pasaulį.

Matilda yra vieniša, nemylima, o jos vienintelis džiaugsmas – knygos. Jos tampa jos geriausiais draugais (diskutuojant su režisiere Rūta Bunikyte, atsirado net papildomas personažas, padiktavęs scenografijos kryptį). Kadangi R. Dahlio kūrinyje itin svarbios mokyklos, šeimos, bibliotekos ir panelės Hani erdvės, jos aiškiai formuojamos ir scenografijoje. Dėl to neišvengiamai atsiranda transformuojami scenografijos segmentai.

Didžioji spektaklio dalis vyks mokykloje. Nusprendžiau ją pateikti kaip Matildos knygų pasaulio dalį, kuris pamažu nyksta ir deformuojasi – taip visų pirma pabrėžiant direktorės Trančbul žiaurumą bei jos įvestą neteisingą, gniuždančią tvarką. Tuo tarpu mokinių personažai suvienodinami, kad taptų tarsi užprogramuota, išskirtinumo neturinčia mase. Juk kai slopinamas kiekvieno vaiko individualumas ir nuomonė, masės tampa lengviau valdomos.

Šie spektaklio simboliai yra patys ryškiausi.

– Kokių medžiagų prireikė norint sukurti „Matildos“ pasaulį?

– Knygos Matildai – ne tik visas pasaulis, bet ir geriausias draugas. Kūrinyje „Matilda“ išryškėja tam tikri klasikos žanro elementai ir knygų pavadinimai, todėl dekoracijos įgavo senų, odinių viršelių pavidalą. Norėjau pabrėžti ankstesnių kartų tradicijas, klasiką, kad knygų viršeliai ilgą laiką buvo odiniai, rankų darbo. Tai – Matildos pasaulis: knygos, turinčios savo istoriją, keliaujančios iš rankų į rankas, puoselėtos ir išsaugotos. Matildos pasaulis – žemiškų ir natūralių spalvų tiek scenografijoje, tiek kostiumuose.

Tuo tarpu tai, kas Matildai nepriimtina ir prieš ką ji kovoja, įgauna sintetinį, „perspaustą“ vizualų pavidalą. Tai beveik prilygsta kičui, tačiau spalvų gama išlaiko subtilumą. Mokykla taip pat yra panaši į Matildos pasaulio koloritą. Mokyklos scenose ypač išryškėja bendras scenografijos, primenančios knygų nugarėles, vaizdas, tačiau jis palaipsniui deformuojamas ir naikinamas. Norėjau pabrėžti, kad net ir Matildos mylimame žinių, knygų pasaulyje gali pasireikšti blogis. Tačiau išlikdama savimi ir nepasiduodama, ji gali pakeisti šį pasaulį, kaip parašyta librete ir knygoje. Galiausiai pasiekiama laiminga pabaiga – gėrio pergalė.

– Kokia spektaklio herojų aprangos stilistika?

– Labiausiai atpažįstami personažai – Matilda ir mokyklos direktorė Trančbul. Šio kūrinio gerbėjai turės galimybę pamatyti savo mylimus ir atpažįstamus personažus iš arčiau.

Spektaklio kostiumai apytikriai atspindi laikotarpį tarp 1970 ir 1990 metų, tačiau jie bus stilizuoti. Kodėl sakau apytikriai? Kiekvienas personažas buvo apgalvotas atsižvelgiant į jo psichologiją, pomėgius ir kitus charakterio bruožus. Visų veikėjų kostiumai stilizuoti – pritaikyti šių dienų žiūrovui, nes realybės atvaizdavimas šių dienų žmogui nėra visiškai priimtinas. Pavyzdžiui, viduramžiais medžiagos, pasirodo, net ir natūraliais pigmentais buvo dažomos labai ryškiomis spalvomis. Tačiau kuriant viduramžių laikotarpio kostiumą šių dienų žmogui, ryškios spalvos atrodo paprasčiausiai neįtikinamai, nes ši epocha mums per stipriai asocijuojasi su žemės tonais. Taip ir „Matildai“ kuriami kostiumai yra pritaikyti. Pavyzdžiui, motina ir tėvas vis dar gyvena savo neatsakingoje jaunystėje, tarsi užstrigę tam tikrame laikotarpyje. Tai pabrėžiu ir jų kostiumuose.

– Gal tam tikri personažai bus kaip nors vizualiai akcentuoti – turės išskirtinius bruožus ar atributus?

– Miuzikle išsiskiria Panelė Hani. Ji – pirma Matildos draugė, turinti žmogaus pavidalą. Šį personažą vaizduoju tiek spalviškai, tiek stilistiškai panašų į Matildą. Abi turi knygų lapų detales apykaklėse ir atvartuose, kurios simbolizuoja jų ryšį su knygų pasauliu.

Kiekvienas spektaklio personažas turės savitus akcentus arba „kabliukus“, kurie pabrėš jų charakterį. Pavyzdžiui, Matildos mama perdėtai rūpinasi savo išvaizda, net atrodo, jog joje nebeliko jokio natūralumo; jos tėvas – pernelyg susirūpinęs savo plaukais ir verslu, o jo gyvenimo tikslas – „apgauti kuo daugiau žmonių ir uždirbti kuo daugiau pinigų“. Mokyklos direktorė Trančbul nekenčia vaikų, ji – autoritarė, siekianti griežtos visų ir visko kontrolės. Tad jos atributai vaizduoja kontroliuojančią diktatorę su keistais, tarsi kankinimo įrankiais.

– Ar mokyklos direktorė Trančbul labiausiai trauks žiūrovų akį?

– Tai ryškiausias personažas su atitinkamu kostiumu. Labai sveikintinas režisierės Rūtos Bunikytės sprendimas direktorės vaidmenį skirti vyrui.

Visgi ryškiausi, visiškai neperdedant, bus Matildos tėvai. Jų sintetinės spalvos – tai Matildai nesuvokiamo, nepriimtino ir skaudinančio pasaulio ženklas, nenatūralumo simbolis.

Sunku būtų įvardinti, kuris kostiumas labiausiai trauks akį. Visi personažai yra labai charakteringi, įdomūs ir savaip keisti, todėl buvo didžiulis malonumas kurti jiems kostiumus.

– Gal yra daugiau detalių, kurių žiūrovai galbūt nepastebės iš pirmo karto, bet jos jums atrodo svarbios?

– Žinoma. Pasidalinsiu viena išmąstyta detale: nors R. Dahlis tiesiogiai neparašė, bet galima suprasti, kad mokyklos direktorė Trančbul dalyvavo Olimpinėse pasaulio žaidynėse. Bandydama susivokti, kelintais metais ji galėjo dalyvauti, supratau, kad 1980-aisiais, kai Olimpinės varžybos vyko Maskvoje, Sovietų Sąjungoje. Sovietai pakeitė Olimpinių žaidynių logotipo spalvą, ko daryti negalima. Taip jie parodė savo valdžią ir tarsi pasisavino žaidynes: paliko savo atpažįstamą ženklą – raudoną spalvą. Tad direktorės kostiume, kai ji persirengia sportiniais rūbais, yra marškinėliai su raudonu Olimpinių žaidynių logotipu. Taip pat ir sporto salės scenoje naudojami raudoni lankai, iš jų suformuojamas „pasisavintas“ logotipas. O spektaklio finale Matilda ir vaikai nugali blogį – direktorę Trančbul. Ši detalė pabrėžia mano tvirtą nuomonę apie karą Ukrainoje.

– Miuziklo kostiumai turi ir perteikti bendrą spektaklio estetiką, ir būti patogūs judėti. Ar derinate scenografijos ir kostiumų sprendimus su choreografijos poreikiais?

– Visada. Gal šiame darbe mažiau bendravome su choreografu dėl laiko stokos, tačiau man svarbiausia, kaip jaučiasi aktorius. Juk viskas stovi ant jų. Mano darbas nėra tik sugalvoti kostiumą ar scenografiją. Norisi scenografiją ir kostiumus pritaikyti atlikėjui taip, kad jis turėtų su kuo „žaisti“, kas padėtų vaidmeniui, net jei tai reikštų, kad turėčiau keisti savo pirminę viziją. Tad į kiekvieną aktorių ir judesį atsižvelgiu, ir noriu savo darbu padėti. Juk spektaklis – komandinis darbas, ir geras galutinis rezultatas pasiekiamas tik bendrai kuriant. Visada turiu išklausyti, pamatyti ir, jei matau, kad neveikia – keisti. Čia kaip su paveikslu: kad ir koks geras kūrinys, jeigu rodomas netinkamoje šviesoje, praranda savo kokybę.

Labai svarbus ir teatro sukirpėjų bei siuvėjų indėlis. Jos išmano kiekvieno aktoriaus kūno proporcijas, privalumus ir trūkumus. Labai svarbu paminėti šiuos žmones, kurie neįrašyti į spektaklio komandą. Tai labai svarbi gamybos dalis, be kurios spektaklis tiesiog neįvyktų! Siunčiu linkėjimus ir nuoširdžiai dėkoju.

– Kaip vyksta bendradarbiavimas su režisiere ir choreografu?

– Puiki komanda! Nors kartu dirbu pirmą kartą, iš karto pajutau pasitikėjimą. Su režisiere Rūta Bunikyte radome bendrą kalbą kone nuo pat pirmo skambučio. Esu sužavėta Rūtos profesionalumu. Ji tiksliai žino, ko nori, yra labai disciplinuota ir kūrybiška asmenybė. Pradėjome diskutuoti apie spektaklį „Matilda“ vasaros ir rudens sankirtoje. Mane sužavėjo Rūta, kai po daugelio diskusijų ir paieškų priėjome prie galutinio vaizdo. Ji atnešė savo sąsiuvinį, kuriame kiekviena scena buvo supaišyta: aktorių kryptis, kokiose vietose bus naudojamas rekvizitas ir t.t. Tai be galo padėjo orientuotis į sumanymą ir kuo maksimaliau bei kokybiškiau sukurti galutinį rezultatą. Tad ši savybė yra labai stipri – režisierė atsižvelgia į kiekvieno darbą ir jį gerbia bei ieško bendrų sprendimų taip maksimaliai įtraukdama visą komandą.

Kaip minėjau anksčiau, su choreografu Taurūnu Baužu bendraujame mažiau, tačiau jaučiu stiprų pasitikėjimą, lankstumą ir prisitaikymą. Abu atsižvelgiame į sugalvotus sumanymus ir leidžiame sau tiesiog kurti.

– Ar nauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro erdvė suteikia daugiau galimybių kūrybai?

– Čia daugiau galimybių kostiumų gamybai ir įgyvendinimui. Suburtas nemažas, be galo profesionalus, o svarbiausia – mylintis ir tikintis teatro pasauliu kolektyvas. Miuziklo dekoracijų konstrukcijas gamino nuostabus meistras Remigijus Jančauskas ir jo komanda „Baltic Art Force“ iš Vilniaus. Didžiąją dekoravimo dalį gamino KVMT dirbantis Haroldas Grigaliūnas, labai gerai išmanantis dekoracijų gamybą. Tikras profesionalas, smarkiai prisidedantis prie šio spektaklio idėjų įgyvendinimo.

– Su kokiomis mintimis laukiate miuziklo premjeros?

– Dabar vienintelės mintys – suspėti. Labai daug personažų, specialus grimas ir scenografija, pritaikoma kiekvienam veikėjui ir scenai, o tam reikia nemažai laiko, kad viską sujungtume į bendrą visumą, kad visa tai atitiktų bendrą idėją. Labiausiai norisi, kad spektaklis patiktų žiūrovams, istorija įtrauktų. Tad šiuo metu didžiausias jaudulys – prieš žiūrovus.

– Kuo darbas su miuziklu „Matilda“ skiriasi nuo kitų jūsų darbų? Kuo šis projektas reikšmingas jums kaip kūrėjai?

– Įprastai mėgstu ramesnes spalvas, subtilius kontrastus, siurrealistinį pasaulį. O čia kai kur atsiranda sintetinės spalvos, margumynas. Tačiau kurdama teatrui stengiuosi nuslopinti savo ego ir kuo raiškiau atskleisti kūrinį, jį vizualiai pritaikyti nūdienos žiūrovui, „paliesti jo vidų“ bei atsižvelgti į kūrybinės komandos poreikius. Tad kaskart stengiuosi išsikelti iššūkių ir neužsibūti vienuose rėmuose.

Man šis spektaklis yra labai artimas, pati tema – taip pat labai artima. Savo scenografijos magistro studijų diplominiam darbui paskyriau ketverius metus, vystydama būtent šią temą, pasitelkdama savo asmeninę patirtį. Panašu, kad ši tema vis manęs nepaleidžia, sugrįžta įvairiais pavidalais.

– Minėjote, kad iššūkiai jums padeda išsivaduoti iš įprastos rutinos, vienos stilistikos rėmų. Ar buvo kokių nors specifinių techninių iššūkių, kuriuos teko priimti ir spręsti kuriant scenografiją šiam spektakliui?

– „Matilda“ – žaismingas, fantastiškas kūrinys, kupinas magijos, tačiau sykiu labai tikroviškas ir artimas kiekvienam žmogui. Magija šiame spektaklyje būtina, todėl su visa komanda siekiame ją atgaivinti scenoje ir sukurti įsimintiną patirtį.

Iššūkių tikrai netrūko – tiek techninių, tiek laiko apribojimų, kurie darė įtaką galutiniam rezultatui. Norėjosi kuo giliau užčiuopti tą grynuolį, kas yra „Matilda“ ir kodėl, tad kūrybinio proceso metu buvo daug apmąstymų ir ieškojimų, atitinkamai kito ir scenografija su kostiumais.

Tačiau ar kūryba būtų įdomi be jų? Kiekvienas iššūkis skatina ieškoti sprendimų, ir būtent tai yra įdomiausią mūsų darbo dalis: iššūkiai priverčia tobulėti, o jei pavyksta juos įveikti, su pasididžiavimu „užsidėti varnelę“, kad pavyko. Tikėkimės, šį kartą taip ir bus.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Klaipėdos dramos teatro aktorius D. Grinys išgyvena didžiulės sėkmės laikotarpį – teatro mylėtojai jį jau įsidėmėjo iš pagrindinių vaidmenų spektakliuose, o šį mėnesį jo veidas perskriejo ir Lietuvos kino teatrus. Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“ aktorius taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį. Pasidžiaugti premjerą lydinčiu dėmesiu bei emocijomis D. Grinys nelabai turi kada– ant nosies dar viena premjera. Vasario 14 d. Klaipėdos dramos teatro scenoje jis įkūnys Oskarą, pagrindinį vaidmenį latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs režisuojamame spektaklyje „Mane vadina Kalendorium“ pagal taip pat latvio Andris Kalnozols romaną tuo pačiu pavadinimu.

Pokalbis apie intensyvų profesinį laikotarpį ir būsimą spektaklį su D. Griniu įsiterpė pertraukoje tarp repeticijos blokų.

– Kaip apibūdintumėte šitas dienas, savaites: kaip priimate dėmesio sprogimą?

– Iš tiesų nelabai yra kada apie tai galvoti, jaučiu, kad įsijungė automatinis režimas: repetuoju Klaipėdoje, tada sėdu į autobusą ir važiuoju į interviu Vilniuje, dar suvaidinu spektaklyje ir vėl grįžtu į repeticijas Klaipėdoje. Šiaip repeticijos būsimam spektakliui man yra pirmame plane ir jos mane labai įžemina. Esu pavargęs, bet taip pat esu labai susimobilizavęs, jaučiu, jog viskas pasireikš po premjeros. Dabar jau matau finišo tiesiąją ir esu susitelkęs į ją.

O kalbant apie „Pietinia kronikas“ – smagu sulaukti tiek dėmesio, niekada nesu gavęs tiek daug žinučių, dabar kasdien po kokį penkiasdešimt ir jose žmonės džiaugiasi filmu. Man pačiam labai malonu, kad žiūrovai mini, jog tikėjosi nueiti ir gerai pasijuokti, bet pažiūrėję išėjo iš salės suspausta širdimi. Jaučiu, kad vyksta kažkoks keistas reiškinys, šis filmas visus apjungė.

– „Pietinia kronikas“ yra odė jaunystei, bet ir odė 90-iesiems bei jų mitologijai. Pats esate kitos kartos žmogus, kaip matėte 90-uosius ir savo personažą juose?

– Esu gimęs 1998 m. Man atrodo, kad 90-ieji buvo šiek tiek laukinis, šiek tiek baisus laikas, kuomet nežinia, kas tikra ir realu, kur fufliakas ir kur originalas, laikas, kai dairaisi per petį, kai daug didesnis nusikalstamumas, bet taip pat ir daug daugiau laisvės, kad net neaišku, ką su ja daryti.

Bet kurdamas savo vaidmenį žiūrėjau ne į istorinį kontekstą, o į žmogų, galvojau apie save tokio amžiaus, juk mūsų kūnai, visi mes, veikiam vienodai. Visi patiriame pirmus kartus, nežinomybę, visi kamuojamės su ateities klausimu. Buvo įdomu grįžti į laiką, kai visi tie pojūčiai man buvo aštriausi ir tikriausi. Taip, kažkas labai gražiai pasakė, kad filmas yra odė jaunystei, tad džiaugiuosi, jog ir savo jaunystę pavyko įrėminti jame.

– Filme įkūnijote paauglį, o būsimoje premjeroje teatre pasirodysite kaip Oskaras, labai neįprastas bendruomenę vienijantis personažas iš mažo miestelio. Kaip jį apibūdintumėte, kokios jo savybės labiausiai imponuoja?

– Spektaklio medžiaga nuostabi – kai perskaičiau „Mane vadina Kalendorium“, pasirodė, kad šis kūrinys yra labai reikalingas. Jis kalba apie dalykus, kurių mums labiausiai trūksta. Romane yra ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško, jame sakoma, jog žmogaus gyvenime svarbiausia trys dalykai: tikėjimas, viltis ir meilė, o iš visų jų svarbiausias – meilė. Man atrodo, to pasaulyje šiuo metu labiausiai ir trūksta. O Oskaras tikrai kitoks. Šiuo metu gaunu nemažai didelių vaidmenų ir pastebiu, kad jie visi turi savyje kažką labai savito, bet po tuo slypi didelis tikėjimas, šviesos ir meilės ieškojimas. Būtent tuo Oskaras man ir yra įdomus. Eidamas savo gyvenimo keliu, visiškai nesąmoningai jis tampa bendruomenę apjungiančia ir aplinkinius gelbėjančia figūra. Jis suburia miestelio vienišius bei atstumtuosius, tą darydamas auga ir pats. Priartėti prie kitų jam padeda tai, kad jis niekada neteisia aplinkinių, priima juos tokius, kokie jie yra. Skaitydami knygą suprantame, kad nors ji neįvardijama, Oskaras turi kažkokią diagnozę, bet, nepaisant jos, atrodo sveikiausias, kyla mintis, kad tokiems žmonėms kaip jis turėtų priklausyti pasaulis. Jo siela tyra ir nesutepta. Ir man tai didelė užduotis, labai sunku suvaidinti visiškai tyrą, nesuteptą žmogų.

– Kaip bandote susidoroti su ja, kaip ieškote Oskaro savyje?

– Man svarbūs keli dalykai. Stengiuosi perimti jo mąstymo būdą ir tą bandau pasiekti dirbdamas su tekstu, pavyzdžiui, knygoje yra epizodas, kad Oskaras pasiima telefonų knygą, surenka bet kokį numerį ir kalba su atsiliepusiaisiais. Repeticijų metu darėme įdomų pratimą, aš skambinu ir nežinau, kuris iš personažų atsilieps, jiems atsiliepus mano užduotis – kuo ilgiau palaikyti pokalbį. Jie pasakoja savo istoriją, o aš turiu reaguoti kaip Oskaras, tad jei kažkas sako, kad smarkiai gėrė ir jam buvo balti arkliai, Oskaras tai priims tiesiogiai, teirausis, kaip pas kažką bute gali tilpti balti arkliai, iš kur tas žmogus gavo baltų arklių ir pan. Kitas dalykas – stengiuosi nuoširdžiai susirūpinti kiekvienu personažu, su kuriuo kontaktuoju scenoje, stengtis padėti ir įsiklausyti. Kadangi jis mažai kalba su aplinkiniais, man atrodo, kad jis moka nepaprastai gerai į juos įsiklausyti.

– Repeticijų metu buvo ir neįprastas epizodas – susitikote su knygos autoriumi. Ar tai buvo naudinga, ką iš to pasiėmėte darbui su savo Oskaro kūrimu?

– Knyga apie Andrį, ji jam padėjo išgyventi, jį išgelbėjo. Jo pasakojimai susitikimo metu mums padėjo suprasti, kur yra visa ko šaknys, iš ko viskas atsirado. Jis papasakojo ir istorijas apie kai kuriuos tikrus personažų prototipus, situacijas, knygoje, aišku, visa tai transformuota. Mums, aktoriams, šis susitikimas buvo nepaprastai naudingas. Tai ne pirmas kartas, kai darbe susitinkame su tekstų autoriais, tose pačiose „Pietinia kronikose“ dirbome su Rimantu Kmita. Jei tik yra galimybė kuriant sutikti autorių – nuostabu. Kita vertus, yra ir pavojaus, kad jei autoriaus įsitraukimas bus labai didelis, pavyzdžiui, jei dramaturgas stato savo pjesę, jis labai aiškiai žinos, kaip kas turi atrodyti, tuomet gali dingti aktorių ir režisieriaus patiriamas teksto dekodavimo džiaugsmas

– Kaip įvardintumėte, koks yra didžiausias šio spektaklio proceso iššūkis Jums?

– Tekstas – 50 puslapių monologas. Šiuo metu būtent tai sunkiausia, bet jau beveik visą moku.

– Šis spektaklis ir pirmas Jūsų darbas su režisieriumi E. Seņkovs?

– Taip, man labai patinka, kad režisierius gerbia aktorius, be to, sukuria tokią kūrybinę žaidimo aikštelę, kurioje mums visiems labai smagu žaisti ir pats dalyvauja tame žaidime. Man labai patinka ir tai, jog Elmaras turi puikų humoro jausmą. Jaučiasi, kad jam šis spektaklis labai svarbus, jis žino, ką nori juo pasakyti ir dirbdami kartu atrandame vis daugiau svarbių dalykų jame.

– Atrodo, kad ir Jums šis spektaklis svarbus, Oskaras svarbus, užčiuopiate, kada pradėjote taip jausti?

– Turbūt po susitikimo su Andriu, kai pamačiau, kaip šis romanas, jo rašymas jam padėjo. Atsirado mintis, kad ir spektaklis, kurį šiuo metu kuriame, taip pat gali turėti panašų poveikį žiūrovui bei jį kuriantiems. Tai supratus, visas procesas įgavo dar didesnį svorį, vertę.

– Iki premjeros liko visai nedaug, paprastai tas laikas kupinas įtampos. Ar galvojate apie būsimą spektaklio susitikimą su žiūrovas?

– Šįkart labai gražus laukimas, man įdomu, kaip žiūrovas priims tokį šviesų spektaklį. Jeigu jis surezonuos taip, kaip skaitytojus paveikė A. Kalnozols knyga, bus labai gerai. Man šis spektaklis svarbus, dėl to dar labiau laukiu premjeros. Jaučiu jame panašias temas kaip ir „Pietinia kronikose“, visa mano kūryba eina panašia linkme, džiaugiuosi dėl to.

„Mane vadina Kalendorium“ premjera vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklyje vaidina: D. Grinys, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Mikalojus Urbonas, Samanta Pinaitytė, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Linas Lukošius, Justina Vanžodytė, Marius Pažereckas, Antanas Razgauskis.

Režisierius, inscenizacijos autorius E. Seņkovs, scenografas Reinis Suhanovs, scenografo asistentė kostiumams Laura Ruškytė, dramaturgė Loreta Kalniņa, choreografė Sintija Skrabe, kompozitorius Edgars Mākens, šviesų dailininkas Niks Cipruss, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Klaipėdos dramos teatro inform.

Kaimo žmonės dažnai su pavydu miestiečiams už­si­me­na, jog šie gyvena patogiau, jiems nereikia ne tik persiauti batų, prieš įeinant į parduotuvę, bet gali saugiai pasiekti bet kurį objektą. Deja, pavyzdžiai rodo, jog Šilalės gyventojai ne visada tuo gali džiaugtis – dar nemažai miesto teritorijų primena atokiausius kaimo keliukus, o kai kuriose gatvėse ne tik kad nėra, bet ir neaišku, ar iš viso kada nors atsiras paprasčiausi šaligatviai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Į „Šilalės artoją“ kreipėsi Kamščių kaimo gyventojas, kuris nebeapsikentė nepagarbaus elgesio: pasak žmo­gaus, Lietuvos kariuomenės kariai nepaiso vietinių gyventojų interesų ir važinėja, kaip nori. Tuo tarpu kariuo­menės atstovai tikina, jog su ūkininku sutaria draugiškai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Pamenate pamokančią lietuvių pasakėlę „Kaip genys eglę kirto“, už­rašytą šiandien igno­ruo­jamo Petro Cvirkos rinkinyje „Ne­muno šalies pasakos“ dar 1947 m.? Moralas jos toks: ne tas yra didis ir galingas, kuris garsiai šaukia, o tas, kas iš tikrųjų stengiasi...

Šią pasaką prisiminiau, nes jos moralą galimą pritaikyti ir didžiojoje politikoje. Ypač jis tinka Donaldui Trumpui – 47-ajam Amerikos prezidentui, sukėlusiam visą pažadų bei grasinimų audrą. Apie tai rašoma išties nemažai, bet įvairūs politologai ragina neskubėti vertinti jo iššaukiančios retorikos, o palaukti, kas iš tikrųjų tą eglę nukirs... Jei nebus per vėlu.

D. Trumpas ne tik švaistosi grasinimais. Jis jau pradėjo migrantų grąžinimą į jų kilmės šalis, Meksikos įlanką pervadino į Amerikos, Danijos premjerei pakartojo savo įžūlius planus užimti Grenlandiją ir t.t. Tiesa, santykiuose su Kinija ar Rusija, ypač dėl galimų derybų dėl karo Ukrainoje, ne viskas eina kaip sviestu patepta. D. Trumpas mato, jog Putinas – kietas riešutėlis, dar kietesnis negu jo išliaupsintas raketų kompleksas „Orešnik“. Įdomiausia, kad šiame naujame pasaulio padalijime Kyjivas yra paliekamas laukti sprendimo už durų...

Dar vienas D. Trumpo pažadas jau tampa realybe. JAV nuo vasario 1 d. įvedė naujus importo tarifus: prekėms iš Kinijos – 10 proc., iš Meksikos – 25 proc., o nuo vasario 18 d. naftos produktams iš Kanados bus taikomas 10 proc. tarifas. 

Nauji tarifai numatyti ir prekėms iš Europos Sąjungos šalių, kurios esą neperka amerikietiškų automobilių. Tačiau prezidentas neatskleidė skaičių. Meksika baudžiama už blogą imigracijos į Ameriką kontrolę, Kanada – dar ir už narkotiko fentanilio srautą į JAV. Beje, net 75 proc. Kanados eksporto tenka šiai kaimynei.  

Briuseliui D. Trumpo ketinimai taip pat kelia nemažą rūpestį, juo labiau, kad jis ES sąmoningai tapatina su NATO. Pirmadienį susitikę ES vadovai pradėjo karštą diskusiją, kaip atsispirti JAV grasinimams, sujungiant minėtų dviejų organizacijų jėgas. Londono „The Economist“ nurodo, kad pirmuoju smuiku čia veržiasi groti Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris jau anksčiau yra sakęs, jog NATO išgyvena „smegenų mirtį“, ir priminęs, kad 1965 m. Charles de Gaulle‘o sprendimu Paryžius jau buvo pasitraukęs iš Aljanso. Todėl šiandien, kai kyla dar ir Vašingtono grėsmė, „golistai“ ragina Europos šalis didinti išlaidas gynybai ir net kurti savo ginkluotąsias pajėgas. Yra sukurtas Lenkijos vadovaujamas klubas „NATO visų pirma“, ir ši šalis vienija Šiaurės bei Vidurio Europos valstybes, įskaitant Lietuvą. Bet birželį susitikę NATO lyderiai turėtų konstatuoti, jog planuotas 3,5 proc. gynybos išlaidų lygis jau yra atsilikęs nuo realybės (dvi iš keturių didžiausių ES šalių jai leidžia vos pusantro proc. BVP)...

D. Trumpas užsimojo plačiai. Dar vienas jo iššūkis – šįkart BRIKS susivienijimui, kurį sudaro Pietų Afrikos Respub­lika, Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija. Pernai prie jų prisijungė dar keturios, o šiemet ketina prisidėti aštuonios šalys. TVF skelbia, kad BRIKS dalis, apimanti 3,5 mlrd. planetos gyventojų, pasaulio ekonomikoje pasiekė 28 proc. D. Trumpas įsiutęs, jog susivienijimas ketina atsisakyti dolerio ir galbūt net įsivesti savo apyvartos valiutą. 

Ekonomistai pastebi, kad D. Trumpo kursas į „auksinę erą“ – tai iššūkis globaliai ekonominei sistemai, kurią reguliuoja pasenusi Pasaulinė prekybos organizacija (PPO). Bet jis gali sukelti prekybos karus tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų. Iš tikrųjų posūkis nuo tokios ekonomikos prasidėjo po 2008 m.

finansų krizės, kai jos „virusas“, esant glaudžioms šalių ekonomikoms, persidavė viena kitai lyg tas COVID-19. Šiuo požiūriu globalizacija pakišo koją nacio­nalinėms vyriausybėms. 

Karas gresia ir su ES. 

„Mes ketiname įvesti muitus mikro­schemoms. Taikysime muitus plienui, taip pat lustams ir su lustais susijusiems dalykams, tarifus naftai ir dujoms. Tai įvyks labai greitai, manau, apie vasario 18 d.“, – vardijo D. Trumpas.

Nėra abejonių, jog muitų įvedimas pakenktų ir Lietuvai. Ekonomistė Greta Ilekytė sako, kad JAV dėl išaugusių kainų sumažėtų ne tik lietuviškų, bet ir europietiškų prekių paklausa, taip pat Lietuvoje gaminamų tarpinio vartojimo produktų poreikis. Lietuva į JAV eksportuoja maždaug 6 proc. visos šalyje pagamintos produkcijos. Daugiausia išvežame mineralinių produktų (40 proc.), taip pat chemijos gaminių (13 proc.), baldų (11 proc.).

Ką gi, pasaulis jau susipriešina ne tik griaudžiant pabūklams, bet ir skelbiant ekonominius karus. 

Česlovas IŠKAUSKAS