Raimondas Matutis daugumai šilališkių žinomas kaip krepšinio komandos „Lūšis“ žaidėjas, o tauragiškiams – kaip ugniagesių tarnybos vadovas. Praėjusių metų pa­bai­goje vyro veikla ir pasiekimai buvo įvertinti – Mero pa­dėkos vakare Raimondas sulaukė apdovanojimo už profesionalią ir nuoširdžią švietėjišką veiklą, ugdant jau­nuosius Šilalės krašto krepšininkus bei krepšinio sporto populiarinimą Šilalėje, o teikiant jam Auksinę gilę, iš kultūros centro salės balkono aidėjo jaunimo šūksniai „Raima, Raima, Raima“.

Mero padėkos vakare įvertinta dešimt Šilalės kraštui nusipelniusių žmonių, tarp kurių – ir R. Matutis, savo darbais, idėjomis ir pasiaukojimu prisidedantis prie Šilalės klestėjimo ir augimo.

„Nieko nežinojau, kad metų apdovanojimui buvo pateikta ir mano kandidatūra, todėl tai tikrai buvo didžiulė staig­mena, tokio įvertinimo sulaukiau pirmą kartą. Kad esu tarp nominantų, sužinojau eilinę darbo dieną. Atėjus į berniukų krepšinio treniruotę, šią naujieną pranešė kolegos. Smagus jausmas. 

Aišku, labai džiugina toks įvertinimas, bet kartu ir įpareigoja – tai tik­rai yra paskatinimas veikti dar aktyviau. Mano supratimu, kiek­­vienas apdovanojimas ar padėka žmogui yra labai svarbus, suteikia papildomos motyvacijos atsakingai dirbti mėgiamą darbą“, – apdovanojimų ceremonijos vakarą „Šilalės artojui“ sakė R. Matutis.  

Jis pripažino esantis komunikabilus, atsakingas, iniciatyvus, siekiantis geriausiai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, sugebantis organizuotai vykdyti komandinį darbą. Tai – tos savybės, kurios yra būtinos tiek Raimondo tiesioginiame darbe, tiek žaidžiant krepšinį ar treniruojant jaunąją kartą. 

Kaip tarnybą ir pomėgį sekasi suderinti? Pasak šilališkio, tai yra veiklos, kurios ne tik viena kitai netrukdo, bet netgi viena kitą papildo. 

„Mano nuomone, svarbiausia, jog darbas būtų mėgstamas, o kai patinka tas, kuo užsiimi, kas išties tau rūpi, nėra jokių kliūčių. Man atrodo, kad darbas priešgaisrinėje tarny­boje ir krepšinis yra netgi kaž­kuo panašūs. Tiek darbe, tiek žaidime būtina treniruotis, bū­ti stipriam fiziškai, bet tuo pačiu ir tarnyboje, ir sporte negalima pamiršti teorijos, loginio mąstymo“, – iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus dalykus tapatino pašnekovas.

R. Matutis šiuo metu yra Tauragės priešgaisrinės tarnybos viršininkas, tad jo darbo valandos fiksuotos, o vaikus jis moko žaisti krepšinį ir pats tuo užsi­ima po darbo arba savaitgaliais. 

„Šiuo metu krepšinį žaidžiu tik mėgėjiškai, kai turiu laiko, dalyvauju treniruotėse ar varžybose su Šilalės „Lūšies“ komanda. Tačiau suderinti grafikus, atrasti tam laiko darosi vis sudėtingiau“, – pripažino 24 metus krepšinį pats žaidžiantis ir iš jų aštuonerius metus jaunuosius krepšininkus treniruojantis Raimondas. 

R. Matutis Šilalę vadina krepšininkų kraštu, nes pas mus krepšinį žaidžia visi – pradedant vaikais, baigiant veteranais. Be to, Šilalės vardą garsina ir profesionaliai, aukščiausiose lygose puikiai rungtyniaujantys kraštiečiai.

„Esu įsitikinęs, jog ši tendencija ir ateityje nesikeis. Tuo labiau, jog dabar turime puikią areną, yra kur treniruotis, be to, yra sportui tinkamas stadionas ir pušynas, kur, tikiuosi, bus atnaujinta infrastruktūra. Kiek pažįstu vietinių – visi žaidžia ar yra žaidę krepšinį. Todėl neabejodami galime didžiuotis, kad Šilalėje posakis „krepšinis yra antroji religija“ tikrai galioja, o tikėjimo juk niekas taip lengvai nekeičia“, – šypsojosi treneris.

Jis neslėpė – iš kolegų, dirbančių kituose šalies miestuose, ne kartą yra girdėjęs nuogąstavimų dėl augančios jaunimo kartos – esą juos sunku sudominti krepšiniu, ateityje gali nebebūti iš ko formuoti rinktinių.

„Šilalėje bent jau aš tokios problemos nejaučiu – šilališkiai vaikai labai noriai lanko treniruotes, o kad tai yra tiesa, įrodo ir mano auklėtinių palaikymas šio vakaro metu“, – džiaugėsi R. Matutis.

Šiuo metu jis treniruoja dvi jaunuolių (berniukų) grupes,

abiejose yra po 25 šilališkius (viena grupė sudaryta iš 2008–2010 m. gimusiųjų, kita – iš 2018–2019 m.). Tad gavęs apdovanojimą kaip vaikų ir jaunuolių krepšinio treneris, R. Ma­­tutis tikino jaučiantis dar didesnę paskatą kuo aktyviau dirbti su jaunąja Šilalės krašto karta ir siekti dar daugiau pergalių už Šilalę.

Žydrūnė MILAŠĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Kaimyninių rajonų gyventojai dažnai juokauja, kad Šilalė yra užsienis, nes viskas, net ir orai, čia kitaip. Ir tai tiesa – orai Šilalės rajone išties gerokai skiriasi, o tuos skirtumus jau antras šimtmetis fiksuoja Laukuvos meteorologijos stoties darbuotojai, pastaruoju metu naudodamiesi ir naujausiais prietaisais. 

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Komunikacijos ir tarptautinio bend­radarbiavimo skyriaus vyriausiasis spe­cialistas Gytis Valaika Laukuvą vadina lietuviškomis Al­pėmis ir tvirtina, jog oras čia esąs toks pat, kaip kal­nuose.

Pertrauką darė tik pokariu

Pirmosiomis praėjusių metų dienomis laukuviškiai tyliai pa­minėjo Laukuvos meteoro­lo­gijos stoties įkūrimo 100 me­tų jubiliejų. Oro temperatūra, vėjo kryptis, debesuotumas, kritulių kiekis ir daugybė kitokių parametrų Laukuvoje fiksuojami nuo 1924-ųjų vasario 1 d. Pirmuoju orų stebėtoju ir šios stoties įkūrimo iniciatoriumi tapo gydytojas Bronislovas Tallat-Kelpša. 1941 m. orai Laukuvoje buvo pradėti stebėti visą parą, tačiau 1944 m. stotis buvo uždaryta ir savo veiklą vėl pradėjo tik 1950-ųjų birželio 1 d. 

Laukuvos meteorologijos sto­tis keletą kartų keitė ir savo vietą. 1951 m. Rietavo rajono valdžia jai paskyrė 0,83 ha sklypą pietvakarinėje miestelio dalyje, už mokyklos. 1965 m. stotis pastūmėta 100 metrų į pietus, o 1991-aisiais perkelta maždaug pusantro kilometro į pietus ir įkurdinta Dvarviečių kaime, apie 1,8 km nuo miestelio centro. 

Nors 1944 m. Laukuvos meteorologijos stotis buvo aprū­pinta vokiečių pagamintais prie­taisais, vėliau joje ilgą laiką buvo naudojama rusiška įranga. 1950 m. krituliai buvo pradėti matuoti Tretjekovo kritulmačiu, nuo 1964-ųjų debesų padas matuojamas prožektoriumi, dar po metų atsirado inst­rumentai matomumo nuotoliui nustatyti. 

2010 m. Laukuvoje pastaty­tas pirmasis Lietuvoje 39,5 met­­ro aukščio radiolokacinis radaras apvalintu kupolu – po juo įkurdinta galinga palydovinė an­tena, elektromagnetinėmis ban­gomis gaudanti informaciją net 250 kilometrų spinduliu vykstančius meteorologinius reiškinius. Pernai buvo atnaujintas ne tik šis radiolokatorius, bet ir visa stotyje esanti automatinė matavimo įranga.

Daugiausiai lyja ir prisninga

Daug kam kyla klausimų, kodėl meteorologijos stotis įkurta būtent Laukuvoje. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus  vyriausiasis specialistas G. Valaika tikina, jog meteorologiniu atžvilgiu ši vietovė yra pati įdomiausia Lietuvoje.

„Laukuva yra žemaičių aukštumų, kurios tęsiasi nuo Kryžkalnio iki Rietavo, vakarinėje dalyje, todėl juokaudami mes sakome, kad tai lietuviškos Alpės, žinoma, Lietuvos masteliais. Tai savotiška kalnų meteorologijos stotis – žemaičių aukštumoje kalvos yra iškilusios 150–250 metrų. Net ir tokio aukščio kliūtys formuoja šiek tiek kitokias klimatines sąlygas“, – sako G. Valaika.

Ilgamečiai stebėjimai rodo, jog Laukuvos apylinkėse vidutinė oro temperatūra beveik visada yra šiek tiek žemesnė, o labai šiltą dieną maksimali oro temperatūra būna 2–3 laipsniais žemesnė negu netoliese esančiose žemumų meteorologijos stotyse. Rudenį čia truputį anksčiau iškrenta pirmasis sniegas ir susiformuoja pastovi sniego danga, o pavasarį – atvirkščiai, jis šiek tiek ilgiau išsilaiko. Taigi žiema Laukuvoje užsibūna ilgiau. 

Pasak G. Valaikos, Laukuva įsikūrusi priešvėjinėje žemaičių aukštumos pusėje, tad dėl sąlyginai didelio aukščio virš jūros lygio bei gana nedidelio atstumo iki Baltijos jūros, čia pučia vieni stipriausių vėjų. Vidutinis metinis vėjo greitis nedaug nusileidžia pajūryje išmatuojamoms reikšmėms. Būtent dėl gausesnių kritulių, šaltesnių bei ilgesnių žiemų ir stiprių vėjų Laukuvos apylinkėse dažniausiai visoje Lietuvoje būna fiksuojamos pūgos. Paskaičiuota, kad vidutinė pūgų trukmė (per metus) čia yra maždaug dvigubai didesnė nei Lietuvoje. Tą patį galima pasakyti ir apie lijundras. Laukuvos apylinkėse dažniausiai visoje Lietuvoje susidaro rūkai, kurie čia neišsisklaido ilgiausiai. Tai lietingiausia šalies vieta, per metus čia vidutiniškai iškrenta 821 mm kritulių. Laukuvai priklauso ir storiausios sniego dangos rekordas.

„Po šio fakto galbūt nuskambės truputį paradoksaliai, tačiau Laukuvos meteorologijos stotyje, kaip ir pajūryje, per metus fiksuojama vidutiniškai mažiausiai apsiniaukusių dienų”, – sako G. Valaika. 

Automatika žmogaus nepakeitė 

Net 35 metus Laukuvos meteorologijos stotyje dirbanti vyriausioji stebėtoja Audronė Ev­­čenkienė neabejoja, kad oro są­lygų stebėjimas Laukuvoje yra bene svarbiausias Lietuvo­je – orus prognozuojantiems sinoptikams suteikia daugiausiai būtinos informacijos. 

„Dažnai manęs laukuviškiai klausia, koks oras bus rytoj. Tai visiems sakau, kad mes orų neprognozuojame, tik juos stebime ir kas 3 valandas, aštuonis kartus per parą, tiksliai matuojame matomumą, debesų aukštį, žemės paviršiaus temperatū­rą, vėjo greitį, kritulių kiekį ir daugybę kitokių parametrų, o vasarą – dar ir žemės įšilimą įvairiame gylyje“, – pasakoja A. Ev­čenkienė. 

Kiekvienas specialioje aikštelėje užfiksuotas paramet­ras užrašomas meteorologinių stebėjimų knygelėje, informacija užkoduojama skaičiais ir kas 3 valandas telegrama persiunčiama į centrinę Lietuvos stotį, iš kur pasiekia visus pasaulio meteorologijos duomenų bankus. Procesas nenutrūksta nei naktį, nei savaitgaliais ar per šventes. Šie duomenys tokie svarbūs yra dar ir dėl to, jog Laukuvos meteo­rologijos stotis yra įkurta 156,8 metrų aukštyje virš jūros lygio ir yra aukščiausiai oro parametrus fiksuojanti šalies meteorologinė įstaiga. 

„Geriausiai galima palyginti, žinant, kad Klai­­pėdos miestas virš jūros ly­­gio iškilęs vos 6 metrus. Tai kei­čia klimato sąlygas. Kritulių – lie­taus ir sniego – sulaukiame daugiau nei kitur. Kai vėjas pučia iš vakarų, smarkiausias būna Klaipėdoje, bet kai pučia vėjai iš žemyno, didžiausias visada būna Laukuvoje. Ir pūgų čia būna dažniausiai“, – pastebi A. Evčenkienė. 

Anksčiau Laukuvos meteorologijos stotyje stebėtojomis dirbančios moterys visus matavimus atlikdavo rankomis. Nors dabar stotis automatizuota ir rankomis nieko, išskyrus sniego dangos storį, matuoti nereikia, darbo netrūksta.  

Būtina periodiškai patikrinti, ar veikia prietaisai, matuoti kritulių kiekį – nors, pasak A. Evčenkienės, yra ir automatinis kritulmatis, vis dar naudojamas ir senasis Tretjekovo. Į aikštelę einama ir dirvos purenti: prie temperatūros matavimo termometrų negali būti net mažiausios žolelės. 

Šilutėje, Biržuose ir Varėnoje yra įrengti automatiniai žaibų fiksavimo prietaisai, bet žaibų išlydžius stebi ir Laukuvos stoties darbuotojai – prasidėjus griaustiniui, pranešama tarnybai, pranešimas perduodamas ir tada, kai perkūnija baigiasi. Anksčiau tokius pranešimus reikėdavo išsiųsti ir kai pakildavo rūkas, prasidėdavo apledėjimas ir kt. 

Sunkiausia, pasak Audronės, dirbti žiemą. Jei sniego yra daugiau nei 6 centimetrai, juo visiškai padengtas žemės paviršius, daroma sniego nuotrauka – tenka nueiti kelis kilometrus į atvirą vietovę laukuose. Stebėtojai turi 1 km atkarpoje kas 10 metrų išmatuoti dangos storį ir net pasverti sniegą, kad būtų galima suskaičiuoti vandens atsargas – pagal tai prog­nozuojami pot­vy­niai. 

„Kai prisninga 60–70 cm, toks pasivaikščiojimas nebūna leng­vas. Dirbame po vieną, o reikia neštis matuoklę, svarstyk­les. Žiemos dabar kitokios, bet sniego visada bū­na – jau ir šią žiemą teko matuoti jo dangos storį“, – sako A. Evčenkienė. 

Lietuviškas „Bermudų trikampis“

Pasak Laukuvos meteorologijos stoties vyriausiosios stebėtojos, klimato kaita pastebima plika akimi. Dabar žiemų nėra, o anksčiau taip užpustydavo, kad stebėtojoms net į aikštelę nueiti ne visada pavykdavo. Da­bar ir perkūnija žiemą tampa dažnu reiškiniu. Tiesa, šiltų žiemų pasitaikydavo ir anksčiau. Ir saulės aktyvumas nėra naujas dalykas. Tarkime, 2011 m. A. Evčenkienė Laukuvos pakraštyje gėrėjosi šiaurės pašvaiste. 

„Dabar ją mato tik per foto­aparatų kameras, o aš tada mačiau plika akimi“, – teigia daugybę metų Laukuvos meteorologijos stoties darbuotojų kolektyvui vadovaujanti moteris. 

Norintiems daugiau žinoti apie orą lietuviškame „Bermudų trikampyje“ – tarp Laukuvos, Kryžkalnio ir Kelmės, A. Evčenkienė pateikia šiek tiek skaičių. Pasak jos, Laukuvoje fiksuojama 5,7 laipsnių vidutinė metinė temperatūra. Šalčiausias yra sausio mėnuo, kai vidutinė temperatūra nukrenta iki 5,3 laipsnių. Liepą vidutinė oro temperatūra pakyla iki 16,1 laipsnio šilumos. 

Didžiausi karščiai – 32,8 C Laukuvoje buvo užfiksuoti 1968 m. birželį. 1942 m. sausio mėnesį oras buvo įšalęs iki minus 36,9 C. Daugiausiai prilijo 1953-iųjų rugsėjo mėnesį – net 81,3 mm, o tai yra dešimtadalis visų per metus Laukuvoje iškrentančių kritulių. Vidutinė sniego danga šiame krašte būna 26 cm, o storiausia – net 94 cm – užfiksuota 1931 m. kovo mėnesį. 

Laukuvoje vyrauja pietvakarių krypties vėjas, vidutinis metinis jo greitis yra 3,8 m/s, bet 1967 m. spalio 18 d. vėjo gūsiai siekė net 34 m/s. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Kaip toliau gyventi, kai po daugybės bendražygių žūčių jautiesi pusiau mirusi“? Tokį klausimą uždavė spektaklio herojė Nadia, užsivilkusi apsauginį kombinezoną, užsidėjusi šalmą ir išėjusi į minų lauką...

Lesės Ukrainkos vardo teatre Kyjive spektaklis „Atsargiai, mina“ trunka vos 45 minutes, tačiau emocijos įkaista taip, jog dalis žiūrovų apsiašaroja. Ne vien tik dėl puikiai išminuotoją Nadią vaidinančios Irinos Bučko-Doroševskos, bet ir dėl asmeninių išgyvenimų. Dauguma kalbintų žmonių prisipažino, kad fronte kovoja jų giminaičiai, bend­radarbiai ar mokslo draugai, dalis jų jau yra žuvę. 

Po spektaklio pakalbinęs vienintelę jo aktorę, sužinojau, kad Irina turi tolimų giminaičių Lietuvoje, o pjesę sukūrė bendram Ukrainos ir Lietuvos gat­vės teatrų festivaliui. Po puikaus įvertinimo nusprendė vaidinimą rodyti teat­re, vėliau pelnė Gynybos ministerijos kasmetinį Bogdano Chmelnickio vardo prizą už patriotizmo skatinimą. Visa tai sužinojau po spektaklio, o jis dėmesį prikaustė nuo pirmųjų minučių ir buvo lydimas tylaus gretimai sėdinčios moters kūkčiojimo. Kai vėliau moters paklausiau, kas ją taip sukrėtė, ji prisipažino, jog prieš du mėnesius į frontą buvo mobilizuotas jos sutuoktinis, todėl dabar, pergyvendama dėl jo likimo, į pasakojimus apie fronto baisumus ji ėmė reaguoti labai jautriai. 

Žiūrovai neslėpė jaudulio ir ašarų, po spektaklio teikė aktorei saldainių dėžutes, o ši dėkojo ir prašė prisidėti prie skraidyklių kariams pirkimo, pervedant lėšų į scenoje visą laiką rodomą sąskaitą.

„Aš šį vaidmenį irgi labai išgyvenu, man tai tarsi Bachmute žuvusio brolio Olego įamžinimas. Jam buvo tik 34-eri“, – sakė Irina.

Aktorė papasakojo, jog fronte sunkiai buvo sužeistas ir kovoti nebegali jos tėtis, tačiau į mūšius eina dėdė ir daugybė teatro darbuotojų ar jų šeimų narių, taip pat kariauja ir aktoriai. Fronte žuvo ne tik Irinos brolis, bet ir dėdė, mamos brolis.

Pjesė buvo sukurta pagal tik­rą jaunos šokėjos Nadios, karo metu atsisakiusios vykti į išsvajotą festivalį ir tapusios išminuotoja, istoriją. 

„Rašytoja pjesės pabaigoje sugalvojo Nadią „pražudyti“. Gal taip poveikis būtų didesnis, bet mudu su režisieriumi nusprendėme, kad aplink ir taip per daug skausmo, tad palikome heroję gyvą“, – atskleidė Irina.

Pjesės herojės Nadios tėvas po skyrybų persikelia gyventi į Krymą, o ten jį vaikystėje aplankiusi mergaitė Krymą ėmė įsivaizduoti kaip svajonių žemę, kuri dėl okupacijos tapo nepasiekiama. Per karą Nadia ne tik prarado ryšį su tėvu, bet išsiskyrė ir su jai svetimu tapusiu sužadėtiniu. Psichinę jos būseną labiausiai slegia naktiniai košmarai ir apmąstymai, kodėl žuvo visi bendražygiai išminuotojai, o ji vis dar gyva. Papildomai slegia ir tai, jog ji negali pasiguosti telefonu skambinančiai mamai, bet turi jai meluoti, kad dirba medike, o ne išminuotoja, mat bijo, kad mamos širdis teisybės neatlaikytų.

„Mane dažnai kamuoja toks pat klausimas ir sap­nuoju panašius košmarus“, – prisipažino po spektaklio aktorei padėkoti priėjęs kariškis Andrejus. 

Vaikinas sakė su okupantais kovojęs šešis metus, tačiau po sunkių sužeidimų neseniai buvo demobilizuo­tas. Paklaustas, ar tiki pergale, Andrejus sakė, jog yra karys ir privalo ja tikėti. Tuo tarpu su juo buvusi mergina tyliai sušnibždėjo, kad jis „didesnes viltis deda į Donaldo Trumpo taikos planą, nes žinios iš fronto yra prastos, o girdėdami apie nesėkmes, vyrai slepiasi nuo mobilizacijos“.

Ne visi pašnekovai teatre ir gatvėje taip kalbėjo, tačiau abejojančių pergale ir okupuotų teritorijų atsikovojimu akivaizdžiai pagausėjo. Tai liudija ir neseniai Kyjivo sociologinių apklausų įmonės „Demokratinės iniciatyvos“ atliktas tyrimas, skelbiantis, jog 47 proc. ukrainiečių pritartų stojimui į NATO, atsisakant Rusijos okupuotų teritorijų. Tam nepritartų 31 proc., nors prieš metus nepritariančiųjų buvo dauguma.

Pjesę „Atsargiai, mina“ žiūrėjau gruodžio pradžioje, o kadangi šv. Kalėdų išvakarėse spektaklius Kyjive ar Lvive lankiau ir prieš metus, ir prieš du, galiu palyginti žiūrovų nuotaikas tada ir dabar. Pamenu žmonių džiaugsmą, kai 2022 m. antroje pusėje Lvivo valdžia leido atnaujinti teatrų veiklą. Nors taupumo sumetimais salės buvo nekūrenamos ir žiūrovams teko sėdėti su paltais bei pirštinėmis, nuotaikos buvo pakilios. Mat tada per rudenį prasidėjusį kontrpuolimą Ukrainos kariuomenė sparčiai veržėsi pirmyn ir atsiėmė beveik visą Charkivo regioną. Kai 2022 m. 

lapkričio viduryje pavyko išvaduoti priešo labai ginamą Chersoną, praeivių veiduose nušvito šypsenos. Nemaža dalis šnekintų žiūrovų tada prognozavo, jog 2023 m. karas pasibaigs pergale ir visų okupuotų teritorijų išlaisvinimu, o kai kurie tuomet planavo ateinančius 2024-uosius švęsti atkovotame Kryme.

2022 m. gruodį Charkivo regione teko dalyvauti šv. Mikalojaus sutiktuvių šventėje vaikams, surengtoje vos už 25 kilometrų nuo Rusijos sienos esančioje Cirkūnų gyvenvietėje. Nors karo pradžioje čia buvo sugriauta daugiau nei pusė pastatų, o iš kaimo pabėgo dauguma gyventojų, jo vadovai buvo įsitikinę netolima pergale ir kvietė žmones grįžti gimtinėn.

Tačiau 2023 m. atnešė skaudesnę realybę, žmonių veidai apniuko. Maskva kažkokiu būdu sužinojo apie ukrainiečių ruošiamą naują kontrpuolimą ir, susprogdinusi Kachovkos užtvanką, sužlugdė šiuos planus. Be to, okupantai sustiprino savo puolimą, užėmė devynis metus ukrainiečių sėkmingai gintą Bachmutą bei kelias kitas strategines vietoves. Todėl dėl pagausėjusių apšaudymų Cirkūnų kaime 2023 m. buvo atšaukta suplanuota šv. Mikalojaus sutiktuvių šventė, o dalis čia sugrįžusių gyventojų vėl ryžosi bėgti. Panašios liūd­nos nuotaikos vyravo ir Kyjivo teatruose, o sostinės gatvėse matėsi vis daugiau neįgaliais tapusių karių...

Šis gruodis Kyjive buvo pats liūdniausias. Ukrainos sostinė prarado iki tol justą saugumo jausmą, kurį buvo suteikusi amerikietiška priešraketinė „Patriot“ sistema. Rusų konstruktoriai prikūrė naujų raketų ir skraidyklių, be to, jų ėmė leisti tokią gausybę, kad gynėjai nebeįstengia visų nutrenkti, o ir numuštų liekanos uždega butus, mašinas, pražudo žmones. Ir nors sostinė yra saugesnė už pafrontės Chersoną, Charkivą ar Sumus, ramybė Kyjive yra labai trapi. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), kaip ir visa Lietuva, 2025-aisiais minės vieną reikšmingiausių šalies nacionalinei kultūrai sukakčių – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo 150-ąsias metines. Išplėstinis KVMT projektas „Hommage à Čiurlionis“, kuriuo siekiama atskleisti įvairialypę žinomo dailininko ir kompozitoriaus kūrybą, apims daugybę renginių, vyksiančių visus metus.

Projekto pradžia numatyta sausio 15-ąją – Klaipėdos istorijai svarbią dieną, kurią KVMT tradiciškai pažymi simfoninės muzikos koncertu. Šiais metais klausytojai kviečiami į KVMT salėje „Jūra“ rengiamą koncertą „Sudėsiu savo simfoniją iš miško ošimo“. Jo programoje skambės M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, penkių klaipėdiečių kompozitorių Variacijos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudo fortepijonui op. 7 Nr. 4 tema ir Ludwigo van Beethoveno Šeštoji („Pastoralinė“) simfonija.

Koncerte skambėsiančius kūrinius atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, diriguojamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Maestro pasakoja apie ypatingą progą prisiminti ir naujai atrasti nacionalinę kūrybą per M. K. Čiurlionio muziką, sujungiančią praeitį ir dabartį.

– Kaip koncerto programa atspindės M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą?

– Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – įvairiapusė asmenybė, muzikas, kompozitorius ir dailininkas. Jo muzikoje įkūnyti vaizdai, o paveiksluose – muzikos garsai. Tame ir slypi jo genialumas.

Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“ – kiekvienam lietuviui veikiausiai dar nuo mokyklos suolo pažįstami kūriniai, nes tai mūsų nacionalinis pasididžiavimas. Džiugu, kad koncertą „Sudėsiu savo simfoniją iš miško ošimo“ pradės būtent simfoninė poema „Miške“. Taip pat bus atlikta kolektyvinė dedikacija Čiurlioniui – prieš 30 metų penkių klaipėdiečių kompozitorių sukurtos Variacijos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudo fortepijonui op. 7 Nr. 4 tema. Jas tuometinio KVMT vadovo ir vyriausiojo dirigento Stanislavo Domarko prašymu sukūrė Jonas Domarkas, Antanas Budriūnas, Loreta Narvilaitė, Remigijus Šileika ir Alvidas Remesa. Šio kūrinio premjerą KVMT simfoninis orkestras diriguojant S. Domarkui atliko lygiai prieš trisdešimt metų LMTA Klaipėdos fakulteto Koncertų salėje, 1995-aisiais minint M. K. Čiurlionio 120-ąsias gimimo metines. Manau, publikai bus labai įdomu išgirsti šį kūrinį: vieniems pažinti jį pirmą kartą, o kitiems – naujai suskambėjusį po trijų dešimtmečių pertraukos.

Antroje koncerto dalyje publika išgirs orkestro atliekamą Ludwigo van Beethoveno Šeštąją simfoniją, kurią pats kompozitorius pavadino „Pastoraline“. Ji puikiai dera prie koncerto temos, apdainuojančios gamtos grožį.

– Ar Jums teko anksčiau girdėti M. K. Čiurlioniui skirtas klaipėdiečių kompozitorių Variacijas?

– Neteko. Ruošiuosi, studijuoju partitūras, o visą atlikimą išgirsiu griežiant orkestrui kartu su publika. Nenoriu vadovautis pirminiu įspūdžiu.

– Kuo ypatinga M. K. Čiurlionio kūrinių interpretacija? Kuo ji gali patraukti šiuolaikinius klausytojus?

Tiek dirigentas, tiek orkestras turi būti pasiruošę kaskart naujai interpretuoti kiekvieną kūrinį. Prie sudėtingesnių arba paslaptingesnių M. K. Čiurlionio kūrinių priskirčiau simfoninę poemą „Jūra“. Tuo tarpu poema „Miške“ aiškesnė, su ypač efektinga audros scena. Klausydamasis „Miške“ jautiesi lyg pats pabuvojęs miške. Kompozitoriui tikrai pavyko perteikti žmogaus gamtoje patiriamus pojūčius – tiek emocinius, tiek kone fizinius. Kviečiu visus pajusti šios muzikos galią! Po tokių koncertų žmogus grįžta namo pailsėjęs, nusiraminęs, susidėliojęs savo mintis ar galbūt praturtėjęs naujomis idėjomis – taigi tampa geresnis.

– Ką Jums reiškia galimybė diriguoti M. K. Čiurlionio kūrinius? Galbūt turite mėgstamiausią?

– Manau, kad kiekviena atlikėjų ar klausytojų karta šioje muzikoje atranda kažką naujo. Laikas keičia žmones: keičiasi aplinka, suvokimas, atlikimas, o klausytojai atranda tai, kas aktualu jiems.

Nebe pirmą kartą diriguosiu Čiurlionio „Miške“, tačiau šią muziką kaskart atrandu iš naujo. Ši tapybiška poema man kaskart sušvinta naujais potėpiais, atgarsiais, akordais. Vis atrandu kokią naują smulkmeną, kurios anksčiau nebuvau pastebėjęs. Be jos poema skambėtų visai kitaip.

Kai tik turiu laiko, mielai klausausi Čiurlionio preliudų fortepijonui įrašų. Vis dėlto, kai tik pasitaiko galimybė, visuomet renkuosi gyvą atlikimą. Įrašai – vertybė, tačiau kiekvienas naujas, gyvas kūrinio atlikimas turi nepakartojamumo momentą, kurio daugiau nebeišgirsi, jei jis nebus įrašytas. Vienas dažniausiai įrašomų ir atliekamų Čiurlionio preliudų – paprastutis kūrinėlis, svyruojantis tarp dviejų tonacijų F-dur ir a-moll – tapo atspirties tašku penkiems Klaipėdoje gyvenantiems kompozitoriams, sukūrusiems savo trumpas simfonines variacijas jo tema. Nekantrauju jas antrąkart pristatyti publikai.

Taip pat labai myliu Čiurlionio kantatą „De profundis“ chorui ir simfoniniam orkestrui arba Variacijas chorui ir vargonams. Vis dėlto poemai „Miške“ jaučiu didžiausius sentimentus, nes joje randu labai daug Lietuvos. Gera prisiliesti prie šios partitūros, o galimybė atlikti ją su orkestru man suteikia gyvenimo pilnatvės jausmą.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Metų virsmas jau čia pat. Nuščius vidurnaktį miškas, žvaigždės, laukas ir Laikas. 

Trumpai akimirkai stabtels išprotėjęs pasaulis ir širdis. O tada metų ratas vėl visus įsuks į naują sūkurį 

ir tamsa atsitrauks. Skambant šampano taurėms, į Visatą skries gražiausi linkėjimai, svajonės ir viltys. 

Gyvename tokį laiką, kai metų ratas sukasi didžiausiu pagreičiu – ir tame lekiančio Laiko maratone 

tik nauji patyrimai, gyvenimo pamokos, 

nusivylimai ir džiaugsmai priverčia stabtelėti, suklusti, nusiraminti. 

Jie sustabdo, išmoko pajusti akimirkos malonumą, vėl tarsi iš naujo atrasti gyvenimo spalvas ir skonį...

Todėl kuo daugiau tokių akimirkų Naujaisiais metais! Visiems, kiekvienam. 

Apsikabinkime, Pasauli!

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tarpušventis nėra ramus. Perėji­mas nuo ugnimi spjaudančio ast­rologinio Drakono prie klastingosios Gyvatės nieko gero nežada. Nors Lietuvoje tenkinamės tik nie­kingomis tarpusavio kolionėmis, tarptautiniuose vandenyse ir ore vyksta nuolatiniai kataklizmai, ku­riuos esame įpratę įvardinti kaip provokacijas. Kone visur kyšo Ru­sijos ausys.

Sakykime, rusų sausakrūvio „Ursa Major“ avarija Viduržemio jūroje, netoli Alžyro krantų, tėra atsitiktinumas. Bet pranešta, jog laive įvyko keletas sprogimų, du jūreiviai iš 16-os žuvo. Likusius išgelbėjo ispanų laivas. Maskva paskelbė, kad tai terorizmo aktas ir kad skęstantiems nepadėjo norvegų laivas, nors tai įpareigoja 1989 m. priimta tarptautinė konvencija. Žodžiu, dėl visko kalti Vakarai, o gal ir „nacistai“ iš Ukrainos...

Ko gero, jie kalti ir dėl dviejų rusų tanklaivių, gabenusių 9200 tonų naftos, avarijos prie okupuoto Krymo krantų, kur paskelbta nepaprastoji padėtis: naftos kilimu apkloti rusams šventi ir, ko gero, vieninteliai paplūdimiai pietuose...

Kur kas rimtesnis incidentas su kitu laivu. Pirmąją Kalėdų dieną buvo pastebėta, jog pažeistas Suomiją ir Estiją jungiantis 170 km ilgio 650 megavatų elekt­ros kabelis „Estlink-2“, kuriuo tiekiama apie 5 proc. Estijai reikalingos elektros energijos. Kaip tik tuo metu ir toje vietoje lėtai judėjo iš Rusijos uosto išplaukęs tanklaivis „Eagle-S“, plaukiojantis su Kuko salų vėliava ir gabenęs bešvinį benziną. Suomių ekspertai tikina, kad praplaukęs kabelio vietą, laivas jau buvo be inkaro, kuris esą jau buvo nutraukęs kabelį. Tai buvo ne tik „šešėlinio“ laivyno laivas, gabenantis naftos produktus, apeinant Europos Sąjungos sankcijas, bet ir, kaip rašo leidinys „Lloyd‘s List“, jame rasti šnipinėjimo įrenginiai, kompiuteriai rusų ir turkų kalbomis, skirti žvalgyti NATO laivų bei lėktuvų judėjimą. Mat į Aljansą įstojus Švedijai ir Suomijai, Baltijos jūra buvo vadinama NATO vidine... 

Naujausias incidentas įvyko praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po to, kai Baltijos jūroje, Švedijos teritoriniuose vandenyse, buvo nutraukti du telekomunikacijų kabeliai iš Suomijos į Vokietiją. Buvo sulaikytas Kinijos laivas, plaukęs iš Egipto, bet vėliau jis paleistas. Primenama, kad ir 2023-iųjų spalį kinų prekybinis laivas pažeidė Estiją bei Suomiją jungiantį dujotiekį „Balticconnector“. Už povandeninės trasos užsikabinęs ir nutrūkęs inkaras buvo rastas incidento vietoje. Tada Maskva irgi teigė, jog dujotiekį susprogdino ukrainiečiai... 

Tačiau daugiausiai triukšmo sukėlė keistomis aplinkybėmis apaugusi oro bendrovės „Azerbaijan Airlines“ lėktuvo „Embraer 190“, trečiadienį skridusio iš Azerbaidžano sostinės Baku į Grozną Šiaurės Kaukaze, katastrofa. Jis turėjo nusileisti Čečėnijoje, bet kadangi į Grozną ukrainiečiai skraidino savo dronus, buvo nuspręsta nutupdyti jį arčiau esančiuose oro uostuose. Kažkodėl lėktuvas buvo nukreiptas per Kaspijos jūrą Aktau link, kur ir sudužo. Jo korpusas buvo suvarpytas it rėtis. Manoma, kad Rusijos teritorijoje į lėktuvą pataikė rusų raketa iš „Pancir-S“ oro gynybos sistemos, ir, matyt, buvo manyta, kad jis dings Kaspijos vandenyse. Žodžiu, visi galai į vandenį...

Ši nežmoniška Maskvos avantiūra aplipusi visokiais įtarimais, tačiau iš karto pasirodžiusios jos paleistos versijos esą lėktuvas sudužo dėl pulko paukščių, paskui – dėl rūko virš Grozno, po to – dėl dujų sprogimo viduje. Nors Putinas ir jo parankiniai tyli lyg vandens į burną prisisėmę, rusų propagandistai vėl kelia neįtikėtą versiją: kalti ukrainiečiai, kurių dronai neva ir sukėlė katastrofą. Ne ką įtikinamesnis ir JAV žvalgybos variantas: rusai galimai supainiojo orlaivį su bepiločiu. Tačiau kokia navigacija naudojasi Rusijos oro gynyba, kad tokį brazilų gamybos 124 vietų 450 mln. dolerių kainuojantį lainerį supainiotų su varnos dydžio dronu?

Nors pagaliau Putinas atsiprašė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo, Rusijos santykiai su Kazachstanu, o ir su kitomis Vidurio Azijos valstybėmis, gerokai apkartinti. I. Alijevas nutraukė dalyvavimą NVS šalių lyderių susitikime ir grįžo į Baku, keletas šalių sumažino skrydžių į dešimtis Rusijos miestų, o estų laikraštis „Postimees“ beda pirštu į tikrąjį katastrofos kaltininką – Čečėnijos lyderį Ramzaną Kadyrovą.

Sunku pasakyti, kaip baigsis jos tyrimas. Juk 2014 m. rusams iš „Buk“ raketų paleidimo sistemos numušus Malaizijos oro kompanijos „Malaysian Airlines“ lainerį Boeing 777 su beveik 300 keleivių virš okupuotos Donecko srities, Maskva tyrimą palaidojo. Slėpimas, savo atsakomybės nepripažinimas – nuo senų laikų (prisiminkime Černobylio katastrofą) šios imperijos molinėmis kojomis savybė.

Kaip reikėtų visa tai apibendrinti? Galima tik stebėtis, kaip į ekonominį liūną brendanti Rusija sugeba kariauti hibridinį karą kone visose srityse: ore, vandenyje, Pietuose ir Arktyje, propagandoje ir diplomatijoje, ir dar surasti keletą tam karui pritariančių šalių bei politikų. Gerai, jog tai laikina.

Česlovas IŠKAUSKAS

Smurtas artimoje aplinkoje – vienas dažniausių nusikaltimų, neretai atskleidžiamų tik tuomet, kai suvaldyti situaciją darosi sudėtinga. Policijos duomenimis, prieš šiųmetes šventes Šilalės rajone baudžiamosios bylos pradėtos dėl konfliktų trijose šeimose. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Prieš pat didžiąsias metų šventes Šilalės „Lūšis“ kvietė sirgalius į kalėdinį Regionų krepšinio lygos (RKL) susitikimą namuose. Bet ateidami stebėti rungtynių, ko gero, nė vienas negalėjo tikėtis, kad varžybos bus tokios įspūdingos, įtemptos ir nenuspėjamos. Jų rezultatas – di­džiausia dovana visam Šilalės miestui.

Prieš šventinį gruodžio savaitgalį bu­vo sužaistas 12-asis Nostra.lt-RKL turas, kurį vainikavo pirmąjį sezono ratą Ši­lalėje uždariusios rung­­ty­nės. Po jų paaiškėjo pirmojo turo A diviziono turnyrinės lentelės lyderiai. Ši­lališkiai – irgi tarp jų, šiuo metu esantys­ trečioje pozicijoje. 

„Kai žaidžiame namuose, sporto salės tribūnos beveik visada būna pilnos,­ bet šįkart žiūrovų atėjo dar gausiau nei įprasta“, – prieš susitikimą džiaugėsi „Lūšies“ komandos vadovas Er­nes­tas­ Aušra.

Šventinę atmosferą kūrė gausus jau­nųjų „Lūšiukų“ būrys ir Aušros Da­nisevičienės šokio studijos „Salto“ merginos, azartinę tribūnų nuotaiką įnirtingai kaitino susitikimo komentatorius Marijus Budraitis, o triukšmo ir palaikymo šūksnių „Lūšiai“ nestigo visą vakarą. 

Šilalės „Lūšies“ komanda rezultatu 78:68 (22:18, 12:18, 19:21, 25:11) pergalingai uždarė pirmąjį ratą, iškovodoma pergalę prieš Kazlų Rūdos „Ataka – Kauno kolegija“ ekipą. Iki ilgosios pertraukos abi komandos žaidė koja kojon, taškas į tašką ir ryškios persvaros nesijautė. Bet po pertraukos iniciatyvą į savo rankas akivaizdžiai perėmė svečiai – krepšininkai iš toli svaidė taiklius metimus, ko niekaip nesisekė padaryti „Lūšies“ krepšininkams. Nekrito kamuolys netgi iš po krepšio, o sirgaliai ėmė nerimauti, jog sėkmė slysta iš šilališkių rankų. Kazlų Rūdos ekipa iki pat ket­virto kėlinio vidurio išlaikė stabilią maždaug 10 taškų persvarą. O tada netikėtai „Lūšies“ krepšininkai spurtavo, jiems tarsi „įsijungė antrasis kvėpavimas“, ir kai jau atrodė, kad pergalė svečių pusėje, o pakeisti nieko neįmanoma, nebent tik sumažinti skirtumą, šilališkiai per kelias minutes surinko 19 taškų, tuo pačiu varžovams neleisdami pelnyti nė vieno ir nepalikdami jiems jokių vilčių. 

Rezultatyviausi ir naudingiausi šio susitikimo žaidėjai buvo Valdas Va­sy­lius, pelnęs 22 taškus, Gvidas Ka­čiušis, surinkęs 16 taškų.

Šį susitikimą stebėjo RKL prezidentas Vidas Butkus, kuris po įtemptų ir emocijų kupinų rungtynių spaudė šilališkiams ranką ir tikino, jog sezono rato uždarymas išties buvo vertas dėmesio.

„Ačiū „Lūšies“ ko­mandai­ už labai gražų žaidimą, įspūdingą susitikimą, o jos vadovams – už puikiai­ organizuotą renginį, charizmatišką komentatorių, šokėjų pasirodymus ir kalėdinius žaidimus sirgaliams pertraukų metu. Bu­vo labai gražus ir dėmesio vertas renginys“, – pripažino RKL vadovas V. But­kus.

Šiuo metu „Lūšis“ yra trečioje turnyrinės lentelės vietoje (sužaista 15 varžybų, iškovotos 9 pergalės). Mūsų miesto komandai ant kulnų lipa lygiai tiek pat sužaidusios ir tiek pat pergalių bei pralaimėjimų patyrusios Birštono „Milasta“ bei LCC Tarptautinio universiteto komandos. 

Artimiausias varžybas Šilalės „Lū­šies“ krepšininkai žais vėl namuose – Šilalės sporto salėje sausio 10 d., 19.30 val., susitiks su Kupiškio komanda, o kitą dieną (sausio 11 d.) šilališkių laukia išvyka į Raseinius (varžybų pradžia – 16 val.). 

Nuo 2025-ųjų pradžios prasidės ir antrasis sezono ratas, kurio metu laukia susitikimai su tomis pačiomis (pirmojo rato) komandomis. Į tolimesnį tu­rą pateks 12 komandų, kurios žais atkrintamąsias varžybas tol, kol liks 8 ekipos, kurios susitiks pusfinaliuose bei finaluose ir kovos dėl čempionų titulo.

„Lūšies“ vadovas E. Aušra, vertindamas šiųmetį komandos žaidimą, sakė esąs įsitikinęs, jog šilališkiai privalo žaisti bent jau pusfinalio susitikimuose. O kas toliau – sėkmės reikalas. Ir ne paskutinį vaidmenį vaidina sirgaliai, kurių palaikymas neabejotinai prisideda prie sportininkų pergalių. Todėl „Lūšis“ ypatingai laukia šilališkių visose rungtynėse.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Belaukiant gražiausios metų šventės – Šv. Kalėdų, Laukuvos bendruomenės pirmininkė Birūta Viknienė, bendruomenės valdyba, kultūros namų renginių or­gani­zatorė Renata Gužauskienė, bibliotekininkė Rugilė Virba­šienė, seniūnas Virgilijus Ačas pakvietė seniūnijos organizacijas, pavienius asmenis įsijungti į adventinės savaitės bendrus darbus, puošiant Laukuvos miestelį.

Birutė PAULAUSKIENĖ

R. VIRBAŠIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96