Kiekvienais metais nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios visoje Lietuvoje yra minimos Lietuvių kalbos dienos – iniciatyva, skatinanti puoselėti gimtąją kalbą, domėtis jos istorija bei taisyklingu vartojimu. Ši tradicija tęsiama jau dešimtmetį, o Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija, kaip ir dauguma šalies ugdymo įstaigų, kasmet organizuoja įvairias kalbą puoselėjančias veiklas.

Ir šiemet progimnazijoje vy­ko renginiai, į kuriuos įsitrau­kė tiek mokiniai, tiek darbuotojai bei tėvai. Aštuntokai atliko mokyklos bendruomenės raštingumo tyrimą, visiems dalyviams garantuodami anonimiškumą – svarbiausias tikslas buvo pasitikrinti savo raštingumą žaismingu mini diktantu. Tekstas buvo pasirinktas iš lietuvių literatūros kūrinių, papildytas įdomiais, dažnai painiojamais žodžiais bei frazėmis. Diktantą rašiusiems dalyviams buvo svarbu teisingai suvokti žodžius, įrašyti praleistas raides. 8c klasės mokiniai atliko septintokų raštingumo tyrimą, kurio metu nustatė, jog mažiausiai mokinių klydo rašydami žodį „vakarienę“ (suklydo 10 iš 58), o sudėtingiausia buvo parašyti žodžius „seseriai“ ir „praris“ – juos neteisingai parašė beveik visi apklausiami septintokai (net 50 iš 58). 

8a klasės mokiniai tyrė savo tėvelių bei artimųjų raštingumą. Šioje grupėje vienas dalyvis suklydo, rašydamas „pagrobs“ ir „darbščiai“, o labiausiai suklupta rašant žodžius „sutrešo“, „seseriai“, „seserėlei“ ir „praris“ (klydo 21 iš 29 dalyvavusiųjų). Organizatoriai pastebėjo, jog suaugusiesiems diktanto dalyviams seniai išmoktos taisyklės pasimiršo, tačiau džiugu, kad du tėveliai nepadarė nė vienos klaidos. 

8d klasės mokiniams buvo skirta patikrinti mokyklos darbuotojų raštingumą. Kadangi ne visi suaugę bendruomenės nariai noriai įsijungė į diktantą, įrašyti raides netikėtai teko ir patiems organizatoriams. Iš viso apklausoje dalyvavo 45 bendruomenės nariai: 21 suaugęs ir 24 aštuntokai. Lyginant mokinių bei suaugusiųjų tekstus ,,Žaismingasis diktantas‘‘, pastebėta, jog kai kurie moksleiviai neskaito sakinio arba nesupranta jo prasmės, todėl atsiranda keisti ir netikslūs junginiai, pavyzdžiui, „slibinas pagrobs karalaitę ir praras“ (vietoj praris), „lapai upelyje nugrimo“ (vietoj nugrims) ir kiti panašūs beprasmiai išsireiškimai. Suaugusieji panašių klaidų nedarė. Tačiau dažnas (tiek suaugęs, tiek moksleivis) nemokėjo parašyti junginių ,,Žaliaakis Kastytis nupirko...“ bei ,,...jaunikaitis dovanoja ne seseriai, o seserėlei...“ (rašė ne seserį, o seserėlę). Rašyda­mi kitus įsimintinos rašybos žo­džius panašias klaidas da­rė tiek mokiniai, tiek suaugę bend­ruomenės nariai. Daugiausiai jų užfiksuota dėl priebalsių supanašėjimo, nosinių raidžių rašybos žodžių šaknyje bei būsimojo laiko trečiojo asmens rašybos taisyklių.

Progimnazijos 8b klasės mo­kiniai patikrino šeštokus. Jiems sunkiausiai sekėsi parašyti „seserėlei“ ir „sutrešo“, bet tik vienas suklydo rašydamas žodį „dygs“. 

Tyrimo organizatoriai visiems nori patarti skaityti daugiau knygų ir stebėti, kaip rašomi žodžiai, rašyti ranka (diktantus, laiškus, pastabas), nes taip geriau įsimenamos taisyk­lės, dalyvauti vikto­ri­nose ir kalbos konkursuose, atkreipti dėmesį į dažniausiai daromas klaidas bei mokytis iš jų. Šis tyrimas parodė, kad nors daug mokyklos bendruomenės narių suvokia kalbos taisyklingumo svarbą, praktikoje vis dar pasitaiko klaidų. Aštuntokų iniciatyva paskatino mo­kyklos bendruomenę labiau do­mėtis lietuvių kalba, o rezul­tatai tapo įdomia medžiaga diskusijoms apie kalbos kultūrą. Šis tyrimas įrodė, jog raštas yra įgūdis, kurį reikia nuolat lavinti, kalba yra ne tik taisyklės, bet ir mūsų bendravimo kokybės atspindys! Beje, labai džiugu, kad šiais metais net aštuoniolika 7-8 klasių mokinių savo žinias norėjo pasitikrinti rašydami Nacionalinį diktantą.

Viena iš azartiškiausių ir linksmiausių veiklų – kalbos viktorina 5–8 klasių mokiniams, kurią jie atliko interaktyvioje „Kahoot“ platformoje mokytojos Linetos Dargienės sukurtoje lietuvių kalbos viktorinoje „Žodis į širdį“. Mokiniams buvo pateikti klausimai ir užduotys, susijusios su lietuvių kalbos taisyklėmis, fonetika, istorija bei įdomybėmis, pavyzdžiui, kuri lietuvių kalbos raidė yra jauniausia (raidė ū), iš kurios kalbos pasiskolinome č, š, ž (čekų). Nors viktorina buvo skirta lietuvių kalbos paminėjimui, mokiniams buvo priminti senieji žemaičių tarmės žodžiai „videlčius“, „šabalguona“ ar „rindekis“, papasakota apie mūsų krašto kalbininkus ir rašytojus.

Siekiant paskatinti mokinius domėtis savo krašto istorija, kultūra bei iškiliais žmonėmis, kurie savo veikla prisidėjo prie Šilalės garsinimo, 7 klasių mokiniai rengė projektinius darbus „Šilalės krašto šviesuolis“, kuriuos vėliau pristatė lietuvių kalbos pamokose. Šis projektas leido lavinti tiriamuosius gebėjimus, ugdyti kūrybiškumą bei stiprinti pagarbą gimtajam kraštui. Kiekvienas mokinys pasirinko vieną Šilalės krašto šviesuolį – iškilų žmogų, kuris pasižymėjo literatūros mokslo, kultūros, meno, švietimo, politikos ar kitoje srityje. Tai buvo rašytojai, poetai, istorikai, mokytojai, menininkai, visuomenės veikėjai ir kitų sričių atstovai. Septintokai ieškojo informacijos ir kūrė pateiktis apie Dionizą Pošką, Aleksandrą Stulginskį, Simoną Gaudėšių, Kazimierą Jaunių, Petrą Kavaliauską, Domą ir Snieguolę Akstinus, Albiną Drukteinį, Vladą Statkevičių, Klemensą Lovčiką, Norbertą Vėlių, Jurgį Kairį. Visi darbai kruopštūs, unikalūs, atrasta įdomių, negirdėtų faktų apie mūsų krašto šviesuolius, o ir patys mokiniai teigia sužinoję nemažai naujų dalykų apie žmones, apie kuriuos anksčiau buvo tik girdėję. Mokiniams čia labai padėjo jų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danguolė Šniaukštienė, Jurgita Gražinskienė, L. Dargienė, Zinaida Petravičienė bei Zita Kasiliauskienė.

Įdomi užduotis laukė ir pradinukų – jie turėjo išrinkti gražiausią lietuvišką žodį ir jį iliustruoti. Vaikams patys gražiausi „Mama“, „Meilė“, „Ačiū“, „Aš“, „Gimtinė“, „Taika“, „Šeima“ ir kt.

Dariaus ir Girėno progimnazijoje Lietuvių kalbos dienos suteikia galimybę kasmet ne tik prisiminti gimtosios kalbos svarbą, bet ir tampa bend­ruomeniškumo švente. Šie renginiai įrodo, jog lietuvių kalba – tai ne tik taisyklės ir gramatika, bet ir gyvas, vienijantis bendravimo būdas, jungiantis įvairaus amžiaus žmones.

Zita KASILIAUSKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos lietuvių k. ir literatūros mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Kenija – Rytų Afrikos valstybė, be­siribojanti su Indijos vandenynu, Somaliu, Etiopija, Sudanu, Tanzanija ir Uganda. Ši šalis, dažnai tituluojama Rytų Afrikos perlu, didžiuojasi savo išskirtiniu unikalios laukinės gamtos, pažangios šiuolaikinės civi­lizacijos ir kultūrų mišinio deriniu. Tai pritrenkiančio grožio šalis, pilna balto paplūdimių smėlio ir žėrinčių ryškiaspalvių koralinių rifų. O Didįjį Kenijos kalną saugo egzotiniai aukštikalnių augalai. Jaunystėje per­skai­tytos knygos „Kilimandžaro snie­gynai“, ,,Iš Afrikos“, ,,Gimusi lais­va“ pagimdė svajonę pamatyti Af­riką, įspūdingus gyvūnus, patir­ti gamtos grožį. Ir štai – svajonė išsi­pil­dė. 

Kenijoje gyvena apie 60 mln. gyventojų, šalis tokia įvairi ir marga, kad visai nestebina faktas, jog joje naudojama kone 70 įvairių kalbų, galima priskaičiuoti apie 40 skirtingų genčių, kiekvienoje vyrauja saviti papročiai ir tradicijos. Žymiausia iš visų genčių yra išdidūs aukštaūgiai ir raudonai apsirėdę masajai, kurie vis dar gyvena tradicinį pusiau klajoklinį gyvenimą. 

Tiesa, ši šalis brangi keliautojams. Viešbutis nakčiai kainuoja 40–150 eurų, maistas – 10–15 Eur už porciją, o štai safaris gali atsieiti ir 1500 Eur. Tačiau reginys, kai neįsivaizduojamas skaičius antilopių, zebrų, gazelių pajuda didžiuoju koridoriumi į šiaurę, iš Tanzanijos į Keniją, vertas milijono. Įspūdingi ir dramatiški epizodai vyksta ties krokodilais knibždančia Maros upe, kurią tenka šiems gyvūnams kirsti. O kur dar išdidūs liūtai, drambliai, leopardai, raganosiai, buivolai... 

Nairobis – ne tik Kenijos sostinė, bet ir didžiausias Rytų Afrikos miestas. Nuostabi gamta, parkai ir draustiniai laikomi pagrindiniu jo traukos centru. Tai vienintelė vieta, kur taip arti miesto galima stebėti liūtų, žirafų ir daugelio paukščių gyvenimą. Į vakarus nuo Nairobio žemė nusileidžia iki Didžiojo lūžių slėnio, kuriame yra nefrito žalumo garsusis Turkanos ežeras. Sakoma, jog jame ir aplink gyvena apie 12 tūkst. tūkst. krokodilų. 

Nors keliai Kenijoje palyginti neblogi, vis tik didžioji jų dalis neasfaltuoti, todėl važiuojant į safarį galingais džipais nelabai sekėsi. Mašina, kurioje buvome šeši lietuviai, tris kartus kone vertėsi, buvo nukritęs ratas, kol galų gale visai užgeso savanoje. Vairuotojai per racijas ieškojo išeičių, tuo tarpu mes kantriai sėdėjome viduje – išlipti iš mašinos griežtai draudžiama. 

Dėl etninių įtampų ir didelės terorizmo grėsmės turistams Kenijoje rekomenduojama būti atsargiems viešosiose vietose, turistų lankomuose objektuose, vengti didesnių susibūrimų. Somalio pasienyje pasitaiko žmonių grobimo atvejų, tad dėl sustiprintų saugumo priemonių patartina su savimi visada turėti asmens tapatybės dokumentą ir jo kopijų. Dėl galimų išpuolių Manderos ir Lamu apskrityje galiojo komendanto valanda. Didžiuosiuose miestuose dažni užpuolimai, ginkluoti apiplėšimai, automobilių grobimai, kišenvagystės. Adeno įlankoje bei vakarinėje Indijos vandenyno dalyje išlieka piratų keliama grėsmė, o dėl aukšto nusikalstamumo nepatartina lankytis Nairobio lūšnynuose. 

Mūsų kelionių kompanija, norėdama parodyti Keniją iš visų pusių, grupę nuvežė į Kibernos lūšnynus – tai didžiausi Afrikos lūšnynai, kuriuose gyvena daugiau nei 0,5 mln. suaugusiųjų ir vaikų. Įėjus į lūšnyno teritoriją, mūsų laukė gal dešimt ,,kietų vyrukų“. Gidas padavė jiems pinigų, o jie visos ,,ekskursijos“ metu mus atidžiai lydėjo. Įspūdis buvo pritrenkiantis – daugybė lūšnelių iš kartono, plytų, lentgalių. Prie jų iš lentų sukalti staliukai, ant kurių sukrautos daržovės, vaisiai, drabužiai – visko galima nusipirkti. Baisūs šiukšlynai, gausybė vaikų, kurie kaulija pinigų. Ima jie ir sąsiuvinius, spalvinimo knygeles, flomasterius... Yra mokykla, bet labai mažai vaikų ją gali lankyti.

Kenijoje draudžiama daug kur fotografuoti. Pavyzdžiui, už viešųjų pastatų, įskaitant ambasadas, fotografavimą, gali net sulaikyti. 

Įdomus faktas – šioje šalyje draudžiama naudoti plastikinius maišelius. Tad savo kelionės lagaminuose negalėjome jų turėti. Už įstatymo nepaisymą baudžiama pinigine bausme arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. Taip saugomi gyvūnai – kad neprisiėstų, ko nereikia. 

Kenijoje vyrai gali turėti tiek žmonų, kiek sugeba nusipirkti. Atsiskaitoma karvėmis – vyksta derybos tarp šeimų. Štai Masajų gentyje žmoną vyras gauna už 15–20 karvių. Kitose, sakoma, užtenka penkių. Ugandoje karvių reikia mažiau, tai jaunikiai vyksta ten. Motyvai – kuo daugiau žmonų, tuo daugiau jos prigimdys dukterų, tuo daugiau šeima už jas gaus karvių.

Masajų berniukai, būsimieji medžiotojai, sulaukę 16–18 m., apipjaustomi. Dar neseniai šio ritualo dalimi buvo iššūkis – nužudyti liūtą. Tačiau kai šalyje iš ket­virčio milijono jų beliko apie 35 tūkst., susigriebta tradicijos atsisakyti.

Masai Mara – spalvingiausias ir didingiausias laukinės gamtos draustinis, garsėjantis didžiosiomis katėmis, didžiuoju gyvūnų penketu (liūtas, buivolas, leopardas, dramblys, raganosis) ir paukščių įvairove. Mums buvo surengti vakarinis ir dieninis safariai, be galo sužavėjo antilopės, gražuolės žirafos su jaunikliais, zeb­rų kaimenės ir, savaime suprantama,  liūtai, leopardai, hienos. 

Begemotai arba hipopotamai ilsisi prie pat Navaišos ežero kranto, šimtai pelikanų siūbuoja banguose. Žinant, kad begemotų patinai sveria iki 4 tonų ir garsėja kaip didžiausi Afrikos „žmogėdros“ (nuo jų žūva daugiau žmonių nei nuo liūtų, leo­pardų ar buivolų), užgniaužia kvapą nuo įspūdžių. Beje, begemotai arba hipopotamai yra žolėdžiai, bet agresyvūs ir, užpuolę žmogų ar kitą gyvūną, jį tiesiog užmuša ar sužaloja. Dar viena įdomi atrakcija mūsų laukė, kai valties, kuria buvome plukdomi po ežerą, vairininkas garsiai sušvilpdavo ir sviesdavo tolyn žuvį. Nežinia iš kur pakildavo ereliai, kurie tokią kovą, kuris pirma pagriebs žuvį, surengdavo, kad belikdavo iš nuostabos išsižioti.

Mokslininkai mano, kad Šiaurės Kenija ir Tanzanija galėjo būti žmonių gimimo vieta. Mat būtent Kenijoje buvo aptiktas vieno iš ankstyviausių kada nors rastų žmogaus protėvių kaulų.  

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Mokslas nuolat tobulėja, o naujos idėjos ir atradimai formuoja mūsų ateitį. Vis dėlto, neretai manoma, kad mokslinius proveržius daro tik patyrę specialistai, praleidę dešimtmečius laboratorijose. Tačiau pasaulis keičiasi, vis daugiau jaunuolių sugeba nustebinti savo atradimais, prisidėdami prie reikšmingų pokyčių visuomenėse.

Mokslas ir verslas: kodėl tai neišskiriama?

Visame pasaulyje jauni mokslininkai ir inovatoriai kuria technologijas, kurios gali pakeisti mūsų gyvenimą. Tai ne tik universitetų studentai, bet ir moksleiviai, dalyvaujantys tarptautiniuose konkursuose, mokslinių tyrimų programose bei inovacijų projektuose. Jų projektai neapsiriboja teorinėmis idėjomis, jie kuria realiai pritaikomas technologijas nuo medicininių sprendimų iki inovacijų vadybos srityje. Pavyzdžiui, paauglys Jack Andraka, būdamas vos 15-os, sukūrė nebrangų ir itin tikslų metodą ankstyvai kasos vėžio diagnostikai. Jo atradimas gali išgelbėti milijonus gyvybių. Boyan Slat, dar būdamas paauglys, inicijavo „The Ocean Cleanup“ projektą – sistemą, kuri padeda valyti vandenynus nuo plastiko. Ši technologija jau naudojama realiame pasaulyje ir prisideda prie taršos mažinimo. Dar vienas pavyzdys – 17-metų moksleivis Tanmay Bakshi nuo ankstyvo amžiaus dirba su dirbtinio intelekto technologijomis, prisideda prie sprendimų, padedančių autizmo spektrą turintiems vaikams geriau bendrauti su aplinka.

Mokslas – tai ne uždara laboratorija, o kūrybiškumo ir inovacijų ekosistema, kurioje ekonomikos strategai, vadybos novatoriai, komunikacijos meistrai ir technologijų pionieriai ne tik kuria ateities sprendimus, bet ir komercializuoja idėjas, pritaikydami jas realiame pasaulyje. Šiuolaikiniai iššūkiai reikalauja naujų duomenų, inovatyvių metodų ir efektyvių modelių, todėl jaunieji tyrėjai turi ne tik tyrinėti, bet ir gebėti pritaikyti savo atradimus ir įžvalgas realioje rinkoje. Šiandien jaunieji tyrėjai – studentai – vis aktyviau prisideda prie naujų idėjų kūrimo, o jų dalyvavimas mokslinėje veikloje tampa itin svarbus ne tik jų pačių karjerai, bet ir verslo plėtrai bei ekonominei pažangai.

Šiandienos pasaulyje beveik viskas gali būti komercializuojama, tad kodėl studentų idėjos neturėtų būti pritaikomos realiame pasaulyje? Moksliniai tyrimai nebėra skirti tik akademiniams žurnalams – jie gali tapti startuolių veiklos pagrindu, naujų technologijų, paslaugų ar verslo modelių varikliu. Svarbiausia – sukurti aplinką, kurioje jaunieji tyrėjai galėtų išbandyti, tobulinti ir pristatyti savo idėjas rinkai.

Daugelis universitetų jau investuoja į infrastruktūrą, kuri leidžia studentams ne tik atlikti teorinius tyrimus, bet ir įgyvendinti praktinius projektus. Tam kuriami:

1. Inovacijų laboratorijos ir hakatonai – tai vietos, kuriose studentai gali išbandyti idėjas praktiškai, bendradarbiaudami su verslo ir technologijų ekspertais.

2. Mokslo ir verslo inkubatoriai – padeda jauniesiems tyrėjams paversti savo idėjas į produktus ar paslaugas, kurios gali būti komercializuotos.

3. Tarptautinės partnerystės su įmonėmis – leidžia studentams dalyvauti realiuose verslo iššūkiuose ir spręsti problemas, su kuriomis susiduria globalios organizacijos.

4. Praktinių tyrimų finansavimas – vis dažniau studentų projektai finansuojami ne tik iš valstybinių šaltinių, bet ir privataus sektoriaus, kuris ieško inovatyvių sprendimų.

Studentų įsitraukimas į mokslinius tyrimus

Džiugu matyti, kad vis daugiau studentų aktyviai įsitraukia į mokslinę veiklą – publikuoja straipsnius akademiniuose leidiniuose, atlieka tyrimus kartu su dėstytojais ir prisideda prie verslui aktualių taikomųjų projektų. Tai rodo augantį jaunųjų tyrėjų norą kurti, analizuoti ir atrasti naujus sprendimus. Džiaugiamės, jog vis daugiau Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) studentų publikuoja savo mokslinius straipsnius, tačiau svarbu ir tai, kad jaunieji tyrėjai dalyvautų taikomuosiuose projektuose, kurie turi realų poveikį verslui bei visuomenei. Todėl KSU planuoja organizuoti daugiau hakatonų, kurti specialias laboratorijas ir inovacijų erdves, kur studentai galėtų eksperimentuoti, bendradarbiauti su verslo partneriais ir mokytis inovacijų kūrimo proceso. Kaip mokslo prorektorė, skatinsiu studentų įsitraukimą į šias veiklas, nes tai yra kelias į jų profesinį augimą ir reikalingus pokyčius rinkoje.

Pasaulinės tendencijos: kokia kryptimi juda studentų tyrimai?

Visame pasaulyje vis labiau akcentuojama taikomųjų mokslinių tyrimų svarba. Štai kelios tendencijos:

Universitetai tampa startuolių kalve – Harvardo, Stanfordo ar MIT studentų tyrimai dažnai tampa milijoninius verslus generuojančiais produktais.

Kryptis į socialines inovacijas – tyrimai neapsiriboja vien technologijomis – vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie gali prisidėti prie socialinių problemų sprendimo.

Dirbtinis intelektas ir duomenų analizė – šios sritys tampa vis svarbesnės tiek ekonomikoje, tiek komunikacijoje, ir studentai vis dažniau į jas įsitraukia.

Tarpdisciplininiai tyrimai – inžinieriai bendradarbiauja su ekonomistais, psichologai su technologijų kūrėjais, vadybos specialistai analizuoja inovacijų diegimą, o komunikacijos ekspertai padeda mokslinėms idėjoms pasiekti visuomenę. Švietimo ir teisės profesionalai taip pat įsitraukia į tyrimus – jie kuria strategijas, kaip nauji moksliniai atradimai gali būti efektyviai integruoti į švietimo sistemas ar reguliuojami teisės kontekste. Idėjos gimsta būtent ten, kur susijungia skirtingos žinios, o tarpdalykinis bendradarbiavimas leidžia sukurti tvaresnius, praktiškus ir socialiai atsakingus sprendimus.

Patarimas jauniems tyrėjams

Mokslas neturi ribų – jūsų idėjos gali tapti naujais atradimais, inovacijomis ir sėkmingais verslais. Jei turite idėją, drąsiai kreipkitės į savo universiteto vadovybę, dėstytojus ar tyrimų grupes. Kiekvienas atradimas prasideda nuo pirmo žingsnio!

Dr. Helga Marija KAUZONĖ

Kazimiero Simonavičiaus universiteo prorektorė mokslui

Kovo 21-oji – Tarptautinė miškų diena. Valstybinių miškų urėdija (VMU), bendradarbiaudama su mokyklų bendruomenėmis, jau antrus metus kviečia visas šalies mokyklas paminėti šią dieną ypatingai, įprastus mokyklų skambučių garsus pakeičiant į gražiausias paukščių giesmes.

„Praėjusiais metais miškininkams bendraujant su mokyklų bendruomenėmis, gimė unikali iniciatyva – pakviesti visas Lietuvos mokyklas paminėti Tarptautinę miškų dieną, moksleivius kviečiant į pamokas su skambančiais paukščių balsais. Projektas sulaukė didelio susidomėjimo, kuris lėmė, jog paukščių melodijos į pamokas bei pertraukas kvies ir šiemet“, – sako VMU Žmonių ir kultūros skyriaus vadovė Izolda Baltutė.

Šis projektas skatina sužadinti klausos pojūčius ir atkreipti dėmesį į mus supančią gamtą, miškus ir juose gyvenančių giesmininkų įvairovę bei grožį. Štai Kretingos Marijono Daujoto progimnazijos mokinės Auksė ir Gabrielė praėjusią Tarptautinę miškų dieną prisimena iki šiol: „Atrodo, kad visa mokykla pilna gyvybės!“

Mokinės prisipažino, jog paukščių balsai nustebino, tačiau nuoširdžiai džiugino ir priminė moksleiviams apie kiekvieno iš mūsų atsakomybę gamtai.

Neformaliojo švietimo „Jaunieji daujotukai“ būrelio vadovė Esmiralda Butrimaitė taip pat džiaugėsi projektu.

„Paukščių balsai, kurie skambėjo progimnazijoje, ne tik primena apie gamtos svarbą, bet ir įkvepia jaunąją kartą domėtis biologine įvairove ir tapti aktyviais gamtos puoselėtojais. Šis įdomus ir prasmingas projektas puoselėja meilę gamtai, stiprina ryšį tarp mokyklos bendruomenės bei aplinkosaugos specialistų. „Ulba čiulba mokykla“ – tai lyg patvirtinimas, kad mokiniai tampa tikrais gamtos mylėtojais“, – įspūdžiais dalijosi mokytoja.

Taip pat būrelio vadovė džiaugėsi draugyste su VMU Kretingos regioninio padalinio miškininkais – būrelio nariai aktyviai įsitraukia į miškininkų organizuojamas veiklas, kartu mokosi apie miškų ekosistemas, jų išsaugojimą, taip pat dalyvauja įvairiose edukacinėse veiklose.

Kviečiame visas šalies mokyklas Tarptautinę miškų dieną paminėti kartu su paukščių čiulbėjimu – tai ne tik edukacinė priemonė, skatinanti domėtis paukščiais, bet ir natūralus būdas sukurti ramesnę ir jaukesnę mokyklos aplinką, padedančią lengviau susikaupti.

Paukščių balsą skambučiui galite rasti: www.vmu.lt

Ervinas ROMANOVAS

Valstybinių miškų urėdijos

Komunikacijos vadovas

Migracijos departamento duomenimis, kovo 1 d. mūsų šalyje gyveno 211 tūkst. 423 užsieniečiai, iš jų maž­daug 154,5 tūkst. Lietuvoje dirbo. Nors Šilalė yra šalies gilumoje ir solidūs atlyginimai į tokias atokias vietas užsieniečių nevilioja, vis tik kelios dešimtys atvykėlių įsikūrė ir mūsų krašte. Šilalė priėmė ne tik karo pa­bė­gė­lius ukrainiečius – beveik tiek pat, kiek ukrainiečių, rajono įmonėse dirba ir baltarusių, o darbuotojų są­rašuose yra ir Azerbaidžano, Rumunijos, Rusijos bei kitų šalių piliečių.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

Pastarosiomis savaitėmis žmo­nės gaudo kiekvieną išsireiškimą ir net žodį, pasakytą iš Maskvos ar Vašingtono. Jie tikisi pozityvių ži­nių. Deja, jų maža. Kaip ir progno­zuo­ta, ir Putino pažadai per tris die­nas užimti Ukrainą, ir Donaldo Trum­po kliedesiai per 24 valandas at­kurti taiką, ir mūsų visų viltys, kad Vakarai greitai privers Rusiją baigti šį karą, tėra lūkesčiai, o ne rea­li tikrovė. Brutali jėga – šio laik­mečio lemiamas veiksnys. 

Daug kam komiškai atrodantis ir chamiškai besielgiantis D. Trumpas vis dėl to vertintinas kaip veikėjas, išdrįsęs bandyti išbristi iš pasaulinės krizės. Tiesa, jo metodai daugeliu atvejų pasauliui nepriimtini, nes prieštarauja amžinosioms vertybėms. Pasirodo, gyventi pagal 10 Dievo įsakymų yra pasenusi dogma, o laužyti senojo pasaulio struktūrą – pažangos rodiklis. 

Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, ra­šėme apie Naująją pasaulio tvarką (NPT, angl. NWO – New World Order, lot. NOM – Novus Ordo Mundi). Manoma, jog šio termino užuomazgos atsirado Vergilijaus „Bukolikos“ eklogo IV-ojoje dalyje („Iš naujo nuo dabarties laikų prasideda didžioji tvarka“). Dar ir dabar populiari Vergilijaus eilėraščio eilutė: „Jei netikite, kad žemė Dievo – pabandykite nemokėti mokesčio už žemę“...

Bet pirmiausia šis apibūdinimas buvo užfiksuotas 1776 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai buvo priimta Nepriklausomybės deklaracija. Tuomet buvo pagamintas Didysis JAV Antspaudas („The Great Seal“), kur pavaizduotos piramidės pagrinde lotyniškai užrašyta „Novus ordo seclorum“. Šis simbolis buvo perkeltas į XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai JAV prezidentu buvo masonas Franklinas D. Rooseveltas, ir į apyvartą išleistą vieno dolerio kupiūrą, kurią daugelis tyrinėtojų laiko masonizmo įprasminimu (simbolį sukūrė rusų dailininkas N. Rerichas).

Tiesa, Amerikos mėginimas prisiimti sau pasaulio lyderio vaidmenį pamažu bliuško. Šį terminą naudojantys konspiracinių teorijų šalininkai prognozuoja, kad vietoj jos atsiras kažkoks tarptautinės sandraugos intelektinis elitas, kuris priims geresnius sprendimus negu nacionalinės atskirų valstybių vyriausybės ar organizacijų vadovai. Jie su NPT pasuks žmoniją pažangesniu ir racionalesniu vystymosi keliu. Apie tai rašė Zbigniewas Brzezinskis savo knygoje „Tarp dviejų amžių: Amerikos vaid­muo elektronikos eroje“ bei Amerikos istorikas ir žurnalistas Williamas Frederickas Engdahlas 2004 m. išleistoje studijoje „Karo šimtmetis: anglų-amerikiečių politika ir Naujoji pasaulinė tvarka“.

Tiesą sakant, šią utopinę NPT idėją sukompromitavo pati Rusija, o dabar, po rinkimų, – ir Amerika. Putino sumanymas suformuoti daugiapolį pasaulį pasirodė fikcija, nes siekis įtraukti į NPT konstravimą Kiniją, Indiją ir dabar (tiesa, griežiant dantimis) Jungtines Valstijas virsta „naujais galios cent­rais“. Ir kaip tai daroma!

Pasirodo, kad tai ne „naujoji tvarka“, o seniai pamiršti barbarų laikai, kai gink­luotos ordos verždavosi į kitų tautų teritorijas, naikindavo jų miestus, žmones, plėšdavo jų turtą ir niekindavo moteris. Tokios tvarkos iniciatoriai dažniausiai baigdavo liūdnai. Prisiminkime totorių išpuolius, Hitlerio nacių likimą, įvairių diktatorių baigtį...

Grįžkime į šiandieną. Susidūręs su nenuspėjamu D. Trumpu dabar Putinas prieš jį vizgina uodegą. Tas diplomatinis ping – pongas tarp Maskvos ir Vašingtono, iš žaidimo šalinant Kyjivą ir Europą, tėra pataikavimas vienas kitam arba žaidimas Ukrainos likimu, siekiant grynai pragmatinių tikslų. Pasaulis pavargs, ukrainiečiai išseks, posovietinės šalys išsigąs, ir „galios centrai“ švęs pergalę. Demonstruodamas savo, o gal ir Amerikos didybę, D. Trumpas daro spaudimą savo sąjungininkams, neva gindamas JAV ekonomiką. Bet kartu jis demonstruoja Putinui, jog Europa silp­na ir su ja galima elgtis kaip su Ukraina. Čia ir yra D. Trumpo strateginė klaida. Tikėtina, kad jo ir Putino draugystė yra apsimestinė, laikina ir nenuoširdi. Volodymyras Zelenskis vis tiek lieka pagrindiniu žaidėju šiame ping – pongo žaidime, o jo reitingai pastaruoju metu net išaugo.

Ką rinktis Lietuvai? Neerzinti, kaip kai kurie siūlo, nei Putino, nei D. Trumpo? Išlikti senųjų vertybių šalininke? Skatinti Europos aktyvumą? Likti „išdidžioje izoliacijoje“? Jei po kokių 15 metų NPT ir susiformuos, mes to niekaip nepakeisime. Bet realu būtų sudaryti savarankišką septynių Baltijos ir Skandinavijos šalių gynybinę sąjungą, kurios idėja sklando seniai. Ją dar 2016 m. atgaivino Latvijos universiteto mokslininkai, po Krymo aneksijos sukūrę teorinį pagrindą – gynybos strategiją. Tai, jog Lietuva pirmauja tarp trijų Baltijos valstybių pagal biudžeto dalį gynybai ir ambicingus planus, gali neužtekti išsaugoti nepriklausomybę. Šiandien pagal pasaulinį galios indeksą, sudarytą „Global Firepower Index“ (GFI), Lietuva tarp 145 valstybių yra 88-a, Latvija – 99, Estija – 107. Bet ar to pakanka?

Česlovas IŠKAUSKAS

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje jau 14 kartą vyko tradicinė mokinių chorų šventė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Šis kasmetinis renginys sukviečia į bendrą renginį visų klasių mokinius, kurie savo balsais ir nuoširdumu sukuria ypatingą šventinę nuotaiką.

Ir šįkart šventėje skambėjo patriotinės dainos, kurios priminė apie laisvės vertę ir tautos vienybę. Choristai atliko tiek tradicines lietuviškas dainas, tiek modernius kūrinius, skirtus Lietuvai, dalyviai puošėsi dainos tematiką atitinkančia atributika, ne vieno mokinio rankose plazdėjo trispalvė. Renginio organizatorės, progimnazijos muzikos mokytojos Laima Petkuvienė, Loreta Krompalcienė ir Laima Saročkienė džiaugėsi, jog tradicija surengti mokinių chorų šventę gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį ir kasmet suburia jaunuosius atlikėjus.

„Daina – tai būdas išreikšti meilę savo šaliai. Smagu matyti, su kokiu entuziazmu vaikai įsitraukia į repertuaro paieškas, kaip aktyviai klasės ieško, kuri daina labiausiai tiktų tokia proga ir pan.“, – sako renginio organizatorės.

Dalyviams toks susibūrimas irgi palieka įspūdį.

„Man labai patiko dainuoti su visais kartu. Buvo jaudulys, bet kai pradėjome dainuoti, pajutau didžiulę vienybę“, – prisipažįsta progimnazijos aštuntokė Ema Monkutė. 

Tuo tarpu septintokas Domantas Tarvydas džiaugiasi galimybe dalyvauti išskirtiniame renginyje: „Tai nuostabi patirtis! Dainavimas tokioje šventėje leidžia pajusti tikrąją Kovo 11-osios dvasią“.

Mokinių chorų šventė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje jau tapo neatsiejama Kovo 11-osios minėjimo da­limi. Ji ne tik puoselėja muzikines tra­dicijas, bet ir ugdo jaunąją kartą – skatina patriotizmą, bendrystę ir kul­tūrinį sąmoningumą. Dainų garsai dar ilgai skambės mokinių širdyse, primindami, kokia svarbi ir brangi yra laisvė.

Indrė KANČELSKYTĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8 b klasės mokinė, Jaunųjų žurnalistų būrelio narė

Nuotr. mokytojos Vaidos PETRAITYTĖS

Prasidėjus pavasariui, pirmosiomis kovo dienomis, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos 6 a klasės mokiniai buvo apdovanoti ne tik pagaliau pasirodžiusios saulės šiluma, bet ir ypatingu susitikimu Pajūralio bibliotekoje – tokią išskirtinę progą suteikė rašytojas Dainius Sobeckis ir jo sūnus Joris. 

Į biblioteką susirinkusiems šeštokams di­delį įspūdį paliko ne tik dar leidyklos dažais kvepiančios knygos „Gauručių legendos. Uragano nublokšti Klaipėdon” originalus pristatymas, bet ir galimybė patiems atlikti kūrėjo ir jo sūnaus pateiktas kūrybines užduotis: nupiešti įsivaizduojamą unikalų knygos personažą monst­rą Gaurutį ir sukurti savo kalbą, kuri būtų suprantama tik susitikimo dalyviams. 

Plačiomis šypsenomis ir nuoširdžiu juoku prisipildė bibliote­ka, kai rašytojas D. So­beckis kiekvieno mokinio piešinį papuošė savo autografu. 

Laimingi ir apdovanoti neįkainojama patirtimi, knygomis, naujais įspūdžiais ir pažintimis bei saldžia dovana šeštokai klegėdami sugrįžo į gimnaziją, kur dar ilgai buvo dalijamasi įspūdžiais ir gera nuotaika.

Simonas RIMKUS

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos 6 a klasės mokinys

AUTORIAUS nuotr.

Daugelis žmonių bent kartą gy­venime susimąsto apie kardinalius pokyčius savo karjeroje, tačiau tik nedaugelis ryžtasi žengti šį drąsų žingsnį – neretai nuo permainų atbaido paprasčiausia baimė. Su tuo sutinka ir Elena Pinčienė, buvu­si anglų kalbos mokytoja, kuri yra pui­kus pavyzdys, kaip aistra ke­lio­nėms ir noras išbandyti kažką nau­jo, gali pakeisti gyvenimą iš es­mės. Ji pati prieš kelis metus kardi­naliai pasuko savo gyvenimą ir pe­dagogės profesiją iškeitė į oro skry­džių palydovės poziciją.

E. Pinčienė sako nuo pat vaikystės jautusi, jog jos gyvenimo kelias bus kupinas posūkių, laimingų ir, deja, nelaimingų akimirkų, tačiau, kaip bepasisuktų likimas, ji tikina visada žinojusi, jog savo širdies pašaukimą, kad ir kiek jo reikės ieškoti, vis tiek suras.

Pedagoginiam darbui Elena atidavė daugiau nei 20 metų. Ir nors mokytojavimas jai teikė džiaugsmą, laikui bėgant, pradėjo jausti, kad įstrigo rutinoje: kasdieniai namų darbų taisymai, pamokų planavimas ir nuolatinis stresas ėmė slopinti jos entuziazmą. Tiesa, guodė tai, jog anglų kalba, kurią dėstė, jai ypač patiko, jautė malonumą, mokydama jos vaikus.

„Kadangi ir pati labai mėgau mokytis, būdama penkerių jau mokėjau skaityti, mokslai sekėsi, tą žinių troškulį stengiausi įkvėpti ir savo mokiniams. Tuo labiau, kad anglų kalba, kaip, beje, bet kuri kita kalba, atveria daug galimybių pažinti pasaulį“, – įsitikinusi E. Pinčienė. 

Tiesa, baigusi mokyklą, ji svarstė, kokią profesiją rinktis: psichologijos ar anglų kalbos filologijos studijas. Bet, pasak Elenos, pamaniusi, jog mokėti išklausyti žmones ir būti empatiška ir taip nėra labai sudėtinga, anglų kalba pasirodė realesnis ir praktiškesnis studijų variantas. 

E. Pinčienė įstojo ir sėkmingai baigė Klaipėdos universitetą, įgijo anglų filologės specialybę, pradėjo dirbti mokyk­loje. 

Kalbėdama apie savo gyvenimo vingius, buvusi mokytoja pabrėžia, jog svarbu pasirinkti prioritetus: vieniems gali būti mieliau gyventi atokiai, ramiai, ten, kur nėra miesto šurmulio, kiti no­ri kurti karjerą, ieškoti platesnių galimybių, siekti aukštesnių tikslų.

„Gyventi gražioje nedidelėje vietoje yra smagu, bet jeigu nori „užkariauti pasaulį“, pasiekti tam tikrų tikslų ar  keliauti, reikia ir užsispyrimo, ir drąsos. Ir, žinoma, užsienio kalbos mokėjimo. Todėl šis mano specialybės pasirinkimas vėliau tapo labai dideliu pliusu, keičiant profesiją“, – prisimena mokytoja. 

Dviejų vaikų mama po truputį įsitraukė į darbų rutiną, nors prisipažįsta, kad visada, besisukdama tarp darbo ir šeimos, atrasdavo laiko mokytis kažko naujo, itin daug skaitė, ypač – pozityvios literatūros, stengėsi ieškoti naujų perspektyvų ir tikina jautusi, jog jai reikia pokyčių, tačiau nežinojo, nuo ko pradėti.

Visada mėgo keliauti, o ir darbas mokykloje suteikė tokią galimybę – dirbdama Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje su savo mokiniais dalyvavo „Erasmus“ programoje, tai leido aplankyti ne vieną užsienio šalį.  

„Su kolektyvu ir su mokiniais aplankėme nemažai šalių, abu gimnazijos vadovai, su kuriais man teko dirbti, – Danutė Jurkšaitienė ir Stasys Norbutas – kasmet suorganizuodavo kelionę 

į svečią šalį. Taigi taip užsikrėtėme kelionių virusu, tuo labiau, jog kelionės atveria galimybių pasigauti gerų, pozityvių minčių, o tai yra ne tik naudinga, bet ir smagu“, – pasakoja buvusi mokytoja.

Elena juokiasi, kad nors kelionės ir pasaulio pažinimas jai labai patiko, vis tik niekada nesvarstė, kad galėtų tapti skrydžių palydove. O noras skraidyti gimė, anot Elenos, visai netikėtai, galima sakyti, eilinę dieną prie kavos puodelio. Tačiau juk jokia gyvenimo kelionė neapsieina be abejonių. 

„Nepasakyčiau, jog tai buvo didžiulė svajonė, gal labiau noras dažniau būti ten, kur šilta.  Be to, viliojo galimybė išeiti iš komforto zonos, nežinant, ar tai pavyks, ar sugebėsiu įveikti visas kliūtis bei sunkumus. Buvo daug abejonių. Tačiau iš „neįmanoma“, „ne man“, mintys staiga pasisuko kita linkme: „O kodėl nepabandžius“. Ir man pavyko“, – džiaugiasi Elena, kardinaliai savo gyvenimą pakeitusi, sulaukusi 41-erių.

Pasak jos, galutiniu lūžiu tapo viena kelionė su gimnazistais.

„Pamenu, su mokine Agne Pipiraite sėdėjome Varšuvos oro uoste ir aptarinėjome vizito programą. Mums besikalbant ir gurkšnojant kavą, pro šalį praėjo keturių žmonių įgula. Jų veidų aš nemačiau, bet viltingai žvilgsniu nulydėjau riedančius jų lagaminėlius, galvodama, kaip norėčiau būti jų vietoje. Ir tada tas mano vidinis noras bei troškimas pasikeitė į aiškų tikslą, kurį būtinai turėjau pasiekti. Pradėjau įsivaizduoti save šiose pareigose, pamenu, lėktuve, kai stiuardesės vedė saugumo instruktažą, jų vietoje aš mačiau save“, – pasakoja Elena.

Dar daugiau drąsos pokyčiams įkvėpė šeimos palaikymas. Ir dukra Laura, ir sūnus Ernestas skatino mamą nerti į naują veiklą. Laura, pasak Elenos, buvo visiškai įsitikinusi, jog nauja profesija ir stiuardesės darbas jai puikiai tiks, tik tereikia žengti pirmyn. 

Prie svajonių įgyvendinimo stipriai prisidėjo ir sūnus Ernestas, kuris netgi kartu su mama baigė stiuardų kursus ir svajojo eiti tuo pačiu keliu. Deja, jo gyvenimo kelias labai netikėtai ir tragiškai nutrūko, atsitikus nelaimei.

„Su Ernestu mes buvome labai artimi, jis buvo visų bėdų išklausytojas, su juo galėdavau pasikalbėti ne tik apie darbo problemas, bet ir apie viską, kas slėgė širdį. Pamenu, pasakodavau apie turbulencijas ir džiaugdavausi, jog jam yra nuoširdžiai įdomu. Praėjo šiek tiek laiko, bet ir dabar skraidydama vis dar matau širdelės formos debesis, žvaigždėtame danguje įžiūriu, atrodo, tik man žybsinčią žvaigždelę. Tikiuosi, jog sūnui ten gerai, jis laukia manęs. Mudu svajodavome, kaip jis taps mano kolega, tačiau gyvenimas, deja, pasisuko tragiška linkme ir teko su Ernestu atsisveikinti“, – su neišmatuojama širdgėla pasakoja Elena. 

Grįždama į apsisprendimo laikotarpį, moteris prisimena, jog vidinių abejonių ir baimių tikrai netrūko, bet, nusprendusi dalyvauti atrankoje, ji nė karto nepasigailėjo savo pasirinkimo. Nors kelias iki svajonės išsipildymo nebuvo lengvas – reikėjo ne tik išlaikyti teorinius testus, įrodyti savo gebėjimą bendrauti su žmonėmis, spręsti stresines situacijas bei dirbti komandoje. Jos puikios anglų kalbos žinios tapo dideliu pranašumu, tačiau teko daug mokytis apie skrydžių saugumą, pirmąją pagalbą ir keleivių aptarnavimą bei kt.

Elena stiuardese dirba jau penkerius metus. Pirmieji skrydžiai buvo kupini iššūkių – reikėjo greitai perprasti naują darbo tempą, susidoroti su keleivių prašymais, netgi išmokti prisitaikyti prie skirtingų laiko juostų. Tačiau su kiekvienu skrydžiu jautėsi vis tvirčiau ir suprato, kad priėmė teisingą sprendimą. Nors pripažįsta, jog stiuardesės darbas nėra leng­vas, jis reikalauja tiek dvasinės, tiek fizinės stip­rybės, ryžto ir drąsos. 

„Tik iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta, dauguma žmonių įsivaizduoja, jog malonu skraidyti, kasdien vis kita šalis. Bet pirmiausia oro palydovas turi būti drąsus, lankstus, fiziškai ir psichologiškai stiprus. Žinoma, ši profesija atrodo kerinti, žavinga bei romantiška, tačiau ji reikalauja didelės atsakomybės ir spe­cialių žinių“, – tvirtina skrydžių palydovė.

Kol kas Elena sako nesusidūrusi su ypatingomis situacijomis, iš kurių nebūtų radusi sprendimo. Jos teigimu, šiokių tokių prisitaikymo problemų kilo tik iš pradžių, skrendant į Norvegiją, kur dažnesnės turbulencijos. Bet šios šalies keleiviai, anot Elenos, dažniausiai ypač ramūs. O štai Italijoje keleiviai ekspresyvūs, Vokietijoje – kultūringi. 

„Žmonės yra žmonės, visokio temperamento atstovų pasitaiko visur. Reikia mokėti prisitaikyti prie visokių asmenybių, o tam labai padeda ne tik patirtis, bet ir specialios lyderystės, psichologinės žinios bei saviugdos knygos“, – pasakoja Elena.

Jos teigimu, visi gyvenimo įvykiai turi kažkokią priežastį, tik dažnai, jausdami pokyčių troškulį, mes į tai nekreipiame dėmesio, nesiaiškiname, ko iš tiesų norime, prie ko labiau linksta širdis.  Elena džiaugiasi, kad išdrįso palikti komforto zoną ir pasirinkti gyvenimą, kupiną nuotykių, neįkainojamos patirties, skirtingų kultūrų pažinimo ir galimybės nuolat tobulėti.

„Niekada nevėlu keisti savo gyvenimą. Kartais tereikia drąsos žengti pirmą žingsnį, o galimybės atsiveria pačios. Svarbiausia – eiti per gyvenimą drąsiai“, – teigia E. Pinčienė.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, 

„Šilalės artojo“ praktikantė

Nuotr. iš pašnekovės asmeninio albumo