Pirmąją 2025-ųjų dieną Tauragės ligoninėje gimė keturi naujagimiai – trys mergaitės ir vienas berniukas. Būtent jis ir tapo pirmuoju šiemet gimusiu šilališkiu, o tėvai jam suteikė išskirtinai lietuvišką Tauro vardą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Šilalės jaunimui Gabija Jakaitė puikiai pažįstama – būtent ji yra tas žmogus, be kurio kultūriniai ar įvairūs jaunimo renginiai sunkiai įsivaizduojami. Bet mergina kategoriškai nesutinka su nuostata, kad į visuomeninę veiklą abiem kojomis „įbridęs“, gyvenimo pagrindui negali rinktis kitos srities: pasak Gabijos, jos pasirinktas kelias yra geriausiais pavyzdys, kaip lengva suderinti visuomeninę ir daugelio įsivaizdavimu lengvą kultūrinę veiklą su ypač rimta teise ir įstatymais.

„Šiuo metu viena koja jau esu advokatūroje, nors vos prieš mėnesį gavau Šilalės rajono mero įteiktą Auksinę gilę – apdovanojimą už pilietines iniciatyvas, jaunimo telkimą bei aktyvinimą, už įkvepiančius darbus, stiprinant jaunimo pilietiškumą ir bendruomeniškumą“, – šypsosi Vilniaus universitete teisę ketvirtus metus studijuojanti šilališkė.

Gabija sako suprantanti, kad jos pasirinktas studijų ir profesinio gyvenimo kelias daugeliui sunkiai derinasi su ta veikla, kurioje buvo įprasta ją matyti. Mergina buvo beveik etatinė Šilalės kultūros centro darbuotoja, jau nuo 5 klasės savanoriavusi visuose renginiuose, šokusi ir dainavusi, grojusi akordeonu, skambinusi pianinu ir bosine gitara. Jos biografiją puošia ir jaunimo reikalų ambasadorės, Auksinio jaunimo statulėlės nominantės ir kt. titulai, o kur dar be jos neapsieidavusios etnokultūrinės jaunimo stovyklos ir t.t. Mokyklos gyvenime Gabija taip pat buvo aktyvi ir pastebima – besimokydama gimnazijoje, ji buvo visų renginių ašis: ir jų vedėja, ir scenarijų autorė, ir muzikinių intarpų atlikėja.

„Esu kilusi iš Laukuvos, ten mokiausi iki ketvirtos klasės. Labai mėgau skaityti, bet biblioteka, deja, buvo labai skurdi, tad, ko gero, neliko joje nė vienos neperskaitytos knygos. Kai su mama persikėlėme į Šilalę, lankiau Dariaus ir Girėno progimnaziją, vėliau – Si­mono Gaudėšiaus gimnaziją. Klasėje buvau pati jauniausia – gimnaziją bai­giau 17-os, nes per vienerius metus sugebėjau įveikti dviejų metų kursą. Mokslai sekėsi puikiai, labai nedaug trūko iki aukso medalio, gal todėl ir pasirinkau studijuoti teisę. Ir iki šiol man sekasi suderinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nesuderinama“, – pasakoja studentė.

Gabiją žavi tai, kad vienu metu, anot jos pačios, gali „žaisti“ abiejose barikadų pusėse: studijuoti ir planuoti darbinę veiklą teisėje, kur viskas sustyguota iki menkiausios smulkmenos, ir išreikšti save kūryboje, kuri alsuoja laisve. Tiesa, ji prisipažįsta, jog šias sritis būtina atskirti. 

„Išmokau išnaudoti laiką taip, kad jis būtų praleistas prasmingai. Pavyzdžiui, jeigu į sostinę ir iš jos važinėčiau automobiliu, sugaištas laikas būtų praleistas vėjais. Tad renkuosi viešąjį transportą – kol dardu autobusu, skaitau, mokausi, nes žinau, kad vakare Šilalėje manęs laukia susitikimai su draugais, artimaisiais. Kadangi man patinka būti ten, kur sava aplinka, į Šilalę grįžtu beveik kiek­vieną savaitgalį“, – atvirauja Gabija.

Ji neslepia, jog ilgus metus jos svajonių profesija buvo žurnalistika. Būtent tai paskatino rašyti projektą „Pokalbiai su (ne)jaunimu“. Gabijos nuostabai, šis projektas tapo labai patrauklus ne tik šilališkiams, bet ir kitų rajonų ar netgi užsienio gyventojams.  

„Besimokydama supratau, jog teisės pasirinkimas man bus į naudą. Juk aš net virtuvėje maistą ruošiu skaičiuodama kiek­vieną gramą. Tad ir taisyklės, griež­ti, „sausi“ įstatymai man nėra sve­timas dalykas. Galvoju, kad, ir dirbdama teisininke, gebėsiu likti kultūrinėje veikloje, nes man tai patinka, aš tuo gyvenu ir mėgaujuosi“, – įsitikinusi G. Ja­­kaitė.

Mero padėkos vakarą ją sveikino gausus gerbėjų būrys, o tai dar labiau įkvepia daryti tai, kas miela širdžiai.

„Nežinojau, jog esu pasiūlyta šiam įvertinimui, tad kai buvo paskelbta mano pavardė, ištiko lengvas šokas. Skambinau mamai į Šilalę ir klausiau, kas vyksta, o ji tik nusijuokė ir patikino, kad jau priiminėja sveikinimus. 

Kiekvienas apdovanojimas man yra įpareigojimas. Dabar žinau, jog negaliu sustoti, privalau dar kažką nuveikti prasmingo Šilalės bend­ruomenei, kuri manimi šitaip pasitiki. „Pokalbiai su (ne) jaunimu“ jau baigėsi, bet juk niekas nesako, kad projektas negali būti pratęstas ar būti vykdomas kiek kitu rakursu. Kalbėti, ką sukursiu, ką darysiu, dar anksti, bet tvirtai galiu pažadėti, kad, nesvarbu, kur dirbsiu, liksiu su Šilalės jainimu“, – sako 2024-ųjų mero Padėkos vakaro nominantė G. Jakaitė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

„Jūra tekanti kultūra“ – kelerius metus skirtingomis formomis vykstantis projektas apie gamtos, kultūros bei istorijos paveldo pažinimą ir kviečiantis gyventojus susipažinti su Jūros upės areale esančiu kultūros paveldu, kritiškai svarstyti komunikavimo, sklaidos apie kultūros paveldo objektus, turinį, formą ir būdus. 2024-aisiais projekto metu buvo kuriama vienos dienos eksperimentinė „Kultūros kalbos laboratorija“ ir rengiama menininkų rezidencija, kurioje dalyvauti ir kurti buvo kviečiami jaunieji kūrėjai. 

Pasvarstyti, kokia yra Jūros upės arealo kultūros kalba, Kvė­­darnos kultūros namuose lapkričio 11 d. susirinko Tauragės regiono kultūros organizacijų atstovai – vyko eksperimentinė „Kultūros kalbos laboratorija“, kurioje dalyvavo Šilalės ir Tauragės bibliotekų, kultūros centrų, muziejų atstovai. Prieš susitinkant gyvai, dalyviai susipažino su etnolingvistine perspektyva – apie kultūrinių reikšmių atrakinimą pasakojo kalbininkas dr. Marius Smetona.

Laboratorijos procesas, kuriam „dirigavo“ Performatyvaus dizaino asocia­cijos vadovė Dovilė Gaižauskienė ir VšĮ „Kraštomanija“ vadovas Vikto­ras Urbis, leido ne tik susipažinti su kultūros panaudojimo, pritaikymo galimybėmis, tačiau, sutelkus regiono kultūros spe­cialistų patirtį ir pavyzdžius, padėjo išryškinti bendrą kultū­ros įvykių, objektų vaizdą, paskatino pamąstyti apie autentišką kultūros kalbą ir bendradarbiavimo galimybes. Meno rezidencijos tikslas buvo tyrinėti Jūros arealo apylinkes, žmones ir apsvarstyti šio regiono kultūros identitetą, iššūkius, patirtis, provokuoti naujų kultūros krypčių, idėjų vystymąsi. Tai buvo pirmoji jaunųjų menininkų rezidencija Šilalės rajone. Jie apsistojo Visdžiaugų kaime ir kelias dienas vykdė upės bei aplink ją esančio paveldo tyrinėjimus, o savo mintis bei patyrimus apibendrino meniniais darbais. 

Rezidencijoje dalyvavo jaunosios kartos kompozitoriai Ieva Raubytė ir Karolis Dabulskis, šiuo metu baigiantys kompozicijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat performansų kūrėjas iš Šilalės Tautvydas Dominykas Jonaitis Vėtra. Ieva ir Karo­lis sukūrė dviejų dalių kompoziciją „Trečio kranto mitas“ – neomitologinio elekt­roakustinio šokio (cirko) performansą, o Tautvydas – performansą – hepeningą „Aš tikiu į praeitus gyvenimus“ (su kūrinių anonsais ir koncepcijomis galima susipažinti Kraštomanijos Facebook puslapyje). Tikimės, jog šiais metais, tęsiant projektą, bus galima ir gyvai visuomenei pristatyti jaunųjų menininkų darbus.

Pažvelgus į Jūros kultūrinį kraštovaizdį, išryškėjo, kad jis daugiasluoksnis: religiškai ir etniškai prie tos pačios upės gyvena katalikai ir evangelikai liuteronai, žemaičiai ir lietuvninikai. Dalyviai pastebėjo, kad prie upės vykstančius kultūros įvykius galima skirstyti pagal jų laiko ir erdvinę pozicijas, pavyzdžiui, išskirti renginius rekreacinėse zonose ar paveldo objektuose: bažnyčiose, ant piliakalnių ir renginius, kurių metu dalyvių akys nukreiptos į dangų – kviečiant stebėti žvaigždes. 

Prie upės švenčiamos ir asmeninės, ir valstybinės šventės, tačiau kultūra sezoniška: daugiausiai veik­lų vyksta vasarą, o šaltuoju metu renginių mažiau. Vaizdingai tariant, vasarą stebimas kultūros potvynis, žiemą – atoslūgis. Taip ir prie upės gyvenantis žmogus vasarą priartėja prie vandens, žiemą – atsitraukia.

Vi­si kultūros renginiai, vykstantys aplink Jūrą, retai būna tiesiogiai susiję su vandeniu. Dažniau upė tampa tik kultūrinių veiklų realizavimo lokacija. Beje, projektas „Jūra tekanti kultūra“ yra bemaž vienintelis, kurio epicent­re – upė ir jos kultūrinis kontekstas. 

Pastebėjus nepakankamą kultū­ros bei turizmo sektorių bend­radarbiavimą, projekto dalyviai, kurdami idėjas ateities kultūros įvykiams, formulavo pasiūlymus, kuriuose kultū­rinės programos įgyvendinamos tiek brendant upe, tiek plaukiant baidare. Taip išsivystė mintis svarstyti ir kultūros formavimo kryptį, susietą su gamtos objektais konk­rečiame regione.

Viktoras URBIS,

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas

Nuotr. Viliaus GRIKŠO

Daugybę metų mokytoja dirbusi Juzefa Jurkuvienė nežino, kas yra „užtarnautas poilsis“ – jos min­tys sukasi apie „Bočių“ bendrijos renginius, išvykas, naujus projektus ir ateities planus. Nors Juzefa jau ketveri metai nedirba pedagogės darbo, poilsis į jos kasdienę darbotvarkę neįtrauktas, o visą save ji atiduoda bendraamžiams, kuriems bendravimas tampa geriausiu vaistu nuo liūdesio ir vienatvės.

Už žmonių telkimą ir aktyvumo ugdy­mą bei išskirtinį dėmesį kiekvienam bendrijos nariui praėjusių metų pabaigoje Šilalės rajono mero Padėkos vakare J. Jurkuvienei įteiktas nuopelnus patvirtinantis ženklas – Auksinė gilė. Atsiimdama ją, ji tikina jaudinosi taip, kaip eidama į pirmąją pamoką.

Beveik 50 metų J. Jurkuvienė dirbo pedagoginį darbą: 14 metų vadovavo Pa­lokysčio mokyklai, kelis metus dirbo savivaldybės Švietimo skyriuje, o pačią brandžiausią gyvenimo dalį skyrė Padievyčio vaikams. Skaityti, rašyti, skaičiuoti, suprasti pasaulį ir pajusti kūrybos džiaugsmą pradinukus ji mokė net 25 metus. Ir išėjusi į užtarnautą poilsį, dar aštuonerius metus mokytojavo Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje. Kai pagaliau visam laikui užvėrė mokyklos duris, dirbo Socialinių paslaugų namuose, kur neįgaliuosius mokė pajausti molį, pasidaryti širdžiai mielų darbelių. Keramika suvedė ir su „Bočių“ bendrija. Juzefa neprieštaravo, kai ją išrinko pirmininko pavaduotoja, paskui – ir pirmininke. Sako yra įpratusi už savo darbą prisiimti atsakomybę, o be bendravimo su žmonėmis neįsivaizduoja gyvenimo. Juzefa juokiasi, kad ir šiame darbe labai praverčia pedagoginiai įgūdžiai: vyresnio amžiaus žmonės tokie pat jautrūs, kaip vaikai, nori būti suprasti ir įvertinti.

„Kadangi mūsų visų amžius beveik vienodas, didelis malonumas yra bend­rauti. Esame močiutės, turime anūkų, mylim juos baisiausiai ir mėgstame pasigirti, tai ir suprantame visos viena kitą iš pusės žodžio“, – šypsosi moteris.  

J. Jurkuvienė „Bočių“ bendriją vadina bendruomenės pamatu, rodančiu pavyzdį jaunesnėms kartoms, kaip reikia vieniems kitus branginti ir saugoti. Šilalės „Bočių“ bendrijai visame rajone priklauso apie 200 narių, dauguma jų aktyviai dalyvauja renginiuose, vyksta į ekskursijas, lanko sergančius ir daro daugybę kitų dalykų, kuriems jaunystėje dažnai pritrūkdavo laiko. Nors  ši veikla neatlygintina, J. Jurkuvienė tikina, jog pasitenkinimas dėl to ne mažesnis – kai mato švytint žmonių akis, širdis džiaugiasi.   

Į bendriją ateina 60–70 metų žmonės, kuriuos Juzefa vadina jaunąja karta. Bet yra ir 90-mečių, kurie nelinkę užsidaryti namuose. Pirmininkė vadina juos ąžuolais ir stebisi, kad tokių daugiausia yra Pajūrio krašte.

„Bočių“ bendrija – visuomeninė organizacija, kuriai vadovauja 15 narių valdyba. Kiekvieną mėnesį jie susirenka, aptaria planus ir pasidalija darbais. Kad bendrijai priklausantys žmonės jaustų savo organizacijos teikiamą naudą, jie kas mėnesį kviečiami dalyvauti bent viename renginyje arba vykti į ekskursiją. Vasarą keliauja toliau nuo namų, žiemą – po savo kraštą, aplinkinius rajonus. Kasmet pasistengia išvykti ir į užsienį – Lenkiją ar Latviją, bet daugelis tokios ekskursijos negali sau leisti: reikia bent kelių šimtų eurų. Todėl jei lieka autobuse laisvų vietų, kad nebūtų nuostolio, pasikviečia į kompaniją jaunesnių šilališkių.    

„Rašau projektus, gal ir nedurnai, nes savivaldybė mums skiria pinigų. Vasarą gavome 400 eurų ekskursijoms, pasidengiame dalį išlaidų, žmonėms tai didelė parama. Lapkričio ir gruodžio mėnesiais surengėme dvi išvykas į teatrą. Prieš Kalėdas į spektaklį Klaipėdoje važiavo net 50 žmonių – grįžo visi laimingi. Mums tai didelė dovana, jei iš savo pinigėlių reikėtų viską finansuoti, tiek nepamatytume“, – neslepia J. Jurkuvienė. 

Didžiausias išbandymas organizacijos nariams buvo pandemijos metai. Bet ir tada Juzefa rado būdą suburti bočius: socialiniuose tinkluose įkūrė puslapį ir kasdien ką nors parašydavo, dalindavosi naujienomis, pasveikindavo su gimtadieniu, kad žmonės nesijaustų vieniši ir užmiršti. Džiaugdavosi išgirdusi, kad „Bočių“ moterys rytą skubėdavo pažiūrėti, „ką ta Juzefa parašė“.  

„Negali pasenti, negali leisti numirti neuronams, jie turi veikti. Man patinka šita veik­la: galiu knistis prie projektų, ieškoti naujų minčių. Esame pavyzdys, kaip reikia sutartinai spręsti užimtumo, tobulėjimo reikalus.

Smagiai gyvenam“, – spindi Juzefos akys. 

Nors dar ir dabar dažnai sa­koma, kad po pande­mijos žmonės nebenori lankyti viešų vietų, bijo eiti į renginius, Juze­fa tikina, jog tokio santykių atšalimo „Bočių“ bendrijoje nepastebėjo. Atvirkščiai – vyresnio amžiaus žmonėms labai svarbus užimtumas. Mėgstančios rankdarbius moterys vasarą renkasi Juzefos namų pavėsinėje, bib­liotekoje surengė savo mezginių, nėrinių parodą. Trejus metus „Bočiai“ organizavo muges – susinešė, kas ką pagamino, išvirė, iškepė. Dar ir kapeikėlę, anot Juzefos, prieš šventes užsidirbo. Judina vieni kitus bent kiek mankštintis, užsiimti naudinga veikla, dalyvauti talkose. Ne visi nori, ne visiems sveikata leidžia, bet nemažai žmonių ateina bent pabūti kartu. 

„Man tokia veikla labai patinka. Ir ma­­nau, kad patinka daugeliui, nes jei ne­patik­tų, nedalyvautų. Bend­ruo­me­niš­kumas – svar­biau­sias mūsų tikslas. Žmo­nės draugauja šeimomis, kartu važiuoja į renginius, rūpinasi, jei kuriam sušlubuoja sveikata, atsisveikina su išeinančiais Amžinybėn“, – tikina bendrijos pirmininkė. 

Šilalės „Bočiai“ turi ir du ansamblius, abiejuose kolektyvuose dainuoja net pusšimtis žmonių. Savivaldybė padėjo įsigyti gražius rūbus, todėl scenoje moterys jaučiasi karalienėmis. 

Bet didžiausias pagalbininkas, pasak pirmininkės, yra juos globojantis tarybos narys Remigijus Jonutis. Būtent jo dėka „Bočiai“ gražiai paminėjo savo 30-metį: pasodino 30 ąžuolų giraitę.

„Nesvarbu, kokios mūsų pavardės, kas tokie esame – po daugelio me­tų, kai tie ąžuolai užaugs, to niekas neatsimins, bet „Bočių“ ąžuolynas ir po šimto metų primins, kad mes buvome“, – džiaugiasi J. Jurkuvienė. 

Gyvenimas, pasak Juzefos, suteikia daug pasirinkimų, ir tik patys sprendžiame, kaip praleisime mums duotą laiką: gailintis prabėgusios jaunystės ar stengiantis būti įvykių sūkuryje, džiaugiantis kiekviena nauja diena ir darant gerą kitiems. Nes tai, ką atiduodi, grįžta atgal dėmesiu, bendryste, įspūdžiais – viskuo, kas leidžia jaustis gyvu ir laimingu. 

Daiva BARTKIENĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Pastarąjį dešimtmetį pasikeitė elektros energijos pardavėjų bendravimas su vartotojais. Vieni skundžiasi ir nuogąstauja, kad trūksta žmogiško kontakto – šalyje uždaryti beveik visi fiziniai elektros pardavimo skyriai, skambinant telefonu tenka ilgai laukti, kol kas pradės kalbėtis, o parašyti žinutę savitarnos sistemoje yra itin sudėtinga – neaišku, nei kur, nei ką spausti. Kita vertus, yra vartotojų, kuriems skaitmenizacija nekelia sunkumų, jie lengvai išsisprendžia daugelį kilusių neaiškumų.

Karolina BALČIŪNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) atlikėjų meistriškumu netrukus galės įsitikinti ir užjūrio publika: vasario mėnesį teatro vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas keliaus į Jungtines Amerikos Valstijas, kur maestro Dante‘s Anzolinio kvietimu kaip chormeisteris rengs programą su specialiai suburtu choru ir dalyvaus koncerte vienoje žymiausių ir didžiausių Niujorko koncertų salių – „Carnegie Hall“.

Vasario 22 d. koncertų agentūra „Legato Arts“ ir prodiuserinė kompanija „EGC Productions“ beveik trijų tūkstančių vietų „Carnegie Hall“ Sterno salėje / Perelmano scenoje (Stern Auditorium / Perelman Stage) rengia koncertą „Tikėjimo kelionė: muzikinė duoklė Motinai Teresei“, skirtą pagerbti šv. Motiną Teresę (tikrasis vardas Anjezë Gonxhe Bojaxhiu, 1910–1997) ir jos tarnystę viso pasaulio vargstantiems žmonėms. Koncerte maestro Dante‘s Anzolinio diriguojamas Niujorko Šv. Luko orkestras (Orchestra of St. Luke’s) atliks įvairių laikotarpių muzikos programą, įskaitant keturias premjeras JAV ir trijų JAV šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Kūrinius su orkestru atliks du jauni amerikiečių dainininkai – Brešos tarptautinio dainininkų konkurso „ Brešos miestas – Maria’os Callas garbei“ (City of Brescia – tribute to Maria Callas) laureatė (2023, Italija), sopranas Catherine Wethington ir „Metropolitan Opera“ nacionalinio konkurso bei Gerdos Lissner fondo tarptautinio vokalinio konkurso nugalėtojas (abu 2016, JAV), baritonas Seanas Michaelas Plumbas. Negana to, koncertą papuoš iš profesionalių dainininkų sudarytas choras „Tribute Chorale“, kuriam diriguos Vladimiras Konstantinovas.

Apie šį neeilinį įvykį pasakoja jau beveik pusę amžiaus Klaipėdos muzikiniame teatre (nuo 1976 m. Klaipėdos liaudies operoje, nuo 1987 m. – KVMT) dirbantis dirigentas, chormeisteris, kompozitorius ir aranžuotojas Vladimiras Konstantinovas.

– Kaip manote, kokie pagrindiniai įvykiai ar momentai Jūsų karjeroje padėjo sulaukti tokio reikšmingo pripažinimo ženklo – kvietimo pasirodyti Niujorko „Carnegie Hall“?

– Kvietimas išties svarbus, bet nemanau, kad vertėtų išskirti kokius nors karjeros momentus iš ilgamečio nenutrūkstamo darbo teatre, kurį labai mėgstu ir be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo. O jeigu paklaustumėte, kaip „sukrito žvaigždės“, kad esu kviečiams dalyvauti „Carnegie Hall“ rengiamoje programoje, atsakyčiau, kad už kvietimą ir pasitikėjimą esu dėkingas fenomenaliam muzikui, žinomam dirigentui Dante’i Anzoliniui. Pažintis su juo prasidėjo prieš trisdešimt metų, kai jis 1994 metų pabaigoje atvyko į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą statyti Giuseppe Verdi Traviatos. Darbą su šiuo pastatymu lydėjo didžiulis visų atlikėjų entuziazmas, o rezultatas tapo teatro proveržio ženklu – pirmiausia muzikos atlikimo kokybės prasme.

2024 m. Dante Anzolinis vėl buvo pakviestas į KVMT, šįkart vadovauti Philipo Glasso operos Kelionė pastatymui. Glasso operas Dante dirigavo Niujorko „Metropolitan Opera“ ir Vašingtono nacionalinės operos teatruose, dirigavo kitus šio autoriaus kūrinius, grojo ansamblyje su juo pačiu koncertuodamas Europoje ir kitur. Glassą ir Anzolinį sieja glaudus kūrybinis bendradarbiavimas, tad nenuostabu, jog dirbti Kelionės muzikos vadovu buvo pakviestas būtent šis dirigentas. Jis aukštai įvertino mūsų teatro choro pasiruošimą šiam veikalui ir kartą po repeticijos užsiminė apie savo būsimą programą Carnegie salėje, kuriai reikalingas chormeisteris. Paklausė, ar sutikčiau padirbėti su juo Niujorke. Atsakiau teigiamai, bet tik atslūgus lengvam šokui, kai įsitikinau, jog viską supratau teisingai. Kelionės lietuviškoje premjeroje apsilankė ir programos Niujorke prodiuseris Olinas Wethingtonas, kuriam Dante mane pristatė. Turėjome turiningą ir malonų pokalbį. Susitikimo pabaigoje išgirdęs Olino atsisveikinimo žodžius „iki greito susitikimo!“ („see you soon“) supratau, kad tikrai tampu projekto „Tikėjimo kelionė“ dalyviu. Esu įspėtas: Niujorke lauks iššūkius mėgstanti dainininkų komanda. Šitai teikia daug gražių lūkesčių. „Tribute Chorale“ – taip vadinasi choras, kurį specialiai šiai programai renka „Metropolitan Opera“ choro administratorius Danas Hoy’us.

– Kokia programa skambės koncerte „Carnegie Hall“?

– Kūrinių, kuriuos ruošiu su choru bendra trukmė maždaug viena valanda. Koncertą pradės Gabrielio Fauré Requiem – vienas šviesiausių šio žanro kūrinių. Taip sutapo, kad šis kūrinis buvo pirmas didesnės apimties veikalas, kuriuo pradėjau savo karjerą KVMT. Su KVMT choru ir orkestru įvairiomis progomis atlikome jį daugybę kartų įvairiose salėse ir bažnyčiose. Šiame koncerte choras, orkestras ir solistė taip pat atliks Dieviškojo valso – himno šv. Motinai Teresei, kurį sukūrė albanų kilmės kompozitorius Gencas Tukiçi – premjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai plataus, emocingo skambesio giesmė, savo forma artima kantatai. Catherine Wethington dainavo atliekant šį kūrinį per Motinos Teresės kanonizavimo ceremoniją 2016 m. Vatikane, Šv. Petro bazilikoje. Choras dar atliks priešpaskutinę dalį „Paradise“ iš Ph. Glasso 1999 m. Zalcburgo festivaliui sukurtos dvylikos dalių Simfonijos Nr. 5 Requiem, Bardo, Nirmanakaya. Ją atliekant prie „‚Tribute Chorale“ prisijungs orkestras ir solistai – minėta C. Wethington ir baritonas Seanas Michaelas Plumbas. Programoje bus ir vien orkestrinių kūrinių, gros Niujorko šv. Luko orkestras, diriguojamas Dante’s Anzolinio. (Pilną koncerto programą galima rasti čia: https://inx.lv/mgpZ)

– Kaip į pasiruošimą tarptautiniam debiutui reagavo Jūsų artimieji ir kolegos? Ar palaikė?

– Artimieji naujieną priėmė labai džiugiai. Dauguma kolegų taip pat džiaugiasi ir sveikina. KVMT choro žmonės juokais prašo pasiimti juos kartu, ką mielai ir padaryčiau. Bet, kaip minėjau, Niujorke lauks specialiai šiam projektui suburtas kolektyvas.

– Daug metų dirbate KVMT choro vadovu, esate labai mylimas ir gerbiamas kolegų. Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo ir kūrybinio darbo filosofiją?

– Filosofiją grindžiu kokybiško rezultato siekiu, visų dalyvių kūrybinių jėgų jungimu į harmoningą visumą. Kaip matote, stereotipinių apibūdinimų neišvengiau, bet juk negali „pasisavinti“ bendrų, nusistovėjusių kūrybos principų pretenduodamas į kažkokią individualią filosofiją. Metodai, tiesa, gali skirtis, bet jų teisingumą arba klaidingumą parodo būtent rezultatas. O jis neatsiranda savaime, jo tenka reikalauti, kartais sunkiai ir atkakliai, ypač ruošiantis atlikti sudėtingesnius kūrinius. Visų pirma reikalauti iš savęs ir, žinoma, iš kolektyvo. Menas – tai tokia interaktyvi veikla: kuo daugiau koncentruoto darbo, kuo daugiau kūrybos, vedančios į regimai gerą rezultatą, tuo gilesnis emocinis atpildas. Filosofiškai tariant – gyvenimo džiaugsmo, pilnatvės pojūtis.

– Dirbate ne tik kaip chormeisteris ir dirigentas, bet ir kaip kompozitorius bei aranžuotojas. Kokius savo darbus išskirtumėte kaip reikšmingiausius, didžiausius? Galbūt kai kuriuos net galėtumėte įvardyti „šedevrais“?

– Stambios formos kūriniai – operos, oratorijos, miuziklai, koncertai, kuriuos teko ruošti kaip atlikėjui (dirigentui ir/arba chormeisteriui) arba pačiam komponuoti ar aranžuoti – pagal darbo apimtį turbūt ir būtų priskirtini prie tų „didžiausių“. 1994 m. teko pavaduoti Dante diriguojant „Traviatą“. Kiek vėliau kaip dirigentas ir chormeisteris su KVMT kolektyvais ruošiau A. Honeggero Žaną d‘Ark ant laužo, I. Stravinskio Oedipus Rex, G. Fauré, W. A. Mozarto Requiem, J. Brahmso Vokiškąjį requiem. Kaip chormeisteris dalyvauju visuose KVMT repertuariniuose spektakliuose, koncertuose, o repertuaras apima dešimtis stambios formos kūrinių. Iš didesnių savo paties parašytų kūrinių paminėčiau Requiem Reborn, prologą, antrąjį veiksmą ir epilogą operai „Klaipėda“, bendros kūrybos multimedijos projektą CzechoBalt, taip pat muziką Michaelo Lane’o trumpametražiam filmui Hands, už kurią 2018 m. pelniau Geriausios muzikos apdovanojimą Los Andželo „Feedback Film Festival“.

„Šedevrais“ savo kūrinių nedrįsčiau vadinti, bet klausytojų ir atlikėjų (!) komplimentų esu sulaukęs. Yra tokia 1988 metais parašyta daina, įvairiomis progomis atliekama iki šiol. Ji vadinasi Tau tėvynės dangus. Girdėjau sakant (ir rašant), kad tai pati gražiausia daina iš visų (juokiasi)...

Aranžavimas ir orkestruotės – tai atskira sritis. Darbai, dažniausiai atliekami pagal užsakymus, pavyzdžiui, iš Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro arba iš valstybinio ansamblio „Lietuva“, kurio užsakymu pritaikiau G. B. Pergolesi‘o Stabat Mater „egzotiškam“ kanklių ir birbynių skambesiui.

– Koks muzikos žanras ar stilius Jums artimiausias?

– Vienareikšmio atsakymo neturiu. Žanras ir stilius, kuriame tuo metu dirbu, turbūt ir yra artimiausias. Tai gali būti opera, oratorija, miuziklas ar simfonizuota roko muzika. Stilių, kartais labai skirtingų, sąveika viename kūrinyje man gali būti ypač patraukli. Turbūt dėl to labai mėgstu G. Gershwiną, grupę „Emerson, Lake and Palmer“, Tan Duną...

– Kas Jus labiausiai įkvepia kuriant muziką ir vadovaujant chorams?

– Mane įkvepia pati muzika – tiek jau kažkieno parašyta, tiek dar tik mano paties rašoma. Jei rašoma muzika neįkvepia, nustoju rašyti... iki to momento, kol imu rašyti įkvepiančią (juokiasi).

– Gal ambicingų planų ar projektų turite ir ateityje?

– Artimoje ateityje gali atsirasti nauja opera, inicijuojama (ir, žinoma, įkvepiama) mano žmonos Karinos. Ji kuria originalų libretą. Pavadinimas paaiškės vėliau.

– Kokia savo patirtimi pasidalintumėte su kitais Lietuvos muzikais, siekiančiais tarptautinės karjeros?

– Karjeros siekimas, – ar tarptautinės, ar kitokios, – mano galva, nėra tikslas per se. Reikia mylėti savo darbą, jo neišduoti. Požiūris į profesiją, santykis su ja, kaip įsitikinau, gali nelauktai pavirsti tuo „auksiniu rakteliu“, atrakinančiu duris į naujas scenas.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Sausis mums ypatingas. Ir ne tik todėl, kad Sausio 13-ąją atsilaikėme prieš įnirtusią sovietinę mašiną ir apgynėme Kovo 11-ąją. Šį mėnesį, tik skirtingu metu, patyrėme dar keletą sukrėtimų. 

Vienas jų – ne vienam vyresniam žmogui įsimintinas netikėtas tuometinės premjerės Kazimiros Danutės Prunskienės 1991 m. sausio 8 d. sprendimas pakelti būtiniausių produktų kainas. Prieš tai Maskvoje įvyko jos susitikimas su Michailu Gorbačiovu, sustiprinęs įtarimus, kad dėl šios visus apstulbinusios akcijos buvo tartasi su tuomečiu „genseku“. Netikėtas kainų šuolis paskatino „Jedinstvo“ šturmuoti parlamento rūmus, o Maskvą – ginti „nacionalistų skriaudžiamų tėvynainių“. Po kelių dienų Vilniaus gat­vėmis jau žlegėjo tankai... 

Po 13-os metų keturiolikos asmenų grupė išplatino memorandumą, kuriame K. Prunskienė raginta pasitraukti iš prezidento rinkimų kampanijos bei pateikti argumentai „dėl jos valstybinio nepatikimumo“. Dokumento rengėjai priminė, jog 1990 m. gegužę lankydamasi Vašingtone, „K. Prunskienė savavališkai pasiūlė JAV administracijai atidėti Lietuvos nepriklausomybę dvejiems metams“. Jiems užkliuvo ir jos įsitikinimas, kad esą Lietuvos politikai specialiai vilkino derybų su Maskva pradžią, „Vytautas Landsbergis ir dešinioji jo politikų pusė užstrigo nepriklausomybės paskelbimo stadijoje, o Nepriklausomybės paskelbimas V. Landsbergiui buvo priemonė jo valdžiai suabsoliutinti“. Per 1994 m. vykusias apklausas premjerę teisino ir jos buvęs pirmasis pavaduotojas Romualdas Ozolas, sakęs, kad „kelti kainas ir paleisti laisvos rinkos mechanizmą turėjo bet kuri ir bet kurios sudėties Vyriausybė“.

Galbūt šių praeities peripetijų ir neverta vėl kelti į paviršių, juo labiau, kad jau beveik 13 metų buvusi premjerė ir Nepriklausomybės akto signatarė per savo gimtadienį patyrusi insultą sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Vasario 26-ąją jai sukaks 82-eji.  

O štai metais anksčiau, Lietuvai dar tik ruošiantis skelbti Nepriklausomybę, sausio 11–14 d. Vilniuje viešėjo pirmas, vienintelis ir paskutinis SSRS prezidentas M. Gorbačiovas su žmona Raisa. Tiesa, SSRS prezidentu III liaudies deputatų suvažiavimas jį išrinks po Kovo 11-osios praėjus keturioms dienoms, įkūrus prezidento instituciją, bet ir iki tol jis buvo SSKP centro komiteto generalinis sekretorius – faktinis sovietų vadovas. SSRS lyderis paskubėjo atvykti pas nepaklusnius lietuvius ir mėgino atkalbėti juos neatsiskirti nuo Sovietų sąjungos. Įvykius skubino ir tai, kad 1989 m. gruodį buvo nutarta įkurti savarankišką nuo SSKP Lietuvos komunistų partiją. Maskvai tai buvo skaudus smūgis, ir Algirdas Brazauskas dėl to gavo nemažai pylos. Bet vis tiek tą rytą jis vienas pirmųjų pagal protokolą turėjo išskubėti į oro uostą.

Nei sovietinio lyderio, nei jo sutuoktinės kerai lietuviškos sienos neįveikė: „nacionalistai“ toliau žengė savo tikslo link. O apsilankęs Kuro aparatūros gamyklos ceche M. Gorbačiovas gavo darbininko Zeniaus Lisausko atkirtį. Po karšto pokalbio nueidamas jis pagrasino: „Sunku jums bus...“ Bet čia pat sulaukė darbininko replikos atgal: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“. 

Šios scenos liudininkai sakė, jog svečių pora atrodė gerokai sutrikusi. Tai ne tas pats, kaip bendrauti su kokio nors Barnaulo darbininkais. 

Galbūt jau tuomet sovietinis lyderis apgalvojo, ką po metų reikš tas jo „bus sunku“… 

Į atvirus grasinimus „gensekas“ perėjo, trečią viešnagės dieną susitikęs su Pabaltijo karinės apygardos vadais ir „partiniu aktyvu“. Apžvalgininkai mano, jog svečias juos tik padrąsino laukti nurodymo, kada prieš lietuvius imtis teroro veiksmų. 

Per tuos kelis dešimtmečius Rusijos ir Lietuvos santykiai visai pagedo, greičiau – atsidūrė ant prarajos ribos. Dar kažkada dėjome vilčių, kad juos atkurs Borisas Jelcinas, tačiau 2000-ųjų išvakarėse visą valdžią jis perdavė (ar buvo priverstas perduoti?) sovietinio raugo žvalgybininkui Putinui. Beje, ta proga nedidelis nukrypimas.

Paprastai gerų santykių atkūrimo dingstimi tampa šalių vadovų vizitai. Kažkada manėme, kad į Vilnių gali užsukti tiek Jelcinas, tiek Putinas. Bet likimo ironija, kad Lietuvos teritorijoje pabuvojo tik keli žinomi vyrai: Pet­ras I-asis, XVIII a. pradžioje atvykęs mokytis laivadirbystės, Napoleonas, 1812 m. birželį įžengęs į degantį Kauną ir gruodį bėgantis atgal, caras Nikolajus II-asis, 1914 m. keliavęs į Vakarų frontą, Hitleris, 1939 m. kovo 23-iąją iš balkono Klaipėdos Turgaus aikštėje pasakęs ugningą krašto prijungimo prie reicho kalbą, Leonidas Brežnevas, kuris, tiesa, dar tik būdamas SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, Nikitos Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių. Jis net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, jog tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį, aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“…

Šiurkščiai kalbant, mums nusispjauti į tokių veikėjų apsilankymus. Ypač, kai mūsų gyva atmintis byloja, jog draugauti galima tik su draugais, o rytiniai kaimynai tokiais niekada nebuvo ir, ko gero, nebus. 

Česlovas IŠKAUSKAS 

Ugnis, stichijos, neatsargus elgesys kelyje ar darbo vietoje ir pa­pras­čiausia nesėkmė Lietuvos gyventojams bei įmonėms 2024-aisiais pri­da­rė didelės žalos. Draudimo bendrovės „Ergo“ duomenimis, pernai di­džiausia bendrovės atlyginta žala viršijo trečdalį milijono, o ne vieną de­­šimtį tūkstančių eurų siekusių išmokų netrūko visuose draudimo segmen­tuose.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Pirmąją šių metų darbo dieną atsisakyti pareigų nusprendė Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis. Muziejaus kolektyvas – ne pirmas, kuriam teks dirbti be vadovo. Be nuolatinio direktoriaus jau seniai dirba Šilalės kultūros centras, rudenį be direktoriaus, o paskui – ir be jo pavaduotojos liko vaikų lopšelis–darželis „Žiogelis“.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2