Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pra­neša, kad per pirmuosius šių metų mėnesius Afrikinio kiaulių maro (AKM) virusas jau buvo nustatytas 146 skirtingose Lietuvos vietose, iš viso užkrėsti 243 šernai. Specialistai teigia, jog šiemet liga plinta sparčiausiai per pastaruosius penkerius metus.

Morta MIKUTYTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Nežinantiems vienos garsiausių pasaulyje lenkiškų operų atsiradimo istorijos savotišku netikėtumu gali būti jos ukrainietiška kilmė. Taip pat ją verta priminti, kadangi balandžio 5 dieną Klaipėdoje bus rodomas Gdansko Baltijos operos pastatytas spektaklis, kuriame, kas įdomu, pasirodys ir iš Ukrainos kilę atlikėjai.

Ši istorija buvo sumanyta ir natomis aptaisyta daugiau kaip prieš 100 metų kovų apimtoje Ukrainoje, tiksliau – Jelizavetgrade (dabar Kropyvnyckis), kuriame 1918 m. gyveno 36-metis, bet jau garsus kompozitorius Karolis Szymanowskis. Šiek tiek anksčiau, per bolševikų revoliuciją, jo šeima prarado savo gimtąjį Tymošivkos dvarą ir kaimyninis Jelizavetgradas Szymanowskiams tapo laikinu prieglobsčiu prieš galutinai persikeliant į Lenkiją. Šiame mieste vasarą leido ir 21-metis kompozitoriaus pusbrolis Jarosławas Iwaszkiewiczius, anuomet dar tik pradedantis poetas, kuris taip pat netrukus nuo karo suirutės paspruko į Varšuvą.

Šiųdviejų kūrėjų keliai jau daug kartų buvo susikirtę. Iwaszkiewiczius, gimęs kaimyniniame Kalnyke ir mokslus krimtęs Jelizavetgrade, dažnai lankėsi Tymošivkos dvare, kuriame tvyrojo nepaprastai meniška atmosfera. Savo prisiminimuose jis aprašo nuolatines kalbas apie literatūrą, kartu kuriamas teatro ir operos vaidinimų scenas ir visų pirma – grojimą garsiuoju Szymanowskių fortepijonu, tuo pačiu, kurį netrukus bolševikų minia nuskandino prie namo esančioje kūdroje. Šiuose prisiminimuose ne kartą minimas ne tik kompozitorius, bet ir jo sesuo Stanisława Szymanowska, vėliau tapusi garsia operos dainininke.

Nenuostabu, kad iš šios draugystės ir bendrų interesų galų gale gimė meninis projektas, t. y. Karolio sukomponuota opera, kuriai, kad ir remdamasis vyresnio pusbrolio vizija, libretą parašė Jarosławas. Jos atspirties tašku tapo Szymanowskio pasakojimai apie jo keliones į Italiją, tiksliau – į Siciliją, kuri jam paliko didžiulį įspūdį ne tik antikinio meno, bet ir viduramžių meno paminklais, liudijančiais persipynusias įvairias kultūras. Būtent pamatęs graikų kultūros paminklus, sukūrė miniatiūras fortepijonui ir smuikui „Mitai“, taip pat garsiąsias „Metopes“ ir „Kaukes“.

Tačiau kompozitorius žavėjosi ir Rytų menu, kurio pėdsakų rado ir Sicilijoje bei kurį pasitelkė kurdamas „Karalių Rodžerį“, pavyzdžiui, kupiną rytietiškų motyvų garsiąją Roksanos ariją. Be to, prieš kelerius metus buvo parašęs arabų ir persų poezijos įkvėptas „Hafizo meilės dainas“, o 1918 m. baigė darbą prie „Apkvaišusio muezino dainų“. Visa tai idealiai derėjo prie Iwaszkiewicziaus vaizduotės ir jausenos, jo kūryboje tuo metu taip pat vyravo Rytų ir Viduržemio jūros temos. Nežinia, ar abiejų kūrėjų estetizuojančios vaizduotės kelionė į senuosius laikus, tolimus kraštus ir fantastiškas istorijas buvo sunkios karo ir revoliucijos tikrovės, kurią Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje išgyveno Ukraina, rezultatas, tačiau tikrai jos įtakos neigti negalima. Taip jau yra, kad niūriais ir nesaugiais laikais mėginame mintimis persikelti į visiškai kitokį pasaulį – šviesų, saugų ir draugišką.

Šitaip atsirado operos istorija, įkvėpta tikros asmenybės – Sicilijos karaliaus Rodžerio II, viduramžių valdovo, garsėjusio tolerancija, svajojusio sukurti idealią karalystę, kurioje taikiai sugyventų ir sudarytų tobulą mozaiką įvairūs papročiai, tradicijos ir religijos. Kompozitoriui ir libreto autoriui šios idėjos buvo artimos, nes abu augo Ukrainoje, t. y. įvairių kultūrų, kalbų ir tradicijų sandūroje, lenkų dvaruose, kuriuose puoselėta aukštoji kultūra ir kurie buvo atviri Europoje ir pasaulyje vyraujančioms tendencijoms. 1918 m. jau buvo aišku, kad tokia Ukraina nueina į užmarštį ir artėja nauji, barbariški laikai ir grėsmingi istorijos sūkuriai. Ši šimtmečius karų ir nelaimių kankinta, bet nepaprastai derlinga ir spalvinga šalis, vadinta „Europos svirnu“, visada užaugindavo ne tik puikų derlių, bet ir iškilius kūrėjus, tarp jų ir lenkų kultūros atstovus. To nereikėtų pamiršti klausantis „Karaliaus Rodžerio“ ir kalbant apie jo tarptautinę sėkmę, kūrinys, nors vis dar nėra deramai įvertintas, priskiriamas prie XX a. reikšmingiausių Europos operų.

Šį tiek muzikine, tiek literatūrine prasme sudėtingą, tačiau nepaprastai originalų kūrinį galima interpretuoti įvairiai. Kai kas „Karalių Rodžerį“ netgi laiko pirmąja muzikos istorijoje „genderine“ opera. Šiuo keliu nuėjo neseniai Košicės nacionaliniame teatre premjerą parodę slovakų kūrėjai, sukėlę nemažą šurmulį pasitelkdami pamirštus akivaizdžią homoerotinę potekstę turinčius Szymanowskio eilėraščius ir pateikdami būtent tokią Rodžerio ir Roksanos santuokos krizės priežastį. Šiek tiek skandalingas, bet labai elegantiškas ir stilingas 2022 m. Antono Porenčio režisuotas vaidinimas, kuriame pagrindines partijas atliko Michałas Partyka ir jaunas kroatų sopranas Gabriela Hržejnak, patiko ne tik Košicės, bet ir tarptautinių festivalių Bratislavoje, Budapešte ir Prahoje publikai. Ją, anksčiau negirdėjusią šio kūrinio, taip pat sužavėjo ir muzika. Itin patiko I veiksmą pradedantys chorai, primenantys bažnytines giesmes, minėta Roksanos arija bei darnioje Rodžerio karalystėje sąmyšį sukėlusio paslaptingo Piemens sužavėtos minios ekscentriški šokiai. Daugeliui kilo klausimas, kas iš tiesų tas keistas atvykėlis ir kodėl juo susižavi tiek daug žmonių. Šis klausimas nepaprastai aktualus ir mūsų laikais, kai iš niekur atsiranda įvairaus plauko stabai ir abejotini autoritetai.

Įdomu, kokią „Karaliaus Rodžerio“ interpretaciją į Klaipėdą atveš Baltijos opera. Labiau tradicinį ar sušiuolaikintą spektaklį? Ar sukels skandalą? Žinoma tik viena, kad Lietuvoje dainuos garsūs solistai. Be abejo, vakaro žvaigžde bus pasaulinio garso ukrainiečių kilmės lenkų sopranas Olga Pasiecznik (Pasichnyk), laikoma geriausia Roksanos vaidmens atlikėja pasaulyje. Rodžerį įkūnys puikus baritonas Leszekas Skra, o didžiausią smalsumą kelia Andrzejaus Lemperto pasirodymas. Nemažai žmonių prisimena, kaip jis, būdamas paauglys, prieš daugelį metų be konkurencijos tapo televizijos laidos „Szansa na sukces“ nugalėtoju, sudainavęs Marylios Rodowicz dainą. Dabar jis, baigęs operinio dainavimo studijas, grįžta į sceną kaip subrendęs artistas ir vienas įdomiausių lenkų tenorų, vis dar turėdamas jaunatviško žavesio, kuris nepaprastai tinka Piemens vaidmeniui. Orkestrui diriguos iš Ukrainos kilęs Yaroslavas Shemetas, vos 28-erių Katovicų Silezijos filharmonijos meno direktorius ir Baltijos operos muzikos direktorius, kuriam prieš akis puiki tarptautinė dirigento karjera.

Mūsų laukia reikšmingas meno įvykis, įtrauktas į Lenkijos pirmininkavimui ES Tarybai skirtų renginių sąrašą. Kviečiame!

Piotr Drobniak 

Karol Szymanowski „Karalius Rodžeris“, 3 veiksmų opera

Libreto autorius: Jarosław Iwaszkiewicz, kartu su kompozitoriumi

Pirmasis pastatymas: 1926 m., Varšuva

Gdansko Baltijos operos premjera: 2022 m. spalio 1 d. Režisierius: Romuald Wicza-Pokojski

Vaidinimas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: 2025 m. balandžio 5 d. 18.30 val.

Renginys organizuojamas dviem teatrams bendradarbiaujant pagal programą „Įkvepianti kultūra“, kuria siekiama populiarinti įdomiausius lenkų kultūros reiškinius užsienyje. Finansuojama Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos lėšomis pagal programą „Įkvepianti kultūra“.

Partneriai: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, Lenkijos institutas Vilniuje.

Vaidinimas įtrauktas į Lenkijos pirmininkavimui ES Tarybai skirtų renginių sąrašą. Bilietus galite įsigyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kasoje ir svetainėje: www.klaipedosmuzikinis.lt 

Kovo 27-ąją minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdoje tradiciškai vyko uostamiesčio teatro kūrėjų apdovanojimai „Padėkos kaukė“. Siūlymus apdovanojimams vertino komisija, kurią sudarė teatro, muzikos, dailės, šokio ir kultūros bei meno ekspertai: Sondra Simana, Jūratė Grigaitienė, Gitana Gugevičiūtė, Danguolė Ruškienė, Laura Geraščenko, Janina Stankevičienė ir Romandas Žiubrys.

Apdovanojimuose geriausiu 2024-ųjų spektakliu Klaipėdoje pripažinta Philipo Glasso opera „Kelionė“ – „Padėkos kauke“ apdovanota pirmajam šios operos pastatymui Lietuvoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) suburta tarptautinė menininkų grupė. Garbingas apdovanojimas skirtas ir KVMT užsakymu 2024 m. sukurto baleto „Legenda“ (choreografas Gaj Žmavc, kompozitorius Antanas Jasenka) scenografei Sigitai Šimkūnaitei. Sveikiname laimėtojus ir didžiuojamės su teatru bendradarbiaujančiais menininkais!

Pirmoji sezono „Kelionė“ naujame teatre ir ją vainikavusi sėkmė

Philipo Glasso opera „Kelionė“ tapo pirmąja premjera 2024 m. pavasarį atidarytame naujame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastate – pirmame nepriklausomoje Lietuvoje pastatytame teatre. Simboliška tai, kad būtent su šiuolaikine opera teatras pradėjo savo naujų meninių atradimų kelionę naujame teatre.

1992-aisiais Niujorko Metropoliteno operos užsakymu Amerikos atradimo 500-osioms metinėms pažymėti parašytos žymaus amerikiečių kompozitoriaus Philipo Glasso operos naują sceninį pavidalą Klaipėdoje sukūrė pirmąkart tarptautinio konkurso būdu atrinkta kūrybinė grupė, kurią sudaro jauni italų menininkai – Chiara Osella (režisūra), Carlo Massari (režisūra ir choreografija), Eleonora Peronetti (scenografija) ir Emilia Zagnoli (kostiumai) – bei nuolatiniai KVMT spektaklių „įvaizdintojai“ Linartas Urniežis (vaizdo projekcijos) ir Andrius Stasiulis (šviesos). Muzikiniu pastatymo vadovu tapo po 30 metų sugrįžti į KVMT sceną pakviestas maestro Dante Santiago Anzolini (Argentina – JAV). Jį su kompozitoriumi Ph. Glassu sieja ilgametė bičiulystė ir kūrybinis bendradarbiavimas statant jo operas ir diriguojant simfonijas, o su Klaipėda – neblėstanti meilė šiam miestui ir jo muzikiniam teatrui, užsimezgusi 1994 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statant Giuseppe Verdi „Traviatą“.

„Padėkos kaukių“ apdovanojimuose į „Metų scenografo“ titulą taip pat pretendavo operos „Kelionė“ vizualinę koncepciją kūrę menininkai: scenografė Eleonora Peronetti, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis bei šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Po premjeros kritikai gyrė ne tik vizualinį spektaklio sprendimą, bet ir KVMT bei kviestinius solistus, atskleidusius geriausias savo talento puses, grumdamiesi su nelengvai atlikimui pasiduodančia minimalistine muzika. „Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje. Pastatymas ne tik praturtino Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą, bet ir leidžia tikėtis tolesnių eksperimentų šiuolaikinės operos srityje“, – po premjeros apibendrino kompozitorė, operos žinovė Audronė Žigaitytė.

Už unikalius sprendimus „Legendoje“ įvertinta scenografė S. Šimkūnaitė

„Padėkos kauke“ kaip metų scenografė už baletą „Legenda“ apdovanota Sigita Šimkūnaitė, sukūrusi scenografiją ne vienam KVMT spektakliui. Šiame teatre menininkė debiutavo šokio spektakliu „Karmen“ (režisierė ir choreografė Aušra Krasauskaitė, 2017), vėliau sekė kiti darbai, iš kurių ypatingo paminėjimo nusipelno monumentalus scenovaizdis Klaipėdos elinge pastatytai Richardo Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“ (rež. Dalius Abaris ir Gediminas Šeduikis, 2020), už kurią drauge su D. Abariu buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. 2022 m. sukūrė scenografiją KVMT šokio spektaklių triptikui „Dona Kichotė“, už kurią taip pat buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, o 2023 m. – atviroje Klaipėdos elingo scenoje pristatytam videografiniam spektakliui pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ (rež. Dalius Abaris), įspūdingai užbaigusiam III Klaipėdos festivalį.

„Legenda“ – mano pirmas darbas naujoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salės „Jūra“ scenoje, pirma šokio spektaklio premjera naujame teatro pastate. Man tai be galo svarbus įvykis“, – prieš premjerą 2024 m. lapkritį jaudulio neslėpė S. Šimkūnaitė. Pagrindiniu spektaklio scenografijos elementu tapo žemyn šakomis nuo lubų pakabintas 7 metrų skersmens medis – pirmas 3D spausdintuvu atspausdintas tokio dydžio objektas Lietuvos teatro istorijoje. „Pagrindinis spektaklio simbolis universalus ir labai aiškus – tai mitinis pasaulio medis, medžio šakos, šaknys. Tai dabarties ryšys su praeitimi, kurią prisimename arba esame užmiršę, nepertraukiamo gyvenimo ir mirties ciklo grandys, gyvybės pradžia ir ateitis. (...) Sykiu jis veikia ir kaip fizinis atskaitos kūnas, kurio atžvilgiu scenoje juda baleto artistų kūnai“, – savo kūrinio simbolines prasmes ir vizualinę paskirtį komentavo scenografė.

KVMT inform.

Vos prasidėjus daugiabučių renovacijai, specialistai tikino, jog namų atnaujinimas gali sutaupyti net apie 50 proc. šilumos, padidinti butų vertę ir pan. Tačiau pastaruoju metu renovacijos tempai dėl pabrangusių darbų ir medžiagų bei mažesnio valstybės prisidėjimo ima lėtėti ir gali būti, jog netrukus visai sustos – gyventojai tiesiog nebus pajėgūs mokėti realios kainos. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Viskas, Johno Maxwello žodžiais tariant, kyla ir krenta dėl lyderystės. Profesionalumas yra lyderystės pa­matas, pagrindinis karjeros ele­mentas bei siekiamybė. Tikru pro­­­fesionalu paprastai vadiname as­menį, demonstruojantį kompe­ten­cijas, specialybės žinias, atsa­ko­mybę, sąžiningumą ir emocinį in­telektą.

Atrodo, kad profesionalumas, kadaise buvęs kertiniu visuomenės ir verslo santykių akmeniu, sparčiai nyksta. Turbūt sutiksite, kad jo lygis mūsų šalyje pastaruoju metu reikšmingai smuko. Šiandien neretai girdime apie korupcinę praktiką ir neetišką elgesį tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Jau ne vieneri metai matome, kai specifinių žinių ir patirties reikalaujančiose pozicijose atsiduria ne vienos ar ki­tos­ srities profesionalai, o „ištikimieji“. Labai­­ iliustratyvus pavyzdys buvo vieno miesto vyriausiojo inžinieriaus paskyrimas. Nors reikalavimas einantiems šias pareigas buvo turėti aukštąjį technologijų mokslų srities išsilavinimą, į pareigas paskirtas komunikacijos specialistas. Ir tokių pavyzdžių galime kiekvienas išvardinti nemažai. Galbūt todėl mūsų politinėje padangėje vis daugiau politikų, kurie beveik neturi­ jokios patirties, reikalingos valdant valstybę, – jie tiesiog kam nors ištikimai atitarnavo arba laiku atsirado reikalingoje vietoje. Gal skamba šiurkščiai, bet, deja, tai tiesa. Galime linksmintis, skaitydami straipsnius apie naujai iškeptus politikus antanus, pet­rus, onutes, bet gal trumpai susimąstykime, jog šie žmonės dabar reguliuoja mūsų gyvenimą ir priima sprendimus, kurie lems valstybės ateitį ne metus ir ne dvejus…

Atrodo, pamirštame, kad visuomenės gerovė priklauso nuo šių sprendimų, galų ga­­le tai labai glaudžiai siejasi ir su mūsų ekonomikos plėt­ros sparta. Ekonomikos augimas didžia dalimi priklauso nuo priimamų sprendimų greičio. Deja, bet to suvokimas kažkur pasimetė. Atsakomybė ir atskaitomybė tapo išplaukusios. Niekas jau negalvoja apie tai, kokį svarbų vaidmenį specialistai turėtų atlikti ekonominio vystymosi srityje, teikda­mi viešąsias paslaugas. Jeigu tai būtų suvokiama, neturėtume tokių skandalingų istorijų kaip statybų leidimų išdavimas statybų sektoriuje: nors jų išdavimas vidutiniškai turėtų trukti apie pusmetį, procesai yra daug ilgesni ir iš pirmo karto šį dokumentą gauna geriausiu atveju 44 proc. prašančių, o kai kuriuose miestuose – vos 5 proc. Bet vien tik paspartinus projektų įgyvendinimą Vilniaus mieste, į biudžetą iš mokesčių būtų surinkta šimtai milijonų eurų, kuriuos galėtume skirti gynybai.

Ką tik sukako 100  dienų nuo 19-osios Vyriausybės darbo­ pradžios. Visą šį laiką stebėjome aršius koalicijos partnerių tarpusavio debatus. Paskubomis paskelbti siūlymai dėl ant­rosios pensijų pakopos sukėlė sumaištį. Ir viskas tik todėl, jog norime kuo greičiau pade­monstruoti „rūpestį žmonėmis“, o ne sistemiškai ir profesio­naliai spręsti esamus iššūkius.

Diskusijos, kaip finansuoti šalies gynybą, jau pradeda panašėti į sumaniųjų ir išradingųjų klubo varžybas, kur reikia pasiūlyti kuo daugiau greitesnių bei originalesnių sprendimų. Ir jokio toliaregiško požiūrio, kuris remtųsi strateginiu siekiu ekonomiškai stiprinti pačią valstybę, subalansuoti vidaus resursus: valstybės išlaidų ir šešėlio mažinimas, priemonės ekonomikos augimui ir t. t.

O visai šalia esanti Danija būtent taip ir elgiasi, įvardiję saugumo stiprinimo būtinybę kaip „naują normą“, danai neieško prišokamai pinigų gynybai, bet bandys perdėlioti visą Danijos ekonominį valdymą. Danai kalba ne apie karo mokestį ginkluotei finansuoti, bet atkreipia dėmesį į mažesnį pelno mokestį, daugiau užsienio darbo jėgos bei efektyvumo didinimą viešajame sektoriuje. Būtent tai ir yra profesionalus bei atsakingas požiūris.

Dabar, kai neapibrėžtumo geopolitinėje erdvėje vis daugiau ne tik dėl saugumo grėsmių, bet ir dėl JAV vidaus bei užsienio politikos pokyčių bangos, reikia iš esmės tvirtinti valstybės ekonominį pamatą. Jei norime, kad mums sektųsi tiek ekonomiškai, tiek socialiniu požiūriu, turime demonstruoti atitinkamą profesionalumo lygį. Būtina priimti ilgalaikius strateginius spren­dimus ir jų įgyvendinimą atiduoti į profesionalų rankas. Turime suvokti, kad viešasis valdymas yra pag­rindinė priemonė Vyriausybės politikai formuoti bei įgyvendinti ir paslaugoms visuomenei teikti. Profesionali valstybės tarnyba užtikrina, kad Vyriausybės tikslai ir uždaviniai būtų pasiekti veiksmingai bei efektyviai, taip auginant visuomenės pasitikėjimą. Todėl negalime sau leisti tokios prabangos, kai žmonės, kurie turi patirties, žinių ir yra pasirengę dirbti Lietuvos labui bei savo žiniomis kurti pridėtinę vertę valstybei, yra nustumti į šalį.

Šiuolaikiniai ekonominės plėtros tyrimai rodo, jog, be kapitalo ir rinkos, kurie skatina ekonomikos augimą bei plėt­rą, yra ir kitų svarbių veiksnių. Vienas jų yra vadovavimas ir valdymas, kuris byloja apie turimų profesinių, politinių, vadybinių, verslumo, techninių įgūdžių bei gebėjimų kokybę ir kiekybę, taip pat apie institucijų stiprumą. Institucijos yra veiksmingumo, nuspėjamumo, naujovių, plėtros ir pasitikėjimo ekonomika dedamoji. Todėl profesionalumo ir viešojo administravimo stokojanti valstybė negali sukurti patikimų ir stiprių valdymo institucijų, kurių reikia ekonomikai ir visuomenei klestėti.

Pasaulyje pasitikėjimas valdymo institucijomis yra vienas svarbiausių rodiklių, kuriuo investuotojai vadovaujasi priimdami investicinius sprendimus. Mūsų ekonomikos sveikatą didele dalimi lemia viešojo administravimo įvairiuose ekonomikos sektoriuose profesinė kokybė. Gerus kelius, modernias mokyklas ir veikiančias ligoni­nes, veiksmingas telekomunika­cijų sistemas, energetikos objektus, gamybos ir pramonės bazę projektuoja, kuria ir valdo profesionalai. Labai svarbus yra viešojo administravimo profesionalų indėlis, kuriant teisės aktus, juos prižiūrint bei tinkamai įgyvendinant. Jų pagrindinis siekis turėtų būti, kad teisės aktai būtų pagalba, o ne papildoma biurokratinė kliūtis veikiančiam žmogui. Būtent ant tokių principų pamato stovi stipri valstybė su sveika ekonomika.

Todėl nedelsdami privalome grįžti prie viešojo administravimo profesionalumo klausimo, nes tai yra galimybė – galimybė panaudoti profesionalumo galias, atskleidžiant platų ekonomikos naujovių ir augimo potencialą. Tai atveria perspektyvą atskleisti žmonių talentus, įgūdžius ir profesinius gebėjimus, taip pat atgaivinti, perorientuoti bei įkvėpti ekonomikai naujos gyvybės ir taip sukaupti daugiau lėšų gynybai. Tai yra didelė galimybė, sutelkus valstybės profesionalus, didinti valstybės gynybines galias ir stiprinti valstybės atsparumą visomis prasmėmis.

Galime judėti mažais žingsniais, surinkę ir suformavę net ir nedidelį profesionalų branduolį, nes, kaip sakė XX a. JAV kultūros antropologė Margaret Mead, „niekada neabejokite, kad nedidelė grupė mąstančių ir atsidavusių piliečių gali pakeisti pasaulį. Ji tikrai tai gali“.

Robertas DARGIS

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia kvietimą teikti prašymus pirmąjį būs­tą įsigyjančioms jaunoms šeimoms dėl finansinės paskatos. Prašymai priimami iki ba­landžio 17 d. savivaldybėje, kurios teritorijoje norima įsigyti pirmąjį būstą. 

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Praėjusio sekmadienio popietę laukuviškiai būriais traukė į kultūros namus – vyko pirmoji pagyvenusių žmonių Žemaičių regiono (pietų žemaičių) šventė – varžytuvės „Skambantis skliautas“.  Renginio sumanymas kilo dar pernai, kai Laukuvos „Bočių“ suburtas muzikuojantis kolektyvas „Svaja“ oficialiai tapo kultūros namų kolektyvu. Tuomet ir kilo idėja bendromis bočių, miestelio bendruomenės ir kultūros namų darbuotojų pastangomis suburti visus į koncertą brandaus amžiaus žmonėms. 

Idėja virto realybe, o sekmadienį laukuviškiams prisistatė  net penki kolektyvai: Rietavo kultūros centro Tverų filialo folkloro ansamblis „Kermušie“ (vadovas Arūnas Gedmantas) bei Pelaičių kaimo bendruomenės vokalinis dainos ansamb-lis (vad. Juozas Barsteiga), Kvėdarnos kultūros namų kolektyvas „Volungė“ (vad. Gražina Pameditienė), Kultūros centro kapelos „Šilojus“ instrumenti­nė ir vokalinė grupės (vad. Aivaras Šimkus) bei Laukuvos kultūros namų „Svaja“ (vad. Alfredas Šniaukas). Visus atvykstančius pasitiko gerai nusiteikusios Laukuvos bočių moterys Laima Gestautienė, Ksavera Vai­vadienė, Elena Matulienė ir Reda Levickienė.

Startą šventei pietų žemaičių tarme atliekama daina – sveikinimu „Jišlašiejen klevā“ davė jo vedėja, autorinės kūrybos atlikėja Renata Gužauskienė, sveikinimo žodžius tarė Šilalės „Bočių“ pirmininkė Ju­zefa Jur­kuvienė, Laukuvos seniūnijos se­niūnas Virgilijus Ačas, miestelio bendruomenės pirmininkė Birūta Viknienė, Seimo nario Tado Sadauskio padėjėja ir kt. Dalyviai buvo supažindinti su šventės – varžytuvių taisyk­lėmis (kolektyvai varžėsi dėl nominacijos „Publikos numylėtinis“), buvo pristatyta komisija ir paskelbtas balsavimas. 

Scenoje skambėjo patys širdingiausi kolektyvų prisistatymai, salė aidėjo nuo šilčiausių žiūrovų aplodismentų ir palaikymo šūksnių, „visi nėrėsi iš kailio“, įsijautę į muzikos ir melodijos sūkurį, o  bibliotekininkė Rugilė Virbašienė vos spėjo fiksuoti įsimintiniausias akimirkas.

Laukuvos „Bočių“ pirmininkė Irena Straukienė ir jos pavaduotoja Birutė Paulauskienė dėkojo kolektyvams bei jų vadovams, renginio iniciatyvos palaikytojams, o susumavusi balus, komisija paskelbė, kad „Publikos numylėtinio“ nominacija atitenka Šilalės kultūros centro kolektyvo „Šilojus“ instrumentinei ir vokalinei grupėms.

Į sceną bendrai dainai įkopę apie 70 kolektyvų narių vieningai ir darniai užtraukė „Ainių dainą“ – išties skambėjo skliautai. 

Ir po šventės dar ilgai lydėjo ypatinga nuotaika – tradiciniais valgiais nuklotas vaišių stalas, kuriam vadovavo pagrindinė jų ruošėja Vanda Stašinskienė su būriu pagalbininkų, Laukuvos bočių ir seniūnijos ūkinės dalies darbuotojomis Rūta Šimutiene bei Angele Petrošiene. Džiugaus jaudulio, nuoširdumo, šviesios nuotaikos ir puikaus nepamirštamo bendravimo pakako visiems. 

Renata GUŽAUSKIENĖ

Laukuvos kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė 

Rugilės VIRBAŠIENĖS nuotr.

Minint Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo 500 metų sukaktį, šie metai Lietuvoje paskelb­ti Paprūsės metais. Paprūsės nėra Lietuvos regionų žemėlapyje, nors jai priskiriama didžiausia teritorija – nuo Vištyčio iki Kretingos, kur daugybę amžių gyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės. O pradėjus plačiau kalbėti apie šį regioną, pasigirdo teiginių, jog Paprūsei, pasirodo, priskiriama ir Šilalė bei Kvėdarna. 

Jūros upė – siena su Prūsija 

Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad po Žalgirio mūšio Vokiečių ordinas nusilpo ir 1525 m. transformavosi į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Jos pas­kutinis didysis magistras, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis su dauguma ordino brolių perėjo į liuteronybę ir 1525 m. Krokuvoje davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) valdovui Žygimantui Senajam. Nuo to laiko prasidėjo įvairiapusiai ryšiai tarp LDK ir Prūsijos kunigaikštysčių. Paprūse vadinama tarp Prūsijos ir LDK, vėliau Sūduvos ir Žemaitijos buvusi pasienio teritorija, susidariusi po 1422 m. sudarytos Melno taikos sutarties. Išskiriami trys jos regionai: Sū­duvos Paprūsė, Žemaitijos Paprūsė ir Mažoji Lietuva.

Didžiojoje Paprūsės dalyje dar galima rasti Vokietijai būdingos architektūros bažnyčių, dvarų bei kitų pastatų, susimaišiusios lietuvių, prūsų ir vokiečių kultūros pėdsakų. Tai liudija ir XX a. pradžioje Didžiojoje Lietuvoje gyvenusių vokiečių, prie kurių buvo priskirti lietuvininkai bei kitų tautybių evangelikai liuteronai, skaičius – Tauragės apylinkėse jie, pasak istorinių šaltinių, sudarė net penktadalį tuometės visuomenės.

Apie tai, kad 13 a. užkariavęs Prūsiją, Kryžiuočių ordinas 1283 m. pradė­jo nuolatinį karą prieš LDK, rašė mūsų kraštą išsamiai ištyrinėję istori­kai Junona ir Vytenis Almonaičiai. Siekdama atremti nuo Prūsijos daugiausiai vandens keliais besiveržiančius kryžiuočius, Lietuvos valstybė įren­gė gynybines pilių sistemas palei Nemuną ir palei Jūros upę. Svarbiausia jos dalis – Gedimino pilis, manoma, stovėjo ant Padievaičio piliakalnio. Nuo 14 a. pradžios šioje tvirtovėje rezidavo kunigaikščio Vytenio brolis Gediminas, 1316 m. tapęs Lietuvos valdovu. 1329 m. Gedimino pilį užėmė Vokiečių ordino ir Čekijos karalystės kariuomenė. LDK karas su Vokiečių ordinu truko iki Melno taikos sutarties, po kurios Jūra tapo pasienio upe. 

„Metuose 1807 / Kas Prūsijoje dėjosi, / Ši vieta girdėjo“.

Pasibaigus karams su Vokiečių ordinu, pradėta apgyvendinti pilių saugotas Lietuvos ir Prūsijos pasienio sritis. Žemaitijoje jos siekė 60, Užnemunėje – apie 150 kilometrų. Sūduviai, žemaičiai vykdavo į Mažąją Lietuvą, o į mūsų kraštus atsikraustydavo žmonės iš Prūsijos. Pasienyje kūrėsi amatų centrai, buvo statomi lietuvininkams būdingi trobesiai, prigijo prūsiški žodžiai ir prūsiški valgiai. Iš kitų Didžiosios Lietuvos regionų prūsai išsiskyrė darbštumu, išsilavinimu, ūkine ir kultūrine pažanga. 

Nors Šilalė ir toliau nuo Jūros upės, kuria ėjo siena su Prūsija, šią šalį krėtusių karų ir taikos sutarčių atgarsiai mūsų kraštą pasiekdavo nuolat. Geriausias įrodymas – Dionizo Poškos faktas, aprašytas idilėje „Mano darželis“. Po Napoleono karų Prūsijoje 1806 m., kai Prancūzija, Prūsija ir Ru­sija ant plausto Nemuno upėje pasirašė Tilžės sutartį, D. Poška rašė: „Treti metai, kai aš didį išgąstį turėjau, / Su troba ir aš patsai draugystėj drebėjau. / Dėl atminties ant klevo tie metai padėti, / Kiekvienas gali anuos tais žodžiais regėti: „Metuose 1807 / Kas Prūsijoje dėjosi, / Ši vieta girdėjo“.­ D. Poška rašė ir apie tai, kad 1812 m. rudenį jo dvarelį nusiaubė besitraukianti Napoleono kariuomenė: ,,…tūkstančiai prūsų kariuomenės užplūdo mano namus. Komendantas mandagiai paprašė, kad kareiviams duočiau po taurelę ,,šnapso”. Liepiau duoti nors ir po dvi, bet jie, užkandžio ieškodami, kamarą, ledainę ir svirną patys atplėšė, visokias ūkio atsargas paėmė, taip pat arklius iš arklidės, karves bei jaučius ir avis iš ganyklos, ir ne tik dvaro, bet ir kaimo gyventojų pagrobė ir niekuo dėto gyventojo ūkį sugriovė”.

Gyvos čia ir istorijos apie spaudos­ draudimo laikotarpiu lietuvišką spaudą gabenusį aklą knygnešį Petrą Ka­valiauską. Paauglystėje raupais susirgęs ir apakęs žmogus pasižymėjo nepaprasta drąsa, nes tikėjo, jog aklo elgetos caro žandarai neįtars nešant per sieną draudžiamas knygas. Pagrindinis ir artimiausias kelias parsivežti knygų žemaičiams buvo į Tilžę ir Bitėnus, kur veikė Marty­no Jankaus spaus­tu­vė. Gvalduose knyg­nešys slėpė knygas krosnyje, dar viena slėptuvė buvo po klevu prie kelio. Žmonės noriai pirkdavo draudžiamas lie­tuviškas knygas ir niekas jo neskundė caro valdžios statytiniams. Knygnešių bei jiems talki­nusių gyvento­jų Šilalės kraš­te buvo ir daugiau. Gir­diškėje pasakojama, kad­ pas vietinį gyventoją Žukauską caro žandarai rado 103 lietuviškas knygeles, už tai skyrė baudą – žmogui teko atsisveikinti su paskutine karve. 

Žvilgsnis į Tilžės bažnyčių bokštus

Dalis atvykėlių iš Ma­žosios Lietuvos išlaikė­ liuteronų tikėjimą, todėl Pa­prūsei priskiriamoje teritorijoje susikūrė daug evangelikų liuteronų parapijų­ Kretingoje, Žemaičių Nau­miestyje, Tau­ragėje, Švėkš­noje ir kt. Šilalė yra viena pirmųjų vietovių, kur buvo pradėtas skelbti liuteroniškas tikėjimas. 1525 – 1527 m. iš Batakių kilęs katalikų kunigas Jonas Tartilavičius Batakietis čia skelbė evangeliškus pamokslus, skleidė reformacijos idėjas Žemaitijoje. Dėl persekiojimo jis pabėgo į Karaliaučių, kur 1531 m. kunigaikštis Albrechtas jį paskyrė Karaliaučiaus lietuvių evangelikų parapijos kunigu. 

Daug kartų degusi Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčia vis būdavo atstatoma. 1941 m. birželio 24 d. bažnyčia vėl sudegė, parapijos centras persikėlė į Obelyną, Juliaus ir Marės Gėrkių sodybą, kur pamaldos vyko iki pat 1991-ųjų, kol Šilalės parapijiečiai vėl atstatė savo bažnyčią.

Šilalės liuteronų parapijai minint 200 metų jubiliejų, 2006-aisias Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos nutarimu Šilalės bažnyčiai suteiktas J. Tartilavičiaus Batakiečio vardas. 

1840 m. sudarytas Šilalės evangelikų liuteronų parapijos narių sąrašas rodo, kad dauguma jų buvo kilę iš Karaliaučiaus, Gumbinės, Darkiemio, Ragainės, Tilžės, Klaipėdos, tik nedidelę dalį sudarė žemaičiai evangelikai, kurie liuteronų tikėjimą priėmė reformacijos laikais. Ne tik Šilalės evangelikų liuteronų kilmė, Jūros upe ėjusi siena su Prūsija, nuo kurios Šilalė ne per toliausiai nutolusi, leidžia daryti prielaidą, jog Prūsija neabejotinai turėjo įtakos mūsų krašto gyvenimui.  Senieji Upynos apylinkių gyventojai iki šiol pasakoja, kad anksčiau giedrą dieną nuo Svystkalnio regyklos, iškilusios virš jūros lygio kiek daugiau nei 163 metrus ir vadinamos Kalvotosios Žemaitijos kepurės kraštu, matyti Tilžės ir Ragainės bažnyčių bokštai. Prūsijos link vedė ir šio krašto žmonių keliai į mokslą ar ieškant didesnio uždarbio. Per šį kraštą ėjo ir kontrabandos kelias, kuriuo buvo vežamos ne tik lietuviškos maldaknygės ir elementoriai. Net ir nepriklausomos Lietuvos laikais į šalį buvo uždrausta įvežti užsienietiškus vaisius ir vaistus, bet aplinkinių apylinkių gyventojai paršelius gydė anodija, o ją ant cuk­raus mėgo lašinti ir kaip ramina­muosius vartoti ir aplink Ši­lalę gyvenantys žmonės. Pa­sakojama, kad nuo anodijos ir kildavo vaizdiniai, vadinami baltais arkliais. 

Siejo tik kultūriniai kontaktai

Vis dėlto Vakarų Lie­tu­­vos istoriją tyrinėjantis­ Klaipėdos universiteto­ Bal­tijos regiono istorijos ir ar­cheologijos instituto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Vacys Vaivada Šilalės krašto Paprūsei priskirti nelinkęs. Istoriko įsitikinimu, galima kalbėti tik apie mūsų kraštą su Paprūse siejusius kultūrinius kontaktus.

„Sunku nusakyti, kas yra ta Paprūsė. Suvalkijoje, Jurbarke nekyla abejonių­ dėl Prūsijos įtakos to meto gyvenimui. Net Žemaičių Naumiestyje tai buvo natūralūs procesai, nes giminės keisdavo gyvenimo vietą, pervažiuodavo iš Žemaitijos į Prūsiją, vėliau tapusią Klaipėdos kraštu, ir atvirkščiai – iš Užnemunės persikeldavo į Žemaičių Naumiestį. Iki šiol ten yra žmonių, praktikuojančių liuteronų tikėjimą“, – „Šilalės artojui“ sakė profesorius. 

Bet 19 a. evangelikų liuteronų bažnyčia, vokiškai vadinama „kirke“, atsiranda ir Tel­šiuose, tai ir Telšiai, pasak profesoriaus, tokiu atveju galėtų būti laikomi Paprūse. 

„Kontrabanda, Prūsijoje vadinama „šmugeliu“, yra pasienio regionui įprasti ekonominiai kontaktai. Toks verslas buvo aktualus ne tik mūsų pusei, bet ir Prūsijos gyventojams. Bet ir knygnešiai neatsirado savaime. Organizuoti pasipriešinimą lietuviškos spau­dos draudimui 19 a. bu­vo pavesta Varnių vyskupui Motiejui Valančiui. Jis surado žmones, kurie spausdino lietuvišką literatūrą, užsiėmė literatūros gabenimu ir leidinių platinimo tinklo formavimu“, – teigė istorijos ir archeologijos instituto profesorius V. Vaivada.  

Anot istoriko, nėra tyrinėta, kaip vyko imigracijos į rytines Lietuvos teritorijas procesas. Lietuvoje trūko specialistų, gali būti, jog dėl to iš Prūsijos į mūsų kraštą kėlėsi vaistininkai, gydytojai, prekeiviai, kurie mažuose miesteliuose rasdavo vietą savo verslui.

„Bet reikėtų labai atidžiai tirti, kad suprastume, koks šios migracijos kontekstas – ar tai vyko savaime, bend­radarbiaujant paribyje, ar tai buvo Prūsijos valstybės skatinimas užimti­ naujas teritorijas ir skleisti tam tikrą ideologiją“, – svarstė istorikas. 

Nors Paprūsės terminas nėra naujas­, apie abiejuose pusėse Prūsijos –­ Lietuvos sienos gyvenančių žmonių bendradarbiavimą kalbama nuolat, profesorius­ V. Vaivada įsitikinęs, kad nereikėtų jo pernelyg sureikšminti. Daug svarbiau išsaugoti nuo seno susiformavusį etninį savitumą, nes vienintelis dalykas, siejantis mus su Klaipėdos kraštu, yra pietvakarių Žemaitiją per čia atvykusius gyventi žmones pasiekę kultūriniai kontaktai.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Regitra“ lengvina vairavimo egzaminų vertinimą – būsimiems vairuotojams pakeitimai įsigalios balandžio 22 d. 

„Praėjusiais metais pradėjome stiprinti partnerystę su vairavimo mokyklomis ir visoje Lietuvoje susitikome su daugiau nei 380 instruktorių. Diskutavome ir ieškojome būdų, kaip padėti būsimiems vairuotojams geriau pasirengti egzaminams, aptarėme dažniausiai daromas klaidas ir kaip jų išvengti. Siekiame, kad egzamino vertinimas būtų kuo objektyvesnis, o egzaminuotojai, instruktoriai ir vairuotojai suprastų bei vienodai interpretuotų egzamino taisykles, todėl ir gimė šie pataisymai“, – sako Robertas Litvaitis, „Regitros“ Egzaminavimo ir vairuotojų pažymėjimų išdavimo paslaugų skyriaus vyriausiasis specialistas.

Jis pristato 6 pagrindinius pasikeitimus.

Paprastinamas motociklininkų akių apsaugos skydelio vertinimas aikštelėje. Nuspręsta nevertinti, kaip būsimasis motociklininkas naudoja akių apsaugą, kai važiuojama iki 30 km/val. greičiu arba kai atliekami lėti manevrai. Praktikoje tai itin aktualu motociklininkams, kada yra atliekami specialieji manevrai aikštelėje ar važiuojama lėtame eisme. Akių apsauga gali sukelti nepatogumų, nes nuo tam tikrų oro sąlygų ji ima rasoti. Siekiant išvengti šio nepatogumo, nuspręsta leisti akių skydelį atsidaryti, kai to reikia matomumui užtikrinti.  

Sujungiami specialieji manevrai. B kategorijos egzaminų metu bus sujungiami dviejų specialiųjų manevrų atlikimai. Vietoje dabar atskirai atliekamų apsisukimo ribotame plote ir važiavimo atbuline eiga su posūkiu, reiks atlikti vieną užduotį – apsisukimą atbuline eiga įsukant į važiuojamąją dalį dešinėje ir išvažiuoti į priešingą pusę. Tokiu būdu atliekamas apsisukimas atbuline eiga įvažiuojant į šalia esančią teritoriją ar gatvelę. Praktikoje pastebima, kad skirtinguose miestuose ir miestų vietose juostų pločiai yra nevienodi, tad, siekiant objektyvumo, šios užduotys apjungiamos. Sujungus šiuos du manevrus tiek vertinti, tiek suprasti šią užduotį bus paprasčiau ir jos pobūdis bus artimesnis realiai eismo praktikai. 

Paprastesnis vertinimas manevruojant tarp eismo juostų. Situacija, kai egzaminuojamasis, vairuodamas automobilį vienos pusės ratais pervažiuoja ištisinę horizontaliojo ženklinimo liniją, kuri skiria tos pačios krypties eismo juostas, bus vertinama nekritine klaida vietoje kritinės. Praktikoje pasitaiko situacijų, kai egzamino metu prireikus manevruoti – pasukti, persirikiuoti, pavyzdžiui siekiant apvažiuoti stovintį automobilį, šiek tiek užvažiuojama ant ištisinės linijos. Kai kuriais atvejais tai yra neišvengiama norint atlikti manevrą, tad tai nebus vertinama kritine klaida. Žinoma, tokiu atveju privaloma įvertinti visą eismo saugumo situaciją.

Didesnės lėto važiavimo vertinimo ribos. Egzaminuojamajam pasirinkus per mažą važiavimo greitį kelio atkarpose, kuriose maksimalus leistinas važiavimo greitis yra daugiau kaip 50 km/h, klaida bus fiksuojama tik tuomet, kai be pagrįstos priežasties važiuojama 20 km/h mažesniu nei didžiausias leistinas greitis, greičiu. Iki šiol klaida buvo fiksuojama važiuojant 15 km/h mažesniu nei didžiausias leistinas greitis, greičiu. Atsižvelgiant, kad greito eismo sraute transporto priemonių greičiai pasiskirsto netolygiai, egzaminuojamasis turės didesnes galimybes priderinti savo greitį prie greitesnių arba lėtesnių transporto priemonių, atsižvelgiant į kelio ir eismo situaciją.

Pirmiausiai egzaminuotojas pasiūlys pasitaisyti, o ne iš karto vertinti klaida. Bus nustatomas 30 sek. laikas sureaguoti į įspėjimą, kad egzaminuojamasis netinkamai naudojasi saugos priemonėmis, pavyzdžiui, pradėjo važiuoti neužsisegęs saugos diržo, netinkamai dėvi motociklininko apsaugas. Jei būsimasis vairuotojas nepasitaisys per 30 sek., tuomet tai bus vertinama kaip klaida.

Pasidomėkite šviesų aukščio reguliavimu. Prieš egzaminą būsimajam vairuotojui yra užduodami trys klausimai apie transporto priemonės techninės būklės tikrinimą. Vienas iš galimų: „Kaip tikrinama, ar veikia žibintai“? Nuo šiol vairuotojas turės atsakyti ne tik apie transporto priemonės žibintus, bet ir apie šviesų aukščio reguliatorius. Kai kurie automobiliai turi rankiniu būdu valdomą priekinių žibintų šviesos aukščio reguliatorių. Egzaminuojamasis turi žinoti, jog kartais (kai didelė automobilio apkrova) žibintų skleidžiamos šviesos aukštį reikia pareguliuoti tam, kad nebūtų akinami priekyje važiuojantys vairuotojai. Egzaminuotojas egzamino metu gali paklausti, ar žinote, kaip patikrinti ar šis reguliatorius veikia. Tai naujas reikalavimas, kuris užtikrins didesnį saugumą keliuose. 

„Regitra“ asmenims, kurie ruošiasi laikyti vairavimo egzaminus, yra parengusi gausybę praktinių patarimų. Informacinėje svetainėje galima virtualiai pasižvalgyti po egzaminų automobilį, rasti vertinimo kriterijus, egzaminuotojų atsakymus į įvairius klausimus.

Viską rasite čia: Praktiniai patarimai ruošiantis egzaminams | Akcinė bendrovė „REGITRA“

„Regitros“ inform.

Vokietija vėl stengiasi tapti Europos lydere. Jos neviešos varžybos su Prancūzija ir jau nebe Europos Sąjungos nare Didžiąja Britanija, atrodo, kol kas vyksta Berlyno nau­dai. Ypač dabar, kai žemynui gra­­sina bendras priešas Putino Ru­­sija, na ir iš dalies – Donaldo Trum­po Ame­rika. 

Apie šią šalį kiekvienas turi savo nuomonę. Šių eilučių autoriui teko ne kartą su kvietimais ar žurnalistiniais tikslais vykti į vakarinę ir rytinę Vokietijos dalis. Ir visą laiką stebėtasi, kokią pažangą vokiečiai padarė po karo tragedijos, nacių kapituliacijos, didžiulių reparacijų ir komunistinio režimo Rytų sektoriuje. 

Dabar tai didžiausia Europos ir ket­virta pasaulyje ekonomika. Politologas Linas Kojala rašė, kad, jei sudėtume visų Šiaurės ir Baltijos valstybių, taip pat Lenkijos, nominalųjį bend­rąjį vidaus produktą (BVP), gautume tik 60 proc. Vokietijos dydžio. Vokietijos ekonomika penkiskart pranoksta Lenkijos, kuri taip pat trokšta lyderiauti, bent jau Rytų ir Vidurio Europoje. Berlynas per artimiausią dešimtmetį galėtų pasiskolinti 2 trilijonus eurų ir nepatirti ženklaus neigiamo poveikio. Tad gynybos ir kitų sričių išlaidos gali augti taip sparčiai, kad išjudintų visą žemyną. Karinis biudžetas įspūdingas, nors apima vos 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – net 91 mlrd. eurų.  

Tačiau bendrieji statistikos duomenys parodo ne viską. Pastaraisiais metais Vokietijos ekonomika buksuoja. Neseniai kancleriu tapęs krikdemas, beveik 70 metų sulaukęs ir neįti­kėtinai aukštas – vos ne dvimetris – Friedrichas Merzas, nors ir yra gabus verslininkas (vargu ar čia jis susilygins su D. Trumpu), turi iškuopti paveldėtas Angelos Merkel ir Olafo Scholzo Augėjo arklides. Juk krenta BVP, mažėja investicijų, prarandamas konkurencingumas, pavyzdžiui, automobilių eksporte. 

Hanoveryje gyvenanti mūsų tau­tietė psichoterapeutė Rutha Schulz-Jagutis tvirtina, jog likusios senos prob­lemos slegia ir naująją vyriausybę. F. Merzo reitingai siekia vos 30 proc. Prie krizės prisidėjo ir D. Trumpo paskelbti 25 proc. muitai prekėms iš Europos. Ponia Rutha ironiškai pastebi, kad, ačiū Dievui, priešingai nei Amerikoje, Hanoveryje kiaušinių dar yra...

F. Merzui atėjo nelengvi laikai. Jį kritikuoja patys partiečiai, kad pirmininkas prieš rinkimus kalbėjo, jog imsis taupymo politikos, o dabar skolinasi net 100 mlrd. eurų, kad sugriežtins migraciją, bet realių žingsnių nežengia, kad nemažina nevyriausybinių organizacijų, kuriose paprastai susimetusios kairiosios radikalios grupuotės, finansavimo, kad per daug dairosi į socialdemokratų sparną ir t.t. 

Bet atsidūręs sunkioje padėtyje Berlynas stebina kitkuo: F. Merzo krikščionys demokratai vieni aktyviausių planuojamo 500 mlrd. eurų Ukrainos rėmimo fondo iniciatorių. Berlyną pirmąjį didinti išlaidas gynybai paskatino D. Trumpo grasinimai pasitraukti iš NATO ir permesti Europos saugumo rūpesčius ant pačių europiečių pečių. Prieš savaitę įstatymo projektas buvo aprobuotas Bundestage: 513 deputatų balsavo už, 207 – prieš. Dabar laukia balsavimas Bundesrate – federalinių žemių atstovų reprezentuojamuose parlamento rūmuose. Bet vyriausybė aiškiai nepalaiko Emmanuelio Macrono idėjos uždengti Europą savo „branduoliniu skėčiu“ ar siųsti į Ukrainą taikdarius. Tačiau štai ant F. Merzo darbo stalo pagaliau atsirado projektas, pagal kurį ukrainiečiams būtų išsiųstos seniai žadėtos tolimojo veikimo sparnuotosios raketos TAURUS KEPD-350, gaminamos nuo 1998 m., turinčios ypatingą griaunamąją jėgą ir galinčios pakeisti amerikiečių HIMARS ar britų Storm Shadow. 

Žinoma, iki jų pristatymo į Ukrainą gali praeiti nemažai laiko, bet šiandien, kaip rašo leidinys „Civey für Focus“, dauguma vokiečių (net 59 proc.) pritaria tiems planams. Juk nereikia pamiršti, jog 34 proc. rinkėjų rinkimuose balsavo už AFD, Die Linke ir BSW, kurios yra atvirai prorusiškos. 

Atėjus F. Merzui, Vokietija tarsi atsibunda po O. Scholzo įmygio ir standartinių frazių, kad Berlynas gins Ukrainą „tiek, kiek reikės“. Tikimasi, jog jis pasidalins lyderyste su Londonu, Varšuva ar Paryžiumi. Tiesa, tai nelengva misija: jauni vokiečiai vis labiau balsuoja už kraštutinės kairės ir dešinės partijas, kurios simpatizuoja Rusijai.

„Seno kirpimo pramonės vadus tebevilioja pigesnės rusiškos žaliavos“, – rašo L. Kojala. Prisidengdami nacionalinių interesų gynimu (ši pozicija tapo itin madinga Europoje ir net JAV), jie daro įtaką politinėms partijoms, kad šios, nepaisydamos Rusijos sukelto karo, iš agresoriaus pirktų pigesnius energijos išteklius. 

Tarp vokiečių sklando toks juodas humoras: vokiečiams reikia dau­giau remti Lenkiją ar Baltijos šalis, kad Putinui būtų sunkiau ne­gu 1945 m. prieiti Berlyną. Ar F. Mer­zo komandai užteks valios, jog šis piktas juokelis netaptų realybe? 

Česlovas IŠKAUSKAS