Regis, dar visai neseniai lietuviams svarbiausia buvo žemė, o dėl kiekvieno jos lopinėlio vyko nuožmi kova net tarp artimiausių giminaičių. Nors nekilnojamasis turtas tebėra svarbus ir šiandien, visuomenės požiūris pasikeitė. Būtent apie tai kalba žadeikiškiai, kurių seniūnijoje vis dažniau kuriasi Klaipėdos gyventojai.

Į jubiliejų – su buvusių seniūnų prisiminimais

Gegužės 16-ąją žadeikiškiai skubėjo į kol kas bevardį par­ką – seniūnijos įkūrimo 30-mečio proga čia buvo sodinami medeliai bei krūmai. Parkas formuojamas greta buvusių kultūros namų, kur jau pastatytas kryžius kun. Stanislovo Pijaus Rimkaus atminimui, įkurdintas didžiulis akmuo atkurtos Lietuvos 100-mečiui. 

„Prieš metus suformavome ta­kus, o aplink juos išrikiavome 14 lauko riedulių – tiek, kiek turime kaimų. Ateityje kažkaip juos pažymėsime, o dabar prie jų pasodinome po hortenziją“, – sako Žadeikių seniūnijos seniūnas Faustas Meiženis.

Į seniūnijos 30-mečio medžių sodinimo šventę seniūnas kvietė ne tik buvusius seniūnus, o ir dabartinius bei buvusius rajono vadovus. Tiesa, atvyko vienintelis savivaldybės tarybos narys Raimundas Vaitiekus. Susibūrime dalyvavo ir pirmoji Žadeikių seniūnė Zosė Herulcienė su sutuoktiniu Mėčiumi. 

„Tais anais laikais dirbau apylinkės buhaltere, o kai reikėjo­ seniūno, niekas manęs per daug ir neklausė – išrinko, ir būk. Paskyrė, o kaip dirbti, nebuvo­ aišku, tad seniūnija pustrečių­ metų buvo mūsų namuose, tik vėliau buvusiuose kultūros na­muose ėmėme kurtis: iš Kvėdarnos parsivežėm stalą, porą kėdžių. Buvau pasodinta prie tuščio stalo tiesiogine to žodžio prasme. Neturėjome jokio automobilio, nekursavo autobusai, yra tekę žvyrkeliu į Šilalę ir pėsčiomis kulniuoti, ir dviratį minti. Vežiodavau glėbius įvairiausių dokumentų, nes anuomet turėjome apie 1100 gyventojų, kurie reikalų nestokojo“, – prisimindama penkerių metų vadovavimą Žadeikių seniūnijai pasakoja Z. Herulcienė.

Iš jos Žadeikių seniūnijos vairą perėmė Vytautas Katauskis, vadovavęs net 14 metų.

„Pasirinkau politiką, nes supratau, kad, norint įgyvendinti nusimatytus tikslus, būtina imtis ryžtingesnių sprendimų. Tapau Žadeikių seniūnu kaip tik tada, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, kai ūkininkus pasiekė pirmosios išmokos, todėl reikėjo išmanyti žemėlapius, mokytis deklaruoti pasėlius. Gyvenimas sudėliojo taip, kad sutapo ir mano poreikiai padėti žmonėms, ir rajono valdžios sprendimas, kad būtų kas jiems padeda. Deja, buvo daug nesusikalbėjimo – matininkai, kiti atsakingi specialistai negebėdavo bendrauti su eiliniais kaimo žmonėmis, buvau tas, kuris padėdavo rasti bendrą kalbą, kažkaip sekėsi paaiškinti žmogui, ką nomenklatūrine kalba bando pasakyti specialistai“, – prisimena V. Katauskis, gyventojų ypatingai vertintas už supratingumą ir kompetenciją.

Buvęs seniūnas mena, kokia gausi ir darni anuomet buvo Žadeikių bendruome­nė: veikė didelė mokykla, vaikai turėjo tiek mėgstamos veiklos, kad jų išvykoms tekdavo ieškoti dides­nių autobusų, o ir saviveiklininkų Žadeikiuose ne­trūk­davo.

„Retai kada reikė­jo samdyti muzikan­tų, nes visada atsi­rasdavo iš vietinių.­ Buvo daug šeimų, kuriose grodavo bent keli nariai, teko or­ganizuoti ka­pelų­ šventę vien tik iš žadeikiškių – susirinko 12 kapelų. O į vakarones, kurias rengdavome kultūros­ namuose, visada ateidavo 120-130 žmonių, augo ir poreikis kviestis jau ne rajono, o šalies „žvaigždutes“. Gaila, kad viskas nyksta – nebeliko mokyk­los, jaunimo, muzikantų nebėra, net kultūros specialisto ir to niekas neskiria. Kita vertus, nebėra ir probleminių šeimų, liko gyventi tik senieji žadeikiškiai. Ir bene smagiausia, jog į šį kaimą pradeda atvažiuoti naujakuriai iš Klaipėdos“, – sako V. Katauskis.

Pasak jo, džiugina, kad tuščių sodybų mažėja ne tik gyvenvietės centre, o ir atokesnėse vietose – jas perka Klaipėdos gyventojai. Anot Vytauto, Žadeikius pamėgo uostamiesčio gydytojai, menininkai, kuriems nuvažiuoti į darbą užtrunka kiek ilgiau nei pusvalandį. 

Beje, darbo Klaipėdoje­ vis­ daž­niau dairosi ne tik kvė­darniš­kiai ir ža­deikiškiai, o ir traksėdiškiai.

Be to, Žadeikių krašte yra nemažai stiprių ūkininkų, daugiau nei pusė jų teikia ekologinio ūkio deklaracijas.

V. Katauskis kukliai prisipažįsta, jog žmonės jį vis dar atsimena.

„Būna, kad man nepažįsta­mas­ jaunas žmogus sako: „Sveikas, seniūne“. Tada ir paaiškėja, kad tai – buvęs žadei­kiškis vaikas, kuris užaugo man dirbant seniūnu. Tokie at­vejai glosto širdį ir, naudodamasis proga, kiekvienam buvusiam ar dabartiniam žadeikiškiui noriu pasakyti ačiū“, – tikina V. Katauskis.

Dabartinis seniūnas F. Meiženis Žadeikiuose dirba jau aštuonerius metus. Pasak jo, gyvenvietė po truputį tvarkosi, gerėja jos infrastruktūra. Štai netrukus kelias Žadeikiai-Palokystis turėtų pasidengti asfaltu, o juo nuo Žadeikių iki automagistralės – vos du kilometrai. Šiuo metu tenka važinėti žvyrkeliu arba rinktis kelią per Kvėdarną. 

Jubiliejui – medelių sodinimo akcija

Ąžuoliukų sodinimo šventėje dalyvavo ir Prapymo seniūnaitis Alvydas Paliakas, Padvarninkų seniūnaitis Alvydas Žiogas bei Palokysčio seniūnaitis Arvydas Luganeckas. Visiems jiems seniūnas įteikė po žaliaskarės sodinuką, kuriuos jie dar tą patį vakarą pasodino garbingiausioje savo seniūnaitijos vietoje.

„Mūsų seniūnas yra tikras racionalizatorius – niekur nerasi, kad seniūnija būtų paženk­linta informaciniais ženklais, o pas mus jie yra. Negana to, užrašai atsirado ir seniūnaitijose, paženklintos visos kaimo kapinaitės, vandens telkiniai. Kiek­vienoje seniūnaitijoje jau yra pradėta formuoti tarsi atskira administracinė aikštelė: pastatyti suolai, įrengtas stovas vėliavai, įtaisyta informacinė lenta, greta kurios pasodinta po dvi hortenzijas, o nuo šiol tas vietas puoš ir eglaitės, netrukus turėtų atsirasti ir po pavėsinę“, – giria seniūnijos vadovą seniūnaičiai.

Pasirodo, tokie „cent­rai“ įrengti gyventojų patogumui, kad jiems nereikėtų toli eiti gie­doti valstybės himno liepos 6-ąją, kad galėtų papuošti eglutę Kalėdoms ir pan. 

F. Meiženiui malonu, kad tokią jo ini­ciatyvą žadeikiškių bendruomenės palaiko, pavyzdžiui, Šeručių kaimo gyventojai panašią­ aikštelę įsirengė patys.

„Buvo apmaudu, kad žmonės net nežino mū­sų kaimo pa­vadini­mo, tad sugalvojome, kad palei pagrindinį kelią būtų naudinga pastatyti ženk­lą. Tvarkant lauko kelią, išdygo šis gražuolis akmuo, kurį vėliau­ papuošėme užrašu, o seniūnas pasirū­pino vėliava bei ­stovu“, – džiaugiasi­ savo pačių iniciatyva Šeručių gyventojai, tarp kurių – ir naujakuriai iš Šiaulių.

„Seniūno darbas­ yra tarsi ūkvedžio – tik spėk galvoti, suktis, o man svarbu ne tik patogus gyvenimas, bet ir identitetas, lietuvybės, tapatybės išsaugo­jimas. To­dėl noriu­ paženk­linti viską, kas vertin­ga – juk po kurio laiko daugelis gali nebežinoti, nei kokios kapinės kur yra, nei koks kaimas ar pi­lia­­kalnis. Seniūnija­ traukiasi, mažėja – dabar belikę apie 650 gyventojų, bet gali ateiti ir toks laikas, kai mažesniuose kaimuose jų visai nebeliks. Nepai­sant to, žvelgiu į ateitį su optimizmu­ ir noriu dar šiais metais seniūnaitijų­ cent­ruose pastatyti pavėsi­nes, Prapymo kaime įrengti gatvės apšvietimą, dar norėtųsi sutvarkyti buvusios mokyklos stadioną, įveik­­linti mokyk­los­ ant­rąjį aukštą. Bet čia jau tolimesni planai, kuriems reikia rajono savivaldy­bės­ sprendimų, o ne vien seniūno sumanymų“, – apie planuojamus ir jau nuveiktus darbus pasakoja F. Meiženis.

Seniūnas didžiuojasi, kad pernai pavyko atnaujinti šešias koplytėles ar kop­lytstulpius ir dėkoja talkininkui Vladui Herulcui – bendromis pastangomis įrengtos kapinių lentelės, seniūnijų riboženkliai, atsirado net upelių pavadinimų lentelės.

„Vienas nieko negalėčiau įgyvendinti, todėl didžiuojuosi tais, kurie palaiko iniciatyvas garsinti Žadeikių vardą, įprasminti ir įamžinti žadeikiškių atminimą. Daugelis mūsų upelių pavadinimų nebežino, vadina juos kanalais, nedaug kas mena ir senųjų kapinaičių vardus, o apie tai, kas jose palaidota, galėtų pasakyti nebent istorikai. Smagu, kad vietos gyventojai vis dar vadina save Šventų krašto žmonėmis. Kalbama, kad čia buvę keturi dvarai, jų atminimas išsaugotas Žadeikių herbe, o buvę dvarininkai ilsisi Ievoniškių kapinaitėse“, – tikina F. Meiženis.

Jis į darbą kasdien važinėja iš Telšių, nors iš dalies ir galėtų save vadinti šilališkiu, mat jo tėvo šaknys – Palentinyje. 2017-aisiais pradėjęs dirbti Žadeikių seniūnu, dar atsimena, kokia klaidi jam tąsyk atrodė ši vietovė, nors dabar, kaip pats sako, jau žino kiekvieną kupstą.

„Žadeikiškiai yra išskirtinai darbštūs ir tvarkingi žmonės, matyt, ne be reikalo būtent Žadeikiuose registruota daugiausiai ekologinių ūkių rajone. Vietiniai juokauja, kad pirmoji seniūnė Zosė seniūniją įkūrė, seniūnas Vytautas pasirūpino ūkininkų veikla, o Faustas užsiima idėjiniais dalykais“, – linksmai seniūnijos gyvenimo 30-metį apibendrina F. Meiženis.

V. Katauskis jam pritaria, jog išties žadeikiškiai yra labai imlūs naujovėms, lengvai pasiduodantys geroms idėjoms, tad gal dėl to čia vietos gyventojai be paskatinimo ėmė kuoptis, tvarkyti savo aplinką­ ir taip gyvena iki­ šiol – Žadeikiai neabejoti­nai yra vie­na gra­žiausiai be­sitvarkančių gyvenviečių Šilalės krašte.

Nepaisant mažėjančios bend­ruomenės, Žadeikiuose vis atsiranda­ naujų iniciatyvų, pavyzdžiui, Gražvyda Kara­levičienė sumanė įkurti senjorų dienos cent­rą „Šventai“, jos dėka per Žadeikių seniūniją vinguriuoja piligrimų takas, Vytautas Būdvytis vadovauja įmonei „Lank­melita“, kuri garsina Šilalę, Ind­ra Pudžemytė „vairuoja“ asociaciją „Žadeikių sūkurys“, kuri įrengė treniruoklių aikštelę. Taip pat čia maždaug prieš metus duris atvėrė Žadeikių grupinio gyvenimo namai bei socialinės dirbtuvės „Skoniukas“, aktyvūs Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai ir kt.

Šventų kaimui Žadeikių pavadinimas buvo suteiktas 1927 m. liepos 28 d. Seniūnijos teritorijoje yra išlikę senieji kaimai Šventai, Alkupis, Palokystalis ir Ievoniškiai, kur kadaise stovėjusi bažnyčia. Visa seniūnija apima maždaug 6040 hektarų plotą, kuriame dabar išsidėstę 14 kaimų: Alkupis, Dulkių Laukas, Girininkai, Ievoniškiai, Klabai, Kuliškiai, Mikūlės, Padvarninkai, Paymėžis, Palokystis, Prapymas, Šaukliškė, Šeručiai, Žadeikiai. Tad seniūnui F. Meiženiui kilo idėja sukurti Žadeikiams herbą, kuris visus šiuos faktus įprasmintų. Herbe pavaizduotas žalias trikalnis, ąžuolas ir kryžius kaip vientisa figūra, kuri geriausiai simbolizuoja šios gyvenvietės kilmę, ankstesnį vietovės (Šventai) pavadinimą ir pirmąją senosios Laukuvos (Ievoniškių) bažnyčią. Žalia spalva pasirinkta dėl apylinkėse esančių miškų, kurių masyvai užima net 3800 ha, o ąžuolas dar nuo pagonybės laikų labai gerbtinas medis. Herbą Žadeikiams sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas, o LR Prezidento dekretu jis patvirtintas 2019 m. sausio 31 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Gegužės 16-oji Lietuvoje minima kaip Vaikų diena – tai ypatinga proga atkreipti dėmesį į mažųjų gerovę, jų teises, ugdymo svarbą bei kasdie­nius džiaugsmus.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje Vaikų dieną buvo organizuojamos netradicinės pamokos: lietuvių k. mokytojos Danguolės Šniaukštienės vadovaujami penktokai ir šeštokai atliko kūrybines užduotis, susijusias su skaitytais kūriniais. Penktokai iš senų žurnalų ir laikraščių kūrė paveikslus, kuriuose vaizdavo pasirinktą sceną iš lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“. Mokiniai stengėsi parodyti įsimintiniausias kūrinio akimirkas – Eglės susitikimą su Žalčiu, jų gyvenimą po vandeniu ar vaikų pavirtimą medžiais. Šeštokai kūrė koliažus pagal L. Kerolio kūrinį „Alisa Veidrodžio karalystėje“ – vaizdavo keistus veikėjus bei stebuklingas vietas. Tokia veikla padėjo vaikams geriau suprasti kūrinius ir kūrybiškai išreikšti savo mintis. Mokytoja Lineta Dargienė pakvietė mokinius į pabėgimų kambarį lietuvių kalbos tematika – kol jie neišsprendė užduočių, lituanistinių galvosūkių ir nesurado pagal užuominas rakto, tol neišsilaisvino. 8a ir 8b klasių mokiniai, vadovaujami mokytojos Zitos Kasiliauskienės, per lietuvių k. pamokas susirungė viktorinoje.

Dailės pamokoje vaikai kūrė spalvingus plakatus, tapybai naudojo akrilinius dažus, kuriais tapė ant pirštų ir dėjo širdelės formos antspaudą, užrašė savo vardą. Į plakato kūrybą įsitraukė ir klasės auklėtoja Vaida Petraitytė. Per istorijos pamoką 8c klasės mokiniai piešė istorinių asmenybių šaržus, penktokai sveikino savo draugus su Vaiko diena naudodami savo sukurtus slaptaraščius, o 6a ir 6d klasių mokiniai piešė pasirinkto Lietuvos etnografinio regiono tautinius kostiumus. 7b klasė ugdymo karjerai pamokoje žaidė kūrybinį – strateginį „Išlikimo“ žaidimą ir aiškinosi, kokios profesijos ir amžiaus asmenys galėtų susiburti, kurdami naują visuomenę, įvykus katastrofai Žemėje. Visi septintokai matematikos pamokų metu sprendė matematines šaradas, pateiktas naudojant Quizizz prog­ramą. Tokia netradicinė pamoka leido pasitikrinti savo žinias. 6 e klasė kartu su mokytoja Loreta Kėbliene per anglų kalbos pamoką žaidė žaidimą su šokio elementais. Biologijos mokytoja Živilė Lietuvninkė į pamokas pakvietė jaunimo organizacijų asociacijos ,,Apskritasis stalas“ darbuotojus, kurie pristatė savo veiklą, su mokiniais žaidė kūrybiškus žaidimus.

Vaikų diena – tai ne tik linksma šventė su balionais, piešiniais ir žaidimais, bet ir priminimas suaugusiesiems: kiek­vienas vaikas turi teisę į meilę, rūpestį, išsilavinimą, sveiką aplinką, o svarbiausia – į saugią ir laimingą vaikystę. Ši diena tampa proga kalbėti apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria vaikai: smurtas artimoje aplinkoje, patyčios, psichologinė įtampa, socialinė atskirtis. Tai ir kvietimas visuomenei susimąstyti, ar kiekvienas vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir svarbus? Juk kiekvieno mūsų žvilgsnis, žodis, pagalba ar apkabinimas gali pakeisti mažo žmogaus pasaulį. Todėl nepamirškime – vaikai mus stebi, mokosi iš mūsų, o mes esame atsakingi už tai, kokią vaikystę jie prisimins.

Zita KASILIAUSKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos anglų kalbos vyr. mokytoja Rita Štėrienė, pra­dinio ugdymo mokytoja metodininkė Dana Dainauskienė, matematikos mokytoja me­todininkė Ingrida Kurmytė ir lietuvių kalbos vyr. mokytoja Jurgita Girčienė dalyvavo tarptautiniuose Teacher Aca­demy organizuojamuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose „There’s an AI for That” Florencijoje, Italijoje. Tai buvo ne tik gilus panirimas į dirbtinio intelekto pasaulį, bet ir įkvepianti kultūrinė kelionė.

Galimybių pasisemti tarptau­tinės pa­tirties suteikė įgyvendinamas prog­ra­mos „Erasmus+“ KA122 mobilumo pro­jek­tas, mokymų metu dalyviai analizavo, kaip dirbtinis intelektas keičia švietimo, kūrybos ir kasdienio gyvenimo sritis, susipažino su įvairiomis jo priemonėmis, palengvinančiomis darbą, skatinančiomis kūrybiškumą bei efektyvinančiomis komunikaciją. Dalyviai dirbo komandose, dalinosi patirtimis su kitų šalių pedagogais iš Airijos, Austrijos, Šveicarijos, Estijos, Vengrijos, Vokietijos. Visi kūrė savo projektus – nuo pamokų planavimo iki interaktyvių užduočių generavimo.

Florencija paliko neišdildomą įspūdį: nuostabi architektūra, meno šedevrai, skanus maistas ir nepakartojama Renesanso dvasia. Užteko laiko ir aplankyti žymiausius objektus: Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedrą, Uffizi galeriją – Italijos dailės muziejų, seniausią Europoje akmeninį uždarųjų skliautų segmentinį arkinį tiltą Pontė Vekijo ir, žinoma, Mikelandželo „Dovydą“. Kiekviena gatvelė Florencijoje alsuoja istorija ir įkvėpimu. 

Grįžome su naujomis žiniomis, idėjomis ir noru jas praktiškai taikyti ugdymo procese. 

Dirbtinis intelektas nėra ateitis – jis jau čia, svarbiausia – juo naudotis atsakingai bei kūrybiškai.

Jurgita GIRČIENĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos lietuvių kalbos vyr. mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Gegužės 17 d., minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, 14 Pajūrio 710 kuopos jaunųjų šaulių dalyvavo pėsčiųjų žygyje „Samaningi kilometrai“, kuris vyko Pagramančio regioniniame par­ke. Šiuo žygiu ne tik paminėta svarbi Lietuvos istorijos data, bet ir stiprintas pilietiškumas, bendrystė bei pagarba kovoju­siems už Tėvynės laisvę.

Vienas iš svarbiausių žygio momentų įvyko Lakštingalų slėnyje, kur Raimondas Matemaitis, Tauragės tremties ir rezistencijos muziejaus vadovas, žygeiviams papasakojo apie partizanų kovas šiame krašte. Jo įžvalgos padėjo geriau suprasti to meto įvykius ir drąsą žmonių, pasirinkusių kovos kelią dėl Lietuvos laisvės.

Tokie žygiai ugdo patriotiškumą, skatina domėtis šalies istorija bei puoselėti vertybes, kuriomis gyveno kovotojai už laisvę. 

Jaunieji šauliai dėkoja Pajūrio 710 kuopos jaunųjų šaulių vadui Algimantui Dragūnui ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos administracijai už suteiktą galimybę patirti naujų pojūčių, pažinti istoriją ir suprasti jos reikšmę.

Augustė KOVALIOVAITĖ

Pajūrio 710 kuopos jaunoji šaulė

Algimanto DRAGŪNO nuotr.

Gegužės 24 d., 18.30 val. „TheATRIUM“ tarptautinė programa pagal Franzą Kafką | Kyiv Academic Drama Theater on Podil | Ukraina
PROCESAS
Rež. David Petrosyan

Ar procesas progresuoja? Nežino nei jis, nei žiūrovai. Teismo sprendimas taip pat nežinomas, tačiau Josefas K. jaučia, kad jo laikas senka. Viskas pavirto beprasmišku lėkimu bandant išsiaiškinti paslaptingą nuosprendį. Galiausiai jis suvokia: jo gyvenimas niekada jam nepriklausė.

Paskutinius gyvenimo metus Josefas K. praleidžia nuolatinėje įtampoje dėl teisminio proceso, apie kurį niekas nieko nežino. Net teisėjai, nagrinėjantys jo bylą, negali pasakyti, kuo jis kaltinamas. Jis kaltas, nes šiame gyvenime kiekvienas gali būti kaltas dėl kažko ir to pakanka.

Pirkti bilietus: https://kdt.lt/renginiai/procesas-ukraina/?first=9ec815dc-f908-44a1-84cd-9999be6114c9

Gegužės 28 d., 18.30 val. „TheATRIUM“ tarptautinė programa Kulunka Teatro | Ispanija
AMŽINAI
Rež. Iñaki Rikarte

„Amžinai“ – tai istorija apie šeimą, kuri vis labiau tolsta nuo savo svajonių gyvenimo. Su humoru ir ironija spektaklis atskleidžia meilės prieštaringumą, nagrinėja tėvystės, vaikų auklėjimo, negalios, perdėtos globos, seksualumo ir smurto temas. Veiksmui besivystant ant besisukančios platformos, pasitelkiant intensyvią kinematografišką kalbą, „Amžinai“ tampa karusele – gyvenimo apžvalgos ratu. Tačiau kartu tai ir spiralė, kuri su kiekvienu apsisukimu vis giliau smelkiasi į veikėjų skausmą. Kiek giliai visą šeimą gali nugramzdinti tarpusavio ryšio nebuvimas?

Pirkti bilietus: https://kdt.lt/renginiai/amzinai-ispanija/?first=9eb01afb-d02c-4d5e-8cfb-e28fc1ad5893

Birželio 7 d., 18.30 val. „TheATRIUM“ tarptautinė programa pagal tikrus įvykius | Théâtre de la Brèche | Prancūzija
Spektaklis bus rodomas Klaipėdos kultūros centre „Žvejų rūmai“
LEVIATANAS
Rež. Lorraine de Sagazan

Šiame spektaklyje Lorraine de Sagazan pasitelkia teatrą kaip alternatyvią erdvę, kurioje kvestionuoja teisingumo sistemos veikimą, jos spragas ir galimas alternatyvas. Leviatanas – dviprasmiška biblinė figūra, milžiniškas filosofinis ir literatūrinis palikimas, kuris kelia klausimą, kas iš tiesų yra pabaisa?

Spektaklis kritiškai žvelgia į teisės sampratos konstravimą, jos struktūrą, valdžios turėjimą ir vadinamąjį teisėtą smurtą. Pasitelkiant įvairius raiškos būdus, siekiama sugriauti įprastas tiesas ir peržengti ribas tarp gėrio ir blogio.

Pirkti bilietus: https://kdt.lt/renginiai/leviatanas/?first=9ea25e03-151b-4bf9-a820-471e3a0452ee

Birželio 12 d., 18.30 val. „TheATRIUM“ tarptautinė programa Wrocławski Teatr Pantomimy im. Henryka Tomaszewskiego Wroclaw Mime Theatre | Lenkija
VAKARO NEJAUKA
Rež. Małgorzata Wdowik

Spektaklis, sukurtas pagal Marieke Lucas Rijneveld knygą „Vakaro nejauka“ – tai vizualus pasakojimas apie netektį ir jos kaupimąsi kūne bei vaizduotėje. Apie bandymą susidurti su tragedija, įkalinančia dešimtmetę veikėją ir jos artimuosius gedulo persmelktame pasaulyje. Apie poreikį atrasti prasmę mirtyje. Taip pat tai istorija apie brendimą ir vaikystės pabaigą.

Pasaulyje, kuriame karaliauja amžina žiema ir veriantis šaltis, klesti maginis mąstymas, burtai ir maldos. Visa tai regime mergaitės, žengiančios į paauglystę, akimis. Ji vienu metu yra ir įvykių stebėtoja, ir pasakotoja, ir fantazijų kūrėja – ji saugo atsiminimus apie tragediją, grumiasi su kaltės jausmu bei atsakomybe už tėvus, kovoja su vidinės tuštumos skausmu.

Pirkti bilietus: https://kdt.lt/renginiai/vakaro-nejauka-lenkija/?first=9ee45c6d-5f8a-4281-9615-3d946644d445

Daugiau informacijos www.kdt.lt

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia aristokratiškai švęsti „valso karaliaus“ jubiliejų

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras gegužės 23, 24 ir 29 dienomis kviečia publiką kartu su visu pasauliu švęsti „valso karaliaus“ Johanno Strausso jaun. 200-ąjį gimtadienį. Šia ypatinga proga žiūrovai turės galimybę išvysti išskirtinę premjerą – pirmą kartą Lietuvoje pastatytą kompozitoriaus operetę „Tūkstantis ir viena naktis“. Šis kūrinys nukels į paslaptingą rytietiškų pasakų pasaulį, kur – kaip ir dera žanrui – meilė triumfuoja nepaisydama jokių kliūčių.

Operetę Lietuvos publikai pristato tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė – Adrija Čepaitė, dirigentas – Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas – Leonardas Charlas Prinsloo, scenografas – Carlos Santos Cabrera, šviesų dailininkas – Edvardas Osinskis ir kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė.

Aristokratiška dovana

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė pasakoja, kodėl būtent šis retas ir Lietuvoje dar nestatytas kūrinys buvo pasirinktas pažymėti Strausso 200-ąjį jubiliejų.

„J. Straussas jaunesnysis vertai tituluojamas Vienos valso karaliumi. Valso garsų kupinos ir jo operetės, nes J. Straussas buvo vienas įtakingiausių operečių kūrėjų Austrijoje ir Vokietijoje. Jokių abejonių nekilo – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, įsijungdamas į pasaulinį genijaus jubiliejų, savo publikai pristatys rafinuotą, aristokratišką operetės žanrą, kuris Klaipėdos publikai jau gerai pažįstamas ir labai mylimas. Visas pasaulis puikiai žino populiariausias Strausso operetes – „Šikšnosparnis“, „Čigonų baronas“ ir „Vienos kraujas“. Visos jos buvo statytos Klaipėdoje – „Čigonų baronas“ netgi Klaipėdos liaudies operos scenoje, su Maestro Virgilijumi Noreika. Tačiau šįkart savo žiūrovams suteiksime galimybę susipažinti su mažiau žinoma, bet ne mažiau įspūdinga operete „Tūkstantis ir viena naktis““, – sako Audronė Juozauskaitė.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kurdamas savo unikalų veidą, imasi statyti veikalus, kurie arba Lietuvos scenoje atgimsta po daugelio metų arba Lietuvos scenoje pastatomi pirmą kartą. „Tokiu būdu ir mūsų teatras, ir mūsų miestas tampa svarbiu centru tarptautiniame kultūros žemėlapyje. Mūsų tikslas – praturtinti Lietuvos muzikinio teatro paletę naujais pavadinimais, supažindinti žiūrovą su dar negirdėtomis melodijomis ir atverti duris į kuo platesnį ir įvairesnį repertuarą. Todėl, savo bagaže turėdami visas tris populiariausias Strausso operetes, šįkart mes kviečiame nerti į fantastišką „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaulį, kuriame jūsų laukia negirdėta, neregėta pasaka.“, – pasakoja Audronė Juozauskaitė.

Lyg pasakoje

Operetės gimimo Klaipėdoje istorija primena tą pačią Šecherezados pasaką – ji atėjo paslaptingai, tarytum rytietišku šydu prisidengusi. Kai operetė atsiskleidė visu savo žavesiu, tapo aišku, kad tai yra vertingiausia dovana kompozitoriaus jubiliejaus proga. „Šis kūrinys yra retas ir Lietuvoje niekada nestatytas, todėl premjera suteiks klausytojams galimybę atrasti naują, mažiau žinomą kompozitoriaus operetę ir praturtinti savo kultūrinę patirtį. Operetėje puikiai atsispindi Strausso muzikinis palikimas – joje gausu valso melodijų, teatrališkumo ir romantikos, kurie yra jo kūrybos esmė“, – sako teatro vadovės pavaduotoja. „Rengiantis premjerai, kaip tikroje pasakoje, įveikėme ne vieną iššūkį. Teko pasitelkti jungtines vertėjų pajėgas, tam kad tekstas būtų išverstas ne tik tiksliai, bet ir sudėliotas poetiškai, o taip pat būtų pritaikytas dainavimui. Komandos vardu noriu labai padėkoti Dainai Liučijai Adamkevičiūtei, kuri per rekordiškai trumpą laiką išvertė tekstą iš vokiečių į lietuvių kalbą. Vėliau estafetę perėmė solistas Virginijus  Pupšys ir dirigentė Adrija Čepaitė, o dialogų sklandumą užtikrino nuolatinis vertimų derinimas su režisieriumi. Be to, labai svarbu buvo rasti režisierių, kuris ne tik puikiai suprastų Vienos operetės stilistiką, bet ir ryžtųsi statyti spektaklį kalba, kurios pats nesupranta. Šitą iššūkį taip pat įveikėme“, –akcentavo A. Juozauskaitė.

Operetės žanras – vienas iš sudėtingiausių, iš atlikėjų reikalaujantis ne tik puikių dainavimo sugebėjimų, bet ir raiškios kalbos, choreografinių įgūdžių. O galiausiai, visos smulkiausios detalės privalo būti atliekamos elegantiškai ir lengvai, kad žiūrovas mėgautųsi vaizdu scenoje tarsi putojančio gėrimo taure. „Mes esame pasiryžę įveikti visus iššūkius vardan mūsų žiūrovų, nes jie yra muzikinio teatro augimo variklis“, – teigia Audronė Juozauskaitė. „Ši operetė – tai kvietimas žiūrovams leistis į nepaprastą kelionę, kurioje susipina muzika, teatras, šokis ir pasakiškas rytietiškas pasaulis. Bilietai į šią premjerą buvo išparduoti akimirksniu. Tai tik patvirtina, kad klaipėdiečiai šiai ypatingai kelionei jau pasiruošę.“

Strausso muzikos geneologija

Operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ muzikos vadovė ir KVMT dirigentė Adrija Čepaitė sako, jog pasiruošimas šiai premjerai liks įsimintinu ne vien dėl nuoširdaus darbo, bet ir gražių muzikinių atradimų. Pirmą kartą atsivertusi operetės partitūrą, ji pagavo save ieškančią dar negirdėtų, netipinių Johanno Strausso jaun. muzikos motyvų. „Kai viena po kitos suskambo atpažįstamos melodinės linijos, supratau, kad ši operetė – tarsi pirmasis kūrybinis šaltinis, iš kurio kompozitorius vėliau semdavosi idėjų savo vėlesnėms operetėms. Tai yra lyg genealoginio medžio šaknys, kurias man buvo svarbu atrasti“, – pasakoja muzikos vadovė.

Be muzikinio pasiruošimo, Adrijai teko prisidėti ir prie svarbaus darbo – operetės teksto vertimo iš vokiečių kalbos į lietuvių. „Atrodytų, jog išversti žodį į gimtąją kalbą nėra sudėtinga, tačiau paversti tekstą muzikai paklusniu, kad dainuojant jis skambėtų natūraliai, tarsi pats Straussas būtų mokėjęs lietuvių kalbą, yra subtilus menas. Esu labai dėkinga teatro solistui V. Pupšiui už jo poetinį indėlį, šmaikščius momentus ir kantrybę ieškant geriausių sprendimų,“ – sako Adrija Čepaitė. „Nemažai rūpesčio patyriau susipažinusi su operetės siužetu. Jis iš tiesų gali pasirodyti painus ir tapti tikru galvos skausmu režisieriui. Tad nenuostabu, kad šios operetės pastatymų iki šiol buvo vos keletas. Labai džiaugiuosi, kad šiam pastatymui vadovauja kviestinis režisierius Leonard Charl Prinsloo, kuriantis ir Vienos scenose. Tai neabejotinai talentinga asmenybė, turinti nepaprastai daug kūrybinės energijos. Šis menininkas turi tiek idėjų ir gyvybės, kad jų užtektų įveikti ne vieną painų siužetą!“

Visgi svarbiausias dirigentės siekis, jog operetę „Tūkstantis ir viena naktis“ žiūrovai priimtų kaip gyvenimo džiaugsmu alsuojančią muzikos bangą. „Tegul Johanno Strausso jaun. muzikos lengvumas ir scenos rytietiška atmosfera atitraukia mus nuo kasdienybės ir nukelia į įsimintiną pasaką“, – linki dirigentė .

„Dirbti čia – didžiulis džiaugsmas“

Anot režisieriaus ir choreografo Leonard Charl Prinsloo, šios fantastinės operetės veiksmas vyksta išgalvotoje Rytų šalyje. „Tai vizualiai sodri, muzikinė kelionė, kurioje dera įvairių epochų stiliai, o siužetas, nors ir neturi nieko bendra su tuo pačiu pavadinimu žinomomis arabų pasakomis, kelia universalius klausimus apie kultūrų skirtumus, laisvę ir tapatybę. Muzika – nepaprastai lengvai atpažįstama, nesenstanti, kupina žavesio – todėl ši operetė išlieka gyvybinga ir aktuali iki šiol.“

L. Ch. Prinsloo sako matęs daugybę šios operetės versijų – vienur ji politizuota, kitur nukelianti į senovę. Tačiau statydamas ją Klaipėdoje, siekė apčiuopti jos esmę – pasaką: „Ir tai ne tik pasaka, bet ir provokuojantis, ironiškas kūrinys. Meilė vienam asmeniui – tik viena iš galimybių siekiant asmeninės laimės. Veiksmo centre – Suleimano pasirinkimai, jo norai, kurie susiduria su tradicijomis ir valstybės normomis. Sapnas ar alternatyvi tikrovė čia tampa būdu parodyti, kas galėtų nutikti, jei jis pasiduotų savo troškimams. Kiekviena tauta laimingai gyvena su savo tradicijomis – tai ir yra jų stiprybė.“

„Šis pastatymas man – pirmasis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Esu maloniai nustebintas čia sutiktos komandos profesionalumo. Tai labai modernus teatras – tokį tikrai norėtume turėti ir Austrijoje. Dirbti čia – didžiulis džiaugsmas“, – sako režisierius.

Daug laisvės fantazijai

Carlos Santos Cabrera  akcentuoja savo sukurta scenografija siekęs praturtinti operetės pasakojimą, sustiprinti dramaturginę idėją. „Ruošdamasis operetei „Tūkstantis ir viena naktis“, daugiausia dėmesio skyriau būtent magiškos, sapniškos atmosferos kūrimui. Tai esminė šio kūrinio dvasia – pasakojimų ir istorijų žavesys, kur vaizduotė tampa pagrindiniu, nors ir nematomu, veikėju. Iš šios idėjos kilo visa sceninės estetikos koncepcija: norėjau panardinti žiūrovą į pasakojimą taip, kad jį vestų jo paties vaizduotė. Nesvarbu, ar esame paslaptinguose Rytų miestuose ar svajonių pasaulyje – tai kelionė, kurioje vieta nėra svarbi, nes tikroji erdvė gimsta žiūrovo galvoje“, – sako scenografas.

Viena ryškiausių Lietuvos mados kūrėjų, kurios kūrybos braižas puikiai atpažįstamas, Agnė Kuzmickaitė pabrėžia, kad operetei „Tūkstantis ir viena naktis“ sukurti kostiumai nėra tradicinė orientalistinė vizija. Dauguma kostiumų – pasakiški, abstraktaus laikmečio, labiau atspindintys personažų charakterius ir spektaklio atmosferą nei konkrečią istorinę realybę.

Anot kūrėjos, čia susipina rytietiška dvasia, retro ženklai ir šiuolaikiniai europietiški siluetai. Svarbiausiu šio spektaklio kūrybos tikslu dizainerė įvardija vizualinę harmoniją: norą padėti žiūrovams pabėgti nuo kasdienybės, pasinerti į grožio ir optimizmo kupiną pasaką, kurią dovanoja Johanno Strausso muzika.

KVMT inform.

Minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Lietuvos po­litinių kalinių ir tremtinių są­jungos Šilalės filialo iniciatyva praėjusį sekmadienį Ši­lalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už kovojusius dėl Lie­tuvos laisvės. Vėliau Driežų kaime (Upynos sen.), Trijonių sodyboje, iškilmingai atidengtas atminimo ženklas šios šeimos partiza­nams. 

Atminimo ženklą pašventino­ Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Sau­lius Katkus, Trijonių šeimos istoriją pristatė LPKTS Šilalės filialo pirmininkas Anta­nas Rašinskas, savo mintimis­ dalijosi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio depar­tamento istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėja Inga Smaliukienė ir vyr. isto­rikė Vilma Dubonienė, sveikinimo žodį tarė ir padėkas įteikė savivaldybės vicemerė Jolanta Skrodenienė,  įžvalgas išsakė Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos pirmininkas Zigmas Gulbinas. Pagarbą atidavė šauliai, nuaidėjo kariškių salvės, skambėjo šios šeimos palikuonių, Trijonių „Jonio“ atliekamos partizanų dainos...

„Laikas gal ir užgydė žaizdas, bet niekada neišdildė randų, nepanaikino patirto skausmo. Driežų kaime atidengtas paminklas Trijonių šeimai – ne tik ženklas, bet ir liudijimas. Apie gyvenimus, kurie buvo paaukoti tyliai, be didelių žodžių. Apie laisvę, kuri jiems buvo savaime suprantama – net tada, kai ją bandė atimti. Trijonių sodyba – ne muziejus. Tai gyva vieta, kurioje tebealsuoja pasiaukojimas, drąsa. Čia gyveno žmonės, kurie neprašė dėmesio, o tiesiog darė tai, ką jautė esant teisinga“, – sakė vicemerė J. Skrodenienė.

Ji dėkojo Lietuvos politinių­ kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo vadovams A. Rašinskui ir Teresei Ūksienei, žmonėms, kurie saugo atmintį taip pat tvirtai, kaip ją kadaise saugojo partizanai miškuose.

„Šilalės artojo“ inform.

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Bažnyčia gegužės mėnesį dedikuoja Švč. Mergelei Marijai, o graži tradicija rengti šį mėnesį pamaldas ir giedoti giesmes Marijai vis dar gyva – žmonės renkasi į liaudiškai vadinamas mojavas prie koplytėlių.

„Reikia sutikti, jog ši tradicija baigia išnykti, bet mes stengiamės ją išlaikyti: kartos keičiasi, o Šiluose, prie koplyčios, susirenkame pagiedoti kiekvieną gegužės vakarą, išskyrus sekmadienius“, – sako Šilų seniūnaitė ir visų suėjimų organizatorė Danutė Vaičiulienė.

Koplyčia, prie kurios kiekvieną vakarą ateina būrys balsingų moterų, stovi palei kelią į Šilalę, A. Baranausko gatvėje. Ji pastatyta Šilų kaimo gyventojų iniciatyva dar 1939 m. balandžio 5 d. Tiesiant kelią, ji buvo nugriauta, tad 1991-aisiais atstatyta jos kopija. 

Šiais vakarais oro sąlygų nesibaiminančios ir net lietui pliaupiant giedančios moterys „Šilalės artojui“ tikino, kad koplytėlės atkūrimu rūpinosi patys vietos gyventojai.

„Pinigus aukojome, kas kiek galėjome, o koplytėlės atkūri­mu pasirūpino Šilų vyrai Si­gitas Pipiras ir Jonas Kudirka. Gaila, kad giedotojų vyrų nebeateina, tik moterys, bet reikia pasidžiaugti, jog renkasi skirtingų kartų atstovės, o tai reiškia, kad gegužinių tradi­cija bus gyva ir tuomet, kai mū­sų nebebus“, – viltingai kalba ­D. Vaičiulienė.

Penktadienio vakarą oras taip pat nelepino, bet moterys ištvermingai giedojo, meldėsi ir džiaugėsi, kad dangus jas tarsi palaimino – iškrito vos vienas kitas lašas.

„Būna, kai lyja lyg iš kibiro, bet mes nepasiduodame, mus palaiko ne tik malda, o ir bend­rystė, atsakomybė už save bei savo artimuosius, visą bend­ruomenę. Sakoma, kad atgiedojus mėnesį, ga­lima pelnyti asmeninius atlaidus, bet mums svarbiau, kad prisimenami jau išėję artimieji, kaimo gyventojai, kurie čia irgi kažkada giedojo, jaučiame ir siunčiame palaikymą tiems bendruomenės na­riams, kurie negali būti su mumis kartu“, – mojavos maldų prasmę nusakė giedotojos.

Anksčiau kiekvienas Lie­­tuvos kaimas turėjo namus, kurie priimdavo gegužinių giesmių giedotojus. Šiluose prie koplytėlės susiburiančioms moterims į pagalbą atskuba Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Aloyzas Vaičiulis – jo dėka giedotojams įrengti suolai. O pačios giedotojos irgi ateina ne tuščiomis – dalijasi viena kitos gamintais gardėsiais. 

Pagrindinė „užvedėja“, pasak gyventojų, yra Si­cilija Sū­džiuvienė, ji ir suma­nė šią tradiciją atgaivinti.

„Pa­prastai ateina apie 15 žmonių, tarp kurių pasitaiko ir vienas kitas naujas narys“, – giria žmones už tradicijų saugojimą ir bendruomeniškumą D. Vaičiulienė.

Ir kviečia prie maldų jungtis kitų vietovių atstovus.

Birželį, pasibaigus gegužinėms pamaldoms, Šilų gyventojai tu­ri dar vieną gražią tradiciją – jie užsako Šv. Mišias už gyvus ir mirusius kaimo gyventojus. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Apie Stalino kulto įsigalėjimą Ru­sijoje kalbame jau seniai. Ypač jo garbinimas pasireiškė 2019 metais, kai buvo pažymimos „plieninio“ 140-osios gimimo metinės. Buvo ištirta, kad jį teigiamai vertina apie 70 proc. rusų. Tuomet išsiaiškinta, jog per pastaruosius dešimt metų nuo 60 iki 45 proc. sumažėjo skaičius žmonių, manančių, kad Sta­lino epochos represijos buvo ne­pateisinamos.

Ar čia ne mūsų problema? Nesakykite. Lietuvoje taip pat atrasime ne vieną veikėją ir galbūt net sėdintį valdžios kėdėje, kuris palankiai vertina Stalino „nuopelnus“ karo metais ir tvirtina, jog Lietuvai reiktų tokios diktatoriškos rankos. Kaip sakoma, pirštais nerodysime. Iš tokių vienas kitas laižo padus Lukašenkai, iš Minsko pila pamazgas ant Lietuvos, ragina paduoti liokajaus ranką Maskvai arba tyliai svarsto, koks „tautų tėvas“ buvo ryžtingas, pokariu sudorojęs „buožių atplaišas“ ir kėlęs žemės ūkį amžino įšalo zonoje...

Šiandien apie tai rašau ne be pagrindo. Neseniai „Telegram“ kanalas „We Can Explain“ paskelbė, kad Stalino paminklų statymo tempas tapo rekordiniu nuo sovietų lyderio asmenybės kulto laikų. Šiais metais Rusijoje atsirado net septyni tokie paminklai, o dar vienas anksčiau. Pačioje Maskvos širdyje,  53 metrų gylyje įrengtoje metro stotyje „Taganskaja“, gegužės 15 d. atida­rytas Chruščiovo valdymo metu sunaikintas

bareljefas „Žmonių padėka vadui“. Iš viso Rusijoje stovi 123 šio vado skulptūros, bareljefai, kompoziciniai pamink­lai. 90 proc. jų atsirado per 25-erius Putino valdymo metus.

Tiesa, kai kuriais atvejais gyventojai pasipriešina raginimui paminėti Staliną. Viename Baškirijos kaime žmonės balsavo prieš biusto pastatymą, bet jis vis tiek vietos valdžios buvo perkeltas į privačią teritoriją ir, matyt, laukia palankesnio meto.

O jis atėjo. Pagal 2012 m., likus porai metų iki faktiškos karo prieš Ukrainą pradžios, atliktus tyrimus, Stalinui pirmenybę atidavė 42 proc. apklaustųjų, Leninui ir Petrui I-ajam – 37, o Puškinui, kuris anksčiau buvo šovęs į lyderių poziciją, – 29, gi Putinui – vos 22 proc. Dabartinio Kremliaus šeimininko, kuris save lygino jei ne su Leninu ar Stalinu, tai su Petru I-uoju, populiarumas pakilo virš 85 proc. ir, ko gero, jau susilygino su Stalino. 

Kas pasidarė ir kas dėl to kaltas? Nereikia toli ieškoti argumentų, jog apkaltintume Putiną ir jo aplinką. Bet juk už jo pradėtą karą ir keturis kartus padidintą karinį Rusijos biudžetą, dabar prilygstantį nebent Izraelio karinėms išlaidoms, balsuoja visa šalis. Anąkart pažiūrėjau TV reportažą iš Kursko. Septyni iš dešimties korespondentės kalbintų miestiečių, paklaustų, kaip jie vertina Stalino atminimo įamžinimą, atsakė tam pritariantys. Ir tik du žmonės nedrąsiai sudvejojo: „Gal nereikia...“ 

Gyventojai bijo? Neturi nuomonės? Mena Stalino piktadarybes? To mes nesužinosime: Putino komanda toje šalyje sunaikino bet kokią minties, žodžio ir veiksmų laisvę. 

Vos Putinui atėjus į valdžią, Mask­voje pasirodė ženklų, kad Rusijai reikia ryžtingo lyderio. Dar 1996 m. reformatorių komanda pradėjo skiepyti suvokimą apie tai, jog reformos turi būti įvykdytos greitai, ryžtingai ir nepaisant kokių nors „atsilikusių“ visuomenės grupių ar neorganizuotos opozicijos pasipriešinimo.

„Labai svarbu, kad autoritarinių pokyčių modernizavimo idėja sklido ne tik iš konservatorių pusės, ji atėjo iš abiejų pusių. Tai yra šiuolaikinės vertikalaus manipulia­vimo visuomenės sąmone idėjos gulė ant gerai parengtos dirvos“, – 2019 m. „Levados“ centro, vėliau paskelbto „užsienio agentu“, apklausą komentavo jo vadovas Levas Gudkovas, kuris šių metų vasario 14 d. pats atsidūrė tokiame pat sąraše. Mitus apie Staliną jis yra pavadinęs Džiugafilija (iš jo prigimtinės Josifo Džiugašvilio pavardės).

Stalino dievinimas glaudžiai susijęs su Sovietų sąjungos ilgesiu, beje, dažnu ir Lietuvoje. Galiu tik pakartoti prieš 8 metus skelbto straipsnio ištrauką: „Šiandien vis dar nuskamba pareiškimai, kad laikas veidu atsigręžti į Rytus, nesidairyti į okupacinį istorijos laikotarpį, ypač į vadinamą tarpukario „smetonmetį“, atsisakyti kompensacijų už sovietinio režimo padarytą žalą, santykius su Rusija megzti katino Leopoldo principu „vaikai, gyvenkime draugiškai“. Jie dažną lietuvį įspėja, kad gręžiojimasis į buvusią imperiją demonstruoja ilgesį sovietinei praeičiai“. 

Šiaip jau nostalgija kam nors – dvasinė dimensija. Bet tie žodžiai ypač aktualūs šiandien, kai šalia Lietuvos stiprėja autoritariniai agresyvūs režimai, kai vienijasi brutalios jėgos, o atsvara joms – europinė vienybė ir susitelkimas – braška per visas siūles. Tuomet ir gimsta mintys bei idėjos, jog neva ir mums reikia „plieninės rankos“ kaip atsvaros.

Česlovas IŠKAUSKAS

Sunkiai besiverčiančio Šilalės autobusų parko finansiniai rezultatai kasmet vis blogesni, o pernai į dar gilesnę duobę įmonę įstūmė savivaldybės investicija. Nors buvo tikimasi, kad už kone milijoną eurų nupirkti trys elekt­riniai autobusai padės Autobusų parkui sustiprėti, atsitiko atvirkščiai – didžioji dalis pernykščių nuostolių buvo patirta būtent dėl per mažos bilietų  kainos ir prastai apskaičiuotų papildomų išlaidų.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37