Pieno jūroje smulkieji – už borto

Kovą vykusios žemdirbių protesto akcijos rezultatų nedavė. Ūkininkams šąlant palapinėje prie Žemės ūkio ministerijos, aiškėja, jog kaimo laukia dar vienas išbuožinimas. Su ministre susitikusi Šilalės ūkininkų delegacija išgirdo, kad smulkūs ūkiai valstybei nereikalingi ir turės pasiieškoti kito pragyvenimo šaltinio.

Išsilaikys iki rudens?

„Vargšų balsai Dievo ausų nepasiekia“, - nelinksmai juokauja Pajūrio seniūnijoje ūkininkaujanti šeima. Apie 20 hektarų turintys nuošalaus kaimo gyventojai už pieną dabar tegauna 11 euro centų. Supirkėjai jau kalba, jog jų pagaminto pieno gali ir visai nereikėti, todėl tris karves laikančiai šeimai nebekyla net noro skųstis maža kaina.

„Dabar geriausia būtų naikinti ūkį ir eiti į Darbo biržą. Jei neduotų bedarbio pašalpos, gal sušelptų savivaldy­bė - gautume bent kelis šimtus eurų“, - dalijasi mintimis keturis vaikus auginanti moteris. Pasak jos, už pieną gaunamų pinigų užtenka tik karvėms išlaikyti, keli eurai lieka duonai.

Pašnekovė neslepia, kad taip vargsta ne tik jos šeima. Šitaip gyvena dauguma kaimo žmonių, nes aplink - vien tik smulkūs, po keletą karvučių laikantys ūkeliai. Visi nekantriai laukia šilumos: sužaliuos ganyklos, išgins karves - iki rudens išbus. Bet pašarų joms ruošti neapsimokės. 

Smulkūs ūkiai nereikalingi 

„Bijau ką nors ir sakyti: pats netikiu, jog taip nutiks. Gal dar atsiras mūsų valstybėje sveiko proto, juk negalime sunaikinti kelis tūkstančius ūkių?“-  nelinksmai svarsto iš susitikimo su žemės ūkio ministre grįžęs Šilalės savivaldybės Že­mės ūkio skyriaus vedėjas Al­gimantas Olendra.

Balandžio 18 d. Šilalės ūki­ninkus bei rajono vadovus priėmusi Virginija Balt­rai­tie­nė pareiškė, kad ūkiai, kuriuose laikomos 1-5 karvės, nėra perspektyvūs, todėl anks­čiau ar vėliau išnyks. Dėl to bus ruošiama jų pasitraukimo iš pieno gamybos prog­rama. Šilalėje tokių ūkių yra daugiau kaip 2600.

Ministerija žada, jog smulkiesiems pieno gamintojams suteiks finansinę paramą pe­reiti prie kitos žemės ūkio šakos, o pieno gamybą rems daugiau kaip 5 karves laikančiuose ūkiuose. Nuo gegužės  jiems iš nacionalinio biudžeto bus skiriama 0,03-0,04 euro centų dotacija už litrą pieno, jei jie nedidins gamybos apimčių.

„Iš 5051 pasėlius mūsų rajone deklaruojančio ūkio 90 proc. ūkininkų deklaruoja iki 30 ha - tai yra smulkūs ūkiai, kurie neturi jokių galimybių pereiti prie kokios nors kitos žemės ūkio šakos. Mūsų rajone didžioji dalis dirvožemių yra nenašūs, todėl grūdų augintojus skaičiuojame ant rankos pirštų. Nežinau, ką galima pasiūlyti tiems, kurie laikė kelias karvutes ir dabar nebus remiami“, - sako A.Olendra.

Anot vedėjo, Šilalėje plačiau neprigijo nė vienas alternatyvus verslas. Bandyta auginti ir stručius, ir sliekus, bet netrukus šių verslų juos pradėjusieji atsisakė. Tuščios, pasak A.Olendros, ir kalbos apie kooperaciją. 

„Mūsų žmonės įpratę melžti karvutę, sėti grūdą ir ramiai dirbti. Visada skatinau kaimo gyventojus laikyti bent 3-4 karves, ir pats dar neseniai tiek turėjau, džiaugdavausi, jog prisiduriu prie algos kelis šimtus litų. Šilalėje atlyginimai maži, tad ūkis papildomų pajamų duodavo daugumai kaimo mokytojų, seniūnijų darbuotojų. Dabar būsime pa­­likti likimo valiai“, - apgailestauja A.Olendra.  

Jis išsiuntė laišką Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktoriaus pa­vaduotojui Jonui Lisauskui. Tai – dar vienas bandymas atkreipti sostinės valdininkų dėmesį į kaimo žmogų, kuriam būtinas bet koks pragyvenimo šaltinis. Netekus jo, teliks vienintelis kelias - ištiesti ranką pašalpoms. Tik ar savivaldybė pajėgs jas mokėti keliems tūkstančiams kaimo žmonių?

Atsidūrė spąstuose

Žemės ūkio skyriaus vedėjas neslepia, kad, pasikeitus žemės ūkio politikai, nemažai smulkiųjų ūkių atsidūrė savotiškuose spąstuose. Kone kasdien į Žemės ūkio skyrių ateina žmonių, kurie nuomoja žemę iš valstybės. Sutartys sudarytos keliems metams į priekį, žemės niekam perleisti negalima. Todėl ūkininkai klausia, ką jiems su ta žeme daryti, kai parduos karves. 

Apgauti, pasak A.Olendros, jaučiasi ir jaunieji ūkininkai, pernai gavę paramą bei įsipareigoję didinti žemės ūkio gamybą. 

„Dabar jie nei paleisti, nei pakarti: kad gautų paramą, įsipareigojo didinti gamybą, o ministerija žada remti tik tuos, kurie gamybos nepadidino. Tokie dalykai visiškai nesuprantami: jei žiūri į ateitį ir nori tvirtai atsistoti ant kojų, turi plėstis. Nežinau, kaip paaiškinti tokią sumaištį“, - svarsto A.Olendra.

Didieji ūkiai suka į ekologiją 

Pirmadienį posėdžiavęs Ši­la­lės savivaldybės tarybos Kai­mo reikalų komitetas nesvarstė nei iš Seimo Kaimo reikalų komiteto gauto atsakymo, nei vizito į Žemės ūkio ministeriją rezultatų. Ko­miteto pirmininkė Kristina Damb­rauskienė teigė, jog šiuos dalykus aptars savame ratelyje, susitikę pas mero patarėją Kęstutį Ačą. 

„Netikiu, kad taip ims ir sunaikins. Iš ko tada žmonės gyvens? Jaunesni turės išvažiuoti į užsienį“, - prognozuoja K.Dambrauskienė. 

Jai atrodo, jog sprendimas skatinti pasitraukimą iš pieno gamybos iki 5 karvių laikančius ūkius nėra geras, nors tą jau padarė lenkai, tuo pačiu keliu nuėjo ir latviai. 

Bene stambiausio rajono pieno ūkio savininkė pripažino, kad didieji pieno gamintojai suka į ekologinę gamybą. Tam reikia nemažai investicijų, tačiau ir pieno kaina visai padori - už kilogramą dabar mokama po 28 euro centus. 

Kaimo reikalų komiteto narys Tadas Bartkus mano, jog savivaldybė neturėtų palikti smulkiųjų ūkininkų likimo valiai. 

„Kiek įmanoma, privalome padėti: geriau rasti kelis eurus paramai iš savivaldybės Kaimo rėmimo fondo nei paskui visiems mokėti pašalpas“, - įsitikinęs T.Bartkus.

Raštai rankas degina 

Kovą Šilalės kultūros centre susirinkę daugiau kaip 300 rajono ūkininkų reikalavo kuo skubiau ieškoti finansinės paramos pieno ūkiams, nustatyti pieno kainą, ne mažesnę nei 90 proc. Europos Sąjungos pieno supirkimo kai­nos, sugrąžinti pieno kvotas, atidėti paskolų grąžinimą ir netaikyti sankcijų dėl prog­ramose dalyvaujančių ūkininkų įsipareigojimų nevykdymo, o dirbančius ūkininkus atleisti nuo pakartotinio „Sodros“ mokesčio. Taip pat buvo reikalaujama supaprastinti verslo planų rengimą, kad už juos nereikėtų mokėti po 1000 eurų. 

Kreipimasis su 314 susirinkime dalyvavusių ūkininkų parašų buvo išsiųstas Seimo Pirmininkei, Premjerui, Lie­tu­­vos ūkininkų sąjungai bei kitiems. 

Iš kai kurių institucijų savivaldybė jau gavo atsakymus. Tačiau šie raštai, atrodo, mūsų valdininkams rankas degina. Pavyzdžiui, Ūkio ministerija atsakė, jog Šilalės ūkininkams niekuo negali pa­dėti. Seimo Pirmininkė šila­liškių raštus perdavė Seimo Kaimo reikalų komitetui. Bet ir seimūnai gieda tą pačią V.Baltraitienės giesmelę. 

„Komitetas yra tos nuomonės, kad būtina sparčiau parengti ir priimti smulkių pieno ūkių, laikančių iki 5 melžiamų karvių, stambini­mo bei pasitraukimo iš gamybos valstybės paramos programą, numatyti kompensacijas tiems, kurie negali tęsti veiklos ir taip skatinti juos užsiimti kita veikla. Smulkiesiems pieno ūkiams, turintiems potencialias galimybes, toliau vystyti pieno gamybą ir kooperuotis“, - atsakyme rajono merui Jonui Gudauskui rašo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius.  

Atrodo, smulkiųjų ūkininkų balsas valdžios ausų tikrai nepasiekė - pieno jūroje plaukios tik stambios žuvys.

Daiva BARTKIENĖ