Kas apsaugos gyvulius nuo vilkų?

Dar ne taip seniai laimė pamatyti vieną iš stambiausių Lietuvos plėšrūnų - vilką - nusišypsodavo tiems, kurie nuklysdavo į didžiuosius Lietuvos miškus bei pelkynus. Pavyzdžiui, į Žagarės, Labanoro, Biržų, Dainavos ar kitas girias, Kamanų rezervatą, Čepkelių raistą. Tačiau pastaruoju metu jų pilna ir Žemaitijoje. Vilkai maistui nėra išrankūs – ėda nuo pelių iki pačių stambiųjų gyvūnų, o jų gauja gali įveikti net briedį. Antroje vasaros pusėje, kai paaugusiems jaunikliams maisto reikia daugiau, vilkai išeina į palaukes ir pradeda pjauti naminius gyvulius.

Prieš gerą dešimtmetį užtikti vilkų pėdsakus nedideliuose mūsų rajono miškuose buvo retas dalykas. Tačiau keletą pastarųjų metų šie plėšrūnai padarė žalos ne vienam ūkininkui. Paskutinis atvejis – paskersta didkiemiškio Vinco Petrošiaus beveik metinė mėsinė telyčia.

„Arčiau namų laikome tik melžiamas karves, o didesnį prieauglį ganome už kelių kilometrų, jau Tauragės rajono teritorijoje. Nuo miško pusės, kaip rekomenduojamą vilkų atgrasymo priemonę, prikabinėjome raudonų vėliavėlių. Deja, nepadėjo. Šeštadienio rytą, užsukęs pažiūrėti gyvulių, apie papjautą telyčią pranešė brolis Gintautas. Vilkai išdraskė užpakalinę dalį. Gyvulys dar buvo leisgyvis, bet netrukus nudvėsė. Iš elektriniu piemeniu aptvertos ganyklos plėšrūnai buvo išginę dar vieną telyčią, tačiau papjauti nespėjo, o gal kas nors išgąsdino“, - pasakojo susikrimtęs ūkininkas.

Jis teigė esąs pasipiktinęs valstybės nuolaidžiavimu nevyriausybinei gamtos apsaugos asociacijai „Baltijos vilkas“, kuri yra prieš galimas priemones šių plėšrūnų populiacijai mažinti. Vilkus nuo šautuvo taikiklio sau­go įstatymas. O kas apsaugos  nuo jų gyvulius?

Šilalės savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 03 04 įsakymu „Dėl komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti sudarymo“ komisijos pirmininkas, Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olend­ra sakė, jog šiemet dėl vilkų papjautų galvijų jau kreipėsi 5 ūkininkai, padidėjusi šių plėšrūnų populiacija jau nebeišsimaitina miškuose ir vis dažniau grobio ieškoti traukia į palaukes.

„Pernai šie plėšrūnai papjovė apie 50 prieauglių ir 26 avis. Buvo, kai per naktį iš vienos Grimzdų kaimo ūkininkės devynių avių bandos sudraskė aštuonias. Kitą tiek pat avių papjauta kaimyninėje bandoje. Net 12 įvairaus amžiaus galvijų pernai neteko ūkininkas iš Vingininkų Romualdas Marijonaitis. Šių metų pradžioje už pernai patirtus nuostolius ūkininkams išmokėta apie 13 tūkst. eurų kompensacijų. Žinoma, jos nepadengia nuostolių. Praėjusių metų birželį apie šią prob­lemą kalbėjau Seimo Kai­mo reikalų komiteto posėdyje. Deja, nei konkretaus atsakymo, nei realaus sprendimo nesulaukiau“, - apgailestauja A.Olendra. Jis taip pat įspėjo, jog, norint gauti išmokas, reikia, kad gyvulys būtų įregist­ruotas, turėtų įsegtą identifikavimo numerį. Anot specialisto, nėra taip, jog komi­sija neapžiūrėtų paskerstų gyvūnų, o tik patikėtų ūki­ninkų žodžiais. Tad jie kartu ieško gyvulių likučių.

„Mano nuomonė yra vienareikšmė - įstatymu įteisinti galimybę kiekvienam medžiotojui, pamačiusiam plėšrūną, leisti medžioti ištisus metus. Nes kai išvysti sudraskytą gyvulį, kartais dar tebemerdėjantį, ne tik šeimininkui širdis plyšta“, - teigė Žemės ūkio skyriaus vedė­jas.

Viename iš savo pasisakymų asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas And­­rius Laurinavičius kone pasityčiojo iš ūkininkų, teigdamas, kad vilkai papjauna mažiau nei 0,5 procento avių ir galvijų. Kaip tokią vilkų gynėjų poziciją vertina patyrusieji jų daromą žalą, nuspėti nesunku.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus valdybos pirmininko Kęstučio Bujos teigimu, mūsų rajono miškuose yra apie 30-40 pilkių (be šiųmetinių jauniklių), Lietuvoje - apie 250. Pernai šilališkiams medžiotojams buvo leista sumedžioti keturis, sumedžioti du vilkai. Leidimai išduodami ne medžiotojų būreliams, o vardiniai. Juos pernai turėjo 19 medžiotojų. K.Bujos nuomone, kaip tik dėl tokios tvar­kos ir nepavyko pašalinti likusių iš duotos kvotos, nes vardiniai leidi­­mai - sunkiai realizuojamas dalykas. Anksčiau šiuos plėšrūnus buvo leidžiama medžioti ištisus metus, o jų vis tiek daugėjo.

Ūkininkas V.Petrošius, kuris irgi yra medžiotojas, prisimena, kad viename varyme pavyko užtikti net 6 vilkus. Ta­čiau jų medžioklė su varovais yra draudžiama, vardinio leidimo neturintis medžiotojas jų šauti negali, nes jam teks sumokėti solidžią baudą, bus konfiskuotas šautuvas, atimtas medžiotojo bilietas. Pasak ūkininko, ir pernai jis patyrė nuostolių dėl vilkų, net matė juos netoli gyvulių bandos. Tačiau beliko tik išgąsdinti - sumedžioti negalėjo, nes neturėjo vardinio leidimo (jų tuo metu dar nebuvo gavę ir kiti medžiotojai).

A.Olendros įsitikinimu, jei įstatymų nustatyta tvarka ūki­ninkams būtų realiai kom­pen­suojama už sudraskytus gyvulius, valstybės biudžetui tai taptų didelė našta. Tuomet gal ir būtų pakeista šių plėšrūnų medžiojimo tvarka. Be to, jo manymu, gal derėtų nustatyti tvarką, jog ūkininkams nuostolius kompensuotų „Balti­jos vilko“ ar kitos plėšrūnus globojančios organizacijos. Koks čia atlyginimas tie 220 eurų, kuriuos V.Petrošius gaus už beveik me­tus penėtą mėsinę telyčią?

Ko tik neprigalvoja ūkininkai, kad atbaidytų plėšrūnus! Kabina vėliavėles, stato garsą ir dūmus skleidžiančias patrankas. Nepadeda, nes kartu su žmonėmis išmanesni tampa ir vilkai - pripranta prie garso ir nebekreipia dėme­sio.

A.Olendra pažadėjo, jog kai tik po atostogų grįš administ­racijos direktorius, prašyti, kad šis kreiptųsi į Aplinkos ministeriją ir gautų leidimą papildomam vilkų sumedžiojimui iki oficialios medžioklės pradžios – spalio 15-osios.

„Gal gausime. Tačiau dabartinė vardinė galiojimo tvarka nepasiteisina, pagaliau sumedžioti vilką vasarą yra labai sudėtinga. O jei kiekvienas ūki­ninkas-medžiotojas turėtų tokią teisę, vis daugiau jų išnaikintume“, – įsitikinęs K.Buja.

Teigiama, kad vilkai yra miš­ko sanitarai ir esą sunaikina tik senus, ligotus gyvūnus. Matyt, jie dar gegužės pabaigoje „išnaudoja metinį li­mitą“, nes dabar miške sutikti stirną – beveik retenybė. Kanopiniai miško gyvūnai vis dažniau traukia į palaukes, o čia vilkams kur kas lengviau pavyti avį ar veršį nei gaudyti stirną. Jie atsėlina net prie pat sodybų. Ir, žinoma, rudenėjant užpuolimų dar padaugės.

Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymu nustatyta tvarka valstybės vardu nuostolius atlygina savivaldybė. Pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams bei miškui apskaičiavimo metodiką, žalą apskaičiuoja savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija. Apie vilkų padarytą žalą ūkininkai nedelsdami turi pranešti seniūnijai, o per 3 darbo dienas nuo įvykio pateikti prašymą dėl žalos įvertinimo bei atlyginimo. Seniūnas nedelsdamas privalo apie tai informuoti medžioklės plotų naudotoją ir per savaitę organizuoti žalos įvertinimą.

Žinoma, ir ūkininkai turi saugoti savo gyvulius. Jei yra galimybė, stambiuosius nakčiai reikėtų suginti į saugius aptvarus, veršelius ir avis - į tvartus. Tokius siūlymus gyvulių laikytojams pateikia vilkų gynėjai. Bet kaip tai įgyvendinti, jei ganyklos, pavyzdžiui, yra už kelių kilometrų nuo ūkinių pastatų? Kiek kainuotų aukšta atitinkamo tankumo tvora, pro kurią į aptvarą negalėtų patekti vil­kas?

Tikriausiai kiekvienas ūkininkas pritars, jog vilkus Lietuvoje būtina medžioti ištisus metus ir be jokio limito. Visų sumedžioti vis tiek niekam nepavyks.

Aldona BIELICIENĖ

Edgaro LAURINAVIČIAUS nuotr.