Mokykla negali tapti stovinčiu vandeniu
Jaunus mokytojus mokyklose galima skaičiuoti ant pirštų, o tokių, kurie patys į gyvenimą žiūri kūrybiškai ir moka tuo užkrėsti vaikus, tėra vienetai. Geriausiu Šilalės rajono mokytoju pernai išrinktas Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos braižybos ir technologijų mokytojas Martynas VYDMANTAS įsitikinęs, kad susikalbėti su vaikais labiausiai padeda gera nuotaika bei šmaikštumas.
Priėmė netikėtą iššūkį
Jaunų žmonių, o ypač vyrų, mokyklose reikia paieškoti, nes jaunimui pedagogo profesija negarantuoja nei lengvo gyvenimo, nei padorių atlyginimų. Visgi 27-erių šilališkis savo pasirinkimu neabejoja.
„Įsitikinau, kad moku rasti bendrą kalbą su vaikais. Man atrodo, jog tai ir yra tikrasis pašaukimas“, - sako Martynas.
Darbas, galima sakyti, jį susirado pats. Baigęs Vilniaus edukologijos universitetą bei tapęs automechanikos inžinieriumi su pedagoginiu išsilavinimu, Martynas išvyko padirbėti į Londoną. Tačiau po devynių mėnesių, sulaukęs pasiūlymo tapti vairavimo instruktoriumi, vaikinas grįžo į Šilalę. O užpraėjusią vasarą jį pokalbiui pasikvietė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius.
„Patyriau lengvą šoką, bet iššūkį tapti mokytoju priėmiau“, - juokiasi su džiaugsmu pirmųjų mokslo metų pradžios laukęs vaikinas.
Tapti mokytoju Martynas sako tikrai nesvajojęs, tačiau norėjęs studijuoti kūno kultūrą ir dirbti treneriu. Deja, dėl patirtų traumų norus teko pamiršti, todėl, stojant į universitetą, vienu iš pasirinkimų įrašė technologijų studijas.
„Nepasakyčiau, kad tai buvo mano svajonė, bet įstojęs ašarų neliejau, o dabar netgi džiaugiuosi“, - sako jaunas mokytojas.
Griežtumui privalo būti ribos
M. Vydmantas gimnazijoje turi tik 16 savaitinių pamokų - mažiau nei priklausytų etatui, todėl jo alga nėra didelė. Viltis gauti daugiau pamokų ir tuo pačiu daugiau uždirbti, pasak Martyno, atsiras tik tuomet, kai į Lietuvą pradės grįžti emigrantai. O kol kas maži miesteliai, kaimai tik tuštėja.
Todėl vaikinas papildomai užsidirba mokydamas suaugusiuosius vairuoti automobilį. Anot jo, tai nepalyginamai sunkiau nei dirbti mokytoju, nes kone kasdien kelyje pasitaiko pavojingų incidentų.
Atrodo, kad jų turėtų netrūkti ir dirbtuvėse, kai į jas subėga nemažas būrys nenuoramų paauglių. M. Vydmantas sutinka, jog tvarka tokioje vietoje yra reikalinga, ir visi turi laikytis nustatytų taisyklių, tačiau griežtu savęs nelaiko ir mokiniams nekomanduoja.
„Praėjo tie laikai, kai vaikai taikėsi prie mokytojo - dabar jau pedagogas privalo rasti kelią į kiekvieno mokinio širdį. Vienaip kalbiesi su penktokais, kitaip - su aštuntokais ar baigiamųjų klasių gimnazistais. Negali būti pernelyg griežtas, reikalauti, kad visi laikytųsi tavo nustatytos tvarkos. Taip mokinių į savo pusę nepatrauksi, ryšio su jais neužmegsi. O jeigu jo nebus, darbas klasėje nevyks ir laukiamo rezultato neturėsi“, - dalijasi patirtimi M. Vydmantas.
Pasak mokytojo, nors kaimo mokyklų mokiniai yra gerokai santūresni už miestų, bet ir čia kiekvienoje klasėje atsiranda vienas kitas nenuorama ar pritingintis mokytis. Paliepimai bei moralai jų neveikia, tačiau Martynas turi savo taktiką.
„Technologijų pamokos daugeliui atrodo juokingos, mokiniai sako, kad į jas ateina tik galvos pravėdinti. Bet vis tiek negali vaikai pamokoje žaisti telefonais. Visiems reikia veikti kažką naudingo, todėl su kiekvienu mokiniu aptariame, ką jis norėtų išmokti, kokį darbelį pagaminti. Suprantu, jog vaikų gabumai yra skirtingi, iš kiekvieno maksimalaus rezultato neišgausi“, - aiškina mokytojas.
Pamokose Martynas stengiasi išvengti konfliktų, todėl jei kuris mokinys nenori dirbti, stoja greta ir daro už jį. Dauguma susigėsta ir įsitraukia į kūrybinį procesą.
„Psichologinių žinių su kaupu gavome universitete, tačiau geriausiai įtampą klasėje nuima šmaikštumas“, - mano M. Vydmantas.
Smagiausia - ugdyti kūrybiškumą
Martynas neliepia savo mokiniams kalti inkilėlių ir pjaustyti iš faneros maisto ruošimo lentelių. Pasak jo, tai, ką įprastai daro visi, neįdomu nei jam pačiam, nei vaikams.
Todėl, pavyzdžiui, pernai dešimtokams mokytojas pasiūlė sukonstruoti riedlentę. Toks dar „neapsiplunksnavusio“ pedagogo užmojis pasėjo abejonių net kolegoms: juk nepavykus mokiniai gali suabejoti mokytojo gebėjimais.
„Tačiau riedlentes mes sukonstravome ir mokyklos kiemu pavasarį pralėkėme su vėjeliu“, - tvirtina pedagogas, kūrybinių užduočių savo mokiniams ieškantis ir internete, ir techninėje literatūroje.
M. Vydmantas įsitikinęs, kad nuolat turi kilti ne tik vaikų ugdymo, bet ir mokytojo gebėjimų lygis.
„Mokykla negali tapti stovinčiu vandeniu. Tačiau pradedantis mokytojas vyr. mokytojo kvalifikaciją užsidirbti gali tik po penkerių metų. Tai yra ilgas laikas, man atrodo, jog užtektų trejų metų, per kuriuos galima daug išmokti bei kitiems įrodyti, ką sugebi“, - svarsto vaikinas.
Nuo kvalifikacijos priklauso ir jo atlyginimas, tačiau Martynas tvirtina, kad mokytojo darbe jis nėra svarbiausias dalykas. Pedagogas, jo įsitikinimu, negali dirbti vien dėl algos, nes jei nejaus pašaukimo mokyti, jeigu nesugebės susikalbėti su vaikais, ir didžiausias atlyginimas nemotyvuos pasilikti mokykloje.
„Kolegos tą man pasakė pačiomis pirmosiomis darbo dienomis, netgi pagąsdino, jog daug tokių iki manęs buvo, bet kai kurie net mokslo metų pabaigos nesulaukė. Tie pirmi metai ir parodo, ar turi pašaukimą. Tai nėra skambus žodis ar kokia išgalvota idėja. Jei šis darbas man nebūtų patikęs, dabar apie patirtį mokykloje nekalbėčiau“, - Mokytojo dienos išvakarėse pasakoja M. Vydmantas.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
