Kupiansko komunalininkas: „Jaučiuosi įkalintas ties fronto linija“

Kupiansko miesto prieigose šiuo metu vykstantys mūšiai priskiriami prie vienų svarbiausių bei aršiausių. Miestas nėra didelis, jame iki karo gyveno 26 tūkst. gyventojų, tačiau vietovė yra strategiškai labai svarbi.

Miesto pavadinimas kildinamas nuo žodžio „pirklys“ („kupec“), nes čia dar viduramžiais susikirsdavo prekybiniai  keliai. Pastaraisiais metais jis garsėjo kaip svarbus geležinkelio transporto mazgas, jungiantis ne tik Luhansko ir Char­kivo regionus, bet per jį vyko Uk­rai­nos bei Rusijos prekyba.

Geležinkelio mazgas įrengtas 8 kilometrai nuo Kupiansko esančioje gyvenvietėje Kupiansk Uzlovoj. Ties ja šiuo metu ir vyksta mūšiai, nes rusai siekia atgauti Kupianską, iš kur buvo priversti bėgti praėjusių metų rugsėjį per ukrainiečių kontrpuolimą. Miestas septynis mėnesius išbuvo okupacijoje, jo meras niekingai perėjo tarnauti priešui, o šiam bėgant, kartu su daugybe pavaldinių bei kolaborantų spruko į Rusiją.

Įvažiuojant į Kupianską, kontrolės punkto kariškiai labiau domėjosi ne mano žurnalisto pažymėjimu, bet klausė, ar turiu apsaugos liemenę ir šalmą. Iš anksto buvau pasiskolinęs šias būtinas priemones, šalmą turėjo ir kartu važiavęs bičiulis kariškis Sergejus, po sužeidimo fronte mėnesiui išleistas į namus. Būtent jis ir pasisiūlė aprodyti miestą, kuriame praleido devynerius metus. 

Mikrorajonas oficialiai vadinasi „Jubiliejinis“, bet vietiniai jį pervadino „Internatu“ dėl jame buvusio neįgalių vaikų globos įstaigos. Sergejus panoro pažiūrėti, kaip atrodo penkiaaukštis namas prie pat įvažiavimo į miestą, kuriame jis gyveno. 

„O bliamba“, – aiktelėjo, pamatęs, kad buvusio jo buto penktame aukšte langai užkalti medžio plokštėmis, o balkonas nukritęs. 

Panašiai atrodė ir dalis kitų butų, bet juos fotografuoti uždraudė skubiai prie mūsų prisistatę trys ginkluoti kariškiai – du vyrai ir moteris. Jie iššoko iš pirmame namo aukšte anksčiau veikusios kirpyklos, kur šiuo metu turbūt yra įsikūrę. Kariai patikrino mudviejų dokumentus, paaiškino, jog aplinkinių namų langai išdužo, į vaikų aikštelę atskriejus raketai „Iskander“, kuri paliko išraustą plačią trijų metrų gylio duobę. 

„Duobę fotografuokit, bet namo ne. Kas žino, gal jūsų tinklalapį stebi rusai, kurie vėliau gali paleisti bombą“, – paaiškino karys.

Panašios istorijos, bandant fotografuoti kokius nors pastatus, kartojosi ne sykį. Be kariškių, mano veikla domėjosi ir žmonės civiliais drabužiais, kurie, kaip teigė Sergejus, buvo persirengę kariškiai. 

Miesto cent­re žmonių beveik nesimatė, išskyrus vieną kitą kareivį, o kelis civilius pastebėjome tik prie bankomato. Pabandęs prakalbinti vieną moterį, išgirdau griežtą prašymą nefotografuoti, o paklausus, koks yra gyvenimas Kupianske, ji burbtelėjo, jog toks pat, kaip ir prieš metus – sumautas. 

Vieną civilį visgi pavyko pašnekinti ilgėliau. Prie apgriauto namo iš maši­nos vamzdžius iškrovęs vyriškis sakė esantis Kupiansko avarinės vandentiekio tarnybos darbuotojas. Ką tik esą su kolegomis grįžo iš vienos gatvės, kur prieš dvi valandas numesta bomba pramušė požeminį vamzdį ir ėmė veržtis vanduo. 

„Privalėjome skubiai remontuoti, nes nors mieste žmonių likę nedaug, bet ir jiems, ir čia užsukantiems kariškiams vanduo yra būtinas“, – aiškino 40-mečiu Andrejumi prisistatęs santechnikas.

Vyriškis papasakojo, jog žmona su dviem dukromis karo pradžioje per Rusiją, Latviją ir Lietuvą išvyko į Lenkiją, o jis jaučiasi patekęs į savotišką kalėjimą.

„Neturiu teisės išvykti už rajono ribų, nes patikrinimo postuose vyrai privalo rodyti karinio komisariato pažymą. Manojoje parašyta, kad pusmečiui esu atleistas nuo karinės tarnybos, nes dirbu svarbioje įmonėje. Tad jei bandyčiau išvykti toliau, būčiau priskirtas prie dezertyrų ir iškart pasiųstas į frontą“, – sa­kė Andrejus.

Vyras tikino neturintis kito pasirinkimo: „Arba frontas, arba darbas ir gyvenimas mieste, kur nuo bombų gaudesio dažną naktį neužmiegi, o mano penkiaaukščiame iš 60 butų žmonės gyvena tik penkiuose“.

Mums būnant mieste, per pusant­ros valandos du kartus garsiai driokstelėjo kažkur Kupianske, bet gerokai dažniau ataidėdavo bumbsėjimai iš tos pusės, kur frontas. Miesto centre daugiau nepavykus nieko prakalbinti, o mano palydovui kategoriškai atsisakius vykti fronto link, teko grįžti į „Jubiliejinį“ mik­rorajoną. 

Ir pirmyn, ir atgal dardėjome baisiai duobėtu apvažiavimu, mat, susprogdinus tiltą, kito susisiekimo neliko. Pasiekus „Jubiliejinį“, atrodė, kad vėl grįžai į normalesnį gyvenimą: prie įvažiavimo į miestą veikė keli maisto prekių kioskai ir net dvi kavinukės, prie kurių būriavosi grupelės kariškių. Veikė net mažas turgelis – dvi moterys ant sudedamų stovų buvo išdėsčiusios savo prekes. Vieną iš jų pakalbinau.

„Mane jau filmavo ir fotografavo žurnalistai turbūt iš viso pasaulio – visi stebisi, kad nenustoju prekiauti nė per karą“, – sakė 65-erių Olena. 

Moteris teigė 30 metų prieš tai dirbusi Kupiansko centre esančiame turguje, kur turėjo batų parduotuvę bei du dengtus prekystalius su įvairenybėmis. 

„Raketos turgų sunaikino ir visos ma­no prekės sudegė, bet nusprendžiau nebėgti iš miesto. Čia gimiau ir užaugau, čia turiu savo klientų, kurių dalis liko ir jiems reikia mano prekių“, – aiškino drąsioji pensininkė ir prisipažino, jog rūsyje slėpėsi tik dvi savaites.

„O aš nė karto nėjau į slėptuvę“, – pareiškė į mūsų pokalbį įsijungusi 76-erių Valentina. 

Pensininkė sakė, kad jos penkiaaukščiame nėra rūsio, o į tolimesnę slėptuvę eiti ji esą neturi jėgų. Be to, moteris priminė, jog į tryliktą jų gatvės namą pataikė raketa, ir visus, kas buvo rūsyje, pražudė griuvėsiai.

„Mums evakuotis siūlo kasdien, bet aš giminių kitur neturiu, o numirti noriu savo bute, tad nieko nebijau. Dauguma pabėgo, ir net humanitarinės pagalbos retai kas beatveža. Kai labai garsiai ima sproginėti, nueinu į vonią, o šiaip pasimeldžiu ir toliau guliu lovoje“, – kal­bėjo Valentina.

„Aš irgi nė karto nėjau į slėptuvę, o Airijoje gyvenančiam sūnui uždraudžiau raginti mane išvykti. Pasakiau, kad čia gimiau ir jei bus lemta, čia numirsiu. O pasilikti privalau, kad padėčiau mūsų kariams – namie verdu didelius katilus barščių ir koldūnų, o jie du kartus per savaitę atvyksta ir išveža į frontą draugams“, – sakė 63-ejų Jelena. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.