Sūnų kare netekusios motinos: skausmas ir ilgesys drasko širdį

Artėjant mirusiųjų pagerbimo dienoms, pakalbinau kelias didvyriškai kare kovojusių sūnų netekusias ukrainietes motinas. Tegul joms ir šimtams tūks­tan­čių kitų motinų bus nusilenkta už paaukotas jų vaikų gyvybes.

Advokatė Olena Avilova vylėsi, kad jos vienturtis And­rejus irgi taps advokatu, ir prikalbino studijuoti teisę. 2014 m., mokydamasis pirmame kurse, vaikinas metė mokslus ir slapta išvyko kovoti su Donbaso separatistais, kuriuos Maskva suagitavo sukilti prieš Kyjivą. Sūnaus sprendimas mamai sukėlė didžiulį nerimą, ir ši gud­rumu bei pažįstamų karininkų padedama sugebėjo aštuoniolik­metį And­rejų po kelių savaičių parsivežti iš fronto ir prikalbino tęsti mokslus. Kadangi vaikinas ir toliau tvirtino, jog, likdamas namuose, ateityje jaus gė­dą dėl savo neveiklumo, Olena įtikino sūnų teikti frontui kitokią pagalbą – renkant lėšas gink­lams, ekipuotei.

Baigęs teisės studijas, Andrejus mamai pareiškė, kad nejaučia potraukio jos įpirštai profesijai, ir nuėjo dirbti į restoraną. Ten išbandė įvairias pareigas – nuo pagalbinio darbininko iki padavėjo, barmeno, vadybininko. Tada pasakė, jog toks verslas jam patinka ir jis ateityje kurs savo kavinę.

Kai Rusija užpuolė Ukrainą, 26-erių Andrejus savanoriu įstojo į šturmo brigadą „Kraken“. 

„Sūnus tuo metu gyveno atskirai su būsima žmona, buvo savarankiškas, tad žinojau, kad jo sprendimo nepakeisiu. Nebandžiau perkalbėti, tik prašiau būti atsargiam ir meldžiau Dievo apsaugos“, – sakė Olena.

Anot mamos, mėgstamiausi sūnaus žaislai vaikystėje buvo ginklai, o piešda­vo dažniausiai karą, tarsi nujausdamas ateitį... 

„Andrejus nenorėjo, kad jaudinčiausi, todėl niekada nepasakojo apie išgyventus pavojus. Sakydavo, jog jam viskas gerai, visi draugai sveiki, nors jų būrys ėjo į pačias rizikingiausias užduotis, iš kur dalis nebegrįždavo“, – pasakojo Olena.

Tai, kad jų būrys buvo pasiųstas vaduoti Balaklijos miestą, moteris sužinojo, kuomet jai pranešė apie sūnaus žūtį. Jį kartu su dviem bendražygiais pražudė šalia sprogusios bombos skeveldros. Už išvadavimą dėkingi Balaklijos gyventojai po pusmečio pastatė paminklą žuvusiems, po mirties jiems suteikti apdovanojimai. Tačiau Olenos tai neguodžia.

„Netekusi Andrejaus, pajutau, kad ma­no gyvenimas baigėsi, nebemačiau jokios prasmės, nustojau vaikščioti į cerk­­vę ir melstis“, – prisipažino moteris. 

Bet po kiek laiko Olena prisiminė sūnaus svajonę turėti savo kavinę ir nusprendė ją įgyvendinti. Ji atidarė Charkivo centre nedidelę kavinę, kurią pavadino „Piligrimas“ („Polomnik“) – tokiu slapyvardžiu fronte kovojo keliauti mėgęs Andrejus. Kavinės interjerui buvo panaudoti kariški reikmenys, o čia užėję kariai kavos gali išgerti nemokamai.

Olena ant sienos pakabino ne tik sūnaus, bet ir keliasdešimties žuvusių jo bendražygių nuotraukas. 

„Po Andrejaus žūties jau praėjo metai, bet skausmas neatlėgo, kartais ašaros ima riedėti tiesiog dirbant. Kavinė nėra pelninga, tačiau stengsiuosi ją išlaikyti, kad sūnaus bendražygiai bei žuvusiųjų artimieji turėtų kur rinktis, o žmonės nepamirštų, kam turi būti dėkingi už išvaduotas gyvenvietes“, – kalbėjo Olena.

Praėjus savaitei po „Piligrimo“ žūties, krito kitas „Kraken“ būrio narys 24-erių

Volodymyras Haleckis „Varšuva“. Toks slapyvardis jam buvo suteiktas todėl, kai ginti tėvynės jis grįžo iš Lenkijos sostinės, kur drauge su dviem metais jaunesniu broliu Janu studijavo mediciną.

„Kai kilo karas, didelio nerimo nejaučiau, nes abu sūnūs buvo saugūs Lenkijoje. Tačiau netikėtas vyresniojo pareiškimas, jog vyks į frontą, man sukėlė kone isteriją“, – pasakojo Berdyčivo mieste gyvenanti žuvusio vaikino mama Svetlana. 

Moteris sūnaus sprendimu negalėjo patikėti, nes Vova buvo meniškos sielos, lėto būdo ir mažakalbis, lankė ne sporto treniruotes, bet muzikos mokyklą.

„Mano tėvas buvo kariškis. Iš jo pasakojimų žinojau apie karo pavojus ir baisumus, tad nenorėjau, kad sūnūs eitų senelio pėdomis. Ir vaikystėje jiems ne tik nepirkau jokių žaislinių ginklų, bet ir draudžiau žaisti karus“, – prisiminė Svetlana. 

Po Volodymyro žūties moteris peržiūrėjo jo vaikystės daiktus ir rado užslėptą sąsiuvinį, kuriame šis, mamai nežinant, ginklus piešė...

Į „Kraken“ brigadą vaikinas pasiprašė dėl to, kad jos vėliavoje ir emblemose yra daug skandinavų mitologijos, kuria jis žavėjosi, elementų. Per laidotuves motina iš kovos draugų sužinojo, jog Volodymyras po karo planavo stoti į Prancūzijos legioną ir pratęsti pavojingą tarnybą.

„Kadangi medikų fronte trūksta, kovos draugai labai saugojo Volodymyrą, visada liepdavo laikytis viduryje. Tad jis mane ramindavo, jog nieko blogo nenutiks, nes jis juk ne žudo, o gelbsti“, – pasakojo mama.

Tačiau kiekvienas mūšis pareikalaudavo bendražygių aukų. Pasak vieno bičiulio, Volodymyras turbūt nujautė savo mirtį, kai likus kelioms dienoms pasakė: „Karo pabaigos man nebus lemta sulaukti“. Vaikinas žuvo nuo bombos skeveldros vaduojant Iziumą, praėjus keturiems mėnesiams po to, kai grįžo ginti tėvynės.

Per laidotuves bendražygiai papasakojo, kad Volodymyras fronte buvo įgijęs „Taikytojo“ pravardę, nes nemėgo konfliktų ir visus besiginčijančius sutaikydavo. Be to, buvo labai pareigingas – net po mūšių pavargusius karius vertė mokytis pirmosios medicinos pagalbos pradmenų, kad sugebėtų išgelbėti draugų gyvybes.

Apie Volodymyro žūtį Svetlana sužinojo poilsiaudama su jaunesniuoju sūnumi Ispanijoje, kuomet paskambinęs vyras pranešė siaubingą žinią. Moteris prisipažino negalinti patikėti, kad sūnaus nebėra: teigė jaučianti, jog jis stovi šalia, už nugaros, bet ji nesugeba greitai atsisukti, kad pamatytų... 

„Motinai prarasti vaiką tas pats, kas netekti dalies savęs. Supratau, kad nebebijau mirti ir pati“, – taip skausmą nupasakojo Svetlana.

Sūnų ji teigė sapnuojanti retai, bet reginius labai gerai įsimena. 

„Paskutinį kartą sapnavau, jog su Volodymyru šoku tango. Jis toks linksmas, o aš verkiu. Jis sako: „Ko tu verki, aš juk tuoj grįšiu“. Ir išnyko. Prabudau visa ašarose... Pravirkstu bet kokiu momentu. Vyras rauda pasislėpęs, kad nematyčiau, jaunėlis sūnus iš nepasėdos tapo tylus ir užsidaręs, o senelis, kurį Volodymyras labai mylėjo ir baigęs medicinos mokslus žadėjo išgydyti nuo visų li­gų, ima ašaroti vos išgirdęs jo vardą“, – skausmo kupinu balsu pokalbį užbaigė Svetlana.

Berdyčivo merija vienai miesto gatvei suteikė Volodymyro Haleckio vardą. Vaikino tėvas Genadijus, vienos maisto gamybos įmonės vadovas, sūnui tapus kariu, ėmė į frontą vežti paramą, nenustojo to daryti ir Volodymyrui žuvus.

Ant kario kapo nuolat tupi benamė katė. Mama galvoja, jog katė jaučia, kad čia besiilsintis mylėjo šiuos gyvūnus. Benamę katę Matildą Volodymyras į namus buvo parsinešęs dar paauglystėje, nors mama ir draudė. Ir iš fronto siųstose nuotraukose, pasak Svetlanos, sūnus dažnai apsuptas kačių.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.