Ukrainoje sužeistam lietuviui koją amputavo per klaidą

„Aš ne tik kad nebuvau praradęs sąmonės, bet ir įstengiau judinti sužeistos kojos pirštus, todėl kai po operacijos pamačiau, jog kojos nebėra, patyriau šoką. Juolab, kad po to net trijų kitų Ukrainos ligoninių chirurgai pareiškė, kad kojos amputuoti nereikė­jo“, – sakė iš Kyjivo į Kauno klinikas pervežtas Ričardas Savickas. 

Šį 55-erių verslininką, kartu su keturiais kitais savanoriais vežusį paramą Ukrainos kariams, prieš penkias savaites rusų raketos „Iskander“ skeveldra sužeidė Pokrovsko mieste. Donecko regione esančiame mieste prieš karą gyveno 50 tūkst. žmonių, tačiau dabar dėl priartėjusios fronto linijos jame likę vos keli tūkstančiai.

Birželio 24 d. lietuviai į Pok­rovską įvažiavo trim visureigiais, vieną iš kurių ketino padovanoti kariams. Dar atvežė padangų, droną, vaistinėlių, gesintuvų ir kitų reikmenų. Vos viską kieme už mūrinės tvoros ėmė iškraudinėti, atskridusi „Iskander“ raketa maždaug už 200 metrų sugriovė kelis namus ir užmušė penkis bei sužeidė 42 civilius.

Lietuviai apie aukas tada dar nežinojo, bet skubėjo kuo greičiau iškrauti paramą ir išvažiuoti iš pavojingos vietos – rusai po pirmos raketos į tą pačią vietą po kiek laiko paleidžia ir antrą. Kartu su lietuviais buvę du ukrainiečių kariai ragino nepanikuoti, teigė, kad rusai taikė ne į lietuvius, bet į kiek toliau esantį geležinkelio tiltą.

Po antros raketos, nukritusios vos pusšimtį metrų tolėliau, tapo aišku, jog visgi rusai taikėsi į lietuvius, apie kurių atvykimą turbūt pranešė Mask­vai talkinantys vietos išdavikai.

„Buvome ką tik iškrovę siuntą ir ketinome sėsti į mašinas, kai pamačiau atskrendančią ra­ketą. Sušukau gultis ir pargrioviau šalia stovėjusį Ričardą, pats kritau ant žemės ir pajutau kirtį į koją“, – pasakojo savanoris.

Pargriaudamas 59 metų bičiulį fotografą iš Kaišiadorių Ričardą Grigą, jo bendravardis greičiausiai jam išgelbėjo gyvybę, bet pačiam pritrūko laiko atsigulti ant žemės. Fotografui į delną pataikė kelios smulkios skeveldros, tiesa, vienos gydytojai nesiryžo ištraukti, ji pasiliko visam laikui...

„Suveikė instinktas, kad turiu gelbėti bičiulį. Pastūmęs jį irgi puoliau ant žemės, bet krisdamas pajutau skausmą kojoje. Griūdamas mačiau ugnies kamuolį ir dūmų bangą, o ant žemės pasijaučiau tarsi apkurtęs, bet sąmonės nepraradau. Po akimirkos sušukęs, ar visi sveiki, išgirdau „Ričkos“ balsą „man ranka“, o aš riktelėjau „man koja“. Netrukus visi mane apspito, uždėjo turniketą, nunešė į mašiną ir per 15 minučių nuvežė į ligoninę“, – prisiminė sužeistasis.

Spėjama, kad per šitą sprogimą žuvo keli ir buvo sužeista keliolika ukrainiečių, tačiau Kyjivas neviešina informacijos apie incidentus, per kuriuos nukenčia kariškiai ar savanoriai užsieniečiai.

Kiti trys lietuviai buvo arti mūrinės tvoros, todėl išvengė skeveldrų krušos. Tačiau visi patyrė kontūziją ir dar tebejaučia galvos svaigimą, pykini­mą.

Kodėl Pokrovsko ligoninės chirurgai nupjovė Ričardui ko­ją, nepadarę rentgeno nuot­raukos, nesukvietę medikų kon­siliumo ir nesiuntė jo į ta­me pačiame mieste esančią geresnę karinę ligoninę, kol kas neaišku. Spėjama, jog medikai galėjo būti pervargę ar nepatyrę. Neatmetama ir versija, kad koją nupjovė tyčia, nes galbūt simpatizuoja Maskvai ir tokiu būdu siekė atkeršyti lietuviui už paramą Ukrainai. Įvykį tiria tenykštė prokuratūra, o R. Savicko interesus nemokamai ginti apsiėmė viena Ukrainos advokatų kontora.  

Vilniečiui po kojos amputacijos teko išgyventi ir daugiau sukrėtimų. Gulint Dnipro ligoninėje, raketa sugriovė šalia jos buvusį namą ir užmušė kelis žmones, o kai lietuvį pervežė į ligoninę Kyjive, į gretimą pastatą pataikė trys bombos... 

„Kyjive ketino gydyti ilgiau, tačiau kai bombos sudaužė vaikų ligoninę, o mano palatos sienos suskilinėjo, nebeatlaikė nervai ir paprašiau išgabenti į Lietuvą – ėmiau manyti, jog raketos persekioja mane“, – prisipažino Ričardas.

Dar sunkesnis išbandymas jo laukė pasienyje, kai lenkų muitininkai atsisakė praleisti „Gydytojų be sienos“ automobilį ir teko važiuoti per kitą punktą, esantį už 100 kilomet­rų, duobėtais kaimo keliais.

Jau buvo prasidėjusi kojos gang­rena, skausmo nebemalšino jokie vaistai. Į Kauną savanoris bu­vo atvežtas kritinės būklės, medikams po skubios operacijos pavyko ją stabilizuoti. Dabar vyras po truputį sveiksta. Tačiau vis dar jautriai reaguoja į kiekvieną didesnį garsą, krūpčioja įsijungus mašinų signalizacijai, pašoka susapnavęs raketos kritimo momentą...

Laukia ilga reabilitacija. Per sprogimą buvo pažeistos akys, plaučiai, sutriko virškini­mas, vyras visą mėnesį praktiškai nieko nevalgė. Bet savijauta kasdien gerėja, o pasveikęs Ričardas yra nusiteikęs ir toliau gabenti paramą ukrainiečiams bei gyventi pilnavertišką gyvenimą.

Prieš lemtingąją kelionę į Pok­rovską Ričardas pažinojo fotografą R. Grigą, su kuriuo kelis kartus jau buvo lankęsis Ukrainoje. Tuo tarpu 47-erių bend­raamžių Žilvino Svitojaus ir Sigito Maliausko bei pastarojo žmonos, 43 m. Aivos Maliauskienės iki tol nebuvo sutikęs.

Ž. Svitojus socialiniuose tink­luose žinomas kaip karo ir politikos apžvalgininkas, turintis nemažą darbo žiniasklaidoje patirtį. S. Maliauskas – karo instruktorius, keliolika metų tarnavęs Lietuvos kariuomenė­je, vykęs į tarptautines misijas, mokęs Ukrainos karius, o pastaruoju metu su žmona vadovaujantis pačių įkurtai paramos Kyjivui organizacijai „Gyvačių sala“.

Ričardo trys vaikai iš pirmos santuokos jau suaugę, o optimizmo pasveikti jam suteikia kasdien ligoninėje lankanti sužadėtinė. Drąsos savanoriui, jaunystėje lankiusiam bokso treniruotes, o vėliau tapusiam lenktynininku, netrūko niekada, ją jis pademonst­ravo ir per Sausio 13-ąją 1991 m. prie Lietuvos televizijos bokšto. Tada buvo ką tik baigęs milicijos mokyk­lą, nepabūgo rusų kareivių vado įsakymo pasitraukti nuo bokšto, liko prie jo, kulkoms ėmus lėkti ties galva. Už tokią drąsą Ričardas pelnė Gynėjo vardą bei Sausio 13-osios medalį.

Teisėsaugininko darbą, pra­ėjus keleriems metams po Sausio įvykių, metė ir pradėjo užsiimti verslais. Tuo pačiu prikalbino mamą Marytę nuvykti į  žurnalistės Editos Mildažytės laidą „Bobų vasara“ bei prisipažinti esant „vilko vaiku“. Taip pokariu buvo praminti iš Karaliaučiaus srities į Lietuvą plūdę tėvų netekę ir badaujantys vokiečių vaikai, dalis kurių pakeliui žuvo, dalį įsivaikino lietuviai. Laida padėjo mamai surasti pusšimtį metų nematytus artimuosius bei sužinoti savo tikrąjį vardą ir pavardę. Šios istorijos pagrindu rašytojas Alvydas Šlepikas parašė tarptautinio susidomėjimo sulaukusią knygą „Mano vardas Marytė“.

Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, Ričardas lankėsi Vokietijoje, kur jau keliolika metų gyvena mama su se­serimi. Viską me­tęs, jis skubiai atvyko į Alytų ir prisidėjo ku­riant pabėgėlių iš Ukrainos centrą – pirmą tokį Lietuvoje.

„Per naktį kartais priimdavome 500 pabėgėlių, juos regist­ravome, maitinome, suteikdavome trims paroms pastogę ir ieškojome apgyvendinimo Lietuvos miestuose”, – prisiminė savanoris.

Pasak jo, pradžioje beveik nelikdavo laiko miegui, vėliau prisijungė įvairios organizacijos, tapo lengviau. O kai sumažėjo pabėgėlių, Ričardas nusprendė vežti paramą, juolab, jog Ukrainoje turi draugų, jie ėmė to prašyti.

„Viskas bus gerai. Jei mano mama išgyveno, rusų kareiviams išmetus sumuštą ir leisgyvę keturmetę iš riedančio traukinio, aš irgi atsistatysiu, nes esu paveldėjęs mamos stiprybės genus ir neprarandu drąsos bei optimizmo net pačiose sunkiausiose situacijose. Toliau vešiu paramą Ukrainai, ateityje laukia daug gražių ir įdomių dalykų. Turiu parašyti platesnę mamos bei jos sesers ir brolio išgyvenimų istoriją, privalau tęsėti pažadą draugei ir iškelti vestuves bei šokti su ja“, – ryžtingai kalbėjo Ričardas. 

Pasveikti jam linki ir gausiai lankantys kiti savanoriai. Jie yra nusiteikę skelbti paramos akciją moderniam protezui įsigyti. Tuo atveju, jei Sveikatos apsaugos ministerija neįstengs parūpinti brangaus pirkinio. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.