Svarbiausia – tartis, diskutuoti ir priimti bendrus sprendimus

Šilalės bendruomenę nustebino žinia apie poligono stei­gimą mūsų rajone, žmonės klausia, kodėl viename re­gione sukoncentruota tiek daug karinės paskirties ob­jektų – artilerijos dalinys, poligonas, kalbama ir apie tre­ni­ruočių laukus. Apie tai ir kitais svarbiais gyventojams klausimais (švietimą, rajo­ne įgyvendinamus projektus bei kt.), baigiantis Seimo kadencijai, kalbamės su par­la­menta­ru Jonu Gudausku.

– Kokia Jūsų pozicija: rudenį balsuosite už ar prieš poligono steigimo įstatymą? 

– Norėčiau, kad mes, politi­kai, ir rajono gyventojai sutartume, kad krašto gynyba yra šalies prioritetas. Būdamas me­ru ar Seimo nariu, turi suvokti, kaip tai svarbu. Žinome savo krašto istoriją ir nereikia pasakoti, kuo gali baigtis, jei nesirūpinsime valstybės bei savo pačių saugumu. Dėl poligono turiu savo požiūrį. Kai Šilalės rajone steigėme artilerijos batalioną, žinojome, kad reikės vietos kariams treniruotis – tai mokykla, kurioje neužtenka skaityti knygas, kariai privalo išmokti pasiruošti kritiniams įvykiams, mokėti apsiginti ir apginti piliečių gyvybes. Tuo įsitikinau lankydamasis Ukrainoje. Esu buvęs jų poligone, kalbėjausi su iš fronto grįžusiais kariškiais, kurie moko šauktinius pasiruošti karo veiksmams.

Šilalėje artilerijos batalionas įsikūrė prieš septynerius metus, jau tada diskutavome su krašto apsaugos atstovais, kad Vakarų Lietuvoje reikia karinio poligono. Buvo planuojama tam skirti 12 tūkst. hektarų Kelmės, Telšių rajonuose, Rietave ir dalį Šilalės savivaldybėje. Teritorija būtų apėmusi daug privačių žemių bei miškų, todėl iš karto sakiau, kad su daugybe savininkų susitarti nepavyks, tik prarasime laiko. Siūliau steigti poligoną valstybinėje žemėje arba valstybiniuose miškuose. Krašto apsaugos ministerija nusprendė planuojamą poligoną perkelti į Rūdininkus, bet 12 tūkst. ha teritorija vis dar buvo rezervuota šalies bendrajame plane. Šiemet kreipiausi į Krašto apsaugos ir Aplinkos ministerijas, jog būtų atsiųstas išaiškinimas savivaldybei, kad planuoto poligono privačiose žemėse nebus. Šilalės rajono bend­rajame plane tas rezervavimas turi būti nuimtas, prašiau, jog plano rengėjai neklaidintų visuomenės.

Vakarų Lietuvoje veikia Žemaitijos brigada, turinti bata­lionus Pajūryje ir Sakalinėje (Tau­ragės r.). Buvo pateiktas prašymas skirti teritoriją mo­kymo laukams ir poligonui. Tai­gi ta žinia negalėjo būti nei iš giedro dangaus, nei kaip žaibas, nors aš apie poligono steigimą taip pat sužinojau iš žiniasklaidos. 

Derinimai vyko, į juos buvo pakviesti savivaldybės vadovai, ministerija jiems pristatė visus planus. Tačiau apie tai nebuvo pranešta visuomenei. Kaip ir neinformuojama, jog svarstoma mū­sų rajone įkurti treniruočių laukus. Praėjusią savaitę buvau susitikęs su krašto apsaugos viceministru Reniu Pleškiu, atsakingu už infrastruktūrą, bei naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Raimundu Vaikšnoru ir paprašiau įsiklausyti į Šilalėje kylančias problemas. Žemaitijos brigada dar balandžio mėnesį savivaldybei pateikė prašymą skirti artilerijos batalionui mokymų laukus. Poligonas ir mokymo laukai yra skirtingi dalykai, bet ten taip pat važinės karinė technika, treniruosis kariai. Tam mūsų rajone buvo numatytos 39 vietos, bendras jų plotas taip pat sudaro apie 1000 ha. Kai savivaldybės vadovai aiškina, kad jie nieko nežinojo apie planus kurti poligoną, turėtų paaiškinti, kodėl nepraneša visuomenei apie mokymo laukus, kurie planuojami Laukuvos, Didkiemio, Pajūrio, Traksėdžio seniūnijos valstybi­nės žemės plotuose. Man atrodo, jog toks mokymo laukų išbarstymas visame rajone yra daug blogiau už vienoje vietoje, valstybiniame miške, steigiamą karinį poligoną. O ir gyventojai tokiu atveju būtų labiau nepatenkinti. 

Šilalės rajone poligonas užims maždaug 1000 ha valstybinio miško Ringių girininkijoje, kuri yra ant Šilalės ir Tauragės savivaldybių ribos. Įsitikinau, jog poligonas neturėtų kelti didelių nepatogumų gyventojams – visai neseniai su girininku apvažiavau visą būsimo poligono teritoriją, Šilalės rajonui priklausančioje dalyje neradau nė vienos sodybos. Taip, miškas pjaunamas, yra nemažai plynų kirtimų, kažin, ar kuriantis poligonui, dar reikėtų papildomai daug jo iškirsti.    

Rugpjūčio 21 d. į Šilalę esu pakvietęs atvykti Seimo narius, Krašto apsaugos ministerijos vadovus, kad jie susitiktų su gyventojais, pasikalbėtų su medžiotojais. Žinau, jog pastarieji jau buvo susitikę su Lietuvos kariuomenės atstovais, aptarė galimybes susitarti dėl medžioklės. Manau, žmonės supras, kad poligono steigimo planas yra daug geresnė išeitis, nei bataliono noras visame rajone turėti karių mokymo laukus. Galbūt Pajūryje, šalia bataliono, tų mokymo laukų ir reikia, kad kariai galėtų treniruotis, bet po visą rajoną išsklaidyti nebūtų protinga. Tačiau viskas priklauso nuo noro diskutuoti ir susitarti, nes geriausia būtų, kad tarp visuomenės ir kariuomenės nebūtų jokių nesutarimų. Palaikysiu poligono įstatymo projektą, juo labiau, kad jam gali būti suteiktas iš Kvėdarnos kilusio ir Šilalės kraštą jau prieš 100 metų garsinusio Lietuvos kariuomenės kūrėjo, generolo Prano Liatuko vardas. Apie tokią galimybę kalbėjome su kariuomenės vadu.

– Nuo karinių reikalų pereikime prie kasdienių prob­lemų: Šilalės gimnazijos su nerimu laukia naujų mokslo metų, nes 11 klasei mokinių kaimuose trūksta, buvo grėsmė gimnazijoms netekti savo statuso. Dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pranešė, kad reikalavimas formuoti klases ne mažiau kaip iš 21 mokinio bus atšauktas. Kodėl pasikeitė ši pozicija?

– Švietimo sistemoje yra nemažai pokyčių, bet jų ir reikėjo, o dirbant neišvengiame klaidų. Svarbiausia, kad jos būtų taisomos kartu su švietimo bend­ruomene. Man labiausiai rū­pi, kaip bus formuojamos kla­sės Šilalės rajono gimnazijose. Ministerija šiuo metu rengia Vyriausybės nutarimo projektą, kuris, tikimės, bus patvirtintas iki rugpjūčio vidurio.

Kalbėjausi apie klasių komp­lektavimą kaimo gimnazijose su Premjere Ingrida Šimony­te, ne kartą tai aptarėme su naująja ministre. Žinau, kad ji kalbėjosi ir su Šilalės meru bei mokyklų atstovais. Tokias prob­le­­mas spręsti nėra paprasta. Premjerė prašė pateikti pasiūlymus ir realius paskaičiuotus mokinių variantus klasėse. Teko ne kartą įtikinėti, aiškinti, džiaugiuosi, kad I. Šimonytė suprato, jog tai nėra tik Šilalės problema – mokinių trūko bene 100 kaimo gimnazijų visoje Lietuvoje.

Tačiau Vyriausybės nutarimas bus trumpalaikis sprendimas. Vaikų kaimuose mažėja, mokyklos tuštėja, todėl anksčiau ar vėliau gimnazijos klasių kaimo mokyklose gali nelikti. Kvėdarna šiemet turi 14, Pajūrio gimnazijoje yra 12 vienuoliktokų. Jei bent trys išeitų mokytis į miestą, formuoti klasės tikrai nebūtų leidžiama – 12 mokinių bus slenkstis. Bet reikia sakyti tiesiai, kad tai laikina. Jei Šilalėje veikiančiame vai­kų darželyje visada trūko vietų, dabar jau galėtų jų priimti ir daugiau, bet vaikų nėra. 

Kad pavyktų išspręsti šią prob­lemą, stengėsi ir savivaldybė. Pamatėm, kad geriau yra dirbti turint vieną tikslą, nei atskirai bandant kažką daryti. Galime kaip norime dalintis nuopelnus, bet svarbu rezultatas. O jis pasiektas – Kvėdarnos ir Pajūrio gimnazijos mokiniai, jei neišsibėgios, galės mokytis savo gimnazijose. Savivaldybė jau buvo išsiuntusi mokykloms pranešimus, kad liepos mėnesį stebėtų situaciją – jei būtų trūkę mokinių, būtų priimtas sprendimas steigti Simono Gaudėšiaus gimnazijos klases.    

– Savivaldybė į turizmo ir aplinkos tvarkymo projektus ketina investuoti per 6 mln. eurų. Didžioji dalis lėšų atiteks miesto tvenkinio ir Ašučio pakrančių, gal dar pušy­no tvarkymui. Kokia Jūsų nuo­monė apie tokius ambicingus projektus? 

– Nenoriu kritikuoti projektų, nes už tuos pačius dalykus ir aš buvau kritikuojamas, kai dirbau meru, bet man atrodo, kad savivaldybės vadovai ir koalicijos partneriai supranta, jog galime prisikurti daug labai gražių vizijų, prisipiešti gražių paveiksliukų, bet realybė yra sudėtingesnė. Beje, jų savivaldybėje jau buvo pripieštas ne vienas, net žadėta, kad tuoj bus pastatyti daugiabučiai, galėsim įsigyti butų, tačiau jų nėra ir nežinom, ar kada bus. 

Tie 6 mln. Eur yra mūsų visų pinigai, su jais reikia elgtis atsakingai. Formuojant šių metų biudžetą, pasinaudodamas proga teikti pasiūlymus, siūliau nupirkti tą namelį prie bažnyčios ir toje vietoje įrengti amfiteatrą, kur galima būtų susirinkti, pasiklausyti koncertų. Atsakymo negavau, bet dabar matau, kad į tai buvo atkreiptas dėmesys. Džiaugiuosi, jog bus padarytas geras darbas.

Dėl tvenkinio tvarkymo kita kalba. Yra parengtas pėsčiųjų tilto per tvenkinį techninis projektas, kažkada ir pinigai tam buvo suplanuoti. Taip pat seniai yra ir Šilalės pušyno tvarkymo projektas. Bet gal daryti kitaip yra naujos valdžios ambicija? Man atrodo, kad kažko ypatingai naujo nepavyksta sukurti. Svarbiausia, jog patys šilališkiai norėtų aktyviai tame procese dalyvauti, siūlytų, ko reikia. Tačiau ar tik­rai reikia naujų sporto aikštynų Bendruomenių parke? Šalia kapinės, ga­lėtų būti ramesnis kampelis. Be to, sporto aikštelių Šilalėje yra pakankamai, turime puikų stadioną, būtinai reikėtų sutvarkyti sporto aikštyną šalia jo ir progimnazijos stadioną. Tai turėtų būti prioritetai. Tačiau planuojamos naujos aikštelės – ar bus kam jose sportuoti? Pirmiausia reikia įveiklinti tas vietas, kurias jau turime. 

Pušyną, žinoma, reikia tvarkyti, bet ten yra valstybinis miš­kas, mums lieka tik vieta estradai ir takui su keliomis aikštelėmis. Per kadenciją įmanoma įgyvendinti ne daugiau kaip 3–4 projektus, Šilalė­je tai būtų pakankamai daug. Kai pradedame rengti techninius projek­tus, pamatom, kad svajonės ne visada pildosi. O tų svajonių bu­vo daug – net autobusai be vairuotojų į Did­kie­mį turėjo važiuoti...  

– Seimo kadencija baigiasi. Kokia ji buvo, kokius svarbiausius darbus manote padaręs? 

– Kadencija niekam nebuvo lengva. Per 4 metus daug padaryta, gal buvo galima ir dar daugiau, bet prasidėjo pandemija, paskui karas Ukrainoje, greta ėjo energetinė krizė, vyko ūkininkų streikai, daug nerimo buvo dėl nelegalios

migracijos. Visiems atrodė, jog šios krizės nepavyks suvaldyti. Buvo neramu, kas atsitiktų, jei į Lietuvą plūsteltų koks 50 tūkst. nelegalių migrantų. Į tai buvo įtraukta Lenkija, Latvija. Mūsų Vyriausybės dėka Rusijos, Baltarusijos specialiųjų tarnybų akciją pavyko suvaldyti: 550 km sienos užtverta fiziniu barjeru, sumontuotos naujausios kameros, matėme, kaip ateina prie sienos žmonės, prakerpa tvorą ir pasitraukia – iš eisenos matosi, kad tai arba kariškiai, arba specialiųjų tarny­bų darbuotojai. O po jų ateina migrantai. 

Niekas nenori, kad karas Ukrainoje vyktų. Jei pradžioje buvome vieningi, dabar jaučiamės pavargę nuo kalbų apie karą, nors patys nekariaujame. 

Pasiekėme tiek, kad 2027 m. Lietuvoje turėtume pasigamin­ti visą mūsų šaliai reikalingą elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių ir prisijungsime prie europinių elektros tinklų, nereikės lenkti galvos prieš carą Vladimirą.

Šią kadenciją didėjo pensijos, minimali mėnesinė alga, Tūks­tantmečio mokyklos projekte dalyvauja 270 mokyklų ir jos visos turės laboratorijas, fizikos, chemijos kabinetai bus ap­rūpinti naujausiomis mokymo priemonėmis.

Daug diskusijų Šilalėje buvo dėl Sveikatos centro kūrimo. Padaryta tiek, kiek galėta, bet reformose dalyvaujame, investuojame į sveikatos priežiūros įstaigas, bus atnaujintos ligoninės Priėmimo – skubios pagalbos skyriaus patalpos. 

Įvykdyta Greitosios medicinos pagalbos reforma. Priimtas dekomunizacijos įstatymas. Kiek metų kalbėjome apie sovietinių pamink­lų ir ženklų pašalinimą, deja. Dabartinė Vyriausybė tą padarė. Prisidėjau, kiek galėjau, kad name, kur gyveno Dalia Grinkevičiūtė, būtų įkurtas muziejus – tikiuosi, jog šį rudenį darbas bus užbaigtas. Palaikiau a.a. Albino Kent­ros idėją kurti Vilniuje Laisvės kovų pažinimo centrą ir Miško brolių muziejų, džiaugiuosi, kad atnaujintas Girėno gimtinėje esantis muziejus, pagaliau galima pamatyti čia iš Vilniaus parvežtą ir savo namus Vytogaloje atradusį „Lituanicos“ modelį.  

Be valstybės pagalbos savivaldybė niekaip nebūtų galėjusi užbaigti Sporto centro statybų, tam prireikė ir mano tarpininkavimo. Yra ir daugiau projektų, kuriems reikėjo tokios pagalbos. Ne visada pavykdavo, kai kuriuos įstatymus priimant pritrūkdavo gilesnės diskusijos, bet kai Seime būdavo kalbama apie Šilalės rajoną, kolegos sakydavo, kad neverta net ginčytis. 

Norėčiau akcentuoti, jog pateikiau Seimui svarstyti 3 įstatymų pataisas. Vertinu komandinį darbą, todėl kartu su kolegomis įregistravau net 110 įstatymų projektų, pataisų ir pasiūlymų. Kaip Parlamento naujokui tai nėra mažai. Visada stengiausi orientuotis į rezultatą bei siekti jo, kalbantis ir su kolegomis, ir su opozicijoje dirbančiais parlamentarais.

Kadencija baigiasi, rinkimuo­se vėl dalyvausiu, o kiek sulauksiu palaikymo iš šilališkių ir kelmiškių, bus matyti. Politi­ko gyvenimas toks yra – viskas priklauso nuo žmonių pasitikėjimo. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Užs. Nr. 147

Apmokėta iš Seimo nario par­lamentinių lėšų